Veiksmažodžių valentingumo klausimu

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) N. SLIŽIENĖ VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMO KLAUSIMU Veiksmažodis iš visų kalbos dalių ypač išsiskiria savo konstrukcinėmis savy- bėmis. Dėl to pastaruoju metu daugelio kalbininkų jis laikomas sakinio centru, organizuojančiu kitus sakinio žodžius, B. Abramovas, visas žodžių jungimosi po- tencijas suskirstęs į įcentrines, rodančias vieno žodžio priklausomumą kitam, ir išcentrines, rodančias vieno žodžio dominavimą kitam žodžiui, pažymėjo, kad veiksmažodis yra vienintelis, kuris sakinyje turi tik išcentrines potencijas (A6pa- MOB 1966). Ta veiksmažodžio ypatybė prisijungti prie savęs kitus žodžius pasku- tiniuoju metu vis dažniau vadinama veiksmažodžio valentingumu, nors dėl šio reiškinio esmės ir apimties kalbininkai kol kas neturi vieningos nuomonės. Šiame straipsnyje pabandysime bendrais bruožais apibūdinti pagrindines valentingumo tyrinėtojų koncepcijas ir nurodyti savo požiūrį šiuo klausimu. Daugiausia dėmesio bus skiriama veiksmažodžių valentingumo tyrinėjimams. 1. IŠ VALENTINGUMO TYRINĖJIMO ISTORIJOS Valentingumo terminas yra paimtas iš chemijos ir pritaikytas tam tikroms žodžių jungiamosioms potencijoms vadinti. Kalbos moksle pirmasis jį ėmė vartoti L. Tesniėre'as, vienas žymiausių valentingumo teorijos kūrėjų (1934; 1953; 1959). L. Tesniėre'as kalbėjo tik apie veiksmažodžio, kaip sakinio centro, valentingumą. Veiksmažodžio grupę jis palygino su nedidele drama, kurioje galima išskirti procesą, aktorius ir tam tikras aplinkybes. Struktūrinės sintaksės plane — tai veiksmažo- dis, veiksmo dalyviai (actants) ir aplinkybės (circonstants) (Tesniėre 1959 : 102—29), Aktantai dalyvauja veiksme nepriklausomai nuo savo aktyvumo, pavyzdžiui, sa- kinyje Alfredas duoda knygą Šarliui veiksmo dalyviai, be Alfredo, yra ir Šarlis bei knyga. Aktantų skaičius yra ribotas. Veiksmažodžio pajėgumą prisijungti tam tik- rą kiekį aktantų L. Tesniėre'as palygino su atomo valentingumu ir taip pat pavadi- no valentingumu. Pagal aktantų skaičių visus veiksmažodžius jis skirstė į avalenti- nius (be aktantų), vienvalenčius (su vienu aktantu), dvivalenčius (su dviem aktan- tais) ir trivalenčius (su trimis aktantais) (Tesniėre 1959 : 238 — 82). Aktantais L. Tes- niere’as laikė tik daiktavardžius arba jų ekvivalentus, be to, tik tris jų linksnius: subjekto vardininką ir objekto galininką bei naudininką. Visa kita jam — aplinky- bės (circonstants), kurių skaičius esąs neribotas ir kurios reiškiamos prieveiksmiais arba jų ekvivalentais. L. Tesniėre'as nepaisė, kad ir tos jo vadinamosios aplinkybės veiksmažodžiui kartais yra būtinos, ir, klasifikuodamas veiksmažodžius, į jas neatsi- žvelgė. « Dabar valentingumas suprantamas jau daug plačiau. Kalbama ne tik apie veiks- mažodžio, bet ir apie daiktavardžio, būdvardžio, prieveiksmio valentingumą (Som- merfeldt 1971; Sommerfeldt — Schreiber 1974; 1975; Bondzio 1971 : 90— 1). Tary- biniame kalbos moksle minimas išorinis ir vidinis valentingumas; pastarasis nusta- tomas žodžio dalių lygmenyje (CrenanoBa 1973 : 31—61). Tačiau tiek tarybiniai, 107 tiek užsienio kalbininkai daugiausia dėmesio skiria veiksmažodžio valentingumui, nes jis turi lemiamos reikšmės sakinio struktūrai. Ypač daug šioje srityje nuveikta vokiečių kalbininky!. Paskutiniuoju metu imta domėtis ir lietuvių kalbos veiksma- žodžių valentingumu (T'enromene 1970; Geniušienė 1971). Nors apie veiksmažodžių valentingumą daug rašyta, tačiau lig šiol dar nėra vieningos nuomonės dėl to, ką reikia juo laikyti, kokios jo ribos, kokiam lygmeniui jis priklauso, o tokiomis aplinkybėmis negali būti kalbos ir apie vieną visiems pri- imtiną apibrėžimą. 1.1. Dėl valentingumo apimties supratimo 1.1.1. Vieni kalbininkai valentingumu linkę laikyti veiksmažodžio gramati- nius ryšius su visais nuo jo priklausomais žodžiais, t. y. tai, kas vadinama dar ir veiksmažodžio sugebėjimu jungtis (,,coueratesbHasi CIocoOHOcTs“, „Fūgungs- potenz“). Pavyzdžiui, S. Kacnelsonas, pirmasis tarybinėje kalbotyroje pavarto- jęs valentingumo terminą, šį reiškinį apskritai apibrėžė kaip „žodžių ypatybę tam tikru būdu realizuotis sakinyje ir įeiti į tam tikras kombinacijas su kitas žodžiais“ (Kannenbcox 1948 : 132)2. Šitaip suprastas valentingumas apima ne tik subjekti- nius ir objektinius, bet ir visus aplinkybinius veiksmažodžio ryšius su kitais žodžiais. Tokia daugybė jungčių negali būti relevantiška veiksmažodžių sintaksiniam klasifi- kavimui. Pavyzdžiui, daugelis aplinkybinių nurodymų gali būti vos ne prie kiekvieno veiksmažodžio (vakar ėjo, valgė, galvojo, lijo, diegė, dirbo ir kt.)?. Taip plačiai suprantant valentingumą, veiksmažodžiai paprastai klasifikuojami tik pagal vadinamąjį būtinąjį, arba obligatorinį, valentingumą. Būtinuoju valentin- gumu laikomi tik tie veiksmažodžio ryšiai su kitais žodžiais, kurių realizavimo pa- kanka, kad sakinys būtų gramatiškas. Visi kiti potencialūs veiksmažodžio ryšiai laikomi fakultatyviuoju valentingumu. Vis dėlto būtinojo ir fakultatyviojo valentingumo ribos dažniausiai būna ne- labai aiškios, nes juos skiriant sutapatinami du ne visai sutampantys kriterijai. Sa- koma, kad būtinąją apsuptį veiksmažodis pats determinuoja, kad jos reikalauja veiksmažodžio semantika, o fakultatyvioji apsuptis yra tik potenciali (ITouenios 1969 : 66—9; Pocheptsov 1970 : 867; Geniušienė 1971 : 8). Iš kitos pusės, teigia- ma, kad būtinasis valentingumas sakinyje visada realizuojamas, kad būtinoji veiks- mažodžio apsuptis sudaro veiksmažodinio sakinio būtinąjį minimumą, o neįtrau- kus kurios nors reikalaujamos formos, visa sintaksinė konstrukcija nepilna; tuo tar- pu fakultatyvieji elementai yra nereguliarūs, gali jungtis beveik prie kiekvieno veiks- mažodžio, ir be jų sintaksinė konstrukcija nepraranda nei prasminio, nei pie) rinio pilnumo (Anon 1958 : 113; IlouenuoB 1969 : 69; Geniušienė 1971 : Jlefikuna 1961 : 11; BoaawipeBa 1970 : : 20; VlBanumkoBa 1965 : 85-6). Iš tik! rųjų S lksmažodžio reikšmės determinuojama sintaksinė apsuptis ne visais atvejais visiškai realizuojama, kai kurie jos elementai gali likti nerealizuoti, ir nuo to nenu- kenčia nei konstrukcijos prasmė, nei struktūra. Pavyzdžiui, labai dažnai sintaksi- nėse konstrukcijose nėra instrumentinės reikšmės įnagininko, ir dėl to jis net laikomas fakultatyviu (Geniušienė 1971 : 12). Bet juk jį determinuoja tam 1 VDR kalbininkai pirmieji parengė ir išleido vokiečių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodyną (Helbig— Schenkel 1969). 1973 m. pasirodė šio žodyno antrasis, praplėstas ir patobulintas. leidimas, kuris pakartotas 1975 m. (Helbig— Schenkel 1973; 1975). Be to, jie parengė specialiai va- lentingumo klausimams skirtą leidinį, žr.: Beitrdge zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. 2 Panašiai valentingumą apibrėžė ir E. Geniušienė: ,,Veiksmažodžio valentingumas yra jo sugebėjimas jungtis su daiktavardžiu, būdvardžiu ir kitomis kalbos dalimis“ (Geniušienė 1971: 8). 3 »sAplinkybiniy pozicijų diagnostinė jėga nedidelė, o daugeliu atveju praktiškai lygi nuliui. Šios pozicijos gali įeiti į pačių įvairiausių klasių „veiksmažodžių distribucinę formulę“, — rašo J. Fomenka (Pomenko 1975: 6). Antra vertus: „Iš visos veiksmažodžio apsupties tik tie nariai yra relevantiški, kurie sudaro būtinąją veiksmažodžio distribuciją, ypač tie, kurių buvimo sakinyje reikalauja veiksmažodžio semantika“ (Pocheptsov 1970: 867). 108 tikrų veiksmažodžių reikšmė (aria su traktorium, dūrė su peiliu, uždavė su lazda it pan.). Be to, ir šis įnagininkas kartais turi reikšmės veiksmažodžių sintaksinei klasi- fikacijai. Pavyzdžiui, (1) sakinyje, nors ir gali būti praleistas, jis rodo veiksmažodžio blaškyti kitokią reikšmę ir kitokį sintaksinį vartojimą, negu (2) sakinyje, kur jis nereikalingas. (1) Širvis uodega blaško muses. (2) Merga blaško (dulkina) miltuotus maišus. | Taip pat ir prielinksninės konstrukcijos (3) ir (4) sakinyje galėtų būti praleistos, ir be jų sakiniai nenustotų buvę gramatiški, tačiau jas determinuoja veiksmažodžio reikšmė; jos net signalizuoja veiksmažodžio džiauti skirtingas reikšmes: (3) Motina džiovė drabužius ant virvės. (4) Ji džiovė iš žmonių pinigus, drabužius ir kitus daiktus. Veiksmažodžio susiginčyti būtinaisiais determinantais E. Geniušienė (1971 :13) laiko tik vardininką ir konstrukciją dé/ + kilmininkas, bet juk šio veiksmažodžio reikšmė suponuoja ir kontragento reikšmės realizaciją, pavyzdžiui, su + įnaginin- kas (susiginčijo — kas? su kuo? dėl ko?). Taip pat ir veiksmažodis pasakoti deter- minuoja ne tik agento vardininką ir turinio reikšmės prielinksninę konstrukciją (apie + galininkas), bet ir adresato naudininką (pasakoja — kas? kam? apie ką?). Taigi matome, kad būtinoji veiksmažodžio aplinka, nustatyta atsižvelgiant į jo determinuojamąją galią, ir būtinoji aplinka, išskirta jos būtino sintaksinio reali- zavimo pagrindu, nesutampa. Iš kur tad gali būti aiškios ribos tarp būtinojo ir fa- kultatyviojo valentingumo. 