Iš lietuvių kalbotyros terminų istorijos

L I E T U V I Ų T E R M I N O L O G I J A L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A TERMINOLOGINIAI ETIUDAI, RECENZIJOS IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS TERMINŲ ISTORIJOS 1. Raidė Termino pavadinti rašto ženklui prireikė jau M. Mažvydui, kuris savo „Katekizme“ (1547) išspausdino ir pirmąjį lietuvišką elementorių „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Šiame vos 4 puslapių skaitymo pamokyme randame raidės ir pagrindinių jų (kartu ir garsų) skyrių terminus. Rašto ženklą Mažvydas laikė pagrindiniu skaitymo elementu ir pavadino jį naujadaru skaitytinė: Skaitytiniu ira 27. Didžas…Mažas… Pagal darybą skaitytines galima gretinti su tokiais dalyvių vediniais: adytinis, dažytinis, dėvėtinis, penėtinis, mergautinis, kapotinis ir pan. Tokie žodžiai vartojami kaip būdvardžiai. Tiesa, yra kelios dešimtys priesagos -tinis, -ė veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų, artimų veiksmo rezultato bei objekto pavadinimams¹. Tarp šių vedinių — nemažai ir naujadarų: auklėtinis, įgaliotinis, rinktinė, statytinis, sumuštinis. Iš senesnių minėtina rokuotinė „skaičiaus ženklas“ R 408, N, K. Nors ir retos darybos šis Mažvydo naujadaras, tačiau greta vėliau sudarytų jo sinonimų skaitytinės išsilaikė palyginti ilgai — net iki XIX a. pradžios. Pirmiausia jis vartojamas B. Vilento „Enchiridiono“ vertime (1579): „… vertais mus padarė uredą daryti naujo testamento ne skaitytinės, bet dvasės. Nesa skaitytinė užmuš, bet dvasia atgydo“ Vln ElO³². Kitas Rytų Prūsijos religinių raštų vertėjas S. Vaišnoras 1600 m. išleistame „Margaritos Teologikos“ vertime taip pat vartojo skaitytines: Anabaptistai… apjuokė mokslą dangiškąjį, kaip skaitytinę numirusią MT5; … pagalei pačios skaitytinės (t. y. raidškai)… MT150. Truputį pakeistą šio naujadaro formą skaitydinė vartojo ir J. Bretkūnas Biblijos vertime (rankraštis apie 1590 m.): Iki dangus ir žemė praeis, nepraeis mažiausia skaitydinė nė krapelė muog zokano BBMt5, 18; žr. dar PvR2, 29, 2PvK3, 6, 2PvK3, 7. Randame šiame vertime ir vyriškos giminės formą: Bet buvo ir užrašymas parašytas ant jo skaitydiniais griekiškais BBLuk23, 38. Tokios darybos vedinių lietuvių kalboje, rodos, nėra³. Kodėl J. Bretkūnas „tobulino“ M. Mažvydo naujadarą, atspėti sunku. 1 Žr. Lietuvių kalbos gramatika, I, 1965, p. 323, 571. 2 Senųjų raštų rašyba ir šaltinių santrumpos tokios pat, kaip ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“. 3 Su formantu d yra tik būdvardinė priesaga -ūdinis, vartojama įvairioms obuolių rūšims žymėti. 232 Skaitytinė keletą kartų (3 kartus skliausteliuose pridedama ir litera) pavartota ir S. Bytnerio Naujojo testamento vertime (1701), žr. BtPvR2, 29. Su litera skliausteliuose vartojama dažniau, žr. PvR7, 6, 2PvK3, 6, 2PvK₃, 7. Kitais panašiais atvejais, kur Naujojo testamento vertėjai vartoja raidės sąvoką, Bytneris mintį nusakydavo kitokiais žodžiais: žymelė Luk16, 17, Mt5, 18, jota Mt5, 18. Kaip vokiečių kalbos Buchstabe atitikmenį, skaitytines į savo žodynus įdėjo ir pirmieji Rytų Prūsijos žodynų autoriai. Skaitytines randame Krauzės vokiečių-lietuvių kalbos žodyno (XVII a.) rankraštyje (105 p.), XVII a. pab. žodyno „Clavis Germanico-Lithvana“ rankraštyje, žr. C17, 405, J. Brodovskio „Lexicon Germanico-Litvanicum“ (XVIII a. pr.) rankraštyje (301 p.). F. W. Hako žodyne „Vocabularium…“ (1730) greta