Dėl įvardžiuotinių būdvardžių raidos

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) Z. ZINKEVIČIUS DĖL ĮVARDŽIUOTINIŲ BŪDVARDŽIŲ RAIDOS 1957 m. pasirodė šio straipsnio autoriaus darbas, kuriame nagrinėjama lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorija (rusiškas vertimas paskelbtas 1958 m.).Nuo to laiko praėjo pora dešimtmečių, per kuriuos susikaupė nemaža naujų duomenų, leidžiančių kai kurias mintis toliau išplėtoti, šį bei tą patikslinti. Tam ir skiriamas šis straipsnis. Pradėkime nuo būdvardžio ir įvardžio suaugimo į vieną sudėtinį žodį laikotarpio nustatymo. Tai gana komplikuotas ir nelengvai sprendžiamas klausimas. Lietuvių kalbos įvardžiuotiniai būdvardžiai iki šių dienų išlaikė aiškią pirmykštę darybą: tebėra sudėtiniai žodžiai, kurių abu dėmenys turi savas galūnes, nesiskiriančias arba dar palyginti neseniai nesiskyrusias nuo atitinkamos paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis fleksijos. Tai matyti iš pateikiamų pavyzdžių (greta bendrinės kalbos formų nurodomi ir senesni tarminiai arba kalbos paminklų atitikmenys): VYRIŠKOSIOS GIMINĖS PARADIGMA Vienaskaita nom. geràsis = gẽras + (j)ìš gen. gẽrojo = gẽro + jõ dat. gerájam, gerámjam, geramujam = gerám < geramų(i) + jám < jamu(i) acc. gẽrąjį = gẽrą+jį instr. gerúoju, gerúojuo = gerù < *gerúo + juõ loc. gerájame, gerámjame, geramėjame = geramè < *geramé + jamè < < *jamę Daugiskaita nom. gerieji, geriejie = geri < *gerié + jiẽ gen. gerųjų = gerų + jų dat. geriesiems, geriemsiems, geriemusiem( s) = geriems < ger iems + jiems < < acc. gerúosius, gerúosiuos = gerùs < *gerúos + juõs instr. geraisiais, geraišjais = gerais + jais loc. gerúosiuose, geruosėj(u)ose = geruõsę < *geruõsę + juosè < *juosę Dviskaita nom.-acc. (dù) gerúoju, gerúojuo = (dù) gerù < *gerúo + juó(du) dat. (dviem) geriej(i)em, ger iemjiem = (dviem) geriem + jiem(dviem) instr. (dviem) geriej(i)em, ger iemjiem = (dviem) geriem + jiem(dviem) 7* 99 MOTERIŠKOSIOS GIMINĖS PARADIGMA Vienaskaita nom. geróji < gerājī = gerà < *gerā + jì < jī gen. gerõsios, gerõsios = gerõs + jõs dat. gerõjai, gerõjai = gerãi + jai acc. gerąją = gerą + ją instr. geràja = gerà < *gerā + ją < *ją loc. gerójoje, gerojéjoje = gerojè < *gerojé + jojè < *jojé Daugiskaita nom. gerõsios, gerõsios = gerõs + jõs gen. gerųjų = gerų+jų dat. gerõsioms, gerõmsioms, gerõmusioms = gerõms < gerõmus + jómis < jómus acc. gerąsias, gerósias, gerósias = geràs < *gerā(n)s + jąs < *ją(n)s instr. gerõsiomis, gerõmsiomis, *geromísiomis = geromìs < *geromís + jomis < *jomís loc. gerõsiose, geroséjose = gerosè < *gerosè + josè < *josé Dviskaita nom.