Būdingesnieji frazeologinių junginių geografijos bruožai

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA J. LIPSKIENĖ BŪDINGESNIEJI FRAZEOLOGINIŲ JUNGINIŲ GEOGRAFIJOS BRUOŽAI Įvairių kalbų atlasai rodo, jog daugelis žodžių, fonetinių ypatybių, morfologinių formų vienos ar kitos kalbos plote turi labai aiškias paplitimo zonas. Kai kurie frazeologizmai taip pat būdingi tik tam tikriems arealams. Tiesa, frazeologizmai, palyginti su atskirais žodžiais, paprastai turi tendenciją plisti labiau, bet kai kurie jų saviems „gimtiesiems namams“ yra prieraišesni negu, sakysim, patarlės. Neretai jiems plisti trukdo toji aplinkybė, kad jie išryškėja kaip frazeologizmai tikta sakinio kontekste, o jų semantika suvokiama tiktai iš juos lydinčios būtinosios aplinkybės, plg. paprastą pasakymą danties ant danties nesuleidžia1, reiškiantį nelygiai, kreivai sudygusius dantis ir frazeologizmą — (šalta) danties ant danties nesuleidžiu, reiškiantį „labai šalta“. Tuo tarpu patarlės turi palankesnes sąlygas plisti. Jos berods yra labiau nusistovėjusios formulės, pačios savaime turinčios aiškų minties svorį, lengviau nuspėjamą reikšmę ir be konteksto, be būtinosios frazeologizmo aplinkybės, pvz., kas nedirba, tas nevalgo; verkia duona tinginio valgoma ir t. t. Šiuo metu, kai dar nėra sukauptos gausesnės faktinės medžiagos, negalima nurodyti tikslios atskirų vaizdingųjų posakių geografijos, padaryti įdomesnių ar labiau pagrįstų išvadų, tačiau kai kurias bendrąsias tendencijas užčiuopti vis dėlto įmanoma. Taigi šiame straipsnyje, remiantis turima, nors ir nepilna medžiaga (frazeologizmai nėra nuodugniai rinkti iš viso lietuvių kalbos ploto), tas bendrąsias tendencijas, o kur įmanoma — ir kai kurių konkrečių frazeologizmų vartojimo plotus ir bandoma nusakyti, nes iki šiol lietuvių kalbotyroje frazeologinių junginių geografija visiškai netyrinėta2. Straipsnyje keliamos mintys ar daromos išvados daugeliu atvejų dar gali būti tikslinamos. Tirdami frazeologizmų geografiją, pastebime, jog vieni jų užima itin didelius arealus, vartojami ne tik visose lietuvių tarmėse, bet turi ekvivalentus ir kitose kalbose, o kiti žinomi mažesnėse teritorijose — vartojami vienos kurios nors kalbos plote ar tik atskirose jos tarmėse. Bene didžiausi arealai būdingi daugeliui somatinių frazeologizmų, kurie sudaro vieną seniausių frazeologijos sluoksnių. Daug tos rūšies frazeologizmų 1 Straipsnyje iliustracinė medžiaga, vengiant nevienodumo, pateikiama nekirčiuota, nes ji rinkta ne tik iš gyvosios kalbos, bet ir įvairių nekirčiuotų rašytinių šaltinių, o bandant sukurtioti ne savo tarmės tekstą, galima pridaryti įvairių klaidų. 2 Atskiruose darbuose atspindimas tik vieno kito terminio frazeologizmo paplitimas, plg.: B. Rokaitė, Vaivorykštės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse, „Lietuvos TSR MA darbai, Serija A“, 2(15), 1963, p. 275—295; Lietuvių kalbos atlasas, I, Leksika, žemėl. Nr. 58. 169 dėl atitinkamų kūno dalių atliekamų vienodų funkcijų, bendrų visiems žmonėms psichinių procesų bei praktikos veiksnių yra identiški įvairiose tautose. Pavyzdžiui, lietuvių frazeologizmas galvą muilesti (nukarti) „nusiminti“ turi atitikmenis daugybėje kitų kalbų (plg. latvių — nokārt galvu; rusų — повесить голову; lenkų — opuścić głowę; vokiečių — den Kopf hängen lassen; anglų — hang down one's head; prancūzų — baisser la tête; estų — pead norgu laskma. Šią mintį patvirtina ir somatinių latvių kalbos frazeologizmų su žodžiu akis lentelė, kurioje latviški frazeologizmai formos ir reikšmės požiūriu lyginami su panašiais įvairių tautų, tarp jų ir lietuvių, frazeologizmais3. Somatinių frazeologizmų bendrumai pastebėti ne tik Europos tautų kalbose, bet ir tarp Europos ir labai tolimų kalbų. Pavyzdžiui, estų kalbininkas F. Vakkas pateikia duomenų, rodančių, jog kai kurie estiški somatiniai frazeologizmai turi atitikmenų Vakarų Afrikos kalbose4. Tačiau nereti ir priešingi atvejai, t. y. vienos kalbos somatinis frazeologizmas atitikmens kitose kalbose neturi. Pavyzdžiui, minėtame latvių kalbininkų straipsnyje užsimenama, jog iki šiol komponentų sandaros ir semantikos požiūriu neaptikta kitose kalbose atitikmens latvių kalbos somatiniam frazeologizmui ceļa kāja „paskutinė taurelė ar bokalas, išgeriami prieš svečiams išsiskirstant, išvykstant“5. Čia galima pridurti, jog šis frazeologizmas ta pat reikšme iš latvių kalbos yra atėjęs ir į kai kurias palatvės lietuvių šnektas, pvz., Biržų, Joniškio, Skaistgirio, Žagarės, Kruopių, Šakynos apylinkes, plg.: Nu, kaimyne, nieko nebūs, išgerk dar celia kaja Sk; Daugiau kaip sau nori, ale celia kaja tai reikia išgert, ir tiek Škn. Atskirais atvejais jis vartojamas net kaip vertinys, plg., Palauk, dar neik, dar turi išgert kelio koją, kitaip neišleisiu Jnš. Kokie veiksniai lemia skirtingus atskirų frazeologizmų vartojimo plotus vienoje kalboje, nėra lengva nustatyti, kartais beveik net neįmanoma. Tikriausiai čia turi įtakos įvairūs faktoriai: skirtingos socialinės bei ekonominės sąlygos, etnografinių realijų bei papročių įvairavimas, santykiai su gretimomis tautomis ir t. t. Be to, vaizdingojo posakio paplitimą iš dalies riboja tarmė ar artimų tarmių grupė (pvz., žemaičių, rytų aukštaičių ir pan.). Tačiau tarmės poveikis frazeologizmo vartojimo plotui dažniausiai pasireiškia netiesiogiai, per atskirus leksinius vienetus, su kuriais esti sudaryti frazeologizmai ir kurie paplitę vienoje ar kitoje tarmėje. Pasitaiko, jog sudarantis vieną frazeologizmo komponentą žodis vartojamas ne visame lietuvių kalbos plote, o tik keliose tarmėse. To žodžio paplitimo izoglosą neretai bent apytikriai parodo ir su juo sudarytų vaizdingųjų posakių arealus. Taigi, net ir neturėdami pilnų duomenų, apie kai kurių populiarių frazeologizmų bei jų variantų paplitimą apytikriai galime spręsti iš į tuos frazeologizmus įeinančių pagrindinių žodžių, kurių paplitimą jau žinome. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse yra nemaža frazeologizmų, sudarytų su žodžiais — kiškis ir zuikis. Šių dviejų sinonimų plotai pasiskirstę palyginti dėsningai. Zuikis arba jo variantas zuikys vartojama žemaičių, vakarų, vidurio aukštaičių bei kairiojo Nemuno kranto dzūkų tarmėse. 3 Ж. Э. Кагайне, С. Раге, Некоторые параллели соматических фразеологизмов в языке латышей и их соседей, — Взаимосвязи балтов и прибалтийских финнов, Рига, 1970, p. 181–6. 4 Ф. Вакк, О соматической фразеологии в современном эстонском литературном языке (filol. m. kand. disertacijos autoreferatas), Таллин, 1964, p. 7. 5 Э. Кагайне, С. Раге, min. str., p. 175–6. 170 Kiškis čia dažniausia žinomas iš literatūrinės kalbos. Rytų aukštaičių ir beveik visų dešiniojo Nemuno kranto dzūkų labiau vartojamas kiškis ar jo variantas kiškys, o zuikis čia dažniausiai užrašytas su pažyma – „naujesnis“. Tad tikriausiai frazeologizmo kiškį pagauti ir jo varianto zuikį pagauti (sugauti) „pargrūti“ plotai apytikriai turėtų sutapti su žodžių kiškis (kiškys) ir zuikis (zuikys) arealais, o tų žodžių susikirtimo zonoje bus žinomi abudu frazeologizmo variantai. Žinoma, frazeologizmo zuikį pagauti (sugauti) areale šiuo metu dėl literatūrinės kalbos įtakos, be abejonės, pasitaikys variantas ir su žodžiu kiškis. Panašiai turbūt pasiskirstytų ir kiti populiarūs su tais žodžiais sudaryti vaizdingieji posakiai bei terminiai frazeologizmai, pvz.: kiškio (zuikio) pyragas „lauktuvės“; kiškio (zuikio) kopūstai „kiškiakopūstis“; lyginamasis frazeologizmas (bailus kaip kiškis (zuikis)) ir t. t. Pastarojo frazeologizmo ir jo variantų arealuose, aišku, turėtų atsispindėti ne tiktai žodžių kiškis, zuikis morfologija, pvz., (bailus kaip kiškys (zuikys)) ir t. t., bet ir būdvardžio įvairavimas (bailus | baikštus | baugus…), nes būdvardis yra frazeologizmo būtina aplinka, padedanti išaiškinti jo reikšmę. Remiantis tokiomis pat prielaidomis, panašius apibendrinimus būtų galima daryti ir apie kitų frazeologizmų geografiją. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse turimas frazeologizmas, į kurį įeina žodis žarna, plg. žarna žarną ryja „labai alkanas“: Mama, duok valgyt – žarna žarną ryja Kair. Žodis žarna virškinimo organo reikšme vartojamas didesnėje lietuvių kalbos ploto dalyje – jį turi dzūkai, rytų ir vidurio aukštaičiai, taip pat didžioji vakarų aukštaičių dalis. Kaip rodo negausi iliustracinė medžiaga, ir minėtasis frazeologizmas yra užrašytas kaip tik iš to ploto (pvz., An, Bgs, Bsg, Btg, Čb, Dglš, Drsk, Glv, Jnš, Jnšk, Kair, Ker, Kps, Krs, Kš, Kvr, KzR, Lnkv, Ml, Mrk, Plv, Pn, Pun, Rd, Rdm, Šd, Švnc, Ukm, Vp). Be to, iš atskirų vietų užfiksuota ir retesnių to frazeologizmo variantų, pvz.: žarna žarną ėda Ut; žarna žarną valgo Rš; žarna žarną loja Grv; žarna žarną veja Užp. Pasitaiko dar ir jo sinonimų, pvz., žarna į žarną lenda Plk. Pastarasis sutinkamas ir grožinėj literatūroj – kupiškėno J. Baltušio kūriniuose, plg. O kad man žarna žarnon lenda, be pietų dar aš⁶… Kad šis posakis nėra naujadaras, rodo tai, jog ji yra užfiksavęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ragainės apylinkių) jau A. Šleicheris⁷. Ta pačia reikšme, pvz., Gervėčiuose vartojamas frazeologizmas žarnos maršą ūžia (= groja), plg. Itai kaip alkanas, tada ir klega (=šneka): ot noriu valgyt – žarnos maršą ūžia. Jis turi tikslius atitikmenis lenkų (kiszki grają marsza⁸) ir baltarusių (кіуші маршам граюць⁹) kalbose. Galimas daiktas, į Gervėčių tarmę jis yra atėjęs iš katros tų dviejų slavų kalbų. Žemaičiai ir pažemaitės aukštaičių šnektelės vietoj žarnos vartoja žodį grobas. Žodžio grobas plote yra užrašytas frazeologizmo žarna žarną ryja variantas – grobas grobą ryja, plg. Trečią dieną ėsti neduoda, grobas grobą ryja Krš¹⁰. Erž, Klm, Ms, Mžk, Rdn, Rt, Skd, Škn, Vn, Žr. Iš vienos vietos dar užrašyta ir – grobas grobą gainioja, plg. Ėsti noriu – grobas grobą gainioja Sg. 6 J. Baltušis, Parduotos vasaros, II, Vilnius, 1969, p. 33. 7 A. Schleicher, Litauisches Lesebuch und Glossar, Praga, 1856, p. 113. 8 St. Skorupka, Słownik frazeologiczny języka polskiego, I, Warszawa, 1967, p. 423. 9 Ф. Янкоўскі, Беларускія прыказкі, прымаўкі, фразеалагізмы, Мінск, 1962, p. 478. 10 Po kabliataškio pateiktos gyvenamųjų vietų vardų santrumpos rodo, kur dar tas frazeologizmas yra vartojamas. 171 Neperseniausiai variantas ≈ s grobas grobą ryja greta žarna žarną ryja buvo vartojamas (vyresniosios kartos atstovai jį pavartoja ir dabar) palatvės vidurio aukštaičių paribyje esančiame Spirakių kaime, kur pats tas virškinimo organas dabar vadinamas žarna. Šį reiškinį galima būtų dvejaip aiškinti: arba šis kaimas anksčiau įėjo į žodžio grobas teritoriją, arba viso frazeologizmo arealas dėl įvairių priežasčių yra platesnis už atskiro, į jį įeinančio, žodžio arealą. Daugiausia rašytiniuose šaltiniuose (S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose, taip pat J. Basanavičiaus pasakų rinkiniuose) ta pačia reikšme yra užfiksuotas ir frazeologizmo žarna į žarną lenda variantas grobas į grobą lenda, pvz., Grobos į grobą lenda, taip noriu valgyti M. Valanč; Bičiuli, valgyti didei noru – grobas į grobą lenda11. Čia galima dar pridurti, jog su šiais žodžiais iš nedaugelio vietų užrašytų kitokių frazeologizmų variantai taip pat yra ribojami sinonimų žarna ir grobas arealų, o vienas kitas teturimas ir tik su vienu katruo sinonimu, pvz., pasakymas (eina kaip grobą pūtęs „nieko nepešęs, nusiminęs, nepatenkintas“, plačiau vartojamo varianto, sudaryto su žodžiu žarna, visai neturi. Taigi jo arealas negali kiek labiau nukrypti nuo žodžio grobas vartojimo ploto, t. y. turi ribotis žemaičių tarmėmis. Mintį, kad atskirų žodžių geografija lemia ir frazeologizmų arealus, dar iš dalies parem ia žodžių epušė, apušė, drebulė, drebuolė ir su jais sudarytų frazeologizmų geografijos pavyzdys. Pavyzdžiui, reikšmė „bijoti“ lietuvių kalbos plote vartojamas frazeologizmas dreba (virpa) kaip epušė (apušė, apušis, drebulė) arba dreba (virpa) kaip epušės (apušės, apušies, drebulės, drebuolės) lapas. Dar vienas to frazeologizmo variantas pasitaiko tose šnektose, kurios vietoj žodžio lapas vartoja sinonimą lakštas, pvz., Vilkenyčia (= vilkė) sv irpt peršoko, e aš kap apušės lakštas drebu Grv. Atskirais atvejais, paprastai labiau slavų kalbų paveiktose šnektose, skiriasi ir to frazeologizmo morfologinė sandara: vietoj daiktavardžio kilmininko slavų kalbų pavyzdžiu jau turimas būdvardis, pvz., Vaikai dreba kaip lapai apušiniai Dbg. Iš čia pateiktų lyginamųjų frazeologizmų plačiausiai vartojamas yra variantas dreba (virpa) kaip apušės lapas. Išskyrus labiau pietinę vakarų aukštaičių dalį ir kai kurias rytų dzūkų šnekteles, jo vartojimo atvejų užfiksuota maždaug visame lietuvių kalbos plote (pvz.: Bdr, Dbč, Drsk, Grz, Eiš, Jnš, Kri, Klm, Knv, Krs, Krš, Lkm, Lkv, Lnkv, Lp, Mrk, Ob, Plm, Pp, Rgv, Rud, Sk, Škn, Užv, Vg, Žg). Reikia pasakyti, jog šis frazeologizmas pažįstamas ne tik lietuvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse — jis turi atitikmenų kitose kalbose ir yra tarptautinio pobūdžio, plg.: latvių — trīc (dreb) kā apšu (apses rt.) lapa12; rusų — как осиновый лист дрожит (трясется)13; lenkų — trząsi się jak liść (jak listek) osiki14; vokiečių — zittern wie Espenlaub15; anglų — quake (quiver, shake, trembling) like an aspen leaf16. 11 Lietuviškos pasakos įvairios, surinko J. Basanavičius, II, Kaunas, 1928, p. 13. 12 K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, I, Rīga, 1923—1925, p. 118; D. Caubuliņa, N. Ozoliņa, A. Plēsuma, Latviešu—krievu frazeoloģiskā vārdnīca, Rīga, 1965, p. 56. 13 Фразеологический словарь русского языка, под редакцией А. И. Молоткова, Москва, 1967, p. 226—227. 14 St. Skorupka, Słownik frazeologiczny języka polskiego, II, Warszawa, 1968, p. 396. 15 D. Šlapoberskis, Vokiečių—lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1972, p. 311; Немецко-русский фразеологический словарь, под редакцией Малиге—Клаппенбах и К. Агрикола, Москва, 1975, p. 160. 16 A. B. Кунин, Англо-русский фразеологический словарь, Москва, 1956, p. 628. 172 Kodėl tas frazeologizmas vartojamas įvairiose kalbose, nustatyti nelengva. Bet vargu ar šiuo atveju galima kalbėti apie skolinimosi ar kalbų sąveikos rezultatą, kadangi jis sieja ir geografiškai gana tolimus kraštus. Gal teisingesnė būtų prielaida, kad daugelyje kalbų toks pat frazeologizmas galėjo susiformuoti savarankiškai, t. y., kad čia iš dalies susiduriama su tais pat dalykais, kurie lemia ir somatinių frazeologizmų geografijos ypatumus. Aptartojo frazeologizmo plote atskirose lietuvių kalbos šnektose kiti frazeologizmai su žodžiu apušė ar jo variantais aiškesnių izoglosių neturi, pvz.: dreba kaip apušė Grz, Kp, Lp, Mrc, Pkp, Pnd, Skp, Slnt, Vs, Vvr; dreba kap apušis Alz, Srv. Kai kuriose rytų aukštaičių ir rytų dzūkų šnektelėse, vienur kitur netgi žemaičiuose užrašyti posakiai su variantu epušė, pvz.: dreba kaip epušė Als, Eig, Km, Kvr, Rk, Trš; dreba kaip epušės lapas An, Ds, Kvr, Ml, Trgn, Tršk, Užv. Tose šnektose, kur turimas medžio pavadinimo sinonimas drebulė, su juo būna sudaryti ir įvairūs kalbamojo frazeologizmo variantai, pvz.: dreba kaip dreb ulė Brt, Dt, Jrb, Kb, KzR, Pc, Rdm, Vl, Vlkj, Vlkv; dreba kaip dreb ulės lapas Šk, Vdk, || dreba kaip dreb ulė Dkš, Erž. Ignalinos rajone sinonimo dreb uolė plotelyje užrašyta variantas dreba kaip dreb uolės lapas Vds. Beje, tiek tose apylinkėse, tiek visame lietuvių kalbos plote lygiagrečiai vartojamas frazeologizmas ir be medžio pavadinimo, plg. (dreba) kaip lapas (Dglš). Dar galima pasakyti, jog didesnioje Lietuvos dalyje, ypač kai į frazeologizmą įeina žodis apušė (ar epušė), daugiausia, atrodo, vartojamas jo pilnesnysis variantas, t. y. turintis daiktavardį lapas: dreba kaip apušės (rečiau epušės) lapas. Su sinonimu dreb ulė sudaryti frazeologizmo variantai dažniausiai būna be žodžio lapas, — dreba kaip dreb ulė. Šio glaustesnio varianto atitikmenų kitose kalbose iki šiol neaptikta. Tad galima manyti, jog jis yra naujesnis, atsiradęs lietuvių kalboje ilgesniojo varianto trumpinimo būdu. Kaip jau buvo minėta, atskirų šių žodžių ir su jais sudarytų frazeologizmų arealai beveik sutampa, išskyrus vieną kitą nukrypimą, kurie dažniausiai atspindi didesnį sinonimo apušės senumą kurioje nors šnektoje. Štai keletas atvejų, kai atskirose šnektose žinomi abu to medžio pavadinimai, o frazeologizmas sudarytas tik su vienu iš jų, pvz., greta medžio pavadinimo apušė vartojamas ir pavadinimas dreb ulė, bet frazeologizme tik apušė Grz, Jnš, Khm, Lkm, Plm, Sk, Škn; apušė || apušis || dreb ulė || dreb ulis, bet frazeologizme tik apušė Dbg; epušė || dreb ulė, bet frazeologizmas tik su epušė Als. Priešingas atvejis, t. y. pavadinimas epušė || dreb ulė, o frazeologizme turima dreb ulė, kol kas užfiksuotas tik vieną kartą — Urkuvėnuose. Kadangi frazeologizmo geografija paprastai negali labai nukrypti nuo vieną jo komponentą sudarančio savarankiško žodžio geografijos, tai, jei susiskaldęs tokio žodžio arealas (kartais net susidedantis iš atskirų viena su kita nesusisiekančių dalių), nevientisas bus ir tą žodį turinčio frazeologizmo arealas. Sakysime, lyginamasis frazeologizmas storas kaip užėtkas „labai storas“ užrašytas pačiose pietinėse dzūkų šnektelėse apie Dubičius. Jo atitikmeniu su to paties žodžio variantu ušėckas turimas kai kuriose palatvės aukštaičių šnektose (Grz, Jnš, Kri, Sk, Žml), kur, kaip ir anose dzūkų šnektelėse, taip vadinamas tam tikras kubiliukas. Ušėcko / ušėtko arealą į dalis suskaldo įsiterpę to pat objekto kitokiu pavadinimu (cebras / ceberas / ceberkas) plotai, kuriuose ir kalbamasis frazeologizmas vargu ar žinomas. Kitas atvejis, kai į frazeologizmą įeinantys žodžiai yra vartojami visame ar kone visame lietuvių kalbos plote, o veiksmažodinę funkciją atliekantis pats frazeologiz- 173 mas, sudarytas pagal modelį D + V₁ (V₂, V₃...)17, teturimas tik kai kuriose tarmėse. Pavyzdžiui, daiktavardį žaibas (arba jo variantą žiebas) ir veiksmažodžius mesti, pilti, pliekti turi daugumas lietuvių tarmių18. Tuo tarpu frazeologizmo žaibus mesti (pilti, pliekti) „žaibuoti“ plotas ribojasi žemaičiais, šiauriniais vakarų aukštaičiais, šiaurine vidurio ir rytų aukštaičių dalimi (plg., pvz.: žaibus mesti Antz, Brs, Brž, Grz, Jnš, Jnšk, Kair, Kri, Krs, Krš, Lg, Lnkv, Mšk, Ms, Pbr, Pkr, Pš, Pvn, Rdn, Sk, Skd, Slnt, Škn, Šl, Šts, Šv, Užv, Vvr, Žg, Žml; žaibus pilti Pnm, Rk; žaibai plie-kia Škn, žaibus pliekti Jnš, Mšk, Sk, Šl; žeibus pilti Pvn). Pietiniai vakarų aukštaičiai, pietinė vidurio aukštaičių dalis, dzūkai bei dalis rytiečių, kiek galima spręsti iš turimos medžiagos, atrodo, vietoje šio frazeologizmo vartoja veiksmažodį žaibuoti. Su leksiniu variantu žiebas to frazeologizmo variantas vartojamas kai kuriose žemaičių šnektose, pvz.: žiebus mesti Kv, Lkv, Prk, Šll, žiebus pliekti Pj. Frazeologizmo žaibus (žiebus) mesti (pliekti…) variantų užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose, pvz.: žaibus mesti B, M, N, Žem; žaibus pliekti Sln; žiebus mesti JnE, Mit I 72; žėbus (= žiebus) mesti BzF 202, Mit I 72. Taigi šis frazeologizmas nėra naujas. Jo senumą rodytų ir latvių turimas tikslus atitikmuo, sudarytas su tos pat šaknies žodžiais, kaip ir lietuvių kalboje, plg.: zibenus meta allaž biežāk „smarkiai žaibavo“; pērkuons rūcis un zibens metis19. Kitas tos pat rūšies ir pagal tokį pat modelį sudaryto frazeologizmo pavyzdys, kur variantų arealai iš esmės pareina tik nuo antrojo komponento veiksmažodžio, yra posakiai nusakyti vėmimui (paprastai girto ar pagiriojančio), plg.: Gėrei gėrei, kas iš to, kad gėrei, kad reikia ožius bielyti Vb; Gėrė, gėrė, kol pradėjo ožius draskyt Msn; Tai drėskiau ožius, į tvorą įsikabinęs Btg; Vakar gėrė, dabar ožius gainioja Dbg; Gersi, kol pradėsi ožius ganyt Bgs; Lupsi ožius kaip didelis, tik neik nuo stalo VIkv; Pradėsi ožius nerti, negerk tiek daug Šl; Tol sėdėjo prie stalo, kol ėmė ožį pjaut Mžk; Škn; Prisigėrė, o dabar ožius plėšia Ut; Ožius rauna, ir gana, atsikėlęs Glv. Pagal turimus duomenis įvairių variantų arealai yra maždaug taip išsidėstę. Ožius bielyti daugiausia užfiksuotas į šiaurę nuo linijos Obeliai – Dusetos – Antalieptė – Daugailiai – Užpaliai – Debeikiai – Troškūnai – Karsakiškis – Šeduva – Pakruojis – Joniškis (plg.: An, Ant, Brž, Dgl, Ds, Jnš, Jnšk, Km, Kp, Krs, Lnkv, Ob, Pbr, Pkr, Ps, Rk, Šd, Užp, Vb). Variantac ožius lupti (kartais šalia kitų) yra užrašytas iš atskirų vietų piečiau varianto ožius bielyti arealo rytų aukštaičių ir rytų bei vakarų dzūkų bei vadinamo priežūkio ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose, pvz.: Alk, An, Ant, Brt, Dbč, Dbg, Dglš, Dkšt, Ds, Dv, Grv, Jz, Klt, KzR, Lb, Lp, Lzd, Pls, Pun, Rod, Rš, Slk, Srj, Šlčn, Švn, Švnč, Trgn, Vdš, Vdšk, VIkv, VšR, Vv, Zr, Žl; ožius pjauti daugiausia užrašytas į vakarus nuo ožius bielyti arealo, pvz.: Erž, Grz, Jnš, Krp, Mžk, Sk, Škn, Trk, Vkš, Žg. Ožius plėšti užfiksuotas daugiausia rytinėje lietuvių kalbos ploto dalyje, kai kur šalia varianto ožius lupti, pvz.: Bgs, Čb, Dbg, Dv, Grv, Ign, Ker, Kvr, Ml, Mlt, Msn, Rud, Šlčn, Ut, Vp, Žl. Atskirais atvejais jis užrašytas ir iš pietinių vakarų aukštaičių šnektų šalia varianto ožius lupti Vv. Kiti variantai, taip pat dažniau pasitaikantys rytinėje lietuvių kalbos ploto dalyje, irgi daug kur vartojami lygia greta su kitais variantais, pvz.: 17 D — daiktavardis, V₁, V₂, V₃ — skirtingi veiksmažodžiai. 18 Žodžio žaibas berods neturi tik kai kurios rytinės lietuvių kalbos šnektos, pvz., apie Daugėliškį, Vidiškes ir kt. vietoj jo, atrodo, vartojama bliskavica(?). 19 K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, IV, Rīga, 1929–1932, p. 716. 174 ožius draskyti Čb, Ker, Msn; ožius gainioti Dbg; ožius rauti Glv. Atskirais atvejais tokių retesnių variantų pasitaiko taip pat vakarų aukštaičių bei žemaičių šnektose, pvz.: ožius drėksti Ar, Bgt, Btg, Rs; ožius nerti Šl. Prie retesnių priskirtinas ožiai skūrą mulpti, pvz.: Gėrei vakar ir ne vieną ožiui skūrą nulupai Gdr. Tolimesnis variantas su skirtingu antruoju ir modifikuotu pirmuoju frazeologizmo komponentu (turbūt laikytinas net aptartojo frazeologizmo sinonimu) ožkenas pirkti užrašytas iš atskirų žemaičių duonininkų šnektų, pvz.: Tik kelis stiklelius išgėrė ir jau beperkąs už kertės ožkenas; Bene ir tu jau eisi į užtrobį ožkeneles pirkti; Tai ką, jau ožkenas perki Sd. Dar galima pridurti, kad latvių kalboje irgi turimas pagal tą patį modelį ir su tuo pačiu pirmuoju komponentu sudarytas frazeologizmas su įvairiais variantais, pvz.: āzi (āžus) dirāt (kaut, plēst) „oži (ožius) lupti (mušti, plėšti)“; āžu ādas spilēt „ožių odas mauti, temti“; āžus durt „ožius durti“; ar āžu ādām braukt „su ožių odom važiuoti“20. Baigiant apie šį frazeologizmą, pasakytina, kad lietuvių tarmėse yra ir įvairių jo sinonimų, vartojamų vėmimui nusakyti, pvz.: ačiū sakyti; atgalios augti; atgal versti; auksą (auksinus) skaityti; auksinas dvi kapeikos; dūšia pyksta (pavyko, susisuko); dūšią susuko; į plutą mesti; telioką vežti; veršį kriokinti ir kt. Tačiau jų daryba ir geografija šiame straipsnyje nenagrinėjama. Kartais tos rūšies frazeologizmų kai kurie variantai sudaro palyginti aiškius arealus. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos tarmėse yra gausiai varijuojantis pirmuoju komponentu frazeologizmas, sudarytas pagal modelį D₁ (D₂, D₃, D₄…) + D, nusakyti snigimui didelėmis drėgnomis snaigėmis, pvz., bobos | diedų | šunies | ubago | vilko | kąsniai. Plg.: Sniegta bobų kąsniais Grk; Diedų kąsniais sninga, baisu ir išeit Ker; Nu ir drimba šunies kąsniais Lk; Kaip dirbo ubago kąsniais, taip ir drimba Lk; Kad pradėjo vilko kąsniais drepinti (= drabstyti), ir akys užlipo Kl; J. Iš visų čia suminėtų variantų ryškiausią izoglosą berods turi posakis ubago kąsniai. Pagal dabar turimą medžiagą, jo vartojimo arealas yra į šiaurę ir vakarus nuo linijos Biržai — Pabiržė — Pasvalys — Joniškėlis — Šeduva — Kelmė, o nuo Kelmės tolimesnė pietinė jo riba nebėra aiški. Taigi jis vartojamas daugiausia šiaurinėse žemaičių ir aukštaičių šnektose (pvz.: Brž, Grz, Grž, Jnš, Jnšk, Klk, Klm, Kri, Krp, Krš, Lnkv, Ms, Mšk, Mžk, Pbr, Plt, Ps, Rdn, Rd, Sk, Šd, Škn, Tl, Trš, Užv, Vvr, Žg, Žml). Retesnio varianto — bobos (bobų) kąsniai — arealas, rodos, prasideda maždaug apie Eržvilką, Gir kalnį, Raseinius ir pietų kryptimi nusitęsia už Nemuno (pvz.: Erž, Grk, Gs, Kb, KzR, Rs, Šil, Šk, Švn, Vl, Vlkj, Vlkv). Iš atskirų vietų tas variantas užrašytas rytų aukštaičiuose (pvz.: Bgs, Er, Pn), bet tikslaus jo vartojimo ploto tuo tarpu negalima nustatyti. Iš vieno kito užrašymo atrodo, kad šalia bobos (bobų) kąsniai kai kuriose šnektose pramaišiui vartojama ir variantas ubago kąsniai (pvz.: Kps, Plv). Kokie arealai retesnių tos reikšmės variantų, — diedų kąsniai, šunies kąsniai, vilko kąsniai, taip pat tik vieną kartą teužfiksuoto frazeologizmo duonos kąsniai (plg.: Tai sninga duonos kąsniais Grz), — kol sistematingiau nerinkti mūsų frazeologizmai, pasakyti nieko negalima. 