Dėl sociolingvistinio Vilniaus lietuvių šnekamosios kalbos statuso

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Laima GRUMADIENĖ DĖL SOCIOLINGVISTINIO VILNIAUS LIETUVIŲ ŠNEKAMOSIOS KALBOS STATUSO Pagausėjus ir paįvairėjus masinės komunikacijos formoms, suintensyvėjus vi- suotiniam švietimui ir lavinimuisi, aktualesnė tapo literatūrinės šnekamosios kalbos problema, pasikeitė rašomosios ir šnekamosios kalbos poveikio diapazonas. Padidė- jusi šnekamosios kalbos reikšmė iškėlė poreikį masiškai įvaldyti vieningą literatū- rinę šnekamąją kalbą. Palankios sąlygos šio uždavinio sėkmingam sprendimui mū- sų respublikoje yra akademinės lietuvių kalbos gramatikos ir žodynų parengimas, nuolatinis mokyklinių vadovėlių bei dėstymo metodikos tobulinimas, Kalbos komisi- jos darbas, periodiniai ir vienkartiniai kalbos kultūros leidiniai, kalbos skyreliai spau- doje, laidos per radiją ir televiziją, paskaitos kalbos klausimais. Vis dėlto iškyla vis daugiau ir daugiau praktinio bei teorinio pobūdžio klausimų dėl lietuvių literatūrinės šnekamosios kalbos. Visų pirma, ne visi vienodai supranta šią sąvoką. Todėl į klausimus, kas šneka literatūrine kalba, kada ir kur ja šnekama, vienintelio visų priimto atsakymo nėra. Įvairių kalbų literatūrinei šnekamajai kalbai keliami nevienodi reikalavimai. Kal- bininkė O. Lapteva (1976, 5), apžvelgusi mokslinę literatūrą rusų šnekamosios kalbos klausimu, konstatuoja, jog rusų šnekamosios kalbos kaip literatūrinės kalbos fenomeno lingvistinis statusas yra daugiau ar mažiau nusistovėjęs — tai kasdieninė buitinė kultūrinių centrų išsilavinusių gyventojų kalba. Gana vieninga kalbos norma gali būti paaiškinta ir ta aplinkybe, jog rusų literatūrinė kalba formavosi Maskvos miesto ir apylinkių šnekamosios kalbos pagrindu, tačiau jai didelę įtaką darė tiek šiaurės, tiek rytų rusų tarmės [KorkoB C. H., 1974, 31]. Skiriami du dabartinės rusų literatūrinės kalbos normos variantai — Maskvos ir Leningrado šnekamoji kalba [Beponuxasi JI. A., 1976, 71]. Kai kurių tautų literatūrinės kalbos turi net po kelis variantus. Pavyzdžiui, Šveicarijos retoromanų kalba, būdama viena iš keturių šalyje vartojamų nacionalinių kalbų, dar turi šešis savo literatūrinės formos variantus [Bopojuna M. A., 1973, 11]. Tas faktas, kad nėra unifikuotos šios kalbos normos, aiškinamas ir retoromanų kultūrinio bei ekonominio centro nebuvimu [Crenanos['.B., 1976, 124]. Ir Albanijoje skiriami du literatūrinės kalbos variantai, kurių lingvis- tinės bazės yra dvi skirtingos tarmės [Jlecnnukas A. B., 1960, 221]. Norvegų litera- tūrinės kalbos variantų (riksmolo ir lansmolo) išsiskyrimas aiškinamas tuo, kad, ko- vojant dėl rašomosios ir šnekamosios kalbos formų suvienodinimo, buvo nueita dviem skirtingais keliais [Cre6aun-Kamenckuit M. H., 1953, 78]. Lietuvių literatūrinė kalba kelių lygiateisių variantų neturi. Formuojant mūsų literatūrinę kalbą, buvo vadovaujamasi J. Jablonskio iškeltu norminimo principu — nemaišyti įvairių tarmių elementų [Piročkinas A., 1977, 100]. Nors tarmės, kurios pagrindu formuojasi literatūrinė kalba, fonologinė sistema tik pradiniu literatūrinės kalbos kūrimosi etapu būna tarties normų etalonas [Palionis J., 1976, 36], dabarti- nės lietuvių literatūrinės