Galūninė terminų daryba

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Stasys KEINYS GALŪNINĖ TERMINŲ DARYBA Išvestinių lietuviškų terminų daiktavardžių tarpe nemažą būrį sudaro galūnių vediniai. Galūnių vediniais yra laikomi tokie žodžiai, kurių galūnės, kaip pagrindinė kait ybos priemonė, kartu turi ir žodžių darybos funkciją. Taigi galūninės darybos žodžiu galima laikyti tik tokį žodį, kuris darybos ryšiais yra susijęs su kitu lietuvių kalboje vartojamu žodžiu, vadinamu pamatiniu žodžiu. Terminų tvarkytojui ne kalkininkui tai pravartu įsidėmėti, nes, netiksliai supratus šio žodžio darybos būdo esmę, galūninei vedybai kartais visai nepagrįstai priskiriamas, pavyzdžiui, ir tarptautinių terminų aplietuvinimas, t. y. lietuviškos galūnės pridėjimas. Žodžių skolinimasis bei jų priderinimas prie pasiskolinusios kalbos gramatinės sistemos yra visai kitos rūšies reiškinys, negu žodžių daryba. Tai du skirtingi kalbos žodyno plėtojimo keliai. Žodžių daryba su galūnėmis ir kilmės, ir vedinių darybinės reikšmės bei formos (pamatinių žodžių pobūdžio ir vedinių santykio su tais žodžiais) atžvilgiu yra artimai susijusi su priesagine daryba. Dėl to galūnių vediniai gali būti skirstomi taip pat, kaip ir priesagų vediniai. Čia sinchroniškai nagrinėjami galūninės darybos terminai daiktavardžiai, surinkti iš teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, literatūros, botanikos, ekonomikos bei skaičiavimo technikos terminų žodynų, kuriuos yra peržiūrėjusi respublikos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisija1. Tyrimo objektą sudaro 801 galūnės vedinys (dalis vedinių yra vartojami ne vienos srities terminologijoje, dėl to pateikti dviejuose ar net keliuose žodynuose, pavyzdžiui, nuogrūva GŽ, MŽ ir ŠŽ2, tačiau čia jie skaičiuoti kaip vienas vedinys). Galūnių vediniai pagal darybinę reikšmę bei pamatinių žodžių pobūdį skirstomi taip (darybos būriai čia išdėstyti pagal vedinių skaičių): A. Veiksmažodžių vediniai: veiksmo rezultato pavadinimai, veiksmų pavadinimai, įrankių pavadinimai, vietų pavadinimai, veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai; B. Vardažodžių vediniai: vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, ypatybių pavadinimai. Galūnių darybos terminų daiktavardžių pasiskirstymas žodynuose pateikiamas 1 lentelėje. Terminai daiktavardžiai su galūnėmis dažniausiai vedami iš veiksmažodžių (nagrinėjamose srityse 727 vediniai, arba 90,8% visų galūninės darybos terminų). Tai atitinka aiškiai pastebimą galūnių darybos daiktavardžių polinkį apskritai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. V. Urbutis, pirmasis plačiai išnagrinėjęs dabartinės kalbos daiktavardžių darybą su galūnėmis, remdamasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (V., 1954) pavyzdžiais (ten jų yra netoli trijų tūkstančių), nustatė, kad daugiau kaip keturi penktadaliai šios rūšies vedinių yra susikurti iš veiksmažodžių 1 Terminai atrinkti ir pateikiami taip pat, kaip anksčiau paskelbtame autoriaus darbe „Priesaginė lietuviškų terminų daryba“. — Kn.: Lietuvių terminologija. V. 1975, p. 7—8. 2 Žr. sutrumpinimų sąrašą. 155 1 lentelė Darybos būrys | Terminų žodynas | ATŽ | BŽ | ChŽ | EŽ | FŽ | GŽ | LŽ | MŽ | STŽ | SŽ | TŽ | Iš viso skirtingų vedinių Veiksmo rezultato pavadinimai | 66 | 20 | 33 | 59 | 14 | 89 | 34 | 74 | 66 | 35 | 44 | 343 Veiksmų pavadinimai | — | 15 | 14 | 77 | 20 | 58 | 18 | 38 | 84 | 34 | 71 | 253 Įrankių pavadinimai | — | 8 | 4 | 1 | 4 | 6 | — | 15 | 30 | 17 | 4 | 63 Vietų pavadinimai | — | 2 | — | 1 | — | 21 | — | 22 | 3 | 10 | — | 49 Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai | 3 | 6 | 9 | 2 | 2 | 20 | 1 | 5 | 5 | 8 | — | 45 Ypatybių pavadinimai | — | 1 | 1 | 9 | 9 | 13 | 2 | 9 | 14 | 4 | 2 | 29 Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai | — | 2 | 3 | 1 | 1 | 4 | — | 2 | — | 7 | 1 | 19 Iš viso skirtingų vedinių | 801 [Urbutis V., 1961, 57]. Itin būdinga su galūnėmis daryti veiksmo rezultato pavadinimus (nagrinėjamuose pavyzdžiuose 42,8% visų ir 47,2% veiksmažodinių galūnių vedinių). Šiuo polinkiu galūnių vedinių daryba labai aiškiai skiriasi nuo terminų darybos su priesagomis, kur didžiausią būrį sudaro veiksmų pavadinimai. Ir apskritai nagrinėjamuose terminų žodynuose veiksmo rezultato pavadinimų, padarytų su galūnėmis, yra gerokai daugiau, negu priesaginių (iš viso yra 567 su priesagomis ir galūnėmis išvesti veiksmo rezultato pavadinimai, trys penktadaliai jų yra galūnių vediniai). Taip pat ir šiuo atžvilgiu terminų ir apskritai dabartinės lietuvių kalbos veiksmo rezultato pavadinimų daryba su galūnėmis gražiai sutinka.3 Galūnės gana populiarios yra ir veiksmų pavadinimų vedyboje (31,6% visų ir 34,8% veiksmažodinių galūnių vedinių), tačiau nuo priesagų jos vis dėlto labai smarkiai atsilieka (iš viso darbo objektą sudarančiuose žodynuose yra 2845 veiksmų pavadinimų būriui priklausantys vediniai, o galūnių vediniai jų tarpe sudaro tik 8,9%). Kitų darybos būrių vedinių su galūnėmis padaryta žymiai mažiau. Menkai galūnėmis tesiremiama, darantis terminus iš vardažodžių (paprastai būdvardžių bei daiktavardžių). 3 V. Urbutis nustatė, kad dabartinėje kalboje su galūnėmis yra išvesta didesnė pusė veiksmo rezultato pavadinimų. Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. I, p. 368. 156 Su galūnėmis išvesti terminai paprastai būna aiškūs, tikslūs, visai atitinka bendruosius lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. Turint galvoje, kad galūnių vediniai yra trumpi (pamatinio žodžio ar darybos pamatu imamos jo formos nepailgina skiemenų skaičiumi), terminų daryboje jie itin parankūs. Mat, neretai pageidautina gero termino savybe laikomas trumpumas. Pavyzdžiui, žinomas rusų terminologas D. Lotė (1966, 30, 128) laikė, kad termino trumpumo reikia siekti taip pat, kaip ir tikslumo⁴. Šį reikalavimą jis taikė ne tik patiems terminams, bet ir jų darybos afiksams, pavyzdžiui, priesagoms [Лотте Д. С., 1971, 157]. Trumpumo atžvilgiu galūnių vediniai terminologijai tinka, galima sakyti, idealiai. Na, o atsimenant jų iš darybos gaunamos reikšmės atspalvius, galima teigti, kad kartu su priesagų vediniais galūnių darybos terminai sudaro darnų ansamblį. Šiame ansamblyje galūnių vediniai visu pajėgumu dar nepanaudojami. Taigi, kuriant bei tvarkant lietuviškąją įvairių mokslo bei technikos sričių terminiją, galūnių vediniais būtų galima ir net patartina daugiau remtis. Veiksmažodžių vediniai Veiksmo rezultato pavadinimai Beveik pusė visų iš veiksmažodžių padarytų galūnių vedinių, rastų nagrinėjimui imtuose terminų žodynuose, yra veiksmo rezultato pavadinimai, t. y. iš darybos kylanti jų reikšmė yra pamatiniu veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo padarinio žymėjimas, pvz.: išgauba „medžiagai džiūstant atsiradęs išsipūtimas“ ChŽ, sąmuša „audinio vda; per tankiu ataudų ruožas, susidaręs dėl audinio reguliatoriaus sutrikimo arba dėl per didelio metmenų veleno stabdymo“ ATŽ ir kt. Dalis šiam būriui priskiriamų vedinių (maždaug septintadalis) darybiškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmo objekto pavadinimai, pvz.: įmoka TŽ, perlaida TŽ ir kt. Ne vienas šio būrio vedinys potencialiai gali turėti abi — ir veiksmo rezultato, ir veiksmo objekto — reikšmes. Visų pirma dėl to veiksmo objekto pavadinimus ir nepatogu išskirti į atskirą darybos būrį. Dauguma (87%) veiksmo rezultato pavadinimų yra galūnių -a ir -as vediniai. Pati produktyviausia šio būrio tipą sudaro galūnė -a (dalis vedinių terminologijoje vartojami tik daugiskaitos formomis) — su šia galūne išvesta beveik du trečdaliai vedinių. Beveik penktadalis šio būrio vedinių yra padaryti su galūne -as. Galūnių -is (-ys) ir -ė tipai yra menkesnio darumo, o -ius bei -uo — visai nedarūs. -a (-os) Galūnė -a (daugiskaitinių vedinių -os), be abejo, yra pati aktyvioji dabartinės terminologijos (kaip ir apskritai dabartinės kalbos [Urbutis V., 1965, 378]) veiksmo rezultato pavadinimų darybos priemonė. Nagrinėjamuose terminų žodynuose su ja pateikta tiek pat terminų, kiek ir išvestų su visomis šio darybos būrio priesagomis, o pati daroji priesaginį darybos tipą (-inys) vedinių skaičiumi ji lenkia tris kartus. Imant daugiau šaltinių, šie duomenys, žinoma, gali kiek pakisti, tačiau, kaip rodo sugretinimas su anksčiau išvestais duomenimis iš mažesnio šaltinių skaičiaus [Keinys S., 1968, 191], bendras vaizdas iš esmės turėtų likti panašus. Daugiskaitiniai terminai (galūnė -os) sudaro kiek per penktadalį visų čia nagrinėjamų vedinių, pvz.: išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ, išrugos ChŽ, nuobiros EŽ, pajamos EŽ, TŽ, santaupos EŽ, TŽ ir kt. Apie 4% vedinių skirtingais terminais yra vartojami abu skaičiai, pvz.: išnaša „vandens išgraužtas griovys“ MŽ, сночка, подстрочное 4 Plg. dar: Terminologijos darbas (Pagrindai ir metodai). V., 1973, p. 11–12. 157 примечание LŽ, „сноска“ STŽ ir išnašos „tai, kas vandens išnešta, išplauta“ MŽ, GŽ, nuoplova (geol.) „смыв“. GŽ ir nuoplovos „gamybinės atliekos; plovimo, vėlimo bei dažymo metu nuo vilnonio audinio atsiskyręs pluoštas, surinktas nuo mašinų bei vonių dugno <…>“; сбой ATŽ, paruoša „заготовка; angl. blank; slab, bar“ STŽ ir paruošos „заготовки“ EŽ, sankaupa „скопление“ GŽ, „накопление; angl. accumulation; cumulation; filing, gathering, storage“ STŽ ir sankaupos „накопления“ EŽ ir kt. Retkarčiais tokio skyrimo atvejų pasitaiko netgi vienos srities terminijoje, pvz.: neprakarša „karšinio, sluoksnos arba verpalu yda; į pavienius plaušelius neišskirstyti vilnos kuokšteliai <…>“ ATŽ ir neprakaršos „audinio yda; trumpi, paligi sustorėjimai nuo ląstų siūlų, pagamintų iš blogai iškaršto pluošto“ ATŽ. Toks maksimalus vieno darbo tipo išnaudojimas vis dėlto nėra patogus (matyt, dėl to plačiau ir netaikomas) – daugiskaitoje dažniausiai čia turėtų susidaryti homonimai. Didžioji dauguma šio dariausio afikso vedinių yra veiksmo rezultato pavadinimai, pvz.: apybraiža „очерк“ LŽ, apybrėža „контур, очертание“ STŽ, aprankos „vilnos pluoštas, surenkamas avių kirpimo metu iš atitrūkusių nuo plako įvairios kokybės kuokštelių“ ATŽ, apsiuva „ручейник“ ŠŽ, atbrizga „sluoksnos yda; atspuręs, sudarkytas sluoksnos kraštas <…>“ ATŽ, atkarpa „отрезок“ LŽ, STŽ, ŠŽ, atlanka „atlenktas ir prie žemės prismeigtas stiebas (ar šaka), kuris vėliau sudaro šaknis ir išauga nauju augalu“ BŽ, atliekos „gamybos procese kartu su išvalomomis iš pluošto priemaišomis nubyrėjusi pagrindinė žaliava arba sugadinti pusgaminiai; daugumą jų po valymo arba kito apdirbimo galima panaudoti gamyboje“ ATŽ, „medžiagos, liekančios nuo gamybos“ ChŽ, EŽ, atplaiša „lapelio skiltis, kai lapelį suskaldo gilios ir smailios išpjovos“ BŽ, „отторженец“ GŽ (geol.), atžala „iš nupjauto medžio kelmo ar šaknų išaugęs antžeminis lapuotas ūglis, gavęs pradžią iš miegančiųjų ar pridėtinių pumpurų“ BŽ, graža „сдача“ EŽ, įduba „įdubimas, įdubusi vieta, duburys, dubuma“ MŽ, įgula „экипаж“ ŠŽ, įpjova „genėjimo peiliu vaismedžiui padaroma atitinkamo pavidalo žaizda (sodininkystėje); надрез“ BŽ, „надрезка; пропасть“ STŽ, „зарубка“ ŠŽ, įstaiga „учреждение, заведение“ EŽ, TŽ, išara „ariant lysvėmis, į abi puses išversta vaga“ MŽ, išdroža „kas išdrožta; vagelė lentoje suleistai su kita lenta“ MŽ, iškratos „tekstilės fabrikuose kratymo mašina išvalytos gamybinės atliekos, pvz., nuokaros iš pakulų karšimo mašinų, pabiręs vilnos atliekų valymo mašinų ir pan. <…>“ ATŽ, išnara „musmirių ir kai kurių kitų grybų apvalkalo liekana, kuri pasilieka prie koto pagrindo ir supa jį kaip kokia makštis“ BŽ, išspaudos „grūdų, sėklų liekanos, išspaudus aliejų“ ChŽ, išvarta „ветролом“ ŠŽ, įvalka „audinio, dažniausiai austo automatinėmis staklėmis, yda; šaudyk­lės neštas į žiotis pašalinis siūlas“ ATŽ, nepritampa „verpalų yda; už normalųjį siūlą kelis kartus storesnė ir žymiai mažesnio suk­rumo nedidelė siūlo atkarpa, atsiradusi dėl knatelio nepratempimo verpimo mašinos temptuvuose“ ATŽ, nuobrukos „supainiotas, labai spaliuotas pluoštas, gautas iš brukimo mašinos <…>“ ATŽ, nuogriuva „stačių šlaitų ar kalnų žemė, atskilusi ir nugriuvusi žemyn; griūtis“ MŽ, GŽ, ŠŽ, nuogulos „žemos rūšies vienalytė vilna, labai užteršta mėšlu ir šlapalu, nukirpta nuo gyvulio pasturgalio nugulėtų vietų“ ATŽ, „nusėdusios uolienos“ ChŽ, GŽ, „1. sausumoje iš nutekančio paviršinio vandens nusėdusios kietosios dalelės; 2. mineralinė masė, susidariusi vėjo pustymo arba ledyno poveikyje“ MŽ, nuovaryos „marginto arba spausdinto audinio yda; marginimo dažai išsilieję viena kryptimi už rašto kontūro ribų dėl garinimo drėgnuose garuose“ ATŽ, „nuo kristalų atskirtas negrynas tirpalas“ ChŽ, palaipa „gulsčiai orientuotas stiebo šoninis ūglis, kuriuo augalas vegetatyviškai dauginasi, pvz., šliaužiančiosios vaisginos (Ajuga reptans), baltosios smilgos (Agrostis stolonifera)“ BŽ, pamina „pluoštinės linų mynimo atliekos; vartojamos pakuloms gaminti“ ATŽ, persukos „verpalų yda; periodiški arba atsitiktiniai siūlo suplonėjimai su per dideliu suk­rumu, atsiradę dėl blogo temptuvų darbo“ ATŽ, prakrapa „audinio yda; skylutė, prakirpta audinyje, kai po kirpi-. 158 mo mašinos peiliais kartu su audiniu pateko mazgas, siūgalis, spurgas ir pan.