K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) A. VANAGAS K. BŪGA — LIETUVIŲ ONOMASTIKOS PRADININKAS Didžiojo mūsų tėvynainio — lietuvių kalbotyros žymiausio atstovo — K. Būgos gyvenimas ir mokslinė veikla jau susilaukė pakankamai išsamios apžvalgos ir principingo vertinimo. Tai visų pirma ir svarbiausia Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos studijinis tyrinėjimas ,,Kazimieras Būga“, paskelbtas K. Būgos rinktinių raštų pirmajame tome!. Šiame tyrinėjime nemaža vietos skirta ir K. Būgos onomastinei veiklai nušviesti. Todėl mūsų straipsnyje bus stengiamasi, kiek tai įmanoma, nekartoti to, kas jau plačiau interpretuota Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos, o visų pirma pabandyti įvertinti K. Būgos onomastinę veiklą mūsų dienų šios mokslo šakos šviesoje. Suprantama, tai be galo sunkus ir sudėtingas uždavinys. Taip yra visų pirma dėl to, kad K. Būgos vardyno tyrinėjimai bei išvados buvo siejamos su tolimiausia baltų bei jų kaimynų praeitimi, jų protėvyne, migracijos klausimais, žodžiu, tarnavo etnogenetinei problematikai. Taigi vertinimo aspektas labai prasiplečia, apimdamas daugelį tokių problemų, kurios išeina toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų K. Būgos onomastinių studijų vertinimą sunkina dar ir tai, kad ir šiandien baltų etnogenezės problemos sprendimas tebėra užuomazgoje, daugybės prieštaringiausių hipotezių bei prielaidų būklėje. Reikia dar pridurti, kad šios problematikos raidą sugestionavo ir tebesugestionuoja ir paties K. Būgos darbai. Atsimintina ir tai, kad nepaprasta K. Būgos erudicija ir kompetencija baltų onomastikoje sudarė padėtį, kai šio mokslininko darbai labai dažnai ir mūsų dienomis tebėra paskutinis mokslo žodis, kurio kitaip ištarti niekas net nebandė. Antra vertus, per tuos daugiau kaip penkis dešimtmečius lietuvių, baltų, slavų, germanų ir apskritai visa indoeuropiečių onomastika nestovėjo vietoje — atsirado daug naujų tyrinėjimų, išaugo vardyno rinkiniai bei kartotekos (Lietuvoje, Latvijoje) ir pan., todėl šiandien kai ką iš to, ką aiškino K. Būga, galima kiek kitaip interpretuoti, tikslinti, taisyti. Nežiūrint akivaizdžių sunkumų bei pavojų, ir bus bandoma čia labai glaustai apžvelgti K. Būgos onomastinę veiklą ir vienu ar kitu aspektu apibendrinti, tiksliau — pabandyti surasti, apibrėžti jos vietą baltų onomastikos raidoje. Pirmieji jau tikrai moksliniai darbai iš lietuvių onomastikos K. Būgos parašyti daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų. Antai 1907 m. kovo 3 d. Peterburge K. Būga parašo ir tų pačių metų ,,Lietuviy tautos“ I tome (p. 82—84) paskelbia straipsnį „Pavardžių priesaga -eikiair -eiko-“. 1908 m. rašyta serija straipsnelių iš baltų mitologijos ir pan. Tad galima sakyti, jog K. Būga lietuvių (ir visų baltų) vardyno studijas pradeda apie 1907 m. Nuo to laiko vietovardžių ir asmenvardžių problemomis ! BūgakK. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1,p. 13—100. Toliau cituojama sutrumpintai: RR I (V., 1958); RR II (V., 1959); RR III (V., 1961). K. Būga labai intensyviai domisi visą savo gyvenimą, t. y. nepilnus du dešimtmečius. Tie keliolika metų mokslininko humanitaro, ypač ano meto kalbininko, gyvenime, kada bemaž viską reikėjo pradėti nuo pačių pradžių, yra palyginti neilgas laiko tarpas, tačiau K. Būga per tuos metus vardyno tyrinėjimo ir rinkimo srityje padarė tiek daug, kad šiandien jį visiškai nedvejodami galime laikyti lietuvių onomastikos tėvu. Vardyno, kaip ir kitų kalbos dalykų, tyrinėjimo svarbiausia sąlyga, pamatas yra kalbinė medžiaga, kalbos turtai, kurių pagrindiniai šaltiniai yra du — gyvoji žmonių kalba ir raštai, mūsų atveju pirmiausia istoriniai dokumentai. K. Būga tai visiškai aiškiai suvokė ir nenuilsdamas visą savo gyvenimą rinko pats ir ragino, telkė kitus rinkti vietovardžius bei asmenvardžius iš Žmonių kalbos ir iš istorinių šaltinių. Tad galima išskirti dvi svarbiausias K. Būgos onomastinės veiklos kryptis — vardyno rinkimą ir tyrinėjimą. Atrodo būsiant tikslinga visą K. Būgos darbą šiomig dviem pagrindinėmis kryptimis ir aptarti. Vardyno rinkimas Vardyną, kaip ir apskritai kalbos turtus, K. Būga ėmė rinkti dar ankstyvoje jaunystėje. Laiške J. Basanavičiui, rašytame 1912 m. rugsėjo 27 d., K. Būga informuoja: š,Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandenų vardus, bet ir gudų — Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir Gardino. Turiu jau lik šiolei vandens vardų surinkęs daugiau ne 3000“*. Kaip žinoma, 1912 m. K. Būga baigė universitetą“. Vadinasi, studijų metais ir netgi kiek anksčiau? K. Būga vardyną jau intensyviai rinko. Vėliau, vis labiau įsitraukdamas į vietovardžių bei asmenvardžių studijas, K. Būga stengėsi spartinti ir onomastikos turtų rinkimą. Vardyno medžiagą jis užrašinėjo pats ir per talkininkus. Šis darbas su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis tęsėsi apie 20 metų. Per tą laiką K. Būga pats arba per talkininkus bei pagalbininkus surinko didžiulį vardyno turtą — jo nomina propria kartoteką sudaro apie 75 000 kortelių. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių yra apie 35 000*. Ši kartoteka visa išliko ir saugoma LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ji rašyta ant apyvienodžio dydžio kortelių (formatas maždaug 90 x 60 mm). Popierius gana įvairus — laikraštinis, vatmanas, šiaip apystoris ir pan. Kortelės dažniausiai paties K. Būgos arba talkininkų susikarpytos iš sąsiuvinių, raštvedybos bylų, šiaip didesnių lapų. Kartoteka iki pastarųjų metų buvo sudėta pagal raides, o raidžių viduje kortelės alfabetiškai nebuvo išskirstytos. Paties K. Būgos laikais tik A raidė buvo visiškai sutvarkyta, išdėliota pagal alfabetą. Pastaruoju metu visa ji išskirstyta pagal alfabetą ir tuo būdu tapo gausiu ir visiems prieinamu vardyno medžiagos šaltiniu. : RR III 806. 3 RR I 39. 4 Tai rodo jo laiškai pažįstamiems, rašyti dar prieš 1905 m., t. y. prieš jstojant į universitetą — Zr. RR I 42. 5 Anksčiau įvairiomis progomis minėtas K. Būgos surinktų nomina propria kortelių skaičius 47 000 — netikslus. 8 Šios kartotekos mokslinė vertė didžiulė. Ji buvo sudarinėjama laikantis, kiek tuo metu buvo įmanoma, pagrindinių vardyno rinkimo metodikos reikalavimų — iš gyvosios kalbos užrašytus vietų bei asmenų vardus stengtasi sukirčiuoti, pateikti jų lokalizaciją, kitą reikalingiausią metriką. Kokios specialios vardyno rinkimo instrukcijos ar pan. K. Būga, tiesa, nėra paskelbęs, tačiau šiaip įvairiom progom savo pagalbininkams jis nurodydavo, ir kaip užrašinėtinas vardynas. Antai 1922 m. balandžio 8 d. laiške M. Grigoniui K. Būga primena: ,,Prie kiekvieno vietos vardo reikia pažymėti, kur jis randamas (sodžius ir parapija). Kiekvienos kortelės gale turi būti rinkėjo(s) parašas (pvz., Pan. gimn. mokinys, mokinė...) ir rinkimo data (pvz., 119 2 20 m.ys, Rinkėjų talkininkų būta gana daug — sklaidant nuo laiko kiek pageltusius lapelius, galima priskaičiuoti dešimtis skirtingų pavardžių, jų tarpe ir, sakysim, žinomo kalbininko A. Salio, žodžių rinkėjo S. Dabušio ir kt. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių kartotekoje yra, kaip sakyta, apie 35 000, t. y. bemaž pusė visos kartotekos. K. Būga vardyną iš gyvosios kalbos, ypač vietovardžius, daugiausia užrašinėjo iš savo gimtųjų apylinkių, nors nemaža užrašymų yra ir iš kitų vietų. Vis dėlto pačiam K. Būgai labiau rūpėjo vietovardžiai, asmenvardžiai, tautovardžiai ir kt., užfiksuoti istoriniuose dokumentuose — K. Būgos ranka darytų išrašų iš jų yra gerokai daugiau, negu iš gyvosios kalbos. Kartotekoje galima rasti onomastinės medžiagos iš daugelio raštų bei dokumentų. Tačiau ypač gausu kortelių su vietų bei asmenų vardais iš tokių rašytinių šaltinių kaip: W. Pierson. Altpreussischer Namenkodex, 1835; Scriptores rerum Prussicarum (Leipzig, 1861—1874, B. I— IV); Preussisches Urkundenbuch (Kėnigsberg, 1882, 1909, B. I-II); A. Bielenstein. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert (St. Peterburg, 1892); VaiSgantas. Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų (,„Dirva— Žinynas“, Kaunas, 1904, Nr. 10, 11); Stownik geograficzny krolestwa Polskiego i innych krajow stowianskich (Warszawa, 1880—1895, t. I — XIV); rusų metraščių ir kt. Sudarinédamas lietuviy kalbos Zodyno kartoteka, kai kuriuos senuosius spausdintus žodynus K. Būga karpé ir iSkarpytuosius žodžius klijavo ant standartinių kortelių“. Tokiuose žodynuose pasitaikę vietovardžiai taip pat būdavo iSkerpami, priklijuojami ant kortelių ir dedami į nomina propria kartoteką. Tiesa, jų yra palyginti nedaug. Pabrėžtina, kad K. Būga sudarinėjo tik vieną nomina propria kartoteką — į ją pateko ir vietovardžiai, ir asmenvardžiai, ir etnonimai, ir visa kita, kas tik priklauso vardynui. K. Būgos sukaupta didelė vardyno kartoteka sudarė pakankamą pamatą imtis plunksnos ir tyrinėti lietuvių, apskritai visų baltų vietovardžius bei asmenvardžius. Tai, kaip matysime, K. Būga atliko puikiai. * RR III 910. “ Ten pat, p. 485. Vardyno rinkimo darbas, kurį su tokiu užsidegimu dirbo K. Būga, davė ir kitokį rezonansą, būtent, jis sudarė palankias sąlygas, tinkamą atmosferą vardyno rinkimui tęsti ir po šio mokslininko mirties. Buvo suformuota palanki visuomenės opinija išugdyta tradicija, kuri šį darbą palengvino toms kalbininkų kartoms, kurios ėjo po K. Būgos. Mūsų onomastikos pradininko nuopelnas, žinoma, ne vien tas, kad jis pats rinko vardyną ir būrė į talką kitus. Čia ypač turime pabrėžti, kad vardyno, ypač vietovardžių rinkimo svarbą K. Būga įrodė savo darbais — visuomenė įsitikino, kad vardynas iš tiesų yra visos tautos, o ne tik pavienių kalbininkų turtas. Detaliau neaprašinėjant vėlesnės lietuvių vardyno rinkimo eigos, galima tik priminti, kad vardyno rinkimas, nors ir su gana didelėmis pertraukomis, vyko ir po K. Būgos mirties. Ypač intensyvus jis buvo keturiasdešimtiniais metais ir po karo, Tarybų Lietuvoje. Per tą laiką lietuvių vardyno fondai labai išaugo — vietovardžių, asmenvardžių, zoonimų ir kitokių vardyno dalykų dabar turime apie milijoną užrašymų. Vien alfabetinėje vietovardžių, rinktų iš gyvosios kalbos, kartotekoje dabar yra apie pusė milijono kortelių. Alfabetinę lietuvių pavardžių kartoteką sudaro apie 300 000 kortelių ir kt. Išrašai iš istorinių dokumentų kol kas nėra tokie gausūs, tačiau ir jų jau susidaro dešimtys tūkstančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad K. Būgos“ nomina propria kartoteka šiuo metu nebėra svarbiausias vardyno rinkinys — naujosios kartotekos ir fondai yra kur kas įspūdingesni. Tačiau savo vertės K. Būgos kartoteka neprarado ir dabar — ir kaip atskiras svarbus K. Būgos palikimo vienetas, ir kaip šaltinis, kuriame pasitaiko ir tokių faktų, kurių dabartiniuose rinkiniuose nėra arba jie yra gerokai pakitę. Taigi K. Būgos nomina propria kartoteka turi išliekamą vertę, ir ja galės ir turės naudotis visi, kuriems teks rengti lietuvių vietovardžių, pavardžių žodynus, dirbti kitus apibendrinamuosius darbus iš lietuvių onomastikos, Vardyno tyrinėjimas Sukauptuosius vardyno turtus K. Būga labai intensyviai eksploatavo — tuo kiekvienas nesunkiai įsitikins vien pavartęs jo ,,Rinktinius raštus“. Tačiau pasakyti, kiek onomastikos darbų arba kiek onomastinio teksto yra parašęs K. Būga, bemaž neįmanoma, nes vardyno faktus jis naudoja ir nagrinėja ne tik specialiuose, vien vardyno problemoms skirtuose, bet ir įvairiuose kituose straipsniuose ar pan. Sakysim, į savo ,,Lietuviy kalbos žodyną“ K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Taigi onomastikos ir apeliatyvinės leksikos dalykai K. Būgos darbuose dažnai susipina, eina drauge. Tai, žinoma, nereiškia, kad apie onomastiką šiuose darbuose iš viso negalima kalbėti. K. Būga paskelbė ir daug specialių studijų bei straipsnių straipsnelių, recenzijų, skirtų tik vardyno problemoms. Jų susidarytų apie 60—70, tame tarpe ir tokios stambios studijos kaip: ,,Apie lietuvių asmens vardus*®, ,,Upiy vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė““, „,Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje““??, „„Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“**, ,„„Medžiaga lie- * RR I 201—269. * RR III 493—550. 10 Ten pat, p. 551—583. 1 RR I 496—530. 10 tuviy, latvių ir prūsų mytologijai“!* ir kt. Labai daug vardyno dalykų nagrinėjama „Lietuvių kalbos žodyno“ įvado skyriuje ,,Lietuviy tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ *, straipsnyje „,CnaBano-Ganrnhckne aTHMOJIOTHH““!* ir kt. K. Būgos onomastikos tyrinėjimai apima keturias svarbiausias sritis: antroponimiką, etnonimiką, teonimiką ir toponimiką. Antroponimika Kaip minėta, pirmasis mokslinis darbas iš onomastikos yra 1907 m. ,,Lietuviy tautoje“ paskelbtas straipsnis ,,PavardZiy priesaga -eikiair -eiko-“!