„[P] + [s] + V + s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) V. VITKAUSKAS „[P] + [s] + V + s¢ TIPO SANGRĄŽINIAI VEIKSMAŽODŽIAI RYTINĖSE ŽEMAIČIŲ ŠNEKTOSE Kalbotyroje seniai žinoma, kad lietuvių (ir latvių) kalbos sangrąžinių veiksma- žodžių sangrąžos dalelytės vieta labai įvairuoja, kad kartais žodis turi net kelias san- grąžos dalelytes. Keliolika metų jau rankiojant tokius sangrąžinius veiksmažodžius žemaičių šnektose, rasta nemaža naujų faktų. Jie čia bandomi suklasifikuoti pagal reikšmes, nustatyti kelių dalelyčių buvimo atvejus ar vienos nukėlimą iš žodžio vi- durio į galūnę. Norima parodyti svyravimus, vartojimo subtilumus, tam tikrų for- mų nykimą ar dažnesnį sakymą. I. Rytinėse žemaičių šnektose yra susiformavęs tik joms būdingas sangrąži- nių veiksmažodžių tipas, kuriuo paprastai reiškiamas apibendrintas veiksmas (SIkynene 1968 : 10). Šiaurės žemaičių (dounininkų) šnektos apie Papilę, Akméne, Vegeriūs, Klykolius, Tryškius, Eigirdžiūs, Raudénus, Kaunativa, Ubiškę, Viešvė- nus, Jandpolg ir kt., pietų žemaičiai (dūnininkai) apie Kuršėnus, Šaukėnus, Ūžventį, Vidsodį, Varputėnus, Vaiguvą, Pavandenę, Varniūs, Karklėnus ir kt., norėdami pabrėžtinai ar apibendrintai apibūdinti kokį dalyką, vartoja „[P]-+ V +s“ tipo veiks- mažodžius. (1) a tap | a tap miFsé's | kuo ce kintieti nerii-kus (Krš, Rūdėnų k.); (2) ka'p važgujė“s | pri.mietiios tūo ščina (Rdn); (3) kad d.udé's lé.nc | tioke itaisa nérei.k (Uzv, Sunikiy k.); (4) kin žėnūos | žėnūos | pas@-kios (Pvn, Slapgirés k.); (5) jauné'sne bėvūos | ženuojūos (Viek3naliai, Zaduvény k.); (6) daba: bapéges | | véskg'n galé's Zeniiote (Zr); (T) kuddiél ta-p siedd's be dd-rba | uo datbir gali-bes (Krš); (8) ki‘k nutei.sé's | tik gd-usé's (Krš); (9) užieda's kuo i rd-ugiejé's (Krš); (10) kuol priprasé's pri naū.je kū'tila „naujos šeimininkės valgių“ | tri-sés (Krš); (11) toré-s daba-r pi-na (Pvn); (12) dė.rbūos dė.rbūos par vė.sa omzé-li e prisidé.rbiios (Varn); (13) rastu's kūoks pama-nuoms nūrnūks | pirktus (Krš); (14) ka torietomé's | | Sloutomé-s laukio tiokgi lama: (Rdn, Girininkų k.); (15) negriobd's darba“ tap lg'ngvé: | nemanik (Trš); (16) je toriesé's | dousé's (Pp) ir t. t. Daugybė tokių pavyzdžių, girdimų rytų žemaičių $nektose, nesenas jų paminė- jimas kalbotyroje (51kyJiene 1968 : 10; LKT 95, 97 ir kt.), verčia atidžiau pažiūrėti į tokių sangrąžinių veiksmažodžių vartoseną, darybą ir reikšmę. Gana aiški šių sangrąžinių veiksmažodžių beasmenė vartosena (plg. LKG II 211—212). Beasmeniškai vartojamas tik trečiasis asmuo (visų laikų ir nuosakų). Be to, šie veiksmažodžiai turi apibendrinamąją reikšmę. Pavyzdžiui, pirmojo saki- nio veiksmažodžio trečiojo asmens forma miFsés! čia reiškia mirties neišvengiamu- mą ir geriausiai atitinka antrojo asmens formą aukštaičių pasakyme (ar taip, ar taip) mirsi. Čia