Dėl leksinės sinonimijos santykio su žodžio geografija

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VIDUGIRIS DĖL LEKSINĖS SINONIMIJOS SANTYKIO SU ŽODŽIO GEOGRAFIJA Leksinė, arba žodžių, sinonimija ir žodžio geografija yra glaudžiai tarpusavyje susiję leksikos tyrinėjimo dalykai. Leksinė sinonimija yra grynai lingvistinis reiški- nys ir priklauso leksikologijos sričiai, o žodžio geografija, suprantama ne tik kaip žodžio paplitimas, jo vartojimas tam tikroje teritorijoje, arba jo užimamas arealas, plotas, bet ir kaip teritorinis, arba arealinis, geografinis leksinių vienetų traktavi- mas, pridera metodologijos sričiai. Atskirai ir apie leksinę sinonimiją, ir apie žodžio geografiją — tiksliau arealinę lingvistiką, arba lingvistinę geografija!, — rašoma nemazai, tačiau apie jų santykį arba nutylima, arba užsimenama tik probėgšmais?. Dėl to kaltas veikiausiai šių dviejų objektų išorinis nesuderinamumas: leksikos siste- minis pobūdis reikalauja, kad visos jos grandys, taigi ir sinonimija, būtų tyrinė- jama, remiantis vidiniais sisteminiais ryšiais, o arealinis geografinis tų reiškinių tyrinėjimo metodas taikomas tarytum iš šalies, ekstralingvistiškai. Antra vertus, lingvistiniai atlasai yra labai negausūs ir juose pateikiami leksiniai žemėlapiai api- ma tik menką žodžių lobyno dalelę, dėl to ir įvairių leksikos tyrinėtojų dar negali patenkinti. Šios nelengvos temos imtis autorių labiausiai paskatino nepaprastai įvairi ir gausi Lietuvių kalbos atlaso leksikai skirto tomo* medžiaga ir ilgametis darbas prie jos rinkimo, kartografavimo bei ruošimo spaudai. Todėl daugiausia šio atlaso me- džiaga iliustruojami ir pagrindiniai straipsnio teiginiai. Leksiniai vienetai (Žodžiai arba frazeologiniai junginiai), būdami dvipusiai — formalaus ir prasminio lygmens — kalbiniai ženklai, susiję įvairiais tarpusavio ry- šiais tiek išorinės formos, arba raiškos, tiek vidinio turinio, arba reikšmės, semanti- kos atžvilgiu. Apskritai pirmenybė priklauso vidinio turinio — semantiniam krite- rijui. | Tiek sinonimijos, tiek arealinės lingvistikos atveju leksiniai vienetai paprastai identifikuojami, tapatinami ar gretinami tuo pačiu reikšmės, turinio pamatu. Žo- džius galima tapatinti ir jų raiškos — išorinės akustinės ar vizualinės formos — ! Arealinė lingvistika, arba lingvistinė geografija, yra plati sąvoka. Jos pagrindinis tyrinėjimo objektas — įvairių kalbos sistemos lygmenų (fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių reiš- kinių) teritoriniai skirtumai ir iš dalies jų funkciniai, stilistiniai, taip pat chronologiniai aspektai, plg. Bonpocki Teopuu JIiAHTBHCTHUecKOH reorpadun, Mocksa, 1962, p. 9—11. * Plg. A. Lyberis, Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Kaunas, 1961, p. 4—5; J. Pikčilin- gis, Leksinė ir gramatinė sinonimika, Kaunas, 1969, p. 9, 24 ir kt. 3 Lietuvių kalbos atlasas, I, Leksika Vilnius, 1977. 109 požiūriu. Tačiau tokiu atveju reikėtų kalbėti apie žodžių homonimijos ir polise- mijos, arba daugiareikšmiškumo, reiškinius, kurie tiesiogiai nebepriklauso šio straipsnio temai. Identifikavimo terminas leksikologiškai aiškintinas kaip tapatybės nustaty- mas mažiausiai tarp dviejų leksinių vienetų vienu lygmeniu, maksimaliai skiriantis antruoju planu. Vadinasi, vienas žodis pagal vieną iš lygmenų (šiuo atveju reikšmės) prilyginamas kitam. Tai iš esmės atitinka sinonimų apibūdinimą. ,,Leksiniai sinoni- mai yra skirtingai skambantys tos pačios kalbos dalies žodžiai, žymintys tą patį daiktą (ola—urvas), tą pati požymį (uolus — stropus), ta patį veiksmą (bėgioti — lakstyti)“*. Arealinėje lingvistikoje (arba lingvistinėje geografijoje) panašiai pagal vienodą reikšmę (turinį) nustatomas skirtingai skambančių žodžių pasiskirstymas tam tik- rais vartojimo plotais — arealais. Neretai tokie nevienodai skambantys žodžiai, skirtingais vartojimo plotais pasiskirstę lietuvių kalbos teritorijoje, yra laikomi si- nonimais, pvz.: arklas* ,,senovinis padargas Žemei arti“, žūgrė, Zambis (ir žambris), žūobris, stagiité®; skląstis ,,prietaisas durims užsklęsti“, sklendė, velkė (ir velkė), stūmė, šovynė (ir Sova), kištūvas; vaivoryksté, orūrykštė, dangorykštė, laiimės jūos- ta, dermjuostė, straublys, drignė, linksmyné ir kt.” Daugumo tokių ribotą vartojimo teritoriją turinčių žodžių arealai yra skirtingi. Kitaip sakant, bemaž kiekvienas tu- ri nevienodą paplitimo arealą. Todėl žodžių su maždaug sutampančiais arealais palyginti reta. Tačiau tas pats vienodos reikšmės kriterijus sinonimijoje ir arealinėje lingvisti- koje atlieka nevienodą vaidmenį. Sinonimijoje bendra reikšmė yra svarbiausia, es- minė skirtingos formos žodžius jungianti grandis. O arealinėje lingvistikoje bendra reikšmė yra tik priemonė arba sąlyga skirtingai skambančių žodžių arealams ar- ba izoglosoms nustatyti. Pagal šią reikšmę kalbininkas tapatina skirtingus žodžius, norėdamas surasti jų atitikmenis visoje kurios nors kalbos teritorijoje. Taigi bendrą reikšmė tik sąlygiškai atrodo jungianti. Iš tiesų ji čia atlieka skiriamąjį vaidmenį. Svarbiausias sinonimijos bruožas yra jos sistemingumas, nes sinonimais gali būti žodžiai, vartojami tik vienoje kalbinėje sistemoje. Tuo tarpu žodžiai, turintys ribotą vartojimo plotą, priklauso skirtingoms tarminėms sistemoms. Tai iš esmės yra heterosisteminiai leksiniai vienetai, savotiški leksiniai atitikmenys, arba ekviva- lentai, ne jungiami, o skiriami pagal vienodą reikšmę. Kai kas tokius heterosistemi- nius Žodžius dėl jų tapačios reikšmės siūlo vadinti tautonimais®. Mūsų nuomone, tautonimo terminą geriau palikti vienos kalbinės sistemos reikšmės tapatybėms, pvz., visiškiems, arba absoliutiems, sinonimams vadinti ar pan. Kadangi vienos siste- mos reikšme sutampantys leksiniai vienetai, arba 'homosemantai?, pagal tradiciją i J, Pikčilingis, min. veik., p. 4. 