20 K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, I, p. 246; D. Caubuliņa, N. Ozoliņa, A. Plēsuma, Latviešu—krievu frazeoloģiskā vārdnīca, p. 74. 175 Lietuvių kalbos tarmėse tokiam snigimui nusakyti turima ir kitokių pasakymų. Pvz., iš klaipėdiškių savaitraštyje „Tiesos Prietelius“ išspausdinto sakinio Pradėjo sniegas bobos kasniais kristi, tai bus bene gandro kepiai, kaip mūsų tėvai saky liubėjo21 galima spėti, kad to krašto šnektose seniau galėjo būti vartojamas frazeologizmas gandro kepiai, tačiau daugiau duomenų, kuriais remiantis galima būtų tiksliau apibrėžti jo reikšmę ir bent ši tą pasakyti apie užimamą arealą, neturime. Atskirai imamas žodis kepis „paplokščia bandelė“, rodos, teturimas tik žemaičių22. Pirmasis frazeologizmo komponentas – paukščio pavadinimas gandras – taip pat seniau bene plačiausiai buvo vartojamas žemaičių tarmėse23. Kiek aiškesnis yra tos pat reikšmės lyginamojo frazeologizmo – sninga (sniegti) kaip vištom arealas. Iš turimų duomenų atrodo, kad plačiau jis vartojamas vakarinių dzūkų šnektose, tačiau pasitaiko užrašymų ir iš rytų dzūkų bei iš kitur (plg.: Al, Alv, Dbč, Dg, Dv, Eiš, Grv, Kls, Knv, Mrc, Mrk, Nč, Pls, Pun, Rod, Vlk, Vrn). Kai kur dar užrašyta ir vienas kitas jo variantas, pvz.: Krinta kaip viščiukai (kaip viščiukų galvos) Aln, Blnk; Sniegti tai sniegti kaip gaidžiais Rud. Ypač įvairių tos pačios reikšmės lyginamųjų frazeologizmų užrašyta rytų aukštaičių, iš dalies ir rytų dzūkų šnektose, pvz.: Nu ir drebia už lango kaip dribsniais Kp; Pagada, sergėk dieve, kaip katinais drebia Vdšk; Dl. Sninga kaip kačiukais Dl; Drobluoja, sninga kaip kačiokais Kp; Tai sninga, kaip lapais Čb; Kš, Ut, Zr; Lauke kaip lapsiais verčia Ut; Kad sninga, tai sninga, kaip lopiniais Lkm; Kaip nosinėm sninga Aln; Sninga kaip pirštinėm Bgs; Sninga kaip skarom Žl; Drebia kaip skepetom Aln; An, Blnk, Dbg, Ktk, Kur, Lkm, Mlt, Sdk, Skdt, Sv, Tršk, Užp; Lauke kaip skri duliais sniega Km; Visą dieną vertė sniegą kaip plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias Grv. Tačiau visų tų posakių arealų nustatymui dar trūksta medžiagos. Be tokių frazeologizmų, kurių abu komponentus sudaro žodžiai, turimi visų ar bent jau daugelio mūsų tarmių, būna ir tokių, kurių vieną katrą komponentą sudaro žodis, atskirai paimtas, pažįstamas tik labai ribotame areale, bet užtat su juo sudaryto frazeologizmo arealas kur kas didesnis. Pavyzdžiui, aitas „vaikštikas, padauža, nenuorama“ tėra žinomas tik Kupiškio apylinkėse24. Tuo tarpu frazeologizmas aitais eiti (išeiti, nueiti); aitų keliais nueiti; aitom eiti „niekais virsti, išvirsti, niekais nueiti“ vartojamas gerokai didesniame plote, plg.: Aitais ėjo, aitais ir išėjo Lnkv; Dirbau, dirbau, ir tas darbas aitais nuėjo Rm; Alz; Nieks jo nepržiūrėjo ir nuėjo žmogus aitų keliais Brž; Pbr, Ps; Aitom eina tas jos vaikas Ėr. Jis pasitaiko ir iš tų vietų kilusių rašytojų ar kultūros veikėjų raštuose, pvz.: Aitais išėjo turtai ir pinigai P. Aviž. Remiantis tik šia medžiaga, sunku tiksliai nustatyti, kas lėmė tokį viso frazeologizmo ir atskirai imamo žodžio aitas geografijos nesutapimą. Vargu ar teisinga 21 „Tiesos prietelius“. Verlag und Druck von G. Trauszies in Prökuls, 1881, Nr. 13, p. 3. 22 Plg. LKŽ V 582–583. 23 Beje, frazeologizmo gandro kepiai giminaičiai gal yra ir tokie posakiai, kaip Balandis kepį kepa Rt; Gegužė kepį kepa KrvP(Tv); Gegužė tur savo kepį atkep­ti, t. y. turi snigti šlapdribiais J; Dar gegužė iškeps savo kepį, t. y. šals JI 588, tačiau jų reikšmė yra kiek kitokia. Jie daugiausia vartojami pavasarį pasitaikančiam nepastoviam orui apibūdinti. (Dar plg. kitą žodžio kepis perkeltinę reikšmę – kas padrebta, „pakepta“, „išmatos“, žr. LKŽ V 582–3). 24 LKŽ I 44. 176 tą nesutapimą aiškinti vien tiktai siauro vietinio frazeologizmo dideliu išpopuliarėjimu. Gali būti ir taip, kad žodis aitas seniau buvo pažįstamas plačiau, o šiandien jo arealas yra žymiai sumažėjęs25. Beje, kartais vieną frazeologizmo komponentą sudarantis žodis, turimais duomenimis, atskirai paimtas iš viso gali būti nevartojamas, t. y. neturėti savo arealo. Sakysime, beveik ta pačia reikšme („dykinėti, niekais virsti“) kaip ir aitais eiti žemaičių dounininkų šnektose vartojamas frazeologizmas paiparibais (palparybais, papauribais, pauparibais eiti (išeiti, nueiti), pvz.: Juk anie visi paiparibais daba eita Ms; Tėvas dirbo, rūpinosi, vaikai palparybais eit Grg; Vos ponas atsitrauksi, darbininkai eit palparybais, t. y. vienas in vieną šalį, kitas in kitą J; Pln; Jie gėrė uliavojo — visas jo gyvenimas palparybais išėjo Sd; Eit pauparibais kiauras dienas, nu kas iš tokio gal būti? Slnt. Įdomu, kad Lietuvių kalbos žodyne su to frazeologizmo variantu yra užfiksuotas sakinys iš poeto ir kultūros veikėjo Silvestro Gimžausko raštų, pvz.: Petras nuvėjo papauribais, t. y. nuvėjo keliais nedorybės, nuvėjo ne tuomi keliu, kur reikėjo eiti26. S. Gimžauskas kilęs iš Rytų Lietuvos Linkmenų apylinkių. Kokiu būdu jo raštuose atsirado žemaičiams būdingo frazeologizmo variantas, ne visiškai aišku. Tačiau žinoma, kad jis buvo gerai susipažinęs su savo meto ir ankstesniųjų rašytojų bei kalbininkų darbais. Gal ir šį frazeologizmą jis bus pasiskolinęs iš žemaičių autorių. Kad S. Gimžausko raštų kalba tarmės atžvilgiu yra nevienalytė, yra pastebėję ir kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai27. Visų tų variantų pirmasis komponentas (paiparibais, palparybais, papauribais, pauparibais) yra tas pats žodis, tik vis kiek pakitęs dėl fonetinių priežasčių. Kaip atskiras savarankiškas žodis, atrodo, jis nėra užfiksuotas jokioje tarmėje ar šnektoje. Panašaus tipo yra ir frazeologinis junginys, sudarytas iš suprieveiksmėjusios dgs. įnagininko formos (su skarduliais) ir judėjimą reiškiančio veiksmažodžio kokios nors formos, pvz., bėgti, išbėgo, išdumti, eiti, eik, išlėkė ir pan., kuri yra frazeologizmo būtinoji aplinka. Tuo frazeologiniu junginiu nusakomas atliekamo veiksmo intensyvumas, greitumas, pvz.: Bėk su skarduliais, kitaip neužspėsi Žyr; Visi vaikai su skarduliais išdumė pro duris Vv; Kai sykį rėžiau, tai su skarduliais nulėkė Vl; Šuo su skarduliais išbėgo iš kiemo Ilg; Nm. Pasitaiko ir šio junginio variantų. Jis gali būti išplėstas lyginamąja dalelyte (Eina greit, kaip su skarduliais Vl); daiktavardinis komponentas gali turėti variantinę formą (Nutilk, jei nori, o ne išeisi su skardūneliais Jrb. Kad paimsiu lazdą, tai su skardūneliais išeisi iš virtuvės Jrb); arba gali būti praleista, bet nujaučiama veiksmažodžio forma — būtinoji frazeologizmo aplinkybė (Pareina tėvas girtas, tai visi vaikai su skardūliais iš namų Lkš). Kaip matyti iš pavyzdžių, tas frazeologinis junginys užrašytas iš veliuoniškių, zanavykų ir pačios šiaurinės kapsų dalies, retkarčiais pasitaiko dar gretimose šiaurinių vakarų aukštaičių šnektose. Jis užfiksuotas ir rašytiniuose šaltiniuose, pvz.; Juškos žodyne: Skarduliais ėjom, t. y. šokome smagiai, linksmai; J. Jablonskio raštuose: Su skarduliais darbas eina; P. Cvirkos kūryboje: Kaip šutri voverėlė iššliuožia Simukas iš medžio, pirma nusilaužia liekną ryškštelę ir su skarduliais 25 Žodžio aitas geografija domėtasi jau ir seniau, plg.: K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 487. 26 LKŽ IX 351. 27 V. Vanagas, A. Vidugiris, Silvestras Gimžauskas, — Ignalinos kraštas, Vilnius, 1966, p. 218, 221. 