Актуальные социолингвистические проблемы языковой жизни Литовской ССР

СОЦИАЛЬНЫЕ ЛИНГВИСТИЧЕСКИЕ ПРОБЛЕМЫ ЛИТУВИУ КАЛБОТЫРОС КЛАУСИМАИ. XIX (1979) Vida Juozovna Michalčenko AKTUALIOS LIETUVOS TSR KALBINIO GYVENIMO SOCIOLINGVISTINĖS PROBLEMOS Pastarajam sovietinės kalbotyros raidos dešimtmečiui būdingas atgimęs domėjimasis kalbos ir mąstymo, kalbos ir psichinės veiklos sąsajomis, kalbos raidos priklausomybės nuo socialinių reiškinių problema, kurios tyrimas dėl to, kad kalbininkai daugiausia dėmesio skyrė vidinei kalbos struktūrai, buvo gerokai nutrūkęs. Šiuolaikiniam mokslui būdingi du priešingi procesai – diferenciacija ir integracija, kurie kalbotyros srityje pasireiškia tokių disciplinų kaip psicholingvistika, etnolingvistika ir sociolingvistika atsiradimu. Jos integruoja lingvistiką su kitais mokslais ir turi tendenciją atsiskirti į savarankiškas šakas. Būtent ši aplinkybė paskatino mokslininkus kurti teorinius socialinės lingvistikos pagrindus, formuoti savitą, originalų požiūrį į kalbos tyrimą, kurti sąvokų aparatą ir specialius tyrimo metodus (Дешериев Ю. Д., 1977; Никольский Л. Б., 1976; Швейцер А. Д., 1977). Sovietinei sociolingvistikai, atgaivintai 8-ajame dešimtmetyje kaip reakcijai į vidinės lingvistikos kraštutinumus ir siekiant patenkinti socialinius poreikius, nulemtus daugiatautės sovietų tautos kalbinio gyvenimo raidos, iškilo uždavinys išplėtoti sociolingvistinius tyrimus, apimančius visą eilę šiuolaikiniam SSRS tautų kalbiniam gyvenimui aktualių problemų. Tarp jų – kalbų visuomeninių funkcijų raida dabartiniame etape ir praeityje, šio proceso poveikio įvairiems kalbos struktūros lygmenims pobūdis, rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, funkcionavimo dėsningumai įvairiais sovietinės šalies raidos etapais, įvairių bilingvizmo tipų raidos procesai ir socialiniu požiūriu svarbiausias – nacionalinis-rusiškasis dvikalbystės tipas, racionaliausių terminologinių sistemų kūrimo SSRS tautų kalbose būdų tyrimas ir kt. Įvairūs autoriai šias problemas nagrinėja apmąstydami atskiriems regionams ar kalbinėms grupėms būdingus kalbinius procesus (Дарбеева А. А., 1969; Хасанов Б., 1976 ir kt.) arba aiškindamiesi visai šaliai bendrus dėsningumus (Дешериев Ю. Д., 1976). Tokį požiūrį lemia būtinybė nustatyti tiek bendruosius kalbos raidos dėsningumus, tiek atskirus jų raiškos ypatumus konkrečiomis etnokultūrinėmis ir etnolingvistinėmis sąlygomis. Šio straipsnio tikslas – apibrėžti pagrindines aktualias kalbinio gyvenimo problemas Lietuvoje, nustatyti galimus jų tyrimo būdus, taip pat paaiškinti jų sprendimo teorinę ir praktinę reikšmę. Tai galima padaryti tik atsižvelgiant į bendras kalbinio gyvenimo raidos tendencijas SSRS. SSRS tautų kalbų funkcionavimą sovietmečiu, viena vertus, lemia bendrieji sovietinės visuomenės raidos dėsningumai, kita vertus – konkrečios etnolingvistinės sąlygos, kuriomis šie dėsningumai įgyvendinami. Vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių kalbos raidos tendencijas mūsų šalyje, yra naujos istorinės bendrijos – sovietų tautos – susidarymas. Ji sukūrė savo dvasia ir esminiu turiniu vieningą socialistinę kultūrą, apimančią vertingiausius mūsų šalies tautų kultūrų bruožus ir tradicijas. Kartu su bendrosios sovietinės kultūros kūrimu išsaugomi ir plėtojami saviti socialistinių nacionalinių kultūrų bruožai. 2* 19 Bendrosios sovietinės kultūros raida ir tolesnis nacionalinių socialistinių kultūrų suklestėjimas vyksta kartu su dviem bendromis mūsų šalies tautų kalbos raidos tendencijomis: įgyvendinamos SSRS tautų kalbų potencialios galimybės ir tuo pat metu intensyviai plinta rusų kalba kaip tarpnacionalinio bendravimo kalba (Программа Коммунистической партии Советского Союза, 1976, с. 115—116). Reikia atsižvelgti į tai, kad pagrindinius mūsų šalies tautų kalbinio gyvenimo bruožus galima tinkamai nušviesti tik nustačius, kaip šie dėsningumai įgyvendinami konkrečiomis vienos ar kitos respublikos, vieno ar kito regiono sąlygomis. Todėl, mūsų nuomone, dabartiniame etape itin aktualūs sociolingvistiniai Lietuvos TSR kalbinio gyvenimo tyrimai, vykdomi dviem kryptimis: 1) lietuvių kalbos funkcionavimo ir raidos klausimų tyrimas; 2) pagrindinių rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, funkcionavimo ir plitimo respublikoje tendencijų tyrimas. Lietuvių kalbos funkcionavimo ir raidos tyrimas apima keletą teoriniu ir praktiniu požiūriu įdomių klausimų: lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų raidą įvairiais istoriniais laikotarpiais ir šio proceso poveikį įvairiems jos lygmenims; lietuvių tautos visuomeninės ir kultūrinės pažangos sąsają su lietuvių kalbos raida; kalbos pokyčių socialinį sąlygotumą; lietuvių kalbos norminimo procesų sociolingvistinį pagrindą; mokslinės-techninės ir visuomeninės-politinės terminijos kūrimo principus; kalbos kultūrą kaip vieną iš bendrosios sovietinės kultūros sudedamųjų dalių; lietuvių kalbos sąveikos su rusų ir kitomis respublikoje funkcionuojančiomis kalbomis pobūdį ir formas ir t. t. Išsamiau aptarkime kai