1.1.2. Kiti kalbininkai veiksmažodžio valentingumu laiko tik tas jungimo po- tencijas, kurias suponuoja veiksmažodžio reikšmė ir kurios yra relevantiškos veiks- mažodžių sintaksinei klasifikacijai. Pavyzdžiui, G. Helbigas, bene daugiausia rašęs apie veiksmažodžių valentingumą, šį reiškinį apibūdino kaip veiksmažodžio sugebė- jimą (Fahigkeit) atidaryti prie savęs tam tikras „,laisvas vietas“, kurias turi užimti obligatoriniai arba fakultatyvūs partneriai (Mitspieler) (Helbig— Schenkel 1975 : 49). Tie sakinio konstituentai, kurie jungiasi prie veiksmažodžio, bet neužima prie jo esančių „laisvų vietų“, G. Helbigo vadinami laisvaisiais nurodymais (freie Anga- ben). Pavyzdžiui, veiksmažodis wohnen „,gyventi“ reikalauja vietos nurodymo, o sterben „mirti“ jo nereikalauja, plg.: Er wohnte in Dresden: Er starb in Dresden (Helbig—Schenkel 1975 : 38). G. Helbigas veiksmažodžio valentinius partnerius nustato remdamasis sakinio gilumine struktūra: joje yra būtinieji ir fakultatyvieji partneriai, bet nėra laisvųjų nurodymų. Analizuodamas sakinį, jis išskiria Konstituentus, kurie atitinka loginio predikato argumentus — tie yra veiksmažodžio partneriai. Tuos konstituentus, kurie gali būti traktuojami kaip potencialūs savarankiški predikatai, jis laiko laisvai- siais nurodymais. Pavyzdžiui, sakinį Die Kinder badeten an der Spree G. Helbigas suskaido į Die Kinder badeten ir Das Baden war (geschah) an der Spree, vadinasi, vietos nurodymas neįeina į veiksmažodžio baden predikatinę struktūrą kaip argu- mentas. O sakinys Berlin liegt an der Spree nesiduoda taip skaidyti, nes atitinka vie- ną dvivietį predikatą R (a, b) (Helbig 1971 b: 274). Būtiniesiems ir fakultatyviesiems partneriams atskirti G. Helbigas naudojasi sakinio išorinės struktūros dėmenų (konstituentų) eliminavimo transformacija: fakultatyviuosius partnerius galima praleisti, ir sakinys dėl to nenustoja buvęs gra- matiškas, o būtinųjų partnerių praleisti negalima. Šie G. Helbigo pasiūlyti kriterijai yra įdomūs ir verti dėmesio, tačiau bėda yra ta, kad pirmuoju jų, kuriam reikalingas aiškus giluminės struktūros supratimas, sunku pasinaudoti. Giluminės struktūros sąvoka kalbos moksle kol kas apskritai nėra labai aiški, o G. Helbigas ją dar savaip supranta, laikydamas kažkokiu „pagal- biniu sintaksiniu lygmeniu“, kuris artimas loginei struktūrai (1971b : 274) ir kuris nuo generatyvinės gramatikos giluminės struktūros skiriasi dar didesniu abstrak- tumu ir universalumu (1969 : 162). 109 1.2. Trys valentingumo lygmenys ir trys valentingumo tyrinėtojų koncepcijos Šiuo metu aktualus ir daug diskutuojamas klausimas, kokiam lygmeniui pri- klauso valentingumo santykiai. Neaiškumų atsirado dėl valentingumo teorijos pra- dininko L. Tesniėre'o kaltės, kuris šį dalyką paliko neaiškinęs ir dar, kaip yra nu- rodęs W. Bandzio (1971 : 88), sumaišė skirtingus lygmenis, identifikuodamas seman- tiniam-loginiam lygmeniui priklausančius aktantus ir linksnius-konstituentus, kurie priklauso gramatiniam lygmeniui. Dabar šis klausimas paprastai keliamas šitaip: ar valentingumas yra formali, ar abstrakti kategorija, ar jis priklauso raiškos, ar turinio lygmeniui (Helbig 1971b : 279; Helbig— Schenkel 1975 : 63). Jeigu tai formali kategorija, ji gali būti tiriama kiekvienoje atskiroje kalboje kaip specifinis reiškinys, o jeigu abstrakti — vadinasi, ji yra universali ir gali būti aprašoma santykių logikos priemonėmis. 1.2.1. G. Helbigas kalba atskirai apie loginį, semantinį ir sintaksinį valentin- gumą, kurie nustatomi atitinkamuose lygmenyse ir atspindi santykį tarp tikrovės, sąmonės ir kalbos (Helbig 1971b : 280; Helbig— Schenkel 1975 : 65—6). Loginis valentingumas — tai tikrovės aplinkybės, formuluojamos kaip teiginių struktūros, t. y. kaip predikatai su keliomis laisvomis vietomis; teiginio operatoriais paprastai laikomi veiksmažodžiai, o loginio predikato argumentais — vardažodžiai, tačiau svarbiausia ne ši kalbinė realizacija, o tai, kad kalbama apie loginį predikatą su tam tikru skaičiumi argumentų. Loginis valentingumas yra nekalbinis, vadinasi, univer- salus dalykas. Semantinis valentingumas — tai veiksmažodžių reikalavimas tam tikrų konteks- to partnerių su tam tikrais skiriamaisiais reikšmės požymiais ir negalėjimas turėti partnerių su kitokiais reikšmės požymiais. Taigi G. Helbigas semantiniu valentingu- mu laiko selekcinius apribojimus, kuriuos reguliuoja veiksmažodžio ir jo partnerių semantinis tarpusavio derinimas. Semantinį valentingumą G. Helbigas supranta plačiau negu loginį ir, kaip toliau matysime, sintaksinį valentingumą. Loginis ir sintaksinis valentingumas apima tik veiksmažodžio ir jo part- nerių ryšius, o semantinis apima ir veiksmažodžio ryšius su laisvaisiais nurodymais; pastarieji, kaip teigia G. Helbigas, „sintaksiškai gali būti laisvai pridedami ir atimami, o ribojami yra tik se- mantinio valentingumo“ (Helbig 1971b: 280). Kiti autoriai semantinį valentinguma apibrėžia siauriau. Pavyzdžiui, W. Flamigas (1971: 109) jį apibūdina šitaip: ,,VeiksmaZodZio semantinis valentingumas reguliuoja laisvų vietų uzpildy- mą semantiškai motyvuotų partnerių klasėmis, t. y. veiksmažodžiai reikalauja partnerių — žodžių su tam tikrais skiriamaisiais reikšmės požymiais pagal atitinkamą vaidmenį tikrovės aplinkybėse: agento, patiento, produkto, išeities arba galinio taško, vietos... Tinkamas partneris — žodis paren- kamas veiksmažodžio ir jo papildytojų semantinio tarpusavio derinimo pagrindu, kuris savo ruožtu motyvuojamas tikrovės aplinkybių struktūros“. Šitaip suprantamas semantinis valentingumas sa- vo apimtimi nesiskiria nuo loginio ir sintaksinio valentingumo. Sintaksinį valentingumą G. Helbigas apibūdina kaip obligatorinį arba fakulta- tyvų laisvų vietų užpildymą; vietų skaičius ir pobūdis toks, kokio reikalauja veiks- mažodis kiekvienoje atskiroje kalboje. G. Helbigas pabrėžia, kad tie lygmenys, nors artimai tarpusavyje susiję, nėra identiški ir negali būti izomorfiškai pavaizduoti kaip einantys vienas po kito, nes ne visi abstraktūs santykiai kalboje vienodai realizuojami, jau nekalbant apie jų reali- zavimą skirtingose kalbose. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai helfen „,padėti“ ir unter- stiitzen „t. p.“ suponuoja tą patį abstraktų loginį santykį, kurį galima užrašyti R (a, b), tačiau argumentas b sintaksiškai skirtingai realizuojamas (/elfen reikalau- ja naudininko, o unterstiitzen — galininko). Reikalingos specialios pervedimo iš vieno lygmens į kitą taisyklės, tačiau jos turėtų būti labai sudėtingos, ir dėl to kol kas jų niekas nėra sukūręs (Helbig 1969 : 167; 1971 a : 43; Helbig— Schenkel 1975: 68 —9). Todėl G. Helbigas valentinguma tiria kaip raiškos lygmens formalų reis- kinį, savitą kiekvienai atskirai kalbai. Jo išeities taškas — veiksmažodžio ryšiai su 110 kitais žodžiais išorinėje sakinio struktūroje, tačiau valentingumo nustatymo kriteri- jų jis vis dėlto ieško giluminėje struktūroje (Helbig 1971b : 273—4). 