12. Užs. Nr. 1026 177 bėga galvijams už akių28. Velnias su Perkūnu pamanė, kad laumė atvažiuoja... Vienas šoko pro langą, antras pro kaminą ir su skardūliais išdumdėjo29. Kai kurie to tipo frazeologizmai težurašyti apskritai tik iš vienos kurios šnektos, pvz., pakalstomis eiti „dykinėti“: Pakalstoms eita vaikai, šalinė[ja], nestova numie Šts; drauti atmesti „susirgti“: Užrišk skarelę, a nori drauti atmesti Sk; Pamtysi, kaip Liokadija drauti atmes teip nesisaugodama Sk; Jie yra jau grynai vietinio pobūdžio. Šiais atvejais frazeologinio junginio geografiją lemia jo pirmasis komponentas, o ne antrasis komponentas – veiksmažodis. Be frazeologinių junginių, kurių geografiją vienaip ar kitaip lemia kurį nors jų komponentą sudarančio žodžio arealas, nemaža yra ir tokių, kurių izoglosa pareina ne nuo viso tokio žodžio apskritai, bet nuo vienos kurios jo reikšmės. Sakysim, žodis drevė bei jo variantai aprepia didžiąją lietuvių kalbos ploto dalį, tačiau su tuo žodžiu sudaryti tokie frazeologiniai junginiai, kaip pvz., storas kaip drevė „labai storas“, težurašyti tik iš kelių vakarų dzūkų šnektų (Dbč, Vrn). Taip yra todėl, kad tiktai nedidelėje vakarų dzūkų tarmės dalyje drevė vadinama stora pušis, kurioje, paprastai, būdavo laikomos bitės, o visur kitur šis žodis reiškia medžio uoksą, šovą, kiaurymę. Dar mažesnį plotelį tegali užimti lyginamasis frazeologizmas aukštas kaip drevė „labai aukštas“ Mrc, nes apskritai storos aukštos pušies reikšme žodis drevė vakarų dzūkų šnektose berods vartojamas dar siauriau. Galimas daiktas, jog seniau žodis drevė ar jo variantai tokia reikšme vartoti kur kas plačiau, plg. šiauriniuose vakarų aukštaičiuose užrašytą sakinį: Tai merga kaip dravis Jrb30. Savo ruožtu, tose tarmėse, kur žodis drevė vartojamas uokso, šovos reikšme, užrašyta frazeologizmų, kuriuose atsispindi būtent ši jo reikšmė. Pavyzdžiui, kai kuriose palatvės vakarų ir vidurio aukštaičių šnektose (Jnš, Sk, Škn) turimas frazeologizmas įlindo kaip į drevę. Jis pasakomas, kai ko nerandama, kai kas prapuola (daiktas, žmogus, gyvulys). Būna ir kitokių to tipo atmainų. Vieną jų čia bandysime aptarti. Paprasta deminutyvinė žodžio dievas forma dievaitis galima visose tose lietuvių tarmėse, kurios turi priesagą -aitis. Kiek specialesnę reikšmę – „pagoninių dievas“ – tas vedinys vartotas raštu kalboje31. Tačiau kai kuriose pietrytinėse vakarų dzūkų šnektose (pvz.: Arm, Dbč, Nč, Pls, Rod, Vrn) jo reikšmė yra visai kita: čia jis reiškia mėnulį. Iš pastarosios natūraliai išplaukia antroji reikšmė – „mėnuo (dviliktoji metų dalis)“. Taigi tame mažučiame areale dievaitis vartojamas dviem reikšmėm ir abiem reikšmėm vartojamo žodžio arealai, atrodo, sutampa. Su tuo vediniu sudarytų frazeologinių junginių čia irgi yra dvi grupės, nes jų reikšmės esti aiškiai motyvuotos, t. y. ryšys tarp atskirų žodžių reikšmių ir atskirų posakių reikš- 28 P. Cvirka, Raštai, II, Vilnius, 1949, p. 10–11. 29 P. Cvirka, Raštai, V, Vilnius, 1949, p. 39. 30 Plg. dar: „Dravies ir jos draugų pagrindinė reikšmė yra buvusi ne „uoksas“, „duoba“, „kiauruma“, „duplo“, bet „medis“, „pušis“. Taip bent rodo buvus dravies giminaičiai“... (K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 63). 31 Minėtini greičiausiai iš tos reikšmės išriedėję ir tokie lyginamieji posakiai, kaip pvz., Dėdė [sūnų] mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį (labai išdidų, išpuikusį) (I. Simonait y tė, Vilius Karalius, 1939, p. 395). Diksas, ans žioplys, mieste didžiai pasipūtęs ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs, nei dievaitis koks tarp būrų skiautūrę rodo (K. Donelaitis, „Pavasario linksmybės“, — Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, Vilnius, 1957, p. 165). 178 mių gana aiškiai suvokiamas: vieni jų susiję su reikšme „mėnulis“, kiti — su „mėnuo“, plg.: Prastas valgis — dievaitis matos (apie prastą, skystą viralą) Nč, Pls, Rod; Anas dievaičio su dievaičiu nesuveda (mėnesinio atlyginimo neužtenka) Dbč; Nč, Pls. Kiek galima spręsti iš turimos medžiagos, kaip sutampa abiejų dievaičio reikšmių arealai, lygiai taip pat sutampa ir abiejų grupių frazeologinių junginių arealai. Čia turime tokį atvejį, kai su keliomis skirtingomis to paties žodžio reikšmėmis sudaryti frazeologizmai turi bendrą arealą, nulemtą sutampančių žodžio reikšmių arealų. Prie mūsų jau suminėtų veiksnių, lemiančių frazeologizmų arealus, reikia pridurti, kad tie arealai tam tikrais atvejais pareina dar ir nuo kurio nors krašto (srities) geografinių, etnografinių ir kt. ypatumų. Štai iš nederlingos smėlio žemės seniau sunkiai besiverčiantys dzūkai susikūrė frazeologinį posakį iš kašelių gyventi, plg.: Anksčiau čia visi tik iš kašelių gyveno — grybus rinko, uogas rinko, miestan nešė Mrc. (Pirmąjį frazeologizmo komponentą sudarantis daiktavardis kašelė tose šnektose reiškia pintinę.) Kitur, kur uogavimas ir grybavimas bent kiek didesnės reikšmės neturėjo, su tuo daiktavardžiu sudarytais frazeologiniais junginiais paprastai nusakomas tik elgetavimas, plg.: Tegul nedirba, ką nenoria, galės ant senatvės kašę užsikabinti Sk. Taip beplatavodamas tu greitai kašės užsikabinsi (Jñš, Lnkv, Žg). Pastaruoju atveju žodžio kašė ir reikšmė skirtinga — čia jis dažniau reiškia maišelį („terbą“). Tų frazeologizmų ir vaizdingųjų posakių, kurių vieną komponentą sudaro asmenvardis, t. y. žmogaus vardas arba pavardė, geografija taip pat labai įvairuoja. Kartais toks posakis vartojamas tiktai viename³² arba keliuose gretimuose kaimuose. Pavyzdžiui, Joniškio rajono Spirakių kaime kam nors įkyriai verkšlenant, burbant, dažnai pasakoma Ko čia kunkšti ir kunkšti kaip Marcijana. Tau vis negėrai, ir negėrai — vis nepatenkinta kai Marcė. Seni žmonės aiškina, kad tiems palyginimams atsirasti dingstį davusi kadaise čia gyvenusi labai įkyraus būdo moteris. Sakoma, jog iš pradžių būdavusi dar pridedama net ir tos moters pavardė, bet ilgainiui ji iš posakio iškritusi: matyt patronimas tebuvęs reikalingas tol, kol posakis iš atsitiktinio palyginimo virto čia pastoviu frazeologiniu junginiu. Su asmenvardžiu sudarytam vietiniam frazeologizmui paplisti didesniame plote greičiausiai trukdo tai, kad jis gerai suprantamas yra tik toje apylinkėje, kur gyveno žmogus, vienokiomis ar kitokiomis savo būdo ar išvaizdos ypatybėmis davęs dingstį atsirasti kalbamajam posakiui. Panašiai esti ir tada, kai vaizdingasis posakis sudarytas ne su vardu, o su pavarde. Pavyzdžiui, Šiaulių rajone Žarėnų—Latvelių apylinkėse galima išgirsti posakį — apsileidęs kaip Šlauštas. Šiam palyginimui atsirasti davė pamatą iš netolimų Kruopių kilęs ne viso proto elgeta, dėl savo ligos nesugebėjęs nė trupučio paisyti kūno švaros ir apdaro. Tuo nepaisymu nė iš tolo negalėjo jam prilygti joks kitas to krašto vargšas. Kadangi jis klajodamas nueidavo toli, plačiai buvo savotiškai pagarsėjęs, tai palyginimų su jo pavarde, o kartais dar ir vardu, tame krašte sutinkama įvairiose vietose ir įvairių, bet jų turinys yra panašus — visuose juose iškeliama kokia nors minėtojo asmens išvaizdos ar elgesio ypatybė, pvz.: Atėjo, atsisėdo ir nebeėina sau kaip Šlauštas Škn; Žiūri ateina tarbom apsikabinėjęs kaip 32 Plg. dar Б. Ф. Захаров, Личные имена и прозвища в составе диалектных фразеологизмов, — Ономастика поволжья, 2, Горький, 1971, p. 96. 12* 179 Šlaustas Vincentas Škn; Nuplyšęs, nuskrėtęs kaip Šlaustas, ar jau drabužio geresnio nebeturi Žar-Latv. Kalbant apie vietinės kilmės frazeologinių junginių su asmenvardžiais geografijos ypatumus, dar galima pridurti, jog palyginimai su pavardėmis, atrodo, gali turėti didesnius vartojimo plotus, negu palyginimai su vardais. Taip yra dėl to, kad pavardė geriau išskiria asmenį iš aplinkos, pagal pavardę žmogus pažįstamas daug platesnėje apylinkėje, negu pagal vardą, taigi tuo pačiu sąlygojamas ir didesnis „pavardinio“ frazeologinio junginio arealas. Tuo tarpu vietinės kilmės lyginamieji frazeologizmai su vardais, pvz.: kaip Marcė; kaip Marcijana, net ir gretimame kaime reikalauja papildomos informacijos — kokia Marcė, kokia Marcijana?33 Dalis frazeologizmų bei vaizdingųjų posakių glaudžiai susiję su tam tikrais etnografiniais dalykais. Tokių frazeologinių junginių arealą lemia atitinkamo etnografinio dalyko, pačios realijos paplitimas. Sakysime, tame Lietuvos kampe, kur daromas naminis alus, pvz., apie Žagarę, yra užrašytas frazeologizmas — rागanos alų daro (sakoma, kai iš pelkių, paupių, tarpmiškių šliaužia rūkas, paprastai po lietaus). Toks posakis vargu ar įmanomas Pietų Lietuvoje, kur alų namuose daromas palyginti labai retai. Palyginkime kitus tarmėse žinomus tą patį reiškinį nusakančius frazeologizmus be komponento alus, pvz.: Kiškis pirtį kūrena Slm; Lapė žuvis kepa Grv; Laumė pečių kūrena Tvr. Savitą frazeologijos sluoksnį sudaro vadinamieji terminiai frazeologizmai. Jų geografija, iš esmės lemiama tų pačių veiksnių, kaip ir kitų mūsų nagrinėtųjų frazeologizmų geografija, turi ir šiokių tokių specifinių bruožų. Čia kiek paliesime kai kurių etnografijos, botanikos ir zoologijos srities termininių frazeologizmų geografijos ypatumus. Etnografinio terminio frazeologizmo arealas pirmiausia pareina nuo etnografinės realijos (daikto, papročio, tikėjimo) arealo. Pavyzdžiui, skirtingas ūkininkavimo būdas, papročiai, įvairūs tarpusavio santykiai su tomis ar kitomis kaimyninėmis tautomis atskirose Lietuvos