Netiesioginės nuosakos (modus relativus) paplitimas ir kilmės problema

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA V. AMBRAZAS NETIESIOGINĖS NUOSAKOS (MODUS RELATIVUS) PAPLITIMAS IR KILMĖS PROBLEMA 1. KONSTRUKCIJOS SU VEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 1.1. Netiesioginė nuosaka (modus relativus, toliau – NN) paprastai vadinamos lietuvių kalbos veikiamųjų dalyvių vardininko formos, sakinyje turinčios verbumfinitum poziciją ir kontrastuojančios tiesioginei nuosakai perpasakoto ar kitokiu būdu netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės pagrindu, plg.: jis gyvenęs kaime (net. nuos.) ir jis gyvena kaime (ties. nuos.). Netiesioginės nuosakos terminas, pradėtas vartoti 1937 m. „Gimtojoje kalboje“1, pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjo lietuvių kalbotyroje2. Nors kartais ir diskutuojamas3, jis vis dėlto yra patogesnis ir tikslesnis už anksčiau vartotą „dalyvinės kalbos“ terminą, kuriuo buvo žymima daug įvairių dalyvių vartosenos atvejų. Kaip ir kitos lietuvių kalbos nuosakos, NN turi specifinę modalinę semantiką ir apibrėžtą formų paradigmą. 1.1.1. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje netiesioginės nuosakos paradigmą sudaro šios formos: 1. Vienatinės: es. l. vn. metęs, -anti, dg. metę, -ančios; būt. k. l. vn. metęs, -usi, dg. metę, -usios; būt. d. l. vn. mesdavęs, -usi, dg. mesdavę, -usios; būs. l. vn. mesiąs, -ianti, dg. mesią, -iančios. 2. Sudurtinės veik. rūš. pradėtinės: būt. k. l. vn. buvęs bemetęs, buvusi bemetanti, dg. buvę bemetę, buvusios bemetančios; būs. l. vn. būsias bemetęs, būsian­ti bemetanti, dg. būsią bemetę, būsiančios bemetančios; veik. rūš. atliktinės: es. l. vn. esąs metęs, esanti metusi, dg. esą metę, esančios metusios, būt. k. l. vn. buvęs metęs, buvusi metusi, dg. buvę metę, buvusios metusios; 1 Žr. J. Lazausko str. „Penkt oji nuosaka“ GK 1937, Nr. 2, p. 24–6 su pritariamu redakcijos prierašu. 2 Plg. J. Balkevičius, Sint. 94 tt.; P. Gailiūnas, LKG II 58–9; N. Sl žienė, LKG II 167 tt.; A. Paulauskienė, Veiksm. 158 ir kt.; dėl modus relativus termino lie. k. plg. E. Fraenkel, IF XLVI 44; P. Trost, LKK III 220; W. K. Matthews, SEER XXXIII 370, E. Hofmann, Indogermanica 29; I. Marvan, SIPr IV 254, B. Сиртаутас, Глагольное сказуемое в совр. литовском лит. языке, Авт. канд. дисс., Вильнюс, 1968, p. 5; Ia. J. Endzelins, DI.I 144; LaGr. 902; M. Rudzīte, Dial. 138, 241, 374; A. Bergmane, MLVG I 624 ir kt. Atitinkamos reikšmės formų paradigmos kitose kalbose taip pat paprastai laikomos atskiromis nuosakomis ir vadinamos modus obliquus (A. Sauvageot, BSL L. 2 208; W. K. Matthews, SEER XXXIII 370), commentativus (W. Fiedler, WZL XV 3 565), imperceptivus (V. Koseska, SFPS XIII 166), narrativus (B. Panzer, OSS III 70 ir bulgarų k. gramatikose), auditivus (J. Endzelins, LaGr. 902; В. З. Панфилов, Взаимоотношения языка и мышления, Москва, 1971); pagal B. Panzerio OSS III 70 siūlomą universalią modalumo ir modusų lentelę — modus narrativus (auditivus). Tad lie. ir la. taikomas modus relativus terminas yra tradicinis. Dėl lie. ir la. NN išsky­rimo teorinių pagrindų bei motyvų žr. I. Marvan, SIPr IV 253–4. 3 A. Girdenis, V. Žulys, Baltistica IX (2) 210. 7 qūt. d. l. vn. būdავęs metęs, būdavusi metusi, dg. būdavę metę, būd avusios metusios; bū s. l. vn. bū sias metęs, būsianti metusi, dg. būsią metę, bū siančios metusios; nev. rūšies su es. l. nev. dalyviais: es. l. vn. esąs metamas, esanti metama, dg. esą metami, esančios metamos; būt. k. l. vn. buvęs metamas, buvusi metama, dg. buvę metami, buvusios metamos; būt. d. l. vn. bū davęs metamas, būdavusi metama, dg. būdavę metami, būdavusios metamos; būs. l. vn. būs iąs metamas, būsianti metama, dg. būsią metami, bū siančios metamos; nev. rūšies su būt. l. nev. dalyviais: es. l. vn. esąs mestas, esanti mesta, dg. esą mesti, esančios mestos; būt. k. l. vn. buvęs mestas, buvusi mesta, dg. buvę mesti, buvusios mestos; būt. d. l. vn. bū davęs mestas, būdavusi mesta, dg. būdavę mesti, būdavusios mestos; būs. l. vn. būs iąs mestas, būsianti mesta, dg. būsią mesti, bū siančios mestos . NN formų paradigma yra simetriška tiesioginės nuosakos paradigmai. Tiek vientisinių, tiek sudurtinių NN laikų formos sudaro priešpriešą atitinkamoms tiesioginės nuosakos formoms, plg.: yra, buvo, būdavo, bus metęs: esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs metęs. Lygiai taip pat santykiauja su ties. nuosaka ir NN nev. rūšies formos yra, buvo, būdavo, bus metamas: esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs metamas; yra, buvo, būdavo, bus mestas: esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs mestas. 1.1.2. Nuo kitų lietuvių k. veiksmažodžio nuosakų NN skiriasi tuo, kad jos formos nėra kaitomos asmenimis. Tuo atžvilgiu ji tik sąlygiškai gali būti laikoma asmenuojamų veiksmažodžio formų sistemos dalimi. Savita ir jos vieta kitų nuosakų tarpe. Literatūrinėje kalboje vartojamos NN formos, kurios netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės pagrindu koreliuojamos ir su vad. geidžiamąja nuosaka (arba liepiamosios nuosakos 3 asmeniu), pvz.: tenėša : tenėšas, -anti; tenėšą, -ančios; tegu(l) neša : tegu(l) nešąs, -anti, tegu(l) nešą, -ančios. Šiuo atveju netiesioginės ir geidžiamosios (liepiamosios) nuosakų susikryžiavimas paaiškinamas tuo, kad vad. geidžiamosios nuosakos formos tenėša, tegu(l) neša, kaip ir tenėš, tegu(l) neš iš tikrųjų turi tiesioginės nuosakos galūnes ir gali būti laikomos ties. nuosakos formomis su dalelytėmis te-, tegul (plg.: benėša, benėš4). Rytų aukštaičių tarmėse (apie Subačių, Karšakiškį) NN turi ir optatyvines formas, koreliuojamas su tariamąja nuosaka, plg.: eitų : eitąs, -anti; būčiau ėjęs : būčias ėj ęs5. Taip yra dėl to, kad NN reiškia veiksmo modalumą kiek kitu aspektu, negu tariamoji nuosaka, būtent, pagal kalbėtojo turimos informacijos pobūdį ir jo pažiūrą į veiksmo tikrumą. Tačiau minėtos tarminės formos siaurai tepaplitusios ir nesudaro formalios kliūties 4 Tai pasakytina ir apie atitinkamas latvių k. formas, pvz. lai ved; lai vedot, plg. I, Marvan, SlPr IV 255; dėl kitų formalių bei semantinių motyvų žr. P. Пазухин, Так называемое „повелительное наклонение“, „Studia Rossica Posnaniensia“, VI, Poznań, 1975, p. 94. 5 Pvz.: kad norėtu.s, tai jimtu.s ir padari.tu.s Sb; jėgu būt.čiu.s žinoj.si.s, nebūt.čiu.s nė iš vieta.s ju.dimi.si.s Krs, žr. A. Kučinskaitė, K. Morkūnas, MAD 1 (16) 215 tt.; A. Vidugiris, LKK VII 190–1. 6 Veiksmo nusakymą pagal liudijimą, t. y. pagal pranešimą apie tą veiksmą, R. Jakobsonas laiko atskira akivaizdumo (evidential) kategorija, žr. Р. О. Якобсон, Шифтеры, глагольные категории и русский глагол, — Принципы типологического анализа языков различного строя, Москва, 1972, p. 101. Šiuo pagrindu formų paradigmos, savo reikšme artimos lie. ir la. NN, išskiriamos daugelyje įvairioms šeimoms priklausančių kalbų, pvz., bulgarų, makedoniečių, albanų (žr. 3.6.1–2), estų, lyvių (žr. 3.5), turkų, turkmėnų (žr. 3.6.3), arabų (Б. М. Гранде, Введение в сравнительное изучение семитских языков, Москва, 1972, p. 397), gruzinų, svanų (J. Lohmann, KZ LXIII 45 tt.; У. Д. Салтиховшвили, Sintagmatika 146 tt.), Amerikos indėnų (Р. О. Якобсон, ib. su lit.), nganasanų (Н. М. Терещенко, ЯН СССР III 431) ir kt. 8 laikyti perpasakotą veiksmą žyminčius dalyvių vardininkus viena iš lietuvių k. veiksmažodžio nuosakų. 1.1.3. Svarbiausi struktūriniai NN formų požymiai, skiriantys jas nuo kitų dalyvių vardininkų, yra asmenuojamojo veiksmažodžio pozicija sakinyje ir pagalbinio veiksmažodžio asmenuojamosios formos nebuvimas. Veiksmažodžio pozicija NN sudarantys dalyviai skiriasi nuo atitinkamų atributinių bei pusiau predikatinių dalyvių (plg. skaudanti ranka pasveiko ir jam ranka skaudanti). Be to, es. l. veik. dalyvių vyr. g. vn. ir dg. vardininkas, sudarydamas NN, paprastai turi trumpąją (istoriškai – priebalsinio kamieno) formą, pvz.: gyvenas, gyveną, kai atributiniams dalyviams būdingesnės ilgosios, naujesnės formos (gyvenantis, gyvenantys).7 Pagalbinio veiksmažodžio tiesioginės nuosakos formos nebuvimu NN skiriasi nuo predikatinių dalyvių, įeinančių į sudurtinių (perifrastinių) laikų sistemą, plg. vakar jis rašęs laišką ir jis yra (buvo, bus) rašęs laišką. Būtojo dažninio ir būsimojo laiko veik. dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu nevartojami, tad šiuo atžvilgiu jie yra ryškiausi NN atstovai. Esamojo laiko veik. dalyviai su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko forma dabartinėje literatūrinėje kalboje taip pat beveik nevartojami, o su jo būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo laikų formomis siejami tik tada, kai turi afiksą be- ir sudaro vad. pradėtinius laikus. Tad eidami verbum finitum pozicijoje be jungties, es. l. veik. dalyviai visada suprantami kaip NN formos. Būtojo kartinio laiko veik. dalyviai įeina į sudurtinių atliktinių laikų posistemį ir, pavartoti be būti asmenuojamosios formos, gali būti laikomi esamuoju atliktiniu laiku su nuline jungtimi, pvz., jis pavargęs. Tokie būtojo kartinio laiko veik. dalyvių vardininkai (ypač priešdėletos įvykio veikslo reikšmės formos) yra homonimiški: jų tiesioginės nuosakos esamojo atliktinio laiko arba NN būtojo kartinio laiko reikšmė priklauso nuo konteksto. Tai pasakytina ir apie sudurtines neveikiamąsias būtojo kartinio laiko formas buvęs metamas ir buvęs mestas, kur taip pat galima nulinė jungtis. Tiktai minėtais trim atvejais tiesioginės ir netiesioginės nuosakos opozicija yra formaliai neišreikšta (neutralizuota). Neutralizacijos atvejais NN reikšmė gali būti išryškinama prie būtojo kartinio laiko dalyvio pridedant dar pagalbinio veiksmažodžio būti dalyvį, t. y. vietoj vientisinės formos jis pavargęs vartojant sudurtinę jis esąs (buvęs) pavargęs. Eidamos vietoj vientisinių, sudurtinės atliktinės NN formos pabrėžia veiksmo modalinį atspalvį8. Panašią funkciją turi iš NN išriedėjusi ir įterptiniu žodžiu virtusi dalyvio bevardės giminės forma esą (rečiau būsia LKŽ I 1209 ar net būsin ib.), žyminti kalbėtojo netikrumą ar abejojimą veiksmo realumu9. 7 Tiktai kai kur tarmėse (daugiausia panemunėje) ilgosios es. l. veik. dalyvių vn. vard. formos vartojamos pagrečiui su trumposiomis, pvz.: sakė, jis žinantis / žinąs visą miestą Ig, Grl, Kdn, arba net vyrauja (Zp, Plūt, Jsv, Krkn, Ss). Literatūrinei kalbai tokia vartosena nebūdinga. Išskyrus paskutiniojo laikotarpio J. Balčikonio raštus, kur stengiamasi apskritai vengti trumpųjų formų, literatūrinėje kalboje NN beveik visada sudaro es. l. veik. dalyvių vardininko trumposios formos. Polinkis formaliai diferencijuoti atributinius ir predikatinius dalyvius pastebimas ir kitose, ypač slavų, kalbose (dėl jų žr. 2.2.5.2). Lotynų kalbos dalyviai, turintys veiksmažodžiams artimą reikšmę, taip pat paprastai išlaiko priebalsinį kamieną, o subūdvardėję linksta pereiti į i kamieną, plg. J. Safarewicz, The development of participles in Latin, – Linguistic studies, Hague – Paris, 1974, p. 245. 8 Plg. atitinkamą (tik dar ryškiau išreikštą) sudurtinių (resp. emfatinų) net. nuosakos formų funkciją latvių (žr. 1.3.1) ir bulgarų (žr. 3.6.1) kalbose. 9 Plg. tą pačią funkciją vartojamas modalines dalelytes ar jomis virstančius žodžius kitose kalbose: rus. мол (iš молвити B. Fraenkel, Baltosl. 40), skr. iti (W. D. Whitney, SkrGr. 89, 405) ir pan. 9 1.2.1. NN formų semantiką sudaro specifinės modalinės reikšmės. Šios nuosakos formos žymi: 1) perpasakotą ar kitokiu būdu netiesiogiai patirtą veiksmą arba kito asmens kalbą bei mintis, pvz.: aš girdėjau, kad ans gerai išgėręs10; kiti sako, kad ir jam kliuvę Tt; čia, sako, miškai buvę Krš; Mūsų senutė kai nusakydavo apie lažus, kaip eidavę, kaip dirbdavę Mšk; klausia tik, ar aš turėsiąs penkiasdešimt litų už vaistus Šll; padarysiąs tą, padarysiąs tą, kaip reikia, nieko ner Plvn; apsirikęs, kad audros nebūsią BalčHP 25; piemuo žinojo, kad tas bočius pinigų beturįs Ms; 2) abejojamą, netikrai žinomą ar nerealiu laikomą veiksmą, pvz.: dingojom, bitutės atūžiančios JV 912; bene nuo žmonos jis atsiskyręs esąs SmIn; užkastejie pinigai dega Vrn; kad jie mat būk tai lenktynių ėję Mžš; tėvai buvo benuogąstaują, ar Petras, pasirodęs žmonėse, neužsitrauksiąs kokios nelaimės Myk-PutS 514; rodos, iš kapų svietas suėjęs VrnV; 3) staigiai, netikėtai patirtą ir nusistebėjimą keliantį veiksmą11, pvz.: išeinu į lauką, ogi belynas šiltas lytelis Krp (LKŽ VII 589); kai tik būdavo vakaruškos, žiūrėk — jis jau i ateinąs Jnš (LKT 214); einu žiūrėt, kas tam šunie, žiūriu — ežį radęs Sk (LKT 153); aš pasidraęs pašvietu — katins lindęs į klėtį ir įkliuvęs Rt (LKT 89); 4) iš rezultatų numanomą veiksmą, pvz.: Ak, žiūrėk, ir tamsta jau besuprantąs lietuviškai… SimonR IV 74; tie katinai ne savo bliūdo neišsilaižę besą Vvr; tėvs apžiūrėjo arklius, pamatė, kad arklūs su dūm arklium Grg; jau, matytis, tie vaikai rupūliukai pupose buvę: didžiausios brydės paliktos Tt (LKT 108); jautis buvęs pasileidęs smaigus pri bulvių išvertęs, išraulojės Krtn (LKT 76). Taigi NN semantika nėra vienalytė: į ją įeina tokios reikšmės, kurios kitose kalbose gali būti žymimos atskiromis nuosakomis, pvz., perpasakojimo — naratyvu, neatitikimo tikrovei — irrealiu, abejojimo — dubitatyvu, staigumo, nusistebėjimo — admiratyvu ir pan.12 Lietuvių kalboje visas tas reikšmes sieja vienoda NN paradigma. Tačiau jos yra nevienodai paplitusios ir ne visoms dalyvių formoms vienodai būdingos. Labiausiai paplitusi yra perpasakoto, netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė, su kuria glaudžiai siejasi ir abejojimo atspalvis (perpasakoti dalykai kalbančiajam jau savaime gali atrodyti abejotini). Šias reikšmes turi visų laikų dalyviai. Staigiai patirto veiksmo reikšmė būdingesnė tik es. l. veik. dalyviams (ypač su priešdėliu be-) ir būt. k. l. veik. dalyviams (rečiau). Šios formos gali turėti ir iš rezultatų numanomo veiksmo reikšmę, kuri yra pati rečiausia. Pastarosios dvi reikšmės irgi yra artimos viena kitai. Tad NN semantiką sudaro dvi tarp savęs susijusių reikšmių grupės, turinčios vienodą morfologinę išraišką ir toliau žymimos bendru netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės terminu. Pažymėtina, kad netiesiogiai patirtą veiksmą gali reikšti ir tiesioginės nuosakos formos, ypač tada, kai perpasakojimas ar abejojimas sakinyje žymimas leksinėmis priemonėmis. Konstrukcijos sakė, jis ateis ir sakė, jis ateisias dabartinėje literatūrinėje kalboje yra gretiminės. Taip yra dėl to, kad NN su tiesiogine nuosaka sudaro privatuyinę opoziciją. Šios opozicijos žymėtasis narys yra NN, o skiriamasis semantinis požymis — netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė. 10 Tarinių pavyzdžiai straipsnyje fonetiškai transponuojami į literatūrinę kalbą, išlaikant morfologines bei sintaksines ypatybes, ir žymimi LKŽ sutrumpinimais. Dabartine rašyba pateikiami ir pavyzdžiai iš XIX—XX a. paskelbtų tarminių tekstų. 11 Plg. „Dalyvių kalba naudojamės dažnai ir netikėtiems, kartais lyg pavėltiems pastebėjimams, patyrimams ir šiaipjau pažymėjimams“ J. Jablonskis, RR I 527. 12 Plg. B. Panzer, OSS III 63 tt., 70. 10 1.2.2. NN formos vartojamos: 1) prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse, kai pagrindiniuose dėmenyse eina komentabilieji (t. y. frazinio valdymo)13 veiksmažodžiai, dažniausiai reiškiantys pojūčius, suvokimą, mąstymą bei informacijos perteikimą, pvz.: kalbėjo, kad rugių nesą viškai Slm; girdėjau, ka ans beesąs namie Skd; 2) bejungtukių sakinių antruosiuose dėmenyse, paprastai po tos pačios reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Ona sapnavus, visur einas, visur šnekas Jrb; sakė, grausmas sudegines trobą Ktk; 3) savarankiškuose sakiniuose, pvz.: aitvarai pas vieną nešdavę, katras juos turėdavęs BsMt I 129; puodžius verkdamas arklio kad pilsias su pagaliu per puodus, net visi šukelėmis pabirę BM 52. Bejungtukių sakinių pirmuosiuose (prepoziciniuose) dėmenyse NN dalyviai eina palyginti retai, pvz.: tai jis vilką mušovęs, kalba KzR; visokių dainių dainiavusi, sako Vvr. Prijungiamuosiuose ir jiems sinonimiškuose bejungtukiuose sakiniuose dalyvio modalinės reikšmės pobūdį išryškina kito dėmens veiksmažodis14; savarankiškuose sakiniuose jis paaiškėja iš konteksto ir situacijos. 1.3.1. Latvių literatūrinėje kalboje netiesioginę nuosaką (atstāstamā izteiksme) paprastai sudaro sustabarėję esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyviai su priesaga -ot < *ant (celot, celšot ir pan.). Sudurtinių laikų pagalbinio veiksmažodžio funkciją atlieka linksnių nei gimine nekaitomos dalyvių formos esot, tiekot (tapot); būsot, tikšot (tapšot). Sustabarėję būsimojo laiko veik. dalyviai tik NN reikšmę ir beturį, todėl dabartinės kalbos požiūriu prie dalyvių iš viso nebeskiriami15. Būtojo laiko veik. dalyviai NN paradigminėmis formomis dabar telaikomi tada, kai eina su dalyvine jungtimi, pvz., esot runājis, t. y. praeities veiksmui reikšti teikiamos tik vad. sudurtinio esamojo laiko formos. Tad dalyvinės jungties modalinė funkcija latvių k. dar ryškesnė, negu lietuvių kalboje. Tuo būdu literatūrinės kalbos paradig­mose išvengiama NN homonimijos su tiesioginės nuosakos sudurtiniu esamuoju laiku. Tačiau iš tikrųjų latvių kalbos tarmėse, iš dalies ir grožinės literatūros kalboje, būtojo laiko veik. dalyviai dar vartojami NN reikšme ir be jungties esot, pvz., kādam tēvam bijuši trīs dēli16, t. y. visai taip pat, kaip lietuvių kalboje. Aukštaičių (aukšzemnieku) ir kai kuriose kitose tarmėse NN veik. dalyvis dar gali būti derinamas su daiktavardžio ar įvardžio vardininku gimine bei skaičiumi, pvz.: viņi uskri­tuoši, viņa navaruete ozimgt17. NN derinamų formų užfiksuota ir latvių k. senuosiuose raštuose, plg. Adol fio gramatikos nom. sing. masc. sarguots, fem. sarguoti; nom. pl. masc. sarguoši, fem. sarguošas ir pan.18 NN buvo daroma ir su esamojo laiko dalyvių bevardės giminės forma esu ~ lie. esą, dar žinoma tarmėms, pvz., es esu bijis (R. Grisle ib. 252). Tad latvių k. netiesioginę nuosaką sudaro istoriškai tos pačios dalyvių formos, kaip ir lietuvių k., tik šiuo metu labiau pakitusios. Be to, pagal tiesioginės nuosakos paradigmą19 latvių kalboje buvo sudarytos netiesioginės 13 Dėl terminų žr. aut., LKK XV 210 su lit. 14 Kartais jis įsiterpia į sakinį ar sakinio dėmenį su NN dalyviu ir virsta įterptiniu žodžiu, pvz.: ligoninė, sako, buvusi Sd. 15 J. Endzelīns, LaGr. 1009; A. Bergmane, MLLVG I 624, 661 tt.; J. Kabelka, La, 155, 166. 16 J. Endzelīns, ib. 977; žr. dar A. Bergmane, ib. 625. 17 J. Endzelīns, ib. 977; M. Rudzīte, Dial. 374. 18 P. Šmits, RKr XIV 29, 38; J. Endzelīns, ib. 977–8; R. Grisle, LVLIR VII 251–2. 19 J. Endzelīns, DII 144. Kadangi latvių k. debityvas susikryžiuoja ir su tariamąja nuosaka (plg. būtu jāmet, būtu bijis jāmet), I. Marvanas SIPr IV 255 siūlo jį išskirti iš kitų nuosakų ir laikyti atskira veiksmažodžio kategorija. 11 nuosakos reikamybės (debityvo) formos, pvz.: esot jāmet, būšot jāmet; esot bijis jāmet, būšot bijis jāmet. Dėl tų vėlesnių pakitimų latvių k. NN pasidarė morfologiškai apibrėžtesnė20. Savo semantika latvių k. NN atitinka pagrindinę, t. y. 1–2, lietuvių k. NN reikšmių grupę. Ja paprastai žymimas perpasakotas, netikrai žinomas ar abejojamas veiksmas. 1.3.2. Sen. prūsų k. paminkluose dalyvių, turinčių aiškią netiesioginės nuosakos reikšmę, neužfiksuota. Tačiau sen. prūsų k. dalyviai gali eiti verbum finitum pozicijoje ir pagal sintaksinę funkciją atitikti NN formas. NN sintaksinėmis prielaidomis laikytini būt. 1. veik. dalyviai, pavartoti po santykinio įvardžio kawids prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse, pvz.: tans… prei isspreštun dāst | en kawidsei debīkun nautīn bhe wargan stai gurijnai malnijkiku embaddusisi 71₂₋₅ — Er… zuerstehen gibt | in was grosser Not vnd Gefahr die armen Kindlein stecken; kai ious… sen seilin pomīrit quoietē en kawidsu debīkan powargsennien | bhe nautien | schis malnijkiks… embaddusisi 71₂₉₋₃₂ — das ihr… mit fleiß bedenken wolt | in was grossem Jammer vnd Noth diß Kindlein… stecket21. Tokios vartosenos autochtoniškumą patvirtina ta aplinkybė, kad dalyviu verčiama originalo asmenuojamoji veiksmažodžio forma (plg. atitinkamas lietuvių k. dalyvių konstrukcijas su jungiamaisiais žodžiais 1.9.3). 1.4. Tiek lietuvių, tiek latvių kalbų netiesioginė nuosaka, kaip tam tikra veiksmažodžio kategorija, yra palyginti nauja, susidariusi iš vardžodinės prigimties formų. Nors ją sudarantys dalyviai (kitados — veiksmažodiniai būdvardžiai) su priesagomis nt ir us yra paveldėti iš ide. bendrystės laikų, bet daugumoje giminiškų kalbų tokia jų vartosena nėra paliudyta. Ji neatsispindi ir seniausiuose ide. kalbų paminkluose (pvz., hetitų k. tekstuose, Vedose, Homero epuse). Tai leidžia manyti, kad NN susidarė baltų kalbų savarankiškos raidos laikotarpiu, ir ieškoti jos pamato šių kalbų dalyvių vartosenoje. Dėl baltų kalbų NN kilmės yra pareikšta įvairių nuomonių. 1.4.1. B. Delbrückas VS II 491 netiesioginės nuosakos pamatu laikė galininko su dalyviu (accusativus cum participio) konstrukciją ir manė, kad iš tokių pasakymų, kaip sakė tėvą ateisiantį (ateisiant), greta kurių buvo vartojami sinonimiški pasakymai su tiesiogine nuosaka sakė, (kad) tėvas ateis, galėjusi išriedėti konstrukcija sakė tėvs ateisiąs, o paskui ir sakė, kad tėvs ateisiąs. Šiai nuomonei pritarė J. Endzelynas LaGr. 976–977, 979, pridurdamas, kad galininko su dalyviu ir sinonimiškų pasakymų su tiesioginės nuosakos veiksmažodžiais kontaminacija galėjusi palengvinti ir vardininko su dalyviu (nominativus cum participio, toliau — VD) konstrukciją, pvz., jis sakos daug žinąs. Pasak E. Hofmanno, baltų NN išriedėjusi iš netiesioginės kalbos, nusakomos accusativus cum gerundio tipo konstrukcijomis22. Iš akuzatyvinės konstrukcijos, kaip pirminio šaltinio („letzten Endes“), kildina latvių k. NN ir G. Bense, LKK VI 192. 