Dėl leksinės sinonimijos santykio su žodžio geografija

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VIDUGIRIS DĖL LEKSINĖS SINONIMIJOS SANTYKIO SU ŽODŽIO GEOGRAFIJA Leksinė, arba žodžių, sinonimija ir žodžio geografija yra glaudžiai tarpusavyje susiję leksikos tyrinėjimo dalykai. Leksinė sinonimija yra grynai lingvistinis reiškinys ir priklauso leksikologijos sričiai, o žodžio geografija, suprantama ne tik kaip žodžio paplitimas, jo vartojimas tam tikroje teritorijoje, arba jo užimamas arealas, plotas, bet ir kaip teritorinis, arba arealinis, geografinis leksinių vienetų traktavimas, priklauso metodologijos sričiai. Atskirai ir apie leksinę sinonimiją, ir apie žodžio geografiją — tiksliau arealinę lingvistiką, arba lingvistinę geografiją1, — rašoma nemažai, tačiau apie jų santykį arba nutylima, arba užsimenama tik probėgšmais2. Dėl to kaltas veikiausiai šių dviejų objektų išorinis nesuderinamumas: leksikos sisteminis pobūdis reikalauja, kad visos jos grandys, taigi ir sinonimija, būtų tyrinėjama, remiantis vidiniais sisteminiais ryšiais, o arealinis geografinis tų reiškinių tyrinėjimo metodas taikomas tarytum iš šalies, ekstralingvistiškai. Antra vertus, lingvistiniai atlasai yra labai negausūs ir juose pateikiami leksiniai žemėlapiai apima tik menką žodžių lobyno dalelę, dėl to ir įvairių leksikos tyrinėtojų dar negali patenkinti. Šios nelengvos temos imtis autorių labiausiai paskatino nepaprastai įvairi ir gausi Lietuvių kalbos atlaso leksikai skirto tomo3 medžiaga ir ilgametis darbas prie jos rinkimo, kartografavimo bei ruošimo spaudai. Todėl daugiausia šio atlaso medžiaga iliustruojami ir pagrindiniai straipsnio teiginiai. Leksiniai vienetai (žodžiai arba frazeologiniai junginiai), būdami dvipusiai — formalaus ir prasminio lygmens — kalbiniai ženklai, susiję įvairiais tarpusavio ryšiais tiek išorinės formos, arba raiškos, tiek vidinio turinio, arba reikšmės, semantikos atžvilgiu. Apskritai pirmenybė priklauso vidinio turinio — semantiniam kriterijui. Tiek sinonimijos, tiek arealinės lingvistikos atveju leksiniai vienetai paprastai identifikuojami, tapatinami ar gretinami tuo pačiu reikšmės, turinio pamatu. Žodžius galima tapatinti ir jų raiškos — išorinės akustinės ar vizualinės formos — 1 Arealinė lingvistika, arba lingvistinė geografija, yra plati sąvoka. Jos pagrindinis tyrinėjimo objektas — įvairių kalbos sistemos lygmenų (fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių reiškinių) teritoriniai skirtumai ir iš dalies jų funkciniai, stilistiniai, taip pat chronologiniai aspektai, plg. Вопросы теории лингвистической географии, Москва, 1962, p. 9–11. 2 Plg. A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Kaunas, 1961, p. 4–5; J. Pikčilingis, Leksinė ir gramatinė sinonimika, Kaunas, 1969, p. 9, 24 ir kt. 3 Lietuvių kalbos atlasas, I, Leksika Vilnius, 1977. 109 požiūriu. Tačiau tokiu atveju reikėtų kalbėti apie žodžių homonimijos ir polis-emijos, arba daugiareikšmiškumo, reiškinius, kurie tiesiogiai nebepriklauso šio straipsnio temai. Identifikavimo terminas leksikologiškai aiškintinas kaip tapatybės nustatymas mažiausiai tarp dviejų leksinių vienetų vienu lygmeniu, maksimaliai skiriantis antruoju planu. Vadinasi, vienas žodis pagal vieną iš lygmenų (šiuo atveju reikšmės) prilyginamas kitam. Tai iš esmės atitinka sinonimų apibūdinimą: „Leksiniai sinonimai yra skirtingai skambantys tos pačios kalbos dalies žodžiai, žymintys tą patį daiktą (ola — urvas), tą patį požymį (uolus — stropus), tą patį veiksmą (bėgioti — lakstyti“⁴. Arealinėje lingvistikoje (arba lingvistinėje geografijoje) panašiai pagal vienodą reikšmę (turinį) nustatomas skirtingai skambančių žodžių pasiskirstymas tam tikrais vartojimo plotais — arealais. Neretai tokie nevienodai skambantys žodžiai, skirtingais vartojimo plotais pasiskirstę lietuvių kalbos teritorijoje, yra laikomi sinonimais, pvz.: arklas⁵ „senovinis padargas žemei arti“, žãgrė, žãmbis (ir žãmbris), žuobris, stagutė⁶, sklastis „prietaisas durims užsklęsti“, sklendė, velkė (ir velkė), stūmà, šovynė (ir šovà), kištùvas; vaivorykštė, orãvyrkštė, dangõrykštė, laimės juosta, der̃mjuostė, straublỹs, drignė, linksmynė ir kt.⁷ Daugumo tokių ribotą vartojimo teritoriją turinčių žodžių arealai yra skirtingi. Kitaip sakant, bemaž kiekvienas turi nevienodą paplitimo arealą. Todėl žodžių su maždaug sutampančiais arealais palyginti reta. Tačiau tas pats vienodos reikšmės kriterijus sinonimijoje ir arealinėje lingvistikoje atlieka nevienodą vaidmenį. Sinonimijoje bendra reikšmė yra svarbiausia, esminė skirtingos formos žodžius jungianti grandis. O arealinėje lingvistikoje bendra reikšmė yra tik priemonė arba sąlyga skirtingai skambančių žodžių arealams arba izoglosoms nustatyti. Pagal šią reikšmę kalbininkas tapatina skirtingus žodžius, norėdamas surasti jų atitikmenis visoje kurios nors kalbos teritorijoje. Taigi bendra reikšmė tik sąlygiškai atrodo jungianti. Iš tiesų ji čia atlieka skiriamąjį vaidmenį. Svarbiausias sinonimijos bruožas yra jos sistemingumas, nes sinonimais gali būti žodžiai, vartojami tik vienoje kalbinėje sistemoje. Tuo tarpu žodžiai, turintys ribotą vartojimo plotą, priklauso skirtingoms tarminėms sistemoms. Tai iš esmės yra heterosisteminiai leksiniai vienetai, savotiški leksiniai atitikmenys, arba ekvivalentai, ne jungiami, o