Forma „tai“ ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VALECKIENĖ FORMA tai IR JOS VARIANTAI LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE 001. Forma tai žinoma literatūrinėje kalboje kaip bevardės giminės įvardis ir kaip dalelytė. Gana plačiai ši forma vartojama ir tarmėse. Be formos tai, tarmėse yra daug kitų formų: tatai, ta, to, tei, tę, tę, ti, tei, kurios sudaro formos tai variantus. Jos teritoriškai pasiskirsčiusios tarmėse. Didžioji dalis šių formų anksčiau niekieno nebuvo keltos, arba jeigu ir buvo kieno duodamos tarminiuose tekstuose, buvo atstatomos į tai. Iš tikrųjų bent dalies šių formų identifikacija neaiški. Todėl čia ir norima pasvarstyti, kaip tiksliau identifikuoti tarmines formas; panagrinėti, kaip jos pasiskirsčiusios tarmėse, kokios jų funkcijos, kaip jos viena su kita santykiauja. 1. FORMŲ PAPLITIMAS IR IDENTIFIKACIJA 002. Tarmėse plačiausiai už visas formas vartojama forma tai. Ji įsigalėjo ir literatūrinėje kalboje. Ši forma pažįstama visų aukštaičių, išskyrus panevėžiškius (kur vartojamos neaiškios tę, tę, ti formos), taip pat yra žemaičių raseiniškių plote¹. Visame kitame žemaičių plote forma tai nepažįstama. Forma tai tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, turi dvi funkcijas: 1) dalelytės bei jungtuko ir 2) bevardės giminės įvardžio (apie šias funkcijas plačiau žr. 013 t. t.). Tačiau formos tai paplitimas nurodytosiomis funkcijomis labai skiriasi tarmėse ir literatūrinėje kalboje. Forma tai literatūrinėje kalboje plačiai vartojama abiem funkcijomis: kaip dalelytė bei jungtukas ir kaip bevardės giminės įvardis. Pastarąja funkcija forma tai čia yra pirmine palyginti su kitomis formomis². Tuo tarpu tarmėse visame nurodytajame plote forma tai tėra plačiau pažįstama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Bevardės giminės įvardžio funkciją forma tai turi retai, paprastai tik vakarų aukštaičių kauniškių bei Klaipėdos krašto aukštaičių ir pietinių 1 Formų paplitimo žemėlapiams sudaryti bei formų funkcijoms nustatyti pagrindinė medžiaga imta iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus parengto leidinio „Lietuvių kalbos tarmės“ (Chrestomatiją sudarė E. Grinaveckienė, A. Jonait y tė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas). Formos buvo išrinktos iš tarminių tekstų. Taip pat buvo peržiūrėta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekos 139a klausimo medžiaga ir Žodynų kartotekos atitinkamų formų medžiaga, šiek tiek medžiagos imta iš kitų anksčiau paskelbtų tarminių tekstų bei Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto studentų tarminių diplominių darbų. Dalis medžiagos yra patikrinta pačios autorės individualios apklausos būdu. Straipsnyje laikomasi Z. Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 446; 1 žemėlapis) tarminių klasifikacijos. 2 Žr. A. Valeckienė, Bevardės giminės forma tai ir jos santykis su kitomis įvardžių formomis, LKK XV 61, plg. 1, 2, 3 lentelės p. 51, 58, 62. 55 aukštaičių tarmėse šalia kur kas produktyviau šia funkcija vartojamų formų: tas (vardininko pozicija), tą (galininko pozicija). Rytų aukštaičių tarmėse forma tai bevardės giminės įvardžio funkcija, galima sakyti, beveik ir nevartojama. Pasitaiko ji tik pereinamaisiais atvejais tarp bevardės giminės įvardžio ir dalelytės bei jungtuko funkcijos (žr. 016a, b). Aiškia bevardės giminės įvardžio funkcija čia beveik išimtinai vartojamos formos tas, tą. Taigi forma tai dalelytės bei jungtuko funkcija įsigalėjusi tarmėse kur kas plačiau ir tvirčiau, negu bevardės giminės įvardžio funkcija. Reikia pasakyti, kad senuosiuose raštuose forma tai taip pat vartojama dažniau tik tuose paminkluose, kurie parašyti aukštaičių tarmės pagrindu3, pvz.: K. Sirvydo (beveik išimtinai tik tai), M. Daukšos, M. Petkevičiaus (šalia tatai) ir kt. Tuose paminkluose, kur aiškiai pastebima daugiau ar mažiau žemaitiškų elementų, tai visai nevartojama (M. Mažvydo) arba pasitaiko gana retai šalia tatai (B. Vilento, S. Vaišnoro, taip pat J. Bretkūno raštuose). Taigi formos tai vartojimas senuosiuose raštuose atitinka dabartinę jos lokalizaciją tarmėse. Forma tatai 003. Forma tatai vartojama tik žemaičių tarmėje, bet ir čia ji nėra vyraujanti, kitos formos kur kas dažnesnės. Žemaičių tarmėje tatai ištariama su ilgu galūniniu -ā (tātā), kuris atitinka lk. dvibalsį ai. Forma tatai dabar čia dažniausiai turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Bevardės giminės įvardžio funkcija ji pasitaiko visai retai. Aukštaičių tarmėse tatai dabar nežinoma. Dabartinėje literatūrinėje kalboje tatai pasitaiko tik retkarčiais kai kurių rašytojų raštuose. Senuosiuose XVI–XVII a. raštuose forma tatai labai paplitusi, ypač žemaičių tarmės pagrindu parašytuose paminkluose. Kaip aukščiau buvo minėta, M. Mažvydo raštuose vartojama tik tatai (tai nėra), o B. Vilento, J. Bretkūno raštuose tatai yra vyraujanti šalia retos tai4. Taigi forma tatai tiek dalelytės bei jungtuko, tiek bevardės giminės įvardžio funkcija lietuvių kalboje dabar yra nykstanti. Ją išstumia kitos formos. Forma ta 004. Forma ta vartojama visame žemaičių tarmės plote, išskyrus raseiniškius. Šios formos balsis yra trumpasis ă, todėl forma ta žemaičių tarmėje negali būti identifikuojama kaip lk. tai. Forma ta vartojama kaip dalelytė bei jungtukas. Aiškių pavyzdžių, kur ta turėtų bevardės giminės funkciją, nerasta. Taigi žem. ta atitinka tik vieną formos tai funkciją. Bevardės giminės įvardžio funkcija žemaičių tarmėje paprastai vartojama tas, ta. Tokia pat funkcija, kaip dabar žemaičių tarmėje, formą ta randame užrašytą iš Dargužių k., Kretingalės apyl., Klaipėdos r., tautosakos tekstų rinkinyje „Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft“, II, 1887, p. 31: jei jūs nepa- 3 Dėl lietuvių senųjų raštų sąsajos su atitinkamomis lietuvių kalbos tarmėmis žr. J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius, 1967, p. 51 t. t. 4 Eino Nieminen (Der urindogermanische Ausgang -ăi des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen, Helsinki, 1922), remdamasis tuo, kad M. Mažvydo raštuose vartojama tik tatai, o tai yra vėlesniuose raštuose, daro išvadą, kad tai atsiradusi vietoje tatai palyginti vėlai, tik istoriniu lietuvių kalbos laikotarpiu (žr. p. 35, 43). Mūsų supratimu, formų tai, tatai vartojimas senuosiuose raštuose priklauso nuo tų formų aukščiau minėto pasiskirstymo tarmėse ir negali būti argumentas, aiškinant tų formų kilmę. 56 sörgósit m̀ane tą princėse, ta jums ės szlėktai. Paaiškinimuose nurodoma, kad čia ta tikriausiai esanti iš tai (p. 35). Tokią pat formą ta randame Z. Zinkevičiaus paskelbtame žemaičių tarmė parašytame (apie 1636–1705 m.) tekste5 (162 eilutes apimančiame tekste iš viso rasta 5 pavyzdžiai): 1) Pryimk S. S. Sakramenta ben wyna karta ont metu. O ta ape Swięte Weliku (86 eil.). 2) prysaka tapag idant Wy o oe Baznicie ie butu kieykty, o ta dielto idant mokietu aſtrazne giwe(n)ty (112 eil.). 3) Pyrmiauſj tada Baźnicie Swięta kieyk Wysus Heretykus, ta ir, Lutherus, Kalwinus, Sysmatykus yr kietus koriu jus nepazinſtat̄ie (120 eil.). 4) Pyrmiauſj kie[n]k Baznicie S. Wyſus Heretykus, ta ir Luthrus, Kalwinus, Syzmatykus Yr kietus korie no Baznicies S. kokio noris ſpaſabo ir atſjydalieje (125 eil.). 