*. Šiame straipsnyje K. Būga labai argumentuotai įrodė, priešingai J. Spudulio nuomonei, kad pavardžių priesaga -eikyra ne slaviška, o baltiška. Autorius straipsnyje pateikė ir apeliatyvinių, ir tikrinių žodžių, rodančių, kad lietuvių pavardės su -eik- (-eika, -eikis) turi atitikmenų ir kitose baltų kalbose — latvių (Penn-ekie, Tad-aiki, Zaraiki) bei prūsų (Argan-eyko, Bar-eyke, Drun-eike ir kt.). Šios priesagos vedinių ypač gausu lietuvių kalboje — Mažeikis, Drąseikis, Juodeikis ir t. t. Priesagų su -eikvediniai iš neabejotinai lietuviškų žodžių (maZas, drąsūs, jiodas) nepalieka vietos jokiai abejonei dėl pačios priesagos lietuviškumo, ypač kad ji dažna ir apeliatyvuose (atbul-eikis, neval-eika, Ziv-eika „,žuvelė“ ir kt.). Pats didžiausias K. Būgos veikalas iš antroponimikos yra studija ,,Apie lietuvių asmens vardus“**. Jame pirmą kartą mūsų kalbotyros istorijoje išnagrinėta senųjų dvikamienių asmenvardžių struktūra ir pagrįstas asmenų vardų su galūnėmis -a, -as autentiškumas. Pretekstas parašyti šiai studijai buvo J. Spudulio ir M. Venslovo straipsniai, kuriuose buvo teigiama, jog sudėtinės pavardės turi baigtis galūnėmis -is arba -ys, o sudėtinių pavardžių galūnės -a, -as rodančios tokių pavardžių nelietuviškumą. K.Būga puikiai suprato, kad „,kunigaikščių vardų ir dabartinių pavardžių tyrinėjimas tolei neturės tvirto po kojomis pagrindo, kolei mes gerai neištirsime šiaip-jau (appellativa) sudėtinių, dvikamienių žodžių“!". Tuo tikslu iš gyvosios kalbos ir iš rašto paminklų jis surinko 220 sudurtinių daiktavardžių ir šiek tiek būdvardžių, turinčių galūnę -a arba -as. Sie sudurtiniai bendriniai žodžiai su, tam tikra prasme galima sakyti, nepakitusiu antrojo sando kamiengaliu pagal darybą niekuo nesiskiria nuo sudurtinių asmenvardžių But-vila, Dar-butas, Dati-nora, Géd-gaudas it t.t. Pastebėtina, kad tokios darybos žodžiai nėra naujadarai — jų turi ir kitos ide. kalbos: lotynų (agricola, pari-cida, sangui-sūga), sen. vok. aukšt. (war-gueto), slavų (voje-voda), latvių (slep-kava), rusų (68empo-eon), graikų (5dpo-9690€) ir t. t. Šiandien, pritardami K. Būgos nuomonei apie sudurtinių žodžių ir asmenvardžių su galūnėmis -a, -as senumą, galėtume dar pridurti, kad lietuvių sudurtiniai asmenvardžiai su galūnėmis -a, -as, 12 Ten pat, p. 143—189. 13 RR III 85—282. 4 RR I 433—495, 15 Ten pat, p. 140—142. 16 Ten pat p. 201—269. 17 Ten pat, p. 206. 11 matyt, nėra jaunesni už šios rūšies darinius su galūnėmis -is, -ys ir, pridėtina, -ius (plg. Butnorius): Priešingai, būtų pamato manyti, kad pirmieji jų yra labai archaiškos darybos reliktai, o antrieji gali būti net ir antriniai, tam tikri būdvardiniai „,vediniai“ iš pirmųjų. Šią prielaidą paremia kad ir tokios sudurtinių asmenvardžių — dabartinių pavardžių (ar iš jų kilusių vietovardžių) poros: Daii-baras : Dau-būris, Kam-baras : Kam-barjs (< *Kan-baras : *Kan-barys), Kim-baras : Kim-baris, Dar-butas : Dar-butis, Ei-butas : Ei-būtis, Gim-butas : Gim-būtis, Nar-butas : Nar-būtis, Narbūtas : Nar-būtis, Skir-butas : Skir-butis, Sū-daras : Sū-daris, Si-daugas : Si-daugis, Gin-eitas : Gin-eitis, Bar-gdila : Bar-gailis, Min-gdila : Min-gailis, Skir-gdila (plg. Skir-gailai k.) : *Skir-gailis (plg. Skir-gailiai k.), Mam-gaudas: Mam-gaiidis, Mém-gaudas : Mem-gaidis, Mil-gaiidas : Mil-gaiidis, Mim-gaudas : Mim-gaiidis, Viz-gaudas : Vis-gaiidis, Dail-gilas : Dau-gilis, Daii-girdas : Dau-girdis, Eigirdas : Ei-girdis (plg. Ei-gifdZiai mstl.), Daii-jotas : Dau-jétis, Bū-kantas : Bukaritis, Daii-kantas : Dau-kaitis, Der-kintas : Der-kiiitis, Mil-kintas : Mil-kintis, Skir-mantas : Skir-mantis, Bei-noras : Beinoris : Bei-norius, But-noras : But-noris : But-norius, Ei-noras : Ei-noris : Ei-norius, Daū-noras : Dau-noris : Daii-nérius, Saunoras : Sau-noris : Sau-ndrius, Vaikš-noras : Vaik$-noris, Vai-noras : Vai-noris : Vai-nérius, Vais-noras : Vais-noris : VaiS-norius, Bei-naras : Bei-naris : Bei-narys : Bei-narius, Daū-naras: Dail-naris, Vy-tartas : Vi-tartis, Bū-tautas : Bu-taūtis, Gintautas : Gin-taūtis, Go-tautas, Go-tautis, Jo-tautas : Jo-taiitis, Min-tautas : * Mintautis (plg. Min-taūčiai k.), Bdr-vainas : Bar-vainis : Bar-vainius, Gird-vainas : Gird-vainis, Kant-vainas : Kant-vainis, Tar-vainas : Tar-vainis : T, ar-vainius, Jovaisa : Jo-vaisis, Ndr-vaiSas : Nar-vaisis, Nor-vaisas : Nor-vaiSis : Nor-vaisius, Tolvaisas : Tol-vaiSis : Tol-vaisys, Bar-vydas : Bar-vjdis, Bei-vydas : Bei-vydis, Buivydas : Bui-vydis, Mil-vydas : *Mil-vydis (plg. ft Mil-vidZiai k.), Réi-vydas : Réivydis, Sii-vydas : Sir-vidis, Tdr-vydas : Tar-vidis, T. er-vydas : Ter-vidis, Ged-vilas : Ged-vilius, Gend-vilas : Gend-vilis, Geid-vilas : Gerd-vilis, Gird-vilas : Gird-vilis, Jas-vilas : Jas-vilis, MaZ-vilas : Maž-vilis, Nér-vilas : Nor-vilis ir kt. Sprendziant iš dabartinių šios rūšies sudurtiniy pavardžių, matyti, kad vis dėlto dauguma jų turi tik variantus su galūnėmis -a, -as, O su -is, -ys, -ius — neturi. Darinių su nepakitusiu antrojo sudurtinių žodžių sando kamiengaliu didesnį senumą jau yra pastebėję kiti kalbininkai, Sudurtinius asmenvardžius savo studijoje K. Būga laiko semantiškai motyvuotais. Jis mano, kad ,,Taut-gina, But-gina, Vaiš-nora, etimologiškai imant, reiškia asmenis, kurie ,,tautą gina“, ,,butą... gina“, „,vaišių nori...“!?, Toliau jis pastebi: ,,Bet veiksmažodinis sudėtinio žodžio kamienas gali stovėti ir pirmojoje vietoje, plg. čiūpkula, kldus-Zada, gridu-medis. Tokiu būdu greta su Taut-gina(s), Vaiš-nora(s), Butgina(s) kalboje atsiranda ir Gin-tauta(s), Nė6r-vaiša(s), Gin-buta(s)“*?, '* Skardžius P. Lietuvių kabos žodžių daryba. V., 1941, p. 28; Balčikonis J. Rinktiniai raštai, 1978, t. 1, p. 259; Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1, p. 447—448: 457. TI RR T 223. *0 Ten pat. 12 Sutinkant su K. Būga, kad senieji lietuvių ir kitų ide. kalbų sudurtiniai asmenvardžiai buvo semantiškai motyvuoti, kad jie kažką reiškė ir tais atvejais, kai jų sandai keičiasi vietomis (Būt-vilas : Vil-butas, Gin-tautas : T, atit-ginas, Maiit-vilas : Vilmantas, Min-vydas : Vyd-mintas, Rim-tautas : Taiit-rimas, Mafit-rimas : Rimantas < *Rim-mantas, Vytautas < *Vyd-tautas : T, aut-vydas, Vil-tautas : Taiit-vilas, Noérvaisas : VaiS-noras, Vid-mantas : Maiit-vydas ir kt.), vis dėlto reikia pridurti, kad tokio laisvo ar apskritai laisvo sandy kaitaliojimosi vietomis, kaip sudurtiniuose asmenvardZiuose, bendriniai žodžiai nepažįsta. Tai yra rimtas signalas, kad semantinis sudurtinių asmenvardžių abiejų sandų ryšys gali būti pažeidžiamas arba net fakultatyvus, ne visada būtinas. Tiesa, K. Būga pateikia tris pavyzdžius, kur sudurtinių apeliatyvų pirmieji sandai yra veiksmažodiniai — čiūp-kula, klaus-žada, gridumedis. Šios rūšies sudurtinių daiktavardžių su antruoju veiksmažodiniu sandu, kaip žinoma, yra daugybė. Tačiau tai toli gražu ne tas pats, ką matome sudurtiniuose asmenvardžiuose, nes sudurtinių apeliatyvų sandai kaitaliojasi ne tuose pačiuose žodžiuose (turime Gin-tautas ir Taiit-ginas, bet greta ciup-kula nėra *kul-čiupa!??). Vadinasi, sudurtinių apeliatyvų daryba nepaaiškina, kodėl sudurtinių asmenvardžių sandai gali keistis vietomis visiškai laisvai. Nesiimant net bandyti spręsti šio nepaprastai painaus uždavinio, šiuo tarpu norisi tik prisiminti, kad sudurtinių asmenvardžių laisvas keitimasis vietomis nėra vien lietuvių kalbos