skaitytinė (116 p.) pridėtas ir sinonimas raštelis (165 p.). Pilypas Ruigys „Deutsch-Littauisches Lexicon…“ (1747), be ankstesnių terminų skaitytinė ir raštelis R87, pateikė dar du naujadarus: analogišką vedinį rašytinė4 (ir žodžių junginį rašytines sudėmi) ir kitokios darybos vedinį raštinėlis (žr. lizdą rašau). Visi šie naujadarai pakartoti ir K. Milk aus žodyne „Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Wörterbuch“ (1800), žr. p. 218, 240 ir 114. Tik prie skaitytinės (žr. lizdą skaityau) pridėta pastaba, kad tai esąs nelabai suprantamas žodis (nicht sehr verständlich), o prie raštinėlio (žr. lizdą rašau) — nelabai žinomas (nicht sehr bekannt). XIX a. Rytų Prūsijos elementoriuose buvo vartojamas M. Mažvydo naujadaras skaitytinė, pvz., Naujasis Pibelis, arba Knygelės, iš kurių Kudikiai gal išsimokinti Skaitytines pažint… (apie 1839 m.) ir vokiečių kalbos Buchstabe perdirbinys bokštavas, žr. Naujasis Pibelis, arba Knygelės, iš kurių Kudikiai gal išsimokinti Bokštavus pažint… (1808)5. Skaitytinės vartojamos ir ten leidžiamuose laikraščiuose: Apačioj stambiomis skaitytinėmis to abrozdo vardas padrukavotas LC1879, 41. Biblijose greta skaitytinių (2PvK3, 6) vartojami ir kiti naujadarai: rašytinė (PvR7, 6) ir raštelis (Mt5, 18, Luk16, 17). Juos randame 1816, 1863, 1895, net 1931 metų leidime. Dėl to šiuos terminus, kaip Buchstabe atitikmenis, randame įdėtus ir į G. Neselmano (1851) bei F. Kuršaičio žodynus (1870, 1883): skaitytinė N474, K376, K1267; rašytinė K346, K1267; raštelis N429, bokštavas K1267. G. Neselmano žodyne randame dar sinonimą raštinė ir pakartotus P. Ruigio mažybinius naujadarus raštinėlis ir raštinėle (429 p.). XIX a. Vilniuje leidžiamuose elementoriuose ir gramatikose skaitytines randame tik K. Nezabitauskio „Naujame moksle skaitymo“ (1824): … džiaugdamos tais abrozdeliais, arba paveikslais, … išmoksite skaitytinių, arba literų (pratarmė); skaitytinės sudėtos (3 p.) ir K. Kasakauskio „Kalbrėdoje liežuvio žemaitiško“ (1832). Lietuvoje leidžiamuose raštuose jau nuo M. Daukšos „Postilės“ (1599) iki XIX a. pabaigos beveik ištisai vartojamas iš lenkų kalbos paimtas lotyniškas terminas litera (žr. DP141, 373, 423, SD33, 134 ir kt.) ir aplietuvinta jo forma litara. Abi šios formos buvo vartojamos dažniausiai ir „Aušroje“. ⁴ Šiaurės rytų Lietuvoje žinomas žodis rašytinis „žardo stiebas, stulpas“, kuris, tur būt, sietinas su rašyti reikšme „daryti ženklą, brėžti brūkšnį“, plg. J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, I, p. 179. ⁵ Žr. Lietuvos TSR bibliografija, I, Vilnius, 1969, p. 447—448. 233 Tačiau lietuviškų gramatikų autoriai, pradėję sudarinėti lietuviškus terminus, kūrė ir literos atitikmenis. S. Daukantas „Prasmoje lotynų kalbos“ (1837) ir elementorijoje (1842) vartojo naujadarą rodbalsė. Šis darinys retos darybos (plg. sėbiržė, sravažolė). Dažnesni yra atvirkščios komponentų tvarkos – daiktavardžio ir veiksmažodžio dariniai (pvz., musmirė, sienpiovys, duobkasys, kelrodis ir pan.). Dėl to ir pasekėjų turėjo nedaug: rodbalsę vartojo J. Juška „Kalbose lietuviško liežuvio“ (1861), ją randame užfiksuotą G. Neselmano (319 p.), F. Kuršaičio (357) ir M. Miežinio (208 p.) žodynuose. Kitas S. Daukanto įvestas terminas balsė, lenkų kalbos głoska vertinys, raidei ir balsei vadinti buvo vartojamas ir plačiau. Kaip literų sinonimą jas vartojo J. Juška „Ištarime raštženklų“ – brolio Antano