1.2.2. Visai iš kitos pusės prie šio dalyko eina W. Bondzio ir W. Flūmigas. Išeities tašku jie laiko aktualią žodžio reikšmę ir valentingumo pagrindą mato logi- niame lygmenyje (Bondzio 1969; 1971 : 88—95; Flamig 1971 : 107—11). Veiksma- žodžio konstrukcinis vaidmuo sakinyje atitinka loginio predikato vaidmenį teigi- nio funkcijoje, kurią sudaro loginis predikatas ir jo laisvos vietos, Dpvz.: x miega, x nugali y. Teiginių funkcijomis fiksuojamos tikrovės aplinkybės, atsispindėjusios sąmonėje kaip minties struktūros. Tikrovės aplinkybės logine prasme — tai indi- vidai irjų požymiai (ypatybės arba santykiai). Iš teiginio funkcijos matyti, ar atspindėta individo ypatybė, pvz., P(x), t. y. x turi ypatybę P (Auksas blizga), ar santykis tarp individų, pvz., R (x,y) t.y. x turi santykį R suy (Petras ieš- ko Pauliaus). Pirmuoju atveju predikatas vienvietis, antruoju — dvivietis. Logi- nius santykius teiginio struktūroje atitinka semartimiai santykiai sakinio struktūroje. Vadinasi, teiginių struktūros yra tam tikros tarpinės pagalbinės konstrukcijos, pa- dedančios susieti sakinį ir sąmonėje atsispindéjusias tikrovės aplinkybes, nors abi sistemos nėra visai vienareikšmės ir viena iš kitos išvedamos. W. Flamigas (1971 : 110) savo valentingumo koncepciją atvaizdavo trijų lygmenų schema. Sąmonėje atsispindėjusių tikrovės aplinkybių pagrindu susidaro loginės (minties) struktūros, kurias reprezentuoja predikatas ir jo argumentai. To- liau eina semantinės struktūros. Jas reprezentuoja žodžių semantinio tarpusavio de- rinimo santykiai, atsižvelgiant į tam tikrus vaidmenis tikrovės aplinkybėse. Trečia- sis lygmuo — sintaksinės struktūros, kurias reprezentuoja hierarchiniai santykiai tarp sakinio konstituentų. Loginės struktūros priklauso atbstrakčiam nekalbiniam lygmeniui, o semantinės ir sintaksinės struktūros — konkretiems kalbos lygmenims. Abstrakčios santykių struktūros loginiame lygmenyje sudaro žodžių valentin- gumo pagrindą. Laisvų vietų skaičius priklauso nuo predikato abstraktaus turinio, kalbant apie veiksmažodžio valentingumą — nuo veiksmažodžio turinio. W. Bon- dzio žodžiais, „turi valentingumą“ visų pirma reiškia, kad kalbinė išraiška savo ab- straktaus turinio pagrindu turi laisvų vietų santykių logikos prasme (1969 : 234—5). Vadinasi, išeities taškas turi būti aktuali žodžio reikšmė, o valentingumas yra reikš- més ypatybė ir, kaip toks, būdingas ne tik veiksmažodžiams, bet ir kitoms kalbos dalims (plg. dar Bondzio 1971 : 89). Panašiai ir K. E. Sommerfeldtas su H. Schrei- beriu (1974 : 15) valentingumą nusako kaip iš reikšmės išplaukiantį žodžio pajė- gumą jungtis su kitais žodžiais. Valentingumo pagrindu laikant logines struktūras, savaime aišku, kyla klausi- mas, kaip pereiti nuo abstraktaus loginio prie konkretaus kalbinio lygmens. Pats W. Flamigas (1971 : 111) pažymėjo, kad hipotetiniai valentingumo modeliai ne vi- sada sutampa su konkrečiomis sakinių struktūromis. Kai kurie modeliai, pasirodo, gali būti redukuojami. Šį reiškinį, remdamasis Ch. F. Hockettu, W. Flaūmigas aiš- kina taip. Morfemos valentingumas galįs likti nepasotintas, o tada jis apima ir si- tuacijos kontekstą (,,... daB dann das Morphem seine Valenz in den Situations- kontext erstrecke“). Neužimtos laisvos vietos konkrečiuose sakiniuose suvokiamos kaip konteksto ekonomija, o konstituentai laikomi žinomais ir visame kontekste turimi kaip prielaida. Laisvų vietų skaičius, kaip loginio lygmens reiškinys, nepri- klauso nuo to, ar išoriniame lygmenyje jos užpildomos konkrečiais žodžiais, ar ne, nes abstrakčius valentingumo modelius kiekvienu atveju reprezentuoja pilnos struk- tūros. Kai jie neatitinka kalbinės realizacijos, Flimigo nuomone, galima kalbėti apie jų fakultatyvų redukavimą, bet ne apie fakultatyvius laisvų vietų užpildytojus ar fakultatyvų valentingumą. Toks požiūris išplaukia iš grynai loginio valentingumo supratimo. Kalbėdamas apie abstrakčių valentingumo modelių realizavimą, W. Bondzio (1969 : 236—9; 1971 : 95—100) siūlo lyg ir tam tikras pervedimo iš vieno lygmens į kitą taisykles, tačiau reikia sutikti su G. Helbigu, kad jos šiam reikalui toli gražu nėra pakankamos. Užpildant laisvas vietas, neužtenka žinoti žodžio — valentingumo 111 turėtojo — pobūdį ir gramatinę formą. W. Bondzio taip pat pabrėžia reikalą atsižvelgti į užpildymo variantų galimumą, kai tą pačią abstrakčią santykių struktū- rą atitinka ne viena, o, sakysime, dvi kalbinės realizacijos, tačiau neaišku, kaip tatai numatyti, remiantis loginiu lygmeniu. Tiesa, vienoje vietoje W. Bondzio prasi- tarė, kad reikšmės analizės rezultatai gali būti palyginami su kalbos praktika arba laisvų vietų analizė gali būti pradedama nuo kalbinės vartosenos, kad galima būtų nustatyti, kurie konstituentai užima laisvas vietas (Bondzio 1969 : 238), tačiau šių minčių toliau neplėtojo ir nesukonkretino. 1.2.3. W. Bondzio ir W. Flūmigo pažiūroms artima ir J. Apresiano valentingu- mo koncepcija, tik jo požiūris daugiau semantinis*. Jo dėmesio centre yra žodžio reikšmė ir iš jos išplaukiantys semantiniai valentingumai, dėl kurių jis gali prisijung- ti sintaksiškai priklausomus žodžius (Anpecan 1974 : 119 tt.). Žodžio semantiniy valentingumy skaičius sutampa su jo žymimos situacijos dalyvių skaičiumi. Anali- zuodamas situaciją, J. Apresianas naudojasi logikos priemonėmis ir atvaizduoja ją kaip sudėtinį predikatą. Sudétinius predikatus jis skaido į paprastesnius ir tada nustato bendrą tų predikatų valentingumų skaičių. Pavyzdžiui, veiksamažodžio coobdujamo žymimą situaciją autorius nusako šitaip: asmuo A kauzuoja asmenį B žinoti faktą C. Predikatas coobujame suskaidomas į du paprastesnius dviviečius predikatus kauzuoti ir žinoti, kuriems valentingumas B yra bendras. Vadinasi, valentingumų yra trys, ir coobwjams yra trivalentis veiksmažodis (1974 : 122)°. Toks valentingumų skaičiaus nustatymas yra semantiškai gerai motyvuotas, tačiau reikia pasakyti, kad toli gražu nelengvas dalykas semantiškai nusakyti kiekvieno žodžio (pavyzdžiui, kiekvieno veiksmažodžio) žymimą situaciją ir suskaidyti ją ati- tinkantį sudėtinį predikatą. Galbūt tai pasidarys įmanoma, semantiniams tyrinėji- mams pasiekus atitinkamą lygį. Analizuodamas žodžio žymimą situaciją, J. Apresianas nustato ne tik jo seman- tinių valentingumų skaičių, bet ir jų pobūdį (subjekto, objekto, adresato, kontra- gento, instrumento ir kt. reikšmes). Turėdamas šiuos duomenis, jis sudaro valdy- mo modelį, kuris atspindi valentingumų morfologinio realizavimo galimybes. Val- dymo modelyje turi būti užfiksuoti visi galimi kiekvieno semantinio valentingumo morfologinės raiškos būdai, pavyzdžiui, veiksmažodžio Hadeamscs turinio (t. y. eksplikacinės) reikšmės valentingumas gali būti realizuotas šalutiniu sakiniu (naderoce, umo ycnetuiko oKOH4Y Yykueepcumem) arba prielinksnine konstrukcija (naderoce Ha Yycnewrnoe OKOH4UaHue Yykueepcumema) (1974 : 143). Skirtingų žodžių tie patys semantiniai valentingumai realizuojami dar įvairiau, plg. instrumento reali- zacijas: pesams HONCOM, npbizamo Cc napaturomoM, CIMPEASiMb U3 PYNCoS, Kypumo mpyoKy, npoyedums 4uepe3 mapa, mepemo Ha mepke (1974 : 146). Pagaliau kai kurių žodžių vienas kitas semantinis valentingumas visai nerealizuojamas, pavyz- džiui, veiksmažodžio pas6urmosamo valentingumų skaičius toks, kaip ir 3a60urmo- samo, tačiau vienas jų lieka nerealizuotas, plg. 3a0uxmosamo pyky mapaeil, bet pas6uxmosamo pyxy (1974 : 147). Tokią morfologinių realizacijų įvairovę Vargu ar galima visą numatyti valdymo modelyje, išeities tašku laikant žodžių reikšmę ir iš jos išplaukiančius semantinius valentingumus bei remiantis vien tik kalbos mokėjimu. Panašiai kaip G. Helbigas kalba apie būtiną ir fakultatyvų sintaksinį valentin- gumą, J. Apresianas (1974 : 149 tt.) kalba apie valentingumų sintaksinį būtinumą ir fakultatyvumą, nustatomą sakinyje eliminavimo būdu. Tuos reiškinius jis sieja su valentingumų turiniu bei morfologine raiška ir nurodo, pavyzdžiui, kad subjek- 4 J. Apresianas valentingumą tiria tik tiek, kiek tai reikalinga jo semantinėms studijoms. Valentingumas jį domina kaip tam tikra pagalbinė priemonė, padedanti semantiškai aprašyti žodžių reikšmes. 5 Panašiai skaidyti žodžių reikšmes siūlo ir W. Bondzio (1971: 92—4). Pavyzdžiui, veiksma- žodžio duoti reikšmę jis suskaido šitaip: A daro, kad B turėtų C. Šią išraišką jis užrašo kaip funkto- riaus struktūrą A daro : B turi C. Tais atvejais, kai objektas atsiranda kaip veiksmo rezultatas funktoriaus struktūra yra A daro: B yra (egzistuoja), kai objektas dėl veiksmo poveikio kinta —* A daro : B turi ypatybę e arba A daro : B yra e. 112 toir objekto valentingumai sintaksiškai būtini esti dažniau negu instrumento ir vietos, o šiedu — dažniau negu priežasties ir laiko, be to, gryni linksniai daZniau pasirodo būtini negu prielinksninės konstrukcijos. Tačiau svarbiausia tai, kad bet kuris valentingumas vieniems žodžiams gali būti sintaksiškai būtinas, kitiems — fakultatyvus. Skirtingai nuo kitų tyrinėtojų, J. Apresianas, be to, dar kalba apie valentingumų semantinį būtinumą ir fakultatyvumą (1974 : 124—5). Kai kurie valentingumai atrodo labai galimi, nors semantiškai ne visai būtini, pavyzdžiui, tikslo valentingu- mas prie orientuoto judėjimo veiksmažodžių (eiti valgyti, bėgti pirkinių). Nustatant žodžio valentinę struktūrą, siūloma atsižvelgti į tokius valentingumus, bet kartu specialiai aptarti jų semantinį fakultatyvumą. . 