ypatybė. Šis fenomenas pastebėtas senovės prūsų vardyne: Butigede: Gede-buth, Gayle-minne : Mynne-gayle, Gawde-wis: Wisse-gawde, Monte-myle: Myle-munt ir t.t. Sandai dažnai užima vienas kito vietą senovės slavų asmenvardžiuose: Miro-liubov : Liubo-mir, Slavi-bor : Bori-slav, Slavo-liub : Liubo-slav ir kt. Panašus reiškinys buvo būdingas ir daugelio kitų tautų senajam vardynui — plg. sen. vokiečių Bald-wig : Se-bald, Fridu-bert : Sieg-fried, iranėnų Vanhu-data : Aipi-vanhu, sen. indų Mano-rama : Vasu-manas, keltų Boduo-gnatus : Ate-bodua, sen. graikų At6-dwpog : “Ev-8iog ir t. t.22 Taigi sandų kaita sudurtiniuose asmenvardžiuose yra ne tik plačiai paplitusi, bet ir labai sena jų ypatybė. Matyt, tai, šiaip ar taip, specifinis, tik seniesiems sudurtiniams asmenvardžiams labiausiai būdingas bruožas. Tačiau, galimas daiktas, jis nėra sudurtinių asmenvardžių genetinė archaika, nes, svarbiausia, visi senieji vardai buvo semantiškai motyvuoti, ką nors reiškė, turėjo tokias reikšmes, kurių vardo savininkui buvo linkima. Sandams kaitaliojantis vietomis, viso vardo semantika negalėjo išlikti nepažeista. Todėl būtų pamato manyti, jog sandų kaitaliojimąsi lėmė ne žodžių darybos, o visiškai kitos, tam tikra prasme, netgi ne lingvistinės priežastys. Imkime klasikinį pavyzdį — senovės vokiečių sudurtinius asmenvardžius, kurių sandai keičiasi vietomis visiškai nevaržomai. Vokiečių asmenvardžių tyrinėtojai šio reiškinio priežastis jau seniai išaiškino. Pasirodė, kad yra buvusi senovės vokiečių tradicija giminystę, priklausymą vienai šeimai išreikšti taip: vienas sudurtinio asmenvardžio sandas perduodamas sūnui, anūkui ar pan., t. y. tampa tarsi paveldimu, o antras — keičiamas. Antai Hildebrando giesmėje yra *! Sudurtinių apeliatyvų, sudarytų iš dviejų daiktavardžių, sandų kaita kartais įmanoma — plg, gaid-vistis : višt-gaidis, Ežerėt-šlaitis: Šlait-ežeris ir kt. i * Pavyzdžiai iš Fick A. Die griechischen Personennamen. Gottingen, 1874. 13 tokia vardų eilė : senelis Heri-brant, tėvas Hilti-brant, sūnus Hadu-brant**. Vaikų vardai gali būti sudaromi ir iš tėvo bei motinos vardų skirtingų sandų: tėvas Gėrhard, motina Gund-hild, o sūnus Hild-gėr, duktė Gėr-hild**. Tai buvo plačiai paplites reiškinys??. Bet svarbiausia tai, kad jis buvo būdingas ne vien senovės vokiečiams. Nemaža tokių ar panašių faktų pasitaiko senovės graikų vardyne — plg. tėvas Aipomachos, sūnus Anti-machos, senelis Hippo-krates, o jo anūkai Hippias ir Hipp-archos ir t. t. Šio reiškinio pėdsakų aptikta ir kai kurių kitų tautų varduose. Matyt, kalba eina apie tam tikro laikotarpio indoeuropietiškąją tradiciją. Ji, suprantama, yra kiek vėlyvesnė, susijusi su socialine bei ekonomine visuomenės raida, su paveldėjimo atsiradimu, su reikalu akcentuoti priklausymą tai ar kitai šeimai bei giminei ir pan. Ar ši tradicija buvo būdinga ir senovės lietuvių vardynui, jokių tiesioginių duomenų nėra. Tačiau ta aplinkybė, kad sudurtinių asmenvardžių nevaržomos sandų kaitos neparemia bendrinių žodžių daryba ir tai, kad indoeuropietiškoji šio reiškinio tradicija galėjo turėti įtakos ir lietuvių vardynui, leistų įtarti, kad lietuvių senųjų sudurtinių asmenvardžių sandų kaitaliojimasis vietomis nėra dėsningas bendrinių žodžių darybos tęsinys. Jį galėjo sąlygoti ir priežastys, panašios į aukščiau minėtąsias. Matyt, turime reikalą su reiškiniu, kurį sunku būtų izoliuoti nuo žymiai platesnio indoeuropietiškojo konteksto. Ypač dažna sandų kaita slavų vardyne (be aukščiau minėtų asmenvardžių plg. dar toponiminius bei antroponiminius sandų kaitos atvejus Mup-o-caas- : Caas-omup-; [Hdobp-o-dom- : Jom-o-ocup-; JKup-o-eum- : Bum-o-caas-; Mup-o-eowų- : JKumo-mupir t. t.), kai kurių autorių nuomone, esanti sandų desemantizacijos rezultatas — praradę savo pirminę reikšmę, jie tampa tam tikrais tipiškais formantais26. Studijoje ,,Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga ištyrė, kokiais rusiškais balsiais yra pakeičiami lietuviškų vardų balsiai XIII— XV amžiaus dokumentuose. Ši studijos dalis padėjo autoriui nustatyti tikrąsias, autentiškiausias Lietuvos kunigaikščių vardų lytis. Jo pasiūlytieji kunigaikščių vardai ir šiandien visų pripažinti ir vartojami: Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota, Traidėnis, Vytėnis, Jogaila, Lengvėnis, Vytautas, Švitrigaila. K. Būgos studija ,,Apie lietuvių asmens vardus“ padėjo tvirtus mokslinius pamatus tolesniam lietuvių ir apskritai visų baltų senųjų asmenvardžių tyrinėjimui. Žymiausias šio darbo tęsėjas mūsų dienomis yra J. Jurkėnas, šia tema parašęs filologijos mokslų kandidato disertaciją ir paskelbęs keletą straipsnių. Daugiau specialių darbų, skirtų tik asmenvardžių analizei, K. Būga nepaliko. Tai, žinoma, nereiškia, kad asmenvardžių jis daugiau ir nenagrinėjo. ,,Lietuviy kalbos žodyne“, straipsniuose bei recenzijose apie vietų vardus vietovardžių etimologijoms dažnai pasitelkiami ir asmenvardžiai. Tokiais atvejais, žinoma, tiriamasis objektas jau yra vietų vardai, o asmenvardžiai tik padeda aiškinti vietovardžių kilmę. = Fleischer W. Die deutschen Personennamen. Geschichte, Bildung und Bedeutung. Berlin, 1964, S. 18. 24 Ten .pat, p. 32. 25 Dar zr. Gottschald M. Die deutschen Personennamen. Berlin, 1955, S. 8. 2% [Tonoabckas H. B. BocrouHoc,iaBsiHCKHE THIOBBIE HCXOJHBIE TOTIOOCHOBbI. — B KH.: Hus HapHuareabHoe H cobcreennoe. M., 1978, c. 112. 14 Etnonimika K. Būga yra žymiausias baltų etnonimų tyrinėtojas. Jis yra aiškinęs daugumos lietuvių, latvių ir prūsų etnonimų kilmę arba, kas ne kiek mažiau svarbu, nustatęs baltiškų etnonimų tikslias, autentiškas lytis. K. Būgos etnonimų aiškinimo sėkmės laidas buvo teisinga metodologinė pozicija. Nežiūrint į tai, kad baltų etnonimikos iki K. Būgos beveik nebūta, kad būtent jam pirmam teko laužti ledus, jis suvokė labai svarbų principą — jog būdingiausias baltų etnonimų formavimosi modelis yra etnonimų daryba iš kitų vietovardžių. K. Būga rašė: ,„,„Tauta dažnai sau vardą gauna nuo žemės vardo, kurioje ji gyvena, arba upės ar ežero vardo, kurių pakraščiuose bus susidaręs šioks toks politiškas ar kultūriškas centras“?". Vėlesni baltų, indoeuropiečių etnonimijos tyrinėjimai šią K. Būgos prielaidą visiškai patvirtino?