skiriami pagal vienodą reikšmę. Kai kas tokius heterosisteminius žodžius dėl jų tapačios reikšmės siūlo vadinti tautonimais⁸. Mūsų nuomone, tautonimo terminą geriau palikti vienos kalbinės sistemos reikšmės tapatybėms, pvz., visiškiems, arba absoliutiems, sinonimams vadinti ar pan. Kadangi vienos sistemos reikšme sutampantys leksiniai vienetai, arba ‘homosemantai’⁹, pagal tradiciją ⁴ J. Pikčilingis, min. veik., p. 4. ⁵ Šie ir kiti pavyzdžiai pateikiami daugiausia pagal minėtą A. Lyberio sinonimų žodyną, kurių arealai bus matyti iš „Lietuvių kalbos atlaso“ žemėlapių. Daugumas tų žodžių yra ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 1972 (toliau — DLKŽ). ⁶ A. Lyberis sinonimų žodyne pateikia formą stagùtas. Lietuvių kalbos atlaso medžiagoje užrašytos tik mot. g. formos: stagùtė, stùgė. ⁷ Dar plg. B. Rokaitė, Vaivorykštės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A,“ 2(15), 1963, p. 275—279. ⁸ Plg. J. Filipec, Česká synonyma a hlediska stylistiky a lexikologie, Praha, 1961, p. 93; C. Г. Бережан, Семантическая эквивалентность лексических единиц, Кишинев, 1973, p. 303. ⁹ Dėl sinonimijos ir sinonimo terminų netikslumo kartais siūloma keisti juos homosemijos ir homosemanto terminais, C. Г. Бережан, min. veik., p. 99—102. 110 vadinami sinonimais, todėl skirtingų sistemų reikšmės ekvivalentai, pabrėžiant jų heterosisteminį pobūdį, geriau tiktų vadinti heteronimais10. Vadinasi, heteronimams būdingas priklausymas skirtingoms tarminėms sistemoms ir tuo pačiu teritorinis ribotumas. Tačiau ribotai gali būti vartojami ne vien tik heteronimai, bet ir įvairūs etnografizmai arba retesnių augalų pavadinimai ir kt. Reti etnografizmai arba botaniniai terminai, vartojami tam tikrame ribotame plote, kitur paprastai nežinomi, nes ten nėra ir pačių realijų, plg. vežimo lušņies, lušnapancio ir šlaunų arba rogių užkalų pavadinimus. O heteronimai, paplitę vienoje ar keliose tam tikros kalbos teritorijos dalyse, kitur paprastai turi tos pačios reikšmės atitikmenų, kuriuos sąlygiškai galima būtų pavadinti teritoriniais koreliatais. Taigi heteronimais vadintini visi lietuvių kalbos žodžiai, pasižymintys ne tik ribotu vartojimo plotu, bet ir turintys teritorinių koreliatų visame atitinkamos realijos plote. Be to, ir patys heteronimai yra ne visi lygiaverčiai. Vieni yra įėję į literatūrinės kalbos sistemą ir tapę jos dalimi. Tokie heteronimai lygiavertėmis pagrindais sudaro sinonimines poras, eiles arba blokus11. Todėl, turint omeny, jog ne visi literatūrinės kalbos žodžiai nuo seno vartojami visame lietuvių kalbos plote, nemaža jų turimi tik didesnėje ar mažesnėje to ploto dalyje (t. y. pabrėžiant, jog jie į literatūrinę kalbą yra atėję iš įvairių tarminių sistemų), galima kalbėti apie literatūrinės kalbos tam tikros leksikos dalies, taigi tuo pačiu ir kai kurių sinonimų, heteroniminį pobūdį. Kiti siauriau vartojami heteronimai, paprastai nebeeinantys į literatūrinės kalbos leksinę sudėtį, vadinami tarmybėmis, arba dialektizmais. Dėl to jie (DLKŽ prie jų paprastai duodamos santrumpos dz, ryt., žem.) kaip heterosisteminiai leksiniai vienetai neturėtų įeiti ir į literatūrinės kalbos sinonimų sudėtį. Kadangi ir sinonimų identifikavimo, ir heteronimų skyrimo pamatą sudaro reikšmės sutapimas, todėl svarbu nustatyti vienodą lyginimo vienetą, juo labiau, kad įvairūs žodžiai dažnai nesutampa reikšme, ypač jos apimtimi. Paprastai tokiu vienetu iš visų lyginimo narių imamas mažiausia reikšmės apimtimi pasižymintis vienareikšmis žodis ir vadinamas semantiniu variantu12. Semantinio varianto dydis geriausiai matyti iš absoliučiųjų sinonimų, arba homosemantų, kuriuos sudaro heteronimai, pvz., ántinas, gaigalas; kankorėžis, burkūtis, gurgutis, kirkūžė, žehelýs; karvelis, balandis, arba lietuviškas žodis ir nelietuviškas (tarptautinis ar skolintas) jo atitikmuo, pvz.: kalbotyra, lingvistika; mėšimtis, procentas; pirkia, gryčia, stuba; tvartas, kūtė ir kt. Jų semantinė apimtis yra visiškai lygi viena kitai ir tarpusavyje neturi jokių skirtumų. Visi gretinimo nariai turi po vieną semantinį variantą ir visiškai išsemia vienas kito turinį. Daugiareikšmių žodžių turinį sudaro ne vienas semantinis variantas, o jų visuma. Su kitais žodžiais jie gali sueiti į sinoniminius santykius pagal vieną arba ke- 10 Heteronimijos terminą vartoja ir kiti kalbininkai, plg. J. Gossens, Strukturelle Sprachgeographie, Heidelberg, 1967, p. 86. 11 Į sinonimines eiles skirtingai skambantys artimos reikšmės žodžiai paprastai jungiami per vienas kitą, o į sinoniminius blokus — šakomis, t. y. atskirai, pvz.: žodis pilkas į sinoniminius santykius sueina atskirai su žodžiais palvas, širvas arba širmas, žilas, plg. C. Г. Бережан, min. veik., p. 54—77. 12 Terminas semantinis variantas šiuo atveju yra patogesnis negu semema ir kalbotyroje jau senokai vartojamas, plg. Вопросы лингвистической географии, Москва, 1962, p. 149; C. Г. Бережан, min. veik., p. 46. Lietuvių kalbotyroje jis taip pat nebe pirmą kartą vartojamas, plg. autoriaus str. Semantinių dialektizmų atrankos ir grupavimo klausimu, — Lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos tyrinėjimai (tezės), Vilnius, 1971, p. 22. 