1.4.2. Su VD (nominativus cum participio) ir joms artimomis konstrukcijomis netiesioginę nuosaką siejo A. Potebnia (Зап. I–II 230–1). Jis teigė, kad netiesioginės 20 Plg. I. Marvan ib. 253. 21 Žr. J. Zubaty, IF VI 302; E. Fraenkel, Baltosl. 46, kitaip J. Endzelin AprGr 22 E. Hofmann, Zum Gebrauch der Partizipien in den Skireins, Indogermanica, Festschrift für W. Krause, Heidelberg, 1960, p. 29. 12 kalbos ar abejojimo atspalvis iš pradžių galėjęs atsirasti dėl šiose konstrukcijose vartojamo veiksmažodžio (pvz.: dûmoti, dėtis) leksinės reikšmės, kuri paskui buvusi sustiprinta jungtukais buk, nei ar pan., pvz.: bijojos, dûmodami, buk dwase kokę regį; dėtis turėjo, ney esą teisus (pati konstrukcija iš pradžių buvusi modalumo atžvilgiu indiferentiška). Tokios konstrukcijos visai atitinka slaviškas: mъnjaacho (aky) ducho videste. Tačiau baltų kalbos nuėjusios toliau: jos pradėjusios vartoti dalyvius ir tada, kai jų veiksmo subjektas nesutapo su veiksmažodžio veiksmo subjektu (pvz.: aš nežinau, ar jis ateisęs 225, vyns lika atsacit, ka tēvs majās ne esot 227). Laikydamas tik lietuvių ir latvių kalbose paplitusias konstrukcijas su skirtingu dalyvio veiksmo subjektu naujesnėmis23, A. Potebnia kartu iškėlė ir šiai nuomonei prieštaraujančias aplinkybes: heterosubjektinės konstrukcijos artimesnės vardžodinėms, mažiau vieningos, o kalbos raida kaip tik eina sakinio vienijimo kryptimi. 1.4.3. E. Tanglis Acc. 50–51 netiesioginę nuosaką kildina tiesiog iš VD (nom. c. participio) konstrukcijų su nesangrąžiniais veiksmažodžiais, kurios, jo manymu, susidariusios vėliau ir XVI–XVII a. dar nebuvo spėjusios išplisti. Netiesioginę nuosaką E. Tanglis laikė nauju reiškiniu, įsigalėjusiu, matyt, tik rašytinės tradicijos laikotarpiu. Panašiai aiškino NN atsiradimo vidines priežastis ir I. Marvanas24 pridurdamas, kad VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais buvo šalutinių sakinių variantai ir jų pavyzdžiu galėjo gauti jungtukus ir atskirą veiksmo subjektą. Kadangi VD šių autorių kildinamas iš akuzatyvinės konstrukcijos, postuluojama maždaug tokia NN raidos grandis: sako save atėjusi→sakosi atėjęs → sako (kad) atėjęs → sako (kad) tėvas atėjęs → tėvas atėjęs. 1.4.4. Visai kitaip aiškino NN susidarymą J. Kazlauskas LKK IV 86–87, Ist. gr. 402–403. Jis manė, kad tai galinti būti liekana perifrazinio optatyvo (*bi negelbas, *bi nekelės), kurį buvus lietuvių kalboje įrodė Ch. S. Stangas NTS XVIII 348–356, VGr. 429, remdamasis sąlygos konstrukcijomis su dalyviais, pvz.: jeib negelbas, jeib nekelės ir pan. Kitose ide. kalbose netiesioginė kalba dažnai reiškiama optatyvu, todėl taip galėję būti ir lietuvių kalboje. Perkėlus optatyvinės reikšmės krūvį iš dalelytė virtusio pagalbinio veiksmažodžio bi į dalyvį, ta dalelytė galėjusi išnykti. Taigi NN kilmė aiškinama gana prieštaringai. Kad ji pasidarytų kiek aiškesnė, pravartu panagrinėti NN vartoseną raštijos pradžioje, jos paplitimą ir santykį su kitomis artimos reikšmės konstrukcijomis. 1.5. Ką mes žinome apie NN vartojimą lietuvių raštijos pradžioje? E. Tanglis Acc. 50–51 senuosiuose raštuose NN pavyzdžių nerado. J. Bretkūno, M. Daukšos ir kitų jo tirtų raštų kalbai savarankiškos NN konstrukcijos, savo forma skirtingos nuo VD, iš tikrųjų nebūdingos. Atskirų atvejų, kur dalyviai artimi netiesioginei nuosakai (pvz.: DP 51236, BrB I Moz 48, 18; Joz 10,1) galima interpretuoti ir kaip sudurtinių laikų formas su nulinėmis jungtimis25. Tačiau patyrinėjus kitus XVI–XVII a. šaltinius, nelieka jokių abejonių, kad raštijos pradžioje NN buvo visiškai susiformavusi. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingi S. Vaišnoro raštai. Jo „Žemčiūgos“ ir „Apie popiežiškąją mišį“ vertimuose randame 35 visai savarankiškus (su atskiru 23 Pastaruoju metu panašiai V. Sirtautas, Kalbotyra XXV (I) 95. 24 H. Марban, Kalbotyra IV 36–37; Baltistica V(1) 18. 25 Pvz.: Ka wel paskui to daug kitų szwentių / miniku / ir mergu padariusias DP 51236 (Co tež potym wiele inszych świętych… vczynilo W 876). 13 veiksmo subjektu) NN pavyzdžius26. Kadangi jie iki šiol niekur nebuvo aptarti, apibūdinsime juos kiek detaliau. 1.5.1. Išskyrus vieną optatyvinės reikšmės atvejį (žr. 3.3.2), visos NN formos S. Vaišnoro vertimuose eina su modaline dalelyte būk, pabrėžiančia netikrumo, abejojimo atspalvį27. Su šia dalelyte NN ir dabar plačiai vartojama Žemaičiuose (pvz.: apie Telšius, Šalantus, Len kimus, Paplę, Tytuvėnus, Užventį, Kalnėnus, Šiaulius, Raseinius, Laukuvą), taip pat šiaurės rytų Lietuvoje (apie Joniškį, Pasvalį, Linkuvą, Daugailius, Dusetas, Miežiškius), kartais net pietinėse tarmėse, kur NN dalyviai iš viso labai reti. S. Vaišnoras šiuos dalyvius paprastai vartoja prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse su jungtukais jog, kaip ir santykiniais įvardžiais kuris, kursai. Kai NN esti sudėtinio sakinio dėmenyje, neturinčiame jungtuko, pastarojo vaidmenį atlieka ta pati dalelytė būk. Sudėtinių sakinių šalutiniai dėmenys su NN formomis nuo pagrindinių dėmenų dažnai esti labai nutolę, atriboti ištisais kitų dėmenų kompleksais ir dėl to gana savarankiški. Perteikiant netiesioginę kalbą, pagrindiniame dėmenyje ar ankstesniame kontekste eina veiksmažodžiai sakyti, perkalbėti, taryti; paspirinti „tvirtinti“, rašyti, pvz.: Teipajeg saka ghie… jog spawiednie būk priwalingas essąs ischskaitimas wissų griekų 14822; skaisczęi nor perkalbeti | kaip būk macis tokia io walgimo | ir kitiems tos regetoiems ant gera atenti PM 3223; netikumus staczei uschstoie taridami… jog ipaczia wiera ing Christu | būk nesanti dalis Pakutos 14815; raschiti | ir neprotingai pastiprinti dressa… Buk Chrikschtas… ne essas apmasgoimu 132a21. Perteikiant mintis bei įsitikinimus, autoriaus laikomus nerealais ir neteisingais, NN dalyviai eina po veiksmažodžių dūmoti, laikytis, mokinti, pramanyti, pramanymūs ginti: (Stoikai) dumoie | būk Diewas ir ischkadingu paiudin ojimu (177) žmones biauribump werčęs 177–177a. Popiežischkei… klajojme laikosi | jog būk dūna ingi kuna Christaus butischkai persimainanti PM 30a14; mokin teipajeg. Iog atgimimas ir ischganimas mussu būk ne nūg Chriks ch ta kabąs 133a12. Nessa žmogischkasis protas pramana | Diewa santi sudcze swietischku | kursai sawo dingscze būk danguie ischkadingus pastatimus raschęs 16421; pramanimus ginna: Pirmiausei iog Diewas… nekur ius žmones … ant amžinoses prapulties būk paskires 178a23. 1.5.2. Netiesioginę nuosaką S. Vaišnoro raštuose dažniausiai sudaro es. l. veik. dalyviai (25 pavyzdžiai), rečiau – būt. l. veik. dalyviai (5 pvz.). Veiksmažodžio būti dalyvis (12 pvz.), eidamas jungtimi, siejamas su daiktavardžiais (ne essas apmasgoimu 132a24, uschmokejmu… essas 264a6, kitu nosrais essa 3223), būdvardžiais (priwalingas essąs 14823, nei naudingas nei ischkadingas… essas 132a7) bei jų 26 Dviejuose pavyzdžiuose iš jų dėl rašybos nėra visai aišku, ar turime dalyvius, ar tiesioginės nuosakos asmenuojamąsias formas: ischrinktieghi būk palaika (-ą ar -o?) malone 17913, Apaschtolai būk… laike (-ę ar -ė?) PM 376. Kiti atvejai jokių abejonių nekelia. 6 konstrukcijos pavartotos knygoje „Apie popiežiškąją mišią“ (PM), 29 – pačioje „Žemčiūgoje“. 27 Ta pačia reikšme ši dalelytė kelis kartus pavartota ir su tiesiogine nuosaka (11a16, 13320, 1785–8, 178–178a, PM 2321, 27a11–13), o vienoj vietoj – su dalyvio kilmininku: ghie ir regima affiera… (25) be iokia ischstowincza grunta | kaip buk priwalomo sancze | be reikos stata PM 25–25a; atitinkamus atvejus dabartinėje kalboje žr. LKŽ I 1136 plg. dar E. Fraenkel KZ XIV (Erg. H.), 36, 98 tt. Dll. būk sen. raštuose vartojama ir kaip jungtuko būk… alba, būk… „būk arba“ dėmuo, pvz.: būk tatai Namai alba Miestas būtų BrB III Moz 25, 34 (plg. dar 17, 10; 22, 18; 22, 28; IV Moz 15, 2; V Moz 12, 3; 13, 6 ir kt.). 14 bevardės giminės formomis (priwalu essa PM 33a₁₈) ir prielinksninė konstrukcija (nūg czesa Apaschtolu santi PM 39₆). Su es. l. nev. dalyviais veiksmažodžio būti daryvis sudaro NN sudurtines neveikiamosios rūšies formas: Adoma butibe… muodemaĩ buk santi attolinama 69a₁₇; tie | kad isch schos giwatas ischeiti… nūg biaurjubu grieku buk essa nuczistijemi 263a–264; pramana ipaczus pagawimus | kureis buk žmones ir be to vreda Baszniczes esq priwerczemi 113a₁₂; neatmestiemus | kurie… buk niekudais ne essa atgimdomi 133a₁₇. Kaip NN S. Vaišnoro vertimuose vartojami padalyvio esant junginiai su būdvardžio bevardės giminės forma priwalu bei predikatiniu prieveiksmiu gana ir beasmeniai padalyviai reikent, tereikiant, turintys atitinkamų dalyvių bevardės giminės formų reikšmę (plg. reikią, tereikią): norėtu tu perkальbeti | ghiems nebereikent walgjti | bet buk essant ganna PM 32a₆; Paskiausei mokin | iog buk apie nuleмima ir isch-rinkima Diewa reikent suditi | tiektaĩ isch tiuau nūdarbiu 179₁₉; Enthusiastai… saka… buk reikent laukti pagawimu gwoltinguiu 69a₂₃ (Antonimai) nūg Euangelias pradesti | ir tq be žokana tiektaĩ per Euangelia buk teireikent sakiti ir mokinti 75a₂₃. Tokie pasakymai po pasakytų ar numanomų (75a₂₃) aiškinamosios reikšmės veiksmažodžių yra labai artimi galininkui su padalyviu, plg. mokiną reikjant sūdyti, sako reikjant laukti. Kaip tik į beasmenes galininko su dalyviu konstrukcijas padalyvis pirmiausia pradėjo skverbtis, išstumdamas dalyvio bev. g. formą, žr. Baltistica IV (2) 197 tt. Matyt, padalyvio formą buvo linkstama apibendrinti ir kitais beasmenės vartosenos atvejais; tai rodo ir tokie F. Kuršaičio teikiami pasakymai, kaip aš misliju, (kad) šiandien lysiant KGr. 424, 426 greta lysia K I 284. 1.5.3. Kaip ir dabartinėje kalboje, NN S. Vaišnoro raštuose gali eiti pagrečiui su tiesiogine nuosaka visiškai ta pačia reikšme, pvz.: anis toktai… raschti | ir neprotingai pastiprinti dressa: 1. Pirmiausei | Buk Chrikschtas wlosnai kalbant | ne essas apmasgoimu atgimima … bet Figurischkai (132ᵃ)… buk tiektaĩ issimano widutini atgimima bei atnaughinima Dwasses schwentoses | kursai ir be Chrikschta | ischrinktkusamp buk galis nusidūti ant amžina ischganima 132a–133. 1.5.4. Iš aptartų pavyzdžių matyti, kad S. Vaišnoro raštuose randamos NN konstrukcijos tiek savo sandara, tiek reikšmėmis iš esmės atitinka dabartinę kalbą. NN čia funkcionuoja kaip susiformavusi gramatinė priemonė perpasakotam, abejo­tinam arba nerealiam veiksmui reikšti. Ta aplinkybė, kad iš XVI–XVII a. šaltinių NN ryškiausiai paliudyta S. Vaišnoro raštuose, aiškintina visų pirma autoriaus kilme iš Žemaičių krašto, kur netiesioginė nuosaka ir šiuo metu yra labiausiai paplitusi, ir polemine pačių knygų paskirtimi. Dėstydamas sau svetimas pažiūras, vertėjas stengėsi visomis kalbos priemonėmis pabrėžti jų nerealumą ir nuo jų atsiriboti (tai rodo ir jau minėtas dll. būk vartojimas su netiesioginės, o kai kur ir tiesioginės nuosakos formomis). Antra vertus, NN vengimą daugumoje kitų to meto raštų taip pat galima iš dalies paaiškinti jų pobūdžiu ir turiniu: juose dėstomos religinės tiesos bei aprašomi įvykiai autorių buvo laikomi neginčijamai tikrais ir neabejotinais. Kadangi latvių kalboje NN taip pat vartojama nuo XVII a. raštų, nėra jokių abejonių, kad rytinių baltų dialektuose ji susiformavo jų priešistorinės raidos laikais. 1.6.1. NN paplitimą dabartinės lietuvių kalbos plote ir santykį su kitomis artimos reikšmės konstrukcijomis padeda nustatyti Lietuvių kalbos atlaso kartoteka, ypač atsakymai į 120, 145ᵇ, 151, 175, 176 šio atlaso medžiagos rinkimo programos 15 klausimus28. Derinant tuos atsakymus su įvairių tarminių tekstų29 duomenimis, galima bent apytikriai nub rėžti NN ir kai kurių jai artimų dalyvinių konstrukcijų paplitimo ribas. NN vartojimo plotas pažymėtas 1 pav. Sintaksės reiškinių paplitimo ribos daug labiau svyruoja, negu fonetikos ar morfologijos, todėl jas nustatyti gerokai sunkiau. Atskiros sintaksinės konstrukcijos, turėdamos daugiau ar mažiau motyvuotą pobūdį, su tautosakiniais tekstais, frazeologizmais bei kitais būdais dažnai nukeliauja toli už savo pagrindinio vartosenos arealo ribų. Todėl ir schemose pažymėtos atskirų dalyvinių konstrukcijų izoglosos nėra absoliučios, o santykinės: jos rodo sritis, kuriose tam tikros konstrukcijos pasirin kimo tikimybė yra didžiausia, kuriose jos vartojimo polinkiai labiausiai išryškėja, nors atitinkamų pasakymų gali pasitaikyti ir kitose vietose. Griežtai nub rėžti dalyvinių konstrukcijų vartojimo ribas neleidžia ir naudotos dialektologinės medžiagos pobūdis. Atlaso medžiagos rinkimo programoje ne visi minėti klausimai suformuluoti pakankamai tiksliai (pvz., 176 klausime keliama alternatyva: ar vartojamas galininkas su padalyviu, ar netiesioginė kalba, kai iš tikrųjų daug kur galimi abu atvejai). Be to, kai kuriuose atsakymuose, rašytuose mažiau patyrusių talkininkų, tiesiog pakartoti programos sakinai, tad jų reikšmingumas abejotinas. Į tokius atsakymus buvo kreipiama mažiausia dėmesio, o vadovautasi visų pirma autentiškais, tirtame punkte užrašytais sakiniais. Kur buvo įmanoma, stengtasi lyginti tarp savęs atsakymus į kelis besikryžiuojančius programos klausimus (pvz.: 151 ir 176; 120 ir 145b) ir žymėti ribas pagal jų gretinimo išvadas (atmetant prieštaraujančius, nesutampančius bei įtartinus atsakymus). Sutapimas su kitu užrašinėtoju paskelbtais ar rankraštiniais tos pačios tarmės tekstais buvo laikomas argumentu, patvirtinančiu atsakymo patikimumą. 1.6.2. NN labiausiai paplitusi žemaičių tarmėje. Rytuose NN intensyvaus vartojimo izoglosa maždaug sutampa su dabartine žemaičių tarmės riba, o pietuose apima ir dalį vakarų aukštaičių (jų tarpe visus Klaipėdos krašto aukštaičius, prie kurių, kaip rodo seniau užrašyti tekstai, šiuo atžvilgiu reikėtų priskirti ir bent dalį buv. Rytų Prūsijos aukštaičių). Šiame areale intensyviai vartojamos esamojo, būtojo kartinio ir būsimojo laiko veik. dalyvių formos, kurios gali eiti arba visai savarankiškai (pvz., perpasakojant ilgesnį tekstą), arba po veiksmažodžių sakyti, girdėti, manyti, rodytis ir pan. su jungtukais ar be jų. Užnemunėje NN jau retesnė; daugelyje vietų čia pastebėtos tik konstrukcijos su būtojo kartinio laiko veik. dalyviais, kurie gali būti laikomi ir esamojo atliktinio laiko formomis su nuline jungtimi. Antras ryškus NN vartojimo židinys yra lietuvių kalbos ploto šiaurės rytų kampe. Jo vakarinis pakraštys šiaurėje taip pat apytikriai atitinka rytų aukštaičių panevėžiškių ir kupiškėnų tarmių ribą, tačiau nesiekia Anykščių ir neapima pietinės rytų aukštaičių tarmės dalies. Esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyviai NN reikšme intensyviai vartojami šiaurinėje šio ploto dalyje (apie Rokiškį, Kupiškį, Dusetas, Zarasus), tuo tarpu į pietus nuo Utenos dažniau pasitaiko tik būtojo kartinio laiko formos. Abu minėtus NN intensyvaus vartojimo židinius šiaurėje jungia siaurutė juosta, einanti pačiu Latvijos pasieniu. Į pietus nuo jos plačiame tarpe (beveik nuo Šiaulių ligi Anykščių) NN visai nevartojama arba pasitaiko tik sporadiškai. Ji visai nebūdinga ir pietų aukštaičiams, kurių tarmės plote po sakymo veiksmažodžių pavarto- 28 Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, ²1956. 29 Iš jų daugiausia naudotasi tekstais, paskelbtais chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės, red. E. Grinaveckienė ir K. Morkūnas, Vilnius, 1970, „Lietuvių kalbotyros klausimų“ bei „Kalbotyros“ serijose ir užrašytais VVU studentų lituanistų diplominiuose darbuose – atskirų tarmių aprašuose. 16 1. NN su es. daly- vianis 2. VD su sangražiniais veiksmažodžiais (užsakėsi vaizduotis) 2. Užs. Nr. 1026 jamos dalyvių būtojo kartinio laiko formos nieku nesiskiria nuo sudurtinių atliktinių laikų. 1.7.1. Palyginus NN ir vardininko su dalyviu (VD) po sakymo veiksmažodžių paplitimo arealus (žr. 1 pav.), matyti, kad jie didžiąja dalimi sutampa. Ypač ryškus tas sutapimas žemaičių tarmės plote. Iš turimų duomenų atrodo, kad NN kiek intensyviau negu VD vartojama Dubysos žemupyje ir panemunėje30. Šiaurės rytų Lietuvoje, kur VD sudaromas su nesangrąžiniais sakymo veiksmažodžiais, abiejų konstrukcijų iš viso negalima atskirti: pasakymas sako šiandien dirbęs gali būti laikomas ir VD, ir NN su sutampančiu dalyvio ir veiksmažodžio veiksmo subjektu. Tai, kad tarp veiksmažodžio ir dalyvio čia nedaroma pauzės, nėra koks specifinis požymis, nes labai dažnai po veiksmažodžio pauzės nebūna ir tada, kai dalyvis turi savo atskirą veikėją, pvz.: (žmonės) sako devintą dešimtį einanti Vvr; jau vakar vakare sakė mirusi Grg; girdėjau ãnas didelius mokslus aĩns Ut ir pan.31 Reikšmės artimumas ir vartosenos ploto sutapimas rodo glaudžius ryšius tarp NN ir VD. Pastaroji konstrukcija, skirtingai nuo NN, yra būdinga daugeliui giminiškų kalbų. Jos pamatą sudaro veiksmažodžių junginiai su vardažodiniu nariu (vad. predikatiniu atributu, arba adjunktu), veikiausiai paveldėti iš ide. bendrystės laikų. Visa tai lyg ir kalba už minėtą E. Tanglio ir I. Marvano hipotezę, pagal kurią NN išriedėjusi iš VD. Tačiau jos priimti neleidžia kitos aplinkybės. 1.7.2. Tokiuose intonaciškai neskaidomuose sakiniuose, kaip sako jis dabar negeriąs Rs32 aiškiai išskiriame du sintaksinius vienetus: sako ir jis dabar negeriąs. Šiuo atžvilgiu pasakymai su dalyviais visai atitinka pasakymus su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis, kurios dažnai be pauzės eina po veiksmažodžių sakyti, girdėti, manyti, žinoti ir pan., pvz.: sako nebus vasaros Krk; girdėjau seniai nebegeri Vk, žr. dar V. Sirtautas, ib. 95. Veiksmažodžiai sakyti, girdėti ir pan. čia linkę prarasti prasminį bei sintaksinį savarankiškumą ir artėja prie modalinių žodžių (plg. iš veiksmažodžių išriedėjusius modalinius žodžius matyt, mat, girdi). Tačiau nėra jokios abejonės, kad tokie sakiniai yra susidarę iš dviejų atskirų pasakymų, kurie ir dabar dažnai skiriami intonacija, plg.: sako, dabar jau namus statos Prn. Visai taip pat intonacija skiriami ir atitinkami pasakymai su dalyviais, pvz.: sako, vyresnysai jau daktaru esąs Kp; žmonės kalba, tu pačią primušęs Svn. Analogija su veiksmažodiniais pasakymais verčia manyti, kad tokie sakiniai yra išlaikę senesnį prasminį bei intonacinį skaidymą negu aukščiau minėti sakiniai be pauzių. Lygiai tokią pat analogiją su veiksmažodiniais pasakymais matome ir sakiniuose, kuriuose dalyvio ir veiksmažodžio žymimų veiksmų subjektas sutampa: a) intonaciškai neskaidomi sakiniai, pvz.: sakė neturinčios laiko Krtv; pirmą sykį girdžiu turįs ponus ant savo žemėsŽemR₁ II 24; Janė sakė Petrą sutikus Kp; žmonės kalbėjo matę Kraujelį Vžns; sako porą tik stikliukų buvęs gėręs; sakė nešančios vežimų kraut Vl (plg.: tėvas sakė eis valgyt Krk); 30 Antra vertus, VD konstrukcijų su nev. dalyviais (duodasi mušamas tipo) K. Sirtauto (KK 9.31) pastebėta ir ten, kur NN nebūdinga, pavyzdžiui, apie Šeduvą, Radviliškį, Alksnėnuose. 31 V. Sirtautas, Kalbotyra XXV (1) 94–95 duoda pluoštą tokių pavyzdžių ir nurodo jų retumą. Literatūrinėje rašomojoje kalboje, kur tekstas skaidomas kableliais pagal sintaksinę struktūrą ir reikšmę, sakiniai be pauzės tarp verbum dicendi ir dalyvio arba kito veiksmažodžio yra iš tikrųjų gana reti. Tačiau liaudies kalboje jie yra net dažnesni ir labiau paplitę, negu atitinkami sakiniai su pauzėmis. Tai rodo tekstai, užrašyti tiesiog iš tarmės atstovų lūpų, ir liaudies kalbos stebėjimas. 32 Panašiai SInt, Vvr, Rt, Grg, Šl, Šlu, Krš; Kp, Ut, Mlt ir kt.; taip pat su būt. k. 1. veik. dalyviais: Kv, Dr, Šv, Vn, Klp, Skd; Čk, Jrb, Trg, Pnv; Trgn, Jž, Kp, Skp ir kt. 18 b) intonaciškai skaidomi sakiniai: sako, vežąs šieną pirmmininku Plng; pasakojo susiedka, rozą važąvius iš Vilniaus Mlt; mama sakė, kuone verkus kaip karvę išvedė Rk; sakė, sutaise gerai Šl; vaikas sakė, buvęs susitikęs vilką Km; sakė, ateisianti kitą sykį Šlu (plg., Ona sakė, rado baravykų Sv). Po sangrąžinių veiksmažodžių sakytis, pasisakyti, pasakotis, girtis ir pan. taip pat vartojami ir intonaciškai skaidomi, ir neskaidomi pasakymai, pvz.: sakeis pi-ningų neturįs Grz; ans sakos, tik iš bado valgęs Mžk, plg. sakės, (kad) važiuos Ker, Užg, Kš, Vlkn ir kt. Jeigu manytume, kad NN išriedėjo tiesiog iš VD, seniausiomis reikėtų laikyti monosubjektines intonaciškai neskaidomas konstrukcijas, pvz., sakė(si) grįžęs, o iš jų kildinti dviejų dėmenų sakinius sakė(si), grįžęs bei sakė, tėvas grįžęs. Tačiau tokiai prielaidai prieštarautų bendra sintaksinės sistemos raidos kryptis, kuri aiškiai išryškėja atitinkamuose sakiniuose su veiksmažodžiais. Kad baltų, kaip ir kitų ide. kalbų, sakinio evoliucija vyko atskirų pasakymų sintezės, o ne analitinio skaidymo keliu, rodo ne tik visa sudėtinio sakinio istorija, bet ir tokie sakinio viduje vykę procesai, kaip atskirų nominalinių sakinių virtimas sakinio dalimis bei prieveiksmėjimas (plg. vardininko kilmės prieveiksmius gana, gėda, gaila ir pan. žr. K. Ulvydas, LKK XI 7 tt.), savarankiškos reikšmės pasakymų matyti, girdėti, žinia, aišku, žinoma, suprantama ir kt. virtimas įterptiniais žodžiais ir pan. Labai sunku patikėti, kad dalyvinių konstrukcijų raida būtų vykusi priešinga kryptimi, ir iš pradžių monolitiški sakė(si) grįžęs tipo pasakymai būtų vėliau išsiskaldę į atskirus reliatyviai savarankiškus vienetus, gavusius net skirtingą veiksmo subjektą. NN susidarymą galima paaiškinti ir natūralesniu, sintaksinės sandaros evoliuciją labiau atitinkančiu būdu, pripažįstant tarmėse plačiai paliudytų sakė, grįžęs bei sakė, tėvas grįžęs tipo sudėtinių bejungtukių sakinių archaiškumą. Tam reikia atkreipti dėmesį į konstrukcijas, kuriose dalyvių vardininkai turi tokią pačią formą bei funkciją, kaip ir sudarydami netiesioginę nuosaką. 