5 Sie ir kiti pavyzdžiai pateikiami daugiausia pagal minėtą A. Lyberio sinonimų žodyną, kurių arealai bus matyti iš ,,Lietuvių kalbos atlaso“ žemėlapių. Daugumas tų žodžių yra ir ,,Da- bartinės lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 1972 (toliau — DLKŽ). ¢ A. Lyberis sinonimų žodyne pateikia formą stagūtas. Lietuvių kalbos atlaso medžiagoje užrašytos tik mot. g. formos: stagūtė, stūgė. " Dar plg. B. Rokaitė, Vaivorykštės pavadinimai lietuvių kalbos tarmėse,,,Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A,“ 2(15), 1963, p. 275—279. 8 Plg. J. Filipec, Ceskd synonyma a hlediska stylistyki a lexikologie, Praha, 1961, p. 93; C. T. Bepexau, CeMaHruueckas 3KBHBAJIeHTHOCTb JieKkCHUeCKHX eaunuil, Kuumues, 1973, p. 303. ? Dėl sinonimijos ir sinonimo terminų netikslumo kartais siūloma keisti juos homosemijos ir homosemanto terminais, C. I". Bepexanmn, min. veik., p. 99—102. 110 vadinami sinonimais, todėl skirtingų sistemų reikšmės ekvivalentai, pabrėžiant jų heterosisteminį pobūdį, geriau tiktų vadinti heteronimais!®. Vadinasi, hetero- nimams būdingas priklausymas skirtingoms tarminėms sistemoms ir tuo pačiu te- ritorinis ribotumas. Tačiau ribotai gali būti vartojami ne vien tik heteronimai, bet ir įvairūs etnografizmai arba retesnių augalų pavadinimai ir kt. Reti etnografizmai arba botaniniai terminai, vartojami tam tikrame ribotame plote, kitur paprastai nežinomi, nes ten nėra ir pačių realijų, plg. vežimo lušnies, lušnapančio ir šlaunų arba rogių užkalų pavadinimus. O heteronimai, paplitę vienoje ar keliose tam tikros kalbos teritorijos dalyse, kitur paprastai turi tos pačios reikšmės atitikmenų, kuriuos sąlygiškai galima būtų pavadinti teritoriniais koreliatais. Taigi heteronimais vadinti- ni visi lietuvių kalbos žodžiai, pasižymintys ne tik ribotu vartojimo plotu, bet ir turintys teritorinių koreliatų visame atitinkamos realijos plote. Be to, ir patys heteronimai yra ne visi lygiaverčiai. Vieni yra įėję į literatūrinės kalbos sistemą ir tapę jos dalimi. Tokie heteronimai lygiateisiais pagrindais sudaro sinonimines poras, eiles arba blokus!. Todėl, turint omeny, jog ne visi literatūrinės kalbos žodžiai nuo seno vartojami visame lietuvių kalbos plote, nemaža jų turimi tik didesnėje ar mažesnėje to ploto dalyje (t. y. pabrėžiant, jog jie į literatūrinę kalbą yra atėję iš įvairių tarminių sistemų), galima kalbėti apie literatūrinės kalbos tam tikros leksikos dalies, taigi tuo pačiu ir kai kurių sinonimų, heteroniminį pobūdį. Kiti siauriau vartojami heteronimai, paprastai nebejeinantys į literatūrinės kalbos leksinę sudėtį, vadinami tarmybėmis, arba dialektizmais. Dėl to jie (DLKŽ prie jų paprastai duodamos santrumpos dz, ryt., žem.) kaip heterosisteminiai leksiniai vienetai neturėtų įeiti ir į literatūrinės kalbos sinonimų sudėtį. Kadangi ir sinonimų identifikavimo, ir heteronimų skyrimo pamatą sudaro reikšmės sutapimas, todėl svarbu nustatyti vienodą lyginimo vienetą, juo labiau, kad įvairūs žodžiai dažnai nesutampa reikšme, ypač jos apimtimi. Paprastai tokiu vienetu iš visų lyginimo narių imamas mažiausia reikšmės apimtimi pasižymintis vienareikšmis žodis ir vadinamas semantiniu variantu?. Semantinio varianto dydis geriausiai matyti iš absoliučiųjų sinonimų, arba ho- mosemantų, kuriuos sudaro heteronimai, pvz., dntinas, gaigalas; kankorėžis, bur- kūtis, gurgūtis, kirkužė, Zebelys; karvėlis, balaiidis, arba lietuviškas žodis ir nelietu- viškas (tarptautinis ar skolintas) jo atitikmuo, pvz.: kalbotyra, lingvistika; mūošimtis, procentas; pirkia, gryčia, stuba; tvartas, kūtė ir kt. Jų semantinė apimtis yra visiš- kai lygi viena kitai ir tarpusavyje neturi jokių skirtumų. Visi gretinimo nariai turi po vieną semantinį variantą ir visiškai išsemia vienas kito turinį. Daugiareikšmių žodžių turinį sudaro ne vienas semantinis Variantas, O ju vi- suma. Su kitais žodžiais jie gali sueiti į sinoniminius santykius pagal vieną arba ke- 10 Heteronimijos terminą vartoja ir kiti kalbininkai, plg. J. Gossens, Strukturelle Sprach- geographie, Heidelberg, 1967, p. 86. 11 I sinonimines eiles skirtingai skambantys artimos reikšmės žodžiai paprastai jungiami per vienas kitą, o į sinoniminius blokus — šakomis, t. y. atskirai, pvz.: žodis pilkas į sinoniminius santykius sueina atskirai su žodžiais palšvas, širvas arba širmas, žilas, plg. C. T. Bepexamn, min, veik., p. 54—77. 12 Terminas semantinis variantas šiuo atveju yra patogesnis negu semema ir kalbotyroje jau senokai vartojamas, plg. Bonpocki JinkrBueTHueckKoli reorpacpun, MocksBa, 1962, p. 149; C. T. Bepexau, min. veik.,p. 46. Lietuvių kalbotyroje jis taip pat nebe pirmą kartą vartoja- mas, plg. autoriaus str. Semantinių dialektizmų atrankos ir grupavimo klausimu, — Lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos tyrinėjimai (tezės), Vilnius, 1971, p. 22. 