-acc. (dvi) geréji = (dvi) gerì < *gerē + jé(dvi) dat. (dviem) gerójam, gerómjom = (dviem) gerõm + jóm(dviem) instr. (dviēm) gerójam, gerómjom = (dviēm) gerõm + jóm(dviem). Vietininkų formose postpozicija pridėta ne sudėtinio žodžio gale, bet kartojama po būdvardžio ir įvardžio galūnių, lyg šie būtų du savarankiški žodžiai, pvz., ad. sg. m. gerámpjam < gerám-pi + jám-pi, all. sg. m. gerópjop < geró-pi + jó-pi, f. gerõsjos < gerõs-pi + jõs-pi, pl. geruñmpjum < geruñ-pi + juñ-pi ir kt. Įvardis priaugo prie vyriškosios giminės būdvardžio, turinčio ne senovinę nominalinę, bet antrinę pronominalinę fleksiją, pvz., d. sg. gerá(m)jam < gerám + jám, d. pl. gerìe(m)siems < gerìems + jìems ir kt. Slavų kalbose įvardis lipo prie nominalinės galūnės turinčio būdvardžio, plg. s. sl. novujemu ‘naujajam’ < novu + jemu. Vadinasi, būdvardis ir įvardis turėjo suaugti į vieną žodį baltų (lietuvių) ir slavų kalbose nepriklausomai ir skirtingu laiku. Galutinis jų suaugimas lietuvių kalboje turėjo įvykti palyginti vėlai, nes čia abiejų įvardžiuotinio būdvardžio dėmenų ir atskirai vartojamo būdvardžio bei įvardžio galūnės tebėra nemaž visai nenutolusios. Dėmenų savarankiškumą rodo ir tokios senųjų raštų formos, kaip pa-jo-prasto ‘paprastojo’, kuriose įvardis eina ne po būdvardžio, bet prieš jį. Dar plg. Knygos nobažnystės ne iokaltoia 258₁₆ < ne-jo-kalto-jo ‘nekaltojo’ su du kartu pakartotu įvardžiu. Galininko formos gyvąją kirčiavimas šalia iliatyvo gyvón lyg ir rodytų, kad įvardis prie būdvardžio priaugo vėliau negu iliatyvo postpozicija, prilipusi dar prie oksitoninės būdvardžio formos, plg. latvių dzīvo, dzīvu, rusų живого, s. indų jīvám. Taigi galutinis dėmenų suaugimas į vieną žodį greičiausiai įvyko jau skilus rytų baltų kalbinei vienybei. Tačiau lietuvių tarmėse ir senuosiuose raštuose yra įvardžiuotinio būdvardžio formų, rodančių ankstyvą dėmenų suaugimą, pvz., Kuršių pamario žvejų d. sg. m. geruojám ‘gerajam’ (su nominaline pirmojo dėmens galūne, plg. *geruoi + jamuoi), žemaičių geruojo ‘gerajam’ (plg. vilkuo ‘vilkui’), daugelio rytų aukštaičių ir kai kurių žemaičių d. sg. f. báltoja ‘baltajai’ (su išlaikytu kamiengalio ā refleksu, labai seniai atsiradusiu atvirame skiemenyje, plg. * baltāi + jāi), galbūt ir senųjų raštų 100 g. pl. geruoji ‘gerųjų’ (su išlaikytu pirmojo dėmens galūnės *-ō[n] refleksu) – jeigu tik pastaroji forma nėra žemaičių „dūnininkų“ hipernormalizmas, nes geriausiai paliudyta žemaičių Mažvydo ir Vaišnoro raštuose1. Nurodytos seniai suaugusios formos laikytinos reliktinėmis, paveldėtomis iš labai tolimų laikų, kaip ir pa-jo-prasto ‘paprastojo’ arba dangvė-jis ‘dangiškasis’ tipo lytys, plg. ide. įvardžio *io- prepozicinę vartoseną ir dėmą prie daiktavardžių įranėnų kalbose, ypač Avestoje (Reichelt 1909 : 370 tt.). Visa tai verčia manyti, kad būdvardžio ir įvardžio suaugimas į vieną žodį buvo ne vienkartinis procesas, bet vyko laipsniškai ir labai ilgą laiką. Matyt, iš seno buvo vartojamos (kaip greta­minės) atskirų linksnių ar net visos paradigmos į vieną žodį suaugusios formos ir dviejų žodžių — būdvardis + įvardis — junginiai. Greičiausiai buvo situacija, panaši į tą, kurią dabar turime, pavyzdžiui, vartodami dubletus greitakōjis || greitų kojų (žmogus), kraićvėžys || kraičio vežėjas, gaidykštė < gaidgystė || gaidžių giedojimo laikas, dvidešimt || dvi dešimtys, vienuoliktas || sen. raštų pirmas liekas, abipus || abejose pusėse, nusiprausti || nuprausti savę ir pan. Įvardis priaugo prie būdvardžio kaip enklitikas. Suaugant į vieną žodį, buvusių būdvardžio ir įvardžio galūnių fonetinė padėtis pakito: būdvardžio galūnę toliau veikė jau nebe žodžio galo, bet žodžio vidurio fonetiniai dėsniai, o įvardžio galūnė kito ne pagal kirčiuotos vienaskiemenio, bet pagal nekirčiuotos daugiaskiemenio žodžio galūnės dėsnius. Dėl to ilgainiui abu dėmenys turėjo vis labiau tolti nuo paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis fleksijos. Tačiau tą procesą trukdė paprastojo būdvardžio ir įvardžio jis pavyzdys, dėl kurio vietoj fonetiškai nutolusių dėmenų galūnių neretai vėl būdavo atstatomos įprastinės. Dėl šių dviejų priešingų jėgų veikimo ilgainiui turėjo atsirasti nemaža to paties linksnio greta­minių formų, rodančių nevienodą dėmenų suaugimo senumą. Viena kita iš jų bus išlikusi iki šių dienų, plg. d. sg. f. bált oji < *báltāi + jai ir báltajai < bál-tai + jai. Kol šalia sudėtinio žodžio buvo vartojamas gretiminis dviejų žodžių (būdvardžio ir įvardžio) junginys, apie glaudesnį dėmenų suaugimą negalėjo būti ir kalbos. Tik išnykus gretiminei dviejų žodžių konstrukcijai, tiksliau sakant, ją galutinai išstūmus „suaugusiam“ į vieną žodį variantui (plg. senųjų raštų pirmas liekas junginio pakeitimą sudėtiniu žodžiu vienuoliktas), turėjo pradėti formuotis dabartinė įvardžiuotinių būdvardžių paradigma. Bet ir toliau ji nebuvo laisva nuo atskirai vartojamų paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis poveikio, kuris turėjo trukdyti, iš dalies ir dabar tebetrukdo, dėmenų galūnėms tolti nuo įprastinės fleksijos2. Kada būdvardžio ir įvardžio junginį išstūmė iš vartosenos sudėtinis žodis, galima tik spėlioti, jokių tikresnių duomenų neturime. Tačiau glaudesnis abiejų dėmenų suaugimas resp. jų galūnių nutolimas nuo įprastinės fleksijos greičiausiai turėjo įvykti vėlai, matyt, jau po rytų baltų kalbinės vienybės suskilimo. Tas glaudesnis dėmenų suaugimas ir turėtas galvoje mano prieš 20 metų pasirodžiusiame darbe, kur kalbama apie vėlyvą įvardžio priaugimą prie būdvardžio. Ilgas ir sudėtingas to suaugimo procesas darbe nebuvo aptartas, neakcentuota ankstyva jo pradžia (tėra tik užuominos). Daugiausia kalbėta apie to proceso pabaigą, tartum apie vienkartinį aktą. Tai, žinoma, netikslu ir koreguotina. 1. Plg. Mažvydo raštų hipernormalizmus (cituojama iš 1922 m. fotografuotinio leidinio) būti 237₁₃ ‘būti’, būk 251₁₆ ‘būk’, Nūjunte 164₄ ‘nusijuntė’, grab̄is 199₃ ‘gražusis’, mūs 224₆ ‘mus’, priegimims 179₂ ‘prigimimas’, biedi 220, ‘žydi’ ir kt. Šalia dėsningų „dūnininkiškų“ formų, pvz., duk 88₂ ‘duok’, dukem 92₁₄ ‘duokime’, duna 137₉ ‘duoną’, branguiu 87₃ ‘brangiuoju’, neįchmeruta Maie flota 85₁ ‘neišmatuoto majestoto’, Menu 176₁₆ ‘mėnuo’, Piemu 180₁ ‘piemuo’, prapules 25₆ ‘prapuolęs’, wandu 233₇ ‘vanduo’ ir kt. Iš Varnių apylinkių kilusio Vaišnoro „Žemčiugoje teologiškoje“ tokių pavyzdžių yra dar daugiau. 