Lietuvių–latvių hidronimų paralelės ir jų arealas

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VANAGAS LIETUVIŲ-LATVIŲ HIDRONIMŲ PARALELĖS IR JŲ AREALAS Lietuvių hidronimai pagal kilmę, reikšmę, darybą yra labai įvairūs. Ši įvairovė gali būti analizuojama daugeliu aspektų, bet ir tokiu atveju vargu ar būtų galima aprėpti visą problemų ir klausimų margumyną. Viena iš daugelio galimų tyrinėjimo krypčių yra lietuvių hidronimijos leksinė bei semantinė apžvalga pagal jo sąsajas su kitų baltų kalbų arba apskritai su indoeuropietiškuoju vardynu. Ši apžvalga, tiesa, įmanoma tik su sąlyga, kad analizuojamieji hidronimai turi etimologijas. Nesant lietuvių hidronimų etimologinio žodyno, šiame straipsnyje pasitaikantys stratigrafinio pobūdžio ekskursai bei pastabos daugeliu atvejų remiasi autoriaus lietuvių hidronimų etimologiniais tyrinėjimais. Patys dažniausi ir tuo pačiu patys būdingiausi lietuvių hidronimai yra tokie, kurie yra susiformavę vėliausiai, t. y. jau lietuvių kalbos dirvoje. Jie daugeliu atžvilgių yra labai įdomūs ir vertingi, tačiau vis dėlto svarbią vietą lietuvių hidronimijai baltistiniuose bei indoeuropeistiniuose tyrinėjimuose laiduoja jos senasis, archaiškiausias sluoksnis. Šiame straipsnyje nagrinėjama dalis palyginti gana archaiškų lietuvių hidronimų, kurie lietuvių vardyną jungia su latvių kalba bei jos vardynu!. Lietuvių hidronimijos ryšiai su latvių kalba, bendriausia prasme imant, yra labai platūs, nes iš tiesų lietuvių ir latvių vardynui yra bendri visi hidronimai ir apskritai vietovardžiai, kilę iš lietuvių bei latvių kalboms bendrų žodžių. Sakysim, lietuvių ir latvių kalboms yra bendras akmens pavadinimas: liet. akmud, lat. akmens. Iš šių apeliatyvų lietuvių ir latvių kalboje susidarė šimtai vandenų ir įvairiausių kitų vietų vardų (plg.liet. Akmena, Akmenas, Akmėnė, Akmenjinė, Akmenis, Akmėnupis, Akmeniį upėlis ir t.t.; lat. Akmene, Akmenu-upite, Akmenijas-dūksts, Akmenica, Akmensgrava, Akmens-strauts, Akmenupe ir t. t.). Tokiu būdu, vietovardžiai su akmenyra viena tvirčiausių grandžių, jungiančių lietuvių ir latvių vardyną. Atvejų, kai hidronimai ar apskritai vietovardžiai bendri lietuvių ir latvių kalboms ta prasme, kad yra kilę iš šioms kalboms bendrų apeliatyvų, yra šimtai. Jie galėtų būti atskiro tyrinėjimo objektu?. Šiuo atveju mums rūpi, svarbiausia, lietuvių hidronimai, kilę iš tokių apeliatyvų, kurių lietuvių kalba nebeturi, bet jie yra išlikę latvių kalboje. Ant1 Dšl pasakymo „jungia su latvių kalba“ reikia paaiškinti, kad jis vartojamas sąlygiškai, patogumo dėlei. Ištiesų turimi galvoje hidronimai, leksiškai, tam tikra prasme, ir areališkai susiję ne tik su latvių kalba, bet ir su kitais išnykusiais šiauriniais baltų dialektais (kuršių, žiemgalių, sėlių). 2? Panašiu aspektu jau yra analizuoti latvių — prūsų vardyno atitikmenys — žr. B. /lam6e, CoorBercTBHA B TOnoHHMHH JlaTBuiickofi CCP c gpenBneripycekHM si3biKOM, „Baltistica“, I priedas, 1972, 55—62. 146 ra, čia pateikiami ir hidronimai, kurių etimologija daugiau remiasi latvių kalba bei jos vardynu ta prasme, kad latvių kalba turi išlaikiusi bendrinių žodžių, kurių reikšmės labiau tinka nagrinėjamų hidronimų kilmei, visų pirma, semantikai aiškinti. Nevengiama ir tokių upių bei ežerų vardų, kurie be didesnių abejonių gali būti siejami su lietuvių kalbos atitinkamais apeliatyvais, bet patys tie apeliatyvai savo ruožtu gali būti baltų dialektizmai (latvių, kuršių, Žiemgalių, sėlių substratiniai, reliktiniai Žodžiai). Pateikiama ir aiškesnieji baltų „,„fonetiniai“ dialektizmai, t. y. hidronimai, turintys latvių, sėlių, žemgalių, kuršių kalboms būdingų fonetinių pakitimų. Iš viso nagrinėjama apie 120 lietuvių hidronimų. Aknysta up. Lel., Aknystėlis ež. Lel., Aknystės ėžeras Rk. Plg. Akrysčiai k. Anykščių r., Aknystos k. Anykščių r. Šie vietų vardai turi aiškią paralelę latvių vardyne, plg. Akniša arba Akniste k. (J. Endzelynas, LV I 1. 