Zietelos tarmės prieveiksmis

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) A. VIDUGIRIS ZIETELOS TARMĖS PRIEVEIKSMIS Zietelos tarmės prieveiksmis yra didesnio darbo, parašyto 1957—61 m. apie šią tarmę, dalis’. Nei to darbo medžiaga, išskyrus vieną kitą naują pavyzdį, nei ap- rašymo būdas šiame straipsnyje iš esmės nekeista. Neliečiamos čia tik dalelytės, kurios anksčiau kartu su prieveiksminiais žodeliais buvo pateiktos prie prieveiksmių. Šias kalbos dalis sujungti autorių buvo paskatinusi neretai panaši jų kilmė, taip pat pasirinktas jų aprašymo pagal kilmę ir darybą metodas, kurio, tiesa, neatsisakyta ir šiame straipsnyje. REIKŠMĖ Pagal reikšmę tarmės prieveiksmiai yra labai įvairūs. Kaip ir lk., jų yra keletas nevienodo didumo grupių. Daugiausia yra būdo, mažiau — vietosir tikslo prieveiks- mių. Kadangi Zietelos tarmės prieveiksmiai nuodugniau aprašomi pagal kilmę ir darybą, pagal reikšmę jie plačiau nebenagrinėjami. Nurodysime tik vieną kitą bū- dingesnį svarbiausių semantinių grupių pavyzdį: a) būdo prieveiksmiai, pvz.: baltai, brangei, daiigi(s), dveitė „„dviese“, graita „greitai“, gražitkai „Jlabai gražiai“, iš naūjo, kartū, kitėp „kitaip“, krūpa' (< kruo- pa) „truputį“, nėkiek „kažkiek“, pamacitkū „pamažu“, pušau(t); b) vietos prieveiksmiai, pvz.: arti, Ča, Čonaik, laušėn (plg. brus. asywa „kairys“), nami“, namop, pavidui „viduj“, touli „toli“, visuf, Zemin; c) laiko prieveiksmiai, pvz.: an(k)sti, dar greta dabar, kadaik, reč. kada, lik koėlai(k), kuomėt, nakča, nėkadaik „kažkada“, ne kata’, niin, nu'naik „Šiandien“, peérnaik, vakar, vėlai; d) priežasties ir tikslo prieveiksmiai (jų užrašyta vos keletas), pvz.: dėle ko, déle tė, kodėl, nėko „kažko, kažkodėl“, todėl, todrin, užtat. Tikslesnė prieveiksmių reikšmė išryškėja kontekste. Kartais tas pats prieveiks- mis gali turėti kelias reikšmes, pvz.: ddiktais jau hara „vietomis jau aria“ (vietos prieveiksmis); ddiktais ju°das „margas“ (būdo prieveiksmis); kriipa: ddu „truputį davė“ (būdo prieveiksmis); aš kriipa aisu (laiko prieveiksmis). KILMĖ IR DARYBA Pagal kilmę ir darybą tarmės prieveiksmiai yra įvairūs. Daugiausia yra daikta- vardinių, būdvardinių ir įvardinių prieveiksmių. Gerokai mažiau skaitvardinių prie- veiksmių ir vos vienas kitas iš veiksmažodžio padarytas prieveiksmis. Nemaža ir skolinių. 1 Iš Zietelos tarmės morfologijos autoriaus skelbta darbų apie daiktavardį (1969: 147—182); apie įvardį (1960: 113—131); apie būdvardį (1974: 277—289); apie veiksmažodį (1961: 219—231; 1973: 199—219), keletas pastabų apie tarmės fonetiką (1959: 195—213). 159 1. Daiktavardiniai prieveiksmiai Daiktavardinių prieveiksmių galima skirti tris rūšis: a) suprieveiksmėju- sius atskirus daiktavardžių linksnius, t. Y. paprastus, nesudurtinius prieveiks- mius, b) sudurtinius prieveiksmius, padarytus iš daiktavardžių ir kitų kalbos dalių ir c) prielinksnių konstrukcijas su daiktavardžiais. 1. Suprieveiksmėjusių daiktavardžių linksnių tarmėje yra palyginti ne- maža. Dažniausiai pasitaiko vns. galininko, įnagininko, inesyvo? iliatyvo, dgs. įnagininko, rečiau kitų linksnių suprieveiksmėjusių formų, pvz.: vns. vard. daiigis drūskos nereika davinét; o tau seserū daiūgis? ,,0 tu ar daug turi seserų?“ vns. kilm. iž itus namūs daiig o asmoku: davinéjom „,už šiuos namus daug pi- nigų mokėjom“; staig ds vėjas užaj „staiga vėjas pakilo, užėjo“; vns. gal. kaisnūka' palduk „truputį palauk“; ddr tu ne kafta' atvažūosi; kriipa karves gaiaii „truputį karves ganiau®; aš kru'ptika' aisū pirkén „aš truputéli eisiu į pirkią“. Manoma, kad iš vns. galininko formos atsirado ir vakar (Būga 1959: 183; Ulvydas 1959: 82): vakar jo nebit „vakar jo nebuvo“. Atskirai reikia pakalbėti apie daiig(i), plg. senū bit daūgi'; o mūmi dar daiigi darbo; kdrvu gūnom daiigi: greta daiigi manim bit seserū, daiigi asméokw nereika. Forma su trumpu i gali būti daiktavardžio daiigis suprieveiksmėjęs senasis bevardės giminės vns. vardininkas — galininkas, plg. dar visai be galūnės kartais pasitaikan- čias formas: daūg padegė namii; daiigel atsiliko. Vas. įnag. basaminča apšavė; visi draug@i® gūnom; anos abi vdiséoj visa kartū; nakéa kab ima lot; diiona nubėgo paklu’ne; i vns. in. xdmi“ ka nori ir léja; ir bočo nebit namic; ri“t0ėdj man karves ganit; aima ir m@s ri“toj gribu’sna „eikime ir mes rytoj grybauti“. Greta ri*tdj kartais pasakoma ir rit : rit aritlka' gers kap Zaltis. Manoma, kad senos daiktavardžių vns. in. (Būga 1961 : 690; Kazlauskas 1968 : 153) formos yra ir anksti (reč. ansti), arti, tauli greta toli: karves anksti vūrom; man arti, o jūmi touli bus ait; vns. il. aik tu šalin, bernužėlis (1. d.); drobinėtus tanéun vėsim, pakulinus vorin išmėsim ,,drobiniais drabužiais apsirengusius šokti vesime, pakuliniais — oran (laukan) išmesime“. Žodžių šalin, vorin kitų linksnių tarmėje neužfiksuota. Tenden- ciją prieveiksméti rodo dar: usisūko laušėn „,pasisuko į kairę“; kėlas aiti titsėn „kelias eina į dešinę“; viršui ir apačon padkeldinėj ,,aukštyn ir žemyn kilnojo“. Laiko iliatyvas, pvz., nedélon jau nebūsim; subatén atvaždu gali būti vartojamas pagal atitinkamas slavų konstrukcijas, plg. rus. B HegėJIJO, B cyOOTY; vns. al. aimū namop; ar tu namop aisi? Kartais pasakoma ir namo: o namo ar nevazuosi? ,,0 namo ar nevažiuosi?