5) Tapag kiek tus korie kokius noris da kius, pywas, dyrwas, Bodijſtie (= Bondiſtie), jawus, pyn[y]gus, priegolinc ius ont Bazies (= Baz[nič]ies) aba ont Aſabu duchawnu Tu Baznic[i]u, kap ta funduſus, legac yies [Wysu tokie] Wysus tus Ir kietus korius c'le neys[z]goldziaw kap przysztarawnikus Baznicies S. (152 eil.). Tokią pat formą ta vartojama S. Daukanto raštuose šalia tai formos, pvz.: Wiedliá gaspadine, ta yra: wyjszne DB 54. nebígalenis sóbatos dijno pakuta-wodamis kunū sawo rąmdytí, ta yra, pertijis. DB 276. Tokią pat formą ta, atrodo, bus ir B. Vilento „Euangelias bei Epistolas… Ischſpauſtas Karalauczui… Metu MD. LXXIX“, p. 65 (Vilniaus Valstybinio universiteto Bibliotekos Rankraščių skyriuje esančio originalo paginacija): Ir mes eſma ludinikais wiſſa / ką ghiſſai dare Sӡidawos ſžeme ir Jeruzaleie. Thą eſti vſchmuſche ir ant medzia pakabine. Čia thą parašyta su nosine ą, bet pagal funkciją yra tokia pat, kaip žemaičių ta. B. Vilento, kaip ir daugelio kitų senųjų raštų ą ir a rašyba svyruoja7. F. Bechtelio leidime šio sakinio thą išnašoje taisoma į tha (žr. Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien… herausgegeben von Fritz Bechtel. Göttingen… 1882, p. 81). Taigi čia B. Vilento thą, tikriausiai galima identifikuoti ta. Dabartiniuose lietuvių raštuose forma ta, kaip tarminė, nevartojama. Analogiška forma ta pasitaiko latvių kalboje, pvz.: Ja gribi, ta nāc! LV IV 120. Formos tę, tę, ti 005. Vietoj literatūrinės kalbos tai rytų aukštaičių panevėžiškių tarmėje vartojamos formos tę, tę, ti. Jos taip pat turi tik dalelytės bei jungtuko funkciją, kaip žemaičių ta. Formos tę ir tę vartojamos panevėžiškių tarmės šiaurinėje dalyje. Forma tę daugiau pasitaiko pačioje šiaurėje (maždaug tarp Joniškio, Smilgių, Nemanėlio Radviliškio). Šios formos ę yra trumpas, daugiau siauras, neįtemptas, negomurinis, t – minkštas. Forma tę randama toliau į pietus (maždaug tarp Baisogalos, Ragu-vos, Smilgių). Šios formos ę yra trumpas, siauras, gomurinis, įtemptas, t – kietas. Panevėžiškių tarmės pietinėje dalyje bei jos pakraščiais (maždaug tarp Krakių, Širvintų, Anykščių) tokia pat funkcija vartojama forma ti, kurios i yra trumpas, 5 Z. Zinkevičiaus. Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas, LKK XV 171 t. t. 6 E. Nieminen (min. veik., p. 51) S. Daukanto raštų ta atstato į tai: ta< tai, 7 Plg.: J. Palionis, min. veik., p. 44. 57 neįtemptas, negomurinis, t – minkštas. Taigi toliau į pietus minimųjų formų balsis siaurėja. Didelių sunkumų sudaro šių formų identifikavimas – palyginimas su literatūrinės kalbos atitinkamomis formomis. Visų pirma neaišku, ar šias formas galima identifikuoti kaip literatūrinės kalbos tai arba kai kuriose tarmėse vartojamą tei (žr. toliau), ar tai yra formos su kokiu balsiu, ne dvibalsiu. Dėl to apžvelgsime tarmių, turinčių nurodytąsias formas, fonetines ypatybes, leidžiančias ar prieštaraujančias jų atsiradimui iš tai ar tei. Formą tę arba tę turinčios tarmės 006. Tarmėse, kurios turi tę arba tę, dviskiemenių arba daugiaskiemenių žodžių galinio skiemens nekirčiuotas arba tvirtagalis, iš kurio paprastai atitrauktas kirtis į šaknį, dvibalsis ai > ę (po kietojo priebalsio) ir ei > ę (po minkštojo priebalsio), pvz.: vyr. g. dg. vard.: ùʽse „ūsai“ Ps, dūʽme „dūmai“ Gst, vaikę „vaikai“ Krš, lėnė „linai“ Kri, darʽbiniʽke „darbininkai“ Mgč, berʽnʽoʽke „berniokai“ Pdž, pāʽtale „patalai“ Slč; miėžė „miežiai“ Jrgn, paũkʽšʽčė „paukščiai“ Jnšk, aʽrʽkle „arkliai“ Šd, rȯge „rugiai“ Gln, medēʽle „medeliai“ Kri, mōʽkešʽčė „mokesčiai“ Gst, obolēʽ „obuoliai“ Krs, ešere „ešeriai“ Ps; vyr. g. dg. įn.: visēs „visais“ Užš, vėses „visais“ Šd, mēʽtes „metais“ Rd, dūʽmes „dūmais“ Gst, jāves „javais“ Sdb, vakāres „vakarais“ Mkn; trāʽktoresʽ „traktoriais“ Ps, parʽtʽšesʽ „parvėžiais“ Šd, tʽrʽobēʽsesʽ „triobėsiais“ Vdln; karālesʽ „karaliais“ Pš; mot. g. vn. naud.: ōʽske „ožkai“ Pbr, rāʽgane „raganai“ Užš, māmė „mamai“ Rgv, dūone „duonai“ Ps; sēʽsere „seseriai“ Bsg; prieveiksmių formos su -ai, -iai: gėre „gerai“ Mgč, mažė „mažai“ Gln, lʽābe „labai“ Pin, kʽāʽure „kiaurai“ Gražš, graite „greitai“ NmjP, gerōʽke „gerokai“ Jrgn; lʽābe „labiai“ Jnšk, sōʽče „sočiai“ Pn, gražē „gražiai“ Užš, bāise „baisiai“ Slč, skōʽrdže „skurdžiai“ Gst, pérʽne „perniai“ Šd; prieveiksmių formos su ai, ei uždarame galiniame skiemenyje: ketēp „kitai“ Ps, vesēp „visai“ Nj; šl.tep „šiteip“ Užš; es. l. vn. 2 a.: žēne „žinai“ Sml, išglōʽste „išglostai“ Šd, bije „bijai“ Bsg; būt. l. vn. 2 a.: neuždīʽrbe „neuždirbai“ Krs, negālʽdave „negalėdavai“ Gst, bōve „buvai“ Pš, negālēʽdave „negalėdavai“ Gst; matē „matei“ Ps; nējautē „nejautėi“ Všk, vāʽlʽge „valgei“ Pbr; įvardžiuotinių formų vn. vard. su dalele -ai: gēʽrase „gerasai“ Krs, tȯksē „toksai“ Pn, āše „ašai“ Gst, tasē „tasai“ Rgv, jī.ne „jinai“ Ps; vyr. g. vn. šauksm. su -ai: pōʽne „ponai“ Dkn; jungtukai: kōle „k olei“ Mgč. Tų pačių tarmių vienskiemeniuose žodžiuose ai > ę ir ei > ę nevisur. Pavyzdžiui, šalia aukščiau minėtų dviskiemenių formų, vartojami ir jungtukai: kė „kai“ Kri, Pdž, Gln, Pin, Vdln, Jnšk, kep „kaip“ Žml, Slč, Ps, Nj, Pn, ne „nei“ Jr, Vsk, prieveiksmis tep „teip“ NmjP. Tačiau kitose vietose, kur vartojama gėre „gerai“, 58 Įžė „linai“, baišė „baisiai“, ãrklė „arkliai“ ir kt., vienskiemeniuose žodžiuose išlaikyti tvirtagaliai dvibalsiai ai, ei: kai Bsg, Šd, kaip Dkn, Rm, Pš, Šd; teip Pš, Šd, Rm, Sdb, Pin, Pdz, Sml, Gln, Vdln, Pn, Krš, Slč, Mkn, Gst; leĩ „lai“ Gln, Slč, Žml. Tvirtagaliai dvibalsiai ai, ei taip pat išlaikomi pilnareikšmių žodžių vienskiemenėse formose, pvz.: būs. l. 3 a. aiš „eis“ Gst, reĩks Rgv, taip pat šiose formose su priešdėliais, pvz.: nebeĩs „nebe eis“ Žml. Šie dvibalsiai išlieka ir vienskiemenėse sutrumpėjusiose formose (iš dviskiemenių, numetus galūnę), pvz.: es. l. 3 a. aĩn „eina“ Kri, Užš, Vdln, Mkn, Sdb, kaĩst „kaista“ Žml, reik „reikia“ Jnšk, p’reĩn „prieina“ Pš, vaĩks Šd. Nagrinėjamosiose tarmėse tvirtagaliai dvibalsiai ai, ei visada išlaikomi dviskiemenėse ir daugiaskiemenėse formose negaliniame skiemenyje, pvz.: es. l. 3 a. (kur galūnė nen numetama) reikė „reikia“ Sdb, aĩnas „einasi“ Pš, pasėtaĩsa „pasitaiso“ Mkn, būt. džn. l. 3a. reĩgdava „reikdavo“ Ps, eĩdava „eidavo“ Kršš, es. l. dg. 1 a. žeĩdžem „žaidžiam“ Gržš, liep. n. dg. 2 a. aĩkit „eikit“ Stm, dg. vard. ap’sitaĩsė „apsitaisė“ Mgč. Šiose tarmėse neverčiami ai į e ir ei į e dviskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose nekirčiuoti prieš kirčiuotą skiemenį, pvz.: vyr. g. vn. vard. vaidinuokli.s’ „vaidinuoklis“ Brž, būt. džn. l. 3 a. neũžlaik’dava „neužlaikydavo“ Všk, vaidī.nda-vas „vaidindavosi“ Brž, plg. junginį: lei bū’n „lai būna“ Slč. Nagrinėjamosiose tarmėse nevienabalsinami tvirtapradžiai dvibalsiai ái, éi tiek dviskiemenių žodžių galiniame skiemenyje, tiek vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: tená i Ps, Vdln, Žml, Pin, Pn, Jrgn, jéigu Bsg, jéi Šd, Všk, Rm, mot. g. vn. naud. tái gīvái Pbr, jái Užš, Ps, Dkn. Kaip rodo pateiktoji medžiaga, nagrinėjamosiose tarmėse ai > ę ir ei > ę dažniausiai galiniame dviskiemenių ar daugiaskiemenių žodžių paprastai nekirčiuotame skiemenyje po kirčiuoto skiemens (neretai atitraukus kirtį iš galūnės į šaknį). Tai rodo, kad ai > ę ir ei > ę nagrinėjamosiose tarmėse tikriausiai yra susijęs su galūninių balsių bei dvibalsių redukcija⁸, iš dalies ir kirčio atitraukimu. Šiose tarmėse ir ilgasis balsis ē < en nekirčiuotoje galūnėje sutrumpėjęs ir susiaurėjęs virsta ε, ę, pvz.: vn. gal. saujėlė „saujėlę“ Kri, kepù.rę „kepurę“ Rd, kráutovę „krautuvę“ Pš, vyr. g. vn. vard. nušā.les „nušalęs“ Nj, išpū.tęs „išpūtęs“ Ps, įki.