Veiksmažodžių valentingumo klausimu

GRAMATINES KATEGORIJOS IR JU RAIDA LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) N. SLIZIENE VEIKSMAZODZIU VALENTINGUMO KLAUSIMU Veiksmazodis ix visy kalbos daliy ypaé iSsiskiria savo konstrukcinémis savyemis. Dél to pastaruoju metu daugelio kalbininky jis laikomas sakinio centru, organizuojanéiu kitus sakinio Zodzius. B. Abramovas, visas Zodziy jungimosi potencijas suskirstes i icentrines, rodantias vieno zodzio priklausomuma kitam, ir igcentrines, rodan¢ias vieno Zodzio dominavima kitam Zodziui, pazyméjo, kad veiksmaZodis yra vienintelis, kuris sakinyje turi tik iScentrines potencijas (A6paMoB 1966). Ta veiksmazZodzio ypatybé prisijungti prie saves kitus ZodZius paskutiniuoju metu vis daZniau vadinama veiksmazodzio valentingumu, nors dél Sio reigkinio esmés ir apimties kalbininkai kol kas neturi vieningos nuomonés. Siame straipsnyje pabandysime bendrais bruozais apibidinti pagrindines valentingumo tyrinétojy koncepcijas ir nurodyti savo poziirj siuo klausimu. Daugiausia démesio bus skiriama veiksmaZodZiy valentingumo tyrinéjimams. 1. I8 VALENTINGUMO TYRINEJIMO ISTORIJOS Valentingumo terminas yra paimtas i§ chemijos ir pritaikytas tam tikroms Zodziy jungiamosioms potencijoms vadinti. Kalbos moksle pirmasis ji émé vartoti L. Tesniére’as, vienas Zymiausiy valentingumo teorijos kiréjy (1934; 1953; 1959). L. Tesniére’as kalbéjo tik apie veiksmazZodzio, kaip sakinio centro, valentinguma. Veiksmazodzio grupe jis palygino su nedidele drama, kurioje galima iskirti procesa, aktorius ir tam tikras aplinkybes. Struktirinés sintaksés plane — tai veiksmaZodis, veiksmo dalyviai (actants) ir aplinkybés (circonstants) (Tesniére 1959 : 102—29). Aktantai dalyyvauja veiksme nepriklausomai nuo savo aktyvumo, pavyzdZiui, sakinyje Alfredas duoda knygq Sarliui veiksmo dalyviai, be Alfredo, yra ir Sarlis bei knyga. Aktanty skaitius yra ribotas. Veiksmazodzio pajéguma prisijungti tam tikra kieki aktanty L. Tesniére’as palygino su atomo valentingumu ir taip pat pavadino valentingumu. Pagal aktanty skaitiu visus veiksmazodiius jis skirsté i avalentinius (be aktanty), vienvalentius (su vienu aktantu), dvivalentius (su dviem aktantais) ir trivalentius (su trimis aktantais) (Tesniére 1959 : 238-82). Aktantais L. Tesnigre’as laiké tik daiktavardzius arba jy ekvivalentus, be to, tik tris jy linksnius: subjekto vardininka ir objekto galininka bei naudininka. Visa kita jam — aplinkybés (circonstants), kuriy skaitius esas neribotas ir kurios reiSkiamos prieveiksmiais arba ju ekvivalentais. L. Tesniére’as nepaisé, kad ir tos jo vadinamosios aplinkybés veiksmazodiiui kartais yra bitinos, ir, klasifikuodamas veiksmazodzius, i jas neatsizvelgé. Dabar valentingumas suprantamas jau daug platiau. Kalbama ne tik apie veiksmazodiio, bet ir apie daiktavardZio, budvardzio, prieveiksmio valentinguma (Sommerfeldt 1971; Sommerfeldt — Schreiber 1974; 1975; Bondzio 1971 : 90-1). Tarybiniame kalbos moksle minimas i¥orinis ir vidinis valentingumas; pastarasis nustatomas Zodzio daliu lygmenyje (Crenanopa 1973 : 31 —61). Tagiau tiek tarybiniai, 107 tiek uZsienio kalbininkai daugiausia démesio skiria veiksmazodzio valentingumui, nes jis turi lemiamos reikSmés sakinio struktirai. Ypa€ daug Sioje srityje nuveikta vokieciu kalbininky?. Paskutiniuoju metu imta dométis ir lietuviy kalbos veiksmazodziy valentingumu (Tentouene 1970; Geniusiené 1971). Nors apie veiksmazodziy valentinguma daug raSyta, tatiau lig Siol dar néra vieningos nuomonés dél to, ka reikia juo laikyti, kokios jo ribos, kokiam lygmeniui jis priklauso, 0 tokiomis aplinkybémis negali biti kalbos ir apie viena visiems priimtina apibrézima. 1.1. Dél valentingumo apimties Supratimo 1.1.1. Vieni kalbininkai valentingumu linke laikyti yeiksmazodzio gramatinius rySius su visais nuo jo priklausomais ZodZiais, t. y. tai, kas vadinama dar ir veiksmazodZio sugebéjimu jungtis (,,couerarenbuas cnocobxoctp“, ,, Fiigungspotenz“). Pavyzdziui, S. Kacnelsonas, pirmasis tarybinéje kalbotyroje payartojes valentingumo termina, §j reiskinj apskritai apibrézé kaip ».Zodziy ypatybe tam tikru bidu realizuotis sakinyje ir jeiti j tam tikras kombinacijas su kitas Zodziais“ (Katueascon 1948 : 132)2. Sitaip suprastas valentingumas apima ne tik subjektinius ir objektinius, bet ir visus aplinkybinius veiksmaZodzio rySius su kitais ZodZiais. Tokia daugybé jungtiy negali biti relevantigka veiksmaZodziy sintaksiniam klasifikavimui. Pavyzdziui, daugelis aplinkybiniy nurodymy gali biti vos ne prie kiekvieno veiksmazodzio (vakar éjo, valgé, galvojo, lijo, diegé, dirbo ir kt.)°. Taip pla¢iai suprantant valentinguma, veiksmazZodZiai paprastai klasifikuojami tik pagal vadinamaji bitinaji, arba obligatorinj, valentinguma. Bitinuoju valentingumu laikomi tik tie veiksmaZodzZio rySiai su kitais Zodziais, kuriu realizavimo pakanka, kad sakinys bitu gramatiSkas. Visi kiti potencialis veiksmaZodzZio rySiai laikomi fakultatyviuoju valentingumu. Vis délto bitinojo ir fakultatyviojo valentingumo ribos dazniausiai bina nelabai aiSkios, nes juos skiriant sutapatinami du ne visai sutampantys kriterijai. Sakoma, kad bitinaja apsupti veiksmazodis pats determinuoja, kad jos reikalauja veiksmaZodzZio semantika, o fakultatyvioji apsuptis yra tik potenciali (Mouenyos 1969 : 66—9; Pocheptsov 1970 : 867; Geniusiené 1971 : 8). I8 kitos Ppusés, teigiama, kad bitinasis valentingumas sakinyje visada realizuojamas, kad biitinoji veiksmazZodzio apsuptis sudaro veiksmazodinio sakinio bitinaji minimuma, o nejtraukus kurios nors