111 lis semantinius variantus. Pvz., vienareikšmis žodis tvartas, turintis iš viso tik vieną semantinį variantą, santykiauja su daugiareikšmiu žodžiu dagtis tik pagal vieną jo semantinį variantą, o pagal kitus semantinius variantus dagtis gali sueiti į sinoniminius santykius su žodžiais stogas, dugnas ir kt. Panašiai santykiauja ir žodžiai kankorėžis : skuja, tvartas, grūbas, namas ir kt. Platesnes sąvokas reiškiantys žodžiai dagtis, grūbas, namas, skuja į savo reikšmės apimtį įjungia siauresnės reikšmės žodžių kankorėžis, tvartas turinį (inkluzijos atvejai). Dviejų ar daugiau daugiareikšmių žodžių, sueinančių į sinonimijos santykius pagal kurį nors semantinį variantą (pvz., klūonas : klojimas, rātai : vežimas), turiniai susikryžiuoja. Abiem atvejais turime vadinamąją dalinę sinonimiją, arba parasemiją13. Taigi nagrinėjant homoseminius sinoniminius leksikos santykius, operuotina ne visais žodžiais, o tik atskirais sudedamaisiais reikšmės struktūros elementais – semantiniais variantais. Ekvivalentiškiems semantiniams variantams nustatyti paprastai užtenka aiškinamųjų žodynų, kuriuose pateikiamas pakankamas polisem inio žodžio semantinės struktūros vaizdas, t. y. atspindi visa semantinių variantų suma14. Žodžių reikšmių, t. y. semantinių variantų, sutapimas yra esminis identifikuojantis arba relev antinis sinonimijos požymis. Papildomu relev antiniu požymiu laikoma jų kategorinės gramatinės reikšmės sutapimas, t. y. priklausymas vienai morfologinei klasei – kalbos daliai15, pvz.: klėtis, svīrnas; sunkūs, svārūs, svambūs, smagūs; dirbti, triūšti, plūšti, krutėti, veikti; palengva, pamažu ir kt. Lygiai pagal tokios pat apimties semantinį vienetą skirstomi ir heteronimai. Sutampantį semantinį variantą kaip skirstymo kriterijų čia sąlygoja ne vien tik į literatūrinę kalbą įeinantys heteronimai, o visame lietuvių kalbos plote vartojami žodžiai. Pagal vieningą „Programą“ užrašyti net ir daugiareikšmiai žodžiai pateikiami jau diferencijuoti pagal pageidaujamą reikšmės ekvivalentą ir būna atriboti nuo kitų reikšmių. Turint visą medžiagą prieš akis, gretinamų (skirstomų) žodžių semantinio ekvivalentiškumo santykiai paprastai esti gana akivaizdūs. Tuo tarpu sinonimijoje tie santykiai ne tokie aiškūs. Lyginimo pamatą – semantinį variantą – reikia apvalyti, atriboti nuo kitų reikšmių jų analizės reikšmių apimties skaidymo būdu. Taigi arealinės lingvistikos metodų taikymas sinonimijai gali nemažai padėti. Be to, lietuvių kalbos heteronimams būdinga, kad daugelis jų visomis DLKŽ pateiktomis reikšmėmis, kuriomis jie gali būti vartojami literatūrinėje kalboje, tarmėse paprastai nežinomi. Tarmėse jie daugiausia vartojami tik tam tikromis reikšmėmis – vienoje tarmėje vienokiomis, kitoje kitokiomis. Pvz., ten, kur trobesys nekultiems javams krauti vadinamas klojimu (tas žodis paprastai ten reiškia ir vienam kartui kulti ant grendymo suklotus javus), klūonas reiškia žardieną, pievą prie klojimo, o ten, kur tas trobesys vadinamas kluonu, žardiena vadinama daugiausia kluoniena arba Žemaitijoje, kur minėtas pastatas vadinasi jauja, jāujė, jāujas, jāujis, rejā, daržinė, žodžiais klojimas arba kluonas vadinamas grendymas. Tačiau, išskyrus šių žodžių arealų sandūras, jie retai kada pavartojami sinonimiškai. Taigi tarmėse tie žodžiai dažniausiai nėra sinonimai, lygiai kaip vienos 13 C. Г. Бережан, мин. веик., р. 97. 14 А. П. Евгеньева, Основные вопросы лексической синонимии, – Очерки по синонимии современного русского литературного языка, Москва–Ленинград, 1966, р. 26; В. Г. Гак, Опыт применения сопоставительного анализа к изучению структуры значения «слова, Вопросы языкознания», 1966, № 2, р. 97; С. Г. Бережан, мин. веик., р. 50. 15 C. Г. Бережан, min. veik., p. 49–50. 112 kurios nors tarminės sistemos požiūriu jų netinka vadinti ir heteronimais. Tai paprasti heteroleksiniai ir heterosemantiniai (besiskiriantys forma ir turiniu) žodyno vienetai, kurie tik už tarmių ribų, t. y. literatūrinėje kalboje, savo daugiareikšmiškumo dėka gali sueiti į homoseminius sinoniminius santykius. O tarmėse homosemantais jie gali tapti tik retkarčiais, t. y. tada, kai kurios nors tarmės atstovas tuos žodžius vartoja tokia reikšme, kokią jie turi literatūrinėje kalboje arba gretimoje tarmėje ir pan. Leksikos raidą ir tobulėjimą sąlygoja prieštaravimai tarp jos galimybių (resursų ar žodžių inventoriaus) tam tikru laiko tarpu ir didėjančio žmonių noro savo mintis reikšti suprantamiau, įvairiau ir tiksliau16. „Žodis yra ieškojimas“, — teigia psicholingvistai17. Šio prieštaravimo rezultatas yra ir sinonimai arba homosemantai. Santykius tarp leksinių vienetų geriausiai išreiškia visiškas jų nesutapimas, skirtingumas tiek pagal formą, raišką (heteroleksija), tiek pagal turinį, reikšmę (heterosemija). Taigi sinonimai, kaip reikšme sutampantys komunikaciniai vienetai, yra pertekliniai, papildomi kalbos elementai. Tačiau kalba juos pakęnčia ir net daugina žodžių skolinimo, darybos, semantinės ekspansijos, metaforinių ir metoniminių reikšmių perkėlimo būdais18. Pats sinonimo vartojimas kalboje reikalauja, kad jis, pavaduodamas jau esantį žodį ir reikšdamas tą pačią sąvoką, išreikštų ją kiek kitaip arba šiek tiek kitokią. Sinonimai atsiranda pagal binarinį (dvinarìškumo) principą opozicijos, arba priešpriešos, būdu: vartojamam žodžiui stengiamasi priešpastatyti kitą — „efektyvesnį, įspūdingesnį“, pvz.: arklys, žirgas, ašvienis, kūinas; gyvatė, angis, kirmìnas (ir kirmėlė), šnibždė, šnypštėlė, piktoji, ilgoji; miškas, giria, medė