šęs „įkišęs“ Rd, vyr. g. dg. vard. sąsispáudę „susispaudę“ Šd, ap’sitaĩsė „apsitaisė“ Mgč. Redukuojami ir trumpieji balsiai juos siaurinant, pvz.: tšė „čia“ Šd, Pin, Kršš, Jnšk. Sunku pasakyti, ar formų tę, tę balsiai redukuoti iš dvibalsių ai, ei, ar iš kokių balsių. Pagal gėrę „gerai“, baišę „baisiai“ ir kt. reikėtų tę identifikuoti tai ir tę — tei. Pastaroji forma pasitaiko kai kuriose tarmėse (žr. toliau). Tačiau vienskiemeniuose žodžiuose dvibalsiai ai, ei paprastai nevienabalsėja. Nelabai atitinka formų tę, tę ir formų, kur dvibalsiai ai > ę, ei > ę, pozicijos. Formos tę, tę paprastai vartojamos kaip proklitikai nekirčiuotos, intonaciškai prisijungusios prie paskui jas einančio kirčiuoto žodžio, pvz.: 8 Dėl galūnių redukcijos panevėžiškių tarmės šiaurėje žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 119–120. 59 Teiðj balė tóks akmõ. bũ.va. Gržš (LKT 219). Dír'p'ĺ tę reikė.je Žml (LKT 239). Tuo tarpu ai > ε, ei > ẹ paprastai žodyje ar junginyje po kirčiuoto skiemens. Pagal poziciją formos tę, tę atitinka formas, kur ai, ei nиеnabalsėja, plg.: vaidi.n-davos „vaidindavos“, lei bū'n „lai būna“. Be to, yra vietų, kur vartojamos formos tę arba tę, bet dvibalsiai ai, ei aukščiau minėtais atvejais iš viso nienabalsėja. Pavyzdžiui, Taujėnų apyl. yra forma tę, bet dvibalsiai ai, ei išlieka (kaip, kai, pijautuvaĩs, duõnaĩ LKT 279), taip pat Joniškio apyl. (kalb. S. Karaliūno liudijimu) vartojama forma tę, o dvibalsiai ai, ei irgi nienabalsėja (gėrai, kai ir kt.). Taigi galimas daiktas, kad formų tę, tę, kurios savo izoglosomis ryškiai ir neskiria, monoftongai ε, ẹ gali būti ne iš dvibalsių ai, ei, bet galbūt paprasčiausiai trumpasis e (plg. tę „čia“), kuris vėliau sutapo su šioms tarmėms būdingais monoftongais ε, ẹ, redukuotais iš įvairių balsių bei dvibalsių. Tokiu atveju formas tę, tę reikėtų identifikuoti tę. Lietuvių tautosakos tekstų rinkinyje „Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft“ (II, 1887) yra užrašyta forma tę ta pačia funkcija, kaip nagrinėjamosios formos: Tadà lápė sáka: Tė czi nègiare, bėkim (p. 165). Tačiau tai tikriausiai ta pati šiaurės panevėžiškių tę, tę. 007. Forma tę (su trumpuoju ę) yra latvių kalboje tokia pat dalelytės bei jungtuko funkcija, kaip liet. tai ir mūsų nagrinėjamos panevėžiškių tę, tę (taip pat ti) (plg. 025, 027)⁹. Pvz.: Te nu bija! (Pļaviņas) (Plg. liet. Va tai tau! Te nu bij! tik iss, tik garš. Te tev nu bija pa(r) tavi septiņi zeseri! Te nu biji, pārbrauci mājās. (Jalgavas Latviešu biedrības rakstniecības nodaļas rakstu krājums, 1890–1901). Īsa Jāņu nakts... te satumsa, te izausa. Te bij saule, te pazuda mēļnajos mākuoņuos. LV IV 151. Nurodytosios vietos Pļaviņas, Jelgava kaip tik yra į šiaurę nuo lietuvių tarmių, kur vartojamos atitinkamos panevėžiškių formos tę, tę. Tokia vartosena lat. te tikriausiai genetiškai yra susijusi su minėtomis panevėžiškių formomis tę, tę. Formą ti turinčios tarmės 008. Nedidelėje dalyje vietų (rytų pietų panevėžiškių pakraštyje) nekirčiuoti arba tvirtagaliai ai > bl ir ei > ii dviskiemenių bei daugiaskiemenių žodžių galiniame skiemenyje bei vienskiemeniuose žodžiuose. Pavyzdžiui, Ukmergės, Kavarsko apylinkėse vartojama: vyr. g. dg. vard. vĩ'rbl „vyrai“, luukbĩ „laukai“, „prieveiksmiai labbi „labai“, amžinbl „amžinai“, es. l. vn. 2 a. matbl „matai“, jungtukai kbl „kai“, kbp „kaip“; vyr. g. dg. įn. t'řini'čiĩs „trinyčiais“, dalelytė ni „nei“. Šiose vietose galima forma ti identifikuoti tei, tbi — tai. Tačiau visame kitame plote, kur yra forma ti, tokio ai, ei virtimo nėra. Didžiojoje formą ti turinčio ploto dalyje ai, ei nurodytaisiais atvejais arba iš viso never- 9 Nuo lat. te, atitinkančios liet. tai, reikia skirti lat. te < *tē, vartojamą kaip prieveiksmį reikšme „čia“, plg. liet. ten, ryt. aukšt. ti. 60 čiami, arba ai > ε, ei > ε kaip aukščiau minėtose tarmėse, kurios turi tę arba tę formas. Nekirčiuotas arba tvirtagalis ai, ei dažnai išlaikomas pietinėje formą ti turinčio ploto dalyje dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių galiniame skiemenyje, pvz.: prieveiksmiai: labāi Čb, gerāi Pbs, Manč, visaip Vp; skubēi Pbs; vyr. g. dg. vard.: pinigāi Pbs, kraštāi Pg, baravī-kai Krk; vukecēi Manč, paal’k’s’nei Krk; vyr. g. dg. in.: kel’virtāis Manč, vaikāis Čb; įvardžiuotinių formų vyr. g. vn. vard. jisāi Čb; es. l. vn. 2a. žināi Ssk; liep. n. nuveik „nueik“ Pbs; jungtukas ir dalelytė tiktāi Nvrn; dviskiemenių bei daugiaskiemenių žodžių negaliniame skiemenyje, pvz.: es. l. 3 a. nebelaika „nebelaiko“ Ssk. Dvibalsiai ai, ei taip pat paprastai išlaikomi šiose tarmėse ir vienskiemenėse formose: jungtukai: kai Vp, kaip Vp, Pbs, Krk, jei Manč; prieveiksmiai: teip Pbs, Ssk, Manč, Čb, šēip Glv; būs. l. 3 a. ais „eis“ Glv. Nekirčiuotas arba tvirtagalis ai > ε, ei > ε randamas šiaurinėje formą ti turinčio ploto dalyje dviskiemenių arba daugiaskiemenių žodžių galūniniame skiemenyje, pvz.: prieveiksmiai: stō·re „storai“ Ėr, garē „gerai“ Srv, labē „labai“ Ėr, labē „t. p.“ Srv; pē·r’ne „perniai“ Ėr; vyr. g. dg. vard.: darbini·ke „darbininkai“ Srv, špō·ke „špokai“ Srv; mē·dže „medžiai“ Ėr; vyr. g. dg. in.: nuōdes „nuodais“ Ėr; plg. dviskiemenių bei daugiaskiemenių žodžių negaliniame skiemenyje, pvz.: es. l. 3 a. laika „laiko“ Srv, reiki „reikia“ Ėr. Vienskiemeniuose žodžiuose išlaikomi dvibalsiai ai, ei, pvz.: teip, kaip, jei, būs. l. 3a. ais „eis“, bet ki „kai“ Ėr. Pagal nurodytąsias nagrinėjamųjų tarmių ypatybes formas ti negalima identifikuoti tai ar tei, t. y. šiose tarmėse ti tikriausiai nėra redukuotas iš tai ar tei. Pasitaikanti kai kuriose vietose forma ki „kai“ šalia ti gali būti ir analogija pagal pastarąją. Panevėžiškių tarmės pietinėje dalyje galinis trumpas e > i, pvz., šauksm. forma vilk „vilke“¹⁰, plg. nibi „nebe“ Trs. Tarmėse, kurios turi ti, vartojama kai kuriose vietose vienskiemenė forma tšì, „čia“ Ėr, Srv, Trs, And, Čb, Glv. Šiose tarmėse dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių galinio skiemens -ia po minkštojo priebalsio tariamas i, pvz.: ali „ale“ Ssk, bevardės giminės forma unksč’ā’u-si „anksčiausia“ Srv, es. l. 3 a. klā·usi „klausia“ Vdšk, Pbs, Pg, rē·ki „rėkia“ Ėr, lā·ku „lekia“ Vp, rēiku „reikia“ Ssk, trā·uku „traukia“ Manč. 10 3. Зинкявичюс, О развитии балтийского вокализма, — Балто-славянский сборник, Москва, 1972, р. 7. 