111 Tis semantinius variantus. Pvz., vienareikšmis žodis tvdrtas, turintis iš viso tik vieną semantinį variantą, santykiauja su daugiareikšmiu žodžiu darigtis tik pagal vieną jo semantinį variantą, o pagal kitus semantinius variantus darigtis gali sueiti į sinoni- minius santykius su žodžiais sf0gas, dūgnas ir kt. Panašiai santykiauja ir Žodžiai kankėrėžis : skuja, tvartas, gurbas, nūmas ir kt. Platesnes sąvokas reiškiantys žodžiai dangtis, gurbas, namas, skuja į savo reikšmės apimtį įjungia siauresnės reikšmės žo- džių kankorėžis, tvartas turinį (inkliuzijos atvejai). Dviejų ar daugiau daugiareikš- ‘miu žodžių, sueinančių į sinonimijos santykius pagal kurį nors semantinį variantą (pvz., khionas : klojimas, rūtai : vežimas), turiniai susikryžiuoja. Abiem atvejais tu- rime vadinamąją dalinę sinonimiją, arba parasemiją“*. Taigi nagrinėjant homose- minius sinoniminius leksikos santykius, operuotina ne visais Žodžiais, o tik atski- rais sudedamaisiais reikšmės struktūros elementais — semantiniais variantais. EkvivalentiSkiems semantiniams variantams nustatyti paprastai užtenka aiškinamų- ju žodynų, kuriuose pateikiamas pakankamas poliseminio žodžio semantinės struk- tūros vaizdas, t. y. atspindi visa semantinių variantų suma. Žodžių reikšmių, t. y. semantinių variantų, sutapimas Yra esminis identifikuojantis arba relevantinis si- nonimijos požymis. Papildomu relevantiniu požymiu laikoma jų kategorinės grama- tinės reikšmės sutapimas, t. y. priklausymas vienai morfologinei klasei — kalbos daliail®, pvz.: klėtis, svirnas; sunkūs, svarūs, svambūs, smagūs; dirbti, triūsti, plūš- ti, krutėti, veikti; palengva, pamažū ir kt. Lygiai pagal tokios pat apimties semantinį vienetą skirstomi ir heteronimai. Sutampantį semantinį variantą kaip skirstymo kriterijų čia sąlygoja ne vien tik į literatūrinę kalbą įeinantys heteronimai, o visame lietuvių kalbos plote vartojami žodžiai. Pagal vieningą ,,Programą“ užrašyti net ir daugiareikšmiai žodžiai patei- kiami jau diferencijuoti pagal pageidaujamą reikšmės ekvivalentą ir būna atriboti nuo kitų reikšmių. Turint visą medžiagą prieš akis, gretinamų (skirstomų) žodžių semantinio ekvivalentiškumo santykiai paprastai esti gana akivaizdūs. Tuo tarpu sinonimijoje tie santykiai ne tokie aiškūs. Lyginimo pamatą — semantinį variantą — reikia apvalyti, atriboti nuo kitų reikšmių jų analizės reikšmių apimties skaidymo būdu. Taigi arealinės lingvistikos metodų taikymas sinonimijai gali nemažai padėti. Be to, lietuvių kalbos heteronimams būdinga, kad daugelis jų visomis DLKZ pateiktomis reikšmėmis, kuriomis jie gali būti vartojami literatūrinėje kalboje, tar- mėse paprastai nežinomi. Tarmėse jie daugiausia vartojami tik tam tikromis reikš- mėmis — vienoje tarmėje vienokiomis, kitoje kitokiomis. Pvz., ten, kur trobesys nekultiems javams krauti vadinamas klojimu (tas Žodis paprastai ten reiškia ir vienam kartui kulti ant grendymo suklotus javus), kluonas reiškia žardieną, pievą prie klojimo, o ten, kur tas trobesys vadinamas kluonu, Zardiena vadinama daugiausia kluoniena arba Žemaitijoje, kur minėtas pastatas vadinasi jduja, jaujé, jaujas, jaujis, reja, daržinė, žodžiais klojimas arba kluonas vadinamas gren- dymas. Tačiau, išskyrus šių žodžių arealų sandūras, jie retai kada pavartojami si- nonimiškai. Taigi tarmėse tie žodžiai dažniausiai nėra sinonimai, lygiai kaip vienos 3 C. T. Bepexam, min. veik., p. 97. '4 A. II. Esrensesa, OcHoBHBIE BOnpocbi JeKCHUECKOH cHHOHHMHH, — OuepkH no cu- HOHHMHH COBPEMEHHOrO PyCCKOro JjHTepaTypHoro siseika, Mocksa—Jlennnrpax, 1966, p. 26; B. T. Tak, OnbiT npuMeHeHHsI CONOCTABHTEJIbHOTO aHAJIH3a K H3YUEHHIO CTPYKTYPH 3HAUCHHS «cJ108a, „Bonpocki s3sikosHanus“, 1966, Ne 2, p. 97; C. I. Bepexau, min. veik., p. 50. 15 C. I. Bepexan, min. veik., p. 49-50. 112 kurios nors tarminės sistemos požiūriu jų netinka vadinti ir heteronimais. Tai pa- prasti heteroleksiniai ir heteroserainiai (besiskiriantys forma ir turiniu) žodyno vienetai, kurie tik už tarmių ribų, t. y. literatūrinėje kalboje, savo daugiareikšmišku- mo dėka gali sueiti į homoseminius sinoniminius santykius. O tarmėse homoseman- tais jie gali tapti tik retkarčiais, t. y. tada, kai kurios nors tarmės atstovas tuos Žo- džius vartoja tokia reikšme, kokią jie turi literatūrinėje kalboje arba gretimoje tar- mėje ir pan. Leksikos raidą ir tobulėjimą sąlygoja prieštaravimai tarp jos galimybių (resursų ar žodžių inventoriaus) tam tikru laiko tarpu ir didėjančio žmonių noro savo mintis reikšti suprantamiau, įvairiau ir tiksliau'®. ,,Zodis yra ieškojimas“, — teigia psicho- lingvistai!". Šio prieštaravimo rezultatas yra ir sinonimai arba homosemantai. San- tykius tarp leksinių vienetų geriausiai išreiškia visiškas jų nesutapimas, skirtingu- mas tiek pagal formą, raišką (heteroleksija), tiek pagal turinį, reikšmę (heterosemija). Taigi sinonimai, kaip reikšme sutampantys komunikaciniai vienetai, yra pertekli- niai, papildomi kalbos elementai. Tačiau kalba juos pakenčia ir net daugina žodžių skolinimo, darybos, semantinės ekspansijos, metaforinių ir metoniminių reikšmių perkėlimo būdais?