1.8.1. Pagrindiniais struktūros požymiais — verbum finitum pozicija ir pagalbinio veiksmažodžio nebuvimu — netiesioginė nuosaka pirmiausia atitinka būtojo kartinio laiko veik. dalyviai, vartojami be jungties ir dabartinės kalbos požiūriu sudarantys esamojo laiko sudurtines atliktines formas, plg. tėvas grįžęs (: buvo grįžęs : būdavo grįžęs : bus grįžęs). NN būtasis kartinis laikas nuo jų skiriasi tiktai modaline reikšme. Tačiau modalinė reikšmė dažnai išryškėja tik iš konteksto ir situacijos, o kartais gali būti ir visai neapibrėžta. Netgi po percepcijos bei informacijos veiksmažodžių, rodančių perpasakotą kalbą, būt. k. l. veik. dalyvis gali būti suprantamas abejaip, ypač NN ploto pakraštyje, kur atitinkami es. l. veik. dalyviai visai ar beveik nevartojami, pvz.: sako, ką ans jau dabar miręs Škn; anas, girdėjau, pasikoręs Mlt; sako, katro žvakės visai užgesusios, tai tie žmonės visai užmiršę apie aną pasaulį Vl; rodos, iš kapų svietas suvejęs Vrnv ir pan. Antra vertus, būt. k. l. veik. dalyviai su es. l. jungtimi žemaičių tarmėje kartais pavartojami ir netiesiogiai patirtam veiksmui žymėti, tad pagal reikšmę visai atitinka NN formas, pvz.: kalbà yra, kad prie to upelio yr žmones korę Rsn; sako, ans yr išvažiavęs Kin; sako, grąžota įkritusi yra Šlu; ateit ta žmona sakyt, kad vaiką y morką išrovęs Kin; šėpo(j) žiūrėk y buvusi Akm; kiek anà p(r)irašiusi y! Skd; panašiai ir S. Vaišnoro raštuose, plg. saka ghie… iog Sunus Diewa buk beiktinu ir paslapczu pastatimu Diewa / ne wissa Swieta (178)… yra kentejes ir numires MT 178–178ᵃ. Todėl NN plotą 2* 19 dabar galima aiškiau apibrėžti tik pagal esamojo ir būsimojo laiko veik. dalyvių vartojimo ribas. 1.8.2.1. Esamojo laiko veik. dalyviai į literatūrinės kalbos sudurtinių laikų sistemą dabar neįeina, todėl, būdami be pagalbinio veiksmažodžio verbum finitum pozicijoje, suprantami kaip NN formos. Tačiau tokia būklė nėra sena. Pirmiausia, es. 1. veik. dalyviai su be- žemaičių tarmėje gali būti vartojami trunkančiam veiksmui žymėti ir neturėdami aiškios modalinės reikšmės, pvz.: karvė minkšta (milžti), piens bebėgąs Pln; aš parėjau ir ana beinanti Vkš; tame darže teip žolė numinta — teip numinta, ir ten toks piemėnelis avelas beganas SlančP 13, plg. dar N. Slizienė, LKK IV 70. Kad tokia vartosena yra senoviška, liudija ir liaudies dainų pavyzdžiai, kurių ritminė struktūra įgalina geriau išlaikyti sintaksinius archaizmus, plg.: Auštrytėlė beauštanti, saulytėlė betekanti, galvelė beskaudanti Sk (LKK III 84), ką tas bernužėlis bemislyjąs, ką jaunasis bedūmojąs, aukso žiedą, žiedą bekaldinąs, ir mano vardužį bemušdinąs KlvD 163. Taip pat vartojami ir esamojo laiko veik. dalyviai, neturintys afikso be-, pvz.: reik namien darbininko, mama serganti Pj (LKT 114); ana turinti du broliu, o dvi seseri esančios Plng. Tad afiksas be- nėra iš senovės susijęs su dalyvių admiratyvine reikšme. Šią reikšmę dažnai turi es. 1. veik. dalyviai ir be šio afikso, pvz.: Jis užmiršęs pasižegnot ir atsigręžęs an kita pusę, žiūri — stovįs velnias Slm; žiūriu, žiūriu, veizu ir pareitas Tln; tuo tarpu dalyviai su be- dažnai žymi ir perpasakotą, iš kitų sužinotą veiksmą, pvz.: girdėjau šienauti besiruošęs Krtn; sakė an traktoristų besimokąs Vg. Antra vertus, žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmių vakarinėje dalyje es. 1. veik. dalyviai yra vartojami su pagalbiniu veiksmažodžiu būti ir sudaro apyplinę sudurtinių laikų paradigmą: es. 1. esu, esi, yra… einąs, -anti; būt. k. 1. buvau, buvai, buvo… einąs, -anti; būs. 1. būsiu, būsi, bus… einąs, -anti; tar. nuos. būčiau, būtum, bus… einąs, -anti (būtojo dažninio ir liepiamosios nuosakos formų nepastebėta, bet ir jos yra visai galimos), pvz.: veiz, kap aš esu kalbanti (=kaip kalbu) Mž; ans y(ra) sergąs Žd, Prk, Klp, Eig, tiek ana y(ra) žinanti Skd, Kl; kas nors spaudas yra Šl; jis buvo biškį sergąs Sl, Klm; tuojau bus nesą to lytaus Klp; ka būsi rūkas, kvepės Vaŕniai; bus su slieku begyvenąs, kad nuvarys į frontą Šts, o kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs (LKŽ VII 77). Taip pat, tik su pabrėžtu trukmės atspalviu, vartojamos ir atitinkamos dalyvių formos su afiksu be-, pvz.: mano karvė dideliai gera melžti: pritvinko, i bus bebėgęs piens Pln (LKT 79); gerai, ka tu nevažiuavai: būtum besergąs Eig (LKT 73); būčiau negyvenanti, ale dabā sutvarkė Žr. Su es. 1. veik. dalyviu retkarčiais sudaromos ir dar sudėtingesnės sudurtinių laikų formos, pvz.: ka būčiau buvus sugebanti, būč nuvaž iavus Skd, plg. (heretikay) klaydawo / kayp butu anas wienu noru ne sutwertu turis essus (bladžili / iakoby on mial mieć iednę wolą nie stworzoną) SP I 193₁₂. Būtojo laiko formos kartais vartojamos ir prasidėjusiam, bet nutrauktam veiksmui nusakyti, t. y. pagal reikšmę atitinka būtoji pradinį laiką, sudaromą su afiksu be-, pvz.: girdėja, anas buvo jam einąs iš namų, ale sugrįžo Trgn. 1.8.2.2. Tokios vartosenos senoviškumą patvirtina XVI—XVII a. kalbos paminklai. Kaip tik minėtoms tarmėms atstovaujančių J. Bretkūno ir ypač S. Vaišnoro raštuose es. 1. veik. dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu vartojami sudurtinių laikų reikšme, pvz.: Kaip (Ponas) ira milins Szmones, Wiss i io Schwenteiei ira tawa Rankoie BrB V Moz 33,3 (Wie hat er die Leute so lieb; dilexit populos); netarent ios miegi | bet 20 pakaiuie ir linxmibaie jira giwenanczes MT 260a₂₁; O Kursai Sunui netikjs jra, ne reges giwatas MT 262a₁₇–₁₈; Wina schaknis (pabr., virš.: medis)… turreia tris schakkas ir buwa szellioens (iš -enti), auga ir szideia BrB I Moz 40,10 (und er grúnete, wuchs und blúete); Diewas jstate tq sawedima… kad dabar (žmonės)… prigimtaie Teisibe buwa tebturi; MT 221₁₃–₁₄; Bus ghie (kunai) nepagenda MT 245₄; Tatai teip daugi jra kalbeta | kaip butu ghissai nūg Diewa meldczes | idant iem… pasimegtu MT (PM) 29a₁₁–₁₂ (žr. dar N. Sližienė LKK IX 80). Kiek rečiau tokių konstrukcijų pasitaiko kituose kalbos paminkluose, plg. Ir nūg to bus Sunis žmógaus sėdis ant deszinės galbes Diėwo DP 163₁₁ (bedzie siedzial W 13; erit sedens); Ach ka bus tada sakas SG 71₇. S. Vaišnoro ir kai kurių kitų autorių (M. Daukšos, K. Sirvydo) raštuose ypač mėgstama su pagalbiniu veiksmažodžiu vartoti dalyvį esąs, -anti, pvz.: kas tikrai est essa MT 7₈; Welmas isch pradczas swieta jra melagiu essas MT 42₂₀; mokitiau ans… teipoieg est essas MT (BĮ) XVIII₁₁–₁₃; aprascha… butibe Weczeres | kas toie butu essa MT 150₁₅; kuri butu tikroj Religia santi? MT (LĮ) XXIV₁₂; Kad’ tassái ne butų essas piktadeia | ne izdawę butūmbime io taw DP 163₃₃ (By to nie byl zloczyńcá W 279₁₉; si non esset hic malefactor); Idant iż’ to pasaulo butų santi | tarnái manieii wienók káriautu vž manė DP 164₉ (Być z tego świata bylo krolestwo moje W 280₅; si ex hoc mundo esset regnum meum)³³. Toks dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio junginys savo ruožtu gali būti siejamas su kitais dalyviais ar būdvardžiais kaip sudėtinė jungtis, pvz.: kad butu Misschia nūg Christaus santi jstatita | alba nūg kokio kitta Apaschtola laikita… (37ª) tad ir gerai apie tq turetu buti mineta MT (PM) 37ª–38; wissas tos paczes dalis bus wienur nuschwęstas | ne tarent idant paczas per sawe butu sanczes pageduses ir nenaudingas MT (PM) 36₁₄, 34. Esamojo laiko veik. dalyviai su afiksu be-, siejami su pagalbiniu veiksmažodžiu būti, J. Bretkūno raštuose dažnai sudaro tokias pat sudurtines būtojo laiko formas, kaip ir kiti es. l. veik. dalyviai. Afiksas be- čia pabrėžia, paryškina veiksmo trukmę, pvz.: Ir kada ghis topi sugrinsza, schitai, buwa bestowins pas sawa Sudeginoghimo affiera IV Moz 23, 17 (sihe | da stund er bey seinem Brandopffer LB); Wiras… atwede… Midianitiene…regint… wissam Surinkimui waiku Israel, kurie buwa be werke ties Wartų IV Moz 25,6 (die da weineten für der thür LB; O Saul laikesi Gilgale (buwa be esans) I Sam 13, 7 (Saul aber war noch zu Gilgal LB); Boas buwa be-ateęjas isch Bethlehem Rut 2,4 (Boas kam eben von Bethlehem LB); Ir tikrai buwa bepalaidoientis Pirgmimius IV Moz 33, 3 (und begruben eben LB). Tokios pat sudurtinės formos kartais sudaromos ir su pagalbiniu veiksmažodžiu tapti, plg. Nujeiau tada ir nusiprausiau ir tapau beregins ChB Jon 9, 11. Matyt, trukmės pabrėžimas afiksu be- paruošė dirvą būtojo pradėtinio laiko reikšmei, kuri išryškėja tada, kai dalyvio žymimą trunkantį veiksmą nutraukia kitas 33 Žr. dar MT (BĮ) XVIII₂₀, (LĮ) XXIII—XXIV, 150₁₅, 150ª, 161ª, 181₂₀, 183–183ª, 269ª₂, (PM)14ª₁₄, 14ª₂₀, 15ª. Plg. N. Sližienė, LKK IX 80; J. Palionis, LLK 198. 34 Panašiai MT 77₁₉, 151₁₅, 268ª₁₂, (PM)25ª₁₂–₁₃, 34ª₁₉–₂₁. Iš viso S. Vaišnoro raštuose randame 22 konstrukcijas su esas, -anti ir asmenuojama būti forma, jų tarpe 3 su esamojo laiko ir 19 su tariamosios nuosakos formomis. 21 veiksmas, plg. Tawa tarnas buwa beganans Awis sawa Tiewo, ir ateija Łewas BrB I Sam 17, 34 (hütet die schafe LB). Retkarčiais esamojo laiko veik. dalyviai su afiksu be- senuosiuose raštuose yra siejami ir su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko forma, t. y. sudaro lyg ir esamąjį pradinį laiką (tik be nutraukto veiksmo reikšmės), kurio jau trūksta dabartinės kalbos pradinių laikų paradigmai, pvz.: Tu awinélio newirk, kolei ira beszindans (prieg Pieno Augives) BrB II Moz 34,26 (wenns noch an seiner muetter milch ist LB; in lacte matris suae V); Sakie iems su dziauksmu didziu / Iog est begulis edziosu BrGD XLVII (p. 83), t. p. Mž 193. 1.8.2.3. Taigi predikatiniai es. l. veik. dalyviai, kurie dabartinėje literatūrinėje kalboje vartojami tik kaip NN formos, kitados galėjo ir neturėti apibrėžtos modalinės reikšmės. Verbum finitum pozicijoje jie ėjo vieni arba su pagalbiniu veiksmažodžiu būti, su kuriuo sudarė tokias pačias konstrukcijas, kaip būtojo kartinio laiko veik. dalyviai. Esamojo laiko veik. dalyvių formos su afiksu be- ir be jo turėjo vienodas sintaksines ypatybes ir skyrėsi tik ryškesne ar silpnesne trukmės reikšme. Tad konstrukcijos su esamojo laiko veik. dalyviais buvo taip pat artimos NN, kaip šiuo metu tebėra jai artimos vad. atliktinių laikų formos su būtojo kartinio laiko veik. dalyviais. Prielaidų tokiai būklei atkurti randame ir dabartinės kalbos sistemoje. Tai visų pirma vad. pradinių laikų paradigmos nepilnumas (trūksta es. l. formų), bendros reikšmės stoka (veiksmų trukmės santykio reikšmę paprastai es. l. dalyviai turi tik su pagalbinio veiksmažodžio būt. k. laiko formomis, ir tai tik tam tikrame kontekste, plg.: N. Slizienė, LKK IV 67; LKG II 146), es. l. veik. dalyvių su afiksu be- vartosena admiratyvo reikšme ir jų koreliacija su šio afikso neturinčiais būt. k. l. veik. dalyviais, plg.: Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žąlių pulkas bešliaužias į jų kiemą LTt III 296 ir Žiūrėk, koks didelis lazdynas išaugęs! Kp. 1.8.3. Sudurtinių laikų ir NN ryšį rodo taip pat jų vartojimo arealų panašumas. Sudurtiniai laikai, kaip ir NN, plačiausiai vartojami žemaičių ir vakarų aukštaičių vakarinės dalies plote (į jį įeina ir buv. Rytų Prūsijos lietuvių tarmės). Šiaurės rytų Lietuvos kampe, kur NN taip pat gyva, dažniau pasitaiko tik atliktinių būtojo kartinio ir būsimojo laiko formų. Apskritai, NN išplitimo arealas apytikriai sutampa su intensyviausio dalyvių vartojimo sritimi. Čia suminėti faktai leidžia manyti, kad veik. dalyvių vardininkai, eidami verbum finitum pozicijoje, savo morfologinėmis bei sintaksinėmis ypatybėmis kitados nesiskyrė nuo NN formų. Tai, kas dabar vadinama netiesiogine nuosaka, buvo tik specialus dalyvių vardininko predikatinės vartosenos atvejis, išsiskiriantis iš kitų tam tikru modalinės reikšmės atspalviu. 1.9. Predikatinė dalyvių vartosena — tolimos praeities palikimas. Būdami vardažodinės prigimties formos, dalyviai jau seniausiais ide. kalbų raidos etapais galėjo sudaryti vardažodinius, arba nominalinius, sakinius35, tokio tipo, kaip tėvas pavargęs greta tėvas geras arba tėvas šeimininkas. Iš pradžių tokie sakiniai savo vartosena, matyt, skyrėsi nuo atitinkamų sakinių su *es, *bhū šaknų veiksmažodžiais, 35 Plg.: K. Brugmann, Synt. 69—70; J. Zubatý, Studie a články, II, Praha, 1954, 126 tt.; A. Meillet, MSL XIV. 1 tt.; Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, Paris, 1934, p. 356—7; J. Bloch, MSL XIV. 1 56 tt.; E. Benveniste, BSL XLVI 27 tt.; Ch. Guiraud, La phrase nominale en grec, Paris, 1962, p. 152 tt.; W. P. Lehmann, PIE 115—6. 22 galėjusiais turėti konkrečią leksinę reikšmę36. Ilgainiui senieji nominaliniai sakiniai buvo įtraukti į verbalinių sakinių sistemą kaip jos nariai su nulinėmis jungtimis37. Nominaliniai sakiniai su dalyviais negalėjo būti izoliuoti nuo šio proceso, ir brolis einąs | grįžęs tipo pasakymai taip pat turėjo prisšlieti prie brolis yra | buvo | būdavo | bus grįžęs paradigmos. Tačiau jos pagrindu pradėjusi formuotis sudurtinių laikų sistema lietuvių kalboje galutinai neišsikristalizavo, ir daugelis predikatinių dalyvių, turėjusių proceso reikšmę (ypač es. l. formos), liko nuo jos nuošaly, iki šių dienų išlaikydami ankstesnės predikatinės vartosenos bruožų. 1.9.1. Netgi tie dalyviai, kurie dabartinės kalbos požiūriu laikomi esamojo atliktinio laiko ekvivalentais, savo reikšme dažnai skiriasi nuo sudurtinių formų su jungtimi. N. Šližienė LKK XI 20 pastebėjo, kad būtojo kartinio laiko veik. dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio būti es. l. formos vartojami „kuriant meninį dabarties paveikslą“, pvz.: Jonas išsitiesęs kniūpščias pas krosnį ant moliuko; trumpa jam vietos, todėl kojas ligi kelių pastatęs aukštyn pagal sieną; galva antrame gale nusikišusi ilgiau suoliuko ŽemR I 86. Tačiau meninio paveikslo kūrimas tik iš dalies apibūdina tokių dalyvių vartosenos specifiką. Tiksliau būtų pasakius, kad dalyviai be pagalbinio veiksmažodžio paprastai vartojami tada, kai nusakoma statiška situacija ir atskirų dalykų kokybinė būsena. Taip vartojami ir es. l. veik. dalyviai (paprastai su be-), pvz., O ans jau nuo ryto atsigulęs ir bedribsąs Rs. Tuo tarpu dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu būdingesni pasakojimui. Šis dalyvių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir be jo vartojimo skirtumas svarbus tuo, kad jis iš dalies atspindi skirtumą tarp senųjų verbalinių ir nominalinių sakinių. Kaip tik sakiniai su vardažodiniu tariniu be jungties sen. indų, graikų bei keltų kalbose vartojami reiškiant pastovias, „belaikes“ būsenas, o formos su jungtimi paprastai žymi kintamus, su laiku susijusius procesus38. 1.9.2. Predikatinės dalyvių vartosenos reliktų randame sustabarėjusiose konstrukcijose, kuriose pagalbinio veiksmažodžio forma visiškai negalima. Daugelis jų turi ryškų modalinį ir ekspresinį atspalvį. Vietoj verbum finitum neigiamos dalyvių (ypač bev. g.) formos vartojamos reiškiant neigimą pabrėžtinai, su tam tikra emfaze, pvz.: Nebebuvę, kad aš su juo daugiau besusieičiau Jnšk; Nebebuvę, kad aš až jo eič Ds (LKŽ I₄ 1215); Nebegyvenęs (= nebegyvensiu) čia — kad tik šiuo kartu gerai pasibaigtų! Sdk. Lyja. — Kur tau neliję! Ds (LKŽ VII 589). Nugi, bra, nesupančojęs, nenumovęs… VaižgRR I 421. Pirktų šuva mėsą, tik pinigų neša Baran (APh I 98). Tai tu neišmanęs, reikėjai atsakyt jam ką nors Alk (LKŽ VII 833). Bev. g. forma nematę vartojama frazeologizmais virtusiuose linkėjimuose, pvz.: Kotas jo nematę! Ds (LKŽ VII 914); devynios jo nematę — jau išsibaigė (mirė) Lkm (LKŽ I 459); Bala nematę, nebeprikrsu to cukraus Slm (LKŽ VII 914); bala jo nematę Kp; Versmė ją nematę tos apkiuštelės Kp. Tokių konstrukcijų archajiškumą rodo ir ta aplinkybė, kad dalyvio bev. g. forma eina su visu gimi- 36 Plg. būti konkrečios reikšmės likučius tarmėse: mes taip esam (gyvename) atklūdziai Žibiniškai (LKT 76); mes dabar būnam (= gyvenam) prie ežero Mrc; pradėjo kur (= visur) būt (= gyventi), dirbt Všn (LKT 300); žiniai pradės aukštyn būt (= augti) Ventė (LKT 144), žr. dar LKKŽ I 1215. 37 Вяч. Вс. Иванов, Общ. 268. 38 Žr. E. Benveniste, BSL XLVI. 1. 31 tt.; J. Humbert, Syntaxe grecque, Paris, 1960, p. 66; Ernout–Thomas, Syntaxe latine, Paris, ²1953, p. 146–8; P. Chantraine, TCLC IX 25; Ch. Guiraud, ib. 64 tt. 23 nių vardžodžiais. Savo reikšme dalyvis čia priartėja prie optatyvo, kuriuo dažnai reiškiamas pageidavimas (plg.: Grausmas jo nematai! Ds), o atitinkamos konstrukcijos su tiesiogine nuosaka (galas tave nematė Dkš, velniai jo nemato Grž LKŽ VII 914) yra aiškiai vėlesnės. Optatyvinę reikšmę retkarčiais turi ir kitų dalyvių formos, pvz., Kad tu skradžemėn nuėjęs, kad tu velij prapuołus Gry (LKK XIII 122). Šiuo atžvilgiu ypač būdinga sustabarėjusi dalyvio bev. g. forma liaudies pasakos kartojamoje formulėje: Atadārą (tarm.: atadɔ.ru.) vaikėliai durytėlės BsP II 327, plg. atadɔ.ru. durelās Verksnionys LKT 299 ir Atidarai darai (duris), jūs mani vaikeliai Lt III 86⁳⁹; čia dalyvis jau turi aiškią liepiamosios nuosakos reikšmę. Predikatinę funkciją išlaikiusių dalyvių randame ir retorinio klausimo formos pasakymuose su kur ar įv. kas linksniais, pvz.: kur tu matęs, kad aš jai užsileisčiau! Vb (LKŽ VII 915), nu kur tu matęs: oru pavažiuot žmogų, nukris Joniškėčiai LKT 245; Na, kur nesimeldęs, anoks maldininkas KatkR 259; Ką tu belaukęs senatvės? ib. 190; Kur jis geriau ras, ko jis neėjęs? ib. 219; Žinau, kur nežinojęs ib 186; kame buvusi grėbėja! Snarglį pirmiau nusivalyk! Rdn (LKT 75). Kai kurie iš tokių pasakymų visai desemantizavęsi, virtę idiomomis, pvz.: kur buvę, apsirgo pono dukte Daunoriai (LKK III 201); kur buvus nebuvus, ateis lapė Lt III 147; Kas tai bėsaš („nieko nereiškia“) mums vainiką nupinti Šts (LKŽ I₁ 1217); Kas nebuvęs, plauksiu į jūrą Plng (LKŽ I₁ 1216). Panašiai dalyviai (dažniausiai su dll. ar) vartojami ir alternatyvinės reikšmės konstrukcijose, pvz.: O tai neklaũžada vaikas, ar jam sakęs, ar ne Slm; Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek Lnkv (LKŽ VII 661); tiek anam sakęs, tiek nesakęs: pro vieną ausį įein(a), pro kitą išein(a) Jnš; Kirtęs nekirtęs – kumelės stovi sau, galvas nuleidusios Žem (LKŽ V 855); plg. dar atitinkamos reikšmės atvejus, kur dalyvis eina jau greta veiksmažodžio: sakyк jam nesakęs – nuleidžia pro ausis Jnš; teipos ponas buvęs, ponas bus Ppl; bus kas esąs (nebuvęs) Als „didelis čia daiktas“ (LKŽ I 1216) ir pabrėžiamąsias konstrukcijas su dalyviu ir tos pačios šaknies veiksmažodžiu: augęs paaugęs žals pušynėlis pas tėtušio dvarelį Šl (LKŽ I 383). 1.9.3. Verbum finitum pozicijoje gali eiti ir dalyvių vardininkai, žymintys sakinyje ne pagrindinį, o antraeilį, subordinuotą veiksmą. Postpoziciniai (verbum finitum atžvilgiu) dalyviai konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais kiek, kur, kada, iki, ligi, įvardžio kas linksniais pagal reikšmę atitinka prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse vartojamus veiksmažodžius, pvz.: vaikas… turėjo duonos kiek noris ValPŽK 4; žvejas… nuėjo per mišką, pats nesumanydamas, kur ir ko einas TMPs 27; jau neatmenu, kada beragavęs žuvies Lt III 377; liepė karalius pilną žąką primeluot, ik sakysias užriškit Jrk 46; jiems turėję vergauti lig atduodantys ar lig atdirbantys DB 169; nėr kas jam darbą Dgls; ji… ėmė pasakoti, ko ieškanti Lt III 290; gera būtų mergiotė, tik džiauna ką tik nutvėrusi Sml; žr. aut. LKK IX 43–62. Eidamos po komentabiliųjų veiksmažodžių (ypač verba percipiendi et dicendi), tokios konstrukcijos yra artimos NN, pvz., pagrįžę namo, (broliai), nieku neprasitarė Eglei, ką padarę Lt III 299, o turėdamos skirtingą nuo veiksmažodžio veiksmo subjektą, visiškai su ja sutampa, pvz., ir karčūninks (= karčemininkas) klausė, kur jis einąs Glbr (Mit VI 46). Tačiau po kitokios reikšmės veiksmažodžių dalyviai žymi antraeilį veiksmą be jokių NN atspalvių, plg. eina, kur budelis įsakęs Dr. Iš 39 Formulės archaiškumą patvirtina ir senoviška reduplikacija, plg. sut rinko trinko tėvelio grindos NS 341, išleido leido plonus tinklelius LTt 68; išveža veža mano bernužėlį LTt₁ II 58. 24 konstrukcijų su jungiamaisiais žodžiais aiškiai matyti perpasakotą ir apskritai subordinuotą veiksmą žyminčių dalyvių reikšmės santykis. NN būdinga perpasakoto veiksmo reikšmė čia yra antrinė, priklausanti nuo veiksmažodžių leksinės raiškos, o šią reikšmę turinčios formos — tik tam tikras predikatinių dalyvių pogrupis. 