61 Panašiai kaip šie galbūt ir formos ti balsis i yra susiaurintas iš e, taip pat kaip šiaurinių panevėžiškių tę, te. Kadangi šios tarmės susisiekia, gali jų būti iš kilmės ta pati forma te, kaip aukščiau minėta latvių te, tik į pietus jos balsis daugiau susiaurintas, analogiškai pagal kitas čia randamas formas su i. Forma tei 009. Šiaurinėje panevėžiškių tarmės dalyje, paprastai pakraščiuose, kur formų tę, tę vartojimo plotas susisiekia su formos tai vartojimo plotu, pasitaiko forma tei, dažnai šalia formų tę, tę. Tose vietose, kur vartojama forma tei, randama, tiesa, ne visur nuosekliai, nekirčiuotas arba tvirtagalis dvibalsis ėi < ai ir ẹi < ei dviskiemeniuose bei daugiaskiemeniuose, taip pat ir vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: prieveiksmiai: labéi „labai“ Ltk, lâbei „t. p.“ Rd, Jkn, mâžei „mažai“ Krb, kàškeep „kažkaip“ Der; šęnei Jkn, bet teip Ltk, Jkn, Rz, Nrv, Der; vyr. g. dg. vard.: darbei „darbai“ Ltk, šęmtei „šimtai“ Rd, liėknei „lieknai“ Krb; š'n'u.r.ė.lei „šniūreliai“ Vrš, vaiduoklei „vaiduokliai“ Jdž, rugei „rugiai“ Ltk; vyr. g. dg. įn.: lō'peis „lopais“ Der, gereis „gerais“ Krb; dal'geis „dal giais“ Ltk, s'tip'reis „stipriais“ Krb, bet jeis Krb; jungtukai: kèi „kai“ Jkn, Krb, Vrš, Dknn, keip „kaip“ Rd, Jkn, Vrš, Jdž, Der, Nvrn, Dknn, tiktèi „tiktai“ Vrš; mot. g. vn. naud. māšinèi „mašinai“ Jdž; įvardžiuotinių formų vyr. g. vn. vard. āšenei „ašenai“ Vrš. Pagal pastarąsias formas ir formą tei reikėtų identifikuoti tai. Tai forma su ne visai redukuotu dvibalsiu. Forma tei 010. Forma tei randama žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėje į pietus nuo žemaičių iki Nemuno. Ši forma pasitaiko retai, sporadiškai šalia kitų tos pačios funkcijos formų. Paprastai ji turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Kartais pavartojama ir bevardės giminės įvardžiui daugiau ar mažiau artima funkcija. Nurodytosiose tarmėse formą tei identifikuoti tai negalima, nes dalyje šių vietų jos vartojamos lygiagrečiai. Iš senųjų raštų forma tei plačiai vartojama S. B. Chilinskio Biblijoje. Čia ji turi ir dalelytės bei jungtuko, ir bevardės giminės įvardžio reikšmę. Pasitaiko ši forma ir kituose senuosiuose paminkluose (K. Sirvydo, B. Vilento, S. Vaišnoro ir kt.). Pvz.: Supratotegu tey wis? ChB 31. aβ tey eſmi, neſibijokite. ChB 33. tey man regiji. SD 153. Pirmaghi kalbeghima mielas Theophile padariau apie wiſ ką pradęia tei dariti ir mokiti Jeſus. Vln¹ 190. tei Skaitlumi, tei pakilemis toli didžiaus praſineſch. MT 26ᵃ. Dabartiniuose raštuose forma tei nevartojama. Tarmėse ji yra nykstanti. Forma to 011. Labai retai, sporadiškai šalia formos tai pasitaiko dar forma to rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių kai kuriose vietose. Rytų aukštaičių forma to turi bevardės giminės įvardžio reikšmę; vartojama tik tam tikruose pasakymuose, pvz.: 62 Pinigų turėdamas bet kas mokėtų atiduot skolą, ale gi to ir yr, kad jis neturi. Trgn. Čia ne to: ne dėl pyktinių jie dalijas. Trgn. To yr sunk padaryt. Kpčn. Kai nebe to rūpi, tai išeina iš klieso. Kp. Jau jam ne to rūpi. Dglš. Plg. vis tó viena „vis tas pats“ Ds. Vakarų aukštaičių forma to vartojama dalelytės funkcija, paprastai sakinio pradžioje. To ką aš dabar darysiu ka tei (= teip) išėjo. Jrb. To tu dyvai atsikėlėi šįryt. Jrb. — A tu nuėmei tą vielą? — To kai (žinoma, taip), a lauksi kó. Jrb. To kai (tai kaip) tu misliji? Jrb.11 Ana to beróds tekėi nori. (Juškos Žodyno rankraštis, prie antraštinio žodžio to beróds.) Galbūt ta pati forma to yra ir C. Jurkšaičio pasakose: O jūs rasi ir norėtumėt tó matýt? (Vok. Und Ihr wollt gewiß auch solches sehen?) Jrk 82. Tačiau gali čia būti ir dalies kilmininkas. Dabartiniuose raštuose forma to nevartojama. Formos tas, tą 012. Formos tas, tą vartojamos visame lietuvių kalbos plote tik bevardės giminės įvardžio funkcija. Forma tas vartojama vardininko pozicijoje, forma tą — galininko pozicijoje, ir abi jos atstoja 1k. tai, vartojamą atitinkamose pozicijose. Žemaičių tarmėje, kur formos tai nėra, o tatai, tei retai bevartojamos ir paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją, formos tas, tą bevardės giminės įvardžio reikšme, galima sakyti, vienintelės. Aukštaičių tarmėje, ypač rytinių aukštaičių, formos tas, tą bevardės giminės įvardžio reikšme taip pat yra vyraujančios. Vakarų ir pietų aukštaičių tarmėse forma tai bevardės giminės įvardžio funkcija greičiau pavartojama, negu rytų aukštaičių, bet ir čia tai nurodytoji funkcija nėra dažna. Visame lietuvių kalbos plote vyraujančios formos bevardės giminės įvardžio funkcija yra tas, tą. Formos tas, tą jau randamos ir senuosiuose paminkluose. Dabartiniuose raštuose, priešingai negu tarmėse, formos tas, tą, palyginti su forma tai, yra antrinės. Tai dabartiniuose raštuose yra pirminė forma12 2. FORMŲ FUNKCIJOS 013. Minėtosios formos tarmėse skiriasi pagal vartojimo plotą, vartojimo dažnumą ir funkcijas. Bevardės giminės įvardžio funkciją visame lietuvių kalbos plote paprastai atlieka formos tas, tą. Šalia šių vartojamos kitos formos, kurios turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Kai kurios iš jų pavartojamos ir bevardės giminės įvardžio funkcija. Taigi vienoje vietoje dažnai yra vartojamos kelios formos dalelytės bei jungtuko funkcija ir kelios formos bevardės giminės įvardžio funkcija. Viena iš jų yra vyraujanti, kitos retesnės. Apytikrį minėtųjų formų pasiskirstymą tarmėse pagal funkcijas gali pavaizduoti šį schema: 11 Iš Jurbarko užrašyta E. Grinaveckienės. 12 Žr. A. Valeckienė, min. str., p. 61, 65; plg. lenteles 3, 4, p. 62, 63. 63 Tarmės | Dalelytės bei jungtuko funkcija | Vyraujančios formos | Retesnės formos | Bev ardės giminės įvardžio funkcija | Vyraujančios formos | Retesnės formos | Žemaičiai (išskyrus raseiniškius) | ta | tatai, tei | tas, tą | tatai, tei | Vakarų ir pietų aukštaičiai bei žemaičiai raseiniškiai | tai | tei, to | tas, tą | tai | Rytų aukštaičiai (išskyrus panevėžiškius) | tai | — | tas, tą | tai, to | Rytų aukštaičiai panevėžiškiai | te, tę, ti | — | tas, tą | — Kadangi daugelis minėtųjų formų vartojama dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio funkcijomis, toliau apibūdinamos formų funkcijos iškeliant jų vartojimo tipus, ypač kreipiant dėmesį į pereinamuosius atvejus, kurie galėtų paliudyti apie formų funkcijų raidą. Formų vartojimo dažnumas taip pat palyginamas pagal jų vartojimo tipus. Bevardės giminės įvardžio funkcija 014. Bevardės giminės įvardžio funkcija turi visame lietuvių kalbos plote formas tas, tą. Forma tai šia funkcija vartojama mažesniame plote (nevartojama žemaičių, išskyrus raseiniškius) ir kur kas rečiau, negu formos tas, tą. Visai retos bevardės giminės įvardžio funkcija formos tatai, tei (žemaičių ir jų paribiais), to (rytų aukštaičių). Žemaičių ta ir panevėžiškių te, te, ti aiškia bevardės giminės įvardžio funkcija nerasta. (Žr. 1 pav.) Minėtosios formos bevardės giminės įvardžio funkcija vartojamos daiktavardžio vardininko ir galininko pozicijose. Forma tas eina vardininko, forma tą — galininko pozicijoje; kitos formos vartojamos tos pačios abiejose pozicijose. Visos šios formos vartojamos kaip anaforinės. Jos nurodo anksčiau minėtą ar tuojau po tos formos pasakytą reiškinį bei daiktą apibendrintai, nekonkrečiai. Jų antecedentai paprastai yra ištisos frazės. Vardininko pozicija 015. Forma tas vartojama daiktavardžio vardininko pozicijoje, kai tarinio forma yra: a) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės forma. Šis tipas būdingas visoms tarmėms. Nėr tas taip lengvu, nesakyk. Pj. Tas yr