2. Išimtį sudaro šiandieninė žemaičių tarmė, neturinti įvardžio jis (vartoja aņs jis’, f. ana ji’). Joje įvardžiuotiniai būdvardžiai traktuojami jau kaip vientisiniai (ne sudėtiniai) žodžiai, nuo kitų būdvardžių skiriantys reikšme ir ilgesnėmis galūnėmis (formos vienu skiemeniu ilgesnės). 101 1972 m. pasirodė J. Kazlausko straipsnis „Įvardžiuotinių būdvardžių raida baltų kalbose“³, kuriame autorius, panašiai kaip minėtame mano 1957 m. darbe, dėmenų suaugimą suprato kaip vienkartinį aktą. Skirtumas tik tas, kad J. Kazlauskas fiksavo ne šio proceso pabaigą, bet pradžią, dėl to pati suaugima nukėlė į labai senus laikus. Viena iš tokio elgimosi metodologinių prielaidų buvo įvardžio poveikio antrajam dėmeniui neigimas (būdvardžio poveikis pirmojo dėmens raidai pripažįstamas) ir apskritai stengimasis dinaminį suaugimo procesą pakeisti statiškuoju. Toks požiūris negali būti pateisinamas, nes jam prieštarauja faktiniai kalbos duomenys. Pakanka nurodyti, kad ir dabar tarmėse esama daugybės įvardžiuotinių formų, kurios aiškiai rodo dėmenų derinimąsi prie paprastųjų būdvardžių ir įvardžio lyčių, pvz., a) n. sg. m. didisai Svedasai, Skapiškis ‘didysis’, baltesnisei Adutiškis ‘baltesnysis’ (plg. didis, baltesnis), i. sg. m. gerūdmsiu⁴ Linkmenys, Daugėliškis ‘geruoju’ (plg. gerūom ‘geruo’), loc. sg. f. gerõjoj Gervečiai ‘gerojoje’ (plg. gerõji ‘geroje’), i. pl. f. gerūnsiom Šiauliai ‘gerosiomis’ (plg. gerūms || gerūn ‘geromis’), Pagramančio šnektos (ir bent dalies buv. Rytų Prūsijos lietuvių šnektų) fakultatyvinis kirčiavimas i. sg. m. báltuoju ‘baltuoju’ šalia gerūoju, f. báltaja (báltānia) ‘baltąja’ šalia gerāja (gerānia), a. pl. m. báltuosius (báltūsius) ‘baltuosius’ šalia gerūosius (gerūsius), f. báltąsias ‘baltąsias’ šalia gerāsias (plg. i. sg. m. bál­tū šalia gerū, f. bálta šalia gerā, a. pl. m. báltus šalia gerūs, f. báltas šalia gerās); b) n. sg. f. raibójy Pūnskas ‘raiboji’ (liaudies dainoje, plg. jy ‘ji’), i. sg. m. gerójuom Daugėliškis ‘geruoju’ (plg. juõm ‘juo’), daugelio vakarų (iš dalies ir rytų) aukštaičių i. sg. m. gerūojo ‘geruoju’, n. pl. m. gerieji ‘gerieji’, a. pl. m. gerūosius ‘geruosius’ (plg. juõ, jìe, juõs), pietų aukštaičių n. sg. f. gerójoj ‘geroji’, i. sg. m. gerūoju ‘geruoju’, n. pl. m. gerieji ‘gerieji’ (plg. jój ‘ji’, juój ‘juo’, jiei ‘jie’), Linkmenų šnektos g. sg. f. gerõsios ‘gerosios’, n. pl. f. gerõsios ‘gerosios’, a. pl. f. gerósias ‘gerąsias’, i. pl. m. geraisiais ‘geraisiais’ su fakultatyviškai išlaikomu jotu (plg. jós, jās, jāis). Dar plg. Daukšos postilės loc. sg. m. pirmamėjime 43₁₂ < pirmanėjime ‘pirmajame’ (šalia imė 519₂₄ < imė ‘jame’). Ilgainiui dėmenys, paprastai antrasis, ėmė taikytis ne tik prie būdvardžio resp. įvardžio, bet ir apskritai prie vardžodžių linksniavimo. Iš čia tokios tarmės formos, kaip g. sg. m. skauddausiads Padovinis Lt I 260₄ ‘skaudžiojo’, i. sg. m. gerūjum Šimnas, Kaltnėnai ‘geruoju’ (plg. sūnum < sūnumi), i. sg. m. ilgamiĵ Gervečiai ‘ilgajame’ (plg. kelý < kelyjė), žemaičių d. sg. m. gerūojo ‘gerajam’ (plg. vyrūo ‘vyrui’), n. pl. m. geriejai ‘gerieji’ (plg. brólai), d. pl. m. geriesiams ‘geriesiems’ (plg. bróliams), loc. sg. m. geramėje arba geramėje, geramėjuo ‘gerajame’ (plg. miškė, mõlė ‘molyje’, turguo ‘turguje’), loc. sg. f. gerõjė < gerõjėje ‘gerojoje’ (plg. žemė < žemėje), daugelio aukštaičių d. sg. m. gerā(n)jui ‘gerajam’ (plg. vyrui), rytų aukštaičių vilniškių n. pl. m. geriesies || geriesys ‘gerieji’ (plg. ā́kies || ā́kys, ā́ nies || ā́ nys ‘jie’) ir kt. Pažymėtina, kad šio tipo formos daugiausia yra visai naujos. Senesniuo-se raštuose užfiksuotos tik dvi iš jų: d. sg. m. su pabaiga -ui (pvz., artimoiui BrP II 201₁₈ < artimuoju ‘artimajam’) ir loc sg. m. su -amėje (pvz., amszinamėie MT 10a₈ ‘amžinajame’). Kitų dar visai nėra. Įtariama, kad tokios kilmės gali būti ir pabaiga -a n. sg. f. formoje gerõja ‘geroji’ (plg. gerā, šakā)⁵, kuri dabar vartojama lietuvių kalbos ploto vakarinėje ir rytinėje dalyse, dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose⁶. Bet tai gali būti ir gilios senovės archaizmas (plg. s. slavų novaja ‘naujoji’) su išlaikyta pirmine įvardžio galūne, plg. graikų ἡ ‘kuri’, s. indų yā ‘ji, kuri’⁷. Forma gerõja turima senuosiuose raštuose, kurių autoriai kilę iš nurodytų plotų. Ji vartojama net Slavočinskio (1646 m.) 3 Autorius jį parašė apie 1960—1961 metus ir rankraštį davė skaityti bendradarbiams. Susilaukęs kritikos, straipsnio nespausdino. Paskelbtas po autoriaus mirties. 4 Iš gerūomų su vietoj joto po m pagal d. pl. m. geriesiems ‘geriesiems’. Plg. d. sg. m. gerāmsiam ‘gerajam’. 5 Žr. Stang 1929 : 127; 1966 : 273; Gerullis — Stangas 1933 : 42. 6 Plotai tiksliau aptarti aut. 1966 : 288—9. 7 Dar žr. Endzēlīns 1948 : 153 (1957 : 139; 1971 : 177); Bezzenberger 1877 : 156. 102 giesmyne, nors dabar autoriaus (vertėjo) šnektoje apie Nemaškščius – Viduklę tėra tik geroji tipas (aut. 1974 : 165–6). Ir J. Spruogio surinkti XVI a. dokumentų vietovardžiai rodo, kad šiame kaime anksčiau būta gerója tipo formų, plg. Дидея – нива в Видуклев. вол. (Спрогис 1888 : 94). Apskritai dabar tarmėse forma geróji daugiausia turima ten, kur yra įvardžio forma ji, o gerója — kur anà ji (aut. 1966 : 289). Taigi dubletai gerója || geróji gali būti vėliau priderinti prie anà || ji. Dabar lietuvių kalbos tarmėse pastebėta tendencija likviduoti pirmojo dėmens fleksiją, išvedant visai paradigmai arba bent jos daliai vyriškosios giminės būdvardžių kamiengali a arba moteriškosios giminės o. Tokie reiškiniai plačiausiai