17). Šį Latvijos vietos varda J. Endzelynas sieja (tiesa, su klaustuku) su lat. aka „Šulinys“ (ten pat). Toliau lat. aka gali būti lyginamas su lat. acs „akis“, liet. akis ,,aketé; liūne kiaura vieta, pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas“ (LKŽ I 64). Dar žr. W. Porzig, Gliederung, 205. Alanga up. Trg. Dėl šio upėvardžio kilmės kyla įvairių neaiškumų. Be kita ko, jis gali būti net finougrizmas, plg. fu. Alanga, Olanga, Olonga (plačiau žr. A. Vanagas, FS 151). Bet, šiaip ar taip, jo ryšys su lat. aludgs „,šaltinis, duobė vandenyje“ (LVV I 69) gana aiškus. Tik dėl paties šio žodžio baltiškumo vėlgi kyla tam tikrų abejonių (žr. V. Dambe, Gidronimy s formantom -v-, 141). Alaukstis up. Tl. Šis upės vardas žinomas tik iš raštų. Jo pamatinės lyties autentiškumas kelia abejonių. Bet, šiaip ar taip, jį galima sieti su lat. vietovardžiais Alauksts ež. (J. Endzelynas, LV I 1. 19), Aluoksne up., Alūksne up., Aluokste up. (ten pat, 24) ir lat. aluksna „,klampi vieta“ (J. Endzelynas, DI II 372; K. Būga, I 500; III 625). Aunuva up. Lk., Aun-ūpis Rdš. Plg. lat. Auna-grūvis grv., Aunuezers ež., Aūnu-straiits, Aunene pv. ir kt. (J. Endzelynas, LV I 1. 54—55): lat. auns „avinas“. Dėl semantikos plg. liet. Avimiostas ež. Antz., Avin-upis up. Šl., Avinélis ež. Aln. Aūslas ež. Dgč. Greičiausiai „Žuvinis“ ežero vardas, plg. lat. aūsleja, liet. aūkšlė „tokia žuvis, Alburnus lucidus“ (žr. B. Savukynas, LKK III 299), Bėdrė up. Stč., up. Všk. Plg. liet. (iš latvių?) bédré „duobė; kelio duobė; bala, klampynė, slėnys““ (LKŽ I 711), lat. bedre „t. p.“ (LVV I 276—277). Bélys ež. Švnč. (ir Bélditis ež. Švnč.). Kilmė neaiški. Greičiausiai priklauso prie „balos— baltumo“ reikšmę turinčių hidronimų, plg. list. bela „bala, pelkė“ (LKŽ I 738), lat. belute „valka, vandens duobė“ (žr. E. Fraenkel, LEW I 30). Dar plg. ryt. sl. Geab „bala“ (E Kotonova, BH 82). Blūkė up. Varn. Plg. liet. blūkas ,,lygus, plynas“ (LKŽ I 876), lat. blaks „,rami jūra; lygus“ (LVV I 308). Blidakė up. Krt. Gal būt, sudurtinis vardas: Blid-akė (dėl -akė plačiau žr. HD 82, 83). Šaknis blidgali būti vėlesnis (nedésningas?) perdirbinys iš blid- (plg. lat. Blidiene, liet. blind-): *Blind-aké. Dėl blindplg. liet. Blindis up. Rs., Blinda up. Als., Blindūjus up. Jon. bei Blenda up. Šr. Būgčnis up. Nv., up. Šd. Plg. lat. Budzene pv. (J. Endzelynas, LV I 1. 139). Liet. upėvardžio Būgėnis ilgasis balsis i kelia tam tikrų abejonių. Žinoma užrašymų jor 147 su trumpuoju u. Beje, K. Būgos Nomina propria kartotekoje taip pat yra keli lapeliai su šiuo upės vardu, ir visur rašomas trumpasis x. Trumpąjį w rodytų ir lat. Budzene. Lat. Budzene siejama su lat. budzis ,,votis, šunvotė, gumbas“ (J. Endzelynas, ten pat). Gal būt, liet. Būgėnis (ar Bugėnis) dar reikėtų sieti su liet. būgius „bepirštis“ (LKŽ I 1130). Burkilé ež. Lkv. Gal būt, sietina su lat. burka „ledo eketė“ (LVV I 353); plg. liet. buikti „pusti, pursti, brinkti, tinti“ (LKŽ I 1191). Cedvė up. Yl. Pamatinė lytis, žinoma tik iš raštų, abejotina. Plg. lat. Cede upl. (J. Endzelynas, LV I 1. 156). Gal būt, kuršizmas iš *Kedué. Džl kedplg. liet. Kėdilės pv. Skd.: liet. kedėnti „,taršyti, draikyti, purenti, purtyti, draskyti“ (LKŽ V 480), kédarotis „netvarkingai šakotis“ (ten pat, 479). Dar žr. Čėdasas ež. PnmR. Ciūgriovis up. Sk. — žr. Cūkų Gravis. Cūkų Gravis up. RdN., Ciūgriovis up. Sk. (< *Ciuk-griovis). Šaknis citk- (ciuk-, cuk-< *cūk-) yra iš lat. cūka „kiaulė“, plg. lat. Cūkasdzelme. Cūku-dikis, Cūku-ezers ir t. t. (J. Endzelynas, LV I 1. 