svarbu – žmogų (=žmogui) prasilaikyti. Grd. Kas raudona, tas gražu. Ckn. Tas mano liept (=liepta). Slč. 64 1 pav. Bevards giminės įvardžio funkcijoje vartojamos formos: 1 – tai; 2 – tatai; 3 – tei; 4 – to 5. Užs. Nr. 1026 62 b) Prieveiksmis. Šis tipas labiau būdingas žemaičių tarmei, kur bevardės giminės būdvardžiai dažnai pakeičiami prieveiksmiais. Aukštaičių tarmėse (kaip ir literatūrinėje kalboje) šiuo atveju vartojama dažniau tik gerai, prastai ir dar kai kurie prieveiksmiai. Oi mergelės, tiek metų mokyties, tas y dideliai sunkiai. Kl. Ka reik mokyties apsivedus, tas y vargingai. Dr. Tas y smagiai — kulti su spragilais. Eig. Tas yr baisiai, kad neleid siūsti. Pp. Dešimts rublių — tas y brangiai. Šrk. A remesninks, kad gabus yr, a tas nėr gerai? — No jo, jo, — sako, — tas yr gerai. Kav (LKT 166). Tas negerai, kad nė nejota. Bil tik nereik gulėt, vaikiel, tas gerai. Nair. c) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas. Šis tipas atsiradęs dėl derinimo su tas forma ir paprastai randamas žemaičių tarmėje bei jų paribiais. Aukštaičių tarmėse jis nebūdingas. Čia vietoj vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko paprastai vartojama bevardės giminės forma. Tas man kaip į kaktą y parašyts. Ms. Užmirštas tas, ko nebturi. Krš (LKT 95). Tas nėr teip pramanyts. Krg. Tas yr pameluots, kad širdis sveika. Nd (LKT 146). Tas nieks gers nėr. End. Kas raudons (=raudona), tas puikus (=puiku). Zst. Katras gers, tas y brangus. Mdn. d) Veiksmažodžio 3 asmens forma. Turi galvoti, an ką tas išeit. Nmš. Tas yr jau kokie aštuoni metai, dar nė kojos neskaudėjo, galėjau šokti. Vndk. Karo laike tas buvo. Bbr. — Šį metą jūs mažai gausit. — Tas jau yr. Trk. Kritau nuot aukšto, gal tas attiepia. Jd. Tas tau tep lengvai nepraeis, nebijok. Kt. Ir to jis nori, ir tas jam rūpi. Grž. Tas jam nerūpi. Plv. Tik aš nepamenu, kuriais metais tas buvo. Sv (LKT 301). Tas ir yr, kad aš nežinojau. Ktk. e) Daiktavardžio arba daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininkas. Šis tipas daugiau būdingas žemaičiams ir jų paribinėms tarmėms. Būti mokytu žmogum — tas yr didelė laimė. Grg. Jei malkas skaldyt — tas yr nejuokai. Als. Ka pradėjo žūčyt kits kitam sveikatos, tas yr neblogos dalyks. Varn. Dešimts rublių kainuo parvažiavims, tas nieks nėr. Lnk. Dešimt kapeikų — tas yr kas. Klk. Ka biškį užlyn, tas y niekai. Kerv. Kad cigonai pagrieb­davo vaikus, tas yr teisybė. Ktč. Nežinau, ar tas laimė, a nelaimė. Žg. Tas būtų didžiausis džiaugsmas motinai. NnJ. Kaip rodo iškelti-eji tipai, forma tas kur kas plačiau vartojama žemaičių tarmėje, negu aukštaičių. Ten, kur žemaičiai vartoja formą tas, aukštaičiai dažnai pasako tą patį be formos tas arba vietoj jos vartoja įvairias dalelytes, daiktavardinį junginį tas dalykas ir pan. Plg.: Žem. Tas negal būti, ką tiek tėduos. Srp. Aukštaičiai pasakytų be tas: Negali būti, kad tiek tėduos. Žem. Tas y gerai, ka pamokė tokį suskį. Pp. Aukštaičiai pasakytų: Gerai, kad pamokė tokį suskį. O čia tai gerai, kad pamokė… ir pan. 016. Forma tai vartojama daiktavardžio vardininko pozicijoje, kai tarinio forma yra: a) Daiktavardžio bei daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininkas. Šis tipas dažnas; vartojamas visose aukštaičių tarmėse ir žemaičių raseiniškių. 66 Tai ir yra laimė. Vs. Tai mą dukte. Šlčn. Tai tikra durnė. Vdk. O ma-atrodo, ka tai mana višta. Knk. Tai mano uošvienė. Jknč. Tai ji klausia: „Kasčia?“ Ragana atsako: „Tai mano ližės, tai mano kačergos. Všt. Žūrau – andangaus yra kokios stangos raudonos. Kas gi tai? Gal bus lietaus? Škl (LKT 389). Anys supratę, kad tai labai geras dalykas (ta vetis). Msn (LKT 286). Tai manos dukteres. TrškV. Forma tai šio tipo pasakymuose yra labai artima daleleytei. Šia forma tik nurodomas daiktas, o tarinio vardininkas apibūdina daiktą. Žemaičių tarmėje šiais atvejais vartojama forma tas, plg.: Žem. Kas tas yr, nesupranti. Varn ir aukšt. Kas tai yra, nežinau. Pvč. Žem. Pri kūtės kur y, tas laidars. Plkn ir aukšt. Tai buvo klėtis. Nm. (Plg. dar pavyzdžius 014 e.) b) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės forma. Tipas nėra darus. Pasitaiko vakarų ir pietų aukštaičių bei žemaičių rasėniškių tarmėse tokie pasakymai: Linus rauti reikia, ale tai ma nelabai sunku. Čbt. Tai yra sunku. Pkp, Knr, Nmk, Bt, Jni. Rytų aukštaičių tarmėse vartojama forma tai su būdvardžių bevardės giminės forma prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, pvz.: Kas raudona, tai gražu. Krns. Kas saldu, tai ir gardu. Spt. Pastaruosiuose sakiniuose forma tai jau daugiau dalelytė, negu įvardis. c) Prieveiksmis. Tipas nedarus. Kad tu iš smilgų taisai tvorą! – Tai kad, – sako, – jau aš greit mirsiu, tai man užteks. – Oi, nēgerai tai, – sako, – seneli: kitam gi liks, kap gerą pataisysi. Tlt (LKT 365). Aš ir jaučiu, ka tai negerai. Skr. d) Veiksmažodžio 3 asmens forma. Tipas taip pat nedarus. Pasitaiko tokių pavyzdžių šalia atitinkamų su dažnesne forma tas vakarų ir pietų aukštaičių tarmėse. Sakyk nesakyk, tai jam visai nerūpi. Alk. Bene ma tai rūpi. Slv. Tai buvo ažu Smetonos laikų. Grv. 017. Forma tai bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje vartojama panašiais atvejais, kaip ir forma tas, tačiau kai kurie tipai su forma tai yra reti. Forma tas vartojama kur kas dažniau, negu forma tai. Forma tai dažniau pasitaiko tais atvejais, kai ji yra artima dalelytė. Plg. tos pačios tarmės įvairaus tipo pasakymus su forma tai ir su forma tas: 1) Tai vis mano darbs, 2) Tas yr viskas niekai, 3) Tas yr gerai. Pšk. Pirmajame pavyzdyje vartojama tai; šio tipo pasakymuose ji yra artima dalelytei. Antrasis pavyzdys yra tokio pat tipo, kaip pirmasis, bet čia vartojama forma tas, ją palaiko toliau einanti forma viskas, čia tas viskas sudaro sudėtinį veiksnį. Trečiajame pavyzdyje tarinio funkciją atlieka prieveiksmis, tokio tipo pasakymuose būdinga forma tas. Kartais toje pačioje tarmėje vartojamos lygiagrečiai ir forma tas, ir forma tai, plg.: 1) Kas saldu, tas ir gardu, 2) Kas saldu, tai ir gardu. Skp. 018. Forma tatai bevardės giminės įvardžio funkcija daiktavardžio vardininko pozicijoje pasitaiko retai, pvz.: Seniai tatai buvo – buvau dešims ar vienuolikos metų. Vt (LKT 115). 