“ ATŽ, priesaga „суффикс“ STŽ, sąnašos „vandens, vėjo suneštos nuosėdos“ ChŽ, „vandens, vėjo suneštos žemės“ MŽ, GŽ, sandauga „произведение, angl. product“ STŽ, santaupos „сбережения“ EŽ, TŽ, sąvelos „ydinga vilna, susivėlę vilnų gabalai, kurie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“ ATŽ, skalda „netaisyklingos formos akmens gabalai nuo 5 iki 150 mm dydžio (pagal GOST), gaunami skaldant didesnius akmenis arba susidarantys dūlėjant uolienoms“ MŽ, GŽ ir kt. Dalies vedinių ryškesnė yra veiksmo objekto reikšmė, pvz.: atmena „žr. atmintinė“ LŽ, atsargos „запасы; припасы; резервы“ EŽ, ikrova „paruoštas technologiniam procesui tam tikras mišinys“ ChŽ, įmoka „взнос“ EŽ, „платёж“ EŽ, „платеж, плата“ TŽ, išieška „взыскание“ EŽ, išmoka „выдача“ EŽ, kopa „дюна“ GŽ, paroda „выставка“ EŽ, perlaida „перевод“ TŽ. siunta „посылка“ EŽ, STŽ, „отгрузка“ EŽ, valda „владение“ EŽ, TŽ ir kt. Tačiau čia būtina pasakyti, kad nė vienu atveju veiksmo rezultato ir veiksmo objekto reikšmes išskirti yra sunkoka, nes tas pats vedinys gali žymėti ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, darbinės reikšmės atžvilgiu siunta gali būti ir „tai, kas siunčiama“, ir „tai, kas pasiųsta“, paskola — „tai, kas skolinama“ ir „tai, kas paskolinta“, grąža — „tai, kas grąžinama ar grąžintina“ ir „tai, kas grąžinta“ ir kt. Kai kurie vediniai darbyškai gali būti suvokiami ir kaip veiksmų pavadinimai (veiksmažodžių abstraktai). Tokie galėtų būti, pavyzdžiui, aptauka „натёк“ GŽ, atodanga „kurių nors uolienų išėjimas į paviršių, kur jos sąnašų nedengiamos“ MŽ, nuotrauka „matavimai žemėlapiams bei planams sudaryti“ MŽ (sinonimas nuotraukos darymas), užkamsa „upės užsikimšimas išžu“ MŽ ir kai kurie kiti. Galimas daiktas, kad dalies vedinių veiksmo rezultato reikšmė yra antrinė, ne darbinė, o susidariusi konkretėjant atskirų vedinių leksinei reikšmei (dėl tokio konkretėjimo dabartinėje kalboje ir jos terminologijoje yra būrelis veiksmų padarinius žyminčių netgi priesagos -imas, -ymas vedinių). Žiūrėti terminologinės vedinių reikšmės netikslu, nes savo individualiąją reikšmę jie gali būti įgiję ir nepriklausomai nuo darbo. Taigi galūnių vedinių klasifikavimas yra sudėtingesnis, negu priesaginių, juoba kad tos pačios galūnės yra vartojamos daugumoje darbo būrių. Galūnės -a veiksmo rezultato pavadinimai terminologijoje, kaip ir apskritai dabartinėje kalboje, dažniausiai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe remiančiųsi nepriešdėliniais veiksmažodžiais vedinių yra 2,6%). Šiuo darybos polinkiu smarkiai praplečiamas darybos pamatu einančių veiksmažodžių ratas — mat, šio būrio vedinius su priesagomis įprasčiau daryti iš priešdėlių neturinčių veiksmažodžių. Iš nagrinėjamų pavyzdžių daugiausia yra turinčių priešdėlius muo-, iš-, pa-, są- (sam-, san-) ir at-. Su kiekvienu tų priešdėlių yra ne mažiau kaip po 20 pavyzdžių, ir jie sudaro apie tris penktadalius visų nagrinėjamų veiksmo rezultato pavadinimų. Pamatinių veiksmažodžių priešdėliai ap-, į-, iš-, pa-, per- vedinyje išlieka nepakitę. Dažniausiai nesikeičia ir priešdėliai at-, pra-, o pasitaikantys atskiri vediniai su pakeistu priešdėlio variantu, pvz.: atomazga LŽ, STŽ, proreta „audinio yda; skersinė retesnių ataudų juosta, kurioje ataudų skaičius ilgio vienete yra mažesnis už minimalių techninėse sąlygose nurodytą skaičių <...>“ ATŽ, prošvieta „audinio yda; skylutė, palikusi ištraukus iš audinio įaustą nuosmuką, garankštį, pūką ir pan.“ ATŽ, prorėža „ištiesinamų upės vingių iškasta vaga“ MŽ, STŽ, gali būti laikomi išimtimis, iš jų atomazga, nors „Lietuvių kalbos žodyne“ I tomo pirmajame leidime ir pažymėtas kaip neologizmas bei raštų kalbos žodis (1941, 333), kuo abejoti, matyt, nėra prasmės, yra sudarytas, be abejo, pagal Rytų Lietuvos šnektoms būdingus dėsningumus. Pamatinių žodžių priešdėliai nu-, pri-, su-, taip pat variantai api- bei ati- paprastai galūnių vediniuose pakeisti daiktavardžiams būdingais priešdėlių varian- 159 tais nuo-, prie-, są- (sam-, san-), apy-, ato-. Išimtys čia retos, pvz.: priklija „natūralaus žaliavinio šilko vda; pašaliniai šilko pūkeliai, prilipę sericinu prie šilko glotnaus atkakarp-je“ ATŽ ir sutūra „шов“ GŽ (paleon.). Fizinės geografijos terminas antburga GŽ, be abejo, nėra specialiai terminologijos reikalams darytas žodis — tai Žemaičiuose gyvas žodis (LKŽ, 1968, 158) ir iš ten paimtas (tuo paaiškinamas ir nebūdingo literatūrinei kalbai priešdėlio ant- buvimas pamatiniame žodyje)⁵. Taigi veiksmo rezultato pavadinimai, priklausantys galūnės -a tipui, turi iš veiksmažodžių gautus (sakytais atvejais modifikuotus) šiuos priešdėlius: ap-, apy-: apkalba ŠŽ, apnaša -os BŽ, ATŽ, ChŽ, aprankos ATŽ, apsiūva SŽ, apsukos ATŽ, apyvia FŽ; apybrėža STŽ, apyska LŽ; at-, ato-: atauga BŽ, atgyvenos EŽ, atkarpa LŽ, STŽ, SŽ, atlieka ATŽ, ChŽ, EŽ, atmatos ATŽ, ChŽ, EŽ, atmata STŽ, atplaiša BŽ, GŽ, atžala BŽ; atodanga MŽ, atomazga LŽ, STŽ, atotampa SŽ; į-: įgriova GŽ, MŽ, įkarta GŽ, STŽ, įmaišos ATŽ, įplaukos EŽ, įraiža MŽ, įspaudą MŽ, įvalka ATŽ; iš-: išauga BŽ, išgauba ChŽ, GŽ, išgrauža MŽ, iškarpos ATŽ, ištrauka ChŽ, GŽ, LŽ, MŽ, TŽ, išvalos ATŽ, išvarta SŽ; ne- (nepa-, nepra-, neprie-): nepašiauša ATŽ, nepratampa ATŽ, nepriemoka EŽ; nuo- nuobiros EŽ, nuoblūkos GŽ, nuogriuva GŽ, MŽ, SŽ, nuopjova STŽ, nuopločės ATŽ, nuoplovos, -a ATŽ, GŽ, nuosėdos ATŽ, ChŽ, FŽ, GŽ, MŽ, nuosprūda ATŽ, nuotrupa GŽ, nuovarvos ATŽ, ChŽ, nuoviros ChŽ; pa-: pabiros ATŽ, padala LŽ, pajamos EŽ, TŽ, parovos ATŽ, pašlavos ATŽ, pašova SŽ; per-: perkrypa ATŽ, perlanka GŽ, persukos ATŽ; pra-, pro-: pragrauža MŽ, prak karpa ATŽ, prapjova STŽ; proreta ATŽ, prorėža MŽ, STŽ; prie-, pri-: prielaida ATŽ, STŽ, priema iša ChŽ, FŽ, STŽ, priesaga STŽ; priklija ATŽ; są- (sam-, san-), su-: sąjunga EŽ, TŽ, sąnašos ChŽ, GŽ, MŽ, sąnaudos, a- EŽ, STŽ, sąsmaukos ATŽ, sąvarta GŽ, sąvėlos ATŽ; sampyla GŽ, MŽ, samplovos GŽ, MŽ, sam pūtos GŽ; sandauga STŽ, sangriūda GŽ, MŽ, sankaupos EŽ, sankaupa GŽ, STŽ, santaupos EŽ, TŽ, santrauka LŽ, STŽ; sutūra GŽ; už-, užuo-: užkama MŽ, užkarta GŽ, SŽ; užuonaša ATŽ. Neretai susidaro vienašaknių, išvestų iš skirtingus priešdėlius turinčių veiksmažodžių, terminų būreliai, pvz.: -pjov-: pjova BŽ, STŽ, SŽ, išpjova STŽ, SŽ, nuopjova STŽ, prapjova STŽ; -mok-: įmoka EŽ, TŽ, išmoka EŽ, nepriemoka EŽ; -naš- (:-neš-): apnašos ATŽ, BŽ, ChŽ, išnašos GŽ, MŽ, sąnašos ChŽ, GŽ, MŽ; -plov-: išplovos, -a GŽ, MŽ, nuoplovos, -a ATŽ, GŽ, samplovos GŽ, MŽ; -aug-: atauga BŽ, išauga BŽ ir kt. Sudarant terminų sistemas, šios galūnių vedinių darybos galios galėtų būti netgi geriau panaudojamos. Yra keletas vedinių, kurie tik iš dalies gali būti skiriami šiam darybos tipui, pvz.: pakulos „trumpas linų pluoštas, pagamintas pakulinimo mašina iš maigų, paminų, nuopėšų bei nuobrukų, taip pat iš mažiau numerių ilgio pluošto“ ATŽ, „suvelti linų pluoštai“ ChŽ, paminos „pluoštinės linų mynimo atliekos <...>“ ATŽ, parovos „trumpi neišsivystę linai, paliekami renkant gerus linus <...>“ ATŽ, pašukos ⁵ Tai, žinoma, nereiškia, kad visi kiti nagrinėjami vediniai būtinai yra tam tyčia kaip terminai daryti. Nebeabejotina, kad tam tikra jų dalis yra suterminti paprastieji kalbos žodžiai. Jų nagrinėjimo motyvai tie patys, kaip išdėstyta straipsnyje „Priesaginė lietuviškų terminų daryba“. – Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975, p. 8. 160 „šukuotinio linų, medvilnės bei vilnos verpimo gamybinės atliekos; šukavimo mašinų iš sluoksnos arba šukios pašalintas trumpo pluošto, spurgų bei priemaišų mišinys <…>“ ATŽ. Žinoma, galima manyti, kad šie, be abejo, iš liaudies kalbos terminologijon patekę žodžiai kažkuomet yra susidarę kaip galūnės -a vediniai iš veiksmažodžių pakulti, paminti, parauti, pašukuoti ir reiškė tai, kas liko pakūlus, pamynus, parovus, pašukavus, lygiai kaip galūnės vediniu laikomas semantiškai gana artimas žodis pašlavos [Urbutis V., 1961, 31], vartojamas taip pat ir terminologijoje (ATŽ). Tačiau, kita vertus, galima tarti šiuos žodžius esant ir mišrios darybos (priešdėliniais-galūniniais vediniais). Sinchroniškai toks darybos suvokimas, rodos, visai galimas. Pasitaiko ir tokių terminų, kuriuos sunku semantiškai susieti su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais arba tokie veiksmažodžiai neatrodo natūralūs dėl savo neįprastumo (dėl to abejotina, ar atitinkamos srities specialistų yra vartojami ir, vadinasi, galėjo būti nagrinėjamų žodžių darybos pamatu). Pvz.: įtaka LŽ, STŽ, nepradaža ATŽ, nuorūšos ATŽ ir kt. Turint galvoje, kad iš esmės visi tokie žodžiai savo priešdėliais gražiai sutampa su atitinkamais rusiškais ar kitų kalbų terminais (plg. влияние, vok. Einfluss, lenk. wpływ; непрокрас; отсортировка), reikia manyti, kad jie yra vertiniai (kai kurie netgi morfeminiai — nepradaža — непрокрас, nors šiaip turimi pavyzdžiai darybos būdu dažniausiai skiriasi). Tokie terminai, neturėdami lietuviškos motyvacijos, dažnai būna neaiškūs, netikslūs ir todėl (kai neįsigalėję) vengtini. Kita vertus, taip pat yra terminų, kurie darybiškai yra susiję su atitinkamais priešdėliniais veiksmažodžiais, bet pastarieji tuos priešdėlius yra gavę ne natūraliai, o dėl kitų kalbų įtakos, pvz.: ištrauka ChŽ, GŽ, MŽ, plg. вытяжка, ekstraktas <lot. extractum: extrahere „ištraukti, pašalinti“, atžyma EŽ, GŽ, TRŽ, plg. отметка, papyna ATŽ, plg. подлетина, persukos ATŽ, plg. перекруты, prasiaūša ATŽ, plg. проворсовка ткани, priemaiša ChŽ, FŽ, STŽ, plg. примесь ir kt. Tokie vediniai, būdami reguliarūs, gali būti nepriimtini dėl pamatinių žodžių netaisyklingumo (pastarųjų taisyklingumo nustatymas priklauso jau priešdėlinių veiksmažodžių darbai). Pastebėtina, kad daugeliu atvejų tikslus priešdėlio atitikimas skirtingose kalbose nėra pakankama priežastis žodžiui nupiekti — nepriimtini tik tie žodžiai, kurių priešdėlis nemotyvuotas, ardo kalbos sistemą ar sukelia dviprasmybę. Minėtų pavyzdžių tarpe nevykiausias yra terminas prasiaūša. Didžioji vedinių dalis (per tris ketvirtadalius turimų pavyzdžių) remiasi pirminiais veiksmažodžiais6. Likusių vedinių tarpe maždaug dvigubai daugiau yra tokių, kurie padaryti iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: įmaišos ATŽ (: įmaišyti, įmaišo, -ė), išieška EŽ, TŽ (: išieškoti, išieško, -ojo), nuovãrvos ATŽ, ChŽ (: nuvarveti, nuvarva, -ėjo), priemaiša ChŽ, FŽ, STŽ (: primaišyti, primaišo, -ė), skalda GŽ, MŽ (: skaldyti, skaldo, -ė), valda EŽ, TŽ (: valdyti, valdo, -ė) ir kt. Taigi antriniais veiksmažodžiais šio tipo vedinių daryboje remiamasi palyginti retai (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe 7,5%). Pvz.: atgyvenos EŽ (: atgyventi, -a, -o), grąža EŽ (: grąžinti, -a, -o), paskola EŽ (: paskolinti, -a, -o), sąnaudos EŽ, STŽ (: sunaudoti, sunaudoja, -o), santrumpa LŽ, STŽ (: sutrumpinti, -a, -o) ir kt. Veiksmažodžių darybos priesagos į vedinių kamieną, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, dažniausiai nepatenka. Dauguma šio tipo veiksmo rezultato pavadinimų (ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai) yra išvesti iš galininkinių veiksmažodžių, pvz.: apibrėža STŽ, aprankos ATŽ, atkarpa LŽ, STŽ, SŽ, įkarpa STŽ, išdroža MŽ, nuokarpa ATŽ, nuopjova STŽ, paskola EŽ, skalda GŽ, MŽ ir kt. Likusieji vediniai yra negalininkiniais veiksmažodžiais, pvz.: apžalos BŽ, atbrizga ATŽ, išauga BŽ, nuogrimzdos MŽ, pabiras ATŽ, varvos ChŽ, GŽ ir kt. Tačiau atskiri vediniai gali būti ne vienaip motyvuoti, pvz.: nuotrupa GŽ gali būti vedinys ir iš nutrupėti, ir iš nutrupinti; priklyja „natūralaus žalavinio šilko yda; pašaliniai šilko pūkeliai, prilipę sericinu prie siūlo ilgoje atkarpoje“ 6 Pirminiai, mišriniai ir antriniai veiksmažodžiai čia skiriami pagal jų nepriešdėlinių pagrindinių formų struktūrą. 11. Užs. Nr. 1554 161 ATŽ, kaip rodo termino apibūdinimas, remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, t. y. reiškia „tai, kas prisiklijavę“, bet, kita vertus, galima ir 2. priklija – „tai, kas priklijuota“ ir kt. Tokių darbinių homonimijos atvejų, ypač kai vedinys gali būti motyvuotas ir paprastojo, ir sangrąžinio veiksmažodžio, yra daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, plg. dar: apnaša, -os ATŽ, BŽ, ChŽ (:apnešti ir apsinešti), įmaišos ATŽ (:įmaišyti ir įsimaišyti, terminas remiasi savaiminiu veiksmažodžiu, plg. apibūdinimą — „pagrindinės vilnos masėje įsimaišę kitos (dažniausiai greitmos kokybės) vilnos kuokšteliai“), išskyros BŽ, GŽ (:išskirti ir išsiskirti, plg. BŽ apibūdinimą — „sekretai ir ekskretai“) — gyvųjų ląstelių pagamintos ir į lauką arba tarpułaščius išskiriamos medžiagos“), sankaupa, -os EŽ, GŽ, STŽ (:sukaupti ir susikaupti), sąvelos ATŽ (: suvelti ir susivelti, plg. termino apibūdinimą iš savaiminio veiksmo — „ydinga vilna: susivėlę vilnų gabalai, kurie sunkiai suplėšomi rankomis, atplėšti rūšiavimo metu nuo normalių plako dalių arba susivėlę per visą plaką“) ir kt. Vedinių homonimija čia susidaro visai natūraliai — darybos pamatu gali būti imami tiek paprastieji, tiek ir sangrąžiniai veiksmažodžiai, patys vediniai gali žymėti tiek veiksmo, tiek vyksmo, netgi ir būsenos, padarinius, o patys galūnių darybos žodžiai sangrąžiniai nebūna. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe išvestieji iš vyksmus ir būsenas žyminčių veiksmažodžių sudaro apie penktadalį visų šio tipo vedinių. Be to, maždaug devintadalis vedinių gali būti dvejopai motyvuoti. Tad dauguma nagrinėjamo tipo vedinių žymi tikrųjų veiksmų padarinius. Veiksmo ir vyksmo reikšmės skirtumas tos pat šaknies veiksmažodžiuose (ypač pirminiuose) neretai reiškiamas skirtingais šaknies balsiais. Siekiant terminologijai svarbaus vienareikšmiškumo, tuo galima pasinaudoti ir su galūnėmis išvestuose terminuose daiktavardžiuose. Pavyzdžiui, GŽ pateikti terminai įgriuva ir įgriova, kurie gali būti skiriami kaip vyksmo (įgriūti) ir veiksmo (įgriauti) padarinių pavadinimai. Šiuo atžvilgiu MŽ rekomendacija — griova „duobė, atsiradusi įgriuvus viršutiniam žemių sluoksniui“, kai žymimas vyksmo (įgriūti), o ne veiksmo (įgriauti) padarinys — turėtų būti nepriimtina. Tačiau plačiau remtis pamatinių veiksmažodžių šaknies balsių įvairavimu galūnių vediniams neretai trukdo jų pačių darbui būdinga šaknies balsių kaita. Truputį per trečdalį visų šio tipo vedinių turi skirtingus šaknies balsius, negu jų pamatiniai veiksmažodžiai, pvz.: apvalka GŽ (: apvilkti, apvelka, apvilko), atlanka BŽ (:atlenkti), atmatos ATŽ, ChŽ, EŽ (:atmesti, atmeta, -ė), įkarta GŽ, STŽ (: įkirsti, įkerta, įkirto), įranga STŽ (:įrengti), išnaša, -os GŽ, LŽ, MŽ, STŽ (:išnešti), nuolaida EŽ, TŽ (:nuleisti, nuleidžia, nuleido), pajamos EŽ, TŽ (:paimti, paima, paėmė), priesaga STŽ (:prisegti), sąnašos ChŽ, GŽ, MŽ (:sunešti) ir kt. Darybos metu pasikeitęs šaknies balsis dažnai sutinka su atitinkamų kartotinių veiksmažodžių šaknies balsiu, pvz.: apybraiža LŽ (plg. apibrėžti ir apibrėžyti), apranka ATŽ (plg. aprinkti ir aprankioti), atkarpa LŽ, STŽ, SŽ (plg. atkirpti ir atkarpyti), įraiža MŽ (plg. įrėžti ir įraižyti), išgraža MŽ (plg. išgręžti ir išgražyti), išlaidos EŽ, MŽ, STŽ, TŽ (plg. išleisti ir išlaid yti), išvarta SŽ (plg. išversti ir išvartyti), paklaida ChŽ, FŽ (plg. paklysti ir paklaidžioti), perlaida TŽ (plg. perleisti ir perlaid yti) ir kt. Kai kuriais tokiais atvejais tokį pat vedinį galima išvesti ir iš kartinio, ir iš kartotinio veiksmažodžio, nors dažniausiai tai nereiškia, kad minimus vedinius reikėtų darybiškai sieti su tais kartotiniais veiksmažodžiais. Retkarčiais dėl šaknies balsių kaitos panaudojimo ar nepanaudojimo sudaromi skirtingi vediniai, plg. apybraiža LŽ ir apybrėža STŽ, įraiža MŽ ir irėža GŽ. Pamatinė nagrinėjamo tipo vedinių lytimi eina būtasis kartinis laikas. Tai akivaizdžiai rodo vediniai iš tų veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko kamienas kiek skiriasi nuo bendraties ir esamojo laiko kamienų, pvz.: apsiuva SŽ (:apsiuvo, -siūti, -siuva), apvija FŽ (:apvijo, -vyti, -veja), atbrizga ATŽ (:atbrizgo, -brizgti, -bryzga), įkrova ChŽ, STŽ (:įkrovė, -krauti, -krauna), įpjova BŽ, STŽ, SŽ (:įpjovė, -pjauti, 162 -pjauna), išpjova STŽ, SŽ (:išpjovė, -pjauti, -pjauna), išskyros BŽ, GŽ (:išskyrė, -skirti, -skiria), nuogrimzdos MŽ (:nugrimzdo, -grimzti, -grimzta), nuoplovos ATŽ (:nuplovė, -plauti, -plauna), nuosprūda ATŽ (:nusprūdo, -sprūsti, -sprūsta), paklaida ChŽ, FŽ (:paklydo, -klysti, -klysta), pašlavos ATŽ (:pašlavė, -šluoti, -šluoja), samplovos GŽ, MŽ (:suplovė, -plauti, -plauna), sąvelos ATŽ (:suvelė, susivėlė, -velti, -velia). Tik keletas vedinių šaknies balsiais sutampa su esamojo laiko skirtinga forma, pvz.: atliekos ATŽ, ChŽ, EŽ, atmena LŽ, iškyla GŽ, pamina ATŽ ir kt. Tačiau ir tokius vedinius, matyt, reikia laikyti ne išimtimi iš bendro darybos polinkio, o tik turinčius šaknies balsių kaitą, sutampančią su pamatiniu veiksmažodžių esamuoju laiku. -as (-ai) Veiksmo rezultato pavadinimų, padarytų su galūne -as, nagrinėjamuose žodžiuose yra tris kartus mažiau, negu vedinių, išvestų su galūne -a. Daugiskaitiniai terminai čia yra palyginti reti, pvz.: ataudai „vidutinio sukrumo verpalai arba siūlai; skersinė siūlų sistema audinyje“ ATŽ, išnarsai „įkpa“ SŽ, raizgai „силок“ SŽ ir kt. Tik retas kuris vedinys, vartojamas daugiskaita, turi skirtingą reikšmę, bet paprastai tai yra ne iš darybos kylantis reikšmės skirtumas, pvz.: nuostatai „положение“ EŽ, SŽ, TŽ ir nuostatas „положение“ TŽ, užrašas „надпись“ EŽ, LŽ, TŽ, „запись“ STŽ ir užrašai „записки“ LŽ. Galūnės -as vediniai dažniau linkę žymėti veiksmo padarinius, pvz.: aprašas „опись“ EŽ, STŽ, atspaudas „marginto arba spausdinto audinio yda; dėmė, atsiradusi nuo neišdžiūvusių marginimo dažų, kai audinys per anksti sulankstomas“ ATŽ (rus. належка), „отпечаток“ GŽ, STŽ, TŽ, „оттиск“ GŽ, LŽ, STŽ, TŽ, dūlas „dėl dūlėjimo susidaręs smulkių smulkmenų“ GŽ, MŽ, intarpai „ląstelės medžiagų apykaitos metu pasigaminusios, bet toje apykaitoje laikinai arba visai nedalyvaujančios medžiagos, susiformavusios į grūdelius, lašelius ar atitinkamo pavidalo kristalus <…>“ BŽ, intarpas „įterptas kitos medžiagos gabaliukas“ ChŽ, „включение“ GŽ, „вкрапленник“ GŽ, „вставка“ LŽ, STŽ, „прокладка“ STŽ, įtaisas „kas įtaisyta; prietaisas, aparatas“ MŽ, STŽ, nuorašas „копия“ LŽ, STŽ, TŽ, pastatas „statinys, trobesys“ MŽ, GŽ, priesakas „наказ, завет“ TŽ, užpilas „ant ko nors užpilta žemė, masė, pvz., žemės užpilas ant sudėtų drenažo vamzdžių iškastoje tranšėjoje“ MŽ, GŽ. Tačiau daliai minėtų ir kitų vedinių (pvz.: įkaitas „заклад, залог“ EŽ, TŽ, kuras „топливо“ ChŽ, pakaitas „атома, групе, pakeitę molekulėje kitą atomą, grupę“ ChŽ, „замена“ STŽ, TŽ, šliūgas „įmirkęs žemių srautas, slenkantis šlaitu žemyn“ MŽ, GŽ ir kt.) nėra svetima ir veiksmo objekto reikšmė. Didesnės vedinių dalies pamatiniai veiksmažodžiai yra priešdėliniai, tačiau priešdėlėtų ir nepriešdėlėtų vedinių santykis čia yra mažesnis, negu galūnės -a vedinių atveju. Nagrinėjamų terminų daryboje dažniausiai remtasi priešdėlius į-, pa- ir už- turinčiais veiksmažodžiais, pvz.: įkaitas EŽ, TŽ, įnaša STŽ, TŽ, įrašas EŽ, LŽ, STŽ, TŽ, įspaudas EŽ, GŽ; pagrindas EŽ, FŽ, GŽ, STŽ, TŽ, parašas EŽ, TŽ, užkaitas MŽ, užlankas SŽ, užstatas EŽ, TŽ ir kt. Iš veiksmažodžio aprašyti yra išvesti du priešdėlio variantu skiriasi vediniai aprašas EŽ, STŽ ir apyrašas EŽ, STŽ, TŽ. Iš pateikimo EŽ ir STŽ atrodo, kad šie darybiniai variantai vartojami sinonimiškai, dėl to abiejų jų įteisinimas terminijoje lyg ir nebūtinas. Vediniai intakas GŽ, MŽ ir intarpas, -ai BŽ, ChŽ, GŽ, LŽ, STŽ priešdėlio variantą in- gali būti gavę tarme, kartais ir čia susidaro darybos variantų, plg. MŽ pateiktas ir įtakas (geresniu laikomas intakas). Priešdėlį ant- turintis terminas antstatas EŽ, matyt, nėra tarminės darybos. Greičiausiai jis yra vertinys, plg. rusų atitikmenį надстройка, vokiečių — Überbau m., lenkų — nadbudowa. Vertinys yra ir terminas įstatai EŽ, SŽ, TŽ. 7 Žr. LKŽ I (1968) 176, kur šis žodis pateiktas tik iš raštų. 11* 163 Maždaug ketvirtadalis nagrinėjamų šio tipo vedinių yra išvestas iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: daigas BŽ, maigai ATŽ, raizgai SŽ, skiepas BŽ, tašas MŽ ir kt. Didesnė pusė -as galūnės vedinių remiasi pirminiais veiksmažodžiais, pvz.: apšalas MŽ, ataudai ATŽ, diegas BŽ, įnašas STŽ, TŽ, įspaudas EŽ, GŽ, išalas GŽ, MŽ, išvadas STŽ, nuoviras ChŽ, perkasas MŽ, sąvadas LŽ, sliūogas GŽ, MŽ, užpilas GŽ, MŽ ir kt. Turint galvoje, kad iš antrinių veiksmažodžių padaryti vediniai yra labai reti, nesunku suvokti, kad palyginti dažnai daryboje dalyvauja mišriniai veiksmažodžiai. Tiesa, šių vedinių skaičių kiek padidina tai, kad nemažai jų išvesta iš tos pat šaknies, bet skirtingus priešdėlius turinčių veiksmažodžių, pvz.: -raš-: aprašas EŽ, STŽ ir apyrašas EŽ, STŽ, TŽ, įrašas EŽ, LŽ, STŽ, TŽ, išrašas EŽ, LŽ, TŽ, nuorašas LŽ, STŽ, TŽ, parašas EŽ, TŽ, prierašas LŽ, TŽ, sąrašas EŽ, STŽ, SŽ, TŽ, užrašas, -ai EŽ, LŽ, STŽ, TŽ; -tais-: įtaisas MŽ, STŽ, prietaisas ChŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ, užtaisas GŽ, SŽ. Veiksmažodinės priesagos į vedinius paprastai neperkeliamos. Didžiausia vedinių dalis yra padaryta iš galininkinių veiksmažodžių. Negalininkiniais veiksmažodžiais remiasi maždaug šeštadalis vedinių, pvz.: dūlas GŽ, MŽ, sliūogas GŽ, MŽ, apskardas GŽ, apšalas MŽ, intakas GŽ, MŽ ir kt. Beveik trečdalio vedinių darybos metu yra pasikeitę šaknies balsiai, pvz.: įkaitas EŽ, TŽ (:įkeisti), įnašas STŽ, TŽ (:įnešti), išnaršai SŽ (:išneršti), pakaitas ChŽ, STŽ, TŽ (:pakeisti), užlankas SŽ (:užlenkti) ir kt. Ir šio tipo vedinių daryboje remiamasi būtojo kartinio laiko forma. Tai matyti iš šių pavyzdžių: apskardas GŽ (:apskardo, -skirsti, -skirsta), ataudai ATŽ (:ataudė, -austi, -audžia), įkaitas EŽ, TŽ (:įkeitė, -keisti, -keičia), įspaudas EŽ, GŽ (:įspaudė, -spausti, -spaudžia), išprūdas GŽ (:išprūdo, -sprūsti, -sprūsta), pagrindas EŽ, FŽ, GŽ, STŽ, TŽ (:pagrindė, -gristi, -grindžia). Tik vediniai užpilas GŽ, MŽ ir dūlas GŽ, MŽ (jei pastarasis siejamas su dul­ti, dūla, dulo, o ne su dulėti, -ėja, -ėjo) savo šaknies balsiais sutinka su asmenuojamosiomis pamatinių veiksmažodžių esamojo laiko formomis. Betgi, turint galvoje, kad šaknies balsiai gali pasikeisti ir daiktavardžių darybos metu, čia sunku ką griežčiau teigti. -is (-ys) Galūnės -is (-ys) vedinių, turinčių veiksmo rezultato pavadinimų reikšmę, nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta perpus mažiau, negu išvestų su galūne -as ir septyniskart mažiau, negu priklausančių dariausiam šio būrio tipui su galūne -a. Taigi galūnės -is (-ys) veiksmo rezultato pavadinimų darybos tipas nėra itin darus. Tačiau terminų daryboje jis yra vis dėlto pakankamai aktyvus ir prireikus nevengtinas. Keletas vedinių žodynuose pateikti tik daugiskaita, pvz.: įgūdžiai STŽ, įrėžiai (sinonimas vagelės) GŽ ir išgraužiai (sinonimas išgraužtinės figūros) GŽ. Vediniai paprastai reiškia pamatiniais veiksmažodžiais žymimų veiksmų padarinius, pvz.: įlinkis „прогиб“ FŽ, GŽ, „lenkiamos detalės deformacija“ MŽ, išskiep(is) „kultūrinė virš laukunuko esanti skiepelio dalis, kuri išauga iš akutės arba skiepūglio“ BŽ, išlėžis „iškarpa tarp lapų skiaučių arba skilčių“ BŽ, krūvis „elektros kiekis dalelėje“ ChŽ, FŽ, GŽ, STŽ, „груз, нагрузка“ EŽ, GŽ, MŽ, lūžis „vilnonio arba šilkinio audinio yda; šlapiojo taurinimo operacijose nepašalinamai užsifiksavusi raukšlė“ ATŽ, „naujai perlaužto mineralo, metalo paviršius“ ChŽ, GŽ, nuosprendis „приговор“ TŽ ir kt. Kai kurie vediniai gali žymėti ir veiksmo objektą, pvz.: išdirbis „выработка“ EŽ, STŽ, TŽ, „наработка“ STŽ, išpir­kis „выкуп“ TŽ. Vediniai su galūnės variantu -ys yra labai reti — nagrinėjamuose terminų žodynuose jų rasta tik keletas, pvz.: atspindys GŽ, plyšys FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ ir pavyzdys GŽ, LŽ, MŽ, STŽ, TŽ. 164 Tys ketvirtadaliai šio tipo vedinių darybiškai yra susiję su priešdėliniais veiksmažodžiais, pvz.: atlygis EŽ, įgūdžiai STŽ, išmotis „matavimo dydis, mastas, pvz.: angos matmenys — aukštis, plotis, išreikšti ilgio matais (vienetais)“ MŽ, išpirks TŽ, įvykis STŽ, TŽ, nuodėžinis ChŽ, EŽ, uždarbis EŽ, TŽ. Kiek dažnesni yra priešdėlius į- ir iš- turinčių veiksmažodžių vediniai. Iš terminų (į)lūžis „разлом“ GŽ ir (iš)rėžiai „борозды“ GŽ pateikimo (parašymo) žodyne reikia spręsti, kad jie ta pat reiškia ir su priešdėliais, ir be priešdėlių (darybiškai jie susiję vienu atveju su priešdėliniais, o antru — su nepriešdėliniais veiksmažodžiais). Tokia terminų sinonimija, žinoma, yra visai nereikalingas dalykas, ji gali netgi klaidinti tų terminų vartotojus — juk, pavyzdžiui, tame pačiame GŽ pateiktas ir dar vienas lūžis „излом“, FŽ įdėtas ir rėžis „штрих“. Terminai antbėris GŽ, MŽ ir antstūmis GŽ literatūrinės kalbos požiūriu negali būti laikomi reguliariais galūnės -is vediniais, nes joje nėra atitinkamų priešdėlį ant- turinčių veiksmažodžių⁸. Tad jie yra sudaryti arba remiantis žemaitiškais pavyzdžiais, arba laikytini mišrios (priešdėlinės ir galūninės) darybos. Greičiausiai priešdėlis ant- šiuose žodžiuose yra atsiradęs dėl kitų kalbų įtakos, plg. насыпь — antbėris, надвиг — antstūmis, nors šie terminai turi ir kitus rusiškus atitikmenis, kurie lietuviškųjų terminų išraiškai įtakos neturėjo, plg. antstūmis — перекрытие ir antbėris — засыпка. Dauguma vedinių išvesta iš pirminių veiksmažodžių, pvz.: dūris „audinio yda; skylutė tarp audinio siūlų, prasiskyrusių dėl neatsargaus įdūrimo smailiu įrankiu (žirklėmis, pincetu ir kt.)“ ATŽ, STŽ, įlūžis GŽ, išdirbis EŽ, STŽ, TŽ, lūžis ATŽ, ChŽ, GŽ, nuosprendis TŽ, smūgis FŽ, SŽ, uždarbis EŽ, TŽ, jų tarpe ir visi nepriešdėliniai. Tik kas penktas vedinys remiasi mišriniu (a) arba antriniu (b) veiksmažodžiu, pvz.: a) atspindys GŽ, posakis LŽ, STŽ; b) atlygis EŽ, įskiepis BŽ, išmotis MŽ, nuokainis EŽ. Veiksmažodžių priesagos darybos metu numetamos, plg. atspindys (:atspindėti, -i, -ėjo), įskiepis (: įskiep-yti, -ija, -ijo), išmotis (:išmat-oti, -uoja, -avo). Apie du trečdaliai vedinių darbybėje remiasi galūninkiniais veiksmažodžiais. Kai kurie vediniai reikšmės atžvilgiu gali būti motyvuoti ir veiksmo, ir vyksmo, pvz.: įlinkis 1 „1. linkusi arba įdubusi paviršiaus vieta; 2. upės, jūros krantų įlinkimas“ MŽ ir įlinkis 2 „lenkiamos detalės deformacija“ MŽ, kitaip sakant, taip pat pavadinamas gali būti ir aktyvaus veiksmo (įlenkti), ir savaiminio vyksmo (įlinkti) padarinys. Tačiau abiem atvejais (kai lenkiama ir kai savaime linkstama) įlinkstama, dėl to, matyt, darybiškai tokie vediniai sietini su įlinkti tipo veiksmažodžiais. Tas pats pasakytina ir apie tokius vedinius, kaip įlūžis GŽ, lūžis ATŽ, ChŽ, GŽ, perlūžis GŽ ir skėtis BŽ (pastarasis pavyzdys gali būti susijęs su paprastuoju ir sangrąžiniu veiksmažodžiu). Dariniai vedami iš būtojo kartinio laiko asmenuojamųjų formų, pvz.: dūris ATŽ, SŽ (:dūrė, durti, duria), krūvis ChŽ, EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ (:krovė, krauti, krauna), plyšys FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ (:plyšo, plyšti, plyšta), skėtis „raceminis žiedynas <…> sutrumpinta pagrindine ašimi, iš kurios viršūnės išaugę beveik vienodo ilgio žiedkočiai yra išsiskleidę vienoje plokštumoje (Primulaceae, Umbelliferae šeimose)“ BŽ (:skėtė, skėsti, skėčia). Maždaug trečdalio vedinių darybos metu yra pasikeitęs šaknies balsis, pvz.: įgūdžiai STŽ (:įgudo, įgusti, įgunda), išmotis MŽ (:išmatavo, išmatuoti, išmatuoja), pjūvis GŽ, MŽ, STŽ (:pjovė, pjauti, pjauna), smūgis FŽ, SŽ (:smogė, smogti, smogia), uždarbis EŽ, TŽ (:uždirbo, uždirbti, uždirba) ir kt. Kiek labiau šioje vedinių grupėje išsiskiria išmotis, kadangi turi pakitusį šaknies balsį, nors išvestas iš antrinio veiksmažodžio (tai retas dalykas!). ⁸ Abu šie žodžiai LKŽ I antrajame leidime pateikti tik iš tarybinių laikų leidinių, o šio tomo pirmajame leidime (Vilnius, 1941) jų nėra. Tad galimas daiktas, kad tie terminai yra tarybinių laikų naujadarai. 