liaudies dainų leidinių (1880, 1883) rašybos komentaruose. Balsėmis raides vadino ir M. Miežinis savo gramatikoje (1886). K. Jaunius savo kalbinės veiklos pradžioje (dar mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje 1871—1875 m.) straipsnių rankraščiuose vartojo naujadarą balsrodis: Balsrodis (kitaip vadinamas raidė, lot. litera yra matomas ženklas kokio norintais garsnio: a, b, d, ir kt6. Atrodo, kad šis terminas taip ir liko rankraščiuose, plačiau jis nebuvo vartojamas. Geresnio likimo susilaukė kitas K. Jauniaus naujadaras raštženklis, sudarytas apie 1878 m.7, kurį jis vartojo dėstydamas lietuvių kalbą Kaune nuo 1885 m.8. Šį populiarios darybos naujadarą perėmė J. Juška ir vartojo jį minėtuose brolio surinktų dainų leidinių rašybos paaiškinimuose „Ištarimas raštženklų“ (1880) ir „Raštženkliai“ (1883). Randame šį terminą ir periodinėje spaudoje, pvz., „Aušroje“ (1884, 287), „Lietuviškoje ceitungoje“ (1887, 38), „Tėvynės sarge“ (1899 m. priedo p. 20) ir atskiruose leidiniuose, pvz., A. Jakšto „Mūsų alfabeto klausimas“ (1914). Vieno kito autoriaus raštženkliai vėliau buvo vartojami ir skyrybos ženklų reikšme, pvz., A. Lelio „Lenkų ir lietuvių kalbos žodyne“ (1912) punktuacija verčiama junginiu raštženklų statymas. Prieš įsigalint dabartiniam raidės terminui XIX a. pabaigoje spaudoje greta litaros buvo vartojami ir ankstesni Rytų Prūsijos ir Lietuvos raštų autorių naujadarai. Pavyzdžiui, „Aušros“ 1 numerio straipsnelyje „Žodelis del Prūsų lietuvininkų“, be litarų, randame ir skaitines (2 k.), rašytines (2 k.), rašmenes (1 k.): Dabar jau visas svietas pripažino, kad lotyniškosios litaros (skaitytinės, rašytinės, rašmenės) geresnės ir gražesnės yra ir akių teip negadina 1883, 21. Vienas iš tokių naujadarų buvo rašmenė, dgsk. vard. rašmenės9. Kuriant jį, matyt, buvo derintasi prie literos ir jos lietuviškų atitikmenų skaitytinė, rašytinė moteriškosios giminės. Tačiau ilgainiui šis naujadaras buvo pakeistas į vyriškosios giminės formą rašmuo, dgsk. vard. rašmenys10. Tokios darybos žodžių daugiau yra vyriškosios giminės, 6 Žr. K. Jauniaus rankraščius Respublikinės bibliotekos rankraštyne F23—16, p. 95, taip pat 57, 73, 74. Rankraščių sąsiuvinis rašytas 1870—1873 m. 7 Žr. minėtus K. Jauniaus rankraščius Respublikinėje bibliotekoje F23—17, p. 2. Šis terminas vartojamas ir laiške A. Juškai (1879.III.6) apie jo dainų rašybą, žr. LTI549—562. 8 Žr. 1897 m. Dorpate hektografuotas jo lietuvių kalbos paskaitas, pavadintas „Lietuviškas kn. Jaunio kalbomokslis“. 9 Šio termino daugiskaitos forma kituose numeriuose įvairuoja: greta … apie įvedimą rusiškų rašmenių į mūsų knygas rašoma … rusiškos rašmenys negali būti vartojamos mūsų knygose A 1883, 81. 10 Iš pradžių buvo vartojama forma rašmenis, žr. „Jablonskio raštai“, III, p. 80. Tokią formą randame ir J. Jablonskio 1919 ir 1922 m. „Lietuvių kalbos gramatikoje“: Taigi raidės yra garsų rašmens. Raidyno rašmens eina po vienas kito tam tikra tvarka / p. 5/. 