“ dgs. įnag. o pirmaik visur bėgėm ir bėgom (plg. rus. Gerom, brus. 6érma). Linke prieveiksmėti dar daiktais jau hara; daiktais jūodas „margas“; skrinėmi marga „,kvadratais, langais marga“; dgs. in. basanuos insistdj „,basnirčia įsistojo“. Manoma, jog iš daiktavardžio daba yra sudarytas prieveiksmis dabaf (Fraenkel 1955—1963: 79), iš kurio yra išriedėjęs dažnesnis trumpinys daf, pvz.: dabaf na- mie būsu; Dainavėj bit lietūvu, al dar jau nėra; daf gerai visiemi (plg. dalelytes dabar, dar, dargi: ana dabar iš Zietelos netdj „ji dar iš Zietelos negrįžo“; aš dar mūcitkas buvaū ,,a§ dar mažas buvau“; dargi mu'sip niėko nėrė). 2. Sudurtinių prieveiksmių yra įvairių. Kiek dažniau pasitaiko tos rūšies prieveiksmių su pirmuoju įvardiniu, skaitvardiniu, rečiau būdvardiniu ar prieveiks- miniu dėmeniu ir antruoju daiktavardiniu (dažniausiai nutrupėjusiu, be galūnės). Iš darinių, kurių pirmasis dėmuo yra įvardžio galininkas, o antrasis — nutru- pėjęs daiktavardis, tarmėje užrašyta tik šafidien bit ūnas; šaridien atvaždu. Daugiau * Tarmėje vartojami keli vietininkai: inesyvas — vidaus esamasis, iliatyvas — vidaus eina- masis, adesyvas — pašalio esamasis, aliatyvas — pašalio einamasis. * Plačiau apie mot. g. vns. įnag. galūnę -ai, -ei žr. autoriaus straipsnį (1969: 166—7). 160 yra prieveiksmių, padarytų iš įvardžių vns. įnagininko ir nutrupéjusio daiktavar- džio met (< metu), pyz.: ani ku mét nebit mūsip kazii „niekuomet neturėjome oz- < kitumet Ir vienas dnas atvažūoja; o kuomét tu ddr atvafiosi? tai ani's Ča biti n&ku’met , tai jie čia kažkada gyveno“; aš nejédau niekuemét to vijiino; as ma- Za ti’met buvai; tu-meét viso ditoja; titmi žmonėmi visu’met maza. Kartais prie- veiksmis kuomet sakomas su kitu prieveiksmin (dalelyte ?), pvz., kap ku mét ir anas atait , kai kada ir jis ateina“. Dariniy, kurių antrasis dėmuo yra nutrupėjęs daiktavardis kart (< kartus), pirmąjį dėmenį dažniausiai sudaro kiekinio skaitvardžio dgs. galininkas, pvz.: dūėšimkart gražūsnis; Li-don savazoinéjau kétroiskaft; padegėm penkiskart; triskart vaiščojau Zi“telon. Tik prieveiksmio dūkart (greta dukart) abu dėmenys yra dviskaitiniai (čia kart yra dviskaitos vard. — gal. formos trumpinys). Rečiau pirmuoju dėmeniu eina būdvardis ir prieveiksmis, pvz.: daūgi“kaft aš ten buvaii ; daiigikaFt® veZdjom jū paz diktori': kieklkaft jūs ten būvot? Maskvoj nakick- kart buvaii ,,Maskvoj keletą kartų buvau“. Pastarųjų formų reikšmė rodo, kad ant- rasis dėmuo -kart čia yra nutrupėjęs dgs. kilmininkas. Iš skaitvardžio ir -kart padaryti dariniai dar yra jungiami su įvardiniu prieveiksmiu tiek, pvz.: aš dūkart tiek métw turū, kap ana; dukaft tick bit; triskart tick bit moni. Prieveiksmių su -kart, išskyrus darinį dukart, dažniausiai kirčiuojami abu dė- menys. 3. Tarmėje neretai pasitaiko ir prieveiksmėjančių ar visai suprieveiksméjusiy prielinksniniy konstrukcijų junginių. Jy pirmasis dėmuo yra koks nors prielinksnis, o antrasis — daiktavardžio linksnis arba daiktavardinis prieveiksmis. Daugiausia su prielinksniu eina daiktavardžio vns. kilmininkas: an(<ant): an daūgo atvažavai? viskas an ddikto „viskas vietoje“; būk Seri an daikto „,būk čia vietoje“: dnas dažnai an kitmo ait „jis dažnai į lauką eina (viduriuoja)“; ji varo an ki‘mo; sūko an pérdi¢nés atvažuos „sako, netrukus, ateinančiomis dienomis atvažiuos“; an ri“tėjaus lafigva būs „rytoj lengva bus“; ana an vūlos ldido „ji leido laisvai (man pasirinkti)“; be : be galo brangū visa; be galo duga; liftai ir littai visa' pavéasari- be galo; iš : satėmo iš kafto; iš kaFto pažinojau. Kartais su prielinksniu eina daiktavardžio vns. galininkas, pvz.: po krūpa“, po krūpa' do ir priraūšėt; rušū po kru:psika: sėjam. Sustingusiose prielinksninėse konstrukcijose neretai pasitaiko išlikusių i kamie- no vns. naudininko formų ar jų galūnę gavusių kitų daiktavardžių, pvz.: nūnešė lig truputūki; po paZasti bit sniėgo; būstu prig broli. Su prielinksniu sa kartais suprieveiksmėja daiktavardžio ti“sd vns. įnagininkas, pvz.: sa ti*sdi aš tdu sakaii „iš tiesų aš tau sakau“; sa ti“sdi danas tap padūrė „iš tiesų jis taip padarė“. : Daiktavardiniy prieveiksmiu su prielinksniais užrašyta nedaug, pvz.: iš arti gerast regét, iš touli — kap tumonas „iš arti geriau matyti, iš toli — kaip migla, rūkas“; žviltelek iš toulaūst „Žžvilgtelėk iš toliau“. 