12. Užs. Nr. 1554 165 Dalis čia nagrinėjamų terminų yra seni lietuvių kalbos žodžiai, tad, be abejo, jie terminologijon yra paimti iš paprastosios kalbos. Tai galima pasakyti apie tokius šio tipo vedinius, kaip krūvis ChŽ, EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, lūžis ATŽ, ChŽ, GŽ, pjūvis GŽ, MŽ, STŽ, plyšys FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ, skėtis BŽ ir dar vieną kitą terminą. -ė Galinės -ė darybos tipas terminologijoje yra menko darumo (beje, tas pats būdinga ir apskritai dabartinės kalbos žodžių darybai⁹) — jos vedinių nagrinėjamuose terminų žodynuose yra bemaž dvidešimt kartų mažiau, negu didariausio -a galūnės tipo veiksmo rezultato pavadinimų. Vediniai paprastai pavadina tam tikrų pamatiniais veiksmažodžiais žymimų veiksmų arba vyksmų padarinius, pvz.: dubė (sinonimas piltuvėliškos formos dauba) GŽ, „piltuvo pavidalo duobė“ MŽ, pynė „žgūt, angl. cableform, harness, bunched, conductors; плетёнка, angl. braiding, plexus“ STŽ, pradubė „žemei nusėdant susidariusi piltuvo pavidalo duobė“ MŽ, GŽ, pramonė „промышленность“ EŽ, STŽ, skriodė¹ „vandens išplautas griovys ar duobė; gili, stačiašonė išgrauža šlaite“ MŽ, GŽ, skriadė² „gili pravaža, išmušta kelio vieta“ MŽ, GŽ, žymė „отметка; метка, маркер“ STŽ. Tik vienas kitas vedinys gali būti suvokiamas ir kaip veiksmo objekto pavadinimas, pvz.: dulkės „пыль“ GŽ. Dauguma vedinių (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe du trečdaliai) darybos pamatų turi nepriešdėlinius veiksmažodžius ir šiuo polinkiu aptariamasis darybos tipas aiškiai skiriasi nuo jau nagrinėtų galūnių -a, -as, -is (-ys) darybos tipų. Kitais darybos polinčiais (pamatinių veiksmažodžių kamieno struktūra, galininkiškumas) šios galūnės vediniai žymiau nesiskiria nuo didesniųjų tipų vedinių. Šaknies balsių kaita vediniuose retoka, pvz.: įmonė EŽ, TŽ, pramonė EŽ, STŽ, priemonė EŽ, STŽ (:įmanyti, įmano, -ė, pramanyti …, primanyti …). Kalbami vediniai, būdami be šaknies balsių kaitos, raštų kalboje sutaptų su savo pamatinių veiksmažodžių būtojo kartinio laiko trečiuoju asmeniu, nors tokių atvejų galūnių vedinių daryboje ir pasitaiko. Beje, remiantis vediniais pynė STŽ (:pynė, pinti, pina), skriodė GŽ, MŽ (:skriodė, skriosti, skriodžia), tie GŽ (:tižo, tižti, tyžta), galima teigti, kad darybos pamatų imamas asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laikas (su šio laiko kamienu nesutinkančių vedinių turimų pavyzdžių tarpe nėra). Kitos galūnės Galinės -ius ir -uo tiek terminologijoje, tiek ir apskritai literatūrinėje kalboje vedinių turi nedaug. Kaip neretai būdinga nedariesiems terminų darybos tipams, tokie vediniai dažniausiai nėra tam tyčia terminologijos reikalams daryti. Paprastai tai suterminti literatūrinės kalbos ar tarmių žodžiai. Tai pasakytina ir apie terminų žodynuose pateiktus minėtų galūnių -ius, -uo vedinius skyrius EŽ, GŽ, LŽ, STŽ, TŽ (kuris kartais net vienoje terminologijos srityje vartojamas bent keletu reikšmių) ir dubuo GŽ. Veiksmų pavadinimai Dabartinės kalbos veiksmų pavadinimai, išvesti su galūnėmis, reikšmės atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo šio būrio priesagų vedinių ir „dažniausiai jų reikšmę galima paaiškinti iš tų pačių veiksmažodžių padarytais priesagų -imas ar -ymas vediniais (nors pastarieji paprastai turi grynesnę veiksmo reikšmę)“ [Urbutis V., 1965, 303]. Taigi su galūnėmis ir priesagomis (ypač -imas/-ymas) iš to paties veiksmažodžio padaryti veiksmų pavadinimai dažnai gali būti laikomi darybiniais sinonimais. ⁹ Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. I, p. 380, kur konstatuojama, kad galūnė -ė „bent kiek didesniu darumu nepasižymi“. Lyginimai su literatūrine arba dabartine kalba visur čia remiami V. Urbučio darbais. 166 Tačiau terminologijoje jie turi ir tam tikrų reikšmės skirtumų. Priesagos -imas/-ymas vediniai dažniau žymi atskirą veiksmo ar vyksmo aktą, o galūnių vedinių reikšmė yra labiau apibendrinta, pasakoma veiksmo visuma, neretai tam tikra iš veiksmo kilusi būsena10. Tuo šie vediniai kiek artėja prie veiksmo rezultato pavadinimų, tačiau vis dėlto iš abstraktų būrio neišsiskiria ir dėl to paprastai laikomi veiksmų pavadinimais, arba veiksmažodžių abstraktais. Dėl reikšmės skirtumo galūnių vediniai terminologijai ir yra labai naudingi, netgi patogūs, kai reikia atskirti veiksmo atlikimo aktą nuo to veiksmo visumos, plg. kratymas ir krata TŽ, mainymas ir mainai EŽ, GŽ, nuplovimas ir nuoplova „visuma procesų, susijusių su žemės paviršiaus nuplovimu ir suraižymu“ MŽ, pagrėžtėjimas ir pagrėžtis GŽ, STŽ, slėgimas ir slėgis GŽ, STŽ, traukimas ir trauka ChŽ, EŽ, FŽ, MŽ, STŽ ir kt. Platesnė, vadinasi, ir labiau apibendrinta galūninių darybos veiksmų pavadinimų reikšmė tam tikrais atvejais būna ir dėl grynai formalių darybos ypatybių – galūnių vediniai nebūna sangrąžiniai, nors daryboje remtis gali tiek paprastaisiais, tiek ir sangrąžiniais veiksmažodžiais. Tas pats pasakytina ir apie darybinio bei savaiminio veiksmo (tiksliau – veiksmo ir vyksmo) skirtumų reiškimą. Terminai, išvesti su galūnėmis, paprastai žymi kompleksišką veiksmą, jungiantį tas skirtybes, o priesagos -imas / -ymas vediniai tokiu atveju vartojami skirtingi. Pavyzdžiui, tai, kas botanikos terminijoje reiškiama galūnės vediniu kaita – laipsniškas vienų augalų bendrijų pasikeitimas kitomis laiko bėgyje dėl nevienodo augalų dauginimosi, žmogaus poveikio, tarprūšinės kovos ir įvairių aplinkos faktorių poveikio“ apima priesagos -imas vedinių keitimas ir keitimasis / kitimas reikšmes. Sporto terminas mankšta, be kitų savo reikšmės ypatumų, gali būti susijęs ir su mankštinti, ir su mankštintis, vadinasi, ir šiuo atžvilgiu mankštinimas ir mankštinimasis yra siauresnės, individualesnės reikšmės žodžiai, teisės terminas santuoka pavadina padėtį, susidarančią iš sutuokimo ir susituokimo veiksmų. Tačiau dėl galūnių vedinių darybos ribotumo (palyginti retai jie tedaromi iš antrinių veiksmažodžių) plačiai naudotis tokiu reikšmės pasiskirstymu su priesagų vediniais (-imas / -ymas vedinių daryba pamatinių veiksmažodžių kamieno struktūros visai neribojama) nėra kaip. Iš dalies ir nuo to gali priklausyti labai didelis minėtų priesagų vedinių paplitimas terminologijoje. Veiksmų pavadinimai sudaro per trečdalį (34,8 %) visų iš veiksmažodžių išvestų nagrinėjamų žodynų galūnių vedinių. Taigi galūnių vedinių tarpe tai stambus darybos būrys, pastebimai atsiliekantis vedinių skaičiumi tik nuo veiksmo rezultato pavadinimų būrio, bet smarkiai pralenkiantis visus kitus galūnių vedinių darybos būrius. Didžiausioji vedinių dalis (93,3 %) yra išvesta su galūnėmis -a ir -is. Kitos galūnės (-as, -ė, -is / -ies) dėsnių galūnių vedybos tipų nesudaro. -a (ia) Galūnės -a vediniai terminologijoje paprastai apibendrintai pavadina specialius pamatiniais veiksmažodžiais žymimus veiksmus, reikšmės atžvilgiu neretai aprėpdami visumą komponentų, įeinančių į pavadinamąjį specialų veiksmą, pvz.: atranka „natūralus (gamtoje pasireiškęs) arba dirbtinis (žmogaus ūkyje taikomas) naujų augalų ir gyvulių formų sukūrimo procesas, kurio pagrindą sudaro natūraliosios atrankos atveju labiausiai prie aplinkos sąlygų prisitaikiusių individų išsilaikymas, o dirbtinės atrankos atveju – labiausiai žmogaus poreikius atitinkančių individų išsilaikymas“ BŽ, paieškos „поиски“ GŽ (geologija), patvanka „vandens horizonto 10 Panašus skirtumas pastebimas ir latvių terminologijoje tarp priesagos -šana ir galūnės -e vedinių: „terminų с суффиксом -šan- обозначают процесс в момент действия (krišana, slīdēšana), а термины с суффиксальным окончанием -e — процесс в целом, как единое целое (krite, slide)“ (Скуиня В. Образование терминов технических наук в латышском языке. Авт. канд. дис. Рига, 1969, р. 12). Taigi čia esama bendro baltų kalbų dėsningumo. 12* 167 pakilimas upėje (kanale), pastačius užtvanką arba dėl gamtinių priežasčių“ MŽ, GŽ, santvarka „строй; порядок; устройство“ EŽ, „строй, устройство; уклад“ TŽ, trunka „1. suteikiama agregatui iš išorės jėga, kurios veikiamas agregatas gali judėti; 2. jėga, susidaranti dėl nevienodo karštų dujų lyginamojo svorio agregato viduje ir šaltų – išorėje <…>“ MŽ ir kt. Priklausomai nuo pamatinių veiksmažodžių reikšmės pobūdžio vediniai taip pat apibendrintai gali pavadinti ir veiksmus bei būsenas. Kartais vediniai pavadina ne tiek pačius veiksmus, veiksmus ar būsenas, kiek atitinkamas veiksmažodines ypatybes (šis reikšmės atspalvis gali būti gautas iš terminologinės vedinių reikšmės, bet jis neatrodo svetimas ir pačiai darybinei vedinių prigimčiai). Pvz.: apytaka „ciklinis medžiagų kaitaliojimasis, kuriame dalyvauja organizmai, vykdydami kai kurių to rato grandžių perėjimą iš vienų į kitas“ BŽ, „tekėjimas aplinkui, cirkuliacija“ MŽ, GŽ, branda „tam tikra sėklų vystymosi būklė, kai jos jau sugeba dygti“ BŽ, „augalų vystymosi fazė, kada grūdai subręsta“ MŽ, galia „способность“ FŽ, STŽ, įtampa „напряжённость“ EŽ (sinonimas įtemptumas), prastova „dėl gamybinio pobūdžio priežasčių įvykstantis laikinas darbo proceso nutrūkimas“ MŽ, EŽ, STŽ, TŽ ir kt. Kai kurie vediniai yra padaryti iš sangražinių veiksmažodžių, pvz.: nuotaika LŽ ( :nusiteikti), pastanga STŽ(:pasistengti), prašanga SŽ (:prasizengti). Beveik visi vediniai turi galūnę -a (o šis veiksmų pavadinimų darybos tipas yra dariausias, jam priklauso kiek per tris penktadalius visų nagrinėjamų šio būrio pavyzdžių) ir tik keletas terminų išvesta su galūne -ia, galūnės -a variantu, būnančiu po minkštųjų priebalsių, pvz.: valdžia TŽ, žinia TŽ, bet ir tie patys yra suterminti paprastieji kalbos žodžiai. Labai reti yra ir daugiskaitiniai terminai, pvz.: paieškos GŽ (tačiau skaičiavimo technikos, teisės terminijoje vartojama paieška), paslaugos EŽ, sutemos GŽ. Tik ketvirtadalis galūnės -a veiksmų pavadinimų darybiškai santykiauja su nepriešdėliniais veiksmažodžiais, pvz.: globa TŽ, gramzda MŽ, SŽ, krata TŽ, nuoma TŽ, samda EŽ, TŽ, tįsa GŽ, MŽ ir kt. Vis dėlto veiksmų pavadinimai, su galūne -a išvesti iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, yra gerokai dažnesni už tokius pat darybos veiksmo rezultato pavadinimus. Priešdėlinius pamatinius veiksmažodžius turi dauguma (trys ketvirtadaliai) vedinių. Dažniausias jų priešdėlis yra pa-. Be to, dažnokai pamatiniai veiksmažodžiai turi priešdėlius su-, ap-, pri-. Pvz.: apy kaita GŽ, apvyarta EŽ, GŽ, STŽ, TŽ, apklausa EŽ, STŽ, TŽ, apskaita EŽ, STŽ, TŽ, atmaina BŽ, ChŽ, GŽ, STŽ, atskaita „атсчёт“ MŽ, STŽ, įskaita EŽ, TŽ, įtampa EŽ, FŽ, STŽ, GŽ, LŽ, SŽ, išraiška EŽ, LŽ, STŽ, ištampa GŽ, netesa EŽ, nuotaika LŽ, nuotvanka MŽ, pabaiga STŽ, SŽ, pagalba EŽ, paieška STŽ, TŽ, paieškos GŽ, pasiūla EŽ, paskirsta EŽ, TŽ, pastaba TŽ, pataisa EŽ, GŽ, STŽ, SŽ, TŽ, persvara EŽ, SŽ, pertrauka EŽ, GŽ, SŽ, TŽ, prabėga STŽ, pravaikšta EŽ, TŽ, prielaida EŽ, TŽ, priespauda EŽ, priežiūra EŽ, STŽ, TŽ, sąsaja GŽ, MŽ, STŽ, sąskaida GŽ, sąveika FŽ, LŽ, STŽ, sandara ChŽ, EŽ, GŽ, STŽ, santuoka TŽ, sutemos GŽ, užuomina LŽ ir kt. Retkarčiais priešdėlio variantai padeda išskirti iš to paties pamatinio veiksmažodžio išvestus terminus, pvz.: apyskaita „отчёт“ EŽ, TŽ ir apskaita „учёт“ EŽ, STŽ, TŽ, ataskaita „отчёт“ EŽ, STŽ, TŽ ir atskaita „отсчёт — atskait ymas geodezinio instrumento ar kito matavimo prietaiso dalmenyse“ MŽ, STŽ. Priešdėlio variantą ata- turi dar terminas atatranka FŽ, SŽ. Daugiau kaip pusė (apie trys penktadaliai) vedinių darboje remiasi pirminiais veiksmažodžiais, pvz.: apklausa EŽ, STŽ, TŽ (:apklausti, apklausia, apklausė), ištuoka TŽ (:ištuokti / išsituokti, -ia, -ė), parama EŽ (:paremti, -ia, rėmė), seka GŽ, STŽ (:sekti, -a, -ė), svyla BŽ (: svilti, svyla, svilo), veika TŽ (: veikti, -ia, -ė) ir kt. Dauguma likusių vedinių yra padaryta iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: apytaka 168 BŽ, EŽ, GŽ, MŽ (: aptekėti, apteka, aptekėjo), apžiūra EŽ, STŽ, TŽ (: apžiūrėti, apžiūri, apžiūrėjo), paslaugos EŽ (: paslauguyti, paslaugo, -ė), pažīūra EŽ (: pažīūrėti, pažīūri, pažīūrėjo), peržiūra STŽ (: peržiūrėti, peržiūri, peržiūrėjo), prietaka MŽ (: pritekėti, priteka, pritekėjo), rida EŽ, STŽ (:riedėti, rieda, riedėjo), sklaida STŽ, SŽ (: sklaidyti, sklaido, sklaidė), tvarka EŽ (:tvarkyti, tvarko, -ė) ir kt. Tačiau palyginti nereti yra ir antrinių veiksmažodžių vediniai, kurių darybos priesagos paprastai į pamatinį kamieną neįeina, pvz.: apsauga EŽ, MŽ, STŽ, TŽ (: apsaug-oti, -oja, -ojo), mankšta SŽ (: mankšt-inti(s), -ina(si), -ino(si)), panauda TŽ (: panaud-oti, -oja, -ojo), permuoma TŽ (:permuom-oti, -oja, -ojo), pramankšta SŽ (:pramankšt- | prasīmankšt-inti, -ina, -ino), pravaikšta EŽ, TŽ (:pravaikšč-ioti, -ioja, -iojo) ir kt. Vedinių pamatinis kamienas dažniausiai sutampa su asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko kamienu. Tai rodo dalis pirminių veiksmažodžių vedinių, o darinių, kurių nebūtų galima sieti su minėta lyti̇mi, toje grupėje nėra. Pvz.: apkrova MŽ, STŽ (: apkrovė, apkrauti, apkrauna), blyška BŽ (: blyško, blyško, blyšksta), branda BŽ, MŽ (:brendo, bręsti, bręsta), ėja TŽ (:ėjo, eiti, eina), grimzda MŽ, SŽ (:grimzdo, grimzti, grimzta), kvota TŽ (:kvotė, kvosti, kvočia), nuoplova MŽ (:nuplovė, nuplauti, nuplauna), paklaida EŽ, MŽ, STŽ (:paklydo, paklysti, paklysta), prievarta EŽ, STŽ, TŽ (:priverte, priversti, priverčia). Maždaug du penktadaliai vedinių turi pasikeitusius šaknies balsius, pvz.: apžvalga EŽ, STŽ (:apžvelgė), atranka BŽ, EŽ, FŽ, GŽ, LŽ, STŽ (:atrinko), įrąža STŽ (:įrėžė), įvaisa BŽ (:įveisė), ištampa GŽ (:ištempė), kaita BŽ, EŽ, STŽ, SŽ (:keitė), nuotaika LŽ (:nuteikė | nusiteikė), nuovanka MŽ (:nutvėnkė), pagalba EŽ (:pagelbėjo), paraiška EŽ, STŽ, SŽ, TŽ (:pareiškė), parama EŽ (:parėmė), pastanga STŽ (:pasistengė), patvanka GŽ, MŽ (:patvenkė), pažaidą TŽ (:pažeidė), pažanga EŽ (:pažengė), persvara EŽ, SŽ (:persvėrė), pražanga SŽ (:prasižengė), priesaika SŽ, TŽ (:prisiekė), prievarta EŽ, STŽ, TŽ (:priverte), rida EŽ, STŽ (:riedėjo), sąnara STŽ (:sunėrė), sąsaja GŽ, MŽ, STŽ (:susiejo), tvanka MŽ (:tvenkė), vada TŽ (:vedė), varža ChŽ, FŽ, STŽ (:veržė) ir kt. Kai kurių terminų išraiškai įtakos gali būti darę kitų kalbų atitinkami terminai, o vienas kitas terminas yra neabejotinas vertinys. Tai visų pirma tokie terminai, kurių individualioji reikšmė, neretai ir forma gražiai sutinka su kitos kalbos termino reikšme ir forma, o reikšmės atžvilgiu negali būti susieti su lietuvišku pamatiniu veiksmažodžiu, pvz.: ataskaita — отчёт STŽ, TŽ, įvaisa — vok. Inzucht BŽ, pravaikšta — прогул EŽ, TŽ, prielaida — предпосылка EŽ, предпосылка, предположение, допущение TŽ, sąveika — взаимодействие FŽ, LŽ, STŽ. -is (-ys) Galūnė -is (-ys) sudaro antrąjį darumo atžvilgiu veiksmų pavadinimų ved ybos tipą — su ja padaryta netoli dviejų penktadalių visų nagrinėjamų su galūnėmis išvestų šio būrio vedinių. Beveik visi šio tipo vediniai yra padaryti su galūne -is ir tik keletas — su jos variantu -ys, pvz.: atlydis GŽ (meteorologija), paprotys TŽ. Naujų terminų su galūne -ys, rodos, nelinkstama daryti. Na, o galūnė -is yra gana aktyvi terminų darybos priemonė. Veiksmų pavadinimų darybos būryje (nagrinėjamų pavyzdžių tarpe) galūnės -is (-ys) tipas darumu atsilieka tik nuo priesaginio -imas | -ymas ir galūninio -a tipo. Galūnės -is vediniai pavadina įvairius veiksmus, vyksmus ar būsenas, kurie dažnokai vyksta ribotą laiką, kartais pavadinamas tik atskiras ištisinio veiksmo aktas, pavyzdžiui, yris „гребок“ SŽ žymi vieną yrimosi veiksmo momentą, vieną pasistūmimą irklais ar irklu, fechtavimo terminas kirtis „удар“ žymi vieną pataikymą priešininkui. Tokią trumpo, netgi staigaus veiksmo pavadinimo reikšmę turi ir kai kurie kiti šios galūnės vediniai, pvz.: poelgis „поступок“ SŽ, postūmis „продвижка“ 169 GŽ, „сдвиг“ MŽ, STŽ, posūkis „поворот“ FŽ, STŽ, SŽ, siūbis „кач“ SŽ (gimnastika), trinkis „толчок“ GŽ. Tačiau didžioji vedinių dalis turi bendresnę reikšmę, juos neretai galima suvokti kaip tam tikros rezultatinės būsenos, kylančios iš pamatinio veiksmažodžiu žymimo veiksmo, pavadinimus, pvz.: atodrėkis „оттепель“ GŽ, atoslūgis „vandens atslūgimas jūroje“ MŽ, GŽ, FŽ, išylis „нагревание“ GŽ, nuoplūdis „nubėgimas, nuplūdimas, nutekėjimas“ MŽ, nuotakis „1. vandens kiekis, pratekantis upe (ar kanalu) per tam tikrą laikotarpį (parą, mėnesį, metus); 2. vandens nutekėjimas paviršiumi ar podirviu traukos jėgos poveikyje“ MŽ, nuovargis „усталость (породы)“ GŽ, „усталость“ STŽ, „утомление“ SŽ, polaidis „sniego, pašalo paleidimas pavasarį“ MŽ, GŽ, priegaiga „augalo organų priaugimas-padidėjimas per laiko vienetą“ BŽ, „прирост“ EŽ, STŽ, sambrėškis „сумерки“ GŽ, skrydis „полёт“ SŽ, slėgis „давление“ GŽ, STŽ, slūgis „vandens horizonto pažemėjimas slenksčių ar kitų įrenginių poveikyje“ MŽ, tūris „объём“ ChŽ, FŽ, „apimtis; kūno užimta erdvės dalis“ MŽ, ūgis „рост“ STŽ, uždžiūvis „grūdų susitraukimas, nepilnas užsipildymas maisto medžiagomis sausvėjų poveikyje“ BŽ ir kt. Dalis vedinių darybiškai remiasi sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz.: poelgis SŽ (:pasielgti), sąlytis STŽ (:susiliesti), užmojis STŽ (:užsimoti). Kai kurių vedinių motyvacija gali būti dvejopa (sangrąžiniu ir nesangrąžiniu veiksmažodžiu), pvz.: atilsis (sinonimas kompensacinis laisvalaikis) EŽ (:atilsėti, atsiilsėti), iškrūvis (sinonimas išsikrovimas) GŽ (:išsikrauti, iškrauti), poilsis SŽ, TŽ (:pailsėti, pasiilsėti), poslinkis EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ (:paslinkti, pasislinkti), postūmis GŽ, MŽ, STŽ (:pastumti, pasistumti) ir kt. Maždaug trys ketvirtadaliai nagrinėjamų terminų su galūne -is (-ys) yra išvesti iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: apybėgis (elektrono) FŽ, atskyris SŽ, atodirbiai EŽ, atogrįžis GŽ, atotrūkis EŽ, atoveikis FŽ, įdirbis EŽ, išlydis STŽ, nuokrypis GŽ, STŽ, nuosprūdis GŽ, MŽ, nuostūmis FŽ, GŽ, nuotėkis EŽ, GŽ, MŽ, STŽ, pagreitis GŽ, STŽ, pertrūkis EŽ, pokrypis SŽ, polinkis GŽ, MŽ, STŽ, poveikis EŽ, LŽ, STŽ, sąėdis ChŽ, sąslėgis GŽ, santykis EŽ, LŽ, STŽ, TŽ, užmojis STŽ ir kt. Šio tipo nagrinėjami terminai itin dažnai padaryti iš priešdėliai pa- turinčių veiksmažodžių (beveik trečdalis priešdėlių pavyzdžių), dažnokai taip pat priešdėlius są- (sam-, san-), nuo-, at- (ato-) turintys vediniai. Kartkartėm terminologijoje priešdėlio variantai yra vienintelė žodžio skyrimo priemonė, pvz.: pastūmis „подвиг“ GŽ ir postūmis „продвижка“ GŽ, „сдвиг“ MŽ, STŽ. Keletas terminų turi priešdėlį ant-, pvz.: antplūdis (jūros) GŽ, antslinkis (ledyno) GŽ ir antsprūdis GŽ, iš kurių, LKŽ I duomenimis, tik antplūdis vartojamas tarmėse ir kiek plačiau raštuose, o antslinkis bei antsprūdis gali būti ir terminologijos naujadarai¹¹. Tad pastarieji žodžiai negalėtų būti laikomi galūnės -is vediniais (literatūrinės kalbos sistemos požiūriu), nes priešdėlio ant- literatūrinės kalbos veiksmažodžiai neturi. Jie gali būti mišrios ved ybos — iš veiksmažodžių slinkti ir sprūsti išvesti kartu su priešdėliu ant- ir galūne -is, nors toks darybos būdas dabartinei kalbai, galima sakyti, visai nebūdingas. Kita vertus, tam tikros įtakos jų sandarai galėjo turėti ir atitinkami kitų kalbų terminai, plg. antslinkis — наступление. Kai kurie priešdėlį są- / san- turintys vediniai yra gavę papildomą iš pamatinio veiksmažodžio nekylantį bendro, rečiau tarpusavio veiksmo reikšmės atspalvį, pvz.: sąlytis — контакт — angl. osculation STŽ, sąryšiai — взаимосвязи EŽ, sąsėdis „tirpios medžiagos nusėdimas, nusėdant netirpiai medžiagai“ — сопряжённое осаждение, соосаждение ChŽ, sąskambis — созвучие LŽ, santirpis „netirpios medžiagos tirpimas, tirpstant tirpiai medžiagai“ — сопряжённое растворение ChŽ. Tą reikšmės atspalvį vediniai galėjo gauti kartais iš analogijos su tokiais žodžiais, kurie jį yra gavę iš pamatinių veiksmažodžių, plg. sandėris ¹¹ LKŽ I tomo pirmajame leidime jų nėra, o antrajame leidime pateikti tik iš tarybinių laikų rašomosios kalbos, žr. p. 175, 176. 170 EŽ, TŽ, santoris TŽ. Kita vertus, tam tikrą įtaką gali turėti ir atitinkami kitų kalbų, didžiąja dalimi rusų kalbos, terminai. Tačiau ar pirmaip, ar antraip manytume, vis tiek tokie žodžiai yra netaisyklingi. Jų priešdėliai turi nebūdingą lietuvių kalbai reikšmę, dėl kurios dar šio šimtmečio pradžioje J. Jablonskis yra atmetęs sandarbininką, santautietį, sąredaktorių, sanveiksmą, taisydamas ir siūlydamas jų vietoje bendradarbį, bendratautį („jei būtinai reikėtų“), draugredaktorių, susidraugavimą (bendru darbu, draugės darbu) [Jablonskis J., 1959, 56, 143, 323—324]. 1904 m. paskelbtame straipsnyje „Kalbos dalykai (Rašomosios kalbos kritikai)“ jis rašė apie žodžius sandarbininkas, -kauti, -kystė, -kavimas, santautietis: „Visi šitie žodžiai be nebūs iš oro, ne iš žmonių kalbos žinojimo, pagauti <…>. Samprotauju, jog sandarbininkas iš vokiečių žodžio Mitarbeiter arba rusų сотрудник, ne iš gyvosios kalbos pavyzdžių tegalejo kilti mūsų literatūroje <…>. Šnekamojoje kalboje turime žodžius: sandorą, sąmonę, sankalbą, sąnašos, sąspara, sąšlavos, santarvė, sąmežinis… (prie suderėti, sumanyti-susimanyti, sukalbėti, sunešti, suspirti, sušluoti, sutarti, sumėžti…); visi tokie žodžiai, žinoma, neduoda dar tiesos žodžiui „san-darbininkas“ pasidirbdinti“ [Jablonskis J., 1959, 56]. Ir nors čia nagrinėjami terminai sąryšiai (-is), sąsė-jas, sąskambis, santirpis yra kitokios darybos, juos sieja su J. Jablonskio taisytaisiais netaisyklinga priešdėlio są- / san- vartosena. Tad jei dėl įsigalėjimo (paplitimo) ir būtų toliau vartojami šie terminai, naujų šitaip daryti nevertėtų. Vertiniai yra ir terminai polėkis — полёт LŽ poreikis — потребность EŽ ir pošvytis — послесвечение FŽ, — angl. afterglow, persistance STŽ (sinonimas liekamasis švytėjimas). Pastarojo priešdėlis po- turi visai nebūdingą tokios rūšies lietuvių kalbos dariniams reikšmę ir aiškiai siejasi su rusų после, anglų after ir jų lietuvių kalbos atitikmeniu po, paskui. Trys ketvirtadaliai šio tipo vedinių yra padaryti iš pirminių ir apie penktadalis — iš mišrinių veiksmažodžių, pvz.: atilsis EŽ (:at(si)ilsėti, -ilsi, -ilsėjo), posėdis TŽ (:pasėdėti, -sėdi, -sėdėjo), požiūris EŽ, STŽ (:pažiūrėti, -žiūri, -žiūrėjo), stovis ChŽ, STŽ (:stovėti, stovi, stovėjo), trikdis STŽ (:trikdyti, trikdo, trikdė), tūris ChŽ, FŽ, MŽ (:turėti, turi, turėjo). Iš antrinių veiksmažodžių padarytų vedinių yra nedaug. Veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį vedinių kamieną nepereina, pvz.: atlygis TŽ (:atlyg-inti, -ina, -ino), pagreitis GŽ, STŽ (:pagreit-ėti, -ėja, -ėjo), stiūbis SŽ (:stiūb-uoti, -uoja, -avo). Kaip ir anksčiau nagrinėtais atvejais, vediniai turi pamatinių veiksmažodžių asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko kamieną, pvz.: atodavis STŽ (:atidavė, -duoti, -duoda), vyris SŽ (:vyrė, irti, iria), kirtis LŽ, SŽ (:kirto, kirsti, kerta), nuoplūdis MŽ (:nuplūdo, -plūsti, -plūsta), nuosprūdis GŽ, MŽ (:nusprūdo, -sprūsti, -sprūsta), poėmis TŽ (:paėmė, -imti, -ima), postūmis GŽ, MŽ, STŽ (:pastūmė, -stumti, -stumia), sambrėškis GŽ (:subrėško, -brėkšti, -brėkšta), sprūdis GŽ, MŽ (:sprūdo, sprūsti, sprūsta), stūmis GŽ (:stūmė, stumti, stumia). Kadangi vedinių, kurie nesusietų su šia forma, nėra, galima sakyti, kad terminai su galūne -is (-ys) daromi iš asmenuojamųjų formų būtojo kartinio laiko. Truputį daugiau negu ketvirtadalis vedinių turi šaknies balsių kaitą, pvz.: būvis ChŽ, FŽ, STŽ (:buvo), išylis GŽ (:išilo), išjūdis GŽ (:išjudino, išjudėjo), polaidis GŽ, MŽ (:paleido), posūkis FŽ, STŽ, SŽ (:pasuko, pasisuko), sąlytis STŽ (:susilietė), santykis EŽ, LŽ, STŽ, TŽ (:sutiko), santoris TŽ (:sutarė, susitarė), skrydis SŽ (:skrido), spūdis GŽ (:spaudė), srūvis GŽ (:sruvo), trinkis GŽ (:trenkė), ūgis STŽ (:augo). Pasitaiko iš to paties veiksmažodžio išvestų terminų, turinčių skirtingą šaknies balsių kaitą, pvz.: nuotakis MŽ ir nuotėkis EŽ, GŽ, MŽ, STŽ, sandėris EŽ, TŽ ir sandoris EŽ. Kadangi terminų žodynuose (MŽ ir EŽ) šie vediniai yra pateikiami ta pačia reikšme ir, vadinasi, skirtingi šaknies balsiai neturi jokios semantinės funkcijos, tokie darybiniai variantai terminologijai neteiktini. Priimtinesni yra labiau įsigalėję literatūrinėje kalboje vediniai nuotėkis ir sandėris. 171 Kitos galūnės Vartojama po keletą veiksmų pavadinimų, išvestų su galūnėmis -as ir -ė. Šių galūnių vediniai, kaip yra pastebėjęs V. Urbutis (1961, 50, 52), neretai turi apkonkretėjusią reikšmę, yra linkę leksikalizuotis ir, be to, naujų šių tipų vedinių beveik nebe pasitaiko [Urbutis V., 1965, 305]. Tie bruožai būdingi ir negausiems terminologijoje vartojamiems vediniams. Nagrinėjamų pavyzdžių dauguma yra padaryta iš priešdėlinių mišrinių veiksmažodžių, pvz.: aprašas LŽ, išmonė LŽ, nuomonė STŽ, TŽ, pergalė STŽ, SŽ, prievolė EŽ, TŽ, sąmonė STŽ. Keletas vedinių vartojama ir iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: mainai EŽ, GŽ, skundas SŽ, TŽ; terpė ChŽ, MŽ. Dalies vedinių yra pasikeitę šaknies balsiai. Matyt, neverta į žodynus dėti netaisyklingybių, vieningai neteikiamų literatūrinei kalbai žodžių (pavyzdžiui, tai pasakytina apie į K. Daukšo „Chemijos žodyną“ patekusi terminą sąstatas, kad ir su nuoroda — „žr. sudėtis“). Įrankių pavadinimai Su galūnėmis išvesti įrankių pavadinimai, kaip ir priesaginiai šio būrio vediniai, pavadina įvairias veiksmo atlikimo priemones. Galūnių vedinių pavadinamosios priemonės paprastai būna nesudėtingos. Įrankių pavadinimų, išvestų su galūnėmis, terminų žodynuose nedaug tėra — priesagų vedinių, einančių įrankių pavadinimais, yra beveik penkis kartus daugiau. Vedinių skaičiumi šis galūnių vedinių būrys smarkiai atsilieka ir nuo galūnių darybos veiksmų pavadinimų. Netoli pusės visų nagrinėjamų vedinių yra išvesti su galūne -a, o trečdalis visų šio būrio vedinių — su galūne -as. Galūnių -ė ir -is (-ys) tipai terminologijoje menkai tepaplitę. -a Galūnės -a vediniai pavadina įvairius nesudėtingus prietaisus, jų dalis bei šiaip kokias paprastas veiksmo atlikimo priemones, pvz.: apdanga „обшивка“ STŽ, atrama „конструкция, kuri ką remia arba į kurią kas remiasi“ MŽ, FŽ, STŽ, SŽ, mova „cilindrinės arba prizminės formos detalė arba mažas mašinos bei įrenginių dalims sujungti“ MŽ, STŽ, padužos „коньки“ SŽ, pasaga „подкова“ SŽ, pavara „mechanizmas sukimosi judėjimui ar energijai perduoti, transmisija“ MŽ, STŽ, SŽ, pertvara „1. dėžutės skyrių sienelė, kilusi iš vaislapėlio pakraščio, augančio dėžutės vidurio link ir suaugancio su gretimų vaislapėlių pakraščiais; 2. skiriamoji sienelė, branduoliams pasidalijus, pertverianti motininės ląstelės ertmę į dvi dalis; 3. skersinės sienelės, padalijančios pailgą ląstelę, pvz., libriformo, į keletą dalių“ BŽ, trąšos „dirbtiniais ir natūraliais būdais gaunamos medžiagos, turinčios savo sudėtyje visą kompleksą ar tik paskiras augalų mitybai reikalingas medžiagas. Tai plačiai naudojama agrotechnikoje priemonė augalų derliui pakelti“ BŽ ir kt. Dažniausiai šio tipo vediniai remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais — tokių yra kiek daugiau, negu trys ketvirtadaliai visų vedinių. Daugiausia pamatinių veiksmažodžių turi priešdėlius pa- ir ap-, kurių ir vediniuose vartojamas tas pats variantas, pvz.: apvara STŽ, apvija STŽ, pakaba BŽ, STŽ, pavarža SŽ. Beveik visi vediniai yra padaryti iš galininkinių veiksmažodžių. Išimtį sudaro tik keletas vedinių, pvz.: padužos SŽ, pakopos BŽ, pakopa EŽ. Reti vediniai ir iš mišinių bei antrinių veiksmažodžių (maždaug devintadalis), pvz.: pavara MŽ, STŽ, SŽ (:pavaryti, -varo, -varė). Kaip ir kitais atvejais, veiksmažodžių darybos priesagos į pamatinį kamieną nepatenka, pvz.: apkaba STŽ (:apkabinti, -kab-ina, -kab-ino), pakaba BŽ, STŽ (:pakabinti, -kab-ina, -kab-ino). 