234 pvz.: akmuo, raumuo, tešmuo. Rašmenys greta raidžių pradedami vartoti „Varpė“: …neturi jokio teisingo pamato, išskyrus fanatišką neužžkantą mūsų rašmenų 1889, 18. Vyriškos giminės termino formai pritarė ir J. Jablonskis ir ją įtvirtino savo lietuvių kalbos gramatikomis. Dabartinis raidės terminas spaudoje pradėtas vartoti „Aušroje“ 1883 m.: …nutrina vašką, randa raides (litaras) išgriaužas (262 p.), nors šiaip šiame laikraštyje ir vėliau dominavo tik litaros. Tik „Varpas“ nuo pat pradžios (1889) beveik ištisai vartojo raides (net ir skliaustuose nepridėdamas litaros). Kokia šio termino kilmė? Raidės atsiradimo istoriją reikia sieti su lenkų k. terminu gloska (verstu iš lot. vocales), kuris buvo vartojamas kaip literos lenkiškas sinonimas. Terminas gloska, be abejo, sietinas su glos „balsas“, su būdvardžiu glosny, be tiesioginės „garsus“ reikšmės, turinčiu ir perkeltinę „aiškus, akivaizdus, ryškus“ reikšmę. XIX a. elementoriuose ir kalbiniuose raštuose balsiniai garsai ir rašmenys vieno kito autoriaus buvo vadinami gloskos vertiniu balsemis. A. Baranauskui, dėstiusiam lietuvių kalbos kursą Kauno kunigų seminarijoje (1871—1883), matyt, nepatiko balsės dvireikšmiškumas. Jis atkreipia dėmesį į rytų aukštaičių žodį raidus, savo reikšme artimą minėtai perkeltinei glosny reikšmei: Koks raidus audeklas (aiškiais gražiais raštais)! Kp. Raidus koks raštas (ryškus, aiškiai matomas audeklo raštas) Pl. Katros raidis rašteliai, tai tą imsim panelė (d.) Kp. Su akiniais labai raidu, o be akinių nematau Dbk. A. Baranauskui raidus buvo gyvosios kalbos žodis: jį randame pavartotą kalbiniuose laiškuose ir kitokiuose rankraščiuose, žr. APhI94. Matyt, iš šio būdvardžio jis ir padarė daiktavardį raidė ir nuo 1872 m. greta literos ėmė vartoti savo paskaitose¹² ir laiškuose kalbininkams, pvz., 1875 laiške H. Vėberiui rašė: Reikia gi vieno kalbomokslio, vienos rašybos ir draug parodymo, kaip lietuvininkai kiekvienos tarmės tas raides (literas) turi ištaryti, žr. APh I76. Pirmasis apie A. Baranausko gramatikoje vartojamą raidės terminą parašė L. Geitleris¹³. K. Jaunius nepriėmė šio kaip ir daugelio kitų savo mokytojo naujadarų. J. Jablonskis iš pradžių vartojo litaras ir raštženklus ir tik nuo 1887 m. ėmė vartoti raides. Su jo straipsniais rašybos klausimais paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šis terminas galutinai įsigalėjo. Iš trumpos apžvalgos matome, kaip įvairiai buvo mėginama kurti lietuvišką terminą rašto ženklui pavadinti. Vieni šią sąvoką siejo su skaitymu (skaitytinė), kiti su raštu (rašytinė, raštelis, rašmuo), treti su balsu (rodbalsė, balsrodė, t. y. ženklas, kuris rodo balsą). Aiškiausiai sąvoką išreiškia raštženklis – rašto ženklas. Nors šis terminas ir populiarios darvybos, bet truputį ilgokas ir nelabai sklandus ištarti. 11 J. Karłowicz, Słownik języka polskiego, Warszawa, 1900, I, p. 845. Be to, gloska buvo vartojama ir spaudmenų reikšme, žr. ten pat, p. 844. 12 Tai patvirtina jo mokinio K. Jauniaus rankraštinis straipsnis „Apei garsnius“, rašytas 1873 m. Jo pradžioje greta naujadaro balsrodis pateikiama ir raidė, žr. K. Jauniaus rankraščius Respublikinėje bibliotekoje F23—16, p. 95. 13 Žr. L. Geitler, Litauische Studien, Prag, 1875, p. 105. L. Geitleris lankėsi pas A. Baranauską 1873 m. Taigi raidės terminas sudarytas dar prieš šiuos metus. Pradžioje A. Baranauskas vartojo iš vokiškų žodynų paimtą Buchstabe atitikmenį raštelis: Kiekvienas balsas turi savo raštelį, arba literą; Rašteliu lietuviška kalba saviems žodžiams reikalauja 39; Balsiniai rašteliai esti. Žr. „Mokslas lietuviškos kalbos“ (p. 2—3) – seminaristo J. Lideikio rašytų lietuvių kalbos paskaitų užrašai Respublikinės bibliotekos rankraštyne PR25. 