1.2.4. Iš aptartų koncepcijų išryškėja trys požiūriai į veiksmažodžių valentin- gumą: sintaksinis, loginis ir semantinis. G. Helbigui svarbiausia veiksmažodžio ry- šiai su kitais žodžiais sintaksiniame, išoriniame lygmenyje. Į valentingumą jis žiūri kaip praktikas, kuriam reikia apibrėžti kiekvieno veiksmažodžio vartojimo aplinką, t. y. nurodyti, su kokių klasių žodžiais ir kokiomis jų formomis tas veiksmažodis vartojamas sakinyje, taip pat nurodyti, kurie jo partneriai yra būtini, o kurie fakul- tatyvūs. Visi šie nurodymai labai naudingi taisyklingų sakinių modelių sudarymui ir ypač praverčia mokantis svetimų kalbų. G. Helbigas nesistengia atsakyti į klausimą, kodėl veiksmažodis reikalauja vienų žodžių formų ir nereikalauja kitų, kas lemia jo turimų laisvų vietų skaičių, žodžiu, kas sudaro valentingumo pagrindą. Šį klausi- mą jis palieka nuošalyje, nors ir pripažįsta, kad daugeliu atvejų vis dėlto yra tiesio- ginis ryšys tarp valentingumo ir reikšmės, kad valentiniai ir distribuciniai santykiai apskritai yra semantinių reiškinių atspindys. Dėl to neatsitiktinai, pavyzdžiui, dau- gumas davimą ir pranešimą reiškiančių veiksmažodžių ide. kalbų šeimoje yra trivalenčiai, nes jie savo turiniu suponuoja davėją (pranešėją), ką nors duodama (pranešama) ir gavėją ir semantiškai reikalauja agento, objekto ir tikslo. Pagaliau, semantiniai santykiai kaip tik per valentinius ir distribucinius santykius gali būti struktūriškai apčiuopiamai ir formaliai aprašyti (Helbig— Schenkel 1975 : 60). Antra vertus, G. Helbigo giluminė struktūra vis dėlto atrodo labai artima lo- giniam lygmeniui (jeigu ne visai su juo sutampa). Vadinasi, su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad ir jis valentingumo pagrindą mato abstrakčiame loginiame lyg- menyje, o jo realizavimą sieja su konkrečiais kalbos lygmenimis. J. Apresianas į valentingumą žiūri taip pat kaip praktikas, tik jo tikslas kitoks — ne sintaksė, o semantika. Kadangi žodžio valentinės ypatybės išplaukia iš jo leksinės reikšmės, vadinasi, Žinant žodžio valentingumo modelj, galima semantiškai aprašy- ti jo reikšmę. W. Bondzio ir W. Flimigui daugiau rūpi tai, kas sudaro valentingumo pagrin- dą, jie stengiasi atsakyti į klausimą, kodėl veiksmažodis (ar kitas kuris žodis, nes valentingumas — tai ne vien tik veiksmažodžio ypatybė) turi tam tikrą skaičių lais- vų vietų, kurios turi būti užpildomos atitinkamomis žodžių formomis. Tačiau, dau- giausia dėmesio kreipiant į hipotetinių valentingumo modelių sudarymą žodžių reikšmės pagrindu, sintaksinio realizavimo klausimai W. Bondzio ir W. Flamigui atsiduria lyg ir nuošalyje. Taigi pagal visas tris minėtąsias koncepcijas (loginę, semantinę ir sintaksinę) valentingumas suvokiamas maždaug vienodai: ta pati jo apimtis, tos pačios egzis- tavimo prielaidos, tačiau požiūriai į jį skirtingi, o dėl to, žinoma, skiriasi ir apibrėžimai. | 2. KAS YRA VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMAS, KOKIE JO BŪDINGIEJI BRUO ZAI 2.1. Tiriant veiksmažodžių valentinguma, visų pirma iškyla klausimas, kokia turėtų būti jo apimtis: ar jis apima visus galimus veiksmažodžio ryšius su kitais žo- džiais, ar tik tuos, kuriuos suponuoja veiksmažodžio reikšmė. Jau anksčiau buvo 8. Gramatinės kategorijos ir jų raida 113 nurodyta, kad platusis valentingumo supratimas mažai teduoda praktinės naudos (zr. 1. 1. 1.), be to, jis neturi bendro teorinio pagrindo. Į viena suplakamos ir veiksma- žodžio reikšmės salygojamos jungimosi potencijos, turinčios subklasifikacing reiks- mę, ir grynai gramatinis veiksmažodžio pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei ju formas, kuris būdingas veiksmažodžiams apskritai (plg. Anpecsn 1974 : 120). Visų veiksmažodžio potencijų realizavimas sukuria jo sintaksinio vartojimo aplin- ką, arba distribuciją, kuri paprastai apibūdinama kaip visuma apsupčių (kontekstų), kuriose gali eiti vienas ar kitas kalbinis elementas, priešpastatytų toms apsuptims, kuriose jis eiti negali (AxmManosa 1966 : 137)*. Taigi, atrodo, būtų tikslingiau, kalbant apie veiksmažodžio valentingumą, apsiriboti tik tomis jungimosi potencijomis, kurios išplaukia iš veiksmažodžio reikš- mes. 2.2. Kiekviena iš trijų minėtų valentingumo koncepcijų akcentuoja vieną va- lentingumo pusę — loginę, semantinę arba sintaksinę. Tačiau, suabsoliutinus ku- rią nors vieną iš jų, nepakankamai dėmesio skiriama kitoms. Todėl savaime kyla mintis, kad valentingumą reikėtų tirti kaip daugiasluoksnį reiškinį, kurio pagrin- das yra abstrakčiame lygmenyje, o realizacija — konkrečiuose kalbiniuose lygme- nyse". Negalima izoliuotai kalbėti apie loginį, semantinį ir sintaksinį valentingumą, nes tai vieno ir to paties reiškinio skirtingos pusės, sudarančios dialektinę vienybę. Jeigu valentingumą tirsime tik kaip sintaksinį reiškinį, negalėsime nustatyti veiksma- žodžio laisvų vietų, o tuo pačiu ir partnerių skaičiaus, jeigu tirsime jį tik kaip loginį ar semantinį reiškinį, neturėsime jo kalbinio realizavimo aiškaus vaizdo. Vadinasi, valentingumą reikia tirti visuose trijuose lygmenyse“. Kadangi valentingumui aktualus ne tik predikato argumentų skaičius, bet ir jų semantinės reikšmės (agento, patiento, adresato, instrumento ir pan.), atrodo, būtų tikslinga kalbėti apie abstraktų loginį-semantinį lygmenį, kuriame nustatomas veiksmažodžio, kaip predikato, laisvų vietų skaičius ir jų semantinis turinys. Konkre- čiame semantiniame kalbos lygmenyje nustatomos semantiškai motyvuotų žodžių klasės ar net atskiri žodžiai, kurie gali, kaip partneriai, užimti veiksmažodžio lais- vas vietas. Sintaksiniame kalbos lygmenyje nustatoma veiksmažodžio partnerių morfologinė forma, be to, tik šiame lygmenyje atskiriami būtinieji ir fakultatyvieji partneriai. 3. VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMO NUSTATYMAS 3.1. Kadangi veiksmažodžių valentingumas apima tik iš reikšmės išplaukian- čias jungimosi potencijas, vadinasi, tyrinėtojo išeities taškas turi būti veiksmažodžių reikšmė. Kiekvienas veiksmažodis žymi tam tikrą situaciją, kurioje dalyvauja tam tikras skaičius apibrėžtos reikšmės narių — situacijos dalyvių, arba aktantų. Pavyz- džiui, veiksmažodis pjauti „atskirti dalį, rėžiant aštriu daiktu“ žymi situaciją, kurioje būtinai turi dalyvauti trys aktantai: kas pjauna (agentas), ką pjauna (patientas) ir su kuo pjauna (instrumentas). Vadinasi, šią situaciją galima užfiksuoti kaip pre- dikatą su trimis laisvomis vietomis: R (x, y, z). Tas vietas turi užpildyti argumen- tai, kurių vienas turi agento, kitas — patiento, o treias — instrumento reikšmę. 6 G. Helbigas ir W. Schenkelis (1975: 50) distribucija laiko tik veiksmažodžio partnerių mor- fologinę ir semantinę charakteristiką, t. y. kokybinę valentingumo pusę, nors čia pat, remdamiesi Z. S. Harrisu, kalbinio elemento distribuciją jie apibūdina kaip sumą visų apsupčių, kuriose jis pasitaiko. Šį prieštaravimą jau yra pastebėjusi M. Stepanova (1973: 19). 7 Pig, Sommerfeldt — Schreiber 1971: 227, kur teigiama, kad loginiu valentingumu grindžiamas. sintaksinis ir semantinis valentingumas. Vėliau (1974: 21) autoriai šią mintį kiek modifikavo, sa- kydami, kad sintaksinis valentingumas yra sukurtas loginio-semantinio valentingumo pagrindu. 8 Panašiai valentingumą interpretuoja W. A. Buchbinderis (1971: 284), kuris sako, kad va- lentingumas savo esme apima tiek loginį, tiek ir visus tris kalbinius lygmenis. Trys jo skiriami kal- biniai lygmenys — tai gramatinis, leksinis-semantinis ir uzualinis, kuriuo autorius laiko žodžių specifines jungimo taisykles, naudojamas ,„,kalbos jausmo“ pagrindu. 