š. Aisčiai, distis. Visų pirma šias lytis nustatė ir pasiūlė vartoti K. Būga. Jis taip pat aiškino, kad aisčiais iš pat pradžių „,bus tesivadinusi visuarčiausioji gotams prūsų tautos kiltis, gyvenusi prie Vyslos žiočių ir Frisches Haff'o, kurį nesenai dar tebevadinę lietuviai Aismarėmis, t. y. aisčių mariomis“??, Vėliau šiuo vardu galėję būti vadinami visi prūsai. Nuo X a. aisčių vardas nebeminimas — jo vietoje atsiranda etnonimas prūsai. Ši aplinkybė leido K. Būgai padaryti tokią išvadą: ,,Kadangi disčio vardas nuo X amžiaus nebėra reikalingas prūsų tautai vadinti, tai jį šiandien galėtumbim suvartoti vardu visai giminei, kurios nariais yra ne tiktai prūsai (senovės tikrieji aisčiai), bet ir lietuviai, latviai, žiemgaliai, sėliai ir kuršiai“3?, Vadinasi, aisčių terminą visiems baltams vadinti pirmasis pasiūlė K. Būga. Ta reikšme šis etnonimas vartojamas ne tik K. Būgos raštuose — ilgą laiką jis buvo paplitęs gana plačiai, kol tik prieš keletą dešimtmečių jį galutinai išstūmė 1845 m. išleistos F. Neselmano knygos “Die Sprache der alter Preussen“ pratarmėje rekomenduotas terminas baltai. Etnonimo disčiai etimologijos K. Būga nepateikė. Vėlesni tyrinėtojai bandė šią spragą užpildyti. Mūsų nuomone, įtikimiausia yra K. Kuzavinio pateiktoji versija, pagal kurią etnonimas disčiai visų pirma sietinas su Aista upė (Širvintos int., Bartninkai). Šis upėvardis lietuvių vardyne nevienišas — plg. Aisetas ež. (Labanoras), Eisra up. (Pagėgiai), Jiesia < *Eisia up. (Garliava) ir kt.** Taigi etnonimas disciai būtų hidroniminės kilmės. Prūsai, prūsas. Tai vienas iš daugiausia dėmesio susilaukusių baltų etnonimų**?. Nežiūrint daugybės bandymų, jo kilmės kaip reikiant išaiškinti niekam nepavyko. Iš naujesnių aiškinimų suminėsime J. Otrembskio, V. Mažiulio ir S. Karaliūno. J. Otrembskis etnonimą prūsas siejo su sen. ind. piūrusa-h. Šio žodžio reikšmė nesanti visiškai aiški, bet galinti būti panaši į tą, kurią turi sen. ind. pu-mčūn ,,7mogus, ?7 RR III 629. ** Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė — Kalbotyra, 1964, t. 10, p. 8; Cynepanckas A B. ['pynnosele 0603H6aueHHs JIIOJIeli B JIeKCHYECKOIl CHeTeMe si3bIKAa. — B Kn.: Hus HapHlLATEJIbHOE H co6crBexHoe. M., 1978, c. 74. 2% RR III 730—731. 30: Ten-:pat,"p. 731. 3 Kuzavinis K. Etymologica. I. Baltų etnonimų kilmės klausimu. — Baltistica, 1966, t. 1, p. 177. ** Literatūrą Zr. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Vėrterbuch. Heidelberg. Gottingen, B. 1, 8.659; ®acmep M. drumonoruuecknii c108apsb pycckoro si3bika. M., 1971, r. 3, c. 389 (ir Zemiau nurodytuose straipsniuose). 15 save Jotvos ir Dainavos didžiuoju kunigaikščiu“ (TponjieHb... H npososercs BeJHKHM KH3eMb SiTTLBe3cKHMb H J[oKHHOBbekKnHM“?), rodo, kad Jotvos ir Dainavos negalima visiškai tapatinti. Tad tuo tarpu yra pamato kalbėti apie jotvingius, dainaviūs, sūduviūs, kuriuos visus patogumo dėlei prireikus galima būtų vadinti ir vienu žodžiu — jotvingiai. Čia buvo suminėti svarbiausieji baltų etnonimai, kuriuos vienaip ar kitaip aiškino K. Būga. Bet tai dar toli gražu ne visa, kas šioje srityje K. Būgos padaryta. Be kita ko, jis yra gana išsamiai interpretavęs ir daugelio kitų Lietuvos, Latvijos, Prūsijos dalių, teritorijų, žemių bei pan. vardus. Ypač svarbu, kad K. Būga nustatė Prūsijos dalių vardų lytis, kurių dauguma tokios, kokios K. Būgos nustatytos, tebevartojamos ir dabar. Pamedė — pr. Po-median: pr. po ,,pd, unter“ ir median ,,miškas, giria, medžias“**?. Pagudé — pr. Po-gudian : pr. po ,,pd, unter“ ir pr. gudde ,,krūmas““*". Dauguma vėlesnių tyrinėtojų pritarė šiai etimologijai?!. Tiesa, V. Mažiulis, laikydamasis K. Būgos etimologijos, labai atsargiai užsimena, kad *Pa-gudšaknis gudgalinti būti ir hidroniminės kilmės ir sieja ją su liet. Gūd-upis (Gaiid-upis?). Mūsų nuomone, siejimas su Gūd-upis iš principo įmanomas, tačiau lietuvių hidroniminė šaknis gudvargu ar gali turėti ką bendra su pr. gudde ,,krūmas“. Dėl šiuo atveju sunkiai paaiškinamos apofonijos aliuzija į Gaūd-upis iš viso vargu ar bereikalinga. Nepretenduojant į galutinį sprendimą, vis dėlto norisi atkreipti dėmesį į, mūsų akimis, nepelnytai užmirštamą J. Endzelyno ir ypač R. Ekblomo®® nuomonę, kad prūsų kalbos žodis gudde reikšmė ,,krūmas“ gali būti iš viso neautentiškas ir kad jo ryšys su etnonimu gūdas „,,baltarusis“ genetiškai yra visiškai jmanomas®. Be kita ko, tą ryšį labai akivaizdžiai patvirtina visas baltų vardynas. Turima galvoje daugybė (keli šimtai) lietuvių ir gana daug latvių toponimų bei antroponimų, kurių ryšys su etnonimu gūdas nekelia nė mažiausių abejonių, Mūsų nuomone, iš šio konteksto išskirti tik prūsų vardyną būtų labai rizikinga. Manyti atvirkščiai, kad Lietuvos ir Latvijos toponimai bei antroponimai gali būti kaip nors susiję su prūsų kalbos žodžiu gudde „krūmas“ pamato nėra, nes šios dvi kalbos tokio apeliatyvo neturi. Įtarti jį buvus taip pat negalima, nes neimanoma, kad žodis, davęs tiek vietovardžių ir asmenvardžių, būtų nei iš šio, nei iš toišnykęs. Tad norom nenorom kyla klausimas, ar Pagudė (pr. Po-gudian) nebus tik ,,pagudė“, kur gudreiškė ,,gudai, baltarusiai“ ar net „gotai“. Suprantama, kad galutinį atsakymą į šį klausimą gali duoti tik labai kruopšti visų baltų kalbų nomina propria ir nomina apellativa su gudanalizė. Tuo tarpu galima kelti tik klausimą, dar turint galvoje ir tai, kad pr. gudde neturi tikresnės etimologijos ir yra labai izoliuotas žodis. 88 Tam xe, c. 238. 8 RR III 113. Dar zr. Mažiulis V. Min. veik., p. 16; Endzelins J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Tpy6aueB O. ¥Yka3. cou., c. 55. ° RR IIT 113-114. ** Mažiulis V. Min. veik., p. 17; Endzelins J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Tpy6auer O. Yas. cou., c. 55. 2 Endzelins J. Min. veik., p. 182; Ekblom R. Balt. gudas und. schw. Gute ,,Gotlinder*. — In: Rakstu krajums veltijums... Janim Endzelinam. Riga, 1959, S. 91-99. ** R. Ekblomo hipotezės dėl pr. gudde ryšio su šv. Gute ,,Gotlinder* aš nebūčiau linkęs be išlygų palaikyti. 22 Varmė — pr. Varme ,,Raudoné“: pr. wormyan ,,raudonas““**. Notanga — pr. Notangé arba Nūtangėo, Notungo®. K. Būga šį vardą probėgomis susiejo su liet. nétung-aris „gvėra, griozdiškas žmogus“. Suprantama, kad šis siejimas kraštovardžio kilmei aiškinti yra nepakankamas, juoba kad pats žodis notungaris yra aiškus germanizmas, plg. dar liet. notangaris ,,nevala, netikėlis“ < vok. dial. Natanger**. Pats vokiečių tarmių žodis savo ruožtu gali būti susijęs su kraštovardžiu Notanga (vok. Natanger — tai Notangos gyventojas, „,notangiškis“), tik jo reikšmė pakitusi. Tad K. Būgos etimologija yra neabejotinas apsirikimas. Notangos kilmę vėliau aiškino V. Mažiulis. Jo nuomone, ,,Notangos vardas (lotn. Notangia, Nattangia), iš kurio turime notangus (lotn. Nottangi), galėtų būti kilęs taip pat iš upėvardžio: *Not-ang-, plg., pvz., liet. Not-a ir (dėl priesagos) Al-ang-a“". Atrodo, kad šiai hipotezei galima pritarti. Suprantama, kad Notangos vardas negali būti vedamas nei iš liet. Nota (upė Žaslių apyl.), nei iš Noté || Notija (upė Salantų apyl.) ar pan. Upės (ar ežero) vardą, iš kurio susidarė Notanga, dar reikia „,atkasti“ iš praeities vardyno. Kad toks vardas įmanomas, kad jis galėjo būti ir prūsuose, be kita ko, patvirtina ir prūsų vietovardžiai Notis, Notkaymen ir pan.”