235 Patogesni vienašakniai terminai rašmenė, rašmuo. Tačiau įsigalėjo nors ir ne visai motyvuotas, bet patogus ir Baranausko vertinys raidė greta platesnio rašmenų termino. Kurios nors kalbos raidžių visuma iš pradžių buvo vadinama tarptautiniu žodžiu alfabetas14 ir lenkų kalbos abecadło perdirbiniu abėcėlė15. J. Jablonskis savo rašybos straipsniuose taip pat vartojo alfabeto16 terminą ir tik 1919 ir 1922 m. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ pateikia tinkamą šiai sąvokai lietuvišką terminą — priesaginį vedinį raidynas: Visos raidės, draugėn suimtos, vadinasi abėcėlė, arba raidynas (p. 5). Šis terminas, kaip tarptautinio termino alfabetas sinonimas, vartojamas ir dabar. 2. Rašyba K. Širvydo žodyne ortografia verčiama rašymo mokslu pagal lenkų pisania nauka SD296. Pradėjus kurti lietuviškus gramatikos terminus, bene pirmasis šios sąvokos lietuvišką atitikmenį yra sudaręs lietuvių botanikas J. Pabrėža. 1843 m. spaudai parengto veikalo „Taislius auguminis“ pratarmeje randame naujadarą raštynė: „Apeji raszthumny | pisownia, lot. orthographia |, kokios cė jemiau. Žemaytiu rasztumny tór sawa įpatingumus…“ Tačiau šis veikalas liko nespausdintas iki 1900 m., ir Pabrėžos terminas paplisti negalėjo. Be to, priesagos -ūnė vedinių nedaug, daugiau yra priesagos -ūnas vedinių, reiškiančių nomina agentis. Taigi raštynės terminas ortografijos sąvokai reikšti nebuvo tinkamas. Todėl kurį laiką buvo tenkinamasi pažodiniais ortografijos vertiniais. Tai daryti skatino ir rusų правописание, vokiečių Rechtschreibung pavyzdžiai. J. Juška vartojo statrãšymą, žr. „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas, arba ortografija“ (1861). Toks sudurtinis daiktavardis nebūdingos darybos: būdvardžio ir daiktavardžio dūrinių dėmenys dažniausiai be priesagų, pvz., juodžemis, blogmetis, iš naujadarų: juodraštis, švarraštis, greitraštis. Įmanomesnės darybos buvo K. Jauniaus vertinys statrašas17. Greta šio vertinio J. Basanavičius „Aušroje“ pridėjo dar ir tiesrašti: Mūsų statrašas (tiesraštis, ortografija) yra Šleikerio pastatytasis 1883, 120. „Varpe“ V. Kudirka vartojo moteriškos giminės formą statrašą: …uždraudimas lotyniškos statrašos 1889, 18. Ten randame ir būdvardį statrašiskas: Statrašiskų klaidų išrodyti neapsiimu 1889, 133. Visi šie vertiniai, nors ir nevienodai peiktini formalių komponentų sudėjimo atžvilgiu, savo pirmojo dėmens semantika ortografijos sąvokai reikšti netinka: tiek stačias, tiek tiesus rašymas neišreiškia taisyklingo rašymo nurodymų, taisyklių. Matyt, dėl to A. Baranauskas ėjo kitu keliu: nepritartęs J. Juškos statrašymui, iš veiksmažodžio rašyti jis sudarė priesaginį daiktavardį rašyba. Priesagos -yba daiktavardžiai (dažniau daugiskaitiniai) yra seni lietuvių šnekamosios kalbos žodžiai, savo reikšme artimi priesagos -imas vediniams: derybos, lažybos, šėrybos, dalyba, gamyba ir kt. 14 Žr. „Varpas“ 1889, 18; J. Basanavičius, Prie historijos mūsų rašybos, Tilžė, 1899; A. Jakštas, Mūsų alf abeto klausimas, Kaunas, 1914. 15 Tiesa, šis žodis ilgą laiką reiškė skaitymo rašymo mokslo pradmenis, žr. SD198. Tokią reikšmę abėcėlė turėjo ir XIX a. Tą matome iš elementorių antraščių, pvz. S. Daukanto (1842). 16 Žr. Jablonskio raštai, III, p. 7. 17 Šį terminą K. Jaunius vartojo laiške A. Juškai 1879. III. 6: … jei noram ištraukti visą naudą iš Tamstos daimų, būtinai reik įvesti į anų statrašą dar du rašženklu…; Sulyginus statrašus mūsų rašytojų…, žr. LTI550. 