114 Konkrečiame kalbos lygmenyje predikatas — tai veiksmažodis, o argumentai — tam tikros formos žodžiai ar konstrukcijos, kurių reikšmė derinasi su minėtomis agento, patiento ir instrumento reikšmėmis ir semantiškai sutinka su veiksmažodžio reikšme. Kadangi situacijoje dalyvauja instrumentas, vadinasi, agento vaidmenį atlieka asmuo; patientas — tai daiktai, kuriuos galima pjauti, o instrumento vaid- menį paprastai atlieka peilis, pjūklas, dalgis, tam tikros mašinos ir pan. Vadinasi, veiksmažodis pjauti turi tris partnerius — daiktavardžius (arba jų ekvivalentus), kurie, pavartoti atitinkamomis formomis, vienas žymi veikiantį asmenį ir turi agento reikšmę, kitas Žymi veikiamąjį daiktą ir turi patiento reikšmę, o trečias žymi daiktą, su kuriuo veiksmas atliekamas, ir turi instrumento reikšmę. Remda- miesi savo kalbos mokėjimu, galime sukurti atitinkamas sintaksines realizacijas: (5) Tėvas pjauna šieną (su) dalgiu. (6) Kolūkiečiai pjauna javus (su) kombainais. Tikriname, ar visi veiksmažodžio partneriai būtini: (5a) Tėvas pjauna šieną. (5b) *Tėvas pjauna (su) dalgiu. (5c) *Tėvas pjauna. (5d) *Pjauna šieną (su) dalgiu. (6a) Kolūkiečiai pjauna javus. (6b) *Kolūkiečiai pjauna (su) kombainais. (6c) *Kolūkiečiai pjauna. (6d) *Pjauna javus (su) kombainais. Matome, kad instrumentą žymintis daiktavardžio įnagininkas, vienas arba su prielinksniu su, gali būti praleistas, ir dėl to sakiniai nenustoja buvę gramatiški, vadinasi, šis veiksmažodžio pjauti partneris yra fakultatyvus. Praleidus veikėjo vardininką ar veikiamojo dalyko galininką, sakiniai pasidaro nepilni (tokie sakiniai galimi tik platesniame kontekste, kai juose nutylėti dalykai buvo paminėti anksčiau arba yra gerai žinomi pokalbio dalyviams). Tam tikrais atvejais, kai sakinyje nėra veikėjo vardininko, veikėją nurodo veiksmažodžio galūnės (plg. Kommuanckuit 1965 : 173 tt.), pvz.: Kada pjausite rugius?; Pjauk, ko stovi; Vakar pjovėme šieną ligi sutemstant; Seniau rugius su pjautuvais pjaudavo (veikėjas apibendrintas). Taigi veiksmažodžio pjauti valentingumo sintaksinį modelį šiuo atveju galima atvaizduoti formule S,VS, (S; / suS;)?, kur fakultatyvusis partneris įdėtas į skliaus- tus. Fakultatyviuoju nariu gali būti arba daiktavardžio įnagininkas, arba įnaginin- kas su prielinksniu su. Ženklas | žymi šių formų alternaciją. Tačiau galimos ir kitokios veiksmažodžio pjauti realizacijos, pvz.: (7) Kombainas ne tik pjauna javus, bet ir kulia. Čia daiktavardžio vardininkas turi ne agento (t. y. veikėjo, kuris atlieka veiksmą savo iniciatyva), bet instrumento reikšmę, o tuo atveju agentas sakinyje jau nebega- li būti realizuotas (plg. Fillmore 1969a), ir veiksmažodžio pjauti valentingumas sin- taksiškai realizuojamas pagal modelį S„VS,. Čia ypač aiškiai pasirodo semantinio ir sintaksinio valentingumo tarpusavio ryšys ir sąlygotumas. Veiksmažodžio sin- taksinė realizacija priklauso nuo to, kokia jo reikalaujamo vardininko semantinė reikšmė. Kai veiksmažodis pjauti reiškia daikto galėjimą pjauti, aštrumą, jis dažniausiai vartojamas tik su vienu partneriu — vardininku, tačiau visiškai galimas yra ir ga- lininkas, nes negalima įsivaizduoti pjovimo situacijos be pjaunamojo dalyko (plg. Anpecsin 1974 : 149). (8) Ar tavo dalgis dar pjauna? (9) Šitas pjūklas ir ąžuolą pjauna. * Formulėse vartojami šie simboliai: S — daiktavardis (arba jo ekvivalentas), n — vardi- ninkas, g — kilmininkas, d — naudininkas, a — galininkas, i — įnagininkas, loc — vietininkas, il — iliatyvas, PSrec — prielinksninė: konstrukcija, turinti krypties reikšmę, pSyoc — prielinksninė konstrukcija, turinti vietos reikšmę ir pan. gi 115 Galininkas čia yra fakultatyvus veiksmažodžio partneris, tad veiksmažodžio pjauti valentingumo sintaksinis modelis šiuo atveju yra S,V (Sa). Panašiai veiksmažodžio papjauti ,,galéti, pajėgti pjauti“ valentingumas sintak- siškai realizuojamas pagal modelį S,V (S,) (S; / su Sj), kur fakultatyvus ne tik ga- lininkas, bet ir įnagininkas arba alternacinė prielinksninė konstrukcija. (10) Mūsų vaikai jau papjauna šieną. (11) Senelis su dalgiu nebepapjauna. Kalbant apie veiksmažodžių valentingumo realizavimą, nepakanka nustatyti tik jo sintaksinį modelį. Tas pats modelis gali tikti, pavyzdžiui, dviem veiksmažo- džio reikšmėms. Plg. (5) ir (6) su (12) ir (13), kur veiksmažodis pjauti reiškia „Žudy- ti aštriu įrankiu“: (12) Rytoj motina pjaus žąsį. (13) Raupys pjauna kiaules tik su savo peiliu. Tiek vienu, tiek kitu atveju veiksmažodžio pjauti valentingumas realizuojamas pagal modelį S„VS, (S; / su Sį), tačiau skiriasi S, pozicijos leksinis užpildymas: (5) ir (6) šioje pozicijoje yra žodžiai, žymintys negyvus daiktus, o (12) ir (13) — gy- vus. O (14) nuo (12) ir (13) skiriasi ne vien tuo, kad S, pozicijoje yra žodis, žymintis ne asmenį, o tik gyvą padarą, bet ir iš to išplaukiančiu instrumentinės reikšmės part- nerio nebuvimu : S„VSa. (14) Vilkai pjauna avis. Kai kurie veiksmažodžiai žymi tą pačią situaciją, bet skiriasi signifikacinėmis reikšmėmis. Kartu skiriasi ir jų sintaksinė vartosena. Tokie veiksmažodžiai sudaro tam tikras poras, nes jų žymimi veiksmai vienas kitą sąlygoja, pvz.: duoti — imti, duoti — gauti, parduoti — pirkti, išgąsdinti — išsigąsti, pykinti — pykti ir pan. (15) Tėvas duoda sūnui obuolį. (16) Sūnus ima obuolį iš tėvo. (17) Zuikis išgąsdino avis. (18) Avys išsigando zuikio. Tiek (15), tiek (16) sakinyje denotuojama ta pati situacija, kurioje dalyvauja tėvas, sūnus ir obuolys, ir abiem atvejais tėvas duoda, o sūnus ima obuolį. Tačiau, pasakyta veiksmažodžiais duoti ir imti, ji skirtingai interpretuojama signifikaciniu požiūriu (plg. Anpecan 1967: 5—6, kur lyginami tokie sakiniai, kaip Petras — Iva- - no tėvas ir Ivanas — Petro sūnus). Vartojant veiksmažodį duoti, vardininku iškelia- mas tas aktantas, kuris duoda, o imti — tas aktantas, kuris ima. Tai kaip tik ir su- daro jų signifikacinį skirtumą, kuris lemia skirtingus šių veiksmažodžių valentingu- mo sintaksinius modelius: S„VS4S, ir SpVS, (iš Sg)¥°. Trečiosios pozicijos fakultaty- vumą antrajame modelyje rodo, pavyzdžiui, tokie sakiniai: (16a) Sūnus ima obuolį, kuris didesnis. (16b) Še, sūnau, imk obuolį. Tarp (17) ir (18) sakinio veiksmažodžių taip pat tik signifikacinis skirtumas, lemiantis skirtingus šių veiksmažodžių valentingumo sintaksinius modelius: S,VS, ir S,V(Sy). (17) sakinyje vardininku iškeliamas zuikio vaidmuo, o (18) — avių bū- sena. S, pozicijos realizavimas veiksmažodžio išsigąsti modelyje fakultatyvus, nes gramatiškas ir (18a) sakinys: | (18a) Avys labai išsigando. 10 Veiksmažodis imti vartojamas ir pagal kitokį sintaksinį modelį, būtent SH VS3 (PSree), pvz.: Sūnus ima obuolį iš krepšio | nuo lentynos | iš po suolo | iš už lentos. Šiuo atveju jo žymimoje situa- cijoje trečiasis aktantas atlieka pradinio taško vaidmenį; šitaip pavartotas, veiksmažodis imti ne- 'sudaro poros su veiksmažodžiu duoti. Be to, reikia pasakyti, kad patogumo sumetimais Cia patei- kiami nepilni valentingumo modeliai. Tiek veiksmažodis duoti, tick imti reikalauja arba patiento reikšmės galininko, arba kilmininko, taigi galima jų alternacija, plg. sakinius (32), (33), (34) ir (35) su veiksmažodžiu dėti ir toliau pateiktą jo valentingumo sintaksinį modelį. 116 Kartais vienas ir tas pats veiksmažodis gali atlikti skirtingas signifikacines funk- cijas. (19) Motina uždengė stalą (su) staltiese. (20) Motina uždengė staltiesę ant stalo. Abiejuose sakiniuose denotuojama ta pati situacija, kurioje dalyvauja motina, stalas ir staltiesė, ir abiem atvejais motina uždeda staltiese ant stalo. Tačiau ši situ- acija vienu atveju vienaip, kitu atveju kitaip signifikaciškai interpretuojama, o nuo to priklauso veiksmažodžio uždengti skirtinga sintaksinė vartosena. Vienu atveju ga- lininku iškeliamas stalas, nurodant, kas jam daroma, kitu atveju — staltiesė, pasa- kant, kas su ja daroma. Skirtingas signifikacines funkcijas atitinka skirtingi šio veiks- mažodžio valentingumo sintaksiniai modeliai: S,VS, (S;/su S;) ir S,VS, ant Sg. (19) sakinyje įnagininkas, vienas arba su prielinksniu su, gali būti praleistas, nepaZei- džiant sakinio gramatiškumo, todėl ši pozicija laikoma fakultatyvia. 3.2, Šitoks valentingumo nustatymo būdas, kai nuo abstraktaus loginio-se- mantinio lygmens einama prie konkrečių kalbinių lygmenų — semantinio ir sintak- sinio, kaip ne kartą yra pažymėjęs G. Helbigas (žr. 1.2.1.), praktiškai nėra patogus ir vargu ar gali duoti visą semantinio ir ypač sintaksinio realizavimo vaizdą. Juo galima pasinaudoti tais atvejais, kai turime žinomos reikšmės veiksmažodį ir nori- me sudaryti su juo vieną kitą taisyklingą sakinį. Užmetę žvilgsnį tik į vieną kitą palyginti paprastą pavyzdį, jau matėme, kad tarp predikato argumentų abstrakčiame lygmenyje ir veiksmažodžio partnerių konkrečiame kalbos lygmenyje gali nebūti visiško atitikimo (1 : 1), kad predi- kato argumentų gali būti daugiau negu veiksmažodžio partnerių (Zr. pvz. 7). Be to, net ir geriausiai mokant kalbą, sunku būtų iš anksto numatyti visas galimas sintaksi- nio realizavimo formas. (21) Tėvas mušė arklį botagu. (22) Ona mušė kilimėlį į sieną. (23) Mokiniai mušė kojomis į grindis. Palyginę šiuos sakinius, matome, kad visais trimis atvejais veiksmažodžio muš- ti žymimoje situacijoje dalyvauja trys aktantai: agentas, patientas ir instrumentas, bet kai kurie jų skirtingai gramatiškai realizuojami. Agento reikšmę visuose trijuo- se sakiniuose turi daiktavardžio vardininkas, bet patientą (21) ir (22) realizuoja daiktavardžio galininkas, o (23) — prielinksninė konstrukcija, instrumentą (21) ir (23) realizuoja daiktavardžio įnagininkas, o (22) — prielinksninė konstrukcija. Tiesa, skirtingomis formomis žymimi kiek kitokie