К истории литуанистики в России: письма Й. Юшки И. И. Срезневскому

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) PUBLIKACIJOS Г. К. ВЕНЕДИКТОВ LIETUANISTIKOS ISTORIJAI RUSIJOJE: J. JUŠKOS LAIŠKAI I. I. SREZNEVSKIUI (Tęsinys) Tarp gausių akad. I. I. Sreznevskio korespondentų buvo ir Jonas Juška (Ivanas Vasiljevičius Juškevičius, 1815–1886) – žymus lietuvių kalbininkas, lietuvių liaudies dainų rinkėjas ir leidėjas. Rusų slavisto asmeninio archyvo dalyje, saugomoje Centriniame valstybiniame literatūros ir meno archyve (ЦГАЛИ) Maskvoje, yra 34 J. Juškos laiškai I. I. Sreznevskiui: pirmasis datuojamas 1856 m. sausio 3 d., paskutinis – 1878 m. rugsėjo 25 d.1, taip pat jo sveikinamoji telegrama, 1879 m. balandžio 4 d. išsiųsta I. I. Sreznevskio mokslinės veiklos 50-mečio proga2. Apie šių laiškų reikšmę lietuanistikos istorijai trumpai rašėme įvadinėse pastabose, paskelbdami pirmuosius dešimt J. Juškos laiškų3. Išsamiau apie J. Juškos darbą rengiant „Lietuvių kalbos šaknyną“, lietuvių ir sanskrito atitikmenų žodyną bei J. Juškos ir I. I. Sreznevskio santykius kalbama kitame mūsų straipsnyje4. Ten pat skelbiami ir prie J. Juškos laiškų pridėti minėtas lietuvių ir sanskrito atitikmenų žodynas, bandomieji „Lietuvių kalbos šaknyno“ straipsniai ir lietuviški giminystės laipsnių pavadinimai, kuriuos Panevėžio apylinkėse surinko J. Juška, J. Juškos brolis. Toliau skelbiami likę 24 J. Juškos laiškai I. I. Sreznevskiui ir sveikinamoji telegrama. Kaip ir pirmieji dešimt, šie laiškai spausdinami laikantis šiuolaikinės rusų rašybos taisyklių, tačiau išsaugant kitas laiškų kalbos ypatybes. Mūsų paaiškinimai tekste pateikiami laužtiniuose skliaustuose. Trumpi tekstų komentarai pateikti skyriuje „Pastabos“, kuriame dėl publikacijos apimties ir ribotos vietos šiame rinkinyje pateikiami tik, mūsų manymu, būtiniausi ir svarbiausi paaiškinimai. * * * 1 CGALI, f. 436 (Sreznevskių), ap. 1, saug. vnt. 1433. 2 Ten pat, saug. vnt. 1615. 3 Žr. rink.: Baltų ir slavų tyrinėjimai. Maskva, 1974, p. 242–243. 4 Venediktov G. K. Lietuanistikos istorijos medžiaga iš I. I. Sreznevskio archyvo. – Rink.: „Lietuvių terminologija“ („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVI). V., 1975, p. 203–224. 12. Gramatinės kategorijos ir jų raida 177 115⁵ Gerbiamasis pone Izmailai Ivanovičiau! Štai jau praėjo kelios dienos po to, kai laimingai grįžau iš sostinės. Iš šios trijų dienų kelionės sugrįžau taip įkvėptas ir nusiteikęs naujiems darbams, kaip galima būti tik ypatingai palankiai susiklosčius laimei. Už naująjį savo gyvenimą esu dėkingas vien Jums, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau; dėkoju Jums ir nežinau, kaip galėčiau Jums atsidėkoti. Taip pat dėkoju Jekaterinai Fiodorovnai už jos rūpestingiausią svetingumą; tas tris dienas praleidau tarsi pas pačius artimiausius ir geriausius savo giminaičius. Vakar buvau pas P. I. Solovjovą; jis dėkoja Jums už dėmesį jo darbui ir žada kitų metų balandį pateikti jį Archeologų draugijai, patikėdamas draugijai ir jo mokslinį parengimą. Archimandrito Makarijaus laiškas Novgorodo vyskupui, kuriuo raginama raktininką Solovjovą pateikti savo darbą Švenčiausiajam Sinodui, nebuvo sėkmingas [taip!]; jis buvo grąžintas, nes jame buvo keletas vyskupų valdžiai įžeidžių posakių. Nuoširdžiausiai dėkoju Jums, Izmailai Ivanovičiau, už knygas, kurias leidote man pasiimti iš savo bibliotekos; iš jų grąžinu slavų filologijos dėstymo programą ir pridedu atmintinę su tų Jūsų knygų sąrašu, kurios pas mane lieka¹. Kadangi nemanau pasitraukti [taip!] iš filologijos srities, norėčiau įsigyti būtiniausių ir svarbiausių pagalbinių veikalų, o iš pradžių norėčiau užsisakyti: 1) Beiträge zur Kunde der littauischen Sprache v. F. Kurschat, 2) latvių kalbos gramatiką ir žodyną, 3) Die Sprache der alten Preussen v. Nesselmann, 4) Vergleichende Grammatik v. Bopp, 5) Geschichte der deutschen Sprache J. Grimm, 6) Etimologische Forschungen auf der Gebiete der Indo-German. Sprache v. Pott, 7) Jahrbücher für slawische Litteratur, Kund und Wissenschaft; todėl, jeigu tai nebūtų per daug keblu, nuolankiausiai prašyčiau Jus, Izmailai Ivanovičiau, pasitaikius progai užsakyti ir man minėtuosius pagalbinius veikalus arba kokius nors kitus, kuriuos Jūs, Izmailai Ivanovičiau, laikytumėte man reikalingais; pinigus šiam reikalui nedelsdamas atsiųsčiau. Jau baigiau sudaryti lietuvių kalbos dalyvių ir įvardžių linksniavimo lenteles, lygindamas juos su senąja slavų kalba, o dabar imsiuosi lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo. Jau perskaičiau ir kelis lietuviškosios Biblijos puslapius ir pastebiu ryškų skirtumą tarp Biblijos kalbos ir liaudies kalbos tiek sandaros, tiek gramatinių formų požiūriu. Nagrinėdamas kalbos sandarą, matau naudą rinkti ir gramatikos ypatybes, galinčias tapti medžiaga lietuvių kalbos istorijai. Petras Ivanovičius, Marija Ivanovna, Aleksejus Vasiljevičius, Marija Andrianovna pavedė man perduoti Jums, Izmailai Ivanovičiau, ir Jekaterinai Fiodorovnai savo linkėjimus; taip pat raktininkas Solovjovas ir pirklys Fiodorovas. Artimiausiomis dienomis ketinu apsilankyti ir pas bibliotekininką Ivaną Semionovičių. Dar kartą dėkodamas Jums, Izmailai Ivanovičiau, ir dėkodamas Jekaterinai Fiodorovnai už Jūsų palankų dėmesingumą man, su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės likti Jūsų, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Иван Юшкевич 1857 m. sausio 6 d. Новгород. 5 Pirmuosius dešimt laiškų žr. minėtame rinkinyje: Балто-славянские исследования, p. 244—254. 178 Nuolankiausiai prašau Jus, Izmailai Ivanovičiau, perduoti Jekaterinai Fiodorovnai mano didžiausią pagarbą; Olgai Izmailovnai, Liudmilai Izmailovnai, Nadeždai Izmailovnai, Vladimirui Izmailovičiui ir Viačeslavui Izmailovičiui siunčiu linkėjimus; taip pat ir Nikolajui Aleksandrovičiui. 12. Gerbiamasis pone, Izmailai Ivanovičiau! Atleiskite man, Izmailai Ivanovičiau, kad taip ilgai Jums nerašiau. Kuo toliau pažengiu studijuodamas lietuvių kalbą ir kuo labiau susipažįstu su seniausiais slavų raštijos paminklais, tuo labiau įsitikinu Jūsų pamokymų ir pagalbos reikšme bei svarba, tuo giliau mano širdyje įsišaknija pagarba ir dėkingumas Jums, Izmailai Ivanovičiau, kaip naujo mano dvasinio gyvenimo tarpsnio pradininkui. Prašau tikėti mano žodžiais, Izmailai Ivanovičiau, jie išreiškia mano sielą. Mano tylėjimo priežastis – mano darbo pobūdis. Praėjusio sausio pradžioje ėmiausi skaityti lietuviškąją Bibliją; pradėjau nuo Naujojo Testamento, nuo Evangelijos, nes lietuvių kalbai palyginti su slavų kalba turėjau po ranka seniausią ir jau ištirtą Ostromiro evangelijos kalbą; paskui perskaičiau Apaštalų darbus ir laiškus, o perėjęs prie Senojo Testamento perskaičiau Mozės knygas, Jozuės knygą, Teisėjų knygas, Karalių knygas, Kronikų knygas, Ezros, Nehemijo ir Jobo knygas, Psalterį, Saliamono Patarles, Giesmių giesmę ir Saliamono Išminties knygą iki pranašo Izaijo – iš viso daugiau kaip du trečdalius Šventojo Rašto. Skaitydamas pabraukdavau kiekvieną sakinį, kuriame aptikdavau naują žodį arba žodį, kurio reikšmė man buvo neaiški ar kuris turėjo kitokią reikšmę. Pabrauktų sakinių išrašus pavedžiau parengti ketvirtos ir penktos klasių mokiniams, ir jie jau pateikė man daugiau kaip penkis tūkstančius kortelių; kiekvienoje buvo užrašytas atskiras sakinys, o kortelės viršutiniame kairiajame kampe nurodyti vienas ar du pradiniai kito žodžio skiemenys. Dabar imuosi rengti numatomo žodyno pagrindą. Biblijos kalba toli gražu nėra ta, kuria dabar kalba mūsų lietuviai; nuo dabartinės ji skiriasi ne tiek žodynu, kiek gramatinėmis formomis, atspindinčiomis praėjusį lietuvių kalbos raidos tarpsnį. Visus nebevartojamus žodžius ir gramatines formas išrašiau atskirai. Tirdamas liet[uviškosios] Biblijos kalbą, manau pamėginti nustatyti vertimo įnešto svetimo elemento įtakos liet[uvių] kalbai mastą. Tam norėčiau perskaityti p. Buslajevo straipsnį apie krikščionybės įtaką slavų kalbai. Išnagrinėjęs liet[uviškosios] Biblijos kalbą, norėčiau susipažinti su kitais seniausiais liet[uvių] kalbos paminklais; turiu omenyje šiuos paminklus: 1) XIII–XIV a. Viešpaties maldą (Dr. St. nar. Lit. Narb. T. 1, p. 461–468, ir Žur. Nar. Pr. t. LVI, Borčevskio straipsnis apie lietuvių tautą); 2) lietuvišką katekizmą žemaitiška (žemaitiška) tarme, 1547 m.; 3) krikšto apeigas (Forma kriksz-tima), Dapmano, Karaliaučiuje, 1559 m.; 4) „Postille, arba sakimai kuniga Wujka, żemajtisz kaj izgulditi par K. Mikołą Dauksza“ – šv. Vujkos „Postilė“, arba pamokslai, žemaitiškai išdėstyti Mykolo Daukšos, 1599 m. Vilniuje (vertimas iš lenkų kalbos); 5) Konstantino Širvydo „Punktaj sakimu“ Vilniuje, 1629 m.; 6) krikščioniškojo pamaldumo knyga („Kniga Nobaż-nisties Krikszczioniszkos“), Kėdainiuose, 1653 m. Kai kuriuos naujesnius liet[uviškus] veikalus, kuriais prekiaujama, galiu užsisakyti iš Vilniaus. Iš jų savo darbui svarbiausiais laikau Žemaičių vyskupiją („Žemajtių wiskupiste“), vyskupo Valančiaus veikalą ir Daukanto kūrinius (Faidro ir Kornelijaus Nepoto pasakėčių vertimą). 