236 Todėl šis A. Baranausko naujadaras18 buvo suprantamas ir priimtinas terminu. Kaip ortografijos atitikmenį rašybą jis vartojo lietuvių kalbos paskaitose19, 1875 m. laiškuose H. Vėberiui: Kad Tamstai lengviau būtų mano gramatos skaityti ir suprasti, pasakysiu apie savo rašybą (orthographia), žr. APh174, ir Boduenui de Kurtenė (1876 m.), žr. LTI417. Kiek paabejojęs priėmė šį savo mokytojo naujadarą ir K. Jaunius ir vartojo jį lietuvių kalbos paskaitose20. Spaudoje rašybos terminą pirmą kartą pavartotą randame 1883 m. „Aušroje“. Redaktorius J. Šliūpas pasiaiškina: Rašyba 5. numerio „Aušros“ raiba ne per mano kalčia 1883, 296. Rašybos terminas „Aušroje“ kurį laiką buvo vartojamas (žr. 1884, 26, 149, 243, 388, 421) pramaišiui su statrašų 1884, 211 ir statrašymu 1884, 252. Nuo statrašas palyginti greitai prie rašybos perėjo ir „Varpas“. Čia šį terminą įtvirtino ir išpopuliarino J. Jablonskio straipsniai rašybos klausimais: „Dar keletas žodžių apie mūsų rašybą“ (1893, 8–10), „D-ro J. Basanavičiaus rašyba“ (1894, 71–72). Pirmą kartą J. Jablonskis rašybos terminą pavartojo bene „Aušroje“ 1884 m., žr. 149 p. Tik rašybos terminas vartojamas ir J. Basanavičiaus apybraižoje „Prie istorijos mūsų rašybos“, Tilžė, 1899. Beisigalinant rašybos terminui, buvo mėginta kurti dar ir kitokių naujadarų. Viena iš tokių — rašysena dėl priesagos netikumo šiai sąvokai vadinti tuoj sukritikavo J. Jablonskis21. Kitas — rašmena buvo vartojamas tik J. Šoparos gramatikėlėje „Trumpūtis lietuviškai rusiškas kalbomokslis“ Vilnius, 1906. Į žodynus rašyba pirmą kartą22 įdėta randame tik A. Lelio „Lenkų ir lietuvių kalbos žodyne“ (1912) kaip ortografija ir pisownia atitikmenį. 3. Žodynas Pirmieji lietuvių kalbos spausdinti ar rankraštiniai žodynai buvo vadinami nelietuviškais vardais, dažniausiai lotyniškais ar graikiškais. K. Širvydas pavadino „Dictionarium trium linguarum“ (1620), F. Hakas — „Vocabularium Lithu anico-Germanicum et Germanico-Lithuanicum“ (1730). XVIII a. nežinomo autoriaus žodynas vadinamas „Clavis Germanico-Litvana“. P. Ruigys savo žodyną pavadino „Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon“ (1747), J. Brodovskis — „Lexicon Germanico-Litvanicum et Litvanico-Germanicum“. XIX a. pradžioje lietuvių susipratusiems inteligentams, susirūpinus lietuvių kalbos ugdymu ir teisėmis ir pradėjus rašyti jos žodynus, prireikė ir lietuviško termino tokiam leksikografiniam darbui pavadinti. Bene pirmasis lietuvišką slownik ati 18 Tiesa, Rytprūsių lietuvių šnekamojoje kalboje buvo vartojama daugiskaitinė forma rašybos „testamento, palikimo“ reikšme, pvz.: zuikelio rašybos. Tačiau šį žodį randame užfiksuotą tik K. Jurkšaičio pasakų rinkinyje (Litauische Märchen und Erzählungen, 1898, p. 40) ir vertimuose „Tiesos prieteliuje“ (1880–1882), žr. A. Bezzenberger, Litauische Forschungen, 1882, p. VII ir 162. Kaip matome, jis buvo paskelbtas vėliau už A. Baranauskui, tikriausiai, buvo nežinomas. 19 Žr. Kalbomokslis lietuviškos kalbos, Tilžė, 1896, p. 5. 20 Žr. Lietuviškas kn. Jaunio kalbomokslis (1897). Tačiau 1879.III.6 laiške A. Juškai vartojo dar statrašo terminą, žr. LTI550. 21 Žr. Jablonskio raštai, III, p. 12. Rašysena šiai sąvokai vadinti pavartojo M. Kuprevičius, išspausdinęs straipsnį „Ar reikalinga mūsų rašysenai y“, žr. „Varpas“ 1894 m., nr. 4. 