172 Darybos pamatų imam as asmenuojamųjų formų būtasis kartinis laikas. Tai akivaizdžiai rodo tokie vediniai, kaip apmova GŽ, STŽ (:apmovė, -mauti, -mauna), apvija STŽ (:apvijo, -veja, -vyti), mova MŽ, STŽ (:movė, mauti, mauna), o vedinių, kurių nebūtų galima susieti su šia forma, nėra. Dauguma (bemaž trys ketvirtadaliai) nagrinėjamų -a galūnės įrankių pavadinimų turi šaknies balsių kaitą, pvz.: attvara STŽ (:attvėrė), atspara STŽ, SŽ (:atspy­rė), danga ChŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ (:dengė), padanga SŽ (:padengė), prieverža SŽ (:priveržė), trinka GŽ (:trenkė), užsklanda STŽ (:užsklendė) ir kt. -as Ir galūnės -as vediniai pavadina įvairias nesudėtingas veiksmo atlikimo priemones, neretai mašinų ar ko kito uždangalus, pvz.: apgaubas „audeklinis aparato apdangalas“ ChŽ, GŽ, aplankas „обертка; папка“ STŽ, čiaupas „užtvara vamzdyje, skirta skysčiams arba dujoms nustatytoje vamzdžio vietoje išleisti, praleisti, sulaikyti“ MŽ, FŽ, įspaudas „клеймо“ TŽ, jungas „ярмо“ STŽ, laidai „iš vamzdinių ir plaušinių hifų sudaryta grybienos sistema, tarnaujanti maisto medžiagų transportui“ BŽ, sankabas „цевьё“ SŽ, spaudas „клеймо“ TŽ, užpildas „примесной инертinė medžiaga“ ChŽ, „medžiaga, skirta tarpui užpildyti“ MŽ, užvožas „užmova, antgalis“ MŽ. Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais, pvz.: apkāustai SŽ, aptaisas STŽ, įtvaras STŽ, pervadas STŽ ir kiti. Terminas antspaudas STŽ, TŽ, be abejo, yra sudarytas pagal analogiją su atitinkamais žemaitiškais žodžiais, nors literatūrinės kalbos žodžių darybos sistemoje, atsiribojant nuo tarmių, jį tektų laikyti mišrios (su priešdėliu ir galūne) darybos žodžiu. Daryboje remiamasi galininkiniais veiksmažodžiais. Nors didesnė vedinių dalis yra padaryta iš pirminių veiksmažodžių, tačiau geras trečdalis yra išvestas iš mišrinių ir antrinių (rečiau) veiksmažodžių, pvz.: apkaustai SŽ (:apkaustyti, -kausto, -kaustė), aptaisas STŽ (:aptas­tyti, -taiso, -taisė), užpildas MŽ (:užpildyti, -pildo, -pildė). Antrinių veiksmažodžių priesagos į vedinius nepereina, pvz.: jaukas SŽ (:jaukinti, -ina, -ino), sankabas SŽ (:sukab-inti, -ina, -ino). Netoli trečdalio vedinių daryboje pasinaudota šaknies balsių kaita, pvz.: aplankas STŽ (:aplenkė, -lenkti, -lenkia), atšvaitas FŽ (:atšvietė, -šviesti, -šviečia), įtvaras STŽ (:įtvėrė, -tverti, -tveria), laidas, -ai BŽ, STŽ (:leido, leisti, leidžia) ir kt. Kitos galūnės Galūnių -ė ir -is (-ys) vedinių turimų pavyzdžių tarpe tėra nedaug. Tačiau, turint galvoje, kad ir apskritai galūnių darybos įrankių pavadinimų nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta negausiai¹², galima pasakyti, kad -ė ir -is(-ys) galūnių vediniai sudaro palyginti nemažą dalį — netoli ketvirtadalio — visų nagrinėjamųjų galūninių terminų. Šių tipų terminai paprastai pavadina įvairius nesudėtingus įnag ius ar paprastesnės sandaros prietaisus, pvz.: jungė „куколе дикнине̇ vidurinė dalis, jungianti dvi pusdulkines“ BŽ, „вентилек в канализационų vamzdžių galuose žiedo pavidalo detalė vamzdžiams sujungti varžtais“ MŽ, kūlė „medinis įrankis kalti; medinis plaktukas, medinis kūjis“ MŽ, sklendė „įtaisas (armatūra) vamzdyne vamzdžio angai uždaryti ir atidaryti“ MŽ, STŽ, smeigė „шпилька“ STŽ; kibis, -iai „įsikabinimui naudojami stambesni vaisių priedai užlenktais galais“ BŽ, pavadis „повод“ SŽ, 12 Nega usų įrankių pavadinimais einančių galūnių vedinių ir apskritai dabartinėje kalboje, žr. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Kalbotyra. V., 1961, t. 3, p. 38, 44. 173 spyrys „подкос“ SŽ, stabdys „mechanizmas, skiriamas mašinos greičiui sumažinti arba jai sustabdyti“ MŽ, STŽ, SŽ, uždoris „įrengimas angoms uždaryti hidrotechniniuose įrenginiuose“ MŽ ir kt. Dauguma abiejų tipų vedinių remiasi priešdėliniais veiksmažodžiais. Iš priešdėlinių veiksmažodžių padarytas tik penktadalis nagrinėjamų vedinių. Vediniai daromi visų pirma iš galininkinių ir dažniausiai pirminių veiksmažodžių. Trečdalis vedinių turi šaknies balsių kaitą. Vietų pavadinimai Su galūnėmis padarytų vietų pavadinimų terminologijoje negausu. Tai, be abejo, pareina nuo nedidelio šios darybos vedinių paplitimo ir apskritai dabartinėje kalboje, kaip tai yra pastebėjęs V. Urbutis (1965, 396). Visi terminų žodynuose pateiktieji galūnių darybos vietų pavadinimai yra išvesti iš veiksmažodžių. Tai irgi atitinka bendruosius šio būrio vedinių darybos polinkius, nes daugiausia veiksmažodiniai yra ir apskritai dabartinės kalbos galūniniai vietų pavadinimai [Урбутис В., 1971, 27–28]. Su priesagomis išvestų šio būrio terminų yra beveik tris kartus daugiau, tačiau dauguma priesaginių vietų pavadinimų yra padaryta iš vardažodžių. Veiksmažodiniai vietų pavadinimai dažnesni su galūnėmis. Galūnių vediniai vietas pavadina pagal jose atliekamą veiksmą arba ten vykstantį procesą, pvz.: ištaka „upės tekmės pradžia“ MŽ, perėja „vieta žmonėms ar gyvuliams pereiti per kanalus“ MŽ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MŽ, SŽ, sąsiauris „siaura vandens juosta, jungianti didesnius vandens telkinius“ MŽ, GŽ, užlaja „vandens užliejama pieva“ MŽ ir kt. Daugiausia yra vedinių, pavadinančių įvairias žemės paviršiaus vietas. Dariausias čia — galūnės -a tipas. Su šia galūne padaryta netoli trijų ketvirtadalių visų nagrinėjamų pavyzdžių. Galūnių -as ir -is tipai yra menkesnio darumo. -a Galūnė -a yra dariausias nagrinėjamų veiksmažodinių vietų pavadinimų darybos afiksas — net dariausio priesaginio -ykla tipo vedinių terminų žodynuose pateikta gerokai mažiau. Vediniai paprastai pavadina vietas, kuriose arba per kurias vyksta pamatiniu veiksmažodžiu žymimas veiksmas, pvz.: kamša „1. žabais ar virbais išklotas kelias per klampyną pervažiuoti; 2. iš žabų ir grunto padarytas pylimas, užtvanka“ MŽ, pakloja „klojimo aikštelė iš karjero išimtomis durpėms džiovinti“ MŽ, pervaža „vieta pervažiuoti per geležinkelius, kanalus ir pan.“ MŽ, pralaida „anga, skylė, vamzdis pro kelią, pylimą, užtvanką vandeniui praleisti“ MŽ, protirpa „vieta, kur nutirpęs sniegas arba ledas“ MŽ, GŽ, priebėga-, -os „vietos, kuriose išliko senųjų gėdynių augalai, pvz., tretinio periodo augalų augimvietės ledynmečiu laikotarpiais“ BŽ, prieplauka „причал“ SŽ, santaka „upių susiliejimo vieta“ MŽ, sąsmauka „siauras žemės ruožas tarp vandenų, jungiantis didesnes sausumos dalis“ MŽ, GŽ. Dalis terminų, kurie gali būti suvokiami kaip vietų pavadinimai, drauge turi kartais didesnį, kartais mažesnį veiksmo rezultato pavadinimo reikšmės atspalvį, pvz.: įlanka „залив“ GŽ, nuovada (nuvalytoji atodanga) „расчистка“ GŽ, prakarta „просек“ GŽ, praplova „pylimo praplauta vieta“ MŽ, užlaja „vandens užliejama pieva“ MŽ, užuolanka „vingis, netiesus kelias“ MŽ, SŽ. Beveik visi nagrinėjami terminai yra priešdėlinių veiksmažodžių vediniai. Dažnesni priešdėliai yra pra- | pro-, per-, prie-, pa-. Dauguma vedinių darybiškai remiasi pirminiais veiksmažodžiais, ir tik ketvirtadalis nagrinėjamų pavyzdžių yra išvestas iš mišrinių (a) arba antrinių (b) veiksmažo- 174 džių (antriniais veiksmažodžiais remiamasi retai), pvz.: a) nuovala GŽ (:nuvalyti, -valo, -valė), užtūra ŠŽ (:užtūrėti, -tūri, -tūrėjo). Mišrinių veiksmažodžių vedinių skaičių padidina vediniai iš veiksmažodžio tekėti, teka, tekėjo su įvairiais priešdėliais (ištaka MŽ, prataka, -os GŽ, prieteka GŽ, santaka MŽ); b) patalpa EŽ (:patalpinti, -ina, -ino), pervaža MŽ (:pervažiuoti, -iuoja, -iavo). Penktadalis vedinių yra padarytas iš negalninkinių veiksmažodžių. Tai daugiausia savaiminio veiksmo ar vyksmo vietą žymintys terminai, pvz.: ištaka MŽ, prataka, -os GŽ, protirpa GŽ, MŽ, santaka MŽ ir kt. Pasitaiko vedinių, kurių darybos pamatas gali būti dvejopai suvokiamas, pvz.: įlanka GŽ (:įlenkti ir įlinkti). Dalis vedinių aiškiai rodo, kad darybos pamatu imamas asmenuojamųjų formų bū­tasis kartinis laikas, pvz.: perėja GŽ, MŽ, ŠŽ (:perėjo, -eiti, -eina), praplova MŽ (:praplovė, -plauti, -plauna). Nesusiejamų su šia forma vedinių nėra. Didesnės pusės nagrinėjamų vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz.: atitvara GŽ (:atitvėrė, -tverti, -tveria), kamša MŽ (:kimšo, kimšti, kemša), pervalka GŽ (:pervilko, -vilkti, -velka), pergrąža GŽ (:pergręžė, -gręžti, -gręžia), prakarta GŽ (:prakirto, -kirsti, -kerta), pralaida MŽ (:praleido, -leisti, -leidžia), praraja ŠŽ (:pra­rijo, -ryti, -ryja), santaka MŽ (:sutekėjo, -tekėti, -teka), užlaja MŽ (:užliejo, -lieti, -lieja) ir kt. Šaknies balsių kaita vediniuose nėra reguliari. Pasitaiko netgi tą pačią šaknį turinčių vedinių, kurie vienais atvejais turi skirtingą nuo pamatinio veiksmažodžio šaknies balsį, o kitais — tą patį, plg.: -tak- ir -tek- vediniuose ištaka MŽ, prataka, -os GŽ, santaka MŽ ir prieteka GŽ. Nors iš esmės visi vediniai savo daryba aiškiai yra susiję su veiksmažodžiais, vis dėlto terminas nuolaida „nuolaidi vieta, pakalnė“ MŽ nesunkiai gali būti susietas ir su būdvardžiu nuolaidus, kaip tai patvirtina ir žodyne pateiktas termino reikšmės apibūdinimas. Tai būtų vienintelis vard žodinis galūnių darybos vietos pavadinimas nagrinėjamų pavyzdžių tarpe. Dalis terminų savo sandara, ne vienu atveju ir daryba yra gana artimi atitinkamiems rusiškiems terminams, pvz.: ištaka — исток MŽ, patalpa — помещение EŽ, perėja — переход MŽ, pervaža — переезд MŽ, pragrąža — проточина GŽ, prakarta — просек GŽ, pralaida — пропуск MŽ, praplova „промоина“ MŽ, prataka — проток GŽ, protirpa — проталина GŽ, MŽ, prieteka — приток GŽ. Galimas daiktas, kad ne vienu tokiu atveju kitos kalbos termino ne tik reikšmė, bet ir forma bus turėjusi įtakos lietuviškojo termino darybai. Tačiau nė vienas minėtas terminas neprasilenkia su nagrinėjamo tipo vedinių darybos polinkiais, visi jie lengvai gali būti motyvuoti tiek formos, tiek ir reikšmės atžvilgiu atitinkamais lietuviškais veiksmažodžiais. Dėl to laikyti juos ne vediniais, o vertiniais nėra pamato. Kitos galūnės Su galūnėmis -as ir -is yra padaryta truputį daugiau negu ketvirtadalis visų nagrinėjamųjų veiksmažodinių vietų pavadinimų. Tačiau pačių vedinių yra nedaug, todėl šie du tipai turimos medžiagos atžvilgiu yra nedarūs. Nedarūs tų galūnių tipai yra ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje¹³. Taigi menkas galūnių -as ir -is vedinių, turinčių vietos reikšmę, išplitimas terminologijoje yra apčiuopęs platesnių lietuvių kalbos žodžių darybos polinkių. O pačioje terminologijoje suaktyvinti šiuos vietų pavadinimų darybos tipus kol kas nėra poreikio. Šių tipų neaktyvumą rodo ir tai, kad nemaža nagrinėjamų terminų dalis yra suterminti liaudies kalbos žodžiai. Tačiau, sprendžiant iš LKŽ sutelktų duomenų, kai kurie vediniai (pvz.: nuotakas MŽ, ¹³ V. Urbutis nurodo, kad tik vienas kitas galūnės -is vedinys gali būti priskirtas prie veiksmažodinių vietų pavadinimų, o galūnės -as šio būrio vedinių tera visai nedaug. Žr. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Ten pat, p. 44, 52. 175 pratakas MŽ, sąsiauris GŽ, MŽ ir kt.) gali būti ir tam tyčia terminologijos reikalams padaryti. Pasitaiko atvejų, kad skirtingose terminologijos srityse tam pačiam reikalui vartojami skirtingai iš to paties veiksmažodžio išvesti terminai. Pavyzdžiui, rusų terminą волок atitinka pervalkas MŽ, SŽ ir pervalka GŽ, taip pat проток lietuviškieji atitikmenys yra pratakas MŽ ir prataka GŽ. Jei iš tiesų šie terminai neturi jokių reikšmės niuansų, būtinų geomorfologijos, fizinės geografijos ir melioracijos terminologijai, tokių darybos gretybių vartojimas būtų nepateisinamas. Vediniai pavadina natūralias ar dirbtines žemės paviršiaus vietas, dažniausiai vienaip ar kitaip susijusias su vandenimis, pvz.: atabradas „отмель“ SŽ, atlajas (kranto ruožas atoslūgio metu) GŽ, nuotakas „н or?“ MŽ, pervalkas „tarp dviejų vandens kelių sausumos vieta, per kurią pervelkami laivai“ MŽ, SŽ, pratakas „kanalas, griovys, požeminė vandentėkmė, kurie jungia du vandens telkinius“ MŽ; protekis „skylė, pro kurią teka kur nors vanduo“ MŽ, užtakis „1. dėl vagos pasikeitimų susidariusi pertvara atsiribojusi nuo srovės upės dalis, kurios aklasis galas nukreiptas prieš srovę; 2. dirbtinai atskirta upės dalis laivams stovėti“ MŽ, SŽ. Kai kurie vediniai gali būti laikomi ir veiksmo rezultato pavadinimais. Beveik visi nagrinėjamų tipų vediniai yra padaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių (išimtis guolis GŽ). Daugiau kaip du trečdaliai vedinių remiasi mišriniais veiksmažodžiais (beveik visi jie turi šaknį -tek-) ir maždaug trys ketvirtadaliai – negalininkiniais veiksmažodžiais. Beveik visi vediniai turi šaknies balsių kaitą, pvz.: atabradas SŽ (:atrbido, -bristi, -brenda), guolis GŽ (:gulėjo, gulėti, guli), pervalkas MŽ, SŽ (:pervilko, -vilkti, velka) ir visi vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių, turinčių šaknį -tek- (nuotakas MŽ, pratakas MŽ, protekis MŽ, užtakis MŽ, SŽ ir kt.). Terminų žodynuose pateikti net trys galūnės -is vedinių iš veiksmažodžio užtekėti variantai, turintys arba skirtingus priešdėlio variantus, pvz.: užtakis „1. заводь; 2. затон“ MŽ, заводь, затон SŽ ir užutakis „бухта“ SŽ, arba skirtingą šaknies balsių kaitą, pvz.: užutakis „бухта“ SŽ ir užutėkis „залив“ GŽ. Iš veiksmažodžio pratekėti yra išvesti du skirtingų tipų melioracijos terminai, kurie skiriasi ir priešdėlio variantu, ir šaknies balsių kaita, pvz.: pratakas „проток“ ir protekis „течь“. Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Dabartinėje kalboje yra vartojama gana daug su galūnėmis padarytų veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų. Tiesa, tikrieji veikėjų pavadinimai yra retoki. Mat, dažniausiai galūnių vediniai yra menkinamosios reikšmės ir eina veiksmažodinės ypatybės turėtojų (paprastai asmenų) pavadinimais. Terminologijoje tokios rūšies dariniai, galima sakyti, iš viso nevartojami. Tad vartojamų vedinių skaičiumi ši būrys yra negausiausias – terminų žodynuose rasta tik apie pora dešimčių pavyzdžių. Didesnę jų dalį sudaro įvairių gyvių (ne asmenų), augalų ar kokių nors daiktų pavadinimai ir tik vienas kitas pavadina asmenis. Turima medžiaga rodo, kad terminologijos reikalams žymiai dažniau vartojami priesaginiai veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Tuose pačiuose terminų žodynuose jų yra 13 kartų daugiau, negu su galūnėmis išvestų terminų. Vedinių, kurie gali būti laikomi veikėjų pavadinimais, tėra vienas sporto žaidimų terminas saugas „полузащитник“ SŽ. Kiti šio būrio vediniai yra veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: lipai „sužeidimo atveju vyšniose ir slyvose susidarančios lipnios medžiagos, tarnaujančios žaizdų apsaugai nuo parazitų; kai kuriuose augaluose, pvz., Astragalus gummifer Labill. ir kt., lipai susidaro ir normaliomis sąlygomis ir ten jie kaupiasi atitinkamuose kanaluose“ BŽ, pliduras „буй“ SŽ; blizgis „blizgantis mineralas“ ChŽ, GŽ, styris „понака“ GŽ, žiorýs „visuma dantelių pavidalo išaugų, ratu apsupančių samanų sporinės angą“ BŽ; blizgė „блесна“ 176 SŽ, gaudė „навозная мушка“ SŽ, plūdė „поплавок“ SŽ, smalkės „англиес моноксида“ ChŽ, spingsė „масляная лампа“ SŽ; skenda „skystis su pakibusiomis medžiagos dalelėmis (emulsija ar suspensija)“ ChŽ ir kt. Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimu gal gali būti laikomas ir lūžtančių bangų pavadinimas guožos GŽ, tačiau šis žemaitiškas žodis į terminų žodyną pateko su nesuliteratūrintu garsu — DŽ 223 ir LKŽ III 487 yra goža. Nagrinėjamieji terminai yra išvesti iš nepriešdėlinių pirminių arba mišrinių veiksmažodžių. Šaknies balsių kaita jų daryboje yra reta. Vardažodžių vediniai Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai Terminų žodynuose pateiktieji vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai dažniausiai žymi įvairius daiktus ar šiaip negyvus dalykus. Vediniai paprastai daromi iš būdvardžių arba daiktavardžių. Būdvardiniai vediniai daiktus pavadina pagal jų būdingą ar labiausiai į akis krintančią ypatybę, pvz.: bergždas „nenaudingoji uoliena“ ChŽ, GŽ (sinonimas bergždžioji uoliena, русų пустая порода), juodžiai „redukuavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentų suodžiai; smulkus koksas“ ChŽ, plikė „1) kilpinio audinio (frotės) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pūkinio arba šiaustinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATŽ, „nuplaukintoji oda“ ChŽ. Daiktavardiniai vediniai pavadina daiktus, kurie vienaip ar kitaip yra susiję (tas santykiavimas gana įvairus) su pamatinių daiktavardžių žymimais dalykais, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BŽ, dumbliai „grupė žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas; šios savybės išskiria dumblius iš kitų žemesniųjų augalų (bakterijų, grybų) tarpo“ BŽ, vėjų pavadinimai pietys GŽ, ryt ys GŽ, šiaurys GŽ, vakaris GŽ. Dabartinės kalbos galūninių vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų didelė dalis eina asmenų arba kitokių gyvų būtybių pavadinimais. Terminų žodynuose tokios reikšmės vedinių pateikta tik keletas, pvz.: dainius „певец“ LŽ, skurdžius (sinonimai beturtis, pauperis) „бедняк, паупер“ EŽ. Profesinių asmenų pavadinimų terminų žodynuose visai nepateikta. Vienintelis šios rūšies vedinių darybos tipas su galūne -ius nebėra aktyvus dabartinėje kalboje. Jam priklausantys vediniai yra seniau sudaryti ir plačiai vartoti įvairių amatininkų bei smulkių prekiautojų pavadinimai. „Naujų profesijų žmones vadinti tokio tipo dariniais ryškesnio polinkio (bent literatūrinėje kalboje) nėra, todėl jų skaičius negausėja, o mažėja. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, akivaizdžiai rodančių, kaip žmonių buities, jų socialinio bei ekonominio gyvenimo pakitimai nulemia ir žodžių darybos raidą“ [Urbutis V., 1961, 55]. Su šiuo visai teisingu V. Urbučio pastebėjimu negalima nesutikti. Galūnių darybos asmenų pavadinimų neišplitimas dabartinėje mokslo ir technikos terminologijoje bus bene svarbiausia priežastis, dėl kurios ir apskritai šio būrio vediniai palyginti negausiai vartojami terminologijos reikalams. Šios reikšmės priesagų vedinių terminų žodynuose pateikta beveik aštuonis kartus daugiau. Kiek gausiau terminologijoje atstovaujami galūnių -ė ir -is (-ys) vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipai — jiems priklauso daugiau kaip du trečdaliai visų nagrinėjamų pavyzdžių. -ė Visi su šia galūne padaryti terminai yra negyvų dalykų pavadinimai. Dauguma jų yra išvesti iš kokybinių būdvardžių ir žymi daiktus pagal jų išorinę ypatybę, pvz.: glaudės „резуны“ SŽ, ilgė „шина“ (sinonimai šyna, bendralaidis) STŽ, klampė 177 „утка“ SŽ, kryžmė „перекресток“ SŽ (šaškių lentoje), plikė „1) kilpinio audinio (frotės) yda; audinio vieta be kilpučių; 2) dirbtinio kailio, pūkinio arba šiaustinio audinio yda; audinio vieta be pūko“ ATŽ, „nuplaukintoji oda“ ChŽ, plokštė „плита“ GŽ, STŽ, „пластина“ STŽ, skaidrė „peršviečiamas popierius brėžiniams, piešiniams kopijuoti“ MŽ, smailė „пик“ GŽ ir kt. Ta ypatybė neretai (pavyzdžiui, geometrinių linijų pavadinimuose) yra esminė, pvz.: kreivė „kreivoji linija“ MŽ, EŽ, FŽ, STŽ, SŽ, tiesė STŽ. Tačiau, kita vertus, daikto skiriamoi, įvardijimo pamatu imama ypatybė ne visada yra pagrindinė, esminė. Termino vykumas tokiais atvejais nemaža dalimi pareina nuo to, ar jo motyvacija nesukelia kokių papildomų, gal net nepageidautinų reikšmės atspalvių. Motyvacijos aiškumas, tikslumas gali padėti arba trukdyti terminui prigyti. Štai jau ne mažiau kaip keturi dešimtmečiai kalbininkai diegia į literatūrinę vartoseną trusikų pakaitalą glaudės. Per tą laiką daug naujadarų tvirtai įaugo į kalbą, o glaudės vis neprigyja, nors tai ir trumpas, sklandus žodis. Ar tik nebus čia kaltas darybos neįprastumas, motyvacijos nediferencijuotumas? Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, vediniai remiasi paprastos sandaros, dažniausiai turinčiais darybiškai neskaidomą kamieną būdvardžiais. Iš daiktavardžių išvestų šio būrio galūnės -ė vedinių terminų žodynuose pateikta vos keletas, pvz.: grūdė „kanapės (Cannabis sativa) moteriškasis augalas“ BŽ, pleiskané „vyriškasis kanapės augalas“ BŽ. Čia gal minėtinas ir rumbė „гриба“, „гряда“ GŽ. -is (-ys) Galūnės -is (-ys) tipas dabartinėje kalboje yra pats darusis ir beveik prilygsta dariausiems priesaginiams -ininkas, -ė bei -inė tipams [Urbutis V., 1965, 364]. Nagrinėjamų su šia galūne išvestų terminų yra palyginti nedaug. Priesagų vediniai terminologijoje žymiai labiau išplitę, pavyzdžiui, priesagos -ininkas, -ė vedinių tuose pat šaltiniuose pateikta beveik 10 kartų daugiau. Dalis vedinių terminologijoje vartojama daugiskaitos forma, pvz.: dumbliai „grupė žemesniųjų augalų, turinčių savo ląstelėse chlorofilo ir sugebančių savarankiškai sintetinti organines medžiagas <...>“ BŽ, GŽ, juodžiai „redukuavimu gauti smulkūs metalai; vartojami pigmentu suodžiai; smulkus kokas“ ChŽ, pieniai SŽ, tirščiai ChŽ. Nagrinėjami terminai darybiškai santykiauja su būdvardžiais ir daiktavardžiais. Beveik pusė jų yra padaryti su galūnės variantu -ys. Vediniai, turintys būdvardinius pamatinius kamienus (jų yra truputis daugiau negu pusė nagrinėjamų šio tipo pavyzdžių), pavadina įvairius negyvus dalykus pagal pamatiniu būdvardžiu žymimą ypatybę, pvz.: pynys „пепенец“ GŽ, skystis „жидкость“ ChŽ, FŽ, GŽ; dygys „odos pasikeitimo keliu susidaręs dyglys, pvz., erkės čio“ BŽ, siaurys „siauras ir ilgas kyšulys, ragas“ GŽ. Visų vedinių pamatiniai būdvardžiai yra kokybiniai ir turi darybiškai nesudėtingą kamieną. Daiktavardiniais vediniais taip pat dažniausiai pavadinami įvairūs negyvi dalykai, pavyzdžiui, ryškesnę grupę sudaro vėjo rūšių pavadinimai, pateikti GŽ: vakaris, pietys, ryt ys, šiaurys. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe tik vienas vedinys kairys SŽ pavadina vardažodinės ypatybės turėtoją asmenį. Pamatiniai daiktavardžiai ryškiai išsiskiriančių darybos afiksų neturi. Kitos galūnės Keletas likusių galūnių bent kiek aktyvesnių terminų darybos tipų nesudaro (nagrinėjamuose žodynuose su jomis išvestų terminų pateikta tik po keletą). -a. Šios galūnės vediniai darybiškai remiasi daiktavardžiais ir būdvardžiais, kurie turi neskaidomą kamieną, pvz.: jaura „balkšvos spalvos dirvožemis, iš kurio išplauti kalcio, magnio, kalio bei natrio, geležies, mangano ir aliuminio junginiai, kitaip ta- 178 riant, molio elementai <...>“ MŽ (plg. jaurus „klampus“ DŽ 266), sluoksna „iš plaušelių sudarytas purus, minkštas, nesukrus stora lyno pavidalo verpimo pusgaminis, gaunamas iš karšimo mašinos, klostytuvės, temptuvės arba šukuotuvės <...>“ ATŽ. -as. Terminai bangas „волна ложа“ GŽ ir bergždas „nenaudingoji uoliena“ ChŽ, GŽ darybiškai galbūt sietini su būdvardžiais bangus „smarkus, didelis (apie lietų)“ DŽ 71 ir bergžždias „tuščias“ DŽ 78. -is(ies). Šios galūnės vediniais gal gali būti laikomi terminai rūgštis „junginys, atskeliantis vandenilio jonus“ BŽ, ChŽ, GŽ, MŽ ir rūdys „1) linų pluošto yda; rudi taškai ir ilgesnės rudos plaušelių atkarpos, atsiradę nuo lininei svylarūdės; 2) audinio yda; sunkiai pašalinamos rudos dėmės, atsiradusios audiniui siekus rūdijantį metalą arba ant audinio panatekus vandeniui su geležies rūdimis“ ATŽ, nors šiaip tai, be abejo, yra terminologijon paimti seni kalbos žodžiai, kurių daryba dabar jau gerokai apsitrynusi. -ius. Keletas terminologijoje vartojamų šios galūnės vedinių yra išvesti iš darybiškai neskaidomą kamieną turinčių daiktavardžių, pvz.: dainius „певец“ LŽ, šeklius „бap“ GŽ, skurdžius „бедняк, паупер“ EŽ. Galūnės -a, -as, -is(-ies) priklauso prie pačių nedarinių dabartinės lietuvių kalbos vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos afiksų. Kiek daugiau vartojama tik galūnės -ius vedinių, tačiau naujadarų ir su ja nebelinkstama daryti. Taigi menkas šių tipų vedinių paplitimas terminologijoje yra apspręstas vidinių kalbos žodžių darybos polinkių ir šiuo atveju visai nuo jų pareina. Ypatybių pavadinimai Ypatybių pavadinimai — tai dažniausiai iš būdvardžių arba jiems artimų žodžių išvesti abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: gylis „vertikalinis atstumas nuo žemės, vandens ar kito paviršiaus“ MŽ, STŽ, greitis „atlikto kelio santykis su laiku, per kurį tas kelias atliktas; netoly­ginio judėjimo atveju šis santykis imamas laiko momentui“ MŽ, ChŽ, EŽ, FŽ, GŽ, STŽ, SŽ, tankis „kūno tūrio vieneto (1 cm³) masė“ MŽ, FŽ, GŽ, STŽ, SŽ; dar­na „сорасие“ GŽ, svarba STŽ ir kt. Pažymėtina, kad šio būrio vediniai terminologijoje nėra labai paplitę — nagrinėjamuose žodynuose jų iš viso pateikta tik apie pora dešimčių. Naujų terminų su galūnėmis daroma, atrodo, labai retai. Pagrindinė ypatybių pavadinimų darybos priemonė dabartinėje terminologijoje taip pat, kaip ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje, yra priesagos. Pavyzdžiui, su priesagomis išvestų ypatybių pavadinimų tuose pat terminų žodynuose pateikta 28 kartus daugiau, negu tos reikšmės galūnių vedinių. Netoli dviejų trečdalių galūnių darybos ypatybių pavadinimų yra galūnės -is vediniai. Iš kitų galūnių dar būtų minėtina -a. -is Beveik visi su galūne -is padaryti ypatybių pavadinimai remiasi kokybiniais būdvardžiais. Nagrinėjamu pavyzdžiu pamatiniai būdvardžiai yra dviskiemeniai, pvz.: aukštis GŽ, MŽ, STŽ, SŽ, greitis ChŽ, EŽ, FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ, ilgis EŽ, FŽ, STŽ, lygis FŽ, GŽ, MŽ, sotis STŽ, storis GŽ, MŽ, STŽ, šūdris GŽ, MŽ, šaltis GŽ, tankis FŽ, GŽ, MŽ, STŽ, SŽ, tolis SŽ. Trečdalio vedinių daryboje dalyvauja šaknies balsių kaita, pvz.: dydis EŽ, FŽ, STŽ, gylis MŽ, STŽ, grožis LŽ, plotis FŽ, GŽ, STŽ, skonis GŽ. Iš kitų kalbos dalių žodžių padaryti ypatybių pavadinimai yra reti ne tik terminologijoje, bet ir apskritai dabartinėje lietuvių kalboje. Naujų šios grupės žodžių, matyt, visai nesudaroma. Turimų pavyzdžių tarpe ketvirtis EŽ darybiškai yra susijęs su 179 kelintiniu skaitvardžiu ketvirtas, o kiekis EŽ, FŽ, STŽ gali būti padarytas iš prieveiksmio kiek arba įvardžio kieką, kiekas (literatūrinėje kalboje šis įvardis, rodos, visai nevartojamas, tačiau ir pats kiekis, be abejo, nėra specialiai kaip terminas darytas. Tai sutermintintas senas kalbos žodis. Tad jis ir gali būti atsiradęs iš to tarmėse žinomo įvardžio). Galūnės -is tipo vediniai reikšme yra labai artimi gryniesiems ypatybių pavadinimams, išvestiems su priesaga -umas. Netgi terminų žodynuose abiejų šių tipų vediniai neretai pateikiami kaip sinonimai, pvz.: aukštis, aukštumas GŽ, MŽ, dydis „значение“ STŽ, gilumas, gylis MŽ, STŽ, greitis, greitumas GŽ, plotis, platumas GŽ, sūdris, sūdrumas GŽ, MŽ, tankis, tankumas GŽ, STŽ. Kitos galūnės Galūnių -d, -as ir -ė vedinių nagrinėjamuose terminų žodynuose pateikta visai mažai. Kiek daugiau vartojama tik terminų, išvestų su galūne -a. -a. Galūnės -a vediniai paprastai remiasi kokybiniais būdvardžiais, pvz.: darna GŽ, gausa EŽ, skuba EŽ, STŽ, svarba STŽ, talpa EŽ, GŽ, MŽ, vėsa GŽ. Vediniai skuba ir talpa gali būti suvokiami ir kaip veiksmažodiniai pavadinimai (iš veiksmažodžių skubėti, tilpti), nors tai, kad šalia jų kai kuriuose terminų žodynuose pateikiami sinonimai su priesaga -umas, rodos, patikimesnį daro darybinį siejimą su atitinkamais būdvardžiais. Sinonimų taip pat turi terminai svarba STŽ (svarbumas) ir vėsa GŽ (vėsuma). -as. Su galūne -as išvestu ypatybės pavadinimu gali būti laikomas nebent plotas „atskira paviršiaus dalis arba jos apimtis; skirta kuriam nors tikslui vieta“ MŽ, FŽ. -ė. Šiam tipui priklauso būdvardinis ypatybės pavadinimas vertė TŽ ir galbūt garbanė „bulvių liga, kurios sukėlėjas yra bulvių virusas 3, vienas arba drauge su kitais virusais (bulvių virusu 1, bulvių virusu 7). Pasireiškia lapų garbanotumu ir gelsvu dėmėtumu“ BŽ, jeigu darybiškai jis susijęs su garbana, o ne garbanoti. Išvados 1. Terminų vedyba su galūnėmis yra vienas pagrindinių lietuviškų vienažodžių terminų daiktavardžių darybos būdų. Dėl savo struktūros paprastumo galūnių vediniai yra labai patogūs terminologijai, tad ir vartojami joje palyginti gausiai, nors priesagų vedinių terminų yra žymiai daugiau. Teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, literatūros, botanikos, ekonomikos bei skaičiavimo technikos terminų žodynuose lietuviškų priesagų vedinių pateikta per šešis kartus daugiau, negu galūnių vedinių. Darybos atžvilgiu būdami artimi, priesagų ir galūnių vediniai sudaro didžiausią lietuviškųjų terminų dalį bei toliau aktyviai papildo lietuviškąją terminiją. Galūninis darybos būdas terminologijoje galėtų būti netgi plačiau taikomas. 