Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) V. AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS VARDININKO SU DALYVIU (NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO) STRUKTŪRA IR RAIDA Tradiciniu vardininko su dalyviu (toliau – VD) terminu paprastai vadinamos konstrukcijos, kuriose su aiškinamosios reikšmės veiksmažodžiais¹ eina dalyvio vardininkas, turintis sakinyje predikatinio atributo (adjunkto) poziciją ir dvilypius sintaksinius ryšius: su veiksmažodžiu ir vardažodžio ar įvardžio vardininku, pvz.: tėvas jautėsi sergas, svečias apsimetė (nudavė) nepastebėjęs, jis sakėsi sunkiai dirb-davęs, brolis manęs negrįžus. Dalyvio vardininkas čia yra priklausomas nuo veiksmažodžio ir nusako jo turinį; kartu jis semantiškai siejamas bei formaliai derinamas su vardažodžio ar įvardžio vardininku, reiškiančiu kartu ir veiksmažodžio, ir paties dalyvio veiksmo subjektą. VD struktūra ir raida seniai domina kalbininkus. Ši konstrukcija aptarta jau D. Kleino gramatikose (KlG 165; KlC 111), paskui minima daugumoje XVII – XIX a. lietuvių kalbos gramatikų (SC 82–4; R 150; MG 188–9; OsG 162, 165; HG 336; SchG 317). Nemaža VD pavyzdžių iš dabartinės lietuvių kalbos pateikė J. Jablonskis (1957 : 456–7, 557), laikęs jas tam tikromis dalyvinės kalbos formomis, ir J. Balkevičius (1963 : 101–3; 403 tt.), o iš senųjų raštų – K. Būga (1959 : 116–7, 122–3) ir ypač J. Palionis (1967 : 152–3). Kaip atskirą vardininko vartosenos atvejį VD apibūdino E. Fraenkelis (1928 : 18–9). Gretindamas lietuvių ir latvių kalbų VD su atitinkamais slavų kalbų faktais, šios konstrukcijos genezę aiškino A. Potebnia (Потебня 1958 : 156–67), vėliau gerokai kitaip – E. Tanglis (1928 : 48 tt.) ir I. Marvanas (1962; 1969 : 18). Nagrinėdamas veiksmažodį tarinį, VD sampratą dabartinėje lietuvių kalboje apibūdino V. Sirtautas (1965 : 27–32; 1968 : 305–38). Tačiau VD sintaksinė struktūra ir vartosena senuosiuose kalbos paminkluose sistemingai nėra aprašyta, o jo kilmė ir raida aiškinama labai prieštaringai. Kadangi šios konstrukcijos istorija yra tiesiogiai susijusi su pagrindiniais vientisinio sakinio raidos procesais ir jo gramatinio centro – veiksmažodžio sintaksinių opozicijų kaita, pravartu ją specialiai patyrinėti. 1. VARDININKO SU DALYVIU SINTAKSINĖ STRUKTŪRA 1.1. VD sudaro tik tam tikrų semantinių grupių veiksmažodžiai². Atskiros dalyvių formos jungiasi su jais nevienodai. 1 T. y. veiksmažodžiais, galinčiais valdyti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Tokie frazinio valdymo veiksmažodžiai vadinami ir komentabiliais (dėl termino žr. aut. 1974 : 210). 2 Visai taip pat, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, VD gali sudaryti ir dalyviai bei pusdalyviai, pvz.: Jokūbas, susipratęs mirties, sudrėbino visus savo vaikus Valanč (LKŽ IV 129); Kalvis, žinodamas gaves stiprų vaikesą, ėmė kalti kokius ten daiktus Lt III 239; Anas šakas turis ir pati paukštį Lt III 394. 7 1.1. Veikiamieji dalyviai VD konstrukcijoje paprastai priklauso nuo veiksmažodžių, žyminčių: a) fizinę percepciją, pvz.: matyti(s), regėti(s), jausti(s), pa(si)justi; jiems artimi veiksmažodžiai (pa)rodyti, rodytis, atrodyti: Senis matos galios nebeturis Dauk (LKŽ VII 916); Tėvs ir motina … matė sūnaus neperk albėsią Ši (MLLG I 362); jis pasijuto stovįs prie daktaro namų CvR III 108; ji nejaučia klaidą padariusi PaukštK 264; Pirmą sykį girdžiu turis ponus ant savo žemės ŽemR I 24; ta pasirodys turinti geriausią širdį ŠRagR III 233; (mašina) parodė pagyvenusi savo darbą ŽemR III 258; jis atrodo nieko nežinąs Kps; b) psichinę percepciją bei veiklą, pvz.: manyti(s), nu(si)manyti, pra(si)manyti, tartis, žinoti(s), su(si)prasti, pa(si)tirti, susigriebti, at(si)minti, prisiminti, už(si)miršti; čia galima skirti ir veiksmažodžius, žyminčius sprendimą bei žadėjimą veikti, pvz.: apsiimti, siūlytis, nuspręsti, žadėti(s), ketinti, grasinti, užtikrinti, ir tikėjimą bei abejojimą, pvz.: (į)tikėti(s), įsitikinti, viltis, abejoti: Jis manosi sapnuojas SimonąŠL 321; numanau nieko gero negau­siąs girdėt Klp; (MLLG I 75); gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CvR IX 93; Kiti tamstos metų taras viską žiną, viską išmaną Blv (LKŽ VII 833); dingojus rišąs pėdus LKŽ II 385 sapnuoja esąs bažnyčioje KatkR 223; Šis nusigandęs — žinosi to paukščio neturis Lt III 394; greitai supratau apsirikęs CvR II 220; susigribo išsitarusi ŽemR I 220; susigriebė per daug besnekanti SimonVK I 158; Vilkads atsimenė trečiadienio neužlaikęs LTRn 284; Petronėlė naujai pasityrė turinti dangiškas akis ŽemR I 223; Rimeika… ligonei siūlosi kunigą parvešiąs ŽemR III 88; ketinaus šiąda tada atrašysiąs Baran (APh II 81); kunigas grasino jį iškeiksiąs Myk-PutS 304; žadėtas man padėsiąs VaižgRR I 273; Degutis žadėjo ją užmušiąs BsRP 161; pasižadėjo jam gelbėsias Jrk (LKŽ III 211); vylėsi turėsiąs gerą darbininkę ŽemR II 7–8; pasitikė nugalesiąs jūros audras VaižgRR I 368; tikìuosi gausiąs Baran (APh VII 110); Vincas įsitikino gerai pirkęs VaižgRR I 276; c) informaciją, pvz.: sakyti(s), pa(si)sakyti, skelbti(s), tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pasakoti(s), pareikšti, rašyti(s), pri(si)pažinti, gintis, teisintis, prisiekti, dievažytis, girtis, skųstis: O tu sakeisi nedrąskęs JD I 172; Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti Lt III 378; Bernas pasisakė noris gauti karališkąją karietą CvR V 34; Tėvs… parodė mane, pasakė į mokyklą atvedęs ŽemR IV 31; tvirtino šokę per tvorą CvR III 168; pasakojos matę Šts (LKŽ VII 913); svečias pasakojo atliekamus savo skat ikus dedąs latvių banke ŽemR III 7; Jokiu dovanu ji pasiskel bė niekam neduosianti SimonVK I 280; Etmonas… Pareiškė josias į Lietuvą SimonŠL₂ 13; pirklys pasirašė atiduosias visą savo gėrybę BsRP 59; rašė tamsta… nespėsiąs išspausdinti Baran (APh VI 157); jie jam prisipažino karaliaus pinigus pavogę BsRP 33; Pečiūra… dievažijosi daugiau nebevogsiąs Vien IMA 77; tas teisinos kaip drūtas nieko nežinąs Jrk 94; Antanas užsigynė nematęs ŽemR III 347; gyrėsi gaidys vadovą pagavęs Ppr 341; žmogus pasiskundė netekęs savo dvaro TMPs 50; vilkas… skundžiasi neveikiąs kumelės ŽemR IV 455; d) emocinę bei apsimestinę būseną, pvz.: džiaugtis, bijoti(s), baisėtis, b ūdy tis, rūpintis, sielvartauti, gailėtis, verkti, gėdytis, stebėtis; apsimesti, nu(si)duoti, išsiduoti, dėtis, slėpti(s), tartis, būti: Lapė… džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį LKŽ II 727; apsidžiaugiau gandru musikr atęs Šil; jie bijo neužsidirbę duonos (rs); kartais (Petronėlė) ba i sesio augaliojamti vyrą ŽemR I 225; rūpin aus neturinti ko įdėti ŽemR I 232; gailiuos ir negaliu atsigailėti kiek kvailai padaręs Kp (LKŽ III 25); verkė tėvelių vilties neištesėjęs VienUT 34; mane sutikęs nudavė visai nematęs Alvt (LKŽ II 633); seniausi du dėjos didžiai gudrūs esą BsRP 102; motina… apsimetė nieko nepastebėjusi Krėv Rg 193; nesakyk nė vieno žodžio, tarkis negirdis Lt III 255; Kaip jis moka spėriai pabučiuoti, ir vėl būsi nieko nežinąs ŽemR I 221. Dažniausiai VD vartojami es. l. veik. dalyviai, kurie gali eiti su visais minėtais veiksmažodžiais. Būt. kart. l. veik. dalyviai yra retesni; be to, nesiejami su veiksma- 8 žodžiais, žyminčiais sprendimą bei žadėjimą veikti (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti). Kaip tik su šiais veiksmažodžiais, be to, su tikėti(s), įsitikinti, viltis, abejoti, gintis, pačia savo leksine reikšme nusakančiais tam tikrą veiksmo intenciją bei perspektyvą, dažniau eina būs. 1. veik. dalyviai. Antra vertus, būs. 1. veik. dalyvių nelinkstama sieti su veiksmažodžiais, žyminčiais dabartimi ar praeitimi ribojamą veiksmą, pvz., išsiduoti, susigriebti arba vad. verba memoriae: at(si)minti, prisiminti, užmiršti (išskyrus konstrukcijas su modalinės reikšmės dalyviais, pvz., jis atsimins turėsiąs grįžti). Tik su es. 1. veik. dalyviais siejamas veiksmažodis būtis (žr. 4.6.3.3). VD su būt. dažn. 1. veik. dalyviais pasitaiko tik labai retais atvejais. 1.1.2. Neveikiamieji es. ir būt. 1. dalyviai VD konstrukcijoje priklauso beveik nuo tų pačių grupių veiksmažodžių, kaip ir veikiamieji, tačiau yra retesni ir jų vartosenos sritis siauresnė. Dabartinėje kalboje jų nelinkstama sieti su kai kuriais psichinės percepcijos veiksmažodžiais (at(si)minti, prisiminti, užmiršti), visai nepasitaiko su sprendimą bei žadėjimą veikti žyminčiais veiksmažodžiais (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti), kai kuriais informacijos veiksmažodžiais (minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, dievažytis) ir veiksmažodžiu būtis. Jis jautėsi pagydytas LKŽ III 285; jie jautė patys Normantų tyčia skriaudžiami VaižgP, IV 194; senis tarsi pasijuto nustūmtas į antrą vietą CvR III 156; kelias jam pasirodė žinomas Šl; iš ryto Jurgis atrodė kaip primuštas Kp.; Žmogus nesusipranta nujuokiamas Šts; tada keleivis, susipratęs apgautas, sakė DaukRR 331; Spindulėlis, nenusimanydamas neužkenčiamas, leidosi žemyn ŽemR I 262; (Katrė) atsiminė jau atskirta nuo tėvų ŽemR I 74; tikiuosi išteis­inama ŽemR III 284; Sakosi skriaudžiama, o kas ten juos žino Kltn; jūs niekaip neprisip ažinsite nugalėtas JankKK 384; Tie klausimai… reikalaute reikalauja atsakomi JabIR II 256; tėvukas gyrėsi gerai laikomas ir gydomas Krž; o vaikelis ir ten skriaudžiasi stumdomas Krž; Nedžiugis girdimas, neverk baramas VP 31; kareivis apsimetė nušautas Ds; dabar jis dedasi skriaudžiamas Kv; galėjos prikalbėtas grįžt Sd. 1.1.3. Esamojo 1. nev. dalyviai gali dar priklausyti nuo veiksmažodžių, reiškiančių norą, stengimąsi (arba atvirkščiai — nenorą, vengimą, baimę, prašymą ar įpratimą, pvz.: norėti, leistis, duotis, pasiduoti, mėgti, laukti(s), spirtis, prašyti(s), maldauti, melsti, (į)(pa)prasti, kęsti(s), apsikęsti, bijoti(s). Abu seni, abu nori karšinami Tv (LKŽ V 317); gal norit geriau laikomi? ŽemR II 351; jis leidosi įtikinamas SimonVK I 40; ir šuo geras duodas mokomas Ds (LKŽ V 324); nepasiduosim skriaudžiami ŽemR II 71; jis nesidavė per nosį braukomas Vlkv; Larsenas mėgsta girtiamas (rš.); ans laukia pavežamas Kv (LKŽ VII 185); Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksiamas (baramas) Als (LKŽ VII 186); tuomet nesispirs peršama ŽemR I 261; arklys bijo mušamas per snukį Škn³; Prašėsi įleidžiamas su savo draugu Šlv (LKŽ VII 262); Pečiūra jau nebešaukė ir nebeprašė dovanojamas VienIMA 78; meldė išgelbima iš to pragaro ŽemR II 233; šaukėsi išleidžiami atgal BaltSKVD I 138; Knyga taip buvo priprašusi Niaurų vartoma VaižgR IX 47; papras jautelis vedamas, kumelys jojamas JabIRR I 457; Argi jūs kęsitės taip barami? Alk (LKŽ V 641); kas gal apsikęsti žodžiais kaip strypais svaidomas ČinlE III 122. 1.1.4. Kaip matyti iš pavyzdžių, VD gali sudaryti su pačių veiksmažodžių sangrąžinės ir nesangrąžinės formos, pvz.: jausti(s), regėti(s), manyti(s), žinoti(s), sakyti(s) ir t. t. Įprastesnės yra sangrąžinės formos, su kuriomis VD paprastai daromos žemaičių tarmėje. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis, būdingos kai kurioms šiaurės rytų Lietuvos tarmėms⁴, literatūrinėje kalboje irgi pro- ³ Su bijoti pastebėtas ir būt. 1. nev. dalyvis, pvz.: buvę nebijo anksti nukasta Skr (LKŽ V 386), todėl tokios konstrukcijos galėtų būti skiriamos ir prie pirmesnės (1.1.2) grupės. Tačiau būt. 1. nev. dalyvis čia itin retas, o su kitomis šios grupės konstrukcijomis VD su bijoti sieja ir bendra sinonimika bei transformaciniai ryšiai, žr. 1.3.2. ⁴ Žr. VD paplitimo lietuvių kalbos tarmių plote kartografinę schemą aut. 1977 : 17. 9 duktyvios. Tik sangrąžinės formos VD vartojamos veiksmažodžių prisiminti, apsimti, dievagytis, džiaugtis, stebėtis, baisėtis, apsimesti, išsižadėti, dėtis, tartis, girtis, skųstis, gintis, įsitikinti, būtis. Tik nesangrąžinės formos čia turi veiksmažodžiai atrodyti, nuspręsti, grasinti, užtikrinti, tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, nuliūsti, abejoti; mėgti, vengti, maldauti, paprasti, kęsti. 1.2.1. VD konstrukcijoje dalyvio vardininkas (P) yra subordinuotas veiksmažodžiui (V), kuris predikatinį santykių yra susijęs su vardažodžio ar įvardžio vardininku (N). Be to, P yra susijęs dar ir su N pusiau predikatiniu santykiu, tačiau jų ryšys yra ne tiesioginis, o tarpiškas — per V. VD narių tarpusavio santykius, kurie išryškėja išorinėje struktūroje ir atsispindi žodžių gramatinėse formose, vaizduoja ši schema: 1.2.2. Tokius sudėtingus santykius tarp VD narių galima paaiškinti laikant konstrukciją sinchroniniu požiūriu išvestine, sudaryta transformacijos būdu iš dviejų paprastesnės struktūros sakinių. Vienas iš jų (konstitutyvinis, arba įtrauktinis) įtrauktas į kitą (matricinį) ir užima jame propozicinio objekto (arba aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, sąlygojamą veiksmažodžio valentingumo. Pavyzdžiui, konstrukciją tėvas sakosi dirbęs galima laikyti sudaryta iš bazinių sakinių tėvas sako (tėvas dirbo), kurių sandara ir tarpusavio santykiai rodo jos vidinę struktūrą⁵. Matricinio sakinio veiksmažodis sako čia „atidaro“ propozicinio objekto (aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, kurią užima konstitutyvinis (įtrauktinis) sakinys tėvas dirbo. Šio sakinio veiksmažodis, sudarant VD, keičiamas dalyvio vardininku, o subjekto vardininkas, sutampantis su atitinkama matricinio sakinio forma, panaikinamas⁶. Subjekto sutapimas išorinėje struktūroje dažnai pažymimas sangrąžos dalele, pridedama prie veiksmažodžio⁷. Pvz.: brolis jaučia (brolis serga) ⇒ brolis jaučia(si) sergąs; vaikinas džiaugėsi (vaikinas grįžo) ⇒ vaikinas džiaugėsi grįžęs; tėvas grasino (tėvas nedovanos) ⇒ tėvas grasino nedovanosiąs; vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) ⇒ vaikas įprato mušamas; draugas pripažino (draugas buvo nugalėtas) ⇒ draugas prisipažino nugalėtas. Sakiniai su perifrasinio pasyvo formomis savo ruožtu išvedami iš aktyvinių, pvz.: vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) ⇐ vaikas įprato (x mušė vaiką). Įtrauktinio sakinio veiksmažodžio ir išorinės struktūros dalyvio laiko forma dažniausiai sutampa, bet ne visada. Kai VD priklauso nuo veiksmo intenciją ar projekciją į ateitį reiškiančių veiksmažodžių, pvz.: tikėti(s), viltis, norėti, laukti(s), bijoti(s), prašyti(s), maldauti, įtrauktiniame sakinyje postuluojamas būsimasis laikas, pvz.: berniukas laukė pavežamas ⇐ berniukas laukė (berniukas bus pavežamas) ⇐ berniukas laukė (x paveš berniuką). ⁵ Konstrukcijos vidinė struktūra (angl. underlying structure, rus. внутренняя структура) laikomas jos sintaksinis invariantas, nustatomas pagal transformacinius ryšius su kitomis tos pačios kalbos konstrukcijomis. Taip suprantama vidinė struktūra yra sintaksinė ir netapati giluminei struktūrai (deep structure, глубинная структура), kurią postuluoja generatyvinė semantika. Apskritai transformacijos darbe naudojamos tik kaip sakinio sintaksinės analizės, o ne jo generavimo priemonė, plg. aut. 1974 : 261 su lit. ⁶ Sutampančios vardažodžio frazės panaikinimas (angl. Equi-Noun Phrase — Deletion, sutr. END) — viena iš elementariausių transformacijų, būdinga ir infinityvinėms konstrukcijoms (aš prašiau valgyti, eisiu dirbti ir pan.), plg. Rosenbaum 1967; Perlmutter 1971; Miller 1974 : 224 tt.; Wegner 1975 : 98. ⁷ Tam tikrais atvejais sangrąžos dalelytė dar padeda išvengti homonimijos su atitinkamomis apozicinių dalyvių konstrukcijomis, plg.: tėvas sakosi papietavęs ir tėvas sako papietavęs || pietau-damas. 10 Laikydami veiksmažodį (V) sakinio gramatiniu centru ir jo sintaksinių santykių viršūne (Tesnière 1959; Fillmore 1968; Lehmann 1974; Нейд 1974) ir žymėdami įtrauktinį sakinį S, vardazodinę frazę NP, o dalyvį P, VD vidinę struktūrą galime pavaizduoti šia schema: Verbocentrinis sakinio sandaros modelis leidžia paaiškinti įtrauktinio sakinio poziciją veiksmažodžio valentėmis ypatybėmis ir ją semantiškai apibūdinti. Todėl jis parankesnis už N. Chomskio (1956) ir jo mokyklos dichotominį modelį, taip pat taikomą VD tipo dalyvinėms bei infinityvinėms kitų kalbų konstrukcijoms (plg. Miller 1974 : 232 tt.). 1.3.1. Pagal savo vidinę struktūrą VD atitinka galininką su dalyviu bei padalyviu (GD), kurį taip pat reprezentuoja NP₁ → S (žr. aut. 1974 : 261). Tačiau GD skiriasi tuo, kad įtrauktinio sakinio NP nesutampa su matricinio sakinio NP ir todėl nepanaikinama, o išorinėje struktūroje gauna galininko formą, plg.: brolis jaučia (motina serga) ⇒ brolis jaučia motiną sergant. Sinchroniškai žiūrint, didelę dalį VD konstrukcijų galima laikyti atitinkamų GD sintaksiniais variantais. 1.3.2. Iš tos pačios vidinės struktūros, kaip VD, pritaikius kitokią transformaciją, galima išvesti ir prijungiamąjį aiškinamąjį sakinį su kad arba jog. Aiškinamojo sakinio šalutiniame dėmenyje, kaip ir VD, panaikinama NP, pvz.: brolis jautė (brolis serga) ⇒ brolis jautė, kad (jog) serga (plg.: jautėsi sergąs). Tokie aiškinamieji sakiniai vartojami kaip VD sintaksiniai sinonimai. Jie gali būti daromi su tais pačiais veiksmažodžiais, kaip VD, tačiau literatūrinėje kalboje daugiau vartojami links­tama teikti pirmenybę dalyvinėms konstrukcijoms kaip stilistiškai raiškesnėms ir (ypač su sangrąžiniais veiksmažodžiais) nedviprasmiškoms. Tuo atžvilgiu VD santykis su aiškinamaisiais sakiniais skiriasi nuo GD. Sinonimiškus aiškinamuosius sakinius turi ir VD su es. 1. nev. dalyviais, priklausomais nuo norą, stengimąsi, baimę, prašymą ar įpratimą žyminčių veiksmažodžių (žr. 1.1.3). Sudarant tokius aiškinamuosius sakinius, įtrauktiniame sakinyje pasyvinės transformacijos nebūna, V reiškiamas tariamosios nuosakos forma, o NP pronominalizuojama, pvz.: ligonis norėjo (x lankys ligonį) ⇒ ligonis norėjo, kad jį lankytų; panašiai su leisti(s), mėgti, laukti(s), prašyti(s) ir kt. Kita šios grupės ypatybė — sinonimija su bendraties konstrukcijomis. Bendraties konstrukcija sudaroma iš transformuoto į pasyvą įtrauktinio sakinio, kuriame sutampanti NP panaikinama, o bendratis verčiamas pagalbinis veiksmažodis, pvz., ligonis norėjo būti lankomas arba (po veiksmažodžių leisti(s), duotis, prašytis) — ir pati neveikiamojo dalyvio forma, pvz., motina nesileido nė šūje pasakyti (SKr (LKŽ VII 245). Sinonimiškas bendraties konstrukcijas gali turėti ir kai kurie VD su veikiamaisiais dalyviais, būtent, priklausomi nuo intenciją ir veiksmo perspektyvą reiškiančių veiksmažodžių apsiimti, nuspręsti, žadėti, grasinti, užtikrinti, tikėtis, viltis ir pan., pvz.: tėvas žadėjo (tėvas grįš) ⇒ tėvas žadėjo grįžti. Taigi VD vidinė sintaksinė struktūra sutampa su aiškinamųjų sakinių, o tam tikrais leksiškai bei semantiškai apibrėžtais atvejais — ir su bendraties konstrukcijų vidine struktūra. Iš tų pačių bazinių sakinių, pritaikant skirtingas transformacijas, galima sudaryti ir VD, ir nurodyto tipo aiškinamuosius sakinius bei bendraties konstrukcijas. 1.3.3. VD konstrukcijoje dalyvis atlieka panašų sintaksinį ir semantinį vaidmenį, kaip aiškinamojo sakinio šalutiniame dėmenyje asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Jis gali prisijungti įvairius linksnius, bendratį ir sudaryti sudėtingas konstruk- 11 cijas, į kurių sudėtį savo ruožtu įeina ir sakinių šalutiniai dėmenys. Aiškinamojo sakinio šalutinio dėmens vardažodinį tarinį VD konstrukcijoje atitinka veiksmažodžio būti dalyvių ir vardažodžių vardininko formų junginiai, pvz.: panos pasijuto besą baltos iki juostai Lt III 253 (plačiau žr. aut. LKG II 359). Sudurtines veiksmažodžio laikų formas atitinka pilnareikšmių dalyvių ir pagalbinio veiksmažodžio būti dalyvių junginiai, pvz.: sakės esąs pavalgięs Skd; mama sakės buvusi sutikusi savo seserį Yl; Laumė… suprato apgauta esanti MLLG II 60; Jis laukė būsiąs kaip visados apibar tas ir iškoneveiktas VaizgP 16 (žr. dar LKG II 359, 361). Jie gali eiti ir pradėtinių, ir atliktinių sudurtinių laikų ekvivalentais, tik yra daug retesni, o kai kurios formos (pvz., su būtojo dažninio laiko dalyvinėmis jungtimis) atrodo tik teoriškai įmanomos. Taigi greta VD su pavieniais dalyviais turime ištisą paradigmą VD su veiksmažodžio būti dalyvių ir įvairių leksinių reikšmių kitų dalyvių junginiais, pvz.: tėvas sakėsi buvęs, būsiąs beeinąs „ „ esąs, buvęs, būsiąs atėjęs „ „ „ „ „ mušamas „ „ „ „ „ muštas VD vartojamos pilnareikšmių dalyvių konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis visai atitinka sudurtines netiesioginės nuosakos formas (žr. aut. 1977 : 7–8). 1.4. Pagal išorinę sandarą VD artimos konstrukcijos, kurias sudaro faziniai veiksmažodžiai liautis, paliauti, baigti, nustoti, mesti ir pan. su būt. kart. l. veik. dalyviais, paprastai turinčiais eigos veikslo reikšmę, pvz.: liaukis barškėjus Gs; vėjas nustojo pūtęs Lzd; puodžius metė prekiavęs LTR. Su dalyvinėmis jungtimis tokiais atvejais būt. k. l. veik. dalyviai nesiejami. Savo vidine struktūra šios konstrukcijos nuo VD skiriasi. Leksemos liautis, baigti, nustoti jose nežymi atskiro veiksmo, o tik suteikia dalyvio veiksmui fazinę baigties charakteristiką. Tokių sakinių, kaip ar baigei lauką akėnes? (Rdm) pamatu laikytinas veiksmažodis akenti su veiksmo pabaigos požymiu, kuris šiuo atveju išreikštas leksiškai, bet kitais atvejais gali būti reiškiamas ir darybinėmis priemonėmis, plg. ar suakenai lauką? Iš tokios struktūros neįmanoma išvesti aiškinamojo sakinio (*baigei, kad akėnai), tačiau vedamos bendraties konstrukcijos (baigei akenti, lioveisi pūsti, metė prekiauti ir t. t.), kaip ir su faziniais veiksmo pradžios veiksmažodžiais (pradėjo || ėmė akenti, pūsti, prekiauti…) bei modaliniais veiksmažodžiais (norėjo, galėjo, turėjo eiti). Plačiau apie šias konstrukcijas bei jų raidą žr. 4.1. Veiksmo pabaigos fazę žymi ir kai kurie veiksmažodžiai, turintys savarankišką leksinę reikšmę ir taip pat siejami su būt. k. l. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: sustok bėgęs, žirgūžėli LB 109; panačiai parėjo medžioje Plng; kada sugrįši krygaitėn joje? KlvD 250; jis atsikėlė klūpojęs ŠRagĮT 282 (žr. aut. 1964 : 56). Tokios konstrukcijos pagal savo vidinę struktūrą atitinka nuo būsenos bei judėjimo veiksmažodžių priklausomus predikatinius atributus. Jos išvedamos iš dviejų bazinių sakinių, bet tarp jų aiškinamųjų (propozicinio objekto) santykių nematome, pvz.: žirgas bėgo + žirgas sustojo ⇒ žirgas sustojo bėgęs, plg. atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais: tėvas grįžo + tėvas (buvo) piktas ⇒ tėvas grįžo piktas. Panašiai sudarytos ir veiksmažodžių (iš)(nu)kęsti, (iš)kentėti, ištverti, susivaldyti, susilaikyti ir pan. konstrukcijos su neigiamomis būt. k. l. veik. dalyvių vardininko formomis, pvz.: sesuo iškentė + sesuo nešnekėjo ⇒ sesuo iškentė nešnekėjusi (plačiau apie jas žr. 4.1.1.). Tikrai dvigubo neigimo atvejais vidinei struktūrai postuluojama dalyvio forma be neiginio: jis neiškentė + jis pasakė ⇒ jis neiškentė nepasakęs. Taigi dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų nominatyvinių konstrukcijų su dalyviais vidinė struktūra nevienoda. Būdingas VD požymis yra transformacinė derivacija iš bazinių sakinių, tarp kurių nustatomi aiškinamieji santykiai. 12 2. VARDININKAS SU DALYVIU XVI– XVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE XVI–XVII a. kalbos paminkluose užfiksuota kiek ankstesnė negu dabartinės lietuvių kalbos tarmėse VD raidos būklė, kai kuriais atžvilgiais skiriasi ir šios konstrukcijos santykiai su kitomis sintaksinėmis priemonėmis. Senųjų raštų domenys padeda geriau suprasti VD susidarymą ir tolesnę raidą. 2.1. Paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis 2.1.1. VD senuosiuose raštuose nėra labai paplitęs. Visuose tyrinėtuose XVI–XVII a. kalbos paminkluose randame tik apie 500 pavyzdžių, tad VD čia maždaug 6 kartus retesnis, negu GD (plg. aut. 1969). Tačiau santykiniu vartosenos dažnumu atskirų autorių raštuose abi konstrukcijos yra panašios. VD dažniausiai vartojamas B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro, t. y. iš žemaičių ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmių kilusių autorių. Konstrukcijos dažnumo rodiklis (t. y. konstrukcijų skaičius teksto atkarpoje, turinčioje maždaug 40 000 sp. ženklų) čia svyruoja tarp 5 ir 2. Didžiausias jis yra rytiečio K. Sirvydo „Punktuose“ (5, 6), kur netgi priartėja prie GD dažnumo rodiklio (7, 7). Tačiau kituose rytinių aukštaičių tarmei atstovaujančiuose raštuose (pvz., AK, Ev) VD daug retesnis, o reformatų leidiniuose, paremtuose daugiausia kėdainiškių tarme, šios konstrukcijos jau su žiburiu reikia ieškoti (pavyzdžiui, didžiausiuose kalvinų leidiniuose — 1600 m. Postilėje ir Chylinskio Naujajame testamente — VD dažn. rodiklis tėra apie 0,2). Dažnesnis VD vartojimas „Sumoje evangelijų“ (1653) gali būti gretinamas su kitais žemaitiškais šio leidinio kalbos elementais, kurių čia nemaža (plg. Palionis 1967 : 76), resp. su galima vertėjo kilme iš Žemaičių ar Pažemaitės. Tai leidžia manyti, kad VD, kaip ir GD, XVI–XVII a. plačiausiai buvo vartojamas žemaičių ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėse, kiek rečiau — rytų aukštaičiuose, o šiauriniame bei viduriniame vakarų aukštaičių tarmės plote (pagal naująją klasifikaciją — vakarų aukštaičių šiauliškių tarmei) jis buvo retas ir neproduktyvus. Taigi iš senųjų raštų nustatomas VD vartosenos arealas XVI–XVII a. apytikriai sutampa su dabartiniu, tiktai atrodo kiek platesnis ir apima dalį rytų aukštaičių, kur šiuo metu po sangrąžinių veiksmažodžių VD beveik nebevartojamas. 2.1.2. Be autorių tarmės, VD paplitimą XVI–XVII a. raštuose sąlygojo ir kitos aplinkybės, iš kurių svarbiausios — santykis su atitinkamomis originalų konstrukcijomis, jų pobūdis bei žanras. Jau iš VD paplitimo statistikos (žr. 1 lent.) aiškiai matyti, kad ši konstrukcija intensyviau vartojama originaliuose ar pusiau originaliuose raštuose negu vertimuose. J. Bretkūno kompilacinėje „Postilėje“ ji keturis kartus dažnesnė, negu Biblijos vertime. S. Vaišnoro vertimų lietuviškose įžangose randame 7 VD pavyzdžius, o kelis kartus didesniame „Apie popiežiškąją mišą“ vertime (daugiausia iš vokiečių kalbos) — 9. Ypač krinta į akis intensyvus VD vartojimas „Punktuose sakymų“. Tai juoba įsidėmėtina dėl to, kad nei dabartinėse Anykščių—Ukmergės apylinkių šnektose, iš kur veikiausiai kilęs pats autorius (plg. Zinkevičius 1971 : 153—167 su lit.), nei Vilniaus artimesnėse apylinkėse, kurių tarmė prisidėjo prie rytietiškos XVII a. lietuviškų raštų kalbos susidarymo (Zinkevičius 1972 : 90 tt.), VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais šiuo metu nebevartojamas. Maža tikėtina, kad ir XVII amžiuje ten galėjęs būti svarbiausias šios konstrukcijos vartojimo židinys — jis tuo metu taip pat veikiausiai buvo Žemaičiuose ir Mažojoje Lietuvoje. Didesnis VD dažnumas visai ar iš dalies originaliuose raštuose aiškintinas tuo, kad juose autorius mažiau varžė originalų kalbos įtaka. Tai patvirtina verstinių tekstų gretinimas su originalais. 13 J. Bretkūno Biblijos dalyse, išverstose iš vokiečių kalbos, VD konstrukcijomis verstos šios originalo sintaksinės priemonės: a) prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, pvz.: szinnokes smertimi mirsens I Moz 20, 7 – so wisse / das du des tods sterben must; ghis dėiosi tho negirdins I Sam 19, 27 – er thet als hóre ers nicht; b) sujungiamųjų (jungtukinių arba bejungtukių) sakinių dėmenys, pvz.: paleiskem, jei nenories mana uszmuschama I Sam 19, 17 – las mich gehen / oder ich tödte dich; kaip galli sakiti (nubr. -es) manne milins Teis 16, 14 – Wie kanstu sagen / du hast mich lieb. c) infinit yvinės konstrukcijos, pvz.: welcziaus… kariaudiens Iz 27,4 – ich möcht… kriegen. d) predikatinio atributo konstrukcijos, pvz.: ieib netartumbeis nekaltas esans Jer 30,11 – das du dich nicht vrschuldig haltest. e) kitokie įvairūs pasakymai, pvz.: ir randosi teipo esą V Moz 22,28 – und findet sich also; Ach welcziaus tą kardą turrins Rankoia IV Moz 22,29 – Ah / das ich itzt ein schwert in der hand hette. Iš keturių VD, esančių Luko evangelijoje, trimis išverstos lotyniškos infinityvinės konstrukcijos (pvz.: tikities atgause 6,34 – speratis recipere (t. p. gr.: ἐλπίζετε λαβεῖν) vienu atveju – veiksmažodinis žodžių junginys su daiktavardžiu: naritis sweikinami : dilig itis…salutationes 11,43. .. Taigi nei vokiškame, nei lotyniškame J. Bretkūno vertimų originale konstrukcijų, savo išorine forma artimų VD, visai nebuvo. Tos sintaksinės priemonės, kurias autorius vertė VD, galėjo būti išverstos ir atitinkamos struktūros lietuviškais pasakymais (prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis, bendraties ir kt. konstrukcijomis), nieku nepazeidžiant lietuvių kalbos dėsnių. Ta aplinkybė, kad autorius daugeliu atvejų rinkosi VD, tuo būdu nugalėdamas originalo kalbos trauką, tegali būti paaiškinama dideliu VD produktyvumu to meto Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje. Taiklus, stilistiškai apgalvotas VD parinkimas ir varijavimas su prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis² bei kitomis konstrukcijomis kartu rodo didelį vertėjo meistriškumą ir gyvą jo kalbos jausmą. M. Daukšos „Postilėje“ randame 63 VD, kurių didžiąją dalį (46, t. y. 74%) sudaro konstrukcijos su dalyvio būti formomis (esąs, esanti, esą). Pažymėtina, kad iš pastarųjų 38 pavartotos verčiant lenkiškojo teksto accusativus cum infinitivo su veiksmažodžiu być, t. y. skolintą iš lotynų kalbos konstrukciją³, neturinčią tokios pačios formos atitikmens gyvojoje lietuvių kalboje, pvz.: idant’ paroditus essąs tikrūu anų Pranaszų 504₂ – aby się okazał być prawym onym Prorokiem W 857; kas… ręgis taw’ essąs artimu anám 322₂₀ – Ktoryż… zda się tobie bliżnym być onemu 534. Vertėjo pastangomis rasti šiai konstrukcijai semantinę ekvivalentą aiškin­tinas dažnesnis negu kitur VD su būti dalyviais vartojimas. Tik 4 tokiomis konstrukcijomis DP išversti prijungiamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, 2 – kitokios sandaros pasakymai. Iš VD su kitų veiksmažodžių dalyviais 8 taip pat atitinka originalo infinityvines konstrukcijas, 7 – prijungiamųjų sakinių dėmenis su że, aby, iż, iakoby, 2 – dalyvines konstrukcijas. Tad VD santykis su originalu visai sutinka su bendru M. Daukšos vertimo polinkiu – kuo tiksliau perteikti ori- 1 J. Bretkūno ir B. Vilento raštų ištraukos lygintos su 1549 m. Liuterio Biblijos leidimu: Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft… D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. Lyginimui su Vulgata panaudoti šie leidimai: Biblia Sacra Vulgatae editionis Sixti Quinti Pont. Max. iussu recognita atque edita Romae… MDXCIII; Novum Testamentum graece et latine… curavit Eberhard Nestle Stuttgart, ¹1921. Citatos iš tų tekstų santrumpomis nežymimos. 2 Kartais šalutiniai dėmenys keičiami VD, taisant rankraštį, pvz.: O tu Mote ar szinnaisi ischgananti Wirą? (tais. iš bau ischganasi Wirą?) I Kor 7,16 – ob du den man werdest selig machen? – si virum salvum facies? 