4. Greta prielinksninių konstrukcijų junginių, kurių abu dėmenys yra atskiri, nesuaugę, tarmėje pasitaiko formų su suaugusiais dėmenimis, pvz.: aš sėdu papirkėį; ani“s būsta pavidūi vesės „jie gyvena vidury sodžiaus“; lachéne: statom paviduj „dubenį statom viduryje (stalo)“:; pavidurū vesės būvo „vidury sodžiaus gyveno“ pahara paviF$uj ,suaria paviršiumi“. Iš šių formų atrodo, kad prielinks- nis (šiuo atveju priešdėlis) pa (< po) prie atitinkamų linksnių čia yra pridėtas ne- seniai, plg. pasakymą tik iš po viršo šlūpas „,tik iš paviršiaus šlapias“. Šiuos prieveiks- mius laikyti atsiradusiais iš priešdėlinių daiktavardžių vargu ar galima, nes antra- sis dėmuo, t. y. daiktavardis, yra nepakitusio kamieno. Be to, tarmėje, rodos, nevar- tojami kiti tų formų linksniai. 4 Suvienbalsėjęs nekirčiuotas u'(< wo) tarmėje neretai pasitaiko sutrumpėjęs. 5 Trumpasis į šioje formoje gali būti dėl bevardės gim. vns. vard. ir gal. daugi. 11. Gramatinés kategorijos ir jų raida 161 Prieveiksmių kartais gali pasitaikyti ir su antrine galūne, pvz.: uZpori‘tu vari"sim pėku" „poryt ginsim galvijus“. Galūnė -u čia gali būti pridėta pagal ki- tas vns. įnag. formas (plg. ritu, vakaru), nes dažniau sakoma: užporit aisu Naré&ies- na; išporit mdn karvės ganit; uSpovdakar aijo li“tūs „užvakar lijo lietus“. Ma- noma, kad iš @ kamieno prieSdélinio daiktavardžio pasakas pagal u-kamienes vns. in. ir įnag. formas yra atsiradę prieveiksmiai paskui, reč. paskum (Ulvydas 1957 : : 122), pvz.: pirma apravék, paskui apvarisi „pirma apravek, paskui apkaupsi®; palauk, paskum nunesi. Suprieveiksmėjęs daiktavardžio pusė dviskaitos vietininkas puSdu(t) (Endzely- nas 1957 : 207) dažniausiai yra su slavišku prielinksniu na, pvz.: lini’sna vilnai padauzdinėja na pušdau „Jininius metmenis per pusę vilna ataudžia“; razgurino žitda' napu§dut „perlaužė žiedą pusiau“, reč. puSdu di‘nds atvažiė"s „vidurdienį atvažiuos“. : 2. Biidvardiniai prieveiksmiai Tarmės būdvardiniai prieveiksmiai yra įvairios darybos. 1. Daugiausia vartojama prieveiksmių, sudarytų iš nelyginamojo laipsnio būd- vardžių su formantu -ai (po minkšto priebalsio -ei), pvz.: au(k)štai, baltai, brangei, dažnai, gardžei, gerai, gilei, glu-džei „Jygiai, sklandžiai“, gražai, išilgai, ligei, plačei, plonai, ru'štai „rūgščiai“, slimslai „silpnai, menkai“, surikei, su'rai, vėlai. Tokią pat galūnę -ai (-ei) turi ir iš priesaginių būdvardžių padaryti prieveiks- miai, pvz.: mėli'nai, geltonai, raudonai, gūdiškai, li“tūviškai, rūsiškai, seniškai „,se- noviškai“ ; nevienddai; dažnokai, ratokai;an(k)stitkai, artitkai, glu ditkai ,,sklandu- tėliai“, gražitkai, netoulitkai, plonitkai, ratitkai ,,retutéliai, labai retai“, stipritkai®. Iš būdvardžių, kurių nebėra ne tik tarméje, bet ir lk., manoma, yra padaryti ir prieveiksmiai nunai(k) „šiandien“, pérnai(k) (Skardžius 1943 : 216-217), pvz.: nu naik dar bit šilta; nu nai an darbo neisū, reč. aš niin jai nevirsu; nin Siltést „šiandien šilčiau“; pernai pirko; p@rnaik atvaZdu. Taip pat senas prieveiksmis, nebeturintis savo pamatinio būdvardžio, iš kurio jis padarytas, yra ir labai (1k. labas irgi beveik nebeturi būdvardžio reikšmės), pvz. : ūnas labai mėksta sūptis; rugi‘na labai ardosi; labai gražai mokate rašit. Greta galūnės -ai pasakoma ir -au, pvz.: kvitčei nelaboū geri „kviečiai nelabai geri“. Dėl formų su -aw Žr. žemiau. Su pridėtiniu k po -ai yra sakomos dažniausiai šios būdvardinių prieveiksmių formos: nu'naik, pérnaik ir retkarčiais seneik. Dėl šių ir kitų prieveiksmių su k dar Zr. žemiau. 2. Tarmėje pasitaiko suprieveiksmėjusių ir atskirų būdvardžių linksnių. Ypač linkusi prieveiksmėti yra būdvardžių bevardė giminė, t.y. vns. vard. ir gal., pvz.: graita parvaždu namop; graita atūj, reč. grait uždugo (vietoj grait(a) ne- retai vartojamas viekaū ~ veikiaii, žr. žemiau); gražū padarita visa „gražiai pa- daryta viskas“; ar ilga ča būsi? pigū adavė „pigiai atidavė“. Kartais pavartojamas suprieveiksmėjęs ir vieno kito būdvardžio vns. įnag. linksnis, pvz.: raitū jéjau „raitomis jojau®; rat ū kam atsiliko kunodas „retai kam liko bulvių“; retū kas moka. 3. Iš būdvardžių su formantu -yn padarytų prieveiksmių tarmėje yra labai maža, pvz.: au(k)štin patkdlsi; man dabar žamin reika „man dabar žemyn (mirti) reikia“; nunduk galva' žamin „,palenk galvą žemyn“. 4. Prieveiksmėjančių būdvardžio ir prielinksnio junginių irgi nedaug, pvz.: ne an ilgo būstu fonaik; iš naiijo pasaudinom ,naujai, iš naujo pasodinom“ ; reiks ir mdn šičndut po macitkū itai nedėlai „,reiks ir man šienaut pamažu šią savaitę“. Prielinksnis po >pa ir būdvardis dažnai būna suaugę, pvz.: ait palangvi „eina palengva“; pamacitkū nurovėm linus. 6 Prieveiksmiai su priesaga -itkai tarmėje dažnesni už pries. -itk- būdvardžius. 162 Nusižiūrėjus į baltarusių kalbą, su prielinksniu po yra padaryti šie prieveiks- miai: dnas po li“tūviškai nesapranta; mas maži po prastū nemokėjom ,,mes maži baltarusiškai, paprastai (brus. na-npécry) nemokėjom“; po dabariščamu aiti dzegūrikas ,,naujoviskai eina laikrodukas“; po sendmu gerast bit, ale ir po naujé- mu prijunkom ,,pagal seną (laikrodį) geriau buvo, bet ir pagal naująjį pripratome* (plg. brus. nma-HoBamy, na-crapamy). Būdvardžio ir įvardžio bevardė giminė yra suprieveiksméjusi junginyje visa ligu „vis tiek, vis vien“: visa ligu aš aisū; visa ligu ūnas nendri būt. 3. Skaitvardiniai prieveiksmiai Skaitvardinių prieveiksmių tarmėje vartojama nedaug. 