ir medžias. Tokiais „įspūdingesniais“ reikšmės atspalviais besiskiriantys sinonimai (plg. ašvienis, kūinas, žirgas, kirmìnas ir kirmėlė, ilgoji, pilkoji, šnypštėlė, giria, medė ir medžias) kalbininkų paprastai vadinami žymėtaisiais, „markiruotais“ opozicijos nariais, pirmųjų paprastai neutralių, nežymėtųjų, „nemarkiruotų“ tos opozicijos narių atžvilgiu (plg. arklys, gyvatė, miškas). Neutralieji, nežymėtieji opozicijos nariai, sinoniminėse eilėse ir blokuose turėdami bendriausią reikšmę, atlieka dominantės19 vaidmenį. Jie yra tartum atraminiai stulpai, pagal kuriuos lyginami, identifikuojami kiti žymėtieji (su įvairiais reikšmių atspalviais) sinonimai. Nuo neutraliųjų žymėtieji opozicijos nariai, arba sinonimai, paprastai skiriasi nevienodai išreiškiamu daikto ypatybės ir nevienodu veiksmo intensyvumo laipsniu, nevienoda sąvokų apimtimi, skirtingu subjektyviu daikto ar reiškinio vertinimu, t. y. kalbančiojo santykiu su reiškiamuoju objektu, nevienoda leksine aplinka bei sintaksiniais ryšiais (distribucija) ir pan.20 Be pagrindinės informacijos, t. y. leksinės reikšmės krūvio, tokie sinonimai kartu atlieka ir ekspresijos bei estetines funkcijas. Taigi sinonimas yra savotiška jau esamo kalbos žodžio transforma21. 16 P. A. Будагов, Проблемы развития языка, Москва—Ленинград, 1965, p. 33—36. 17 A. A. Леонтьев, Психологическая структура значения, — Семантическая структура слова, Москва, 1971, p. 18. 18 C. Г. Бережан, min. veik., p. 133. 19 J. Pikčilingis, min. veik., p. 24. 20 J. Pikčilingis, min. veik., p. 22—24; Словарь синонимов русского языка, I. Ленинград, 1970, p. 11. 21 C. Г. Бережан, min. veik., p. 150. Transforma dar vadinama pervadinimu arba semantine transformacija, plg. B. Г. Гак, Семантическая структура слова, как компонент семантической структуры высказывания, — Семантическая структура слова, Москва, 1971, p. 81—82. §. Užs, Nr. 1026 113 Sutampanti leksinė reikšmė pagal semantinį variantą (arba pagal kiekybinį parametrą) yra svarbiausias tų žodžių ekvivalentiškumo požymis. Nesutampa tik stilistiniai ir funkciniai (pagal kokybinį parametrą) atspalviai. Jie paprastai sudaro pagrindą intersinoniminėms opozicijoms atsirasti ir gali trukdyti tuos opozicijos narius sukeisti vieną su kitu. Tačiau tie atspalviai yra neesminiai arba irelevantiniai diferencialiniai sinonimijos požymiai ir nepanaikina semantinio tų žodžių lygiavertiškumo, nes emociniai ir ekspresiniai atspalviai neliečia reikšmės loginio branduolio22. Šie stilistiniai ir funkciniai (kokybiniai) skirtumai yra būtini sinonimams. Jie paprastai ne tik sąlygoja sinonimų buvimą, bet ir nulemia jų gyvybingumą bei daugėjimą. „Kalba „nepakenčia“ beprasmių tapatybių ir atsiradęs absoliutus, arba visiškas, sinonimas ilgainiui išstumia savo „partnerį“ arba priverčia jį keisti reikšmę ir virsti ne visišku“23. Heteronimams tokie kokybiniai gretinamų žodžių reikšmių atspalviai yra ne tik nebūdingi, bet ir nepageidautini, nes jie griauna jų semantinį ekvivalentiškumą. Arealinėje lingvistikoje tarp gretinamų arba kartografuojamų narių turi būti visiškas semantinis ekvivalentiškumas tiek pagal semantinį variantą (kiekybinį parametrą), tiek pagal ekspresinį, emocinį reikšmės niuansą (kokybinį parametrą). Tačiau terminai „ekspresiniai, emociniai, stilistiniai ir funkciniai reikšmės atspalviai“ tinka vartoti tik kalbant apie vienos kalbinės sistemos žodžius — sinonimus. Todėl, kalbant apie heteronimus, operuotina tik kokybiniais leksinių reikšmių skirtumais arba atspalviais, kurie ir sudaro svarbiausią sinonimų ir heteronimų skirtumą. Taigi arealinėje lingvistikoje negalima gretinti, pvz., žodžių arklys, báimė, kūpeta su atitinkamos reikšmės žodžiais žirgas, kūnas; išgąstis, siaubas; kūgis, stirta, nes nesutampa tais žodžiais reiškiamų sąvokų požymiai. Juos galima būtų lyginti tik tuo atveju, kai vienas kuris nors tų žodžių tam tikros teritorijos dalyje turėtų ekvivalentišką kitiems atitinkamo būrio žodžiams reikšmę pagal abu parametrus. Pvz., pagrindinėje lietuvių kalbos ploto dalyje miškas ir giria reiškia nevienodo dydžio mišką (taigi jie čia ir tarmėse yra sinonimai), tačiau ploto pakraščiais žodis giria, reikšdamas bet kokio dydžio mišką ir neturėdamas kitokių sinonimų, gali būti traktuojamas kaip heteronimas ir gretinamas, t. y. priešpastatomas, žodžiams miškas, medė, medžias. Vadinasi, pagal kokybinį reikšmės parametrą sinonimai ir heteronimai vienas kitą neigia. Jeigu sinonimų identifikavimo sąlyga yra sutampanti reikšmė pagal semantinį variantą, o opozicijos pagrindą sudaro jų kokybiniai reikšmės skirtumai arba jais pasireiškiantys ekspresiniai, emociniai atspalviai, tai heteronimų gretinimo, t. y. skyrimo, sąlyga yra jų visiškas sutapimas abiem reikšmės parametrais, o heteronimų opozicijos pagrindą sudaro jų priešstata pagal vietą (teritoriją, arealą, geografiją), arba diatopiją ir raišką, arba formą. Taigi heteronimai sudaro ne reikšmės (turinio), o diatopinės raiškos (formos) opozicijas, o vienoda reikšmė yra svarbiausia tų opozicijų sąlyga, arba laidas. Sinonimų yra tiek tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje. Vieni yra bendri tarmėms ir literatūrinei kalbai. Kiti žinomi tik tarmėse. Ypač pastarieji pasižymi dideliu margumu. Pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ užrašyta daugiausia pagrindiniai tarmių pavadinimai, vadinamieji heteronimai, ir tik retkarčiais 22 C. Г. Бережан, мин. veik., p. 68. 