Kelios pastabos lietuvių XVI–XVII a. leksikos istorijai

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Zigmas ZINKEVIČIUS KELIOS PASTABOS LIETUVIŲ XVI–XVII a. LEKSIKOS ISTORIJAI Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVII a. išleistos lietuvių kalba knygos yra dvejopo tarminio pagrindo. Vienos parašytos raštų kalbos variantu, išaugusiu iš rytų aukštaičių tarmės. Tai — K. Širvydo darbai, J. Jaknavičiaus „Evangelijos“, 1605 m. katekizmas, Belarmino katekizmo vertimas ir kt. Kitų kalba remiasi ano meto vidurio Lietuvos tarme: M. Daukšos raštai, M. Petkevičiaus katekizmas, J. Morkūno postilė, B. Chilinskio biblija ir kita reformatų raštija. Tiek vienų, tiek kitų detalesnė dialektologinė lokalizacija nekelia abejonių: pirmiesiems pradžią davė Vilniaus miesto ir artimų apylinkių gyventojų rytų aukštaičių tarmė, antrieji rėmėsi Nevėžio žemumos (Kėdainių krašto) ano meto tarme [Zinkevičius Z., 1970 ir 1972]. Tas faktas, jog nebuvo kuriama raštijos vakarų aukštaičių, nekietinančių l prieš e tipo vokalizmą, pietų aukštaičių (bent dzūkuojančių) ir žemaičių tarmių pagrindu, rodo, kad šios tarmės anuomet nevaidino svarbesnio vaidmens. Taigi prieš raštijos pradžią Lietuvoje turėjo vyrauti du šnekamieji interdialektai: rytinis, t. y. Vilniaus apylinkių, ir vidurinis, t. y. kilęs iš Nevėžio lygumų. Tai — senosios Lietuvos valstybės (Vilniaus aukštumų) ir Žemaičių kunigaikštystės (Nevėžio žemumos) branduoliai. Iš tikrųjų tik šių vietų kalba ir turėjo šansų tada įsigalėti. Tokią dvejopą šnekamąją kalbą mūsų raštijos kūrėjai paveldėjo iš ankstesnių laikų. Bet kaip jie toliau elgėsi? Ar stengėsi niveliuoti paveldėtą skirtumą, ar sąmoningai kūrė dvi rašto kalbas? Esame įpratę deklaruoti tik pirmąją tendenciją, t. y. kalbėti apie „derinimąsi prie visos Lietuvos“, „vieningos kalbos kūrimą“ ir pan. Bet iš tikrųjų anuomet būta ir priešingos tendencijos: stengimosi kurti dvi raštų kalbas, skirtingas „Lietuvai“ (rytinis variantas) ir „Žemaičiams“ (vidurinis variantas). Sąmoninga žmogaus veikla daugiausia reiškiasi terminijos kūrimu. XVI–XVII a. lietuvių raštija — religinė. Pažiūrėkime, kaip anuomet buvo kuriama lietuvių religinė terminologija. Palyginę rytinio ir vidurinio raštų kalbos variantų religinius terminus, randame daug ryškių skirtumų. Juos čia ir norėtųsi kiek detaliau panagrinėti. Bet visų pirma reikia atsiriboti nuo skolintų iš kitų kalbų religinių terminų. Seniausią šių terminų sluoksnį sudaro dar prieš oficialų Lietuvos krikštą gauti iš rytinių slavų (rytinių apeigų krikščionių), gyvenusių didelėje ano meto Lietuvos valstybės dalyje, religiniai terminai, pvz., kalėdos, kūčios, velykos, verbā, krikštas, gavėnia, kūmas (kūma), bažnyčia, utārnykas ‘antradienis’ ir kt. Šie terminai vartojami visoje XVI–XVII a. lietuvių raštijoje ir abiejuose raštų kalbos variantuose savo forma nesiskiria. Jie