1.9.4. Prepoziciniai dalyviai, jungiami su asmenuojamąja veiksmažodžio forma jungtuku ir, taip pat žymi antraeilį veiksmą ir sakinyje eina verbum finitum ekvivalentais, pvz., vilkas iš baimės galą pabėgėjęs ir pastipo BsP IV 23540. Tokios konstrukcijos, būdingos tautosakai bei seniesiems raštams, dažnai taip pat turi modalinę reikšmę: jomis, kaip ir NN, dažnai pabrėžiamas veiksmo netikėtumas arba nusistebėjimas juo. 1.9.5. Su modalinėmis reikšmėmis (liepimu, draudimu, neigimu ir pan.) bei ekspresiniais atspalviais susijusi ir būt. k. 1. veik. dalyvių, einančių antrojo veiksmažodžio pozicijoje, vartosena: a) pagrindinio tos pačios šaknies veiksmažodžio veiksmui pabrėžti, pvz.: gerk gėręs, brolty, dūmok ir namo JD 72; guliu pasigulęs, kad ir neužmingu Plng41, panašiai su neigiamais veiksmažodžiais, pvz.: kad šoks nešokęs zuikis ir kudl LTt 343, kartais ir su jungtuku, pvz. eik kad ėjės, kad nė kuo apsiaut Gs (LKŽ II 771); b) reikšti alternatyvai (irgi su tos pačios šaknies veiksmažodžiu), pvz.: sakyk jam nesakęs — nuleidžia pro ausis, c) reikšti neigiamam ar nepageidaujamam veiksmui (su kitos šaknies veiksmažodžiu), pvz.: tylėk neburbėjęs Vkš (LKŽ I 959)42. Čia suminėti predikatinės dalyvių vartosenos atvejai turi visus sintaksinių archaizmų požymius. Lietuvių kalbos sintaksinių priemonių sistemoje jie užima periferinę, izoliuotą vietą ir nepritampa prie jokio įprastinio dalyvių vartojimo tipo. Juos paprastai randame frazeologiškai sustabarėjusiuose ar stabarejančiuose pasakymuose. Dabartinėje kalboje jie neproduktyvūs, ir nyksta; retkarčiais jų pasitaiko tik šnekamojoje kalboje ar grožinėje literatūroje, kur jie yra stilistiškai žymėti. Su NN juos sieja ne tik formos tapatumas, bet ir modaliniai bei ekspresiniai atspalviai, rodantys polinkį modališkai įprasminti nykstančias, pakitusios sistemos nebeatitinkančias formas. Visa tai leidžia manyti, kad netiesioginės nuosakos pamatą sudarė senoviška predikatinė dalyvių vartosena. Šią prielaidą patvirtina konstrukcijos su neveikiamaisiais dalyviais. 2. KONSTRUKCIJOS SU NEVEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 2.1.1. Modaline reikšme lietuvių kalboje dažnai turi nev. dalyvių bevardės giminės formos, einančios su veikėjo kilmininku arba be jo: es. l. (brolio) gyvenama, sėjama, būt. l. (brolio) gyventa, sėta. Retkarčiais pavartojamos ir būtojo laiko sudurtinės formos: (brolio) būta gyventa. Jų vartoseną taikliai apibūdino J. Jablonskis, kuris pastebėjo, kad tokiais pasakymais kalbėtojas „lyg kad nori pasisakyti dabar tematas, dabar tepastebėjęs šitą gudrybę. (…) tarytum nori pranešti, kad toji žinia, kurią jis dabar mums pasako, esanti jam pačiam tiktai vieno—kito nuošalės mažmožio, jo paties dabar tepastebėto, arba kito žmogaus jam suteikta“ (RR I 465). Kartu J. Jablonskis nurodė, kad tokie pasakymai artimi „pasakojamajai kalbai“ 40 Plačiau apie tai žr. aut. Baltistica I (1) 53—66. 41 Plg. atitinkamas graikų k. konstrukcijas su to paties kamieno dalyviais: φυγῇ φεύγειν, ἀκούσας… ἤκουσα ir pan., žr. R. Kühner, GrGr. 656. 42 Žr. dar J. Balčikonis, Baltistica III (2) 204; aut., LKK VII 72—3, LKG II 353—4. 25 ir vartojami ne visose tarmėse: „Aukštaičių pasakymus „Čia trobos būta“, „girių čia snausta...“ žemaičiams atstoja jų pačių pasakymai tokie, kaip antai: „čia troba buvusi, stovėjusi“, „girios čia snaudusios“... (RR I 466, plg. dar ib. 530). Vėlesnėse gramatikose į nev. dalyvių bevardės giminės formų modalinę reikšmę arba visai nesigilinta, arba pasitenkinta J. Jablonskio minčių santrauka. Daugiau dėmesio skirta šių formų rūšies reikšmei. Ne sykį buvo konstatuota, kad nev. dalyvių bevardės giminės formos dažnai daromos iš intranzityvinių veiksmažodžių ir neturinčios kitoms pasyvinėms formoms būdingos reikšmės1 arba atitinkančios veikiamosios rūšies formas2. Nev. dalyvių bevardės giminės ryšį su kitomis nev. rūšies formomis neseniai aptarė V. Sirtautas, Kalbotyra XXI 71 tt. bei E. Geniušienė, ib. XXIV (1) 27 tt. ir priėjo išvadą, kad pagal sintaksinius požymius bev. g. formų konstrukcijos su kilmininku visai atitinka pasyvą. Nev. dalyvių bev. g. formų pasyvinė prigimtis minėtų autorių yra gerai motyvuota; visai aišku, kad jos turi būti nagrinėjamos kaip tam tikra nev. rūšies formų grupė. Tačiau taip pat aiški yra ir jų reikšmės specifika bei sinonimija su veik. rūšies formomis, ypač su modalinės reikšmės veik. dalyviais. Kaip tik dėl tos modalinės reikšmės konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis pastaruoju metu kartais net skiriamos prie NN3, nors nenuosekliai ir su tam tikrais svyravimais4. Įtraukti šias formas į NN iš tikrųjų trukdo jų paradigmos nepilnumas bei neapibrėžtumas, glaudus ryšys su pasyvu ir artimumas nev. rūšies sudurtiniams laikams. 2.1.2. Esamojo ir būtojo laiko nev. dalyvių bev. g. formos modalinės reikšmės pagrindu gali sudaryti priešpriešą tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo kartinio laiko formoms, pvz.: brolio gyvenama : brolis gyvena (plg. brolis gyvenąs); brolio gyventa : brolis gyveno (plg. brolis gyvenęs). Tačiau pagal formalius požymius jos visai atitinka nev. rūšies sudurtines esamojo laiko formas su nuline jungtimi5. Jos gali būti suprantamos ir kaip brolio yra gyvenama / gyventa atitikmenys, ir kaip pasakymai su tam tikra modaline reikšme, priklausančia nuo konteksto ir situacijos (plg. žiūrėk, kaip čia tavo brolio gyvenama!). Lygiai taip pat dviprasmiškos ir atitinkamos tranzityvinių veiksmažodžių bev. g. formos (pvz., čia jo miežiai sėjama / sėta). Tiktai konstrukcija brolio būta gyventa — priešprieša tiesioginės nuosakos būtojo atliktinio laiko formai brolis buvo gyvenęs (plg. brolis buvęs gyvenęs), neturi atitikmens tiesioginės nuosakos sudurtinių laikų sistemoje. Tačiau ji yra gana izoliuota, nes konstrukcijų su esamojo laiko dalyviais (pvz.: *brolio esama gyvenama / gyventa, *brolio būta gyvenama), kurios galėtų sudaryti priešpriešą kitiems tiesioginės nuosakos sudurtiniams laikams, tarmėse neteko pastebėti, ir jos nebent atsitiktinai ir sporadiškai gali būti pavartotos6. Be to, konstrukcijos būta gyventa reikšmė daugelyje vietų yra vartojama įprastinė sudurtinė nev. rūšies būtojo laiko forma buvo gyventa, koreliuojama su (yra) / buvo / būdavo / bus gyventa, plg.: 1 P. Trost, LKK III 220 tt.; N. Sližienė, LKK IX 74, LKG II 152. 2 W. K. Matthews, SEER XXXIII 81, 352 tt.; A. Paulauskienė, Veiksm. 157. 3 J. Balkevičius, Sint. 95—6; N. Sližienė, LKG II 168; LKK XV 78; P. Gailiūnas, LKG II 59; E. Geniušienė, Kalbotyra XXIV (1) 31. 4 Pavyzdžiui, P. Gailiūnas, Kalbotyra IV 76, nev. dalyvių prie NN neskiria, o LKG II 59 jie tik trumpai, vienu sakiniu, skyriaus gale tepaminėti. Jų nepateikia ir N. Sližienė LKG II 173—8 sudurtinių veiksmažodžio formų asmenavimo paradigmoje. 5 Apie jas žr. N. Sližienė, LKK IX 74, LKG II 53 tt. 6 Konstrukcijas esama mokoma, esama mokyta, būta mokoma į tarinio reiškimo lentelę yra įtraukęs J. Balkevičius, Sint. 95, tačiau nė vieno pavyzdžio su jomis nedavė. 26 mūsų jau būta atsigulta, kai jo ateita Kp; mano ažusnūsta būta, matai Mlt; be reikalo aš nenupirkau, jo jau būta atanešta Slm; jo būta uogos įlėkt(a) Brž; jo jau būta išeita Alz, Aln, Mlt, VIkv ir kt.; būta ateita Aneliutės Vžns; neberadau, jo jau buvo išeita Aln; tada supratau, ka mano čia buvo palikta Kp; žmogaus buvo pasėta rugiai Auk; raštas buvo uždrausta Stlm (LKT 310); mano buvo dvidešimt metų tarnauta Žd; čia buvo eita (karvės) Klp; mano būdavo viskas padaryta, apluobta, išvirta, apmazgota Rgv; pirmiau tam laike jau būdavo pašienauta Trg; nuveisi, ir bus atbūta Mžš; mūsų jau bus nuvažiuota Ds; Neikit, jo jau bus išvažiuota Kp; gal jau ir tikrai bus atnešta Mlt; tas arklys bus jo vogta ir parduota Kp. Netgi su esamojo laiko jungtimi nev. dalyvio bev. g. forma neretai pavartojama ta pačia reikšme, kaip ir konstrukcijose be jungties, pvz.: čia, matyt, žmonių y(r) kada nors gyventa Sk; mano y nugriūta Sr; apgulta krūtinė, vaistų yra pergerta Nmš; kiškių va gi yr išlakstyta pri obelių Vkš. Antra vertus, konstrukcijos be jungties gali ir neturėti aiškesnių modalinių reikšmės atspalvių. Pavyzdžiui, tokie aukštaičiuose paplitę pasakymai, kaip kaimyno iškulta, jų išvažiuota, sakyta, daryta… reiškia tą patį, kaip kaimynas yra iškūlęs, jie yra išvažiavę, sakę, darę, ir dalyviuose galima laikyti nev. rūšies sudurtinio esamojo laiko forma su nuline jungtimi, plg. javai (yra) iškulti / iškūlta. Derinamoji nev. dalyvio forma retkarčiais pavartojama ir greta jungties būta, pvz.: pabašnyko būta pinigai sugerĭti su rūgusiu pienu Neršionys (LKT 310). Žemaičių tarmėse, kur vietoj bevardės giminės plačiau vartojamos moteriškosios giminės formos, jų kartais randame ir čia kalbamose konstrukcijose, pvz.: pilnos isteigos jų (mokytojų) prikišta; kiek tų šaknų yr lupta Pj⁷. 2.1.3. Taigi nev. dalyvių bev. g. formos (skirtingai nuo anksčiau aptartų veik. dalyvių vardininkų) nesudaro atskiros paradigmos, kuri galėtų būti koreliuojama su tiesioginės nuosakos paradigma. Pagal struktūrą ir gramatinę laiko reikšmę jos šliejasi prie sudurtinių nev. rūšies laikų⁸. Laikyti jas netiesioginės nuosakos formomis trūksta gramatinio pagrindo, nes atskiras morfologines kategorijas gali sudaryti tik specifinės formų sistemos, kontrastuojančios kitoms pagal tam tikras apibendrintas reikšmes. Su NN nev. dalyvių bev. g. formos taip pat nesudaro aiškesnės koreliacijos (NN neveikiamosios rūšies formomis jos negali būti laikomos dėl savo reikšmės) ir prie jos nepritampa. Modalinės reikšmės, kurias šios formos dažniausiai (bet ne visada) turi sakinyje, nėra pakankamas pagrindas skirti jas iš sudurtinių laikų į atskirą nuosaką, nes tos reikšmės yra daugeliu atvejų sąlygojamos konteksto; be to, jas gali turėti ir kitos, su pagalbiniu veiksmažodžiu ar be jo vartojamos sudurtinių laikų formos. Pavyzdžiui, netikėtai patirto ir nusistebėjimą keliančio veiksmo (t. y. admiratyvinę) reikšmę gali turėti ir nev. dalyvių vyriškosios bei moteriškosios giminės vardininkas: nueina, žiūri — jo brolis prie kaladės prikaltas Grš; mergaitė atein žąsim atnešt avižų; žiūri, kad visos žąsys išpjautos Norvaišiai LKT 244 (plg.: pažiūrėk, o vištos jau suėjusios į namą Škt LKT 159, žr. 1.2.1). Sudurtinėmis būsimojo laiko formomis su veik. ir nev. dalyviais labai dažnai reiškiamas abejojamas, spėjamas veiksmas, tačiau dėl to jos nelaikomos atskira nuosaka (plg. biaurybė 7 Plg. aiškias sudurtines nev. rūšies laiku formas: iš senovės buvo palikta dirvos iš dvaro žemės Žr; jau viskas nupjauta, suvežta, iškulta Als; reik nugyventi, kiek dievo paskirta Trš. 8 Kaip atskirus pasyvo formų sistemos atvejus jas aptaria ir E. Geniušienė, Диате́зы и залоги в современном литовском языке, – Типология пассивных конструкций, Диате́зы и залоги, Ленинград, 1974, p. 209 tt. 27 bus vogės Tlž; bus kiemo žmonys suėję i išradę tą vardą SmIn; jis jau tikrai bus išjojęs Brž; gal jau ir bus atnešta Kp)⁹. Visa tai rodo, kad lietuvių kalboje turime ne ypatingas netiesioginės nuosakos nev. rūšies bev. g. formas, o tam tikrą modalinę prie sudurtinių laikų prisišlijusių nev. dalyvių vartoseną. 2.2.1. Artimiausios sudurtiniams laikams yra tokios konstrukcijos su bev. g. nev. dalyvių formomis, kaip rugiai (yra) sėjama | sėta, pvz.: vakare virvės vejama KzR; jau ir bulvės kasama Ds; pilnos skylėlės medaus ažūnėsta Ad; vėgiai prie balkių prikálta Šk; durys atidaryta ir palikta KzR, taip pat Rk, Švnč, Gdr, Jnš, Tršk, Trk, Vv, Grl, Zp, Plv ir kt.¹⁰, panašiai ir senuosiuose raštuose, pvz.: Tulszis… su Vksūsu inpilt buwa SG 21₅; latru kaulai lauzsit buwa BrG 101, žr. A. Bezzenberger BGLLS 159–160. Nuo rugiai (yra) sėjami|sėti tipo atvejų šias konstrukcijas skiria tai, kad dalyvis čia nėra derinamas su vardžodžio (įvardžio) vardininku. Tas vardininkas gali būti ir nepasakytas; tada konstrukcija turi aiškų beasmenį pobūdį, pvz., (dabar) sėjama | sėta11. (Beasmeniškumas išryškėja ir konstrukcijose su vardininku, iškėlus bevardės giminės formą į pirmą vietą, plg. sėjama | sėta rugiai.) Pagal savo funkciją ir sintaksinius ryšius nev. dalyvių bev. g. formos čia atitinka bev. g. būdvardžius, plg. alus (yra) gardu ir gardu, vartojamus pagrėčiui su derinamomis vyr. ir mot. g. formomis alus (yra) gardus. Tiesa, tas paralelumas dabartinėje kalboje yra tik dalinis: ne visos bev. g. formos, turinčios būsenos reikšmę, gali būti pakeistos derinamomis būdvardžių formomis ir atvirkščiai¹²; jų reikšmės bei vartosenos skirtumai turėjo ypač išryškėti tada, kai bev. g. formos virto daugiausia būsenos reikšmę teturinčiais predikatiniais žodžiais. Literatūrinėje kalboje nederinamos dvinarės konstrukcijos su bev. g. formomis baigia nykti, bet aukštaičių tarmių ploto rytinėje dalyje jos dar gerai išsilaikiusios, o jų baltišką pobūdį patvirtina aiškūs sen. prūsų kalbos atitikmenys, pvz.: erains bou sei poklusman (=Jēderman sey vnterthan) 57₉, stai perōni… ast poklusman (die Gemeine… ist vnterthan) 65₁₆¹³; taip pat su būt. l. nev. dalyviais, pvz.: stai grikai ast… etwierpton (die sünde seien… vergeben) 43₂₁; stai gannai bousei pomeston (Die Weiber sein vnterthan) 65₁₂¹⁴. Latvių kalbos beasmenėse konstrukcijose randame jau vyr. g. nev. dalyvių formas, kurios vartojamos panašiai kaip lietuvių žemaičių mot. g. formos, plg. la. nav gulēts „nemiegota“, bij ilgi domāts un smagi iets15 ir lie. žem. kaip lieptą, teip ir dirbk Als, jau viskas nupjautà, suvežtà, iškultà Als, iš senovės buvo palikta dirvos Žr, reik nugyvent kiek dievo paskirtà Trš. Konstrukcijos tipas čia yra išlaikytas, tik viena forma pakeista kita, nes bevardė giminė labiau sunykusi. Reguliarus nederinamų dvinarių ir vienanarių konstrukcijų paplitimas baltų kalbų plote rodo, kad jos ne- 9 Žr. dar N. Sližienė, LKK XI 34; LKG II 158. Tokios būsimojo laiko formos yra paplitusios netgi tose tarmėse, kur kitų sudurtinių laikų formų beveik nepasitaiko. Potencialinėmis, optatyvinėmis bei imperatyvinėmis reikšmėmis vartojamos ir vientisinės būsimojo 1. formos, žr. A. Jakulis, Lietuvių kalbos būsimojo laiko istorija, kand. dis. rankr. Vilnius, 1967, 121 tt. 10 Plg. dar K. Brugmann, LB 319; J. Schmidt, Pluralb. 162 tt.; J. Endzelīns, ИОРЯС XXII. 2 190 tt.; J. Jablonskis, RR I 464 tt.; Ch. S. Stang, VGr. 265; Z. Zinkevičius, Dial. 268. 11 Dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tokios konstrukcijos laikomos beasmenėmis neveikiamosios rūšies sudurtinėmis formomis, žr. N. Sližienė, LKK IX 74; V. Sirtautas, Kalbotyra XXI 72; E. Geniušienė, Kalbotyra XXIV (1) 27 tt. su lit. 12 J. Jablonskis, RR I 465; A. Valeckienė, DB 555. 13 Žr. dar R. Trautmann, AprS. 244; J. Endzelīns, AprGr. 100. 14 Daugiau pavyzdžių R. Trautmann, ib. 259; J. Endzelin, ib. 199. 15 A. Blinkena, MLLVG II 533, W. K. Matthews, SEER XXXIII 360. 28 galėjo atsirasti dėl būdvardžių bei dalyvių fleksijos stabarejimo ar dėl kitų kalbų įtakos16, o paaiškinti jas bev. g. būdvardžių daiktavardine vartosena17 neleidžia daug mažesnis tokios vartosenos produktyvumas. Tad laikyti baltų kalbų nederinamas konstrukcijas naujesnėmis, susidariusiomis iš derinamų, nėra pamato. 2.2.2. Atitikmenų baltiškoms nederinamoms konstrukcijoms18 randame daugybėje ide. kalbų, plg. s. sl. skorpija sėklivo; ugodno… krotostb; s. rus. епвхъ сладко а человѣкъ падко, got. þannu gatauran ist marzeins galgins Gal 5, 11 „ergo evacuantum est scandalum crucis“, gr. οὐχ ἀγαθὸν πολυχρονίζειν, lot. mors omnium rerum extremum ir pan.19. Nev. dalyvių bev. g. formos slavų kalbų nederinamose konstrukcijose vartojamos visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, jau nuo seniausių paminklų, t. y. prieš neįvardžiuotinių dalyvių fleksijos nykimą, pvz.: s. sl. glasъ tryby uslyšano budeť, s. rus. головы поимано (1314 m.), s. ček. města bylo dobyto20. Derinimo nebuvimo čia taip pat neįmanoma paaiškinti vėlesniais sintaksiniais procesais21. Šios konstrukcijos — tai ankstesnių sakinio raidos epochų palikimas. Istoriniai bei tipologiniai ide. sakinio struktūros tyrinėjimai leidžia manyti, kad ide. bendrystės laikotarpiu predikatinės vardažodžių formos, reiškiančios būseną, buvo nekaitomos, nederinamos ir veikiausiai atitiko grynus kamienus22. Kaip tik tokias gryno kamieno formas turi baltų ir slavų bev. g. būdvardžiai ir dalyviai su *-o čia kalbamos konstrukcijose23. Tad lietuvių kalbos nev. dalyvių bev. g. formos, einančios veiksmažodžio pozicijoje, veikiausiai buvo siejamos su įvairių giminių vardažodžiais nuo tų laikų, kai dabartinė būdvardžių fleksija dar nebuvo susiformavusi, ir „predikatyvinė funkcija vartojami gryni vardažodžio kamienai nebuvo derinami su veiksniu“ (J. Kazlauskas, Ist. gr. 304)24. Turint galvoje predikatinių būd- 16 Vokiečių kalbos įtaką, kurią Ch. S. Stangas VGr. 179 įžiūri net tokiose konstrukcijose, kaip s. pr. sta ioumas ni ast labban 57,7 (=lie. tai jums nėra gera), mūsų manymu, galėjo tik stimuliuoti sen. prūsų kalbos bev. g. formų vartoseną su vyr. bei mot. g. vardažodžiais bei įvardžiais. 17 K. Brugmann, Synt. 174–5. 18 Plg. E. Fraenkel, Baltosl. 38. 19 F. Miklosich, VGr IV 29; Ф. И. Буслаев, Ист. Гр. 446; А. А. Потебня, Зап. I–II 114 tt.; Ш 358 tt.; B. Deibrück, VS. Ш 247–248; И. Эндзелин, ИОРЯС XXII 192 tt.; O. Lagerkrantz, Präd. 19–20. 20 F. Miklosich, ib. 365; А. А. Потебня, Зап. Ш 359 tt.; В. И. Борковский — П. С. Кузнецов, Ист. гр. 423 tt.; Ф. П. Филин, Происх. 495 tt.; J. Bauer, OSS II 334. 21 Nuomonė dėl s. rusų k. nederinamų konstrukcijų ryšio su dalyvių fleksijos nykimu (П. С. Кузнецов, МИРД, III 71 tt.; С. М. Обнорский, Очерки 159; З. М. Петрова, УЗ ЛПИ ССП,36 tt.) arba dėl jų vėlesnės kilmės iš veiksmažodžių pasakymų (А. А. Шахматов, Синт. I 119, Т. П. Ломтев, Очерки 209 tt.) prieštarauja nederinamų konstrukcijų buvimui jau seniausiuose paminkluose (plg. Ф. П. Филин, ib. 499), jų išplitimas įvairiose slavų kalbose ir ryškios kitų ide. kalbų paralelės. Dėl senovinio šių konstrukcijų pobūdžio plg. dar О. С. Мельничук, Вступ. 383; Розв. 142–3. 22 Plg. W. Lehmann, PIE, 69 tt., 199 tt., 208 su lit. 23 Dėl bev. g. nom.-acc. formos su *-o senumo žr. S. Agrell, Neutr. 18; T. Milewski, Indohitt. 22–23; V. Mažiulis, Balt. 84 tt. su lit.; J. Kazlauskas, Ist. gr. 124. Tradicinė pažiūra, kad baltų bev. g. formų (gera, eita etc.) galinis -a < *-od (R. Trautmann, AprS. 244, J. Endzelīns, ИОРЯС XXII 192, AprGr. 99 tt. ir kt.) sunkiau įtikima jau dėl to, kad ji izoliuoja o kamieno vardažodžius nuo kitų, kurių bev. g. forma nuo seno laikoma grynu kamienu (plg. K. Brugmann, Grdr. II₂ 144). Fleksijos -d/t nerodo nei baltų ir slavų kalbų duomenys, nei iš baltų kitados skolinti bev. g. vardažodžiai finų kalbose, žr. J. Kazlauskas, Ist. gr. 123; V. Mažiulis, ib. 85. 24 Predikatinės nederinamų bev. g. formų (pvz.: lie. šalta, salta, gražu, s. sl. sladko, got. filu) vartosenos senoviškumą pabrėžė O. Lagerkrantzas, Präd. 12, 19 tt., iškėlęs nuomonę, kad ide. iš pradžių kiekvienas predikatinis būdvardis turėjęs neutr. sing. formą, o giminės ir skaičiaus skirtumai atsiradę vėliau. 29 vardžių bei nev. dalyvių formos archaiškumą ir neabejotinus vartosenos atitikmenis giminiškose kalbose, modelį (alus) gardu, kaip ir jo variantą (rugiai) sėjama / sėta galima laikyti indoeuropietišku²⁵. 2.2.3. Nesunku pastebėti, kad šis modelis reprezentuoja ne ką kita, kaip nominalinį sakinį su nederinama pagrindine dalimi (A. Valeckienė, DB 557). Tuobūdu, nagrinėdami nev. dalyvių bev. g. formų vartoseną, vėl prieiname prie nominalinio sakinio, kuriuo paremtos konstrukcijos su veik. dalyviais. Kaip jau minėta, jose veik. dalyvis dažniausiai yra derinamas su veikėjo (agento) vardininku. Tačiau derinamos konstrukcijos nėra vienintelės ir, matyt, ne pačios seniausios. Kad nominalinio sakinio pagrindine dalimi kitados galėjo eiti nederinami ir specialios fleksijos neturintys veik. dalyviai, aiškėja iš jų bev. g. formų vartojimo tiek su vyriškosios, tiek su moteriškosios g. vardažodžiais bei įvardžiais, pvz., broliai | seserys sėja, sėję, sėdavę, sėsią. Tokia vartosena, išlikusi didesnėje lietuvių kalbos ploto dalyje²⁶, negali būti nauja, nes tiek būdvardžių, tiek dalyvių linksniavimo paradigmose giminės priešprieša gerai išlaikoma; ją galima paaiškinti tik laikant sintaksiniu archaizmu ir suponuojant, kad „iš pradžių bev. giminės vienaskaitos forma galėjo būti siejama su bet kurio skaičiaus ir bet kurios giminės veiksniu“ (J. Endzelīns, ИОРЯС XXII 198)²⁷. Greta dvinarių seserys ėjo tipo pasakymų su bev. g. formomis turime ir vienanarių, pvz., (šiandien) sninga, (seniau) snigė, snigdavę, (rytoj) snigsią (plg.: sako par jum visą vasarą lyją Rk; kur tau neliję Ds; jau buvo praušę, kai sukilo Grž LKŽ I, 515; sniegutėlio pasnigę Lz LKT 395). Beasmenė reiškmė šios formos vartojamos taip pat įvairiose konstrukcijose su jungiamaisiais žodžiais, pvz.: nėra kas daro, kur eina ir pan., žr. dar 1.9.3. Jas randame ir tam tikrų dalykų buvimą reiškiančiuose sakiniuose, pvz.: čia vabalų esą Mž; vilkų esą Rk; dabar da teip tebesa Rk; rugių nesą Slm, Vkš; labai mėlynių buvę Kp, taip pat su bev. g. būdvardžiais, pvz.: aje gi kaip gražu būdavę Ut, plg. Jų darbai bei buriškos budavonės tikt bjauru esą bei gėda žiūrėti DonR 55. Tokie sakiniai, iš kurių, matyt, išriedėjo esą kaip modalinis žodis (plg. esą, jūs turit išeit Šk), savo reikšme yra tolygūs sakiniams su nev. dalyvių bev. g. formomis, plg.: kumelei nieko nešama Ds; kitiems pasaulyje esama dar blogiau LKŽ III 740; kiek čia esama nelaimių VaižgRR II 115; šiąnakt vilkų būta Plš; seniau ten būta grybų Mlt. Veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių bev. g. formų sintaksinė pozicija čia yra visai identiška, ir vienos gali būti laisvai kaitaliojamos kitomis. Taigi paprasčiausio, ir, matyt, seniausio tipo konstrukcijos su veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių bev. g. formomis savo struktūra iš esmės sutampa. Abiejų pamatą sudaro iš ide. bendrystės laikų paveldėti nominaliniai sakiniai, tik konstrukcijose 25 Modelio (alus) gardu senumą patvirtina ir hetitų bev. g. būdvardžių, pvz. aššu „gera, gerai“, mekki „daug“ vartosena, žr. E. Benveniste, Hitt. 64. 