® Vietovardžių, jų tarpe ir hidronimų, galėjusių turėti šaknį not-, pasitaiko ir jotvingių vardyne, plg., pvz., Nacéwidek (Noczwidok) ež. netoli Šlamų, kurio varde K. -O. Falkas rekonstruoja šaknį *Nat-*". Ypatingą dėmesį, mūsų nuomone, reikėtų atkreipti į ežero vardą Notist1°, Šis ežero vardas iki mūsų dienų išliko lenkų kalboje — Notyst*".. Vokiškai jis buvo rašomas Gross Notister See'®®. Iš ežero (turinčio apie 160 ha) vardo vėliau susidarė kaimo vardas — lenk. Notyst (Dolny, Maly i Wielki) *. Ežeras (ir kaimai) yra Olštyno vaivadijoje Mrongovo rajone, t. y. kaip tik tose vietose, kur K. Būga spėjo buvus Notangos sritj4, Ežero vardas Notyst, kurio lietuviška lytis galėjo būti *Not-istas ar pan., laikytinas priesagos -ist(as) vediniu iš šaknies Not- < *Nat-. Dėl tokių vedinių plg. liet. Sav-istas (ež. Daugų apyl.), Ab-ista (up. Daugų apyl.) bei Pekl-ysta (up. Naujamiesčio apyl.). ** RR III 114. Dar žr. Mažiulis V. Min. veik., p. 17. “ RR III 114—115. ** Lietuvių kalbos žodynas, t. 8, p. 872. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame žodyne už keleto puslapių pateikiamas ir iš K. Būgos raštų paimtas žodis ndtungaris „,,griozdiškas žmogus, gvėra“ (cituojamas K. Būgos sakinys: ,,Notangos vardas gali būti vienos kilmės su Sūduvos lietuvių žodžiu ndtung-aris“), kuris germanizmu jau kažkodėl nebelaikomas ir net nesiejamas su nétangaris, nors jo ryšys su pastaruoju žodžiu nodtangaris akivaizdus. 97 Mažiulis V. Min. veik., p. 17. 9% Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922, S. 109—110. *9 Falk K.-O. Streszczenie niektérych czesci pracy ,,Ze studiow nad nazwami vod suvalskich“. Lund. 1973 (masinrastis), s. 28. 100 Gerullis G. Min. veik., p. 110. 01 Leyding G. Stownik nazv miejscowych okregu Mazurskiego. Częšč II. Nazwy fizjograficznie. Poznan, 1959, s. 87. 102 Ten pat. 103 Spis miejscowosci Polskiej Rzeczypospolitej Ludowej. Warszawa, 1967, s. 749. "RR III 119. 23 Sėmba — pr. Sembo: Sembo*“**. Apie šio kraštovardžio kilmę K. Būga rašė: ,,Sembo vardą kildinu iš nebevartojamo žodžio sembas „,saviškis, Sippenangehoriger, socius“, su kuriuo rišu slavėnų žodį sębr „t. p.“: rus. ca6p...“. Šią etimologiją palaiko O. Trubačiovas??*. Dėl tokio kilmės aiškinimo galima pasakyti, kad jis teoriškai visiškai priimtinas, bet bėda yra ta, kad, kaip teisingai pastebėjo V. Mažiulis, ,,negalima nustatyti žodžio pradžios priebalsio kokybės (ar prūsai tarė *s-, ar *z-)“*9", Dėl šios svarbiausios priežasties dabar tiesiog nėra pamato etimologijai. Tokiu atveju, žinoma, hipotezėmis tegali būti laikomi ir kiti aiškinimai, jų tarpe ir V. Grinaveckio, kuris apie kraštovardį Sémba sako, kad ,,balty genties kraštas, vadinamoji Semba, Sambija, iki istorinių laikų greičiausiai vadinosi Žemė (Žemija)“. Jos gyventojai bus vadinęsi Zémiai'*. Nadruva — pr. Nadravo"?. K. Būga pastebi, kad srities vardo kilmė nesanti aiški. Jį, esą, galima sieti arba su pr. nadruw-isnan „viltį, Hofnung“ < na „ant“ ir druwit „tikėti“ (nadruvias tuomet būtų ,,pasikliaujantis, vilties žmogus“), arba laikyti priešdėlio na „ant“ vediniu iš žodžio *dravis ,,dravis, Gopr5“. Nadruva, pagal K. Būgą, būtų ,„,Ant-dravė“. V. Mažiulis vardą Nadruva laiko neaiškios kilmės, bet užsimena, kad jis galįs būti kilęs iš vandenvardžio: * Na-drav- < *Ne-drav-, plg. liet. Ne-varda tarmiškai Na-varda. Vandenvardinę šaknį dravV. Mažiulis lygina su pr. Drew-ancz (Drayanta)?, Mūsų nuomone, vandenvardinė kraštovardžio Nadruva kilmė būtų bene pati įmanomiausia. Bemaž tuo pačiu laiku, kaip V. Mažiulio, paskelbtame K. Kuzavinio tyrinėjime gana įtikinamai aiškinama, kad hidronimas, davęs pradžią kraštovardžiui Nadruva, galėjęs būti upėvardis Druoja (Įsrutis, Priegliaus int.). Santykis tarp dabartinės lyties Driloja ir spėjamos ankstesnės *Drava būtų panašūs į Knitūoja : Knituva, Knitava; Breslauja : lat. Braslava ir pan. K. Kuzavinis, mūsų nuomone, pagrįstai teigia, kad *Nadrava, Nadruva — tai ,,krastas, esantis ant Dravos upės krantų“ (pr. na“;,ant“ pl, Skalva — pr. Skalvé. K. Būga vardo kilmės neaiškino. V. Maziulio nuomone, ir šis kraštovardis galintis būti kilęs iš upėvardžio, plg. liet. Skalvys (up. Šiaulių apyl.)"?. Tokią šio kraštovardžio kilmę pagrindė ir papildė naujais faktais K. Kuzavinis"*. Barta — pr. Barta. K. Būga pastebėjo, kad ,,Bdrto vardas gali būti tos-pačios kilmės su Kuršo upėvardžiu Bdrtuva‘14, Šis siejimas būtų priimtinas tik tuo atveju, 105 RR HH 115. 106 Tpy6aue O. ¥ka3. cou., c. 55. 107 Mažiulis V. Min. veik., p. 17—18. 108 Grinaveckis V. Min. veik., p. 47. 100 RR ‘HI 115. 110 Mažiulis V. Min. veik., p. 19—20 (91 išnaša). 11 Kuzavinis K. Etymologica, p. 179. 112 Mažiulis V. Min. veik., p. 20. Dėl upėvardžio Skalvys ir jo santykio su Skala (up. Žaslių apyl.) žr. Schmid W. P. Zur primūren -uAbleitung in einigen baltischen Gewūassernamen. — Donum Balticum. Stockholm, 1970, S. 476. 13 Kuzavinis K. Min. veik., p. 179. ut RR III 118. 24 jeigu ir kraštovardis Barta būtų, kaip spėja V. Mažiulis'?**, upėvardinės kilmės. Mūsų nuomone, vandenvardinė jo kilmė rodosi gana įmanoma — plg. kad ir upės vardo Bdrtuva gretiminę ar net senesnę lytį Bartwa®, upės vardą Baftis (Krekenavos apyl.) ir pan. Sasna. Šį srities vardą K. Būga siejo su pr. sasnis „,kiškis“ ir užsiminė, kad Sūduvos srities upės vardas Sasna (Sasnavos apyl.) bei iš jo kilęs miestelio vardas Sasnava laikytini prūsiškos kilmés''”. Su šia K. Būgos prielaida sutinka ir A. Nepokupnas®. Kulmas. K.. Būga laiko šį vardą lenkišku — lenkai jį vadina Chetmno : sl. xelmo ,.kalva “119, Liubavas. Šį vardą K. Būga laiko taip pat lenkišku — plg. lenk. Lubdw, Lubowo??". Be Prūsijos, K. Būga aiškino ir daugelio Lietuvos bei Latvijos dalių vardus bei nustatinėjo vartosenai priimtiniausias jų lytis. Sakysim, jis pastebėjo, kad „,Lietuvių tautos vakarinė dalis, praradusi ilgainiui lietuvio vardą, šiandie tesivadina žemaiCiais. Iš istorijos dokumentų žinome, kad dar XV amžiuje žemaičių tebenešiota lietuvio vardas“. Šią mintį K. Būga pagrindžia faktais iš istorinių dokumentų, jų tarpe iS Vytauto laiško karaliui Zigmantui??!, Toliau K. Būga rašo, kad ,,Augstaicio ir | žemaičio vardą lietuviai praminė ne tautystei (Nationalitdtsbezeichnung), ne kilmei išreikšti, bet gyvenamojo ploto prigimčiai (Wohnsitzbezeichnung) pažymėti... Iš istorijos žinome, kad ir augštaičiai, ir žemaičiai yra to-paties molio lietūviai, nes jų abiejų yra ta-pati kalba ir tie patys žmonės, Vytauto žodžiais betariant — unum idioma et uni homines“ **. K. Būga mano, jog aukštumos gyventojai (Vilniaus — Ukmergės— Zarasų kraštas) XIII a. gauna aukštaičių, o žemumos gyventojai (Nevėžio baseinas, iki Dubysos ir Ventos vakaruose, beveik iki Mūšos šiaurėje) tuo pačiu laiku — žemaičių vardą*?