buvo gauti anksčiau, negu formavosi šios raštų kalbos. Panašiai yra ir su religiniais terminais, gautais krikšto metu ar netrukus po jo, daugiausia iš lenkų kalbos. Tik vieno kito iš šių forma kiek įvairuoja ar pastebimi tam tikri skirtumai, labiau būdingi rytinei arba vidurinei raštų kalbai. Bet tie skirtumai nėra ryškūs ir jų palyginti nedaug. Įvairias religines krikščionybės sąvokas lietuviai anksti ėmė reikšti savo kalbos priemonėmis. Tam reikalui pritaikydavo iš seno turėtus lietuviškus žodžius, suteikdami jiems reikiamą specialesnę reikšmę, arba kurdavosi naujadarus. Atskirti vienus nuo kitų dabar sunku, juoba kad neturime išsamaus istorinio lietuvių kalbos žodyno. 119 Reikia konstatuoti, kad lietuviški religiniai terminai nuo pat raštijos pradžios abiejuose raštų kalbos variantuose gerokai skyrėsi. Tam pačiam reikalui buvo vartojami kiti žodžiai. Ryškesnių vienodinimo pastangų nematyti. Jeigu kartais tokias pastangas ir apčiuopiame, tai dažniausiai paaiškėja, jog čia esama sekimo Prūsų Lietuvos raštais, rašytais vietinės vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusia raštų kalba. Panagrinėkime keletą svarbesnėms religinėms sąvokoms reikšti vartotų terminų, skirtingų rytiniame ir viduriniame raštų kalbos variantuose. Antai krikščioniškojo „pragaro“ sąvoka rytiniu raštų kalbos variantu rašiusių autorių knygose buvo reiškiama rytų aukštaičių tarmės žodžiu paskunda. Jį randame, pvz., anonimniame 1605 m. katekizme, K. Širvydo raštuose, Belarmino katekizmo vertime. Iš 1605 m. katekizmo duomenų matyti, kad buvo kirčiuojama paskundà, g. sg. paskundõs [Zinkevičius Z., 1975, 36–37]. Vidurinis raštų kalbos variantas (ir Prūsų Lietuvos raštija) šio žodžio visai neturi. Ten tam reikalui vartotas kitas lietuviškas žodis – prãgaras. Rytine raštų kalba rašę autoriai žodį paskundà vartojo kaip religinį terminą. Antai lenkišką Ladėsmos katekizmo frazę Z/tąpil do Piekłá vidurine raštų kalba rašęs M. Daukša katekizme išvertė Nú ęgę ing prãgarus (paraštėje prirašė: Ing peklás), o rytinės raštų kalbos atstovas – nežinomasis 1605 m. katekizmo vertėjas išvertė Nužinge paskundo/nu (16₄). Išvardinant cʒtėry oſłatecʒne rʒecʒy cʒłowieka, lenkiško originalo terminą piekło Daukša išvertė žodžiu prãgaras, o 1605 m. katekizmo vertėjas – paſkunda (92₃–₄). Pastarajame katekizme visuomet (net 8 kartus) vietoj Daukšos prãgaro (ir peklos) vartojamas terminas paskundà, pvz., atpirko nùg amžinos ſmirties ir paſkundos 26₂₀, piktiey bus paſkundóſu amžinoy vgni 34₁₈, paſkiria ii ámžinómus paſkundós kanciõmus 76₅. K. Širvydo „Punktuose sakymų“ žodis paskundà taip pat vyrauja (pavartotas 9 kartus), nors čia yra ir prãgaras, tačiau daugiausia II dalyje, išleistoje jau po autoriaus mirties. Bet Belarmino katekizmo vertime, išėjusiam praėjus 72 metams nuo rytietiško Ladėsmos katekizmo pasirodymo, vėl sistemingai