26 Žr. Z. Zinkevičius, Dial. 378–9, 381–2 ir Lietuvių kalbos atlaso kartoteką. Ypač paplitusios būtojo kartinio laiko veik. dalyvių bev. g. formos, kurios literatūrinėje kalboje netapo norminėmis veikiausiai tik dėl paradigmos išlyginimo ir Rytų Prūsijos lietuvių rašomosios kalbos, ypač F. Kuršaičio gramatikos, įtakos, žr. V. Rimsą, Kalbotyra XXIV (1) 80. 27 Panašiai dabar vartojama būt. l. veik. dalyvių bev. g. forma Lazūnų, Gudelių, Kabelių ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse, pvz.: tį boba būvo až pečių pruklaupį, vilkas išgąsti, rasizōji guli Lz (E. Grinaveckienė, LKK III 200); viškia pabuvai: ir pavalgi*, ir alkanā Gdlš (LKT 369). Tačiau toks bev. g. formos apibendrinimas čia gali būti ir vėlesnis, atsiradęs dėl dalyvių stabarėjimo (plg. panašiai sustabarėjusias pusdalyvių formas Gudžiūuose LKT 368, Zieteloje LKG II 378 ir kt.). 30 su nev. dalyviais geriau išlaikytas ir labiau apibendrintas jų senesnis struktūros modelis (t. y. su nederinamomis bev. g. formomis). 2.2.4 Tolesnė konstrukcijų su bev. g. formomis raida yra susijusi su nev. dalyvių įtraukimu į verbum finitum sistemą ir pasyvo susidarymu. Rytinių baltų kalbose pasyvas ne visur galutinai susiformavęs. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (pvz., pietinių aukštaičių, dalies rytinių aukštaičių) jį sudaro tik beasmenės konstrukcijos su bev. g. dalyviais. Tačiau žemaičių ir vakarinių bei dalies rytinių aukštaičių tarmėse pasyvo formos su vyr. ir mot. g. dalyviais plačiai paplitusios. Nuo pat raštijos pradžios jos vartojamos daugelyje XVI–XVII a. paminklų. Formuojantis pasyvui, adnominalinis genetyvas, iš seno vartotas posesyvinėje konstrukcijoje, gavo veikėjo kilmininko (genetivus auctoris) reikšmę28. Genetyvo vartosena su pasyvinę reikšmę gaunančiais ar gavusiais priesagos *to dalyviais (ypač tais, kurie artimi daiktavardžiams) pastebima ir sen. indoiraniečių29, graikų30, gal būt, sen. persų31 kalbose, tačiau niekur nebuvo taip išplėtota, kaip lietuvių kalboje. Gen. auctoris čia buvo apibendrintas tiek su tranzityvinių, tiek ir su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyviais, ir greta namas tėvo statoma išplito tėvo sėdima tipo konstrukcijos. Tose kalbose, kur nev. dalyvio veiksmo agentas imtas reikšti kitais linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis (daugiausia taip pat posesyvinės kilmės), jos kai kur irgi buvo susietos su nev. dalyvių bev. g. formomis, plg. lot. dictum est a te, ahd. iz ist gescriban fona dir (P. Trost, LKK III 221). Ypač išplito tokia vartosena rusų kalbos tarmėse, kur veikėjo raiška labai įvairuoja: greta vyraujančios konstrukcijos Y + genet., pvz.: мпу овцы у волка зарезано (В. А. Матвеенко, МИРД II 125) čia randama ir veikėjo instrumentalis (деньги тестям подарено ib. 128), от+genet. (от Петьки писано ib. 130) ir kt. Dalyvių bev. g. formos tokiais atvejais daromos ir iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz. у меня в хозяйство вхожено32. Nors veikėjo raiška skirtinga, tipologinis šių konstrukcijų paralelumas su lietuviškomis akivaizdus. Jas sugretinęs, W. K. Matthew­sas SEER XXXIII 365 priėjo išvadą, kad abiejose kalbų grupėse jų pamatą sudarė beasmeniai sakiniai su nev. dalyvių bev. g. formomis. 28 Dėl gen. auctoris ryšio su posesyviniu kilmininku žr. K. Brugmann, Grdr. II₂ 601; B. Delbrück, VS. I 348; E. Fraenkel, Kas. 95 su lit.; Baltosl. 37 su lit.; H. Pedersen, KZ XL 152. Dėl gen. auctoris latvių kalboje J. Endzelīns, LaGr. 561. Posesyvinė lietuvių kalbos gen. auctoris prigimtį rodo ir juo einančios savybinės įvardžių formos: mano, tavo atnešta (ne manęs, tavęs), plg. E. Fraenkel, Kas. 96; V. Žulys, Baltistica V (2) 170. 29 K. Brugmann, ib.; B. Delbrück, AiS. 153; VS I 348; E. Fraenkel, Baltosl. 37. 30 K. Brugmann, ib. 601; LB 321. 31 Žr. H. Hübschmann, Cas. 270, B. Delbrück, VS. I 348; E. Benveniste, BSL XLVIII 52 tt. su lit. Sen. persų kalboje randamos manā kṛtam tipo konstrukcijos pagal savo sandarą visai atitinka lie. māno kūrta (gen.-dat. + *to veiksmažodinio būdvardžio bev. g. forma), tačiau jose einančios *to formos pasyvinis pobūdis pastaruoju metu diskutuojamas: E. Benveniste’as, ib. 52–62, laiko ją veiksmažodiniu daiktavardžiu, o pačią konstrukciją — posesyvine; priešingai — G. Cordona, Lg XLVI 1–12. Nuomonių skirtumas, matyt, kyla dėl nepakankamo šios konstrukcijos išsiskyrimo iš posesyvinių, t. y. labai ankstyvo pasyvo raidos etapo; pasyvinėmis-posesyvinėmis jas laiko D. I. Edelmanas, ВЯ 1974. 1 23–24, skirtingai nuo M. M. Guchman, Эпр. 71–72, kuri posesyvinę konstrukciją griežtai skiria nuo pasyvinės. Dėl gen. auctoris pradmenų kitose ide. kalbose žr. G. Cordona, ib. 2–3. 32 Н. Б. Кузьмина – Е. В. Немченко, Синт. 109; ten pat 17–116 išsamiai apie pasyvines rusų k. tarmių konstrukcijas su bev. g. formomis su lit. 31 (pvz., mak būtum ne bŭtmo, plg. lie. taip nebūta, čia visai nelyta lmb), kurios vėliau buvo išplėstos skirtingais linksniais. Šią išvadą reikėtų papildyti: tiek lietuvių, tiek rusų kalboje pirminėmis laikytinos ne tik beasmenės, bet ir dvinarės asmeninės konstrukcijos su nederinama dalyvio forma, tokio tipo, kaip rugiai pjauta ar bambka ubūto33. Pagal savo struktūros tipą čia nagrinėjamos konstrukcijos primena ergatyvines, kuriose aktyvaus veiksmo agentas reiškiamas netiesioginiu linksniu, o objektas – tiesioginiu (nominatyvu)34. Kadangi ergatyvinę ar panašią į ergatyvinę sakinio sandarą daugelis tyrinėtojų rekonstruoja ir praide. epochai35, kartais keliama mintis, ar konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis nebus tos senos ikinominatyvinės sakinio sandaros reliktai36. Tačiau lietuvių kalbos kilmininkas, kaip ir rusų kalbos instrumentalis, šiose konstrukcijose yra sąlygojamas pasyvinės nev. dalyvių formos ir neatsiejamas nuo kitų genetyvų (resp. instrumentalis) auctoris vartojimo atvejų, o prielinksnių junginiai su netiesioginiais linksniais rusų kalbos tarmėse (pvz., у него ушло) veikiausiai yra dar naujesnės kilmės37. Žilos senovės palikimu galima būtų laikyti tik nominalines konstrukcijos, kitados padėjusios pamatą pasyvinei, netiesioginį linksnį38. Tuo tarpu lietuvių ir rusų kalbų pasyvinių konstrukcijų suartėjimas su ergatyvinėmis yra, matyt, toks pat vėlesnės raidos padarinys, kaip ir iš prigimties nominatyvinių konstrukcijų su to ir to priesagų veiksmažodiniais vardais virtimas ergatyvinėmis sen. persų39 ir armėnų40 kalbose. Taip pat neturime jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog vardininko linksnis su nev. dalyvio bev. g. forma kitados galėjęs santykiauti kaip veikėjo vardininkas su veiksmažodžiu, t. y. kad rankos kelta tipo konstrukcijos galėjusios reikšti „rankos kelia“41. Tokio vardininko virtimas veikėjo kilmininku būtų visai nesuprantamas ir nepaiškinamas. 2.2.5. Veiksmo agento raiškos skirt ybės ir netiesioginių linksnių įvairavimas rodo, kad rytinių baltų ir slavų kalbose konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis buvo išplėstos nepriklausomai. Tačiau paraleli šių konstrukcijų raida abiejose kalbų grupėse vyko labai panašia kryptimi, nors ir veikiama skirtingų morfologinių procesų. 33 Agento instrumentaliu jos kartais išplečiamos jau sen. rusų kalbos paminkluose, pvz.: медъ дано бысть богомъ (1076 m. tekste, žr. Ф. П. Филин, Происх. 495). 34 Dėl šio tipologinio panašumo W. K. Matthewsas konstrukcijas jų laikoma arklys ir pan. tiesiog vadina lietuvišku „ergatyvu“ (ib. 352, 364); panašiai apie rusų k. В. С. Храковский, ВЯ 1972, 5 35 tt. 35 Plg. C. C. Uhlenbeck, IF XII 170–1; KZ XXXIX 600 tt.; H. Pedersen, Hitt. 83 tt., A. Vaillant, BSL XXXVII 93 tt., E. Laroche, BSL LVII 23 tt.; B. B. Иванов, Общ. 51 tt., A. Н. Савченко, Эрг. 74–90; Ср. гр. 364 tt.; V. Mažiulis, Balt. 79–80. 36 Plg. G. Janke, Pass.; M. M. Гухман, Эрг. 68 tt. 37 П. Я. Черных, Ист. гр. 281–2. Kadangi junginiai y + genet. išplėte Karelijoje ir šiaurinėse rusų kalbos tarmėse, W. Veenkeris Substr. 137 tt. spėja, kad juos stimulavo finų konstrukcijos su adesyvu. 38 Plg. M. M. Гухман, Эрг. 72, dėl lietuvių kalbos A. Valeckienė, DB 556–7. Archaišku laikomas ir genetyvo vartojimas su veiksmažodiniais vard dažiais (nomina actionis) veikėjui reikšti, žr. Э. Бенвенист, ОЛ 163–4; В. В. Шеворошкин, ВЯ 1957, 6 89; priešingai – C. Watkins, Remarks on the genetiv, – To honor R. Jacobson, II, The Hague, 1967. 39 Д. И. Эдельман, ВЯ 1974. 1 23–24; А. А. Пирейко, Эрг. 135–141; М. М. Гухман, ib. 71–2; žr. dar 31 išn. 40 A. Meillet, MSI, XI 375 tt., 385; Altarm. 74, 114; H. Pedersen, KZ XL 152 tt. 41 J. Kazlauskas, Ist. gr. 332–3, plg. šio požiūrio kritiką A. Girdenis, V. Žulys, Baltistica VIII (2) 201. 32 2.2.5.1. Lietuvių kalboje čia didelį vaidmenį turėjo suvaidinti daiktavardžių bevardės giminės išnykimas42. Išnykus daiktavardžių bei daugumos įvardžių bev. giminei, bev. g. būdvardžių bei dalyvių vartosena buvo apribota daugiausia predikatinė funkcija (daiktavardinė bev. g. formų vartosena yra palyginti reta ir neproduktyvi). P. Trostas įtikinamai parodė, kad tokiomis aplinkybėmis būdvardžių ir nev. dalyvių bev. g. formos, netekusios morfologiškai išreikšto ryšio su daiktavardžiais (įvardžiais), turėjo virsti beasmeniškais verbum finitum pakaitalais — predikatyvais43. Sakinyje jos užėmė centrinę padėtį, o su jomis siejamas daiktavardžių (įvardžių) vardininkas atsidūrė periferijoje. Tuo būdu dvinarės nederinamos konstrukcijos priartėjo prie vienanarių beasmenių. Dabartinėje lietuvių kalboje šis sintaksinių ryšių pergrupavimo procesas dar nėra galutinai pasibaigęs, morfologiškai iformintas. Su bev. g. nev. dalyviu siejamas vardžodis ar įvardis, žymintis tranzityvinio veiksmažodžio veiksmo objektą, turi tokią pat vardininko formą, kaip kitose pasyvinėse konstrukcijose, pvz.: jau ir rugiai sėjama Pnd; gyvuliai šeriama iš ryto Ds; bulbės seniai nukasta Šl; žiūri, gi vogta pinigai Šmn; ar atarta burokai Grž ir pan. (plg. rugiai sėjami, gyvuliai šeriami, bulbės nukastos ir t.t.); veiksmo agentas čia pat gali būti reiškiamas veikėjo kilmininku, pvz.: jų laikoma arklys LKŽ VII 36; namie liekančiųjų buvo kepama bulbės VaižgRR I 151; mūs čia trys ailės apvažiūta Vlk; jos mokėta rublis Ktk; jų čia buvo pasėta javai Prn; jo dar nusipirkta arkliukas Vs (LKT 381); aš eisiu — tę kilpos mano pastatyta Rš. Konstrukcijos dvinarė prigimtis išryškėja, kai objekto vardininku eina bev. g. įvardis, pvz.: tai jo suvalgyta Švnč, mano visa pamiršta, nieko nemenų Ssk, arba su juo sinonimiška vyr. g. forma, pvz. viskas mano pridūvota Glv, plg. tai (visa viskas) gera. Vis dėlto dažniausiai dabar vartojamos konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis ir veikėjo kilmininku, pvz.: žemės džiūstama ir išdžiūstama Ds (LKŽ II 744); kieno čia gyvenama? Pl; ir jo važiuojama turgūn Ktk; karvės ineita kluonan Vrn; jo jau seniai atsikėlta Kt; mano visur gyventa Alk; jo užmigta / (iš)miegota Jnš, Rk, Kš, Kn; čia šunio bėgta Prn, Vlkn, Šlčn, Rk; nueita jo į kūtę ir pasikarta Šd, tę namo dėgta Ob; turėta paukščio medy Vb; lietaus palyta Dj. Veikėjo (šiuo atveju — būsenos subjekto) kilmininkas eina ir prie veiksmažodžio būti nev. dalyvių bev. g. formų, pvz.: kiek ten varnų esama! Plš; o tę kieno būta? Dbg; lietaus būta Eiš; jo būta ir išeita Slm, Kp, taip pat emfatininėse apstabarėjusiose konstrukcijose, kaip antai būta vyro — piemuo ir tiek! Lp (LKŽ I 995), kartais drauge su antruoju kilmininku, atitinkančiu aktyvinės konstrukcijos predikatinį narį, pvz.: vėjaus naktį būta didelio Ob; pilnos būta mašinos Rdm. Tokios konstrukcijos žymi tam tikras būsenas ir yra artimos beasmenėms. Asmeninio įvardžio kilmininkas jose kartais gauna ne tiek asmens, kiek vietos nurodymo reikšmę; pvz., pasakymai mūsų jau išsikulta, pasėta, nukasta ir pan. dideliame rytų aukštaičių tarmių plote reiškia maždaug tą pat, kaip pas mus (arba par mūm) jau išsikulta, pasėta, nukasta. ⁴² Plg. B. Delbrück, VS I 407 tt. ⁴³ Šiuo atžvilgiu P. Trosto pažiūra skiriasi nuo W. P. Matthewso, kuris visas konstrukcijas su nev. dalyvių bev. g. formomis kildina iš beasmenių. Motyvuotai nušviesdamas dvinarį konstrukcijų su nev. dalyviais raidą beasmeniškumo linkme, P. Trostas visai neliečia iš prigimties vienanarių beasmenių konstrukcijų, kurių archaiškumas, mūsų manymu, neabejotinas. 3. Užs. Nr. 1026 33 Kadangi konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių dalyviais yra produktyviausios, pagal jų pavyzdį pertvarkomi sintaksiniai santykiai ir konstrukcijose su tranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis. Vardininkas, anksčiau buvęs viena iš pagrindinių dvinarės pasyvinės konstrukcijos dalių, dabar darosi priklausomas nuo sakinio branduolį sudarančios beasmenės nev. dalyvio formos, ir pasakymas jo rašoma laiškas, kitados tolygus laiškas (yra) jo rašoma, gauna tokią pat reikšmę, kaip (jo) rašoma laišką, plg. jo laukiama svečių (ne svečiai!). Kitaip sakant, buvęs sakinio veiksnys tampa papildiniu, o dvinarė asmeninė konstrukcija — vienanarė beasmenė⁴⁴. Todėl vardininko linksnis šiose konstrukcijose kartais jau keičiamas objekto galininku, pvz., su grūdų iš drevių medų kopama Lp⁴⁵, o objekto kilmininko forma jau yra visai reguliari, pvz.: mamos jos laukta Kp, lydekų priversta Vrn, jo buvo rasta pinigų Rd. Sintaksiniai ryšiai pergrupuoti panašiai, kaip ir konstrukcijose su bendratimi, pvz., šulinio vanduo sveika gerti⁴⁶, kuriose vardininkas, iš pradžių sietas su bev. g. forma predikatiniu santykiu, pasidarė priklausomas nuo bendraties⁴⁷ ir sinonimiškas galininkui, plg. šulinio vandenį sveika gerti⁴⁸. Objekto vardininko vartojimas prie bendraties bei padalyvių rytų ir pietų aukštaičių tarmėse (pvz.: kur čia arklys gavus, namai statant daug priedėlio reik JaBIrR I 560) padėjo išsilaikyti atitinkamą reikšmę gavusiam vardininkui ir prie nev. dalyvių bev. g. formų. 2.2.5.2. Slavų kalbose konstrukcijų su būdvardžių bei dalyvių bev. g. formomis raidą veikė kitas morfologinis procesas, būtent, įvardžiuotinės būdvardžių bei dalyvių fleksijos susidarymas. Gavę įvardžiuotines galūnes, atributiniai būdvardžiai bei dalyviai formaliai atsiskyrė nuo predikatinių. Nors daiktavardžių bev. giminė slavų kalbose išliko, bet predikatinių būdvardžių bev. g. nom.-acc. sing. formos su -o, -e (pvz.: s. sl. gorbko, drevlje, s. rus. зъло, добро, бѣрзо⁴⁹), išlaikiusios senąjį vardazodinį kamiengalį, buvo diferencijuotos nuo linksniuojamų ir su bev. g. daiktavardžiais derinamų įvardžiuotinių būdvardžių. Kadangi bev. g. nom.—acc. formos nuo seno galėjo būti vartojamos beasmeniškai, prieveiksmiams artima reikšmė (K. Brugmann, Grdr II₂ 688 tt.), tai atitrūkusios nuo kitų būdvardžių, jos lengvai virto tam tikrais būsenos prieveiksmiais — predikatyvais. Tokiomis aplinkybėmis senosios dvinarės nederinamos konstrukcijos, pvz., s. rus. поручено же быть ему стража (П. Я. Черных, Ист. гр. 281) arba s. ček. města bylo dobyto (J. Bauer, OSS II 334) ilgainiui buvo suprastos kaip vienanarės beasmenės, o nominatyvo linksnis (стража, města) — kaip priklausomas nuo nelinksniuojamo predikatyvo (поручено, dobyto). Pasekmės buvo panašios kaip lietuvių kal- 44 Vardininko linksnį tiesioginiu papildiniu tokiose konstrukcijose laiko B. Larinas, LKK VI 100 tt.; J. Balkevičius, Sint. 189—190. 45 Plg. E. Fraenkel, Baltosl. 39; N. Sližienė, LKG II 53. 46 Dėl šių konstrukcijų sandaros ir vartojimo žr. J. Jablonskis, RR I 161—162, 325, 328, 454, 458, 461—462, 560—564; E. Fraenkel, Kas. 14—16; Б. А. Ларин, LKK V 100 tt.; J. Balkevičius, Sint. 85—86, 115; A. Senn, Hdb. I 467—8; A. Laigonaitė, LKG I 183; A. Piročkinas, Kalbotyra XXII (1) 61—69; J. Otkupščikovas, Dar kartą apie konstrukciją reikia vaikai guldyti, — Leksikos ir sintaksės klausimai, Šiauliai, 1974, 151 tt. su lit. 47 J. Endzelīns, LjaGr. 553—554; V. Kiparsky, Baltistica V (2) 147; kitaip Б. А. Ларин, LKK VI 103 tt. 48 Dėl konstrukcijų su vardininku ir galininku santykio žr. J. Otkupščikovas, ib. 49 Apie jas žr. K. Brugmann, Grdr. II₂ 691; A. Meje, Общесл. 378; П. С. Кузнецов, Ист. морф. 140, В. И. Борковский — П. С. Кузнецов, Ист. гр. 321. 34 boje: vienanarių konstrukcijų su intranzityvinių veiksmažodžių nev. dalyvių bev. g. formomis išplitimas (pvz.: rus. tarm. бежано со сковородкой50, s. ček. by na lov… jėno, prošeno mne51), jų vartojimas su netiesioginiais veikėjo linksniais bei prielinksniais (rus. tarm. у волков тут хожено, у них уехано52), nominat yvo keitimas akuzatyvu. Pavyzdžiui, rusų kalbos šiaurės vakarų tarmėse labiausiai išplitusios изба поставлено tipo konstrukcijos šiuo metu jau gali būti laikomos beasmenėmis su objekto nominatyvu53, o greta jų daug plačiau negu lietuvių kalboje vartojamos atitinkamos konstrukcijos su akuzatyvu: его убито, подошву оторвано54; ukrainiečių kalboje мене підбито tipo konstrukcijos, paliudytos nuo XIV a., dabar visai reguliarios55, panašiai lenkų k., pvz., wzięto go, podano herbatę ir pan.56 Nuo beasmenės nev. dalyvio formos priklausomo objekto morfologizacija čia dar toliau pažengusi negu lietuvių kalboje. Panašiai pergrupuoti sintaksiniai ryšiai ir надо трава косить tipo konstrukcijose57, kuriose nominatyvas taip pat pasidarė priklausomas nuo bendraties ir eina akuzatyvo sinonimu58. Objekto akuzatyvas su beasmenėmis veiksmažodžių formomis vartojamas ir kitose ide. kalbose (osku – umbrų, lotynų, graikų, keltų)59. Taigi lietuvių kalbos konstrukcijos su nev. dalyvių bev. g. formomis pagal savo struktūrą ir raidos polinkius iš esmės atitinka slaviškas ir turi paralelių kitose ide. kalbose. Jos ryškiau skiriasi tik savo modalinėmis reikšmėmis. 2.3. Nev. dalyvių bev. g. formos turi panašias modalines reikšmes, kaip NN su veikiamaisiais dalyviais. Jos taip pat žymi: 1) perpasakotą, netiesiogiai patirtą veiksmą ar kito asmens kalbą bei mintis, pvz.: sako, ten seniai nebegyvenama Kp; Vilius Karalius žino, jog čia dar esama vieno kambario SimonVK II 373; kai pagalvoji, kiek pergyventa viso Virškūpėnai LKT 290; sako, penkių (vilkų) ėta Al; sako, jų vogta Dgl; sako, mano apsigauta Kš; 2) abejojamą, apytikriai žinomą veiksmą, pvz.: anoj upės pusėj gerų bėšama ganyklių Jnšk; čia, tur būt, ir grybų ėšama Kp; reikėta važiuot toli į miestus parsi- 50 Н. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. 18. 51 J. Bauer, TLP II 234; OSS II 334. 52 А. А. Потебня, Зап. III 344; П. Я. Черных, Ист. гр. 281—2; В. И. Борковский — П. С. Кузнецов, Ист. гр. 427; И. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. 17 tt. 53 И. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. 47 tt., 51, 56 tt. 54 В. А. Матвеенко, МИРД II 103 tt.; Slavia XXIX 352 tt.; И. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. 37 tt. su lit. 55 А. А. Потебня, Зап. III 342; В. А. Матвеенко, Slavia XXIX 352; Ф. П. Филин, Происх. 497. 56 A. M. Lewicki, Geneza struktur typu „Podano herbatę“ PJ 1966 5, 207; В. И. Собинникова, OSS II 359—363; dél baltarusių, lenkų ir kitų k. žr. dar. E. Fraenkel, Baltosl. 39. 57 Dėl šių konstrukcijų kilmės iš dvarinių sakinių žr. А. А. Потебня, Зап. I—II 405 tt.; П. Я. Черных, Ист. гр. 288; В. И. Борковский, Гр. I 338—51; В. И. Борковский — П. С. Кузнецов, Ист. гр. 455—9; V. Kiparsky, ZfSPh XXVIII 333—42; XXXIII 263—266; Baltistica V (2) 141—8 su lit. Vardininko objektinę reikšmę laiko senoviška ir aiškina ją priešistorinio substrato įtaka B. Larinas, LKK VI 104—6 (šio požiūrio kritiką žr. G. Jacobsson, Zur Frage von Nominativ als Kasus des direkten Objekts in Slavischen, Lingua viget, Helsinki, 1964, 71—82; Ф. П. Филин, Происх. 488, V. Kiparsky, Baltistica V (2) 145). F. Filinas, ib. 490 tt., mano, kad ši konstrukcija rusų k. šiaurinėse tarmėse galinti būti nauja, vietinės kilmės ir nesusijusi su atitinkamomis baltų konstrukcijomis. 58 Žr. И. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. 46 su lit. 59 H. Hirt, IdgGr. VI 15—6 su lit. 3* 35 vežt druskos Btg; matyt, kad storu pušų būta Sd; gal ir mano či pripėdžiot(a) Rdn; jo (ežero) didelio būta, ale anas užaugs Zr; gal šunio kąšta netoli akytės Ob; 3) netikėtai kalbamu metu patirtą veiksmą, dažnai keliantį nusistebėjimą, pvz.: įėjo piršliai vidun, dairos, kad čia esama dviejų mergų Ds; žiū — jau ir čia ariama Kp; gi žiūri — jo tebėšama gyvo BM 18; užeinu, o jos jau miškan išėita Nmn; nykštukas… šaukia mergelę, neatsišaukia, žiūro, kad kauleliai sudėta Vėžionys (LKT 378); žiūrėk, kiek avilių nustatyta — pilnas daržiukas Vnd (LKT 222); boba… išlindo, dagoja — pirkioj undenio pripilta Rš (LKT 337); ale suprunkštė arklys, tai atsigavau — mano miegota StIm (LKT 316); randa gryczelytę, atadaro, mato — daug mėsos pridėta Spitrėnai (LKT 324); 4) iš rezultatų paaiškėjusį ar numanomą veiksmą, pvz.: Čia karvės ganoma, mat kaip išpėduota Skp; keliu vienos tik vežės — mano važiuota Btg; ubago in kelmo pasėdėta, ugnis kurinta ir nuveita toliau Pšl; čia kiškio gulėta, čia lapės kąšta — aš viską regiu — čia mano namai — medžias Vlk; mat, jo velnio būta Onš; kanō dar čia pas mus būta — visas kelelis išmā lta? Kč (LKT 380). Sutapdamos su NN pagrindinėmis modalinėmis reikšmėmis, nev. dalyvių bev. g. formos skiriasi jų produktyvumu. Dažniausiai šios formos vartojamos iš rezultatų numanomo arba netikėtai kalbamu metu patirto veiksmo reikšmėmis (3, 4), o perpasakoto bei abejojamo veiksmo reikšmės (1, 2) yra retesnės, ne tokios ryškios ir lyg antrinės. Taigi produktyvumo santykis tarp abiejų tarp savęs susijusių reikšmių grupių čia yra atvirkščias, negu veik. dalyvių. Ribos tarp atskirų reikšmių yra neryškios: neretai ta pati konstrukcija pasako ir iš esamų rezultatų numanomą, ir kartu abejojamą veiksmą (pvz., matyt, jo atsigulta ir prigerta Šrv) arba iš tam tikrų pėdsakų spėjamą perpasakotą veiksmą (pvz., pažiūrėjęs jų pėdus sako, kad čia žmogaus nuveita Ktk) ir pan. Iš rezultatų numanomo praeities veiksmo reikšmė ypač įprasta būt. l. nev. dalyvių bev. g. formoms ir yra tiesiogiai susijusi su šiems dalyviams apskritai būdinga rezultatine reikšme: sudarydami pasyvo sudurtinius laikus, jie taip pat reiškia „būtąjį veiksmą, kurio padariniai aktualūs dabar“ (N. Slėžienė LKK XV 81). Be to, nev. dalyvių bev. g. formos daug dažniau už veik. dalyvių vardininkus, eidamos be jungties, neturi kokios nors apčiuopiamos modalinės reikšmės. Tačiau pagrindinių modalinių reikšmių sutapimas leidžia jas vartoti tuose pačiuose kontekstuose, kaip NN formas, ir laikyti jas pastarųjų sintaksiniais sinonimais. 