instrumentai: (21) ir (23) instru- mentas nestabilus, judamas, o (22) — stabilus. Plg. dar (24), (25), (26) ir (27), kur skirtingai gramatiškai realizuojami keli veiksmažodžio draugauti situacijoje daly- vaujantys veikėjai, ir (28), (29), (30) ir (31) su įvairiomis turinio realizacijomis: (24) Sauliukas draugauja su kiemo vaikais. (25) Kiemo vaikai draugauja su Sauliuku. (26) Sauliukas ir kiemo vaikai draugauja. (27) Vaikai draugauja. (28) Motina sužinojo gerą naujieną. (29) Motina sužinojo apie sūnaus atvykimą. (30) Motina sužinojo, kad atvyksta sūnus. (31) Motina sužinojo atvykstant sūnų. Daug patikimiau veiksmažodžių valentingumą nustatyti, remiantis surinkta pakankama medžiaga, iliustruojančia atskirų veiksmažodžių sintaksinę vartoseną. Šituo keliu einant, galima sudaryti veiksmažodžių valentingumo žodyną, kuriame būtų užfiksuoti visi galimi kiekvieno veiksmažodžio valentingumo modeliai ir kar- tu atsispindėtų skirtingos jų reikšmės. Veiksmažodis imamas įvairiose sintaksinėse apsuptyse. Jau iš pirmo žvilgs- nio matyti, kad daugeliu atvejų skirtingose apsuptyse realizuojamos skirtingos 117 "veiksmažodžio reikšmės ar reikšmės niuansai. Plg. veiksmažodžio dėti reikšmes šiuose sakiniuose: (32) Šepečius dedu ant lentynos. (33) Prie žaizdos deda gyslalapį. (34) Ar dėjai druskos į barščius? (35) Motina dėjo puodan kiaušinių. (36) Vorai deda apskritus balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius. (37) Petras deda grėbliams dantis. Matome tris aiškiai išsiskiriančias reikšmes ir atitinkamai skirtingas veiksma- žodžio apsuptis. Pirmuosiuose keturiuose sakiniuose veiksmažodis dėti žymi situa- ciją, kurioje veikėjo pastangomis daiktai juda į tam tikrą vietą. Šią situaciją atitin- ka loginė-semantinė struktūra, susidedanti iš predikato ir trijų argumentų, kurių vienas turi agento, kitas — patiento, trečias — galinio taško reikšmę. Sulyginę loginę-semantinę struktūrą su sintaksine, matome, kurie sakinio konstituentai atitinka minėtų reikšmių argumentus". (32), (33) ir (34) agentą reiškia veiksmažo- džio dėti galūnės, o (35) — daiktavardžio vardininkas. Patiento reikšmę (32) ir (33) turi daiktavardžio galininkas, 0 (34) ir (35) — kilmininkas. Kilmininko reikšmė yra kiek modifikuota — jis reiškia neapibrėžtą objekto ar objektų kiekį ir tuo ski- riasi nuo galininko. Tačiau veiksmažodžio sintaksinis santykis tiek su galininku, tiek su kilmininku yra vienodas ir veiksmažodžio reikšmė abiem atvejais ta pati, todėl galininkas ir kilmininkas sintaksiniu požiūriu yra alternacinės formos. Tai reiškia, kad veiksmažodžiui reikia arba vienos, arba kitos formos, o jų pasirinki- mas priklauso jau nuo komunikacinių tikslų (pvz., ar kalbama apie apibrėžtą, ar neapibrėžtą kiekį objektų, apie visą objektą, ar apie neapibrėžtą jo dalį). Visiškai nebūtina, kad kiekvienu atveju galininką galėtų pakeisti kilmininkas ir atvirkščiai. Yra daiktavardžių, kurių kilmininkas patiento pozicijoje net neįmanomas, pavyz- džiui, sakinyje Vaikas deda galvą ant pagalvės galimas tik galininkas. Panašiai ir galinio taško reikšmę (35) turi iliatyvas, o kituose trijuose sakiniuo- se — prielinksninės konstrukcijos su įvairiais krypties reikšmės prielinksniais. Tai taip pat alternacinės formos. Taigi, pavartotas anksčiau minėta reikšme, veiksmažodis dėti reikalauja trijų partnerių: 1) daiktavardžio vardininko, 2) galininko arba kilmininko ir 3) iliatyvo arba krypties reikšmės prielinksninės konstrukcijos. Visi partneriai būtini. Vadinasi, veiksmažodžio valentingumo sintaksinis modelis yra S,VS, / SS; / pPSrec. Visi kiti nuo veiksmažodžio priklausomi sakinio konstituentai gali būti tik laisvieji nu- rodymai, nes jie neatitinka jokio argumento veiksmažodžio predikatinėje struktū- roje. Plg.: (32a) Šepečius visada tvarkingai dedu ant lentynos. (33a) Prie žaizdos tuojau deda gyslalapį, kad karštį trauktų. (36) sakinyje dėti reiškia „„išskirti iš savęs“, ir jo žymimoje situacijoje dalyvauja tik agentas ir rezultatas. Sakinyje jie realizuojami daiktavardžio vardininku ir gali- ninku. Vadinasi, šiuo atveju veiksmažodžiui dėti reikia dviejų partnerių: daikta- vardžio vardininko ir galininko, ir abu partneriai būtini. Jo valentingumo sintaksi- nis modelis S,VS,. Kadangi pozicijos S, semantinis realizavimas yra labai ribotas (galima vienintelė leksema), kalbant apie naminius paukščius, kuriems kiaušinių dėjimas yra beveik pastovi ypatybė, galininkas dažnai nė nesakomas, nes veiksmo rezultatas labai aiškus ir savaime suprantamas, pvz.: (36a) Šita višta deda kasdien. (36b) Višta deda, nepabaidyk. " Agento, patiento, adresato ir pan. reikšmės laikomos linksnių (ir linksnių su prielinksniais) semantinėmis reikšmėmis, priklausančiomis giluminei struktūrai; tuo tarpu linksnių formos pri- klauso išorinei struktūrai (plg. Fillmore 1968; 1969a). Kaip tik šiuo pagrindu i ir galima sulyginti loginę-semantinę struktūrą su sintaksine. 118 Šių sakinių prasmė aiški be konteksto ar situacijos paramos, nes, sakant veiks- mažodį deda, turima galvoje ir vienintelė galima S, pozicijos realizacija. Kadangi sakiniai pilnareikšmiai, nejaučiama ir jų struktūros nepilnumo. Tačiau S, pozi- cijos negalime laikyti fakultatyvia, nes, kalbant apie kitus dedančius gyvūnus, be platesnio konteksto galininko negalima praleisti, pavyzdžiui, neįmanoma būtų pa- sakyti: Rudenį vorai deda; Žvirbliai deda: Musės deda. (37) sakinyje veiksmažodis dėti reiškia „įtaisyti daiktui trūkstamą detalę“, ir jo Zymimoje situacijoje dalyvauja agentas, rezultatas ir adresatas. Sintaksinėje struktūroje juos atitinkamai realizuoja daiktavardžio vardininkas, galininkas ir naudininkas, kurie ir yra šia reikšme pavartoto veiksmažodžio dėti būtinieji partne- riai. Sintaksinis valentingumo modelis — S„VS4S,. Naudininkas kartais ir be pla- tesnio konteksto gali būti nepasakytas, bet tik tada, kai adresatas — gerai žinomas ir savaime suprantamas daiktas, pvz.: (37a) Jis gerus puspadžius deda. (37b) Ši dantistė gerai deda dantis. Daugeliu kitų atvejų naudininko praleisti negalima, pavyzdžiui, jeigu jį praleis- tume (37), sakinys būtų visai kitaip suprastas, o toks sakinys, kaip Petras deda nau- ją koją būtų visai neaiškus, nežinant, kam ta koja dedama. Todėl naudininkas šia- me valentingumo modelyje negali būti laikomas fakultatyviu. Jeigu vienas ar kitas veiksmažodžio partneris vienuose sakiniuose yra, o kituo- se — ne, vadinasi, jis gali būti fakultatyvus. Tačiau iš (36a), (36b) ir (37a), (37b) matėme, kad tam tikrais atvejais gali būti nepasakytas ir būtinasis veiksmažodžio partneris. Be to, gyvo dialogo sakiniuose, kai pašnekovai kalba apie žinomus daly- kus, gali būti praleidžiamas beveik kiekvienas būtinasis partneris, net pats veiksma- žodis. Būtinųjų partnerių gali nebūti sakinyje, paimtame iš platesnio konteksto, jeigu atitinkami dalykai buvo minėti anksčiau ir dabar jau žinomi (plg. AjtMoHH 1966: 167). Tokie sakiniai be konteksto būtų neaiškūs. Pavyzdžiui, sakinys Jau baigia visiškai suprantamas, jei prieš tai buvo kalbama apie kieno dirbamą darbą, o paimtas izoliuotai, yra aiškiai nepilnos struktūros ir nepilnareikšmis. Todėl va- lentingumo reikalui imami paprasti pilni sakiniai, ištariami ramiu balsu, be kokių nors ypatingų emocijų, V. Admonio žodžiais tariant, kai nėra papildomo veikimo iS situacijos ir konteksto pusės (Axmvonu 1966: 167). Fakultatyviųjų partnerių nebuvimas nedaro sakinio nepilno nei struktūros, nei reikšmės atžvilgiu (Zr. pvz. Sa, 6a, 8, 10, 11, 12, 16a, 16b, 18a). Be to, pasakyti fa- kultatyvieji veiksmažodžio partneriai gali būti praleidžiami ne viename kitame, o kiekviename sakinyje, kur veiksmažodis pavartotas ta pačia reikšme, išskyrus tuos atvejus, kai jie būtini komunikaciniu požiūriu, nes struktūrinis būtinumas bei fa- kultatyvumas ir komunikacinis būtinumas bei fakultatyvumas toli gražu ne visada sutampa (plačiau apie tai Zr. UecuokoBa 1973). Pavyzdžiui, (38) sakinyje instru- mentą reiškiantis įnagininkas yra struktūriškai fakultatyvus ir galėtų būti praleistas (plg. pvz. 39), jeigu tolesnė sakinio dalis nerodytų, jog komunikaciniu požiūriu jis būtinas (jį praleidus, sakinys pasidaro beprasmis). (38) Pavalyk tą dėmę drėgnu šepečiu, kitaip neišvalysi. (39) Pavalyk tą dėmę. ; Kartais vienas kuris predikato argumentas išoriniame kalbos lygmenyje nerea- lizuojamas ir negali būti realizuotas, nes įeina į predikato reikšmę kaip jos dalis. Pavyzdžiui, veiksmažodžių uogauti, grybauti, riešutauti, obuoliauti, varliauti, kiau- šiniauti, pietauti, pusryčiauti, vakarieniauti žymimoje