vartojamas senasis terminas paskundà, pvz., Nužinge paſkundoſna, trečių dienų kėlęs išg nuomirſiu 7₁, Gink mus nuóg piktos pagundos, Ir nuóg vmžinos paſkundos 56₁₇–₁₈. Šis terminas išnyko kartu su rytine raštų kalba, sulenkėjus Vilniaus lietuvių šviesuomenei. Tačiau, matyt, paprasti žmonės jį vartojo ir vėliau, nes randame XVIII a. pradžios rankraštyje „Contiones litvanica“, kurios autorius greičiausiai buvo kilęs iš Vilniaus krašto [Palionis J., 1971, 37]. Rytų aukštaičių žodis paskundà bendrinėje kalboje būtų paskandà. Jis sietinas su veiksmažodžiu paskandinti. Naujaisiais laikais aptiktas Daukšų apylinkėse, pvz., Koks čia gyvenimas, tikra paskandà ‘…pragaras’ (LKŽ IX 479). Reikšmė ‘prapultis, pražūtis, pasmerkimas’ užfiksuotas plačiau, pvz., Gink nuo amžinos paskandos Pilviškiai, Ar jau svieto paskandà bus, ar kas, — tik jau ne prieš buitį Grūžiai (Pasvalio raj., LKŽ IX 479). Greičiausiai tai buvo krikščionybės reikalui pritaikytas senas lietuviškas žodis, o ne XVI–XVII a. ar ankstesnis naujadaras. Tai galėjo būti senovės lietuvių tikėjimo žodis. Manoma, kad baltų mitologinis velnias buvęs panašus į didelį žaltį ir gyvenęs jūros dugne, kur buvęs jo paskendęs dvaras. ‘Skaistyklą’ 1605 m. katekizmo vertėjas vadina praustà (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 24–25). Pvz., lenkiško originalo žodžius ná męki Cʒyſcowe, Daukšos verstus kancʒoſn cʒyſcʒeus, jis išvertė Praufion aba cʒyſcʒun (34₁₉–₂₀). Reikšmė ‘(nuodėmių) nuplovimas’ vartojo šį žodį ir K. Širvydas (PS II 190₁₄). Praustà – tai vieta, kur nuodėmės (nu)prausiamos, apvalomos. Vidurine raštų kalba rašę autoriai šio termino neturėjo, vartojo lenkų kilmės žodį čyščius. Vietoj vėliau įsigalėjusio slavizmo griekas rytine raštų kalba rašę autoriai vartojo terminą prasiraštis (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 36–37). Antai vietoj lenkiško originalo frazės Grʒechow odpuſcʒenie, Daukšos išverstos a. sg. Nùdemių atlaidimą, 1605 m. katekizme randame Atlaydymu praſiraſcʒiu (16₁₄). Dar plg. ira Bažnicʒoy Bwyntoy praſiraſcʒiu atlaydimas 33₁₂. K. Širvydas, sekdamas Daukša, 120 vartoją žodį nuodėmė. Bet Belarmino katekizmo vertėjas nesekė Širvydu, o grįžo prie ankstesnio rytinės raštų kalbos termino prasirastis, pvz., Tykiu jog ira Bažniciow Bywoty tikras praſyraſciu atlaydymas 17₁₂–₁₃. Nei kituose raštuose, nei dabartinėse tarmėse šis žodis neaptiktas. Vidurinės raštų kalbos atstovai vartojo nuodėmę ir ilgainiui vis labiau įsigalintį slavizmą griekas. „Santūrumui, saikingumui“ reikšti rytinės raštų kalbos atstovai vartojo terminą mestybė. Pvz., 1605 m. katekizmo vertėjas, atsakydamas į klausimą Kiek yra gierybiu kurios weda žmogų gierop, lenkų žodi W Jtrzymię śliwość, Daukšos išversta Twardimąś, išvertė rytietišku terminu Meſtybe (86). Šį terminą vartojo ir K. Širvydas, pvz., Turi mokitis meſtibes aba