*?. Pats sinonimo vartojimas kalboje reikalauja, kad jis, pavaduodamas jau esantį žodį ir reikšdamas tą pačią savoką, išreikštų ją kiek kitaip arba šiek tiek kitokią. Sinonimai atsiranda pagal binarinį (dvinariškumo) principą opozicijos, ar- ba priešpriešos, būdu: vartojamam žodžiui stengiamasi priešpastatyti kitą — „efektyvesnį, įspūdingesnį“, pvz.: arklys, žirgas, ašvienis, kuinas; gyvatė, angis, kirminas (ir kirmėlė), šnibždė, šnypštėlė, piktoji, ilgoji; miškas, giria, mėdė ir mė- džias. Tokiais „įspūdingesniais“ reikšmės atspalviais besiskiriantys sinonimai (plg. ašvienis, kuinas, žirgas, kirminas ir kirmėlė, ilgoji, pilkoji, šnypštėlė, giria, medė ir medžias) kalbininkų paprastai vadinami Zymétaisiais, ,,markiruotais* opozicijos nariais, pirmųjų paprastai neutralių, nežymėtųjų, „,nemarkiruotų“ tos opozici- jos narių atžvilgiu (plg. arklys, gyvatė, miškas). Neutralieji, nežymėtieji opozicijos nariai, sinoniminėse eilėse ir blokuose turėdami bendriausią reikšmę, atlieka domi- nantės*" vaidmenį. Jie yra tartum atraminiai stulpai, pagal kuriuos lyginami, identi- fikuojami kiti žymėtieji (su įvairiais reikšmių atspalviais) sinonimai. Nuo neutraliųjų žymėtieji opozicijos nariai, arba sinonimai, paprastai skiriasi nevienodai išreiš- kiamu daikto ypatybės ir nevienodu veiksmo intensyvumo laipsniu, nevienoda są- vokų apimtimi, skirtingu subjektyviu daikto ar reiškinio vertinimu, t. y. kalbančio- jo santykiu su reiškiamuoju objektu, nevienoda leksine aplinka bei sintaksiniais ryšiais (distribucija) ir pan.?® Be pagrindinės informacijos, t. y. leksinės reikšmės krū- vio, tokie sinonimai kartu atlieka ir ekspresijos bei estetines funkcijas. Taigi sinoni- mas yra savotiška jau esamo kalbos žodžio transforma?! 16 P, A. Bynaros, Ilpo6aems pa3putusi szbika, Mocksa—Jlennnrpan, 1965, p. 33—36. 7 A. A. Jleonrses, Ilcnxojornueckas cTpykTypa 3HaueHus, — CeMaHTHUECKas CTPYK- Typa caoBa, Mocksa, 1971, p. 18. 18 C. I. Bepexamn, min, veik., p. 133. 19 J. Pikčilingis, min. veik., p. 24. *0 J. Pikčilingis, min. veik., p. 22—24; Cj0Bapb CHHOHHMOB PyCCKOro s3bIKA, I. Jlennu- Tpaz, 1970, p. 11. *t C. I'. Bepexan, min. veik., p. 150. Transforma dar vadinama perpavadinimu arba se- mantine transformacija, plg. B. T. Tak, CeMaurhueckas cTpyKTypa CJIOBa, KaK KOMINOHEHT ce- MaHTHUeCKOH CTpYyKTYDpBkI BbiCKa3biBaHHSA, — CeMaHTHueckas CTpyKTypa CAO0Ba, Mocksa, 1971, p. 81—82. 8. Užs. Nr. 1026 113 Sutampanti leksinė reikšmė pagal semantinį variantą (arba pagal kiekybinį parametrą) yra svarbiausias tų žodžių ekvivalentiškumo požymis. Nesutampa tik stilistiniai ir funkciniai (pagal kokybinį parametrą) atspalviai. Jie paprastai sudaro pagrindą intersinoniminėms opozicijoms atsirasti ir gali trukdyti tuos opozicijos. narius sukeisti vieną su kitu. Tačiau tie atspalviai yra neesminiai arba irrelevanti- niai diferenciniai sinonimijos požymiai ir nepanaikina semantinio tų žodžių lygia- vertiškumo, nes emociniai ir ekspresiniai atspalviai neliečia reikšmės loginio bran- duolio®2. Šie stilistiniai ir funkciniai (kokybiniai) skirtumai yra būtini sinonimams. Jie paprastai ne tik sąlygoja sinonimų buvimą, bet ir nulemia jų gyvybingumą bei daugėjimą. ,,Kalba ,,nepakenčia“ beprasmių tapatybių ir atsiradęs absoliutus, arba visiškas, sinonimas ilgainiui išstumia savo „,,partnerį“ arba priverčia jį keisti reikšmę ir virsti ne visišku“**. Heteronimams tokie kokybiniai gretinamų žodžių reikšmių atspalviai yra ne tik nebūdingi, bet ir nepageidautini, nes jie griauna jų semantinį ekvivalentiškumą. Arealinėje lingvistikoje tarp gretinamų arba kartografuojamų narių turi būti visiš- kas semantinis ekvivalentiškumas tiek pagal semantinį variantą (kiekybinį paramet- rą), tiek pagal ekspresinį, emocinį reikšmės niuansą (kokybinį parametrą). Tačiau terminai „,ekspresiniai, emociniai, stilistiniai ir funkciniai reikšmės atspalviai“ tin- ka vartoti tik kalbant apie vienos kalbinės sistemos žodžius — sinonimus. Todėl, kalbant apie heteronimus, operuotina tik kokybiniais leksinių reikšmių skirtumais arba atspalviais, kurie ir sudaro svarbiausią sinonimų ir heteronimų skirtumą. Tai- gi arealinėje lingvistikoje negalima gretinti, pvz., žodžių arklys, bdimé, kūpeta su ati- tinkamos reikšmės žodžiais žirgas, kuinas; išgąstis, siaiibas; kūgis, stirta, nes nesutam- pa tais žodžiais reiškiamų sąvokų požymiai. Juos galima būtų lyginti tik tuo atveju, kai vienas kuris nors tų žodžių tam tikros teritorijos dalyje turėtų ekvivalentišką kitiems atitinkamo būrio žodžiams reikšmę pagal abu parametrus. Pvz., pagrindi- nėje lietuvių kalbos ploto dalyje miškas ir giria reiškia nevienodo dydžio mišką (tai- gi jie čia ir tarmėse yra sinonimai), tačiau ploto pakraščiais žodis giria, reikšdamas bet kokio dydžio mišką ir neturėdamas kitokių sinonimų, gali būti traktuojamas kaip heteronimas ir gretinamas, t. y. priešpastatomas, žodžiams miškas, mėdė, mėdžias. Vadinasi, pagal kokybinį reikšmės parametrą sinonimai ir heteronimai vienas kitą neigia. Jeigu sinonimų identifikavimo sąlyga yra sutampanti reikšmė pagal semantinį variantą, o opozicijos pagrindą sudaro jų kokybiniai reikšmės skirtumai arba jais pasireiškiantys ekspresiniai, emociniai atspalviai, tai heteronimų gretinimo, t. y. skyrimo, sąlyga yra jų visiškas sutapimas abiem reikšmės parametrais, o heteronimų opozicijos pagrindą sudaro jų priešstata pagal vietą (teritoriją, arealą, geografiją). arba diatopiją ir raišką, arba formą. Taigi heteronimai sudaro ne reikšmės (turinio), o diatopines raiškos (formos) opozicijas, o vienoda reikšmė yra svarbiausia tų opozicijų sąlyga, arba laidas. Sinonimų yra tiek tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje. Vieni yra bendri tarmėms ir literatūrinei kalbai. Kiti žinomi tik tarmėse. Ypač pastarieji pasižymi dideliu mar- gumu. Pagal „,„Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ užrašyta dau- giausia pagrindiniai tarmių pavadinimai, vadinamieji heteronimai, ir tik retkarčiais. 