kalbos tarties normos nuo vakarų aukštaičių tarmės fonolo- ginės sistemos nelabai daug tesiskiria [Pakerys A., Pupkis A., 1976]. Ši aplinkybė yra sunkokai įveikiama kliūtis kitų tarmių atstovams. Atkreiptinas dėmesys į kalbos kodifikacijos, normos ir vartosenos sąryšį bei są- veiką. Įvairių kalbos normų problema lingvistikoje traktuojama gana nevienareikš- 93 miškai. Palyginti išsami šio klausimo apžvalga pateikta L. Verbickajos (1976, 5—19) darbe, skirtame rusų literatūrinės kalbos tarčiai. Pastaruoju metu lituanistai papras- tai laikosi nuomonės, kad kodifikacija yra ,,mokslinis literatūrinės kalbos normų aprašymas bei susisteminimas, taip pat tam tikrų kalbos (ir rašybos) lyčių tikimo normai nustatymas“ [Palionis J., 1976, 44], kad , literattrinés kalbos norma — tai literatūrinėje kalboje tam tikru metu tvirtai prigijusi ir visų arba bent daugelio jos vartotojų aprobuota kalbos lytis“, o ,literatirinés kalbos vartosenoje gali būti (ir paprastai būna) daugiau ar mažiau ir nenorminių, individualių, okazionalinių reiš- kinių, atskirų šios kalbos vartotojų susidarytų ar iš kitų kalbos tipų patekusiu,bet pla- čiau nepaplitusių literatūrinėje kalboje ir netapusių jos norma“ (ten pat, 33), Paki- timai vartosenoje tam tikra prasme veikia normą, o pastaroji — kodifikaciją. Vartosena kinta dėl daugelio priežasčių. Didelę reikšmę čia turi socialinė, funk- cinė ir teritorinė kalbos diferenciacija. Viso to pasekmė — kalbos variantiškumas ir varijavimas. Literatūrinėje kalboje yra potencialūs šie varijavimo tipai: socialinės modifikacijos, funkcinis stilistinis varijavimas, Zanrinis stilistinis, erdvinis (arba te- ritorinis) ir varijavimas laike [[yxwan M. M., 1977, 6]. Kalbos socialinė stratifikacija yra būtina klasinés visuomenės raidos pasekmė. Socialinė kalbos diferenciacija atsiranda dėl to, kad kalba visų pirma turi atlikti savo komunikatyvinę funkciją tam tikros socialinės struktiiros tam tikrų žmonių grupių bendravime: Tie konkretūs žmonės būna pasiekę tam tikrą materialinės ir dvasinės kultūros lygį, kuris lemia jų kalbos įvaldymą, vertybinę orientaciją ir so- cialinį nusistatymą. Jeigu socialinė kalbos stratifikacija mūsų visuomenėje, išnykus klasinėms riboms, tampa ne tokia ryški, tai funkcinė stilistinė kalbos diferenciacija neturi tendencijos nykti, kadangi, gausėjant visuomeninės veiklos sferoms, specifinių kalbos išraiškos priemonių poreikis didėja. Teritorinė kalbos diferenciacija nyksta, tarmės sparčiai užleidžia vietą literatūri- nei kalbai [Zinkevičius Z., 1966, 17—22], tačiau pereinamajam laikotarpiui būdingi įvairūs pusiaudialektai, nepasižymintys sistemingumu. Pusiaudialektai atsiranda tiek kaime, tiek mieste. Voronežo kalbos tyrinėtoja V. Sobinikova (1975, 7) kelia hipo- tezę, kad miesto gyventojai, neseni išeiviai iš kaimo, atsidūrę naujoje kalbinėje ap- linkoje, šneka vadinamuoju pusiaudialektu, kuriame tarminės ypatybės realizuoja- mos tuo nesistemingiau, kuo labiau nutolta nuo tarminio pagrindo. Tai iš dalies galima būtų paaiškinti amerikiečių sociolingvistės S. Ervin-Tripp (1971, 58) ,,vertikaliosiomis taisyklėmis“. Cia persijungimas iš vienos kalbos atmainos vartoji- mo į kitos vartojimą aiškinamas kalbos elementų tarpusavio derinimosi