12* 179 Savo brolio tikiuosi netrukus sulaukti iki trijų tūkstančių lietuviškų žodžių, surinktų Panevėžio apylinkėse iš gyvos lietuvių liaudies kalbos. Tai svarbi medžiaga mano darbui. Tačiau ir kito savo sumanymo – pasirengimo egzaminui – neapleidau; kiekvieną laisvą minutę skiriu seniausių slavų paminklų – tiek kirilinių, tiek glagolinių – kalbai studijuoti, daugiausia remdamasis turimais jų fragmentais. Beveik už visas mokslines pagalbines priemones esu Jums dėkingas, Izmailai Ivanovičiau; dėkoju Jums, dėkoju. Iš tiesų man gėda, kad iš Jūsų bibliotekos pasiskolinau tiek daug knygų ir taip ilgai jas laikau; malonėkite nurodyti man grąžinti tas knygas, kurių Jums reikia. Taip pasielgęs nuraminsite mane dėl užlaikytų Jūsų knygų ir padrąsinsite prireikus prašyti kitų mokslinių pagalbinių priemonių. Kupinas gyviausio dėkingumo Jums, Izmailai Ivanovičiau, už Jūsų palankumą man, su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės likti Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. I. Juškevičius 1857 m. vasario 19 d. Naugardas. Prašau perduoti mano didžiausią pagarbą Jekaterinai Fiodorovnai. Siunčiu linkėjimus Olgai Izmailovnai ir visiems Jūsų mieliems vaikeliams. Petras Ivanovičius, Aleksejus Vasiljevičius, Marija Andrianovna ir Ivanas Kuprijanovičius pavedė man perduoti Jums savo linkėjimus. Marija Ivanovna dabar yra Peterburge. Raktininkas Solovjovas, Ivanas Semionovičius, Konšinas ir Fiodorovas taip pat siunčia Jums linkėjimus. Nuolankiausiai dėkoju Jums, Izmailai Ivanovičiau, už Šleicherio gramatikos atspaudus; juos gavau dar sausio mėnesį. 13. Gerbiamasis pone, Izmailai Ivanovičiau! Nežinau, kaip Jums ir beat dėkoti, Izmailai Ivanovičiau, už Jūsų palankumą man. Pastaruoju metu iš Jūsų gavau vieną lenkišką F. Buslajevo disertaciją „Apie krikščionybės įtaką slavų kalbai“, kitas dvi lietuviškas knygas: 1) Kristijono Donelaičio kaimo poemąа ir 2) Konst. Širvydo „Punktaj Sakimu“, taip pat nemažai p. Mikuckio aštuntosios ir devintosios ataskaitų atspaudų iš Mokslų akademijos komiteto. P. Buslajevo disertaciją skaičiau su susižavėjimu ir radau ją labai naudinga pagalbine priemone dėl išradingo autoriaus požiūrio į istorinę leksinės kalbos pusės raidą. Tai labai artimai siejasi su dabartiniu mano darbu. Minėtos lietuviškos knygos labai svarbios lietuvių kalbai tirti. Man nežinomas nė vienas lietuviškas kūrinys, kuriame lietuvių tautos kaimo gyvenimas būtų išreikštas išsamiau ir vaizdingiau negu Kristijono Donelaičio „Metuose“, kaimo poemoje. „Punktaj Sakimu“ („Pamokslų punktai“) svarbūs dėl kalbos, siekiančios pirmuosius lietuvių raštijos laikus – XVI–XVII amžių. O dėl p. Mikuckio 8-osios ir 9-osios ataskaitų atspaudų, tai esu sutrikęs. Manau, kad jie buvo skirti kitam tikslui ir iš Komiteto man atsiųsti per klaidą. Gavęs du naujus šaltinius savo darbui, kuriam laikui atidėjau iš Biblijos išrašytų žodžių tvarkymą ir ėmiausi skaityti Donelaitį. Pirmuosiuose puslapiuose skaityti sekėsi gana lėtai, nes teko [taip!] ištirti kone kiekvieną žodį. Tačiau labai gerbdamas patarimus ir 180 Vadovaudamasis Jūsų nurodymais, Izmaile Ivanovičiau, savo svarstymuose apsiriboju nagrinėjamo žodžio reikšmių nustatymu, paaiškindamas jas frazėmis, kuriose jis vartojamas, ir lygindamas lietuvių šaknis tik su slavų kalbų šaknimis. Sau leidžiu [taip!] tik lyginti latvių ir senprūsių žodžius su lietuviškaisiais, pastarosioms dviem kalboms naudodamasis Štenderio žodynu ir žodynu, pateiktu išleidžiant tris Prūsijos katekizmus, parengtus p. Nesselmanno. Tačiau latvių ir senprūsių kalbas įtraukiau į savo užsiėmimus savo naudai, norėdamas susipažinti su šiomis kalbomis kaip su lietuvių kalbos giminingomis seserimis. O latvių ir senprūsių kalbų žodžių bei šaknų įtraukimas į mano numatomą šaknyną visiškai priklausys nuo Jūsų, Izmaile Ivanovičiau, patarimų ir nurodymų, kuriuos labai gerbiu ir šventai vykdysiu. Žodžius užrašinėju kortelėse; kiekvienai šakniai skiriu atskirą kortelę. Jei iš vienos šaknies išsirutulioję žodžiai netelpa vienoje kortelėje, pridedu prie jos kitą, pažymėtą antruoju numeriu. Korteles išdėsčiau pagal raides, abėcėlės tvarka. Kiekvienai raidei parengiau du kortelių skyrius. Viename sudėjau korteles, kuriose išrašytos šaknys, išsirutuliojusios į daugybę formų; kitame yra kortelės su šaknimis, pasireiškusiomis viena, dviem ar trimis formomis. Kol kas kortelės guli krūvelėmis ant stalo. Tos krūvelės kasdien auga. Pas mus prasidėjo giedros pavasario dienos, primenančios artėjančią vasarą. Maloningai pamiršęs visus nepatogumus, kuriuos patyrėte praėjusią vasarą Novgorode, gal neįsakytumėte, Izmaile Ivanovičiau, surasti sau butą Novgorode ir ateinančiai vasarai? Iš tiesų, būtų puiku! Žinomas pirklio Fiodorovo namas dabar užimtas, bet būtų galima rasti ir kitą gerą butą. Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, didžiai gerbiamas Izmaile Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu И. Юшкевич 1857 m. kovo 25 d. Novgorodas Prašau perduoti Jekaterinai Fiodorovnai mano didžiausią pagarbą ir patikinti, kad aš ir visi jų pažįstami Novgorode mielai pasirengę pasiūlyti jiems savo paslaugas, jei tik jie teiktųsi pradžiuginti Novgorodą savo apsilankymu vasarą. Giliai lenkiuosi Olgai Izmailovnai, Liudmilai Izmailovnai, Nadeždai Izmailovnai, Vladimirui Izmailovičiui ir Viačeslavui Izmailovičiui. Nikolajui Aleksandrovičiui — taip pat. 14. Maloningasis pone Izmailai Ivanovičiau! Vakar gavau Jūsų laišką, o šiandien Piotras Ivanovičius išsiuntė p. Mikuckio atspaudus su lydraščiu į Vilnių autoriui, nurodydamas klaidą. Atleiskite man maloningai, didžiai gerbiamas Izmaile Ivanovičiau, kad ne iš karto pranešiau Jums apie šį neteisingą išsiuntimą; dalį kaltės dėl atsakymo uždelsimo galėčiau suversti mūsų pašto tarnybos nesklandumams, nes ji ištisomis savaitėmis sulaiko laiškus ir pranešimus; pavyzdžiui, ir dabartinis Jūsų laiškas Peterburgo pašte buvo gautas kovo 28 d., o aš jį gavau balandžio 4 d. Ivanas Kuprijanovičius, laukdamas paskutinių penktojo tomo „Известий II-го Отделения“ lankų, mano, kad galbūt tai tik, 181 į Novgorodą paskirtas [asmuo] į Vilnių pateko dėl tokios pat klaidos, kaip vilnietis – į Novgorodą. Mane labai nudžiugino, kad Jūs, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, paprašėte atsiųsti mano numatomo šaknyno bandomųjų kortelių. Siunčiu Jums keletą tokių, kokios jos yra3. Tačiau laikau pareiga pasakyti, kad jos dar toli gražu nėra užbaigtos. Rinkdamas medžiagą numatomam šaknynui, kortelėse užrašau tik tuos žodžius, kuriuos aptinku skaitydamas. Jų skaičius kasdien didėja, medžiagos vis gausėja; tačiau į organišką sistemą imsiu ją tvarkyti tik tada, kai būsiu išnagrinėjęs visus turimus lietuviškus šaltinius. Iš surinktos medžiagos darbui bus atrinkta [taip!] tik tai, kas iš esmės svarbu ir atitinka tikslą. Dėl numatomo veikalo apimties manau, kad būtų galima apsiriboti tik tomis formomis, kurios padeda paaiškinti įvairias šaknų rūšis ir jų reikšmes. Latviškų ir senprūsiškų žodžių pavyzdžiais neaiškinu, o pateikiu juos vien tam, kad parodyčiau, kokios šaknys išliko artimiausiose lietuvių kalbos šakose. Dabar skaitau Donelaičio kūrinį ir jau išrašiau iš jo iki 600 šaknų. Iš lietuviškos Biblijos išrašyti žodžiai (iki 6000) dar laukia apdorojimo. Siunčiamose kortelėse užrašytos formos iš Donelaičio, o iš Evangelijos – tik kelios. Iš siunčiamų septynių šaknų, regis, dviejų slavų kalboje nėra: lik ir mau. Negaliu Jums neprisipažinti, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, kad mano šiuolaikinės filologijos žinios labai ribotos, o mano požiūris į imamąsi šio darbo gali būti labai neteisingas. Jei drįstu imtis tokio svarbaus darbo, reikalaujančio įvairiapusių ir tvirtų šiuolaikinės filologijos žinių, ir jei galiu būti kuo nors naudingas, tai tik Jums vadovaujant. Todėl suteikite man, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, dar vieną progą išreikšti sūnišką dėkingumą: įvertinęs siunčiamas bandomąsias korteles, mano požiūrį į pradėtą darbą ir mano taikomus metodus, neatsisakykite [taip!] atvirai ir tiesiai pareikšti savo nuomonę apie mano darbą ir kartu duoti tėviškų pamokymų. Nuoširdžiai dėkoju Jums, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, už jau atsiųstas lietuviškas knygas ir už pažadą atsiųsti jų daugiau, jei tik kokių rasite; tik bijau per ilgai jas pasilaikyti. Norėtume perskaityti Jūsų kalbą, pasakytą universiteto iškilmingame posėdyje, rodos, apie senųjų slavų-rusų rankraščių paleografinius požymius. Turiu garbės pasveikinti Jus, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, drauge su visa Jūsų šeima artėjančių Kristaus Prisikėlimo švenčių proga ir palinkėti Jums geros sveikatos bei visokeriopos gerovės. Reikšdamas didžiausią pagarbą ir visišką atsidavimą, turiu garbės likti Jūsų, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu И. Юшкевич 1857 m. balandžio 5 d. Novgorodas. 15. Maloningasis pone Izmailai Ivanovičiau! Jau seniai sąžinė man priekaištauja, kad taip ilgai užlaikiau Jūsų knygas. Atleiskite man už tai didžiadvasiškai, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Šiandien į Akademijos mokslinių užrašų II skyriaus redakciją išsiunčiau šias iš jų: 1) „Keturis Donelaičio metų laikus“ [taip!], 2) Punktai 182 Širvydo Sakimu, 3) Širvydo Dictionarium, 4) Mielkės lietuvių kalbos gramatika, 5) Katkovo veikalas „Apie slavų kalbos elementus ir formas“, 6) Gilferdingo veikalas „Apie slavų kalbos santykį su giminingomis kalbomis“. Likusias Jūsų knygas dar drįstu pasilikti pas save, tačiau labai baiminuosi, kad pernelyg nepiktnaudžiaučiau Jūsų didžiadvasišku geranoriškumu, su kuriuo teikėtės atverti man visą savo biblioteką; guodžiuosi prielaida, kad būsite su manimi atviras ir tiesiai liepsite grąžinti Jums visas Jūsų knygas, kai tik panorėsite jas turėti pas save. Donelaičio kaimo poema man pasirodė esanti labai gausus šaltinis mano darbui. Nors beveik visos Donelaičio kaimo poemoje pasitaikančios lietuvių kalbos formos įtrauktos į Nesselmanno lietuvių leksikoną, Nesselmannas dažniausiai nenurodo, iš kur jos paimtos, ir nepaaiškina jų reikšmės pavyzdžiais. Visas šias formas išrašiau į korteles, paaiškinau pavyzdžiais ir išverčiau į rusų kalbą. Širvydo žodynas taip pat įtrauktas į Nesselmanno leksikoną. Širvydo Dictionarium (5-asis leidimas, 1713 m., 454 p.), jo Punktai Sakimu (1-asis leidimas 1629 m., 2-asis – 1845 m.) ir Mielkės gramatiką gavau dovanų iš L. Ivinskio, Lietuviško kalendoriaus leidėjo, su kuriuo susirašinėju. L. Ivinskis, Telšių apskrities miestelio Rietavo parapinės mokyklos vyresnysis mokytojas, jau dešimtus metus grynai žemaičių tarme leidžia Lietuvišką kalendorių, kuriame spausdina kai kurių istorinių ir statistinių žinių apie Lietuvą apskritai ir žemaičius. Jis taip pat užsiima liaudies žemaičių poezija. Dabar tvarkau žodžius, kurių skaičius jau siekia 10 000. Tikiuosi, kad per artėjančias atostogas gerokai pasistūmėsiu į priekį. Tik labai apgailestauju, kad šią vasarą neatvykote pas mus į Novgorodą. Esu Jums, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, tiek daug skolingas, kad iš tiesų nežinau, kaip Jums ir atsidėkoti. Dėkoju Jums, dėkoju. Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. И. Юшкевич 1857 m. birželio 9 d., Novgorodas Turiu garbės pareikšti Jekaterinai Fiodorovnai savo didžiausią pagarbą, o Olgai Izmailovnai, Liudmilai Izmailovnai, Nadeždai Izmailovnai, Vladimirui Izmailovičiui ir Viačeslavui Izmailovičiui reiškiu giliausią pagarbą. Petras Ivanovičius, Marija Ivanovna, Aleksejus Vasiljevičius ir Marija Andrianovna pavedė perduoti Jums ir Jekaterinai Fiodorovnai giliausius savo linkėjimus. Jie labai apgailestauja, kad ima prarasti viltį, jog šią vasarą atvyksite į Novgorodo miestą. 16. Maloningasis pone, Измаил Иванович! Vakar paštu išsiunčiau į Mokslų akademijos II skyriaus „Učenye Zapiski“ redakciją savo sąsiuvinius, parengtus dėl pono Schleicherio Lietuviškos chrestomatijos leidimo. Iš pono Schleicherio knygą sudarančių straipsnių iš lietuvių kalbos į rusų kalbą išverčiau penkias dainas, nemažai mįslių, patarlių ir priežodžių bei keletą pasakų. Versdamas stengiausi kiek įmanoma išlaikyti pažodinį originalo tikslumą 183 ir prirašyti tokių rusiškų posakių, pro kuriuos atsiskleistų lietuvių valstiečio gyvenimas ir kuriais būtų kuo aiškiau apibrėžiamas jo požiūris į gamtą ir apskritai jo individualumas. Tačiau lietuvių valstiečio sąvokų ir minčių atspalvius išreikšti rusų kalba nelengva, o man buvo juo sunkiau, kadangi menkai pažįstu Rusijos kaimo gyvenimą ir rusų valstiečių buitį; todėl ir mano vertimas, regis, išėjo ne itin vykęs ir nesklandus. Verčiant pasakas leidau sau kiek nutolti nuo pažodinio originalo tikslumo, nes jos išleistos tokios, kokios buvo užrašytos iš neišsilavinusio lietuvių valstiečio ar valstietės lūpų; viena vertus, paprastas, nesklandus pasakojimas, kita vertus, lietuvių kalbos ypatybės atėmė iš manęs bet kokią galimybę jas išversti pažodžiui. Vis dėlto kiekvienu atveju stengiausi išsaugoti visą jų turinį ir tas ypatybes, kuriomis apibūdinamas lietuvių valstiečių požiūris į gamtą ir mąstysena. Šie pasakų vertimo nukrypimai nuo originalo susiję tik su pasakojimo forma. O kalbant apie lietuvių dainas, labai apgailestavau, kad po ranka neturėjau Bergo dainų rinkinio; manau, galbūt būčiau jame radęs tas pačias lietuvių dainas, kurias išverčiau ir aš, ir būčiau galėjęs palyginti jo vertimą su savuoju. Tarp lietuvių mįslių, patarlių ir priežodžių radau nedaug panašių į rusiškas, o visiškai vienodų – labai mažai. Panašias versdamas nenukrypau nuo originalo išraiškos; todėl rusiškame vertime jos atsiskleidžia kaip savitas originalumas. Dabar užsiimu lietuvių šaknų atranka. Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. 1857 m. liepos 20 d. Novgorodo miestas I. Juškevičius Turiu garbės paliudyti Jekaterinai Fiodorovnai savo didžiausią pagarbą; Olgai Izmailovnai, Liudmilai Izmailovnai, Nadeždai Izmailovnai, Vladimirui Izmailovičiui, Viačeslavui Izmailovičiui ir Pavelui Izmailovičiui reiškiu giliausią pagarbą. 17. Maloningasis pone, Izmailai Ivanovičiau! Esu labai, labai kaltas prieš Jus, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, kad taip ilgai nepranešiau Jums apie savo darbo eigą – už jo idėją ir dvasinę bei materialinę paramą esu visiškai Jums dėkingas. Negaliu pasigirti pastebima pažanga, tačiau nuo šiol darbas kasdien juda pirmyn. Jo lėtumo priežastys – tarnybiniai užsiėmimai, paties darbo apimtis ir silpna sveikata. Tikiuosi netrukus turėsiąs progą asmeniškai paaiškinti kai kurias su šiuo reikalu susijusias aplinkybes; kol kas pasakysiu tik tiek, kad iš šaltinių surinkta daug medžiagos ir tikiuosi ateinančio gruodžio viduryje pateikti Jums bent savo darbo pradžią. Šia proga turiu garbės pasveikinti Jekateriną Fiodorovną artėjančios jos vardadienio šventės proga, o Jus, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, – varduvininkės proga, ir palinkėti, kad išsipildytų visi Jūsų norai ir kad pasaulyje lydėtų visokeriopa gerovė. 184 Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. I. Juškevičius 1857 m. lapkričio 23 d. Naugardas Turiu garbės paliudyti Jekaterinai Fiodorovnai savo didžiausią pagarbą, o panelėms, Vladimirui ir Viačeslavui Izmailovičiams, pagarbiai nusilenkiu. 18. Labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Jūsų laiškas, kurį vakar turėjau garbės gauti, pateikė naujų Jūsų man rodomo palankumo įrodymų; tiesą sakant, nežinau, kaip Jums ir dėkoti už Jūsų man rodomą nuoširdumą. Dėkoju Jums! Dėkoju! Jūsų kvietimas užsukti tiesiai pas Jus man labai brangus, ir mielai juo pasinaudosiu. Šiandienos paštu siunčiu redakcijai „Mokslinių užrašų“ savo darbo pradžią; iki švenčių parengsiu ir tolesnius lankus. Kartu siunčiu Antonijaus Malinovskio užrašus apie Naugardo soborus: Sofijos, Šv. Mikalojaus ir Ženklo, taip pat tris 1858 m. Lietuvos kalendoriaus egzempliorius, kuriuos man atsiuntė jo leidėjas L. Ivinis. Lietuvos kalendorių p. Ivinis leidžia jau vienuoliktus metus. Prie 1858 m. kalendoriaus pridėta: svarbiausių pasaulio ir Lietuvos istorijos įvykių apžvalga, pagrindinių raštų [sic!] ir kalbų pasaulyje išvardijimas, Europos valstybių statistinė lentelė, Žemaičių vyskupijos mugių ir bažnytinių švenčių sąrašas, keturios moralinio pobūdžio liaudies pasakos iš Tverų miestelio apylinkių (Telšių apskritis), dvi liaudies dainos, du puslapiai liaudies priežodžių ir patarlių bei kai kurių ligų praktinio gydymo būdų nurodymai. Prie 1857 m. kalendoriaus, be kitų straipsnių, kurių dauguma buvo tie patys kaip ir 1858 m. kalendoriuje, pridėtas gana išsamus Telšių apskrities statistinis aprašymas su bendrosiomis išvadomis ir dvi liaudies pasakos. Negaliu nepapasakoti Jums, labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, apie savo darbą, kuris kuriam laikui atitraukė mane nuo pagrindinio mano darbo. Mūsų pedagoginiams žurnalams ne kartą puolus akivaizdžius geografijos dėstymo metodikos trūkumus mūsų mokyklose, parengiau trumpą straipsnį apie savo dėstymo būdus ir metodus ir nusiunčiau jį „Rusų pedagoginio šauklio“ redakcijai4. Labai norėčiau sužinoti, kaip jį įvertino p. Vyšnegradskis. Tikiuosi turėsiąs garbės visa tai aptarti su Jumis asmeniškai. Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, labai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. I. Juškevičius 1857 m. gruodžio 16 d. Naugardas Turiu garbės paliudyti Jekaterinai Fiodorovnai savo didžiausią pagarbą. Panelėms ir savo draugams Vladimirui Izm[ailovičiui] bei Viačeslavui Izm[ailovičiui] nusilenkiu. 185 19. Didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Man labai gėda, kad taip ilgai Jums nerašau; to priežastis – akių liga, dėl kurios visą laiką nuo Naujųjų metų iki šiol praleidau beveik visiškai nieko neveikdamas. Ak, kaip nuobodžiai ir slogiai man bėgo tas laikas! Dabar, nors dar tebesigydau, po truputį jau pradedu ir dirbti. Savo darbui laukiu naujo gausaus šaltinio: Luka Ivinis, Jums žinomo Lietuviško kalendoriaus leidėjas, pažadėjo atsiųsti man peržiūrėti pirmąsias tris jo rengiamo lenkų-žemaičių žodyno dalis. O dėl mano straipsnelio apie geografijos dėstymą, jis išspausdintas „Rus[ijos] Pe-dag[ogikos] Vestniko“ 2-ajame ir 3-ajame numeriuose, tačiau atspaudų dar negavau ir nežinau, ar jų esama. Ar neketinate, Izmailai Ivanovičiau, vasarą atvykti pas mus į Novgorodą? Ak, kaip džiaugtumės, jei atvažiuotumėte pas mus; aš jau surasčiau Jums pačią geriausią vasarnamio vietą. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1858 metų balandžio 13 d. Novgorodo miestas. Jekaterinai Fiodorovnai turiu garbės pareikšti savo didžią pagarbą; Vladimirui Izmailovičiui, Viačeslavui Izmailovičiui ir panelėms siunčiu pagarbų sveikinimą. Piotras Ivanovičius, Marija Ivanovna, Piotras Ivanovičius Solovjovas, Ivanas Kuprijanovičius ir Nikolajus Karlovičius Otto siunčia Jums pagarbiausius sveikinimus. 20. Jūsų prakilnybe, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Jūsų laiškas mane labai pradžiugino, nes jo kupini malonūs žodžiai įrodė, kad tebenaudojuosi ankstesniu Jūsų palankumu. Dėkoju Jums, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, dėkoju už Jūsų gerumą, dėkoju ir už draugiškus patarimus tausoti akis; iš tiesų iki šiol dar negaliu rimčiau imtis darbo ir tebesigydau vandeniu bei homeopatiniais lašais. Turiu garbės pasveikinti Jus, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, paaukštinus į tikruosius valstybės tarėjus; visi Jūsų pažįstami Novgorode apsidžiaugė sužinoję, kad Jums suteikta ši caro malonė. Pagaliau ir Jūsų nuopelnai mokslui, tokie svarbūs ir įvairiapusiai, bent iš dalies buvo atlyginti. Labai džiaugiamės, kad žadate bent pravažiuodamas aplankyti mus; puoselėju viltį, kad teiksitės apsistoti tiesiai pas mane: turiu du atskirus kambarius, juose galėtumėte įsikurti kaip savo namuose. Beje, važiuodamas per Novgorodą galėtumėte apžiūrėti naują akmeninį inžinerijos pulkininko Ženevo namą su mediniu fligeliu, nedideliu, gražiu sodu ir visais patogumais, parduodamą už 6–7 tūkstančius sidabro rublių. Tai vienas geriausių namų Novgorode; kasmet gali duoti 500–7000 sidabro rublių pajamų: viršutinis aukštas – 250–300, apatinis – 150–200, o fligelis – 150–200; ypač puikus viršutinis aukštas. Visas namas dabar laisvas; jis stovi Maskvos gatvėje, netoli liuteronų bažnyčios. 