5* 67 Kiek dažniau ši forma pasitaiko su apibūdinamuoju tarinio vardininku, kai ji yra artima dalelytei, pvz.: Tatai skirtas (ypatingas) veršis. Žbn. Tatai yra senų dienų pasaka. Gršl. 019. Forma tei bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje pasitaiko taip pat labai retai. Pvz.: Žmogui tei priliktą, gyvenk, žiūrėk, kol akis užmerksi. Erž. Tei didelė laimė. Dž. 020. Forma to rasta bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje tik sporadiškai rytų aukštaičių tarmėse šalia kitų formų, pavyzdžius žr. 011. Galininko pozicija 021. Forma tą vartojama bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozicijoje, kur forma tas vartojama vardininko pozicijoje: a) Kai tarinį ar jo dalį sudaro galininko reikalaujantis veiksmažodis: Anos pasako tą mano mamai (kaip bėgusios išsigandusios). Kik (LKT 45). Leisl vaiką į mokslą kainuoj. Aš gerai tą žinau. Škt (LKT 159). Su galininko veiksmažodžiu forma tą dažnai vartojama prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, koreliuodama su forma ką šalutiniame dėmenyje, pvz.: A padarei tą, ką aš tau sakiau. Škn (LKK XI 198). Atvažiuos, ką nori, tą tedaro. Dkšt. Ką jau man įkaukėt galvon, tą atsimenu. Gdė. b) Su galininko prielinksniais: Aš gavau ne už tą, ne už knygų nešimą. Kdn. 022. Tam tikruose pasakymuose bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozicijoje tose pačiose tarmėse pavartojama ir forma tas, pvz.: Tas sunku padaryt. Grl, Mrs, Lb. Tas viskas vaikam nesnorėt pasakot. Mrp. 023. Forma tai vartojama galininko pozicijoje tose pačiose tarmėse, kaip ir vardininko pozicijoje: a) Su galininko reikalaujančiais veiksmažodžiais: Menu, tai ma tėvas dudeno (pasakojo). Gdš (LKT 369). Ne tep jau lengvai tai padaryt. Brt. Kad būtum tai nesakęs. Jon. Toj mergina nuėjo ir visa tai papasakojo raganai. Mrk. b) Su galininko prielinksniais. Duot ryškštę už tai, kad nepasiklausus ima. Vngr. Ir vėl juos priėmė, fiktais uždraudė važinėtis jo ratukais. Nakčia boba ir vėl neiškenčia, vis prašo, kad ją pavežintų. Ir pradeda vežiot bobą. Pakilo didžiulis bildesys. Dievas liepė už tai lipt iš dangaus žemėn. Svl (LKT 376). 024. Forma tai vartojama galininko pozicijoje lygiagrečiai su forma tą. Kai kuriose vietose vienodai pasakoma: Tai sunku padaryt ir Tą sunku padaryt. Arml. Dalelytės bei jungtuko funkcija 025. Dalelytės bei jungtuko funkcija plačiausiai vartojama forma tai. Ji randama visoje lietuvių kalbos teritorijoje, išskyrus žemaičius (be raseiniškių), kur vartojama ta, ir rytų aukštaičius panevėžiškius, kur vartojamos te, tę, ti. Būdinga dar ir tai, kad aukštaičių dalelytė bei jungtukas tai kur kas dažnesnė, negu žemaičių ta. Vietoj pastarosios dažnai vartojamos kitos dalelytės. Šalia šių atskirose vietose dar pasitai- 68 2 pav. Dalelytės bei jungtuko funkcija vartojamos formos: 1 – ta, 2 – ta, 3 – tai, 4 – tai, 5 – to, 6 – ta, 7 – tę, 8 – ti, 9 – tei ko tatai, tei (žemaičių ir jų paribiais), labai retai to (užfiksuota vakarų aukštaičių tarmėje). (Žr. 2 pav.) Šios formos iš esmės savo vartojimo tipais nesiskiria, todėl apžvelgiamos kartu. 1. Tai ir kt. labai dažnai vartojamos pradžioje sakinio, ypač ką nors pasakojant. Tai jūs13 klausei mane, tos slaugės: „ar jis mirs?“ – Nugi, – sakau, – matyt, kad jau mirs! – Tai palik jį ant ryto! – Tai sakau: „ryto dienos jau nesulauks!“ Sakau: „duokit man jį neštis.“ Tai sako: „ne, silpną neduosiu neštis, palik!“ Tai aš sakau: „duokit man pabūt“… Grl (LKT 199). Tė buvo i daugiau tų pievų. Tė ganýdavom mes karves. Tė buvo trys karvės tokios. Grž (LKT 219). Pirm važiuodavo par kaimą bitelės. Tė pavož’ kokį [vyrą] po doklu aba i kubilą ikiš. (…) Tė važiuoj i pil’ vandeniu an tą kubilą. Mkn (LKT 241). Tas [tėvas] sako: „nuplėšk stogus, bus šiaudų, šiaudus tuos iškulk i nevėtytus pasėk laukus. Tatai visus ir apsėjo laukus. StirL (LKT 104). Tei prašiau mamos, kad tik greičiau pasiūtų marškinius. Stak. To tū, dyvai, atsikėlė širy. Jrb. Tas pats pradžioje savarankiško dėmens. Sakydavo, tai čia yr buvusi pilis an to kalno. Vlkš (LKT 176). Aš imtis, tai su kuom aš imsiuos. Ar (LKT 181). Sako: „te padėk tu man!“ Nrv (LKT 243). Taip išigrudens vaikas, tā nusikukčiodams verkia. Als (J.). Tas pats prieš įterpinį. Vo miežiai, tai žinai, benešant trupa. Vdk (LKT 121). Pernai, tai jūs pamatytut, koki rugiai buvo! Glč (LKT 210). Bet tėvu mano te sakė, kad įkando (gyvatė). Bsg (LKT 219). Vo jaunoj, tei sako, baisiai rėkė. Klm (LKT 107). Šios formos taip pat gali pradėti bet kokią frazę. Jos gali būti: prieš klausiamąjį sakinį, pradedamą klausiamąja dalelyte, pvz.: Tai kur eini? Užg (LKT 233). Tai ką čia darai? Plm (LKT 226). To kai (=kaip) tu mįslyji. Jrb; prieš prijungiamąjį sakinį, pradedamą prijungiamuoju jungtuku, pvz.: Tai kai nušąuna, išsidalina, kiek te medžioj. Pšč (LKT 160). Tie gaidukai išstypę, tai kai tu juos nupeši, tai bus tik vienos kinkos. Jrb (LKT 179). O jau su šita [meškere], tai jei tinka [jaukas] – ima, netinka – nubėga [žuv is]. Zp (LKT 192). Netiesioginėje kalboje tai ir kt. gali būti pradedant šalutinio dėmens frazę po prijungiamojo jungtuko, plg.: Žmonės kalba, kad tai būk čia tokia yra užburta ta pilis. Lauks (LKT 173). 2. Tai ir kt., eidamos sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, sudaro grupes su kitomis dalelytėmis bei jungtukais. Nagrinėjamosios formos gali būti prieš kitas dalelytes bei jungtukus (a), po kitų dalelyčių ar jungtukų (b) ar tarp kitų dalelyčių bei jungtukų (c). Šios grupės taip pat dažnai yra nekirčiuotos ir pris šlieja intonaciškai prie po jų einančio kirčiuoto pilnareikšmio žodžio. a) Tai jau nebe juokai, jei koja tinsta. Drg. Tai kad ėmėm šaukt, uliuot visi! Tai kad rūko, nurūko [vilkas]. Slv (LKT 189). Bile tik muzika griežia, tai ir smagu. Klm. Ta jau šįmet lytos mets. Knb. Tei vis tavo tvaršas duris palikti [atdaras]! Vg (LKT 102). 13 Sakinyje nagrinėjamosios formos paprastai nekirčiuotos. Jos proklitiškai šliejasi prie paskui jas einančios kirčiuotos formos. Čia ir toliau sakiniuose kirčiuojami tie žodžiai, prie kurių nagrinėjamosios formos eina. Formos tė, tę, ti pavyzdžiuose paliekamos netranskribuotos. 70 b) Nū tai gerai, tai aik dar (= dabar) tu in aigulį. Užg (LKT 233). Kai nueidavo spanguolių…, na tai tę (= ten) gyvačių tai yra. Pšs (LKT 159). O tai jo laimė, kad neradau, būčia davęs in ausį. Brš. Svaidy­t seną žmogų su akmenimis – a tatat tai tas yr gerai? Skl. Vo tei sakau, kaip tatai cibules ėsti sveik. Vg. Vedu esav semu, i tā kūšav. BdS (LKT 113). Kàs ta durnūmas žmonių! Vrd (LKŽ V 362). Nū ti kárvėms toms uždeda tokius vainikus iš beržų šakų. Nū ti pareina su vainikais tais. Rgė (LKT 183). Nū tę aš ten trejus metus išbuvau. Žml (LKT 239). c) Nū tai dā biškį pabuvau ir paskui aš išbėgau iš tę. Lkč (LKT 191). Ale tai dā nō (= nors) kailis nesudraskytas buvo. Slv (LKT 189). Dūrė ir išdūrė [žuvis] tinklą ir išėjo, taigi tai vė kokia [didelė]. Kriu (LKT 188). Nu tai jau kad sutinka, tai butelį išgeria. Pvk (LKT 181). O ka tę ka tep anksčiau būčia nuvėjus. Mžš. 3. Panašiai kaip su dalelytėmis, tai ir kt. vartojamos su prieveiksmiais. Prieveiksmis yra sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, po jo eina nagrinėjamoji forma. Kai kurie taip vartojami prieveiksmiai yra labai artimi dalelytėms bei jungtukams (kur, čia, kaip ir kt.). Kur tai matyta, kad vaikai tėvų neklausytų. Skp. Kaip tai gal būt visi, kad aš vieną kiškį pavogiau? Pv (LKT 365). Pirma ti gulė kelė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. 4. Tai ir kt. taip pat sudaro pradines grupes su dalelytėmis ir prieveiksmiais. Nū čia paskun tai aš neatsimenu, kur juosius vežė. Ktč (LKT 167). O dabar tai jau kuom toliau, tuom teknika geresnė. Kad būtų užtaisai, ka nereiktų rišt – va tada tai jau gyvenimas būtų. Nū o dabar tę kaip jau gerai gyvent, tę niekad geriau nebegal būti. Nū tę dabar nueina, kada jau tie linai atsiklėję, tę tados apverčia į antrą pusę. Stkn (LKT 164). Mgč (LKT 245). Kri (LKT 238). 5. Panašiai kaip su prieveiksmiais, tai ir kt. eina su bet kokia forma, turinčia aplinkybės funkciją. Nagrinėjamosios formos yra tuojau po aplinkybės. Pavasa­rį tai išėjau mokytis į siuvėjus. Kav (LKT 166). Prieky klaimo tai kluōnas. Užb. Nū o vakarais tę, būdavo, pasitaiso ubagai. Mkn (LKT 241). 