situacijoje dalyvauja agentas ir patientas, bet išoriniame lygmenyje šie veiksmažodžiai reikalauja tik vieno part- nerio — agento reikšmės vardininko, nes patientą nurodo jų reikšmė (plg. Fillmo- re 1969b: 118—20). Šių veiksmažodžių valentingumo sintaksinis modelis yra S,V. 3.3. Svarbu nustatyti ne tik sintaksinį, bet ir semantinį valentingumo reali- zavimą išoriniame kalbos lygmenyje, o tai taip pat lengviau, turint prieš akis konkre- čią medžiagą. Valentingumo semantinį realizavimą visų pirma sąlygoja argumentų 119 semantinės reikšmės (agento, patiento ir kt.). Pavyzdžiui, agento vaidmenį gali atlikti tik gyvos būtybės, nes tik jos veikia savo iniciatyva, o turinio — tik abstrak- tūs dalykai (kas galvojama, kalbama, sužinoma ir pan.). Be to, valentingumas rea- lizuojamas veiksmažodžio ir jo partnerių semantinio tarpusavio derinimo pagrindu. Pavyzdžiui, vienų veiksmažodžių agento reikšmės partneriu gali būti bet kurios gyvos būtybės pavadinimas (pvz., maitinasi žmonės, gyvuliai, žvėrys, paukščiai, žuvys, parazitai ir kt.), kitų — tik gyvūnų pavadinimai, ir dažnai ne bet kokių, o tik tam tikrų gyvūnų (pvz.: žvengia arklys; staugia vilkas; gromuliuoja karvės, ož- kos, avys; gilia bitės, širšės, uodai; lesa paukščiai), trečių — tik žmonių pavadi- nimai (pvz., verkia, valgo, svajoja, kalba tik žmonės). Žinoma, metaforiškai galima pasakyti ir bernas žvengia, karvės diisauja, pušys juokiasi, pelėdos verkia, tačiau, nustatant veiksmažodžių valentingumą, jų metaforinė vartosena turėtų likti nuo- šalyje, nes ji duoda netikrą veiksmažodžio semantinės aplinkos vaizdą. Taip patir patiento realizavimas priklauso nuo veiksmažodžio reikšmės, pavyz- džiui, mušti, liesti galima visus konkrečius daiktus, valgyti, ėsti, gerti — tik kai ku- riuos, o lupti galima tik žievę arba odą. Nevienodas patiento realizavimas gali rodyti skirtingas to paties veiksmažodžio reikšmes, plg. (5) ir (12). Semantinio tarpusavio derinimo apribojimai ypač aktualūs tada, kai visai pa- našios reikšmės veiksmažodžiai skiriasi tik kurio nors jų partnerio semantine reali- zacija. Pavyzdžiui, plauti, mazgoti galima rankas, indus, drabužius, grindis ir dau- gelį kitų, prausti — veidą ir rankas, trinkti — tik galvą, skalbti — tik drabužius (plg. Lyberis 1975 : 156). Apibūdinant veiksmažodžių valentingumo semantinį realizavimą, paprastai nurodoma, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti veiksmažodžio partnerių po- zicijose. Pavyzdžiui, veiksmažodžio pjauti (žr. pvz. 5 ir 6) sintaksinio valentingumo modelio S„VS, (S; / su S;) semantinį realizavimą galima apibūdinti šitaip: S, — Hum, S, — -Anim, S;— -Anim!2, Tačiau tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai ku- rio nors partnerio realizacija yra labai ribota (galima viena ar viena kita leksema) ar kai sinonimiški veiksmažodžiai skiriasi tik kurio nors partnerio semantine rea- lizacija, galėtų būti nurodomos ir konkretesnės žodžių reikšmės. 4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Čia buvo paliesta keletas pačių bendriausių su veiksmažodžių valentingumo problema susijusių klausimų. Norėta vienu kitu bruožu parodyti, koks tai sudėtin- gas reiškinys ir kaip nevienodai jis interpretuojamas kalbos moksle. Nesistengiant nušviesti visų probleminių dalykų, apsistota tik prie kai kurių pagrindinių klausimų: kas laikoma veiksmažodžių valentingumu, kas sudaro jo esmę, kokios jo egzistavi- mo prielaidos ir realizavimo sąlygos, kokie galimi veiksmažodžių valentingumo nustatymo būdai. Veiksmažodžių valentingumo realizavimas konkrečiuose kalbi- niuose lygmenyse, ypač sintaksiniame, yra labai sudėtingas, todėl čia tik akies kraš- tu teužkliudytas. Straipsnio autorės norėta, aptarus įvairius tyrinėtojų požiūrius į čia suminėtus dalykus, iškelti tuos momentus, kurie atrodo svarbiausi lietuvių kal- bos veiksmažodžių valentingumo tyrinėjimui. Siūlomą požiūrį į veiksmažodžių valentingumą galima trumpai reziumuoti šiais teiginiais: 1. Veiksmažodžio valentingumu laikoma jo reikšmės sąlygojama ypatybė atidaryti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias konkrečiame kalbos lygmenyje už- pildo būtinieji arba fakultatyvieji partneriai. Laisvos vietos — tai veiksmažodžio jungimosi galimybės, išplaukiančios iš jo reikšmės, o veiksmažodžio partneriai — 12 Šiam tikslui vartojami simboliai — sutrumpinti atitinkami lotyniški pavadinimai: Hum — žmogus, Anim — gyva būtybė, Abstr — abstraktus dalykas ir pan. Šiuos simbolius vartoja dauge- lis tyrinėtojų, plg. Helbig— Schenkel 1975, kur trečiojoje valentingumo modelio pakopoje autoriai jais apibūdina semantinę valentingumo pusę. 120 tai apibrėžtos semantikos žodžių tam tikros formos arba atitinkamos reikšmės konst- rukcijos. > 2. VeiksmaZodZiy valentingumo pagrindas yra abstrak&iame loginiame-seman- tiniame lygmenyje, o jo realizacija — konkreéiuose kalbos lygmenyse, semantinia- me ir sintaksiniame. Abstrakiame lygmenyje nustatomas veiksmažodžio laisvų vietų skaičius ir jų potencialų uZpildytojy semantinės reikšmės, atitinkančios tam tikrus vaidmenis veiksmažodžio žymimoje situacijoje (agento, patiento ir kt.). Konkrečiuose kalbos lygmenyse parenkami atitinkami veiksmažodžio laisvų vietų užpildytojai — partneriai. Sintaksiniame lygmenyje nustatoma partnerių gramatinė forma ir jų būtinumas arba fakultatyvumas, o semantiniame — jų semantika. Tuo būdu valentingumas tiriamas visuose trijuose lygmenyse, kurių kiekviename išryš- kinama kuri nors viena jo pusė. 3. Praktiškai nustatant veiksmažodžių valentinguma, išeities taškas yra veiks- mažodžio reikšmė. Ji atspindi tam tikrą veiksmo situaciją su apibrėžtu skaičiumi tam tikrus vaidmenis atliekančių dalyvių. Analizuojant veiksmažodžio žymimą situaciją, nustatoma jo valentingumo loginė-semantinė struktūra, kuri lyginama su konkrečiomis sintaksinėmis konstrukcijomis, ir taip sužinoma, kiek ir kokių partnerių reikia veiksmažodžiui. Sintaksinėms valentingumo realizacijoms taikant eliminavimo transformaciją, nustatoma, kurie veiksmažodžio partneriai būtini, o kurie fakultatyvūs, ir tada sudaromas veiksmažodžio valentingumo sintaksinis modelis. Jis rodo veiksmažodžio partnerių skaičių, gramatinę formą ir būtinumą arba fakultatyvumą. Galiausiai pateikiama valentingumo semantinė charakteristi- ka, t. y. kokios semantikos žodžiai gali užpildyti valentingumo modelyje nurodytas pozicijas. 4. Veiksmažodžių valentingumas kalbos mokslui labai aktualus, nes nuo jo pri- klauso veiksmažodinių sakinių struktūra. Remiantis veiksmažodžių valentingumo modeliais, sudaromi gramatiškai taisyklingi sakiniai.. LITERATŪRA Bondzio W. Das Wesen der Valenz und ihre Stellung im Rahmen der Satzstruktur. — ,,Wissen- schaftliche Zeitschrift der Humboldt-Universitit zu Berlin. Gesellschafts- und sprach- wissenschaftliche Reihe*, 1969, Hf. 2, S. 233-240. Bondzio W. Valenz, Bedeutung und Satzmodelle. — In: Beitrige zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971, S. 85-103. Buchbinder W. A. Die Valenz und ihre Beriicksichtigung bei der Auswahl lexikalischen Ma- terials. — ,,Deutsch als Fremdsprache", 1971, Hf. 5, S. 282-286. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals in Linguistic Theory. New York, 1968, p. 1-88. Fillmore Ch. J. Toward a Modern Theory of Case. — In: Modern Studies in English. Readings in Transformational Grammar. New Jersey, 1969a, p. 361-376. Fillmore Ch. J. Types of Lexical Information. — In: Studies in Syntax and Semantics. Dor- drecht-Holland, 1969b, p. 109-37. Flimig W. Valenztheorie und Schulgrammatik. — In: Beitrdge zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971, p. 105-21. Geniusiené E. Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksiné klasifikacija. — „Kalbotyra“, 1971, t. XXIII (1), p. 7—16. Helbig G. Valenz und Tiefenstruktur. — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1969, Hf. 3, S. 159—169. Helbig G. Theoretische und praktische Aspekte eines Valenzmodells. — In: Beitrūge zur Valenz- theorie. Halle (Saale), 1971a, S. 31—49. Helbig G. Zu einigen Specialproblemen der Valenztheorie. — „,„Deutsch als Fremdsprache“, 1971b, Hf. 5, S. 269—82. Helbig G., Schenkel W. Wėrterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leipzig, 1969. Helbig G., Schenkel W. Wėrterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leipzig, 1973 Helbig Gy Schenkel W. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leip- zig, 1975. Lyberis A. Lietuvių kalbos sinonimų žodyno sudarymo klausimai. — ,,LTSR Mokslų akademi- jos darbai. A serija“, 1975, t. 4(53), p. 153—165. 