vertikalio- siomis taisyklėmis, o tai reiškia, kad, vartojant kitos kalbos atmainos leksiką, atitin- kamai vartojama ir jos morfologija, fonetika ir pan. Persijungimas gali būti absoliutus, kai visais atvejais laikomasi vertikaliųjų taisyklių, ir dalinis, kai persijungiama, pavyz- džiui, tik leksikos lygmeniu. Reikšminga yra ir tai, ar taisyklėmis vadovaujamasi au- tomatiškai: kuo automatiškiau šis persijungimas vyksta, tuo jis būna tolygesnis. Automatiškumas tiesiogiai priklauso nuo kalbos elementų vartojimo dažnumo. Šiuolaikiniam išsivysčiusių kalbų raidos etapui būdinga socialinė bei teritorinė stratifikacija. Kai kurių dabartinės anglų kalbos tyrinėtojų nuomone, anglų kalbos struktūra sąlygiškai gali būti vaizduojama kaip piramidė, kurios horizontalusis pjū- vis atspindėtų teritorinę kalbos diferenciaciją, o vertikalusis — socialinę. Piramidės pagrindas būtų pigiai apmokamų darbininkų kalba, pasižyminti didele teritorine diferenciacija. Piramidės viršūnėje, kur nebežymu teritorinis skaidymasis, būtų pa- vaizduoti minimaliai besiskiriančių Oksfordo ir Kembridžo šnekamųjų kalbų varian- tai [Halliday M. A. K., McIntosh A., Strevens P., 1973, 18]. Taip skirstomos kalbos atmainos turi socialinių regionalinių dialektų vardą. Be abejonės, mūsų socialistinėje visuomenėje socialinė stratifikacija nėra tokia griežta, tačiau kalbos tyrinėjimuose relevantiška. 94 Tarybinėje lingvistikoje įvairios kalbos formos, būdingos pereinamajam iš tarmių įliteratūrinę kalbą laikotarpiui, dažnai vadinamos pusiaudialektais [Crenatos IO. C., 1975, 195; ?Kupmsynekuū B. M., 1956, 574; Crenanos I. B., 1976, 222]. F. Filino (1968, 12) nuomone, daugelis dabartinio rusų kaimo gyventojų šneka arba literatū- rine kalba, arba koinė, savotiška pereinamąja forma. Didžiųjų miestų tarpdialektinės kalbos formas koinė vadina V. Jarceva (1969, 27), V. Kolesovas (1975, 3). Manoma, kad ir Vilniuje XVII a. buvo susiformavusi lietuviška koinė, atliekanti rytinės Lie- tuvos literatūrinės kalbos funkcijas [Zinkevičius Z., 1972, 79—100]. Kadangi perei- namosios kalbos formos labiausiai išryškėja didelių miestų gyventojų kalboje, pasi- žyminčioje griežtesne ne teritorine, o socialine diferenciacija, ši kalbos atmaina ty- rinėjama atskirai ir jai suteikiami savi pavadinimai. B. Larinas (1977, 187), 1928 m. kviesdamas tyrinėti miestų šnekamąsias kalbas, iškėlė hipotezę, kad miestuose šne- kama įvairiais argo, kuriuos mokslininkas traktavo esant dvikalbyste, susidedančia iš dviejų eilių: pirmosios, kurią sudaro profesiniai grupiniai argo, ir antrosios, miesto liaudies šnekamosios kalbos (mpoctopeune). Dabartinės rusų kalbos tyrinėtojos O. Lapteva (1976, 76), L. Verbickaja (1976, 16—19) stambių miestų gyventojų šneka- mąsias kalbas laiko literatūrine kalba, turinčia lokalinių ypatybių. Analogiška di- delių miestų gyventojų šnekamosios kalbos koncepcija priimta ir stambiuose dabarti- nės rusų šnekamosios kalbos tyrinėjimuose, kuriems vadovavo M. Panovas (red., 1968), E. Zemskaja (red., 1973), L. Krysinas (red., 1975). V. Jarceva (1977,12— 15) didelių miestų šnekamąją kalba vadina regionaliniu substandartu. Kartais miestų šnekamoji kalba vadinama tiesiog dialektu [CrenanoB I. B., 1975, 30; Illsešnep A. JI., 1976, 