etnografinėse srityse nulėmė savitą valgių ir gėrimų gaminimą. Todėl ribotame plote esti vartojami ir su tam tikromis etnografinėmis ypatybėmis siejami ir kai kurie vaizdingieji valgių pavadinimai — terminiai frazeologizmai. Pavyzdžiui, tik palatvės šnektose tėra paplitęs iš latvių kalbos skolintas valgio pavadinimas (iš dalies ir gaminimo būdas) skaba putra (plg. latvių skāb-putra34 ) — sriuba iš virtų kruopų ir varškės arba iš virtų kruopų ir rūgštaus pieno: Vasaros laike, kai karšta, mes nieko kito nevalg om tik sukames visi apie skabos putros puodą Sk; Mama privirs skabos putros, mes ir tŪtinam apsisukdami (Jnš; Jnšk, Kri, Škn, Žml). Tiktai tam tikroje Žemaičių dalyje bei gretimose aukštaičių vietovėse verdama tarkuotų bulvių su kruopomis arba kartais su miltais košė. Jos pavadinimo šilkinė (šilkinė) košė arealas nenutolsta nuo paties objekto arealo. Jis užrašytas, pvz., iš Kušėnų, Lyduvėnų, Luokės, Padubysio, Pakapės apylinkių. Tos rūšies frazeologizmai gali turėti ir sinonimų arba variantų. Pavyzdžiui, daugiausia šiaurinė dalis žemaičių bei gretimi vakarų aukštaičiai verda bulvių košę su miltais. Iš pasitaikančių užrašymų matyti, jog jos pavadinimas pusmarškonė košė 33 Plg. dar tame leidinyje spausdinamą straipsnį „Frazeologiniai junginiai su asmenvardžiais“, kuriame pateikiama viena kita pastaba apie tos rūšies frazeologizmų (su asmenvardžiais) paplitimą. 34 Latviešu—krievu vārdnīca, Rīga, 1963, p. 676. 180 yra vartojamas Mažeikių, Laižuvos, Tirkšlių, Telšių, Rietavo, Kuršėnų, Gargždų, Šakynos, Šlapgirės apylinkėse. Variantas — pusinė košė užrašytas apie Mosėdį, Šauklius, Grušlaukę, Papilę, Gadūnavą, Žlibinus. Atskirų etnografinių rajonų papročiai, pareinantys nuo kurių nors tradicijų ar atspindintys praeities tikėjimų reliktus, taip pat riboja su jais susijusių termininių frazeologizmų arealus. Pavyzdžiui, aiškius vartojimo plotus turi kai kurie vaizdin gieji posakiai, susiję su vestuvinių papročių tradicijomis. Vieni jų, tokie kaip piršli karti, pažįstami kone visoje Lietuvoje, kiti būdingi tik atskiroms tarmėms ar net jų dalims. Pavyzdžiui, berods tik dalyje Rytų Lietuvos, daugiausia apie Kupiškį, be visų kitų vestuvinių papročių ir juos atspindinčių frazeologinių junginių kaip an tai — suolą pirkti; kertę pirkti; raktus pirkti; vartus pirkti arba: suolą parduoti; kertę parduoti ir t. t., dar yra paprotys ir sodą pirkti; sodą parduoti35. Su kalendorinių švenčių papročiais susiję įvairūs terminai taip pat turi aiškius paties papročio paplitimo nustatytus arealus. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse 19a. pabaigoje Jurginių išvakarėse tam tyčia apsirengęs šeimininkas išėdavo išvaryti pirmosios vagos. Jis išsinešdavo duonos riekę ir žiupsnelį druskos. Išaręs 1—2 vagas, grįždavo namo ir visiems namiškiams duodavo ragauti anos duonos, vadinamos užarinėjimo duona36. Baltarusijos TSR Gervėčių apylinkėse per Jurgines šeimininkas apeidavo laukus su bandele, kurioje būdavo įkeptas kiaušinis, vadinamas derliaus kiaušiniu, plg.: Ė kap anas (šeimininkas) sugrįžta, deda kukelaitę (= bandelę), pjauto — gaspadorius pats turi derliaus kiaušinį valgyt. Mūsų laikais abu papročiai ir su jais susiję terminai — užarinėjimo duona ir derliaus kiaušinis šiuo metu tėra užfiksuoti tik tose dviejose apylinkėse. Kokie jų arealai buvo senų senovėje — nežinome. Pats objektas kai kada riboja ir botanikos sričiai priklausančių termininių frazeologizmų arealus. Pavyzdžiui, pelenėlė raktazolė (Primula farinosa) auga tik Šiaurės Lietuvoje. Pietų Lietuvoje nėra nei augalo, nei jo pavadinimų37. Dalis jų yra terminiai frazeologizmai, vartojami labai ribotose apylinkėse. Pavyzdžiui, turimais duomenimis tik apie Biržus ir Pabiržę tėra vartojamas frazeologizmas — kregždės ašarėlės, apie Vegerius — blezdingos akelės. Kaip matome, ir čia frazeologizmo arealas savo ruožtu dar pareina ir nuo vieną jo komponentą sudarančio žodžio arealo (t. y. čia atsispindi ir kregždės / blezdingos geografija). Kartais augalas auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau jo pavadinimais vartojami terminiai frazeologizmai palyginti nėra gausūs, nes lietuvių tarmėse jis daugiausia vadinamas vieno žodžio pavadinimais. Pavyzdžiui, darželio gėlė — kurpelė (Aconitum) turbūt dėl žiedo formos dažniausiai vadinama dar bačiuku, čebatėliu, kurpute, sopagėliu, kanteple ir kitaip, o termininių frazeologizmų jos pavadinimui turimas tik vienas, ir į tą patį įeina įvairūs bato pavadinimo variantai bei sinonimai, plg.: Marijos čebatelis Nj, Pg; Marijos batelis Nm; Marijos batukas Kd, Kur, Vvr; Marijos kantaplelis Krkn, švenčiausios panelės Marijos kantapliukas Ukm. Kai kurie visoje Lietuvoje augantys augalai šalia vieno žodžio pavadinimų turi ir daug tokių, kuriuos sudaro termininiai frazeologizmai, pasižymintys tris turtinga 35 Vestuvių sodas — puošnus iš šiaudelių ir dirbtinių gėlių padarytas tam tikras reketukas, arba vaisiais ir saldainiais bei spalvotais popieriukais papuošta eglutė, kurios šakose būdavo lėlė — „sodininkas“, žr. Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, p. 497 (Toliau: LEB). 36 LEB 543. 37 J. Dagys, Lietuviškas botanikos žodynas, I, Kaunas, 1938, p. 280 (Toliau: J. Dagys, LBŽ). 181 sinonimika. Deja, remiantis labai negausiais duomenimis, negalima nurodyti tikslių atskirų sinonimų plotų. Pavyzdžiui, kiškio ašarėlės (Briza media) dar vadinama yra šiais termininais frazeologizmais: kiškio ašarėlės Pg, Pn, Rm; dievo ašarėlės Ob, Rk; kiškio kanapės Brž, Pbr, Pn; zuikio kanapės Škn; kiškio kruopos Pai, Pin, Pc, Pn, Šd; Marijos ašaros Pn; Vėjo avižos Brž; žvirblio ašarėlės Jnš, Sk; žvirblių kanapė Grz, Jnšk, Kri, Lnkv, Pkr, Žg. Iš rašytinių šaltinių dar žinoma: zuikio avižos T. Ivan; zuikio rugiai Mit, II 3(9). Terminiai frazeologizmai, einantys visoje Lietuvos teritorijoje pažįstamų gyvūnų pavadinimais, taip pat turi skirtingus arealus. Pavyzdžiui, vabalėlis boružė (Coccinella septempunctata38), be paprastų vieno žodžio pavadinimų, yra dar vadinama įvairiais termininais frazeologizmais, kurie lietuvių tarmėse pasiskirstę nevienodai. Iš šių termininių frazeologizmų plačiausiai paplitęs dievo karvytė bei jo variantai, suformuoti antrojo komponento morfologinių vedinių, pvz., dievo karvelė (karvikė / karvukė / karvutė). Bendrą dievo karvytės (-elė, -ikė, -ukė, -utė) arealą, pagal turimus duomenis galima apytiksliai nusakyti taip: vakarinė jo riba eina maždaug pro Žagarę – Šiaulius – Radviliškį – Dotnuvą – Kėdainius – Vilkiją iki Nemuno. Toliau Nemunu iki Smalininkų. Rytinė ir pietinė riba apytikriai eina per Zarasus – Dūkštą – Ignaliną – Švenčionėlius – Musninkus – Aukštadvarį – Birštoną – Simną – Veisiejus. Dievo karvytė dešiniausiai vartojama rytų aukštaičių tarmėse. Ne taip dažningai, greičiausiai kaip naujesnis, tas pavadinimas pasitaiko ir kitose tarmėse: vidurio aukštaičių šiaurinėje ir pietinėje dalyje, vakarų aukštaičių kapsų-zanavykų šnektose (beje, pietiniai vakarų aukštaičiai turi ir įvairių kitokių to vabalėlio pavadinimų – barbulė, barbutė; boruška, poruška ir kt.). Greičiausiai kaip ateivis iš rytinės lietuvių kalbos ploto dalies, jis pasitaiko rytiniame šiaurės vakarų aukštaičių tarmės paribyje. Nedažnas jis rytų dzūkų tarmėje pačiame rytiniame arealo pakraštyje, o vakarų dzūkų pietrytiniame pakraštyje kai kur užrašytas šalia būdingesnio vieno žodžio pavadinimo bobuška arba šalia su tuo žodžiu sudarytų įvairių frazeologizmo variantų. Žemaičiuose jis užrašytas tik iš atskirų vietų, todėl atrodo jog tose tarmėse jis yra naujas (ten vyrauja pavadinimas petronėlė bei jo variantai – petrelis, petriukas ir kt.). Iš turimos medžiagos atrodo, jog dievo karvytės arealo centras yra Rytų Lietuvoje, dešinėje Neries pusėje, maždaug į rytus nuo linijos – Pandėlys – Vabalninkas – Kupiškis – Anykščiai – Ukmergė – Čiobiškis – ir tęsiasi iki to pavadinimo nubrėžto arealo rytinės ribos. (Nurodytame plote beveik neužrašyta jokių kitų to terminio frazeologizmo variantų ir vienažodžių sinonimų.) Galima pridurti, jog identiškas to mūsų frazeologizmo atitikmuo turimas latvių, tik ai sudurtinių žodžių pavidalu (plg.: dievgoliņa39, dievgūšņina40), bei kai kuriose slavų kalbose (plg.: rusų – божья коровка41; baltarusių – божая кароўка42; lenkų – boża krówka43, bulgarų – божа кровица44). 