reikalaujamos formos, visa sintaksiné konstrukcija nepilna; tuo tarpu fakultatyvieji elementai yra nereguliaris, gali jungtis beveik prie kiekvieno veiksmazodZio, ir be jy sintaksiné konstrukcija nepraranda nei prasminio, nei struktatinio pilnumo (Aymonn 1958 : 113; Tlouenyos 1969 : 69; Geniugiené 1971 oo. Jletikuwa 1961 : 11; Bongupesa 1970 : 20; Veanunxosa 1965 : 85—6). I8§ tikruju veiksmazodZio reik’més determinuojama sintaksiné apsuptis ne visais atvejais visiskai realizuojama, kai kurie jos elementai gali likti nerealizuoti, ir nuo to nenukenéia nei konstrukcijos prasmé, nei struktira. PavyzdZiui, labai daznai sintaksinése konstrukcijose néra instrumentinés reik&més inagininko, ir dél to jis net laikomas fakultatyviu (Geniuiené 1971 : 12). Bet juk ji determinuoja tam * YDR kalbininkai pirmieji Parengé ir iSleido vokietiy kalbos veiksmazodziy valentingumoZodyna (Helbig—Schenkel 1969). 1973 m. pasirodé Sio Zodyno antrasis, prapléstas ir patobulintas. leidimas, kuris pakartotas 1975 m. (Helbig —Schenkel 1973; 1975). Be to, jie parengé specialiai va~ lentingumo klausimams skirta leidinj, Zr.: Beitraége zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. * Panagiai valentinguma apibrézé ir E. GeniuSiené: ,,Veiksmazodzio valentingumas yra jo sugebéjimas jungtis su daiktavardziu, biidvardziu ir kitomis kalbos dalimis“ (Geniuiené 1971: 8). ® ,Aplinkybiniy pozicijy diagnostiné jéga nedidelé, o daugeliu atveju praktiskai lygi nuliui. Sios Pozicijos gali jeiti j paciy jvairiausiy klasiy veiksmazodziy distribucine formule“, — rago J. Fomenka (®omenxo 1975: 6). Antra vertus: ,,I8 visos veiksmazodzio apsupties tik tie nariai yra relevantiski, kurie sudaro biitinaja veiksmazodzio distribucija, ypat tie, kuriy buvimo sakinyje reikalauja veiksmazodzio semantika“ (Pocheptsov 1970: 867). 108 tikry veiksmaZodZiy reikSmé (aria su traktorium, diré su peiliu, uzdavé su lazda ix pan.). Be to, ir Sis inagininkas kartais turi reik8més veiksmazZodZiy sintaksinei klasifikacijai. Pavyzdziui, (1) sakinyje, nors ir gali biti praleistas, jis rodo veiksmazZodZio blaskyti kitokiq reikSme ir kitoki sintaksinj vartojima, negu (2) sakinyje, kur jis nereikalingas. (1) Sirvis uodega blasko muses. (2) Merga blaxko (dulkina) miltuotus maixus. Taip pat ir prielinksninés konstrukcijos (3) ir (4) sakinyje galétu buti praleistos, ir be jy sakiniai nenustoty buve gramatiSki, taciau jas determinuoja veiksmazodzio reikSmé; jos net signalizuoja veiksmazZodzio dziauti skirtingas reikSmes: (3) Motina dziové drabuzius ant virvés. (4) Ji dziové if Zmoniy pinigus, drabuzius ir kitus daiktus. VeiksmazodzZio susigin¢yti bitinaisiais determinantais E. GeniuSiené (1971 : 13) laiko tik vardininka ir konstrukcija dé/ + kilmininkas, bet juk Sio veiksmazZodZio reikSmé suponuoja ir kontragento reikSmés realizacija, pavyzdZiui, sw + inagininkas (susigincijo — kas? su kuo? dél ko?). Taip pat ir veiksmaZodis pasakoti determinuoja ne tik agento vardininka ir turinio reikSmés prielinksnine konstrukcija (apie + galininkas), bet ir adresato naudininka (pasakoja — kas? kam? apie ka?). Taigi matome, kad bitinoji veiksmaZodzio aplinka, nustatyta atsiZvelgiant i jo determinuojamaja galia, ir bitinoji aplinka, iSskirta jos bitino sintaksinio realizavimo pagrindu, nesutampa. IS kur tad gali biti aiskios ribos tarp bitinojo ir fakultatyviojo valentingumo. 1.1.2. Kiti kalbininkai veiksmaZodZio valentingumu laiko tik tas jungimo potencijas, kurias suponuoja veiksmaZodzZio reikSmé ir kurios yra relevantiSkos veiksmazZodziy sintaksinei klasifikacijai. Pavyzdziui, G. Helbigas, bene daugiausia raSes apie veiksmaZodZiy valentinguma, Si reiSkinj apibiidino kaip veiksmaZodZio sugebéjima (Fahigkeit) atidaryti prie saves tam tikras ,,laisvas vietas“, kurias turi uzimti obligatoriniai arba fakultatyviis partneriai (Mitspieler) (Helbig —Schenkel 1975 : 49). Tie sakinio konstituentai, kurie jungiasi prie veiksmaZodZio, bet neuZima prie jo esanéiy ,,laisvy vietu“, G. Helbigo vadinami laisvaisiais nurodymais (freie Angaben). Pavyzdziui, veiksmazZodis wohnen ,,gyventi“ reikalauja vietos nurodymo, o sterben ,,mirti“ jo nereikalauja, plg.: Er wohnte in Dresden; Er starb in Dresden (Helbig—Schenkel 1975 : 38). G. Helbigas veiksmaZodZio valentinius partnerius nustato remdamasis sakinio gilumine struktira: joje yra bitinieji ir fakultatyvieji partneriai, bet néra laisvyuju nurodymy. Analizuodamas sakini, jis iiskiria Konstituentus, kurie atitinka loginio ptedikato argumentus — tie yra veiksmaZodZio partneriai. Tuos konstituentus, kurie gali biti traktuojami kaip potencialiis savarankiski predikatai, jis laiko laisvaisiais nurodymais. Pavyzdziui, sakinj Die Kinder badeten an der Spree G. Helbigas suskaido i Die Kinder badeten ir Das Baden war (geschah) an der Spree, vadinasi, vietos nurodymas nejeina i veiksmazodzio baden predikatine struktira kaip argumentas. O sakinys Berlin liegt an der Spree nesiduoda taip skaidyti, nes atitinka vienq dvivieti predikata R (a, b) (Helbig 1971 b: 274). Bitiniesiems ir fakultatyviesiems partneriams atskirti G. Helbigas naudojasi sakinio iSorinés struktiros démeny (konstituenty) eliminavimo transformacija: fakultatyviuosius partnerius galima praleisti, ir sakinys dél to nenustoja buves gramatiskas, o bitinyju partneriy praleisti negalima. Sie G. Helbigo pasiilyti kriterijai yra jdomis ir verti démesio, tatiau béda yra ta, kad pirmuoju jy, kuriam reikalingas aiSkus giluminés struktiros supratimas, sunku pasinaudoti. Giluminés struktiros savoka kalbos moksle kol kas apskritai néra labai aiSki, o G. Helbigas ja dar savaip supranta, laikydamas kazkokiu ,,pagalbiniu sintaksiniu lygmeniu“, kuris artimas loginei struktirai (1971b : 274) ir kuris nuo generatyvinés gramatikos giluminés struktiros skiriasi dar didesniu abstraktumu ir universalumu (1969 : 162). 