pasitaiko tame plote, kur įvardžiuotiniai būdvardžiai jau nebedarūs, nyksta, turima nepilna paradigma. Antai pietų aukštaičiai, įvardžiuotinius būdvardžius daugiausia vartojantys tik gyvuliams (pvz., karvėms, kiaulėms, arkliams) pavadinti, linksniuoja: margóji margóji, margõjos || margõsios, margõji, margõją || márgoja, márgoja ‘margoji’, daugiskaita márgojos || márgosios, margõjų, margõjom(i) || margõsiom(i) (dat. ir instr.), márgojas (vietininko formu nėra). Čia kartais (sporadiškai) o įsivedama ir vyriškosios giminės paradigma, net vietovardžiuose, pvz., Aukštõjis Punskas arba Áukštõjis Lazdijai (kalno pavadinimas). Šiaip vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių paradigmoje įsigali kamiengalis a, pvz., ežerų vardai Báltajis, Juódajis, Įlgajis (plg. baltãjis ‘baltasis’ Gimtoji kalba, 1936, 34)⁸. Sporadiškai pasitaiko a net moteriškosios giminės formose, plg. liaudies dainos frazę per girelas, per tamsiajas, per pievelas, per žaliajas Merkinė (čia lauktume žaliasias > žaliasias arba žaliosias). Tarmėse, kur įvardžiuotiniai būdvardžiai nenyksta, kamiengaliai a ir o įvedami vietoj pirmojo dėmens galūnių rečiau. Pasitaiko tik viena kita atskirų tarmių ar šnektų forma, pvz., a) šiaurės panevėžiškių g. sg. m. gėrajo⁹ ‘gerojo’, a. sg. m. gėrajį¹⁰ ‘gerąjį’, f. gėrają¹⁰ ‘gerąją’, apie Žeimelį ir dat., instr. pl. m. gėrajiem ‘geriesiems’; gerasiais’ (gali būti latvizmas), Svedasų šnektos i. sg. m. gerájuo (šalia gerúoju) ‘geruoju’; b) kai kurių žemaičių (Rietavas, Tirkšliai, Viekšniai, Kuršėnai, Karklėnai ...) ir aukštaičių (Karšakiškis, Skāpiškis ...) šnektų i. sg. f. gerója ‘gerąja’, vietomis ir a. sg. f. géroja ‘gerąją’, m. géroji ‘gerąjį’ (Karklėnai, Karšakiškis, Skāpiškis ...), net i. sg. m. geróju ‘geruoju’, ill. sg. m. gerójan ‘gerajan’ (pvz., Skāpiškis), kitur dat. sg. m. gerójam Ceikiniai, gėrojui Šakyna, Žagarė, gerójuo Laukuva ‘gerajam’. Pasitaiko a, u, iia > i, i ir kt. kamiengalių sumaišymo atvejų (ypač dažnai plote, kur įvardžiuotiniai būdvardžiai nyksta), pvz., didasai Svedasai ‘didysis’ (plg. mažāsai ‘mažasis’), baltūjis Erškiai (tokia žuvis; vietoj *baltūsis, plg. platūsis), mažysai Linkuva, Ukmergė, Lazūnai ‘mažasis’ (plg. didysai ‘didysis’), f. žalija Tverėčius ‘žalioji’ (plg. platyja ‘plačioji’) ir kt. Dar plg. Daukšos postilės pirmujis 60₁₀ ‘pirmasis’ (jei ne spaudos klaida). Nykstant įvardžiuotiniams būdvardžiams, kartais sporadiškai kitų linksnių formos daromos tiesiog iš vardininko, pvz., a) g. sg. m. didžiaso Birštonas ‘didžiojo’ (iš didžiasai ‘didysis’), ramusio Valkininkai ‘ramiojo’ (plg. ramūsis), a. sg. m. pirmąjį Gėlvonai ‘pirmąjį’ (plg. pirmasis), i. pl. m. sunkūsiais Valkininkai ‘sunkiaisiais’ (plg. sunkūsis) ir kt.; b) žālējis ‘žaliasis’, žālėjo ‘žaliojo’, žālėjui ‘žaliajam’, žālējie ‘žalieji’, žālėju ‘žaliuoju’ ... (Gėlvonai; plg. n. pl. m. žālējį) ir kt.¹¹. Čia priklauso ir žemaičių dviskaitos formos dat.