kuriuos iš minėtų klausimų. Lietuvių kalbos visuomeninės funkcijos bendrais bruožais aptartos keliuose darbuose (Крупас Й., 1969; Дешериев Ю. Д., 1976; Михальченко В. Ю., 1975), tačiau išsamaus, visapusiško lietuvių kalbos socialinių funkcijų tyrimo iki šiol nėra. Lietuvių kalbos visuomeninės funkcijos bendrais bruožais buvo aptariamos keliuose darbuose (Крупас Й., 1969; Дешериев Ю. Д., 1976; Михальченко В. Ю., 1975), tačiau išsamaus, visapusiško lietuvių kalbos socialinių funkcijų tyrimo iki šiol nėra. Kaip žinoma, iki XVI a. vidurio lietuvių kalba funkcionavo kaip lietuvių tautos nerašytinė šnekamoji kalba, taip pat kaip žodinės liaudies poetinės kūrybos kalba (Lietuvių literatūros istorija, 1957). Tik pavieniai lietuviški žodžiai buvo vartojami vakarų rusėnų, vokiečių ir lotynų kalbomis parašytuose dokumentuose. XVI a. viduryje, atsiradus raštijai, išsiplečia lietuvių kalbos vartojimo sritys. Vėlesnė lietuvių kalbos socialinių funkcijų raida įvairiose lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo srityse vyko palaipsniui išstumiant kitas kalbas (vokiečių, vakarų rusėnų, lenkų). Plėtodamasi lietuvių kalba nuėjo sudėtingą kelią – nuo šnekamosios liaudies kalbos ir žodinės liaudies poetinės kūrybos kalbos iki lietuvių socialistinės nacijos kalbos, aptarnaujančios visas tautos socialinio ir kultūrinio gyvenimo sritis. Lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų raida nebuvo vien kylantis procesas: buvo laikotarpių, kai pažanga buvo palyginti sparti, ir laikotarpių, kai ji šiek tiek sulėtėdavo- 20 ir stovi. Ir vieni, ir kiti priklausė nuo istorinių lietuvių tautos raidos aplinkybių, nuo daugelio politinių, socialinių, etninių ir kultūrinių veiksnių, kurių įvairus derinys skirtingais istorijos laikotarpiais sudarydavo daugiau ar mažiau palankias sąlygas plėsti lietuvių kalbos vartojimo sritis. Būtina ištirti, kaip socialinės ir ekonominės sąlygos, etnokultūriniai procesai veikė lietuvių kalbos socialines funkcijas, jos vartojimą raštvedybos, knygų leidybos, aukštojo ir vidurinio mokymo srityse ir kt. Tam reikia atskleisti vieno ar kito laikotarpio kalbos funkcijų struktūrą ir apimtį, parodyti šių funkcijų socialinį sąlygotumą, nustatyti, kaip vienoje ar kitoje lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo srityje sugyveno dvi ar trys kalbos, kokie socialiniai veiksniai skatino lietuvių kalbos funkcijų plėtrą arba, priešingai, jai trukdė. Lietuvių kalbos socialinių funkcijų raidos procesų tyrimas yra reikšmingas, nes leidžia nuodugniai, moksliškai nušviesti lietuvių tautos nacionalinės savimonės formavimosi kelius; etniniuose procesuose kalba užėmė itin svarbią vietą, ypač nuo XIX a., lietuvių tautai konsoliduojantis. Išsamus diachroninis sociolingvistinis lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų raidos tyrimas padėtų nušviesti Lietuvos kalbinį gyvenimą praeityje, atskleisti lietuvių ir kitų kalbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame gyventojų gyvenime. Funkcinės lietuvių kalbos raidos fone būtų galima ryškiau nušviesti pagrindines jos norminimo tendencijas ir jos struktūros raidos kelius. Be to, galima būtų patikslinti kai kuriuos bendrosios teorijos teiginius. Pavyzdžiui, įprasta manyti, kad funkcinė kalbos raida didele dalimi lemia, sąlygoja atskirų jos lygmenų pokyčius (Дешериев Ю. Д., 1977, с. 233). Tačiau šis teisingas teorinis teiginys nepaneigia, kad įvairiame, prieštaringame praeities kalbiniame gyvenime pasitaikydavo atvejų, kai šis sąlygotumas reiškėsi nevienareikšmiškai, savitai. Vidinė kalbos struktūros raida gali vykti labai intensyviai, nors jos socialinės funkcijos plečiasi palyginti nedaug. Antai XVII—XVIII a. lietuvių kalba labai lėtai plėtė savo visuomenines funkcijas, tačiau intensyviai formavosi jos fonetinės ir morfologinės normos, leksika ir sintaksinė sandara. Reikia atsižvelgti į tai, kad gana platus jos vartojimas įvairiose lietuvių tautos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo srityse buržuaziniu laikotarpiu nesukėlė didelių jos struktūros pokyčių ir intensyvaus norminimo. Matyt, XVII—XVIII a. didelį vaidmenį atliko subjektyvus veiksnys — kalbos normintojų veikla, sustiprėjusi lietuvių tautos formavimosi laikotarpiu. Buržuaziniu laikotarpiu lietuvių kalba buvo vartojama visose socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse, tačiau pačios sritys buvo menkai išplėtotos (buvo išleidžiama nedaug knygų, ne visi atitinkamo amžiaus gyventojai buvo įtraukti į švietimo sistemą ir t. t.). Mūsų nuomone, tokie reiškiniai liudija funkcinės ir vidinės struktūrinės raidos santykio nevienalytiškumą ir įvairovę. Sovietiniu laikotarpiu lietuvių kalbos visuomeninės funkcijos plėtojosi dviem kryptimis: viena vertus, lietuvių kalba pradėta vartoti naujose žmogaus veiklos srityse (nacionaliniame kine, televizijoje), kita vertus, jos visuomeninės funkcijos buvo papildytos, ji imta vartoti išsiplėtusiose tradicinėse lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo srityse (švietimo, knygų leidybos, raštvedybos ir kt.). Palyginti