M. Kondratiuk. „Nazwy miejscowe Południovo – wschodnej Białostocczyzny“

sveikas. o šalia u dažnas ir vietų vardų kamienuose ir po m, v, j, k, s, p??. Žodžio gale po lūpinių ir gomurinių dėsningai turimas # (tik čia greta pasitaiko u: laiku III 37,4 "sie halten’). Visais likusiais atvejais žodžio gale ide. *4 atliepia refleksas o. Taigi čia ide. *4 pirminė stadija irgi bus buvusi *a. O *4 o kryptimi bus kites tik po lūpinių, gomurinių ir žodžio gale (vietovardžiuose dar ir po j, v, k, s). Kitais atve- jais jis išliko sveikas (br-a-ti). Bet tas kitėjimas nurodytais atvejais čia vėl, matyt, bus skyręsis nuo pietinės tarmės. Baltų *4 vietoj čia turimas ū(u), kaip teisingai yra pažymėjęs V. Maziulis®, tiesiog iš *4 fonetiškai atsirasti negalėjo. Taigi tas *4 vir- timas į ū, šiaip ar taip, turėjo pereiti (ir perėjo) per d laipsnį?*. O tą laipsnį kaip tik ir rodo žodžiai su šiuo refleksu. Tačiau 6 čia greičiausiai bus smarkiau siaurėjęs, daręsis uždaresnis. Dėl to jis galėjo supanašėti su #, į jį tik virsti ar ir visai juo išvirs- ti (pvz., postam, -m-ū-ti, deiw-ū-tai 111 115,, "selig', poglab-ū, laik-u). Panaši nekir- čiuoto baltų *4 raida yra vykusi ir dalyje lietuvių veliuoniškių šnektos bei jai arti- mose vietose**. Čia aptartieji ide. *a refleksai prūsų kalbos paminkluose leidžia daryti tokias išvadas: 1. ide. *4 turbūt buvo pažįstamas visoms baltų kalboms ir jų tarmėms kaip platus atviras *a. 2. Pietinėje prūsų kalbos tarmėje, t. y. tarmėje, kuria parašytas Elbingo žodynė- lis, šis baltų *4 (turimas refleksas a) bus siaurėjęs, labializavęsis, artėjęs prie jo (0a) ar ir visai išvirtęs o. Šiaurinėje prūsų tarmėje — katekizmų tarmėje — baltų *4 (turimas refleksas a) bus siaurėjęs ir labializavesis tik po lūpinių, gomurinių ir žodžio gale (vietovar- džiuose dar ir prieš v, j, k, s). Kitais atvejais čia jis išliko sveikas. Jo kitimas čia bus kiek skyręsis nuo pietinės tarmės. Dėl didesnio siaurėjimo čia jis bus daresis vis la- biau įtemptas, uždaras, ir, išvirtęs į 6, kuris savo spalva bus buvęs labiau artimas iš ar ir visiškai juo virtęs. Baltų *4 siaurėjimo ir labializacijos banga, plisdama isto- rine baltų teritorija iš pietvakarių į šiaurės rytus, pirmiausia bus pasiekusi lietuvių kalbos plotą, didelei jos tarmių daliai duodama refleksa 6, žemaičiuose jį paversda- ma uo (išskyrus Karklės šnektą). Rytų aukštaičių ir rytų dzūkų tarmes ji bus pa- siekusi vėliausiai. Dėl to čia ir dabar tas 4 vietomis yra išlikęs visuotinai, o vietomis — tik iš dalies. Latvių kalbos (išskyrus latgalius) baltiškojo *4 siaurėjimo ir jo labiali- zacijos banga nepasiekė, ir čia jis išliko nepakitęs. 3, ide. *4 refleksas o baltų kalbose ir jų tarmėse turbūt yra antrinis. E. GRINAVECKIENĖ M. Kondratiuk, Nazwy miejscowe Poludniovo — wschodnej Bialostocczyzny, Wroclaw — Warszawa — Krakėw — Gdansk, 1974, 304 p. (su žemėlapiu). Lenkijos Liaudies Respublikos Mokslų Akademijos serijinio leidinio ,,Mono- grafie Slawistyczne“ 29-ame numeryje išspausdintas Slavistikos instituto moksli- nio darbuotojo dr. Michalo Kondratiuko veikalas ,,Bialystoko vaivadijos pietry- tinės dalies vietovardžiai“ daugeliu aspektų įdomus ir baltistams. 22 Žr. K. Būga, RR, III, p. 106. 288 Žr. V. Mažiulis, Baltų sant., p. 12. *! Plg, Z. Zinkevičius, BV, p. 12. * Plg. A. Salys, Kelios pastabos tarmių istorijai, APh IV, Kaunas, 1933, p. 28; Z. Zinke- vičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1965, p. 68 ir žemėl. Nr. 32, 33. 