23 J. Pikčilingis, min. veik., p. 8. 114 jų izoglosu sandūroje užrašyta po porą ir daugiau pavadinimų, kurių dalis yra patekę taip pat į literatūrinę kalbą ir savo ruožtu sudaro sinonimines eiles. Daugelis tokių pagrindinių pavadinimų tarmėse neretai gali turėti irgi sinonimiškai vartojamų žodžių, tačiau jų, išskyrus vieną kitą atvejį (plg. arklys ir kuinas), „Programoje“ nebuvo reikalaujama užrašyti. Todėl daugelis tokių tarminių sinonimų ir neužrašyta. Tačiau jau vien iš kuino gretiminių pavadinimų ir heteronimų galima spręsti apie tarminių sinonimų įvairumą, jų ekspresyvumą ir emocionalumą, plg.: dvėsena, dvasna, dienagalys, gausėna, galadienis, kėvė, sprõgena, stipena. Gretiminiais pavadinimais kartais pasižymi kiti pagal „Programą“ užrašyti pagrindiniai pavadinimai, pvz.: vaivorykštė, peteliškė, laumžirgis, kraujažolė ir kt. Vieni jų gali būti vartojami gana plačiai, sudarydami tam tikrus ištisinius arealus, kiti praretėję išsibarsčę didesniuose plotuose, treti tik vienoje kitoje vietoje. Tai būdinga tiek pagrindiniams pavadinimams, arba heteronimams, tiek jų tarminiams, o neretai kartu ir literatūriniams sinonimams. Toks pavadinimų įvairavimas ir nevienodas pasiskirstymas arealais priklauso nuo pačios kalbos prigimties dvejopumo, jos dichotomijos, t. y. skyrimo sisteminių kalbos lygmens (arba plano) faktų nuo atsitiktinių, individualių šnekos (kaip kalbos proceso arba kalbėjimo, realizacijos) lygmens faktų. Kalbos lygmens leksiniai vienetai pasižymi tam tikrais pastoviais sisteminiais invariantiniais ypatumais. Sistemingu vartojimu žodis, įėjęs į kalbos sferą, išlaiko savo reikšmę net ir „nevartojimo situacijoje; intraverbalinių santykių tinklas tartum nubraižo galimas žodžio vartojimo ribas — jo semantinį potencialą“. Tai vadinamoji sisteminė žodžio reikšmė arba semantika24. Sisteminė reikšmė, kaip aukštesnio lygmens kalbos faktas, realizuojama vartosenoje, kuri palaiko jos pastovumą. Kitaip sakant, tarp žodžio (kaip fonemų ir grafemų visumos) ir tuo žodžiu reiškiamos sąvokos (signifikato) vartosena nustato pastovų ryšį, arba santykį25. Tuo tarpu šnekos, arba realizacijos, atveju į pirmą planą išeina vadinamieji įprasminimo santykiai, kurie yra nepastovūs, nes vienas ir tas pats daiktas ar reiškinys (jo turinys) gali būti išreikštas įvairiomis sąvokomis, vadinasi, gali gauti skirtingus kalbos ženklus — žodžius26. Žodžių reikšmės gali būti perteikiamos pagal įvairias asociacijas arba patys žodžiai kitaip įprasminami. Pašnekovas (ir rašytojas) savo dispozicijoje turi palyginti daug galimybių realios tikrovės objektus susieti įvairiausiais prasminiais ryšiais ir pavadinti juos individualia savo nuožiūra, žinoma, tiek, kiek gali jį suprasti klausytojas ar skaitytojas. Be to, šnekantiems dar padeda ekstralingvistinės sąlygos27. Taigi nauja žodžio reikšmė priklauso nuo sąlygų konteksto ir, pasireikšdama tik atskirų individų šnekoje, nebeįeina į semantinę žodžio struktūrą, kaip pastovus jos ingredientas28. Tai vadinamoji situacinė žodžio reikšmė, arba semantika29. 24 А. А. Брудный, Значение слова и психология противопоставлений, — Семантическая структура слова, Москва, 1971, р. 20. 25 В. Г. Гак, Семантическая структура слова как компонент семантической структуры высказывания, — Семантическая структура слова, Москва, 1971, р. 78—79. 26 Ten pat, р. 79. 27 С. Г. Бережан, min. veik., р. 110. 28 Н. Н. Амосова, К вопросу о лексическом значении слова, „Вестник ленинградского университета. Серия истории, языка и литературы“, № 2, вып. I, Ленинград, 1957, р. 159. 29 А. А. Брудный, min. veik., р. 20. 8* 115 Tuo būdu kaip nuo sisteminių pastovių reikšmių skiriamos nepastovios kontekstinės arba situacinės reikšmės, taip nuo sisteminių sinonimų reikia skirti situacinius arba kontekstinius sinonimus tiek literatūrinėje kalboje, tiek ir tarmėse. Griežtesni tokio skirstymo reikalavimai paprastai keliami dabartinių literatūrinių kalbų sinoniminių žodynų sudarytojams. Kitokiais reikalavimais remiasi kurio nors rašytojo grožinio veikalo kalbos nagrinėjimai. Čia žodžių reikšmių perkėlimas ir praplėtimas, taip pat įvairių heteronimų arba jų darbinių variantų vykęs pavartojimas laikoma kūrinio teigiamybe, rašytojo nuopelnu. Pagaliau ne tik kalbos tikslumo, bet ir raiškumo, vaizdingumo ir lankstumo reikalaujama visur, tiek publicistinėje, populiariojoje mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje. Vadinasi, sisteminių ir kontekstinių sinonimų skyrimas ar atranka priklauso nuo jų vartojimo tikslo ir paskirties. Antra vertus, per ilgesnį laiką tam tikrų žodžių reikšmių perkėlimai pasidaro pastovūs ir imami vartoti visų tam tikros kalbinės visuomenės narių. Taigi nepastovūs šnekamosios kalbos faktai, vadinamieji okazionalizmai, gali virsti norminiais kalbos faktais ir kaip stilistiniai variantai gali sueiti su esamais kalboje tos pačios arba artimos reikšmės žodžiais į pastovius sinoniminius santykius. Palyginimui gali tikti sinonimais laikomi minėti gyvatės pavadinimai, iš kurių kirmėnas, kirmėlė, šnižbždė, šnypštelė, ilgoji, piktoji yra aiškūs šnekamosios kalbos žodžiai. Tarmėse daugelis jų yra virtę sisteminiais faktais, savotiškais heteronimais. Jų „šnekamasis“ pobūdis paaiškėja, tik gretinant