22 Rašybą randame ir M. Miežinio žodyno (1894) leidėjų pratarmėje, bet ten jis vartojamas „raštų, literatūros“ reikšme: „ ačiū pagalbai mylėtojų latviškai lietuviškos rašybos ir kalbos... Pačiame žodyne rašybos termino dar nėra. 237 tikmenį (nes dažniausiai buvo rašomi lenkų-lietuvių kalbų žodynai) sukūrė Kajetonas Nezabitaukskis (1800–1876). Dar studijuodamas Vilniaus universitete, jis buvo pradėjęs rašyti lenkų-lietuvių kalbų žodyną ir pavadino jį žodinyku23. Be to, šį terminą randame ir prie jo 1824 m. išleisto elementoriaus „Naujas mokslas skaitymo“ pridėtoje lietuviškų knygų bibliografijoje. Ten jis žodynus vadina žodininkais, arba surinktžodžiais. Šie terminai nevienodo gerumo. Surinktžodis dėl savo darbymos visiškai netinka žodynui vadinti, todėl jo, rodos, niekas daugiau ir nevartojo. Žodininkas irgi ne visai tinkamas. Šios priesagos vediniai dažniausiai žymi asmenis, kartais ir vietą. Taigi vieta, kur surašyti žodžiai, yra žodininkas. Žodininko terminą savo žodyne vartojo dar D. Poška: „Del jūsų, broliai, rašau žodininką“ (I d., 163 p., pats žodynas pavadintas lenkiškai), J. Juška „Kalbose lietuviško liežuvio“ (1861) ir A. Baranauskas savo kalbinės veiklos pradžioje, žr. APh171. Žodininku savo rankraštinį lietuvių-lotynų-lenkų žodyną pavadino ir D. Sutkevičius „Žodininkas Letuwiszkay-Lotiniszkay-Lenkiszkas“ (1848). Trumpesnį būdvardinės darybos terminą žodinis randame vartojant S. Valūną laiške D. Poškai „Rašančiam lietuvišką žodinį“ (1826) ir L. Ivinskio rankraštiniame lenkų-lietuvių kalbų žodyne kaip dykcijonarz atitikmenį. Sudurtiniu naujadaru žodrodis S. Daukantas pavadino prie „Istorijos šventos“ (Epitome historiae sacrae) vertimo (1838) pridėtą žodynėlį: Žodrodys toie kningeliee essontių žodiu“. Jo lenkų-lietuvių kalbų žodyno rankraštyje dikcijonarz paliktas be atitikmenų. A. Juška savo žodyną pradžioje buvo pavadinęs taip pat žodrodžiu, bet vėliau šį naujadarą pakeitė žodininku24. Tikrai, pagal savo darybą žodrodis yra per siauras žodis vadinti žodynui. F. Kuršaitis vokiečių-lietuvių kalbos žodyne (1870) terminams Lexicon ir Wörterbuch pateikė verstinius atitikmenis žodinės knygos, žodknygės. Kaip atsirado žodyno terminas? Šis naujadaras buvo sudarytas dar XIX a. pirmojoje pusėje. Dictionarium lietuviško atitikmens reikėjo ir pirmajam lietuvių botanikui Jurgiui Pabrėžai, parengusiam lietuvišką botanikos terminų žodyną ir augalų vardyną. Žodyno terminą randame jo veikalų pavadinimuose: Žodyns augmyniczėynvis – Dictionarium botanicum (1834) ir Žodyns Biliu Augmyniczyniu Lotin-žemaytyniu (t. y. augalų vardynas), parašytas prieš 1843 m. 25 Tiesa, šie J. Pabrėžos darbai nebuvo išspausdinti, bet žodyno terminas paplisti galėjo ir per asmeninius kontaktus. Be to, M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848), aprašydamas mokytus vyrus, išvardija keletą J. Pabrėžos botanikos veikalų. Tarp jų minimas ir „Žodyns Bilhu Augmyniczyniu lotin-žemajiniu“26. Žodyno terminas, kaip gerai sudarytas vedinys, atrodė priimtinas leksikografui Mikalojui Akelaičiui. 1856.IX.25 laiške M. Valančiui, rašydamas apie sumanytą rengti lyginamąjį lietuvių kalbos žodyną, net motyvuoja, kad šis terminas esąs ge- 23 Žr. A. Janulaitis, Kiprijonas Juozas Zabit is-Nezabitauskas, Kaunas, 1931, p. 70; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II, 1968, p. 691. 24 B. Tolutienė, Antanas Juška leksikografas, – „Literatūra ir kalba“, V, Vilnius, 1961, p. 153. 25 Žr. Jurgis Pabrėža (1771–1849), Vilnius, 1972, p. 98. Dėl žodyno termino rašybos žr. Z. Jonikaitės str. „Apie J. Pabrėžos botanikos veikalų rašybą“ cituojamoje knygoje (p. 62–65). 