3 Dėl acc. c. inf. lenkų kalboje, kaip sintaksinės kalkės, žr. S. Kropaczek 1928 : 424 tt.; J. Bauer 1972 : 60; J. Safarewicz 1972 : 148 tt. Kad VD senųjų raštų autorių buvo laikomas lenkų k. acc. c. inf. atitikmeniu, rodo ir „Punktų sakymų“ originalaus pamokslų teksto santykis su lenkišku vertimu: acc. c. inf. čia atitinka VD 21 atveju iš 51. 14 Vardininkas su dalyviu XVI-XVII a. raštuose (statistiniai duomenys) 1 lentelė Šaltiniai Apimtis (lankais) Vardininkas su dalyviu es. l. veik. būt. k. į. veik. bus. l. veik. es. l. nev. būt. l. nev. bus. l. nev. Bendras skaičius Skaičius 1-me lanke M. Mažvydo raštai (1547—1570) 6 1 — 1 — — — 2 0,3 B. Vilentas, „Enchiridion“ (1579) 1,2 4 — 1 — — — 5 4,2 B. Vilentas, „Euangeliac bei Epistolas“ (1579) 5 7 1 1 — — — 9 1,5 J. Bretkūnas, „Biblia…“ (1579—1590) 100 78(3) 26(1) 39(7) 14 4 — 161(11) 1,4 J. Bretkūnas, „Postilla…“ I-II (1591) 19 36(6) 25(2) 10(1) 14(3) 9(2) — 95(14) 5 J. Bretkūnas, „Giesmes Duchau[n]as…“ (1589) 2,3 5 1(1) 1 — — — 7(1) 3 M. Daukša, „Katechismas…“ (1595) 1,5 3 — — — — — 3 2 Anoniminis 1605 m. katekizmas 1,5 2 — — — — — 2 1,7 M. Daukša, „Postilla…“ (1599) 40 59(2) — 1 2 1 — 63(2) 1,5 Ischguldimas Evangeliv (1573) (ištraukos) 1,2 1 2 — — — — 3 3,3 S. Vaišnoras, „Margarita Theologica…“, PM etc. (1600) 11,3 26(6) 5(1) 3 22(3) 1 1 58(10) 5 „Postilla Lietvwizska“ (1600) 41,5 5 1 — — 1 — 7 0,17 „Punktay sakimu…“ I-II (1629—1644) 9 33(3) 20(3) 2 — 1 — 56 6,2 S. M. Slavčinskis, „Giesmes…“ (1646) 3,6 2 1 — — — — 3 0,8 „Kniga Nobaznistes…“ (1653) 5,5 1 — — 1 — — 2 0,4 „Summa… Evangeliv…“ (1653) 7 4(1) — 3 3(2) — — 10(3) 1,4 S. B. Chylinskis, „Novvm Testamentum…“ (1658…) 21,3 2 — 1 — — — 3 0,2 „Ewangelie Polskie y Litewskie…“ (1674) 3,5 2 1 — — — — 3 0,8 J. Rikovijus, „Naujos… Giesmju Knygos…“ (1685) 6,5 4 2 — — 1 — 7 1 275(21) 85(8) 63(8) 56(8) 18(2) 1 498(47) Pastaba. Kai konstrukcijoje yra keli dalyvių vardininkai, tai antroje, trečioje ar tolesnėse vietose einančių vardininko formų skaičius pateikiamas skliausteliuose 15 ginalo sakinio sintaksinę sandarą, nutolstant nuo jos nebent tik tada, kai ji prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams. Tokiomis aplinkybėmis palyginti reti VD atvejai M. Daukšos raštuose yra itin simptomiški ir reikšmingi. Svarbiausių verstinių tekstų gretinimas su originalais rodo, kad VD paplitimas XVI–XVII a. raštuose tik iš dalies atspindi realią šios konstrukcijos vartojimo apimtį to meto gyvojoje kalboje. Vokiškų, lotyniškų, lenkiškų originalų kalboje konstrukcijų, savo išorine forma atitinkančių VD, visai nebuvo, todėl VD į raštus buvo ypač sunku patekti. Šiuo atžvilgiu VD vartosenai raštuose sąlygos buvo dar sunkesnės negu GD arba savaiminiam naudininkui, kurie turėjo stipresnę atramą lotynų kalboje. Turint omenyje tuo metu vyraujantį sakralinių tekstų vertimo pobūdį, net palyginti retą VD vartojimą verstiniuose raštuose galima paaiškinti tik dideliu konstrukcijos produktyvumu vertėjų tarmėje. VD senuosiuose raštuose – tai autochtoniškos, reikšmingos ir informatyvios to meto gyvosios kalbos konstrukcijos, prasiskverbusios pro aukštą originalų kalbos užtvarą. 2.1.3. Pagal pasiskirstymą įvairaus žanro tekstuose VD skiriasi tiek nuo GD, tiek nuo savaiminio naudininko ir kitų dalyvinių konstrukcijų. J. Bretkūno Biblijoje VD būdingesnis ne epinio, o didaktinio, filosofinio, teologinio stiliaus dalims. Pavyzdžiui, Povilo laiškuose jis dažnesnis negu evangelijose, Job, Pat, Sir knygose labiau vartojamas negu Moz, Kar, Mak. Žanro skirtumu veikiau reikėtų aiškinti ir dažnesnį VD vartojimą Naujojo testamento vertime (NT dažnumo rodiklis 2, 4, ST – 1,3). M. Daukšos Postilėje VD taip pat paprastai randamas pačiuose pamoksluose, o ne perikopių tekstuose (taigi vėl visai priešingai kaip GD ir savaiminis naudininkas, plg. aut. 1962: 41). 2.1.4. VD senuosiuose raštuose vartojami kaip aiškinamųjų sakinių su jungtukais jog, jeng, kad, kaip, bau ir kt. sintaksiniai sinonimai. Jų sinonimija yra pagrįsta vidinės struktūros bendrumu (plg. 1.3.2). Nuo tų pačių veiksmažodžių, kaip VD, priklauso ir aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, plg.: passiszinūsi, ne ischmintingai kalbėiens BrB Job 42,3 – passiszinsta, jog tame sugrieschija BrB III Moz 5,4 ir pan. Šiuo atžvilgiu VD atitinka GD (žr. aut. 1974: 256 tt.). VD ir aiškinamųjų sakinių sinonimika ypač išryškėja J. Bretkūno Biblijos taisymuose. Daugelyje vertimo vietų, taisant rankraštį, aiškinamieji sakiniai pakeisti VD konstrukcija, pvz.: Sakos, jog (užbraukta) Diewą paszista Tit 1,16 (Sie sagen / sie erkennen Gott; confitentur se nosse); Wire, er szinai, bau tu ischganisi (nuo bau pabr., paraštėje: ischganisens) Moterį? I Kor 7,16 (was weissestu ob du das weib werdest selig machen? si mulierem salvam facies?); ne tardios, ieng (pabr.) tau gawes bucziau (pabr.) Filip 3, 13 (Ich schetze mich selbs noch nicht / das ichs ergriffen habe; me non arbitror comprehendisse); Nes tikiūsi kaip (pabr., virš. iōg) te pareisiu (pabr., parašt.: pereisens) ir ius reges (-iu nūbr., parašt.: sens) Rom 15, 24 (ich hoffe das ich dadurch reisen vnd euch sehen werde; spero quod praeteriens videam)⁴. Pažymėtina, kad priešingų atvejų, kur VD būtų taisomas į aiškinamąjį sakinį, J. Bretkūno Biblijos rankraštyje visai nepastebėta. Tai irgi rodo didelį VD populiarumą to meto gyvojoje kalboje, kuris tik iš dalies galėjo atsispindėti raštuose. 2.2. Gramatinė forma 2.2.1. Veiksmažodinis narys 2.2.1.1. VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais sudaro apie 90% visų šios konstrukcijos pavyzdžių, rastų XVI–XVII a. raštuose. Daugumas tų veiksmažodžių – tie patys, kurių nesangrąžinės formos eina GD pagrindiniu nariu. Jų pasiskirstymas pagal semantiką parodytas 2 lentelėje. Kadangi visi VD sudarantys sangrąžiniai veiksmažodžiai yra intranzityviniai, pagal bendras valentines ypatybes 4 Panašiai Filip 2, 23; I Kor 4, 7; Sir 32, 12; II Kron 19, 6; Rom 7, 15. 16 jie neskirstomi, tik jungiami į tas pačias grupes, kaip ir 1.1. aptarti dabartinės kalbos VD. Tačiau VD vartojami sangrąžiniai veiksmažodžiai skiriasi pagal distribuciją pačioje konstrukcijoje: veiksmažodžiai norėtis, geistis, melstis, privalytis vartojami tik su es. 1. nev. dalyviais ir sudaro atskirą grupę. Iš fizinės percepcijos veiksmažodžių VD vyrauja regėtis, apskritai dažniausiai pasitaikantis šioje konstrukcijoje (apie 20 % pavyzdžių). Žymiai retesni veiksmažodžiai rodytis ir jaustis, o su kitais pastebėta tik pavienių pavyzdžių. regėtis, rodytis, jaustis, justis, matytis, rastis regėjauš su jumis edąs ir geriąs DP 196₅; (zdąlem się z wami jeść y pić W 332); o anas rodesi tolaus eysiąs SE 848; esch ne jauczias hadna alba verta santi BrP II 268; paiusies ęsęs maz ne praritu nūg nuludimo DP 400₂₆ (poczujesz się być mało nie požartym W₃ 657); Idant… asanti matićiaus potą danguose SIG I 146₄; ir randosi teipo esą BrB V Moz 22, 28 (und findet sich also). Psichinės percepcijos veiksmažodžių tarpe VD dažniau pasitaiko žinotis ir pasižinti; kitų randame pavienius pavyzdžius. žinotis, pasižinti, suprastis, (pra) (iš)manytis, dabotis, atmintis Ghis szinnosi Szidu nemilims | bet beikiams (= peikiams) BrP I 110; Todelei passisznstusi, ne ischmintingai (viršuje pabr. durnai) kalbeiens BrB Job 42, 3 (bekenne ich | das ich hab vmweislich geredt); ie supratosi, nūgi esą BrB I Moz 3, 7 (wurden gewar | das sie nackat waren); ižsimano tay wisa paniekinus SP I 156–7 (= rozumie się | że tym wszytkim pogardza); pramānes essą teisingais DP 364₃₆ (sie zmyślali być sprawiedliwymi W 599); Karalumi tad, essąs nedabōias DP 586₃₅ (Krolem się tedy być nie baczy W 998); idant wissadós atmintįs | sánczios awimis DP 209₂₉ (aby zawsze pamiętał że są owce W 353) Prie psichinės percepcijos veiksmažodžių šliejasi ir tikėjimąsi reiškiantys veiksmažodžiai tikėtis, tartis, kurie VD sudaro gana dažnai ir su įvairiomis veik. bei nev. dalyvių formomis. tikėtis, tar(y)tis Nesitikiek…iszklausomās ir pagialbeimas SE 601; tikūs trumpai tawęsp ataiśes BrB I Timot 3, 14 (hoffe auffß schirst zu dir zu komen); tarikites, griekui numire BrB Rom 6, 11 (hallet euch da für | das jr der Sünde tod seid; existimate, vos mortuos quidem esse peccato) Emocinės bei apsimestinės būsenos veiksmažodžiai senuosiuose raštuose VD sudaro žymiai rečiau ir dažniausiai eina su būt. k. 1. veik. dalyviais. džiaugtis, gailėtis, gėdytis, dėtis, darytis („dėtis“) Džiaugieys ana atradusi SIG II 72₅; gailurusi, Alexandrui dawens Dukterį BrB I Mak 11, 10 (Es hette jn gewenen | das er Alexandro die Tochter gegeben hette); O anis tures giedities, thinai ischacke BrB Job 6, 20 (sie… werden… sich schemen müssen | wenn sie dahin komen); ghis dejosi tho negirdins BrB I Sam 10, 27 (er thet als höre ers nicht); idánt’ daritus essąs numirelu DP 459₄ (żeby się zmyślał być vmárłym W 766)⁵. Iš informacijos veiksmažodžių VD vyrauja sakytis, kuris pagal vartojimo apimtį senųjų raštų VD konstrukcijose užima trečiąją vietą (po regėtis ir tikėtis). VD su informacijos veiksmažodžiais ir nev. dalyviais sen. raštuose nepastebėta. sakytis, (pasi)girtis, gerbtis „girtis“, skųstis, išpažintis, (už)gintis, apsizadėti, (apsi)rašytis Lutherus sakessi Theologu tapęs MT3₁₇; Drisau girtis tayp stowesiąs KN 32₂₀; Pasigir krikščionim’s essą RG 347₂₂; Ne regi… piktibu savo | ir gerbiasiu iu ne turi (chelpi sie že ich nie ma) SP II 116₆; Dowidas… skundžias essus arti pra- 5 Plg. jie darės („dėjos“) viens kitą nepažįsta Galbrasčiai MLLG VI 44. 2. Gramatinės kategorijos ir jų raida 17 pulties (= skárzy śię být blisko zguby) SP I 199₁₂; mes ischpaszinstames negali panakti WP 142; Nesigina padaris (Nie przy śię kto wczyniwśzy) SP I 8₁₆; v̇žgineś essus mókitiniu DP 162₃ (žipzal się být v́eziem W₂ P 26); kaip kada wienas… apsiszadetu noris usch ius wissus walgiți MT (PM) 32–32²; S. Augustinas… raschesi Philosophieị Platonischkai pristoies ir ton isnowies MT 265; Diewas… apsirasche…Swieta wandenimis nebepustises MT LI XXXI₇. Norą, poreikį bei prašymą reiškiantys veiksmažodžiai (verba voluntatis), kaip jau minėta, paprastai sudaro VD tik su es. l. neveikiamaisiais dalyviais. norėtis, geistis, melstis, privalytis, lauktis Anis nóris girbjami ir swirinami ir garbinami nug weldamuiu sawui DP 497₃₆ (Oni chcą być czczeni y ważeni y chwaleni W 838)⁶; Geidcžusi ischrischa-mas ir su Christumi be essas MT 186ᵃ₅; Dowidas meldczesi atraszinams ingi ka-raliste MT 193₆; io kunas… privalitusi neschamas MT (PM) 31; Ne laukis prá-szomas meldžiamas | bet regiedamas | reykalą… susimiĺk SE 168₁₅. Vis dėlto tokiose konstrukcijose galima įžiūrėti ir veikiamųjų dalyvių vartojimo pėdsakų. Dviejose S. Vaišnoro „Žemčiūgos“ vietose greta es. l. nev. dalyvio čia eina ir es. l. veik. dalyvis, pvz.: Ir Pomilas norisi ischrschamas ir su Christumi e ssąs 267ᵃ₁₅; žr. dar cituotą pavyzdį su geistis. Es. l. veik. dalyvis čia sinonimiškas su bendratimi, plg.: Norįsi ischrschamas | ir buti su Christumi 261₁₅ (t. p. 261ᵃ₁₃). Veiksmažodis (be)velytis, pagal reikšmę atitinkantis verba voluntatis, sudaro VD su es. ir būt. k. l. veikiamaisiais bei es. ir būt. l. neveikiamaisiais dalyviais. (be)velytis Bet welicziaus, dabar su iumis esas ir iumus bekalbas BrB Gal 4, 20 (Ich wolt aber | das ich jetz bey euch were | vnd meine stimme wandeln kündte; vellem autem esse… et mutare vocem); ghe weltusi nekada gimte negimi WP 11 (Ger. 53); bewelijes… wargus kenteje MT 181ᵃ: daugia isch szmoniu… weliasi nuszawinami, nei apsibiauinoghe BrB I Myk 1, 66 (liessen sich lieber tödten | denn das sie sich ver-unreinigen); mana dusche welitunse pakarta BrB Job 7, 15 (meine seele wünd-schet erlangen zu sein). Visa tai leidžia manyti, kad VD po verba voluntatis apribojimas es. l. nev. dalyviais nėra pirminis. Es. ir būt. k. l. veikiamuosius bei būt. l. neveikiamuosius dalyvius iš tokių VD, matyt, išstūmė bendratis. 2.2.1.2. VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais senuosiuose raštuose yra daug retesni. Juose paprastai vartojami tie patys veiksmažodžiai, kurių sangrąžinės formos sudaro VD. Konstrukcijos pagrindiniu nariu eina: fizinės percepcijos veiksmažodžiai regėti, veizdėti, parodyti, jausti Pharaonas regeia atsidwesens (virš.: atsigawęs) BrB II Moz 8, 15 (sahe | das er lufft kriegt hatte); weisdeket (dabokities) ką weike (-t nubraukta) BrB II Kron 19, 6 (Sehet zu was ir thut); idant parodytu esas anu tikriiu Emanuelu DP 504₁₃ (aby się okazał być… W 858); Kuris žmogus iauzdamas essąs tokioié…garbeie… DP 422₇ (czując się być w takiej… chwale W 690); psichinės percepcijos veiksmažodžiai žinoti, suprasti, atmintį, dūmoti, sapnuoti; tikėti, tarti Szinok essas yszwaizdas BrGD LXXIV (126); Bet supratens, mirsens, adwa-dina sawensp Heretkius (pabr., par.: Kunigaikszcius) BrB I Mak 1, 6 (mercket | das er sterben würde); nótmena Karālumi essas ant’ žmonių DP 586₃₈ (nie pomni iż królem iest W 999); kuris… Prassidesti iau dumoti | Diewop noris prisiwersti BrGD ⁶ Vienoje J. Bretkūno Biblijos rankraščio vietoje veiksmažodžiui norėti yra pakeistas unikalus šioje konstrukcijoje veiksmažodis ieškoti: Kurie ieschkas, milimi (pabr. parašt.: kurie naris milimi) pagal kuna, tie werzia ius BrB Gal 6, 12 (die sich wollen angenehme machen nach dem Fleisch; volunt placere). 18 2 lentelė XVI-XVII a. raštų vardininko su dalyvių klasifikacija pagal pagrindinį narį Veiksmažodžiai | Dalyvio forma* | es. l. veik. | būt. k. l. veik. | būs. l. veik. | visi veik. | es. l. nev. | būt. l. nev. | būs. l. nev. | visi nev. | Bendras skaičius Sangrąžiniai jaustis, pajustis | 9 | 1 | — | 10 | — | — | — | — | 10 regėtis, matytis | 53 | 8 | 3 | 64 | — | 4 | — | 4 | 68 (pa) rodytis | 15 | 3 | 1 | 19 | — | — | — | — | 19 rastis | 2 | — | — | 2 | — | — | — | — | 2 (iš) (pra) manytis | 3 | 1 | — | 4 | — | 1 | — | 1 | 5 žinotis | 20 | 4 | 13 | 37 | 1 | 7 | — | 8 | 45 pasižinti | 15 | 3 | — | 18 | — | — | — | — | 18 suprastis, dabotis | 2 | — | — | 2 | — | — | — | — | 2 atmintis | 2 | — | — | 2 | — | — | — | — | 2 tikėtis | 26 | 3 | 20 | 49 | 2 | — | 1 | 3 | 52 tartis | 33 | 6 | 8 | 47 | 3 | 1 | — | 4 | 51 džiaugtis | 1 | 1 | — | 2 | — | — | — | — | 2 gailėtis | — | 7 | — | 7 | — | — | — | — | 7 gėdytis | — | 1 | — | 1 | — | — | — | — | 1 dėtis, darytis | 8 | — | — | 8 | 1 | — | — | 1 | 9 saky­tis | 34 | 18 | 3 | 55 | — | — | — | — | 55 (pasi) girtis, gerbtis | 8 | 1 | 1 | 10 | — | — | — | — | 10 skųstis | 2 | 1 | — | 3 | — | — | — | — | 3 (už)gintis | 1 | 4 | — | 5 | — | — | — | — | 5 išpažintis | 4 | — | — | 4 | — | — | — | — | 4 rašytis | — | 1 | 1 | 2 | — | — | — | — | 2 apsižadėti | 1 | — | — | 1 | — | — | — | — | 1 išsimanyti | — | 1 | — | 1 | — | — | — | — | 1 norėtis | — | — | — | — | 44 | — | — | — | 44 be (velytis) | 5 | 14 | — | 19 | 1 | 2 | — | 3 | 22 geistis, melstis, privalytis, lauktis | — | — | — | — | 4 | — | — | — | 4 244 | 78 | 50 | 372 | 56 | 15 | 1 | 72 | 444 Nesangrąžiniai regėti | — | — | 4 | 4 | — | — | — | — | 4 veizdėti, jausti, parodyti, pakesti | 2 | 2 | — | 4 | — | — | — | — | 4 žinoti | 5 | — | 2 | 7 | — | — | — | — | 7 bevelyti | 1 | — | — | 1 | — | — | — | — | 1 Kiti psich. percepcijos v. | 5 | — | 1 | 6 | — | — | — | — | 6 tikėti | 1 | — | 4 | 5 | — | — | — | — | 5 sakyti | 3 | 3 | — | 6 | — | — | — | — | 6 Kiti informacijos v. | 2 | 1 | — | 3 | — | — | — | — | 3 norėti | 4 | — | — | 4 | — | 1 | — | 1 | 5 Pasyvinės formos | 8 | 1 | 2 | 11 | — | 2 | — | 2 | 13 Iš viso | 275 | 85 | 63 | 423 | 56 | 18 | 1 | 75 | 498 * T. y. pirmoji į konstrukciją įeinanti dalyvio forma. Antroje, trečioje ar tolimesnėje vietoje einančių dalyvių skaičius į lentelę neįtrauktas. 2* 19 LXVI (108); Esch sapnawau, kaip kada stowins ant Kraschto pas wandeni BrB I Moz 41, 17 (Mir trewmete | Ich stunde); kadangi tarit (tiket) išch Diewa esa… Todel meginket BrB Judit 8, 30 (dafur haltet | das aus Gott sey); informacijos veiksmažodžiai sakyti, pažadėti, stipinti „tvirtinti“, „išpažinti atsirado Theudas, kursai sakie esąs ko (tais. iš: sawe sant ko) ChB Apd 5, 36 Diewas paszad mums neka didąs MT 118₁₈; …stepinį mums tikrai griekus atleidęzes ir dowanojęs priskaityma teisibes MT 71₆; …gedįs ir szwiesi į pažint … esąs tarnąis ir mokitineis io DP 254₂₄ (wyznawać… že są sludzy W 424) Labai artimos VD su informacijos veiksmažodžiais yra konstrukcijos, priklausomos nuo veiksmažodžio dėkoti, pvz.: Diekui taw | sulaukens saw | Linksma schita hadina BrGD XLVII; plg. panašiai, tik su skirtingu subjektu, vartojamas konstrukcijas su sveikas (sveikas sugrįžęs tipo) ar ačiū, dėkui, pvz.: ačiū atėjęs (= už tai, kad atėjai) Kd; dėkui paklausę OsG 162; valios veiksmažodžiai norėti, (be)velyti Tataiag kas ne nor báisei nūg Diéwo šiditas | tassái nesdilit DP 285₄₉ (niechce byč, sadzon W 476); weli tátoy beduodas szunims MP II 328₃₈ (wolisz to dać psom RP 220₄₅); beweliia ghis tu uschmuschas, nekaip, atstoies MT LLJ XXXII₁₄ 2.2.1.3. VD su nesangražinių veiksmažodžių perif्रastinėmis nev. rūšies formomis, į kurias įeina es. ir būt. l. nev. dalyviai, sudaro atskirą grupę. Nors tokios konstrukcijos gana retos, bet jų pastebėta įvairių autorių, priklausančių skirtingoms tarmėms, raštuose, ir nėra pamato abejoti, kad XVI—XVII a. jos buvo vartojamos gyvojoje kalboje. Nev. rūšies formas jose sudaro nev. dalyviai tų pačių veiksmažodžių, kurie vartojami ir kitose VD konstrukcijose. a) VD su es. l. nev. dalyviais: mes… patis dabar griekinikais essą randami esme BrB Gal 2, 17 (Solten wir … selbs Sünder erfunden werden; inventi sumus et ipsi peccatores); Sudza tikims essi ateyses Mž 86 (= BrGD XXXVI); numirelei jra sakomi mieggir atsilsilsi MT 262₁₁; nesa skelbams essi giwenans, o numirens essi BrB Apr 3, 1 (du hast den namen | das du lebest; nomen habes quod vivas); atstajimas rakoij mas esti Kancze esanti BrB Išm 3, 2 (abschied wird für ein pein gerechnet); b) VD su būt. l. nev. dalyviais: bernelis Iésus á trastas yra ne karczemoie… bet besėdis widurie Dāktaru | ir beklausęs ių ir beklausęs DP 66₂₀ (nálezion jest… siedząc… y słucháiąc ich y pytáiąc W₂ 66); Ieng nebuwo turis mana teisibe MT 83₁₄; kursáy niekad priwilitas nebuwo ráštás MP II 359₂₂ (omynym nie byl nalezon RP 241₉); Christus tokù budu turetu pramanitas buti turis du kunu? MT (PM) 31₁₅. 2.2.2. Dalyvinis narys 2.2.2.1. Dažniausiai VD vartojami es. l. veik. dalyviai (daugiau negu pusė visų pavyzdžių). Būt. kart. l. veik. dalyviai daugiau kaip keturis kartus retesni, tačiau su kai kuriais veiksmažodžiais (gailėtis, gėdytis, pakęsti) tik jie sen. raštuose ir tėra pastebėti. Būs. l. veik. dalyvių vartosenos apimtis beveik tokia pat, nors santykis su atskirais veiksmažodžiais skiriasi: jie dažniausiai eina su tikėtis, žinoti, tartis; tik būs. l. veik. dalyvių užfiksuota su nesangražinėmis regėti formomis. VD su nev. dalyviais sudaro apie 13% visų sen. raštuose pastebėtų pavyzdžių. Dažnesni yra es. l. nev. dalyviai. Tik su jais siejami veiksmažodžiai geistis, melstis, privalyti, lauktis. Tuo tarpu konstrukcijose su žinotis, tikėtis, tartis, gėdytis, regėtis nev. dalyviai vartojami pagrečui su veikiamaisiais. Es. l. nev. dalyviai VD paprastai turi eigos, būt. l. nev. dalyviai — įvykio veikslo reikšmę. Su būs. l. nev. dalyviu pa- 20 stebėta tik viena konstrukcija: per malone Iesaus Christaus tikimes ischganisemi | kaip ir anie yra ischganiti MT 208₁₂. 2.2.2.2. Kadangi VD konstrukcijos dalyvinis narys atitinka įtrauktinio sakinio veiksmažodį (plg. 1.2.), jis turi daugelį sakinio tariniui būdingų ypatybių. Apie 32 % visų sen. raštuose randamų VD sudaryti su veiksmažodžio būti dalyviais, kurie siejami su vardažodžiais bei prieveiksmiais visai taip pat, kaip jungtimi einančios šio veiksmažodžio asmenuojamosios formos. Tais atvejais, kai būti dalyvis eina su modalinės reikšmės prieveiksmiais, aiškiau jaučiama jo leksinė egzistavimo reikšmė, pvz.: Ir randosi teipo esa BrB V Moz 22, 28 (vnd findet sich also); Awis... puschozie kleodama iauczesši negerai esanti BrP II 224. Eidamas su vietos ir laiko prieveiksmiais, kaip ir su daiktavardžio vietininkais ar aplinkybinės reikšmės prielinksninėmis konstrukcijomis, jis jau yra artimas jungčiai, pvz.: Ius kurie toli tarities esa nūg piktos dienos BrB Am 6, 3 (Die jr euch weit vom bösen tag achtet); Kas sakosi Schwiesibeie esas BrB I Jon 2, 9 (saget er sey im liecht; dicit se in luce esse); regis éssas didime smurtę DP 80₂₃ (widzì žé iest w wielkim niebespiečenstwie W₂ 87); iaučiasi essus sunkiuose nusidėlimuose (sė czuié byé w wielkich grzechach) SP I 246₃. Visiškai aiški santykinė (t. y. priskyrimo tam tikrai klasei) funkcija matyti konstrukcijose, kur būti dalyvis eina su daiktavardžių, būdvardžių bei įvardžių vardininko formomis. Eidamas su dalyvių vardininkais, būti dalyvis gali sudaryti sudurtinių veiksmažodžio formų atitikmenis. Es. l. veik. dalyviai su dalyvinėmis jungtimis nesiejami (kaip dabar nelinkstama jų sieti ir su veiksmažodinėmis jungtimis), išskyrus tuos, kurie vartojami būdvardžių reikšme, pvz.: nė žeminos... pasižindamas éssas teip niekam’ nedėrancziu (znaiąc sie byé ták nikczemnym) DK₁ 119. Iš būt. l. veik. dalyvių pastebėtos tik kelios konstrukcijos su nusidėjęs, taip pat turinčių būdvardžių artimą reikšmę ir DP atitinkančių originalo grzeszny, pvz.: pažìstas éssas nussidėisiųjų DP 291₂ (sie zna byé grzesznym), žr. dar DP 280₁₉, 515₁₅, 586₃₃. Įprastinės konstrukcijos su neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: žinnas essa ischklaúsomi MT 10₁₆; A ieigi kas rastusi essas neapsunkintas Vln 31₄; sakos essus aptaystas (powiada śię býc opuszczonym) SP I 199₁₂; rėgis éssa... izliźusį DP 84₃₅ (widzą býć wyzwoleni W₂ 94); Ghis gerrai szinnosi busens Ischdùts Apìukts | Ischgedents | Appiaudìts | Ischplakts | Numarints BrP I 257. Vis dėlto tokios konstrukcijos apima tik nedidelę dalį (apie 20%) visų VD su nev. dalyviais⁷. Be to, kai kurie nev. dalyviai, vartojami su dalyvinėmis jungtimis, taip pat turi būdvardinę reikšmę ir sudurtinių veiksmažodžio laikų formų atitikmenų nesudaro, pvz.: ažusleptas įzadas... regėsi essus regimas ir atwiras (sie zda býdź widomy) SP II 209₁₈. 2.2.2.3. Su vardažodžių ir įvardžių v a r d i n i n k u dalyvinės jungtys siejamos taip pat, kaip ir atitinkamos veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos, plg. sakosi esąs karalius || piktas ir sako, kad yra karalius || piktas. Daiktavardžiai (a) su jungtimis vartojami beveik dvigubai rečiau negu būdvardžiai (b); įvardžiai (c) dar retesni. Jungtimi dažniausiai eina būti es. l. veik. dalyvis. a) Phariseuschai... kitiems Szidams regėiosi... geri kunigai esa BrP II 58; Regisi čia žodžiuose kazto essunti priesziare (zda się tu byé... prze-ciwność) SP I 136₁₇; karoghimas... regisi mumus ne dzauksmas, bet tuszba esans BrB Hebr 12, 11 (düncket sie vns... trawrigkeit sein; videtur non esse gaudii, sed moeroris) b) ghis pasiszinsta newertas esans BrP II 362; sakaus teisus esans BrB Job 9, 20 (Sage ich | das ich gerecht bin); kurie regisi essu kayp akmuo kieti (sie zdadzą býc) SP I 349₁₆; Zinaus esąs griesznàs KN 55₂₂; Esch szinnaus Teisus busens BrB Job 13, 18 (Ich weis | das ich werde gerecht sein) c) priezastis... tikriausia regis santi toii DP 496₁₀ (nawłasnieysza zda się být tá W 836); Teip iog iiemus regėjęs éssas kitókias DP 191₁ (Tak iż się 7 2 lentelėje konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis į atskirus skyrius įtrauktos pagal jungtimi einančio veik. dalyvio formą. 21 im zdai byč w inszey pastawie W 324); Powilas sakosi / Wissiems wissas buwens BrP I 223. 2.2.2.4. Kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio būti formos, dalyvinės jungties VD gali būti siejamos su predikatiniu įnagininku. Daiktavardžių įnagininkas (a) čia netgi dažnesnis už vardininką. Tuo tarpu būdvardžių įnagininkas (b) pasitaiko žymiai rečiau, o įvardžių – tik pavieniais atvejais (c). a) szinausi tame essąs tarnu MT LĮ XLI₁; ne pažinós éssąs didžiuni skoli- niškų DP 481₁₂ (šie nie znai byé wielkim winowayę W 809); sakosi esą Apaschtalais BrB Apr 2, 2 (sagen / sie seien Apostel; se dicunt apostolos esse); O Alci- mus... ne tikies... Wiriauskunigu busens BrB II Mak 14, 3 (dacht | Das er... noch weder zum Hohenpriesternampt komen möchte); b) ismānos éssąs brągumi DP 291₁₆ (rozumie się być w wadze W 485); Korosiu tave sudė | ieng netaritumbeis essąs teisumi MT II 193ₐ; Kada tikieias ischmin- tingais essą BrB Rom 1, 22 (Da sie sich für Weise hielten, dicentes enim se esse sapientes)⁸; Kas iżg tutriju regisi tau buwis ārtimu anam (zda się tobie bližnim być onemu) Ev 116₉; c) Bet’ iog mes jau girdéiome | kú Iónas essas ne pažinós DP 23₁₀ (slyszeli | czym się Ian być nie znal W 23) A iey kursai saw regise neků essąs VEE 110₈ (lesst düncken | er sey etwas)¹⁰. Apskritai konstrukcijos su įnagininku senuosiuose raštuose vartojamos ne rečiau kaip su vardininku, o kai kurių autorių (pvz., M. Daukšos) jos net labiau mėgstamos (veikiausiai dėl lenkų kalbos predikatinio instrumento įtakos – ypač konstrukcijose su būdvardžiais). Šiuo atžvilgiu VD skiriasi nuo GD, kur įnagininko konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis yra retesnės (žr. aut. 1974 : 248), plg.: Regim ne wisus krikschczonis essanczus | kurie girressi krikschczonims essa BrP I 249¹¹; tačiau visai gretimais randame ir girresi Krikschczonis esa BrP I 247. Jungtimis einančios būti dalyvio formos kartais siejamos ir su kilmininku, su kuriuo jos taip pat sudaro sudurtinio tarinio ekvivalentus, pvz.: Nes ne regieios weydas vnt io essus žmogaus (nie zdála się bydź twarz ná nim ludzka SP 220₂₅; Nesa Herodas szinnosi swetimos gimmenes neszidu esans BrP I 110. Be veiksmažodžio būti dalyvių, jungties funkciją VD gali atlikti ir kitų artimos reikšmės veiksmažodžių dalyviai, pvz.: Lutherus sakessi Theologu tapens MT 3ₐ¹⁷. Taigi VD dalyvinis narys pagal savo sintaksines ypatybes senuosiuose raštuose visiškai atitinka asmenuojamąją veiksmažodžio formą. 2.2.3. Po ziciniai modeliai 2.2.3.1. VD trijų pagrindinių narių tvarka senuosiuose raštuose yra labai stabili: daugiau kaip 450 juose aptiktų pavyzdžių (apie 92%) reprezentuoja pozicinį modelį NVP ir tik apie 8% — kitus modelius. Išskyrus pavienius pavyzdžius, visoms konstrukcijoms būdinga dalyvinio nario (P) postpozicija vardazodinio nario (N) atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu VD atitinka kitas pusiau predikatines dalyvių konstrukcijas (plg. aut. 1973 : 170 tt.), tačiau pranoksta jas narių tvarkos reguliarumu, kuris juoba įsidėmėtinas, kad pačiai VD struktūrai jis daugeliu atvejų nėra relevantiškas. Iš šešių galimų trinarės konstrukcijos narių išsidėstymo atvejų senuosiuose raštuose realizuoti tik keturi. Pagrindinis pozicinis modelis NVP yra sąlygojamas istoriniu laikotarpiu vyraujančių lietuvių kalbos žodžių tvarkos polinkių: subjekto prepozicijos ir objekto postpozicijos veiksmažodžio atžvilgiu. VD dalyvinis narys, reprezentuojantis aiškinamosios (turinio) reikšmės įtrauktinį sakinį, užima propozicinio objekto poziciją. ⁸ Panašiai BrB Pat 28, 11. ⁹ Panašiai DP 322₂₀ su éssąs. ¹⁰ Panašiai BrB Gal 6, 3: kuo esąs, žr. dar Apd 5, 36. ¹¹ Plg. dar Pasigir krikščionims essa RG 347₂₂. 22 ziciją. Tad modelis NVP tiesiogiai atspindi dabartinei lietuvių kalbai, kaip ir daugeliui kitų ide. kalbų, būdingą modelį SVO (subjectum-verbum-objectum). Jis yra stilistiškai neutralus ir atstovaujamas VD su visomis dalyvių formomis. Daug mažiau žodžių tvarką VO išlaiko antraeiliai konstrukcijos nariai šio modelio viduje. Tais atvejais, kai dalyvinis narys savo ruožtu turi objektą, pastebimas polinkis daugeliu atvejų tą objektą nukelti prieš P, o ne po jo (ko reikėtų laukti pagal nuoseklų VO principą), pvz.: Herodas… tares kaki szenkla nūg io regesens BrP I 378; Bet kad jau tikėsi wirszu gavęs | Ir iz wisso piktunno išbėges RG 550₃. Objekto prepozicija kartais pastebime ir tada, kai originaluose randame kitokią žodžių tvarką, sutampančią su VO modeliu, plg.: kiekwiens… tikiesis tarnawimu Diewuy darus (nniemac będzie że czyni posługę Bogu) Ev 85₈ (t. p. DP 231₂₉, VEE 91; SE 119₃). Originalo įtaka galėjo skatinti objekto poziciją prieš dalyvį tik vertimuose iš vokiečių kalbos, kur galinė veiksmažodžio pozicija aiškinamųjų sakinių šaltiniuose dėsnyse yra reguliari. Tai iš dalies paaiškina ypač didelį tokios žodžių tvarkos populiarumą J. Bretkūno raštuose, kur ją matome ištisose VD serijose, pvz.: Jei tu regiesi Diewo szodi nemilins | Basznczion ne eigans | poteru schwen-tu nemokans | Diewo kuna… reta karta imans | tadda szinok tikrai Welina nūg tawes Diewo szodi atimanti BrP I 250. Šiam modeliui išsilaikyti, matyt, buvo palanki ir trimarėse neišplėstose konstrukcijose vyraujanti narių tvarka NVP su galine dalyvio pozicija. Dalyvio prepozicinio objekto atvejai dažni taip pat iš kitų kalbų verstuose bei dalinai originaliniuose raštuose. Jų pasitaiko ir liaudies šnekamojoje kalboje bei tautosakoje, plg.: Vagis pasisakęs jaunojo žirgą vykas pavogti BsMt I 73; Jaunikaitis visą savo vakartį pasisakė pametęs End (VoL II 321); varinių papuošalų girias turįs Pp (LKT 62). Apskritai dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos gerokai retesnės. Labai galimas dalykas, kad objekto prepozicija jose yra senoviška ir atspindi ankstesnį žodžių tvarkos modelį su galine veiksmažodžio padėtimi (t. y. OV), šiuo metu daugelio tyrinėtojų rekonstruojamų ide. kalbų bendrystės laikotarpiui¹². Pažymėtina, kad visai panašiai į konstrukcijos galą nukeliama ir dalyvinė jungtis, siejama su prepoziciškai pavartotais vardžodžiais, pvz.: esch ne iaucziūs hadna alba werta santi BrP I 268; ieib netartumbeis nekaltas esans BrB Jer 30, 11 (Das du dich nicht vnschüldig haltest); Simon… sakęs nėko didis esąs BrB Apd 8, 9 (gab fur | Er were atwas grosses; dicens se esse aliquem magnum); Po kieno akimis pasisizsti grieschnas essas? VE 72₁₃; kurie tikėimu gir-resi teisus essa MT 93₂. Tokia žodžių tvarka senuosiuose raštuose taip pat yra stilistiškai neutrali ir nepriklausanti nuo originalų įtakos, o jos autochtoniškumą patvirtina atitinkamos konstrukcijos dabartinėse tarmėse bei tautosakoje, pvz.: Velniukas prapuolė, o ji pasijuto viena vidury šokančių bestovinti SI 117; Ale žmonės dedas tei(p) kytrūs esą Jrk 96. Pažymėtina, kad senuosiuose raštuose dalyvinė jungtis dažniau eina gale tada, kai ji siejama su vardininku. Kaip tik vardininko forma predikatiniuose junginiuose yra pati archaiškiausia. Tuo tarpu naujesnėse konstrukcijose su įnagininku, ypač būvardinėse, kurių daugelis senuosiuose raštuose yra paveiktos slavų kalbų (plg. Fraenkel 1926 : 94 tt., 114; 1928 : 201 — 4) vardžodžio įnagininkas dažniau eina po dalyvinės jungties, pvz.: ne pažinęs ėssas didžiūniu skolininkū DP 48₁₂ (sie nie znal być wielkim winowaycą W 809); pažikimės ėssą ne naudigais tarnāis DP 97₃ (žesmy są niepożyteczni słudzy W 163); tureio… sakitis essu biaurumis ir izteptays (powiōdac śię być nieczystymi y pomāzānymi) SP I 256 —7. Kartais net tame pačiame sakinyje konstrukcijų su vardininku ir įnagininku žodžių tvarka skiriasi, plg.: Asch pasisizstius takiop darbop per silpnas ir ne hadnas neigi tam tikras essas, taczu 12 Dėl galinės veiksmažodžio pozicijos ide., nurodytos jau B. Delbrücko, žr. Watkins 1963: 36 tt., 1964: 1037 tt.; Ибанов 1965: 194 tt.; dėl OV kaip pirmine ide. modelio Lehmann 1972a: 984 tt.; 1973: 47 tt.; 1974: 30 tt.; Vennemann 1974: 345 tt.; kitaip Ross 1970 : 258. Apie antecedentinės (t. y. OV) žodžių tvarkos archaiškumą bendrosios kalbotyros požiūriu Балли 1955 : 226–7 (§ 325 — 6); Müller 1957 : 3–4, 22; Lehmann 1972. 