su literatūrinės kalbos terminu gyvatė, kuris paprastai žinomas ir visose tarmėse, bet kaip tam tikras tabu neretai vengiamas vartoti. Todėl jo vietoje vartojami kiti, dažniausiai eufemistinės kilmės ir su tabu susiję (kai dėl prietarų, bijantis nelaimės, vengiama pavojingą gyvį vadinti tikruoju vardu) pavadinimai. Tie antriniai pavadinimai, nors ir ne visada sudarydami ištisinius arealus, kartais dažniau vartojami negu žodis gyvatė, pvz., kirmėnas kai kuriose žemaičių šnektose ir kt. Dviejų ar trijų pavadinimų vartojimas kurioje nors vietoje rodo, kad jie ir tarmėse gali būti sinonimai. Sinonimines poras dažniausiai sudaro „bendranacionalinis“ terminas gyvatė su vienu arba dviem iš minėtų eufemizmų. Išsiskiria tik sinonimas angis, kuris iš kilmės yra senas heteronimas ir su žodžiu gyvatė sudaro diatopinę opoziciją. Tačiau ji, užimanti tik nedidelį arealą pietvakarinėje Lietuvos dalyje (anksčiau jis buvo vartojamas ir buv. Rytprūsių lietuvių tarmėse), dabar baigia išstumti plačiau įsigalėjęs ir literatūrinės kalbos terminu tapęs pavadinimas gyvatė. Nors angis kaip heteronimas ir nyksta, tačiau literatūrinėje kalboje jis išsigali kaip sinonimas, neretai vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis su tam tikrais didingumo ir iškilmingumo atspalviais ir pan. Dėl tokio žodžio angis reikšmės kitimo veikiausiai kalti yra senieji, daugiausia religinio pobūdžio raštai. Kaip heteronimai, patekę į literatūrinę kalbą, tampa sinonimais, įtikinamai rodo ne tik pastarasis angies atvejis, bet ir daugumas aukščiau pateiktųjų pavyzdžių. Tačiau literatūrinė kalba, kaip naujai besiformuojanti kalbinė sistema, dėl savo norminio pobūdžio gana smarkiai varžo į ją patekusių heteronimų santykius, kartais savaip versdama juos keisti reikšmes ir kt. Todėl geriausia pasekti, kaip natūraliai tarmėse formuojasi heteroniminės kilmės sinonimai, plg. klėtis ir svirnas. Ten, kur vartojama tik vienas katras tų žodžių, jie abu reiškia tą patį — yra visiškai vienodos semantinės apimties abiem reikšmės parametrais. Tačiau tų žodžių arealų sandūroje jų reikšmės jau imamos diferencijuoti: klėtimi vadinamas paprastai valstiečio 116 trobesys grūdams laikyti, o svirnu didesnė arba gražesnė, dažnai dvarų arba turtingesnių valstiečių klėtis. Klėties areale žodis svirnas kai kur gali būti atėjęs ir iš kitos socialinės aplinkos (apslavėjusios dvarininkijos) kaip grįžtamasis skolinys, nes baltiškos šaknies svir-n- pavadinimais tas pats objektas gana plačiai vadinamas gretimose baltarusių, taip pat žinomas rusų ir lenkų tarmėse30. Polinkis didesnę klėtį vadinti svirnu (paprastai klėties areale) kurį laiką buvo suintensyvėjęs kolūkinės santvarkos metais, prasidėjus didelių svirnų (grūdų sandėlių) statybai. Tiesa, pastaruoju metu vis labiau įsigali modernizuotos grūdų saugyklos, vadinamos sandėliais, o žodžiai klėtis, svirnas tebežymi tuos pačius etnografinius objektus. Tačiau jau vien žodžio svirnas pakitusia reikšme spartus plitimas akivaizdžiai rodo, kokią reikšmę heteroniminės kilmės sinonimų buvimui ir jų gausumui turi semantinė diferenciacija. Tarmėse pastebima nemaža ir priešingų atvejų – reikšmių abstrakcijos reiškinių. Vienose tarmėse pora ar daugiau žodžių gali būti vartojami sinonimiškai diferencijuotomis reikšmėmis, o kitose — dažniausiai pakraštinėse tarmėse — vienas iš jų katras žodis vartojamas apibendrintomis reikšmėmis, pvz., minėtas miško sinonimas giria arba mėgti (änas mėgsta išgért; bernai sa mergomi mėgstasi31 Zietela) ir mylėti (aš myliu lietuviškai dudėnc; änas mėlyi vaikus Šalčininkai). Vadinasi, procesą, kai vietoje kelių sinoniminių žodžių pradedamas vartoti vienas juos atstojantis žodis, paprastai lydi reikšmių apibendrinimas arba semantinė abstrakcija. Tiesa, kaip sinonimai virsta heteronimais, t. y. nesinonimais, susėkti sunkiau. Desinonimizacijos (kai žodžiai nustoja būti sinonimais) reiškiniai yra palyginti retesni ir ne tokie akivaizdūs, nes jų neveikia tokia organizuojanti ir norminanti sistema, kaip literatūrinė kalba. Jie kiek būdingesni daugiausia nykstančioms ir besiniveliuojančioms pakraštinėms šnektoms, kurios dėl buvusio istorinio administracinio, socialinio ir kultūrinio susiskaldymo ir uždarumo formavosi gana ilgai ir dėl to palaipsniui izoliavosi nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto tarmių. Desinonimizacijos atvejų pasitaiko ir centrinėse tarmėse, tačiau jie paprastai priklauso ankstesniam kalbos raidos periodui. Pvz., išlikę heteronimai — dialektizmai mėdė žemaičių tarmės šiaurės vakarinėje dalyje, medžias pietrytinėse aukštaičių šnektose ir palyginti gausūs šaknies med- vietovardžiai bei kiti žodžiai įvairiose tarmėse, taip pat latvių mežs „miškas“, prūsų median „t. p.“ rodytų, jog senovinis miško pavadinimas turėjo med- šaknį. Vėliau jį pakeitė naujadaras miškas, nes šaknies med- dariniais imta vadinti konkretų medį. Netiesiogiai šiam reiškiniui pailiustruoti tinka daugelis etimologinių leksikos tyrinėjimų, kurie paprastai remiasi ir nagrinėjamų žodžių vartojimo arealų nurodymu. Vadinasi, heteronimai ir sinonimai yra glaudžiai tarp savęs susiję leksiniai vienetai. Ir tarmėse tie patys žodžiai gali būti tiek sinonimai, tiek heteronimai. Tas jų tarpusavio priklausomumas pasireiškia jų pereinamumu: heteronimai gali virsti sinonimais, o sinonimai — heteronimais. Veikiausiai tam tikru heteronimų dialektizmų liekanomis laikytini ir kai kurie pasenę ir iš aktyvios vartosenos išėję arba beišeinantys žodžiai, archaizmai, užsi- 30 Plg. Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск, 1963, 239 žemėlapi; В. Даль, Толковый словарь, IV, Москва, 1955, p. 150; Słownik języka polskiego, VI, Warszawa, 1915, p. 791. 31 Pavyzdžiai užrašyti autoriaus dialektologinių ekspedicijų metu. 117 konservavę senuosiuose raštuose ar tarmėse, kaip antai ažvenis, pėkus ir kt. Vadinasi, laikui bėgant, tiek sinonimai, tiek heteronimai keičiasi. Vieni išnyksta, kiti atsiranda. Šiuos reiškinius paprastai sąlygoja reikšmių diferenciacijos ir abstrakcijos procesai. Tuo būdu skirtingais laiko tarpais sinonimų ir heteronimų santykiai yra kitokį. Kitaip sakant, ir vieni, ir kiti yra istoriškai sąlygoti kalbos elementai. Todėl negalima vienoje laiko plotmėje lyginti diachroniškai skirtingų reiškinių. Tiek literatūrinės kalbos ir tarmių, tiek vien tarmių sinonimų ir heteronimų tarpusavio santykiai realiausiai esti atspindimi tik vieno laiko, tam tikro kalbos raidos periodo rėmuose, t. y. prisilaikant tų reiškinių sinchroniškumo (vienalaikiškumo). Šnekamojoje kalboje į sinoniminius santykius sueiti ar į heteronimų tarpą patekti gali ir kitų skirtingų socialinių sistemų leksinių vienetų, pvz., socialinių žargonybių, įvairių profesionalizmų. Tai daugiausia atskiri žodžiai, vartojami siaurų socialinių grupių žmonių: aristokratijos ar miestų prastuomenės, amatininkų, jūrininkų, vagių, elgetų, mokinių ir kt. Tai sociališkai, ar diastratiškai, skirtingų sistemų žodžiai, traktuotini kaip atsitiktiniai šnekos faktai, ar okazionalizmai. Sinonimams ir heteronimams taip pat yra būdingų bendrų bruožų ne tik pagal reikšmę, turinį, bet ir pagal raišką, formą. Kaip savarankiškais sinonimais, taip ir heteronimais laikytini skirtingų šaknų žodžiai, pvz.: gyvatė, angis, kirminas; miškas, giria, medė; sutemà, sámbreškis, sámblysis ir kt. Žodžiai, kurie išlaiko tą pačią šaknį, bet skiriasi darybiniais afiksais, linksniavimu ar kirčiavimo paradigma, nedėsningais fonetiniais elementais, traktuotini kaip pirmųjų variantai32, pvz.: kírminas ir kirmėlė; medė ir medžias; sutemà ir sántemis, sámbreškis ir brėkšmà, vieversys ir voveršys arba cyrulys ir čyrulys ir kt. Be abejo, yra ir ne tokių aiškių, o gerokai problemiškesnių žodžių formos skirtumų, kuriuos nagrinėja ne tik žodžių darybos specialistai, bet fonologai ir leksikologai. Šie išviršiniai žodžių skirtumai gali būti atskiro darbo tema. Visa, kas anksčiau išdėstyta, rodo, kad sinonimai ir heteronimai yra glaudžiai susiję kalbos elementai. Ir vieni ir kiti — skirtingai skambantys žodžiai, kurių svarbiausias jungiantis, identifikuojantis elementas yra ekvivalentiška reikšmė. Tačiau skirtingai skambančių žodžių reikšmės ekvivalentiškumas dar nieko nesako apie jų sinonimiškumą ar heteronimiškumą. Sinonimijos santykiai susidaro tik tada, kai du ar daugiau žodžių pastoviai vartojami vienoje kalbos sistemoje. Sinonimais laikytini tik tie žodžiai, kurie sudaro būtiną žodyninės sudėties dalį, dabartinės literatūrinės kalbos, gyvos bendranacionalinės šnekamosios kalbos dalį33. Svarbiausias sinonimijos bruožas yra jos sistemingumas, kurio pagrindą sudaro intersinoniminės reikšmės opozicijos. Dėl to sinonimija yra viena iš svarbiausių kalbos vaizdingumo priemonių. Tuo tarpu heteronimiją sudaro atsitiktinai pagal reikšmę sutapę skirtingai skambantys žodžiai — heterosisteminiai leksiniai vienetai. Jie tarpusavyje nesusiję jokiais sisteminiais ryšiais ir nesudaro reikšmės opozicijų. Jų absoliutus tapatumas net trukdo jiems virsti literatūrinės kalbos sinonimais. Tačiau šį trūkumą atsvėria nepaprastas heteronimų skambumas ir paprastumas. Dėl to daugelis heteronimų yra vartojami kaip literatūrinės kalbos sinonimai. Heteronimai yra tik galimi, arba potencialiniai, sinonimai. Tačiau ne visiems jiems lemta tapti sinonimais. Kartais net ir 32 Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiuose tokie variantai kartografuoti paprastai artimu stričiu, ženklu ar panašia izoglosa, kuriais buvo žymėti pagrindiniai pavadinimai. 33 Словарь синонимов русского языка, I, p. 7. 118 žymaus rašytojo pavartotas siauras heteronimas dar negali būti laikomas literatūrinės kalbos sinonimu. Todėl ir į daugelio jų pateikimą A. Lyberio „Lietuvių kalbos sinonimų žodyne“ reikia žiūrėti daugiau kaip į tam tikrus rekomendacinius heteroniminių sinonimų sąrašus. Dar daugiau jų pateikta DLKŽ, tačiau ne tiek rekomendavimo, kiek aiškinimo tikslu. Heteroniminės kilmės sinonimams būdinga, kad literatūrinėje kalboje jie vartojami pakaitomis: arba vienas, arba kitas, arba trečias. Todėl, galima sakyti, kad jie dar nenusistovėję. Pirmiausia nenusistovėję tokių sinonimų eilės, nes jas sudaro paprastai reikšmės tapatybės, nesudarančios opozicijų. Daugelio tokių heteroniminių sinonimų vieninteliu opozicijos pamatu yra jų funkcinis nelygiavertiškumas. Dominante laikoma vienas iš daugiausia vartojamų literatūrinėje kalboje heteroniminių sinonimų, kuris paprastai suvokiamas, kaip neutralusis opozicijos narys, o kiti — kaip funkciškai riboti nariai arba tam tikri tarmiškumai. Neretai tai suvokiama subjektyviai, pagal savo tarmę, iš kurios kilęs rašantysis, kuris nežino retesnių objektų pavadinimų literatūrinėje