1. Iš suprieveiksmėjusių skaitvardžių linksnių dažniausiai pasitaiko kuopinių skaitvardžių inesyvas, pvz.: dūni's sdu dveitė būsta „jie sau dviese gyvena“; traitė kūle; jū ketvertė bit; šešetė pjovė: aštu"netė būstam. Rečiau pasitaiko suprieveiks- mėjęs kiekinių skaitvardžių inesyvas, plg.: dvijosa pazdailėm; trijosa mėlžėm karves. Suprieveiksmėjusio bevardės giminės vns. vard. ir gal. užrašyta tik pora pavyz- džių, tai dauginis kėtveria „keturiese“ (k@tvera vaikū bit; bėčis mus kėtvera pa- metė) ir kelintinis pirma (pirma tu ataik potim aš). 2. Su formantu -gi irgi minėtina pora prieveiksmių, pvz.: dauginis dvejei „dviese“ (pati's sdu dvejei abū visa ūtarino) ir kelintinis pirmai(k) (ūnas pirmaik padiimos, potim isijū"ks „jis pirma pagalvės, paskui nusijuoks“; pirmai pad- kaldinėj ir jaučus). 3. Iš žodžių junginių susidarę prieveiksmiai yra kelių rūšių. Ypač dažnai gy- venimo būdui nusakyti vartojamas junginys vienum viena, -as (būstu vienum vie- nd, vienas, vienum viena vargūoju), kurio antrasis dėmuo yra kiekinio skaitvar- džio vns. vard., o dėl pirmojo formos palygink jau minėto prieveiksmio paskum darybą. Iš kiekinio skaitvardžio ir pažymimojo įvardžio bevardės gim. formų sudarytas junginys visa viena „vis tiek“, pvz.: visa vi¢na ka dirpt; aš visa vi‘na aisū na- mdp, plg. dažnesnį analogiškos reikšmės minėtąjį visa ligu. Pasitaiko suprieveiksmėjusių skaitvardžių linksnių (ypač vns. kilm.) su prie- linksniais, pvz.; su an: an pirmo išaidinėja pružoina ,,pirma išeina, atsileidžia (laikrodžio) spyruoklė“; an pirmo dar krūpa“ dantii sėdi „priekyje dar truputį yra dantų“; inbrūks Zamén ramti- an pirma jės „įbes žemėn lazdą jos priešakyje“; an vi“no gerast, an kito blogėst; su iš: iš peni(k)to iš dešimto paiitarino ,,pakalbéjo kaip pakliuvo, be są- ryšio, padrikai“. Šie junginiai greičiausiai sudaryti pagal slavų kalbose vartojamus atitinkamus pavyzdžius, plg. brus. Ha nėpmuiae, Ha nėpajį, Ha Apyroe; msirae uepe3 A3ecsitae; rus. H3 MNSTOro B JIecsiToe; Uepe3 NsiToe Ha ĮecsiTOE. 4. Įvardiniai prieveiksmiai Prieveiksmių, kilusių iš įvardžių, tarmėje yra nemaža. 1. Iš suprieveiksmėjusių įvardžių linksnių dažniausiai vartojama bevardės g. vns. vard. ir gal., pvz.: ūnas iž manė jaunėsnis n @k a mėtu penkis ar šešis; šičnas neti*ka indžūdinėja „Šienas netiek išdžiūsta“; visa mikt ūnas „vis miega jis“; danas atvazi’dinéj Ča visa. Dažniau vartojamos sutrumpėjusios formos kiek, tiek, itiek, n@kik, bile kiek, pvz.: itiek nebūs mėtu „šitiek nebus metų“; kick būs, tik duds; jūsu nėkitk ira „jūsų kažkiek, keletas yra“; reiks ne bile kiek dir- nos; tai Sei, tai tei žinaū „tai šį, tai tą žinau“. 11* 163 Kartais pasitaiko apibendrintas vns. kilmininkas: busta dni's viso dveitė. Stabaréja vns. vietininko formos, pvz., vns. il. kana tu važūsi nakčdi? nėka- na ūžveža iš nickana nerodina ,,kažkur nuveža ir niekur nerodo“; vns. ad. kūm(p) tu būsti? „pas ką, prie ko tu gyveni?“ 2. Prieveiksmiai su formantu -ur (vartojami paprastai vietos inesyvo reikšme), pvz.:0 kuf niin buvai? kuigig vaikas? ana nėkur po bolkai būsta „ji kažkur po sija yra“; be darbo nit*kur nebūsi; visur žmonės miršta; visur žūri, ni*kur nėr. 3. Prieveiksmiai su formantu -da || -dai(k), pvz.: gal ižroūks kada vitna liežūivi" ,,gal išrinks, priims kada vieną kalbą“; tada pasakis. Dažniau yra sakomos šios formos su -daik: kadaik ižnori, tadaik ir atvažū'ja; tadaig nebit ni*ko; vdaiščojau nėkadaik $kalon „ėjau kažkada į mokyklą“, kadaik tu aisi? aš nie- kada neimū vi‘non kruvéon; nickadaik nebit musim toké vėjo. Tačiau su -daik neteko girdėti prieveiksmio visada: visada girtas; jam visada mūža (dažniau visū?met). Priebalsis k (reč. g) greičiausiai yra atsiradęs iš dalelytės gi ir žodžio gale su- duslėjęs: kadaig > kadaik. Neaiškumo kelia tik šis k formose su dviguba dalelyte, pvz.: kadaikik, tadaikik greta kadaigig, tadaigig. Galbūt k čia pradėtas tarti pa- gal dažnesnes formas kadaik, tadaik". 4. Prieveiksmiai (ar jungtukai) su formantais -aip, -eip. Šių formantų dvibalsiai ai, ei tarmėje yra suvienbalsėję (galimas dalykas, dėl enklizės ir proklizės), pvz.: busta kap visi „gyvena kaipvisi“; ir dabaf tėp ir; itep jii’kasi mūsu" žmonės to; Ado- lo bėčis n@kap kitép sūkė; visép bit greta visap gali būt; viselėp ūtarino ,,vi- saip, visokeriopai kalbėjo“. Kartais dėl Ik. įtakos pasitaiko išlikę dvibalsiai ai, ei, pvz.: aš mėgstu, kaip pasakit, ita' saldima:; nemėtino teip vi‘ni vi‘nus ,,neméte, nepalikdavo taip vieni kitų“ šalia tiép nebus (galbūt ei ir ie čia kaitaliojasi kaip ir žodžiuose sviėkas greta sveikas, šieva ~ šeiva, viekaū ~ veikiaū). 