145; Jla6oB ¥., 1975, 213]. Matyt, tebėra aktualūs B. Larino (1977, 175) 1928 m. pasakyti žodžiai, jog, „jei- gu žemėlapyje pavaizduotume lingvistinį šių laikų Europos tyrinėjimą, tai didžiausi balti plotai būtų ne patys tolimiausi užkampiai, o kaip tik didieji miestai“. Tame pa- čiame pranešime mokslininkas apibūdina ir miestų kalbos tyrinėjimo metodologinę reikšmę, pažymėdamas, jog šios problemos studijavimas galėtų stumtelėti lingvistiką pirmyn taip, kaip tai padarė kaimo tarmių tyrinėjimas XIX a. Sociolingvistinė miesto šnekamosios kalbos statuso problema tebėra sprendžia- ma. Tyrinėjimai akivaizdžiai įrodė, jog sėkmingas sprendimas daug priklauso nuo darbo metodologijos ir metodikos. Pavyzdžiui, Niujorko šnekamoji anglų kalba buvo tyrinėta ne kartą. 1950 m. A. F. Habelis priėjo išvadą, kad niujorkiečių kalba neturi jokios sistemos [Hub- bell A. F., 1950, 48], o 1966 m. V. Labovas įrodo esant sistemą [Labov W., 1966, 7]. Miestų kalbos tyrinėjimai svarbūs ne tik dėl to, jog kaip tik miestuose geriausiai galima stebėti, kaip ,,lydosi tarmės“, kokios pereinamosios kalbos formos išryškėja, bet ir dėl tos aplinkybės, kad stambių miestų šnekamoji kalba dažnai tampa verty- biniu visuomenės orientyru. Čia galimi du požiūriai: arba miesto šnekamosios kalbos norma sutapatinama su literatūrinės šnekamosios kalbos norma, arba tiesiog sąmo- ningai laikomasi miesto kalbos normos (,,mes šitaip šnekame“). Miestų, ypačsosti- nių, kalba turi didelę reikšmę literatūrinės kalbos normoms: visuomenės persiorien- tavimas gali pakeisti pačią normą. Šį faktą akcentuoja G. Stepanovas (1978, 40), svarstydamas Mechiko šnekamosios kalbos poveikį Meksikos ispanų kalbos litera- tūrinei normai. Italijoje vykstantis literatūrinės kalbos normos persiorientavimas į Romos italų šnekamąją kalbą dabar jau plačiai pripažįstamas, nors Roma dar ne- tapo tokia kalbos sostine kaip Paryžius [Kacarkun A. A., 1976, 183]. Matyt, neverta kalbėti apie vieningą miesto šnekamosios kalbos normą, nes ir ši kalbos atmaina pasižymi tam tikra diferenciacija, priklausančia nuo kalbančiųjų socialinės padėties, teritorinės kilmės, vertybinės orientacijos, kalbėjimo tikslų, vie- tos ir panašių aplinkybių. Būtina pažymėti, kad miesto gyventojai dažnai patenka į diglosines situacijas, t. y. vartoja įvairias kalbos formas ir atmainas priklausomai nuo socialinių aplinky- 95 bių. Socialinis nusistatymas lemia, kuri kalbos forma tam tikroje situacijoje tampa prestižine. Prestižine forma ne visuomet tampa literatūrinė kalba. Tačiau didžiųjų miestų šnekamosios kalbos vertinimo skalė labai plati — nuo prestižinės formos iki odiozinės. Tai daug priklauso nuo socialinės kalbos diferenciacijos: žemesniųjų socia- linių gyventojų sluoksnių kalba Niujorke [Labov W., 1966, 25], kokni (Cockney) kalba Londone [Matthews W., 1970, 232] yra ta kalbos forma, kuri dažnai traktuo- jama kaip odiozinė. Vertybinę visuomenės orientaciją kalbos atžvilgiu būtina moksliškai formuoti. Tai ir daroma plačiuose kalbos kultūros baruose. Šio darbo sėkmės sąlyga yra vi- sapusiškas kalbos normos ir vartosenos tyrimas. Gera dirva šiam darbui yra miestų šnekamoji kalba. Šiuo aspektu galima tyrinėti ir Vilniaus gyventojų šnekamąją lietuvių kalbą. Vil- nius, respublikos