109 1,2. Trys valentingumo lygmenys ir trys valentingumo tyrinétojy koncepcijos Siuo metu aktualus ir daug diskutuojamas klausimas, kokiam lygmeniui priklauso yalentingumo santykiai. NeaiSkumy atsirado dél valentingumo teorijos pradininko L. Tesniére’o kaltés, kuris Si dalykq paliko neaiSkines ir dar, kaip yra nutrodes W. Bandzio (1971 : 88), sumaiSé skirtingus lygmenis, identifikuodamas semantiniam-loginiam lygmeniui priklausantius aktantus ir linksnius-konstituentus, kurie priklauso gramatiniam lygmeniui. Dabar Sis klausimas paprastai keliamas Sitaip: ar valentingumas yra formali, ar abstrakti kategorija, ar jis priklauso raiSkos, ar turinio lygmeniui (Helbig 1971b : 279; Helbig —Schenkel 1975 : 63). Jeigu tai formali kategorija, ji gali biti tiriama kiekvienoje atskiroje kalboje kaip specifinis reiSkinys, o jeigu abstrakti — vadinasi,. ji yra universali ir gali biti apraSoma santykiy logikos priemonémis. 1.2.1. G. Helbigas kalba atskirai apie loginj, semantini ir sintaksinj valentinguma, kurie nustatomi atitinkamuose lygmenyse ir atspindi santyki tarp tikrovés, samonés ir kalbos (Helbig 1971b : 280; Helbig—Schenkel 1975 : 65—6). Loginis. valentingumas — tai tikrovés aplinkybés, formuluojamos kaip teiginiy struktiros, t. y. kaip predikatai su keliomis laisvomis vietomis; teiginio operatoriais paprastai laikomi veiksmaZodZiai, o loginio predikato argumentais — vardaZodZiai, tatiau svarbiausia ne $i kalbiné realizacija, o tai, kad kalbama apie loginj predikata su tam tikru skai¢iumi argumentu. Loginis valentingumas yra nekalbinis, vadinasi, universalus dalykas. Semantinis valentingumas — tai veiksmaZodZiy reikalavimas tam tikry konteksto partneriy su tam tikrais skiriamaisiais reik’més poZymiais ir negaléjimas turéti partneriy su kitokiais reik’més poZymiais. Taigi G. Helbigas semantiniu valentingumu laiko selekcinius apribojimus, kuriuos reguliuoja veiksmaZodZio ir jo partneriy semantinis tarpusavio derinimas. Semantinj valentinguma G. Helbigas supranta pla¢iau negu loginj ir, kaip toliau matysime, sintaksinj valentinguma. Loginis ir sintaksinis valentingumas apima tik veiksmazZodzZio ir jo partneriy rySius, o semantinis apima ir veiksmazZodzio rySius su laisvaisiais nurodymais; pastarieji, kaip teigia G. Helbigas, ,,sintaksiSkai gali biti laisvai pridedami ir atimami, o ribojami yra tik semantinio valentingumo“ (Helbig 1971b: 280). Kiti autoriai semantinj valentinguma apibrézia siauriau. PavyzdZiui, W. Flamigas (1971: 109) jj apibiidina Sitaip: ,, VeiksmaZodzZio semantinis valentingumas reguliuoja laisvy viety uzpildyma semantiSkai motyvuoty partneriy klasémis, t. y. veiksmazodZiai reikalauja partneriu — Zodziy su tam tikrais skiriamaisiais reikimés poZymiais pagal atitinkama vaidmenj tikrovés aplinkybése: agento, patiento, produkto, iSeities arba galinio taSko, vietos... Tinkamas partneris — Zodis parenkamas veiksmaZodzio ir jo papildytojy semantinio tarpusavio derinimo pagrindu, kuris sayo ruoztu motyvuojamas tikrovés aplinkybiy struktiros*. Sitaip suprantamas semantinis valentingumas savo apimtimi nesiskiria nuo loginio ir sintaksinio yalentingumo. Sintaksini valentinguma G. Helbigas apibidina kaip obligatorinj arba fakultatyvu laisvy viety uZpildyma; vietu skaitius ir pobiidis toks, kokio reikalauja veiksmazodis kiekvienoje atskiroje kalboje. G. Helbigas pabréZia, kad tie lygmenys, nors artimai tarpusavyje susije, néra identiSki ir negali biti izomorfi8kai pavaizduoti kaip einantys vienas po kito, nes ne visi abstraktiis santykiai kalboje vienodai realizuojami, jau nekalbant apie jy realizavima skirtingose kalbose. Pavyzdziui, veiksmazZodZiai helfen ,,padéti* ir unterstiitzen ,,t. p.“ suponuoja ta pati abstrakty logini santyki, kurj galima uZraSyti R (a, b), tatiau argumentas b sintaksiSkai skirtingai realizuojamas (helfen reikalauja naudininko, 0 unterstiitzen — galininko). Reikalingos specialios pervedimo iS vieno lygmens j kita taisyklés, tatiau jos turéty biti labai sudétingos, ir dél to kol kas jy niekas néra sukires (Helbig 1969 : 167; 1971 a : 43; Helbig — Schenkel 1975 : 68—9). Todél G. Helbigas valentinguma tiria kaip rai8kos lygmens formaly rei8kinj, savita kiekvienai atskirai kalbai. Jo i8eities taSkas — veiksmazZodzio rySiai su 110 kitais ZodZiais iSorinéje sakinio struktiroje, tatiau valentingumo nustatymo kriteriju jis vis délto ieSko giluminéje struktiroje (Helbig 1971b : 273—4). 1.2.2. Visai i8 kitos pusés prie Sio dalyko eina W. Bondzio ir W. Flamigas. ISeities taSku jie laiko aktualia ZodZio reikSme ir valentingumo pagrinda mato loginiame lygmenyje (Bondzio 1969; 1971 : 88—95; Flamig 1971 : 107—11). Veiksmazodzio konstrukcinis vaidmuo sakinyje atitinka loginio predikato vaidmenj teiginio funkcijoje, kuriq sudaro loginis predikatas ir jo laisvos vietos, pvz.: x miega, x nugali y. Teiginiy funkcijomis fiksuojamos tikrovés aplinkybés, atsispindéjusios samonéje kaip minties struktiros. Tikrovés aplinkybés logine prasme — tai individai ir jy pozymiai (ypatybés arba santykiai). I§ teiginio funkcijos matyti, ar atspindéta individo ypatybé, pvz., P(x), t. y. x turi ypatybe P (Auksas blizga), ar santykis tarp individy, pvz., R (x, y) t. y. x turi santykj R suy (Petras iesko Pauliaus). Pirmuoju atveju predikatus vienvietis, antruoju — dvivietis. Loginius santykius teiginio struktiroje atitinka semartiniai santykiai sakinio struktiroje. Vadinasi, teiginiy struktiros yra tam tikros tarpinés pagalbinés konstrukcijos, padedantios susieti sakinj ir sgmonéje atsispindéjusias tikrovés aplinkybes, nors abi sistemos néra visai vienareikSmés ir viena i§ kitos iSvedamos. W. Flamigas (1971 : 110) savo valentingumo koncepcija atvaizdavo triju lygmenu schema. Samonéje atsispindéjusiy tikrovés aplinkybiy pagrindu susidaro loginés (minties) struktiros, kurias reprezentuoja predikatas ir jo argumentai.’ Toliau eina semantinés struktiros. Jas reprezentuoja Zodziy semantinio tarpusavio derinimo santykiai, atsizvelgiant j tam tikrus vaidmenis tikrovés aplinkybése. Tre¢iasis lygmuo — sintaksinés struktiros, kurias reprezentuoja hierarchiniai santykiai tarp sakinio konstituenty. Loginés struktiros priklauso atbstrak¢iam nekalbiniam lygmeniui, o semantinés ir sintaksinés struktiros — konkretiems kalbos lygmenims. Abstrakéios santykiy struktiros loginiame lygmenyje sudaro ZodZiy valentingumo pagrinda. Laisvy viety skaitius priklauso nuo predikato abstraktaus turinio, kalbant apie veiksmazZodzio valentinguma — nuo veiksmazZodZio turinio. W. Bondzio ZodZiais, ,,turi valentinguma“ visy pirma reiSkia, kad kalbiné iSrai8ka savo abstraktaus turinio pagrindu turi laisvy viety santykiy logikos prasme (1969 : 234—5). Vadinasi, iSeities taSkas turi biti aktuali ZodZio reik8mé, o valentingumas yra reik8més ypatybé ir, kaip toks, bidingas ne tik veiksmaZodzZiams, bet ir kitoms kalbos dalims (plg. dar Bondzio 1971 : 89). PanaSiai ir K. E. Sommerfeldtas su H. Schreiberiu (1974 : 15) valentinguma nusako kaip i8 reikSmés iSplaukianti Zodzio pajégumq jungtis su kitais ZzodZiais. Valentingumo pagrindu laikant logines struktiras, savaime aiSku, kyla klausimas, kaip pereiti nuo abstraktaus loginio prie konkretaus kalbinio lygmens. Pats W. Fidmigas (1971 : 111) pazyméjo, kad hipotetiniai valentingumo modeliai ne visada sutampa su konkretiomis sakiniy struktiromis. Kai kurie modeliai, pasirodo, gali biti redukuojami. Si rei8kini, remdamasis Ch. F. Hockettu, W. Flamigas ai8kina taip. Morfemos valentingumas galis likti nepasotintas, o tada jis apima ir situacijos konteksta (,,... daB dann das Morphem seine Valenz in den Situationskontext erstrecke“). NeuZimtos laisvos vietos konkretiuose sakiniuose suyokiamos kaip konteksto ekonomija, o konstituentai laikomi zinomais ir visame kontekste turimi kaip prielaida. Laisvy viety skaitius, kaip loginio lygmens reiSkinys, nepriKlauso nuo to, ar iSoriniame lygmenyje jos uzpildomos konkretiais ZodZiais, ar ne, nes abstrak¢ius valentingumo modelius kiekvienu atveju reprezentuoja pilnos struktiros. Kai jie neatitinka kalbinés realizacijos, Flamigo nuomone, galima kalbéti apie jy fakultatyvy redukavima, bet ne apie fakultatyvius laisvy viety uZpildytojus ar fakultatyvy valentinguma. Toks poiiiiris iplaukia i§ grynai loginio valentingumo supratimo. Kalbédamas apie abstrak¢iy valentingumo modeliy realizavima, W. Bondzio (1969 : 236—9; 1971 : 95—100) sidlo lyg ir tam tikras pervedimo i§ vieno lygmens i kita taisykles, tatiau reikia sutikti su G. Helbigu, kad jos Siam reikalui toli grazu néra pakankamos. UZpildant laisvas vietas, neuztenka Zinoti Zodzio — valentingumo 111 turétojo — pobidj ir gramating forma. W. Bondzio taip pat pabrézia reikala atsizvelgti j uzpildymo varianty galimuma, kai ta patia abstrak¢ia santykiy struktara atitinka ne viena, 0, sakysime, dvi kalbinés realizacijos, tatiau neaiSku, kaip tatai numatyti, remiantis loginiu lygmeniu. Tiesa, vienoje vietoje W. Bondzio prasitaré, kad reikSmés analizés rezultatai gali biti palyginami su kalbos praktika arba laisvy viety analizé gali biti pradedama nuo kalbinés vartosenos, kad galima bitu nustatyti, kurie konstituentai uzima laisvas vietas (Bondzio 1969 : 238), tatiau Siy minéiy toliau neplétojo ir nesukonkretino. 1.2.3. W. Bondzio ir W. Flamigo pazitiroms artima ir J. Apresiano valentingumo koncepcija, tik jo pozitris daugiau semantinis‘. Jo démesio centre yra Zodzio reik§mé ir i8 jos iSplaukiantys semantiniai valentingumai, dél kuriy jis gali prisijungti sintaksi8kai priklausomus Zodzius (Anpecan 1974 : 119 tt.). Zodzio semantiniu valentingumy skai¢ius sutampa su jo Zymimos situacijos dalyviy skaigiumi. Analizuodamas situacija, J. Apresianas naudojasi logikos priemonémis ir atvaizduoja ja kaip sudétinj predikata. Sudétinius predikatus jis skaido i paprastesnius ir tada nustato bendra ty predikaty valentingumy skaitiy. Pavyzdziui, veiksamazodzio coo6ujamb Zymima situacija autorius nusako Sitaip: asmuo A kauzuoja asmeni B Zinoti fakta C. Predikatas coo6wamo suskaidomas i du Ppaprastesnius dvivietius predikatus katzuoti ir Zinoti, kuriems valentingumas B yra bendras. Vadinasi, valentingumy yra trys, ir coo6wamo yra trivalentis veiksmazodis (1974 : 122)5, Toks valentingumy skaitiaus nustatymas yra semantiskai gerai motyvuotas, ta¢iau reikia pasakyti, kad toli grazu nelengvas dalykas semantiSkai nusakyti kiekvieno Zodzio (pavyzdziui, kiekvieno veiksmazodzio) Zymima situacija ir suskaidyti ja atitinkantj sudétinj predikata. Galbit tai pasidarys jimanoma, semantiniams tyrinéjimams pasiekus atitinkama lygi. Analizuodamas Zodzio Zymima situacija, J. Apresianas nustato ne tik jo semantiniy valentingumy skaitiy, bet ir ju pobiidj (subjekto, objekto, adresato, kontragento, instrumento ir kt. reikSmes). Turédamas Siuos duomenis, jis sudaro valdymo modelj, kuris atspindi valentingumy morfologinio