186 Nuolankiausiai dėkojame Jums, Izmailai Ivanovičiau, už pranešimą apie akademikų Pogodino ir Kuniko atvykimą pas mus; ponas Pogodinas jau atsiuntė Ivanui Kuprijanovičiui savo jau išspausdintas senovės Novgorodo istorinių vietovių išrašų kopijas, kad jos būtų patikrintos vietoje. Taip pat laukiame grafo Uvarovo iš Maskvos; egzamino laukiame ir savo globėjo kunigaikščio Ščerbatovo, tačiau tuo tarpu šiomis dienomis pasklido gandai, esą jis padavė atsistatydinimo prašymą; ar tai tiesa, ar ne, nežinome. P. I. Solovjovas labai džiaugiasi, kad jo darbas išėjo į šviesą, ir laukia jo atspaudų, tačiau nerimauja, kad iš pono Savaitovo negali sulaukti Sofijos soboro regulos, kurią norėtų pateikti Sofijos bibliotekai inventorizuoti. Mano darbas dabar juda labai lėtai; tikiuosi rimčiau juo užsiimti laisvu laiku. O dėl mano kelionės į Lietuvą, tai dar nieko nežinau. Ji priklauso nuo mūsų šeimos aplinkybių; galbūt mano brolis atvyks pas mane iš Lietuvos į Novgorodą, tačiau prieš ką nors nusprendžiant tikiuosi turėti garbės asmeniškai su Jumis pasimatyti, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, ir, laukdamas šios trokštamos akimirkos, su giliausia pagarba bei visišku atsidavimu turiu garbės visada likti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1858 m. gegužės 10 d. Novgorodas Jūsų malonybei Jekaterinai Fiodorovnai reiškiu didžiausią pagarbą, o panelėms, Vladimirui ir Viačeslavui Izmailovičiams siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus. Ivanas Kuprijanovičius, Piotras Ivanovičius, Marija Ivanovna ir P. I. Solovjovas siunčia Jums pagarbius linkėjimus. 21. Jūsų prakilnybe, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Labai apgailestauju, kad grįždamas per Sankt Peterburgą neradau Jūsų namie ir negalėjau su Jumis pasikalbėti kai kuriais klausimais, susijusiais su mano šiųmetės kelionės į Lietuvą rezultatais. Pagrindinis šios mano kelionės tikslas buvo ir rinkti naują medžiagą mano rengiamam lietuvių-slavų šaknų žodynui bei kuo tiksliau nustatyti pagrindines mūsų lietuvių tarmes, ir aiškinti tai, ką jau turiu; todėl ketinau keliauti po visas mūsų Lietuvos dalis, atidžiau įsiklausyti į lietuvių valstiečių kalbą, pasikalbėti su lietuvių kalbos ir lietuvių senienų žinovais bei mėgėjais. Tačiau iš tikrųjų paaiškėjo, kad per tokį trumpą laiką, vos per vieną mėnesį, neįmanoma aplankyti priešingų mūsų Lietuvos kraštų, todėl turėjau apsiriboti Varnų, Ariogalos ir Pušaloto miestelių bei jų apylinkių aplankymu. Varnėnų parapijoje ir gretimose parapijose gyvenančių lietuvių kalba gali būti laikoma žemaičių, arba žemaičių tarmės, pavyzdžiu; Ariogalos parapijos lietuvių kalba gali būti laikoma panemunės lietuvių tarmės pavyzdžiu, o Pušaloto ir apskritai Panevėžio apylinkių lietuvių kalba gali būti laikoma pavyzdine tikrųjų lietuvių tarme, t. y. lietuvių, gyvenančių Panevėžio, Ukmergės ir Novoaleksandrovsko apskrityse, Vilniaus ir Gardino gubernijose. Šiuose trijuose kraštuose iš lietuvių valstiečių lūpų užrašinėjau liaudies lietuvių dainas, pasakojimus, patarles ir priežodžius ir surinkau 40 žemaitiškų dainų, 187 12 dainų eira-galų [taip!] arba panemunės tarme ir 30 pušalotų tarme, arba tikrąja lietuvių kalba. Dabar, rugpjūčio mėnesį, jas perrašiau švariai ir išverčiau į rusų kalbą posmą po posmo, eilutę po eilutės. Be to, atsivežiau apie 50 dainų, kurias užrašė mano brolis, ir keletą nežinomų asmenų užrašytų eilėraščių; tarp jų – reikšmingi eilėraščiai apie pavasarį, sudaryti iš 25 posmų, kiekviename posme po 8 nevienodo ilgio eilutes, taip pat eilėraščiai apie darbų pasidalijimą tarp kaimo šeimos narių vasarą. Pirmuosius iš jų jau išverčiau į rusų kalbą. Norėčiau išleisti savo dainas atskiru rinkiniu su vertimu į rusų kalbą, o pratarmėje pateikti savo pastabas apie kiekvienos iš trijų lietuvių tarmių, kuriomis šios dainos užrašytos, ypatybes. Pridėčiau prie jų tris lietuvių liaudies dainas švenčioniškių lietuvių kalba, kurioje jau jaučiama baltarusių kalbos įtaka. Šias tris dainas užsirašiau iš švenčioniškės lietuvės, kuri kartu su manimi plaukė garlaiviu iš Švenčionių į Sankt Peterburgą, žodžių. Šį dainų rinkinį būtų galima papildyti mano brolio ir nežinomų asmenų užrašytomis dainomis. Tik norėčiau jas išleisti globojamas Mokslų akademijos arba Rusijos geografų draugijos, kad išvengčiau cenzūros – ne todėl, kad jose būtų kas nors, prieštaraujančio cenzūros taisyklėms, o kad ji ilgai jų neužlaikytų. Šių dainų leidimas būtų svarbus tuo, kad pateiktų naujų trijų mūsų lietuvių tarmių pavyzdžių, kurios p. Šleicheriui beveik nežinomos. Rašyboje stengiausi išsaugoti visus liaudiško tarimo niuansus; vietoj minkštinamojo i visur vartojau kirtį /'/ virš minkštinamo priebalsio, kad būtų lengviau skaityti tiems, kurie nėra įpratę i laikyti minkštinimo ženklu. Iš 130 mano turimų dainų neradau nė vienos Nesselmanno dainų rinkinyje. Savo užrašytas pasakas, patarles ir priežodžius manau išleisti vėliau, kartu su mano brolio užrašytomis pasakomis, patarlėmis ir priežodžiais. Savo šaknų žodynui sukaupiau nemažą medžiagos atsargą. Pasakose ir dainose, užrašytose daugiausia nuošaliuose, miškų apsuptuose kaimuose, iš senų žmonių, kalbančių vien savo gimtąja kalba, radau daug naujų kalbos šakninių formų. Daug naujų žodžių užrašiau kalbėdamasis su jais. Taip pat įsigijau keletą spausdintų knygų, kurių anksčiau neturėjau. Tarp jų ypač reikšminga knyga apie senovės lietuvių papročius (Dovkontos, slapyvardžiu Laukija). Tačiau nepalyginamai turtingesnį šaltinį radau naujai perdirbtame mano brolio rankraštiniame pušalotų tarmės žodyne (iš vietovės, esančios už 14 varstų nuo Panevėžio). Čia kiekvieno žodžio reikšmė paaiškinta gyvosios kalbos pavyzdžiu, pateiktu greta aiškinamojo žodžio. Prie kiekvieno žodžio nurodyti jo sinonimai, kurių reikšmė paaiškinama jiems skirtoje vietoje. Pavyzdžiui, prie žodžio kalbéti „kalbėti“ pateikta 50 sinonimų. Ši minėto žodyno ypatybė labai svarbi lietuvių leksikografui. Vertimas atliktas į lenkų kalbą, nes mano brolis nemoka rusų kalbos. Brolis norėtų jį išleisti jau šiais metais, tik baiminasi, kad cenzūra jo ilgai neužlaikytų. Jo apimtis galėtų siekti iki 400 spausdintų puslapių in 8°. Savo dainų dabar Jums nesiunčiu, nes jų vertimas į rusų kalbą dar neperrašytas švariai, be to, tikiuosi pirmoje rugsėjo pusėje būti Peterburge kartu su broliu, kurio laukiu pas save. Girdėjau, kad šiuo metu nėra nuolatinio lietuviškų knygų cenzoriaus ir kad cenzūra laikinai pavesta dviem asmenims; ar negalėčiau kaip nors rekomenduoti savęs šiai vietai? 188 Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės visada būti Jūsų prakilnybės, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1858 m. rugpjūčio 27 d. Novgorodas. Jos prakilnybei Jekaterinai Fiodorovnai reiškiu savo didžiausią pagarbą. Olgai Izmailovnai, Liudmilai ir Nadeždai Izmailovnoms, Vladimirui ir Viačeslavui Izmailovičiams siunčiu nuolankiausius linkėjimus. Esu labai kaltas Jums ir Jelizavetai Grigorjevnai, kad asmeniškai neįteikiau jai Jūsų siuntinio. Taip nutiko prieš mano valią: Rygoje išbuvau vos kelias valandas, o Bolderaja yra už 12 varstų nuo Rygos; laiko nepakako ten nuvažiuoti, todėl siuntinį išsiunčiau paštu. Marija Ivanovna, Ivanas Kuprijanovičius, Otto, Solovjovas ir Fiodorovas siunčia Jums pagarbiausius linkėjimus ir visada maloniai Jus prisimena. Petras Ivanovičius dabar važinėja po mokyklas. 22. Jūsų prakilnybe, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Atleiskite man, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, kad netyčia piktnaudžiavau Jūsų man taip brangia gerumo man išraiška; maniau, jog jau grąžinau Jums visas knygas, išskyrus Šventąjį Raštą lietuvių kalba, todėl labai nustebau ir sunerimau, kai Ivanas Kuprijanovičius man pasakė, kad Jūs reikalaujate Kellgreno. Vakar išsiunčiau jį į „Mokslinių užrašų“ redakciją, bet atleiskite, kad prie siuntinio nepridėjau laiško; Ivanas Kuprijanovičius apie tai man pasakė klasėje, o laiko liko tiek mažai, kad vos spėjau paruošti siuntinį ir išsiųsti jį paštu. Dėl Kellgreno nieko nebeatsimenu. Vis galvojau, kad jau buvau jį Jums atidavęs, o sau praėjusiais metais užsisakiau iš Egerso, bet manasis kažkur pasimetė ir kol kas negaliu jo rasti. Jūsų Šventąjį Raštą, kurį turiu, pasilikau pas save, nes negaliu be jo apsieiti, tačiau kai tik įsakysite, tuoj pat išsiųsiu Jums su nuoširdžia padėka. Tikrai man gėda, kad taip ilgai laikau Jūsų knygas, kurių gali reikėti ir Jums pačiam. Lietuviškąjį Šventąjį Raštą būčiau įsigijęs sau, jei tik būtų buvę įmanoma jį kur nors užsisakyti. Tikrai man gėda prieš Jus, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, kad per tokį ilgą laiką dar neįvykdžiau duoto pažado dėl savo darbo. Be kita ko, pagrindinė šio delsimo priežastis buvo akių liga, po kurios liko akies sudirgimas, trukdantis tiek dirbti, kad darbo pažanga būtų labiau pastebima. Ne mažiau kliudė kasdienės tarnybos pareigos, atimančios visą geriausią laiką ir atimančios jėgų bei dvasios žvalumo likučius. Tikiuosi netrukus persikelti į Medvedės kaimą; manau, kad naujosios pareigos bus laisvesnės ir lengvesnės, tad leis man imtis pradėto darbo su didesne energija ir sėkme. Lietuvių dainų todėl nesiunčiu, kad laukiu iš brolio tam tikrų paaiškinamųjų žinių apie tuos liaudies gyvenimo reiškinius, kurie pasitaiko mano surinktose dainose. Giminystės laipsnių pavadinimus lietuvių kalboje siunčiu su šiuo laišku. Juos surinko mano brolis, kunigas Antanas, o aš išdėsčiau juos pagal tarpusavio ryšį ir išverčiau į rusų kalbą.5 189 Turiu garbės pasveikinti Jus, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, ir Jos Ekscelenciją Jekateriną Fiodorovną su artėjančiomis šventėmis bei palinkėti Jums geros sveikatos ir visokios gerovės [taip!] gyvenime. Regis, per šias šventes nebūsiu Sankt Peterburge, nes dėl šeimos reikalų trims dienoms vykstu į Maskvą, o iki Naujųjų metų turiu skubėti į Medvedžio kaimą eiti naujų pareigų; manau, kad iki to laiko jau bus ir įsakymas.6 Su giliausios pagarbos ir visiško atsidavimo jausmais turiu garbės amžinai likti Jūsų Ekscelencijos, didžiai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu Ivanas Juškevičius 1858 metų gruodžio 17 dieną Novgorodo miestas. Jos Ekscelencijai Jekaterinai Fiodorovnai turiu garbės pareikšti savo didžią pagarbą. Olgai Izmailovnai, Liudmilai ir Nadeždai Izmailovnoms, Vladimirui ir Viačeslavui Izmailovičiams turiu garbės nusiųsti gilius nusilenkimus ir pasveikinti juos su artėjančiomis šventėmis. 