2.4.1. Pagal paplitimą dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse nev. dalyvių bev. g. formos, vartojamos minėtomis modalinėmis reikšmėmis, ryškiai skiriasi nuo veik. dalyvių (žr. 2 pav.). Žemaičių tarmėje, kuri sudaro svarbiausią NN židinį, jos arba visiškai nevartojamos (centrinėje dalyje), arba retos, sporadiškos (šiauriniame ir pietiniame pakraščiuose). Daugiausia nev. dalyviai NN reikšme vartojami rytų, pietų ir vakarų aukštaičių tarmėse — ir kaip tik tose vietose, kur NN nebūdinga. Ypač pažymėtinas nev. dalyvių bev. g. formų produktyvumas pačiuose Lietuvos pietuose (į pietus nuo Lazdijų, Alytaus, Varėnos), kur es. ir būs. l. veik. dalyviai NN reikšme visai nevartojami. Tiktai lietuvių kalbos ploto šiaurinėje dalyje ir ypač šiaurės rytų kampe veik. ir nev. dalyvių formos NN reikšme vartojamos pagrečiu. Šiame areale galima pastebėti ir tam tikrą jų reikšmių diferenciaciją: konstrukcijomis su nev. dalyvių bev. g. formomis dažniau žymimas iš tam tikrų pėdsakų ar rezultatų numanomas arba netikėtai patirtas veiksmas, o netiesiogine nuosaka einančiais veik. dalyviais — perpasakotas ar abejojamas veiksmas. 36 2 pav. 1. šo gyvenama, gyventa 2. šo būti gyventa 2.4.2. Veik. ir nev. dalyvių pagrindinių modalinių reikšmių sutapimas, esant skirtingiems vartosenos arealams, yra svarbus argumentas, rodantis NN ryšį su kitais predikatinės dalyvių vartosenos atvejais. Jeigu netiesioginę nuosaką laikytume tiesiog išriedėjusia iš vardininko su dalyviu (VD) arba galininko su dalyviu (GD), būtų visai nesuprantama, kaip tokias pačias reikšmes skirtinguose arealuose galėjo gauti nev. dalyvių bev. g. formos, kurios VD konstrukcijoje visai nevartojamos, o GD pasitaiko tik retai ir sporadiškai (pvz.: parėjus radau ir Antano atvažiuota Jrk; radau duonos parnešta Vžns). Vienodos reikšmės negalėjo atsirasti atsitiktinai, o laikyti jas archaiškomis neleidžia kitų, ypač seniausiai paliudytų, ide. kalbų duomenys60. Matyt, jos yra atsiradusios, tam tikru laikotarpiu kintant tiek veikiamųjų, tiek neveikiamųjų dalyvių predikatinės vartosenos pobūdžiui. To proceso prielaidas paruošė bendresni nominalinio ir verbalinio sakinio tarpusavio santykių bei struktūros pakitimai. Po to, kai senieji nominaliniai sakiniai buvo įtraukti į verbalinį sakinį, daugeliu predikatinių dalyvių liko nuo jos nuošalyje. Vieni iš jų sustabarėjo idiominiuose ar pusiau idiominiuose pasakymuose, kiti gavo modalinės reikšmės ir tuo būdu buvo naujai įprasminti pakitusioje sintaksinėje sistemoje. Dalyvių modalinių reikšmių susidarymą nulėmė visas kompleksas vidinių ir išorinių sąlygų. 3. MODALINIŲ REIKŠMIŲ SUSIDARYMAS 3.1. Polinkis modalinėmis reikšmėmis vartoti nominalines veiksmažodžio formas, netenkančias savo pirminės funkcijos, ide. kalbų istorijoje išryškėja gana dažnai. Iš daugelio tokių atvejų visų pirma minėtinas dalyvių, vėliau supino įtraukimas į baltų kalbų optatyvo paradigmą. Slavų kalbų perifrastinis optatyvas (pvz., rus. дал бы) taip pat sudarytas iš dalyviais virtusių veiksmažodinių būdvardžių su prie-saga -l ir pagalbinio veiksmažodžio1. Tie patys dalyviai su -l, netekę fleksijos, bulgarų kalboje virto atpasakojamąja nuosaka ir admiratyvu (žr. 3.6.1 tt.). Graikų ir lotynų kalbose netiesioginė kalba buvo reiškiama infinityvais (vad. infinitivus narrationis), t. y. taip pat nominalinės prigimties formomis2. Apskritai, kai kuri nors veiksmažodinė forma pradeda nykti ir jos produktyvumas sumažėja, paprastai suaktyvėja jos vartojimas įvairiomis modalinėmis reikšmėmis3. Pasak J. Kuryłowicziaus (Infl. cat. 136 tt.), netgi senasis optatyvas kilęs iš antrinės, modalinės, indikatyvo vartosenos po to, kai pirminę indikatyvo funkciją perėmė kitokios formos. 3.2. Su nominalinių veiksmažodžio formų modalinės vartosenos polinkiais sietina ta aplinkybė, kad netiesiogiai patirtas veiksmas daugelyje kalbų reiškiamas 60 Modalinių reikšmių morfologizacija ide. kalbose nėra labai sena: hetitų kalboje yra tik indikatyvas ir imperatyvas, kitose kalbose, gerai išlaikiusiose senovinę būklę, randama dar bent viena sena nuosaka, tad ide. bendrystės laikotarpiu paprastai rekonstruojama ne daugiau kaip trijų nuosakų sistema, plg. A. Hahn, Subjunctive and Optative, New York, 1953, p. 56; J. Gonda, The character of Indo-European moods, Wiesbaden, p. 1956; J. Kuryłowicz, Infl. cat. 136; A. Erhart, SPFF A XX (1972) 23; P. Lehmann, PIES 105–6; kitaip (4 nuosakos) A. Сабченко, Ср. гр. 288 tt. Tokiomis aplinkybėmis laikyti lie. k. dalyvių modalinę reikšmę pirmine (С. И. Груздева, ВЛУ XX 129–30) nėra pamato. 1 Plg. K. Brugmann, Grdr. II 3² 873–4; B. Delbrück, VS. II 409; В. И. Борковский – П. С. Кузнецов, Ист. гр. 288; J. Kuryłowicz, Infl. cat. 137. 2 A. Meillet – J. Vendryes, Traité 672 tt. 3 Ryškus pavyzdys čia gali būti serbų–chorvatų, iš dalies ir bulgarų kalbų aoristo modalinė vartosena, pastebima nuo XV a. Žr. М. Деянова, ССб 63 tt. 38 perfektu. Lietuvių kalbos perfektą sudaro veik. ir nev. dalyviai su veiksmažodžiu būti, ir jo ryšys su NN yra akivaizdus (žr. 1.8.2 tt.). Naujos perfekto formos, į kurias įeina dalyviai ir kiti veiksmažodiniai vardažodžiai, kai kuriose slavų (bulgarų, makedoniečių⁴) ir romanų (prancūzų, italų, ispanų) kalbose⁵ taip pat žymi iš kitų lūpų sužinotą, perpasakotą veiksmą. Kad tokia perfekto vartosena yra gana sena, matyti iš sen. indų kalbos, kurioje perfektas (skirtingai nuo aoristo ir imperfekto) jau vedų laikotarpiu reiškė veiksmus, kurių liudininku kalbėtojas nebuvo, apie kuriuos sužinota netiesiogiai, tarpiškai⁶. Kaip žinoma, ide. perfektas (taip pat ir vėlesnės jo perifrastinės atmainos atskirose kalbų grupėse) reiškė iš ankstesnio veiksmo kilusią būseną, egzistuojančią dabartyje. Tuo remdamiesi, vieni tyrinėtojai jo modalinę vartoseną siejo su ankstesnio veiksmo⁷, kiti — su būsenos reikšme⁸. Ištyrus perfekto istoriją graikų ir s. indų kalbose⁹, kur jo formos yra geriausiai išsilaikiusios, ir germanų kalbų vad. preterito-prezentinius veiksmažodžius¹⁰, paaiškėjo, kad būsenos reikšmė yra pirminė, o praeities veiksmo reikšmės iškilimas ir perfekto įtraukimas į veiksmažodžio laikų sistemą — vėlesnis reiškinys¹¹. Dėl tokios reikšmės, šak­nies o vokalizmo ir kitų aplinkybių jau ne sykį buvo keliama mintis, kad perfektas išriedėjęs iš veiksmažodinių daiktavardžių¹². Pastaruoju metu J. Kurylowiczius (Apoph. 41 tt., Infl. cat. 61 tt.) ir C. Watkinsas (IdgGr. III 1 105 tt.) perfekto nominalinės kilmės hipotezę pagrindė morfonologinės rekonstrukcijos metodu. Tuo būdu atsirado naujų argumentų manyti, kad polinkis NN reikšme vartoti perfektą bent netiesiogiai yra sąlygojamas jo vardažodinės prigimties. Kitose kalbų šeimose perpasakotus faktus irgi linkstama žymėti nominalinės kilmės formomis. Pavyzdžiui, tiurkų kalbų „neakivaizdinio būtojo laiko“ formos su -gan, -myš, iš pradžių turėjusios perfektinę reikšmę, kildinamos iš dalyvių¹³. Viduramžių arabų kalboje, reiškiant netiesioginę kalbą, verbum finitum buvo keičiamas veiksmo pavadinimus reiškiančiais vardažodžiais¹⁴, panašiai vartojamos veiksmažodinių vardažodžių ar iš jų išriedėjusios formos kai kuriose Kaukazo kalbose¹⁵. Ta aplinkybė, kad lietuvių ⁴ Žr. 3.6.1. ⁵ Meyer–Lübke, Grammatik der romanischen Sprachen, III, Leipzig, 1899, § 107; O. Grünenthal, KZ LXIII 135 su lit. ⁶ Žr. J. S. Speyer, VedS. 175; J. Lohmann, KZ LXIV 42; J. Bloch, MSL XIV 48; L. Renou, La valeur du parfait dans les hymnes védiques, Paris, 1925, p. 87. ⁷ L. Renou, ib. 88. J. Kurylowicz, BPTJ XXIX 29–30. Modalinės vartosenos susidarymą J. Kurylowiczius laiko bendra ide. kalbų perfekto raidos tendencija, kylančia dėl perfekto antrinės funkcijos („veiksmas, ankstesnis už kalbos momentą“) virtimo pagrindine. ⁸ O. Grünenthal, KZ LXIII 135 tt. W. Fiedleris, ACB VI 369, perfekto modalinę vartoseną aiškino tuo, kad jis jungia tarp savęs dvi laiko plotmes. ⁹ J. Wackernagel, Studien zum griechischen Perfektum, Göttingen, 1904; P. Chantraine, Histoire du parfait grec, Paris, 1927; L. Renou, ib. ¹⁰ Э. Бенвенист, ОЛ. 144 tt. ¹¹ Plg. J. Wackernagel, Vorles. I 166 tt.; Э. Бенвенист, ОЛ. 217, J. Kurylowicz, BPTJ XXIX 28; А. Н. Савченко Ср. гр. 326. ¹² Plg. O. Grünenthal, KZ LXIII 133 tt.; H. Hirt, IdgGr. IV 273 tt. Priešingai J. Lohmann, KZ LXIV 42 tt., 48, kur perfekto modalinė vartosena siejama tik su jo semantika, atsiribojant nuo formų genezės. ¹³ Н. З. Гаджиева, Очн. 179–180 su lit. ¹⁴ Б. М. Гранде, Введение в сравнительное изучение семитских языков, Москва, 1972, p. 397. ¹⁵ H. Vogt, IF LII 245 tt., J. Lohmann, ib. 43 tt.; dėl gruzinų vad. rezultatinių I veiksmažodžio formų, reiškiančių iš kitų lūpų ar iš rezultatų patirtus veiksmus, santykio su latvių k. net. nuosaka žr. У. Д. Салхучиашвили, Sintagmatika 146–149. 39 kalboje netiesioginės nuosakos reikšmę gavo dalyviai, kurių daugumas taip pat žymi rezultatinę būseną, veikiausiai yra ne atsitiktinė, o pagrįsta bendresniais semantinės raidos dėsningumais. 3.3.1. Lietuvių kalbos NN būdinga perpasakoto, netiesiogiai patirto veiksmo reikšmė kitose ide. kalbose dažniausiai nusakoma optatyvu. Tokios vartosenos užuomazgų pastebėta jau sen. indų k. paminkluose, kur optatyvas, pasak J. Gondos, įgalina veiksmą nusakyti atsargiau, su tam tikru rezervu, pabrėžti subjektyvų pranešimo turinį16. Graikų kalboje optatyvas taip pat turėjo atsargumo, rezervuotu- ats palvį ir galėjo reikšti veiksmą, kurio tikrumo kalbėtojas negarantuoja. Netiesioginei kalbai perteikti optatyvas Homero epuose dar vos pradedamas vartoti17, bet vėliau, maždaug nuo Herodoto laikų, darosi visai įprastas18. Netiesiogiai patirto ar nereal aus veiksmo raiška konjunktyvu, į kurį įėjo senasis optatyvas, dar labiau išplito lotynų kalboje ir iš dalies buvo perduota toliau romanų kalboms19. Optatyvą šia reikšme apibendrino ir germanų kalbos20. Lietuvių kalbos netiesioginę nuosaką su optatyvu siejo J. Kazlauskas Ist. gr. 402–3. Jis manė, kad perpasakoto veiksmo reikšmę kitados turėjusios Ch. S. Stango NTS XVIII 348–56 rekonstruotos perif rastinės optatyvo formos, susidedančios iš pagalbinio veiksmažodžio ir dalyvio, pvz.: *bi negelbas, *bi nekėlęs (= s. sl. ašte bi bylъ); po to, kai optatyvinės reikšmės krūvis buvęs perkeltas į dalyvį, bi ar be išnykę, ir tuo būdu perif rastinis optatyvas virtęs NN. Perifrastinio optatyvo rekonstrukcija, be abejo, yra svarbi NN genezei: iš to galima spręsti, jog sudurtinės veiksmažodžio formos su dalyviais buvo vartojamos priešistorinėje baltų kalbų praeityje ir turėjo modalinę reikšmę. Tačiau iš pagalbinio veiksmažodžio išriedėjusi dalelytė bi yra išlikusi daugelyje istoriškai paliudytų lietuvių kalbos optatyvo formų, į kurių sudėtį įeina supinas; vadinasi, prieš supino įsigalėjimą optatyve ji dar nebuvo išnykusi. Pats dalyvis buvo supino išstumtas iš perif rastinių optatyvo formų, tad jis irgi negalėjo vienas likti optatyvinės reikšmės reiškėju. Slavų kalbų perifrastinės optatyvo formos, savo sandara atitinkančios lietuviškąsias, NN reikšmės neturi. Tokiomis aplinkybėmis NN kildinti tiesiog iš perifrastinio optatyvo neatrodo įmanoma. Mūsų manymu, perifrastinis optatyvas galėjo tik netiesiogiai prisidėti prie kitų dalyvių, einančių su pagalbiniais veiksmažodžiais ar be jų, modalinės vartosenos susiformavimo. 3.3.2. Ryšiai tarp optatyvinės ir translatyvinės (perpasakoto veiksmo) bei dubitatyvinės (abejojimo) reikšmių pastebimi ir pačios lietuvių kalbos istorijoje. S. Vaišnoro „Žemčiūgoje“ ir kituose raštuose tariamosios nuosakos perifrastinės formos, sudarytos iš būti tariamosios nuosakos ir es. l. veik. dalyvių, kartais vartojamos per- 16 J. Gonda, The character of the Indo-European moods, Wiesbaden, 1956, p. 61. Autorius duotuose pavyzdžiuose optatyvas maždaug atitinka lie. NN ir gali būti ja verčiamas, pvz., skr. gacchet kadācit, „ji ateisianti kada nors“. Žr. dar E. Fraenkel IF XLVI 44–5 su lit. 17 Paprastai netiesioginiuose klausimuose (J. Gonda, ib. 124), kur jis gali būti verčiamas į lietuvių kalbą ir NN, ir tariamąja nuosaka, plg. φ 368: ἐφρόντο τίς εἴη „jie klausė, kas jis esąs“ arba „kas jis būtų“. 18 B. Delbrück, VS. III 287; H. Hirt, IdgGr. VII 206; P. Chantraine, Le Grec et la structure des langues modernes, – Language, TCLG IX, 1959, p. 28; J. Gonda, ib. 125–6; Л. Ф. Лосев, О законах сложного предложения в древнегреческом языке, – Статьи и исследования по языкознанию и классической филологии, Москва, 1965, p. 42–43, 47. 19 A. Meillet–J. Vendryes, Traité 674–5; J. H. Schmalz–J. B. Hofmann, Synt. 568 su lit. 20 P. Diels, KZ XLI 194–8; H. Hirt, Urg. III 207. 40 pasakojant neįtikimus ar, autoriaus manyu, ginčytinus dalykus, t. y. visai panašiai, kaip NN, pvz.: mokinį ir kaip būk Sacramentai butu malone duda 120₆₋₇; anis saka jįdant žodzczei Christaus… isch akiu ir dhumu butu addeti 160₆; apreiškimu isch dangaus laukie / per kurius Diewas iusamp / buk silingas butu essas ant ischganima 120₁₄; kaip nessa butu galeie buti / idant Dwassia… ne butu priminusi / kad tokia ijednones affiera butu tureiussi buti PM 9₁₇, 21. Prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse jomis reiškiami ir abejojami dalykai, pvz., regisi jog nūdemais Misschos affiera nepareitusi kunigistosp MT (PM) 7₇. Panašiai tariamosios nuosakos formos vartojamos ir dabartinėje kalboje, plg., paklausė, kas jis toks būtų (greta essą). Antra vertus, NN be jungties S. Vaišnoro raštuose kai kur eina vietoj tariamosios nuosakos perifrastinių formų, pvz.: Nessa kad tokios treczoses nübūtas / po schei gjwatai priwalu essa (= būtų buvę) / tikek tam S. Powilas butu te pacze / … neuschnmirches PM 33₁₈, 22; schitatai wiss teip… stipru ira / kaip buk Diewas patsai Baszniczioje pribudams dargs bei ischpildas (= darytų bei išpildytų) 109₁₆. Tokią pačią reikšmę gali turėti ir padalyviai, kurie S. Vaišnoro vietomis apskritai vartojami vietoj dalyvių bev. g. formų (plg. 1.5.2), pvz.: tatai tur nusidūti ne tū budu / kaip buk dinkscze reikalingas slusbas priwalu sant ant to tiketies 202₁₂. NN ir tariamosios nuosakos formos pagrečiu eina prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse, priklausančiuose nuo tų pačių veiksmažodžių ir turinčiuose tą pačią funkcinę reikšmę, pvz.: (popiežiškiai) netikumus statczei uschstoie taridami… jog ipaczia wiera ing Christu / buk nesanti dalis Pakutos. Buk pakuta darantiemus gan butu gailessia 148₁₃–₁₅. Tūbudu nessa / uredwi Christaus daugi ira nutraukema / kaip butu jo kenteimas netobulas ganpadarinas usch griekus essas… Ir buk kenteimas bei kraujes jo / nepakan̆kancziu uschmokejmu atpirkima mussu essas. Ir dali nekure mussu ganpadarimui buk palikes 264–264ₐ. Toks sinonimiškas NN ir tariamosios nuosakos vartojimas kai kur, gal būt, iš dalies paaiškinamas tuo, kad jomis buvo verčiami veikiausiai tos pačios nuosakos (konjunktyvo) veiksmažodžiai. Vis dėlto sąlyčio taškai tarp abiejų nuosakų yra akivaizdūs, jie egzistuoja ir dabartinėje kalboje, todėl perifrastinio optatyvo formų įtaka veikiamųjų dalyvių modalinės vartosenos išplitimui yra visai galima. 3.4. Labai didelį vaidmenį perpasakoto ar spėjamo veiksmo reikšmės „prisitvirtinimui“ prie veik. dalyvių vardininko formų turėjo suvaidinti VD (nominativus cum participio) ir kitos, veikiausiai dar senesnės konstrukcijos, kuriose predikatiniai dalyviai ėjo po kalbos ar psichinės percepcijos veiksmažodžių: jis sakė (si), (kur) vaikščiojęs (žr. 1.7.2). Jose pagrindinį informacijos krūvį paprastai turi dalyviai, o veiksmažodžiai, formaliai sudarantys sakinio pamatą, nurodo tik informacijos šaltinį ar tam tikrą jos modalinį aspektą. Dėl tokios reikšmės sakymo veiksmažodžiai netiesioginę kalbą perteikiančiuose sakiniuose linkę virsti įterpiniais, modaliniais žodžiais ar net tam tikromis dalelytėmis (plg. rusų мол из молвити). Tad perpasakoto veiksmo reikšmė lengvai galėjo būti susieta su pačiais predikatiniais dalyviais ir perkelta į sakinius, kuriuose jie nuo seno buvo vartojami verbum finitum pozicijoje be informacijos ar psichinės percepcijos veiksmažodžių, pvz., jis vaikščio- 21 Panašiai 160₉, PM 24₂₃. 22 Matyt, be kokios nors originalo kalbos įtakos, plg. Denn wann eines solchen dritten Zustands nach diesem Leben vonnöthen (J. Vietor, žr. W. Witte, Der Uebersetzer Simon Waischnoras d. Ae., Braunschweig, 1931, p. 104, 115; lot. tekstas visai skirtingas). Panašiai MT 202₁₁–₁₃. 41 jęs. Iš tolimos praeities paveldėta GD konstrukcija taip pat galėjo stimuliuoti dalyvių vartoseną perpasako tam veiksmui nusakyti. Šių konstrukcijų įtaka gerai paaiškina tą faktą, kad perpasakoto veiksmo reikšmė būdingiausia veik. dalyvių vardininkams, o nev. dalyvių bev. g. formos, nesusijusios su VD ir GD konstrukcijomis, ją turi gerokai rečiau (plg. 2.3). Visos čia aptartos aplinkybės buvo palankios dalyvių modalinės vartosenos susidarymui. Vis dėlto jos dar neleidžia galutinai atsakyti į klausimą: kodėl būtent rytinių baltų kalbose predikatiniai dalyviai gavo netiesioginės nuosakos reikšmę?23 Labai panašios sąlygos buvo slavų kalbose, kur dalyviai taip pat galėjo turėti predikatinę funkciją, kur kitados buvo vartojamos GD ir VD konstrukcijos, bet NN nesusidarė. Tiesa, dalyvių vartosena slavų kalbose apskritai siauresnė, negu baltų, o germanų kalbose ji dar labiau redukuota. Tačiau graikų ir indoiranėčių kalbose, kur dalyvių sistema turtinga ir išplėtota, o jų predikatinė funkcija taip pat išsilaikiusi, perpasakoto veiksmo reikšmės dalyviai neturi. Matyt, NN susiformuoti rytinių baltų kalbose padėjo ne tik aptartos vidinės, bet ir tam tikros išorinės sąlygos. 3.5. Jau 1935 m. P. Arumaa atkreipė dėmesį į latvių kalbos netiesioginės, arba atpasakojamosios, nuosakos ir estų kalbos modus obliquus (kaudne kõneviis, toliau irgi vadinamos netiesiogine nuosaka) panašumą24. Estų kalboje nekaitomos veik. dalyvių formos su -vat (pvz.: tulevat „grįžtant, grįšiant“, töötavat „dirbant, dirbsiant“, žymi veiksmą, apie kurį kalbėtojas sužinojo iš kito asmens, ir vartojamos tiesioginėje kalbai ar iš kitur girdėtiems dalykams perpasakoti, pvz., meie töötavat halvasti „mes dirbą blogai“25. Kaip ir lietuvių bei latvių kalbose, veiksmažodžio lentu „būti“ reikšmės dalyvis olevat čia gali eiti pagalbinio veiksmažodžio ekvivalentu ir su priesagos -nud dalyviais sudaryti netiesioginės nuosakos būtojo laiko perifrastines formas, pvz., mina olevat kirjutanud „aš (esas) rašęs“ (Э. Пялль, ib. 156), plg. la. es esot rakstījis. Tokias estų kalbos konstrukcijas E. Matthewssas greta su lietuvių k. nev. dalyvių bev. g. formų modaline vartosena (pvz., mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta) ir priėjo išvadą, kad pastaroji yra autochtoniška, nuo kitų kalbų įtakos nepriklausoma (SEER XXXIII 370). V. Pisani sų estų kalbos netiesiogine nuosaka lygino ryt. baltų kalbų atitinkamos reikšmės veikiamųjų dalyvių formas. Dėl reikšmės bei sandaros panašumo jis siūlė ryt. baltų NN laikyti skoliniu iš Pabaltijo finų kalbų arba sena bendra izoglosa, paveldėta iš dabartinių suomių bei estų protakų26. I. Marvanas, kritiškai vertindamas V. Pisanio hipotezę dėl NN skolinimosi iš finų kalbų, iškėlė estų ir ryt. baltų NN struktūros skirtumus: estų kalbos modus obliquus sudarantis dalyvis su -vat turi partityvo formą ir skiriasi nuo dalyvių su -van, vartojamų lietuvių kalbos GD ir VD atitinkančiose konstrukcijose27. Finų kalbų poveikį ryt. baltų netiesioginei nuosakai, I. Marvano manymu, 23 И. Марван, Baltistica V (1) 18. 24 Straipsnyje, išspausdintame „Eesti Keel“ 1935 m. Nr. 4–6, kurį mini J. Lohmannas, KZ LXIV 46. 25 Э. Пялль, Учебник эстонского языка, Таллин, 1955, p. 155; А. Каск, ЯН СССР III 48. 26 V. Pisani, Zu einer Baltisch–Estfinnischen Partizipialkonstruktion, — Rakstu krājums J. Edzelīnam, Rīgā, 1959, p. 215 tt. 27 И. Марван, Kalbotyra IV 35–37; Baltistica V(1) 18. Neatsižvelgdamas į tą skirtumą, A. Sauvageot, BSL L 208, estų kalbos modus obliquus kil diną iš tokių GD konstrukcijų, kaip näin isän tulevan „matau tėvą ateinant(i)“. 42 reikia laikyti antriniu, modifikuojančiu faktoriumi, o vidines, sistemines sąlygas – pirminėmis. Ši pažiūra, kurią remia ir kitos baltų – finų kalbų paralelės, yra labai svarbi ir padeda geriau suprasti ryt. baltų NN susidarymą. 