jausti lyg ir apibendrintas veikėjas, pvz., (2) vaZdujé's... — pri.mie- thos || važiūoji... — primétai, (3) d.uda's lė.nc || dudi ling; (4) žėnūos... — pasa- ! Apie sangraZiniy veiksmažodžių galūnes šiose šnektose žr. Z. Zinkevičius 1966: 335-344, 361 —362; apie tariamosios nuosakos 3 asm. Zr. Vitkauskas 1976a: 6; apie nukeltinio kirčio atsira- dime Jan Srainiy veiksmažodžių galiinése Zr. V. Vitkauskas 1960: 67— 68: V. Grinaveckis 1972: 171 kūos || žinai... — pasakai; (5) bovios — ženuojiūos || buvai — žinėjai; (6) galės || gali; (14) torietomé's — ... Sloutomés || turėtumei — šlūotumei ir t. t. Tarmių atstovai aukštaičiai, norėdami parodyti nuo veikėjo atitrauktą veiksmą, čia dar įterpinėja kokį kreipinį (retorinį), paprastai Žodį žmogus : Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr (LKG III 743 — Ds); dierbi dierbi md gus ir niėku neusidierbi (Jd, Mišiūnų k.), plg. žemaitišką „atitikmenį“ dė.rbū“s dé.rba's ir osedė.rbū's sé Ses lė'ntas (Trš). Savo reikšme tokie sangrąžiniai veiksmažodžiai lyg turi tam tikrų bėndrumų su atitinkamais sudurtinių neveikiamosios rūšies laikų formomis (plg., duda's lėne — dudžiamas linas). Tačiau žemaitiškosioms formoms būdingesnis apibendrini- mas, tvirtas konstatavimas, atitrauktas kiek nuo veikėjo. To reikšmės atspalvio nesuvokimas kai kada tyrinėtojus (ir šio straipsnio autorių ) yra Vertęs manyti Čia esant pasyvą (P. Jonikas 1939 : 66; LKT 1970 : 95), panašų į rusų kalbos pasyvą; reiškiamą sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis. Rusų k. sangrąžiniai veiksma- žodžiai savo reikšme artimesni lietuvių kalbos savaiminės reikšmės sangrąžiniams veiksmažodžiams, kurie vartojami turbūt visame lietuvių kalbos plote, plg., šių šnektų sakinius: dvilifi.kes ,,pataly apmautai“ suii.ke* pld'und's (Krš), skénd's Ougas so žėivė (Rdn), i. tin pli"ta géra- pčilis galg.ndis (Kaunatava) ir t. t. Veiksmo api- bendrinimo nebuvimas paprastai skiria juos nuo anksčiau nagrinėtųjų. Galima tik manyti, kad savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai net bus buvęs pagrin- das imti vartoti įr sudaryti apibendrinamosios reikšmės sangrąžinius veiksmažodžius. Šioms šnektoms iš principo vartojant bendrinei kalbai būdingos darybos „P + +s+V“ sangraZinius veiksmažodžius?, apibendrinamosios reikšmės sangrąžinės formos dalelytę -s būtinai turi žodžio gale. a) Nesangrąžiniai veiksmažodžiai, pavartoti apibendrinamąja reikšme, gauna vieną sangrąžos dalelytę gale (modelis P + V +5) (1) paiiesė's | pasiediesé's ir nuvai.sé's (Krš); (2) pasiedū's i prén tas dūsuli“s (Varn); (3) iSei.sé's par li-tu | suslapsé's (Krš); (4) sė'nc dake „persenėlis“ | jou pavé-rksta's (Ub); (5) pavarrksta's er acesiedd's (Pp); (6) palė'ngvė ra‘kta pasoke- niejé's | pasokenicjé-s er adarūos (Trš); (T) vai.stu paiveZies | pageriejuos (Kr$); (8) prisiesé's