173—175). Dėl semantikos plg. liet. Paršežeris ež. Lkv. Čėdasas ež. PnmR. Sėliškas ežero vardas, iš *Ked-asas (K. Būga, III 275), plg. liet. Kėdilės pv. Skd.: liet. kedėnti ,tarSyti, draikyti, purenti, purtyti, draskyti“ (LKŽ V 480), kėdarotis „netvarkingai šakotis“ (ten pat, 479). Dar žr. Cedvė up. Ceré-iupys Serc-iupys up.,ež. Km. Lat. vv. Cérsupji k. (J. Endzelynas, LV I 1.. 164) rodo tokią upės vardo Cerliupys evoliuciją: *Kersiupys > *Cersiupys > *Cerciupys > Cerciupys. Variantas Serdiupys tokią raidą patvirtina: *Cersiupys dėl metatezés > *Serciupys > Serciupys. Tai būtų sėliškas vietovardis, kurio pirmasis sandas čerč- < *cerssietinas su lat. škėrss „skersas“ (lat. Cėrsupji: lat. škėrss, pr. kėrschan „„ūber“ ir lat. upe „upė“ — žr. J. Endzelynas, ten pat). Gal būt, tai sėlių-prūsų paralelė (dėl *kers-: pr. kérschan). Plg. liet. Skersupjs up. Krk., Skefsupis up. VI. Čeriaūkštė, Čeraūkštė, Seriaiiksté up. Slč.: Ceraukste (J. Endzelynas, LV Il. 161). Latviškas (žiemgališkas) upėvardis: šaknis čeryra iš *ker-, plg. liet. Ker-ėsupis (K. Būga, I 337), Kerūlė up. Vdk., Kerėtis ez. Klt. Čiaunas ež. Ds., ež. Jž. Sėliškas ežero vardas, iš * Kiaunas, plg. Kidunas ež. Lkm., Kiauna up. Klt. (K. Būga, III 276). Čiauša up. Krtv., plg. Yosma (J. Sprogis GZ 326). Gal būt, Čiduša < *Kiauša, plg. Kiaūš-kalnis kln. Sd., Kiaušinė 1. Pp. Tai būtų, matyt, vienas ryčiausių kuršizmų. Citirgs ež. Imb. (ir Čičirditis ež. Imb.), Čičirė up. Antz. Sėliškas vardas, iš *Kikirys. Tai būtų reduplikuotinis vandenvardis, sietinas su Kiriena up. Jnš. (K. Būga, III 275). Damaša, Damūšė up. Rsn. Pamatinė lytis nėra visai tikra — gali būti ir Dumasa, Dumūšė. Bet plg. liet. Damasés pv. Tl. Kilmė neaiški. Gal būt, kuršizmas (latvizmas?), sietinas su lat. Damūkša mš., Damūkša b., Damakša gn.: lat. damūkša, damakša „,senovinis didelis miškas; žole ir krūmais apaugusi šlapia vieta“ (J. Endzelynas, LV I 1. 191). Dangė up. Nmk., Dangaiicius up. Krk., Dangavinis ež. dalis Dkšt., Dafig-upis up. Sauk. Plg. liet. Dangai smunkanti pieva Lk., Dangūs ar. Vlkj. Plg. lat. Danga 148 pv., Dangas—strauts up., Daūnigas b., Dangu—purvs b.: lat. danga ,,purvina valka; klampi pelkėta vieta“ (J. Endzelynas, LV I 1. 194—195). Dar žr. I. Duridanov, TBSpr. 27. Driūgis, Drifigiai ež. Lkm. (ir Dringykštis ež. Ign.), Dring-upis up. Ck. Gal būt, sietina su lat. driegnis ,,pelkėta vieta: eine morastige einschiessende Stelle“ (LVV 1 502) — žr. B. Savukynas, LKK V 145. Plg. liet. dringti „,brinkti, sausėti; mažėti, nykti, atsileisti“ (LKŽ II 721). Drukys, Drūkis up. SIč. Plg. lat. Drukis up., Drukis k.. Druki k.: lat. drukis ,.Kuinas; mažas kresnas vaikis“ (J. Endzelynas, LV I 1. 229). Dūblis up. Žml. Plg. liet. Dublé b. Pnm., Dūblabalė pv. Stč. (iš čia kilmininkinis upelio vardas Dublūbalės upėlis Rz.), Dūblės ar. Vad., Dūblis 1. Lnkv., ar. Pn. Matyt, sietina su lat. dubli ,,dumblas“ (žr. J. Šliavas, Nebaigti ieškojimai, 28). Plg. liet. dublūs ,,dubus“ (LKZ II 784). Dūksta ež. Krtv., Dukstyna up. Ukm., Dūkšta up. Mšg., Dūkštas ež. Dkšt., Dūkštėlis ez. RS. Plg. lat. dūksts ,,pelké, bala, pelkėta vieta, valka“ (LVV I 525), liet. dūksinas ,,purvinas nešvarus“ (LKZ II 808). Dar žr. B. Savukynas, LKK V 196; L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 162. Dūkšmė up. Varn. Gal būt, iš šaknies dūkšsu determinantu m: lat. dūksts „pelkė, bala, pelkėta vieta, valka“, dūksne ,,pelké, klanas, valka“ (LVV I 525). Dulk-upis up. Sil. Gal būt, sietina su lat. dulke „klanas; bala, pelkė“ (LVV I 513; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 161). Nors plg. liet. avd. Dulkjs. Dudr-upis up. Pn., Dudr-upis, Duor-upjs, Duorpis < *Duor-upis up. Lkč. Čia priklauso, matyt, ir Dudérpis up. Pn., kilęs iš * Duor-upis (žr. A. Vanagas, Sinkopė, 262). Plg. lat. Dūores —purys b., Dudrupe k., Duorupe up., Duérup-valks b. (J. Endzelynas, LV I 1. 