38 Rašant apie termininius frazeologizmus, naudotasi Lietuvių kalbos atlaso fondais, esančiais LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 39 A. Bojāte, V. Subatnieks, Lieviškiu–latviešu vārdnīca, Rīgā, 1964, p. 98. 40 K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, I, p. 484. 41 X. Лемхенас, Русско-литовский словарь, Kaunas, 1948, p. 26. 42 Белорусско-русский словарь, Москва, 1962, p. 128. 43 V. Vaitkevičiūtė, Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1964, p. 182. 44 M. A. Леонова, Место собственного имени в лексической и фразеологической системе языка, „Годишник на Софийския Университет факультет по славянской филологии“, 1974, p. 110–111. 182 Apibendrin­tai nurodytame dievo karvytės plote pasitaikantys to frazeologizmo variantai yra retesni, o kai kurie jų atspindi tik atskiroms šnektoms būdingus priesa­ginius antrojo komponento vedinius. Plg. jų geografiją: dievo karvė, pvz.: Ign, Kzt, Mrkt, Švnč; dievo karvelė (pondievo karvelė Trš) dažniau vartojamas rytiniame ploto pakraštyje apie Dūkštą, Ignaliną, Švenčionis, taip pat (paprastai šalia vieno žodžio pavadinimų arba kitų retesnių termininių frazeologizmų bei variantų) jis kiek dažnesnis žemaičių dounininkų tarmės šiaurinėje dalyje, o taipgi užrašytas ir iš atskirų kitų tar­mių vietų, pvz.: Adm, Als, Brn, Btrm, Bržn, Dkšt, Dpš, Dsm, Eidž, Gml, Gnn, Grdž, Grg, Grl, Gršl, Grv, Gržl, Gžn, Kėg, Krtn, Ktv, Kvl, Lc. Ldv, Lž, Ml, Mnšk, Mrg, Mtj, Mžui, NmjB, NmŠ, Onš, Pa, Pčk, Pdv, Pršm, Rdm, Rš, Skd, Slnt, Šak, Ūd, Urv, Varn, Vg, Vl, Zbl, Zst, Žemt, Žlb, Žž, || dievo karvytė Ant, Brš, Ck, Čk, Ds, Erž, Yl, Yš, Jdp, Kkl, Klm, Kmn, Knk, Krsn, Kš, Ktn, Ktv, Kz, Mlt, Mrkt, Ob, Pdg, Piev, Pkš, Pp, KetS, Skrd, Smn, Šauk, Šmn, Šš, Švnč, Švnčn, Trk, Trm, Vlk, Vrk, Zr, Žg, Žsl. Variant­as dievo karvikė daugiau būdingesnis žemaičių dūnininkų tarmei, bet pasitaiko užrašymų ir iš gretiminių šnektų, pvz.: Alj, Aukšt, Gně, Lky, Rgl, Strg, Šll, Šlpg, Trš, Užv, Vg, Žv, || dievo karvytė Ilgž, Skdv, Šauk; dievo karviukė Btg; dievo karvukė (palyginti dažnai šalia kitų pavadinimų) neretai sutinkama vakarinių dzūkų tarmėje, pvz.: Btrm, Drc, Dsm, Ndz, Pvč, || dievo karvytė pvz.: Brb, Dg, Jv, Krsn, Lp, Lpln, Pv, Rdm, Vngr, Vs. Palyginti retai ji pasitaiko pietinių vakarų aukštaičių atskirose šnektelėse, pvz.: || dievo karvytė KzK, Lbv, Pšlv; taip pat pačioje pietinėje vidurio aukštaičių dalyje (priedūzkuje), pvz.: || dievo karvytė Brb, Jz. Variant­as dievo karvutė kone visada šalia dievo karvytės ar kitų pavadinimų būdingesnis pietų aukštaičiams ir pietinei vidurio aukštaičių daliai, tačiau vienur kitur užrašytas ir iš kitų tarmių, pvz.: Alv, Alvt, Až, Brč, Dt, Grl, Grv, Jtj, Kriū, Lkč, Lnkv, Mčč, Pšlt, Rgn, Rt, Slp, Slv, Šlpb, Ūd, Varn, Vn, Všt, Žgr; || dievo karvytė, pvz.: Al, An, Antk, AukšP, Auk, AžB, Bj, Čkn, Dg, Dsm, Erž, Grv, Ig, Iš, Antr, Kbr, Klvr, Kngš, Knk, Kps, Krk, Krn, Krsn, Kš, Kt, Ktk, Ktv, Kulv, Ldvn, Lnkv, Mlt, Mrč, Mrg, Mrkt, Mrs, Msn, Mzr, NjŪ, Ob, Pc, Pdv, Pjv, Plut, Plv, Prn, Prv, Pšlv, Pvč, Rdm, Rgn, Rk, Rmš, Skrd, Slk, Ssk, Strg, Šnk, Šnp, Št, Varn, Vdn, Vygr, Vlč, Vlkj, Vn, Vp, Vrk, Zp, Žsl, Žž45. Apie Kupiškį šalia dievo karvytės yra užrašytas variantas, sudarytas su vaikų kalboje ten vartojamu karvės pavadinimu būbė – dievo būbė. Nedideliame plotelyje antrasis frazeologizmo komponentas turi mažybinę to žodžio formą — dievo būbytė (Kp, Nrn, Skp, Šmn). Be dievo karvytės ir kitų jos morfologiškai įvairuojančių formų, pasitaiko ir tokių šio frazeologizmo variantų, kurie turi pakitusį pirmąjį komponentą, pvz.: Petro karvytė (Tvr); švento Petro karvė (Urv, Zst); švento Petro karvelė 45 To frazeologizmo variantais kai kur vadinama kitas šviesiai raudonas dirvoje gyvenantis mažytis vabalėlis — tam tikra erkės vystymosi stadija (Trombidium holosericium). Pavyzdžiui, apie Skaistgirį ir šiaurvakarinėje Joniškio apylinkių dalyje dievo karvytė vadinamas vabalėlis Tromb­idium holosericium, o boružė (Coccinella septempunctata) turi vardą barbolėlė. Vadinasi, termin­inio frazeologizmo — dievo karvytė (karvelė, karvikė, karvukė, karvutė) reikšmė gali būti dvejopa. Kadangi iš surinktosios medžiagos negalima tiksliai nustatyti, kuriose vietose katras tų dviejų vabaliukų vadinamas to terminio frazeologizmo vienokiu ar kitokiu variantu, tai straipsnyje pateikiamus boružės reikšme vartojamų to frazeologizmo variantų arealus gali tekti dar gerokai pakoreguoti. Beje, galima pasakyti, jog dievo karvukė (Rdm) dar vadinamas vandenyje gyvenantis vabaliukas (Gyrinus natator), kuris kai kur turi pavadinimą dievo jautelis (NdŽ, Kps). 183 (Antk, Brn, Klk, RdN, Grd, Tvr, Ždv); švento Petro karytė || dievo karytė (Brkl, Klvr). Tokiam pirmojo komponento pakitimui galėjo turėti įtakos vienažodžiai boružės pavadinimai, kaip petrelis, petrukas, petronėlė. Kiti taip pat reti tos pačios reikšmės ir panašios konstrukcijos su bendriniais daiktavardžiais sudaryti termininiai frazeologizmai užrašyti tik iš atskirų vietų, pvz.: dievo bobytė Všt, || dievo karytė Kpr, Skrd; dievo bobutė || dievo karytė Vb; dievo motina || dievo motinėlė Bič. Neretai šalia dievo karytės, rečiau jos variantų, yra vartojama įvairių tos pat reikšmės „hibridinių“ termininių frazeologizmų. Jie padaryti prie vienažodžių, dažniausiai asmenvardinės kilmės pavadinimų, pridedant (greičiausiai pagal jau aptarto terminio frazeologizmo pavyzdį) daiktavardžio dievas kilmininko formą. Tokios darybos pavadinimai daugiausia paplitę vidurio ir rytų aukštaičių tarmėse, t. y. nuo jau minėtos vakarinės (Žagarė — Šiauliai — Radviliškis — Dotnuva — Kėdainiai — Vilkija) dievo karytės ir jos variantų arealo linijos į rytus. Plg.: dievo barbutė Er; dievo katrytė Rm, Vrš (|| dievo karytė); dievo petrelis Pašl; dievo petriukas Ob (|| dievo karytė). Be šių, Žeimelio, Biržų, Linkuvos, Joniškėlio, Pasvalio, Vabalninko, Pakruojo, Šeduvos apylinkėse ypač dešinįją arealą turi dievo marytė pvz.: Dkn, Er, Gst, Jrgn, Ljn, Nj, Rgn, Rgv, SmlB, Srk, Stgv, Stpr, Skt, || dievo karytės Bčn, Der, Dknn, Gtč, Jnšk, Jrgn, Kngš, Kri, Krš, Lpč, NmjP, Nrn, Nrš, Obl, RdN, Pbr, Pkr, Ps, Šd, Škns, Šlčn, Šln, Užs, Vb, Žml. Toks dažnas dviejų vienos reikšmės termininių frazeologizmų viename geografiniame plote buvimas galbūt aiškintinas plačiau vartojamo frazeologizmo dievo karytė veržlia ekspansija į senesnių vieno žodžio pavadinimų plotą. Tokių vieno žodžio pavadinimų tame plote užrašyta ir dabar, pvz., marytė, rečiau marusytė, marusia, o jų senumą dar paliudija ir kitų kalbų analogiški boružės pavadinimai, plg. latvių mārīte46, vokiečių Marienkäferchen, Marienkäfer47, bulgarų мáричка⁴⁸. Antra vertus, galima ir tokia prielaida, kad čia yra suplakti pavadinimai dviejų skirtingų — Coccinella septempunctata (dievo marytė) ir trombidium holosericium (dievo karytė) — gyvių, kurie tame plote anksčiau greičiausiai buvo skiriami ir turėjo savus atskirus pavadinimus, o ilgainiui ir gyviai, ir jų pavadinimai gal buvo sutapatinti. Pietinėje Lietuvos dalyje pasitaiko neplačiai vartojamų termininių frazeologizmų, kur vienas katras komponentų greičiausiai yra atsiradęs tik dėl rimo ir ritmo, pvz.: babuška — rabuška Alv, Dsm, Kb, Ndz, Pvč, Škl, Tlt; rabuška — barabuška (sn. || dievo karytė) Jz; babuška — rapuška Dsm; boruška — poruška Šk; marška — pomparška Pls. Kartais tokio terminio frazeologizmo antruoju komponentu yra asmenvardiniai vediniai, pvz.: babuška — mariuška Gnn, babuška — maruška (|| dievo karytė) Mrc, Seln; babuška — maruška (|| dievo karytė) Lpln, arba priešingai — asmenvardinis vedinys yra pirmasis termininio frazeologizmo dėmuo, pvz.: mariuška — babučka (|| dievo karytė) Mrc, Smn; maruška — babuška Avž; petronėlė — poruškėlė (|| dievo karytė) Skrd; petriukas — broliukas (|| dievo karytė) Ds. Yra ir tokių tos rūšies termininių frazeologizmų, kur abu komponentai asmenvardiniai vediniai, pvz., apie Joniškėlį, Panevėžį, Ramygalą kai kur šalia dievo kar- 46 A. Bojatė, V. Subatnieks, Lietuviešu — latviešu vārdnīca, p. 98. 47 J. Elisonas, Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis, Kaunas, 1928, p. 19; D. Slapoberskis, Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1963, p. 602. 48 M. A. Леонидова, мин. veik., p. 111. 