su buržuaziniu laikotarpiu, sovietiniais metais lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų plėtra 21 iš esmės vyko ne didinant jos vartojimo sričių skaičių (atsirado tik dvi naujos kultūrinio gyvenimo sritys: nacionalinis kinas ir televizija), o plėtojant pačias sritis, didinant jų apimtį ir sudėtinginant jų struktūrą. Pavyzdžiui, buržuazinėje Lietuvoje buvo 6 aukštosios mokyklos, o Tarybų Lietuvoje — 12; 1964 m. respublikos aukštosiose mokyklose studentų buvo 10 kartų daugiau negu 1939/40 mokslo metais. Kalbėdami apie skirtingus lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų raidos laikotarpius, dabartiniame Lietuvos kalbų funkcionavimo procesų tyrimo etape apsiribosime skaičių palyginimu ir spekuliatyviomis išvadomis, nes iki šiol nėra darbų, kuriuose būtų parodyta lietuvių kalbos visuomeninių funkcijų visuma skirtingais istorijos laikotarpiais, taip pat reikšmingi jos funkcionavimo pokyčiai sovietiniu laikotarpiu ir šių pokyčių poveikis įvairiems kalbos lygmenims. Усиление тенденций сознательного воздействия общества на язык (Дешериев Ю. Д., 1977, с. 254) требует более пристального внимания языковедов к общим тенденциям функционирования и развития языков в стране и в республике, к проблеме соответствия темпов и тенденций нормирования языка на современном уровне развития советского общества. В частности, необходимо решить вопрос об учете социальных факторов в ходе сознательного влияния общества на литовский язык. Чтобы проиллюстрировать данное положение, остановимся на конкретных примерах. Kaip jau minėta, sovietiniu laikotarpiu atsirado naujų lietuvių kalbos funkcionavimo sričių — nacionalinis kinas ir televizija; be to, intensyviai plinta įvairios visuomeninės ir kultūrinės veiklos formos (pasitarimai, suvažiavimai, konferencijos, simpoziumai, susitikimai su rašytojais ir kt.), kurioms taip pat reikia vartoti sakytinę kalbos formą. Pakilo bendras tautos kultūros lygis, pasikeitė psichologinės nuostatos kalbos kultūros atžvilgiu. Todėl, vertinant rašytinės ir sakytinės kalbos formų socialinę reikšmę, būtina pažymėti, kad sakytinės kalbos formos socialinis vaidmuo išaugo. Iki sovietinio laikotarpio, atsižvelgiant į socialinius veiksnius ir kalbos visuomeninių funkcijų išsivystymo lygį, rašytinė kalbos forma vaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime; tai atsispindėjo mokykliniame ugdyme, kurio pagrindinis tikslas buvo išmokyti rašybos, taip pat kalbotyroje, daugiausia orientuotoje į rašytinės kalbos formos tyrimą ir norminimą. O sovietiniu laikotarpiu sakytinė kalbos forma įgyja didelę reikšmę visuomeniniame ir kultūriniame tautos gyvenime, todėl reikėtų labai palankiai vertinti lietuvių kalbininkų pastangas norminti sakytinę kalbą (žr. leidinius „Kalbos kultūra“, „Mūsų kalba“). Mūsų nuomone, būtina toliau plėtoti sakytinės kalbos kultūros klausimus. Lietuvių kalbininkai, normindami kalbą, atsižvelgia į socialinius veiksnius, t. y. socialinį kalbos normos pokyčių pagrindą. Pavyzdžiui, galima nurodyti sociolingvistinę kai kurių lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos pakeitimų interpretaciją, pateiktą veikale „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“. Šiame leidinyje numatyti pavieniai pakeitimai, neliečiantys rašybos ir skyrybos pagrindų. Antai siūloma kai kurias svetimkalbes pavardes rašyti artimiau originalo kalbai (Ten pat, p. 131). Tokiam pakeitimui pirmiausia būtinos lingvistinės prielaidos, t. y. abiejų kalbų abėcėlių pagrindo bendrumas, nes jei jų abėcėlėse būtų raidžių, žyminčių skirtingus garsus, kiltų didelių sunkumų. Nurodyta taisyklė gali būti taikoma 22 tik tų tautų tikrinius vardus, kurių gimtosios kalbos abėcėlės pagrindas yra lotyniška rašyba. Mūsų nuomone, lingvistinių prielaidų tokiam lietuvių kalbos rašybos pakeitimui nepakanka — būtinos ir tam tikros socialinės prielaidos: gana aukštas bendrosios tautos kultūros lygis, konkrečiai pasireiškiantis tuo, kad dauguma gyventojų yra bendrai išsilavinę ir turi atitinkamą užsienio kalbų mokėjimo lygį1. Be šių socialinių prielaidų tokio pakeitimo sėkmė vargu ar įmanoma. Ši taisyklė atsižvelgia į etninius, kultūrinius ir socialinius veiksnius ir gali sėkmingai įsitvirtinti lietuvių kalbos praktikoje. Jau dabar toks rašymas pastebimas periodinėje spaudoje (žr. „Literatūra ir menas“). Siūlydami šį pakeitimą, lietuvių kalbininkai atsižvelgė ir į tokius svarbius sociolingvistinius parametrus kaip sakytinės kalbos formos socialinė reikšmė ir stilistinė diferenciacija, todėl rekomendavo du variantus — plačiajai visuomenei skirtoje spaudoje vartoti fonetizuotą variantą + originalo variantą, pavyzdžiui, Dekartas (Descartes), o mokslo darbuose, informacinėje literatūroje ir skelbimuose, atvirkščiai — originalo variantą + fonetizuotą žodį, pavyzdžiui, Descartes (Dekartas). Rekomenduodami mokslo darbuose skliaustuose nurodyti tarimą, autoriai atsižvelgė į būtinybę išsaugoti vienodą svetimžodžių tarimą visiems kalbos vartotojams ir sudarė sąlygas sėkmingai įveikti psichologinį barjerą, susijusį