mieros gierimy ir walgimy PS I 212₂₀. Turimas jis taip pat Belarmino katekizmo vertime. Vidurinės raštų kalbos tekstuose jo, atrodo, nėra. Neaptiktas ir vėlesniuose raštuose bei šių dienų tarmėse. Fr. Kuršaitis savo žodyne jį pateikė laužtiniuose skliausteliuose, rodančiuose, kad jam šis žodis buvo žinomas tik iš raštų, greičiausiai Neselmano žodyno, kur pateko, matyt, iš K. Širvydo ar kitų rytų aukštaičių autorių knygų. Vietoj vėlesnio polonizmo tajemnyčia „paslaptis“ 1605 m. katekizmo vertėjas vartojo terminą padingybė: lenkiško originalo frazę wielkich dwu tajemnic dwieju dydžių padingbiu 12₅–₆ (Daukša buvo išvertęs dwieju slaptų). Kitų autorių raštuose šis terminas neaptiktas, nepastebėtas ir šių dienų tarmėse (jo nėra net akademiniame lietuvių kalbos žodyne). Greičiausiai sietinas su padengtas „paslėptas“. Tuo atveju bendrinėje kalboje turėtume formą padengybė (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 49–50.) Šalia termino dvasià rytinės raštų kalbos atstovai vartojo ir dvāsas, neretai turėdami galvoje „piktąją dvasią“, pvz., Sauli karalu wargina piktas dwasas, tay ira šietonas, nuog Wiebpaties vnt io perleytas PS I 259₂₄–₂₈. Šį žodį dažnai vartojo K. Širvydas, turimas jis ir J. Jaknavičiaus „Evangelijose“. Vidurinė raštų kalba rašiusių darbuose šio žodžio neaptikta. Būdinga, kad vėlesniuose Jaknavičiaus „Evangelijų“ leidimuose, keičiant rytinei raštų kalbai būdingas ypatybes vidurinės kalbos atitikmenimis, dvāsas imtas gana sistemingai keisti žodžiu dvasià. Kaip jau buvo nurodyta, tam tikrų skirtumų tarp rytinės ir vidurinės raštų kalbų esama ir svetimžodžiuose, paprastai gautuose iš lenkų. Antai rytinei kalbai buvo būdinga skolinio personà forma persunà ar persūna (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 42). Ji vartojama 1605 m. katekizme, Širvydo raštuose, Belarmino katekizme, Jaknavičiaus „Evangelijose“ ir kt. Vidurinės raštų kalbos autoriai paprastai teturi personą (Daukšos postilėje tėra vienintelis pavyzdys su -u-: 1. sg. per funie 187₁₆–₁₇). Rytinės raštų kalbos atstovai vartojo skolinius prijerauti „paleistuvauti, svetimmoteriauti“ ir prijeras „paleistuvis“ < 1. fryjer. Plg. 1605 m. katekizmo Ne priierauk 60₁₅ „ne svetimmoteriauk“, Kāyp tūrime bėſtu prijākimu ſāugot: kuris draudžia priērāut, aba draugaláut 68₁₆–₁₈. Šiuos žodžius vartojo Širvydas, Jaknavičius, jie yra Belarmino katekizmo vertime. Vidurinės raštų kalbos tekstuose jų nepastebėta. Daukša ir kiti paprastai vartojo svetimmoteris, svetimmoteriauti, kartais draugalauti. Anuomet terminologija nebuvo visai sunorminta, griežtai nusistovėjusi. Atskiri autoriai neretai vartojo po kelis to paties termino variantus. Įvairuoja terminologija tiek rytinėje, tiek ir vidurinėje raštų kalbose. Tačiau vartojami tų pačių terminų variantai dažniausiai buvo skirtingi abiejose raštų kalbose, ir nematyti aiškių