pu.pu | esvé.rsé.s kūošęs (Kaunatava); (9) e pa‘tis pavd'Igies | e rublie- li pa-iiemies (Eig); (10) jauni*stuo prisuni.tda's | tud pruéta niér (Krš); (11) jirka pri-- kreta's puo svieta (Pvn); (12) rénk¢ ni ta soiiedas kiioke 6uga | ta soiiedd's (Rdn); (13) par é.lga čiesa pime-rsta's (Pp); (14) ngist leižū.vis | e pakld-usas néreiké.ni (Rdn); (15) ka'(p) pasénctas | nebétmend's (Vidsodis); (16) par téik la-ika pa- me r$ios (Zr); (17) suvi-fitiosé's | uZdiesés un viršaus diezikis ir užrišės (Kr3); (18) kūp uZmiii.gd's i perkirnijes nejufi.td's (Krš, Dirvénénai); (19) ka padari-tomés tap | birto dédlé- géra: (Viv); (20) jė: oZli'niiotii's | vésé šūoktū" eš d?auksma (Vieks- niliai, Zaduvény k.) ir t. t. Tokių formų pavieniui yra užrašyta ir toliau į vakarus nuo šio ploto, jų žinoma net iš senesnių raštų. Pvz.: daugiesu daug kan ir nudirbas (M. Valanč ZW 103); uo dėivė kéik tin mė“tu parrle'dūos (Jdr); pava-rksti's sė'nc grė:tū" (Jar); nu'ša"vūos kūoki pa-uksti | ti"k tūos [medžiojimo] gerūovęs bė.va (Šv); par tris va-karus ę pa- dé.rpses Ms; je dėdęlė“ nuories | atė*sęs Ms; padarūos kū'p | ę négerd Vvr; plg. dar M. Untulio Šatėse 1943 m. užrašytą sakinį: Mūsa darbū kojoms nuspardomi, nepavargstas; be to, LKŽ IV 158 yra Šačių šnektos kitas sakinys: Išginus bandą iš visos (= visą dieną), praalkstas. Minėtose vakarinėse žemaičių šnektose ir šnekte- lėse tokie sangrąžiniai veiksmažodžiai yra labai reti, plg. jau minėtus Pagramančio šnektos kelis pavyzdžius ir 1965 m. prie Girdiškės (Šilalės r.) girdėtą pasakymą: pasénstas | kas iš tuo Skra-bala bié (Pėžerės k.). Tas reiškinio išsimėtymas be izo- glosos gal rodo ir didesnį buvusį jo arealą, bet dėl įvairių priežasčių tokių sangrąži- o veiksmažodžių vartosena pietų ir šiaurės žemaičių vakarinėse šnektose yra iš- ėsusi. * Išskyrus darinius su dalelytėmis re-, be-, ne-, kur dalelytė s(i) paprastai tariama gale, žr. Z. Zinkevičius 1966 : 334, 172 b) Veiksmažodis gauna dvi dalelytes (modelis ,,P+s+V +5“), kai apibendri- nančioji reikšmė suteikiama iš kilmės sangrąžiniam veiksmažodžiui. Pvz.: (1) su- siveršė's Įspragilgalvė) i nebipakilsés (Krš); (2) prasistumsé's ži'ma $&p tap sū tum paletūkū (Krš);, (3) ri'tmeti kad acékelds | tap viesė | gražė | ta-p kvép (Eig); (4) pasė.dedū"s kartas er osemė'rštūs (Tr3); (5) so Zmioni-ms pasęšnekietę soseti"n- kas (Kaunatava); (6) kudké ce sveikata | pasival.kuojė's puo trioba | į géra (Krš; LKŽ III 67); (7) vaivuori'nirsi nu gai.lu apsigerd-s (Krš); (8) vi"ns kita pasild'ukd's i nesusipikstd's (Sauk); (9) birtu didele“ gėra“ | ka susimal.tu's (Krš) ir t. t. iuose pavyzdžiuose yra aiškiai jaučiamas apibendrinimas, atsitraukimas nuo veikėjo, formų atitikimas aukštaitiškajai konstrukcijai su veiksmažodžių vienaskai- tos antruoju asmeniu. Plg.: (1) susiver§é's... — nebipakilsé's || susiverši — nebepa- kalsi; (2) prasistumsé's || prasistumsi |žmogus); (3) ri'tmeti acėkelė's || ritmet| atsi- keliir t. t., ir t. t. Pasakymai čia turi aiškią beasmenę reikšmę. itokių vartojimo atvejų pasitaiko ir į vakarus nuo nagrinėjamųjų šnektų. Pvz.: kare paseslivreniejes | kū'p kdrula nagél (Šv); sosė.sokas er esenesiiojes (Jdr) ir kt. Kartais jų išgirstama ir gretimose vakarų aukštaičių šnektose*: tdm kūrtui prasistumes | ir gėrai (SK); us piningus tai nusiperkas (Žg). II. Tačiau rytinės žemaičių šnektos vartoja daug sangrąžinių ,,P+s+V +s“ darybos tipo veiksmažodžių, neturinčių apibendrinamosios reikšmės. a) Didelė sangrąžinių veiksmažodžių grupė dvi sangrąžos dalelytes turi tada, kai norima ypač pabrėžti kokį atliktą veiksmą, pvz.: isijiemies dns ton plū.nksna | | žūrr | Zier (Varn); šėimė*t $ns sosėmeties dé.rpte (Pp); nu'sėvedies i“ sklė*pa bū.lbu pérkte (Vidsodis); pasėriemies on rynku ę nasosėdaužies (Pvn); nu briolu aciski“- ries ir isista-ties (Varputėnai); kas sava isiZadd's | tas ne *mudgus (Krš) ir kt. Šiais atvejais sangrąžinės formos jau nebeturi beasmenės reikšmės. Todėl dvi sangrąžos dalelytes gali turėti ir kitų asmenų formos bei bendratis, pvz. : vakara's susimėsmuos Pušinieti | pajukicti | negė'rsma lū'b (Sauk); puū.čekums vilnu prasiverpu's | uo tap kita niėka (Krš); ar įiestę pac esevé'rdi's | a valgi-kliio minti (Rdn); mioru ugu prasivirti's (KS); a velnū' nuori | ka usikabinieji's visa lai.ka (Krš). Plg. dar Zemai- čių vakarinių šnektų sakinį: sosemdIsi-s | esevé.rsi's (Vn) ir kt. Šitas reiškinys jau- nesniyjy (35-50 metų) šnektų atstovų kalboje yra net dažnesnis, negu senesniųjų ar seniausiųjų. Štai du charakteringi pokalbiai: a) a tas būva viéle'k usivil.kis (75 metų moteris) || jé'm ir usivelkd's | uo tap anuo ,,berno* nenūoru (25 m. mergina) (Varputėnai); b) šnekiniejemuos | ka daū.k su ma sinums usimuš (70 m. moteris) || usimuša's daii.g | uo ar bije | lėk su vieje's (35 m. moteris, duktė) ( Krš). Dažnesnis Vartojimas šiuo metu galbūt rodo kalbamojo reiškinio plitimą. Šiaip ar taip, čia sangrąžos dalelytė tik šiek tiek paryškina, pabrėžia veiksmą. b) Gana dažnai dvi sangrąžos dalelytės turi savaiminės reikšmės sangrąžiniai veiksmažodžiai. Pvz.: esėtara's kas | nūors pašėsk (Rdn); tirpi tarukus | prisiriikies trudba (Dirvonėnai); šėimė*t tap gé'rs pašū'rs sosėvežies (Vgr); on dojė.nes vé'rd / ne pic esepdifios | ne pac nusepdisios (Pvn); galė apritodi-te | kas paseda ries (Vidsodis); osé.nesies jūomū'rks „Jabai supyko visi jomarkininkai® | vésé pasé.ta doute (Ub); osé.plakies Z&'me | blūoks li"tės (Vidsodis) ir kt. Šiuo atveju nejaucia- ma net ypatingo kokio pabréZimo. Cia sangraZos dalelytė turbūt formaliai pride- dama pagal modelį „P +s + V +s*, kuris turėjo motyvuotą prasmę apibendrinamosios reikšmės aprašytiems veiksmažodžiams, o čia