sostinė, yra ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis tautos centras. Kaip tik iš kultūros centrų sklinda literatūrinės kalbos normos realizacija. Šių kultūros centrų kalba tam tikra prasme yra ir miesto šnekamosios kalbos dalis, aukščiausioji jos pakopa. Tačiau, kaip ir bet kurios struktūros elementai, taip ir Vilniaus gyven- tojų šnekamosios kalbos pakopos tarpusavyje yra sąlygotos. Minėtina ta aplinkybė, kad Vilniaus šnekamosios kalbos yra net kelios: lietuvių, rusų, vietinė lenkų ir kitos. Taigi įvairių gyventojų socialinių sluoksnių įvairių kalbų normos kasdieni- nėje vartosenoje susipina ir daro įtaką viena kitai. Derėtų atkreipti dėmesį ir į tą faktą, jog didelė lietuvių dalis Vilniuje yra atvykėliai iš kaimo arba iš kitų Lietuvos miestų. Pastebėta, jog ir atvykėlių kalba ilgainiui įgyja tam tikrų bendrų bruožų. Beje, vaikai tų tėvų, kurių kalba turi tarmės ypatybių, šneka kalba, kuri gali gerokai skirtis nuo tėvų kalbos, bet ji beveik nesiskiria nuo bendra- amžių, gimusių Vilniuje. Šis faktas turi didelę reikšmę literatūrinės kalbos norminės vartosenos diegimui, kadangi artikuliacinė bazė formuojasi vaikystėje. Vaikai tampa tam tikro dialekto atstovai, būdami 4—13 metų amžiaus. 10—11 metų vaikas gali jau ir nebeišmokti kito dialekto taip, kad kalbėtų be akcento [Labov W., 1970, 34]. Miestų šnekamosios kalbos įtaka gana didelė. Palyginus Vilniaus ir Kauno aukš- tosiose mokyklose studijavusiųjų kalbą, kuri, studijoms baigiantis, būtinai įgyja tam tikrų daugiau ar mažiau išryškėjančių ypatybių, galima pastebėti, jog įgyta dviejų rū- šių ypatybių — vilnietiškų ir kaunietiškų. Daugiausia bendrų ypatybių galima pastebėti kalboje žmonių, gimusių ir ilgesnį laiką gyvenusių Vilniuje, nors dažnai išryškėja ir skirtumų. Norint atsakyti į klausimą, kaip šnekama Vilniuje, būtina atlikti sociolingvisti- nę vilniečių šnekamosios kalbos analizę. Reikėtų tirti Vilniuje gimusių ir gyvenančių lietuvių kalbą. Juk būtent jų kalboje labiausiai išryškėja „vilniečių kalbos“ ypatybės, kurių įgyja ir atvykstantieji. Išsiaiškinus šių ypatybių prigimtį, paplitimą bei jų ver- tinimą, sėkmingiau galima būtų kovoti prieš žargoninius elementus, o kartais gal net persvarstyti ir literatūrinės kalbos normos bei kodifikacijos klausimus. Pritai- « kius tokią analizę visų didesnių Lietuvos miestų šnekamajai kalbai, paaiškėtų realus literatūrinės kalbos normos ir vartosenos santykis dabartinėje lietuvių kalboje. Mies- to sąlygomis ypač sparčiai vyksta tarmių niveliacijos procesas. Jo tendencijų išaiški- nimas turėtų didelę reikšmę sąmoningam, kiek leidžia objekto specifika, kalbos rai- dos reguliavimui. Naudojantis konceptualine sociolingvistikos sistema, pasiūlytąja tarybinio moks- lininko A. Šveicerio (1976, 69—85), Vilniaus gyventojų kalbą galima būtų tyrinėti kaip kalbinio kolektyvo socialinę komunikatyvinę sistemą, kurios vienas iš komponen- tų ir yra lietuvių kalba. Pažymėtina, jog socialinės komunikatyvinės sistemos kompo- nentai tarpusavy susieti funkcinio papildymo ryšiais. Socialinių sąlygų determinuotas šios sistemos komponentų pasiskirstymas dvejopas: pasiskirstymas pagal varto- jimo sferas ir visuomenines kalbos funkcijas ir pasiskirstymas pagal