6. Tai ir kt. vartojamos tuojau po daiktavardžio bei jo sintaksinio atitikmens, paprastai einančio sakinio, dėmens ar frazės pradžioje ir atliekančio papildinio funkciją. Po tai ir kt. eina tarinys su savo grupės žodžiais. Veiksnio dažnai nėra arba jis tik numanomas. Kartais yra veiksnys prieš papildinį pradžioje sakinio. Arklį tai ant važų turi, o jautį tai teip. Blk (LKT 190). Matai, an ko kam patraukimas: kits an šautuvų, kits gert, o ma tai žvejot. Tokio vyro, kaip anas, tai reta rast. Didelių nepaga­vęs, o tokių mažiukių tai ėsam pagavę. Kriu (LKT 188). Išdykaut ta moka. Kvl. Aš tų jaučiu ti bijau. Skt (LKT 159). Grybaut ti dieną naktį eičiau. Krk (LKT 162). Iš tō tatai tókios i pasidarėm. Gd (LKT 73). Aš neliesiu ašarų, munės tei nepabaidysit! Urk (LKT 97). O tų kaušinių, pieno tei anims kožna diena duok i duok. Klm (LKT 106). Plg. atvejus, kur nagrinėjamosios formos po papildinio kartu su kita dalelyte ar prieveiksmiu: Mān jau dabar tę daug geriau. Mgč (LKT 244). Tās ta jau sunkū padaryt. Vnt. 7. Tai ir kt. taip pat vartojamos po daiktavardžio bei jo sintaksinio atitikmens (gali būti su priklausomais žodžiais), einančio sakinio, dėmens ar frazės pradžioje 71 ir atliekancio veiksnio funkciją. Po nagrinėjamųjų formų eina tarinys, kurį gali sudaryti įvairios formos (apibūdinamosios reikšmės daiktavardis, būdvardis, būdvardžio bevardės giminės forma, prieveiksmis, veiksmažodis). Žmogus be nusistatymo tai lapšė. Plv (LKT 200). Nū vestuvės tai taip sūn. Pvk (LKT 181). Aš tai nebijau. Raud (LKT 184). Šitaip sėdėt tai gera, bet darbas laukia. Sdl. Mokslas ta gerai. Stl. Tėtušis tę mirė seniai labai. Jkn (LKT 245). Aną tat tai slópulį biškį tur. Įp (LKT 63). Gražiausis susūkavims tei kąsos. Klm (LKT 107). Šiais atvejais tai ir kt. taip pat gali eiti su kitomis dalelytėmis. Mano brolis tai dá árdayo su jaučiais. Blk. (LKT 190). Kupetaitė tai jau mažà, kūgis — didelis. Bjr (LKT 193). Mat yra trys jautukai, viens ti jau bulius ka o-o. Škt (LKT 159). Pjauti — và tai jau mán sunku. Krtv. 026. Visais aukščiau išskaičiuotais atvejais tai ir kt. turi struktūrinę, ne semantinę funkciją. Net ir aiškios pabrėžiamosios reikšmės šios formos neturi. Jos pradeda sakinį, dėmenį, frazę. Su kitomis dalelytėmis bei prieveiksmiais sudaro pradines grupes. Šios formos sustiprina frazių, sakinių, sakinio dėmenų dalijimą kontekste. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, kur kalbama ištisomis frazėmis, kurios sunkiai dalijamos į sakinius. Viduryje sakinio nagrinėjamosios formos sustiprina sakinio narių dalijimą sakinyje. Pavyzdžiui, 6 ir 7 atvejuose, kur pirmoje vietoje eina daiktavardis ar jo sintaksinis atitikmuo, o tik po pastarojo nagrinėjamoji forma, — ši forma atidalija pirmą ją einantį daiktavardį nuo kitų sakinio narių. Daiktavardis atskirai ir akcentuojamas sakinyje, o nagrinėjamoji forma intonaciškai šliejasi prie po jos einančio savarankiško žodžio. Tuo būdu tas daiktavardis sakinyje daugiau ar mažiau iškeliamas. Kartais, dar daugiau iškeliant daiktavardį bei jo atitikmenį ir pabrėžiant jų reiškiamo daikto svarbą sakinio minčiai, po nagrinėjamosios formos dar papildomai vartojama kita įvardžio forma (tas, jis, visi), kuri atitinka daiktavardį bei jį atstojantį žodį sintaksiškai (su jais derinama) ir juos lyg paantrina. Pvz.: Medinė tą žagrę tai turėdavo mokėt artojas ir pasidaryt, o šitas geležinės tai tās kalviai padarydavo. Blk (LKT 190). O lakštingalai tai tuos krūmuos vakare tai jie duod (čiulba) didiai puikiai. Tkn. Jaunesni tai visi an lauko. O jau jo tieji guzikai tai visi iš vieno net varva, kap jie blizga! Krn (LKT 228). Nagrinėjamosios formos šia grynai struktūrine funkcija sinchroniniu požiūriu artimesnės dalelytėms. Tačiau jos gali būti traktuojamos ir kaip jungtukai — šios formos, ypač eidamos sakinio bei dėmens pradžioje, iš tikrųjų jungia teksto atkarpas. Mums čia svarbu tik tiek, kad, be struktūrinio vaidmens, šios formos nurodytaisiais atvejais kitų funkcijų neturi. 027. Be aukščiau minėtos grynai struktūrinės funkcijos, tai ir kai kurios kitos formos (ta, të, tę, ti) turi dar kitokių sintaksinių bei semantinių funkcijų, kurios yra apibrėžtos tam tikro konteksto. 1. Tai ir kt. vartojamos prijungiamajame sakinyje pradžioje pagrindinio dėmens ir koreliuoja su prijungiamaisiais jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais šalutiniame dėmenyje (tai… kad, tai… kiek, tai… kas ir kt.) Tokios formų poros vadinamos poriniais jungtukais14. Tarp dėmenų yra priežasties, sąlygos, pasekmės ir kt. santykiai. 14 Lietuvių kalbos gramatika, II, Vilnius, 1971, p. 657. 72 Perniai kad užėisi, tai uogų raudona, raudona. Bršn. Kai tiktai sunkesnis darbas, tai ir pasiverčia didžiausiu karšinčium. Tt (LKT 108). Kiek aš gaudavau barti, tai aš jau negaliu nė apsakyt. Lkč (LKT 191). Kas ant pilvo, tai visi mato, kas pilve, tai — niekas. Kbr (LKT 203). Kas raudons, ta gražūs. Lm. Jei eisi velykų naktį vogti, ta gali išsigelbėti nuo mirties. Skrp (LKT 71). Ka visų tokie vaikai būtų, ti nieks neverktų. Škt (LKT 159). Kaip jau man buvo dvyleka metų, tę tada aš išėjau už piemenę. Žml (LKT 239). 2. Tai ir kt. vartojamos sujungiamajame sakinyje ir eina sujungiamaisiais jungtukais. Tarp dėmenų yra tokie pat santykiai, kaip pirmuoju atveju (tik čia nėra prijungiamųjų jungtukų). Pirma kas kuo mirė, tai sakydavo kirminas. Kbl (LKT 107). Tik duok valią paršui, tai tuoj akis kabina. Lau (LKT 163). Nu ką — vienas negyvensi, tai apsivedžiau. Prn (LKT 231). Duok pinigo, ta parnešiu. Žgč (LKT 122). Pats šeria, pats melžia, t a tas — bandžius. Lc (LKT 43). Gryčioj košė, o klėty pienas, ti lekia dažyt. Psd (LKT 222). Karšta, te kur jos eis?! Gst (LKT 243). Žaidžiam, tė nei į galvą nebėr tie gyvuliai. Gržš (LKT 219). Už velnį geresnis [vyras], tai sugyventi galim. Rdn (LKT 74). 3. Tai ir kt. pakartojamos pradžioje kiekvieno sujungiamojo sakinio dėmens, ką nors išskaičiuojant. Šiais atvejais tai... tai yra kartojamasis jungtukas. O tie darbai tai koki: tai vakarė šūnt pašėrei, tai stotkus (=indus) suplovei parginės — tai čia toki lengvi darbai. Vlnč (LKT 187). Tai gyvulį išsiaugina, tai šią, tai tą, teip ir pragivena. Všn. Ta kriaučkāi, ta vėl kam — tep i nelieka. Trk. Visi šie tai ir kt. vartosenos atvejai turi ryšį su aukščiau minėtais tų pačių formų vartosenos atvejais grynai struktūrine (nesemantine) funkcija. Jiems bendra tai, kad ir vienais, ir kitais atvejais tai ir kt. pradeda dėmenį. Pastarieji atvejai skiriasi nuo aukščiau iškeltų tik savo semantine-sintaksine funkcija. Pastaraisiais atvejais tai ir kt. ne tik jungia dėmenis, bet ir reiškia jų tarpusavio santykius. Tuo tarpu aukščiau minėtais atvejais tai ir kt. neturi net ir tokios apibendrintos reikšmės (sakinio dėmenų santykių žymėjimo), jos tik dalija sakinio dėmenis. Dėmenų tarpusavio santykių žymėjimas yra sąlygojamas atitinkamo konteksto. Tą sintaksinę-semantinę funkciją minėtosios formos įgyja pastaraisiais atvejais tik dėl konteksto. Tai rodo, kad nagrinėjamųjų formų vartosena pastaraisiais atvejais yra tų formų vėlesnės raidos rezultatas. Patį seniausią šių formų vartosenos etapą atspindi tie atvejai, kur minėtosios formos turi gryną struktūrinę funkciją. 