sunkiai galima įžiūrėti kokią skiria- mąją funkciją. Jaunesnieji tarmės atstovai dvi sangrąžos dalelytes čia irgi vartoja daž- niau negu vyresnieji. Tai gali rodyti vėlesnį reiškinio plitimą ar net susidarymą pa- gal tam tikrą pavyzdį. Apskritai vykdamas koks kalbinis reiškinys ar net vienetas kartais stengiasi skverbtis į kitus ar panašius kalbos dalykus. Menkėdamos, artė- damos prie vakarų aukštaičių šnektų, netekdamos kai kurių savo specifiškų ypaty- bių, rytinės žemaičių šnektos kartais ima plėsti savo vieną reiškinį ir be motyvuotos reikšmės, tuo lyg aktyvindamos savo gyvybingumą, plg. analogišką nykstančio to- * A. Jonaitytės informacija. 173 se pat šnektose daiktavardžių i kamieno veržimąsi į ė kamieną (Vitkauskas 1976b : : 80—2)*, ten pat naujai ir plačiai imtą vartoti priesagą -ikė mergaičių pavardėms sudaryti®. Tikriausiai visos dabartinės mūsų šnektos turi tokių reiškinių, juos tyrinė- ti yra labai svarbus reikalas, todėl čia kiek detaliau aptartas plintantis ir iš pažiū- ros nemotyvuotas ar menkai motyvuotas dviejų sangrąžos dalelyčių atsiradimas savaimingosios reikšmės sangrąžiniuose veiksmažodžiuose. Čia aprašytas reiškinys yra susijęs apskritai su sangrąžos dalelytės vietos įvaira- vimu baltų kalbose“. Daliai baltų kalbų dialektų pradėjus daryti sangrąžinius prieš- dėlėtus veiksmažodžius pagal modelį ,,P + V +5s“ (latvių vidurinės šnektos ir dabar- tinė bendrinė kalba, seniau Lietuvos vidurio šnektos, kaip rodo M. Daukšos raštai, o gal ir žemaičiai), susidarė sąlygos šnektoms įvairiai interpretuoti ir naujai panaudoti turimą (ar įgytą) darybos polinkį. Todėl taip ir ėmė įvairuoti sangrąžinių veiksma- žodžių sandara ir susidarė sąlygos diferencijuoti reikšmes". Vakarinės žemaičių šnektos čia pasidarė tranzityvinius veiksmažodžius (plg. skirtumą tarp pasemé ste „prapulti, dingti“ ir pamėstėis [pini.ngus] (Krtn), pasenė'rtę i“ vO.ndeni ir panė'rtėis vaka i" $.pe (Krt) ir t. t.). Sangrąžinių veiksmažodžių modelis ,,P+V +s“ (kaip ir nepriešdėlinių ,,V +s“) Žemaičių rytuose buvo savaimingai pritaikytas speciūliai veiksmažodžių reikšmei — apibendrinimui, nors ir čia kartais pasitaiko vakarinėms šnektoms būdingų apibendrinimo reikšmės neturinčių „P + V +s“ modelio formų: pamė'skis va"ka on &Zes e prūtrni"k (Pvn), tévi ešmėsės ež da'rba oš ti.ngiejema (Všv), ir ypač dažna forma pasu.skis (Pvn, Varn, Všv, Lk, Ub, Kaunatava), paSuskis (Krš), kuria pasakoma išvada arba susikeikiama: paSi.skis | liek dudega oZvé'rtes (Jana- polé — VirZuvénai), pasSuskés | ri-$kés | tava valė (Krš) ir kt. Minėtieji ,,P + V +s“ ir ,,P+s+V +s“ modeliai buvo dar pritaikyti pabrėžti atliktam veiksmui ir, ma- tyt, vėliau savaiminj veiksmą nusakantiems veiksmažodžiams sudarinėti. Baltų kalbų tarmių polinkis turėti vieną ir tą patį priešdėlinių ir nepriešdėlinių sangrą- žinių veiksmažodžių