realizavimo galimybes. Valdymo modelyje turi biti uZfiksuoti visi galimi kiekvieno semantinio valentingumo morfologinés raiSkos bidai, pavyzdzZiui, veiksmazodzio xadeamoca turinio (t. y. eksplikacinés) reikSmés valentingumas gali biti realizuotas Salutiniu sakiniu (nadetce, umo ycneulHO oKOKUY yxusepcumem) arba prielinksnine konstrukcija (Hadetce Ha YcnewHoe oKOHYaKUe yaueepoumema) (1974 : 143). Skirtingu zodziu tie patys semantiniai valentingumai realizuojami dar jvairiau, plg. instrumento realizacijas: pesamb Hoocom, npoleame c napatuiomom, cmpeaamb us pyocea, KYpUmb MpyOKy, npoyedume uepes mapaio, mepemo Ha mepke (1974 : 146). Pagaliau kai kuriy Zodziy vienas kitas semantinis valentingumas visai nerealizuojamas, pavyzdziui, veiksmaZodzio pas6uxmosamo valentingumy skaitius toks, kaip ir 3a6uxmoéame, taviau vienas jy licka nerealizuotas, plg. sa6unmoeame pyxy mapaeti, bet pasbuxmocame pyky (1974 : 147). Tokia morfologiniy realizacijy ivairove vargu ar galima visa numatyti valdymo modelyje, iSeities ta’ku laikant Zodziy reikime ir i§ jos iSplaukianéius semantinius valentingumus bei remiantis vien tik kalbos mokéjimu. Panasiai kaip G. Helbigas kalba apie bitina ir fakultatyvy sintaksinj valentinguma, J. Apresianas (1974 : 149 tt.) kalba apie valentingumy sintaksinj bitinuma ir fakultatyyuma, nustatoma sakinyje eliminavimo bidu. Tuos reiSkinius jis sieja su yalentingumy turiniu bei morfologine raiSka ir nurodo, pavyzdziui, kad subjek- * J. Apresianas valentinguma tiria tik tiek, kiek tai reikalinga jo semantinéms studijoms. Valentingumas jj domina kaip tam tikra pagalbiné priemoné, padedanti semantiskai aprasyti Zodziu reikSmes. ® Panasiai skaidyti ZodZiy reikSmes siiilo ir W. Bondzio (1971: 92—4). Pavyzdiiui, veiksmaZodzio duoti reik8me jis suskaido Sitaip: A daro, kad B turéty C. Sia iSraiSka jis uzraso kaip funktoriaus struktiira A daro : B turi C. Tais atvejais, kai objektas atsiranda kaip veiksmo rezultatas funktoriaus struktira yra A daro: B yra (egzistuoja), kai objektas dél veiksmo poveikio kinta —> A daro : B turi ypatybe e arba A daro: B yrae. 112 to ir objekto valentingumai sintaksiSkai bitini esti daZniau negu instrumento ir vietos, o Siedu — da%niau negu prieZasties ir laiko, be to, gryni linksniai daZniau pasirodo bitini negu priclinksninés konstrukcijos. Ta¢iau svarbiausia tai, kad bet kuris valentingumas vieniems ZodZiams gali biti sintaksiSkai bitinas, kitiems — fakultatyvus. Skirtingai nuo kity tyrinétojy, J. Apresianas, be to, dar kalba apie valentingumu semantini bitinuma ir fakultatyvuma (1974 : 124—5). Kai kurie valentingumai atrodo labai galimi, nors semantiSkai ne visai bitini, pavyzdZiui, tikslo valentingumas prie orientuoto judéjimo veiksmazodziu (eiti valgyti, bégti pirkiniy). Nustatant Zodzio valentine struktira, sitloma atsiZvelgti i tokius valentingumus, bet kartu specialiai aptarti jy semantini fakultatyvuma. . 1.2.4, I§ aptarty koncepcijy iSrySkéja trys pozitriai j veiksmaZodziy valentinguma: sintaksinis, loginis ir semantinis. G. Helbigui svarbiausia veiksmaZodZio rySiai su kitais ZodZiais sintaksiniame, iSoriniame lygmenyje. I yalentinguma jis Zitri kaip praktikas, kuriam reikia apibrézti kiekvieno yeiksmazZodzio vartojimo aplinka, t. y. nurodyti, su kokiy klasiy ZodZiais ir kokiomis jy formomis tas veiksmaZodis vartojamas sakinyje, taip pat nurodyti, kurie jo partneriai yra bitini, o kurie fakultatyvis. Visi Sie nurodymai labai naudingi taisyklingy sakiniy modeliy sudarymui ir ypaé praver¢ia mokantis svetimy kalby. G. Helbigas nesistengia atsakyti j klausima, kodeél veiksmaZodis reikalauja vienu ZodZiy formy ir nereikalauja kitu, kas lemia jo turimy laisvy viety skaitiu, ZodZiu, kas sudaro valentingumo pagrinda. Si klausima jis palieka nuoSalyje, nors ir pripazista, kad daugeliu atvejy vis délto yra tiesioginis rySys tarp valentingumo ir reiksmés, kad yalentiniai ir distribuciniai santykiai apskritai yra semantiniy reigkiniy atspindys. Dél to neatsitiktinai, pavyzdziui, daugumas davima ir praneSima reiSkianciy veiksmaZodZiy ide. kalby Seimoje yra trivalenéiai, nes jie savo turiniu suponuoja davéja (praneSéja), ka nors duodama (praneSama) ir gavéja ir semantiskai reikalauja agento, objekto ir tikslo. Pagaliau, semantiniai santykiai kaip tik per valentinius ir distribucinius santykius gali biti struktiri8kai aptiuopiamai ir formaliai apraSyti (Helbig —Schenkel 1975 : 60). Antra vertus, G. Helbigo giluminé struktira vis délto atrodo labai artima loginiam lygmeniui (jeigu ne visai su juo sutampa). Vadinasi, sutam tikromis iSlygomis galima sakyti, kad ir jis valentingumo pagrinda mato abstraktiame loginiame lygmenyje, 0 jo realizavima sieja su konkreéiais kalbos lygmenimis. J. Apresianas j valentinguma Zitri taip pat kaip praktikas, tik jo tikslas kitoks — ne sintaksé, o semantika. Kadangi ZodZio valentinés ypatybés iSplaukia iS jo leksinés reikimés, vadinasi, Zinant ZodZio valentingumo modelj, galima semanti8kai apraSyti jo reikSme. W. Bondzio ir W. Flamigui daugiau ripi tai, kas sudaro valentingumo pagrinda, jie stengiasi atsakyti i klausima, kodél veiksmaZodis (ar kitas kuris Zodis, nes yalentingumas — tai ne vien tik veiksmazodio ypatybé) turi tam tikra skaitiu laisvu vietu, kurios turi biti uZpildomos atitinkamomis Zodziy formomis. Tatiau, daugiausia démesio kreipiant i hipotetiniy yalentingumo modeliy sudarymg zodZiu reikSmés pagrindu, sintaksinio realizavimo Klausimai W. Bondzio ir W. Flamigui atsiduria lyg ir nuoSalyje. Taigi pagal visas tris minétasias koncepcijas (loging, semanting ir sintaksine) valentingumas suvokiamas maZdaug vienodai: ta pati jo apimtis, tos patios egzistavimo prielaidos, tatiau poZitiriai i ji skirtingi, o dél to, Zinoma, skiriasi ir apibrézimai. 