2 C. I. Bepexan, min. veik., p. 68. # J. Pikčilingis, min. veik., p. 8. 114 jų izoglosų sandūroje užrašyta po porą ir daugiau pavadinimų, kurių dalis yra patekę taip pat į literatūrinę kalbą ir savo ruožtu sudaro sinonimines eiles, Daugelis tokių pagrindinių pavadinimų tarmėse neretai gali turėti irgi sinonimiškai vartojamų žo- džių, tačiau jų, išskyrus vieną kitą atvejį (plg. arklys ir kuinas), ,,Programoje“ nebuvo reikalaujama užrašyti. Todėl daugelis tokių tarminių sinonimų ir neužrašyta. Tačiau jau vien iš kuino gretiminių pavadinimų ir heteronimų galima spręsti apie tarminių sinonimų įvairumą, jų ekspresyvumą ir emocionalumą, plg.: dvėsena, dvasna, diena- galys, gaišena, galadiénis, kévé, spriogena, stipena. Gretiminiais pavadinimais kar- tais pasižymi kiti pagal ,,Programą“ užrašyti pagrindiniai pavadinimai, pvz.: vaivo- ryksté, peteliškė, laūmžirgis, kraujažolė ir kt. Vieni jų gali būti vartojami gana pla- čiai, sudarydami tam tikrus ištisinius arealus, kiti prarečiui išsibarstę didesniuose plotuose, treti tik vienoje kitoje vietoje. Tai būdinga tiek pagrindiniams pavadini- mams, arba heteronimams, tiek jų tarminiams, o neretai kartu ir literatūriniams si- nonimams. Toks pavadinimų įvairavimas ir nevienodas pasiskirstymas arealais priklauso nuo pačios kalbos prigimties dvejopumo, jos dichotomijos, t. y. skyrimo sisteminių kalbos lygmens (arba plano) faktų nuo atsitiktinių, individualių šnekos (kaip kalbos proceso arba kalbėjimo, realizacijos) lygmens faktų. Kalbos lygmens Isksiniai vienetai pasižymi tam tikrais pastoviais sisteminiais invariantiniais ypatumais. Sistemingu vartojimu žodis, įėjęs į kalbos sferą, išlaiko savo reikšmę net ir ,,nevartojimo situacijoje; intraverbalinių santykių tinklas tartum nubrėžia galimas žodžio vartojimo ribas — jo semantinį potencialą“. Tai vadinamo- ji sisteminė žodžio reikšmė arba semantika®. Sisteminė reikšmė, kaip aukštesnio lygmens kalbos faktas, realizuojama vartosenoje, kuri palaiko jos pastovumą. Ki- taip sakant, tarp žodžio (kaip fonemų ir grafemų visumos) ir tuo žodžiu reiškiamos sąvokos (signifikato) vartosena nustato pastovų ryšį, arba santykį**. Tuo tarpu šnekos, arba realizacijos, atveju į pirmą planą išeina vadinamieji įprasminimo santykiai, kurie yra nepastovūs, nes vienas ir tas pats daiktas ar reiš- kinys (jo turinys) gali būti išreikštas įvairiomis sąvokomis, vadinasi, gali gauti skir- tingus kalbos ženklus — žodžius?*. Žodžių reikšmės gali būti perteikiamos pagal įvairias asociacijas arba patys žodžiai kitaip įprasminami. Pašnekovas (ir rašytojas) savo dispozicijoje turi palyginti daug galimybių realios tikrovės objektus susieti įvairiausiais prasminiais ryšiais ir pavadintijuos individualia savo nuožiūra, žinoma, tiek, kiek gali jį suprasti klausytojas ar skaitytojas. Be to, šnekantiems dar padeda ekstralingvistinės sąlygos?". Taigi nauja žodžio reikšmė priklauso nuo sąlygų konteks- to ir, pasireikšdama tik atskirų individų šnekoje, nebejeina į semantinę žodžio struk- tūrą, kaip pastovus jos ingredientas?*?. Tai vadinamoji situacinė žodžio reikšmė, arba semantika?®. * A. A. Bpyaubiii, 3Hauenue CJ0Ba H NecHXOJIOTHA NpoTHBONocTAaBJeHHN, — CeMaHTH- ueckas CTpykrypa caosa, Mocksa, 1971, p. 20. 25 B, I. Tak, CeMaHTHueckas CTPYKTYpa CJIOBA KaK KOMMOHEHT CeMaHTHYEeCKOH CTPYKTY- pb BeICKa3uiBaHus, — CemMaHTHuecKas CTpyKTypa caosa, Mocksa, 1971, p. 78-79. * Ten pat, p. 79. *7 C. I. Bepexan, min. veik., p. 110. * H. H. Amocosa, K sorpocy o jekcHueckoM 3HaueHHH cjoBa, „BecTHHK aewmurpanc- Koro yHHBepcHTeTa. Cepus HCTOPHH, S3bIKA H Jauteparypst”, Ne 2, smn. I, Jlenunrpan, 1957, p. 159. * A. A. Bpyauwmii, min. veik., p. 20. Be 115 Tuo būdu kaip nuo sisteminių pastovių reikšmių skiriamos nepastovios konteks- tinės arba situacinės reikšmės, taip nuo sisteminių sinonimų reikia skirti situaci- nius arba kontekstiniūs sinonimus tiek literatūrinėje kalboje, tiek ir tarmėse. Griežtesni tokio skirstymo reikalavimai paprastai keliami dabartinių literatū- rinių kalbų sinoniminių Žodynų sudarytojams. Kitokiais reikalavimais remiasi ku- rio nors rašytojo grožinio veikalo kalbos nagrinėjimai. Čia žodžių reikšmių perkėli- mas ir praplėtimas, taip pat įvairių heteronimų arba jų darybinių variantų vykęs pavartojimas laikoma kūrinio teigiamybe, rašytojo nuopelnu. Pagaliau ne tik kalbos tikslumo, bet ir raiškumo, vaizdingumo ir lankstumo reikalaujama visur, tiek publi- cistinėje, populiariojoje mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje. Vadinasi, sisteminių ir kontekstinių sinonimų skyrimas ar atranka priklauso nuo jų vartojimo tikslo ir paskirties. - Antra vertus, per ilgesnį laiką tam tikrų žodžių reikšmių perkėlimai pasidaro pastovūs ir imami vartoti visų tam tikros kalbinės visuomenės narių. Taigi nepastovūs šnekamosios kalbos faktai, vadinamieji okazionalizmai, gali virsti norminiais kal- bos faktais ir kaip stilistiniai variantai gali sueiti su esamais kalboje tos pačios arba artimos reikšmės žodžiais į pastovius sinoniminius santykius. Palyginimui gali tikti sinonimais laikomi minėti gyvatės pavadinimai, iš kurių kirminas, kirmėlė, šnibždė, šnypštėlė, ilgoji, piktdji yra aiškūs šnekamosios kalbos žo- džiai. Tarmėse daugelis jų yra virtę sisteminiais faktais, savotiškais heteronimais. Jų „šnekamasis“ pobūdis paaiškėja, tik gretinant su literatūrinės kalbos terminu gyvatė, kuris paprastai žinomas ir visose