249). Šaknis duorsietina su lat. dūore ,,medZio kamienas su skyle, kurioje bitės turi savo lizdą; drevė; skylė, įdubimas“ ir kt. (LVV I 534). Gariava up. Pn. Gal būt, sietina su lat. gars ,,ilgas“ (LVV I €07). Gate up. Lk., Gatuonas up. Gdr., Gat-upis, Gat-upjs up. Nmk. Plg. liet. Garé pv. Varn., Garé upės krantas Mšg., lat. Gate 1., Gatsgal-purvs b., Gatenes-ezers ež., Gatenes—ezerins ež., Gatinu-gravis gr.: lat. gatis ,,laitas“. Toliau, matyt, sietina su I'atb up. Volmos kr., Svisločiaus kr., Berezinos ds. (V. Toporov, O. Trubačiov, 182), rus. rarb ,,kamša, (šakomis) grįstas kelias per pelkę“, ukr. rat „t. p.“, serb. chorv. rar ,,užtvanka, damba“, ček. hat ,,kamša“, sen. ind. garus ,.kelias®, av. gatu- ,,vieta“ (plačiau žr. M. Vasmer, I 397). Glaužinys up. Ktk. Kilmė neaiški. Gal būt, sietina su lat. glužs ,,lygus, grynas, švarus“ (LVV I 630), plg. liet. gluznus „meilus, lipršnus“ (LKŽ III 446), glūsti „rimti, tilti“ (ten pat, 444). Gryva up. Krš. Plg. lat. Griva up., Griva pv., Grivi pv. Sietina su lat. griva „upės žiotys“, plg. dak. griva ,,upés žiotys“ (žr. J. Endzelynas, LV I 1. 327—328: O. Trubačiov, DUUV 95; I. Duridanov, TBSpr. 25). Grudté up. Lnkv. Plg. lat. Gruote k., Grot (Gruot?) šlt., Gruotes-lauks 1., Gruotes-kalns kln., Gruot-lama lm. (J. Endzelynas, LV 1 1. 334). Gal būt, sietina su lat. grudti : gruédi , tilto grindų lentos“ (LVV I 671), plg. liet. grafidas „,tilto grindžiamas medis, grindis“ (LKZ III 515). Tokiu būdu, liet. Gruéré dėl dvibalsio wo būtų latviškas, tiksliau, žiemgališkas upės vardas. Dėl semantikos plg. Grandena up. Kim. 149 Guop¥s, Guopis up. Nj. Greičiausiai dėl sinkopės (plačiau žr. A. Vanagas, Sinkopė, 261 t. t.) iš *Guov-upys, -is, plg. lat. Guov-upe up.: lat. gūovs „,karvė“ (J. Endzelynas, LV I 1. 344). Ylėlis ež. Smn., Ylyčia up. Smn., Yl-upis up. Tl. Plg. liet. Yl-a-balė pv. Smn., Yl-a-kalnis kln. Blnk., Yl-g-raistis 1. Mrk. ir, gal būt, Ilaitės dr. Rd., Il-brastas ms. Mšk., Il-brastis kl. Žr., lat. Ile up., Ile pv. (J. Endzelynas, LV I 1. 371). Šaknis yl-, gal būt, sietina su lat. ils ,,visiškai tamsus“ (LVV I 836). Pastarasis žodis giminė su rus. HJI,,žemuma, klampynė“, lenk. i/ ,,molis, šlynas“ ir t. t. (M. Vasmer, II 126). Izitas ež. Dgč. (ir Izitėlis ež. Dgč.). Priebalsis z čia yra vietoje liet. ž, todėl šis ežero vardas laikomas sėlišku (K. Būga, III 279). Plg. /Zena up. Smn.: liet. ižas „šąlančios upės plaukiantieji ledai; plonutis, tik ką užsidėjęs ledas; ledo lytys; šarma, šerkšnas“ (LKŽ IV 283). Jūžintas ež. Ant., ež. Jz. (ir Jūžintėlė up. Jž.). Šaknis jūž- < *jūž-, plg. (?) Ūzinas ež. Šmn. (žr.) — baltų dialektizmas, kuriame priebalsis z vietoje liet. ž. Ir ežero vardas Jūžintas anksčiau buvęs tariamas Jūzintas (P. Skardžius, Vandenvardžiai su -nt-, 22). Toliau, gal būt, galima rekonstruoti šaknį *jiig’-: ide. */eug- ,,sujudęs, sujaudintas, neramus“, plg. arm. (iš iranėnų) yuzem ,,judu, krutu“, toch. A yok-, AB yuk- ,,nugalėti, įveikti“ (J. Pokorny, IEW 512). Kalimbėtiškis up. RdN. Plg. lat. Kalimbji, Kallimbi k. < *Kaln-limbji : lat. kalns „kalnas“ ir Limbji k. (J. Endzelynas, LV I 2. 15), t. y. „Kalno Limbiai“. Kaltis, Kalčia up. Yl., Kaltūnis ež. Klt., Kalt-upis up. Ob. Plg. lat. Kalte sekli vieta ežere, Kaltene pv., Kaltik-ęzęrs ež. Šie lat. vietovardžiai siejami su lat. kalte „giliame ežere smėlėta vieta, kur gali arkliai plaukti ir kur žvejai tiesia savo tinklus; džiovinimas, džiovykla“ (J. Endzelynas, LV I 1. 26). J. Endzelynas lat. kalte sieja su lat. kalst ,,dZiovinti, sausinti“ ir laiko kilusiu iš prabaltiško žodžio *kaltas ,,sukietėjęs, sustingęs, kietas, sausas, sudžiūvęs“ (LVV II 145). Kėlė up. Jon. Gal būt, sietina su Kelvė up. Lap. (dėl kel-: kelvplačiau žr. HD 213). Plg. lat. Cėlis k., Cėlen-ęgzers (J. Endzelynas, LV I 1. 