socialines situa- 96 cijas. Todėl Vilniaus gyventojų lietuvių šnekamoji kalba, kaip visų Vilniaus gyven- tojų komunikatyvinės sistemos atskiras komponentas, nagrinėtina stratifikaciniu ir situaciniu aspektais. Stratifikacinis varijavimas yra socialinė kalbos diferenciacija, kurią lemia socialinė visuomenės struktūra. Situacinį varijavimą determinuoja skir- tingos socialinės situacijos. Tyrinėjant miesto šnekamąją kalbą, būtina atsižvelgti į šias skirtingas varijavimo plotmes. Stratifikacinio kalbos varijavimo tyrinėjimui tikslinga šnekamosios kalbos kolek- tyve išskirti šnekamosios kalbos bendrijas, t. y. tam tikras socialines arba socialines demografines grupes, kurių nariai turėtų nors vieną bendrą požymį (amžiaus, išsila- vinimo ir pan.). Vilniaus lietuvių šnekamosios kalbos kolektyvas yra visi čia gyvenantys lietuviai. 1970 m. Sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis [Vilnius skaičiais, 1975, 11 —12, 15], Vilniuje gyveno 372 100 piliečių, iš jų 159 156 (t. y. 42,8 944) — lietuviai. Kiek lie- tuvių iš šito skaičiaus yra vilniečių, t. y. gimusių ir gyvenančių Vilniuje be išvykimų ilgesniam laikui, tiksliai nustatyti sunku. Ieškant tokių asmenų, buvo pasinaudota Lietuvos TSR Centrinės statistikos valdybos archyvu, 1970 metų Visasąjunginio gy- ventojų surašymo anketomis. Ten pateikiami duomenys, nuo kurių metų asmuo gy- vena tame pačiame mieste ar kaime. Taigi informantai ir buvo atrenkami, lyginant šiuos metus su gimimo metais. Sudarytos trys šnekamosios kalbos bendrijos, kurių skirstymo kriterijus yra am- žius. Pirmoji bendrija yra gimusieji iki 1931 m., antroji — gimę 1932—1952 m., trečioji — gimę 1953 m. ir vėliau. Tyrinėjimą galima atlikti dviem būdais: arba gauti daug atsakymų į nedaug klau- simų, arba nuodugniau apklausinėti mažiau žmonių. Pasirinktas antrasis kelias. Re- miantis tam tikrais statistikos teorijos reikalavimais, nustatyta, jog minimalus vienos amžiaus šnekamosios kalbos bendrijos apklaustųjų skaičius yra 19 [Ypaansc B. IĮ, 1962, 251]. Pagal gana plačią tyrinėjimų programą apklaustas 61 vilnietis. Analizuo- jant surinktą medžiagą, atsižvelgiama į informanty darbo pobūdį [Pytkesnu M. H., 1972], išsilavinimo lygį, tėvų, kurie abu turi būti lietuviai, gimimo vietą, rusų ir len- kų kalbų mokėjimą bei vartojimą ir kitas aplinkybes. Medžiaga iš to paties informanto rinkta keliais būdais: naudojantis sociolingvis- tiniu interviu ir anketa, vertybinės orientacijos testais. Kai kurie klausimai tyrinėti audiotestų ir spektrinės analizės metodais. Per visą tyrinėjimo laiką nekontroliuo- jamo stebėjimo būdu ieškoma būdingesnių Vilniaus lietuvių šnekamosios kalbos ypa- tybių. Toks sociolingvistinis Vilniaus lietuvių šnekamosios kalbos tyrinėjimas leidžia tam tikru aspektu pasekti lietuvių kalbos raidą ypatingomis sąlygomis, kai kalban- tieji nuolat esti polilingvizmo, bilingvizmo ir diglosijos situacijose. Literatūra Ervin-Tripp S. Sociolinguistics. — In: Fishman J. (ed.). Advances in the Sociology of Language. The Hague, Mouton, 1971, Vol. 1. Halliday M. A. K., McIntosh A., Strevens P. The Users and Uses of Language. — In: Bailey R. W., Robinson J. L. (eds.). Varieties of Present-Day English. The University of Michigan, 1973. Hubbel A. F. The Pronunciation of English in New York City. New York, 1950. Labov W. The Social Stratification of English in New York City. Center for Applied Linguistics, 1966. Labov W. The Study of Nonstandard English. Columbia University, 1970. Matthews W. Cockney Past and Present. A Short History of the Dialect of London. Detroit, 1970. Pakerys A., Pupkis A. Lietuvių kalbos bendrinė tartis. Plokštelių tekstai. V., 1976. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas. V., 1976. Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų. V., 1977; Vilnius skaičiais. 1940—1974 metų statistinių duomenų rinkinys. V., 1975. i 7. Užs. Nr. 1554 97 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas, — Baltistica. V., 1972. T. "VIII (1). Bopoauna M. A. CpaBHHTE/IbHO-CONOCTABHTE/bHAS FPAMMAaTHKAa POMAHCKHX f3hIKOB. Peropo- MaHcKasi mogrpynna. — JI., 1973. Bep6uukas JI. A. Pycckas opgosmus. — JI., 1976. Fyxman M. M. Beepenne. — B ku.: fIpuesa B. H., 'yxman M. M. (ors. pex-ui). CounajibHas u OfyKKuKOHaJibHas Auddepesuuanns K TEpaTypHbIX $f3bIKOB. M., 1977. Įlecnuukas A. B. H3 ucropun o6pa3oBannst asOaHcKoro HanHOHAJIbHOTO si3sika. — Tp. Mu-Ta Ci AH CCCP. Bonpocsl (hopMHPOBaHHS H pa3BHTHS HALHOHAJIbHbIX S3BIKOB. M., 1960. T. X. )upmynckuii B. M. Hewmenxas ananexronorus. — M. —JI., 1956. Pycckasi pasrosopuas peub. [lox pen. E. A. 3emckoit. — M., 1973. Kacarkuu A. A. Ouepkn HCTOPHH JHTEPATYPHOro HTaabsiHCKOro sisbika XVII— XX BB. — JI., 1976. Koaecos B. B. ‘pannus! CTHAHCTHYECKOH BapHATHBHOCTH B COBPEMEHHOM pyCCKOM MPOH3HOLIe- HHH. — B k#.: Bonpocki craanctiku. Mexsysosekuit Hayu. ¢6. Caparos, 1975. Bern. 10. Korkos C. M. MockoBckasi peub B HauajbHBI{ MepHOjį CTAHOBJIEHHA PYCCKOTO HAUHOHAJIbLHOIO s3biKa. — M., 1974. Pycckuii s35IK no ĮĮaHHbIM Maccosoro obcaenosanust. [lox pea. JI. II. Kpweicuna., — M., 1975. JlaGos V. O MexaHH3Me s3bIKOBBIX H3MeHeHHH. — B ku. : Hosoe B jimarsucetuke. M., 1975. Buin. VII. Jlantesa O. A. Pycckuii pasroBopHsiit cuntakcuc. — M., 1976. Jlapun 5. A. Hcropust pycckoro siabika H oluiee s3bIKO3HaHHe. — M., 1976. Pycckuit s36ik H coserckoe obmectso. [Tox penx. M. B. TTanosa. — M., 1968. Pyrkesnu M. H. Merojosiornueckne npo6/ieMbl H3yueHHs! COIHAJIBHON CTPYKTYpPhl COMA THCTH - yeckoro obmecrsa. CBepjijioBek, 1972. Cob6unnukosa B. H. 3amerku O peun ropojackoro nacenenust: — B ku.: H3B. Bopouexkckoro roc. nejaroruyeckoro HH-Ta. Ouepku no pycckomy sisniky. Boponex , 1975. T. 14]. Cre6aun-Kamenckuit M. UH. Heropus ckanaunasckux si3eikoB. — M. —JI., 1953. Crenanos I. B. Tunosornst 5i3bIKOBbIX COCTOSIHHI H CHTyauuil B CTpaHAX POMAaHCKOi peu. — M., 1976. Ypaauuc B. IĮ. OGuwast Teopust cratuctikd. — M., 1962. ®uanun O, II. Bpegenne. — B ku.: S13biK H o6mectso. M., 1968. Hiseiiuep A. JĮ. Coppemennast cotįuojinHTrBHCTHKA. Teopust, npobaemsi, mertonst. — M., 1976. Sipuesa B. H. O reppuropua/bHOil OCHOBE cOlHAIbHBIX Ha eKToB. — B ku. : Hopma H connanbuas auddepennpaunst A3sika. M., 1969. Sipuesa B. H. CooTHOCHTE/IbHOCTb perHOHAJIbHbIX H COHLHAJIbHbIX BAPHAHTOB A3bIKA B IJ1aHe CTHJIS i HopMmbl. — B KH.: Coumanbuast H QyHKHOHAbHAA Au(depeHiHanus JHTepaTypHOro s3biKa. M., 1977. Lietuvos ISR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas K BONnPOCY O