modelį (MH. Kasnayckac 1966 : 145), kaip rodo čia pateikti faktai, šnektų yra panaudojamas skirti žodžių reikšmėms. Dabar, veikiant įvairioms analogijoms ar net socialiniams faktoriams, tarminis priešdėlinių sangrąžinių veiks- mažodžių modelis plinta net be kokios nors aiškesnės motyvacijos. LITERATŪRA Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. — ,,Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, 1959, t. VIII. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1972. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Rudzite M. Latviešu dialektologija. Riga, 1964. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III. Vitkauskas V. Siaurés ryty dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976 a. Vitkauskas V. į kamieno veržimasis į ė kamieną. — ,,Kalbotyra®, 1976 b, t. XXVII(1). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Kasuayckac MH. O mecre Bo3BparTHoli Mop hems! H ee yJlapeHHs B JHTOBCKOM si3bike. — „Baltis- tica“, 1966, t. I. Sikynene A. Hcropusi BO3BpaTHBIX TJIATOJIOB B JIHTOBCKOM H JAPYrHX GajJITHIŪCKHX S3bIKAX (aBTopedepar kana. aucceprauuu). B., 1968. * Apie latvių šnektų analogišką reiškinį žr. M. Rudzite 1964: 337-9. * Bemaž iki 1940 metų šios priesagos dariniai turėjo niekinamąją reikšmę, o dabar to nebe- suvokiama. * Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybos istoriją žr. J. Endzelins 1951: 908—16; Ka3- nayckKac H. 1966: 143—9. ? Apie sangrąžinių veiksmažodžių darybą tarmėse išsamiau žr. Z. Zinkevičius 1966: 333—4; plg. dar J. Kardelytė 1975: 78—80. Vakarų žemaičių sangrąžiniai veiksmažodžiai nagrinėjami J. Aleksandravičiaus (J. Aleksandravičius 1959: 108—118). 174 B. BUTKAYCKAC BO3BPATHBIE TJIATOJIBI THITA ,,[P]+[s]+V +s““ B BOCTO4HO-)XKEMAKHTCKHX TOBOPAX Peaio me B nuasektax 6a/iTHIICKHX A3bIKOB y BO3BPATHOi 4aCTHUbI HET IIOCTOAHHOTO MecTA. B BOCTOUHO-KEMalTCKHX TOBOpaX HMEIOTCA MOJIEJIH BO3BpaTHbIX raaroJos _,,V+s“ pas BhIpaXeHusi OGOGILEHHOTO, HeCKOJIBKO OT/IaJIeHHOro OT CcyOEbeKTA JAeiiCTBHS : kuddiél tū'p sieda's be da'rba (Kypuenait) „noueMy Tak Xouetcst cHjgeTb 6es pa6oTh“; tgré's dabar pi na (TlaBanjsue) „HMEeTCSHS Tenepb MOJOKO“. B sroM cayuae Bo3BpaTHas UaCTHILA MPHCTABOYHBIX TJIATOJIOB HE NMEPEHOCHTCHA B CepeHHy (monens ,P+V +s") : jauni'stuo priSųji.td's | tuo prudta niér (Kypiuenaii) „B MonojnocTH nepeGe- CHTCS, yMa-TO Her"; prisiesé's pu.pu | esvé.rsé's kiioses (Kaynarasa, Taapwsfickuii p-oH) ,,06lBas10, Haceelb 6060B, HaBapHilb Kall“. MoryT GkiTb H JiBE BO3BpaTHbIe YACTHUB (MOJeb ,,P+s+V +s“), Hanp.: pasé.dedd's kar- ta's er Ožmėršitas (Tpaugai) „nojnoxuTr(cs) HHOTAA H 3abwmiBaetcs“: vi'ne kita pasildukd's ir nesusipi'ksta's (Illaykenait) „ojuH Apyroro A0KAyTCs H He ccopsiTes“. BesnuuHoe 3HaueHHe THX 000pOTOB He BHI3LIBAET COMHEHHS. Huorjia Ase Bo3BpaTHbIe YaCTHIL yNOTPeOAAIOTCS H