tarmėse, bet kaip tam tikras tabu nere- tai vengiamas vartoti. Todėl jo vietoje vartojami kiti, dažniausiai eufemistinės kilmės ir su tabu susiję (kai dėl prietarų, bijantis nelaimės, vengiama pavojingą gy- vi vadinti tikruoju vardu) pavadinimai. Tie antriniai pavadinimai, nors ir ne visada sudarydami ištisinius arealus, kartais dažniau vartojami negu žodis gyvatė, pvz., kifminas kai kuriose žemaičių šnektose ir kt. Dviejų ar trijų pavadinimų vartojimas kurioje nors vietoje rodo, kad jie ir tarmėse gali būti sinonimai. Sinonimines poras dažniausiai sudaro ,,bendranacionalinis“ terminas gyvatė su vienu arba dviem iš minėtų eufemizmų. Išsiskiria tik sinonimas angis, kuris iš kilmės yra senas heteronimas ir su žodžiu gyvatė sudaro diatopinę opoziciją. Tačiau jį, užimantį tik nedidelį arealą pietvakari= nėje Lietuvos dalyje (anksčiau jis buvo vartojamas ir buv. Rytprūsių lietuvių tarmėse), dabar baigia išstumti plačiau įsigalėjęs ir literatūrinės kalbos terminu tapęs pavadi- nimas gyvatė. Nors angis kaip heteronimas ir nyksta, tačiau literatūrinėje kalboje jis įsigali kaip sinonimas, neretai vartojamas perkeltinėmis reik¥mémis su tam tik- rais didingumo ir iškilmingumo atspalviais ir pan. Dėl tokio žodžio angis reikšmės kitimo veikiausiai kalti yra senieji, daugiausia religinio pobūdžio raštai. Kaip heteronimai, patekę į literatūrinę kalbą, tampa sinonimais, įtikinamai ro- do ne tik pastarasis angies atvejis, bet ir daugumas aukščiau pateiktųjų pavyzdžių. Tačiau literatūrinė kalba, kaip naujai besiformuojanti kalbinė sistema, dėl savo nor- minio pobūdžio gana smarkiai varžo į ją patekusių heteronimų santykius, kartais savaip versdama juos keisti reikšmes ir kt. Todėl geriausia pasekti, kaip natūraliai tarmėse formuojasi heteroniminės kilmės sinonimai, plg. klėtis ir svirnas. Ten, kur vartojama tik vienas katras tų žodžių, jie abu reiškia tą patį — yra visiškai vienodos semantinės apimties abiem reikšmės parametrais. Tačiau tų žodžių arealų sandūro- je jų reikšmės jau imamos diferencijuoti: klėtimi vadinamas paprastai valstiečio 116 trobesys grūdams laikyti, o svirnu didesnė arba gražesnė, dažnai dvarų arba turtin- gesnių valstiečių klėtis. Klėties areale žodis svirnas kai kur gali būti atėjęs ir iš kitos socialinės aplinkos (apslavėjusios dvarininkijos) kaip grįžtamasis skolinys, nes bal- tiškos šaknies svir-n- pavadinimais tas pats objektas gana plačiai vadinamas gretimo- se baltarusių, taip pat žinomas rusų ir lenkų tarmėse*?. Polinkis didesnę klėtį vadinti svirnu (paprastai klėties areale) kurį laiką buvo suintensyvėjęs kolūkinės santvarkos metais, prasidėjus didelių svirnų (grūdų san- dėlių) statybai. Tiesa, pastaruoju metu vis labiau įsigali modernizuotos grūdų sau- gyklos, vadinamos sandėliais, o žodžiai klėtis, svirnas tebežymi tuos pačius etnogra- finius objektus. Tačiau jau vien žodžio svirnas pakitusia reikšme spartus plitimas akivaizdžiai rodo, kokią reikšmę heteroniminės kilmės sinonimų buvimui ir jų ga- jumui turi semantinė diferenciacija. Tarmėse pastebima nemaža ir priešingų atvejų — reikšmių abstrakcijos reiški- nių. Vienose tarmėse pora ar daugiau žodžių gali būti vartojami sinonimiškai dife- rencijuotomis reikšmėmis, o kitose — dažniausiai pakraštinėse tarmėse — vienas iš jų katras žodis vartojamas apibendrintomis reikšmėmis, pvz., minėtas miško si- nonimas giria arba mégti (ūnas mėgsta isgért; bernai sa mergomi mégstasi®* Ziete- la) ir mylėti (aš myliu lietuviškai dudénc; ūnas myli vaikūs Šalčininkai). Vadinasi, procesą, kai vietoje kelių sinoniminių žodžių pradedamas vartoti vienas juos atsto- jantis žodis, paprastai lydi reikšmių apibendrinimas arba semantinė abstrakcija. Tiesa, kaip sinonimai virsta heteronimais, t. y. nesinonimais, susekti sunkiau. Desinonimizacijos (kai žodžiai nustoja būti sinonimais) reiškiniai yra palyginti re- tesni ir ne tokie akivaizdūs, nes jų neveikia tokia organizuojanti ir norminanti si- stema, kaip literatūrinė kalba. Jie kiek būdingesni daugiausia nykstančioms ir besini- veliuojančioms pakraštinėms šnektoms, kurios dėl buvusio istorinio administraci- nio, socialinio ir kultūrinio susiskaldymo ir uždarumo formavosi gana ilgai ir dėl to palaipsniui izoliavosi nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto tarmių. Desinonimizacijos atvejų pasitaiko ir centrinėse tarmėse, tačiau jie paprastai priklauso ankstesniam kalbos raidos periodui. Pvz., išlikę heteronimai — dialektiz- mai mėdė žemaičių tarmės šiaurės vakarinėje dalyje, mėdžias pietrytinėse aukštaičių šnektose ir palyginti gausūs šaknies med- vietovardžiai bei kiti žodžiai įvairiose tar- mėse, taip pat latvių mežs „,miškas“, prūsų median ,.t. p.