5. Mažiau aiškios kilmės prieveiksmiai yra Ča, éon, fonai(k), Čanaik, Jen, šenaik; ted, tenai(k): ir Ča miršta ir tefi miršta; duktė atvaZi®s Edn; nuvejaū één; ūnas fonaik bit; reika te'sétis tai šefi, tai tei; šefigi tūvas maišas bit; se- neik buvaii aš tenaik jamp; kapgi vitna būs tenai? pelūs tendi sapildinéja; mas šenaik atvažūvom. Kartais šios formos pasakomos ir su dalelyte ka, pvz.: atvaždu Sedaka; Zurék teiiaka;, ana tenaika busta, šeniak(a) atdj. 6. Tarméje yra nemaža prieveiksmiuy, atsiradusių iš įvardžių su prielinks- niais junginių. Ju dėmenys gali būti suaugę ir nesuauge. Kai įvardis stovi prieš prielinksnį, abu dėmenys dažniausiai yra suaugę, pvz.: kodži tu nebuvai? o kodėl aš nenorėjau? arklis Čužinėjasi, tudél reika padkalt. Ypač senas prieveiksmis yra tėdrin : Bronės svikata neasabli-va, tédrin nuvėj Zittelon ,,Bronés sveikata neypatinga (nelabai gera), todėl nuėjo į Zietelą (pas gy- dytoją)“, plg. Daukšos Postilės t6drin 61>, kodrin 2833, kodrinag 12813. Kai pirma stovi prielinksnis, o paskui įvardis, dėmenys paprastai yra nesuaugę, pvz.: ana tep an viso mondra; mdn dėle td nicko; dėle kitai būs? Zinaii dėl ko nenorėj; sa visu gerai; sa visu send; po tė jū'ksis. 7. Prieveiksmiai iš prielinksnių ir įvardinių prieveiksmių, pvz.: iš kur tu atvažavai? iš visur vazi’ja žmonės; vėža visa iš Ča; ritbas pasidaré, ag atvaždu iš tei; iš šiča nuvaždu; iš šiča kui vazuesi? nūg Ča artėst „nuo čia ar- čiau“; nug ted nuveisi; lig Ča atdj; lik šolaik visa mickt „Jligi šiol vis miega“; lik kolai(k) tu būsi? Sa visdi nėgali (visai gali būti ir be prielinksnio: visdi sapūs; ne visai iškepta zūsė „ne visai iškepta žąsis“) greta sa visu netouli. Dar plg. E. Volterio užrašytą prieveiksmį sa visum: tep ana pristėje sa visum pas arkli (Wolter 1899 : 172). Prielipksnis (priešdėlis) ir prieveiksmis pasitaiko suaugę, pvz.: sadiimoj dat ol’ laukė jiskot vėjo, pak él’ ras; uštat daitk padūgino namii. 7 Apie panašios darybos įvardžius plg. (aut. 1960: 130). 164 8. Įvairūs sudurtiniai prieveiksmiai ir junginiai sudaromi nevienodai. Iš įvardžio ir įvardinio prieveiksmio, pvz.: vaikūmi tai ti*k t 6, o mémai tai ne- gadnai „vaikams tai tiek to, o mamai tai negerai“; ūnas tei pūčo busta vicnas „jis taip pat gyvena vienas“; tei pala nūmirė ni“ s, tep paūča gerai būsta. Iš įvardžio vns. įnag. ir dalelytės jau greičiausiai yra atsiradęs prieveiksmis tw?j < tuo + jau (Otrgbski 1956 : 362), pvz.: an fabrikos, tai tū"j dastétai pénsija- „fabrike tai tuojau gautumei pensiją“. Junginiai iš dviejų įvardinių prieveiksmių, pvz.: viselėp kap būsta „visaip kaip būna, pasitaiko“; nėkap kitėp sūkė; danas éa nėkur bit; kap kur ir nuve- žū'jam; kap kadaik ataima; bėču tavim visti*k. 5. Veiksmažodiniai prieveiksmiai Su veiksmažodžiais susijusių prieveiksmių tarmėje užrašyta labai maža. Pvz., veiksmažodžio šaknį turi priešdėlinis darinys apliiik : apliūk nuvėj; aplink vaiščoj. Iš įvardinio prieveiksmio ir veiksmažodžio yra atsiradęs junginys kap ragi „Ofacgint, bežiūrint, staiga“: kap ragi nuvažūojam Li'dėon, kap ragi pastatis pirka". Sustabarėjusių veiksmažodžių yra ir daugiau, tačiau jie nėra prieveiksmiai. Pvz., iterptiniais žodžiais laikytini rėgis (tokas gūėras, rūgis, visa tdu adūotu'p, rūgis, ten viso duoja), bilo reč. būlau „būdavo“ (bilo, an Pėtro kūsa kunodas „būdavo, apie Petrą — birželio 29 d. — kasa bulves“, būlau, giemame visalėkas gi*smės). Kaip nekaitoma tarinio vardinė dalis vartojama reikia, veikiausiai pagal sla- viškus pavyzdžius, plg. brus. Tp36a, rus. Kajo, HYXKEKO (reika gi man sa jū? bat reika bit ait „reikėjo eiti“, reika būs pėku varit „reikės galvijus gint“). 6. Skolintieji prieveiksmiai Šalia savų, baltiškos kilmės prieveiksmių Zietelos tarmėje yra nemaža skolinių, ypač iš slavų (daugiausia iš baltarusių, mažiau iš lenkų ir rusų) kalbų. Jie yra labai įvairūs. Pirmiausia minėtini prieveiksmiai, kurie pagal reikšmę tarmėje nebeturi (kai kurie gal ir neturėjo) lietuviškų atitikmenų, pvz.: aš aiša ju: nemėstu „,aš labai, ypa- tingai jų nemėgstu“ (plg. brus., rus. ropme); dnis naznarok tep dirba „jie tyčia (pažodžiui — „an tyčių“) taip daro“ (brus. 3HapOk); dnas nardčna tep padūrė (rus. Hapduno); maz dt atdj (brus., rus. Hasan); pėša reika ait pro gira „pės- Ciom reikia eiti per girią“ (brus. néwa); péuna (ir péunei) atva®uds “tikriausiai, veikiausiai atvažiuos“ (brus. ndyHa); jauni po-préstu tiklaik ūtarina (brus. no-npéery); iš zOdo nepažnaū jūsu „iš užpakalio nepažinau jūsų“ (brus. 33aąjty) ir kt. Kiti skoliniai vartojami greta lietuviškų prieveiksmių ir neretai juos stelbia, pvz.: @nas ir vienas čėsam (ir čėsmam) atvažūoja greta kaftais (brus. uacamM); čista (kiti čdista) paspaiis „visai suspaus“ greta visai, sa visu (brus. usicTa); ten inūčei ūtarina greta kitėp (brus. inauait); jau bazni"Ččon mala kas aiti dažniau mūža, mažai (brus. Mana); ndatta šaltis