23 kaipog (40) szinausi tame essąs tarnu mana Pona MT LĮ XL–XLI. Žinoma, tai nėra griežta taisyklė, o tik vietomis išryškėjanti tendencija, ir net tuose pačiuose tekstuose galima pastebėti visai tolygų ir įvairuojančių pavyzdžių, plg.: Powilas… sakossi tarnu essąs MT 70₂₃ ir szinausi tame essąs tarnu MT LĮ XL₁. Tačiau suminėti duomenys rodo, kad jungties galinė pozicija VD yra daug dažnesnė ir įprastesnė negu atitinkamose veiksmažodinėse konstrukcijose, kur gerai ją išlaikė tik žemaičių tarmė. Matyt, VD konstrukcija ir šiuo atveju bus išsaugojusi senesnius žodžių tvarkos polinkius. Greta suminėtų senuosiuose raštuose plačiai vartojamos ir tokios konstrukcijos, kuriose objektas eina po dalyvio (a), o predikatinio junginio vardininkas ar įnagininkas — po dalyvinės jungties (b), pvz.: a) Ką gielbt, Brolei, jei kas sakos turis Wierą BrB Jok 2, 14 (jemand sagt | er habe den glauben; si fidem quis dicat se habere); Ir tikieiosi | regeses szenkla nūg jo VEE 201₁₆ (und hoffet er wurde ein Zeichen von jm sehen); A kad raszty sakos turis akis | ausis | runkas ir kitus sunarius žmogaus (iž ma oczẏ | vszy | ręce…) SP 196₁₇; Ponas… sakos nekenczes moxu ir sluszbu žmogišku MT LĮ XXIV₁₅; b) priežastis | kurios (327) regis essu priešingos (ktore śię zdadzą byč przeciwne) SP 327–8; Asch… pasizištis essąs kaltas MT 143₁₂; tos swodis… regisi essu mažos (śię zdadzą byč małe) SP I 315₂; Zinaus essąs griesznas KN 55₂₃; Nesą ghys sakiesi essas Sunumi Diewa VEE 208₂₄. Dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos sudaro didžiulę daugumą visų VD vartosenos atvejų. Matyt, žodžių tvarkos stabilizacija VD konstrukcijoje rašytinės tradicijos laikotarpiu vyko kaip tik šia kryptimi. Vardažodinis VD narys gali būti pačioje konstrukcijoje neišreikštas: suponuojamas veiksmažodžio 1 arba 2 asmens forma, pasakytas anksčiau tame pačiame sakinyje, aiškus iš konteksto ar situacijos. Nes vżu akiu budamas gali sakitis dirbis SP I 328; Gulkes ont Patalo tawa, ir dekes sergans BrB II Sam 13, 5 (mach dich kranck); Nes welmies numiręs, nei giwas BrB Tob 3, 6 (ich wil viel lieber tod sein | denn leben); tikimes tikį DP 291₄₄ (mniemamy że wierzymy W 486); Musu ghis Issijłga | Sakesi jau Trokschtas BrGD LXVIII Turint omenyje įprastinę subjekto prepoziciją veiksmažodžio atžvilgiu ir absoliutų VNP modelio vyravimą, tokios konstrukcijos sąlygiškai laikytinos šio modelio variantais. 2.2.3.2. Poziciniam modeliui NPV senuosiuose raštuose atstovauja apie 20 pavyzdžių. Šis modelis sudarytas OV principu: veiksmažodinis narys, organizuojantis visos konstrukcijos sandarą, eina gale, pvz.: Ir passirodei ant tu, kurie drąsės esa tikieiosi BrB Išm 12, 17 (die sich keck wusten); idant meilu essus pasiroditu (aby śię wdzięcznym stawił) SP I 37₂₁; nameatuose sawa budama | pagimdisianti tikieiosi SE 18₁₇; nūg wissą swietą paleista santi regessi MT 45₈₁₂; Kacz nenoris taw reggėsi | Sziradis tenesibijos’ RG 375₁₈. Ypač pažymėtinas pavyzdys iš originalios 1605 m. anoniminio katekizmo prakalbos, kur po veiksmažodžio dar eina nuo dalyvinio nario priklausantis objektas: Atāio ausiump mano ne wieno žodtey, kurie neyszmānu sākos Cathechismo perguldito, nuog… Daukszos AK I 11₂. Atskyrus apie trečdalį pavyzdžių, kur NPV tvarka visai atitinka vertėjų naudotus originalus (pvz., M. Daukšos Postilėje), iš likusių nematyti, kad toki inversinė konstrukcijos narių išdėstymą būtų paveikusios konteksto ar paties sakinio sandaros ypatybės (kaip atitinkamose GD konstrukcijose, plg. aut. 1973 : 172). Tai gali būti anksčiau produktyvaus modelio su galine veiksmažodžio pozicija liekanos. Vėlesniuose raštuose ir dabartinėje kalboje jų pasitaiko tik išimties atvejais (plg.: Iš didelės baimės ir rūpesčių pasenęs pasimačiau Tat. (LŽK VII 919). 2.2.3.3. Modelis VNP pagrįstas veiksmažodžio atkėlimu prieš subjektą vardininką (t. y. VS tvarka). Jis yra neproduktyvus (tik keliolika pavyzdžių) ir dažniau 24 pasitaiko tik konstrukcijose su es. l. nev. dalyviais, pvz.: jei norisi žmogus išsiklausams maldoje BrP II 101; norėios Dievas paszistamas, ir sawes klausomas MT LI XXVII₂₃. Pažymėtina, kad ir GD konstrukcijos su norėti daug dažniau esti inversinės, tik jose vardažodinis narys, priešingai, atkeliamas prieš veiksmažodį (ten NVP tvarka yra įprastinė), plg. aut. 1973 : 176. Kitais atvejais, išskyrus pavyzdžius su galima originalų įtaka, tokią žodžių tvarką sąlygoja reikalas inversiškai iškelti į pirmą vietą veiksmažodį ir susieti jį su ankstesniu kontekstu, pvz.: Gromata… ischsaka… santi ghi amsziniu wiriausiuiu Kunigu… neigi kittus tokius Kunigus sakos ta gromata paszistanti MT (PM) 18ₐ₁₈; Ir todin sakos Jonas S regies eiti pragaru (pavirada Jan S. že | widzial) SP II 42₁₅. Kartais tarp V ir N įsiterpia dar dalyvio prepozicinis objektas, pvz.: Norint regisi ir tay Wieszpats ne kaday padaris (zda się Pan | že y to nie kiedy vczynil) SP II 41, taigi čia taip pat matome panašią dalyvio objekto prepoziciją kaip NVP modelyje. Dabartinėje kalboje modelis VNP taip pat vartojamas kaip inversinis: stilistiškai žymėtas arba sąlygojamas konteksto, pvz.: Giriasi lapė kiški pagavusi, o šunys jau uodegom kimba PP 340; rodės pirmojo sesu ta esanti Jurgis Irk 85; Atsiminė Petras matęs Marcikę arklių ieškodamas ŽemR II 162; Pasisakė jisai turtingas kunigaikštis esąs KrėvSP 252. 2.2.3.4. Modelio VNP, kur dalyvis užima pusiau predikatinėms konstrukcijoms nebūdingą prepozicinę padėtį vardažodžio atžvilgiu, senuosiuose raštuose pastebėta tik pora pavienių pavyzdžių: Nessisina piktai daręs žmogus Mž 446₁₃; Per kuriuos žodžius išsimano atimta galibe weliwnų (die sie wiedzieć / že iest moc odieta Dyabłu) SP II 71. Teoriškai galimi modeliai PNV ir PVN (taip pat su dalyvio prepozicija vardažodžio atžvilgiu) tyrinėtuose tekstuose nepaliudyti. Labai retas ir dvinaris beasmenės konstrukcijos modelis VP (pvz.: Ir randosi teipo esą BrB V Moz 22, 28 — vnd findet sich also), plg. atitinkamas galininko su padalyviu konstrukcijas Er neszinai wissadai teipo buwus BrB Job 20, 4 (žr. aut. 1968 : 197). Taigi VD narių tvarka senuosiuose raštuose yra pagrįsta bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais, visų pirma vyraujančiu SVO modeliu ir pusiau predikatinių dalyvių postpozicija vardažodžio (įvardžio) atžvilgiu. Kartu šioje konstrukcijoje pastebima ir OV modelio pėdsakų, būtent, polinkių tam tikrais atvejais objektą vartoti prieš dalyvį, o retkarčiais ir patį veiksmažodį nukelti į konstrukcijos galą. 3 lentelė Vardininko su dalyviu narių tvarka XVI—XVIII a. Pozicinis modelis Konstrukcijų skaičius % NVP 460 92,3 NPV 20 4,1 VNP 14 2,6 VPN 3 0,7 VP 1 0,3 3. VARDININKO SU DALYVIU KILMĖS PROBLEMA VD susidarymu pradėta domėtis jau praeito amžiaus gale, ir nuo to laiko tas klausimas buvo ne sykį svarstytas bei diskutuotas. Jis nėra visai paaiškėjęs ir iki šiol. Nors VD pastebėtas ir kitose giminiškose kalbose, tačiau lietuvių bei latvių kalbų 13 Visai taip pat RG 89₁₄. 25 duomenys čia turi ypač didelę reikšmę, nes šiose kalbose VD yra gyvas, iki dabarties gerai išlikęs reiškinys, kurio santykį su kitomis sintaksinėmis priemonėmis bei vartoseną galima betarpiškai stebėti, o istoriją per kelis rašytinės tradicijos šimtmečius dokumentuoti neabejotinai autentiškais faktais. Lietuvių kalbos VD sandaros bei raidos ypatybės padeda geriau suprasti atitinkamų konstrukcijų genezę kitose kalbose, ir atvirkščiai. Todėl, aptarus VD sandarą dabartinėje kalboje bei senuosiuose raštuose, pravartu atkreipti dėmesį į jo santykį su atitinkamomis kitų giminiškų kalbų konstrukcijomis. 3.2. Vardininkas su dalyviu baltų ir slavų kalbose 3.1.1. Latvių kalbos VD taip pat sudaromas su *ant > uot, us, m ir t formantų dalyviais, ypač veikiamaisiais. Konstrukcijos pagrindiniu nariu irgi eina tų pačių semantinių grupių veiksmažodžiai, žymintys fizinę bei psichinę percepciją (pvz.: redzēties, rasties, zinoties, (ie)domāties), žadėjimą (pvz.: vēlēties), informacijos perteikimą (pvz.: sacīties, teikties), emocinę ir apsimestinę būseną (pvz.: priecāties, cerēties, šķisties, izlikties, lielīties) ir pan. Labai gražiai sutampa ir šių veiksmažodžių santykiai su tam tikromis dalyvių formomis bei jų pasiskirstymas konstrukcijos viduje. Kaip ir lietuvių kalboje, būt. l. veik. dalyviai su us čia dar gali būti siejami su valios pastangas reiškiančiais veiksmažodžiais (ypač jų neigiamomis formomis), pvz.: neciešu nesacij(u)se, nevaru nesnauduse, nevar atturēties nenēmīs Endzelīns 1951: 1015, o es. l. nev. dalyviai, turintys formantą m — su veiksmažodžiais, reiškiančiais norą, laukimą ir pan., pvz.: nauda gribas skaitāma, gaidu tauta pieceļama ib. 997. Pastarosios konstrukcijos (su gribēties, gaidīt) latvių kalboje paliudytos nuo senųjų paminklų (randamos Glücko, Mancelio ir kt. raštuose, plg. Ta ne gribb dseedinajama Glück Jer 15, 18; ghaida Weesis meelojams Manz. L. P. I, 529, žr. P. Schmidts 1908: 34) ir dažnai vartojamos liaudies dainose. Pažymėtina, kad ir senieji lietuvių kalbos raštai, kaip pastebėjo jau K. Būga (1922: 93), rodo didelį tokių konstrukcijų su m dalyviais paplitimą1, o ir dabar jų pavartojama ne tik Žemaičiuose, bet ir daugelyje Vidurio bei Rytų Lietuvos vietų (Sirtautas 1965: 31). Tokių dabar jau nykstančių, bet kitados abiejose kalbose plačiai vartotų konstrukcijų atitikimas ypač charakteringas. Apskritai visa tai, kas pasakyta apie lietuvių kalbos VD vidinę struktūrą (1. 2), tinka ir latvių kalbai. Sutapdami savo sintaksine sandara, lietuvių ir latvių VD daugeliu atvejų turi vienodą leksinę raišką, t. y. juos sudaro semantiškai ir etimologiškai tapačios leksemos: plg. zinuos tēva klausījuse ME IV 722 — žinokis tėvo neklauses ŠĮ (LTR); sakas dzirdējis ME III 603 — sakos girdėjęs tą malodiją Ssk; vēlējās nepīnusī Schmidts 1908: 34 — bevelýčian nepyvnus Sd ir pan. Visa tai akivaizdžiai rodo lietuvių ir latvių kalbų VD bendrą kilmę. Šių kalbų skirtumai yra susiję su konstrukcijos vėlesne raida ir siekia palyginti netolimą praeitį. Svarbiausias iš jų yra tas, kad latvių kalbos VD plačiai vartojamos nelinksniuojamos dalyvių formos, kurios tolydžio stumia iš apyvartos dalyvių vardininkus. Pavyzdžiu greta sen. raštuose vyraujančio *nt dalyvių vardininko, pvz., Mancelio škietās… tuvi esuoši, apzinuos pareizi daruots Endzelīns 1951: 1009, įsigali atitinkama nelinksniuojama forma, pvz.: škita pili būvējuot ib. 1013 zinājuos nemākuot BW 7327 (ME IV 722). Tačiau ir ji savo ruožtu stumiama iš VD vis labiau plintančios es. l. nev. dalyvio nelinksniuojamos formos su -m (J. Bergmane MLLVG 26–27), kuri čia galėjo prasiskverbti tik tada, kai jau buvo įsitvirtinusi GD konstrukcijoje (Endzelīns 1951: 1002), plg. likuos nieku nemākam (Endzelīns ib.). Latvių kalbos akademinėje gramatikoje, aptariant dabartinės kalbos VD tipo žodžių junginius, pateikiama jau tik keletas pavyzdžių su us dalyvių vardininkais, 1 Be J. Bretkūno, S. Vaišnoro raštų, atstovaujančių vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms, jų randame taip pat M. Daukšos Postilėje (pvz.: to del’ noris wadinami giaradieomis DP 497₂₆ — checą byc zwāni W 838) ir Sumoje Evangelijų (Ne laukis prāszomās meldžiāmas 168₁₅). 26 o visi kiti – su nelinksniuojamomis formomis (A. Bergmane MLLVG 23 tt.). Taigi latvių k. VD, savo pirmine struktūra atitikdama lietuvių kalbą, atstovauja kiek naujesniam pusiau predikatinių konstrukcijų raidos etapui, kai baltiškų dalyvių linksniuojamų formų keitimo nelinksniuojamomis bei jų rūšinės niveliacijos procesai jau toliau pažengę. 3.1.2. S. prūsų kalboje VD, matyt, irgi buvo vartojamas. Tai rodo 1561 m. Enchiridiono (III katekizmo) sakinys: Pirsdau Deiwan turridi wissans Grikans sien skellants dātunsi 177₁₇–₁₈ – Für Gott sol man aller Sünden sich schuldig geben 176₁₇–₈ (Mažiulis 1966)². Veiksmažodžio dāt (dātwei) sangražinė forma čia pavartota reikšme „prisipažinti“ ir siejama su dalyvio nominatyvu skellants visai taip pat, kaip lietuvių k. duodasi kaltas tipo konstrukcijose. Dalyvis skellānts gali būti laikomas sutrumpėjusia Nom. plur. forma t. y. < *skelāntes (žr. apie tai Endzelīns 1943 : 249), tačiau vokiško teksto prasmė leidžia jį suprasti ir kaip apibendrintos reikšmės Nom. sing., plg. liet. skelįs (iš skelėti). Greta sangražinės bendraties dātunsi ortotoninio sangražinio įvardžio skuzatyvas pleonastiškai pavartotas turbūt dėl vokiečių k. įtakos (plg. Jakulienė 1969 : 40), nors čia galima įžiūrėti ir tam tikrą analogiją su „dvigubai sangražinėmis“ lietuvių k. veiksmažodžių formomis: pasimestis, prisipažintis ir pan., žr. 4.4. Šiaip jau čia turime tokių lie. VD, kaip sakosi (prisipažįsta) skelįs, atitikmenį. Visa tai leidžia laikyti VD bendros baltiškos kilmės konstrukcija. Lietuvių k. XVI–XVII a. raštuose duodasi kaltas tipo konstrukcijomis verčiami atitinkami vokiečių (su sich geben) arba lenkų k. (su dać się) pasakymai, pvz.: dūmiesi kaltas mana grieku VE 69₁₉; dūmies iz wisso kaltas DK 131₁₈ (daįe sįe . . . winien DK₁ 122); dūmies kaltas AK 160; tēdałis kaltas DK 125₁₃ (niechay sįe da winien DK₁ 118)³; turėtų duotis kaltos DK 115₁₀ (by sįe miały winne-mi dawać DK₁ 112)⁴; impudus… nusideimosna niesidave kaltas (nie dawał sįe winnym) SP 75, 2; idant vž tay dutotus kaltās (aby sįe żadne dewał winien) PK LVII; Diukites Diewų kalti KN 5, 12; duosios | kaltās KN 36₂₆⁵. 3.1.3. Slavų kalbų senuosiuose paminkluose fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos, emocinės bei apsimestinės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos su dalyviais taip pat sudaro konstrukciją, atitinkančią baltų VD⁶. Sen. slavų kalboje į ją įeina veik. dalyviai su priesagomis *-nt ir *-us, priklausomi nuo veiksmažodžių javiti sę, mьněti sę, obrěsti sę, slyšati sę, tvoriti sę ir pan., pvz.: slьšaše sę… glagole Supr 162₁₈–₁₉; da obrěstemo sę prědъ toboju ugọždъše Euch 17₁₈–₂₀ (Večerka 1961 : 65). Pagal veiksmažodžių semantiką ir veik. dalyvių formas s. slavų VD visai atitinka baltiškąsias konstrukcijas. Sutampa ir jų vidinė struktūra: 1.2. aptartas modelis tinka ir slavų kalboms. Čia taip pat vartojamos konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis, pvz.: tvoręšte sę pravedъnici sъše Luk 20, 20 (Havránek 1928 : 158, Růžička 1963 : 191–2). Vis dėlto slavų kalbų nominatyvinė konstrukcija sudarančių formų leksinė sudėtis ir vartosenos sfera yra gerokai siauresnė. Visai nepastebėta baltų kalboms būdingų VD su valios pastangas, norą, laukimą reiškiančiais veiksmažodžiais, labai reti, sporadiški atvejai su priesagos *mo dalyviais, pvz.: veděaše… iskušaemъ Luk 4₁–₂ (τεσσεράκοντα πειραζόμενος), kurie gali būti atsiradę dėl graikų k. įtakos (Růžička ib. 201); menką jų produktyvumą s. rusų kalboje nurodė jau Potebnia (1958 : 159). Tačiau pačios konstrukcijos slaviškas pobūdis, jos autochtoniškumas nekelia abejonių: tai patvirtina jos glaudus ryšys su GD, vartojamu po tų pačių (tik nesangražinių) veiksmažodžių ir daromu su tų pačių priesagų dalyviais 2 Arba 43₂₃–₄ ir 42₂₁–₂ pagal Trautmann 1910. 3 T. p. DK 121₁₁; 123₁₅; 128₁₇; 130₁₂. 4 Panašių DK 119₁₇. 5 Retkarčiais vietoj vardininko čia pavartojamos ir įnagininko formos, pvz.: iš ko turėtus (115) káltais dūtis DK 115–6 (sįe winni dác mieli DK₁ 112); duomisi kaltu iz septiniu grieku Ev 219₁. 6 Apie slavų kalbų VD žr. Потебня 1958 : 156 tt.; Jagić 1900 : 62; Vondrák 1928 : 406; Gebauer 1929 : 597 tt.; Havránek 1928 : 156–61; 181; 1963 : 51–2, 61; Ломтев 1956 : 141; Večerka 1961 : 65–6; Růžička 1963 : 191 tt., 194, 201–2; Борковский-Кузнецов 1965 : 377. 27 (plg. Večerka 1961 : 66), gretinimas su graikiškais originalais, kur atitinkamose vietose dažnai eina infinit yvinės konstrukcijos (Večerka ib; Ružička ib. 191 tt.) ir atitikmenys kitose slavų kalbose seniausiais užfiksuotais jų raidos laikotarpiais (ypač s. rusų ir čekų kalbose). Jose VD dažniausiai daromas su veiksmažodžiais, einančiais minėtų s. slavų k. leks emų (ypač vid-, obrět, tvor-, mьn-) refleksais; panaši būklė ir s. serbų, s. chorvatų, s. slovėnų, s. lenkų kalbose (žr. Jagić 1900: 62; Havránek 1928: 158 tt. su lit.). Pažymėtina, kad kai kuriose iš jų pastebėta ir platesnio šios konstrukcijos vartojimo polinkių. Antai s. rusų kalboje VD eina ir su emocinę būseną reiškiančiais veiksmažodžiais довольны, радоватися, сожалитися ir pan., pvz.: сожалимси отослав сына Ип. 190; не убоящаяся князя два умыще Лавр. 160 (Потебня 1958: 157). Turint omenyje vidinės struktūros ir kartu išorinės formos (veiksmažodinių leks emų, dalyvių priesagų) bendrumą ir baltiškus atitikmenis, beveik neabejotina, kad VD sintaksinis modelis yra praslaviškas. Tačiau seniausiuose slavų kalbų paminkluose VD, matyt, buvo užfiksuoti jau nykimo laikotarpiu ir tam tikrais atvejais kiek aktyvuoti graikiškų pavyzdžių. Nei formų įvairumu, nei vartosenos apimtimi jie neprilygsta atitinkamoms baltų kalbų konstrukcijoms, o vėliau daugelyje slavų kalbų visai sunyksta — pakeičiami aiškinamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis, infinit yvinėmis konstrukcijomis ar junginiais su instrumentaliumi. Kadangi lietuvių kalba per visą rašytinės tradicijos laikotarpį iki šių dienų geriausiai išlaikė VD sintaksinę sandarą, jos duomenys turi didelę reikšmę ir atitinkamų slaviškų konstrukcijų genezės aiškinimui. 3.2. D v i k i l m ė s h i p o t e z ė s Dėl baltų ir slavų kalbų VD kilmės yra iškeltos dvi skirtingos hipotezės. 3.2.1. Pirmoji iš jų VD tiesiog kildina iš GD. Tuo būdu latvių kalbos VD sandarą aiškino jau A. Bielensteinas (1863: 265—6). VD su dalyviais, pvz., šie teicās labi strādājoši, kaip ir atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais, pvz., viņš teicās bagāts, jis laikė sudarytomis iš veiksmažodžio, jo objekto, nurodomo sangrąžos dalele, ir nominalinio predikato. Pastarasis gavęs nominatyvo formą vietoj akuzatyvo (plg. lot. dixit se divitem) dėl subjekto nominatyvo įtakos (atrakcijos). Panašiai A. Bielensteinas aiškino ir įvardžio pats nominatyvo formą su sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz., apskaties pats (ib. 266). Šią pažiūrą, jau praeito amžiaus gale griežtai kritikavo A. Potebnios (1958: 167), vėliau išplėtojo ir naujais argumentais papildė E. Tanglis (1928: 48 tt.). Jis teigė, kad sangrąžos dalelytė iš pradžių buvusi vartojama lietuvių kalbos GD konstrukcijoje galininko reikšme; vėliau, išblukus šiai reikšmei, dalyvį pradėta derinti su subjekto vardininku. Taip iš GD žinojo si (= save) atėjusį susidaręs VD žinojosi atėjęs. VD su veiksmažodžiais, kuriuose sangrąžos dalelytė neturi galininko reikšmės, E. Tanglis laikė atsiradusiais vėliau. Taip pat naujesniais jis laikė ir VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais (sakė atėjęs, manė grįšiąs ir pan.). Pritardamas E. Tanglio pažiūrai dėl lietuvių k. VD kilmės iš GD su sangrąžiniais įvardžiais, I. Marvanas (1962; 1969: 18) pritaikė ją ir slavų kalboms. Tokią šių konstrukcijų raidos kryptį jis interpretavo kaip baltų ir slavų kalbų bendrybę, pagrįstą jų sintaksinių sistemų genetiniu ryšiu. Pagal šią hipotezę VD reikėtų laikyti palyginti nesena konstrukcija, susidariusia baltų ir slavų kalbose po to, kai enklitiniai sangrąžiniai įvardžiai prarado akuzatyvo reikšmę. 3.2.2. Antrąją pažiūrą aiškiausiai išdėstė A. Potebnia (Потебня 1958: 156—67). Baltų ir slavų kalbų VD jis laikė iš seno egzistavusia „antrojo vardininko“ atmaina, neatskiriama nuo atitinkamų konstrukcijų su nesangrąžiniais intransityviniais veiksmažodžiais. Pasak Potebnios, твориться ида yra toks pat sudėtinis tarinys, kaip ir останется творя (ib. 167), plg. lie. dedasi bemiegas ir liko bemiegas. Sangrąžos dalelytė tokiuose pasakymuose neturinti objekto reikšmės ir esanti grynas „medialumo rodiklis“. Todėl dalyvio vardininko forma VD konstrukcijoje visai reguliariai derinama su subjektu, kaip ir lot. nemo doctus nascitur. VD su sangrąžiniais 28 bei nesangražiniais veiksmažodžiais Potebnia pateikia kartu su tokiomis konstrukcijomis, kaip la. palika kauts (163), liet. pasiliko bestovis (161), s. rus. самъ пребылъ еси с тѣлъ (157). B. Havránekas (1928: 160; 181) taip pat mano, kad predikatinis nominatyvas VD tipo baltiškose bei slaviškose konstrukcijose galis būti labai senas, kilęs iš nominalinio sakinio (kaip sakinų [Симонъ волхъ] u сам премѣня- шется, ово старъ, ово молодъ), o sangražinio įvardžio susiliejimas su veiksmažodžiu padėjęs jam išlaikyti savo formą, nevirsti akuzatyvu. Daugelis kitų tyrinėtojų baltų ir slavų VD paprastai skiria prie tos pačios grupės, kaip ir predikatinio vardininko atvejus su „atrodyti“, „likti“ ir pan. reikšmės veiksmažodžiais⁸. 3.2.3. Kalbant apie VD kilmę apskritai, nesiejant jos su tam tikru sintaksinės sistemos evoliucijos laikotarpiu, šios hipotezės atrodo diametraliai priešingos, ir dėl jų buvo ne sykį polemizuojama (plg. Потебня 1958: 167; Tangl 1928: 48). Santykinės chronologijos požiūriu tas priešingumas yra tik sąlygiškas. Išskyrus atskiras gramatinių opozicijų bei sintaksinių ryšių raidos pakopas ir pabandžius nustatyti VD vietą kiekvienoje iš jų, galima pastebėti, kad abi pažiūros liečia skirtingus šios konstrukcijos genezės bei istorijos etapus ir iš dalies papildo viena kitą. 3.3. Santykiai su kitomis predikatinio atributo konstrukcijomis 3.3.1. A. Potebnios pažiūra gali būti taikoma seniausiam, ide. kalbų bendrys-tės laikus siekiančiam VD istorijos etapui. Pagal sintaksinius narių ryšius išorinėje struktūroje VD visiškai atitinka predikatinio atributo (adjunkto) konstrukcijas su būdvardžiais, priklausomais daugiausia nuo tokių būsenas bei jų kaitą reiškiančių veiksmažodžių, kaip sėdėti, gulėti, stovėti, eiti, bėgti, kilti, kristi, gimti, mirti, augti, gyventi ir pan., pvz.: žmogus sėdi piktas, guli paslikas, stovi purvinas, bėga girtas, miega laimingas, auga didelis, gimsta luošas, miršta senas, gyvena turtingas, jau rečiau (paprastai tautosakoje) su daiktavardžiais: sūnelis užaugo darbininkas LTR; jis… apsisuko ir išlindo plunks kąreivis LTT 322 (Valeckienė 1967: 99); ãnas jau gimė ligonis Rk. Aiškių paralelių šioms konstrukcijoms yra visose ide. kalbų grupėse nuo pačių seniausių paminklų, plg.: s. sl. padǫ ničb (Miklosich 1874: 16), slěpǫ rodi (ib. 136); s. rus. стояще крѣпокъ Лавр. 82, паде мертвъ Лавр. 78; ide p’ишъ Ип. 438 (Потебня 1958: 168 tt.; Ломтев 1956: 142; Мельничук 1966: 133 tt.; Борковский 1968: 6; Стрингчак 1960: 67); got. (þiumagus) ligip uslipa „(tarnas) guli nesveikas“ „galaib gaurs „išėjo liūdnas“ (Гухман 1958: 222; dėl kitų germ. kalbų Wilmanns 1909: 666 – 7; Behaghel 1924: 383 tt. 409 tt.); lot. felix vivas (Schmalz-Hofmann 1928: 467), s. ind. (savitā) ’sthād ūrdvāh „stojo stačias“, gr. στῆ δ’ ὀρθός „t. p.“ (Brugmann 1925: 93; 1911: 664 tt.; Delbrück 1888: 78; 1893: 453 su lit.; Савченко 1974: 339) ir pan. Dėl dvilyčių vardažodžio sintaksinių ryšių tokios konstrukcijos yra nepastovarios, ir ilgainiui daugelyje ide. kalbų jų struktūra pertvarkoma: predikatinį atributą einantis vardažodis glaudžiau prisisišlieja prie veiksmažodžio, gauna nuo jo priklausomo linksnio (pvz., slavų kalbose instrumenta-lio) formą arba, praradęs derinimą, prieveiksmėja (germanų, romanų kalbose). Predikatinio atributo konstrukcijų senumas nekelia abejonių: nuo B. Delbrücko (1893: 393—4, 453 tt.) ir A. Meillet (1934: 359—60) laikų iki pastarųjų metų apibendrinamų lyginamosios sintaksės apžvalgų (pvz., Lehmann 1974: 42 tt.; Савченко 1974: 340) jos laikomos praindoeuropietiškomis. Daugelis tyrinėtojų mano, kad jos yra susidariusios dėl archaiškų nominalinių sakinių kontaminacijos su verbali- 7 Beje, kitoje vietoje (1928 : 161) B. Havránekas nurodo, kad predikatinio atributo ir subjekto derinimas kai kur gali būti ir antrinės kilmės, t. y. iš divitem se facit tipo konstrukcijų. 8 Plg. Miklosich 1868—74 IV : 344—5, 822 tt.; Jagić 1900: §§ 27, 34; Endzelīns 1951: 553, 997, 1013—4; dėl kitų ide. kalbų Brugmann 1897—1916 II²: 2: 643 tt.; Delbrück 1893—1900 I: 393—4. E. Fraenkelis 1928: 16 tt. taip pat skiria VD prie kitų predikatinio nominatyvo atvejų, tačiau 1947: 102 laiko galima ir E. Tanglio prielaida. 29 niais (veiksmažodiniais)9. Pavyzdžiui, lot. perii miser Plt. Amph. 1039 kildinama iš sakinių (ego) perii, (ego) miser (Schmalz-Hofmann 1928: 467–8); ček. bratr leží nemocen iš bratr nemocen, leží (Zubatý ib.; Trávníček 1956: 123). Toks raidos kelias yra visai galimas, jį patvirtina ir transformacinė derivacija: predikatinis atributas išvedamas iš nominalinio sakinio, įtraukto į verbalinio sakinio sudėtį10, taigi (ego) perii + (ego sum) miser ⇒ (ego) perii miser. Tačiau šis procesas veikiausiai siekia labai tolimus pačios praeities kalbos istorijos laikus, ir ide. kalbinės bendrystės egzistavimo pabaigoje daugelis predikatinio atributo konstrukcijų jau turėjo būti susiformavę sintaksiniai vienetai. 3.3.2. Nuo minėtų predikatinio atributo atvejų istoriškai neatskiriami ir atitinkami pasakymai su tokiais savarankiškai nevarojamais veiksmažodžiais, kaip lie. at(iš)rodyti, likti, tapti, virsti. Lietuvių kalboje su jais eina ir daiktavardžių, ir būdvardžių bei įvardžių vardininkai, pvz.: jis ... senas ir atrodo KrėvP 197; aš našlė likau Skr; liko vienas Kp; neliks skolingas Jnš; brolis tapo lobingas; Jonelis pavirto kiškis LTR11; panašiai ir kitose ide. kalbose, žr. Brugmann 1911: 644; 1925: 93 tt. Veiksmažodžio sintaksinį ir semantinį nestabilumą predikatinio atributo konstrukcijoje, jo svyravimą tarp „pilnareikšmių“ veiksmažodžių ir sintaksinių jungčių įtikinamai parodė jau B. Delbrückas (1900: 12 tt.). Susijungęs į vieną konstrukciją su vardažodžiu, veiksmažodis linksta prarasti savo savarankiškumą, darosi artimas jungčiai. Tuo būdu iš *bheu/*bhū šaknies veiksmažodžių, kitados reiškusių „augti, vešėti“ (Pokorny 1959: 146 tt.), per tarpinę „kilti, tapti“ reikšmę daugelyje ide. kalbų, jų tarpe ir lietuvių kalboje, susiformavo būtųjų ir būsimojo laikų jungtys, o *ues šaknies veiksmažodis, sen. indų kalboje dar išlaikęs konkrečią reikšmę „užtrukti, pernaktvoti, (pa)gyventi kur nors“ (plg. s. ind. vásati „gyvena, nakvoja“), germanų kalbose jau nuo seniausių paminklų vartojamas kaip gryna jungtis, derinama su *es ir *bhū šaknų formomis. Labai galimas dalykas, kad ir *es šaknies veiksmažodis, jungtimi vartotas turbūt jau ide. bendrystės laikais, yra nuėjęs panašų raidos kelią: nuo konkretesnės leksinės reikšmės ir savarankiškos vartosenos per predikatinio atributo konstrukcijas prie abstraktaus sintaksinio santykio rodiklio12. Tuo atveju šio veiksmažodžio vartojimą „egzistuoti, gyventi“ reikšme (plg. lie. aš gerai esu Jrb; kaip ėstite? Lp (LKŽ I, 1213–4), pastebimą daugelyje giminiškų kalbų, reikėtų laikyti archaizmu. Priešinga pažiūra, laikanti *es jungties (t. y. konektyvinę) reikšmę pirmine (Савченко 1974: 332–3), remiasi jos dominavimu senuosiuose ide. kalbų paminkluose (pvz., Homero epuose) ir semantiniais argumentais13, tačiau sunkiai suderinama su kitų jungtimis virtusių veiksmažodžių etimologija ir ide. kalbose išryškėjusia bendra raidos kryptimi, rodančia su predikatiniu atributu einančių veiksmažodžių reikšmės abstraktėjimą, jos gramatikalizaciją. Tokios dabartinės kalbos požiūriu skirtingos konstrukcijos, kaip tėvas buvo piktas („grynoji“ jungtis), liko neramus („negrynoji“ jungtis), gyveno laimingas (predikatinis atributas, plg. Valeckienė 1967: 108–9) atspindi skirtingus tos gramatikalizacijos laipsnius ir veikiausiai turi tą patį genetinį pagrindą. 3.3.3. Taip pat, kaip su nominatyvu, predikatinis atributas ide. kalbose buvo siejamas ir su kitais nuo veiksmažodžio priklausomais linksniais: datyvu, akuzatyvu, instrumentaliu, lokatyvu. Dėl sudėtingos sintaksinės struktūros šios konstruk- 9 Plg. Zubatý (1954: 126 tt.; Meillet 1934: 359 tt.; Meillet – Vendryes 1952: 596; Trávníček 1956: 123 tt., 179 tt.; Bauer 1958: 108 tt. ir kt. 10 Dėl sakinių su predikatiniu atributu interpretacijos transformacinės gramatikos požiūriu plg. Harris 1964: 180–1; Růžička 1966: 56 tt.; Križková 1968: 106–7; Бархударов 1973: 59–60; Schwartz 1968: 757–8. 11 Žr. dar Jablonskis 1957: 455 tt.; Fraenkel 1928: 12 tt.; 1926: 88 tt.; Balkevičius 1963: 106 tt.; Valeckienė 1967: 108 tt. 12 Dėl veiksmažodžio *es pirminės konkrečios egzistavimo reikšmės ir jo santykio su jungtimi žr. Delbrück 1900: 13–14; Brugmann 1904: 627; 1925: 72 tt.; Meillet 1906–8: 23–6; Benveniste 1950: 28 tt.; 1960: 114 tt. (= Бенвенист 1974: 175 tt.; 203 tt., žr. t. p. J. Stepanovo pastabas bas 433, 435 su lit.); Иванов 1965: 266 tt. 13 Pvz., Ch. Kahn (1973) aiškina „gyventi“, „tapti“ reikšmes kaip pirminės „būti“ reikšmės eksplikacijas, sudarytas iš „būti“ + semantinis operatorius. 