“ rodytų, jog senovinis miš- ko pavadinimas turėjo med- šaknį. Vėliau jį pakeitė naujadaras miškas, nes šaknies med- dariniais imta vadinti konkretų medį. Netiesiogiai šiam reiškiniui pailiustruo- titinka daugelis etimologinių leksikos tyrinėjimų, kurie paprastai remiasi ir nagrinė- jamų žodžių vartojimo arealų nurodymu. Vadinasi, heteronimai ir sinonimai yra glaudžiai tarp savęs susiję leksiniai vie- netai. Ir tarmėse tie patys Žodžiai gali būti tiek sinonimai, tiek heteronimai. Tas jų tarpusavio priklausomumas pasireiškia jų pereinamumu: heteronimai gali virsti sinonimais, 0 sinonimai — heteronimais. Veikiausiai tam tikrų heteronimų dialektizmų liekanomis laikytini ir kai kurie pasenę ir iš aktyvios vartosenos išėję arba beišeinantys žodžiai, archaizmai, užsi- *0 Pig. Qusanexranariuusl ar.jtac Genapyckait Moss, Minek, 1963, 239 žemėlapį; B. Laas, TojikoBkili cjioBapb, IV, Mocksa, 1955, p. 150; Stownik jezyka polskiego, VI, Warszawa, 1915, p. 791. *" Pavyzdžiai užrašyti autoriaus dialektologinių ekspedicijų metu. 117 konservavę senuosiuose raštuose ar tarmėse, kaip antai ažvienis, pėkus ir kt. Vadi- nasi, laikui bėgant, tiek sinonimai, tiek heteronimai keičiasi. Vieni išnyksta, kiti atsi- randa. Šiuos reiškinius paprastai sąlygoja reikšmių diferenciacijos ir abstrakcijos procesai. Tuo būdu skirtingais laiko tarpais sinonimų ir heteronimų santykiai yra kitoki. Kitaip sakant, ir vieni, ir kiti yra istoriškai sąlygoti kalbos elementai. Todėl negalima vienoje laiko plotmėje lyginti diachroniškai skirtingų reiškinių. Tiek literatūrinės kalbos ir tarmių, tiek vien tarmių sinonimų ir heteronimų tarpusavio santykiai realiausiai esti atspindimi tik vieno laiko, tam tikro kalbos raidos periodo rėmuose, t. y. prisilaikant tų reiškinių sinchroniškumo (vienalaikiškumo). Šnekamojoje kalboje į sinoniminius santykius sueiti ar į heteronimų tarpą pa- tekti gali ir kitų skirtingų socialinių sistemų leksinių vienetų, pvz., socialinių žargo- nybių, įvairių profesionalizmų. Tai daugiausia atskiri žodžiai, vartojami siaurų socialinių grupių žmonių: aristokratijos ar miestų prastuomenės, amatininkų, jū- rininkų, vagių, elgetų, mokinių ir kt. Tai sociališkai, ar diastratiškai, skirtingų sistemų žodžiai, traktuotini kaip atsitiktiniai šnekos faktai, ar okazionalizmai. Sinonimams ir heteronimams taip pat yra būdingų bendrų bruožų ne tik pagal reikšmę, turinį, bet ir pagal raišką, formą. Kaip savarankiškais sinonimais, taip ir heteronimais laikytini skirtingų šaknų žodžiai, pvz.: gyvūtė, angis, kirminas; mis- kas, giria, mėdė; sutema, sambréskis, sdmblysis ir kt. Žodžiai, kurie išlaiko tą pačią šaknį, bet skiriasi darybiniais afiksais, linksniavimu ar kirčiavimo paradigma, ne- dėsningais fonetiniais elementais, traktuotini kaip pirmųjų variantai**, pvz.: kišmi- nas ir kirmėlė; mėdė ir mėdžias; sutema ir santėmis, sambréskis ir brėkšma, vieversys ir voversys arba cyrulys ir éyrulys ir kt. Be abejo, yra ir ne tokių aiškių, o gerokai problemiškesnių žodžių formos skirtumų, kuriuos nagrinėja ne tik žodžių darybos specialistai, bet fonologai ir leksikologai. Šie išviršiniai žodžių skirtumai gali būti atskiro darbo tema. Visa, kas anksčiau išdėstyta, rodo, kad sinonimai ir heteronimai yra glaudžiai susiję kalbos elementai. Ir vieniir kiti — skirtingai skambantys žodžiai, kurių svar- biausias jungiantis, identifikuojantis elementas yra ekvivalentiška reikšmė. Tačiau skirtingai skambančių žodžių reikšmės ekvivalentiškumas dar nieko nesako apie jų sinonimiškumą ar heteronimiškumą. Sinonimijos santykiai susidaro tik tada, kai du ar daugiau žodžių pastoviai vartojami vienoje kalbos sistemoje. Sinonimais laikytini tik tie žodžiai, kurie sudaro būtiną žodyninės sudėties dalį, dabartinės lite- ratūrinės kalbos, gyvos bendranacionalinės šnekamosios kalbos dali®**. Svarbiausias sinonimijos bruožas yra jos sistemingumas, kurio pagrindą sudaro intersinoniminės reikšmės opozicijos. Dėl to sinonimija yra viena iš svarbiausių kalbos vaizdingumo priemonių. „Tuo tarpu heteronimiją sudaro atsitiktinai pagal reikšmę sutapę skirtingai skam- bantys žodžiai — heterosisteminiai leksiniai vienetai. Jie tarpusavyje nesusiję jo- kiais sistemin'ais ryšiais ir nesudaro reikšmės opozicijų. Jų absoliutus tapatumas net trukdo jiems virsti literatūrinės kalbos sinonimais. Tačiau šį trūkumą atsveria nepaprastas heteronimų skambumas ir paprastumas. Dėl to daugelis heteronimų yra vartojami kaip literatūrinės kalbos sinonimai. Heteronimai yra tik galimi, arba po- tenciniai, sinonimai. Tačiau ne visiems jiems lemta tapti sinonimais. Kartais net ir "42 Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiuose tokie variantai Kartografuoti paprastai artimu štri- chu, ženklu ar panašia izoglosa, kuriais buvo žymėti pagrindiniai pavadinimai. 98 CaoBapb CHHOHHMOB pycčKoro si3bIKa, I, p. 7. 118 žymaus rašytojo pavartotas siauras heteronimas dar negali būti laikomas literatū- rinės kalbos sinonimu. Todėl ir į daugelio jų pateikimą A. Lyberio ,,Lietuviy kal- bos sinonimų žodyne“ reikia žiūrėti daugiau kaip i tam tikrus rekomendacinius hetero- niminiy sinonimų sąrašus. Dar daugiau jy pateikta DLKZ, tačiau ne tiek rekomen- davimo, kiek aiškinimo tikslu. Heteroniminės kilmės sinonimams būdinga, kad literatūrinėje kalboje jie var- tojami pakaitomis: arba vienas, arba kitas, arba trečias. Todėl, galima sakyti, kad jie dar nenusistovėję. Pirmiausia nenusistovėję tokių sinonimų eilės, nes jas sudaro paprastai reikšmės tapatybės, nesudarančios opozicijų. Daugelio tokių heteronimi- nių sinonimų vieninteliu opozicijos pamatu yra jų funkcinis nelygiavertiškumas. Dominante laikoma vienas iš daugiausia vartojamų literatūrinėje kalboje heteroni- minių sinonimų, kuris paprastai suvokiamas, kaip neutralusis opozicijos narys, o ki- ti — kaip funkciškai riboti nariai arba tam tikri tarmiškumai. Neretai tai suvokia- ma subjektyviai, pagal savo tarmę, iš kurios kilęs rašantysis, kuris nežino retesnių objektų pavadinimų literatūrinėje kalboje, nes jų kartais dar ir nėra. Jie dar tik formuojasi. Be abejo, nemaža tokių heteroniminių norminių pavadinimų ir jų si- nonimų praktiškai pakoreguos leksikai