028. Tai ir kt. turi ir sustiprinamąją funkciją — pabrėžia reikšmę tų žodžių, prieš kuriuos jos eina. Šiais atvejais minimosios formos dažnai yra kirčiuotos. Jos taip pat pradeda sakinį, dėmenį, frazę (neretai su kitomis dalelytėmis). Tai ir kt. sustiprina reikšmę: a) daiktavardžio: Tai sveikatā (prasta sveikata): kai pas vištas (=vištų). Grk (LKT 168). Tai laimė, kad aš niekur neišėjau. Dm. Tai bėda žmogui — paskutinė karvelė krito. Gdm. Ti tamsumas nakties! Škt (LKT 159). Tė da laimė, ka neužmušė. Dkn. b) būdvardžio bei būdvardžiskojo žodžio įvairių formų: Tai išsprōgusios akys (labai išsprōgusios). Jrb (LKT 180). Tai sunku senatvėj. Jtk. Tai gražiausia, kad tu toks vyras ir žąsino bijai! Alk; c) prieveiksmio: 73 Tai gerai, ka dienos akims (šviesoje) iškūlėm. Erž (LKT 126). Tataĩ gerai, kad tuomi viskas į baigės. Užv; d) veiksmažodžio: Taĩ nusisekė kap šuniui botagas. Plm. Taĩ papuolė laimė mergicai – toki vyrą gavo. Vlkj. Šie tai ir kt. vartosenos atvejai taip pat yra apspręsti konteksto ir tam tikro minimųjų jų formų bei kitų sakinio narių intonavimo. Jie taip pat yra naujesni už nagrinėjamųjų formų vartosenos atvejus gryna struktūrinė funkcija. 029. Atskirais atvejais tai ir kai kurios kitos formos, vartojamos sakinio, dėmens ar frazės pradžioje vienos ar su kitomis dalelytėmis, priklausomai nuo konteksto bei kalbos situacijos, savo funkcija labai priartėja prie bevardės giminės įvardžio. Jos turi daugiau ar mažiau aiškią nurodomąją reikšmę. Tai pereinamieji atvejai tarp aukščiau nurodytos struktūrinės dalelytės bei jungtuko funkcijos ir bevardės giminės įvardžio funkcijos. Tai vėjas kap papučia, tas kirvakotis bampt, ji sako: „,tai mano tėvelis malkeles kapoja“. Auk (LKT 362). Anksti ryto kelkis: dar saulei netekėjus ir geni, o paskui pareini, pavalgai ir vėl an visos dienos aik in gyvulius. Tai ne dar (= dabar), dar visi dirba vienap. Dg (LKT 367). Tai buvo nelabai toli. Ker. Sudėjau kupeton sieną, iš kupetaitės bus vežimaitis. Oi, tai vis mano rankelių darbas. Lš (LKT 383). Čia tai trūmpas [siūlo] galiukas. Dkš (LKT 210). Šarkus vyras, tai ne tie sutraukos. Plv. Ūsorius labai gera žuvis. Tai jau brangiausia būdavo žuvis. Zp (LKT 192). Plūgos nebuvo, kumet tataĩ atsirado! Šaukl (LKT 65). Tokius namus išsistatė – ne juoks tataĩ. Vg (LKT 102). Gražiasis ano balakons tataĩ! Vg (t. p.) Pabenga tataĩ! Vg (t. p.). Plg. dar pavyzdžius 016 a, b. 030. Iš to, kas buvo nagrinėta, galima padaryti tokius apibendrinimus. 1. Lietuvių kalbos tarmėse tai ir jos variantai yra daugiau dalelytės, negu bevardės giminės įvardžiai. Tai, vartojama beveik visose aukštaičių tarmėse, dažniausiai turi dalelytės funkciją, bevardės giminės funkcija pasitaiko palyginti retai, paprastai tik pereinamais atvejais. Žemaičių ta, ir rytų aukštaičių panevėžiškių te, te, ti formos turi tik dalelytės funkciją. Formos tatai, tei, to iš viso retos, pasitaiko abiem funkcijomis. Bevardės giminės funkcija visame lietuvių kalbos plote dažniausiai vartojamos vyriškosios giminės vienaskaitos formos tas, tą. 2. Formų tai, tatai, tei bevardės giminės įvardžio ir dalelytės funkcijos yra tarp savęs artimai susijusios ir gali būti viena iš kitos išsirutuliojusios. Pagrindas šioms funkcijoms suartėti yra tai, kad bevardės giminės įvardžių nurodymas yra labai bendras, neapibrėžtas, abstraktus. Ypač artimas ryšys tarp dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio, einančio vardininko pozicijoje. Minimosios formos bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje taip pat dažnai eina sakinio ar dėmens pradžioje, kaip ir turėdamos dalelytės bei jungtuko gryną struktūrinę funkciją. 3. Minimųjų formų, kaip dalelyčių bei jungtukų, seniausia funkcija yra gryna struktūrinė – pradėti sakinį, frazę bei sustiprinti sakinių, frazių dalijimą kontekste. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, kur kalbama ištisomis frazėmis, kurios sunkiai dalijamos į sakinius. Kitos dalelytės bei jungtuko funkcijos – sustiprinti žodžių reikšmę, jungti dėmenis ir reikšti jų santykius – yra tų formų vėlesnės raidos rezultatas (priklausomai nuo konteksto). 74 4. Formos tas, tą neturi dalelytės bei jungtuko funkcijos, nes yra atėjusios iš vyriškosios giminės paradigmos ir su pastarąja dar glaudžiai susijusios (kita reikšme jos vartojamos kaip vyriškosios giminės formos). Formų tas, tą ekspansyvumas tikriausiai ir neleido kai kurioms dalelytėms įsigalėti bevardės giminės įvardžio funkcija (plg. žem. ta, panevėžiškių tę, tę, ti, šalia kurių bevardės giminės įvardžio funkcija paprastai vartojamos tas, tą formos), nors tos dalelytės pagal savo semantiką ir vartojimo tipus visiškai atitinka kitas formas (tai, tatai, tei), kurios vartojamos dalelytės bei jungtuko funkcija ir, be to, turi ir bevardės giminės įvardžio funkciją. 5. Kadangi tarp dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio nėra neperžengiamos ribos, tai daugelį formų, lietuvių kalboje pažįstamų kaip dalelytės bei jungtukai, galima gretinti su ide. bevardės giminės įvardžių formomis. Žem. ta < *to; panevėžiškių tę, tę, ti, jeigu jos nėra iš tai, tei, bet redukuotos iš te, kaip latvių te, galima būtų laikyti *e/o kamieno sena forma *te, išlaikiusia e refleksą. Taigi ta ir te būtų to paties *e/o kamieno paralelinės formos. Kaip ta santykiauja su te, taip tai santykiauja su tei. Forma to yra pailginta ide. *tā (Ntr. Pl. Nom.-Acc.). Plačiau apie šių formų kilmę numatoma išspausdinti kitą straipsnį. A. ВАЛЯЦКЕНЕ ФОРМА tai И ЕЕ ВАРИАНТЫ В ЛИТОВСКИХ ГОВОРАХ Резюме 1. Кроме формы tai и изредка встречающейся tatai, в литовских говорах употребляются еще древние частицы-союзы: жем. ta (< и.-е *to), панявежских говоров tė, tę, ti, ср. латыш. te (по всей вероятности и.-е. *te — форма с е и.-е. основы *e/o), в отдельных случаях to (и.-е *tā, ср. Nom.-Acc. Pl. Neut. -ā), tei, которая относится к форме tai так, как форма te — к форме ta. 2. Самая древняя функция этих форм — чисто структурная: они начинают предложения, компоненты предложений, фразы и делят предложения на составные их части. 3. Некоторые из этих частиц-союзов (tai, tatai, tei, to) приобрели и функцию среднего рода указательных местоимений. В указанной функции в говорах они употребляются сравнительно редко, чаще всего только в тех случаях, когда приближаются к частицам-союзам. 4. В функции среднего рода указательных местоимений на всей территории распространения литовского языка шире всего употребляются формы tas, ta. Остальные формы территориально распределяются таким образом: в аукштайтских говорах, кроме панявежских, и в жемайтских рассейкинских — форма tai (в функции частицы-союза, реже в функции среднего рода указательных местоимений); в жемайтских говорах, кроме рассейкинских, — формы ta (в функции частицы-союза), tatai (в функции частицы-союза, изредка в функции среднего рода указательных местоимений); в восточных аукштайтских панявежских говорах — формы te, tę, ti (в функции частицы-союза). Формы tei, to встречаются спорадически в разных местах в функции частицы-союза, а также в функции среднего рода указательных местоимений.