30 cijos iš pat pradžių irgi buvo linkusios kisti; jų adverbializacijos bei absolutizacijos procesai pastebimi jau seniausiose ide. kalbų paminkluose. VD raidai iš jų svarbiausios akuzatyvinės konstrukcijos, kurios tiek lietuvių, tiek ir kitose giminiškose kalbose koreliuojamos su nominatyvinėmis. Kaip nominatyvas paprastai eina predikatiniu atributu su būsenos veiksmažodžiais, taip akuzatyvas — su aktyvų veiksmą žyminčiais, dažnai net kauzatyviniais, veiksmažodžiais, plg.: (tėvas) bėrė grūdą sausą : grūdas biro sausas „ plėšė audinį skersą : audinys plyšo skersas „ merkė drabužį purviną : drabužis mirko purvinas „ (pa) vertė jį nelaimingą : jis (pa) virto nelaimingas „ laužė lentą skersą : lenta lūžo skersa Tokių akuzatyvinių ir nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacijos pamatas dabartinėje lietuvių kalboje yra tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija. Tranzityviniais veiksmažodžiais paprastai reiškiamas kauzacinis procesas, o atitinkamos šakninės intranzityviniais — kauzuojama būsena (Степанов 1975: 191). Tačiau tranzityvinių—intranzityvinių veiksmažodžių opozicija lietuvių kalboje, kaip ir kitose ide. kalbose, nėra pirminė, o susiformavusi ankstesnės aktyvinių — statyvinių (būsenos) veiksmažodžių opozicijos pagrindu. Kai kurių tranzityvinės ir intranzityvinės reikšmės veiksmažodžių kamienai ligi šių laikų liko nediferencijuoti; pavyzdžiui, šakies *leik* veiksmažodžiai lietuvių kalboje vartojami abiem reikšmėm (plg. Senn 1935 — 6: 73) ir gali sudaryti tiek akuzatyvines, tiek ir nominatyvines predikatinio atributo konstrukcijas, pvz.: tėvas palieka (paliko) sūnų sveiką ir sūnus (pa)lieka (pa)liko) sveikas. Baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio formų morfologinės rekonstrukcijos pagrindu J. Stepanovas (1975: 182—97) įtikinamai parodė, kad tranzityvinių—intranzityvinių veiksmažodžių opozicija buvo pradėta realizuoti, pergrupuojant skirtingą balsių kaitos laipsnį turinčių veiksmažodžių paradigmas: e laipsnio formos (ber-, vert- tipo) buvo panaudotos tranzityviniam, o i laipsnio formos (bir- virt- etc.) — intranzityviniam veiksmui reikšti. Vėliau tranzityviniams veiksmažodžiams būdinga veiksmo kauzacijos reikšmė buvo išryškinta specialiomis priesagomis -inti, -enti, paskui ir -dinti, -dyti, o intranzityvinių veiksmažodžių būsenos reikšmės morfologiniu rodikliu tapo infiksinės ir sta kamieno formos¹⁴. Tuo laikotarpiu akuzatyvinės predikatinio atributo konstrukcijos tokio tipo, kaip grąžina jį nelaimingą, budina svečią girtą, gimdė kūdikį luošą ar diegia augalą gležną turėjo būti koreliuojamos su nominatyvinėmis jis grįžta nelaimingas, svečias bunda girtas, kūdikis gimė luošas, augalas dygsta gležnas ir pan. Tiktai susiformavus sangrąžiniams veiksmažodžiams, intranzityvumo reikšmės požymiu tapo ir sangrąžos dalelytė. Tuo būdu pasidarė galima koreliuoti konstrukcijas daro jį nelaimingą ir jis darosi (= tampa, virsta) nelaimingas; rodo jį gražų ir jis rodosi (= atrodo) gražus; vadina jį draugą ir jis vadinasi draugas ir pan. Kadangi tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija tuo metu buvo jau išryškėjusi, beveik nekyla abejonių, kad daugumas nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais buvo daromos pagal ankstesnių konstrukcijų su intranzityviniais veiksmažodžiais (tapti, virsti, atrodyti etc.) modelį, o ne iš akuzatyvinių (*daro save nelaimingą, *rodo save gražų, *vadina save draugą ). Tai patvirtina ir veiksmažodžių semantikos skirtumas: darytis, rodytis, vadintis ≠ daryti save, rodyti save, vadinti save, tai tiesiog intranzityviniai atitinkamų nesangrąžinių formų koreliatai (plg. Jakulienė 1967: 188). Sangrąžinių veiksmažodžių panaudojimas — tai vėliausias tranzityvumo — intranzityvumo opozicijos ir akuzatyvinių — nominatyvinių konstrukcijų koreliacijos raidos etapas, tebesitęriantis ir šiuo metu. 3.3.4. Nominatyvinių ir akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacija būdinga ir kitoms ide. kalboms jau seniausiais jų raidos laikotarpiais. Dau- 14 Dėl šių kamienų intranzityvinės reikšmės susidarymo žr. Stang 1942: 131 tt.; 1966: 338 tt.; Топоров 1961: 57; Kazlauskas 1968: 316 tt. 31 geliu atveju ji susijusi su veiksmažodžių fleksijos skirtumais. Panašiai kaip lietuvių kalbos skirtingo šaknies balsių kaitos laipsnio bei skirtingų priesagų veiksmažodžiai s. indų, s. graikų, hetitų ir kt. kalbose gali būti priešpastatomos aktyvo ir mediopasyvo formos, plg. s. ind. dṛmhati „daro kietą, kietina“ ir dṛmhate „kietėja“; várdhati „augina, didina“ ir várdhate „auga, didėja“ (Borrow 1959: 293)¹⁵. Nors tokia intranzityvinė mediumo reikšmė indoiraniečių kalbose toli gražu nėra pagrindinė ir išryškėja tik kai kurių veiksmažodžių priešpriešoje, tačiau ji yra reliktinio pobūdžio ir daugelio tyrinėtojų laikoma senesne už tose kalbose vyraujančią subjekto interesais atliekamo ar į jį nukreipto veiksmo reikšmę (Kuryłowicz 1964: 74; Савченко 1960; 1960a: 15; Расторгуева и др. 1975: 305)¹⁶. Dar ryškesnė tranzityvinių aktyvo ir intranzityvinių mediopasyvo formų priešprieša s. graikų ir hetitų kalbose, plg. s. gr. λείπει „palieka“ ir λείπεται „pasilieka“; κοιμάω „migda“ ir κοιμάομαι „miegu“; ἀπόλλυμι „žudau“ ir ἀπόλλυμαι „žūstu“¹⁷; het. sallanu(z)i „augina“ ir sala[n]atari „auga“; paršiazi „laužo“, paršittari „dūžta“ (Friedrich 1952: 163; 178–9)¹⁸. Šios priešpriešos pagrindu koreliuojamos nominatyvinės ir akuzatyvinės predikatinio atributo konstrukcijos (nominatyvinės — su mediopasyvo, akuzatyvinės — su aktyvo formomis), plg.: s. ind. saṃgrahītāro vadante „vežėjai (kovos vežimų) vadinasi“ (Delbrück 1888: 104) ir anyó hyám nāpām avadan „vienas kitą piktą vadino“ (Macdonell 1955: 304; panašiai su brū- „sakyti, vadinti“ ib. 298 ir 304)¹⁹; s. gr. Κῦρος… κράτιστος ἐνομίζετο Xen. Anab. 1, 9, 3 „Kyras… žymiausias buvo laikomas“ (Соболевский 1948:252) ir μισοῦντές με ὀνομάζουσι Κακίαν Xen. Mem. 2, 1, 26 „nekenčiantys mane vadina (laiko) Yda“ (ib. 255; Schwyzer-Debrunnner 1950: 83). Greta tokių koreliuojamų mediopasyvo — aktyvo formų bei konstrukcijų minėtose kalbose pastebimas senoviškas tų pačių veiksmažodžio formų vartojimas tranzityvine ir intranzityvine reikšme (pvz., s. ind. váhati „veža, važiuoja“, s. gr. κλίνω „lenkia, linksta“ ir pan.²⁰). Tad tranzityvinės (objektinės) ir intranzityvinės (neobjektinės) reikšmės formų priešprieša, nors ir gana senoviška, nėra pirminė. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai, atskleidę ide. mediopasyvo formų ryšį su perfekto bei hetitų -ḫi asmenavimu²¹, įgalino įžvelgti dar senesnę būklę, kai būsenos (statyviniai) veiksmažodžiai, padėję pamatą daugelio kalbų perfekto ir mediopasyvo paradigmoms, sudarė priešpriešą aktyviniams veiksmažodžiams²². Baltų kalbose ši priešprieša nevirto fleksityvine, bet gavo derivacinį pobūdį²³, ir jos pagrindu, matyt, vėliau susiformavo tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių grupės, besiskiriančios šaknies balsio laipsniu, priesagomis ir kitomis darybinėmis priemonėmis. Ta pačia kryptimi tranzityvumo kategorija rutuliojosi ir germanų kalbose. Greta anksti sunykusių mediopasyvo formų, tik gotų kalboje išlaikiusių atskirą paradigmą ir galėjusių sudaryti priešpriešą aktyvinėms, plg. afdaupjaidau Mork 7, 10 „temiršta“ ir (af)dauþjan „žudyti, marinti“, inmaidjanda Kor 15, 51 15 Beje, J. Kuryłowicziaus (1964: 85 tt.) ir šių formų priešprieša laiko derivacine. 16 Veiksmo sąsaja su subjektu (arba „subjekto dalyvavimo reikšmė“) nuo Brugmanno laikų laikoma pagrindine ide. mediumo reikšme (Brugmann 1916: 686 tt.; Delbrück 1897: 425 tt.; panašiai ir Hirt 1934 I: 203 — 5, pastaruoju metu Lehmann 1974: 127 su lit.). 17 Plačiau apie tai Schwyzer 1938 I: 686; Десницкая 1951; Гухман 1964: 32; Савченко 1974; 306. 18 Žr. dar Фридрих 1952a: 116 tt.; Kronasser 1956: 201 tt.; Савченко 1974: 307–8. 19 Žr. dar Speyer 1896: 30–1; Шерцль 1883: 27; Whitney 1889: 268. 20 Žr. Meillet 1934: 197; Delbrück 1897: 417 tt.; Десницкая 1951: 141; Савченко 1974: 308. 21 Ide. mediopasyvo ir perfekto semantinių ryšių nustatė jau J. Wackernagelis (1926 I: 168) ir P. Chantraine’as (1927: 26 tt.); dėl šių formų santykio su hetitų -ḫi asmenavimu žr. Stang 1932; Kuryłowicz 1932; Rosenkranz 1958; Гизани 1956: 157–8 su lit.: kitaip Пельмутер 1974. 22 Žr. Kuryłowicz 1964: 56–89, ypač 61 tt., 72; Иванов 1965: 112 — 138 su lit., kur ši priešprieša siejama su rekonstruojamomis dviem fleksyvinėm formų serijomis (dėl to plg. dar Watkins 1969: 66); Савченко 1960a: 24 tt.; 1974: 306 tt., 324 tt.; Степанов 1975: 194 ir 21 išn. nurodytą lit. 23 Plg. Kuryłowicziaus mintis dėl senojo perfekto infleksinių formų virtimo derivacinėmis baltų ir slavų kalbose (1964: 81 tt.). 32 „pakisime“ ir inmaidian „keisti“ (Гухман 1964: 41; Макаев (ред.) 1966: 262)²⁴, tam reikalui čia buvo plačiai panaudoti veiksmažodžių darbinių klasių kamienai su skirtingu abliauto laipsniu bei skirtingais sufiksais. Kaip ir lietuvių kalboje, gotų veiksmažodžių intranzityvinės formos su žemesniu abliauto laipsniu sudaro priešpriešą aukštesnio laipsnio tranzityvinėms, pvz.: dis-skritnan „suplyšti“ ir diskreitnan „suplėšyti“, ligan „gulėti“ ir lagjan „guldyti“, sitan „sėdėti“ ir satjan „sodinti“ (Гухман 1959: 130; 1964: 72 tt.; Макаев (ред.) 1966: 169—70), plg. lie. berti — birti (žr. 3.3.3.). Slavų kalbose būsenos ir aktyvaus, paprastai į objektą nukreipto veiksmo reikšmės taip pat susijusios su atitinkamais veiksmažodžių šaknies balsiu kaitos laipsniais (pvz., sl. ber- : bbra-) ir darybiniais sufiksais bei infiksais (plg. būsenos reikšmės formas su sufiksu nā-, atliepiančiu germanų medialinį-intranzityvinį sufiksą nō- ir genetiškai tolygių lietuvių kalbos es. l. infiksui²⁵). Nors šios priemonės čia visų pirma vartojamos skirti eigos ir įvykio veikslui, o pagrindiniu intranzityvumo rodikliu eina vėlesnės sangražinės formos, tačiau įvykio veikslo reikšmė dažnai esti susijusi su tranzityvumu, o eigos veikslo — su intranzityvumu ir būsenos reikšme (Степанов 1975а: 142). Todėl slavų kalbose eigos-įvykio veikslo veiksmažodžių derivacinės poros gali sudaryti pamatą tokiai pat nominatyvinių—akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacijai, kokią matome lietuvių kalboje, plg.: s. rus. ude n būti Инп. 438 (Потебня 1958: 169) ir s. brs. кого naštu в томъ… право (Борковский 1968: 117), nors galimas ir veikslo atžvilgiu atvirkščias santykis, pvz.: s. sl. staše žvьrije nepostopyši Supr. 167, 15 (Miklosich 1874: 16), s. rus. жона… стала права (Борковский 1968: 117) ir диающне, кого царя поставлять Новг. I, 27 (Потебня 1958: 303)²⁶. Po to, kai J. Stepanovas (1975: 182—195; 1975a: 140—144) nustatė baltų tranzityvinių : intranzityvinių ir slavų eigos : įvykio veikslo veiksmažodžių opozicijų genetinį ir semantinį ryšį, darosi visai aišku, kad senoji veiksmo — būsenos priešprieša baltų, slavų ir germanų kalbose vystėsi ta pačia kryptimi ir apibendrinant panašias derivacines priemones. Dalis intranzityvinių veiksmažodžių, sudarančių nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų pamatą, yra senųjų būsenos veiksmažodžių palikuonys. 4. VARDININKO SU DALYVIU RAIDOS BRUOŽAI 4.1. Konstrukcijos su faziniais veiksmažodžiais Predikatinio atributo (adjunkto) funkcija — būdinga dalyvių vartosenos sritis. Jau seniai pastebėta, kad daugelio ide. kalbų senovėje dalyvių formas ypač linkstama vartoti konstrukcijose su dvigubais sintaksiniais ryšiais. Tokia vartosena yra sąlygojama pačios dalyvio morfologinės prigimties, jo tarpinės padėties tarp vardažodžio ir veiksmažodžio. Būdami sudaryti iš veiksmažodžių kamienų, ide. vardažodžiai, iš kurių išriedėjo dalyviai, savo reikšme, be abejo, skyrėsi nuo kitų vardažodžių, negalėjusių žymėti veiksmų bei procesų. Todėl suprantama, kad veiksmas žymėti predikatinio atributo konstrukcijose buvo vartojamos dalyvių formos. Daug platesnis dalyvių vartojimas, palyginti su būdvardžiais ar daiktavardžiais, konstatuotas akuzatyvinėse ir datyvinėse konstrukcijose (aut. 1962; 1974). Nominatyvinėje 24 Šių formų priešpriešos pagrindu gotų kalboje tam tikrais atvejais buvo galima tokia pat nominatyvinių ir akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacija, kaip s. gr. ar s. ind., plg.: Daweid ina fraujan haitip „Dovydas jį viešpatį vadina“ Luk 20, 44 ir sei haitada Nazaraiþ „kuris vadinasi Nazaretas“ Luk 1, 26 (Гухман 1958: 126, 119, 221). 25 Nosinių afiksų ingresyvinę ir medialinę-intranzityvinę funkciją Ch. Stangas (1942: 58, 270; 1966: 338) laiko bendra prabaltų ir praslavų dialektų inovacija. 26 Plg. panašią būsenos-veiksmo reikšmių koreliaciją s. ind. agnír hōtā ny āśidad yajñān „Agni der verehrungswürdige ließ sich nieder als Priester“ ir hōtāram agním mānuṣo ni ṣeduh „Agni haben die Menschen als Priester niedergesetzt“ Delbrück 1900: 197. 3. Gramatinės kategorijos ir jų raida 33 konstrukcijoje dalyviai taip pat dažnai eina tais atvejais, kai daiktavardžių ar būdvardžių formos nevartojamos. 4.1.1. Tiktai dalyvinės formos vartojamos jau 1.4 minėtose nominatyvinėse konstrukcijose su faziniais veiksmažodžiais, žyminčiais veiksmo pabaigą: liauti(s), paliauti, nustoti, baigti, mesti (liaukis gėręs, nustojo važinėjęs, metė rūkęs ir pan.). Dabartinėje kalboje šias konstrukcijas sudaro tik būt. kart. 1. veik. dalyviai. Tiktai retkarčiais pasitaiko konstrukcijų su es. 1. veik. dalyviais, pvz.: bernas nesiliovė bereikias, besiskundžias KrėvRg 152 arba pusdalyviais, pvz.: arklys netliaunas eidamas Als (LKŽ VII 395); jis nepaliovė vis tą šaukdamas MLLG VI 42; panašių pavyzdžių randame jau XVI a. raštuose, pvz.: idan tsch ichsu neliuduvnse tarnai mal-kas kapodami ir wandeni neschodami BrB Joz 9, 23 (da nicht auffhören | Knechte die holtz hawen vnd Wasser tragen). Es. 1. veik. dalyviai ir pusdalyviai savo reikšme čia niekuo nesiskiria nuo būt. k. 1. veik. dalyvių. Vienos dalyvių formos, turinčios eigos veikslo reikšmę, apibendrinimas šiose konstrukcijose yra sąlygojamas pačios fazinių veiksmažodžių semantikos: žymėdami veiksmo galą, veiksmažodžiai liauti(s), nustoti, baigti ir pan. tuo pačiu suponuoja tam tikrą laiką trukusį ankstesnį veiksmą. Pažymėtina, kad pastebėtose konstrukcijose su es. 1. veik. dalyviais ar pusdalyviais faziniai veiksmažodžiai vartojami su neiginiu, t. y. žymi ne veiksmo pabaigą, o, priešingai, pabrėžia jo tęsimąsi (tai rodo ir prie es. 1. veik. dalyvio pridėtas afiksas be-). Tačiau dėl minėto vienos dalyvinės formos apibendrinimo ir konstrukcijose su neiginiu beveik visada eina būt. k. 1. veik. dalyviai, pvz.: neliaują lyg vilkas nestaugęs LTR. Išskyrus liautis, visi veiksmažodžiai, žymintys dalyviais reiškiamo veiksmo pabaigą, yra nesangrąžiniai. Veiksmažodis liautis nuo pirmųjų raštų ligi šiol taip pat vartojamas ir nesangrąžine forma, nominatyvinėje konstrukcijoje turinčia tą pačią reikšmę, pvz.: Palauk kalbėjus (Höre ein mahl auf zu reden) BŽ 138 (ST 254); Palauk (= paliauk) su rykszte plakęs mus RG 481; paliaukite verkę Donel 106; gyvuliai liovė savo gramą gromuloje VaižgR I 77. Sangrąžinė forma čia, matyt, yra vėlesnė. Nominatyvinės konstrukcijos su būt. k. l. veik. dalyviais taip pat sudaro veiksmažodžiai multitli, nurimti, nuščiti, palsti, sustoti, perstoti, apsistoti, stabtelėti, atleisti ir pan., pvz.: Nutilo Jonienė šaukusi ŽemR IV 464; Nurimk nesiburnojęs! An (LKŽ I 977); Moteriškosios truputį nuščiuvo klegėjusios ŽemR I 306; Žydas susilaikė ėjęs į duris KrėvRg 226; laikas, rodos, sustoja ėjęs Vrn; Šuo… apsistojo( a) kau-kęs TD r III 54; Bernai… stabtelėjo bloškę pėdus VienR V 82; grėbėjai atleido skubėję ŽemR II 331; galią paiso vaikščiojusi Jrk 86. Šie veiksmažodžiai taip pat žymi dalyvio veiksmo pabaigą, bet gali būti vartojami savarankiškai ir vieni sudaryti sakinio gramatinį pagrindą. Faziniams artimi ir veiksmažodžiai (pa)laukti, luktelėti, pvz.: palaukite besidžiaugusios KrėvLŽ 252; luktelėk dainavęs Všt. Ligiai taip pat būt. k. l. veik. dalyviai priklauso nuo veiksmo baigtį žyminčių frazeologizmų, pvz.: Susičnkp nasrus berėkus KrėvLŽ 250. Atitinkamos reikšmės bendraties konstrukcijos tokiais atvejais retesnės ar beveik nevartojamos (pvz., su nurimti, apsistoti, stabte-lėti). Dar ryškesnis veiksmažodžio leksinis bei sintaksinis savarankiškumas konstrukcijose su grįžimą reiškiančiais judėjimo veiksmažodžiais. Iš jų tautosakoje bei tarmėse dažniausios konstrukcijos su veiksmažodžiu pareiti, pvz.: parėjau loveles darius JD II 814; pareisi veltui buvusi Plt; parėjo žlugta velėjus Pc (žr. aut. 1964: 56); retesnės su grįžti, ateiti, eiti, atsikelti, pabusti ir pan., pvz.: diedas jau grįžo meškė-rijos Ign.; grįžo siuvęs S I 182; piemėnė neateina ganius Ds; jis atsikėlė klūpojęs ŠRagIT 282; tartum jis būtų pabudęs sunkiai, baigiasi sapnavęs ŠRagR III 126. Tais atvejais, kai sustoti, apsistoti, stabtelėti žymi veikėjo sąmoningai, valingai nutraukiamą (ar laikinai pertraukiamą) veiksmą, jiems artimi veiksmažodžiai susi-laikyti, susivaldyti (pvz.: Gustė susilaikė verkusi SimonNTP 128). Tačiau dažniausiai šie veiksmažodžiai eina su neigiamos formos dalyviu, ir dėl to visa konstrukcija nusako ne veiksmo nutraukimą, o atvirkščiai — valios pastangomis palaikomą bū-seną, pvz.: vos susilaikiau nepagriuvęs DLKŽ 767; kalvis vos susivaldė netrintkelė- 34 jes per bedantę burną LKŽ V 543. Visai taip pat su neigiamais būt. k. l. veik. dalyviais siejami valingą susilaikymą žymintys veiksmažodžiai išgesti, iškentėti, nukęsti, pakęsti, ištverti, pvz.: jei tu iškęstum tris metus nieko nešnekejęs BsMt I 115; (vargšas) tris dienas ir tris naktis ištvėręs nemiegojęs LTR; vagis ... negi nukęs neėmęs Rk (LKŽ V 642)¹, plg. t. p. veiksmažodį įtikti: aš neįtinku anam dirbęs Grg (LKŽ II 390). Jeigu neiginys eina ir su dalyvio, ir su asmenuojamojo veiksmažodžio formomis, konstrukcija konstatuojama dalyvio žymimo veiksmo realizacija, pvz.: mergytė neiškenčia neparvirtusi gulbe LTt III 317; neiškenčia kaip vilkas nestaugęs Rz, Gs, Jrb (LKŽ V 642). Kaip matyti iš pavyzdžių, su valios pastangas žyminčiais veiksmažodžiais vartojamos ir eigos, ir įvykio veikslo reikšmių dalyvių formos. Visai taip pat, kaip dalyvių vardininkai, beasmeniuose sakiniuose su faziniais veiksmažodžiais siejami būt. k. l. padalyviai, pvz.: reikia kol kas luktelėti rašius VenclR III 729; sakai, nutilti plėpėjus ŠI; jau metas būtų ir juokusis nustoti (LKŽ IV 420); atsibodo giedojus ŽemR III 94; arba beasmeniškai pavartotos būt. k. l. veik. dalyvių bev. g. formos, pvz.: danguje nesilovė žaibavę LKŽ VII 395. 4.1.2. Palyginus tarp savęs minėtus pavyzdžius, išryškėja laipsniškas perėjimas nuo pasakymų, kuriuose finityvinės reikšmės veiksmažodis (pvz.: pareiti, grįžti, dėti) dar visai savarankiškas ir dalyvis reiškia papildomą informaciją (plg. parėjo piktas, grįžo pavargęs ir pan., žr. aut. 1964: 55 tt.), per atvejus, kur veiksmažodis nutilti, nurimti ar pan. išlaiko semantinį savarankiškumą, bet jau glaudžiai susijęs su dalyviu ir žymi jo veiksmo baigtį, ligi konstrukcijų su veiksmažodžiais liauti(s), nustoti, virtusiais tik dalyvio finityvinės reikšmės rodikliais. Be kita ko, šių konstrukcijų ryšį gražiai iliustruoja ir liaudies dainų pavyzdžiai, kur visai identiškuose sakiniuose vartojamos grįžimą ir veiksmo baigtį reiškiančios formos, plg.: Kaip aš pareisiv karčemoj’ gėręs KlvD 144 ir Kaip aš paliaudusiu karčemo(j) gerus JD I 79. Beveik neabejotina, jog visos šios konstrukcijos, istoriškai žiūrint, yra to paties sandaros tipo ir veiksmažodžiai liauti(s), nustoti, mesti, eidami su dalyvių vardininkais, kitados taip pat turėjo savarankišką leksinę reikšmę, kaip dabar nurimti ar pailsti. Tą savarankiškumą šie veiksmažodžiai kitais atvejais yra gerai išlaikę; plg. visai konkrečią mesti „sviedimo“ reikšmę, nustoti vartojimą reikšme „sustoti, apstoti“, liauti reikšmę „praeiti, nurimti“ LKŽ VII 396 (plg. s. pr. aulaut „mirti“ Trautmann 1910: 307; Fraenkel 1962 I: 362 su lit.) ir savarankišką funkciją, pvz.: Šalčiai žiemos tuomet liauna JD 332 (LKŽ VII 396); liovė perkūnija RD 193 (ib.) ir pan. Senuosiuose raštuose liautis reikšme „baigti“ irgi vartojamas be dalyvio ar bendraties, pvz.: tihnai lowesi Rubeszus BrB Joz 19, 47; Manna liowies antrą dieną Joz 5, 2; noriu užsities, ir potam liausosi Teis 15, 7. Tad dalyvių nominatyvinės konstrukcijos su faziniais veiksmažodžiais veikiausiai yra išriedėjusios iš tokios pat vidinės struktūros pasakymų, kaip ir predikatiniai atributai su veiksmažodžiais sustoti, pareiti, grįžti ir pan. (žr. 1.4). Jų rekonstruojamos vidinės struktūros pagrindu irgi laikytini baziniai sakiniai (veiksmažodinis ir nominalinis-dalyvinis), susiję tuo pačiu santykiu, pvz.: vaikas nustojo verkęs ⇐ vaikas nustojo + vaikas (buvo) verkęs. 4.1.3. Dalyvių konstrukcijos su faziniais veiksmažodžiais, praradusiais konkrečią leksinę reikšmę, šiuo metu paprastai vartojamos tautosakoje, liaudies kalboje (tarmėse) ir jos ypatybėmis paremtoje grožinėje literatūroje. Kitais atvejais jos neproduktyvios ir apskritai stumiamos iš vartosenos sinonimiškų pasakymų su bendratimi. Rašomojoje kalboje jie vyrauja jau nuo seniausių kalbos paminklų². Šiuo metu konstrukcijos su bendratimi yra pagrindinė veiksmo fazės bei modalumo raiškos priemonė: jos yra stilistiškai neutralios, vienodai daromos tiek su veiksmo pradžios. 1 Pagrečiu kartais galimos, bet daug retesnės, konstrukcijos su bendratimi, pvz.: Ale jis negali išgest valgyt (= nevalgęs) BsP IV 7. 2 Plg. J. Bretkūno Biblijos pavyzdžius: lowes prarakaut I Sam 10, 13; Netliaukesi… schaukti 7, 8; lowes pagimdti I Moz 29, 35; 30, 9; lio wes su jo kalbėti 17, 22; pamestu (pabr.) (liautumse) mane toliaus ieschkoti I Sam 27, 1 ginnies… pakarnu buti II Moz 10, 3; ginnaties, laikiti (parašt.: saugoti) mana Prisakinu II Moz 16, 28. 3* 35 (pradėti, imtis, griebtis, tvertis…), tiek su pabai­gos bei modaliniais veiksmažodžiais (norėti, galėti, privalėti, turėti…). Tuo tarpu dalyvinės konstrukcijos, vartojamos tik su veiksmo pabaigos bei valingo tesimo veiksmažodžiais, linkusios virsti stilistiš­kai žymėtais tam tikros dalies bendraties konstrukcijų. 4.1.4. Nominatyvinės konstrukcijos su veiksmo baigtį žyminčiais veiksmažo­džiais turi atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų. Latvių kalbos tarmėse veiksmažo­dis nostāt siejamas su būt. 1. veik. dalyviais visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, plg. nuostāja braucis (Endzelīns 1951 : 1014). S. slavų kalboje veiksmo pabaigą žymin­tys veiksmažodžiai prěstati, skončati eina su es. 1. veik. dalyvių nominatyvais, pvz. prěsta gl(agol)ę Luc 5, 4 (ἐπαύσατο λαλῶν); skonьča dobrotvorę Supr 481₂₁ (Večerka 1961 : 67). Atitinkamų konstrukcijų vartota ir kitose slavų kalbose — s. rusų, s. čekų — ir tik vėliau dalyvius iš jų galutinai išstūmė infinityvai, pvz.: s. rus. не престаи моляся Лавр. 255 (Barnet 1965 : 58); сконча зижа (= окончил строить) Лавр. 52 (Потебня 1958 : 158); s. ček. (ret.) čestuje nepřesta Jid 45 (Gebauer 1929 : 595; Trávníček 1956 : 167; Dvořák 1970 : 155). Paplitimas įvairiose slavų kalbose (ne tik verstiniuose, bet ir originaliuose raštuose) ir baltiškos paralelės neleidžia šių konstrukcijų laikyti skolintomis iš graikų kalbos, kaip manė Th. Forssmannas (1877—8 : 13) ir A. Vaillantas (Вайан 1952 : 397); po senųjų slavų kalbų dalyvių sintaksės specialių tyrinėjimų pastaraisiais dešimtmečiais³ jų slaviškas pobūdis nebekelia abejonių. Su lietuviškomis dalyvinėmis konstrukcijomis po veiksmažodžių liautis, nutilti ir pan. jas lygino A. Potebnia (ib. 161) ir Nepokup­nas (Непокупный 1964 : 135). Kai kurios iš jų gali sutapti net pagal leksinę sudėtį, plg. s. rus. не престашемь … творя Ип. 167 (507) (Потебня 1958 : 158) ir visai galimą lie. neperstoja tveriąs. Šios slaviškos, kaip ir atitinkamos baltiš­kos, konstrukcijos yra glaudžiai susijusios su tomis, kurios priklauso nuo savaran­kiškai vartojamų veiksmažodžių, žyminčių veiksmo užbaigimą arba jo tęsimąsi, t. y. turinčių fazinę reikšmę, pvz., s. rus. остатии, пришти, возвратитися; пробьти, събьти ir pan., plg. originaluose остались сице творя („liksi taip darąs“, t. y. nesiliausi taip daręs, Потебня 1958: 158); пробысть негдь (Борковский-Кузнецов 1965: 376). Dar plačiau dalyviai vartojami po fazinių veiksmažodžių s. graikų kalboje. Konstrukcijų su veiksmo pabaigą žyminčiais veiksmažodžiais (pvz.: τελέ(ω) „atlieku, padarau iki galo, baigiu“, λήγω „sulaikau, baigiu“, παύω „sulaikau, sustabdau, užbaigiu“, μεθίημι „metu, paleidžiu“) ir dalyvių nominatyvais čia užfiksuota jau nuo Homero epų, pvz.: οὐδ’ ἐπέσσε ἔφρων „nebaigė mąstęs“ II XII 222; ὁπότε λήξειεν ἀείδων „kol baigtų dainuojas“ II IX 191 ir pan.⁴ Su dalyvių nominatyvais s. graikų kalboje eina ir veiksmažodžiai, žymintys veiksmo pradžią (taip pat nuo Homero), pvz.: ἐγὼ δ’ ἄρχον χαλεπαίνων „aš gi pradėjau pykstąs (= vaidą)“ II II 378⁵. Šios konstrukcijos s. graikų k. sintaksinėje sistemoje irgi nėra izoliuotos: veiksmo pradžios veiksmažodžiai siejami su dalyvių nominatyvais taip pat, kaip reiškiantys „bandyti“, „stengtis“ (pvz.: πειράω, σπεύδω), o veiksmo pabaigos — kaip „nuvirti“, „atsiskakyti“ (pvz.: κάμνω, ἀποκάμνω, ἀπαγορεύω, plg. Stahl 1907 : 746—7) ir netgi „nubusti“ (pvz., ἐγέρετο … εὕδων „pabudo mie­gąs“ Od. XIII 187—9 (Овсянико-Куликовский 1898 : 2); tuo tarpu „buvoti“, „eiti“ reikšmių veiksmažodžiai dažnai vartojami dalyvio veiksmui pabrėžti, pvz. ἦκω ἀγγέλλων paž. „einu pranešęs“, t. y. „pranešu“ (Kühner 1870 : 622); μένετε ἐσθίοντες καὶ πίνοντες ≈ s. sl. пребывайте. édąste i pijõste Luk 10,7 Žogr, Mar (Večerka 1961 : 67). 3 Ypač Rūžicka 1963; Večerka 1961; Barnet 1965; Dvořák 1970, ten pat žr. A. Vaillanto nuomonės kritiką. Slaviškomis šias konstrukcijas laikė ir ankstesni tyrinėtojai, plg. Потебня 1958: 156 tt.; Jagić 1900: 60 tt.; Vondrák 1912: 609. 4 Daug tokių pavyzdžių iš įvairių graikų k. raidos laikotarpių duoda R. Kühneris (1870: 618—9) ir J. M. Stahlias (1907: 745—6), žr. t. p. Schwyzer-Debrunner 1975: 393. 5 Komentuodamas tokio tipo pavyzdžius, J. M. Stahlias (ib. 744) nurodo, kad dalyvis čia nėra visai identiškas infinityvui: dalyvinė konstrukcija nusakanti veiksmo pradžią kaip tam tikrą jo vi­sumos dalį. 36 Minėtuose pavyzdžiuose veiksmo pabaigos ir pradžios veiksmažodžiai nėra vien tam tikros fazės rodikliai; kaip ir baltų bei slavų kalbose, jie daugeliu atvejų yra išlaikę konkrečias leksines reikšmes. Pavyzdžiui, ryškią paralelę su lietuvių k. matome *met- šaknies veiksmažodžio vartosenoje: turėdamas visai konkrečią reikšmę „paleisti, mesti (kokį daiktą)“, pvz. μεθίημι τόξον, ἄγκυραν „metu strėlę, inkarą“, nominatyvinėje konstrukcijoje su dalyviu jis, kaip ir liet. mesti, žymi veiksmo baigtį, pvz.: κλαύσας καὶ δυνάμενος μεθέηκεν „verkęs ir sielvartavęs metė“ II XXIV 48 (Schwyzer-Debr runner 1975: 393); dėl dalyvių prepozicijos plg. bensyk ir verkusi liaudis DonR 33. Konkrečios leksinės reikšmės veiksmažodžiai nėra prarade ir panašiose indoiraniečių konstrukcijose. Pavyzdžiui, H. Reichelto (1909 : 330) cituojama Avestos konstrukcija āat tum nišhidōiš gāwāsca srāvayō apasca vanuhis yazamno „da hobst du an (paž.: sėdai), die Gathas aufzusagen und die Wasser zu verehren“ (plg. dar Расторгуева 1975 I : 111) visai atitinka s. rusų pavyzdį Святославъ … сѣде княжа (= сел княжить) ту в Переяславци Лавр. 27 (Потебня 1958 : 158). Konstrukcijų su faziniais (ypač veiksmo galo) veiksmažodžiais struktūros bei semantikos tapatumas skirtingų ide. grupių kalbose, labai panaši jų vieta kitų nominatyvinių konstrukcijų tarpe ir atitinkama raidos kryptis, susijusi su veiksmažodžių reikšmės abstraktėjimu, aiškiai rodo bendrą kalbamųjų konstrukcijų pamatą. Tas pamatas, susidaręs dar ide. kalbų bendrystės laikais, – tai nominatyvinės konstrukcijos su konkrečios leksinės reikšmės finityviniais, inchoatyviniais ar duratyviniais veiksmažodžiais. Vėliau, matyt, jau atskirose kalbų grupėse, kai kurie šių veiksmažodžių buvo specializuoti veiksmo galui ar (rečiau) pradžiai reikšti, iš dalies desemantizavosi ir virto tam tikrais faziniais rodikliais. Dėl bendro pamato ir vienodos raidos krypties tas paralelus procesas skirtingose kalbų grupėse (baltų, slavų, s. graikų) davė labai panašių rezultatų. Nukelti jų į praeid. epochą neleidžia visose minėtose kalbose jaučiamos fazinių veiksmažodžių konkrečios (savarankiškos) leksinės reikšmės liekanos. Be to, ide. kalbų senovėje aiškiai pastebimas polinkis veiksmo modalines, fazines ir kitokias bendresnes reikšmės ypatybes (semantinius funktorius) reikšti veiksmažodžių sufiksacija, o ne analitinėmis konstrukcijomis su „funkciniais žodžiais“ (plg. Lehmann 1974: 139 tt., 187 tt., 246). Veiksmažodžio desemantizacija nominatyvinėje konstrukcijoje, jo virtimas abstrakčiu veiksmo fazės rodikliu yra susijęs su pačios konstrukcijos vidinės struktūros pertvarkymu. Dabartinėje lietuvių kalboje pasakymas brolis baigė (ar metė) gėręs yra sinonimiškas pasakymui brolis nebegeria, tuo tarpu pasakymo brolis parėjo gėręs vidinė struktūra pagrįsta kopuliatyviškai siejamais baziniais sakiniais brolis (buvo) gėręs + brolis parėjo. Skiriasi šios konstrukcijos ir pagal žodžių sintaksinius santykius išorinėje struktūroje: pirmuoju atveju veiksmažodis baigė ar metė reikalauja galininko, kurio pozicijoje eina dalyvio vardininkas; antruoju atveju veiksmažodis parėjo yra savarankiškas. 4.2. Konstrukcijos su emocinės būsenos veiksmažodžiais 4.2.1. Su būt. k. l. veik. dalyviais dažniausiai siejami ir emocinę būseną reiškiantys veiksmažodžiai džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis; sielotis, sielvartauti, gailėtis, graužtis, baisėtis, stebėtis, nustebti, gėdytis ir pan. Labiausiai paplitusios konstrukcijos su veiksmažodžiu džiaugtis, pvz.: apsidžiaugiau gandrų nusikratęs Šll; džiaugiuos galvą išnešus Rs; nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Taip pat sudaromos ir konstrukcijos su kitais emocinės būsenos veiksmažodžiais: Krizas irgi močiutė… gėrėjos didžiai dukters sulaukusiu svodbą DnR 67; didžiuojasi galėjęs kelmus versti Kp; nesisielojo jo netekusi Myk-PutAŠ III142; gailiuosi dukterį pažadėjęs Jrk 133; graužias sutikusį eitį Krš; stebėjaus taip pigiai pirkęs Kps; nors pasigėdytum taip pliaupusį! VaičiūnDK I 173 (žr. dar 1.1.1. ir aut. 1964:58). 37 Greta būt. k. l. formų, tik daug rečiau, pavartojama ir es. bei būs. l. veik. dalyvių vardininkų, pvz.: a) es. l.: džiaukis pati turinti kąsnį ŽemR II 168; (kaimiečiai) didžiavosi turį tokį tikėjimą VaižgRR I 50; Deveika skundžiasi sirguliuojąs CvMS 206; b) būs. l.: lapė… džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį LTR; džiaugėsi visiems liežuvį surišęs ir poną nuraminęs ŽemR III 383; jis net džiaugęs galėsias ištiesti kojas ŠRagrR III 63; kartais ir nev. dalyvių, pvz.: Argi jūs keitėte taip barami? Alk; tas kvailys džiaugiasi mušamas Kps. Skirtingai nuo konstrukcijų su faziniais veiksmažodžiais dalyviai čia yra išlaikę atitinkamų laikų reikšmes. Tačiau es. l. veik. dalyvius iš šių konstrukcijų intensyviai stumia naujesnės pusdalyvių formos; greta džiaukis gaunąs įsigalėjusios daug produktyvesnės džiaukis gaudamas tipo konstrukcijos, plg. dar: nesidžiauk pirmas pjaudamas LTR; piemuo apmaudavosi negalėdamas žąsų avių išvaryti Šr (LKŽ I 201) ir pan. Tiek dalyviai, tiek ir su jais koreliuojami pusdalyviai gali priklausyti ir nuo jausminės būsenos veiksmažodžių reikšmę turinčių žodžių junginių, pvz. būti laimingam = džiaugtis, plg. mes buvom laimingi pabadę paukštį CvR II 9; aš laimingas, jus matydamas Gruš ABP 104⁶. Pusdalyvis, kaip žinoma, yra specifinė antracilio veiksmo raiškos priemonė. Tad jo skverbimasis į šias konstrukcijas (kaip ir 4.1. minėtus atitinkamus pasakymus su faziniais veiksmažodžiais) aiškiai rodo kalbamų konstrukcijų ryšį su dalyvių vardininko formų vartojimu antraciliam veiksmui reikšti. Pavyzdžiui, į tokių pasakymų, kaip nesigailėsi anksti kėlęs || keldamas vidinę struktūrą įeina sakiniai (tu) nesigailėsi ir (tu) anksti atsikėlsei, kurių santykį galima interpretuoti dvejopai. Pirmuoju atveju antrasis sakinys užims propozicinio objekto poziciją, ir konstrukcija bus sinonimiška nesigailėsi, kad anksti atsikėlei. Antruoju atveju abu sakiniai bus siejami tik subordinacijos santykiu, ir konstrukcija bus sinonimiška kai (jei, kad) anksti atsikelsi, nesigailėsi (laiko, sąlygos ar priežasties reikšmės šiuo atveju nėra sintaksinės ir priklauso nuo konteksto, žr. aut. 1964: 66 tt.). Taip pat homonimiškos ir atitikamoms konstrukcijos su nev. dalyviais, pvz.: varna alpsta giriama LTRn 285. Dažnai užtenka dalyvių su priklausomais žodžiais nukelti po veiksmažodžio, kad antracilį veiksmą reiškiančią konstrukciją paverstume propoziciniu objektu, plg.: jaunas vedęs nesigailėk – užaugęs sūnus kaip broliai ir nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs (LK III 24). Tačiau ir konstrukcijose su postpoziciniais dalyviais antracilio veiksmo reikšmė dažnai esti jaučiama. Ji ypač išryškėja tada, kai konstrukciją sudaro nesangrąžiniai veiksmažodžiai (sielvartauti, apgailestauti, nustebti, dejoti ir pan.).