163). Gal sietina su lat. cėls ,,aukstas, lieknas, puikus; aukštas, pakilus, iškilus“ (LVV I 377), plg. liet. kélti : kėlias (žr. E. Fraenkel, LEW I 236). Kerbžsas up. Vkš. Siejama su pr. Carbeyne up., Karben, toliau — su lat. kirba „pelkėta vieta, bala, liūnas, klampynė“ (LVV II 383), liet. kirba ,,klampynė, liūnas“, plg. dak. kerba ,,pzlkėta vieta, kamša“ (žr. I. Duridanov, TBSpr. 38; V. Toporov, TBP 54). Kėvė up. Vg., Kėvė ež. Vg. Plg. lat. Kėves-aste pv., Kėves-dikis tv., Kėve pv., Kėvs-ęzęrs ež., Kėvups mš., Kėvene pv. ir daugybė kitų, kurie visi vedami iš lat. kėve ,,kumzlė“ (J. Endzelynas, LV I 2. 216—217), plg. liet. kévé ,,prastas liesas gyvulys, kainas“ (LKŽ V 672). Tad liet. Kėvė greičiausiai yra latvizmas. Mums atrodo, kad ir pats liet. kalbos žodis kėvė, kuris, beje, žinomas tik iš palatvės (šiaurrytinės Lietuvos), taip pat yra skolinys iš latvių. Tai patvirtintų, be kita ko, ir vietovardžiai. Vietų vardų, siejamų su lat. kėve, Latvijoje yra dešimtys, o Lietuvoje tik kalbamasis Kėvė. Lat. kéve, matyt, iš tiesų yra finougrizmas (literatūrą Zr. A. Sabaliauskas, Naminių gyvulių pavadinimai, 157). Kai dėl prūsų kaywe, tai jis į prūsų kalbą galėjo patekti tiek būdamas lietuvių kalbos žodžiu (A. Sabaliauskas, ten pat, 158), tiek ir būdamas skoliniu iš latvių kalbos. Dar žr. V. J. Zeps, Convergences, 132. 150 Kniūvas, Knidvasis up. Plng. Plg. lat. Knavi k., Kndvinis b.: lat. knava ;, lenktu galu lazda“ arba, dar greičiau, lat. knavs „žuvėdrų rūšis“ (J. Endzelynas, LV I 2. 114). Krėvė up. Gdz. Plg. liet. Krėvė pv. Kltn., 1. T1., Krevéliai b. RdN., lat. Kreve k., Krevi k., Kreveju—purvs pv. Matyt, sietina su lat. kreve, krevelis , tekantis kraujas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 133). Kryn-upis up. Užv. Galbūt sietina su lat. krina ,,kiaulė“ (LVV II 283). Plg. dar liet. krynis (žodis žinomas tik iš Leskyno) „uodega?“ (LKŽ VI 601). Krūoja up. Pkr., Kruojėlė up. Sl. Plg. lat. Kruėja up., Krué-valks b. (J. Endzelynas, LV I 2. 156). Gal būt, sietina su lat. kruitiés „stengtis eiti į priekį“, krujatiės „vangiai, sunkiai, lėtai eiti į priekį“ (LVV II 285—286). Dėl kruj- : kruojplg. Druja up. Varn.: Druoja up. Įs. Kulka, Kulkalis up. Pin. Plg. liet. Kulkis Kuršių marių dalis, lat. Kulka klampynė, liūnas, Liela-kulka žūklės vieta Sakoje, Brasl-kulka ir Mal-kulka sietuva, žiotys: lat. kulka ,,kelio duobė; gili vieta upėje“ (J. Endzelynas, LV I 2. 168). Lat. kulka yra skolinys iš mnd. kulk ,,duobé, pilna vandens, valka“ (LVV II 306; plačiau žr. I. Olsson, GT 87—89). Bet plg. suom. kolkka „kampas, kertė“ (K. Būga, III 252; V. J. Zeps, Convergences, 123). Latvijos upės vardą Kolka sieja su lat. finougrizmu kolka ,,smėlėtas iškyšulys jūroje“ M. Rudzytė (M. Rudzite, Somugriskie hidronimi, 183). ; Kudpis. Kudpé up. TI. Plg. liet. Kudpis pv. Trš., lat. Kūopas— plava pv., Kopaspurvs b., Kudpu-dikis tv., Kudpu-plava pv., Kuop-ezers ež., Kudpene pv. Matyt, sietina su lat. kuédpa ,,krūva; smėlio kopa, kauburys“ (J. Endzelynas, LV I 2. 344), liet. kūopa. kuopa ,,krūva, guba, kaugė, kūgis; krūva, sampilas“ (LKŽ VI 914); plg. liet. kudpti , kaupti, kasti“ (ten pat, 916). Kira up. Grz. Plg. lat. Kira up., Kūra-plava pv., Kūr-lejas pv. Šie lat. vietų vardai greičiausiai gali būti kilę iš lat. (finougrizmo? — žr. LVV II 337) kiire , karosas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 189; M. Rudzite, Somugriskie hidronimi, 184). Plačiau dėl šio žuvies pavadinimo žr. B. Launane ZN 109—110. Lėšk-upys, Lesk-upys up. Km. Gal būt, sietina su lat. /ekste (gen. lesku) ,,tokia žuvis“ (B. Laumane, ZN 172). Lešt-upys up. Ck. Gal būt, sietina su liet. Lėstis ež. Plt. ir lat. leste (gen. lesku) „tokia žuvis“ — plačiau žr. B. Laumane, ZN 172. Lévud up. Ps. (ir Lėvenėlis up. Pmp.). Sietina su lat. Lévenis pv.: lat. lėvenis, lėvenis , klampyné, liūnas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 304). Plg. trak. leva ,,pelkė, pelkėta vieta“, kelt. Leven up. (žr. I. Duridanov, TBSpr. 