2. KAS YRA VEIKSMAZODZIU VALENTINGUMAS, KOKIE JO BUDINGIEJI BRUO ZAI 2.1. Tiriant veiksmazodZiu valentinguma, visy pirma iSkyla klausimas, kokia turéty biti jo apimtis: ar jis apima visus galimus veiksmaZodzZio rySius su kitais Zodiiais, ar tik tuos, kuriuos suponuoja veiksmazodzio reikSmé. Jau ankstiau buvo 8. Gramatinés kategorijos ir ju raida 113 nurodyta, kad platusis valentingumo supratimas mazai teduoda praktinés naudos (Zr. 1. 1. 1.), be to, jis neturi bendro teorinio pagrindo. [ viena suplakamos ir veiksmaZodzio reikSmés salygojamos jungimosi potencijos, turingios subklasifikacine reik’- me, ir grynai gramatinis veiksmazZodZio pajégumas prisijungti kitus Zod¥ius bei ju formas, kuris bidingas veiksmazZodziams apskritai (plg. Anpecau 1974 : 120). Visy veiksmazodzio potencijy realizavimas sukuria jo sintaksinio vartojimo aplinka, arba distribucija, kuri paprastai apibidinama kaip visuma apsuptiu (konteksty), kuriose gali eiti vienas ar kitas kalbinis elementas, prieSpastatytu toms apsuptims, kuriose jis eiti negali (Axmanopa 1966 : 137)%, Taigi, atrodo, bity tikslingiau, kalbant apie veiksmaZodzio valentinguma, apsiriboti tik tomis jungimosi potencijomis, kurios iSplaukia i§ veiksmaZodZio reiksmés. 2.2. Kiekviena i8 trijy minéty valentingumo koncepeiju akcentuoja viena valentingumo puse — logine, semantine arba sintaksine. Tatiau, suabsoliutinus kutia nors viena i8 jy, nepakankamai démesio skiriama kitoms. Todél savaime kyla mintis, kad yalentinguma reikéty tirti kaip daugiasluoksnj reiSkini, kurio pagrindas yra abstrakéiame lygmenyje, o realizacija — konkretiuose kalbiniuose lygmenyse’. Negalima izoliuotai kalbéti apie loginj, semantini ir sintaksinj valentinguma, nes tai Vieno ir to paties reiSkinio skirtingos pusés, sudarantios dialektine vienybe. Jeigu valentinguma tirsime tik kaip sintaksinj reiSkinj, negalésime nustatyti veiksmaZodzio laisvy vietu, o tuo patiu ir partneriy skaiciaus, jeigu tirsime ji tik kaip logini ar semantinj reiSkinj, neturésime jo kalbinio realizavimo aiskaus vaizdo. Vadinasi, valentinguma reikia tirti visuose trijuose lygmenyse®. Kadangi valentingumui aktualus ne tik predikato argumenty skaidius, bet ir ju semantinés reikSmés (agento, patiento, adresato, instrumento ir pan.), atrodo, bity tikslinga kalbéti apie abstrakty loginj-semantinj lygmeni, kuriame nustatomas veiksmazZodZio, kaip predikato, laisvy viety skaiéius ir ju semantinis turinys. KonkreCiame semantiniame kalbos lygmenyje nustatomos semantiskai motyvuoty Zodzin Klasés ar net atskiri ZodZiai, kurie gali, kaip partneriai, uzimti veiksmazodiio laisvas vietas. Sintaksiniame kalbos lygmenyje nustatoma veiksmazodzio partneriy morfologiné forma, be to, tik Siame lygmenyje atskiriami batinieji ir fakultatyvieji partneriai. 3. VEIKSMAZODZIU VALENTINGUMO NUSTATYMAS 3.1. Kadangi veiksmazZodziy valentingumas apima tik i§ reik’més iSplaukianGias jungimosi potencijas, vadinasi, tyrinétojo iSeities taSkas turi biti veiksmazZodziy reikSmé. Kiekyienas veiksmazZodis zymi tam tikra situacija, kurioje dalyvauja tam tikras skaigius apibrézZtos reik’més nariy — situacijos dalyviu, arba aktanty. Pavyzdziui, veiksmaZodis pjauti ,,atskirti dali, réZiant a8triu daiktu“ Zymi situacija, kurioje bitinai turi dalyvauti trys aktantai: kas pjauna (agentas), ka pjauna (patientas) ir su kuo pjauna (instrumentas). Vadinasi, Sia situacija galima uZfiksuoti kaip predikata su trimis laisvomis vietomis: R (x, y, z). Tas vietas turi uZpildyti argumentai, kuriy vienas turi agento, kitas — patiento, o tretias — instrumento reikSme. ° G. Helbigas ir W. Schenkelis (1975: 50) distribucija laiko tik veiksmazodzio partneriy morfologine ir semantine charakteristika, t. y. kokybine valentingumo puse, nors éia pat, remdamiesi Z. S. Harrisu, kalbinio elemento distribucija jie apibidina kaip suma visy apsupéiu, kuriose jis Pasitaiko. Sj prieStaravima jau yra pastebéjusi M. Stepanova (1973: 19). * Pilg. Sommerfeldt — Schreiber 1971: 227, kur teigiama, kad loginiu valentingumu grindZiamas. sintaksinis ir semantinis valentingumas. Véliau (1974: 21) autoriai Sia mintj kiek modifikavo, sakydami, kad sintaksinis valentingumas yra sukurtas loginio-semantinio valentingumo pagrindu. ® Panagiai valentinguma interpretuoja W. A. Buchbinderis (1971: 284), kuris sako, kad valentingumas savo esme apima tiek logini, tiek ir visus tris kalbinius lygmenis. Trys jo skiriami kalbiniai lygmenys — tai gramatinis, leksinis-semantinis ir uzualinis, kuriuo autorius laiko Zodziy specifines jungimo taisykles, naudojamas ,,kalbos jausmo“ pagrindu. 