su mažai žinomo ar nežinomo žodžio perskaitymu. Siekis kuo labiau panaudoti kultūrinį tautos, kalbos vartotojos, potencialą lėmė ir kitus siūlymus keisti lietuvių rašybą bei skyrybą, pateiktus minėtoje knygoje. Atsižvelgdami į socialinius, etninius ir kultūrinius veiksnius norminimo procesuose, kalbininkai gali sąmoningai veikti kalbos raidą, suvokdami įvairių reiškinių ir pokyčių socialinę reikšmę bei socialines perspektyvas; tai padeda kalbos pokyčius vertinti plačiame sovietinės tautos visuomenės raidos kontekste. Mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis itin svarbūs klausimai, susiję su SSRS tautų kalbų funkcionavimu mokslo srityje (Азимов П. А. и др., 1977). Mokslo ir technikos revoliucija keičia tarmių ir bendrinių kalbų socialines funkcijas, didina bendrinės kalbos vaidmenį, per masinės komunikacijos priemones, padedančias populiarinti mokslinę ir techninę terminiją, prisideda prie spartaus skolinių ir terminų plitimo bei jų virtimo tarptautinės leksikos elementais; urbanizacijos procesai ir gyventojų migracija veikia kalbų socialinę ir profesinę diferenciaciją. Sovietų sociolingvistai turėtų giliau tyrinėti šių reiškinių socialinį sąlygotumą ir jų raiškos formų įvairovę. Viena svarbių lietuvių kalbos funkcinės raidos problemų, susijusių su mokslo ir technikos revoliucijos poveikiu, yra mokslo kalbos formavimasis, ypač mokslinės ir techninės terminijos plėtra, turinti senas tradicijas. Tyrėjai terminijos kūrimo pradžią sieja su laikotarpiu iki rašto atsiradimo, tiksliau — su tuo metu, kai Lietuvoje rašto kalba buvo vartojama vakarų rusų kalba (Keinys S., 1967). Daugelį metų bendras- 1 Šiuo atveju atsiribojame nuo lietuvių emigrantų spaudoje (JAV) įsigalėjusios praktikos taip rašyti svetimkalbius tikrinius vardus, nes, mūsų nuomone, ši praktika kyla iš visiškai kitokio socialinio pagrindo: ji yra vienas iš atskirų bendro kalbinės asimiliacijos proceso aspektų ir socialiai aktyvaus lietuvių ir anglų kalbų dvikalbystės rezultatas. 23 sociopolitinės sąlygos nebuvo palankios lietuvių kalbos terminijai kurti. Lietuvių kalbos raštijos ir su ja susijusios terminijos plėtra prasideda XVIII a. pirmojoje pusėje ir tęsiasi XIX a. Jau ankstyviausiais terminijos raidos etapais vyrauja tendencija kuo labiau panaudoti liaudies šnekamosios kalbos išteklius. Kartu mėginama lietuvių terminiją papildyti skoliniais iš kitų kalbų — lotynų, vokiečių, rusų, lenkų ir kt. Šie du principai lemia tolesnę lietuvių kalbos terminijos raidą, tačiau vyrauja siekis kuo labiau panaudoti vidinius kalbos išteklius. Sovietiniu laikotarpiu toliau plėtojosi abi tendencijos; be to, SSRS tautų politinė ir ekonominė bendrija lėmė, kad SSRS tautų kalbų terminų leksika kuo labiau derėtų tarpusavyje. Tai yra atskira bendro dėsningumo — kalbų sąveikos — apraiška. Sovietinės visuomenės sąlygomis šis principas yra vienas iš pagrindinių ir lemia kitų principų vietą bei vaidmenį kuriant terminiją (išsamiau žr. Михальченко В. Ю., 1977). SSRS tautų kalbų sąveikos procesams terminijos srityje svarbi rusų kalbos vieta: įvairiomis formomis ir nevienodu intensyvumu ji veikia terminijos, taip pat ir lietuvių kalbos terminijos, raidą. Nacionalinį rusų kalbos poveikio konkrečiai kalbai formų savitumą lemia terminijos kūrimo tradicijos ir vidinės kalbos struktūros ypatybės. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos terminijos nacionalinis savitumas pasireiškia tuo, kad tiesioginių skolinių iš rusų kalbos yra labai mažai: narodnikas, bolševikas, artelė, agitpunktas. Per rusų kalbą lietuvių kalba skolinasi tarptautinius terminus; plačiai taikomas terminų vertimas pažodžiui; rusų kalba skatina ir aktyvina kai kuriuos žodžių darybos būdus, t. y. mobilizuoja vidinius lietuvių kalbos išteklius terminijai kurti. Sovietiniu laikotarpiu išryškėjo terminų leksikos internacionalizacijos stiprėjimo tendencija. Ji pastebima ir lietuvių kalboje (Кейнис С., 1973). Būtina lyginti skirtingos struktūros SSRS tautų kalbų terminologinių sistemų internacionalizacijos procesus, nes tik tokie tyrimai gali atskleisti bendruosius terminijos raidos dėsningumus, nacionalinius jų ypatumus ir terminijos internacionalizacijos intensyvumą. Tokie tyrimai padėtų išspręsti teorinę problemą, kaip šiuolaikiniame etape racionaliausiai suderinti savąją ir skolintą leksiką. Kaip žinoma, pastaruoju metu imamasi mokslinių ir organizacinių priemonių terminijos darbui intensyvinti, nes dabartinė lietuvių terminijos būklė ir jos raidos tempai neatitinka mokslo ir technikos revoliucijos tempo bei lygio. Mūsų nuomone, greta praktinio įvairių mokslo sričių terminijos kūrimo darbo būtina plėtoti esamų terminologinių sistemų funkcionavimo tyrimus ir kalbos kultūros klausimus profesinės veiklos srityje. Dažnai kalbininkų sukurti ir terminų žodynuose užfiksuoti terminai tam tikros specialybės atstovų kalboje vartojami netaisyklingai, pakeičiami „buitine“ terminija ar pusiau terminais. Tai ypač būdinga gamybos sričiai. Greta didelio darbo, kurį sociolingvistiniu požiūriu atlieka leidiniai „Kalbos kultūra“ ir „Mūsų kalba“, nagrinėjantys kalbos funkcionavimą pagal socialines ir profesines grupes, tikriausiai būtų tikslinga platesnė socioling- 24 …vistikos tyrimai, atskleidžiantys pagrindines tendencijas, tam tikros terminologinės sistemos funkcionavimo specialistų kalboje ypatumus, terminų, pusiau terminų ir bendrinės leksikos santykį jų kalboje. Tokie tyrimai padėtų atskleisti konkrečias mokslo ir technikos revoliucijos poveikio kalbos funkcionavimui ir raidai formas, nustatyti pagrindines lietuvių kalbos raidos tendencijas, susijusias su jos funkcionavimu mokslo ir gamybos srityse. Pastaruoju metu sovietinė sociolingvistika daug dėmesio skiria kalbų ir kultūrų santykių problemai, kuri yra įdomi tiek teoriniu požiūriu, tiek konkrečių kalbų funkcionavimo įvairiose kultūros srityse procesų ir tendencijų tyrimo aspektu (žr. „Kalbų ir kultūrų raida“, 1976). Dabartiniame etape itin aktualu tirti lietuvių kalbos funkcionavimą įvairiose kultūros srityse (pavyzdžiui, mokslo, aukštojo mokslo, knygų leidybos ir kt. srityse) skirtingais istoriniais laikotarpiais, nes „socialinės sovietinės visuomenės raidos pasekmės ryškiausiai atsiskleidžia lyginant tris svarbiausius TSRS tautų kalbų ir kultūrų raidos laikotarpius: a) ikisocialistinių kultūrų raidos ir nacijų, tautybių bei etninių grupių kalbų funkcionavimo carizmo sąlygomis laikotarpį; b) socialistinių kultūrų formavimosi ir raidos bei naujų, socialiai sąlygotų kalbų funkcionavimo dėsningumų ir visuomeninių funkcijų raidos atsiradimo laikotarpį; c) bendrosios sovietinės socialistinės kultūros susidarymo ir naujų kalbų funkcionavimo tendencijų formavimosi, kuriant naują istorinę bendriją – sovietinę tautą, laikotarpį“ (Dešerijevas J. D., 1977, p. 82). Pats literatūrinės kalbos atsiradimas yra kultūros pažangos, susijusios su kurio nors tautos siekiu pasireikšti literatūroje, politikoje, moksle, visuomeniniame gyvenime ir kitose žmogaus veiklos srityse, rezultatas. Tolesnė literatūrinės kalbos formos raida taip pat neatsiejama nuo tautos kultūros. Istorinės raidos procese lietuvių tauta buvo glaudžiai susijusi su kaimyninėmis slavų tautomis – rusų, baltarusių, lenkų, ukrainiečių; tai turėjo tam tikros įtakos lietuvių tautos kultūros formavimuisi, taip pat lietuvių literatūrinės kalbos raidai. Daugelį lietuvių tautos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sričių, pavyzdžiui, ryšius su kitomis šalimis, raštvedybą, įvairių žanrų kūrinių kūrimą skirtingais istoriniais laikotarpiais, aptarnavo lotynų, senoji rusėnų, lenkų ir vokiečių kalbos. Lietuvių literatūrinė kalba formavosi, o jos vartojimas įvairiose lietuvių tautos kultūros srityse plėtėsi kitų kalbų išstūmimo būdu, augant tautinei savimonei. Todėl lietuvių nacionalinės kultūros raidos ir lietuvių tautos kalbinio gyvenimo tarpusavio santykiai buvo itin sudėtingi ir prieštaringi. Lietuvių tautos kultūros istorijoje esama reiškinių, kuriuos vertinant būtina atsižvelgti į įvairių veiksnių – politinių, kultūrinių, etninių – visumą, nes juos vertinant vien kalbiniu aspektu galima prieiti prie supaprastinto, tiesmuko aiškinimo. Antai, regis, kompleksiškai reikėtų vertinti XIX a. literatūros veikėjų, rašiusių lenkiškai (A. Mickevičius) arba lietuviškai ir lenkiškai (K. Bohušas, A. Klementas, D. Poška, S. Valiūnas, S. Stanevičius ir kt.), kūrybą, taip pat svarbią ir sudėtingą lenkų, rusų bei kitų kalbų vaidmens kuriant nacionalinę literatūrą ir aptarnaujant kultūros šakas problemą (apie dvikalbius rašytojus žr. „Lietuvių literatūros istorija“, I, 1957, p. 338–363). Konkrečių… tyrimas 25 …skirtingų kalbų dalyvavimo aptarnaujant įvairias lietuvių tautos kultūros sritis formų leidžia stebėti įdomius reiškinius – nacionalinės kalbos ir nacionalinės kultūros sąsajas, vienos tautos kalbos pritaikymą kitos tautos kultūrai reikšti. Pavyzdžiui, žinoma, kad senoji rusėnų kalba beveik 300 metų funkcionavo kaip oficialioji rašytinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba (XIV – XVI a.). Todėl kyla klausimas, ar ši kalba adekvačiai atspindėjo lietuvių kultūrą. Senoji rusėnų kalba formavosi pagal baltarusių tautos kultūros ypatumus, atsižvelgiant į jos nacionalinės, ekonominės ir kultūrinės raidos poreikius. Kiek adekvačiai senoji rusėnų kalba atspindėjo lietuvių tautos kultūrą? Sprendžiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinių paminklų tyrimų, šios kalbos teikiamo lietuvių tautos kultūros atspindžio adekvatumo laipsnis tiesiogiai priklauso nuo kultūros reiškinių tipologinio tapatumo ar artimumo: lietuvių kultūros reiškinius, kurie rusų kultūroje turėjo atitinkamų ar artimų realijų, kalba atspindėjo adekvačiai, o atspindint specifinius, nacionalinius lietuvių kultūros bruožus senajai rusėnų kalbai reikėjo papildomų raiškos priemonių – prisitaikyti prie kitos tautos kultūros raiškos. Viena tokio prisitaikymo formų, mūsų nuomone, yra tai, kad šio laikotarpio senąja rusėnų kalba parašytuose rašytiniuose paminkluose gausu skolinių iš lietuvių kalbos (žr. Jablonskis K., 1941, 1973). Pažymint