26 M. Valančius, Raštai, II, Vilnius, 1972, p. 275. 238 resnis už žodinį; Vadinu „Žodinas“, ne Žodinis, kaip nor Walleniwicz ir Iwinskis; nes sakom – karklis, karklinas, puszis, puszinas: už tatai ir žodis – žodinas27. M. Akelaitis žodyno terminą galėjo perimti iš J. Pabrėžos veikalų, nes iš jo rankraščių savo žodynams buvo išsirašęs (tiesa, nežinia kuriais metais) lietuviškų augalų pavadinimų sąrašą „Rodykle wardu sawiszkųjų, kaip kores augimes wadina Žemajčiai“28. Be to, M. Akelaitis turėjo ir „Žemaičių vyskupystę“ (1848), kurioje minimas J. Pabrėžos veikalas su žodyno terminu antraštėje29. Deja, nė vienas M. Akelaičio rengtas žodynas nebuvo išspausdintas. Pirmasis spausdintas leksikografinis darbas, pavadintas žodynu, buvo Mykolo Miežinio „Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusiškas žodynas“, parašytas 1868 m. ir perėjęs per daugelį rankų ir svarstymų, kol buvo išleistas 1894 m. Tilžėje. M. Valančiaus pavestas, 1875 m. žodyno rankraštį peržiūrėjo ir A. Baranauskas30. Jam taip pat atrodė priimtinas žodyno terminas, ir jį randame vartojant laiškuose. 1876.I.14 laiške H. Vėberiui rašė: Skaitydamas žodyną (Wörterbuch) J. M. kunigo Miežyto-vičo, atrandu kone visas patarles, tas pačias kaip ir surinkime V. V., žr. APh185. Šį terminą randame ir 1876.V.4 laiške Boduenui de Kurtenė: ...iš paties rudenio Jo Mylista Vyskupas liepė peržiūrėti, ar geras žodyną (lexicon) lietuvišką, lenkiškai, latviškai ir ruskai išverstą kunigo Mykolo Miežinio, žr. LTI417. Ankstesniame laiške H. Vėberiui (1875.X.4) dar vartojo žodinyko terminą: ...buvo atkakęs Kaunan P. Kuršaitis iš Karaliaučiaus palygintų žodinyko Mielkio su kalbama ja gyvaja kalba mūsų šalies, žr. APh171. Vadinasi, A. Baranauskas savo paskaitose ir laiškuose populiarino gerai sudarytą žodyno terminą. Žodynų istorija rodytų, kad žodyno terminas galėjo būti perimtas jų sudarinėtojų iš vienas kito asmeninių kontaktų ar kitokiais būdais. Tačiau M. Akelaitis ir M. Miežinis galėjo žodyno terminą sudaryti ir savarankiškai, dėl įvairių priežasčių ir nežinodami visų jau esamų tam reikalui lietuviškų terminų sinonimų. Jei yra taip buvę, tai tik rodo žodyno termino tinkamumą šiai sąvokai reikšti. Žodyno termino tinkamumą remia ir galimi sudaryti išvestiniai terminai. Keletą jų randame ir M. Miežinio žodyne: žodyninis „словарный“, žodinykas „составитель словаря“, žodinykystė „словесность“. Beje, dabar žodynas vartojamas ir kita reikšme – „kurios nors kalbos, tarmės, rašytojo ar šiaip žmogaus vartojamų žodžių visuma“. Žodyno terminas tiko ir K. Jauniui. 1879.III.6 laiške A. Juškai jis rašė: Girdėjau neseniai nu alsėdiškio jaunikaicio, kaip darbiai rašai Tamsta milžinišką mūsų kalbos žodyną, žr. LTI549. Galutinai žodyno terminą įtvirtino „Aušra“, pradėjusi jį vartoti nuo pat pirmojo numerio: ...Miežitavičius ... turįs jau gatavą žodyną 1883, 20; Šitas žodynas (t. y. F. Kuršaičio) – yra naujausias ir šiandien dar geriausias 1883, 88. Taip XIX a. pabaigoje greta daugelio naujų lietuviškų terminų įsigalėjo raidė, rašmuo, rašyba ir žodynas. A. Balašaitis 27 Žr. Tauta ir žodis, III, Kaunas, 1925, p. 293. 28 Žr. J. Kruopas, M. Akelaitis leksikografas, – Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos, Vilnius, 1970, p. 172–173. 29 Žr. ten pat, p. 160. 30 Žr. V. Biržiška, Lietuvių bibliografija, Kaunas, 1929, p. 905. 239