pastangų juos abiem raštų kalboms suvienodinti. Tai rodo kad ir žymiausių abiejų raštų kalbų atstovų — Širvydo ir Daukšos — vartojamų terminų variantų palyginimas. Pvz., Širvydas „atgailos“ prasme vartoja žodžius gaile (Sakramento gayles aba paſakimo nuodėmiu ſawo PS II 130₄–₆), gailysta (Sakramentu gavlyſtos iſtate PS I 160₃–₄), gailystė (Ne wieno tieg nera, kuris daritu gavlyſti ażu ſawo nuſideimu PS II 116₃–₅), gailystavimas (Diewas.... gavlyſtawimu iu priimdamas PS I 57₅) ir gailius (Niekas ne gal iſſakiti kayp ſunkiau tie daro gavliu ażu ſawo nuodėmes PS I 161₂₇–₃₀). Plg. jo veiksmažodį gailystoti „daryti atgailą“ (bara tuos, kurie ne gavlyſtoia 121 ąžų griekus fawo PS II 116₂). Daukša nei vieno iš šių variantų nevartojo. Jo raštuose yra tik gailėjimas, gailėjimasis, gailesys ir pakūta. (Daukšos postilės pavyzdžių metrika nepateikiama, nes skaitytojas ją lengvai gali susirasti iš Č. Kudzinovskio sudaryto indekso-žodyno, žr. Kudzinowski Cz., 1977.) Vietoj Sirvydo išpažinties (PS I 148₂₃–₂₄, 206₂₄) Daukša vartojo išpažinimą, vietoj palai̇dos ‘paleistuvystės, ištvirkavimo’ (PS I 36₆; gali būti iš paleida), arba palodos ‘t. p.’ (PS II 100₁₁–₁₂) ir palodimo ‘t. p.’ (PS I, 124₁₅, 370₂₀–₂₁). Daukša vartojo palaidumą, vietoj pateikos ‘tingėjimo’ (PS II 6₂₂, 7₂₁) – pataiką, vietoj patektės ‘ištvermės’ (PS I 117₂₄, II 131₂₈, 217₉) – patekėmą, vietoj pražangos > pražungos ‘nusikaltimo’ (PS I 135₇, 146₄, II 211₂₃) – pražengimą, vietoj tikės ‘tikėjimo, tikybos’ (PS I 251₂₈–₃₁, 256₁₇–₁₈,₂₂,₂₅, 290₂₂, II 240₂₉) ir tikybės ‘t. p.’ (I 43₂₀, 205₂₇, 218₅, 224₃,₁₀, 228₅, 287₁₂, 292₁₇, 305₁₃–₁₄,₂₇, 306₆, II 234₁₂) – tikėjimą, vietoj svetima veidžio ‘veidmainio’ (PS I 48₁₅–₁₆,₁₈, 83₁₀–₁₁) ir turtogeidžio ‘godus žmogaus’ (PS II 143₁₁) – veidmainį ir godą, godingą žmogų. Daukšos raštuose visai nėra Sirvydo vartojamų terminų maldybė ‘pamaldumas’ (PS I 201₆, II 72₁₃–₁₄), nemirybė ‘nemarumas’ (PS I 91₂₃–₃₀, 133₁₆–₁₇, II 244₁₉–₂₀), nusidėjėjas ‘nusidėjėlis’ (PS I 39₅, 48₇, 182₁₉,₂₂, 183₂₅–₂₆, II 137₄, 141₂₅), paklauska ‘paklusnumas’ (PS II 81₈, 217₅), patausyti ‘pataikauti’ (PS I 48₁₂), patausingas ‘pataikaujantis’ (PS I 49₉–₁₀), pataušymas ‘pataikavimas’ (PS I 47₂₃,₂₉–₃₀, 48₉–₁₀), prakeikas ‘prakeikimas’ (PS II 76₂₇), puika ‘puikybė’ (PS I 194₂₁–₂₂, 279₂₅, II 12₃₂, 47₂₃, 164₁₁), trokštavimas ‘troškimas, geidimas’ (PS I 276₂₄, 334₁₀) ir kt. Visų skirtumų čia nurodyti neįmanoma, pasitenkinta tik būdingesnių iškėlimu. Daugelis aptartų religinių terminų, ypač vartotų rytinės raštų kalbos atstovų, ilgainiui buvo pamiršti. Anksčiau plačiai paplitę Vilniuje ir apylinkėse, sulenkėjus miesto šviesuomenei ir ėmus gyventojams naudotis vidurine raštų kalba parašytomis religinėmis knygomis, senoviniai rytų aukštaičių tarmės pagrindu sudaryti religiniai terminai imti vis labiau užmiršti. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visoms toms sąvokoms terminai buvo kuriami iš naujo. Iš to, kas čia buvo pasakyta, matyti, jog abi XVI–XVII a. raštų kalbos skyrėsi viena nuo kitos ne tik fonetika, morfologija, bet ir žodynu, ypač lietuviškąja bažnytine terminologija. Tą skirtumą aiškiai suvokė nežinomasis 1605 m. katekizmo vertėjas, savo darbo įžangoje skundęsis, jog žmonės „neybmanu…Cathechiſmo pérguldto nuog io miliftos kũngo Mikalóiaus Daukſbos Kanoniko Bazniczios žemáyciu“, nes „ánas pérguldís ii žemáytibkay“. Reikėjo „lietuviško“ vertimo, t. y. viduriniąja raštų kalba: „gieyde anis nuog mani, idant Lietuwiſkbay butų pérguldįtas“. Tą žmonių pageidavimą nežinomasis vertėjas ir atlikęs: „tų Ledeſmos Cathechiſmu is nauio pérguldžiau“. Suprasdamas savo darbo reikšmę, šis vienas iš pirmųjų rytinio raštų kalbos varianto („lietuviško“) kūrėjų pareiškė: „Mes pramineme kayp primánu ki­tiemus táku, tau irá didis metás prieg tam tákuy… kieuſ wieſu praſkint ir gražey nuda­rit“. Aiškiai ir negalėjo būti nusakytas reikalas kurti bei tobulinti „lietuvišką“, t. y. rytinę raštų kalbą, skirtingą nuo Daukšos ir kitų kuriamos vidurinės, t. y. ano meto „žemaitiškos“ kalbos. Visa tai rodo, kad reikėtų patikslinti dabar pas mus perdėm vienašališką lietuvių raštų kalbos XVI–XVII a. kūrimosi proceso traktavimą. Be tam tikrų vieningos kalbos kūrimo pastangų (daugiau stichiškų), anuomet būta ir priešingos tendencijos: siekimo sukurti ne vieną, bet dvi rašto kalbas: Lietuvai ir Žemaičiams. Bažnytinės terminologijos analizė mus verčia daryti tokią išvadą. Į tai ir norėta šiuo straipsniu atkreipti lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojų dėmesį. Literatūra Kudzinowski Cz. Indeks-słownik do „Daukṣos posti̇lė“. Poznań, 1977, t. I–II. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas (leidžiamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto). Palionis J. Dėl „Contiones litvanicae“ kalbos. – Kalbotyra, 1971, t. XXIII(1). 122 PS — K. Širvydo „Punktai Sakymų“ Zinkevičius Z. M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė. — Baltistica, 1970, t. VI(2). Zinkevičius Z. Rytietiškoji XVII a. lietuvių rašto kalba, jos kilmė ir išnykimas. — Baltistica, 1972, t. VIII(1). Zinkevičius Z. Iš lietuvių istorinės akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas. V., 1975. Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedra НЕСКОЛЬКО ЗАМЕЧАНИЙ К ИСТОРИИ ЛИТОВСКОЙ ЛЕКСИКИ XVI–XVII вв. Резюме В процессе анализа литовской костельной терминологии в памятниках письменности XVI–XVII вв. выявлено, что при создании литовского письменного языка действовали две противоположных тенденции: стремление, в основном стихийное, к созданию единого монолитного письменного языка и попытки в Великом княжестве Литовском создать два письменных языка — один для собственной Литвы, другой — для бывшего Жемайтского княжества.