**. K. Būga sumini ir Latvijos sritis senovėje, kartais šį tą pasakydamas ir apie ju kilmę???. Baigiant etnonimikos K. Būgos raštuose apžvalgą, reikia dar pridurti, kad K. Būga domėjosi ne vien baltų etnonimais. Iš kaimyninių tautų etnonimų originalesniy aiškinimų galima būtų suminėti kad ir gūdą, vokietį, rūsą, lybį. Gudai, gūdas. K. Būga gana įtikinamai įrodė, kad etnonimas gūdas reikšme ,,baltarusis“ yra iš tų laikų (maždaug 400 ar 300 m. p. m. e.), kada patys gotai, kurių valdžioje buvusi dalis slavų, savo vardą *gutaz tebetarė *ghudas (*ghudos). Gotams išsikrausčius ir jų vietoje likus gyventi slavams, lietuviai pastariesiems ir perkėlę gūdo „,goto“ vardą?**. 115 Mažiulis V. Min. veik., p. 18. 16 Žr. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970, p. 105. 117 RR III 118. us Henogynubiii A. II. BanTo-cesepoc/iaBsiHCKHe si3bIKOBBIE CBA3H, C. 104. ns RR HI 112. 120 Ten pat. 121 Ten pat, p. 85. 122 Ten pat, p. 86. 123 Ten pat. Į vakarus nuo Ventos, K. Būgos nuomone, XVIII a. dar gyventa kuršių — 1250 m. Ventos aukštupiu eita sienos tarp kuršių ir lietuvių žemaičių (ten pat, p. 559). 1 Ten pat, p. 556—559. 125 RR II 87—88; III 124, 782—783. 25 Vokiečiai, vokietis. K. Būgos nuomone, vėkietis yra išvestinis žodis iš krašto vardo Vėkia (lat. Vaca), kaip šiauliėtis — iš Šiauliai ar pan.**?* Krašto vardą Vokia jis kildina iš VI a. istoriko Jordano raštuose minimo Skandinavijos pietryčių tautos vardo Vagoth, kurį K. Būga mano galint būti susidariusiu iš *Vaūk(ia)-goth"?". Bet čia pat K. Būga daro išlygą: ,,Ar mano spėjimas... yra galimas, palieku spręsti patiems germanistoms®“.12® Kaip rodo žymaus šios srities specialisto M. Senfeldo tyrinėjimai, etnonimo Vagoth kilmė gali būti ir kitokia — iš *WagoR ar pan." Vadinasi, Vokios kilmės klausimas lieka, kaip pastebi ir E. Frenkelis, neišspręstas**?. Rūsai, rūsas. Tai etnonimas, kuris pagal tyrinėtojų dėmesį nedaug teturi sau lygiy'L, S. Rospondo žodžiais tariant, jau 800 m., nuo suredagavimo ,,Povestj vremennych let““, trunka diskusija apie šio etnonimo kilmę**?. K. Būga buvo ryžtingas etnonimo rusas skandinaviškos kilmės teorijos šalininkas. Jis rašė: ,,Senovėje (IX — XI amž.), mat, ruso (suom. ruotsi, ruossi, gr. $6c) vardu tebuvo vadinami tie švedai, kurie įsikūrė tarp Naugardo slavėnų, Polocko krievų (krivičių) ir tarp Kijevo polianų. Bet nuo XI amžiaus ruso ,,švedo“ vardas tenka ir visoms slavėnų giminės tautelėms, gyvenusioms po Švedijos rusų valdžia“!**. Vėlesni tyrinėtojai vieni palaikė skandinaviškąją ruso kilmės versiją, kiti bandė ieškoti etnonimo šaknų pačiose slavų kalbose**?. Lybiai, lybis. Etnonimo kilmės K. Būga neaiškino. Bet šiuo atveju svarbu K. Būgos nuomonė dėl šio etnonimo lietuviškos lyties, nes dabar mūsų raštuose, jų tarpe ir lingvistiniuose, vartojami du konkuruojantys šio etnonimo variantai — /ybis ir /yvis. K. Būga buvo už pirmąją lytį — už Iybis. Šią lytį jis vartojo savo raštuose, o laiške M. Fasmeriui nedviprasmiškai teigė, remdamasis, be kita ko, latvių /ibietis, sen. rus. aubs, kad šaknies priebalsis turi būti b, bet ne v. Mums atrodo, kad lytis /ybis (su priebalsiu b) galėtų būti priimta tolesnei vartosenai, nes kokių ypač svarių argumentų už lytį su v (/yviai) nėra. Teonimika K. Būga yra ir baltų teonimikos pradininkas bei vienas žymiausių jos atstovų. Stambiausias šios srities jo darbas yra serija straipsnių, paskelbtų 1908—1909 m. „„Lietuvių tautoje“ bendru pavadinimu ,,MedZiaga lietuvių, latvių ir prūsų mytologijai“**. Iš kitų straipsnių, kuriuose nagrinėjami ir baltų dievų vardai, minétini,,Pri126 RR I 550—552; II 226—230; III 824. 127 RR II 229—230, 128 Ten pat, p. 230. 129 Schonfeld M. Vėrterbuch der altgermanischen Pesonenund Vėlkernamen. Heidelberg, 1965, S. 250. 180 Fraenkel E. Min. veik., p. 1272. 131 Iš paskiausių darby žr. Rospond S. Pochodzenie nazwy Ruso. — Rocznik Slawistyczny, 1977, t.38,cz. 1,s.35—50; Tpy6auep O. H. Jluurpucrnueckas nepudepus ipesneiiurero CJiaBsiHCTBA. Wn oapuiius B Ceseprom IpnuepHomsopbe. — B ku.: CjiaBstickoe s3bik03HaHHe. VIII mMexayHapojiHbIK Cbe3] caasuctoB. M., 1978, c. 401 —403. 132 Rospond S. Min. veik., p. 35. 133 RR II 88. 13% Literatira žr. Rospond S. Min. veik. 135 RR I 143-189. 26 sų dievai Pilvyjas ir Zvaikgstias“, , Panikas ir Ukapirmas“1%®, | Waidelotte* 137, „„Dievai Pikulas ir Patulas*, „Prūsų dievas Kurka“, ,,Krivé“!s, | Patrimpas su giminaiciaisTM'®, „Prūsų dievas Aušautas“, „Prūsų dievas Gardaitas®®, ,,Žinčius“, „Romuva“, spausdinti ,,Kalboje ir senovėje“ (1922 m.). Atskirus dievų vardus K. Būga pamini arba nagrinėja ir kituose savo darbuose. Antai „„Lietuvių kalbos žodyno“ įvade, kalbėdamas apie jotvingius, sumini jotvingių — prūsų dievus Ockopirmus, Awschawts, Peckols, Gardoayths, Puschkayts**?, |, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung® recenzijoje panagrinéja prūsų dievo vardą Swuaixtix43, studijoje „ChnaBaKo-Ga/iruhckHe arTHMOJIiOrnK“ aiškina prūsų dievo vardą Curche'®, , Aistiškuose studijuose“ — prūsų dievo (laivininkystės globėjo) vardą Gardaitas*** ir kt. Minėtinas K. Būgos laiškas R. Bertuleitui, kuriame jis gana išsamiai analizuoja daugumą prūsų teonimų!*?, Po K. Būgos mirties baltų teonimijos tyrinėjimas nebuvo intensyvus. O ir pastaraisiais dešimtmečiais teonimikos raida buvo pastebimai lėtesnė, negu, sakysim, apskritai baltų onomastikos. Todėl K. Būgos darbai šioje srityje tebėra pirmaeilės svarbos. Iš naujausių tyrinėjimų minėtina visų pirma V. Toporovo straipsnių serija iš baltų mitologijos, svarbiausia — studija ,,3aMeTrkH ro GaaTHICKOH MHOOJIOTHH“, kurioje, remiantis teonimų distribucija išlikusiuose prūsų dievų sąrašuose, bandoma atkurti viso prūsų dievų panteono bendrą vaizdą!?". Prūsų dievų vardai labai išsamiai analizuojami ir V. Toporovo knygoje ,„,Ilpycckuė si3bik “M8, Detalesnę literatūros apžvalgą ir išsamią bibliografiją galima rasti minėtuose ir kituose V. Toporovo veikaluose** bei N. Vėliaus monografijoje ,,Mitinés lietuvių sakmių būtybės““13?, Toponimika Tarp K. Būgos darbų iš lietuvių onomastikos daugiausia vietos tenka vietovardžių studijoms. Pirmuoju šios srities jau aiškiai moksliniu darbu galėtume laikyti jo 1909 m. parašytą straipsnį ,,„Bopoyra. Ariogala. Veredava“?!*!, kuriame K. Būga labai argumen138 RR II 155—156. 137 Ten pat, p. 139. 138 Ten pat, p. 78—79. 139 Ten pat, p. 77-78. 140 Ten pat, p. 98-99. M41 Ten pat, p. 32-33. 12 RR III 132-133. 143 Ten pat, p. 674. 14 RR I 448-449. 145 Būga K. Aistiški studijai. Peterburgas, 1908, d. 1, p. 8. 146 RR III 808—810. 