bit didelis „Jabai, perdaug šaltis buvo di- delis“ greta labai, labaū (brus. nanra); nigdi nepamiršū greta ničkadaik (lenkų nigdy); rūptam (reč. raptum) pamirė „staiga nūmirė“ greta staigds, kap ragi (brus. panramM); zdras atais namop greta tuoj (brus. 3ūpa3), zau§odel ūnas tei sėdi, plg. visūomet (brus. 3ašycėjibi); zusim (kartais sausiėm) arti būsta „visai (ir sa visdi, sa visu) arti gyvena“ (brus. 3yciM, rus. coBcėM) ir kt. 165 Iš pavyzdžių matyti, jog daugelis slaviškų prieveiksmių Zietelos tarmėje varto- jami beveik visiškai nepakeisti, plg. čšista, mala, natta, naznarok, zaras, zausddoi? ir kt. Tokia leksinė interferencija dažniausiai pasireiškia, kalbantis tarmės atstovams, vienodai gerai mokantiems lietuviškai ir baltarusiškai ir nekontroliuo- jantiems savo šnekos. Daugumas tarmės atstovų, kalbėdamiesi su kitos tarmės atstovu (pvz., šio straipsnio autoriumi), neretai stengdavosi savo kalbą kontroliuoti, parinkti lietuviškesnį Žodį arba paaiškinti baltarusiško žodžio reikšmę bei nusakyti mintį aplinkiniu būdu. Vadinasi, tai neseni skoliniai, o, pvz., mala, zaušddoi ir re- tesni, negu jų lietuviški atitikmenys. Kiti, seniau skolinti prieveiksmiai yra labiau aplietuvinti, pvz.: afiša (kirčiuotas slavų o virtęs a, kartais minkštinamas ir $= arša), nigdi (po d balsis i supriešakėjęs), nazėot, iš zodo (kirčiuotas slavų a virtęs o) ir pan. Be to, tarmėje vartojama nemaža skolintų būdvardžių, kartu ir iš jų padarytų prieveiksmių su -ai, pvz.: biednai, britkei „bjauriai“, dramnai arba drabnai ,,smul- kiai““, gadnai „gerai“, slobai „silpnai“, Zitkei „greitai, vikriai“. Kartais būna su- prieveiksmėjęs jų bevardės giminės vns. vard.-gal. linksnis, pvz.: britku || britki, sliskū || slisku ,,slidu®, vesėla „linksma“ ir kt. Jie skiriasi nuo atitinkamų slaviškų prieveiksmių, plg. brus. Bécena, cJIū3Ka, cJIaOKA, rus. cabo ir kt. Dalis prieveiksmių yra hibridai, pvz., abikap ,,bet kaip“, brus. a6bi-sik, abikui „bet kur“, brus. a6bi-1į36, na pušdu(t). Galimas daiktas, tokios pat kilmės yra ir dariniai su ne-, pvz.: nėkap, nėkadaik || nėku"met, nėkiek, nėkur, nėkana, plg. brus. Hėjį3e, HEKaJi, HĖKY/Įbi, HĖKAJIbKI, rus. HĖKOTMĮa, HĖCKOJIbKO, HĖKYJI2?. Kai kurie prieveiksmiai yra padaryti iš lietuviškų žodžių, bet pagal slavišką modelį, plg. jau minėtus po dabariščamu, po lietūviški (kartais tiesiog po litoiiski), po naujomu, po senomu. Galbūt kalkėmis reikia laikyti ir prieveiksmius sa ti“sdi, visa ligu, plg. brus. canpayasl, ycé poyHa, rus. Bcé paBHO, nors panašios plačiai vartojamos baltų ir slavų darybinės bendrybės, rodos, nelaikomos kalkėmis, plg. pamacitkū, 1k. pamažu, latvių pamazitėm, pamazitinūm, brus. riaMAJIĖHbKY, rus. ir ukrainų roMAJIĖHbKY. Laipsniavimas Kaip tarmės būdvardžiai, taip ir prieveiksmiai (daugiausia būdvardiniai, rečiau kiti), be nelyginamosios formos, turi du laipsnius: aukštesnįjį ir aukščiausiąjį. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos daromos iš nelyginamojo laips- nio. 1. Aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai daugiausia daromi su priesaga — est (po sukietėjusių priebalsių — ast), pvz.: au(k)štėst, blogėst, daugėst, dru'tėst „,kie- čiau“, gardėst, gerast, grazast, jilgést, langvėst, mažast, min(k )štėst, pigėst, plonėst, prastėst, ratėst, sausėst, storėst, svickést „sveikiau“, šaltėst, šiltėst, vėlėst, vickeést „greičiau“, žamėst. | Priebalsis f yra pridėtinis, atsiradęs, manoma, iš enklitinio antrojo asmens įvardžio ti > t, kuris čia eina formaliu prieveiksmio požymiu (Arumaa 1933 : 35; Hermann 1936 : 388). Tarmėje dar kartais (gana retai) pasakoma ir daugės || daugės, geras, gražas, plg. vakarų dzūkų daugės ir daugėsn : daugési i“sipilk Plikiai, Varena- vo raj., taip pat Daukšos Postilės daugésn 93,, didesn' 45044; ndudingesn' 432 šalia daugidus 713,, romieus 289,,, kur daugėsn < daugesni arba daugesnia yra bevardės ira i aražių aukštesnysis laipsnis (Arumaa 1931 : 65; 1933 : 35; Otrębski 1 : 305). _.® Skoliniy priegaidės yra labai sąlyginės. Su lietuviškomis priegaidémis skoliniai daugiau ta- riami grynai lietuviškose šeimose augusių tarmės atstovų (kartu adaptuojami ir žodžių garsai, pvz.: čista), o mišriųjų šeimų atstovų kalboje jų tarimas nesiskiria nuo baltarusiško tarimo (taigi pakaktų nurodyti vien kirčiuotą skiemenį, t. y. žodžio kirtį). * Plačiau apie darinius su ne- žr. aut. 1960: 123. 