23. Jūsų Ekscelencija, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Nuoširdžiai apgailestauju, kad dėl nesveikatos negaliu turėti garbės apsilankyti pas Jūsų Ekscelenciją ir asmeniškai paprašyti Jūsų malonės atleisti mane prieš Mokslų akademijos Antrąjį skyrių už tai, kad taip ilgai pas save laikiau pono Akelevičiaus užrašus apie lietuvių kalbą. Tarnybinių pareigų gausa neleido man anksčiau įvykdyti šio man tokio garbingo pavedimo, kurį man patikėjo Antrasis skyrius. Pirmąjį pono Akelevičiaus rankraštį, pavadintą „Šis tas apie Lietuvą“, turiu garbės dabar pateikti kartu su savo pastabomis dėl jo; o antrąjį stengsiuosi kuo greičiau išnagrinėti ir grąžinti Skyriui. Su gilia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų Ekscelencijos nuolankiausiu tarnu. И. Юшкевич 1860 metų kovo 5 diena Sankt Peterburgas. Jos Ekscelencijai Jekaterinai Fiodorovnai turiu garbės pareikšti savo didžiausią pagarbą. 24. Jūsų Ekscelencija, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau! Turiu garbės nuolankiausiai padėkoti Jums, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, už tai, kad man pranešėte apie Kasp. Vilg. Smito filologinius tyrinėjimus; man jie pasirodė labai įdomūs. Siųsdamas juos kartu su šiuo [žodis neaiškus], turiu garbės pridėti ir savo pastabas apie juos. Ta proga negaliu Jums, aukštai gerbiamas Izmailai Ivanovičiau, neatskleisti, kad mane domina „mano lietuvių tarmės“. Jei jos būtų pagerbtos paskelbimu II-ojo skyriaus žiniose, nuolankiausiai prašyčiau leisti man jas korektūrą skaityti. 190 Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu Ivanas Juškevičius 1860 metų rugsėjo 27 dieną, Peterburgas. Jos prakilnybei Jekaterinai Fiodorovnai turiu garbės pareikšti savo didžią pagarbą. 25. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Esu Jums labai prasikaltęs, Izmailai Ivanovičiau, kad taip ilgai Jums neparašiau nė žodelio. Tačiau dalį kaltės galiu suversti aplinkybėms. Atvykęs į Kazanę, iš pradžių norėjau susitikti su Viktoru Ivanovičiumi8 ir bent kiek susipažinti su miesto ypatumais, bet gausios tarnybinės pareigos ir ryšiai atėmė iš manęs bet kokią galimybę pasinaudoti tam tinkamu laiku. Tuo tarpu mano sveikata kiek pašlijo, tikriausiai dėl Kazanės vietovės klimato ypatumų poveikio, kuris paprastai stipriau veikia naujai atvykusius žmones. Taip laikas bėgo nepastebimai. Viktorą Ivanovičių mačiau tik du kartus, apie Kazanę žinau tik iš pasakojimų, o pačiam pavyko pravažiuoti vos keliomis jos gatvėmis. Prieš ką nors pasakant apie Kazanę, derėtų prisiminti kelionės įspūdžius, tačiau jie niekuo ypatingi. Iš Peterburgo į Kazanę važiavau be sustojimo septynias dienas: iki Vladimiro miesto geležinkeliu keleiviniu traukiniu, o iš Vladimiro savo kibitka pašto keliais. Kelias vietomis buvo gana duobėtas, oras prastas, pūga siautėjo su trumpomis pertraukomis. Už Nižnij Novgorodo teko apie 300 varstų važiuoti Volgos upės ledu. Šioje atkarpoje keliaujantis gamtos mylėtojas gali gėrėtis vaizdingu aukštuoju Volgos krantu, kuris be galo įvairus ir daugelyje vietų dėl savo didelio statumo visai plikas, be sniego. Į Kazanę įvažiavau naktį. Kitą dieną pagrindine jos gatve, Voskresenskaja, nuvažiavau į savo mokyklą. Iš pirmo žvilgsnio miestas savo išvaizda man pasirodė gana didelis ir gražus. Jis įsikūręs nelygioje vietovėje, kairiajame Kazankos upės krante. Miesto viduryje dar yra du ežerai: Kabanas ir Čiornoje, be to, jį kerta Bulako upelis. Taigi Kazanėje vandens labai daug, bet jis pilnas infuzorijų ir visiškai netinkamas vartoti. Virtuvei ir gėrimui vandenį visam miestui veža iš vieno šulinio. Kazanės klimatas apskritai nesveikas. Žiemą nuolat būna dideli šalčiai; 20 laipsnių šalčio pagal Reomiūrą laikoma įprastu reiškiniu ir vietos gyventojams nė kiek nebaisu. Pavasarį miestą iš visų pusių užlieja vanduo, išsiliejus Kazankos ir Volgos upėms, kurių vandenys susilieja su minėtų ežerų vandenimis. Tuo metu prasideda užsispyrę karščiavimo priepuoliai, kurie vasarą, kai po vandeniu buvusios pievos ir slėniai pradeda džiūti ir pripildo orą kenksmingų garų, sustiprėja ir padažnėja. Pagrindinė Kazanės gatvė yra Voskresenskaja; ji eina aukštesne Kazanės vieta tarp ežerų, nuo Universiteto iki Kremliaus. Mūsų karo mokykla yra Kremliuje ir užima beveik pusę jo. Tai šiaurės- 191 miesto dalyje, esančioje ant aukšto Kazankos upės kranto. Mokykla susideda iš dviejų didžiulių trijų aukštų pastatų, tarp kurių viduryje susidaro nemaža aikštė. Viename iš jai priklausančių [taip!] sparnų yra ir mano butas, visai priešais didžiąsias Katedros duris, visai netoli, tik kitoje gatvės pusėje; dėl to kyla nepatogumas, nes varpų gaudesys visiškai užgožia garsus. Butas milžiniškas, jį sudaro dešimt nepatogiai išdėstytų kambarių. Dabar mokykloje mokosi 540 auklėtinių (numatyta 800), yra 32 mokytojai, 4 kunigai tikybos mokytojai, be to, kitų tikybų mokiniams – katalikų kunigas, pastorius ir mula. Pagrindinė mano pareiga – vadovauti dėstytojų pedagoginei veiklai ir stebėti, ar tinkamai auklėjama kuopose; ji atima didžiąją mano laiko dalį – nuo 8 valandos ryto iki pusės septynių vakaro. Lietuvių kalbos šaknų tyrinėjimui man lieka tik vakarai; per pusantro mėnesio Kazanėje spėjau sudaryti tik balsiais prasidedančių žodžių lenteles. Vis dėlto tikiuosi, kad, atkūrus tvarką ir mokymo veiklai įėjus į įprastas vėžes, man liks daugiau laisvo laiko. Viktoras Ivanovičius yra toks dėmesingas ir geras man, kad pasiūlė visokeriopą savo pagalbą. Kazanėje jis visų gerbiamas, jį nuolat supa jo klausytojai ir jauni mokslininkai; tačiau, regis, savo padėtimi jis nepatenkintas ir norėtų kuo greičiau išvykti iš Kazanės, todėl laikinai nuomojasi kambarį Riazanovo viešbutyje. Kazanėje radau savo buvusį gimnazijos draugą, tikrą lietuvį ir lietuvių kalbos tyrinėtoją Ugianskį, kuris dabar yra nepaprastasis graikų literatūros profesorius Kazanės universitete. Reikšdamas didžiausią pagarbą ir visišką atsidavimą, turiu garbės būti Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Иван Юшкевич 1862 m. kovo 22 d. Kazanė. Karo mokykla. Jos Ekscelencijai Jekaterinai Fiodorovnai turiu garbės pareikšti savo didžią pagarbą. Siunčiu nuoširdžiausius pagarbius linkėjimus giliai gerbiamai Olgai Izmailovnai; taip pat lenkiuosi būsimiems mokslo bendražygiams Vladimirui ir Viačeslavui Izmailovičiams; protingąjį Borį bučiuoju. Taip pat linkėjimai Liudmilai, Nadeždai ir Verai Izmailovnoms. 26. Jūsų Ekscelencija, Izmailai Ivanovičiau! Peržiūrėjau pono Mikuckio skyriui atsiųstus rankraštinius lietuviškų žodžių ir lietuviškų dainų rinkinius. Leidžiu sau apie juos tarti keletą žodžių, nes jie man pasirodė [taip!]. Žodžiai pateikti dviejuose rinkiniuose; abiejuose jie išdėstyti abėcėlės tvarka. Pirmąjį rinkinį sudaro 15 lapų, jame yra apie 1500 žodžių, antrąjį – 10 lapų, jame – apie 900 žodžių. Pirmojo rinkinio pabaigoje įdėta visur šiandien dainuojama šeimos daina: Oj, dėvulajti, ne galū, Oi, mano Dieve, negaliu; o paskutiniame antrojo rinkinio lape yra lietuviškų priežodžių, mįslių ir patarlių. 