114 Konkreciame kalbos lygmenyje predikatas — tai veiksmazodis, 0 argumentai — tam tikros formos ZodZiai ar konstrukcijos, kuriy reik’mé derinasi su minétomis agento, patiento ir instrumento reikSmémis ir semantiSkai sutinka su veiksmaZodZio reik’me. Kadangi situacijoje dalyvauja instrumentas, vadinasi, agento vaidmenj atlicka asmuo; patientas — tai daiktai, kuriuos galima pjauti, o instrumento vaidmenj paprastai atlieka peilis, pjiklas, dalgis, tam tikros ma¥inos ir pan. Vadinasi, veiksmaZodis pjauti turi tris partnerius — daiktavardZius (arba jy ekvivalentus), kurie, pavartoti atitinkamomis formomis, vienas Zymi veikianti asmenj ir turi agento reikSme, kitas Zymi veikiamajj daikta ir turi patiento reikSme, o trecias zymi daikta, su kuriuo veiksmas atliekamas, ir turi instrumento reikime. Remdamiesi savo kalbos mokéjimu, galime sukurti atitinkamas sintaksines realizacijas: (5) Tévas pjauna Sienq (su) dalgiu. (6) Kolitkieciai pjauna javus (su) kombainais. Tikriname, ar visi veiksmaZodzio partneriai bitini: (5a) Tévas pjauna Sienq. (5b) *Tévas pjauna (su) dalgiu. (Sc) *Tévas pjauna. (5d) *Pjauna Sienq (su) dalgiu. (6a) Kolikieciai pjauna javus. (6b) *Kolitkieciai pjauna (su) kombainais. (6c) *Kolitkieciai pjauna. (6d) *Pjauna javus (su) kombainais. Matome, kad instrumenta zymintis daiktavardzio jnagininkas, vienas arba su prielinksniu su, gali biti praleistas, ir dél to sakiniai nenustoja buve gramatiSki, vadinasi, Sis veiksmazodZio pjauti partneris yra fakultatyvus. Praleidus veikéjo vardininka ar veikiamojo dalyko galininka, sakiniai pasidaro nepilni (tokie sakiniai galimi tik platesniame kontekste, kai juose nutyléti dalykai buvo paminéti anks¢iau arba yra gerai Zinomi pokalbio dalyviams). Tam tikrais atvejais, kai sakinyje néra veikéjo vardininko, veikéja nurodo veiksmazZodzio galiinés (plg. Kommancknit 1965 : 173 tt.), pvz.: Kada pjausite rugius?; Pjauk, ko stovi; Vakar pjovéme Sieng ligi sutemstant; Seniau rugius su pjautuvais pjaudavo (veikéjas apibendrintas). Taigi veiksmazodZio pjauti valentingumo sintaksinj modeli Siuo atveju galima atvaizduoti formule S,VS, (S; / suS;)°, kur fakultatyvusis partneris idétas i skliaustus. Fakultatyviuoju nariu gali biti arba daiktavardzio inagininkas, arba jnagininkas su prielinksniu su. Zenklas / Zymi Siy formy alternacija. Tatiau galimos ir kitokios veiksmazZodZio pjauti realizacijos, pvz.: (7) Kombainas ne tik pjauna javus, bet ir kulia. Cia daiktavardzio vardininkas turi ne agento (t. y. veikéjo, kuris atlieka veiksma savo iniciatyva), bet instrumento reikSme, o tuo atveju agentas sakinyje jau nebegali biti realizuotas (plg. Fillmore 1969a), ir veiksmazodzio pjauti valentingumas sintaksiSkai realizuojamas pagal modelj S,VS,. Cia ypat ai’kiai pasirodo semantinio ir sintaksinio valentingumo tarpusavio ry3ys ir salygotumas. VeiksmazZodzio sintaksiné realizacija priklauso nuo to, kokia jo reikalaujamo vardininko semantiné reikSmé. Kai veiksmaZodis pjauti reiSkia daikto galéjima pjauti, a8truma, jis daZniausiai vartojamas tik su vienu partneriu — vardininku, ta¢iau visiSkai galimas yra ir galininkas, nes negalima isivaizduoti pjovimo situacijos be pjaunamojo dalyko (plgAmpecan 1974 : 149). (8) Ar tavo dalgis dar pjauna? (9) Sitas pjitklas ir qzuolq pjauna. ® Formulése vartojami Sie simboliai: S — daiktavardis (arba jo ekvivalentas), n — yardininkas, g — kilmininkas, d — naudininkas, a — galininkas, i — jnagininkas, loc — vietininkas, il — iliatyvas, pS;ee — prielinksninékonstrukcija, turinti krypties reikSme, PSjoc — prielinksniné konstrukcija, turinti vietos reik8me ir pan. ee 115 Pocheptsoy G. G. Constructional Analysis of Sentence Structure, — In: Actes Du X® Congrés International des Linguistes. T. IT. Bucarest, 1970, p. 865—9. Sommerfeldt K. E. Zur Valenz des Adjektivs. — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 2, 8.413 +7. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Untersuchungen zur syntaktischen und semantischen Valenz deutscher Adjektive (1). — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 4, §.227—231. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive. Leipzig, 1974, Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Zu einem Worterbuch der Valenz und Distribution der Substantive. — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1975, Hf. 2, S.112—119. Tesniére L. Comment construire une syntaxe. — In: Bulletin de la Faculté des lettres a Strasbourg, 1934. Tesniére L. Esquisse d’une syntaxe structurale. Paris, 1953. Tesniére L. Eléments de syntaxe structurale. Paris, 1959. A6pamos B. A. Cuntaxcuueckne norenyuu raarona (B conoctapjeHHH c¢ noTeHWMAMM zpyrux wactelt peyu). — ,,Hayynute goKaagpl BBIcIeii mkou. Dunonornueckne HayKu“, 1966, tT. 3, c. 35-44. Anmous B. T. Sapepuiennocts KOHCTPYKUHH Kak SABIeHHe CHHTaKcHUeCKOii tbopmar. — ,,BoNIpOCbi si3biKOsHaHHA", 1958, No 1, c. 111-117. Aqjmouu B. [. Crpyxtypuniit Kapkac 91@MeHTapHoro HpeqioxeHHA B COBPEMeHHBIX repMaHcKHX s3bIkax. — B ku.: CrpykTypHo-Tunonornueckoe onucanne COBpeMeHHBIX repMaHcKHX sispikos. M., 1966, c. 167—197. Anpecsu IO. J. Sxcnepumentansuoe HccaeQOBaHHe CeMaHTHKH pyccKoro raarosa. M., 1967. Anpecsau 10. JI. Jlexcuyeckaa cemautuxa. M., 1974. Axmanosa O. C. Caozapp auursuctuuecknx TepmHHos. M., 1966, Bonasipesa M. M. O coueraemoctu, AMcTpHOyuHH, BaleHTHOCTH B CHHTaKcuce. — »¥ YeHBIe sanuckh MITIMMA. Bonpocst POMaHO-repMaHcKolt dusosnorun“, 1970, Tr. 55, c. 12—23. Teniomene E. Ill. Banentuocruue kaacen sToBcKoro Paaroaa H CHCTeMa CHHTAaKcH¥ecKHX ctpyktyp. — B ku.: Cantarmatuka, napagqurmatuKa H HX B3auMOjselicraHe Ha ypoBHe cHHTakcuca. Matepuaabt Kondepenunu. Pura, 1970, c. 58—60. Wsanyukosa E. A.O CTPYKTypHOH daky.1bTaTHBHOCTH H CTPYKTYpHOl OOA3aTebHOCTH B CHHTakcuce. — ,.Bonpocb! s3bikosnauna, 1965, No 5, c. 84-94. KauneasconC. J.0 rpaMMaTHyeckoli KaTeropun. — ,,Becrunx JITY “, 1948, No2, c. 114—134. Konmanckuit T. B. Jloruka u CTpyKtypa s3pika. M., 1965. Jleiikuna B. M. Hekoropsie acnexTst XapakTepHcTukH BawleHTHOCTell. — ,,JloKnaybl Ha KOHtbepentun 10 o6paboTKe HH@OpMalHH, MalHAHHOMy Tepesody H aBTOMaTHYecKOMy 4TeHHIO Texcta“, 1961, Bin. 5. Mouwenyos I. T. O npunnunax cuyrarmatayeckoit Kaaccuukaynn raaronos. — ,Hayunie AOKIaAbl BbIcMel KONE. OunOnOrMuecKHe Hayku“, 1969, No3, c. 65—76. Crenanoga M. JI. Teopusa BaeHTHOcTH H