14, 89). Dar žr. Livinta up. Kš. Livinta up. Kš. Plg. pr. Lywa up., Liwencz, Lewencz ež. Prūsų Lywa greičiausiai turi šaknį /iv- (P. Skardžius, Vandenvardžiai su -nt-, 26 —27). Toliau siejama su liet. Lėvuo (žr.) — P. Skardžius, ten pat; G. Gerullis, AO 90. Plg. lat. /ivans „Žemas: plokščias, lėkštas“, livenis ,,pelkéta klampi vieta; pelkėtas klampus ežero krantas“, livens ,,pelkėtas, klampus“, livis ,,pelkė, bala, klampynė“ (E. Blese, Liepaja un Saldus, 109). Tiesa, yra nuomonių, kad pr. Lywa up. gali būti finougrizmas (H. Gėrnowicz, Suffix-it-, 234), tačiau ši nuomonė, ypač turint galvoje latvių kalbos faktus, dar reikalinga papildomų įrodymų. Gal būt, čia priklausytų ir Liuvynas up. Žgč.: at. Juvenis ,,klampynė, liūnas“ (LVV II 545; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 161). 151 Lėnas up. Sd. Plg. lat. Lanes-mežs mš., Lans gn., pv., Lūna-plava pv., Lanite b., Lanitis tv., Lanites pv.: lat. lūnis, lūns ,,drégna pieva; didelis neįžengiamas miškas“ < est. lan (J. Endzelynas, LV I 2. 286). Lūkalnis, Liikainis Tv. Atrodo, kad pirmasis variantas yra antrinis, substitu-- cijos keliu atsiradęs iš antrojo dėl daugybės sudurtinių vietovardžių ir apeliatyvų su antruoju sandu -kalnis analogijos. Pirmesnis variantas Lūkainis sietinas su lat. Lūkaini pv., Lūkaini k. (J. Endzelynas, LV I 2. 350) ir lat. Jukains ,,nudribgs, nulėpes“ (plačiau žr. V. Urbutis, ,,Etimologija“, 208), toliau — su liet. Lukdjus ež. Klm. ir pan. Lūkstas up. Krš., Lūkstas ež. Varn. Dėl priebalsio s po k šie hidronimai laikytini baltų dialektizmais (kuršių arba, gal būt, ir latvių). Plg. lat. Lukste up., Luksts pv., Luksta-ęzęrs ež., Lukstu-ezers ež.: lat. luksts ,,drégna pelkėta pieva, lanka“ (J. Endzelynas, LV I 2. 346). Dar žr. Lukšta up. Jdp. Plačiau — V. Urbutis, .,Etimologija“, 208. Lukšta up. Jdp., Lūkštas ez. Aln., ež. Imb., Lukštėlis ez. Lzd. Matyt, sietina su lat. Lukste, liet. Lūkstas up. Krš. (žr.). Maguilis ež. Ktk. Plg. liet. Magūlė vs. Z1. Ryšys su liet. magus „,viliojamas, patrauklus“ (LKŽ VII 732) abejotinas. Greičiausiai sietina su lat. Mag-upe up., Maga-zalktene pv., Maš-ezers ež.: lat. mags ,,mazas* (J. Endzelynas, LV I 2. 366—367). Mainia ež. Dg. Greičiausiai sietina su lat. maina „,pelkė“ (LVV II 530); plg. air moin ,,pelké, liūnas, durpynas“, lot. mano „,tekėti, bėgti“ (J. Pokorny, IEW 699-700; H. Krahe, AF 93). Mafč-ežeris ež. Antz.. Gal bit, jeigu pirmasis sandas marčnėra asmenvardinės kilmės, iš *Merč-ežeris (plg. senesnį užrašymą Mepuexepunc), kur *merčgali būti baltų (sėlių) dialektizmas iš *merk'-. Tokią prielaidą ypač paremia Molėtų apylinkių ežero vardas Marč-id-žeris < *Marč-iū-ežeris, kurio gretiminė lytis yra Marik-eZeris. Tad šiais abiem atvejais, matyt, turime šaknį mark'- (žr. K. Būga, III 276). Dėl jos plg. Markija up. Nv., Merkys up. Mrk.: liet. mefkti „,dėti, nardinti į vandenį ar koki kitą skystį; šlapinti, drėkinti; lyti, drengti“ (LKŽ VIII 37). Plg. rus. MApzua „liūnas“ (K. Būga, I 414). Dar žr. M. Vasmer, II 602; L. Kurkina, NB 137, 143. Melik-upis up. Vgr. Plg. lat. Mellick k.: lat. melikis „melagis“ (J. Endzelynas, LV I 2. 408). Miklinys up. Pp. Pig. liet. Miklė plk. Krž., lat. Mikluojs ež., Mikkli k.: lat. mikls „,,„drėgnas“ ar mikls „,lankstus“ (J. Endzelynas, LV I 2. 435), liet. miklūs „liaunas, lankstus; vikrus, mitrus, greitas, gyvas“ (LKŽ VIII 179—180). Nyka up. Kriū. (ir Nykūtė up. Kriū.), Nykis, Nikis, Nikys up. Srv. Plg. lat. Nica up., Nica pv. Gal būt, sietina su lat. nica ,,vieta pavandeniui, žemyn upe“. Toliau — su sen. sl. Hub ,,sukniupes®, sen. ind. nica-h ,,Zemas* (J. Endzelynas, LV I 2. 