192 Pirmojo rinkinio žodžiai iš pradžių išversti į lenkų kalbą, paskui į rusų – vienu, dviem ir trimis panašios reikšmės žodžiais; didžioji jų dalis paaiškinta pavyzdžiais, tačiau pavyzdžiai palikti neišversti, tik nedaugelis išversti į lenkų kalbą. Atrodo, visi jie surinkti iš lietuviškų knygų, kurių pavadinimai nurodyti pirmosiomis raidėmis arba pirmaisiais skiemenimis: D., Dauk., Dauksz., Sz., Szir., N.T.d.f., N.T.n.f., K.K., P.M., Ped. Mir., Bals, Rož., Brom., tačiau šių santrumpų paaiškinimų nepateikta. Iš pavyzdžių turinio ir kalbos matyti, kad jie paimti iš praėjusių amžių – 16-ojo, 17-ojo ir 18-ojo – religinių knygų; nepaisant to, nepalyginamai didesnė žodžių dalis priklauso visuotinai gyvojoje kalboje vartojamiems žodžiams, kiti – vietinėms tarmėms, nedaugelis – regioninėms tarmėms. Kad ir kaip jie būtų vartojami, bet kuriuo atveju jie sudaro naudingą medžiagą lietuvių leksikonui, tačiau šią medžiagą dar reikia apdairiai išnagrinėti; daugelio šio rinkinio žodžių reikšmę ir vartoseną, regis, reikėtų apibrėžti tiksliau ir išsamiau bei iliustruoti pavyzdžiais, pirmiausia paimtais iš grynos gyvosios kalbos, nes visose lietuviškose knygose, ypač dvasinio turinio, aiškiai juntama lenkų kalbos įtaka. Pavyzdžiui, Širvydas, sekdamas lenkų kalbos pavyzdžiu, kur iš głowa daromas głowny, o iš około – okoliczność, lietuvių kalboje iš galva daro galvingas reikšme „główny“, o iš aplink – aplinkibė, „okoliczność“, reikšme „aplinkybė“; žodis aplinkibė gyvojoje kalboje visai nevartojamas. Visi mūsų lietuviškų knygų sudarytojai, nors ir buvo tikri lietuviai, tokie kaip Daukšu, Širvydas, Pabrėža, Gojlevičius, Rupeika ir kiti, mokyklinį išsilavinimą įgijo lenkų ir lotynų kalbomis, o lietuvių kalbos ėmėsi tik vėliau ir tada sudarinėjo lietuviškas knygas. Visai kitokio pobūdžio yra antrasis, mažesnis žodžių rinkinys. Čia žodžiai išversti vienu lenkišku žodžiu, nepaaiškinami pavyzdžiais ir nenurodoma, iš kur jie paimti. Beveik visi, išskyrus nedaugelį, priklauso vietinėms tarmėms ir, regis, visi paimti iš grynos gyvosios mūsų Lietuvos kalbos; didžiąją jų dalį vartoja lietuviai, gyvenantys Pasvalio ir Biržų miestelių apylinkėse, Panevėžio apskrityje. P. Mikutskis 1860 m. per laikraštį „Kurier Wileński“ kvietė lietuvių kalbos mėgėjus rinkti lietuviškus žodžius ir lietuvių liaudies poezijos kūrinius bei siųsti juos jam į Varšuvą. Tikriausiai ir šio rinkinio žodžiai jam buvo atsiųsti atsiliepus į šį kvietimą. Kad ir kaip būtų, šio rinkinio žodžiai yra gausi ir didžiąja dalimi nauja medžiaga lietuvių leksikonui. Atrodo, išsamiai ją išnagrinėti įmanoma tik pačioje Lietuvoje, tarp gyvosios kalbos vartotojų. P. Mikutskio surinktos lietuvių dainos skirstomos į ratelines ir vestuvines; visos jos priklauso praėjusių amžių liaudies kūrybai, o paprotys jas dainuoti išlikęs iki šiol, tačiau tik labai nedaugelyje vietovių, todėl jos ypač svarbios etnografijai ir filologijai. Ratelinės dainos „Sutartinés (sutarti, susitarti), dainės arba saugės (saugū, saugā, saugti – uždainuoti, pritarti, truputį atsilikus) skirstomos į dvejsaugės (dvėju – dviese + saugti), trīsaugės ir ketursaugės. Pirmųjų yra 12, antrųjų – 37, o paskutiniųjų – 34. Kiekviena šių dainų rūšis atskirta nuo kitų: pirmiausia eina dvejsaugės, paskui trīsaugės ir galiausiai ketursaugės. Pirmosios dainų rūšies (dvejsaugės) pradžioje pateiktas toks paaiškinimas lietuvių kalba: „Dvejsaugės taip vadinamos todėl, kad dainuojamos dviese; pirmasis dainininkas vadinamas vedėju (vadovu arba rinkėju. Vedū vedu, renku, rinkāu, rinkti – rinkti), o antrasis – sekėju (sūkėju arba užsūkėju, arba sekėju. Seku, sekāu, sekti – seku, sekiau, sekti). Pirmasis (vadovs) pradeda dainuoti pirmąjį posmą, antrasis (sūkėjus) dainuoja paskui jį, visada tam tikru atstumu atsilikdamas nuo jo“. 13. Gramatinės kategorijos ir jų raida 193 žinomą atstumą. Šios dainos (dvėjsaugės) skiriasi nuo trīsaugės, kurios dainuojamos trise – pirmieji du dainuoja kaip ir dvėjsaugėse, o trečiasis tuo tarpu dainuoja be nustatytos melodijos, – ir nuo keturšaugės, dainuojamų keturiese, tuo, kad jos turi vieną vedėją – uždainuotoją. Dainuojantieji keturšaugės pasidalija į du chorus.“ Visos šaugės parašytos rytų lietuvių tarme, tačiau rytų lietuvių tarimo ypatybės, regis, rinkėjo išlygintos. Daug daugiau rytų lietuvių tarmės skambesio savitumų perteikta vestuvinėse dainose. Vestuvinių dainų nedaug, tiksliau sakant, tėra viena liūdna, graudi nuotakos daina – rauda išteken­tós (rauda – rauda, raudotojiška daina; raudojų, -jau, -doti – verkti, raudoti; tekū, tekėjau, tekėti – tekėti, plaukti; ištekėti – ištekėti) – kurią ji dainuoja įvairiomis vestuvių apeigų progomis: kai sekmadienio rytą sodina ją prie stalo, kai jaunikis atvažiuoja į kiemą, kai įeina į priemenę, kai įeina į trobą, kai jį sodina prie didžiojo stalo, kai pabrolys paduoda jai jaunikio vainiką, kai ją veda pas jaunikį, eidami per trobą, apeigoms pasibaigus, atsisveikinant prieš išvykstant į jungtuves, grįžus iš bažnyčios prie tėvų namų vartų, įvažiavus į kiemą, dėkojant už dovanas, barant piršlį kitą dieną po jungtuvių, kai jos kraitis dedamas į vežimą ir kai ji pati sėdasi į vežimą. Rauda išteken­tós dainuojama per vestuvių apeigas tik keliose vietovėse; gana išsamiame lietuvių, gyvenančių Panevėžio apylinkėse, vestuvių apeigų aprašyme, kurį turiu rankraštyje, jos nėra. Po raudos eina dar keturios dainos, kurias galima priskirti vestuvinėms. Jos taip pat parašytos rytų lietuvių tarme. Man žinomuose spausdintuose lietuvių dainų rinkiniuose nėra nei saugų, nei raudų, ir apskritai išspausdinta[taip!] labai nedaug dainų, dainuojamų mūsų rytų Lietuvoje, todėl saugų ir raudų, kaip grynai liaudies dainų, išspausdinimas būtų labai naudingas tiek filologiniu, tiek etnografiniu požiūriu. Turiu 150 lietuvių liaudies dainų, kurias surinkau aš ir mano brolis; tarp jų yra 25 saugės. Galvoju jas išleisti ir laukiu tam palankaus meto, tačiau šiuo metu ėmiausi rengti mokomąją rusų–lietuvių gramatiką⁹ ir mokomąją knygą skaitymui klasėje, todėl kuriam laikui atidėjau lietuviško šaknyno sudarymo darbus ir kol kas negaliu imtis jokio kito darbo. Būtų galima viename rinkinyje išleisti visas lietuvių dainas – ir tas, kurias turiu aš, ir tas, kurias atsiuntė p. Mikutskis. O „rauda išteken­tós“ būtų galima išspausdinti kartu su mano turimais lietuvių kalba užrašytais vestuvių papročiais ir jų vertimu į rusų kalbą; ji čia labai tiktų ir padėtų išsamiau pavaizduoti šį lietuvių liaudies gyvenimo reiškinį. Leiskite man, Izmailai Ivanovičiau, čia tarti apie save keletą žodžių. Jau rašiau Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui kunigaikščiui Širinskiui-Šachmatovui apie tai, kad rengiu mokomąją lietuvių–rusų gramatiką ir mokomąją lietuvišką knygą skaitymui klasėje, ir prašiau įtraukti mane į kandidatų užimti direktoriaus vietą vienoje iš gimnazijų, esančių toje Vilniaus švietimo apygardos dalyje, kurioje gyvena tikrieji lietuviai, sąrašą. Kartu su laišku nusiunčiau du savo brošiūrėlius: „Apie lietuvių tarmes“ ir „Šleicherio lietuvių kalbos gramatika“¹⁰, taip pat keturis pedagoginio turinio brošiūrėlius¹¹. Į liaudies švietimo ministrą su tokiu prašymu dar nesikreipiau; galbūt geriau būtų tai atidėti, kol baigsiu rengti lietuvių kalbos gramatiką. Viktoras Ivanovičius rugsėjo 8 d. Rusijos tūkstantmečio sukakčiai skirtų iškilmių proga surengtuose pietuose universitete pasakė kalbą slavų kalba. Šią kalbą ir senosios slavų kalbos paminklą apie Kirilą ir Metodijų, kurį išleido Viktoras Ivanovičius, siunčiu kartu su šiuo laišku. 194 Su didžiausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės amžinai likti Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1862 metų rugsėjo 18 dieną, iš Kazanės Jos Ekscelencijos Jekaterinos Fiodorovnos ir Olgos Izmailovnos turiu garbės nuolankiai prašyti pareikšti mano didžiausią pagarbą ir perduoti draugiškus linkėjimus Vladimirui, Viačeslavui ir Borisui Izmailovičiams, taip pat Liudmilai [taip!], Nadeždai ir Verai Izmailovnam. 27. Jūsų Ekscelencija, Izmailai Ivanovičiau! Negaliu Jums, Izmailai Ivanovičiau, parašyti nė kelių eilučių nepradėjęs jų padėkos jausmo išraiška; esu Jums nuoširdžiai dėkingas už draugiškus patarimus ir nuolatinį dėmesį mano lietuvių kalbos darbams; tiesą sakant, nežinau, kaip Jums už tai ir atsidėkoti. Savo Lietuvių kalbos gramatikos rankraštį siunčiu Akademijai ir pavedu jį Jūsų palankiam dėmesiui. Jo išsiuntimas užtruko todėl, kad kelionėje mano akys taip paraudo, jog grįžęs namo dvi savaites turėjau susilaikyti nuo bet kokio skaitymo. Šią savaitę pasistengsiu nusiųsti Vakarų gubernijų viršininkui pareiškimą dėl savo lietuviškų vadovėlių, tačiau dar nežinau, kaip tai padarysiu – per savo vadovybę ar per Kazanės karinį generalgubernatorių. Iki šiol tuo nesirūpinau, nes pamaniau, kad pirmiausia reikia išsiųsti rankraštį Akademijai. Anądien „Rus[ų] invalide“ perskaičiau p. Gilferdingo straipsnį „Apie Lenkijos nuraminimą“. Be kita ko, jis mano, kad lietuvių kalbos įvedimas vietoj lenkų kalbos visose Lietuvos-Rusijos gubernijose yra pagrindinė priemonė, padėsianti visam laikui nuraminti lenkus. Šis pasisakymas lietuvybės naudai sustiprino mūsų poziciją; duok Dieve, kad ši tiesa kuo plačiau pasklistų ir būtų pripažinta. Priimkite patikinimą, kad jaučiu Jums giliausią pagarbą ir esu visiškai atsidavęs; turiu garbės amžinai likti Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1863 metų rugsėjo 10 dieną, Kazanės mieste 28. Jūsų Ekscelencija, Izmailai Ivanovičiau! Maloningai atleiskite man, Izmailai Ivanovičiau, kad, naudodamasis Jūsų nuolatiniu palankumu man ir dėmesiu, drįstu varginti Jus šiuo savo prašymu. Rengdamas spaudai lietuvių-rusų gramatiką ir lietuvių-rusų žodyną, norėčiau pirmiausia išspausdinti tam tikrą skaičių lietuvių liaudies dainų rusiškomis raidėmis kaip bandymą, kad pamatyčiau, kiek lietuvių kalbos abėcėlė iš rusiškų raidžių tinka lietuvių kalbai, 13* 195 jeigu kartu atsižvelgsime į garsines ypatybes ir vietinius jo dialektus. Todėl siųsdamas Jums trisdešimt tris lietuvių dainas su jų vertimu į rusų kalbą, turiu garbės nuolankiausiai prašyti Jus, Izmailai Ivanovičiau, malonėti pasirūpinti, kad jos būtų išspausdintos tarp Akademijos leidinių12. Jei to nebūtų galima padaryti, esu pasirengęs pats padengti jų spausdinimo išlaidas, kad tik jos būtų išspausdintos. Norėčiau išspausdinti 200 egzempliorių. Jei jų spausdinimas pavyktų, būtų galima parengti spaudai ir daugiau. Per pastaruosius dvejus metus aš ir mano brolis iš lietuvių dainininkų ir dainininkių žodžių užrašėme iki 1500 dainų. Drįsdamas puoselėti viltį, kad Jūs, Izmailai Ivanovičiau, neatmesite mano prašymo, su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu Ivanas Juškevičius 1866 metų lapkričio 28 diena Nižnij Novgorodas. 29. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Praėjusių metų lapkričio mėnesį turėjau garbės nusiųsti Jūsų prakilnybei lietuvių liaudies dainas, nuolankiausiai prašydamas jas išspausdinti Akademijoje. Dabar, skaitydamas laikraštyje „Peterburgskie vedomosti“ pranešimą apie Sankt Peterburgo mokslų akademijos II skyrių, randu man malonią žinią, kad minėtosios dainos bus išspausdintos tarp Akademijos leidinių13. Taigi mano troškimas dėl minėtųjų dainų išsipildė net geriau, nei galėjau tikėtis. Belieka man pareikšti Jūsų prakilnybei nuoširdžią padėką ir už Jūsų atlaidų dėmesį mano darbui, ir už itin man palankų atsiliepimą apie jį, taip pat pakartoti nuolankiausią prašymą mano naudai išspausdinti 200 atspaudų egzempliorių. Šiuo reikalu patirtas išlaidas padengsiu arba paštu atsiųsdamas reikiamą pinigų sumą, arba asmeniškai per artėjančias vasaros atostogas. Pasinaudodamas šia proga negaliu nepridurti kelių žodžių apie pasikeitusią mano padėtį. Jo prakilnybei, ponui liaudies švietimo ministrui, teikėsi pasiūlyti man pereiti tarnauti į Lenkijos Karalystę arba į kitą įstaigą, veikiausiai dėl bendrosios priemonės, pagal kurią katalikams, kilusiems iš vakarinių gubernijų, ateityje nebus leidžiama užimti administracinių pareigų (inspektorių ir direktorių vietų) Švietimo ministerijos mokymo įstaigose. Todėl, Kazanės mokymo apygardos kuratoriaus pono pasiūlymu, sutikau užimti lotynų kalbos mokytojo vietą Jekaterinburgo gimnazijoje, turėdamas omenyje, kad ten mokytojų pensija pagal senąjį etatų sąrašą tokia pati kaip ir sostinės gimnazijose, t. y. 700 rublių. Taikydamasis prie naujosios padėties, dabar imuosi senovės filologijos. Tikiuosi, kad mokytojo pareigos leis man turėti daugiau laiko ir lietuvių kalbai. Gyvenimas Urale neturėtų susilpninti mano domėjimosi lietuvybe. Prašau priimti mano nuolatinės giliausios pagarbos ir visiško atsidavimo patikinimą; su šiais jausmais turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu Ivanas Juškevičius 1867 metų vasario 12 diena iš Jekaterinburgo. 196 30. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Praėjusią vasarą Jūsų prakilnybė leidote man ir mano broliui Antanui atsiųsti Jums mūsų rengiamo Lietuvių-rusų žodyno raidę а. Manėme ją baigsią iki spalio mėnesio, tačiau ji pasirodė esanti dvigubai didesnė už raidę m14. Iš brolio jau gavau 73 jo laiško lapelius ir laukiu iš jo dar bent tiek pat. Mano parengtus lapelius švariai perrašo Trečiosios Kazanės gimnazijos VIII klasės mokinys Usaninis, kuris, mėgdamas kalbas, mielai ėmėsi šio darbo, kad perrašydamas bent kiek susipažintų su lietuvių kalba. Spręsdamas iš darbo eigos, manau, kad raidė а bus baigta ne anksčiau kaip kitų metų lapkričio pabaigoje. Tuomet paskubėsiu pateikti ją palankiam Jūsų prakilnybės dėmesiui. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1876 metų spalio 5 dieną Kazanos mieste Trečiojoje gimnazijoje. 31. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Šių metų kovo 25 dieną paštu išsiunčiau mūsų rengiamo lietuvių-rusų žodyno bandymo raidę а, adresuotą Jūsų prakilnybei į Mokslų akademijos Antrąjį skyrių. Raidės а išsiuntimas užtruko tris mėnesius, nes susirašinėjau su broliu dėl raidžių ženklų ir kirčių vartojimo. Tačiau tuo tarpu lietuvių žodyno rengimo darbai nesustojo nei pas mane, nei pas brolį. Visas nuo tarnybinių pareigų atliekamas laikas skiriamas šiam darbui. Jau išverčiau raidę б[так!] ir baigiu versti raidę d. Vis dėlto vertimas į rusų kalbą vyksta gana lėtai, nes pasitaiko daug tokių lietuviškų žodžių iš paprastų žmonių kaimo gyvenimo, kuriems kartais sunku rasti atitikmenų rusų kalboje; tačiau Kazanoje, tarp rusų žmonių, randu galimybę įveikti šiuos sunkumus, ko vis dėlto nebūčiau galėjęs padaryti, jei būčiau vertęs į rusų kalbą gyvendamas Lietuvoje. Raidę т praėjusią vasarą išverčiau Lietuvoje, todėl manau esant reikalinga ją iš naujo peržiūrėti. Latviškų žodžių tikrinimas reikalavo daug laiko ir kėlė nemažai sunkumų, todėl nusprendėme jų [так!] iš žodyno neįtraukti. Manau, kad norint tiksliau ir aiškiau suprasti lietuvių kalbos etimologinę sandarą, būtina paaiškinti žodžių darybos afiksus ir gramatines galūnes. Įvade, pridėtame prie raidės а, pasakiau, kad šis paaiškinimas bus pridėtas, tačiau jis dar neparengtas. Dabar, versdamas, renku medžiagą, ir žodyną baigus ji bus parengta. Ankstesnį pavadinimą „Medžiaga“ pakeičiau į „Lietuvių-rusų žodyno bandymas“, nes norėčiau, pasinaudojęs tokia gausia brolio medžiaga, padaryti šį darbą tinkamesnį ir naudingesnį. Esu pasirengęs patikrinti medžiagą vietoje, ten, kur ji surinkta, iš naujo peržiūrėti visą 197 darbą ir ištaisyti reikalą, jei tik Jūsų prakilnybė malonėtų nurodyti man jo trūkumus. Ateinančią vasarą, apie liepos 15-ąją, tikiuosi būti Peterburge, todėl turiu vilties asmeniškai sužinoti Jūsų nuomonę apie šį savo darbą. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu Ivanas Juškevičius 1877 metų kovo 29 d. Kazanos mieste 32. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Turėjau garbės per I. A. Baudouiną de Courtenay gauti Jūsų laišką apie mano rankraščio, а raidės, išsiuntimą profesoriui Potebniai [taip!]. Nežinau nė kaip Jums padėkoti už tokį gyvą rūpinimąsi mūsų darbu. Man belieka tik galvoti, kaip jį tęsti ir padaryti kuo tinkamesnį. Raidėje b ir tolesnėse atskirti žodžiai su pastoviu kirčiu nuo žodžių su kilnojamuoju kirčiu. Atrodo, kad tai nebus nenaudingas papildymas. Reikėtų šį skirtumą pažymėti ir raidėje а; todėl leidžiu sau nuolankiausiai prašyti Jūsų, Izmailai Ivanovičiau, grąžinus rankraštį p. Potebniai, malonėti atsiųsti jį man ir, jei įmanoma, kartu su raide m, kurią praėjusią vasarą leidote man pasilikti pas Jus. Pastoviųjų ir kilnojamųjų kirčių žymėjimui naudojami tie patys du ženklai kaip ir kirčiui: pasviras brūkšnys iš dešinės į kairę (') virš ilgojo skiemens ir – iš kairės į dešinę (') virš trumpojo skiemens, tik prie jų apačioje pridedamas kampuotas brūkšnelis, taip: ∠ — virš ilgojo skiemens, \ — virš trumpojo skiemens. Tik bijau, kad šis papildymas neapsunkintų spausdinimo. Be abejonės, Izmailai Ivanovičiau, šią vasarą kartu su Vladimiru Izmailovičiumi ir Viačeslavu Izmailovičiumi atvyksite į Kazanę į Archeologų draugijos suvažiavimą. Labai apgailestauju, kad vasarą išvykstu į Lietuvą ir dėl to neteksiu galimybės pakviesti Jus apsistoti pas mane; dabar galiu tik pasiūlyti tiesiog apsilankyti mano bute, kurį pasilikau ir kitiems metams, jei tik Jums tai būtų priimtina. Jis yra miesto centre, visai netoli Universiteto, Rybno-Riadsko gatvėje, M. A. Aleksandrovo name. Tai pirmasis namas nuo Nikolajaus aikštės, mūrinis, raudonas, priešais viešbutį „Novgorod“. Jį prižiūrėti paliktas visiškai patikimas žmogus Semionas, kuris galės viskuo patarnauti, tik maistą tektų užsisakyti pas kurį nors miesto virėją. Būčiau labai laimingas, jei Jūs, Izmailai Ivanovičiau, kartu su savo palydovais rastumėte patogiu apsistoti mano bute suvažiavimo metu. Į Kazanę grįšiu tik rugpjūčio 15-ąją. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti, Izmailai Ivanovičiau, Jūsų nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1877 metų gegužės 29 d. Kazanėje Mano adresas 3-iosios Kazanės gimnazijos senųjų kalbų dėstytojui 198 33. Jūsų Ekscelencija, Izmailai Ivanovičiau! Dar lapkričio pradžioje turėjau laimės gauti Jūsų laišką, kupiną nuoširdaus palankumo man; už tai reiškiu Jums giliausią širdies padėką. Iki šiol negalėjau prisirengti Jums parašyti dėl akių ligos, dėl kurios turėjau susilaikyti nuo bet kokio skaitymo ir rašymo; dabar sveikata ima taisytis, ir netrukus vėl imsiuosi darbo. Kalbant apie mano sveikatą, apskritai ji dabar toli gražu nebe tokia, kokia buvo; labai dažnai jaučiu sunkumą krūtinėje ir dusulį. Jūs malonėjote man rašyti, Izmailai Ivanovičiau, kad Jūsų Akademijos kanceliarijoje yra mūsų lietuvių-rusų žodyno (pavadinto „Medžiaga“) raidės m dalis. Ją dar reikia peržiūrėti, todėl maloniai prašau atsiųsti ją man į Kazanę. Lapkričio mėnesį mano žodyno darbas sustojo ties 70-uoju raidės g puslapiu (dar liko 43), o mano brolis perrašo raidės n žodžius iš kortelių į lapus. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų Ekscelencijos nuolankiausiu tarnu Иван Юшкевич 1878 metų sausio 8 d. Prašau perduoti mano giliausią pagarbą Jos Ekscelencijai Jekaterinai Fiodorovnai ir pasakyti, kad su ypatingu malonumu įvykdysiu bet kurį jos pavedimą Kazanėje. Jūsų šeimai siunčiu pagarbiausius linkėjimus. 34. Jūsų prakilnybe, Izmailai Ivanovičiau! Mano brolio Antono Vasiljevičiaus surinktos lietuvių liaudies dainos jau aštuntus metus guli rankraštyje. Baiminamės, kad jos kaip nors nežūtų. Todėl pasiryžome pagalvoti apie jų spausdinimą, neatidėliodami šio reikalo neribotam laikui. Dėl to praėjusią vasarą ėmėmės dainų tvarkymo, jas peržiūrėjome, suskirstėme į skyrius ir pažymėjome variantus. Rinkdami dainas neapleidžiame ir žodyno darbo. Dar liko iš kortelių į lapus perrašyti pusę raidės ž, o jo vertimas į rusų kalbą jau pasiekė antrąją raidės i pusę. Spręsdami iš darbo eigos manome, kad ne anksčiau kaip po metų bus galima parengti spaudai tik pirmąją žodyno pusę; tuo tarpu norėtume išspausdinti dainas. Kaip visada, taip ir šiuo atveju puoselėju viltį, kad šiam darbui, Izmailai Ivanovičiau, skirsite palankų dėmesį, ir drįstu nuolankiausiai prašyti Jūsų tarpininkavimo, kad jis būtų išspausdintas kaip vienas iš Akademijos leidinių. Šiuo tikslu siunčiu Jums: a) pirmąjį dainų sąsiuvinį, kuriame pateikiama vestuvinių dainų pradžia, būtent: dainos, dainuojamos 1) pirmą kartą susipažįstant jaunikiui su nuotaka (ant pažinstuviu ir ant megtavimo), 2) piršlybų metu (ant piršlibu) ir 3) sužadėtuvių metu (ant ziedinu); b) dainų rinkinio antraštės ir pratarmės vertimą į rusų kalbą ir c) penkis egzempliorius keturių lietuvių liaudies dainų, išspausdintų 199 Prie Kazanės universiteto mokslinių užrašų 3 tomo priedo, siekiant vartoti šias raides, dar nevartojamas lietuvių abėcėlėje: Ė (mišrusis e = ə Šleicherio), ie (= ē Šleicherio), ı (minkštumo ženklas, kurį Šleicheris pakeičia balsiu i), š ir č. Kartu laikau pareiga pridurti, kad siūlomos liaudies dainos užrašytos iš dainininkių žodžių ir iki šiol, išskyrus visai nedaug atvejų, nėra patekusios į žinomus spausdintus lietuvių dainų rinkinius. Palyginus tam tikrą skaičių siūlomų dainų su Nesselmanno rinkinio dainomis paaiškėjo, kad 25 Nesselmanno rinkinio dainoms tenka vos vienas siūlomų dainų variantas. Siūlomų dainų yra ne mažiau kaip 3500, neskaitant variantų, kurių rasta daugiau kaip 2000. Visos jos suskirstytos į pratarmėje nurodytus skyrius ir siuvamos į atskirus sąsiuvinius, kurių kiekviename yra nuo 100 iki 300 dainų. Dainų ilgį galima apibūdinti vidutiniškai 35, daugiausia trumpomis eilutėmis, tokiomis kaip Nesselmanno lietuvių dainų rinkinyje. Didelei daliai dainų sudarytos natos; manyčiau, kad jas būtų galima išspausdinti rinkinio pabaigoje. Taip pat rinkinio pabaigoje būtų galima išspausdinti kai kurias pastabas apie dainas ir įdomiausias variantų vietas. Gerai suprantu, kad dainų vertimo į rusų kalbą pridėjimas yra svarbi jų spausdinimo Akademijos lėšomis sąlyga, tačiau šiuo metu, visą laisvalaikį skirdamas žodyno vertimui į rusų kalbą, negaliu nė galvoti apie dainų vertimą; pastarojo norėčiau imtis baigęs žodyno darbą. Dainų vertimas į rusų kalbą, žinoma, galėtų būti išspausdintas vėliau, atskirai, išlaikant originalo tvarką. Taip pat dėl laiko stokos negaliu perrašyti dainų, kad pateikčiau jas spaudai tvarkingesniu pavidalu. Jeigu skyrius nuspręstų esant reikalinga kam nors pavesti iš anksto peržiūrėti siūlomas dainas, ar nebūtų galima šio pavedimo skirti I. A. Baudouinui de Courtenay? Jei jis pageidautų iš manęs gauti kokių nors žinių apie šias dainas, galėčiau jam jas asmeniškai suteikti. Jeigu Rusų kalbos ir literatūros skyrius malonėtų išspausdinti siūlomas dainas tarp savo leidinių, nedelsime siųsti tolesnių sąsiuvinių pagal jų spausdinimo eigą. Savo naudai prašyčiau išspausdinti 30 atspaudų. O gavęs neigiamą atsakymą, drįstu nuolankiausiai prašyti Jus, Izmailai Ivanovičiau, grąžinti man siunčiamą rankraštį į Kazanės miestą, į Trečiąją gimnaziją. Su giliausia pagarba ir visišku atsidavimu turiu garbės būti Jūsų prakilnybės nuolankiausiu tarnu. Ivanas Juškevičius 1878 metų rugsėjo 25 diena, Kazanė. 35. Telegrama iš Kazanės, 1879 m. balandžio 4 d., I. I. Sreznevskio mokslinės veiklos 50-mečio proga: Sveikinu Jus penkiasdešimties metų mokslinės veiklos sukakties proga. Linkiu Jums gyventi daug metų. Juškevičius. 200 PASTABOS 1) Čia minimas sąrašas sudarytas atskirame lape: Knygų, paimtų iš akademiko Sreznevskio bibliotekos, sąrašas 1. Vuko Stefanovičiaus serbų kalbos žodynas. 1818. 2. Lettisches Lexicon von G. F. Stender. 3. Die Grundzüge der finnischen Sprache v. Kellgren. 4. Beiträge zur Kunde der littauischen Sprache. Zweites Heft. Laut und Tonlehre. — v. F. Kurschat, 1849. 5. Mokomieji užrašai, 2-ojo Imperatoriškosios mokslų akademijos skyriaus, kn. II. 6. Lietuviškoji Biblija. 7. Lietuva. Liud. iš Pokiewia (Litwa Ludwika z Pokiewia). 8. Apie slavų-rusų kalbos elementus ir formas, M. Katkovo. 9. Dictionarium trium linguarum. — Szirwid. 10. Apie slavų kalbos santykį su giminingomis kalbomis, A. Hilferdingo. 11. Anfangsgründe einer litt[auischen] Sprachlehre v. Mielcke. 12. Elemente der altböhmischen Grammatik v. P. G. Schafarik. 13. Die Sprache der alten Preussen v. Nesselmann. I. Juška. 1857 m. sausio 5 d.“. 2) K. Donelaičio (K. Donelaitis), žinomos poemos „Metai“ autoriaus, pavardė, kurią J. Juška plačiai naudojo rengdamas „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“ (žr. taip pat „Šaknų žodyno“ bandomųjų straipsnių pavyzdžius publikacijoje: G. K. Venediktov. Medžiaga lietuanistikos istorijai iš I. I. Sreznevskio archyvo), laiškuose pateikiama įvairiai: Donaleitis (plg. ir Donaleitis, su akivaizdžia apsirikimo klaida — vietoj rusiškos raidės л parašyta lietuviška п), Donalaitis, Donelaitis, Donelait. 3) Minimos „numatomo... šaknų žodyno bandomosios kortelės“ publikuojamos atskirai (žr. G. K. Venediktov. Medžiaga lietuanistikos istorijai iš I. I. Sreznevskio archyvo, p. 219—221). 4) Turimas omenyje straipsnis „Apie geografijos dėstymą“, kuris netrukus buvo išspausdintas žurnale „Rusų pedagogikos žinios“, 1859, Nr. 2, p. 75—106; Nr. 3, p. 197—212, o vėliau išleistas ir atskira brošiūra. Žurnale straipsnis nurodytas pasirašytas: N. Juškevičius. Inicialo klaida paaiškinama tuo, kad J. Juška didžiąją и rašė panašiai į н — su horizontaliu, o ne įstrižu viduriniu brūkšniu. 5) Minimi giminystės laipsnių pavadinimai publikuojami atskirai (žr. G. K. Venediktov. Medžiaga lietuanistikos istorijai iš I. I. Sreznevskio archyvo, p. 221—224). 6) J. Juška turi omenyje laukiamą įsakymą paskirti jį Novgorodo karo mokyklos, kuri, tikėtina, buvo įsikūrusi Medvedės kaime, inspektoriumi. 7) Čia minimi „mano lietuvių tarmių aprašymai“ — tai, tikėtina, jo darbas „Ape kalbas lētuviszko lēžuvo“, kitais metais paskelbtas „Lyginamojo ir aiškinamojo žodyno bei gramatikos medžiagoje“, t. V, 1861. 8) Viktoras Ivanovičius — žinomas rusų slavistas V. I. Grigorovičius, Kazanės universiteto profesorius. 1862 m. sausio 16 d. laiške V. I. Grigorovičiui I. I. Sreznevskis rašė: „Šį laišką Jums įteiks Ivanas Vasiljevičius Juškevičius, kurį, žinoma, įsidėmėjote dėl jo darbų, susijusių su lietuvių kalba; jis iš tiesų moka šią kalbą ir yra man daug kuo įsipareigojęs 201 šiuo atžvilgiu. Dabar jis bus Jūsų tarnybos vietoje ir, be abejonės, jam reikia Jūsų patarimų bei žinių. Manyčiau, būtų bergždžia prašyti Jus jį maloniai priimti: juk kitaip ir negalėtumėte priimti tokio garbingo žmogaus“ (В. И. Срезневский. Переписка И. И. Срезневского с В. И. Григоровичем. — „Списание на Българската академия на науките, т. 54. Клон историко-филологичен и философско-обществен, 26“, София, 1937, с. 82). 1862 m. spalio 13 d. atsakomajame laiške Grigorovičius rašė Sreznevskiui: „Turiu garbės atsakyti Jums į įpareigojantį laišką, kurį man perdavė Ivanas Vasiljevičius. Jaučiuosi labai įsipareigojęs už pažintį su mokslininku, savyje jungiančiu tiek daug retų Kazanėje privalumų. Nors negalėjau pasinaudoti jo lietuvių kalbos žiniomis, dėkingai naudojuosi jo pokalbiais, liudijančiais nuoširdų pedagogą“ (Ten pat, p. 83). 9) Šie lietuvių kalbos vadovėliai, taip pat laiške [28] 1866 m. lapkričio 28 d. minimasis lietuvių-rusų kalbų mokomasis žodynas nebuvo išleisti. Jų rankraščiai saugomi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Rankraščių skyriuje Vilniuje (žr. B. Tolutienė. Antanas Juška leksikografas. — „Literatūra ir kalba“, 1961, t. V, p. 364). 10) Turima omenyje: „Kalbos lėtuviško lėžuvo ir lėtuviškas statrasizimas arba ortografija“ (Peterburge, 1861) ir „Šleicherio knygos pastabos: Handbuch der litauischen Sprache“ (СПб., 1857). 11) „Keturios pedagoginio turinio brošiūros“ – tai: 1) pirmiau minėta (žr. 4 past.) brošiūra „Apie geografijos dėstymą“; 2) „Ir dar keli žodžiai apie specialiuosius vertimo egzaminus“, СПб., 1859, 7 p.; iš pradžių išspausdinta laikraštyje „Русский инвалид“, № 212, 1859; 3) „Mintys apie mūsų mokyklų mokymo dalies organizavimą“, СПб., 1860, 18 p.; iš pradžių paskelbta laikraštyje „Русский инвалид“, № 24, 1860 m. lapkričio 11 d.; 4) „Keletas žodžių apie savišvietą mokymo ir pedagogikos srityje“, СПб., 1860, 32 p.; iš pradžių išspausdinta laikraštyje „Русский инвалид“, № 271, 1860 m. gruodžio 14 d., su paantrašte: „Dėl praėjusiais mokslo metais Sankt Peterburgo karo žinybos mokyklos mokytojų atliktų mokomųjų-pedagoginių pratimų“. Straipsnis pasirašytas: „Н. Юшкевич“. Apie inicialo klaidą žr. 4 past. 12) Šios dainos sudarė publikaciją: И. и А. Юшкевич. Литовские народные песни с переводом на русский язык. — „Сборник статей, читанных в Отделении русского языка и словесности Императорской Академии наук“, t. II, № 2, СПб., 1867 (bendrame tituliniame lape nurodyti 1868 m.), p. 1—43. 13) Й. Юшка turi omenyje pastabą „Imperatoriškosios mokslų akademijos rusų kalbos ir literatūros skyriaus posėdžiai. 1866 m. gruodis“, paskelbtą „Санктпетербургских ведомостях“ 1867 m. sausio 11 d. numeryje 11, kurioje sakoma, kad „Akademikas Sreznevskis pateikė kolegų dėmesiui:... 2) p. Юшкевич straipsnį „Lietuvių liaudies dainos“ su vertimu į rusų kalbą, kurį, remiantis p. Sreznevskio nuomone, nuspręsta išspausdinti Akademijos „Записках““. 14) Apie Й. Юшка ir jo brolio А. Юшка darbą rengiant lietuvių kalbos žodyną ir jo likimą po jų mirties žr. minėtame išsamiame Б. Толутене tyrime, kuriame, be kita ko, paskelbtas ir Й. Юшка 1878 m. gegužės 6 d. laiškas И. И. Срезневскому. Čia skelbiamuose Й. Юшка laiškuose pateikiama įdomių žinių apie šio žodyno rengimą spaudai. Šiuo atžvilgiu paminėtinas ir И. А. Бодуэн де Куртенэ 1879 m. spalio 16/28 d. laiškas И. И. Срезневскому (ЦГАЛИ, ф. 436, оп.1, ед. хр.1167), kuriame taip pat kalbama apie šį žodyną. Šis laiškas neseniai paskelbtas: С. В. Смирнов. И. А. Бодуэн де Куртенэ и И. И. Срезневский. — „Ученые записки Тартуского гос. ун-та,“ вып. 310. Труды по русской и 202 славянской филологии, XXII, Тарту, 1973, с. 215—217. Й. Юшку И. А. Бодуэн Де Куртенэ упоминает и в других опубликованных С. В. Смирновым письмах (там же, с. 210, 214). 15) Dainas, apie kurias čia kalbama, 1883 m. išleido Mokslų akademija pavadinimu: „Lietuvių vestuvinės liaudies dainos, užrašytos Antano Juškevičiaus ir išleistos Ivano Juškevičiaus“ (SPb., 1883, XXIV++893 p.). Išsamiau apie šio rinkinio leidimo istoriją žr.: A. Mockus. Broliai Juškos – lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai. V.,1956; B. Tolutienė. Nurod. veik., p. 139 ir toliau.