2. Terminai su galūnėmis yra vedami iš veiksmažodžių ir vardažodžių. 2.1. Nagrinėjamų pavyzdžių tarpe per devynis dešimtadalius sudaro iš veiksmažodžių su galūnėmis padaryti terminai. Ju skiriami šie darybos būriai: veiksmo rezultato pavadinimai, veiksmų pavadinimai, įrankių pavadinimai, vietų pavadinimai ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Netoli pusės visų vedinių yra veiksmo rezultato pavadinimai, kurių netgi su priesagomis tepadaryta mažiau, negu su galūnėmis. Daugiau negu trečdalis visų veiksmažodinių vedinių yra veiksmų pavadinimai. Likusieji šios grupės būriai vedinių skaičiumi nedideli. 2.2. Iš vardažodžių (daugiausia iš būdvardžių, retokai iš daiktavardžių ir visai retai iš įvardžių, skaitvardžių) sudaryti terminai yra dviejų darybos būrių — varda- 180 žodinės ypatybės turėtojų pavadinimai ir ypatybių pavadinimai. Terminologijoje vardžodiniai galūnių vediniai vartojami palyginti negausiai. 3. Didžiausiu darumu pasižymi galūnė -a — jos vediniai sudaro 55,4% visų nagrinėjamų pavyzdžių. Itin gausu veiksmažodinių šios galūnės vedinių. 22,4% visų vedinių yra išvesti su galūne -is(-ys) (didesnė pusė — veiksmų pavadinimai), o 14,5% — su galūne -as (trys penktadaliai jų yra veiksmo rezultato pavadinimai). Galūnės -ė vedinių nagrinėjamų terminų tarpe yra 6,5%, o galūnės -ius, -is(-ies) ir -uo yra, galima sakyti, visai nedaro dabartinėje terminologijoje. Galūnių -a, -ė, -is(-ys), -as, -ė tipai yra visuose nagrinėjamuose vedinių būriuose, nors jų aktyvumas ne visur vienodas. 4. Veiksmažodinių galūnių vedinių darybai būdingi šie bruožai: 4.1. Veiksmažodiniai galūnių vediniai dažniausiai daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių (truputį daugiau negu keturi penktadaliai nagrinėjamų veiksmažodinių pavyzdžių). Daugiau kaip du trečdaliai vedinių daryboje remiasi pirminiais, netoli ketvirtadalio — mišriais veiksmažodžiais. Vediniai iš antrinių veiksmažodžių yra palyginti reti (7,5% nagrinėjamų veiksmažodinių pavyzdžių). Daryboje visai nedalyvauja iš tarptautinių žodžių išvesti antriniai veiksmažodžiai. Dėl to hibridinių darinių, gana paplitusių kai kuriuose priešaginiuose tipuose, čia nėra. 4.2. Kiek daugiau negu trečdalis vedinių turi darybos metu pakitusius šaknies balsius. Taigi šaknies balsių kaita veiksmažodiniuose galūnių vediniuose nėra reguliari, galima netgi pastebėti tam tikrą polinkį naujadarus dažniau daryti be šaknies balsių kaitos. Šaknies balsių kaitos vaidmuo dažniausiai yra formalus, ir tik reketkarčiais iš to paties veiksmažodžio su šaknies balsio kaita ir be jos išvestiems terminams (vedinių variantams) suteikiama skirtinga terminologinė reikšmė. 4.3. Iš priešdėlinių veiksmažodžių padaryti galūnių vediniai dažnokai turi pakitusį priešdėlio variantą (daugiau negu trečdalis tokių pavyzdžių). Nagrinėjamuose pavyzdžiuose pasitaikė tokie priešdėlio varianto kaitaliojimosi atvejai: 1) apy-: ap-, apy-: api-, 2) ato-: ati-, ato-: at-, ata-: at-, ata-: ati-, 3) in-: į-, 4) nuo-: nu-, 5) po-: pa-, prie-: pri-, 7) pro-: pra-, 8) sa-: su-, sam-: su-, san-: su-, 9) užuo-: už-, už-: už-. Reguliariausiai kaitaliojasi nuo-: nu-, prie-: pri- ir sa- | sam- | san-: su-. Kiti priešdėlio varianto pasikeitimo vediniuose atvejai yra reti, dažniausiai išlieka veiksmažodžio priešdėlio variantas (labiau svyruoja po-: pa- kaitaliojimasis, itin būdingas veiksmų pavadinimams, vedamiems su galūne -is, bet kitais atvejais beveik ištisai vediniai išlaiko pamatinio veiksmažodžio priešdėlį pa- nepakitusį). Vienu kitu atveju to paties veiksmažodžio vediniai su skirtingais priešdėlio variantais yra savarankiškai terminuojami, t. y. vartojami kaip skirtingi terminai. 4.4. Dalis vedinių remiasi sangrąžiniais veiksmažodžiais. Kadangi patys galūnių vediniai niekuomet neturi sangrąžos dalelės, ne vienu atveju tokie terminai gali būti dvejopai motyvuoti — sangrąžiniu ir paprastuoju veiksmažodžiu, nes vedinys gali būti abejaip suvokiamas. 4.5. Tik maža vedinių dalis yra išvesta su galūnių variantais -ia ir -ys (pagrindiniai, būdingi didžiausiai vedinių daliai šių galūnių variantai yra -a ir -is (vn. K. -io). Taip pat palyginti nedaug galūnių vedinių terminologijoje vartojama kaip daugiskaitiniai žodžiai. 5. Vardažodinių galūnių vedinių darybai būdingi šie bruožai: 5.1. Dauguma vedinių (beveik keturi penktadaliai nagrinėjamų terminų) yra išvesti iš būdvardžių (santykiniai būdvardžiai darybos pamatu neimami). Pamatiniai žodžiai paprastai turi darybiškai nesudėtingą kamieną. 5.2. Dalies būdvardinių vedinių (ypatybių pavadinimų) darybos metu yra pasikeitę šaknies balsiai (tai visų pirma liečia galūnės -is vedinių dalį). Tačiau šaknies balsių kaita yra nereguliari (ir -is galūnės vedinių dviem trečdaliams ji nebūdinga). 5.3. Galūnių -a ir -is variantai -ia ir -ys vediniuose yra reti. Palyginti retai tevar-tojami ir daugiskaitiniai galūnių vediniai iš vardažodžių. 13. Užs. Nr. 1554 181 5.4. Nemaža galūnių darybos vardžodinės ypatybės turėtojų pavadinimų dalis pavadina asmenis su menkinamuoju reikšmės atspalviu. Tokie vediniai terminologijai nebūdingi (darbo šaltinius sudariusiuose terminų žodynuose jų nepateikta nė vieno). Naujiems profesiniams asmenų pavadinimams daryti dabartinėje terminologijoje, galima sakyti, visai nevartojama galūnė -ius, su kuria anksčiau buvo sudaryta ir vartojama (visų pirma liaudies kalboje) nemaža įvairių tos rūšies asmenų (pavyzdžiui, amatininkų) pavadinimų. 6. Kai kurie galūnių darybos terminai (kiek dažniau abstraktai) žodynuose pateikiami kaip sinonimai su iš to paties pamatinio žodžio išvestais priesagų vediniais, pavyzdžiui, veiksmų pavadinimai su galūnėmis -a, -is ir priesaga -imas / -ymas, ypatybių pavadinimai, padaryti su galūnėmis -ės, -a ir priesaga -umas. Tokių tipų vediniai neretai sudaro darbinius sinonimus literatūrinėje ir liaudies šnekamojoje kalboje, taigi čia įžvelgtina didesnės sistemos (dabartinės kalbos) įtaka mažesniajai, tiksliau jos pasistemui (terminologijai). Tačiau tokia terminų sinonimija rodo nepakankamą darybos tipų specializavimą. 7. Galūninė terminų daryba visais savo polinkiais iš esmės nesiskiria nuo žodžių darybos su galūnėmis dabartinėje kalboje. Kol kas nėra pakankamai aiškiai išryškėjusių kokių tik terminologijai būdingų darybos naujovių. 8. Beveik visi su galūnėmis išvesti terminai yra taisyklingi dariniai. Nedidelis būrelis veiksmažodinių vedinių, turinčių priešdėlį ant-, gali būti atsiradęs dėl tarmių (žemaičių) atitinkamų darinių įtakos (dalis jų, matyt, yra sutermininti tarmės žodžiai). Tokių vedinių kiek yra ir bendrajame literatūrinės kalbos žodyne, tad ir šiuo atžvilgiu terminologija savičiau nesisiskiria nuo apskritai dabartinės literatūrinės kalbos leksikos. Raidiškų vertinių, kurių negalima suvokti kaip reguliarių darinių, galūninių vedinių tarpe yra mažai (patys tokie vertiniai darybos būdu dažnai skiriasi nuo atitinkamų kitos kalbos, galimo lietuviškųjų terminų šaltinio, terminų). Sutrumpinimai ATŽ — Jurevičius A., Čižas A. Aiškinamasis tekstilės terminų žodynas. V., 1962, t. 1. BŽ — Botanikos terminų žodynas. Sudarė Botanikos žodyno komisija. Redagavo prof. dr. J. Dagys (vyr. redaktorius), biol. m. k. A. Lekavičius ir j. m. b. V. Mališauskienė. V., 1965. ChŽ — Daukšas K. Chemijos žodynas. V., 1960. DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. II papildytas leidimas. Redakcinė kolegija: J. Kruopas (atsak. redaktorius), A. Lyberis, D. Lukšys, J. Paulauskas, J. Senkus, K. Ulvydas. V., 1972. EŽ — Rusiškai lietuviškas ekonomikos terminų žodynas. Redakcinė kolegija: Lietuvos TSR MA akademikas K. Meškauskas (atsak. red.), A. Poviliūnas, V. Puronas, A. Skupeika. V., 1966. FŽ — Fizikos terminų žodynas. Redaktorius Lietuvos TSR MA akad. P. Brazdžiūnas. — V., 1958. GŽ — Gudelis V. Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodynas. V., 1956. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941—1976, t. I—X. LŽ — Literatūros terminų žodynas. Sudarė J. Petronis, V. Vanagas, A. Zalatorius. V., 1962. MŽ — Čečys J. Melioracijos terminų žodynas. V., 1960. STŽ — Kairys V., Kaminskas A., Kudirka Z., Kundrotienė R., Lipsčias M., Mačernius A., Norkus J., Riaubūnas J., Staništis J., Stulpinas B., Šliavas A. Rusų—lietuvių—anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodynas. V., 1971. SŽ — Sportinių terminų žodynas. Redakcinė kolegija: Z. Gobikas, V. Kazlauskas, TSRS nusipelnęs sporto meistras J. Lagunavičius, ped. m. kand. P. Normantas, biol. m. kand. V. Petkus, P. Rimša, V. Steponaitis (atsak. sudarytojas). V., 1959. TŽ — Teisinių terminų žodynas. Sudarė A. Žiurlys. Redakcinė kolegija: Lietuvos TSR MA narys koresp. J. Bulavas, prof. K. Jablonskis (atsak. redaktorius), Lietuvos TSR MA tikrasis narys J. Žiugžda, A. Žiurlys. V., 1954. 182 Literatūra Jablonskis J. Rinktiniai raštai. V., 1959, t. 2. Keinys S. Lietuviškų vienažodžių terminų darybos tipai. Kand. disert., mašinraštis. VVU rankrašt- nas. V., 1968. Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba. — Kn.: Lietuvių terminologija. V., 1975. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941, t. 1. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ; antras leidimas). V., 1968, t. 1. Terminologijos darb as (Pagrindai ir metodai). V., 1973. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Kalbotyra. V., 1961, t. 3. Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1. Лотте Д. С. Основы построения научно-технической терминологии. — В кн.: Вопросы теории и методики. М., 1961. Лотте Д. С. Краткие формы научно-технических терминов. — М., 1971. Урбутис В. Словообразование имен существительных в современном литовском языке. Автореф. докт. дис.— Вильнюс, 1971. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ФЛЕКТИВНОЕ ОБРАЗОВАНИЕ ТЕРМИНОВ Резюме В работе исследуется образование литовских однословных терминов существительных флективным способом словообразования на основе материала, собранного из терминологических словарей (изданных в 1954—1971 гг. в Советской Литве) по физической, химической, геологической и физико-географической, ботанической, мелиоративной, текстильной, вычислительно-технической, юридической, литературоведческой, экономической и спортивной терминологии. Окончания в таких дериватах, как atkarpa „отрезок“ (atkirpo „отрезал“), nusprendis „приговор“ (nusprendė „приговорил“), skaidrė „калька“ (skaidrus) и т. п. Наряду со свойственной им словоизменительной функцией, имеют также словообразовательную функцию. Флективный способ словообразования является одним из основных средств пополнения литовской терминологии, причем флективные дериваты всегда обладают важным для термина качеством — краткостью. Объект исследования составляет 801 термин, более 90% которых произведено от глаголов. По своему деривационному значению и формальным особенностям образования флективные дериваты очень близки к суффиксальным, поэтому их классификация аналогична. Выделены следующие деривационные классы исследуемых флективных образований: а) отглагольные, обозначающие результат действия, действия, орудия действия, место, носителей глагольного признака; б) отыменные, обозначающие носителей именного признака и именной признак. Все термины внутри названных классов распределены и исследуются по типам образования. Наибольшая продуктивность свойственна окончанию -а (55,4% всех исследуемых дериватов), менее продуктивны окончания -is (-ys), -as, -ė. Отглагольные дериваты чаще всего производятся от префиксальных глаголов, а отыменные — от качественных имен прилагательных. По основным своим деривационным особенностям флективное образование терминов не отличается от соответствующего способа словообразования в современном литовском литературном языке. Флективный способ в терминообразовании может быть использован шире. 13*