kalboje, nes jų kartais dar ir nėra. Jie dar tik formuojasi. Be abejo, nemaža tokių heteroniminių norminių pavadinimų ir jų sinonimų praktiškai pakoreguos leksikai skirtas Lietuvių kalbos atlaso tomas. Ilgainiui kalbinėms išraiškos priemonėms augant, galima tikėtis, jog daugelis tokių tapatybių diferencijuosis pagal reikšmę. Be to, galima numatyti, kad keisis net ir dominantės, į kurių vietą paprastai pretenduoja vakarų aukštaičių — literatūrinės kalbos pagrindo tarmės — žodžiai ir iš dalies kitų gretimų, o kartais ir tolimesnių tarmių žodžiai, kurių daugelio vartojimo arealus išryškins minėtasis atlaso tomas. Pvz., iš A. Lyberio žodyne pateikiamų porų karvėlis: balañdis, klėtis : svìrnas, rãtai : vežimas ir kt. aiškėja, kad dominantėmis laikytini pirmieji tų porų žodžiai. Tačiau vartosena rodo, kad antrieji nariai kartais yra gausesni ir turi visas galimybes užimti pirmųjų vietą. Sinonimų skaičius kalboje nėra koks nors pastovus dydis. Kalbančiųjų sąmonėje jie neturi nei pastovaus skaičiaus, nei eilės, o priklauso nuo žmonių kultūros lygio, profesinių įgūdžių, psichinės struktūros ir kt.34 Lygiai tą patį galima pasakyti ir apskritai apie kalbos žodyninę sudėtį arba apie kiekvieno žmogaus kalbos žodingumą. Tai susiję su tuo, kad leksika, kaip sistema, neturėdama pastovaus žodyninės sudėties inventoriaus, yra atvira pašalinėms įtakoms. Dėl to kalbos leksinės sistemos atvirumo į ją gali lengvai patekti įvairių kitų sistemų, taigi ir kitų kalbų, žodžių. Jeigu literatūrinės kalbos leksinė sudėtis yra paprastai imanti sistema, tai daugiausia jai duodančiomis yra tarminės sistemos, kurios iš esmės yra vadinamosios bendratautinės kalbos sudėtinės dalys. Taigi ir tarminių sistemų žodžiai — heteronimai — yra tos pačios bendratautinės kalbos žodžiai. Jiems tapti pilnateisiais literatūrinės kalbos žodžiais kartais trukdo tik jų teritorinis ir tuo pačiu funkcinis stilistinis ribotumas. Jeigu žodžių sinonimija yra viena iš pagrindinių kalbos vaizdingumo priemonių, tai heteronimija laikytina vienu iš svarbiausių sinonimijos šaltinių. Vadinasi, heteronimai yra pagalbiniai sinonimijos elementai, susiję su sinonimais tik vadinamaisiais papildomais santykiais. Kadangi ir sinonimai, ir heteronimai gali būti išskiriami arealinės lingvistikos metodais, todėl galimas ir arealinis, arba geografinis, jų tarpusavio santykių traktavimas- 34 С. Г. Бережан, мин. veik., p. 135. 119 vimas. Nors šis straipsnis yra tik kuklus tokio traktavimo bandymas, tačiau ir jis parodo, kad arealinis tyrinėjimo metodas gali gerokai palengvinti ne tik praktinių kalbotyros klausimų sprendimą, bet ir žymiai praplėsti teorinės lingvistikos galimybes. А. ВИДУГИРИС О ВЗАИМОСВЯЗИ ЛЕКСИЧЕСКОЙ СИНОНИМИИ И ГЕОГРАФИИ СЛОВА Резюме Рассматриваются отношения лексической синонимии и географии слова (под этим термином подразумевается не только употребление слова в территориальном смысле, т.е. занимаемый ареал, но и ареальная, географическая трактовка лексических единиц). Основой этой статьи является лексический материал „Атласа литовского языка“ и обильные материалы, собранные автором во время многочисленных диалектологических экспедиций. Для литовского литературного языка характерны такие синонимические ряды, составными компонентами которых являются слова, употребляемые на ограниченной территории в различных диалектах, напр.: árklas, žãgrė, žañbis, žiobris „соха“; sklãstis, sklendė, stūmã, šõvynė, kištùvas „дверная задвижка, засов“. В отличие от синонимов как единиц одной языковой системы эти гетеросистемные по происхождению слова условно называются гетеронимами. Синонимы и гетеронимы совпадают только по количественному параметру значения — семантическому варианту, но по качественному параметру они исключают друг друга. Для синонимов эти качественные различия являются основой существования, ибо они составляют интерсинонимические оппозиции, напр.: arklỹs, žìrgas, kùinas. Гетеронимы обычно являются тождественными и таких оппозиций не составляют. Это отрицательно влияет на устойчивость гетеронимических синонимических рядов, а иногда и доминантов. Однако в других отношениях синонимы и гетеронимы являются тесно связанными лексическими единицами. Между ними наблюдается прямая и косвенная зависимость и переходимость. Гетеронимы при натуральном вступлении в синонимические связи обычно сопровождаются дифференциацией значения, напр.: klė̃tis „обычный амбар“ : svìrnas „более красивый амбар“ (обычно на переходной территории этих слов). И наоборот — для десинонимизации характерно обобщение значений, напр.: girià „любой лес“ в некоторых окраинных диалектах (в центральных диалектах и в литературном языке mìškas „любой лес“: girià „большой лес“). Но это явление замечается только в диахроническом плане. Следовательно, при разборе как синонимов, так и гетеронимов нужно строго соблюдать синхронность, а также разграничивать системные факты языка от несистемных, случайных фактов речи. Если синонимия является главным средством выразительности языка, то гетеронимия — одним из основных источников синонимии. Следовательно, между гетеронимами и синонимами существует дополнительная взаимосвязь. В статье обращается внимание на значение ареальных исследований не только для формирования и нормирования литовского литературного языка, но и для развития лингвистической теории языка.