-instr. m. gerúojum (gerúojun), f. ⁸ Ir Ignalinos rajone (kur įvardžiuotiniai būdvardžiai nenyksta) yra ežeras Baltā jis. Plg. ten vienasėdžio pavadinimą Raudōnajis. Žeimelio šnektos (prie pat Latvijos) baltājis > baltaj’s ‘baltasis’ gali būti latvių įtakos padarinys. Ne visai aiški Priekulės apylinkių forma baltāis ‘baltasis’, galbūt kildintina iš baltāis’s (tarmėje labai stipri galūnių redukcija) < baltāisis, hipernormalizmo vietoj žemaičių baltā sis, plg. Daukanto raštų formą pirmasis ‘pirmasis’ (Pamokimas ape auginimą taboku, Peterburgas, 1847, 9) ir žem. vākas < vaikas. ⁹ Gali būti gėra- dėl paprastojo būdvardžio tarminės formos gėra < *gerā ‘gero’ įtakos. ¹⁰ Gal senovėje pabaiga *-anjin, *-anjan neteko vieno n dėl disimiliacijos? Plg. d. sg. m. baltāmjam > baltājam. ¹¹ Daugiau tokių pavyzdžių žr. aut. 1966: 282–284. 103 gerėjim (gerėjim), sudarytos iš n.-acc. m. geróju, f. gerėji su formantu m. Formos, padarytos iš kitų linksnių, pasitaiko daug rečiau, pvz., pietų žemaičių n. pl. m. dididė ‘didieji’ ir n. sg. m. didisis ‘didysis’ (plg. didiji), d. pl. m. juosniams Baltistica VIII 164 vietoj jiesiems (plg. juos). Kiti dabartinėse tarmėse pasitaikantys įvardžiuotinių formų perdirbiniai buvo gana detaliai aptarti (aut. 1957; 1966: §§ 442–481). Dabar tarmėse esamų raidos tendencijų išaiškinimas gali duoti nemažą duomenų kitų baltų kalbų, ypač latvių, įvardžiuotinių būdvardžių istorijai nušviesti. Jomis turėtų susidomėti ir slavistai, nes tokie ar panašūs reiškiniai, kurie lietuvių tarmėse vyksta dabar, slavų kalbose yra vykę priešistoriniais laikais. LITERATŪRA Bezzenberger A. Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache. Göttingen, 1877. Endzelīns J. Baltu valodu skaņas un formas. Rīgā, 1948. Endzelīnas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelīns J. Comparative phonology and morphology of the Baltic languages, transl. by W. R. Schmalstieg and B. Jegers. Hague, Paris, 1971. Gerullis J., Stang’as Chr. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. Kazlauskas J. Įvardžiuotinių būdvardžių raida baltų kalbose. — „Kalbotyra“, 1972, t. XXIV (1), p. 57–74. Reichelt H. Awestisches Elementarbuch. Heidelberg, 1909. Stang Chr. S. Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo, 1929. Stang Chr. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprache. Oslo—Bergen—Tromsö, 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. S. M. Slavčinskio giesmyno (1646 m.) kalba. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. XV). V., 1974, p. 137–170. Спрогис И. Я. Географический словарь древней жемайтской земли XVI столетия. Вильна, 1888. Зинкявичюс З. П. Некоторые вопросы образования местоименных прилагательных в литовском языке. — „Вопросы славянского языкознания“, 1958, вып. 3. с. 50–100. З. ЗИНКЯВИЧЮС К ИСТОРИИ МЕСТОИМЕННЫХ ПРИЛАГАТЕЛЬНЫХ Резюме Даются уточнения и дополнения к книге автора „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“ (Вильнюс, 1957; русский сокращенный перевод в ВСЯ, 1958, вып. 3). Устанавливается, что срастание прилагательного и местоимения jis (ж. jì) в одно сложное слово было не однократным явлением, а происходило постепенно и в очень продолжительное время, так как данному процессу препятствовало влияние простого прилагательного и местоимения jis (jì) на оба компонента местоименного прилагательного. По-видимому, в древности наряду с падежными формами, представляющими сложное слово, употреблялись также варианты, состоящие из сочетания двух слов, т.е. прилагательного и местоимения. В литовских диалектах сохранились местоименные формы, свидетельствующие о неодновременном срастании, напр., дат. п. ед. ч. м. р. geruojãm и gerájam (в первом случае местоимение присоединилось к прилагательному с номинальным окончанием, во втором — к прилагательному, имеющему уже pronominalų окончание), ж.р. gerojai и gėrajai (ср. *gerāi + jāi и gerai + jai). Процесс срастания форм прилагательного и местоимения в одно сложное слово начался еще в глубокой древности, а завершился сравнительно поздно, по всей вероятности, уже после распада восточно-балтийского языкового единства. В статье также рассматриваются некоторые особенности дальнейшего развития местоименных форм в современных литовских диалектах, в том числе тенденция к ликвидации флексии первого компонента. Изучение указанных процессов, по убеждению автора, должно способствовать освещению истории местоименных прилагательных в славянских языках, так как те процессы, которые происходят в современных литовских диалектах, в славянских языках завершились еще в далекой древности. 104 Z. ZINKEVIČIUS CONCERNING THE HISTORY OF PRONOMINAL ADJECTIVES IN LITHUANIAN Summary An attempt is made to revise and supplement the author's study „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“ (Vilnius, 1957). The merging of the adjective and the pronoun jis (fem. ji) is assumed to have been a long and gradual process rather than a single change. In ancient times alongside with inflected forms as compound words there also may have occurred variants consisting of two-word combinations — the adjective and the pronoun. The process of the merger of the components must have begun in ancient times and completed comparatively late, most probably after the disintegration of the East Baltic linguistic unity. The article also deals with certain peculiarities of the further development of pronominal forms in the dialects of modern Lithuanian as well as with the tendency to eliminate the inflection of the first component. The author hopes that the investigation of these processes can shed some light on the history of pronominal adjectives in Slavic, as the changes that are observed in modern Lithuanian dialects could have taken place similarly in Slavic in prehistoric times.