213 Bialystoko vaivadijos pietryčiai — tai sritys, kuriose praeityje būta intensyvių baltų bei slavų kalbų kontaktų. Remiantis daugelio tyrinėtojų (K. Būgos, J. Kamins- kio, G. Laumianskio, J. Otrembskio, V. Toporovo, S. Zajančkovskio ir kt.) išvado- mis, Yra pamato manyti, jog visa arba bemaž visa M. Kondratiuko apžvelgiamoji teritorija kažkada buvo apgyventa baltų. Tiesa, baltai šioje teritorijoje galėjo gyventi nevienodu laiku ir nevienodai ilgai. Bet baltų buvimas šiose vietose neabejotinas. Čia pravartu prisiminti, kad Būgo ( kuris teka kalbamos teritorijos pačiuose pietuo- se) vienas kairiųjų intakų turi vardą, kuris laikomas baltišku — Krzna < *Kresna (plg. liet. Kirsna): pr. (jotv.) kirsnan ,,juodas*!. Tad nenuostabu, jog ir M. Kondratiukas savo monografijoje konstatuoja bal- tų — slavų kalbų kontaktus, remdamasis vietovardžiais, tiksliau — gyvenamųjų vie- tų vardais, kurių nagrinėjamoje teritorijoje autorius priskaičiuoja 1585 (objektų yra kiek mažiau — 1338). Įdomu, kad gyvenamųjų vietų vardų skaičius nuo XVI a. ant- rosios pusės yra padidėjęs daugiau kaip du kartus — nuo 725 vardų XVI a. antroje pusėje iki 1585 dabar. Recenzuojamo darbo struktūra tokia: 1) įvadas (čia apibrėžiamas tyrinėjimo objektas, duodama istorinių žinių apie nagrinėjamąją teritoriją, nurodomi šaltiniai, pateikiama pastabų apie tyrinėjimo metodą ir kt.); 2) vietovardžių žodynas; 3) vietovardžių reikšmės ir formos analizė (pagal reikšmę autorius išskiria gimininius, topografinius, posesyvinius, kultūrinius, patroniminius, etninius ir kitus vietų var- dus); 4) interlingvistiniai santykiai (lenkų — rusų ir slavų — baltų); 5) išvados. Didžiausias ir svarbiausias darbo skyrius yra antrasis (p. 19—233), kuriame al- fabeto tvarka pateikiami visi Bialystoko vaivadijos pietrytinės dalies gyvenamųjų (kartais ir kitų) vietų vardai. Iš tiesų tai yra etimologinis šios teritorijos oikonimų žodynas, nes pateikiamų vietų vardų nurodoma ir kilmė. Neabejotinas šio skyriaus privalumas yra ir tai, kad autorius nurodo oikonimų senąsias, istoriniuose dokumen- tuose užfiksuotas lytis. Istoriniai oikonimų variantai labai praverčia, aiškinant da- bartinių vietų vardų kilmę. Baltistams bene svarbiausia ta darbo dalis, kurioje analizuojami slavų — baltų kalbų santykiai. Autorius nurodo, kad lietuviški (baltiški) vietovardžiai per ilgą lai- ką buvo slavizuoti. Slavizacija palietė ne tik lietuviškų vietovardžių fonetiką, bet gana dažnai ir morfologiją. Fonetinės slavizacijos pavyzdžai: Dojlidy— liet. Daili- dės, Liuli — liet. Liūliai, Paceliszki — liet. *Poceliškės ar pan. Populiariausias morfologinės slavizacijos būdas yra toks — prie lietuviško kamieno pridedamas slaviškas sufiksas (plg. Klewinowo — liet. klėvas, klevynas, klevinis). Iš viso autorius randa apie 45 baltiškus vietovardžius, t. y. apie 2,89%, visų oi- konimų. Tai gana didelis sluoksnis baltizmų (jeigu, žinoma, visi jie yra tikri), ypač turint galvoje jau minėtą faktą, kad XVI a. antroje pusėje būta tik 725 oikonimų. Autoriaus duomenimis, XV a. pirmoje pusėje dokumentuose užfiksuota tik 50 gy- venamųjų vietų vardų. Matyt, dauguma oikonimų yra susiformavę per .pastaruo- sius kelis šimtmečius, t. y. jau tais istoriniais laikais, kada senasis, autochtoninis baltiškasis etninis elementas šiuose kraštuose buvo nežymus arba bebaigiąs nykti. Autoriaus