3.5.1. Pabaltijo finų kalbose perpasakotas veiksmas žymimas nevienodos morfologinės prigimties bei kilmės formomis. Be dalyvių su -vat, estų kalboje NN reikšme vartoti deverbtyvai su -ma (A. Sauvageot, BSL L 208). NN čia sudaro ir infinityvai su -da, kurie iki XX a. pradžios raštuose buvo net labiau paplitę, negu dalyviai su -vat, ir tik pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi iš literatūrinės kalbos28. Su GD ir VD tipo konstrukcijomis šie infinityvai taip pat nėra susiję; jų modalinę vartoseną A. Sauvageot ib. 208–209 aiškina tuo, kad infinityvui apskritai yra būdinga neapibrėžtumo, netikrumo reikšmė. Lyvių kalboje, kuri pasižymi daugeliu archaiškų bruožų ir senais kontaktais su baltų kalbomis29, NN formos vėl skirtingos: jos čia išriedėjusios iš veiksėjo pavadinimo (nomen agentis) su -iji ir sudaro esamojo-būsimojo bei perifrastinio būtojo laiko paradigmas, pvz.: ta lu’ggiji „jis skaitąs“, ta vol’ lu’ggiji „jis skaitęs“30. Beveik visi Pabaltijo finų kalbų NN formantai yra fonetiškai panašūs į perpasakotą veiksmą žyminčių baltų kalbų dalyvių priesagas, plg. est. -vat ir la. -ot, est. -ma ir lie. es. l. nev. dlv. su -mas, -ma, lyv. -iji ir la. būt. l. dlv. su -ujis (rakstījis), nors savo kilme jie, matyt, nieko bendra neturi. Pabaltijo finų ir baltų kalbų skirtingos kilmės morfologinių formantų panašumo atvejų pastebėta ir daugiau, plg. iliatyvus su formantu -n, savitai susidariusius ir vienoje, ir kitoje kalbų šeimoje (A. Sabaliauskas, LKK VI 112 su lit.). Kitose Pabaltijo finų (kaip ir apskritai finų-ugrų) kalbose NN nevartojama, ir nėra jokių duomenų manyti, kad ji kitados ten būtų buvusi ir išnykusi. Priešingai, formų įvairavimas greičiau rodytų, kad ši nuosaka buvo morfologiškai įforminta jau atskirų Pabaltijo finų kalbų egzistavimo laikais. 3.5.2. Tiek baltų, tiek Pabaltijo finų kalbose perpasakotam veiksmui reikšti buvo panaudoti veiksmažodiniai vardai: dalyviai, „padalyviai“; infinityvai. Finų kalbos apskritai pasižymi turtinga dalyvių bei infinityvų sistema31 ir jų plačia vartosena, daug kuo artima baltų kalboms. Dalyviai čia yra pagrindinė priemonė antraeiliam sakinio veiksmui reikšti; be to, jie dažnai gali turėti atskirą veiksmo agentą ir eiti verbum finitum ekvivalentais32. Daugelis finiškų dalyvinių konstrukcijų (pvz., GD ir VD tipo pasakymai33) pagal savo pirminį struktūros modelį atitinka baltiškąsias. Rytinių baltų kalbų pavyzdžiu estų kalboje susiformavo net sudurtiniai būtieji laikai su veiksmažodžio olema „būti“ formomis ir priesagos -nud dalyviu34. Antra vertus, kontaktai su Pabaltijo finais, matyt, padėjo ryt. baltams 28 A. Kask, Die indirekte Redeweise in der Estnischen Schriftsprache, – Congressus Tertius Internationalis Fenno—Ugristarum, Tallinn, 1970, Teesid I, p. 49. 29 П. А. Аристэ, ТИЯ IV 257 тт.; Ливы и ливский язык, „Eesti NSV TA Toimetised, ühiskonnateaduste s.“, 1, 1958, p. 42 тт. 30 П. А. Аристэ, ВЭИ 15; Э. Э. Вяари, ЯН СССР III 148. 31 Pvz., suomių literatūrinėje kalboje yra 3 dalyviai ir 5 infinityvai, lyvių kalboje — 4 dalyviai ir 2 infinityvai, karelių kalboje — 2 aktyviniai, 3 pasyviniai dalyviai ir dar 7 padalyviai iš įvairių dalyvių linksnių formų, žr. G. Décsy, Einf. 205; Э. Э. Вяари, ЯН СССР III 148–9; Г. Н. Макаров, ib. 73. 32 Л. Хакулинен, Разв. II 248 тт. su lit.; К. Е. Майтинская, ЯН СССР II 23. 33 Plg. Л. Хакулинен, ib. 248 тт., 253. 34 П. А. Аристэ, ВЭИ 12–13; Э. Пялль, op. cit. 148–9; А. Х. Каск, ЯН СССР II 48; G. Décsy, Einf. 205; A. Sabaliauskas, LKK VI 112. 43 iki šių dienų išlaikyti įvairią ir senovišką dalyvių vartoseną, kuri kitose ide. kalbose ilgainiui buvo smarkiai redukuota ir sunyko. Slavų kalbų areale predikatines dalyvių konstrukcijas taip pat geriausiai išlaikė rusų kalbos šiaurės vakarų tarmės, sudarančios adstratinį sluoksnį senajame finų kalbų plote35. Kad dalyvių, infinityvų ir pan. formų predikatinė vartosena finų kalbose yra labai senoviška, matyti iš pačios jų verbum finitum struktūros: dauguma asmenuojamųjų veiksmažodžio formų čia dar išlaikiusios bendrus su vardažodžiais formantus36. 3.5.3. Taigi tiesiogiai ir netiesiogiai patirto veiksmo reikšmės morfologiškai diferencijuojamos tik gana nedideliame ir uždarame baltų bei Pabaltijo finų kalbų areale, kuris šiaurėje prasideda nuo estų kalbos ploto ir tęsiasi į pietus Baltijos pajūriu, apimdamas dabartines latvių kalbos tarmes ir didelę dalį lietuvių kalbos tarmių. Netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija čia realizuojama skirtingos kilmės morfologinėmis formomis: dalyviais (lietuvių k.), nelinksniuojamomis dalyvinėmis formomis (latvių, estų k.), infinityvais (estų k.), veiksmažodiniais daiktavardžiais (lyvių k.). Tačiau šios kategorijos reikšminės ypatybės ir santykis su kalbos situacija visame plote yra labai panašūs37. Ši kategorija negali būti itin senoviška, nes nei ryt. baltų, nei estų bei lyvių artimiausi kaimynai jos nepažįsta. Veikiausiai ji susiformavo tuomet, kai Pabaltijo finų kalbų bendrystė buvo jau suirusi, o rytiniai baltai dar sudarė reliatyviai vientisą kalbinę bendruomenę, kurioje naujai atsiradę reiškiniai galėjo nekliudomai plisti. Netiesiogiai patirto veiksmo semantinės kategorijos plitimas ryt. baltų kalbose gali būti siejamas su jų pasistūmimu į lyvių bei estų pirmtakų apgyventas sritis V—VI m. e. a.38 Beveik visam jos arealui būdingi ilgalaikiai kalbiniai kontaktai ir plačios substrato bei bilingvizmo zonos: tai visų pirma lyvių ir estų kalbų substratas šiaurės Latvijoje, kuršių—latvių ir lietuvių kalbų ploto vakarinėje dalyje, sėlių — pietų Latvijoje ir šiaurės rytų Lietuvoje. Nesunku pastebėti, kad NN išplitusi kaip tik toje lietuvių kalbos ploto dalyje, kur kitados buvo vartojamos kuršių ir sėlių kalbos. Kaip tik per latgalių, kuršių ir sėlių dialektus, paveiktus estų pirmtakų kalbos39, netiesiogiai patirto veiksmo kategorija galėjo išplisti didelėje dabartinės lietuvių kalbos ploto dalyje. (Tiesioginis Pabaltijo finų poveikis lietuvių kalbos tarmėms neatrodo buvęs įmanomas). Netiesioginės nuosakos vartojimo intensyvumas baltų kalbų plote maždaug proporcingas baltų – Pabaltijo finų kalbinių kontaktų glaudumo laipsniui: jis didžiausias Latvijos terito- 35 Šiuo atveju Pabaltijo finų kalbos baltų ir slavų dalyviams galėjo turėti panašią „konservuojamą“ įtaką kaip nominativus cum infinitivo konstrukcijoms pagal V. Kiparskio „šaldytuvo teoriją“, plg. V. Kiparsky, ZfslPh XXVIII 333—42; XXXIII 263—4; Baltistica V(2) 148. 36 B. Collinder, Comparative grammar of the Uralic languages, Stockholm, 1960, p. 243; G. Décsy, Einf. 160—1. Kadangi veiksmažodžio—vardažodžio kategorijos yra koreliatyvios, pastaruoju metu manoma, jog metodiškai netikslu kalbėti apie veiksmažodžių kilmę iš vardažodžių, tačiau finų-ugrų kalbų verbum finitum artimumas vardažodžių kamienams ir jų genetinis ryšys abejonių nekelia, žr. K. E. Майтинская, Оч.-УЯ 219, 300 tt., 330 tt. su lit. 37 Šiuo atžvilgiu netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija gali būti gretinama su reiškiamo atlikti veiksmo kategorija, kuri latvių ir lyvių kalbose bei Saaremos estų tarmėje realizuojama skirtingomis debityvo formomis, plg. J. Endzelins, LaGr. 885 tt., 971 tt.; П. А. Аристэ, ТЯИ IV 288; Э. Э. Вяари, ЯН СССР II 147—8. 38 Baltų kėlimąsi į šiaurę šiuo laikotarpiu rodo tiek archeologiniai, tiek ir kalbos faktai (estų ir lyvių kalbų liekanos šiaurės Latvijoje, finiška toponimika etc.), žr. П. А. Аристэ, ВЭИ 16 tt.; M. Gimbutas, The Balts, London, 1963, p. 141; V. Mažiulis, Baltistica X (2) 124. 39 Dėl tarpiškos Pabaltijo finų įtakos lietuvių kalbai per kuršių ir sėlių kalbas plg. V. Mažiulis, Baltistica X (2) 124. 44 ...rijoje, mažesnis — lietuvių kalbos ploto šiaurės rytų kampe, šiauriniame pakraštyje bei Žemaičiuose, o toliau į pietus silpnėja ir blanksta. Pietų Lietuvoje vartojamos nev. dalyvių bev. g. formos perpasakoto veiksmo reikšmę jau turi žymiai rečiau, negu šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių veik. dalyvių vardininkai. Tad netiesiogiai patirto veiksmo kategorija baltų kalbų plote veikiausiai plito iš šiaurės į pietus laipsniškai silpnėdama ir, gal būt, net nebuvo pasiekusi prūsų kalbos teritorijos. 3.6. Netiesiogiai patirto veiksmo kategorijos susidarymas skirtingoms šeimoms priklausančiose ryt. baltų ir Pabaltijo finų kalbose turi ryškų paralelę visai kitame ide. kalbų ploto pakraštyje, būtent, Balkanų kalbų areale. Ypač įdomūs šiuo atžvilgiu bulgarų kalbos duomenys. 3.6.1. Bulgarų kalbos dalyviai su priesaga l, eidami veiksmažodžio pozicijoje, gali sudaryti vad. atpasakojamąsias formas arba atpasakojamąją nuosaką40. Ja nusakomi netiesiogiai patirti, perpasakoti ar abejotini dalykai, kurių tikrumo kalbėtojas negarantuoja. Pirmojo ir antrojo asmens formos turi pagalbinį veiksmažodį съм ir, būdamos sudarytos iš perfekto kamieno, sutampa su indikatyvo perifrastiniu perfektu (pvz.: писал съм „aš parašęs“, писал си „tu parašęs“), o trečiuoju asmeniu (kuris dažniausiai ir vartojamas41) eina dalyvis be pagalbinio veiksmažodžio, tuo išsiskiriantis iš kitų sudurtinių laikų, pvz.: писал „(jis) parašęs“, писали „(jie) parašę“. Tas skirtumas nėra absoliutus, nes retkarčiais atpasakojamosios formos gali turėti 3 asmens pagalbinį veiksmažodį, o perfektas būti be jo42. Formos, daromos iš imperfekto kamieno, vartojamos vien perpasakoto ar abejojamo veiksmo reikšme, pvz.: писал съм, писал си, писал „aš, tu, jis rašęs“43. Į atpasakojamosios nuosakos paradigmą, be paprastųjų, įeina dar vad. emfatinės formos, sudaromos taip pat, kaip lietuvių kalbos sudurtinės, t. y. su „būti“ reikšmės pagalbinio veiksmažodžio dalyviu, pvz., бил писал „(jis) buvęs rašęs“44. Jos žymi tokius perpasakotus veiksmus, kurių tikrumu kalbėtojas abejoja, t. y. turi labiau pabrėžtą modalinį atspalvį ir šiuo atžvilgiu taip pat atitinka lietuvių k. sudurtines NN formas45. Iš kitų slavų kalbų atpasakojamąsias formas su l dalyviais turi dar makedoniečių kalba46, kurios gramatinė sandara iš esmės sutampa su bulgarų kalba. Serbų— 40 Dėl šių formų vietos bulgarų kalbos gramatinėje sistemoje diskutuojama. Gramatikose jos paprastai laikomos viena iš veiksmažodžio nuosakų — translatyvu, komentytyvu, прези-казного наклонение, žr. А. Андрейчин, Н. Костов, К. Мирчев, Е. Николов, Ст. Стойков, Български език, София, 1955, p. 212—234; Ю. С. Маслов, Очерк 288 tt. Kadangi atpasakojamosios formos koreliuojamos ir su tariamąja bei liepiamąja nuosaka, kai kurie tyrinėtojai siūlė išskirti bulgarų kalboje visą antrinių (atpasakojamųjų) nuosakų sistemą, žr. Е. И. Демина, БГБЛЯ 359 tt., arba laikyti atpasakojamąsias formas tam tikrais tiesioginės nuosakos (изъявительно наклонение) modalinės vartosenos atvejais, žr. В. Станков, Врем. 155 tt., ypač 162—4 su lit., pastaruoju metu ir Е. И. Демина, Ген. 13 tt. 41 Pasak V. Koseskos SFPS XIII 166, dabartinėje kalboje 3 asmens formos sudaro apie 90% visų pavyzdžių. 42 Plg. М. Г. Рожновская, Синт. 218; Ю. С. Маслов, Очерк 250; V. Koseska, SFPS XIII 166; В. Станков, ib. 78; Е. Дьомина, БЕ XX 407 tt. 43 М. Г. Рожновская, Синт. 117. 44 Е. М. Демина, БГБЛЯ 353 tt.; В. Станков, Врем. 166. 45 Dėl panašių emfatinės reikšmės formų albanų kalboje žr. W. Fiedler, ACB VI 369. 46 H. G. Lunt, Grammar of the Macedonian literary language, Skopje, 1952, 91 tt. Tačiau makedoniečių kalboje atpasakojamosios formos vartojamos su pagalbiniu veiksmažodžiu taip pat kaip perfekto, tad formaliai nuo pastarųjų nesiskiria. 45 chorvatu kalboje su šiais dalyviais daromas perfektas, kurio 3 asmuo be pagalbinio veiksmažodžio gali būti vartojamas netiesiogiai patirto veiksmo ir kitomis modalinėmis reikšmėmis47. Apskritai, iš bendraslaviškų veiksmažodinių būdvardžių su priesaga l kilę dalyviai netiesioginės (resp. atpasakojamosios) nuosakos paradigmą sudarė tik labai ribotame atskirų slavų kalbų plote ir, matyt, palyginti vėlai48. 3.6.2. Tos pačios l dalyvių formos, padarytos iš imperfekto ir perfekto kamienų, kurios žymi perpasakotą veiksmą, bulgarų kalboje vartojamos ir netikėtai patirtam, stebinančiam veiksmui nusakyti. Tokiais atvejais jos vadinamos admiratyvu. Vieni tyrinėtojai bulgarų admiratyvą laiko atpasakojamosios nuosakos (translatyvo, arba komentatyvo) variantu49, kiti aptaria kaip atskirą formų grupę50 arba kaip tam tikrą modalinės indikatyvo laikų vartosenos atvejį51. Tačiau genetinis ryšys tarp atpasakojamosios nuosakos ir admiratyvo pripažįstamas ir vienų, ir kitų52. Albanų kalbos admiratyvas, kurį sudaro su postpoziciniu „turėti“ reikšmės pagalbiniu veiksmažodžiu naujosios veiksmažodinių vardų (vad. trumpųjų dalyvių) formos53, taip pat žymi ne tik netikėtai patirtą ar stebinantį, bet ir perpasakotą veiksmą su tam tikru emociniu atspalviu54. Abi dvi reikšmės yra glaudžiai susijusios (stebinti gali ir tiesiogiai patirtas, ir perpasakotas veiksmas) ir, kai kurių balkanistų nuomone, išriedėjusios iš emfatinės perfekto vartosenos55, tik bulgarų kalboje buvęs labiau pabrėžtas komentatyvinės (atpasakojamosios), o albanų – admiratyvinės (stebėjimosi) reikšmės komponentas56. Nesunku pastebėti, kad pagal atpasakoto ir stebinančio veiksmo reikšmės ryšį bulgarų ir albanų admiratyvas visai atitinka lietuvių kalbos NN57. Bulgarų kalbos atpasakojamosios-admiratyvinės formos, eidamos su jungtuku da, turi ir optatyvinę reikšmę, pvz., da ne cu otшila tam! (ypač po nei- 47 И. Грицкат, О перфекту без помоћног глагола и сродним синтаксичким појавама у српскохрватском језику, Београд, 1954; J. Kuryłowicz PRTJ XXIX 30–1; М. Деянова, ИИБЕ XIX 847. 48 Pasak K. Mirčevo, Ист. Гр. 123, bulgarų kalboje perfekto modalinė vartosena pradėjo plisti nuo XIV a. E. Diomina Ген. 15 ir БЕ XX 410 nurodo, kad XVII a. bulgarų raštijoje atsispindi dar ankstyvas atpasakojamųjų formų susidarymo laikotarpis. 49 Ю. С. Маслов, К вопросу о системе форм пересказывательного наклонения, Сборник в чест на Александър Теодоров-Балан, София, 1956, р. 314 tt.; Озерк 250–1; W. Fiedler, ACB VI 369; WZL XV. 3 565. 50 Е. И. Демина, ВГБЛЯ 327–8 su lit. 51 В. Станков, Врем. 176 su lit. 52 Į Tarptautiniame balkanistų kongrese 1968 m. ir Balkanų kalbų gramatinės tipologijos simpoziume 1973 m. ji pabrėžė ir E. Diomina, dabart. kalbos požiūriu laikanti admiratyvą ir atpasakojamąsias formas skirtingomis kategorijomis, žr. Е. И. Демина, Ген. 14. 53 Dėl albanų kalbos admiratyvo žr. G. Weigand, Albanesische Grammatik, Leipzig, 1913, p. 122 tt.; W. Fiedler, ACB VI 367 tt.; WZL XV. 3 561 tt. su lit.; А. В. Десницкая, Албанский язык и его диалекты, Ленинград, 1968, р. 17tt. 54 W. Fiedler, WZL XV. 3 563–5. 55 Nuo perfekto albanų admiratyvas istoriškai skiriasi tik dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio pozicija: perfekto formose pagalbinis veiksmažodis eina prieš dalyvį ir nėra suaugęs su juo, plg. А. В. Десницкая, ib. 17–18; W. Fiedler, WZL XV. 3 562. Laipsnišką perėjimą nuo perfekto reikšmės prie admiratyvo albanų kalbos rašytinėje tradicijoje nurodo E. Çabej, ACB 386–7. 56 W. Fiedler, WZL XV. 3 565. 57 Bulgarų kalbos admiratyvo panašumą į lietuvių kalbos dalyvius, reiškiančius stebinantį veiksmą, nurodė A. Nepokupnas, siūlydamas išskirti admiratyvo kategoriją ir baltų kalbose, žr. А. П. Непокупный, Ареальные аспекты балто-славянских отношений, Киев, Москва, 1964, р. 26–7. 46 ginio, žr. V. Koseska, SFPS XIII 168–9), tuo taip pat sutapdamos su lietuvių kalbos predikatiniais dalyviais (pvz., Nekalbėjęs! ir pan. žr. 1.9.2). Be to, jomis reiškiamas ir iš rezultatų paaiškėjęs praeities veiksmas58 (plg. 4-ąją lie. NN reikšmę). Tad admiratyvo ryšys su atpasakojamosiomis formomis, perfekto ir tuo pačiu su predikatine dalyvių vartosena yra visai neabejotinas. 3.6.3. Kaip rytinių baltų netiesioginė nuosaka semantiškai artima Pabaltijo finų modus obliquus, taip bulgarų, makedoniečių bei albanų atpasakojamosios formos – gretimos turkų kalbos „neakivaizdiniam preteritui“, išriedėjusiam iš dalyvio su priesaga -myš ir žyminčiam netiesiogiai, iš kitų lūpų patirtus veiksmus59. Manoma, kad tokia modalinė šio laiko reikšmė atsiradusi senesnės perfekto reikšmės pagrindu60. Iš dalyvių su -myš ir -gan kilusios neakivaizdinio preterito formos zoniškai išplitusios ir kitose tiurkų kalbose (su -gan užfiksuotos nuo XVI a., su -myš — nuo oguzų kalbų raštijos pradžios)61. Be to, turkmėnų kalboje vartojamos dar neakivaizdinio preterito formos su -an62. Kadangi neakivaizdinio, t. y. netiesiogiai patirto veiksmo modalinė kategorija tiurkų kalbose išplitusi gana plačiai ir nuo senų laikų, visai suprantama, kad per ilgus tarpusavio kalbinių kontaktų amžius jis galėjo paveikti ir bulgarų, makedoniečių bei albanų kalbas. Kai kurie tyrinėtojai manė, kad bulgarų bei makedoniečių atpasakojamosios formos atsiradusios dėl turkų kalbos veiksmažodžio sistemos įtakos bulgarų – turkų bilingvizmo laikais (XIV–XIX a.)63 arba dėl tiurkiškos protobulgarų kalbos substrato (po VII a.)64. Geriau ištyrus netiesiogiai patirto ir stebinančio veiksmo kategorijos semantinę struktūrą bei morfologinio realizavimo savitumus, išryškėjo vidinės, pačiose Balkanų slavų ir albanų kalbose glūdinčios šios kategorijos prielaidos65. Tačiau neabejotina, kad ši kategorija formavosi sudėtingomis intensyvių kalbinių kontaktų sąlygomis66. Labai ribotas jos plotas pietiniame ide. kalbų teritorijos pakrašty ir palyginti nesenas susidarymas rodo, kad svarbiausias jos plitimo židinys turėjo būti tiurkų kalbų areale67. 58 Tokią reikšmę E. Diomina vadina konkljuzvyvine, žr. Е. И. Демина, Ген. 14; Е. Дво-мина, БЕ XX 411–2. 59 Apie jį žr. O. Grünenthal, KZ LXIII 134; А. И. Кононов, Грамматика современного турецкого языка, Москва – Ленинград, 1956, p. 231 tt.; Н. З. Гаджиева, Осн. 182 tt. Turkų kalbos veiksmažodinės formos su -myš, kaip bulgarų su -l, vartojamos ir kaip participium conjunctum, žr. O. Grünenthal, ib. 134; А. Н. Кононов, ib. 251. 60 O. Grünenthal, ib. 134. 61 Н. З. Гаджиева, Осн. 179 tt., 182–3. 62 Ib. 181–2. 63 Б. Цонев, История на български език, III, София, 1937, p. 106; К. Мирчев. Ист. гр. 48, 123, 187; Л. Андрейчин, ИИБЕ II 39 tt.; Э. Бенвенист, ОЛ. 223–4. 64 Tokią nuomonę yra iškėlęs K. Popovas, žr. Е. И. Демина, Ген. 14. 65 Autochtoniškų reiškinių bulgarų atpasakojamąsias formas laikė jau S. Mladenovas, Symb. Rozwadowski II 205 tt.; žr. dar V. Koseska, SFPS XIII 168 ir E. Diominos studijoje ББЛЯ 314 nurodytą lit. 66 Pasak E. Diominos, jos kilmės išaiškinimo reikia ieškoti „visoje sudėtingoje Balkanų pusiasalio ilgaamžių kalbinių kontaktų situacijoje“ ((Е. И. Демина, Ген. 17). 67 Tiurkų kalbų poveikį bulgarų kalbos atpasakojamosioms formoms (pvz., pagalbinio veiksmažodžio 3 asmens išleidimui) ir albanų kalbos admiratyvo vartojimui netiesiogiai patirto veiksmo reikšme pripažįsta netgi tie tyrinėtojai, kurie pabrėžia šių veiksmažodžio formų savitumą Balkanų slavų bei albanų kalbose, plg. W. Fiedler, WZL 565, Е. И. Демина, Ген. 15–16; А. С. Мельничук, Розв. 86–8. 47 3.7. Taigi netiesiogiai patirto veiksmo semantinė kategorija dviejuose visai priešinguose ide. kalbų ploto pakraščiuose – Pabaltijy ir Balkanuose – realizuojama labai panašiomis priemonėmis. Rytinių baltų NN, Balkanų slavų atpasakojamosios formos ir albanų admiratyvas sutampa daugeliu reikšmės bei morfologinės raiškos ypatybių. Svarbiausi sutapimai yra šie: 1. Semantinę minėtų modalinių kategorijų struktūrą sudaro netiesiogiai patirto (translatyvinė), abejotino (dubitatyvinė) arba stebinančio veiksmo (admiratyvinė) reikšmės. Ypač pažymėtinas gana skirtingų admiratyvinės ir translatyvinės reikšmių netrivialus ryšys ir jų raiška tomis pačiomis formomis. 2. Netiesiogiai patirtas veiksmas reiškiamas dalyviais, įeinančiais į sudurtinių (perifrastinių) laikų sistemą. Nors pačios dalyvių formos yra skirtingos kilmės, bet su jais sudarytos netiesioginių nuosakų paradigmos savo sandara labai panašios (plg. lie., la. NN-os sudurtinius laikus ir vad. emfatinės bulgarų atpasakojamosias bei albanų admiratyvo formas). 3. Netiesiogiai patirtą veiksmą reiškiančios formos visose minėtose kalbose genetiškai susijusios su perifrastiniu perfektu, o ryt. baltų ir Balkanų slavų – tam tikrais atvejais net homonimiškos su juo. 4. Netiesiogiai patirto veiksmo kategorija morfologizuota palyginti vėlai (matyt, ne anksčiau kaip I m. e. tūkstantmečio antroje pusėje). Šie sutapimai negali būti atsitiktiniai. Jie aiškiai rodo NN bei jos funkcinių ekvivalentų semantikos ir raiškos tipologinį bendrumą. NN susidarymo išorinės sąlygos taip pat labai panašios. Abiejuose ide. kalbų ploto pakraščiuose tiesiogiai – netiesiogiai patirtas veiksmas diferencijuojamas aiškiai apibrėžtame plote, į kurį, be ide. kalbų, įeina kitų šeimų (finų-ugrų ir tiurkų) kalbos, su gretimomis ide. kalbomis sudarančios intensyvių tarpusavio kontaktų, bilingvizmo ar net „kalbinės sąjungos“ zonas. Nors NN susidarymo prielaidų bei užuomazgų randame ir kitose ide. kalbose, tačiau niekur kitur jos nėra morfologiškai įformintos. Tuo tarpu kitų šeimų, pavyzdžiui, tiurkų, kalbose netiesioginė nuosaka ar jos ekvivalentai vartojami plačiau ir nuo seno. Tokiomis aplinkybėmis kalbinių kontaktų vaidmuo NN susidarymui yra gana akivaizdus. Gretinimas su kitomis kalbomis, turinčiomis atitinkamas modalines kategorijas, padeda geriau suprasti lietuvių kalbos NN kilmę. Šios nuosakos struktūrinį pagrindą sudarė iš ide. bendrystės laikų paveldėta predikatinė dalyvių vartosena, savo ruožtu paremta nominaliniu sakinio tipu. Jos semantinės prielaidos sietinos su ide. kalboms būdingais dalyvių (ypač be pagalbinio veiksmažodžio) ir su jais sudarytų perifrastinių veiksmažodžio formų (ypač perfekto ir optatyvo) modalinės vartosenos polinkiais. Perpasakoto veiksmo reikšmės įsigalėjimą stimulavo pusiau predikatinės dalyvių konstrukcijos: galininkas ir vardininkas su dalyviu. Tačiau galutiniam netiesioginės nuosakos įforminimui bei morfologinės paradigmos susidarymui didelį vaidmenį turėjo kontaktai su artimiausiomis Pabaltijo finų (lyvių ir estų) kalbomis. Literatūros sutrumpinimai 1. Monografijos S. Agrell, Neutr. – Zur Geschichte des indogermanischen Neutrums, Lund, 1926. E. Benveniste, Hitt. – Hittite et indo-européen. Etudes comparatives, Paris, 1962. J. Balkevičius, Sint. – Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963. 