BasleHTHBIii ananu3. M., 1973. ®omeuko JO. B. Taaronn ncuxuyeckoro BosJelicTBHA B PyCCKOM s3bIKe. — B Ku.: Bonpocst TeOpHH pycckoro sa3bika. Hopocu6upex, 1975, c. 3—22. Yecuoxoga JI. J. O gaxyastatusnocra O6ssaTeTbHOCTH KOMMOHeHTOB cHHTaKcHUeCKOit emp yeTy pt. — B xu.: Bonpocs: cuntakcuca Pycckoro s3bIKa. Poctos-Ha-Jlony, 1973, c. 3-10. H. CULMKEHE K BOMPOCY O PIAPOJIbHOM BAJIEHTHOCTH Pe3me Ha ocose anasusa tpex CYULECTBYIOULHX KOHUeNUHi BaNeHTHOCTH, a HMeHHO: JorH4eckoit, ceMaHTHYeCcKkOH H CHHTaKCHYecKOli, TipeACcTaBuTenamMH KOTOPbIX SABJIAIOTCH COOTBETCTBEHHO B. Bougz3uo c B. ®a9amurom, IO. J. Anpecan u I. Xeab6ur, B cratse yeaetca BBIBOJ, 4TO pa3JIHUHA M@K]ly HHMH COCTOST TObKO B HHTepnperanHy BaJICHTHOCTH, a CYUIHOCTL 3TOrO ABICHHA HMH NOHHMAeTCA O2MHAKOBO. Kaxnan KOHUCNUHA BbIABHraeT Briepex OwHYy CTOPOHYy BaJIeHTHOCTh, JIOrHyecKyw, CeMaHTHYeCK y1O HK CHHTaKCHYeCK yIO — H HejqooueHHBaeT Apyrue. TloaTOMY ABTOPy TloKa3aJIOCb BO3MOXKHEIM H We1ecoo6pa3HbIM 3TH KOHeMLHK O6beqHHHTH, H raiaTOJIbHYIO BaJICHTHOCTb PaCCMaTPHBaTb Ha BCeX Tpex ypoBHAX — a6cTpakTHOM JIOTHKO-CeMaHTH4eCKOM H KOHKP€THEIX A3bIKOBbIX C@MaHTHYeCKOM H CHHTAKCHYCCKOM, TaK KaK BCe 3TH CTOPOHBbI BaJl€HTHOCTH OOpasyloT AHaeKTHYeCKOe e_HHCTBO. OcHoBa rnaro.tbHOli BaJIeHTHOCTH HaxoqUTcH Ha aOcTpaKTHoM, a ee peaM3auHA — Ha KOHKpeTHEIX ypopuax. Ha a6cTpakTHOM JlorHKO-cemaHTHY€CKOM YPOBHE C NOMOMbIO IpequKaTHEIX CTpyKTyp ycTaHaBIMBaeTCA YHC0 CBOOOAHEIX MeCT pH Tilaroue H OllpesenmoTcH ceMaHTHYeCKHe 3HaueHHA HX MOTeHIMAAbHBIX sanmloinuTesieli coOTBETCTBCHHO ONpefeeHHBIM pom (areHTa, NaTHeHTa H T..) yacTHHKOB O603Ha¥aemoli ruaTOJIOM CHTYyalluH, Ha KOHKPpeTHOM CHHTAKCHYeCKOM YypoBHe ompezenserca TpaMMaTuyeckasa 122 qpopMa 3anosHuTesei cao6osHbIxX MecT — NapTHepos raaroia M ycTaHaBsMBaeTcA UX O6A3aTeJIbHOCTb HJIH (pakyJIbTATHBHOCTb, a Ha CeMaHTHYeCKOM — aeTCA UX CeMaHTHYeCKad XapakTepHcTHKa. Takum o6pa30M, MOf BasleHTHOCTBIO raarona aBTOpOM MOHHMaeTCA ero CHOCcOOHOCTh Ha -OCHOBAHHH CBOETO 3HAYCHHA OTKPLITh ONpeseeHHOe YHCIO CBOGOMHBIX MeCT, KOTOPbIe Ha KOHKpeTHOM SI3KIKOBOM ypOBHe 3alOmHaloOTCA OG6AHTaTOpHEIMM HAM cbaKyAbTATHBHEIMH MapTHepaMH. -Cpo6ofuble MecTa — 9TO COveTATeTbHBIe NOTeHNMH rviaro1a, OOycNOBAeHHbIe ero ceMaHTHKOil, a MapTHepbl — c1OBOtoOpMbI HJIH KOHCTPyKUHM C ONpesereHHEIM CeMaHTHYeCKHM 3HayeHHeM. Tipu mpaktuyeckom onpefesenun BaneHTHOCTH raaroma HCXO{HO! TOUKOI ABAMeTCA TularojbHoe 3Hayenne. [aarooM o603HayaeTca cuTyanuA JelicTBHI, B KOTOpOl yuacTByeT OnpezeJICHHOe YHCO AKTAHTOB, BLINONHAIOMIMX ONpexenenHEIe pom. AnamH30M CHTyallMM yCTaHaBJIHBaeTCA JIOTHKO-CeMaHTHYeCKad CTPyKTypa BaJleHTHOCTH raaroma, KOTOPad NoOKasbIBAaeT YHC.10 CBOOOJHBIX MCT MPH r.1aroule H HX CeMaHTHYeCKoe cofepmanue. Ha OcHOBaHHH Toro, TO y TpaMMaTHYeCKHX Majexkeli H NpeANORKHBIX KOHCTPYKUMi TOKe HMeeTCA ONpeAeeHHOe CeMaHTHYeCKoOe cofepxanne (cm. Fillmore 1968), a6crpaktHaa norMKo-cemaHTHyecKad CTpyKTypa CpaBHuRaeTca C KOHKPeTHBIMH CHHTAKCHYCCKHMH KOHCTPyKUMAMH, H TakHM OOpasoM ONpesenseTCA YHCNO iH rpammatuyeckas cpopma TpeGyembix riaroiom napTHepos. IIpumMeneHuem K CHHTaKCHYeCKOl KOHCTPYKUMH TpalctpopMallHH SIMMHHHpOBaHHA yCTaHaB.MBaeTCA UX OOA3ATeMBHOCTS HM pakyJIbTaTHBHOcTb. Tora 3alMcbipaeTcA CHHTaKCHYeCKaA MOjeb BaleHTHOCTH riarona. Tak Kak y OOJbIIMHCTBA T1aTO.1OB HMe€TCA HECKO/bKO 3HaveHHli, MPHTOM HeKOTOPHIe raaronEl ciocoOHbI BHINOJHAT Pa3s/IHYHble CHTHHHKaTHBHbIe (PyHKUHH, a CHrHMUKATUBHbIe pasHUHA CBASAHBI ¢ pasaHuHAMM CHHTaKCHYecKoro yrloTpe6eHHA, y raarojoB ObIBaeT MO HecKOAbKy Moseveli BaJICHTHOCTH. BbifBHTb BCe MOJeJH BaTeHTHOCTH [1aro.ia BO3MOKHO TOJbKO TPH HaMyHH [OcTaTOuHOrO MaTepHalia, HJOCTpHpylomlero cHHTaKcuyecKoe ynoTpe6eHHe STOrO raarovia. Hakone, faeTcd ceMaHTHYecKad XapaKTepHCTHKa BaJIeHTHOCTH, T.e. OMpeqenseTcH, KaKue CEMAHTHYCCKHE KIaCCbl C/IOB (HJIH OTA@bHbIe C10Ba) MOFyT 3aN0JHHTb NMO3HIHH B CHHTAKCH- ~wecKoil ~MOZeJIH. N. SLIZIENE ZUR FRAGE DER VALENZ DES VERBS Zusammenfassung Auf Grund der Analyse der drei bestehenden Auffassungen der Valenz, namlich der legischen, der semantischen und der syntaktischen, ist die Schluffolgerung gezogen, da sie sich nur in der Interpretierung der Valenz unterscheiden, wahrend sie in ihrem Wesen gleich sind. Jede Auffassung hebt nur eine Seite der Valenz hervor, wahrend die anderen nicht vollstandig beriicksichtigt werden. Die Autorin erachtet es fiir méglich und zweckmifig alle drei Auffassungen zu vereinen und die verbale Valenz auf drei Ebenen zu betrachten, namlich auf der abstrakten logisch-semantischen Ebene und auf den konkreten sprachlichen Ebenen, der semantischen und der syntaktischen, weil alle erwahnten Aspekte der Valenz eine dialektische Einheit bilden. Die Grundlage der verbaJen Valenz besteht auf abstrakten, ihre Realisation aber auf den konkreten Ebenen. Auf der abstrakten logisch-semantischen Ebene wird mit Hilfe der pradikativen Strukturen die Zahl der Leerstellen beim Verb festgestellt und die semantische Bedeutung der potentiellen Erganzungen bestimmt in Abhingigkeit von der Rolle der Komponenten der verbalen Situation. Auf der konkreten syntaktischen Ebene wird die grammatische Form der Mitspieler des Verbs und ihr obligatorischer bzw. fakultativer Charakter bestimmt, auf der semantischen Ebene wird ihre Bedeutung charakterisiert. Auf diese Weise versteht man unter der Valenz des Verbs seine Fahigkeit auf Grund seiner Bedeutung eine bestimmte Zahl von Leerstellen um sich herum zu eréffnen, die auf einer konkreten Sprachebene durch obligatorische oder fakultative Mitspieler zu besetzen sind.