COLLHOJIMHTBHCTHUECKOM CTATYCE JIH TOBCKOK PA3TOBOPHOHM PEYU )KUTEJIEA r. BUWIbHIO CA Pe310oMe B cB33H c pazBHTHEeM (opM MaccoBoii KOMMYHHKALHH H HHTeHcH]uKauueld BceoOILero obpa- 30BaHHS[ OCOGEHHO aKTya/IbHOH cTasa TIpoO/1eMA pa3TrOBOpHORH Pa3sHOBHAHOCTH JHTEPaTypHOIO A3BIKA. B HexkoTopeIX A3blKax HaOJIIOjJĮaeTCS pa3HO0Opa3He BAPHAHTOB JIHTEPATYPHOH pPa3rOBOPHOIL peuH, 4TO uacTO OOBICHSETCA HAJHYHEM HECKOJbKHX KYJ/IbTYPHO-3KOHOMHYECKHX IHEHTPOB Ha TeppHTOpHH, Tie pacnpocTpaHeH ONpejeJIeHHbIH S3bIK. JIuTOBCKast JmTeparypHas pasroBopHas peyb pa3jiHuHbIX BapHaHTOB He cojepxuT. OjHaKO y3yC JIHTOBCKOTO JIHTEPATYPHOTO S513bIKa HEOJHOPOJeH, Pa3/IHYAETCs HECKOJIbKO MOTEHIHA/IbHBIX ero THMOB: ,,COIHAJIbHLIE MOAH(DHKALNH, BapbHpOBAHHe (DVHKILKHOHAJIbHO-CTHJIHCTHUECKOCS, XKaH- POBO-CTHJIHCTHYECKO®, MPOCTPAaHCTBEHHOe (HH TeppHTOpHA/bHOE) H BpeMeHHde“ (,,Coumajib- Has H QyHKUHOHAJIbHAA JubdepeHuuauns Ji TEpaTypHbIX 3bIKOB“. M., 1977). Jlast y3yca JMTOBCKOIl pa3roBOpHOit peud oYeHb XapakTepHa TeppHTOpHAaJibHa1 AuddepeHin- anus. Hajiuune pasjiuuKoro MpoHCXOMKASHHA MOJY/IHA/IGKTOB — XapaKTepHas 4epTa COBpeMeH- HOTO COCTOSIHHSI JIHTOBCKOTO S5135IKA, OCOOBHHO YeTKO BBICTYIAIOllasi B FOpPOJACKOH cpeje. Ho s13bIK ropojia MOMJIEKHT HCCJIEeJĮOBAHHIO HE TOJIbKO H3-3a OOHJIHS TIOJIV JIMAJIEKTOB, [0 KO- TOPLIM MOXKHO IPOCJEJHThL MPOLECC IIjIABJIEHHS TEDpHTOpHAJIbHbIX JHAJEKTOB, OH UACTO SBJIA- eTCsl IEHHOCTHBIM OPHEHTHPOM HOCHTEeJIeli Ą3bIKa. B 310M ciyyae BO3MOXKHBI Ba acnekTa: HOpMa 98 rOpojickoli pa3roBopHOl peuH OTOXKIECTBJASAETCS C JHTEPATYPHOH HOpMOH, HJIH CO3HATEJIbHO npegjnounuTaeTCH4 rOPOJICKast HOpMA H IPOTHBOINOCTABJISIETCS JiHTEpaTypHOH. "Peus ropoxaH OT/iK4aeTCS HEOJĮHODpOJIHOCTbIO H B CB53H C TEM, UTO 3HAUHTEJIbHAS pOJIb OTBO- JMTCS COLHAJIbHOK yCTaHOBKE H IeHHOCTHON OpHeHTanHH. IlosTOMY ciaeayer yaensTh GoJblioe 3HaueHHe HAayUHOMY (DOpMHpOBAHHIO HEeHHOCTHOH OpHeHTaLHH OČINECTBA MO MOBOAY A3bIKa. ITO, B CcymHOcTH, paGoTA Haji KyJibTypoH peur. Heo6xojHMbIM YycJIOBHeM JŲIS ycriexa CTaHOBHTCS BCecTOpOHHee HCCJIe/(OBaHHe COOTHOLIEHNSA peueBOH HOpMBI H y3yca. OdmnmnpHubili MATepHAJI JŲISA ITOH 1EJH MOXET ĮaTb H3yueHHe TOPOJCKOH peu. C arol TOUKH 3pEHHs BO3MOXKHO COLHOJHHIBHCTHYECKOE HCCIIEOBAHHE H JIHTOBCKOK pa3ro- BOopHoH peuH xHTeJIefi r. Buabnioca. BuabHIOC — 3TO CTOJIHIA, H3 KYJIbTYDHbIX HEeHTpOB KOoTODOoH pacnpocrpaHsercs1 pealin3auįKsi HOPMBI JHTEpaTypHOll peux. B ĮaHHoM ciyuae B OnpegejieHHOlt CTeNeHH TNPOABJSETCH B3aHMOBJIHAHHe HOPMBI H y3yca. [leTH Jake Tex pojįnTejieli, KOTODpbIe SB- JIHIOTCS HEJAABHHMH BBIXOJAUAMH H3 JĮHAJIEKTHOH CDpejlbi, pa3TOBApHBAIOT yiKe Ha si3plKe, OTJIH- UAIOMNEeMCS OT peuH pojįKTEJIeli, HO BO MHOTOM COBINONAJĮAIOIIIHM C peublo poBecHHKOB. H3 Bu.ibuioca pa3jIHUHLIMH NYTAMH paclpoCTpaHseTcss y3yc ropojckoii peuH Ha Bcio JlurBy. B ucenenopanun xurteau-JHTOBIL I. BHabHIOCA paccMaTpHBAIOTCS Kak peueBOH KOJIJIEK- THB, A JIHTOBCKAst peyb — KaK KOMIIOHEHT ero COIHa.IbHO-KOMMYHHKATHBHOI cHcTeMbl. AHajiu3 JaHHBIX NPOBOAHTCA C y4eTOM CTpPaTH(OUKAIHOHHOH H CHTYaTHBHOIl BapHATHBHOCTH peuH. HccenejjoBanne HTOBCKOI Pa3roBOPHOI peun xHTejieit r. Bujibutoca crioco6cTByeT peleHHio TIpOOJIEMbI peaJILHOTO COOTHONIEHHA y3yCa H HOPMbI JHTOBCKOTO JHTEPaTYPHOTO S3BIKA. 7%