48 A. Bezzenberger, BGLS. — Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI und des XVII Jahrhunderts, Göttingen, 1877. K. Brugmann, Grdr. — Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Strassburg, 1897–1916. — ” — Synt. — Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin — Leipzig, 1925. K. Būga, RR. — Rinktiniai raštai, I–IV, sud. Z. Zinkevičius, red. V. Mažiulis, Vilnius, 1958–1962. G. Décsy, Einf. — Einführung in die finnisch-ugrische Sprachwissenschaft, Wiesbaden, 1965. B. Delbrück, VS. — Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen, I–III, Strassburg, 1893–1900. J. Endzelin, AprGr. — Altpreussische Grammatik, Riga, 1944. J. Endzelīns, DI. — Darbu izlase, Rīgā, 1971 tt. — ” — LaGr. — Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951. E. Fraenkel, Baltosl. — Baltoslavica, Beiträge zur balto-slavischen Grammatik und Syntax, Göttingen, 1921. — ” — Kas. — Syntax der litauischen Kasus, Kaunas, 1928. H. Hirt, IdgGr. — Indogermanische Grammatik, I–VII, Heidelberg, 1927–1937. — ” — Urg. — Handbuch des Urgermanischen, Heidelberg, 1931–1934. H. Hübschmann, Cas. — Zur Casuslehre, München, 1875. J. Jablonskis, RR. — Rinktiniai raštai, I–II, sud. J. Palionis, Vilnius, 1957. G. Janke, Pass. — Der Ausdruck des Passivs im Altrussischen, Berlin, 1960. J. Kabelka, La. — Latvių kalba, Vilnius, 1975. J. Kazlauskas, Ist. gr. — Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius, 1968. R. Kühner, GrGr. — Ausführliche Grammatik der griechischen Sprache, I–II, Hannover, ²1870. J. Kurylowicz, Apoph. — L’ apophonie en indo-européen, Warszawa, Kraków, 1956. — ” — Infl. cat. — The inflectional categories of Indo-European, Heidelberg, 1964. O. Lagerkrantz, Präd. — Indogermanisches Prädikativ, Uppsala, 1933. W. P. Lehmann, PIE. — Proto-Indo-European syntax, New York, 1974. V. Mažiulis, Balt. — Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius, 1970. A. Meillet, Altarm. — Altarmenisches Elementarbuch, Heidelberg, 1913. A. Meillet – J. Vendryes, Traité — Traité de grammaire comparée des langues classiques, Paris, 1952. F. Miklosich, VGr. — Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen, I–IV, Wien, 1868–1879. T. Milewski, Indo-hitt. — L’ indo-hittite et l’ indo-européen, Cracovie, 1936. J. Palionis, LLK — Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius, 1967. A. Paulauskienė, Veiksm. — Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius, 1971. M. Rudzīte, Dial. — Latviešu dialektoloģija, Rīgā, 1964. J. H. Schmalz – J. B. Hofmann, Synt. — Syntax und Stilistik, – Stolz–Schmalz, Lateinische Grammatik, München, 1928, 345–850. J. Schmidt, Pluralb. — Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra, Weimar, 1889. A. Senn, Hdb. — Handbuch der litauischen Sprache, I, Grammatik, Heidelberg, 1966. J. S. Speyer, VedS. — Vedische und Sanskrit-Syntax, Strassburg, 1896. Ch. S. Stang, Verb. — Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942. — ” — VGr. — Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsö, 1966. R. Trautmann, AprS. — Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch. Göttingen, 1910. 4. Užs. Nr. 1026 49 W. Veenker, Substr. — Die Frage des finnugrischen Substrats in der russischen Sprache, Bloomington, 1967. J. Wackernagel, Vorles. — Vorlesungen über Syntax mit besonderer Berücksichtigung von Griechisch, Lateinisch und Deutsch, I–II, Basel, 21926–1928. C. Watkins, IdgGr. — Indogermanische Grammatik, hrsg. von J. Kuryłowicz, III, Formenlehre, erster Teil, Geschichte der indogermanischen Verbalflexion, Heidelberg, 1969. W. D. Whitney, SkrG. — A Sanskrit grammar, Leipzig, 21889. Z. Zinkevičius, Dial. — Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966. Э. Бенвенист, ОЛ. — Общая лингвистика, М., 1974. В. И. Борковский, Гр. — Синтаксис древнерусских грамот (простое предложение), Львов, 1949. В. И. Борковский—П. С. Кузнецов, Ист. гр. — Историческая грамматика русского языка, М., 1965. Р. И. Булаев, Ист. гр. — Историческая грамматика русского языка, М., 61959. Е. И. Демина, Ген. — К вопросу о генезисе модальных категорий болгарского индикатива, — Симпозиум по грамматической типологии современных балканских языков, предв. материалы, М., 1973, 13–17. Н. З. Гаджиева, Осн. — Основные пути развития синтаксической структуры тюркских языков, М., 1973. Вяч. Вс. Иванов, Общ. — Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы, М., 1965. П. С. Кузнецов, Ист. морф. — Очерки исторической морфологии русского языка, М., 1959. И. Б. Кузьмина — Е. В. Немченко, Синт. — Синтаксис причастных форм в русских говорах, М., 1971. Т. П. Ломтев, Очерки — Очерки по историческому синтаксису русского языка, М., 1956. Ю. С. Маслов, Очерк — Очерк болгарской грамматики, М., 1956. А. Мейе, Общ. — Общеславянский язык, М., 1951. О. Мельничук, Розв. — Розвиток структури слов'янського речення, Київ, 1966. К. Мирчев, Ист. гр. — Историческа граматика на българския език, София, 1953. С. П. Обнорский, Очерки — Очерки по истории русского литературного языка старшего периода, М.—Л., 1946. А. А. Потебня, Зап. — Из записок по русской грамматике, I–II, М., 21958, III, М., 21968. М. Г. Рожновская, Синт. — Синтаксис прилагательного в болгарском литературном языке, М., 1970. А. Н. Савченко, Ср. гр. — Сравнительная грамматика индоевропейских языков, М., 1974. В. Станков, Врем. — Българските глаголни времена, София, 1969. Ф. П. Филин, Происх. — Происхождение русского, украинского и белорусского языков, Л., 1972. Л. Хакулинен, Разв. — Развитие и структура финского языка, I–II, М., 1953–1955. П. Я. Черных, Ист. гр. — Историческая грамматика русского языка, М., 1954. А. А. Шахматов, Синт. — Синтаксис русского языка, Л., 1925. 2. Bendri darbai, periodika ir kt. ACB — Actes du Premier Congrès International des Études Balkaniques et Sud-Est-Européennes, Sofia, 1968. Baltistica — Baltistica, Baltų kalbų tyrinėjimai, Vilnius, 1965 tt. 50 BPTJ — Biuletyn Polskiego Towarzystwa Językoznawczego. BSL — Bulletin de la Société Linguistique de Paris, 1869 tt. DB — Donum Balticum to prof. Ch. S. Stang, ed. by V. Rūķe-Dra- vina, Stockholm, 1970. GK — Gimtoji kalba, Kaunas, 1933—1941. IF — Indogermanische Forschungen, 1892 tt. Indogermanica — Indogermanica, Festschrift für W. Krause, Heidelberg, 1960. Kalbotyra — Kalbotyra, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Vilnius, 1958 tt. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn, 1852 tt. LB — Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deutsch Auffs new zugericht D. Marth, Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. 1549. Lg — Language, Journal of the Linguistic Society of America, Baltimore, 1925 tt. LKG — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, red. K. Ulvydas, I—II, Vilnius, 1965—1971. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. LKT — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos tarmės, chrestomatija, red. E. Grinaveckienė ir K. Mor- kūnas, Vilnius, 1970. LVLIR — Latvijas PSR ZA Latviešu valodas un literatūras institūta raksti, Rīgā. MAD — LTSR Mokslų akademijos darbai, ser. A. MLLVG — LPSR ZA Valodas un literatūras institūts, Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I—II, Rīgā, 1959—1962. MSL — Mémoires de la Société de Linguistique de Paris, 1868 tt. NTS — Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap, Oslo, 1928 tt. OSS — Otázky slovanské syntaxe, I—III, Brno. PJ — Poradnik językowy, Warszawa. RKr — Rakstu krājums, Rīgas Latviešu Biedrības Zinību Komisijas izdots. SEER — Slavonic and East European Review, London. SFPS — Studia z filologii polskiej i słowiańskiej, Warszawa. Sintagmatika — Sintagmatika, paradigmatika un savstarpējās attieksmes sintakses līmenī, 6. A. Ozola diena, materiāli, Rīgā, 1970. Slavia — Slavia, Časopis pro slovanskou filologii, Praha, 1922 tt. SlPr — Slavia Pragensia. SPFS — Sborník prací filosofické fakulty Brněnské university, Řada jazykovědná (A), Brno. TCLC — Travaux du Cercle Linguistique de Copenhague, Copenhague. TLP — Travaux linguistiques de Prague, Prague. V — Biblia sacra Vvlgatae editionis… Romae… MD XCIII. W — Postille… Przez D. Iakoba Wvyka… w Krakowie… 1617 (šeštasis leidimas). WZL — Wissenschaftliche Zeitschrift der K. Marx-Universität Leipzig, Ges.-Sprachwiss. Reihe. ZfslPh — Zeitschrift für slavische Philologie, Leipzig, 1925 tt. БЕ — Български език, орган на институтъ за български език при БАН, София. ВГБЛЯ — Вопросы грамматики болгарского литературного языка, М., 1959. ВЛУ — Вестник Ленинградского университета. Вступ — Вступ до порівняльно-історичного вивчення слов’янських мов, ред. О. С. Мельничук, Київ, 1966. 4* 51 ВЭЯ — Вопросы этнической истории эстонского народа, Таллин, 1956. ВЯ — Вопросы языкознания, М. ИИБЕ — Известия на Института за български език, София. ИОРЯС — Известия отделения русского языка и словесности Императорской академии наук, Петроградъ, 1896 гг. МИРД — Материалы и исследования по русской диалектологии. ОФ-УЯ — Основы финно-угорского языкознания, М., 1974. ССб — Славистичен сборник по случай VI Межд. конгрес на славистите в Прага, София, 1968. ТИЯ — Труды Института языкознания АН СССР. УЗ ЛПИ — Ученые записки Ленинградского гос. педагогического института им. А. И. Герцена. Эрг — Эргативная конструкция предложения в языках различных типов (исследования и материалы), Л., 1967. ЯН СССР — Языки народов СССР, I–V, М., 1966 гг. В. АМБРАЗАС РАСПРОСТРАНЕНИЕ И ПРОБЛЕМА ПРОИСХОЖДЕНИЯ КОСВЕННОГО НАКЛОНЕНИЯ (MODUS RELATIVUS) Резюме 1. Косвенное наклонение (в дальнейшем — КН), или modus relativus, в восточно-балтийских языках образует действительные причастия на *-nt- и *-us- (формы именительного падежа в литовском, более новые несклоняемые „депричастия“ — в латышском), напр.: лит. tēvas einąs, лат. tēvs ejot „отец якобы идет“. Парадигма КН является симметрической по отношению к парадигме индикатива и противопоставляется последней; кроме простых, в нее входят сложные (перифрастические) формы с действительными причастиями от вспомогательного глагола būti, которые противопоставляются соответствующим перифрастическим формам индикатива, напр.: yra, buvo, būdavo, bus metęs : esąs, buvęs, būdavęs, būsiąs metęs. Основные отличительные особенности КН — позиция verbum finitum в предложении и отсутствие спрягаемой формы вспомогательного глагола в качестве связки. Нейтрализация формального противопоставления КН и индикатива в современном литовском литературном языке наблюдается в трех формах с действительными причастиями прошедшего времени (jis metęs, buvęs metamas, buvęs mestas), в которых возможен пропуск спрягаемой формы вспомогательного глагола. В латышском языке нейтрализация этого противопоставления еще более ограничена. Модальную семантику КН образуют значения пересказанности (транслятивное), сомнительности (дубитативное), неожиданности-удивления (адмирабтивное) и суждения по результатам (конклюзивное), причем тесно взаимосвязанные значения пересказанности и сомнительности являются преобладающими. Распространение КН в диалектах литовского языка весьма неравномерно: оно широко употребляется только в жемайтском наречии, в прилегающей к нему с юга части западноаукштайтского наречия и в северо-восточном углу территории литовского языка (см. схему 1). Именно для этого ареала также характерна продуктивность и других причастных конструкций, в том числе nominativus cum participio, dativus absolutus, и перифрастических форм глагольных времен. К началу литовской и латышской письменности КН представляло собой вполне сложившуюся категорию с соответствующей современному языку семантикой. В древнелитовском КН наиболее широко засвидетельствовано в произведениях С. Вайншораса (35 оборотов). Данные диалектов, фольклора и древнелитовских памятников указывают на тесную связь между КН и перифрастическими формами глагола в прошлом. Действительные при- 52 частия настоящего времени (einąs, bėgas, žiūris) в древнелитовском, а частично и в современном жямайтском наречии еще входят в парадигму перифрастических форм глагола, могут употребляться в позиции verbum finitum без пересказочного или дубитативного значения и сочетаться с вспомогательным глаголом, причем аффикс be- только подчеркивает дуративность (напр., ira beszindans BrB II Moz 34, 26). С другой стороны, КН неразрывно связано с другими предикативными конструкциями действительных причастий без глагольной связки в позиции verbum finitum, которые в синтаксической системе литовского языка занимают изолированное положение, идиоматизируются и уже при синхронном ее изучении выделяются как реликты архаического характера. Они употребляются главным образом для выражения „безвременных“ состояний, т. е. в обычном значении древних номинальных предложений, напр.: O ans jau nuo ryto atsigulęs į bedribss Rs, а также для эмфатического выражения отрицания (напр. Nebebuve, kad aš až jo eič! Ds), пожелания и повеления в полуидиоматических оборотах, заклинаниях и под., напр. atadara durytėles BsP II 327. С разными экспрессивными оттенками действительные причастия без связки выступают также в позиции второго глагола в постпозитивных конструкциях с относительными местоимениями и наречиями kas, kiek, kada, kur, iki, ligi и под., напр.: vaikas turėjo duonos kiek noris, а в препозиции могут быть связаны с глагольным союзом in, напр. pabėgėjęs ir pastipo BrP IV 235. Древность этих конструкций подтверждают точные соответствия в славянских, германских и других родственных языках. Постпозитивные причастия прошедшего времени употребляются также для эмфазы действия глагола с соответствующим корнем, напр., gerk gėręs, а также для выражения альтернативы (sakyк jam nesakęs) или нежелательного действия (tylėk nebybėjęs). Генетическая связь КН с упомянутыми реликтными конструкциями указывает на то, что с исторической точки зрения КН является специализированным случаем древнего предикативного употребления причастий, отличающимся от других только определенными модальными значениями. 2. О развитии КН на основании древней предикативной функции причастий свидетельствуют также конструкции со страдательными причастиями среднего рода, напр.: (brolio) gyvenama, sėjama; gyventa, sėta или (brolio) būta gyven­ta. По ареалу распространения в диалектах литовского языка эти конструкции резко отличаются от КН: они наиболее продуктивны там, где КН не употребляется, а в жямайтском наречии их почти совсем не обнаружено (см. схему 2). Однако по своим модальным значениям они в основном соответствуют КН, только адмиративное и конклюзивное значения у страдательных причастий более продуктивны. Параллелизм модальных значений при различных ареалах распространения КН и страдательных оборотов свидетельствует об общности их развития и противоречит попыткам вывести КН прямо из конструкции nominativus cum participio, для которой формы страдательных причастий среднего рода совершенно не свойственны. Сравнительный анализ оборотов со страдательными причастиями среднего рода типа brolio gyvenama / gyventa приводит к заключению, что они исторически являются вариантами конструкций (rugiai) sėjama / sėta (ср. др.-прусск. grīkai ast... etwīerpton, ст.-сл. glasъ... uslyšano budetъ), построенных по той же структурной схеме, как и обороты с прилагательными типа (darbas) miela (ср. др.-русск. зрохо сладко). Форма среднего рода имен прилагательных и причастий здесь представляет собой чистую основу на -o. Конструкции типа (rugiai) sėjama объясняются как реликты номинальных предложений с неизменяемой формой предикативного члена, унаследованных с ид. языковой общности. Следы древней инконгруенции сохранили также соответствующие конструкции КН с формами действительных причастий среднего рода, которые могут сочетаться с именами как мужского, так и женского рода (ср. broliai / seserys eina) и своими корнями также опираются на древнее номинальное предложение. Таким образом, выдвигается предположение об общности первичной синтаксической структуры КН и оборотов со страдательными причастиями. Распространение genetivus auctoris (который первоначально имел, по-видимому, посессивное значение) или синонимических ему падежных конструкций субъекта при страдательных причастиях не только транзитивных, но и интранзитивных глаголов (напр.: brolio sėjama, gyvenama), считается более поздним преобразованием первичной конструкции (rugiai sėjama, имеющим типологические параллели в славянских (особенно севернорусских) и индо-иранских языках. В связи с превращением прилагательных и причастий среднего 53 рода в адвербиализованные предикативы, внутри пассивной конструкции происходит переосмысление синтаксических связей, вследствие чего номинатив во многих случаях осознается уже не как падеж субъекта, а как падеж прямого объекта действия, выраженного причастием, ср. jo rašoma laiškas (вторичная „эргативизация“ конструкции). 3. Развитие модальных значений предикативных конструкций с действительными и страдательными причастиями обусловлено целым комплексом внутренних и внешних факторов. После включения большинства номинальных предложений в синтаксические парадигмы вербальных предложений в качестве оборотов с нулевой связкой часть древних предикативных причастий оказалась на периферии синтаксической системы и впоследствии была переосмыслены на основании их вторичной — модальной функции. На тенденцию использовать номинальные формы глагола для выражения косвенно воспринятого действия (категории засвидетельствованности по Р. Якобсону) указывает употребление как древних, так и новых (перифрастических) форм перфекта в древнеиндийском, славянских и романских языках, а также типологические параллели в тюркских, семитских, некоторых картвельских языках. Модальному переосмыслению предикативных причастий также могло способствовать использование причастных форм для образования перифрастического оптатива, т.е. именно того наклонения, которое во многих индоевропейских языках выражает косвенную речь. Данные древнелитовских памятников свидетельствуют о связи оптативного и транслятивного значений; на это указывают и случаи синонимии КН и оптатива в трудах С. Вайшнораса. Еще большее влияние на „прикрепление“ значения пересказочности к предикативным действительным причастиям должна была оказать конструкция nominativus cum participio после глаголов умственного восприятия и речи, напр., jis sakė(si) ėjęs; этим объясняется заметное преобладание транслятивного и дубитативного значений КН по сравнению с соответствующими пассивными оборотами. Внешними условиями, способствовавшими развитию модальных значений предикативных причастий, прежде всего следует считать исторические связи балтийских и прибалтийско-финских языков. Сравнение литовско-латышских причастных конструкций с соответствующими по значению оборотами эстонского (kaudne kõneviis) и ливского языков указывает на общность семантической категории пересказочности, которая в сравнительно небольшом и закрытом ареале, занимающем часть восточного побережья Балтийского моря, реализуется различными отглагольными формами: причастиями (лит.), деепричастиями (лат., эст.), инфинитивами (эст.), отглагольными существительными (ливск.), причем генетически тождественны только литовские и латышские формы. Распространение этой семантической категории может быть связано с продвижением балтийских племен на север, в области, населенные предшественниками ливов и эстонцев, которое датируется V–VI в. н. э. В это время прибалтийско-финское языковое единство уже не существовало, а восточно-балтийские языки еще образовали такую общность, в которой новые явления могли свободно распространяться. Интенсивность употребления КН в восточнобалтийских языках примерно соответствует близости их связей с прибалтийско-финскими языками: оно наиболее употребительно в латышском языке, менее — на севере и северо-востоке Литвы, а также в жямайтском наречии, т.е. в зонах контактов литовского языка с сельскими и куршским языками, более подвергнутыми прибалтийско-финскому влиянию; в южной Литве КН встречается уже совсем редко. Это позволяет предполагать, что категория пересказочности в балтийских языках распространялась с севера на юг и, вероятно, даже не достигала территории древнепрусского языка. Типологическая параллель восточнобалтийскому и прибалтийско-финскому КН наблюдается на Балканах. Болгаро-македонские пересказывательные формы и албанский адмиратив, оформлению которых способствовало влияние турецкого языка, соответствуют литовско-латышскому КН как по своей семантической структуре, так и по морфологическим средствам выражения (отглагольные имена, тесно связанные с перифрастическими формами перфекта). Морфологизация семантической категории пересказочности только в окраинных полосах иде. ареала на основании древней предикативной функции глагольных имен, характерной для многих иде. языков, указывает на значительную роль языковых контактов в этом процессе и является ярким примером распространения тождественных семантических категорий в контактных областях генеалогически неродственных языков. 54