121 Pocheptsov G. G. Constructional Analysis of Sentence Structure. — In: Actes Du X* Congrės International des Linguistes. T. II. Bucarest, 1970, p. 865—9. Sommerfeldt K. E. Zur Valenz des Adjektivs. — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 2, S. 113—7. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Untersuchungen zur syntaktischen und semantischen Valenz deutscher Adjektive (1). — ,,Deutsch als Fremdsprache“, 1971, Hf. 4, S. 227-231. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Ad- jektive. Leipzig, 1974. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Zu einem Worterbuch der Valenz und Distribution der Substantive. — „Deutsch als Fremdsprache®, 1975, Hf. 2, S. 112-119. Tesniėre L. Comment construire une syntaxe. — In: Bulletin de la Faculté des lettres a Stras- bourg, 1934. Tesniėre L. Esquisse d’une syntaxe structurale. Paris, 1953. Tesniére L. Eléments de syntaxe structurale. Paris, 1959. A6pamoB B. A. CHHTaKcHueCKHe NOTEHUHH IJIaroja (B COMOCTABJIEHHH C IOTEHUKHSMH APYTHX vacrei ily — „Hayuxnbie pokaaanl Beicuein mkousl. OujiojiorHueckHe Hayku“, 1966, T. 3, c. 35-44. Anmonn B. I. 3aBepuieHHOCTb KOHCTPYKIHH KaK SBJIeHHe CHHTaKCHUYeCKOH ¢opmel. — ,Bo- npocbi f3biKo3HaHuA“, 1958, Ne 1, c. 111-117. Anmonu B. I. CTpyKTypHBIil Kapkac 3/1€MeHTapHOrO NPeJJIOKEeHHSI B COBPEMEHHBIX repMaHc- KHX si3blkaX. — B KH.: CTPYKTYpPHO-THIOJIOTHYECKOE ONMHCAHHE COBPEMEHHBIX TEDMAHCKHX s35IKOB. M., 1966, c. 167—197. Anpecsn IO. JI. 9xcnepuMeHTaIbHOR HCCJ/IEIOBAHHE CEMAHTHKH pycckoro raarosa. M., 1967. Anpecsau IO. JI. Jlekcuueckas cemantHka. M., 1974. AxmanoBa O. C. CioBapb JHHIBHCTHUECKHX TepMHHOB. M., 1966. Boaasipera M. M. O coueraeMocTH, AHCTPHOYUHH, BAJEHTHOCTH B CHHTAaKCHCe. — , YueHbe 3anuckH MITIHHSL. Bonpocsl pomauno-repmarnckoit Ousiojornu“, 1970, T. 55, c. 12-23. lenomene E. III. BaneHTHOCTHBIE KJ1aCChI JIHTOBCKOIrO IJaroJia H CHCTEMa CHHTAKCHUECKHX CTpYKTyp. — B Ku.: CHHTarmMaTHKa, NapajHrMaTHKa H HX B3aHMO/CHCTBHE Ha yPOBHE CHH- Takcuca. Marepuajibi konepenuuu. Pura, 1970, c. 58 —60. HsBanunkroBa E. A. O ctpykTypHOii gakyjibTaTHBHOCTH H CTPYKTYDPHOMH 0053aTe/IbHOCTH B CHH- TakcHce. — ,Bonpochl s3biko3HaHHs“, 1965, Ne 5, c. 84-94. Kaunneascon C. JĮ. O rpammaTHueckoii Kateropun. — ,Bectuuk JITY “, 1948, No 2, c. 114 — 134. Konmasnckuii I. B. Jloruka u ctpykrypa si351Ka. M., 1965. Jlefixuna B. M. Hekoropbie acnekThi XapakTepHCTHKH BaJjeHTHocTeil. — „JloKJiajibi HA KOH- ĖepenuHH 110 o6paGoTKe HH(OPMAIUHH, MAIIHHHOMY TEPeBOJY H aBTOMATHYECKOMY 4TEHHIO Tekcra“, 1961, Bum. 5. ITouenuos I. I. O npuHnMnax cHHTarMaTHYeCKOil KJjaccHpuKauuu ruaarosnos. — „Hayunbie JWOKJIAJIbi BbICINeH LIKOJIbI. Punosornueckne HaykKu“, 1969, No 3, c. 65—76. CrenanoBa M. JĮ. Teopusi BaJ€HTHOCTH H BaJIGHTHBIH anajiu3. M., 1973. ®omenko IO. B. I'arosnl nciXuYeckoro BO3JEHCTBHS B PyCCKOM si35IKe. — B ku.: Bonpocsi TEOpHH pycckoro sisbika. Hosocu6upcek, 1975, c. 3—22. Yecunokopa JI. JĮ. O ¢aky/ bTaTHBHOCTH H OGO;3aTEJIbHOCTH KOMIOHEHTOB CHHTAKCHUECKOIl CTpYKTYpE, — B kn.: Bonpocki chHrTaKcHca pycckoro si35bika. PocroB-Ha-/Įoty, 1973, c. 3—10. H. CIU)XEHE K BOIPOCY O TMmIATMJIbHOHK BAJIEHTHOCTH Pe3rome Ha ocnoBe ananu3a Tpex CyUeCTBYIOIHX KOHUENIHH BaJEHTHOCTH, a HMEHHO: JIOTHUECKOK, CEMAHTHYECKOH H CHHTAaKCHYeCKOii, MpPeACTABHTEJSAMH KOTOPHIX SBJSIOTCS COOTBETCTBEHHO B. Bouasuo c B. ®asmurom, IO. I. Anpecan nu T. Xess6nr, B crarbe je/iaerTcs BHIBOJ, uTO pas- JIAUHSA MEXJĮY HHMH COCTOSIT TOJIbKO B HHTepIIpeTaLHH BaJIEHTHOCTH, a CYUIHOCTb 3TOTO 1BJIEHHSI HMH TIOHHMaeTrcsi OjfHHAKOBO. Kaas KOHILETIOHS BbiJIBAraeT BIIepejį OJĮHY CTOPOHY BaJIEHTHOC- TH — JIOTHYECKYIO, CeMAHTHUSeCKYIO HJH CHHTaKCHYeCKYyl0 — H HejooneHHBaeT Ąpyrue. [los- TOMY aBTOpPY I0Ka3aJioCh BO3MOXKHBIM H IlEJIECOOGpa3HbIM 3TH KOHUENUHH OObeJKHHHTb, H TJa- TOJIbHYIO BaJIGHTHOCTb pacCMaTpHBaTb Ha BCEX TpeX ypPOBHSX — aGCTPAKTHOM JIOTHKO-CEMaHTH- YEeCKOM H KOHKPETHBIX $I3bIKOBbIX CEMaHTHYECKOM H CHHTAKCHYeCKOM, TaK Kak BCE 3TH CTOPOHBI BaJICHTHOCTH 06pa3yloT AHajieKTHueckoe efnHcTBO. OCHOBA IJ1aro/IbHONH BaJEHTHOCTH HAXOAHTCS Ha aGCTPAaKTHOM, a €e PeaJH3aUHs — Ha KOHKPeTHHX ypoBHsX. Ha a6cTpakTHOM JIOTHKO-CeMAH- THYECKOM YPOBHE C IIOMOIIbIO IIpejįHKATHbIX CTPYKTYP YCTaHABJIHBAETCS UKHCJIO CBOGOJĮHbIX MECT nNpH rJiarojie H ONpeAensioTcss CeMaHTHYECKHe 3HAYeHHS! HX NOTeHIHAJbHBIX 3allOJIHHTEJIEH CO- OTBETCTBEHHO OTpPEeJIeJIEHHBIM DpOJIAM (areHTa, NaTHeHTa H T.Jl.) Yy4aCTHHKOB O603HauaeMOH rija- rojoM cHTyanHH. Ha KOHKpeTHOM CHHTaKCHUECKOM YpOBHE OTpeAe]sieTcsi rpaMMaTHYecKas 122 «popMa 3ariojiKuTeJIeli CBOGOJHBIX MECT — MapTHEPOB rJIArOJIA H ycTaHaBJIHBaeTCH HX 00s3aTe/b- HOCTb HJIH (aKy/IbTATHBHOCTb, A HA CEMAHTHUECKOM — JaeTcsi HX CeMaHTHUECKas XapakTepHc- THKA. Takum o6pasoM, Noj BajieHTHOCTbIO TJarosa aBTOPOM MOHHMAEeTCA ero CrnocobHOCTh Ha ‘OCHOBAHHH CBOErO SHAUCHHS OTKpbITb OTpe/le/ieHHOe UHCJIO CBOGOJHBIX MECT, KOTODbIE Ha KOHKpeT- HOM SISLIKOBOM ypOBHE 3arOJIHAIOTCS OG/IMIATOPHBIMH HJH (DaKyJIbTATHBHBIMH TNapTHEPAMH. "CBo60jitibie MecTa — 3TO COUETATeJbHBIE NMOTEHLHH TI/1aroJa, 06yC/IOB/IEHHBIE ETO CeMaHTHKOII, a napTHepbl — C/IOBOĖDOpMbI HJIH KOHCTPYKUHH C ONpeeJCHHBIM CEMAHTHUECKHM 3HAYCHHEM. Ilpu npakrnueckoM onpejiejieHHH BaJ€HTHOCTH IJ1AroJa HCXOAHON TOUKON SBJASETCS rJIa- rosbHoe 3HauenHe. [1arosiom o6o3nauaercsi cuTyauus AeiCTBHS, B KOTOPOH yuacTByeT onpeje- JIEHHOE UHC/IO aKTAHTOB, BbINOJIHAIONMIHX OTIpeJe eH ble POH. AHAJTH30M CHTYAIHH yCTAHABJIH- BAETCH JIOTHKO-CEMAHTHYECKAst CTPYKTYPa BaJIGHTHOCTH I./iaroja, KOTOpas NOKA3biBAET UHCJIO CBOGOJIHBIX MECT TPH r.tarojie H HX CeMaHTHYECKOe COjiepxkaHne. Ha OcHOBAHHH TOTO, UTO y rpam- MaTHYECKHX INajįexxeli H NPeLJIOKHBIX KOHCTDYKIKŪ TOKE HMeeTCs OnpejejieHHOe6 CeMaHTHIECKO® coiepxkanne (cM. Fillmore 1968), aGerpakTHas sioruko-cemanTHyeckas CTPYKTYpa CpPaBHHBAeTCH C KOHKDETHBHIMH CHHTaKCHUECKHMH KOHCTPYKUMSIMH, H TaKHM 06pas’oM OMNpejesisieTcsi UHCJIO H rpaMMaTHuecKasi Gopma TpeSyeMbiX rJiaroJiOM napthepo. [IpHMEHEHHEM K CHHTAKCHUeCKOH KOH- CTPYKUHH TPaHC(OPMAUKH 3JIHMHHHDOBAHHS yCTAHAB/HBAETCH MX 06S3aTeIbHOCTD HJIH haky.ib- TaTHBHOCTb. TOrJla 3arikcbiBaeTC51 CHHTAKCHYECKAst MOJejb BAJIEHTHOCTH rJjaroga. Tak Kak y ‘GOJIIIHHCTBA TJIATOJIOB HMECTCA HeCKOJIbKO 3HAUYeHH, NIPHTOM HEKOTOPHIE€ TI. IaroJbl CrnocoOHbI BbINIOJIHSTb PA3J/IHUHbIe CHTHHOKHKATHBHbIE QYHKUWH, a CHTHH(pPHKATHBHbIE Pa3/HYHS CBA3AHbI C Pas/HYHAMH CHHTAKCHYECKOTO YNOTPeGJIeHHs, y TJIaroJIOB GbiBaeT MO HECKOJBKY -MojeJieil BaJICHTHOCTH. BBIABHTL BCE MOJIEJIH Ba/ICHTHOCTH I.1aroja BO3MOXKHO TOJIbKO IPH HAJIHUHH J0- ‘CTaTOYHOr0 MaTepHaljia, H/JIOCTPHPYIOMEro CHHTAaKCHYECKOe yrioTpeOjieHHe 3TOro rJaroJa. Hakonen, aaercsi cemanTHuecKasi XapaKTepHCTHKAa BaJeHTHOCTH, T.e. onpejeasiercsi, KaKHe CEMAaHTHYECKHE KJIaCCbI CJIOB (HJIH OT/Je/bHbIE CJIOBA) MOTYT 3aNOJIHHTH TO3HIKHH B CHHTAKCH- YECKOH MOJeJIH. N. SLIZIENE ZUR FRAGE DER VALENZ DES VERBS Zusammenfassung Auf Grund der Analyse der drei bestehenden Auffassungen der Valenz, namlich der lcgischen, «der semantischen und der syntaktischen, ist die Schluflfolgerung gezogen, daB sie sich nur in der Interpretierung der Valenz unterscheiden, wiihrend sie in ihrem Wesen gleich sind. Jede Auffassung hebt nur eine Seite der Valenz hervor, wihrend die anderen nicht vollstdndig beriicksichtigt werden. Die Autorin erachtet es fiir moglich und zweckmiBig alle drei Auffassungen zu vereinen und die verbale Valenz auf drei Ebenen zu betrachten, nimlich auf der abstrakten logisch-semanti- schen Ebene und auf den konkreten sprachlichen Ebenen, der semantischen und der syntaktischen, weil alle erwihnten Aspekte der Valenz eine dialektische Einheit bilden. Die Grundlage der verba- len Valenz besteht auf abstrakten, ihre Realisation aber auf den konkreten Ebenen. Auf der abstrakten logisch-semantischen Ebene wird mit Hilfe der pradikativen Strukturen die Zahl der Leerstellen beim Verb festgestellt und die semantische Bedeutung der potentiellen Ergidnzungen bestimmt in Abhingigkeit von der Rolle der Komponenten der verbalen Situation. Auf der kon- kreten syntaktischen Ebene wird die grammatische Form der Mitspieler des Verbs und ihr obliga- torischer bzw. fakultativer Charakter bestimmt, auf der semantischen Ebene wird ihre Bedeutung charakterisiert. Auf diese Weise versteht man unter der Valenz des Verbs seine Fihigkeit auf Grund seiner Bedeutung eine bestimmte Zahl von Leerstellen um sich herum zu erdffnen, die auf einer konkre- ten Sprachebene durch obligatorische oder fakultative Mitspieler zu besetzen sind.