480 — 481; LVV II 745-746). Plg. dar liet. nykti ,,mazéti, gaišti: silpti, menkėti“ (LKZ VIII 800). Paltis up. Grg., up. Gdz., up. Krkn., up. Pšl., Pdltis ez. dalis Dkst., ež. Vb., Paltys up. Krt., Palt-upis up. Plt. (ir Palt-upalis up. Plt.). Plg. Palté pv. Lk., Paltis pv. Plt.,b. Kdn., pv. Rdd., Paltys ms. Sint. Sietina su lat. palts, palte ,,valka, klanas, bala“, toliau — su liet. Pala up. Pkr., palios ir pan. (žr. W. Schmid, Zur priméren -uAbleitung, 474-475; J. Otrebski, Les mots slavo-baltes, 149). Siejimas su liet. paltis (lašinių) netikslus (HD 47; R. Eckert, BS 32). 152 Pluiiké up. Rt. Plg. lat. plunči ,,maža pelkė“ (LVV III 372; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija balot, 161), liet. plūkti (plurika, plūko) ,.aptekti vandeniu, prakaitu ar kuo kitu; tekėti, sroventi“ (DLKŽ). RĄžė up. Plng., Rąžuolė up. Lk. Gal būt, sietina su rgZa, lat. ruéza „,nedidelis upelis tarp laukų; nedidelė pieva tarp laukų; skardis; įdubimas; kalnų virtinė miške; pakilumų virtinė baloje ir kt.“ (LVV III 585; L. Nevskaja, Slovarj, 358), plg. liet. rąžytis „,raivytis, tampytis“ (LKŽK), rąžūs ,,kuris nuolat rąžosi“ (ten pat). Liet. rąžytis ir kt. toliau siejami su liet. rėžtis ,,itempti jėgas“, lot. regere , kreipti, tiesti“, sen. ind. rūijati ,,razytis, išsitiesti“ ir t. t. (plačiau žr. E. Fraenkel, LEW II 726; J. Pokorny, IEW 854—857). Rovėja up. Ppl. Sietina su lat. rava ,,potvynio sąnašos pievoje“, rava „,gili vieta jūroje; krioklys, sraunuma“ (LVV III 499), liet. rova ,,potvynio sąnašos; tokia molinga žemė“ (LKŽK). Rudtis up. Zml. Iš lat. ruotėt ,,suktis, verstis“ (J. Šliavas, Nebaigti ieškojimai, 28). Ruvesys up. Tj. Ten pat pieva Ruvesys. Kilmė neaiški. Vis dėlto, atrodo, yra pamato sieti su lat. ruvétiés ,,nurimti, nutilti, nuščiūti“ (LVV III 565). Sarkainis up. Kv. Gal būt, sietina su lat. safkans ,,raudonas“ (LVV III 721), liet. sdrkanas ,,rySkus; įraudęs, raudonas“ (LKZK). Plg. lat. Sarkana upe, Sarkane up., Sarkan-valks up. (J. Endzelin, LG 126). Stridinis (ar Strydinis, plg. Strydené pv. ten pat) up. RdN. Plg. liet. Stridinis l. Kri., Strydiné (ar Stridiné?) pv. Jnš. Gal būt, sietina su lat. stridinš, stride, strids, strids ,,aptvaras, tvora“ (LVV III 1091). Strigūotinė up. Vrn. Plg. liet. Stryga kin. Mit., Strygalės mš. Zd., Strigėlis dr. Kvr. Gal būt, sietina, ypač upės vardas Strigiotiné, su lat. strieguonis, strieguons „pelkėta, klampi vieta; išmatų, pamazgų duobė“ (LVV III 1092). Bet plg. liet. strigūoti „smulkiai lyti“, at-strigūoti ,,atSokuoti, atbėgti“ (LKŽK). Dėl šiu žodžių plačiau žr. E. Fraenkel, LEW II 922-923, Tamsa up. Tl. Oficiali lytis gali būti vėlesnė, antrinė, gal, tam tikra prasmė, net kontaminacinė. Taria Torūša ir Tūmša, plg. Tūmša pv. Lk. Matyt, sietina su lat. tumss „tamsus“ (LVV IV 263). Tad Tamsa gali būti lat. ramss ir liet. tamsūs mišimo rezultatas. Tūolas eZ. Ign. Gal būt, sietina su lat. tiūro/s ,,beragis, baužas“ (LVV IV 285). Ūzinas ež. Šmn. Dėl priebalsio z greičiausiai baltų (sėlių) dialektizmas — toliau žr. Jūžintas ež. Ant. Vasaknas ež. Ant. Gal būt, čia minėtinas ir Vasakū ėžeras Igl. Kaip rodo kaimo vardas Pa-vasakė, ežero vardas anksčiau galėjo būti ir nekilmininkinis — *Vasakai ar pan. Ar čia tiktų minėtiir Vasyna up. Ds., neaišku, nes šis vardas gali būti tarmybė iš *Uosyna (plg. Uosis ež. Kpč.). K. Būga šaknį vassiejo su lat. vasa arba ie-vasa „Feuchtigkeit des Bodens“ (K. Būga, I 509 — 510). Plg. dar lat. vass ,,CeporiHHHCTBbIė“ (LVV IV 486). Toliau siejama su liet. at-vasa „,atžala, atauga“, veséti , tarpiai augti, tarpti, klestėti“, ahd. waso ,,drégnas gruntas (feuchter Erdgrund)“, wasal ,,vanduo, upė“, sen. angl. wos ,,drėgnuma, sultys“ ir t. t. (E. Fraenkel, LEW I 23). Vazaja up. Km., Vazajis, Vazajys, Vazūjus ez. Jz. (ir Vazajėlis ež. Jž.). Dėl priebalsio z, atitinkančio liet. ž, gali būti laikomi baltų dialektizmais (sėliškais vie“ tovardžiais) ir siejami su VaZ-upys up. Srv., Vūžis lg. Igl. 153 Viazm-upis up. Vkš. Plg. liet. Vazminė plk. Yl. Gal būt, sietina su lat. vazma „stinginys, valkata“, vazmuét „plepėti?