⁸ 4.2.2. Nors šiuo metu nominatyvinėse dalyvių konstrukcijose dažniausiai eina sangrąžinės emocinės būsenos veiksmažodžių formos, tačiau jos nėra labai senos. Tarmėse, tautosakoje ir senuosiuose raštuose randame beveik visų jų nesangrąžinius atitikmenis, vartojamus ta pačia jausminės būsenos reikšme, plg. nuėj toliau džiaugdamas Mrc (MLLG VI 66), tu nejauk iš vargšo žmogaus Lp (LKŽ III 421), didžiuoja, nedeina Jnšk (LKŽ II 494); tvardome… nosį idant ne gerėtų (= gerėtusi) kvėpimosse DP 568⁴⁵; neketu būti (…) bijoti⁶⁷ LKŽ I 567; aš gėstu J (LKŽ III 280); ko tu gąsti? J (LKŽ III 152); nesielok PK 59³; tokios formos eina ir nominatyvinėse konstrukcijose, pvz.: negailėk pametęs Nj (LKŽ III 152). Sangrąžos dalelytė čia neturi jokio linksnio reikšmės ir, be abejo, negali būti genetiškai susijusi su ⁶ Artimi čia minėtiems yra ir dalyviai bei pusdalyviai, nusakantys modalinės (dažniausiai vertinamosios) reikšmės predikatų turinį, pvz.: jis kaltas nepasipūrinęs laiku gerų darbininkų padėjėjų susirasti JabIRR II 191; negerai padariau, tau atsakiusi Lt III 158 (gali būti ir atsakydama), žr. dar aut. LKG II 381. ⁷ Sen. raštuose pagal konstrukcijų su faziniais bei modaliniais veiksmažodžiais pavyzdį šiuo atveju kartais pavartojama ir bendratis, pvz.: Esch galios gwenti po akim Dukterų Heth BrB I Moz 27, 46 (Mich verdenusst zu leben). ⁸ Dėl to sąmoningoje kalboje konstrukcijos su šiais veiksmažodžiais dažnai iškeičiamos, pvz.: Balsių Petras su Pranaičiu nustebo, pamatę turguje vienur kitur grūdų Myk-PutR VI 11; Kaimynai dejuoja, susitaukę bėdos LKŽ VII 188. ⁹ Plačiau apie tai žr. Jakulienė 1968: 29–31, kur duota daug atitinkamų formų iš senųjų raštų. 38 dalyvinės konstrukcijos struktūra. Reikia sutikti su A. Jakuliene (1968 : 14), kad ji yra tiesiog veiksmažodžio intranzityvumo papildomas rodiklis, pradėtas dėti prie emocinės būsenos veiksmažodžių jau sangrąžiniams veiksmažodžiams susiformavus ir virtus atskira morfologine formų grupe. Panašiai sangrąžos dalelytė buvo pridėta ir prie daugelio kitų intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: gultis, klauptis, stotis, liktis ir pan. Tokį pat procesą galima įžiūrėti ir latvių kalboje, kur greta sangrąžinių bitės, priecāties, brīnīties, smieties ir pan. formų sen. raštuose ir tarmėse dar pasitaiko ir nesangrąžinių, pvz.: Glücko siewa, bidama un drēbēdama Mork 5, 33, Mancelio sawu tēwu bistam Post III 114 (ME I 305); smejat, ļaudis, dziesminai (ib. III 906); plg. taip pat sangrąžos dalelytės pridėjimą prie kitų intranzityvinių veiksmažodžių: tupties, kustēties, sēsties, gulties, stāties etc. (Endzelins 1951: 987–8). 4.2.3. Visai panašų vaizdą matome slavų kalbose, kurių seniausiuose paminkluose jausminės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos dar turi pusiau analitinį pobūdį (Борковский-Кузнецов 1965: 288–9). Greta jų kartais irgi dar vartojamos atitinkamos nesangrąžinės, plg. s. sl. plakati ir plakati se; žaliti ir sožaliti si; regati ir regati se (Havránek 1928 : 120 tt.), kurios savo reikšme beveik nesiskiria (kaip ir ostati || ostati se ≈ lie. likti || liktis), ir tik kai kurie tokie veiksmažodžiai (pvz. s. sl. ubojati se, smējati se) jau neturi nesangrąžinių atitikmenų. Nominatyvinėse konstrukcijose vyrauja sangrąžinės formos, pvz., s. rus. сожилъся Ип. 190, не убоявся князя два имуще Лавр. 160 (Потебня 1958: 157), nors galimos ir nesangrąžinės, pvz.: довѣть мѫжомъ напълнивъ уши (ib.) Sangrąžos formantas, dar išlaikęs atskiro tarnybinio žodžio poziciją sakinyje, čia pagal savo funkciją visai atitinka baltų k. sangrąžos dalelytę. Kad baltų ir slavų k. nominatyvinės konstrukcijos, priklausomos nuo emocinės būsenos veiksmažodžių, iš prigimties nėra susijusios su sangrąžiniu formų vartojimu, patvirtina kitų ide. kalbų atitikmenys. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai eina su visai tokios pačios reikšmės veiksmažodžių medialinėmis formomis, plg. ἥσατο … πίνων „džiaugėsi geriąs“ Od. IX 353; γέγηθας ζῶν Soph. Ph. 1021 „džiaugiesi gyvenąs“ ir pan. (Kühner 1870: 616, 619–20; Schwyzer-Debrunner 1975: 392–3). J. Stahalis (1907: 737), komentuodamas tokius pavyzdžius, pabrėžia dalyvių pirminę predikatinę reikšmę (ursprünglich prädikative Bedeutung); panašiai aiškina šias konstrukcijas ir Meillet-Vendryes (1952: 613), iškeldami jų tarpinį, pereinamąjį pobūdį. Kaip ir atitinkamose baltų ir slavų k. konstrukcijose, emocinės būsenos priežastis čia kartu yra ir jos turinys. Taip pat, kaip lietuvių kalboje, s. graikų k. dalyviai (irgi nuo Homero) siejami su „tenkintis, sotintis“ reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: ἔσθει τέρπεσθαι ἐς ἀλλήλους ὁρῶντες paž. „kai pasitenkino (pasisiotino) vienas kitą matą (matydami)“ Il. XXIV 633¹⁰ (Schwyzer-Debrunner ib. 393). S. indų kalboje dalyvių nominatyvai su lajj- „gėdytis“, nand- „džiaugtis“ ir pan. reikšmės šaknų veiksmažodžiais žymi atitinkamų afektų pagrindą, visai taip pat, kaip lietuvių ar s. slavų kalbose, plg.: na lajajasa evam bruvāṇaḥ „nesigėdiji taip kalbąs?“ Pañc. II, 15, 17; nananduh siddhahāryāḥ „džiaugėsi įvykdę ketinimą“ Kathās. 20, 99 (Speyer 1886: 373; 1896: 63). Netgi lotynų kalboje, kur dalyvių vartosena gerokai siauresnė, su veiksmažodžiu gaudeo „džiaugiuosi“ kartais eina dalyvio nominatyvas, pvz.: gaudent perfusi sanguine fratrum Verg. Georg. 2, 510 „džiaugiasi apsipylę brolių krauju“ (Schmalz-Hofmann 1927: 589). Visa tai leidžia manyti, kad nominatyvinės konstrukcijos su emocinės būsenos veiksmažodžiais yra pagrįstos šių veiksmažodžių statyvine reikšme ir veiksmažodinių vardadžių (vėliau virtusių dalyviais sensu stricto) pusiau predikatine vartosena, kurios šaknys siekia ide. kalbų bendrystės laikus. Sangrąžinių formų išplitimas baltų ir slavų kalbose čia yra, be abejo, vėlesnės kilmės paralelus reiškinys. VD genezei aptarti pavyzdžiai su emocinės būsenos veiksmažodžiais yra svarbūs tuo, 10 Plg. J. Ralio ir kt. vertimą: „Kai vienas kito abudu jie prisžiūrėjo lig sočiai“ (Homeras 1962: 522). 39 kad juose akivaizdžiai išryškėja jungiamoji grandis tarp nominatyvinių apozicinių konstrukcijų ir labiau centralizuotų VD tipo junginių, kuriuose dalyvis reprezentuoja nuo veiksmažodžio priklausomą propozicinį objektą. 4.3. Konstrukcijos su percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais 4.3.1. Konstrukcijose su percepcijos, mąstymo, informacijos veiksmažodžiais dalyvis arba dalyvinė žodžių grupė nusako veiksmažodžio turinį. Tokie VD, kaip jau minėta, dažniausiai daromi su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis formomis kai kurių tyrinėtojų laikomos naujesnėmis (Tangl 1928: 50; Марьян 1962: 36). Tačiau yra duomenų manyti, kad ir su šių reikšmių veiksmažodžiais dalyviai buvo siejami jau žiloje senovėje, dar prieš sangrąžinių formų susidarymą. Žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse nesangrąžiniai percepcijos, mąstymo, ypač informacijos veiksmažodžiai vietomis gali sudaryti VD taip pat, kaip sangrąžiniai: pagrečiui su brolis sakos atėjęs pasakoma ir brolis sako atėjęs11. XVI–XVII a. raštuose randame apie 40 VD pavyzdžių su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis (apie 9%). Šiaurės rytų Lietuvoje VD šiuo metu beveik tik su nesangrąžiniais veiksmažodžiais ir tedaromas¹². Čia nominatyvinės dalyvių konstrukcijos neatskiriamai susijusios su dažnai einančia po tų pačių veiksmažodžių netiesiogine nuosaka, kuri savo ruožtu yra pagrįsta senoviška predikatine dalyvių vartosena (aut. 1970: 6–12; 1977: 18tt.). Sunku patikėti, kad visi rytų aukštaičių VD su nesangrąžinėmis formomis būtų naujadarai, juoba kad kitais atvejais šiose tarmėse sangrąžiniai veiksmažodžiai labai paplitę ir netgi stumia iš vartosenos atitinkamus nesangrąžinius (plg. kyla – keliasi, virsta – verčiasi, kinta – keičiasi ir pan.). Be to, laikant VD su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais naujadarais, juos reikėtų griežtai atriboti nuo VD su emocinės būsenos veiksmažodžiais, nors jų sintaksinės struktūros artimumas akivaizdus. VD su nesangrąžinėmis formomis (greta sangrąžinių) vartojamas ir latvių kalboje, plg. zināju tēvu klausījušies (Bielenstein 1863: 377); cerējāt… paēduši ME I 375; duomādams viens pats esus (Endzelīns 1951: 1009). Atitikmenų pavyzdžių randama ir slavų kalbų senuosiuose paminkluose (plg. Потебня 1958: 156 tt.; Vondrák 1928: 406; Gebauer 1929: 597). 4.3.2. Ypač pažymėtinos paralelės su *men šaknies veiksmažodžiais. Nesangrąžinės veiksmažodžio mněti formos slavų kalbose gali sudaryti tokias pačias nominatyvines konstrukcijas, kaip ir šiuo atveju vyraujančios sangrąžinės, pvz.: s. sl. mъně-ache dъchъ viděšte Mar Luk 24, 37 (Růžička 1963: 193; gr. tekste – infinityvas: ἐδόκουν ... θεωρεῖν); s. ček. mnieše oklamajíc čbána Hrad. 130a (Gebauer 1929: 597), plg. konstrukcijas su sangr. formomis: s. sl. mnito sę imy Mat 25, 29; s. ček. mniš sě kúpe DalC 50 (Gebauer ib.) ir pan. Pagal pagrindinį narį – veiksmažodį tokios konstrukcijos net etimologiškai sutampa su lietuviškomis, tik pastarosiose labiau vyrauja manyti nesangrąžinės formos, vartojamos su įvairių laikų dalyviais, pvz.: jis manė daugiau žinąs VeinR V 250; gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CvR IX 93; numanau nieko gero negadusius girdėjęt Klp (MLLG I 75) ir pan. (plg. manosi sapnuojanti LKŽ VII 832; manosi gerbiamas Tl, žr. taip pat senųjų raštų pavyzdžius 2.2.1.1.). Visiškai identiškas konstrukcijos tipas su tos pačios šaknies ir reikšmės veiksmažodžiu man- paliudytas sen. indų kalboje (nuo Rigvedo), pvz.: sómam manyate 11 Lietuvių kalbos dialektologinio atlaso kartotekoje tokių paralelios nesangrąžinių formų vartosenos atvejų yra užfiksuotų iš Plungės, Palangos, Vainuto, Tilžės, Rietavo, Užvenčio, Stulgių, Tryškių, Kuršėnų, Šilalės, Šilutės ir kt. apylinkių. 12 Duomenis apie VD su sangrąžinėmis ir nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis paplitimą tarmėse (su kartografine schema) žr. aut. 1977: 17. 40 papiván „somą mano geręs“ RV X 85, 3¹³. L. Renou (1936: 37), komentuodamas tokius pavyzdžius, nurodo, kad seniausiuose eilutėtuose tekstuose dalyvis čia esti dar gana nepriklausomas nuo veiksmažodžio, ir jų susijungimas į vieną konstrukciją įvyksta vėliau. Kitaip sakant, dalyvis čia dar iš dalies yra išlaikęs seną nominalinio predikato funkciją. Panašiai kaip man-drš- „matyti“, chad- „atrodyti“, vid- „žinoti“ saknų veiksmažodžiai (Renou 1936: 10, 37). Tokia pat vartosena paliudyta ir Avestoje (Reichelt 1909: 330—1), kur atitinkamos konstrukcijos irgi daromos su medialinėmis man- formomis, pvz. maēda manyete jaɣnvā „nicht geschlagen zu sein vermeint“ Yt. 10, 71. Tai rodo indoiranišką šių konstrukcijų kilmę. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai siejami su tokiais percepcijos ir mąstymo veiksmažodžiais, kaip φαίνομαι „atrodau“, *εἴδω „žinau“, αἰσθάνομαι „jaučiu“, γιγνώσκω „pažįstu, sužinau“ ir pan., plg. ἔσθι ... ἀργιγμένος Arist. Plut. 962 „žinok ... prieš“; οὐκ αἰσθάνεσθε ἐξαπατώμενοι Xen. Hist. 7, 1, 12 „ar nejaučiate apgaunami?“ (Соболевский 1948: 347; Chantraine 1953: 326; Schwyzer-Debrunner 1975: 396). Atitinkamų konstrukcijų su dalyviais (greta įprastinių su infinityvais) pasitaiko ir lotynų kalboje, pvz.: sensit medios delapsus in hostes Verg. A. 2, 377. Meillet-Vendryes (1952: 616) jas lygina su graikiškomis, tačiau kiti autoriai laiko grecizmais (Kühner-Stegmann 1912: 702—3), nors ir susidariusiais pagal originalių pasakymų su emocinės būsenos veiksmažodžiais pavyzdį (Schmalz-Hofmann 1928: 588—9). 4.3.3. Čia paminėtos giminiškų kalbų paralelės leidžia manyti, kad nominatyvinės dalyvių konstrukcijos su percepcijos bei mąstymo veiksmažodžiais yra tokios pat senoviškos, kaip su emocinės būsenos veiksmažodžiais. Iš jų matyti, kad netgi tie patys percepcijos veiksmažodžiai kitados galėjo eiti ir su veiksmažodinių vardų (vėliau — dalyvių) nominatyvu, ir su akuzatyvu — destis ar jų subjektas buvo tas pats, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, ar skirtingas. Pavyzdžiui, jau minėtas veiksmažodis manyti, turėdamas skirtingą nuo dalyvio subjektą, sudaro GD, o turėdamas identišką subjektą — VD, plg.: Kastis manė ją miegant ŠRaGr III 124 (s. rašt. — su dalyviu: numanė jauna Karaliu ... gimusį BrP I 152, žr. aut. 1974: 217) ir jis tikrai manė niekam nesakysias KrėvAP 148; galėtų būti ir Kastis manė miegąs. Lygiai taip pat santykiauja atitinkamos šaknies veiksmažodžio sudaryti GD ir VD s. slavų kalboje, kur greta GD mъněvъša že i vъ družině sъstь Luk 2, 44 (Večerka 1961: 57) turime jau minėtą mъněacho dъchъ viděšte Mar Luk 24, 37. L. Renou (1936: 10) nurodo tokią pat konstrukciją su man- šaknies veiksmažodžiu diferenciacija Vedų prozoje, plg.: tiṣṭhantam manyeta „(priešą) stovintį mano“ ir sa riricāno manyata TS VI 6, 5, 1 „jis ištuštintas (išvargintas) manė (jautėsi)“¹⁴. S. graikų kalboje veiksmažodžiai *εἴδω „žinau“, αἰσθάνομαι „jaučiu“, λέγω „sakau“ ir pan. taip pat galėjo būti siejami ir su akuzatyvu, ir su nominatyvu (priklausomai nuo subjekto identiškumo, žr. Соболевский 1948: 346—7; Schwyzer-Debrunner 1975: 394 ir 396). Lietuvių kalboje su veiksmažodžiais regėti, jausti, žinoti, suprasti, dūmoti, tarti, atmin­ti, tikėti, sakyti ir pan. VD greta GD vartojamas jau nuo XVI—XVII a. raštų, plg.: Ir regėjo ghi wissos Smonis waikscheczioenti BrB Apd 3,9 — Schis muitinikas regedams ... prapulsens ... prades ... melstisi BrP II 363; Nesa kas szinna ghi ischchmintinga alba durna busenti BrB Pam 2, 19 — szinau, passilikęs ir pas iusų wissų (su iumis) busęs BrB Filip 1, 25; ¹³ Plačiau apie tai žr. Delbrück 1888: 104; Whitney 1889—1964: 268; Щерцль 1883: 27—8; Speyer 1896: 63; Macdonell 1955: 298; уεά Oertel 1926: 25 ir Renou 1936: 10—11, 37 su tolesne lit. Konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu уεά perduktyvios Brahmanuose, kur, pasak L. Renou (ib. 10), jos vartojamos kaip tam tikros pastovios formulės. ¹⁴ Daugiau tokių pavyzdžių žr. Oertel 1926: 25. 41 Atmintk maną Giwenimą Weią santi BrB Job 7, 7 – nótmeną karālumi ēssą DP 586₃₈. Er esch taw nesakiau, schi man nieka gero neprarakauienti BrB I Kar 22, 18; Negu sakiey mán ... su Diewu kalbūs AK 62₁₅. Pagal subjekto identiškumą skiriami GD ir VD su tuo pačiu nesangrąžiniu veiksmažodžiu kartais eina net viename sakinyje, pvz.: Nes ghis regeia Karaliumi neebbusens, ir Salną nog sawens atpūlanczę BrB I Mak 15, 12. Nuo tų pačių veiksmažodžių priklausančių nominatyvinių ir akuzatyvinių konstrukcijų koreliacija susijusi su šių veiksmažodžių semantika. Daugumas percepcijos veiksmažodžių, kaip ir afektų veiksmažodžiai, iš prigimties galėjo reikšti ir subjekto psichinę būseną, ir į tam tikrą percepcijos objektą nukreiptą aktyvų psichinį procesą. Pavyzdžiui, galvoti ir dabar gali reikšti ir „būti susimąsčiusiam“, ir „mąstyti (apie) ką nors“ (plg. LKŽ III 87); panašiai, matyt, būsenos reikšme buvo vartojamas ir manyti, plg. daug manančių, mažai išmanančių Eržy (LKŽ VII 831), atitinkamas s. ind. man- reikšmės (Cappeler 1955: 318–9) ir rekonstruojama *men- „denken, geistig erregt sein“ (Pokorny 1959: 726–7); dėl senos intranzityvinės sl. mъniti: mъně reikšmės žr. dar Kurylowicz 1964: 79. Psichinės būsenos reikšmę rodo ir daugelio kitų percepcijos veiksmažodžių etimologija bei vartosena. Nominatyvinės konstrukcijos su šią reikšmę turinčiais percepcijos veiksmažodžiais pagal savo išorinę struktūrą buvo itin artimos predikatiniams atributams su kitais būsenos veiksmažodžiais. Tokie pat dvireikšmiai ir kai kurie informacijos veiksmažodžiai (plg. kalbėti ir sakyti sinonimiją LKŽ V 113–4). 4.3.4. Nuo percepcijos ir informacijos nesangrąžinių veiksmažodžių priklausančių VD nevienoviškumą patvirtina jų ryšiai su predikatine dalyvių vartosena. Tarmėse ir sen. raštuose VD daug kur sunkiai atskiriami nuo predikatinių dalyvių, einančių netiesioginės nuosakos formomis, ypač tada, kai tarp veiksmažodžio asmenuojamosios formos ir dalyvio daroma pauzė. Brolis sako / ėjęs (buvęs) tipo pasakymai ypač dažni šiaurės rytų Lietuvoje (žr. aut. 1977:17 tt.). Pažymėtina, kad ir XVI-XVII a. raštuose po nesangrąžinės veiksmažodžio sakyti formos prieš dalyvį dažniausiai eina pauzę rodantis skyrybos ženklas, pvz.: moterischkes ... ateia sakidamas | Angelu weida regeius VEE 675, Luk 24, 22–23 (vnd sagen | sie haben ein gesichte der Engel gesehen)¹⁶; kaip gali sakiti (nubraukta -es) manne milins BrB Teis 16, 14 (Wie kanstu sagen | du hast mich lieb), kartais panašiai skiriamos ir konstrukcijos su kitais veiksmažodžiais, pvz.: ieng tikrai žinotu | essą draugisten schwentuiu priimti MT 108ᵃ²; prasidesti jau dumoti | Diewop noris prisiwersti BrGD LXVI, 10, žr. dar 2.2.1.2. Po sangrąžinių percepcijos veiksmažodžių XVI-XVII a. tekstuose skyrybos ženklai pavartoti maždaug 40 konstrukcijų (apie 10%), plg.: Ir patsai sakęs | neturins kur galwa sawa pakischti BrP I 123; ischalkusiam sapnije regisi, walgans ... itroschkusiam sapnije regissi, gerens BrB Iz 29, 8 (träumet | das er esse… das er trincke); kaip kada wienas ... apsisadetu | noris usch ius wissus walgiti MT (PM) 32–32ᵃ ir pan. Nors skyrybos ženklus čia galėjo sugestijuoti vertėjų naudoti originalai, tačiau palyginti dažnas jų vartojimas rodo, kad senųjų raštų autoriai, matyt, jautė kai kurių dalyvių, einančių po percepcijos ar informacijos veiksmažodžių, prasminį savarankiškumą. Tokiuose senųjų raštų pavyzdžiuose, kaip ir atitinkamuose dabartinių tarmių pasakymuose (brolis sako(s) | buvęs ar mano | viską girdėjęs) dalyvius galima laikyti ir savarankiškais netiesioginę kalbą ar percepcijos turinį nusakančiais predikatais, išriedėjusiais iš senų nominalinių sakinių¹⁷. Matyt, greta tokių asindetinių veiksmažodinių pasakymų, kaip brolis sako (mano) | sergu || serga, kurių archaiškumas neabejotinas, nuo seniausių laikų buvo vartojami ir atitinkami nominalinio tipo pasakymai, pvz.: brolis sako (mano) : sergas, kurie 15 Plg. DK jau su sangrąžine forma: sakės mán ... kalbas? 65–66. Daugiau pavyzdžių žr. 2.2.1.1 ir aut. 1974: 211–24. 16 MP 164ᵃ⁴ tas pats tekstas jau be skyrybos ženklo: sākidāmos Angelu weydą regeiusios. 17 Plačiau apie VD ryšius su predikatine dalyvių vartosena ir aut. 1970: 10; 1977:19 tt.. 42 ir padėjo čia kalbamų nominatyvinių konstrukcijų pamatą. Stiprėjant sakinio centralizacijai ir hipotaktiniams ryšiams tarp jo dalių, pagal kitų predikatinio atributo nominatyvinių konstrukcijų pavyzdį veiksmažodis su dalyviu buvo susietas į glaudų intonacinį ir prasminį junginį. Tuo būdu VD su percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais virto predikatinio atributo konstrukcijų variantais. Apžvelgus atskirus nominatyvinių konstrukcijų tipus, išryškėja jų genetiniai ryšiai su bendrais ide. sintaksiniais modeliais. Konstrukcijos su faziniais ir emocinės būsenos veiksmažodžiais, istoriškai žiūrint, atitinka predikatinius atributus, nuo žilos senovės vartotus su kitais būsenos (statyviniais) veiksmažodžiais. Veiksmažodinio vardadžio, vėliau virtusio dalyviu, nominatyvas jose turėjo antrojo, subordinuoto, predikato funkciją. Konstrukcijų su percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais pagrindą sudaro jausmo, minties ar kalbos turinį reiškiantys dalyviai, kitados ėję reliatyviai savarankiškais nominaliniais predikatais. Šie veiksmažodžiai su dalyviais į glaudžias VD konstrukcijas susijungę vėliau, ir tiek lietuvių, tiek kitose giminiškose kalbose (pvz. s. indų, s. graikų) čia dar galima įžiūrėti dalyvio savarankiškesnės vartosenos pėdsakų. 4.4. Konstrukcijos su pasyvinėmis formomis 4.4.1. Pagrindinis modelis, pagal kurį įformintas VD, buvo nominatyvinės predikatinio atributo konstrukcijos su statyviniais veiksmažodžiais. Kaip jau minėta, jos iš senovės sudarė priešpriešą akuzatyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Akuzatyvo ir nominatyvo priešprieša, kaip žinoma, yra susijusi su pasyvine transformacija: pasak J. Kurylowicziaus (1964: 74, 179 tt.), akuzatyvas dėl to ir laikomas gramatiniu linksniu, kad jis pasyvinėje konstrukcijoje yra priešinis nominatyvui (hostem occidit: hostis occiditur). Kol tranzityvumo kategorija ir pasyvas lietuvių kalboje buvo nesusiformavę, nominatyvinio ir akuzatyvinio predikato atributo (resp. VD ir GD) priešprieša buvo visų pirma susijusi su skirtinga derivacine veiksmažodžio reikšme ir paties linksnio semantika, t. y. nebuvo sintaksiškai griežtai motyvuota¹⁸. Pradėjus formuotis pasyvui, greta akuzatyvinės konstrukcijos su aktyviniais veiksmažodžiais (rodo jį piktą) ir nominatyvinės — su statyviniais (jis atrodo piktas) susidarė nominatyvinė konstrukcija su perifrastinio pasyvo formomis (jis rodomas piktas), priešine akuzatyvinei sintaksiniu pagrindu, pvz.: (tėvas) beria grūdą sausą : grūdas beriamas sausas „ ” plėšia audinį skersą : audinys plėšiamas skersas „ ” pavertė jį nelaimingą : jis paverstas nelaimingas „ ” laužia lentą skersą : lenta laužiama skersa (plg. sakinių su derivacinėmis virti, plyšti, virsti, lūžti formomis koreliaciją 3.3.3.). Konstrukcijų su pasyvinėmis formomis nemaža randame XVI-XVII a. raštuose, pvz.: nieks ne buvo atrastas vertas BrB Apr 5, 4; apsiwilkime | idant nugį nebutumbime rasti MT 139ᵃ; patinėlįs ... tur būti Ponui schwenstas wadinats VEE 47ᵇ; sekma diena teipaieg bus schwensta wadinama BrB III Moz 23, 8 (sol auch heilig heissen); kuri skelbiama ira newaisinga BrP I 332 (= II 262). Visiškai taip pat, kaip vardadžių, jose vartojami dalyvių nominatyvai, plg.: mes ... patis dabar griekinikais essą randami esme BrB Gal 2, 17 (selbs Sünder erfunden worden); bernelis ... atrastas yra ... beseidis DP 66₂₀ (nádležion iest ... siedząc W₂ 66)¹⁹. XVI—XVII a. raštuose pasitaiko VD ir su veiksmažodžių tikėti, pramanyti, rokuoti, sakyti ir skelbti pasyvinėmis formomis, pvz.: 18 Plg. A. Meillet (1934: 359 tt.), L. Renou (1952: 355—6; 1965: 231—2), B. Havráneko (1968: 409 tt.) mintis apie sintaksinio valdymo silpnumą ir semantinį linksnių pobūdį senojoje ide. sakinio struktūroje. 19 Panašiai BrB V Moz 22, 22, MT 83₁₄, ChB Apd 5, 39. 43 sudžia tikims essi ateisens BrGD XXXVI (52); Christus ... turtetu pramani- tas buti turis du kumu? MT (PM) 31a15; atstajimas rakojimas esti Kancze esanti BrB Išm 3, 2 (abschied wird fur ein pein gerechnet); numirelei ira sakomi miega ir atilsisi MT 26211; nesa skelbams essi givenans o numirens essi20 BrB Apr 3, 1 (Denn du hast den namen / das du lebest). Visų šių veiksmažodžių aktyvinės formos eina GD konstrukcijose, plg. nebutu tikėję ... Nepriete­li įeisenti BrB JerR 4, 12 ir pan. (žr. aut. 1974: 216 tt.). Dabarti­nėje kalboje VD su veiksmažodžiu matyti, regėti, girdėti, rodyti, skelbti, pranešti ir pan. pasyvinėmis formomis taip pat sudaro priešpriešą GD su sintak­tiškai aktyvinėmis, plg.: mato jį einant(i) : jis matomas (be)einąs; rodo jį grįžusį : jis rodomas grįžęs; skelbė jį atvyk­siant : jis skelbiamas atvyksiąs; pagrečiui su dalyvių vardininkais čia kartais pavartojami ir padalyviai: jis matomas einant. 4.4.2. Visai tokiu pat būdu, kaip lietuvių kalboje, nuo senųjų raštų su pasyvinė­mis formomis sudaromas ir latvių k. VD, plg.: viņš tika redzēts stāvus (Endzelīns 1951: 1009) greta atitinkamų konstrukcijų su nelinksniuojamais dalyviais, pvz.: viņš nav redzēts braucot (Valmiera, Endzelīns ib. 1013), dzirdēts bērns raudam (ib. 1002). Kad čia turime atitinkamų vardžodinių predikatinio atributo konstruk­cijų variantus, aiškiai matyti kad ir iš šių latgališkų pavyzdžių koreliacijos, pvz.: jis sovus kaiminus padarēja laimeigus : kaimini tyka padareiti laimeigi; mani īrau­dzēja pyrmī : es tyku īraudzēits pyrmais ir pan. (Bukšs-Placinskis 1973: 303). Tokią pat akuzatyvinių ir nominatyvinių konstrukcijų priešpriešą matome slavų kalbų senuosiuose paminkluose, plg. s. sl. viděchъ nebъstъvago prěvoznošęsta sję Ps Sin 36, 35 (Večerka 1961: 58) ir vidimъ běaše prebъvaje prisno Supr 544, 25—6 (ib. 65). Besiformuojančios s. slavų k. perifrastinio pasyvo formos savo struktūra irgi visai atitinka baltiškas, nors yra smarkiai paveiktos graikų kalbos (Havránek 1928: 115 tt., Večerka 1961: 73 su lit.). Pačioje graikų kalboje pasyvinės formos, su­darančios atitinkamą koreliaciją su akuzatyvinių konstrukcijų aktyvinėmis, yra artimos 3.3.4. minėtoms medialinėms (Соболевский 1948: 252, 291—2, 345 tt., Schwyzer-Debrunn­er 1975: 396); tai pasakytina ir apie s. indų kalbą, kur jau nuo Vedų akuzatyvinės ir nominatyvinės konstrukcijos koreliuojamos veiksmažodžių aktyvo-mediopasyvo formų pagrindu (žr. 3.3.4.). Ryškią priešpriešą akuzatyvinės konstrukcijos su aktyvinėmis ir nominatyvinės su pasyvinėmis formomis sudaro lotynų kalboje, plg.: ego vos salvas sistam Pl. Rud. 1049 ir omnia ... salva sistentur ib. 1359 (Kühner-Stegmann 1912: 293); taip pat su dalyviais: mandata dicam facta Asin. 913 ir is nunc dicitur venturus Peregr. Truc. 84 (Schmalz-Hofmann 1928: 383—4), plg. dar oppugnata domus ... nunti abatur Cic. Mil. 66 (ib. 608)21. Šių konstrukcijų išplitimas lotynų kalboje susijęs su pačių pasyvo formų intensyvia var­tosena. Tuo tarpu lietuvių kalboje perifrastinio pasyvo formavimasis sustojo tarsi pusiaukelėje: čia pasyvas kai kuriose tarmėse ėmė nykti dar tvirtai neįsigalėjęs. To­dėl ir VD su perifrastinio pasyvo formomis labiau nepaplito, o jų priešprieša GD, nors ir sintaksinio pobūdžio, liko antraeilė. Daug didesnį vaidmenį baltų ir slavų kalbų VD tolesnei raidai turėjo sangrąži­nių veiksmažodžių susidarymas. Šis procesas abiejose kalbų grupėse vyko sava­rankiškai, tačiau turėjo analogiškas prielaidas ir bendrą kryptį. 4.5. Sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas Lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių genezė — sunkus ir sudėtingas klausimas, jau daug kartų nagrinėtas bei diskutuotas. Nuo W. Porzezińskio studi­jos (Поржезинский 1903), iš karto sukėlusios gyvą polemiką, šiuo klausimu susida- 20 Užrašyta paraštėje vietoj tekste pabraukto: nes wardą turi, iog giwas essi, ir numires essi. 21 Senojo laikotarpio kalboje dalyvių ir būdvardžių nominatyvai tokiais atvejais vartojami vienodai, o jiems priešpastatomas acc. duplex yra funkciškai lygiavertis jaunesnei acc. c. inf. konstrukcijai (Hofmann 1924: 79; Schmalz-Hofmann 1928: 383—4). 44 rė plati literatūra, kurios vien apžvalga užimtų daug puslapių. Dėl sangrąžinių formų kilmės savo nuomonę yra išdėstę J. Endzelýnas (1901, 1903, 1951 ir kt.), J. Zubatý (1904), E. Hermannas (1926), Chr. S. Stangas (1966), J. Otrębskiis (1956), V. Mažiulis (1959), J. Kazlauskas (1968) ir kiti baltistai; pastaraisiais dešimtmečiais sangrąžiniai veiksmažodžiai specialiai nagrinėti P. Bernadišienės (1961) ir A. Jakulienės (1968) monografijose. Vis dėlto šio klausimo dar negalima laikyti išspręstu. Detaliau ištyrus sangrąžinių veiksmažodžių formas bei vartoseną, kartu su naujais duomenimis iškilo naujų problemų, sunkinančių jų kilmės nustatymą. 4.5.1. Lygšioliniai tyrinėjimai parodė, kad ir datyvinė, ir akuzatyvinė formato si reikšmė siekia tolimą praeitį, tačiau bandymai laikyti kurią nors iš jų pirmine ir iš jos istoriškai išvesti antrąją nedavė įtikinamų rezultatų. Laikyti pirmine akuzatyvinę reikšmę ir kildinti si iš sangrąžinio įvardžio akuzatyvo neleidžia forma ir datyvinės reikšmės atitikmenys kitose kalbose: sl. si < *sei arba *soi, het. ši ir pan.22 Su akuzatyvu buvo bandoma spėjamai susieti pietų žemaičių, paprūšės tarmių ir s. raštų formą se (Hermann 1926: 83 tt., 87; Mažiulis 1959: 13), tačiau atrodo, kad ji gali būti paaiškinama naujesniais šių tarmių fonetiniais bei morfologiniais procesais (Zinkevičius 1966: 331–2, Jakulienė 1968: 241–2); dėl jos senoviškumo abejojo jau ir J. Endzelýnas (1951: 914). Sunku kildinti iš akuzatyvo *se ir s. prūsų si23, nes tuo atveju reikėtų manyti, jog rytinių ir vakarinių baltų kalbose sangrąžos formantas si susidarė iš skirtingų savybinio įvardžio linksnių. Atitinkamos enklitinių įvardžių mi, ti formos taip pat atliepia kitų kalbų įvardžių datyvas (plg. s. sl. mi, ti, gr. μοι, σοι (Hom. τοι), s. ind. mē, tē (Endzelýnas 1957: 148). Antra vertus, išvesti si iš sangrąžinio įvardžio datyvo ir paaiškinti baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių susidarymą, laikant datyvinę reikšmę pirmine, trukdo kiti formos bei semantikos motyvai. Datyvinės reikšmės si sufiksacija žemaičių tranzityviniuose veiksmažodžiuose (pvz., atrasties „sau rasti“ greta atsirasti „dingus kur nors, vėl atsirasti“ Zinkevičius 1966: 334) lyg ir rodo vėlesnį suaugimą su veiksmažodžiu negu infiksinių akuzatyvinės reikšmės formų (Kazlauskas 1968: 144–145; Jakulienė 1968: 65, 78, 220, 246). S. prūsų kalboje tranzityvinių sangrąžinių veiksmažodžių su datyvinės reikšmės si ar sin visai nerasta (Jakulienė 1969: 42), palyginti siaurai jie vartojami ir latvių kalboje (Endzelīns 1951: 986; Lepika MLLVG I 557). Lietuvių kalboje jie taip pat daug retesni negu atitinkami intranzityviniai sangrąžiniai veiksmažodžiai. E. Hermanno (1926: 80 tt.) pastebėtas didesnis mi, ti datyvinės reikšmės dažnumas XVI–XVIII a. raštuose, palyginti su akuzatyvine, gali būti paaiškintas tuo, kad ortotoninės įvardžių formos mane, tave greičiau išstūmė senąsias enklitines iš tiesioginio objekto (sintaksinio) linksnio pozicijos, o labiau periferinės datyvo formos išliko ilgiau; taigi ši aplinkybė irgi nevertė akuzatyvinę mi, ti, si reikšmę laikyti naujesne. 