lotynų, rusų, lenkų ir vokiečių kalbų vaidmenį formuojantis lietuvių tautos kultūrai ikisovietiniu laikotarpiu, reikia turėti omenyje, kad jų paplitimo ir vartojimo sritis Lietuvoje buvo siaura, šiomis kalbomis parašyti paminklai tarnavo valdančiųjų klasių interesams, o lietuvių tautai, nacionalinės kultūros kūrėjai ir nešėjai, buvo nesuprantami ir neprieinami. Nors šios kalbos nebuvo tiesiogiai susijusios su lietuvių raštijos atsiradimu ir raida, literatūra lotynų, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis suvaidino svarbų vaidmenį visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime, švietimo ir kultūros raidoje, ypač darė įtaką lietuvių raštijai. Vienas būdingų lietuvių kalbos, susijusios su lietuvių socialistinės nacijos susidarymu, raidos bruožų yra jos funkcinių stilių raida ir turtėjimas (plačiau žr. „Raidos dėsningumai“, 1973). Sovietiniu laikotarpiu tęsiasi lietuvių kalbos stilistinė diferenciacija, prasidėjusi XVI a., atsiradus raštijai. Intensyviausiai plėtojasi publicistinis ir mokslinis stiliai, o kanceliarinis kiek atsilieka. Todėl aktualu tirti atskirų lietuvių kalbos stilių raidos procesus ir nustatyti, ar jų išsivystymo lygis atitinka šiuolaikinius tautos poreikius. Respublikoje daug dėmesio skiriama kalbos kultūrai – vienai iš bendrosios sovietinės socialistinės kultūros sudedamųjų dalių. Lingvistinėje literatūroje kalbos kultūros klausimai daugiausia nagrinėjami pagal socialines-profesines grupes – analizuojamos aktualios medikų, muzikantų, matematikų ir kt. kalbos kultūros problemos, teikiamos rekomendacijos kalbos kultūros lygiui kelti. Tokius tyrimus būtina tęsti, tačiau Lietuvos TSR taip pat aktualu nagrinėti kalbos kultūros problemas, kylančias atskiruose respublikos rajonuose dėl jų gyventojų etninės sudėties ypatumų. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra kelių tipų rajonų: tokių, kuriuose absoliučiai vyrauja vietiniai gyventojai – lietuviai, ir tokių, kuriuose rusų gyventojų dalis didelė (Ignalinos, Švenčionių, Jonavos, Trakų, Zarasų rajonai). 26 arba lenkų kalbos (Vilniaus, Eišiškių, Trakų rajonuose). Šiuose rajonuose dėl glaudaus kalbų sąlyčio kasdieniame jų vartotojų gyvenime kyla specifinių gimtosios ir antrosios kalbos kalbos kultūros problemų (plačiau žr. Michalčenko V., 1974). Tam tikru mastu kalbos kultūros lygis kiek sumenksta dėl mokymo mokykloje, kur, mūsų stebėjimais, paplitusi nuomonė, esą moksleiviai gerai išmoksta antrąją kalbą kasdieniame gyvenime, ir ne visada atsižvelgiama į tai, kad mišrios sudėties gyventojų rajonuose yra padidėjęs socialinis poreikis gerai mokėti antrąją kalbą, taip pat į tai, kad dėl aktyvaus dviejų ar daugiau kalbų funkcionavimo kalbos kultūros lygis gali smukti (apie tai žr. Jačikevičius A., 1970). Šiuo metu taip pat labai aktualūs iš gyvenimo nykstančios kalbinės medžiagos tyrimai ir sociolingvistinė interpretacija, nes kyla būtinybė ją laiku užfiksuoti. Šiuo požiūriu ypač įdomūs darbai, skirti įvairių kalbų tarmių funkcionavimo ir sąveikos procesams Lietuvos teritorijoje tirti (žr. M. Siviškienės, O. Šulienės ir kt. darbus). Teoriškai apmąstyti ir marksistiškai interpretuoti taip pat reikia lietuvių kalbos funkcionavimą užsienyje, lietuvių emigracijos kultūros raidos problemą, taip pat lietuvių kalbos ir lietuvių socialistinės kultūros vaidmenį kuriant lietuvių emigracijos kultūrą, kuri formuojasi transformuojant užsienio kultūrų elementus ir pasitelkiant gimtojo krašto vertybes bei tradicijas. Greta esamų labai įdomių darbų (žr. O.-A. Gliaumžienė, 1973; A. Pažūsis, 1971), atskleidžiančių anglų kalbos poveikį lietuvių emigrantų kalbai, reikia išsamių lietuvių kalbos funkcionavimo įvairiomis socialinėmis sąlygomis tyrimų, atsižvelgiant į socialiai aktyvų lietuvių ir anglų kalbų bei kitokį dvikalbystės su užsienio kalba kontekstą. Pradėdami aptarti rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, funkcionavimo respublikoje klausimus, pirmiausia pažymėsime, kad funkcinis dviejų kalbų (nacionalinės ir rusų) sambūvis leidžia kiekvienai mūsų šalies tautai plėtoti savo kultūrą, kuriai tarnauja nacionalinė kalba, ir kartu tarpnacionalinio bendravimo kalbos pagalba įsitraukti į bendrasovietinę ir pasaulinę kultūrą. Toks racionalus mūsų šalies tautų ir visos socialistinės visuomenės bendrųjų ir atskirų interesų derinys, pasireiškiantis nacionalinių kalbų ir tarpnacionalinio bendravimo kalbos vartojimo sričių derinimu, vadinamas nacionaline-rusų dvikalbyste (žr. „Nacionalinės-rusų dvikalbystės raida“, 1976). Dvikalbystės su tarpnacionalinio bendravimo kalba plitimas – viena pagrindinių SSRS tautų kalbinio gyvenimo raidos tendencijų, nulemta svarbios socialinės rusų kalbos, kaip socialistinių nacijų vienijimo ir integracijos kalbos, funkcijos (Ханазаров К. Х., 1977). Vienas svarbiausių tarpnacionalinio bendravimo kalbos funkcionavimo sociolingvistinių dėsningumų yra savanoriškas, masinis ir spartus jos plitimas (Холмогоров А. И., 1976). Antrasis nacionalinės-rusų dvikalbystės komponentas – rusų kalba, tarpnacionalinio