apskaičiavimais, daugiausia baltizmų yra tarp Narevo ir Supraslio upių. Nemaža jų yra neabejotini. Tai, sakysim, Bialystoko miesto dalies vardas 1 B, H. Tonopos, /lse 3samerku n3 o6aactu 6a TrilcKoil TOnOKHHMHKH, — Rakstu krūjums veltijums... Janim Endzelinam..., Riga, 1959, p. 256 tt. 214 Dojnowo, kurio ryšys su liet. Dainava (k. Šalčininkų ir kt. r.) akivaizdus. Kita Bialy- stoko dalis vadinasi Dojlidy. Šį vietos vardą galima gretinti su liet. Dailidės (k. Šal- čininkų ir kt. r.: liet. dailidė „,stalius“). Nekyla neaiškumų ir dėl Bialystoko pavieto kaimo vardo Dydule, kuris 1577 m. užrašytas Dzidziule. Tai lietuviško oikonimo Didžiūliai (k. Šalčininkų raj.) atitikmuo. Akivaizdūs baltizmai yra ir Kiersnowo — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Kirksnévé up., Kirsna up.: pr. kirsnan ,,juodas®), Kiewtaki — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Kiaulakiai k. Kelmės raj.; Kiaulakys pavardė), Kituryki (1634 m. Kiethuriki) — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Keti- riai k. Šalčininkų raj.), Kojrany — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Kairėnai k. Vil- niaus r.) Liuli — laukas ir lanka Hermanuvkos k., Bialystoko paviete (plg. liet. Liūlynas b. prie Veisiejų, Liūlė pv. — Kurklių apylinkėje), Narejki — k. Bialystoko paviete, Narojki — k. Siemiatičių paviete, netoli Drohičyno (plg. liet. Noreikiai k. Panevėžio raj. ir kt. bei pavardė Noreika, Noreikis), Olmonty — k. Bialystoko paviete (plg. liet. pavardę Almantas), Szernie — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Šernai k. Vilniaus r. ir Sefnius pavardė), Žegunie — k. Bialystoko paviete (plg. liet. Žegūniai k. Kupiškio r., Žegūnis pavardė) ir kt. Dėl vieno kito vietovardžio, autoriaus laikomo baltišku, gali kilti ir tam tikrų neaiškumų bei abejonių. Sakysim, Hajnuvkos vaivadijos kaimo vardas Opaka bal- tišku galėtų būti ir nelaikomas, nes jis greičiausiai vestinas iš slavų kalboms, jų tar. pe ir lenkų kalbai, būdingo fiziografinio termino — plg. lenk. opoka ,,uola, akmens luitas“, ček. opoka, opuka „,uola“, slovėn. opéka ,,skaliinas“?, brus. anoka ,,akmuo, uola; kalkakmenis““* ir pan. Bet, apskritai imant, baltiškus vietovardžius autorius moka atskirti nuo slaviškų gana gerai, todėl jo išvadomis dėl baltų — slavų kalbų kon- taktų Bialystoko vaivadijos pietrytinėje dalyje galima tikėti. Tad M. Kondratiuko monografija ,,Bialystoko vaivadijos pietrytinės dalies vie- tovardžiai“ yra solidus veikalas, kurio reikšmė keleriopa: Svarbu pabrėžti, kad šiuo darbu galės pasinaudoti ir pasiremti ne tik lingvistai, bet ir istorikai, tyrinėjantys baltų etnogenezės bei apskritai baltų praeities problemas. A. VANAGAS Sutrumpinimai Ad — Adūtiškis, Švenčionių r.! Adm — Adomaičiai, Kelmės r., Pakražančio apyl. Agu — Aguikiškė, Kapsuko r., Kazlų Rūdos apyl. ahd. — senovės vokiečių aukštaičių (Althochdeutsch). air. — airių. Akm — Akmėnė. Akmn — Akmena, Vilniaus r., Glitiškių apyl. Akns — Aknystélés, Utenos r., Leliūnų apyl. Aks — Alkas, Plungės r., Bubėnų apyl. AkV — Akmud, Varėnos r., Jakėnų apyl. Al — Alytus. Alj — Alėjai, Raseinių r. Alk — Alksnėnai, Vilkaviškio r. * P. Nitsche, Geographische Terminologie des Polnischen, Koln, 1964, p. 48. * I. 51. S1uukun, Benapyckis rearpagdiunsia Ha3Bbi, Minex, 1971, p. 13. * Apylinkė nenurodoma, kai jos pavadinimas sutampa su gyvenamosios vietos pavadinimu, žymimu santrumpa. 215