4.5.2. Nepavykus apibrėžti vieningą pirminę enklitiko si linksnio reikšmę, iš viso buvo suabejota, ar šį enklitiką galima laikyti įvardžio linksnio forma. Svarbiame ir turiningame A. Jakulienės darbe (1968) įtikinamai parodyta, kad dabartinėje lietuvių kalboje dalelytė si dažnai yra intranzityvumo rodiklis, neturintis linksnio reikšmės. Tačiau neatrodo įtikinamas autorės bandymas laikyti tokią si funkciją seniausia ir nukelti ją į tolimus prabaltų praeities laikus (1968: 227–8: 231 tt.; Skūvelė 1968: 17). Pirmiausia, sunku patikėti, kad pirminė formato si reikšmė būtų buvusi tokia abstrakti. Tam prieštarauja tipologiniai motyvai, ypač sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas slavų, germanų ir — jau istoriniais laikais — romanų kalbose, kur aiškiai matyti sangrąžinio formato, sakinyje dažnai dar tebeturinčio atskiro žodžio poziciją, kilmė iš sangrąžinių įvardžių akuzatyvo bei datyvo formų, o pačių sangrąžinių veiksmažodžių semantika labai panaši į baltų (plg. kad 22 Dėl formato si santykio su sangrąžinių įvardžių datyvo formomis žr. Поржезинский 1903: 88–9; Havránek 1928: 111; Endzelīns 1951: 915; Mažiulis 1959: 11–12; Stang 1966: 253–4. 23 Dėl šios prielaidos žr. Zubatý 1904: 59–60; Endzelīns 1944: 131–2; 1957: 148; Havránek 1928: 114; Mažiulis 1959: 13. 45 ir vad. reflexiva tantum bijotis, džiaugtis, gėdytis ir pan. sandaros bei reikšmės paraleluma visose minėtose kalbų grupėse). Pati tranzityvumo: intranzityvumo opozicija nėra labai archaiška: tai rodo tiek seniausių ide. kalbų paminklų²⁴, tiek ir pačios lietuvių kalbos duomenys²⁵. Tačiau svarbiausia yra tai, kad enklitiko si istoriškai neįmanoma atskirti nuo mi ir ti, kurie senuosiuose raštuose, retkarčiais ir tautosakoje, turi aiškią įvardžių datyvo bei akuzatyvo reikšmę. Šių linksnių reikšmė daugiau ar mažiau jaučiama ir daugelyje sangrąžinių veiksmažodžių. Pažymėtina, kad ir kitose, ypač seniausiai paliudytose, ide. kalbose atitinkamų enklitinių įvardžių formos gali eiti įvairiais linksniais. Pavyzdžiui, s. ind. (ved.) mē, tē, prakr. se, av. mē, tē, hē, šē, atitinkantys lie. (ir slavų) mi, ti, si, turi ne tik datyvo, bet ir akuzatyvo reikšmę (Delbrück 1888: 205–6; 1893: 462; Wackernagel 1930: 471 tt., 484); be to, s. ind. mē, tē semantiškai atitinka dar ir genetyvą, o av. hē – dar ir abliatyvą bei instrumentali (Wackernagel ib.; Havránek 1928: 112 su lit.). Bandymai išvesti kai kurias šių enklitikų reikšmes (pvz., genetyvinę) iš pirminės datyvinės pasirodė nesėkmingi²⁶. Hetitų įvardiniai enklitikai mi, ti, ši (= si), kurie, pasak V. Ivanovo (1965: 230), tiesiogiai atitinka lie. mi, ti, si, turi posesyvinę, datyvo (Friedrich 1952: 141–2, 192, 223; Kronasser 1956: 143–6), o luvijų hierogl. mi – gal ir nominatyvo reikšmę (Дунаевская 1969: 72). Tok­iomis aplinkybėmis labiausiai įtikima atrodo prielaida, jog įvardinių enklitikų mi, ti, si vartojimas įvairių linksnių (ypač datyvo ir akuzatyvo) reikšmėmis yra archaiškas reiškinys, galbūt paveldėtas iš tų laikų, kai įvardžių netiesioginiai linksniai dar nebuvo morfologiškai diferencijuoti (Wackernagel-Debrunner 1930: 471, 485; Havránek 1928: 111, 113; Erhart 1970: 37)²⁷. Taigi ir datyvinė, ir akuzatyvinė lietuvių k. enklitinių įvardžių mi, ti, si reikšmės gali būti vienodai senoviškos. Kad enklitikas si reprezentuoja būtent sangrąžinio įvardžio kamieną, mūsų manymu, pakankamai aiškiai rodo jo forma, reikšmė, santykis su mi, ti ir giminiškų kalbų įvardiniai atitikmenys. 4.5.3. Tačiau kuri iš minėtų dviejų enklitinio įvardžio si reikšmių turėjo didesnį vaidmenį sangrąžinių veiksmažodžių susidarymui? Kadangi visose baltų kalbose, kurių duomenys žinomi, sangrąžiniai veiksmažodžiai pirmiausia sudaro priešpriešą tranzityviniams (Jakulienė 1967: 199–200), reikėtų manyti, kad tokią priešpriešą labiausiai nulėmė ši akuzatyvinė reikšmė. Akuzatyvinė šio enklitiko vartosena, eliminuojanti kito tiesioginio objekto galimumą, geriausiai paaiškina jo vyraujančią intranzityvinimo funkciją. Tai patvirtina ir tipologinės giminiškų kalbų paralelės. Pavyzdžiui, rytinių slavų kalbose dar aiškiai įžiūrima sangrąžinių veiksmažodžių raida iš akuzatyvinės reikšmės įvardžio sen samplaikų su veiksmažodžiais (Meie 1951: 263; Havránek 1928: 24 tt.; Гавранек 1963: 60 tt.; Борковский-Кузнецов 1965: 288–9). Iš germanų kalbų ypač ryškią paralelę matome skandinavų kalbose, kur sangrąžinių veiksmažodžių formantas -sk yra aiškiai kilęs iš enklitinio įvardžio akuzatyvo; s. islandų kalboje jis vartojamas pagrečiui su -s, kuris gali būti ir datyvinės kilmės. Šie formantai, turėję vyraujančią akuzatyvinę (kai kur ir datyvinę) reikšmę, yra virtę morfologiniais rodikliais, žyminčiais veiksmo apribojimą subjekto sfera ir jau skiriasi nuo ortotoninių įvardžių akuzatyvų (s. isl. sik, nory. seg), kurie žymi tiesiog į subjektą nukreiptą veiksmą (Стеблин-Каменский 1953: 238 tt.; 1957: 124 tt.; Гухман 1964: 214 tt., 229–59). Daugelyje kitų germanų 24 Dėl tranzityvumą sąlygojančių valdymo ryšių silpnumo s. ind., gr. ir kt. kalbose plg. Meillet-Vendryes 1924: 519 tt.; Renou 1965: 231; Chantraine 1953: 8, 16–7, 232, 319 tt. (kiek kitaip Савченко 1975: 336–7); tiesiogiai dėl tranzityvumo kategorijos ide. žr. Десницкая 1951: 143; Перельмутер 1974: 71–81. 25 Plg. aut. 1974: 233–4; 1974a: 244–5; žr. dar 3.3. 26 Plg. Havers 1911: 19 tt., 323 ir Brugmann-Thumb 1913: 458 dėl s. ind. mē, tē genetyvinės reikšmės kilmės; motyvuoja šio požiūrio kritiką žr. Hermann 1926: 77 ir ypač Havránek 1928: 112–3. 27 Su enklitinių įvardžių senoviškumu nuo F. Boppo laikų kai kas sieja atitinkamų atematinų veiksmažodžio fleksijų -m, -t, -s kilmę (įvardinių elementų aglutinacijos būdu); pastaruoju metu šiai pažiūrai atstovauja Савченко 1960: 48 tt.; Иванов 1963: 185; Erhart 1970: 12–3, 51. 46 kalbų (netgi gotų kalboje, turinčioje seniausią rašytinę tradiciją28), kaip ir romanų kalbose, sangražinių įvardžių akuzatyvai dar yra išlaikę morfologinį savarankiškumą, nors semantiškai jie daugeliu atvejų nuo veiksmažodžio neatskiriami (kaip vok. sich freuen, sich fürchten, pranc. se réjouir etc.). Tokio tipo sangražinių veiksmažodžių formavimasis iš junginių su sangražinio įvardžio akuzatyvu pastebimas jau liaudinėje lotynų kalboje, kur greta mediopasyvinės prigimties formų delectari, fieri ir pan. įsigali se delectare, se facere, plg. ubi se tamen montes … aperiebant Peregr. Aeth. I, 1 (Дынников и др. 1975 : 282); facit se hora quinta ib. 60, 135). Greta akuzatyvinės linksnio reikšmės sangražinių veiksmažodžių susidarymui ide. kalbose didelį vaidmenį turėjo ir paties sangražinio įvardžio kamieno *s(e)- inkluzyvinė reikšmė29, kuri įgalino sangražines veiksmažodžių formas atskirose ide. kalbų grupėse (baltų, slavų, germanų, romanų) gauti labai panašias funkcijas ir virsti senojo mediopasyvo semantiniais atitikmenimis. Skirtingai nuo romanų ir daugumos germanų kalbų, ryt. baltų enklitinis įvardis si prarado morfologinį savarankiškumą jau prieš raštijos pradžią. Tai neprieštarauja archaiškam baltų kalbų pobūdžiui, nes jose šis įvardis galėjo būti susietas su veiksmažodžiu daug anksčiau negu, pavyzdžiui, germanų kalbose. Baltų kalbų senoviškumas irgi nėra absoliutus, apimantis visą gramatinę sistemą. Tiek baltų, tiek ir kitų giminiškų kalbų sangražiniai veiksmažodžiai nepriklauso prie senųjų indoeuropietiškų reliktų ir, be abejo, yra daug naujesni už atitinkamos reikšmės medialinės indoiranėčių ar graikų kalbų formas. 4.5.4. Iš lietuvių k. veiksmažodžių sangražinėse formose išlikusių senųjų tematinių asmens galūnių matyti, kad veiksmažodis su prisijungusiu postpoziciniu enklitiniu įvardžiu si buvo laikomas morfologiškai vientisa forma prieš galūninių -ie < *-éi, úo < *-ó sutrumpėjimą, plg. lie. velkuosi, velkiesi, la. velkuôs, velciês (Endzelīns 1951: 903 tt.). Gana seną suaugimą į vieną žodį rodo ir specifinės jų kirčiavimo ypatybės (Skardžius 1935: 201 tt.; Kazlauskas 1968: 88 tt.; Girdenis-Žulys 1972: 199). Nesutrumpėjusios galūnės dažniausiai randamos ir prieš senuosiuose raštuose užfiksuotą baigiantį nykti enklitiką -t, pvz.: duosiuot MP 85, KN 52₅, BrB Pat 3, 28, likčiut („linkiu tau“), rodiūt DP 514₁₁, meldžiuot N 379, duomiet MP 176ᵃ₁₀, BrB Apr 3, 18 (Hermann 1926: 50, 37 tt., 46 tt.). Tuo tarpu prieš enklitiką mi, geriausiai išlaikiusį įvardžio linksnio (ypač datyvo) reikšmę, galūnės jau sutrumpėjusios, plg. dosi mi ChB II Kar 20, 5, nedosi mi I Moz 30, 31, služysi mi I Moz 29, 27, budawosi mi II Sam 7, 5 ir pan., netgi kalbejọt mi ChB I Sam 12, 1, nors prieš trumpesnę formą -m dar pasitaiko ir išlaikytų, plg. galim „gali mane“ BrB Ps 44, 7 ir galiem „t. p.“ Teis 19, 18³⁰. Enklitikai -mi, -ti, ypač turintys datyvo reikšmę, iki pat galo išlaikė morfologinį bei semantinį savarankiškumą. Kitaip enklitikas si: jo junginiai su veiksmažodžiais bei veiksmažodiniais daiktavardžiais baltų kalbose nuo pat pirmųjų paminklų funkcionuoja kaip semantiškai nedalomi vienetai. Enklitikas mi prie veiksmažodžių su -si, praradusiu linksnio reikšmę, jungiamas visai taip pat, kaip prie nesangražinių, pvz.: gailis mi ChB I Moz 6, 7, regis mi III Moz 14, 35 ir pan. (Hermann 1926: 37). Semantiškai vieningi ir negausūs prūsų kalbos veiksmažodžiai su enklitikais -si ir -sin; verčiant originalo sangražines konstrukcijas, su jais, kaip ir su nesangražiniais, eina ortotoninių sangražinių įvardžių akuzatyvai, pvz.: Turei sien … maitātunsin 199₂₀–₁ — sollen sich … meeren 198₁₆ (Jakulienė 1969: 39–40). Matyt, lietuvių k. akuzatyvinės reikšmės enklitikas si (kaip ir atitinkamos enklitinės slavų bei skandinavų kalbų formos) jau labai senais laikais buvo pradėtas semantiškai api- 28 Dėl gotų k. sangražinių veiksmažodžių žr. Hermodsson 1952: 85 tt.; Buch 1958: 335 tt. 29 Žr. Гухман 1964: 214. Plg. dar *s(e) kamieno formų vartojimą visų trijų vn. ir dg. asmenų savybine reikšme nuo pat seniausių ide. kalbų paminklų. Dėl negalimumo išvesti visas intranzityvinių sangražinių veiksmažodžių reikšmes iš akuzatyvinės sangražinio įvardžio vartosenos žr. dar Hatcher 1942: 44; Hermodsson 1952: 85 tt. 30 Pavyzdžiai iš Hermann 1926: 19, 21. 47 bendrintį kaip tam tikras veiksmažodžio formantas, žymintis veiksmo apribojimą subjekto sfera. Tuo būdu susidarė formos, reiškiančios tarp pusavio veiksmo (lie. bartis, ginčytis, susitikti, la. bārties, kauties, kildoties, sastapties), savaiminius procesus (lie. driektis, niauktis, sunktis31, la. stiepties, māk ties, sūkties, pr. sien audāt „geschehen“ 16922–3;32 etläikusin „enthält sich“ 21011–2, embad dusisi „stecket“ 22722 ir pan., kurios stačiai stebėtinai atitinka tų pačių reikšmių slavų bei germanų kalbų sangrąžines formas bei konstrukcijas iš vienos pusės ir s. indų bei graikų mediopasyvo formas — iš kitos. Gavęs specifinę semantinę funkciją, enklitikas si buvo naujai įprasmintas ir įsitvirtino gramatinėje sistemoje kaip tam tikras morfologinis formantas, o mi, ti, išlaikę datyvo ir akuzatyvo reikšmes, jau lietuvių kalbos rašytinės tradicijos laikotarpiu buvo išstumti atitinkamų ortotoninių formų. Formantas si ne tik įsitvirtino bendresne funkcija, bet ir smarkiai išplėtė savo vartojimo sritį: jau gerokai prieš raštijos pradžią jis pradėtas dėti ir prie daugelio intranzityvinių, ypač būsenos, veiksmažodžių. Tuo būdu atsirado tokios formos, kaip liktis, gultis, sėstis, galėtis, džiaugtis, bijotis, liautis ir pan., mažą ką bendra teturinčios su senosiomis si linksniu reiškėmis ir vartojamos greta senesnių nesangrąžinių. Čia vėl labai ryškią paralelę matome slavų ir germanų kalbose, plg. s. sl. formas bojati se, smb ja ti se, sъžaliti si, kurios be enklitiko nevartojamos jau seniausiuose paminkluose (skirtingai nuo senesnę būklę išlaikiusių lietuvių k. senųjų raštų) ir gretimines moliti || moliti se, plakati || plakati se (Гавранек 1963: 61; Борковский-Кузнецов 1965: 288–9); panašiai s. isl.: fjask || fjá „neapkęsti“, undrask || undra „stebėtis“, bet jau tik refl. oásk „bijotis“ (Гухман 1964: 247 tt. su lit.). Enklitinio įvardžio morfologizacija paaiškina ir nominatyvinių dalyvių konstrukcijų su sangrąžinėmis šių veiksmažodžių formomis išplitimą. 4.5.5. Nors baltų (kaip ir slavų) kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai jau nuo senų laikų sudaro gana pastovius ir semantiškai neskaidomus vienetus, vis dėlto sen. raštuose, tautosakoje bei tarmėse randama nemaža enklitiko si buvusio savarankiškumo liekanų. Iš jų pirmiausia minėtinas tam tikras pozicinis si laisvumas reliktinėse sustabarėjusiose lietuvių ir latvių k. formose bei konstrukcijose, kuriose tarp si ir veiksmažodžio šaknies įsiterpia kiti enklitikai³³, pvz. lie. nesigibi iaus KN 79, pasigžiūrėjau, pasigiedėjau Pnm (Būga 1959: 44) greta nesigėjau TŽ 3 11₁₅; delsi rangiančiu žmoniu SE 159₁₅ (Hermann 1926: 90); la. iz-sa gauži raudājuos BW 205; nuo sa skani gavilēju BW 632 (Endzelīns 1971: 187) ir pan.; turbūt čia pridera ir lie. wisesi tur išchpažinti MT (PM) 2ª₆–₇, kur si turi panašią distancinę poziciją ir datyvinę reikšmę, kaip mi konstrukcijoje wisur mi wilkai ap-spito KN 17₂ ir pan. (Hermann ib. 33), la. sa, pvz., ap-sa pate duomājies! BW 4690 (Endzelīns 1951: 627), ir todėl nebūtinai turi būti laikoma korektūros klaida (taip Jakulienė 1969 : 197–8): distancinės pozicijos atveju si retumas, palyginti su mi, paaiškinamas pastarojo enklitiko neprarastu savarankiškumu. Žinoma, tie si pozicinio laisvumo atvejai, atspindintys iš tolimos senovės paveldėtus enklitinių žodelių išdėstymo polinkius, dar nepaverčia minėtų sangrąžinių formų dviejų žodžių junginiais³⁴ — lygiai kaip mi, gi, nu ar įvardžio jis formų įsiterpimas tarp priešdėlio ir šaknies³⁴ nesuardo priešdėlinių veiksmažodžių ar kitų sudurtinių formų semantinio vieningumo, plg. atmileisk KG 376, pagidėk MP 112₃₆, praišpūlęs DP 169₂₁, nug- 31 Plg. visai kitos reikšmės konstrukcijas su sangrąžinio įvardžio galininku: barti save, sunkti save ir pan. 32 Taip pat ir su enklitiku sir: Audāsin 163₃, audaseysin 105₁₆ „geschehe“ (Jakulienė 1969 : 39). 33 Apie šias konstrukcijas žr. Bezzenberger 1877: 165; Būga 1959: 44; Hermann 1926: 90; Endzelīns 1951: 627, 903; 1971: 187; pastaruoju metu Иванов 1965: 227 tt.; 1974: 106–10. 34 Į priešdėlinių veiksmažodžių su įsiterpusiais enklitikais ir įvardžio jis formų infiksacijos artimumą atkreipė dėmesį jau K. Būga 1959: 44–5. Dėl jų ryšio su enklitinkų atraja vieta sakinyje pagal J. Wackernagelio dėsnį ir senovine ide. sakinio dalių tvarka žr. Hermann 1926: 1 tt., 264 tt., 399 tt.; Иванов 1965: 227 tt.; 1974: 106–10. 48 hiewargie KN 18619 (Zinkevičius 1957: 7–8), komidel KN 4952, togidel BrB III Moz 26, 41, tegigu KN 7620, M.Kr 2012 ir net kanugidel WP 118a24, kanugirdin WP 17a20 118a13 — su dviem įsiterpusiais enklitikais. Vis dėlto tai yra neabejotini enklitiko si buvusio reliatyvaus savarankiškumo reliktai. 4.6. Konstrukcijos su sangrąžinėmis formomis 4.6.1. Konstrukcijos su si Enklitiko si reliatyvaus savarankiškumo bei linksnio reikšmės pėdsakų galima įžiūrėti ir kai kuriose akuzatyvinėse predikatinio atributo konstrukcijose. Vieną tokį atvejį iš J. Bretkūno Postilės nurodė E. Tanglis (1928: 50): Ponas Iesus Kristus szinoiosi didzu daiktu ir darbu delei isch dangaus ant szemes atejusi, ir isch Marios gimusi I 267. Lygindamas jį su s. rus. jegda že vidê se skrušena, glagola (Потебня 1958: 309), jis manė, kad tokios GD konstrukcijos sudariusios VD pagrindą (Vorstufe): enklitikui si praradus akuzatyvo reikšmę, GD su sangrąžiniais veiksmažodžiais virtęs VD. Plačiau patyrinėjus XVI-XVIII a. kalbos paminklus, galima įsitikinti, kad šis pavyzdys nėra atsitiktinis. Tokių atvejų, kur sangrąžos formantas si savo reikšme akuzatyvinėje konstrukcijoje atitinka sangrąžinį įvardį save, randame ne tik su dalyviais, bet ir su vardažodžiais bei infinityvais. Štai keletas pavyzdžių: Meldzama, sakikiesi mana Seseri BrB I Moz 12, 13 (Lieber, so sage doch / Du seiest meine Schwester; dic ergo, quod soror mea sis). Kad šią čia turi sangrąžinio įvardžio akuzatyvo reikšmę, patvirtina ir pagrečiui einanti konstrukcija kam sakei ję tawa Seseri I Moz 12, 19; plg. kitas konstrukcijas su verba dicendi (aut. 1974: 201) ir atitinkamus pavyzdžius su save: Sora regiedámá ne waysingą save MP 68a3 (widząc niepłodność swoje RP 4236); Bei schis (viršuje pabraukto ghis) suprata, sawe sugautą, noreiosi patsai nudurti BrB II Mak 14, 42 (wolt er sich selbs erstechen); plg. dar ghis dūsis rasti BrB II Kron 15, 43b tipo konstrukcijas, nors jose galima ir vokiečių k. įtaka (wird er sich finden lassen); čia si ir save kartais eina pagrečiui tame pačiame sakinyje, plg.: ... sawe ... noreia affierawotiesi MT (PM) 2016 (taip pat neinfintyvinėse konstrukcijose: patsai sawe… ira issidawes MT (PM) 11a22; retkarčiais ir su enklitiku -t, pvz.: aš tavę papiešuot Vn, LKŽ IX 898). Enklitikas si čia turi tokią pat akuzatyvo reikšmę, kaip ir konstrukcijose su dalyviais, pvz.: Togidel ir mes krikschczonis nessitikekem wissad gero schehme giwenime turresenczius BrP I 258; duosi materischkei Iesabel kuri sakosi Prancschiene esanczia (paskui taisyta į esanti) makiti BrB Apr 2, 20 (spricht | sie sey ein Prophetin; quae se dicit propheten). Visai taip pat GD konstrukcijose vartojami akuzatyvinės reikšmės enklitiniai įvardžiai mi ir ti, plg.: Sztai iszmiwisk báymey mirsztánti KN 7620; Ans mi ápsaugos biūánti KN 7810–21; Sunau te girdziu raudanti SIG I 971636. Iš tokių pavyzdžių galima numanyti, kad enklitikas si tais laikais, kai jis dar turėjo sangrąžinio įvardžio linksnio reikšmę, akuzatyvinėse konstrukcijose su vardažodžiais ir dalyviais buvo vartojamas panašiai kaip ortotoninė forma save. 4.6.2. Konstrukcijos su save 4.6.2.1. Šiuo metu GD su sangrąžinių ortotoninių įvardžių akuzatyvais jau beveik nebevartojami; jų retkarčiais pasitaiko tik su kai kuriais veiksmažodžiais 35 Panašiai ir II Kron 15, 15 bei kt. 36 te < ti Slavočinskio giesmyne, matyt, yra tokia pat rasėniškių tarmės ypatybė, kaip se < si; dėl pastarosios Zinkevičius 1974: 145. 4. Gramatinės kategorijos ir jų raida 49 arba tam tikruose kontekstuose (pvz., su kitų įvardžių akuzatyvais): juntu save einant kaskart niekyn, silpnyn Sln; Rodos, jis matė save skendžiantį aukštai aukštai CyR II 42; Pamatę save ir kitus taip atsimainius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį Bil (LKŽ VII 741). Tačiau XVI-XVII a. raštuose tokios konstrukcijos yra dar gana dažnos: čia jų pastebėta apie 9037, t. y. maždaug 4% visų GD arba 20% VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Tai reiškia, kad maždaug vienu atveju iš penkių, kai veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjektas buvo identiškas, senųjų raštų autoriai rinkosi GD su sangrąžinio įvardžio akuzatyvu, o keturiais — VD su sangrąžiniu veiksmažodžiu. Pagal savo gramatinę formą konstrukcijos su sangrąžiniu įvardžiu atitinka GD. Jų pagrindiniu nariu dažniausiai eina veiksmažodžiai žinoti, tikėti, (at)sakyti, apskritai vyraujantys neobjektinio tipo GD, rečiau — regėti, išvysti, girdėti, byloti, siejami su esamojo, būtojo kartinio ir būsimojo laiko veik. dalyviais, pvz.: O kaip regeida, save ne pritenkanti pinnigdis … bijojos BrB I Mak 3, 29 (sahe | das er nicht Geld genug hatte). Rahel regedama save Jakubui nieka nepagimdancze, peike ghi Sesserį sawa BrB I Moz 30, 1 (sahe | das sie dem Jakob nichts gebar); idant ir tu | regiedams jau ant paties wikja ( arba galą švieta save esanti tay weyktumby SE 24224; išwisite … pacius save izmestus oran ChB Luk 13, 28; szinoia Jesus jog iam Tiewas wis buwa ing io (359) rankas padawes | ir save nog Diewo ateijusi BrP I 359–60; Ianas … szinoddamas save idu ne ilgai giwa busenti | nor BrP I 31; zinodami | save tikrai sanczus prijmtus MT 130; idant … anus priwestu tiketi save reginczius szmogu BrP II 37; Nesa kada tikietu turinti save taip daug piktiby | ir taip be gwiel (8) daug gera save priwalanti VE 8–9; ghis sadkie | save santi Karaliumi Szidu VEE 20722; Nesa ghis iemus buwa pakasens, save Szidą sანტį BrB Est 3, 4 (hatte jnen gesagt | das er ein Iüde were)38; materischkes … atdija biladamas, save regejima Angelu regeiuses BrB Luk 24, 23 (dicentes se etiam visionem angelorum vidisse)39; idant to szenklintu save tas szmones milinti BrP I 144. Konstrukcijose su sangrąžiniu įvardžiu vartojami ir es. bei būt. l. nev. dalyviai: Paszinkimeg tada | sawe teisei korojemus MT 186; ieng nepabasznieghi … sawe praszudomus paszintu MT 249a; idant ir Moterischkiu ingme szinotu | sawe Diewa milima | ir dali turresnczes dangaus Karalistoie BrP II 34; tiketi … sawe nūg Diewa malonena prijmama MT 13814; nuog Aniola girdeiauy | Sawe Diewuy pažénklinta | Vz Motiną paszlowinta SIG II 7116–7. Kaip ir daugumoje neobjektinio tipo GD, tarp veiksmažodžio ir sangrąžinio įvardžio galininko tokiose konstrukcijose nėra tiesioginio valdymo ryšio, ir įvardžio junginys su dalyviu semantiškai atitinka objektinį aiškinamąjį sakinį. Todėl konstrukcijas sudaro ir neigiamos formos(a) bei sangrąžiniai(b) veiksmažodžiai, nevaldantys galininko. a) Jakubas … jem ne pasake, save beganti BrB I Moz 31, 20 (nicht ansaget das er flohe); dalis szmoniu teipaieg netik save tokioie bedoie giwananczius BrP II 220; abeioiens tenetik save ko nog Pono gausenti BrP II 102; b) piktieghi … sawe ing nieka pawirsenczus | noprosnai be tikesis MT 25420; tikekimes … sawe ischgisencczius BrB Jer 8, 15 (verlasset euch drauf … das jr sollet heil werden); susisrodiios ghis su teis. Sawe norinti … iam uszteketi BrB II Mak 13, 13 (beratschlagt er mit jnen | Er wolte … jm entgegen ziehen); Tulas taresi sawe radusi ta daikta BrB Sir 29, 4 (meinet | Es sey gefunden); Kurie prieszasties ieschcko (pabr. kaip galetu) girtisi sawe takius sanczius BrB II Kor 11, 12 (rhühmen möchten | sie seien wie wir). 37 Į tą skaičių įeina ir konstrukcijos su refleksyvine reikšme pavartotomis asmeninių įvardžių galininko formomis, mane, tave, mus, žr. 4.6.2.3. 38 Visai panašiai BrB I Moz 29, 12; Apr 3, 9; žr. dar BrP II 263, BrB Judit 2, 3; I Mak 7, 33. 39 Panašiai BrP I 404; II 263. 50 4.6.2.2. Beveik ketvirtadalį visų GD su save sudaro sangrąžiniai veiksmažodžiai (17 iš 70). Tuo tarpu GD konstrukcijose, kuriose dalyvio ir veiksmažodžio subjektas skiriasi, sangrąžinių veiksmažodžių yra tik apie 2,6%40. Taigi konstrukcijose su save sangrąžinius veiksmažodžius senųjų raštų autoriai vartojo beveik dešimteriopai dažniau. Toks skirtumas negali būti atsitiktinis. Jis verčia manyti, kad bent kai kuriose konstrukcijose ortotoninė įvardžio forma save pavartota išblezusiai enklitiko si linksnio reikšmei sustiprinti, kaip ji kartais vartojama ir kitais atvejais, plg.: kursaị patsai sawe nepateptu per Dwasę schwenkta affjerawosi VEE 523. Tuo atveju čia ir turėtume buvusios si akuzatyvinės vartosenos reliktus, tik labiau išblukusia reikšme negu jau minėtose nesitikėkim turėsiančius tipo konstrukcijose. Taip gali būti interpretuojamos sangrąžinės formos kad ir šiuose pavyzdžiuose: piktieghi sawe nůg Diewa amszinai su welnais reģesis atmestus MT 2542; Ghis ... Neatboiasi (užbr. iog) sawe noprosnai dirbanti BrB Job 39, 16 (Achtets nicht | das er vmbsonst erbeitet); tie sawe ... tulomis Įauties bilancius kalbomis SIG I 12514–6. Konstrukcijų su save vartojimą XVI-XVII a. kalbos paminkluose (ypač J. Bretkūno raštuose) aktyvino ir lotynų kalbos pavyzdžiai, ypač accusativus duplex (dixit se divitem tipo) ir accusativus cum infinitivo su atitinkama sangrąžinio įvardžio forma se. Beveik visos tokios konstrukcijos, randamos J. Bretkūno NT vertime, atitinka lotyniškojo originalo acc. c. inf. arba acc. duplex, plg.: atsake sawe neszinanczius – responderunt se nescire Luk 20, 7; sakis, sawe Szidus sanezius – dicunt se Iudeos esse Apr 3, 9; bilanti sawe santi Christu Karaliu – dicentem se Christum regem esse Luk 23, 2; atsake ... sawe wel trumpai the eisenti – respondit ... se autem maturius profecturum Apd 25, 4. Tad tokio tipo GD to meto liaudies kalboje turbūt buvo mažiau populiarus negu rašytiniuose šaltiniuose. 4.6.2.3. Be sangrąžinio įvardžio save, konstrukcijose su sutampančiu veiksmažodžio ir dalyvio veiksmo subjektu pavartojami ta pačia reikšme ir asmeninių įvardžių galininkai mane, tave, mus, pvz.: parodisiu, mane schwentą santį BrB Ezech 28, 25 (erzeigen | das ich heilig bin); prisiekiau, mane ne norintį ... rustauti Iz 54, 9 (hab ... geschworen | das ich nicht ... zürnen ... wil)42. ischtirsi ir ischpazsinsi | tawe daug grieku ant sawens turinti BrP II 285; Bei atmink, tawe Tarmu Egypte buwusi BrB V Moz 24, 18 (solt gedenken | das du Knecht ... gewesen bist)43; Er szinnoiei tawe thů cziesu gimsenți? Job 38, 21 (Wustestu | das du zu der zeit soltest geboren werden?)44; ieng pasiroditumbime, mus pažistančzus | tą santį tikrūii Diewu MT 1195; Ischkoghi galime zinoti | mus ... sanczius ischrinktus? MT 1711; idant ... atleidima ghreku mus apturinczus tiketumbim Mž 37645. Išskyrus paskutinius tris pavyzdžius, visos kitos tokios konstrukcijos randamos J. Bretkūno raštuose. 1 ir 2 asmens įvardžių vartojimas refleksyvine reikšme lietuvių kalbai apskritai nėra būdingas, paprastai pastebimas tik eффazės atvejais. Matyt, senuosiuose raštuose jį skatino lotynų ir vokiečių kalbos, ypač vertėjų vartotų vokiškų originalų, įtaka. 4.6.2.4. Čia aptarti senųjų raštų duomenys leidžia manyti, kad, reiškiant objektinius santykius tarp dviejų veiksmų, turinčių identišką subjektą, greta VD kitados buvo vartojamos ir GD konstrukcijos su sangrąžiniu įvardžiu galininko formomis: enklitine (atonine) si ir ortotonine save. Enklitikai si praradus linksnio reikšmę ir virtus morfologiniu formantu – sangrąžos dalele, dalyvio galininkas neteko sin- 40 Plg. GD sudarančių veiksmažodžių statistiką (aut. 1974: 235–8). 41 Galbūt save fakultatyvumu aiškintinas ir toks J. Bretkūno taisymas: kursai pitm isch didzos Puikistes tikėjos, (pabraukta sawe) norinti Mariams prisikati II Mak 9, 8 (düncken lies | Erwolte dem Meer gebieten). 42 Žr. dar V Moz 26, 3; Job 31, 21; Jer 16, 21. 43 Visai panašiai V Moz 24, 22; 15, 15; 5, 15. 44 Panašiai II Sam 19, 6; Job 36, 24; Judit 6, 15; BrP II 360; 413. 45 Panašiai BrP II 325; 412; BrB I Jon 4, 13; 5, 2; 5, 15 (lot. tekste šal. dėmenys su quoniam). 4* 51 taksinio motyvavimo ir buvo pakeistas vardininku pagal iš seno egzistavusių nominatyvinių konstrukcijų pavyzdį, t. y. jis sakėsi bėgantį tipo konstrukcijos virto jis sakėsi bėgęs pagal tokius VD, kaip jis atrodo einąs, mane gyvenas, sakė bėgąs, džiūgė(si) grįžęs. Tas pasikeitimas negalėjo įvykti staiga: veikiausiai gana ilgą laikotarpį, kurio pati pabaiga užfiksuota pirmuosiuose rašto paminkluose, abi konstrukcijos buvo vartojamos pagrečiui. Kaip tik tam laikotarpiui po sangrąžinių veiksmažodžių susidarymo taikytina A. Bielensteino ir E. Tanghio hipotezė dėl kai kurių GD su sangrąžiniu enklitiniu įvardžiu virtimo VD. Tačiau dalyvio galininko pakeitimą vardininku įgalino ta aplinkybė, kad kalboje jau nuo seno buvo vartojamos nominatyvinės konstrukcijos su emoci­nės būsenos, percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais. GD su sangrąžiniais enklitiniais įvardžiais buvo ne nominatyvinės konstrukcijos pamatas, o vienas iš faktorių, sąlygojusių jos tolesnės raidos kryptį. 4.6.2.5. GD su ortotoninio sangrąžinio įvardžio galininku save išsilaikė gerokai ilgiau negu su atitinkamos reikšmės enklitiku si ir senuosiuose raštuose, kaip matėme, yra dar gana gausiai paliudytas. Vis dėlto XVI-XVII a. jis jau buvo stumiamas iš apyvartos atitinkamų nominatyvinių konstrukcijų. Šnekamojoje to meto kalboje jo vartojimo sritis galėjo būti dar siauresnė negu raštuose, kur ji tam tikru mastu palaikė lotynų k. pavyzdžių autoritetas. D. Kleinas, savo „Grammatica Litvanica“ nurodęs abiejų konstrukcijų reikšmės atitikimą, kartu pabrėžia VD su sangrąžiniu veiksmažodžiu stilingumą: „Post verba reciproca eleganter sequitur Participium Nominativi casus, qui per Accusativum cum Pronomine reciproco et verbo finito simplici explicari potest, ut: sakosi turįs / dicit se habere, taresi / teisu esąs / putavit se justum esse, pro sako / sawe turinti, tare / sawe teisu santi“ KIG 165; panašiai ir Compendium’e, kur GD su save jau visai neminimas (KIC 111). J. Bretkūno Biblijos rankraštyje GD su refleksyvinės reikšmės įvardžiais vietomis taisomas į VD (priešingų taisymų visai nepastebėta), pvz.: Prieszinkes … statasi ing Baszniczen … radidomasi (iš -mas), sawe (pabraukta) Diewu santį (pabr.) essans (prirašyta vėliau) II Tes 2, 4 (gibt sich für / er sey Gott; ostendens se tamquam sit Deus); Jei sakomies (-ies prirašyta vėliau, po to išbr. mus) Draugiste su iuo turinczius (pabr., parašt.: turi) … mėliudam I Jon 1, 6 (sagen / das wir Gemeinschafft mit jm haben; Si dixerimus quoniam societatem habemus). GD su save keitimą VD atspindi ir retkarčiais pasitaikantys abiejų konstrukcijų kontaminacijos atvejai, pvz.: idant sergans … tiketu sawe Ponip … atleidima (460) gausens BrP II 460–1. Apskritai veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjekto sutapimo atvejais XVI amžiuje VD buvo rašomosios ir, be abejo, šnekamosios kalbos norma. Tolesnėje kalbos raidoje jis beveik visai išstūmė iš vartosenos atitinkamas konstrukcijas su save. Pavyzdžiui, tose vietose, kur J. Bretkūnas dar pavartoja GD su save, S. Bytnetis (1701) ir J. Rėza (1824) jau paprastai renkasi VD, pvz.: sakis, sawe Szidus sanczius BrB Apr 3, 9 – sákos Žydais esą Bt – sakos, esą Žydai RB (žr. dar aut. 1974: 266). 4.6.3. S a n g r ą ž i n i ų f o r m ų i š p l i t i m a s 4.6.3.1. GD su sangrąžinių įvardžių ortotoninėmis bei enklitinėmis (atoninėmis) formomis virtimas VD dar labiau išplėtė sangrąžinių veiksmažodžių vartojimą nominatyvinėse konstrukcijose. Aktyvinių: statyvinių veiksmažodžių opozicija, kuri nuo žilos senovės sąlygojo akuzatyvinių konstrukcijų koreliaciją su nominatyvinėmis, pakeitė tranzityvinių : intranzityvinių sangrąžinių veiksmažodžių opozicija. Kaip tik tokia būklė paliudyta XVI-XVII a. lietuvių k. paminkluose. Kaip matyti iš 2. 2. 1. ir 2 lent. pateiktų duomenų, juose sangrąžiniai veiksmažodžiai sudaro ~90% visų VD (iš 498 VD—444 su sangrąžiniais ir tik apie 50 su nesangrąžiniais. 