166 Greta formų su -est neretai dar vartojamos aukštesniojo laipsnio formos su -(ijau < *(j)au, -(i)aus, -(i)aust, pvz.: daugaūs, daz. daugaiist, geraii || gerails, daz. geraiist, langvaū || langvaiist, maZaiist, paskail, sunkaiist, taulaii || taulaiist, vélaust™. Galimas daiktas, priesaga -(i)au buvo būdinga vien tik prieveiksmiams, ta- čiau paprastėjant laipsniavimo sistemai, ja iš vartosenos Zietelos tarmėje ėmė stum- ti bevardės giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių priesaga -es(t). Kitose tarmėse ir 1k. panašiai buvo apibendrinta prieveiksminė priesaga -(i)au. Tik pasitaikančios tarmėse kontaminuotos priesagos -(i)aus (Zietelos tarmėje ir -iaust) formos rodo kadaise buvus skirtingą bevardės giminės būdvardžių aukštesniojo laipsnio priesa- gą -es(ni). Kartais formos su -(iJau(st) nebeturi aukštesniojo laipsnio reikšmės ir vartoja- mos vietoje pamatinių, pvz.: labail ana teri gi'va busta „Jabai ji ten gerai gyve- na“; labail geraii Ča but „Jabai gerai čia gyvent“; labai geraii danas tefi mokinasi „labai gerai jis ten mokosi“; tokdi pagaddi negerai „tokiu oru negerai“; iš taulaii anis Ča „iš toli jie čia“; labaii aš itep mékstu ūtari't „labai aš mėgstu šitaip (lietuviškai) kalbėti“. Dažnesnė nelyginamojo laipsnio prieveiksmio labai forma dabar, rodos, yra su -(j)au. Jokių kitų gretiminių lyčių neturi pamatinė prieveiks- mio vi‘kaii forma, plg.: aš vickaii aisū namép „aš greitai einu namo“; vikaū aš tefl nuvažavaii „greitai aš ten nuvažiavau“; vekaū nas aiti Se „greitai jis šen ei- na“. Jo aukštesnysis laipsnis dabar yra vitkėst || vekėst || vikėst. „ Iššių pavyzdžių aiškiai matyti, jog priesaga -(i)au dažnai jau nebeturi pirmykštės aukštesniojo laipsnio reikšmės. Ir tai suprantama. Nustojus skirti aukštesniojo laipsnio prieveiksmių ir bevardės giminės būdvardžių darybą, priesagos -est ir -(iJau * tapo visai lygiareikšmės. Viena iš jų turėjo trauktis. Formos su -(i)au(st) Ziete- los tarmėje traktuotinos kaip reliktinės. Skolinys afiša kartais ir be jokios galūnės turi aukštesniojo laipsnio reikšmę, pvz.: Ča ir karvė neinmindžos arša „čiair karvė nesupluks žemės kiečiau (bjauriau)“; nežinom kap būs, ar gerast ar arša „nežinom kaip bus, ar geriau ar blogiau“; reč. aršaū || aršast. 2. Aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai padaromi daugiausia iš aukštesniojo laipsnio prieveiksmių su slaviška dalelyte ndi : ndidaugėst, ndibrangést, ndimažast, ndipigėst, nditaulést, reč. ndidaugaiist, ndimaZaiist, ndivélaiist. Aukščiausiojo laipsnio formos su priesaga -ausia yra daug retesnės. Bet ir jos beveik visada turi dalelytę nai, pvz.: ndiau(k)ščduša, ndidaugdusa, naimažduša, ndipirmdauša. Be dalelytės nai formos retos: dalgeldi gerduša pjdut. Iš daiktavardinių prieveiksmių laipsniuojami yra tik an(k)sti, an(k)stėst, ndian(k)stėst; arti, artėst, ndiartėst || ndiaridusa; tauli || toli, taulėst || tolėst, ndi- taulėst. Skaitvardinio prieveiksmio pirmaik kitų laipsnių neteko girdėti. 3. Kartais tam tikrą pereinamąjį aukštesnįjį laipsnį reiškia vediniai su priesa- ga -itkiau, -itkest, pvz.: kab jaunas, tai vekitka ii nuhais ,kai jaunas, tai greitutė- liai nueis“; vekitkaū ana atūj namop „Jabai greitai, greitutėliai ji parėjo namo“; iš Ča tau bus artitkėst „iš čia tau bus artėliau“. Apskritai, tarmė prieveiksmių su priesaga -itkai nelinkusi laipsniuoti. Pamatinių formų reiškiamos ypatybės viršijimą rodo prieveiksmiai su dalely- te per, pvz.: pei brangei davei, pef vėlai atūjot; arba skolinys ndtta : natta brangū visa; ndtta daiigi svieto bit. Būdvardiniai prieveiksmiai su priešdėliu pa- (iš prielinksnio po) turi mažybinę, mažinamą reikšmę: palangvi važū?k ir nuvažū"si; pamacitkū būstam „pamažu, pamažėle, po truputį gyvenam“. 1% Chr. S. Stangas (1958: 188) prieveiksmius su (i)aust pateikęs prie aukščiausiojo laipsnio formų, priduria, jog iš savo surinktos medžiagos negalėjęs nustatyti, ar jos yra aukštesniojo, ar aukščiausiojo laipsnio. 167 Čia pateikti daugiausia pokalbių metu užrašyti tarmės prieveiksmiai. Reikia manyti, jog nemaža jų liko neužrašyta (jiems pasakyti nebuvo tinkamos situacijos). Be to, lyginant su kitomis šnektomis, Zietelos tarmė yra gerokai skurdesnė. Ilgą lai- ką buvusi tik namų buities kalba, pastaruoju metu savo funkcijas ir šeimose užleido baltarusių kalbai. Faktiškai ji teprisimenama ir geriau mokama jau tik keleto se- nukų. LITERATŪRA Arumaa P. Litauische mundartliche Texten aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmer- kungen. Dorpat, 1931. Arumaa P. Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu, 1933. Būga K. Rinktiniai raštai, T. 2. V., 1959; T. 3, V., 1961. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wėrterbuch. Heidelberg, 1955— 1963. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1936. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. 3. Warszawa, 1956. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Stang Chr. S. Die litauische Mundart von Zasščiai im Gebiet von Wilna. — , Norsk Tidskrift for Sprogvidenskap“, Bd. XVIII, 1958. Ulvydas K. Vienaskaitos naudininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)ni, =i lietuvių kalboje. — Kn.: Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai. V., 1957. Ulvydas K. Dėl vienaskaitos galininko prieveiksmėjimo dabartinėje lietuvių kalboje. — ,,Lie- tuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. 2. ' Vidugiris A. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. — ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1959, t. 2. Vidugiris A. Zietelos tarmės įvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. 3. Vidugiris A. Veiksmažodžiai su priesagomis -inėti ir -dinėti Zietelos tarmėje. — „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, serija A“, 1961, t. 2. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1969, t. 11. Vidugiris A. Zietelos tarmės veiksmažodžio kaityba. — „Lietuvių kalbotyros klausimai““, 1973, t. 14. Vidugiris A. Zietelos tarmės būdvardis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1974, t. 15. Wolter E. Zur litauischen Dialektkunde. I Die Litauer im Kreise Slonim (Slanimas) Gouv. Grodno (Gardinas). — In.: Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 4. Heidelberg, 1899, A.BUAYTHPHUC HAPEYHE B 3ETAJIBCKOM I''OBOPE Pesome Hapeuns B 3eTs/IbCKOM roBOpe aHaJH3HPYIOTCS TJIABHLIM OGpa3OM B NjiaHe HX NPOHCXOXKe- HHSL H CJIOBOOGpa30BaHHs. Bojiburė Bcero B ropope HapeuHii, 06pa3oBaHHBIX OT HMEH CYUIECTBH- TeJIbHbIX (Hanp.: an perdienés, basaminéa, daūgikait, kūomet, namép, staigos, tauli) AMER TIPH- naraTeJibubix (artitkai, glu del, graita, nu'naik unu nin, pamacitku, slimslai) uv mecToumeHuii (Eon, Eonaik, itep, itiek, kadaik, n@kap, n@kur, netieka, Senaik, tédrin, vislép). CpaBHHTELHO HeMHOrO HapeuHė, KOTODpbIe 06pa3oBaHbl OT HMEH UKHCJIHTEJIbHbIX (Hanp.: dveité, dvejei, dvijosa, pirmaik, vienur viend) nu raaronos (apliiik, kap ragi). B rosope O0TMe4aloTCs TaKXe ClaBAHCKHE, B OCHOBHOM 6esiopyCCKHe, 3aHMCTBOBaHHUS (Hanp.: arsa, čista, indcei, nazot, nigdi, pésa, raptam, zdras, zaušddėi), Hapeunsi, OGpa3OBaHHbIe NO NPHMEPY COOTBETCTBEHHBIX CJABAHCKHX CJIOB (po dabarisamu, po naujomu, sa visai, visa ligu) w rubpunst (abikap, abikuF, napusdut). | CpaBHHTrejibuas CTeNeHb HapeuHi ofpasyercs uame npn noMomu cyddukca -es(t) (daugės, drutést, sviekést) u wnorpa -(i)au(st) (daugaist, langvai, taulaiist). FRO ras, ŲTO B NpOLIJIOM cybdukce -es(1) < *-esni Hcnosap3opascs Aas OGpa30BaHHA CpaBHHTEJIbHOH cTe- neHH HMEH NpHJIaTATEJIbH5IX CpeiHero poja, a -(i)au Ans Toit me cTeneHn napeunit. Ilpu o606u1en- HOM ynoTpeOjieHKHH cydduxca -est, cydėuKe -(i)aiį cTal BLITECHATbCA H TpHMEHATLCHA B Ka- yecTBe OCHOBHbIX (DOpM, Hanp.: labail gerai Ča būt; iš taulaū ūni's Ča; vikai ūnas aiti šei. Cpan- HHTe/IbHBIE (POPMBI HapeunHH KHHOT/Įa VIIOTDpeČJISIIOTCH C KOHTAMHHHDOBAHHbIM CydOukKcoM (i)au+ st: daugaūst, geraūst, vėlaūst. I|peBocxojiuasi crenens Hapeunii o6pa3yeTcsi NpH NMOMOLLH CJiaBAHCKON yacTHUb nai H OOpM cpaBHHTeJibHOH cTeneHH, Hanp.: ndidaugėst, ndimaZast, ndipigėst, uKorjia ndidaugaist, ndima- žaūst, ndivélaiist. Oopmwnt c cyddukcom -(i)dusa eme Gojee penku: ndiau(k)šiduša, ndidaugauša, ndipirmduS§a w unuorjia Ge3 uacTHubI nai: gerduša. 168 A. VIDUGIRIS ADVERB IN DER SIETELAS MUNDART Zusammenfassung Adverbien in der Sietelas Mundart werden hauptsdchlich im Plane ihrer Herkunft und Zu- sammenbildung analysiert. In der Mundart herrschen die Adverbien vor, die von den Substantiven (an pérdienés, basaminéa, daiigikaft, kiomet, namdp, staigds, tauli), von den Adjektiven (artitkai, glu'džei, graita, nu'naik oder niin, pamacitki, slimslai) und von den Pronomen (én, Čonaik, itep, itiek, kadaik, n@kap, n@kur, netieka, Senaik, tadrin, viselép) gebildet sind. Es gibt im Vergleich nicht viel Adverbien, die von den Zahlwértern (dveité, dvejei, dvijosa, pirmaik, vienurū viena) und von den Verben (aplink, kap ragi) gebildet sind. In der Mundart bemerkt man auch slawische, haupt- sdchlich belorussische Lehnworter (afiša, éista, inūčei, nazot, nigdi, pésa, raptam, zdras, zau§ odot), Adverbien, die nach dem Muster der entsprechenden slawischen Wėrter (po dabariséamu, po nau- Jjomu, sa visdi, visa ligu) und Hybriden (abikap, abikuf, na puSdut) gebildet sind. Komparativ der Adverbien wird meistens mit Hilfe des Suffixes -es(?) (daugės, dru'tėst, sviekést) und manchmal mit Hilfe des Suffixes -(i)au(st) (daugaiist, lang? ai, taulaiist) gebildet. Man setzt voraus, dal das Suffix -es(7) < *-esni in der Vergangenheit fiir die Bildung des Kompa- rativs der Adjektive sdchlichen Geschlechts gebraucht wurde und -(i)au fiir denselben Grad der Adverbien. Das Suffix -(i)aii wurde beim verallgemeinerten Gebrauch des Suffixes -esr hinausge- dringt und als Grundform gebraucht, z. B.: labaii geraii Ča bit; iš taulai ani's Ča; vikaii danas aiti Sei. Komparativ der Adverbien wird manchmal mit dem kontaminierten Suffix (i)au+ +st (daugaiist, geraiist, vélaiist) gebraucht. Superlativ der Adverbien wird mit Hilfe der slawischen Partikel rai und der Form des Kompa- rativs gebildet, z. B.: ndidaugést, ndimaZast, ndipigést, manchmal ndidaugaiist, ndimaZaiist, ndivé- laiist. Die Formen mit dem Suffix -(i) dua sind noch seltener (ndiau(k)stdusSa, ndidau@duSa, ndi- pirmauša), manchmal werden sie ohne Partikel nai gebraucht (gerdusa).