bendravimo kalba, todėl šis dvikalbystės tipas mūsų šalyje yra svarbiausias ir socialiniu požiūriu reikšmingiausias. Kaip rodo kalbinė praktika, nacionalinė-rusų dvikalbystė mūsų šalyje formuojasi daugiausia mokykloje, kurioje kryptingai formuojamos antrosios kalbos žinios, gebėjimai ir įgūdžiai. Etnolingvistinės sąlygos daro pastebimą įtaką rusų kalbos mokėjimui 27 tik keliuose dideliuose Lietuvos TSR miestuose ir rajonuose. Didelį vaidmenį atlieka masinės komunikacijos priemonės, darančios didelę įtaką rusų kalbos mokėjimui. Vis dėlto mokykla tebėra pagrindinis nacionalinės-rusų dvikalbystės plitimo šaltinis, nes vienas svarbiausių mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius laisvai mokėti gimtąją ir rusų kalbas, kurias jie galėtų vartoti visuomeninėje-politinėje, mokslo ir kultūros gyvenimo srityse. Dabartiniame išsivysčiusios socialistinės visuomenės etape, vykstant naujos istorinės bendrijos – sovietinės liaudies – formavimosi procesams, didėja rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, ir rusų kalbos didaktikos, svarbios mokant rusų kalbos ne tik kaip gimtosios, bet ir kaip antrosios kalbos, vaidmuo. Rusų kalbos mokymo nacionalinėje mokykloje tikslas – plėtoti koordinacinę dvikalbystę, šalinti gimtosios kalbos interferencijos reiškinius. Kaip rodo Lietuvos TSR mokyklose vykdyto rusų kalbos mokymo rezultatų stebėjimai (plačiau žr. Михальченко В. Ю., 1977), net ir socialiai aktyvios dvikalbystės sąlygomis pirmojoje mokymosi pakopoje moksleiviai išmoksta tik 56% programoje numatyto leksikos kiekio, antrojoje – maždaug 70%, o trečiojoje – tiek pat. Rajonuose, kuriuose gyventojų tautinė sudėtis vienalytė ir rusų kalbos šnekamoji forma aktyviai nevartojama, šis procentas dar mažesnis. Mokymo mokykloje lygį galima pakelti tik bendromis koordinuotomis pedagogų, psichologų ir kalbininkų pastangomis. Psichologai turėtų išspręsti dviejų kalbų – gimtosios ir antrosios – gretinimo tikslingumo ir pobūdžio problemą, teoriškai pagrįsti ir eksperimentiškai įrodyti, kokio amžiaus tarpsniu priimtina gretinti kalbos faktus bei taisykles (žr. „Kalbų sąveika mokymo procese“, 1971, p. 67–69). Pagrindines mokomojo dalyko lingvistines charakteristikas apibrėžia mokslinė rusų kalbos gramatika, o greta jos svarbus mokslinio lingvistinio antrosios kalbos mokymo pagrindo komponentas yra kontrastinė (gretinamoji) dvikalbystės komponentų gramatika. Jei pirmoji gramatika atskleidžia tiriamojo objekto esmę, tai antroji nurodo, kaip gimtoji kalba veikia dvikalbių kalbą antrąja kalba, ir leidžia atsižvelgti į gimtosios kalbos specifiką mokymo procese. Tik tokia gramatika padeda metodininkui remtis gimtąja kalba, orientuotis į perkėlimo galimybę ir neutralizuoti interferencijos reiškinius. Šiuo metu atliktas lietuvių ir rusų kalbų morfologijos gretinimas (К. Мусгейкс, 1972), turintis didelę mokslinę reikšmę, nes išsamus ir argumentuotas baltų kalbų bei rusų kalbos panašumų ir skirtumų aprašymas visada domino įvairių profilių kalbininkus. Tačiau greta tokių gramatikų reikia ir darbų, orientuotų į kurią nors konkrečios veiklos sritį, t. y. taikomojo pobūdžio darbų, pavyzdžiui, kontrastinių dviejų kalbų apybraižų vertėjams, kuriose būtų gretinamos įvairių kalbos lygmenų raiškos priemonės, taip pat kontrastinio dviejų kalbų gretinimo, skirto mokykloje mokyti antrosios kalbos (rusų arba lietuvių), darbų. Mūsų nuomone, mokykloms skirtose kontrastinėse gramatikose, jei įmanoma, turėtų būti pateikti duomenys apie vienos ar kitos klaidos antrojoje kalboje dažnumą, kad būtų matyti konkretaus interferencijos reiškinio raiška ir aktualumas. Jei mokslo tikslas yra numatyti, moksliškai prognozuoti remiantis dabarties ir praeities pažinimu, tai kontrastinė gramatika yra puiki galimybė tokį prognozavimą įgyvendinti lingvistikoje. Žinoma, dabartiniame kalbotyros raidos etape visapusiška 28 Kontrastinė lietuvių ir rusų kalbų gramatika, orientuota į mokyklinį mokymą, vargu ar įmanoma, tačiau visiškai realūs yra stambias gramatikos temas aptariantys aprašai, pateikiantys visumą lietuvių ir rusų kalbų panašumų bei skirtumų, o tai savo ruožtu padėtų metodininkams parengti šios temos mokymo metodų ir būdų sistemą, atsižvelgiant į gimtosios kalbos specifiką. Svarbūs lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų, taip pat kitų respublikos teritorijoje vartojamų kalbų sąveikos procesų tyrimai. Pažymėtina, kad įvairiais istoriniais laikotarpiais šių kalbų vaidmuo visuomenės ir kultūros gyvenime buvo skirtingas, todėl skyrėsi ir jų poveikio lietuvių kalbai pobūdis bei formos, taip pat lietuvių kalbos poveikis joms. Tiriant kalbų sąveikos procesus, būtina atsižvelgti į vienos kalbos poveikį atskirų kitos kalbos vartotojų kalbai, vieno ar kito reiškinio įtraukimą į kitos kalbos normą, pavienių žodžių skolinimąsi, paslėptus, sunkiai nusakomus poveikio procesus, veikiančius vienos ar kitos gramatinės formos vartojimo intensyvumą ir kt. Tik tokiu požiūriu įmanomi vaisingi tyrimai, atskleidžiantys visą kalbų kontaktų įvairovę ir jų rezultatus