AAS APYTHX ueefi: a) Aas MOAYEPKH- BaHuS H GoJjiee SpKOTO BHIPAXKEHHs COBEPUICHHOrO JeiicTBus: pasériemies On rg nku ¢ nasosédau- Zies ([1aBanjsine) „Ha pyKH yIepcs H He yjJapHJICS“; B) AJS BbIDpaxXeHHS IIpOH3BOJIbHOTO ĮĮeliC- TBHA: Šėimė't tū'p gė'rs pasd'rs sosėvežies (Bsrapsii) „B 3TOM rojįy Takue XOpoOnIHe KOpMA ŠbljiH CBe3EHbI“. B sTHx cayuasix KOJIHMUeCTBO OGpa30BaHHH C AByMS BO3BpaTHLIMH YaCTHILAMH BO3pacTaeT B peuH MJIaJŲLIKX NpejicTaBHTeJIeli TOBOpa — 3TO siBJeHHe Jake pacumpsercsa. Ero HCTOKH CJIejtyeT HCKATb B CKJIOHHOCTH GajiTHĖCKHX ĮĮMAJIEKTOB OGOGiInHTb VrIiOTpeGjieHHe UAaCTHIbI -S5i BO3BPATHBIX TJIOTOJIOB B KOHIE CJIOBA, T.e. CO3JaTh OHH CJIOBOOGpa3OBATEJIbHbIH THTI JJIsi BCEX BO3BpATHbIX kodinių B BocrouHo-xeMaHTCKHX TOBOpaX aTa TEHAEHIHS HCNOJIb3YeTCHA AJs pas HYeHHs 3HaueHnilt. V. VITKAUSKAS REFLEXIVE VERBS OF THE “[P]+[s]+V +s“ TYPE IN EASTERN DIALECTS OF ZEMAICIAI Summary In the dialects of Baltic languages the place of the reflexive particle often varies. Eastern dialects of Žemaičiai have formed the '*V +s“ model to express the action which is generalized and slightly abstract: kuddiel tap sieda's be da'rba (Kuršėnai) (why does one feel like sitting), tOrė*s daba'r pi*na (Pavandenė) (there is much milk now). In that case the reflexive particle of verbs with a prefix is not drawn into the middle of the word (the P+ V +s" model): jauni‘stuo priSuii.td's | tuo prudta niér (Kuršėnai) (one sows one’s wild oats when young, no common sense at all), prisiesé's pti.pu | esvé.rsé's kūošęs (Kaunatava) (he who sows beans cooks porridge), etc. Here there can be two reflexive particles (the "P+s+ V +s“ model), e. g.: pas¢.dedd's ka'rid's er osemé'ritd’s (Tryškiai) (one puts something somewhere and forgets), vi‘ne kita pasila'ukd's ir nesu- sipi'ksta's (Šaukėnai) (one waits for the other and doesn’t get angry). Here the usage is definitely impersonal. Sometimes two reflexive particles are used for other purposes: a) to emphasize an accomplish- ed action: pas@riemies on rO'nku er nasosėdaužies (Pavandenė) (one leans upon one’s hand and doesn’t hurt oneself), kas sava isižada's | tas ne žmuogus (Kuršėnai) (he who renounces ones own blood is not a man); b) to express a spontaneous action which goes on by itself: §¢imé't tap gé'rs pasars sosévezies (Vegériai) (this year such a good forage was brought together). In these cases the number of combinations with two reflexive participles increases in the speech of representatives of the younger generation — the fact tends to spread. The roots of this phenomenon lie in the tendency of Baltic dialects to generalize the reflexive particle -si in the end, to form one type of building for all reflexive verbs. Eastern dialects of Zemai- čiai have used this tendency for specific ends — to distinguish the meanings of words.