skirtas Lietuvių kalbos atlaso tomas, Ilgai- niui kalbinėms išraiškos priemonėms augant, galima tikėtis, jog daugelis tokių ta- patybių diferencijuosis pagal reikšmę. Be to, galima numatyti, kad keisis net ir dominantės, į kurių vietą paprastai pretenduoja vakarų aukštaičių — literatūrinės kalbos pagrindo tarmės — žodžiai ir iš dalies kitų gretimų, o kartais ir tolimesnių tarmių žodžiai, kurių daugelio vartojimo arealus išryškins minėtasis atlaso tomas. Pvz., iš A. Lyberio žodyne pateikiamų porų karvėlis: balanidis, klėtis : svirnas, ratai : vežimas ir kt. aiškėja, kad dominan- tėmis laikytini pirmieji tų porų žodžiai. Tačiau vartosena rodo, kad antrieji nariai kartais yra gajesni ir turi visas galimybes užimti pirmųjų vietą. Sinonimų skaičius kalboje nėra koks nors pastovus dydis. Kalbančiųjų sąmo- nėje jie neturi nei pastovaus skaičiaus, nei eilės, o priklauso nuo žmonių kultūros lygio, profesinių įgūdžių, psichinės struktūros ir kt.** Lygiai tą patį galima pasakyti ir apskritai apie kalbos žodyninę sudėtį arba apie kiekvieno žmogaus kalbos žodin- gumą. Tai susiję su tuo, kad leksika, kaip sistema, neturėdama pastovaus žodyni- nės sudėties inventoriaus, yra atvira pašalinėms įtakoms. Dėl to kalbos leksinės sistemos atvirumo į ją gali lengvai patekti įvairių kitų sistemų, taigi ir kitų kalbų, žodžių. Jeigu literatūrinės kalbos leksinė sudėtis yra paprastai imanti sistema, tai daugiausia jai duodančiomis yra tarminės sistemos, kurios iš esmės yra vadinamosios bendratautinės kalbos sudėtinės dalys. Taigi ir tarminių sistemų žodžiai — hetero- nimai — yra tos pačios bendratautinės kalbos žodžiai. Jiems tapti pilnateisiais li- teratūrinės kalbos žodžiais kartais trukdo tik jų teritorinis ir tuo pačiu funkcinis stilistinis ribotumas. Jeigu žodžių sinonimija yra viena iš pagrindinių kalbos vaizdingumo priemo- nių, tai heteronimija laikytina vienu iš svarbiausių sinonimijos šaltinių. Vadinasi, heteronimai yra pagalbiniai sinonimijos elementai, susiję su sinonimais tik vadi- namaisiais papildomais santykiais. Kadangi ir sinonimai, ir heteronimai gali būti išskiriami arealinės lingvistikos metodais, todėl galimas ir arealinis, arba geografinis, jų tarpusavio santykių trakta- ** €. T. Bepexanmn, min. veik., p. 135, 119 vimas. Nors šis straipsnis yra tik kuklus tokio traktavimo bandymas, tačiau ir jis parodo, kad arealinis tyrinėjimo metodas gali gerokai palengvinti ne tik praktinių kalbotyros klausimų sprendimą, bet ir žymiai praplėsti teorinės lingvistikos galimy- bes. A. BAY THPHC O B3AHMOCBS3H JIEKCHYECKOH CHHOHHMHH H TEOTPAEHMH CJIOBA Peaiome PaceMarpuBaioTCA OTHOLIEHHS JIEKCHYECKOH CHHOHHMHH H reorpaddun ciosa (nox stm TEDMHHOM TOjĮpa3yMeBaeTCS He TOJIbKO VIOTpeOJIietHe CJIOBa B TEppHTOpHAJIbHOM CMBICJIe, T.e. 3aHHMaeMslil apeaji, HO H apeaJjibHasi, TeOrpadhHueckKa1i TpaKTOBKA JIeKCHUeCKHX eauuui). Ocho- BOH 3aTOH CTATbH ABJSETCH JIeKCHUeCKHH MATepHa/i „ArTjiaca JHTOBCKOrO Ssi3bIKA“ H OGHJIbHbIe MaTepHaJIki, COGpaHHbBIE aBTOPOM BO BpeMS; MHOTOUHCJICHHBIX JĮHA JIEKTOJIOTHUECKHX 3KCINeJiunnuli. luna jnaroBekoro JHTEPATYPHOTO SS3bika XapaKTepHLI TaKHe CHHOHHMHYECKHEe psAĮbi, CO- CTaBHBIMH KOMMOHEHTAMH KOTODbIX SIBJSIIOTCS CJIOBA, VIIOTpeOJ151eMbIe Ha OTpaHHYEHHON TeppH- TOpPHH B pa3JIHUHLIX AHAJEKTax, Haup.: drklas, Zagré, Zambis, žūobris „coxa“; skląstis, sklendé, stima, Sovyné, kištūvas ,JBepHas 3aJBH}KKa, 3acoB“. B orjinmunxe OT CHHOHHMOB Kak eIHHHIL OZHOI SI3BIKOBOIl CHCTEMbl 3TH TeTEPOCHCTEMHBIE IO TMPOHCXOXKAEHHIO CJIOBA YCJOBHO Ha3bl- BAlOTCS TeTEPOHHMaMH. CHHOHMMBI H TETEDpOHHMEI COBMAAAIOT TOJIbKO MO KOJHYECTBEHHOMY NapaMeTpy 3HAUCHHS — CEMaHTHUECKOMY BapHAHTYy, HO NO KayeCTBEHHOMY NapaMeTpy OHH HCKJIO4aloT Apyr Apyra. Ilns CHHOHHMOB 3TH KaueCTBEHHHIE Pa3JIHYHA ABJISIOTCH OCHOBOH CyulecTBOBaHuSA, HOO OHH CO- CTaBJISIOT HHTEPCHHOHHMHYECKHE OrinNo3HIHH, HANp.: arklys, žirgas, kuinas. TerepoHtuMsit 00bIMHO SABJAIOTCA TOMKIAECTBEHHBIMH H TAKHX ONMO3HIHA He COCTABJAAIOT. JTO OTPHIATEJLHO BJIHAET Ha VCTOHUHBOCTb reTePOHHMHYECKHX CHHOHHMHYECKHX PSJIOB, a HHOTAA H JOMHHAHTOB. OaHako B APYrAX OTHOIIEHHAX CHHOHHMBI H TeTEPOHHMbI SB/ISIOTCH TECHO CBS3AHHBIMM JeKCHUeCKHMH efuHuuaMu. Mexny HuMH HabaiofaeTcss NMpsAMas Ho KOCBEHHAS 3aBHCHMOCTb H nepexoAnMocTb. ['eTepOoHHMBI IPH HATYpaJIbHOM BCTYIJIEHHH B CHHOHHMHYECKHE CBS3H OGBIYHO conposoxkaloTes Autdepennnanueii 3nauenusi, Hanp.: klėtis ,,00uunpiit ambap“ : sviFnas „Gonee KpacHBbIKH aMOap“ (OObiuHO Ha rIepex0jįHOH TeppHTOpHH 3THX CJIOB). H HaoGopor — aaa AecuHo- HHMH3alHH XApaKTepHO OGOOnIeHHe 3HaueHHh, Hanp.: girid ,,11060i1 nec” B HEKOTOpbIX OKpaHH- HBIX JHaJieKTax (B HeHTpaJIbHbIX JĮHMaJIEeKTAX H B JHTEPATVPHOM si3bike /niškas ,,ni060it sec” : giria ,60.pmoii nec”). Ho 310 siBjieHne 3amMeuaeTcs TOJIbKO B AHAXpOHHUECKOM maane. Caenopa- TeJIbHO, TIpH pa300pe Kak CHHOHHMOB, TaK H M€TEPOHHMOB HYKHO CTPOro cobjiofaTh CHHXPOH- HOCTb, a TaKKe pa3rpaHHUHBATb CHCTeMHBIe (aKThl f3blKa OT HECHCTEMHBIX, CJyuaiiHbIX (DaKTOB peun. Ecjin CHHOHMMHA SB/IAETCS TJIaBHbIM CpejĮCTBOM BbIDa3HTEIbHOCTH $3blKa, TO reTepOHH- MHS —]OJIHHM H3 OCHOBHBIX HCTOYHHKOB CHHOHHMHH. Cj1ejįtOBATEJIbHO, MEKAY TETEDOHHMANMH H CHHOHHMAMH CYIIECTBYET ĮOTNOJIHHTEJIbHAS B3aHMOCBS3b. B crarse o6pamaercs BHHMaHHE Ha 3HaueHHe apeaJIbHbiX HCCJIEjjOBAHHI He TOJIbKO A.J dbOopMHpOBaHHSA H HOPMAPOBAHHS JIK TOBCKOTO JIHTEPATY PHOTO A3bIKA, HO H JŲJIS PA3BUTHS JIHHTBHC- THYECKOH TEODHH $3bIKa.