“ (LVV IV 488), liet. (iš latvių) vazma „,valkata“ (E. Fraenkel LEW II 2009). Vegerė up. Pp. Plg. liet. Vegėriai mstl. Siejama su lat. vedzere „siauras, į mišką įsiterpęs upokšnis“ (LVV IV 521; K. Būga, II 328). Vedama iš ide. *weg* -era: ide. *ueg“-,,drėgnas, šlapinti“, plg. trak. *Vegera (žr. I. Duridanov, TBSpr. 31). Viekščia up. Msn. Ten pat pieva, raistas Viekščia. Plg. lat. Vieksta-mežs k., Vieksta up., Viekstini k. (LVK). Matyt, sietina su lat. viėksta ,,vandens sūkurys, verpetas, neužšąlanti vieta; gili vieta upėje“ (LVV IV 654). Viekšnia up. Jz. (ir Viekšnėlė up. Jz.), Vieksn-upis up. Lk., Vieksn-upis, Viekšnupys, Viésn-upis up. Zp. Plg. liet. Viekšna pv. Tv., Viekšnaliai mš. Varn., Viekšniai mstl. Gal būt, sietina su lat. véksnis ,,miškas, krūmai“ (L. Nevskaja, Nazvanija balot, II lentelė). Plg. dar lat. vieksis „,gili vieta upėje“ (LVV IV 654). Dar žr. Viekščia up. Msn. Vigailis up. Sb., Vygala up. Tt. (plg. pr. Wigal — G. Gerullis, AO 200), Vyglinė up. Kltn. Plg. liet. Vigaus pieva Pmp., Vygėnė ar Vigėnė pv. Dbk., Vygietis ar Vigietis b., kin. Imb., lat. Viga pv., Vigs pv., Vigas pv. Saknies vig-, vygkilmė kelia abejonių. Gal būt, sietina su lat. viga „žemuma tarp kopų (kuri gali biti pelkėta), žolėta žemuma; tvėnkinio žolė“, kurio senesnė reikšmė galėjusi būti „,įlinkis, linkis“, iš kur lyb. viga ,,pelké, šlapia žemuma“, plg. norv. vik ,,lenkimas“, angl. veikja „lenkti“ (plačiau žr. LVV IV 582). Vinkurė up. End. Plg. liet. Vinka ar Graž., Vinkėrė b. Krtv. Pagal K. Būgą, iš šaknies vink-, kurios reikšmė buvusi ,,lenkti, linkti“, plg. lat. (kurš.) vinkal at „vengti darbo“ (K. Būga, III 276). Vifgė up. Pkr., Virg-upis, Virg-upys up. Gdž. Plg. liet. (?) vv. Virga (žr. K. Būga, III 231), lat. Virdzes k., Virdzite up., Virgulica up. Matyt, sietina su lat. virga ,,pelkėta pieva“ (jeigu, žinoma, šis žodis iš tiesų yra apeliatyvas — žr. LVV IV 604), virgi „,vėjo sukeltos mažos bangelės ant vandens (ten pat, 605). Plg. dar lat. verdze ,.didelė krūva; daug, daugybė“ (ten pat, 604), liet. virgéti ,,mirgéti, judėti“, virginti „,virpinti“ (LKŽK). Zaduojys. Zadiiojas ež. Ds. Dėl priebalsio z vietoje lietuvių kalbai būdingesnio ž laikomas sėlišku vietovardžiu — plg. Zadalis up. SII. Zalvas ez. Dgč., Zalvė up. Antz., Zalvė ež. Antz., Zalvélis ež. Dgč., Zalvyjs ež. Antz. Plg. lat. Zalva up., Zalvite up., Zalve b. (LVK). Dėl priebalsio z visi laikomi sėliškais hidronimais — plg. Zalvé up. Užv. Zūrasas ež. Zr. (ir Zarasditis ež. Zr.). Pagal K. Būgą, tai sėliškas hidronimas, sutrumpėjęs iš *Ežerasas > *Azarasas (kitur tarmėse *Ezarasas, *Ezerasas) > Zūrasas (K. Būga, II 19—21; J. Otrebski, Lit. Zarasas, 327 tt.). Zirnajys, Zirnejas ez. Antz. Dėl priebalsio z žodžio pradžioje laikomas sėlišku vietovardžiu. Plg. lat. Zirnajs pv. (LVK). Toliau sietina su Žirnaja up. Pbs. Suprantama, čia suminėti ne visi lietuvių hidronimai, kurie aukščiau aptartuoju aspektu siejasi su latvių kalba bei jos vardynu. Tokių hidronimų, gal būt, atsirastų ir kiek daugiau. Tačiau bendrą jų skaičių vargu ar bebus galima itin padidinti. Kaip ir reikėtų laukti, dauguma kalbamųjų lietuvių hidronimų yra šiaurinėje Lietuvos dalyje. Kiek gausiau jų esama Žemaičiuose ir Lietuvos šiaurės rytuose, nors didesnės jų koncentracijos, berods, negalėtume konstatuoti niekur. Bet pats 154