52 niais). Visi VD pavartoti sangrąžiniai veiksmažodžiai yra intranzityviniai. Daugiau-sia VD sudaryta su veiksmažodžiais regėtis (67), tikėtis (52), tartis (51), sakytis (55), žinotis (45), pasižinti (18), (pa)rodytis (19). Pažymėtina, kad kaip tik tų pačių veiksmažodžių nesangrąžines formas dažniausiai randame ir senųjų raštų GD: regėti (519 — abiem atvejais absoliučiai vyrauja), žinoti (264 — vienas iš dažniausių), sakyti (229), tikėti (118) (aut. 1974: 235—8). GD ir VD sutų pačių veiksmažodžių formomis sudaro reguliarią priešpriešą: regi jį einantį : jis regisi einąs; sako jį atėjusį : jis sakosi atėjęs; tiki jį ateisiantį : jis tikisi ateisiąs ir t.t. Netgi akuzatyvinėms konstrukcijoms su veiksmažodžiais, kurie XVI—XVII a. kalboje jau nebesiejami su galininku, bet gali sudaryti GD, pvz., norėti, velyti, priešpastatomas VD su sangrąžinėmis formomis, plg.: kurie Mosaischkus įstati-mus nareia laikomus MT 208₁₄ — Tu Kriste nories didziu laikoms BrP II 205. Pagreč(i)ui su sangrąžinėmis tokiuose VD vartojamos ir nesangrąžinės formos, plg.: Tatáis kas ne nor báisei nug Diéwo súditas DP 285. Pastarosios vyrauja ir dabartinės žemaičių tarmės atitinkamose konstrukcijose, pvz.: svéčias... nor pavai-šindmas Kv (LKŽ VIII 860); mergos nori laistomos ŽemR II 207₄₆, bei latvių kalboje, plg. es teicama negribēju BW 8803; visas grib precējamas 11705; visi grib sē-dināti 19137 (ME I 653); atitinkamų nominatyvinių konstrukcijų su „norėti“ reikšmės veiksmažodžiais paliudyta ir s. indų kalboje, plg.: pradjijisamānó ’venat “he longed to be born“ Renou 1936: 10, paž.: „gimdomas norėjo“. Tad nesangrąžinių veiksmažodžių vartosena tokiuose VD veikiausiai yra senoviška. Sangrąžos dalelytė čia galėjo būti pridėta dėl minėto GD : VD priešpriešos pobūdžio, nors visai galimas ir senas norėti ryšys su refleksyvinės reikšmės įvardžio galininku, plg. lot. volo me venire tipo konstrukcijas (Miller 1974: 228—9). Sangrąžinių veiksmažodžių išplitimą nominatyvinėse konstrukcijose sąlygojo ir ta aplinkybė, kad formantas si, netekęs linksnio reikšmės ir virtęs intranzityvumo rodikliu, jau seniai prieš raštijos pradžią buvo dėliojamas ne tik prie tranzityvinių, bet ir prie būseną reiškiančių intranzityvinių veiksmažodžių. Tuo būdu sangrąžinės formos išplito konstrukcijose su 4.2.2. aptartais emocinės būsenos veiksmažodžiais džiaugtis, gailėtis, didžiuotis ir pan. Kai kurie iš jų senuosiuose raštuose gali sudaryti ne tik nominatyvines, bet ir akuzatyvines konstrukcijas. Tokiais atvejais minėta tranzityvinių ir sangrąžinių veiksmažodžių opozicija GD ir VD konstrukcijose neutralizuojama, ir subjekto identiškumas arba skirtumas veiksmažodžio forma lieka neišreikštas, plg.: Džiaugies ana atradusi SIG II 72; ir džiaugius, tawę sweiką namump parejusį KIG 165 (=KIC 111). Sangrąžinių veiksmažodžių vartojimą VD skatino taip pat enklitinio įvardžio si sena inkluzyvinė reikšmė (plg. 4.5.3.3.). Ne tik būsenos, bet ir percepcijos bei informacijos veiksmažodžių sangrąžinės formos eina ir VD sinonimiškuose aiškinamuosiuose sakiniuose (ypač subjekto sutapimo atvejais), pvz.: daktarai sotug neszimnos / kaip tas nauias liggas giditi BrP II 459; tada ghis taresei / tataigi nu gerai laimeiau BrP II 377; pats norėtus išditi ii miletu (chčial bych milowan) DK₁ 120; passiszinsta, jog tame sugriéschija BrB III Moz 5,4; taip pat sangrąžinės formos vartojamos ir dabartinėse tarmėse, plg.: jaučiaus, kad aš ne viena Vrn; drįsti sakytis, kad buvai karalium BM 246; brolis sakės, ką pardavė trobas Dr (t. p. Krš, Mžk, Pn, Šlu ir kt.), panašiai ir su netiesioginės nuosakos formomis (žr. aut. 1977 : 19). Tokios konstrukcijos patvirtina, jog GD su sangrąžinių įvardžių akuzatyvais toli gražu nebuvo vienintelis VD su sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis išplitimo židinys. 4.6.3.2. Sangrąžinės veiksmažodžių formas nuo pat raštijos pradžios randame ir nominatyvinėse konstrukcijose su vardavardžiais, ypač būdvardžiais. Jas sudaro percepcijos, informacijos, apsimestinės būsenos veiksmažodžiai, pvz.: 46 Plačiau žr. Būga 1959: 116—7; Sirt tautas 1965: 28 tt.; aut. LKG II 361. 53 Regisi iż wirszaus kartays duona balta ir grażi (zdá śie... chleb biały) SP II 10647; Ana ... rodose teip biauri, kaip maischas BrB Sir 25, 24 (wird so scheuslich); atskirė żemė ... ieng (40ª) pasiroditu sausa MT 40–41; Dievas algojasi stebuklingas (zowie się dziwny) SP I 17747; mes kalti sakomės RG 435; szmogus i tares tiesus / geras ir Dievui intinkams BrP II 9148; kodel desies swetima BrB I Kar 14, 6 (Warum stellest dich so frembd?)49. Senuosiuose raštuose daugelis tokių konstrukcijų koreliuojamos su atitinkamomis akuzatyvinėmis visai taip pat, kaip VD, plg.: Kad ius regi grinūs DP 48419 (Gdy ie widzą ubogimi) — Kosznam sawd (tais. iš io) kelis tikras regessi BrB Pat 21, 2 (Einen jeglichen düncket sein weg recht sein); Isch to nu palaiminga mane sakis BrP II 259– (Maria) to ne vertà sakos DP 60039 (tego się niegodną poczyta W 726); Tadda tare Eli ię-girta BrB I Sam 1, 14 (Da meinet Eli sie were truncken) — Kaddelei ir pats tarjaus ne wertas BrB Luk 7, 7 (non sum dignus arbitratus). Trečiuoju koreliacijos nariu eina nominatyvinės konstrukcijos, priklausomos nuo atitinkamų perifrastinio pasyvo formų, pvz.: niekas ne buvo atrastas wertas BrB Apr 5, 4 (niemand würdig erfunden ward). Visai taip pat koreliuojamos ir konstrukcijos su faktityviniais veiksmažodžiais daryti, palikti, vadinti ir pan. (žr. aut. 1974: 201–2), plg.: wadina palaymintus grinūs (zowie błogosławionymi wbogie) SP 30316 – Alwienas patinelis ... tur būti Ponui schwentas wadintas VEE 398; Iod palikka gwus atlikiusius Mieste BrB I Kron 12, 8 (lies leben die ubrigen) — Ir passilikos wiens BrB I Moz 32, 24 (vnd bleib allein). Tačiau nominatyvinės konstrukcijos su vardažodžiais sudaro tik dalį sangrąžinių veiksmažodžių, galinčių eiti VD pagrindiniais nariais. Tokie yra veiksmai: jaustis, regėtis, pasijusti, rodytis, pasirodyti, sakytis, tartis, dėtis, apsimesti (kaip ir nesangrąžinis nuduoti), išsidavoti ir jų sinonimai. Nominatyvinės konstrukcijos su jais sudaromos iki šių dienų (tokios kaip jis jaučiasi piktas, turtingas, pasijuto viršininkas, pasirodė senas, skakėsi laimingas, dėjosį vargšas, apsimetė kvailas ir pan.), nors atitinkamos akuzatyvinės (jaučiu tėvą piktą, sakė mane šiokią ir pan. žr. aut. 1974: 200 tt.) dabar jau virtusios archaizmais ir tik retkarčiais pastebimos tautosakoje ar liaudies kalboje (išskyrus kiek populiaresnius pasakymus su rodyti, pvz.: rodė ją visiems nuogą ir pan.). Nei senuosiuose raštuose, nei dabartinėje kalboje neturi akuzatyvinių atitikmenų konstrukcijos su apsimestinės būsenos sangrąžiniais veiksmažodžiais dėtis ar apsimesti. Išskyrus atrodyti (pvz. jis atrodo keistas), su vardažodžiais nominatyvines konstrukcijas sudaro tik sangrąžinės minėtų veiksmažodžių formos. Toks sangrąžinių formų suabsoliutinimas paaiškinamas tuo, kad jos buvo anksti apibendrintos subjekto sfera apribotam veiksmui reikšti, tad ir predikatinio atributo konstrukcijose virto priemone priskirti kalbamą ypatybę tam pačiam subjektui. Tik tai atitinkamose konstrukcijose su dalyviais, turinčiais antraeilio veiksmo (ne ypatybės) reikšmę, išsilaikė greta sangrąžinių ir nesangrąžinės formos, pvz.: jis sakė grįžęs, bet ne *sakė piktas (žinoma, išskyrus VD su nesangrąžinių atitikmenų neturinčiais apsimestinės būsenos veiksmažodžiais). Šiaipjau pagal savo vidinės struktūros modelį nominatyvinės konstrukcijos su vardažodžiais ir dalyviais nesiskiria: jis jautėsi piktas ⇐ jis jautė (jis piktas), plg. 1.2.2. 4.6.3.3. Virtusi specialia priemone subjekto sfera apribotam veiksmui reikšti, sangrąžos dalelytė sporadiškai buvo pradėta dėti ne tik prie šiaip jau intransityvinių, bet net prie sangrąžinių, infiksuotą šį turinčių veiksmažodžių. Šis reiškinys pastebimas jau nuo raštijos pradžios, ypač J. Bretkūno ir S. Vaišnoro raštuose, pvz.: passigeilias (3 sing.) BrB I Moz 43, 30; neapsijims 39, 8; nessibijokities IV Moz 14, 9; prassideiosi 16, 46; atsikreipsities 32, 15; nussiwesęs Teis 4, 6; nusidūs- 47 Panašiai BrB Pat 16, 2; 30, 12; III Moz 14, 37; II Mak 12, 16; Joz 22, 19; Sir 8, 18 ir kt. 48 Panašiai BrB Sir 6, 1; 8, 11. 49 Panašiai BrB I Moz 42, 7; I Kar 14, 5. 54 tis MT 93₁₂, 105ᵃ₁₀; prasidėstissi 138₁₅; pasimegstasi 90₆; atsiskiresssi 118₁₇, issimamosi 85₈; PM 20₂₁; saseitėsi (3 pl.) MT 71₂₂; passisawinnamesi 145₆; pasibagissi 98₁₉ ir pan.⁵⁰ Su tokiais „dvigubai sangrąžiniais“ veiksmažodžiais daromi ir VD, pvz.: pasizištūsi essąs kalts MT 143₁₂; pasiszistūs … per silpnas … essąs MT LĮ XL–XLI⁵¹. Matyt, dėl sangrąžos formanto papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti žemaičių tarmėje susidarė specifinės konstrukcijos, kuriose šio veiksmažodžio sangrąžinės formos turi panašią reikšmę kaip dėtis, apsimesti ir taip pat siejamos su es. l. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: Tyčia būsios ane nematanti Krš; Jis barasi, o mes būsimės nieko negirdį Š; būkis neįnuntanti! ŽemR II 306; Užeikite sankravon, būkitės nori ko pirkti Š (LKŽ I₁ 1216)⁵². Kuršėnų, Tryškių, Raudėnų ir kt. žemaičių šnektose būs. l. 3 asmuo šiose konstrukcijose turi įprastinę sangrąžinių formų galūnę -ės ~ lk. -ias(is): bū'sė's ~ būsias (būsis) kaip du'sė's ~ duosias (duosis) Krš (Vitkauskas 1960: 68; 1965: 17). Pažymėtina, kad šiose konstrukcijose veiksmažodžio būtis tevartojama būsimasis laikas ir liepiamoji nuosaka; be to, minėtos veiksmažodžio formos siejamos tik su es. l. veik. dalyviais (nei *būnas ar *buvos nematęs, nei *būsis nematęs tipo pasakymų nepastebėta). Gramatinės sandaros ribotumas ryškiai skiria šias konstrukcijas nuo VD ir leidžia manyti jas turint specifinę kilmę. Kaip žinoma, veiksmažodžio būti nesangrąžinės formos su es. l. veik. dalyvių vardininkais gali sudaryti vad. sudurtinį pradinį būsimąjį laiką, kuris dažniausiai vartojamas netikram, spėjamam dabarties ar ateities veiksmui nusakyti, pvz.: užsižiebk tik žiburį, bus beįsigiriamas į vidų LzPR I 367 (Slizienė 1961: 68; LKG II 147). Tokie pasakymai, kaip tas jau bus nematas visų pirma turi modalinę reikšmę „tas jau tikriausiai (galbūt) nemato“. Liepiamosios nuosakos formos būk, būkim(e), būkit(e) su es. l. veik. dalyviais taip pat nusako kalbamuoju metu neegzistuojančią, tiktai liepiamą realizuoti būseną. Vadinasi, tiek būsimojo laiko, tiek liepiamosios nuosakos veiksmažodžio būti nesangrąžinės formos su es. l. veik. dalyviais žymi nereal ias būsenas ir turi ryškią modalinę reikšmę. Kai dalyvis esti su neiginiu, jos gali reikšti ir apsimestinį veiksmą. Pavyzdžiui, tokie pasakymai, kaip būk nematas (nežinas, negirdis) daugelyje kontekstų bei situacijų gali būti pavartoti tokia pat reikšme, kaip būkis (= dėkis) nematas (nežinas, negirdis). Kaip tik neigiamos es. l. veik. dalyvių formos paprastai randamos ir konstrukcijose su būtis. Šios aplinkybės verčia manyti, kad būsis || būkis nematęs, -anti tipo konstrukcijos atsirado pridėjus sangrąžos formantą prie veiksmažodžio būti, sudarančio su es. l. veik. dalyviais sudurtines pradines būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formas. Būs. l. 3 asmens formos balsių ilgumas (būsis) sangrąžinėje formoje yra visai reguliarus, plg. siūs, bet siūsis; žemaičių tarmėje toks pat ilgas yra ir atitinkamų nesangrąžinių formų balsis: būs, gįs „gis“, plg. Zinkevičius 1966: 361. Sangrąžos formantas -s(i) kartais pridedamas prie veiksmažodžio būti formų ir kitais atvejais, tačiau apsimetimo reikšmės nesuteikia, plg.: Senių būtis yr, bet nepažinda gero Dr (LKŽ I₁ 1213); Man besibūnant (belaukiant), ir parėjo numie Šts (ib. 1215). XVI a. raštuose dar pasitaiko pavyzdžių, kur jis turi aiškią sangrąžinio įvardžio datyvo reikšmę – netgi dalyvinėse konstrukcijose, pvz.: asch busius Garbę gawens isch Phardono BrB II Moz 14, 18 (wenn ich Ehre eingelegt habe; cum glorificatus fuero)⁵³. Veiksmažodžiui būti prisijungus sangrąžos dalelytę, minėtos sudurtinės būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formos sutapo su VD. Joms semantiškai artimiausias VD pogrupis buvo konstrukcijos su apsimestinės būsenos ⁵⁰ Dėl atitinkamų formų dabartinėse tarmėse žr. Zinkevičius 1966: 332; ypač jos paplitusios Žemaičiuose, žr. Vitkauskas 1978. ⁵¹ Plg. passisizti grieschnas essas VE 72₁₃. ⁵² Daugiau pavyzdžių žr. Vitkauskas 1965: 17; 1976: 57; aut. LKG II 360. ⁵³ Plg.: asch saw Garbę gawusiu BrB II Moz 14, 17 (so wil ich Ehre eingelegen). Panašiai si vartojama kitose (ne dalyvinėse) konstrukcijose, pvz.: Mana Sunaus Hemora schirdis norisi (viršuje: geidulauja) iusų Dukteres BrB I Moz 34, 8. 55 veiksmažodžiais, taip pat dažnos Žemaičiuose, plg.: būsis nematąs, būkis nematąs ir dėsis nematąs, dėkis nematąs. Todėl visai suprantama, kad konstrukcijos su bū-tis prisiliejo prie šio VD pogrupio, kuris įtvirtino jų apsimestinio veiksmo reikšmę. Tuo būdu prie VD pritapo visai skirtingos sintaksinės prigimties konstrukcija, ligi šiol išlaikiusi specifinius sandaros apribojimus. Ta aplinkybė, kad apsimetimo reikšmę turi tik tam tikros veiksmažodžio būtis formos ir tik konstrukcijose su es. 1. veik. dalyviais, patvirtina sintaksinius šios reikšmės atsiradimo motyvus. 4.6.4. Santykis su slaviškomis konstrukcijomis Panašų vaidmenį kaip lietuvių kalbos vardininkui su dalyviu sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas turėjo ir slavų kalbų nominatyvinėms konstrukcijoms. Kaip žinoma, slavų kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai susidarė dėl sangrąžinių įvardžių se (iš pradžių, matyt, ortotoninės, vėliau enklitinės54) bei si (enklitinės) formų aglutinacijos. Rytinių slavų kalbose šie sangrąžiniai įvardžiai susijungė su veiksmažodžiu į vieną žodį, kitose (pvz., čekų, bulgarų, makedoniečių, lenkų) išlaikė pozicinį judrumą, tačiau jų semantinis vieningumas daugeliu atvejų pastebimas jau nuo seniausių paminklų. S. slavų kalboje si, o dažnai ir se jau nebeturi linksnio reikšmės, kai kur vartojamos pagrečiui (pvz., mьniti si || se; sъžaliti si || se) ir funkcionuoja kaip sangrąžos formantai (Гарбнак 1963: 50 tt., 62). Predikatinio atributo konstrukcijose su sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis dažniausiai eina būdvardžių bei dalyvių nominatyvai, pvz.: utvrъdi se rъka ego čela Mork 3, 5; naučiťo sъ veli narečete se Mat 5, 19; mьnitъ se imy Mat 25, 29 (Havránek 1928: 157–8)55 — kaip ir 4.3.1 minėtose konstrukcijose su intranzityviniais veiksmažodžiais. Tačiau sangrąžinio įvardžio akuzatyvo forma se, vartojama su visais trimis asmenimis, gali eiti ir su būdvardžių bei dalyvių akuzatyvais, t. y. visai taip, kaip lie. save... kogo se samo ty tvoriši Jon 8, 53 (Havránek ib. 157). Atitinkamų konstrukcijų nuo senųjų raštų ligi šių dienų retkarčiais pasitaiko ir čekų bei bulgarų kalbose, kur se išlaikė tam tikrą savarankiškumą, pvz.: s. sl. vidě se sъkrušena (Потебня 1958: 309)56, s. ček. Josef nedoustoina sé mně Kruml. 17 (Havránek ib. 157), nj. ček. viděl se ležícího greta įprastinės viděl se ležet (ib. 160). Ryšys tarp akuzatyvinės ir nominatyvinės konstrukcijos slavų kalbose dar ryškesnis negu lietuvių kalboje, nes ten abiejose konstrukcijose eina ta pati iš prigimties ortotoninio įvardžio se forma. Tad sangrąžinių įvardžių vartosena akuzatyvo reikšme, paraleli abiejose kalbų grupėse, turėjo žymiai prisidėti prie sangrąžinių veiksmažodžių išplitimo nominatyvinėse konstrukcijose. Tačiau tai nereiškia, kad nominatyvinės konstrukcijos baltų ir slavų kalbose gali būti apskritai kildinamos iš akuzatyvinių su sangrąžiniais įvardžiais, kaip manė I. Marvanas (Марван 1962: 35). Tokio vaidmens akuzatyvinė konstrukcija su sangrąžiniais įvardžiais negalėjo turėti jau vien dėl to, kad ji pati vėliausiai yra antrinė, susidariusi konstrukcijų su skirtingą subjektą žyminčiais įvardžiais pavyzdžiu, t. y. vidim se nucena pagal vidim tě zdráva 54 Slavų kalbų įvardžių akuzatyvo formų mę, tę, sę enklitės klausimas buvo sprendžiamas įvairiai. Iš prigimties ortotoninėmis jas laikė E. Bernekeris, J. Zubatý, A. Marguliėsas, enklitinėmis — K. Mülenbachas, Š. Kulbakinas, V. Vondrákas, J. Rozwadowskis, iš pradžių ir A. Meillet, bet vėliau jis tą nuomonę pakeitė. B. Havránekui (1928: 25 tt. su lit.) nuodugniai ištyrus šį klausimą, ortotoninė sl. sę prigimtis atrodo gana aiški. 55 Plačiau apie šias konstrukcijas sl. kalbose Miklosich 1868–74 IV: 345, 822–3; Потебня 1958: 156 tt.; Jagić 1900: 61 tt.; Gebauer 1929: 197–8; Trávníček 1956: 186; Борковский-Кузнецов 1965: Dvořák 1970: 155–6; Bauer 1972: 59; Večerka 1961: 65 tt.; Růžička 1963: 191 tt., 198; Рожновская 1970: 43 tt. 56 M. Rožnovskaja nurodo, kad dabartinėje bulgarų kalboje forma се gali turėti sangrąžinio įvardžio akuzatyvo reikšmę ir eiti su tiesioginio papildinio atributu, pvz.: kamo се видя омотан (Рожновская 1970: 24 tt.). Dėl nekaitomos vardadžodžio formos predikatinio atributo ryšį su subjektu ar objektu čia galima nustatyti tik iš sakinio prasmės. Tarp се, einančio sangrąžos formantu, ir се, einančio sangrąžiniu įvardžiu, bulgarų kalboje ligi šiol nėra aiškios ribos (Костов 1939: 123–4). 56 (Zubatý 1919⁵⁷), o literatūrinėse pietų ir vakarų slavų kalbose dar aktyvizuojama lotyniškų dixit se divitem tipo konstrukcijų⁵⁸. Daug patikimesnė yra B. Havránek'o prielaida, kad akuzatyvinės reikšmės sangrąžinio įvardžio susiliejimas su veiksmažodžiu, jo virtimas sangrąžos formantu (dalyte) slavų kalbose sustiprino ir išsaugojo senovišką nominatyvinę konstrukciją, galbūt pagrįstą antrine nominaline predikacija (Гавранек 1963: 61). Dėl sangrąžinių formų išplitimo nominatyvinės konstrukcijos slavų kalbų senuosiuose paminkluose koreliuojamos su akuzatyvinėmis visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, t.y. VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais sudaro priešpriešą GD su atitinkamais nesangrąžiniais, plg.: s. sl. viděaše se to strážde Supr. 553₅ (Večerka 1961: 65) ir viděše i juže umrъšь Jon 19, 33 Zogr., Mar. (Večerka 1961: 58)⁵⁹, pagrėčiui čia randame ir trečiąjį koreliacijos narį – nominatyvinę konstrukciją su perifrastiniu pasyvu, s. sl. kalboje galėjusiu eiti sangrąžinių formų variantu, pvz.: vidimъ běaše přěbyvaje Supr. 544₂₅. Taigi VD tipo konstrukcijos baltų ir slavų kalbose ne tik turi bendrą genetinį pamatą, bet ir jų priešistorinė raida, susijusi su sangrąžiniu veiksmažodžiu susidarymu, paraleliai vyko ta pačia kryptimi ir davė stebinančiai panašius rezultatus. Lietuvių kalbos ir seniausiųjų slavų kalbų paminklų VD konstrukcijos sutinka pagal vietą sintaksinių priemonių sistemoje (visų pirma pagal santykį su akuzatyvinėmis), pagal savo sintaksinę struktūrą ir netgi didele dalimi – pagal jos morfologinę realizaciją. 4.6.5. Tolesnės raidos kryptis Tolesnė VD istorija baltų ir slavų kalbose, vykusi jau rašytinės tradicijos laikotarpiu, skiriasi. Rytinių slavų kalbose, nykstant ir stabarėjant trumposioms (neįvardžiuotinėms) dalyvių formoms, akuzatyvinės ir nominatyvinės dalyvių konstrukcijos palyginti greitai išėjo iš apyvartos, o predikatiniu atributu einantis būdvardis bei dalyvių nominatyvas daugeliu atvejų buvo pakeistas instrumentaliu (Fraenkel 1926: 77 tt.; Мразек 1962: 347 tt.; 1958: 15 tt.). Labai galimas dalykas, kad gyvosiose ryt. slavų kalbose nominatyvinės dalyvių konstrukcijos išnyko dar anksčiau negu raštuose, kur jas kurį laiką dar palaikė sen. slavų kalbos tradicija ir graikiškų pavyzdžių įtaka. Pietinių ir vakarinių slavų kalbose šios konstrukcijos taip pat labai sunyko, tačiau išsil aikė ilgiau, o kai kuriose (pvz., čekų, bulgarų) ir dabar pasitaiko jų vartosenos likučių. Lietuvių ir latvių kalbose VD, kaip ir GD, plačiai vartojamas ligi šių dienų, tačiau šių konstrukcijų tarpusavio santykiai, iš dalies ir struktūra, rašytinės tradicijos laikotarpiu taip pat pakito. Akuzatyvinėse konstrukcijose išplitus padalyvio formai, dalyviai jose išliko tik tais atvejais, kai vardažodžio ar įvardžio galininkas turi tiesioginio objekto reikšmę (aut. 1974: 265 tt.). Tad linksniuojamų dalyvių formų vartojimas akuzatyvinėse konstrukcijose gerokai susiaurėjo. Kartu susilpnėjo ir akuzatyvinių-nominatyvinių konstrukcijų priešprieša. Šiuo metu tokie VD, kaip sakėsi || žinojosi grįžęs jau nebegali būti koreliuojami su GD sakė || žinojo jį grįžtantį kaip XVI–XVII a., nes vietoj pastarųjų paprastai vartojamos padalyvinės konstrukcijos (sakė || žinojo jį grįžtant arba prijungiamieji sakiniai (sakė || žinojo, kad jis grįžta ). Tokiomis aplinkybėmis dalelytės si funkcinis krūvis sumažėjo. Matyt, todėl dabartinėje lietuvių kalboje vėl plačiau imta vartoti VD su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais, pvz.: jis sakė || žinojo grįžtas. 57 Straipsnyje, išsp. žurnale Naše Řeč, 1919, Nr. 3, p. 29 pagal Havránek 1928: 160. 58 Plg. Havránek ib. 160. Tačiau ir lotyniškosios tokio tipo konstrukcijos su se, pvz., imperatorem se appellaverat Caes. B.G. 3, 31; se miserum praedicat Pl. Men. 909 (Kühner-Stegmann 1912: 294) laikomos atsiradusiomis dėl atitinkamų pavyzdžių su me, te, žymiančiais skirtingą subjektą, įtakos (Miller 1974: 229). 59 Plg. atitinkamą koreliaciją čekų kalboje: zříš se stojě – zří tě stojiec(e) (Dvořák 1970: 155). 57 Tuo būdu VD dar labiau suartėjo su netiesiogine nuosaka, taip pat vartojama po atitinkamos reikšmės veiksmažodžių, pvz.: sakau || žinau, kad jis grįžtas. VD su nesangražinėmis formomis produktyvumas ypač ryškus šiaurinėse rytų aukštaičių šnektose, kuriose GD beveik nebevartuojamas, todėl nominatyvinių konstrukcijų koreliacija su akuzatyvinėmis čia dabar visai negalima. Tuo tarpu netiesioginė nuosaka šiose šnektose labai populiari. Iš K. Sirvydo raštų matyti, kad VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais XVI—XVII a. rytinių aukštaičių buvo dar plačiai vartojamas. „Punktuose sakymų“ iš 51 VD tiktai viename randame nesangrąžinę veiksmažodžio formą: idant žmogus ... gailėtas ... bewelidams ing kū- norint kito pikto impuolys essus / negi Dievu pažiedys I 158₁₆. Kiti VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais pagal subjekto tapatumą ar skirtumą, „Punktuose sakymų“ koreliuojami su GD, kuris čia tebėra gana dažnas ir produktyvus (apie 70 konstrukcijų, plg. aut. 1969: 53 tt.). Šiuo metu K. Sirvydo tarmėje, kaip ir visame šiaurės rytų Lietuvos kampe, nei VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais, nei GD jau beveik nepasitaiko, nors po nesangrąžinių veiksmažodžių tokios nominatyvinės dalyvių konstrukcijos, kaip Janė sakė Petrą sutikus Kp; žmonės kalbėjo matę Kraujelį ir pan. yra visai įprastos. Žinoma, tai dar nerodo, kad jos yra naujos ir kilusios iš konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Sangr. formų išplitimas VD, būdingiausias žemaičių tarmei, veikiausiai tik iš dalies palietė rytinių tarmių nominatyvines konstrukcijas, kurių daugelis galėjo išlaikyti senesnę formą. Tačiau ta aplinkybė, kad nesangrąžinės formos šiose tarmėse beveik visai išstūmė iš VD sangrąžines, kurios XVI—XVII a. čia dar buvo vartojamos, negali būti atsitiktinė. GD pasitraukimas iš apyvartos ir minėtos nominatyvinių-akuzatyvinių konstrukcijų koreliacijos išnykimas, matyt, buvo viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių. Koreliacijos su akuzatyvinėmis konstrukcijomis reikšmę sangrąžinių veiksmažodžio formų vartojimui matyti ir dabartinėje literatūrinėje kalboje. Daugumas veiksmažodžių, kurie VD turi tik nesangrąžines formas (žr. 1.1.4), nesudaro GD konstrukcijų, o kai kurie iš jų, pvz., atrodyti, grasinti, nuliūsti, abejoti, vengti, paprastai iš viso nesiejami su galininku. Tokie informacijos veiksmažodžiai, kaip tvirtinti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, GD paprastai vartojami su padalyvine jungtimi (esant, buvus, būsiant). Nors dabartinėje literatūrinėje kalboje pastebimas polinkis kiek plačiau vartoti VD su kai kuriais nesangrąžiniais veiksmažodžiais, sangrąžinės formos šioje konstrukcijoje iki šiol tebėra vyraujančios. Sangrąžos dalelytė joje funkcionuoja kaip ryškus, nors dažnai ir fakultatyvus, gramatinis rodiklis, žymintis asmenuojamojo veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjekto tapatumą. Lietuvių kalbos VD genezė ir istorija rodo, kad dalyvių konstrukcijų raida yra dideliu mastu sąlygojama morfologinių procesų ir bendresnių sintaksinių opozicijų kaitos. IŠVADOS 1. VD sudaro fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos ir emocinės bei apsimestinės būsenos veiksmažodžiai, galintys prisijungti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Be to, su es. l. nev. dalyviais eina dar norą, stengimąsi (ar nenorą, vengimą, baimę), prašymą ir įpratimą reiškiantys veiksmažodžiai. Dalyvio vardininkas (vienas ar su priklausomais žodžiais) šioje konstrukcijoje reprezentuoja aiškinamosios reikšmės įtrauktinį sakinį, užimantį propozicinio objekto poziciją. Pagal savo vidinę sintaksinę struktūrą VD atitinka galininką su dalyviu (GD), bet skiriasi nuo pastarojo asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir dalyvio subjekto sutapimu. 2. VD paliudytas nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos paminklų. XVI—XVII a. jis dažniausiai vartojamas žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėms atstovaujančių autorių (J. Bretkūno, S. Vaiš्नoro) raštuose. Pagal senuosius raštus nustatomas 58 VD vartojimo arealas XVI–XVII a. maždaug sutampa su dabartiniu, tik apima dar dalį rytų aukštaičių, kur šiuo metu po sangražinių veiksmažodžių VD beveik nevartojamas. 3. XVI–XVII a. verstinių tekstų gretinimas su lotyniškais, vokiškais bei lenkiškais originalais rodo, kad VD vartosena senuosiuose raštuose yra paremta gyvąja to meto kalba ir iš esmės nepaveikta kitų kalbų įtakos. Dažniausiai VD buvo verčiami originalų prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys. Originalų kalbų įtaka ne skatino, bet, atvirkščiai, varžė bei siaurino VD vartoseną senosiuose kalbos paminkluose. Todėl VD paplitimas XVI–XVII a. tekstuose tik iš dalies atspindi tikrąją šios konstrukcijos vartosenos apimtį gyvojoje kalboje. Tai patvirtina žymiai platesnis VD vartojimas originaliuose bei kompiliaciniuose tų pačių autorių raštuose. 4. XVI–XVII a. raštuose VD dažniausiai sudaro sangražiniai veiksmažodžiai (apie 90%), iš kurių labiausiai paplitę yra regėtis, tikėtis, sakytis, žinotis, t.y. tie veiksmažodžiai, kurių nesangražinės formos vyrauja ir galininko su dalyviu (GD) konstrukcijoje. Pagrečiu senųjų raštų VD vartojamos ir atitinkamų veiksmažodžių nesangražinės bei perifrastinio pasyvo formos. 5. VD dalyvinis narys pagal savo konstrukcines ypatybes atitinka aiškinamojo sakinio šalutinio dėmens tarinį. Apie 32% senųjų raštų VD sudaryti su būti dalyviais, einančiais veiksmažodinės jungties ekvivalentais. 6. VD narių tvarka senuosiuose raštuose yra palyginti stabili. Vyraujantis pozicinis modelis NVP (92% pavyzdžių) yra pagrįstas bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais (SVO principu). Kartu VD konstrukcijose pastebima ir OV modelio pėdsakų. 7. Lietuvių ir latvių kalbų VD gramatinė sandara, daugeliu atvejų ir leksinė raiška, sutampa, tik latvių kalbos VD turi naujesnių bruožų, susijusių su nelinksniuojamų dalyvių formų plitimu. Šios konstrukcijos pėdsakų pastebėta ir s. prūsų kalboje. Su atitinkamomis slavų k. konstrukcijomis baltų VD sieja vienoda vidinė struktūra, labai panaši pagrindinių narių semantika ir daugelis jų morfologinės sandaros ypatybių (veiksmažodžio refleksyvacijos polinkiai, genetiškai tapačios dalyvių formos ir pan.). 8. Vidinė rekonstrukcija ir gretinimas su kitomis ide. kalbomis rodo, jog VD sintaksinį pamatą sudarė predikatinis atributas su statyviniais būsenos veiksmažodžiais, iš kurių indoiraniečių, graikų, italikų kalbose susiformavo mediopasyvo paradigmos. Dalyvių nominatyvai predikatinio atributo konstrukcijose vartojami kaip vardažodinės prigimties formos. Predikatinio atributo nominatyvinės konstrukcijos su statyviniais veiksmažodžiais nuo seniausių laikų sudarė priešpriešą akuzatyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Tuo pagrįsta pirminė VD ir GD koreliacija. 9. Nominatyvinėse konstrukcijose su faziniais ir emocinės būsenos veiksmažodžiais veiksmažodinio vardažodžio, vėliau virtusio dalyviu, vardininkas kitados turėjo antraeilį tarinio funkciją. Su percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais buvo siejami dalyvių nominatyvai, ėję reliatyviai savarankiškais nominaliniais sakiniais, kurie su veiksmažodžiais į glaudžias VD konstrukcijas susijungė vėliau. Visais šiais atvejais iš seno buvo vartojamos nesangražinės veiksmažodžių formos. 10. Formuojantis perifrastiniam pasyvui, akuzatyvinėms konstrukcijoms su tranzityviniais veiksmažodžiais (rado jį gulinti) sudarė priešpriešą ir nominatyvinės konstrukcijos su naujomis pasyvo formomis (jis buvo rastas gulįs). 11. VD raida glaudžiai susijusi su sangražinių veiksmažodžių susidarymu, kuriam labai svarbų vaidmenį (ypač paskutiniuoju laikotarpiu) turėjo enklitinio įvardžio si akuzatyvinė reikšmė. Nors enklitinis įvardis si suaugo su veiksmažodžiu jau prieš raštijos pradžią, gerokai anksčiau už mi, ti, tačiau senuosiuose raštuose dar randama jo buvusio savarankiškumo liekanų. 59 12. Senųjų raštų duomenys rodo, kad, reiškiant objektyvinius santykius tarp dviejų veiksmų, turinčių identišką subjektą, kitados greta VD buvo vartojamas ir GD su sangrąžinių įvardžių galininko formomis: enklitine (atonine) si ir ortotonine save. Enklitiku si galutinai praradus linksnio reikšmę, dalyvio galininkas buvo pakeistas vardininku pagal iš seno egzistavusį VD ir kitų nominatyvinių konstrukcijų modelį. Tai prisidėjo prie sangrąžinių veiksmažodžio formų išplitimo VD konstrukcijose. 13. Virtusi morfologiniu formantu, žyminčiu veiksmo apribojimą subjekto sfera, sangrąžos dalelytė VD, kaip ir kitose konstrukcijose, buvo pradėta dėti ir prie intranzityvinių iš prigimties veiksmažodžių. VD su sangrąžiniais intranzityviniais veiksmažodžiais sudarė opoziciją GD su tranzityviniais veiksmažodžiais, ypač ryškią XVI–XVII a. raštuose: Ta pačia kryptimi akuzatyvinės bei nominatyvinės konstrukcijos rutuliojosi ir slavų kalbose. 14. Dėl sangrąžos dalelytės papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti sudurtinio pradėtinio būsimojo laiko formose žemaičių tarmėse susidarė būsis nematas tipo konstrukcijos, vėliau pritapusios prie VD. 15. Rašytinės tradicijos laikotarpiu, siaurėjant GD vartosenai, jo opozicija VD susilpnėjo. Atitinkamai nominatyvinėse konstrukcijose sumažėjo ir sangrąžinių formų funkcinis krūvis. Dabartinėje lietuvių kalboje VD dažnai vėl daromas su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais. Papildomi sutrumpinimai AfsIPh — „Archiv für slavische Philologie“. BrB — Biblia tatai esti Wissas schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Ianą Bretkuną (1579–1590 m. rankraštis, cit. iš VVU ir LKI fotokopijų). BrGD — Giesmes Duchauanas / isch Wokischka ing Lietuwischka lieszuwi … pergulditas. Isspaustas Karaliaucziuje … 1589 (J. Bretkūno giesmyno, esančio Upsalos universiteto bibliotekoje, fotokopija, saugojama Lietuvos TSR Knygų rūmuose). BrP I–II — Postilla … Per Ianą Bretkuna … Karaliaucziue … 1591. BSL — „Bulletin de la Société de linguistique de Paris“. BW — Kr. Barons un H. Wissendorfs. Latwju dainas. T. I–VI. Jelgavā un Petrogradā, 1894–1915. ChB — Versionis Bibliorum in Lingvam Lithvanicam. Tomus VII. Novm Testamentum… Lithvanicā Lingvā donatum (B. Chylinskio Biblijos Naujojo testamento rankraštis, paskelbtas leidinyje: Biblia litewska Chylińskiego, Nowy Testament. T. II. Tekst, wyd. Cz. Kudzinowski-Jan Otrębski. Poznań, 1958). HG — W. Haack. Vocabularium … Nebst einem Anhang einer kurtzgefaßten Litthauischen Grammatic. Halle, 1730. IF — „Indogermanische Forschungen“. KIC — M. Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum … Königsberg, 1654. KIG — Grammatica Litvanica … edita à M. Daniele Klein … Regiomonti, 1653. KZ — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn“. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. T. I–III. Red. K. Ulvydas. V., 1965–76. LKK — „Lietuvių kalbotyros klausimai“. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. Mar — Quattuor Evangeliorum versionis palaeoslovenicae, Codex Marianus glagoliticus. Ed. V. Jagić. Berolini, 1883. ME — K. Mūlenbacha latviešu valodas vārdnīca. Red., papild., turpinājis J. Endzelīns. T. I–IV. Rīgā, 1923–32. MG — Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre … von Christian Gottlieb Mielcke … Königsberg, 1800. MLLG — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. T. I–VI. Heidelberg, 1883–1912. MLLVG — LPSR ZA Valodas un literatūras institūts. Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. T. I–II. Rīgā, 1959–62. MT LĮ — S. Vaišnoro lietuviška įžanga knygoje: Margarita Theologica … perguldita per Simona Waischnora warnischki … Karaliaucziue … 1600. MT(PM) — Ape popieszischkaie missche. Išleista kartu su MT. 60 OsG – Neue Littauische Grammatik ans Licht gestellt von Gotfried Ostermeyer… Königsberg, 1791. R – Ph. Ruhig. Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik. Königsberg, 1747. RB – L. J. Rhesa. Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rásżtas… ketwirta Kartą išspáustas. Tilžėje 1824. RP – Świętych słów ásprav Pańskich… Kroyniká albo Postillá… 1556 (M. Réjaus „Postilė“, cituojama iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos bibliotekoje esančio defektuoto egzemplioriaus). SC – Compendium Grammaticae Lithvanicae Theophili Schultzen… Regiomonti… 1673. ST – Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII amžiuje. Paruošė Jurgis Lebedys. Vilnius, 1956. Supr – Супрасльская рукопись. Памятники старославянского языка. Т. II. I. Изд. С. Северьянова. Санктпетербург, 1904. VE – Enchiridion… per Baltramieju Willentha… Ischspaustas Karalauczui… 1579. VEE – Euangelias bei Epistolas… perguldıtas… per Baltramieju Willenta… Ischspaustas Karalauczui… 1579. W₂ – Postilla Catholicka mnieysza… Przez D. Jakuba Wuyka… w Poznaniu… 1582 (antrasis leidimas). W – Postilla… Przez D. Jakoba Wuyka… w Krakowie… 1617 (Šeštasis leidimas). Zogr – Codex glagoliticus olim Zographensis nunc Petropolitanus… edidit V. Jagić. Berolini, 1879. LITERATŪRA Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. — „Vilniaus valst. pedagoginio instituto mokslo darbai. Lietuvių kalba ir literatūra“, 1959, t. VIII, p. 107—141. Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1962, t. V, p. 3—146. T. p. Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė-predikatyvinė vartosena. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. VII). V., 1964, p. 47—79. T. p. Galininkas su dalyviu XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose (paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis). — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XI). V., 1969, p. 41—56. T. p. Dėl lietuvių kalbos netiesioginės nuosakos (modus relativus). — In: Donum Balticum to Prof. Chr. S. Stang. Stockholm, 1970, p. 6—13. T. p. Lietuvių kalbos galininko su dalyviu poziciniai modeliai. — Kn.: Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XIV). V., 1973, p. 169—182. T. p. Galininko su dalyviu (accusativus cum participio) struktūra ir vartosena senojoje lietuvių kalboje. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 195—275. T. p. Zur Entwicklung der Partizipialkonstruktionen mit obliquen Kasus im Litauischen. — „Zeitschrift für Slawistik“, 1974 (a), Bd. XIX, Hf. 2. S. 241—251. T. p. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Kn.: Lietuvių kalbos arealinės lingvistikos klausimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVII. V., 1977, p. 7—54. Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. Barnet V. Vývoj systému participií aktivních v ruštině. Praha, 1965. Bauer J. Staročeská věta a staročeské souvětí na základě srovnávacím. — In: K historicko-srovnávacímu studiu slovanských jazyků. Praha, 1958, s. 108—123. T. p. Syntactica slavica. Brno, 1972. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd. II. Die Wortklassen und Wortformen. Heidelberg, 1924. Benveniste E. La phrase nominale. — „Bulletin de la Société de Linguistique de Paris“, 1950, t. XLVI, f. 1., p. 19—36. T. p. „Être“ et „avoir“ dans leur fonctions linguistiques. — Bulletin de la Société de linguistique de Paris“, 1960, t. XLI, f. 1. Bernadišienė P. Sangražinių veiksmažodžių reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. Kand. dis. rankr. V., 1961. Bezzenberger A. Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache. Göttingen, 1877. Bielenstein A. Lettische Grammatik. Mitau, 1863. Borrow T. The Sanskrit Language. London, 1959. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1904. T. p. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1906, Bd. II, T. 1; 1911, Bd. II, T. 2; 1916, Bd. II, T. 3. T. p. Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen. Berlin-Leipzig, 1925. Brugmann K., Thumb A. Griechische Grammatik. München, 1913. 61 Buch T. Die reflexive Konstruktion der Verba im Gotischen. — „Kwartalnik Neofilologiczny“, 1958, V, 4, S. 335–345. Būga K. Rinktiniai raštai. T. II. Sud. Z. Zinkevičius. V., 1959. Bukšs M., Placinskis J. Latgaļu volūdas gramatika un pareizraksteibas vōrdneica. München, 1973. Cappeler C. Sanskrit-Wörterbuch. Neudruck. Berlin, 1955. Chantraine P. Grammaire homérique. T. 2. Syntaxe. Paris, 1953. Chomsky N. Aspects of the Theory of Syntax. Massachusetts, 1965. Delbrück B. Altindische Syntax. Halle, 1888. T. p. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. I. Strassburg, 1893; Bd. II. Strassburg, 1897; Bd. III. Strassburg, 1900. Dvořák E. Vývoj prechodníkových konštrukcií ve starší češtině. Praha, 1970. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelīns J. Par latviešu valodas refleksīvām formām. Rakstu krājums, Rīgā, 1901, lpp. 13–22. T.p. [Rec.:] B. K. Поржезинский. Возвратная форма глаголов в литовском и латышском языках. Москва, 1903. — „Известия Императорской Академии Наук по отделению русского языка и словесности“, 1904, т. IX, ч. 2, с. 376–388. T. p. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943. T. p. Altpreussische Grammatik. Riga, 1944. T. p. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. T. p. Darbu izlase. T. I. Rīgā, 1971. Erhart A. Studien zur indogermanischen Morphologie. Brno, 1970. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals of Linguistic Theory. New York, Chicago etc., 1968, p. 1–88. Forssman Th. Die Übertragung der griechischen Partizipialkonstruktionen in dem Ostromir-schen Evangelium. Strassburg, 1877–8. Fraenkel E. Der prädikative Instrumental im Slavischen und Baltischen und seine syntaktischen Grundlagen. — „Archiv für slavische Philologie“, 1926, S. 77–117. T. p. Syntax der litauischen Kasus. K., 1928. T. p. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598. Göttingen, 1947. T. p. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Bd. I. Göttingen, 1962. Friedrich J. Hethitisches Wörterbuch. Heidelberg, 1952. Gebauer J. Historická mluvnice jazyka českého. T. IV. Skladba. Praha, 1929. Girdenis A., Žulys V. [Rec.:] J. Kazlauskas. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. — „Baltistica“, 1972, t. VIII (2), p. 193–202. Harris Z. S. Co-occurrence and Transformation in Linguistic Structure. — In: The Structure of Language. Englewood Cliffs—New Jersey, 1964, p. 155–210. Hatcher A. Reflexive Verbs. Latin, Old French, Modern French. Baltimore—London, 1942. Havers W. Untersuchungen zur Kasussyntax der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1911. Havránek B. Genera verbí v slovanských jazycích. T. I. Praha, 1928. T. p. Žodis diskusijoje. — In: Otázky slovanské syntaxe. T. II. Brno, 1968, S. 409–411. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926. Hermodsson L. Reflexive und intransitive Verba im älteren Westgermanischen. Uppsala, 1952. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. VI. Syntax. T. I. Heidelberg, 1934. Hofmann J. B. Syntaktische Gliederungsverschiebungen im Lateinischen infolge Erstarrung ursprünglich appositioneller Verhältnisse. — „Indogermanische Forschungen“, 1924, Bd. XLII, S. 75–87. Homeras. Iliada. Vertė J. Ralys ir kt. Red. A. Dambrauskas. V., 1962. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. I. Sudarė J. Palionis. V., 1957. Jagić V. Beiträge zur slavischen Syntax. — „Denkschriften der Akademie der Wissenschaften. Philos. — historische Klasse“, 1900, Bd. XLVI. Jakulienė A. Apie lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių funkcijas. — „Baltistica“, 1967, t. III (2), p. 185–200. T. p. Lietuvių ir kitų baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių istorija. Filol. kand. disert. rankraštis. V., 1968. T. p. Prūsų kalbos sangrąžiniai veiksmažodžiai. — „Baltistica“, 1969, t. V(1), p. 37–42. T. p. Dėl wisęsi tur ischpazinti. — „Baltistica“, 1969(a), t. V(2), p. 197–8. Kahn Ch. The Verb “be” in Ancient Greek. — “Foundations of Language”. Suppl. ser. 16. The Verb “be” and Its Synonyms. Philosophical and Grammatical Studies, V. 6. Dordrecht—Boston, 1973. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. Kronasser H. Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg, 1956. Kropaczek S. Zwrot accusativus cum infinitivo w języku polskim. — „Prace Filologiczne“, 1928, t. XII, s. 424–93. Křižková H. Adverbiální determinace slovesná a větný vzorec. — In: Otázky slovanské syntaxe, z. II. Brno, 1968, s. 103–109. Kühner R. Ausführliche Grammatik der griechischen Sprache. Bd. II. T. I. Hannover, 1870. 62 Kühner R. Stegmann C. Ausführliche Grammatik der lateinischen Sprache. Bd. II. T. 1. Hannover, 1912. Kuryłowicz J. Les désinences moyennes de l’indo-européen et du hittite. — „Bulletin de la Société de linguistique de Paris“, 1932, t. XXX, p. 1—4. T. p. The Inflectional Categories of Indo-European. Heidelberg, 1964. Lehmann W. P. Converging Theories in Linguistics. — “Language“, 1972, V. 48, No 2, p. 266—75. T. p. Contemporary Linguistics and Indo-European Studies. — In: “Publications of the Modern Language Association“, 1972(a), V. 87, p. 976—993. T. p. A Structural Principle of Language and its Implications. — “Language“, 1973, V. 49, p. 47—66. T. p. Proto-Indo-European Syntax. Austin—London, 1974. MacDonell A. A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. Mažiulis V. Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1959, t. II, p. 5—16. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1966. Meillet A. La phrase nominale en indo-européen. — „Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1906—1908, t. XIV, f. 1, p. 1—26. T. p. Introduction à l’étude comparative des langues indoeuropéennes. Paris, 1934. Meillet A., Vendryes J. Traité de grammaire comparée des langues classiques. Paris, 1952. Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. IV. Syntax. Wien, 1874. Miller G. On the History of Infinitive Complementation in Latin and Greek. — „The Journal of Indo-European Studies“, 1974, V. 2, No 3, p. 222—245. Müller D. Studies in Modern English Syntax. Two Aspects of Synthesis. Winterthur, 1957. Oertel H. The Syntax of Cases in the Narrative and Descriptive Prose of the Brāhmanas. V. I. The Disjunct Use of Cases. Heidelberg, 1926. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. III. Nauka o formach. Warszawa, 1956. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Pedersen H. Hittitisch und die anderen indoeuropäischen Sprachen. Köbenhavn, 1938. Perlmutter D. M. Deep and Surface Structure Constraints in Syntax. New York, 1971. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bd. I. Bern—München, 1959. Reichelt H. Aw estisches Elementarbuch. Heidelberg, 1909. Renou L. Études de grammaire sanscrite. T. I. Paris, 1936. T. p. Grammaire de la langue védique. Lyon—Paris, 1952. T. p. Remarques générales sur la phrase védique. — In: Symbolae linguisticae in honorem G. Kuryłowicz. Wrocław—Warszawa—Kraków, 1965, p. 230—234. Rosenbaum P. S. The Grammar of English Predicate Complement Constructions. Cambridge, Mass., 1967. Rosenkranz B. Die hethitische ḫi — Konjugation und das idg. Perfekt. — „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn“, 1958, Bd. LXXV. Ross J. R. Gapping and the Order of Constituents. — In: Progress in Linguistics. Ed. M. Bierwisch, K. E. Heidolph. The Hague—Paris, 1970, p. 249—259. Růžička R. Das syntaktische System der altslavischen Partizipien und sein Verhältnis zum Griechischen. Berlin, 1963. T. p. Studien zur Theorie der russischen Syntax. Berlin, 1966. Safarewicz J. Wpływ łaciński na system gramatyczny polszczyzny. — In: Symbolae Polonicae in honorem St. Jodłowski. Wrocław, 1972, s. 145—150. Schmalz J. H., Hofmann J. B. Syntax und Stilistik. — In: Stolz-Schmalz. Lateinische Grammatik. München, 1928, S. 345—850. Schmidts P. Glūka bībeles valoda. — „Rakstu krājums“, 1908, s. XIV, lpp. 21—100. Schwartz A. Derivative Functions in Syntax. — “Language“, 1968, V. XLIV, p. 747—783. Schwyzer E. Griechische Grammatik. Bd. I. München, 1938. Schwyzer E., Debrunner A. Griechische Grammatik. Bd. II. Syntax und syntaktische Stilistik. München, 1950, 1975. Senn A. Zu den litauischen Zahlwörtern für 11—19. — „Studi Baltici“, V. Roma, 1935—1936. Sirtautas V. Konstrukcijų duodasi įkikiamas, laukia pavežamas ir pan. sandara bei vartosena. — „Kalbos kultūra“, 1965, sąs. 9, p. 27—32. T. p. Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Kand. disert. rankraštis. V., VVU bibl., 1968. Skardžius P. Daukšos akcentologija. K., 1935. Sližienė N. Apie sudurtines pradėtines veiksmažodžių formas. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1961, t. IV, p. 67—72. Speyer J. S. Sanskrit Syntax. Leyden, 1886. T. p. Vedische und Sanskrit-Syntax. Strassburg, 1896. Stahl J. M. Kritisch-historische Syntax des griechischen Verbums der klassischen Zeit. Heidelberg, 1907. Stang Chr. S. Perfektum und Medium. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1932, t. VI, p. 29—39. 63 T. p. Das slavische und baltische Verbum. Oslo, 1942. T. p. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo—Bergen—Tromsö, 1966. Tangl E. Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altitaluischen. Weimar, 1928. Tesnière L. Éléments de syntaxe structurale. Paris, 1959. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Göttingen, 1910. Trávníček F. Historická mluvnice česká. T. III. Skladba. Praha, 1956. Valeckienė A. Predikatyvinis pažyminys kaip atskira sakinio dalis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. IX, 1967, p. 97—116. Večerka R. Syntax aktivnich participiů v staroslověnštině. Praha, 1961. Vennemann Th. Topics, Subjects, and Word Order: from SXV to SVX via TVX. — In: Historical Linguistics. V. I. Ed. J. M. Anderson, C. Jones. Amsterdam — Oxford etc., 1974, p. 339—376. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1960, t. III, p. 61—77. T. p. Dėl vienos Lazdynų Pelėdos raštų kalbos smulkmenos. — „Kalbos kultūra“, 1965, sąs. 8, p. 17. T. p. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. V., 1976. T. p. „[P]+[s]+V+s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose. — Kn.: Gramatinės kategorijos ir jų raida („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVIII). V., 1978, p. 171—175. Vondrák W. Vergleichende slavische Grammatik. Bd. II. Formenlehre und Syntax. Göttingen, 1928. T. p. Altkirchenslavische Grammatik. Berlin, 1912. Wackernagel J. Vorlesungen über Syntax mit besonderer Berücksichtigung von Griechisch, Lateinisch und Deutsch. Bd. I. Basel, 1926; Bd. II. Basel, 1928. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. Bd. III. T. 1, Göttingen, 1929; Bd. III. T. 2. Göttingen, 1930. Watkins C. Preliminaries to a Historical and Comparative Reconstruction of the Syntax of the Old Irish Verb. — „Celtica“, 1963, V. VII, p. 1—49. T. p. Preliminaries to the Reconstruction of Indo-European Sentence Structure. — In: Proceedings of the IX International Congress of Linguists. London—the Hague—Paris, 1964, p. 1035—1042. T. p. Indogermanische Grammatik. Bd. 3. Formenlehre. T. 1. Geschichte der indogermanischen Verbalflexion. Heidelberg, 1969. Wegner A. Noun Phrase Analysis of the Infinitive Complement Sentences. — „Studia Anglica Posnaniensia“, 1975, V. 6, No 1—2, p. 91—106. Whitney W. D. A Sanskrit Grammar. Leipzig, 1889. Willmanns W. Deutsche Grammatik Gotisch, Alt-, Mittel-, und Neuhochdeutsch. Bd. III. T. 2. Strassburg, 1909. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. T. p. Lietuvių dialektologija. V., 1966. T. p. Dėl K. Sirvydo „Punktų sakymų“ genezės ir kalbos. — „Baltistica“, 1971, t. VII(2), p. 153—168. T. p. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. — „Baltistica“, 1972, t. VIII(1), p. 79—100. T. p. S. M. Slavčinskio giesmyno (1646 m.) kalba. — Kn.: Gramatinės formos ir jų vartosena. V., 1974, p. 135—170. Zubatý J. [Rec.:] Поржезинский В. К. К истории форм спряжения в балтийских языках. М., 1901; Возвратная форма глагола в литовском и латышском языках. М., 1903. — „Indogermanische Forschungen“, 1904, Bd. XVI, S. 50—64. T. p. Studie a články. T. II. Praha, 1954. Балли Ш. Общая лингвистика и вопросы французского языка. М., 1955. Бархударов Л. С. К вопросу о поверхностной и глубинной структуре предложения. — „Вопросы языкознания“, 1973, № 3, с. 50—61. Бенвенист Э. Общая лингвистика. Ред. Ю. С. Степанов. М., 1974. Борковский В. И., Кузнецов П. С. Историческая грамматика русского языка. М., 1965. Вайан А. Руководство по старославянскому языку. М., 1952. Гавранек Б. Залог (genus verbi) в старославянском языке. — В сб.: Исследования по синтаксису старославянского языка. Прага, 1963, с. 15—100. Гухман М. М. Готский язык. М., 1958. Ее же. Развитие залоговых противопоставлений в германских языках. М., 1964. Десницкая А. В. Из истории развития категории глагольной переходности. — В сб.: Памяти акад. Л. В. Щербы. Л., 1951, с. 136—144. Дунаевская И. М. Язык хеттских иероглифов. М., 1969. Дынникова Н. Н. и др. Народная латынь. М., 1975. Иванов Вяч. Вс. Хеттский язык. М., 1963. Его же. Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы. М., 1965. 64 Его же. Реконструкция общебалтийских синтаксических структур. — В сб.: Балто-славянские исследования. М., 1974. Костов Н. Българска граматика. София, 1939. Кузьмина И. Б., Немченко Е. В. Синтаксис причастных форм в русских говорах. М., 1971. Ломтев Т. П. Очерки по историческому синтаксису русского языка. М., 1956. Сравнительная грамматика германских языков. Под ред. Э. А. Макаева. Т. IV. М., 1966. Марван И. О некоторых предикативных функциях литовского причастия. — „Kalbotyra“, 1962, t. IV, p. 33—42. Его же. К вопросу о лингво-географическом положении балто-славянских языков. — „Baltistica“, 1969, t. V(1), p. 17—20. Мейе А. Общеславянский язык. М., 1951. Мельничук О. С. Розвиток структури слов’янського речення. Київ, 1966. Непокупный А. П. Ареальные аспекты балто-славянских отношений. М., 1964. Овсянико-Куликовский Н. Д. Синтаксические наблюдения. — „Журнал министерства народного просвещения“, 1898, т. 317, с. 1—47. Перельмутер И. А. Об оппозиции „переходность-непереходность“ в системе индоевропейского глагола. — „Вопросы языкознания“, 1974, № 3, с. 70—81. Пизани В. Общее и индоевропейское языкознание. — В кн.: Общее и индоевропейское языкознание. Ред. В. А. Звегинцев. М., 1956, с. 83—199. Поржезинский В. К. Возвратная форма глаголов в литовском и латышском языках. М., 1903. Потебня А. А. Из записок по русской грамматике. Т. I—II. М., 1958. Опыты историко-типологического исследования иранских языков. Т. I—II. М., 1975. Авт.: В. С. Расторгуева (отв. ред.), Д. И. Эдельман и др. Рожновская М. Г. Синтаксис прилагательного в болгарском литературном языке. М., 1970. Савченко А. Н. Происхождение среднего залога в индоевропейском языке. Ростов-на-Дону, 1960. Его же. Категория среднего залога в индоевропейском языке. Автореф. докт. дис. Л., 1960(а). Его же. Сравнительная грамматика индоевропейских языков. М., 1974. Соболевский С. И. Древне-греческий язык. М., 1948. Спиринская Я. А. Очерк русского исторического синтаксиса. Киев, 1960. Сравнительно-исторический синтаксис восточнославянских языков. Члены предложения. Под. ред. В. И. Борковского. М., 1968. Стеблин-Каменский М. И. История скандинавских языков. М.—Л., 1953. Его же. Грамматика норвежского языка. М.—Л., 1957. Степанов Ю. С. Принципы и методы современной лингвистики. М., 1975. Его же. Об исторической зависимости между балтийской категорией переходности—непереходности и славянской категорией глагольных видов. — Kn.: III Sajungine baltų kalbotyros konferencija. Pranešimų tezės (III Всесоюзная конференция по балтийскому языкознанию. Тезисы докладов). V., 1975(а). Топоров В. Н. К вопросу об эволюции славянского и балтийского глагола. — „Вопросы славянского языкознания“, 1961, т. V, с. 35—70. Фридрих И. Краткая грамматика хеттского языка. М., 1952. Чейф У. Л. Значение и структура языка. М., 1975. Шерцль В. И. Синтаксис древнеиндийского языка. Харьков, 1883. Якулене А. История возвратных глаголов в литовском и в других балтийских языках. Автореф. канд. дис. Вильнюс, 1968. В. АМБРАЗАС СТРУКТУРА И РАЗВИТИЕ ИМЕНИТЕЛЬНОГО С ПРИЧАСТИЕМ (NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO) В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Резюме Конструкцию именительного с причастием (в дальнейшем — ИП) образуют глаголы физического или умственного восприятия (в том числе и мышления), информации и эмоционального состояния (напр., tėvas jautėsi sergas), а со страдательными причастиями настоящего времени — также глаголы, выражающие волеизъявление, усилие, просьбу или привычку (norėti, leistis, duotis, laukti(s), įprasti, apsimesti и под.). Причастие в этой конструкции имеет двойную синтаксическую связь (с именем и с глаголом) и занимает позицию пропозитивного объекта с изъяснительным (экспликативным) значением. На основании статистического анализа конструкции с ИП, извлеченных путем полного выбора из древнелитовских памятников, установлено, что ареал распространения ИП в XVI—XVII вв. примерно соответствовал теперешнему, однако охватывал также часть 5. Gramatinės kategorijos ir jų raida 65 восточно-аукштайтских диалектов, где ИП после возвратных глаголов в настоящее время уже не употребляется. Сопоставление переводных текстов с латинскими, немецкими и польскими оригиналами показало, что ИП в древнелитовской письменности не зависит от влияния других языков. Использование переводчиками иноязычных оригиналов препятствовало проникновению этого оборота в переводы, поэтому статистические данные по памятникам XVI—XVII вв., приведенные в таблицах 1 и 2, только частично отражают его широкое употребление в живой речи этого периода. Для структуры ИП в XVI—XVII вв. характерно преобладание возвратных форм глаголов (около 90% всех примеров), особенно regētis, tikėtis, sakytis, žinotis, и широкое употребление оборотов с причастными связками от глагола būti. Господствующий порядок членов конструкции имя — глагол — причастие основан на позиционной модели SVO, характерном для литовского языка исторического периода, однако в ИП обнаружены также реликты более древнего порядка SOV. Синтаксическая структура, морфологическое оформление главных членов, а во многих случаях и лексический состав ИП в литовском и латышском языках совпадают. Латышская конструкция отличается только некоторыми инновациями, связанными с более широким распространением несклоняемых форм причастий. Следы употребления ИП обнаружены и в древнерусских памятниках. Путем синтаксической реконструкции в работе установлено, что в основу ИП легли номинативные конструкции предикативного атрибута (адъюнкта) со статичными глаголами, которые противопоставлялись аккузативным конструкциям с активными глаголами. На этом древнем противопоставлении основана более поздняя корреляция ИП и ВП. В конструкциях с фазовыми глаголами (liauti, baigti, nustoti и под.) и глаголами эмоционального состояния причастия первоначально выполняли функцию второстепенного именного предиката. ИП с глаголами восприятия и информации образовались из предложений с относительно самостоятельными именными предикатами, которые только позже вступили в тесное синтаксическое единство с глаголом. Дальнейшее развитие ИП связано с возникновением возвратных форм глагола путем присоединения энклитической формы возвратного местоимения si к глагольной основе. Превратившись в морфологический формант, обозначающий ограничение действия сферой субъекта, возвратная частица стала прилагаться ко многим интранзитивным глаголам. Однако в древнелитовских памятниках еще сохранились некоторые реликты употребления местоимения si со значением аккузатива, в том числе в конструкциях ВП (напр., nesitikė-ket wissado geo... turresenczius BrP). После того, как энклитическая форма местоимения в ВП окончательно потеряла падежное значение, аккузативы причастий были заменены номинативами по аналогии с древними конструкциями ИП. Это способствовало распространению возвратных форм глагола в ИП и образованию оппозиции ИП с безвозвратными глаголами: ВП с транзитивными глаголами, особенно характерной для языка древнелитовских памятников. Сравнение со славянскими языками выявляет общую генетическую основу ИП и указывает на параллелизм раннего развития этой конструкции. ИП литовского языка соответствует старославянскому, древнерусскому и старочешскому обороту по своему месту в синтаксической системе (прежде всего — по отношению к ВП), по синтаксической структуре, а в большинстве случаев — и по ее морфологической реализации. В период письменной традиции вследствие сужения сферы применения ВП оппозиция ВП : ИП стала ослабевать, и функциональная нагрузка возвратной частицы в ИП уменьшилась. В связи с этим ИП с невозвратными формами глаголов стали опять более продуктивными. V. AMBRAZAS THE STRUCTURE AND DEVELOPMENT OF NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO IN LITHUANIAN Summary The Nominativus cum participio construction (NP) is formed with verbs of physical and mental perception (including verbs of thinking), verbs of information and emotional state (e. g. tėvas jautėsi sergąs), and in case of passive participles — also with verbs expressing will, effort, request, and habit (e. g. norėti, leistis, duotis, laukti(s), apsiskęsti). The participle in the said construction is subjected to a double linking (it is linked with both the noun and the verb); it takes the position of a prepositional object with an explicative meaning. On the basis of a statistical analysis of the NP constructions drawn from old Lithuanian writings, it has been found that the area of the distribution of NP in the 16th—17th centuries roughly corresponded to the present area, but it also covered part of East Lithuanian dialects where NP is at present no longer used after reflexive verbs. 66 The comparison of translations with their Latin, German and Polish originals has shown the NP of old Lithuanian writings to be independent of the influence of other languages. The foreign originals only hampered the use of the construction in translations. In view of this, the statistical data as presented in tables 1, 2 only partially reflect wide use of NP in the colloquial Lithuanian of that period. The notable feature about the structure of the 16th–17th century NP is the considerable predominance of reflexive verbs (they make up about 90% of the examples) – notably regėtis, tikėtis, sakytis, žinotis – as well as the wide use of constructions with participial copulas derived from the verb būti. The dominating order of the constituents in the construction noun—verb—participle is based on the positional pattern SVO, which is characteristic of the Lithuanian language of the historical period. Relics of SOV pattern relating to a much earlier period were also found in the construction. The syntactic structure, the morphological expression of the main constituents and in many cases the lexical structure of NP coincide in Lithuanian and Latvian. The Latvian NP differs from its Lithuanian counterpart only in certain innovations arising from the wider distribution of indeclinable participial forms. The use of NP can also be traced in Old Prussian texts. Applying the method of syntactic reconstruction, we found NP to have been based on predicative adjunct nominative constructions with statative verbs which were opposed to accusative constructions with active verbs. This ancient opposition serves as the basis of a much later correlation of NP and AP (i. e. accusative with the participle). In constructions with phase verbs (liauti, baigti, nustoti, etc.) and with verbs of emotional state, participles originally performed the function of a secondary predicate. NP used with verbs of perception and information resulted from relatively independent sentences with nominal predicates which only later formed close syntactic units with the verb. The subsequent development of NP is connected with the appearance of reflexive verbs resulting from the addition of the enclitic form of the reflexive pronoun si to the verb forms. Having turned into a morphological element marking the restriction of the action to the sphere of the subject, the reflexive particle came to be used with many intransitive verbs. In old Lithuanian writings, however, we can still find relics of the pronoun si with an accusative meaning; such relics can also be found in AP (e. g. nessitikėkem wissad gero... turesenczius BrP). After the enclitic form of the pronoun in AP finally lost its case meaning, the accusatives of the participle were replaced by nominatives by analogy with the old NP constructions. This favoured the distribution of reflexive verb-forms in NP as well as the formation of the opposition NP with reflexive intransitive verbs : AP with non-reflexive transitive verbs, which is characteristic of old Lithuanian writings in particular. Comparison with Slavic languages reveals a common genetic basis of NP and points to a parallelism of the early development of the construction. The Lithuanian NP corresponds to Old Slavic, Old Russian and Old Czech NP constructions according to its place in the syntactic system (above all according to its relationship to AP), according to its syntactic structure, and in most cases according to its morphological realization. Owing to the narrowing of the use of AP during the period of the written tradition, the opposition AP : NP grew weaker, and the functional load of the reflexive particle decreased. As a result, NP with non-reflexive forms of the verb became more productive again. 5*