184 vytės vartojama marytė – katrytė Ėr, Jrgn, Nj, Pn, Rgv, Rm, Sml, Spr, Srk, Trs, || dievo katrytė Aukš, Brž, Gražš, Jnšk, Kvr, Pbr, Pšš, Srv, Ši, Tršk. Pasitaiko ir retesnių variantų: katrytė – marytė || dievo karytė Kngš, Lnč, Pg; katriušytė – mariušytė (||dievo karytė) Vb; katriūtė – mariūtė (t. katriūta – mariūta) || dievo karytė Nrn; mariušytė – katriušytė Vb; marytė – karusytė Vb; marusytė – karusytė (|| dievo karytė) Pc; marusia – petrusia (|| dievo karytė) Pg; maruška – petruška⁴⁹ Slvk, || dievo karytė Psd, Jkt; petruška – maruška (|| dievo karytė) Kngš. Kaip matome iš pateiktųjų pavyzdžių, dėl rimo ir ritmo sumetimų atsiradusių termininių frazeologizmų vienas komponentas palyginti dažnai yra toje tarmėje vartojamas vienažodis boružės pavadinimas, o antrasis greičiausiai yra pridėtas dėl liaudyje gyvavusio papročio⁵⁰. Lietuvių tarmėse boružei vadinti turima dar ir įvairių kitokių frazeologizmų, vartojamų gana neplačiai, pvz.: švento Petro vabalėlis Svb; švento Petro vabaliukas Aks, Jdr, Šv, Tv, Tvsk; šventas petras Brn, Klt, Ml, Tvr, Varn, Vsn; bei jo variantai, pvz.: šventas petrelis Krkl, Pšt, Ptk; šventas petrukas Kv, Vn. Iš atskirų vietų užrašyta dar, pvz.: dievo vabalėlis Vndk; lekiančioji blakė Skd; mažoji barborėlė Vndk. Tačiau terminiai frazeologizmai, kuriais vadinamas visoje Lietuvoje pažįstamas koks nors gyvis, ne visada pasižymi tokiu įvairumu, kaip nagrinėtųjų boružės pavadinimų atveju. Pavyzdžiui, balų paukščio — perkūno oželio⁵¹ (Capella gallinago) pavadinimų sinonimika iš viso negausi, o termininių frazeologizmų taip pat nedaug. Iš jų plačiau vartojami morfologiniai perkūno oželio variantai — perkūno ožys, perkūno ožiukas ir kt. turbūt susidarė asociacijos pamatu, nuo patiriamo įspūdžio, kurį sukelia eriuko bliovimą primenantis balsas. Perkūno oželio bei jo morfologinių variantų paplitimo arealas užima didesniąją lietuvių kalbos ploto dalį. Atsiskiria tiktai rytiniai ir pietrytiniai jo pakraščiai, kur labiau vartojami vieno žodžio pavadinimai. Apytikslė to termininio frazeologizmo vartojimo riba rytinėje ir pietinėje dalyje siekia maždaug Obelius, Dusetas, Uteną, Ignaliną, Dubingius, Musninkus, Kaišiadoris, Prienus, Alytų, Simną, Veisiejus⁵². Perkūno oželio plote kartais šalia to termininio frazeologizmo lygiagrečiai vartojami ir vieno žodžio pavadinimai ožys, oželis, ožiukas (pvz.: Brž, Grl, Jnšk, Mrk, Ps, Smn, Vlk). Žemaičiai dūnininkai tarp Varnių, Kelmės, Tauragės, Vainuto perkūno oželį vartoja šalia vienažodės sudurtinės formos perkūnožis (pvz.: Drb, Grd, Klm, Lkv, Pašl, Skdv, Strg, Šll, Šlpg, Tn, Varn, Vdk, Vn, Žv). ⁴⁹ Plg.: (maruška — petruška „taškuotais antsparniais, o dievo karytė — mažas ryškiai raudonas vabalėlis, negalintis skraidyti“). ⁵⁰ Pvz., Piemenukai ganydami bandą iš nuobodulio, padėję ant delnelio vabalėlį, sakydavo: „Boruškėlė — poruškėlė, skrisk į dangų, paklausk dievą, ar jau pietūs, ar dar ne Šk; Petriuk — broliuk, jei bus lietaus — skrisk, jei nebus — neskrisk! Ds. Maryte — katryte, parodyk teisybę, jeigu lietus, tai sėdėk, o jei giedra, tai nulėk! Jnšk. Marška — pomparška, kap bus šilta tai paleisiu, kai bus šalta, tai pakarsiu Pls. Dar galima pridurti, jog Bulgarijoje taip pat gyvuoja panašus paprotys, tiktai ten tikima, kad boružė, nulėkusi nuo mergaitės delno, rodo kelią kur yra jos sužadėtinis (plg. Калинке — малинке, покажи ми пътя (М. А. Леонидова, min. veik., p. 111). ⁵¹ Pažyminio funkcijas einantis komponentas perkūnas gal sietinas su senojo tikėjimo dievo vardu, todėl su juo sudarytų termininių frazeologizmų vartojimo pradžia gali siekti tolimą praeitį. ⁵² Už nurodytos rytinės bei pietinės perkūno oželio ir jo variantų ribos tas terminis frazeologizmas taip pat pasitaiko, tačiau ten būdingesni yra vieno žodžio pavadinimai: skolinys bekosas, arba rečiau meketys, tekutis bei jų variantai. 185 Morfologinis variantas perkūno ožys (hibr. perūno ožys Prvn, Sug) ištisinio arealo neturi. Jis užrašytas iš įvairių vietų, dažniausiai šalia pagrindinio varianto perkūno oželis (pvz.: Adm, And, Dkn, Gml, Iš, Jc, Jknn, Jnšk, Jrgn, Krč, Kzk, Ljn, Lkš, Lpr, Lzd, Mrs, Mžč, Nj, Pd, Pj, Pkr, Prv, RdN, Rgv, Rk, Paśl, Pkl, Pn, Pp, Sug, KetS, Skrd, Ssk, Strg, Svn, Šauk, Šln, Tršk, Vdln, Žg, Žml). Tas pats pasakytina apie variantą perkūno ožiukas, tik reikia pridurti, kad jis beveik visiškai nesutinkamas šiaurvakarinėje žemaičių donininkų tarmės dalyje (plg.: Auk, Alvt, AžB, Až, Brd, Brt, Čk, Ds, Erž, Gml, Grd, Jdp, Kb, Kč, Kkl, Klm, Kpr, Kps, Kri, KzR, Lbn, Ldv, Ldvn, Mln, Mnšk, Mrč, Mrg, Mšk, Mtl, Mzr, Nj, Nmk, Nrn, Nv, Ob, Onš, Pbr, Pbs, Pd, Pg, Pjv, Pkp, Pkrž, Plm, Pp, Prn, Prvj, Slm, Smn, Srj, Stpr, Škns, Ši, Šln, Šmn, Tn, Tr, Trš, Užš, Užv, Varn, Vb, Vg, Vn, Vrk, Vs, Zp, Žl, Žml, Žv). Pietinėse lietuvių kalbos šnektose pasitaiko variantas perkūno ožiukas (pvz.: Dg, Glč, Gnn, Mrs, Smn, Srj). Palyginti retai šalia perkūno oželio (kartais ir šalia jo variantų) pasitaiko užrašytų variantų su pakitusiu arba visai kitokiu pirmuoju komponentu, pvz., perkūnijos ožys (Šlpg, Varn); perkūnijos ožiukas (Strg); dangaus oželis (Brč, Klv); deguto oželis (Trs); dievo ožys53 (Kdn, Ml), dievo oželis (Ant, Dgl, Dkšt, Ilgn, Antr, Kd, Šlpg, Št); dievo ožiukas (Ds, Ig, Klvr, Kps, Mlt, Mnkn, Prvn); velnio ožys (plg.: Velinio ožiai kai ožiukai šauk gerklę paleidę: rodos ka tę avių pilna to [je] pelkė[je] Jrb), velnio oželis (Alz, JnšM), velnio ožiukas Aln. Be to, iš atskirų vietų užrašyta ir kitų retų tos reikšmės termininių frazeologizmų, pvz.: dievo avinėlis (Prv, Sug); perkūno baronas (Kpč). Apžvelgus frazeologizmų geografijos kai kuriuos bruožus, galima konstatuoti, kad frazeologizmų arealams turi įtakos šie faktoriai: a) atskirų žodžių, įeinančių į frazeologizmą, geografija; b) į frazeologizmą įeinančio žodžio atskirų reikšmių geografija; c) į frazeologizmą įeinančių žodžių morfologinių elementų geografija; d) asmenvardis, esantis vietinės reikšmės frazeologizmuose; e) atskirais atvejais gamtinės sąlygos, lemiančios kurios nors Lietuvos dalies gyventojų buities savitumus arba floros bei faunos skirtumus; f) etnografiniai įvairių Lietuvos TSR sričių savitumai, nuo kurių pareina frazeologizmų, susijusių su buitimi, įvairiomis tradicijomis, papročiais ir tikėjimais, arealai; g) kitų kalbų poveikis. Й. ЛИПСКЕНЕ НАИБОЛЕЕ ХАРАКТЕРНЫЕ ЧЕРТЫ ГЕОГРАФИИ ФРАЗЕОЛОГИЧЕСКИХ СОЧЕТАНИЙ Резюме В статье исследуются причины, обусловливающие географию фразеологических сочетаний. С этой целью подробно анализируется география определенного числа фразеологических сочетаний, относящихся к различным типам. К первому типу относятся соче- 53 Dievo ožys / oželis / ožiukas, taip pat ir boružės pavadinimai — dievo k arvy tė / karvelė / karvikė / karvutė bene yra susiformavę vėliau, negu perkūno ožys / oželis / ožiukas, nes jų sandaroje esantis vienaskaitinės formos pirmasis dėmuo dievas, kaip daugelio dievybių apibendrintas pavadinimas turbūt vėlesnių laikų padaras. 186 тания, все компоненты которых образуют слова, употребляющиеся почти на всей территории распространения литовского языка, напр., ožius bielyti (piauti, lupti, drėksti, plėšti) „олевать“; ко второму — сочетания, один компонент которых образует слово, употребляющееся только на большей или меньшей части территории литовского языка, напр., kiški pagauti, zuikį pagauti (sugauti) „упасть“; к третьему — сочетания, один компонент которых образует слово, вне данного фразеологизма не употребляющееся ни в одном литовском говоре, напр., pairabiais (palpabiais) eiti „лениться, портиться“. Эти основные типы, в свою очередь, делятся на более мелкие структурные и семантические группы. На основе проведенного анализа устанавливается, что география фразеологических сочетаний зависит не только от языковых, но и от внеязыковых факторов: 1) географии отдельных слов, входящих в состав фразеологического сочетания; 2) географии отдельных значений слов, входящих в состав фразеологического сочетания; 3) географии морфологических элементов слов, входящих в состав фразеологического сочетания; 4) от nomina propria, составляющих один компонент сочетаний местного происхождения; 5) влияния других языков; 6) в некоторых случаях — от природных условий, обусловливающих своеобразие быта людей, а также различия флоры и фауны; 7) своеобразия различных этнографических районов Литвы, которые обусловливают ареалы фразеологических сочетаний, связанных с бытом, верованиями, обычаями и обрядами народа.