skirtingais kalbos lygmenimis, priklausančius nuo kalbų kontaktų pobūdžio ir vienos kalbos poveikio kitai stiprumo. Taip pat norėtųsi atkreipti dėmesį į būtinybę nuo pat sociolingvistinių tyrimų, atliekamų remiantis Lietuvos TSR kalbinio gyvenimo medžiaga, plėtojimo pradžios kurti griežtą, moksliškai pagrįstą sociolingvistinę terminiją lietuvių kalba. Taigi sociolingvistinės problematikos aktualumą lemia tai, kiek ji padeda tirti pagrindinius dėsningumus ir vyraujančias kalbos raidos tendencijas dabartiniu etapu, tinkamai, marksistiškai vertinti kalbų funkcionavimo ir raidos procesus praeityje, taip pat prognozuoti kalbinį gyvenimą. Keliant vieną ar kitą konkrečią problemą, būtina nepamiršti jos vietos sprendžiant neatidėliotinus ir svarbiausius kalbų raidos bei funkcionavimo klausimus dabartiniu etapu. Литература Grinaveckienė E. Lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1969. Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. K., 1941, t. 1. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. V., 1973. Jackevičius A. Daugiakalbystės psichologija. V., 1970. Keinys S. Lietuvių terminologijos kūrimo apžvalga (iki 1940 m.). — Kalbotyra. V., 1967, t. 18. Kruopas J. Lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis praeityje ir tarybiniais metais. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1969. Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. V., 1976. Lietuvių literatūros istorija. V., 1967, t. 1. Michalčenko V. Kelių kalbų vartojimas ir kalbos kultūra. — Kalbos kultūra. V., 1974, sąs. 27. Программа Коммунистической партии Советского Союза. — М., 1976. Азимов П. А., Дешериев Ю. Д., Никольский Л. Б. и др. Современное общественное развитие, научно-техническая революция и язык. — В кн.: Научно-техническая революция и функционирование языков мира. М., 1977. Взаимодействие языков в процессе обучения. — Вильнюс, 1971. Глямжене О.-А. Интерференция английского языка в лексике литовцев США. Автореф. канд. дис. — Киев, 1973. Дарбеева А. А. Развитие общественных функций монгольских языков в советскую эпоху. — М., 1969. 29 Дешериев Ю. Д. Закономерности развития литературных языков народов СССР в советскую эпоху. Развитие общественных функций литературных языков. — М., 1976. Дешериев Ю. Д. Социальная лингвистика. — М., 1977. Закономерности развития литературных языков народов СССР в советскую эпоху. Внутристрочное развитие старописменных языков. — М., 1973. Кейнис С. Интернациональные элементы в литовской терминологии. — В кн.: Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига, 1973. Михальченко В. Ю. Тенденции развития научно-технической терминологии в балтийских языках. — В кн.: Научно-техническая революция и функционирование языков мира. М., 1977. Михальченко В. Ю. Функционирование русского языка в Литовской ССР и его взаимодействие с литовским языком. — В кн.: Русский язык как средство межнационального общения. М., 1977. Мустьейкис К. Сопоставительная морфология русского и литовского языков. — Вильнюс, 1972. Никольский Л. Б. Синхронная социолингвистика. М., — 1976. Пажжус А. Фонетическая и морфологическая интеграция английских заимствований в литовском языке Северной Америки. Автореф. канд. дис. — Вильнюс, 1971. Развитие национально-русского двуязычия. — М., 1976. Развитие языков и культур народов СССР в их взаимосвязи и взаимодействии. — Уфа, 1976. Социолингвистические проблемы развивающихся стран. — М., 1975. Ханазаров К. Х. Решение национально-языковой проблемы в СССР. — М., 1977. Хасанов Б. Языки народов Казахстана и их взаимодействие. — Алма-Ата, 1976. Холмогоров А. И. Социолингвистические закономерности развития двуязычия. — В кн.: Развитие языков и культур народов СССР в их взаимосвязи и взаимодействии. Уфа, 1976. Швейцер А. Д. Современная социолингвистика. Теория, проблемы, методы. — М., 1977. Институт языкознания АН СССР LIETUVOS TSR KALBINIO GYVENIMO AKTUALIOS SOCIOLINGVISTINĖS PROBLEMOS Reziumė Straipsnyje apibūdinamos svarbiausios mūsų šalies kalbinės raidos tendencijos: TSRS tautų nacionalinių kalbų potencialių galimybių realizacija ir intensyvus plėtimas rusų kalbos, kaip nacijų bendravimo priemonės. Ryšium su tuo laikomos aktualiomis tokios Lietuvos TSR kalbinio gyvenimo sociolingvistinio tyrimo kryptys: pirma, lietuvių kalbos funkcionavimo ir raidos klausimų sprendimas ir, antra, rusų kalbos, kaip nacijų bendravimo priemonės, funkcionavimo ypatybių ir plitimo respublikoje pagrindinių tendencijų tyrimas. Smulkiau apsistojama ties atskirais lietuvių kalbos funkcionavimo seniau ir dabar klausimais. Čia svarstoma ir kelių kalbų vartojimas visuomenėje, kultūros ir ją aptarnaujančios kalbos adekvatumas. Pabrėžiama, jog šnekamosios lietuvių kalbos kultūrą reikia kelti ypač tuose respublikos rajonuose, kuriuose gyventojų nacionalinė sudėtis yra mišri. Svarbu tirti funkcinę-stilistinę lietuvių kalbos diferenciaciją, nustatyti terminologinės sistemos kitimo, pasipildymo ir funkcionavimo dėsningumus ryšium su moksline-technine revoliucija ir TSRS tautų bei kultūrų tarpusavio sąveika.