47 Tonopos B. H. 3amerkn no 6aatuiickoit Mugdojiornu. — B xu.: BajiTo-CJIaBaHCKHH COOpHHK. M., 1972, c. 289—314. '48 Tonopos B. H. Ilpycekni s3uk. Caosaps, A — JĮ. M., 1975. 149 Dar žr. Usanos B. B., Tonopos B. H. Uccaenosanus B 06.1aCTH CJiaBSHCKHX JApPEBHOCTEI. M., 1974. 150 Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977. 151 RR [I 131—137. 27 tuotai įrodė, kad Mindaugo pilis Varuta negali būti tapatinama nei su Ariogala, nei su Veredava. Kiek vėliau rašytuose ,,Pataisymuose ir papildymuose“ jis teigė, kad Varutos reikia ieškoti Rytų Lietuvoje tarp Medėnų (Sudeikių apyl.), Kalvių (6 km. nuo Tauragnų), Maleišių (4 km. nuo Linkmenų į šiaurės vakarus), Latavos (9 km. nuo Anykščių), Tauragnų, Užpalių, Utenos?*?, Vėliau darbų iš toponimikos K. Būga parašė dar keliolika, kurių tarpe galima suminėti šiuos: ,,Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“!**, | Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nechweisen ?“***, ,,Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“!**, ,,Aistiškos kilmės Gudijos vietovardžiai“!**, , Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“**", ,,Zarasai (Ežerėnai) ir jų įkūrėjai sėliai““!*8, , Upiu vardai — istorijos šaltinis“15?, | Lietuviy įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“9?, ,,„Dvina“191, ,,Jotvingių žemės upių vardų galūnė -da“!**, ,,Sirinčia ir Crpaua“, ,,Laukesa®, ,„,Yrpos ir Brpos“, ,,Spera, Kena, Gauja, Neris“, ,,Palanga®, ,,Jeznas“, ,,Dukstas®, ,,Sozies paupio lietuviai“1**, „,Vietų vardų šviesoje“!**, , VietovardZiy atsikartojimas“165, ..UpévardZziai Adula ir Ojura“!**, J. Endzelyno knygos ,,Latvijas vietu vardi“!*" ir G. Gerulio knygos ,,Die altpreussischen Ortsnamen“*** recenzijas ir kt. Daugybė vietovardžių nagrinėjama ,,Lietuviy kalbos Zodyno“fivado dalyje ,,Lietuviy tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai““**, pačiame ,,Lietuviu kalbos Zodyne“lTM (nes, kaip žinoma, į Žodyną K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius), kai kuriuose straipsniuose, rašytuose ne specialiai vietovardžių tematika (,,CnaBsiHoOanTuiickue aTKHMOJIOTHH“!*!, „Lituanica“!??, , Kalby mokslas bei mūsų senovė“!7?, ,,Priesaga -ng-“1TM ir kt.). Labai dažnai vietovardžių kilmės bei rašybos dalykus K. Būga svarsto savo laiškuose, ypač rašytuose J. Basanavičiui, J. Endzelynui, M. Fasmeriui. 152 Ten pat, p. 132. 153 Ten pat, p. 419—428, 13% Ten pat, p. 496—530. 155 RR III 493—517. 138 Ten pat, p. 518—550. 157 Ten pat, p. 728—752. 158 RR II 19-23. 15% RR III 491—492, 180 Ten pat, p. 551—583. 161 Ten pat, p. 600. 162 Ten pat, p. 601—602. 163 Ten pat, p. 607—611. 154 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 165 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 166 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 788. 167 RR, p. 612—648, 168 Ten pat, p. 676—677; RR II 383—385. 1698 Ten pat, 85—282. 170 Ten pat, p. 283 —480. 1 RR I 323-338; 433-495. 172 Ten pat, p. 339-383. 172 Ten pat, p. 401-410. 174 RR III 789-797. o ao 28 Pastebėtina dar ir tai, kad daugelio vietovardžių kilmė aiškinama ir K. Būgos etimologinio lietuvių kalbos žodyno kartotekoje!**, Šiuose darbuose K. Būga palietė tiek daug vietovardžių bei su jais susijusių kitų klausimų, ypač iš baltų etnogenezės ir etninės istorijos problematikos srities, kad jų visų nei apžvelgti, nei juoba įvertinti šiame straipsnyje neįmanoma. Todėl, atsisakydami nuo atskirų vietovardžių nagrinėjimo, nuo vietovardžių etimologijos apžvalgos, pabandysime bendresniais bruožais aprėpti bei nustatyti K. Būgos įnašą į lietuvių ir apskritai baltų toponimiką. Savo toponiminiuose darbuose K. Būga nagrinėjo įvairius vietovardžius — kaimų, kalnų, miškų, pievų, balų ir kitokius vardus. Tačiau be jokių abejonių daugiausia dėmesio jis paskyrė vandenvardžiams, visų pirma upių vardams. Galima sakyti, kad dauguma svarbiausių išvadų apie baltų praeitį, apie jų migraciją, jų buvusias teritorijas išplaukė iš vandenvardžių analizės. Vandenų vardus, kaip ir kitus vietovardžius, K. Būga daugiausia nagrinėjo etimologiškai. Vandenų vardų etimologijos srityje K. Būga pasiekė tokio brandumo, kokio nedažnai pavyksta pasiekti net mūsų dienų tyrinėtojams, turintiems kur kas geresnę bazę, pirmiausia vardyno medžiagos gausumo ir onomastikos išsivystymo apskritai prasme. Kokio specialaus tyrinėjimo, skirto vandenvardžių ar visų vietovardžių etimologijos principams, K. Būga neparašė. Tačiau vien jo etimologijos praktika jau leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie tai, kaip K. Būga suprato vietovardžių kilmės aiškinimo metodą. Bet svarbiausia, kad savo darbuose jis kartais kalba ir apie tai, kokia turi būti vietovardžių etimologija. Iš tokių etimologijos principų aiškinimų svarbiausias yra išdėstytas straipsnyje ,,Upiu vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (paskelbtas 1923 m.). Jame K. Būga rašė: ,,Lyginamojoje potamologijoje (pekoBeJenne) reikia taip elgtis, kaip kad elgiamasi kiekvienos kalbos lyginamajame (etimologijų) žodyne. Etimologiškajame žodyne lyginami yra žodžiai, t. y. bendriniai (appellativa) vardai, o potamologijoje turi būti lyginami upių (ežerų) vardai su upių (ežerų) vardais, t. y. tikriniai (propria) vardai. Ir tiktai tuomet, kai bus jau sugretinti tarp savęs tos pačios kilmės upėvardžiai ir nustatytas geografiškasis jų pažinimo (išplitimo, išplatės) plotas, tegausime teisę ieškoti tiriamajam upės vardui etimologijos, kuri surandama esti tikrinio upės vardo sugretinimu su bendriniais vardais. Kai dar ežero vardas Moporu... buvo gretinamas su lietuvių kalbos bendriniu vardu margas „„bunt“, Yca... su uosiu „„Esche“, Yma... su ūžiū, ūžti ,,brausen®..., tuomet dar nėra buvę lyginamosios potamologijos. Ji atsiranda tiktai nuo to laiko, kada kalbininkai pradeda lyginti upių vardus su upių vardais“!**. Vietovardžių tyrimo metodikai aktualus tebėra ir K. Būgos bendrais bruožais suformuluotas bendrinių žodžių etimologijos principas, artimas vadinamosios vidinės rekonstrukcijos metodikai: ,,Lietuvis, įsigeidęs susekti bet kurio žodžio kilmę, neprivalo tuojau, tik ka išsitraukęs iš žodyno kokį žodelį, be jokio ryšio su kitais, nudausiėti į tolimąją indų, graikų ir (šiandie tai labai madoje) net į armenų žemę. Pirma visa ko etimologijojamajam žodžiui ieškome išaiškinimo lietuvių kalbos žodyne. Apsidirbę su savosios 175 Kartoteka saugoma LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 176 RR III 510. 29 kalbos žodynu, nukankame pas savo kalbos brolius latvius ir prūsus. Iš ten vykstame i slavėnų žemę. Ir tiktai čia apsidirbę, gauname tėisę Zvilgteréti ir į sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų ir kitų giminių kalbų žodynus““?"", Šie etimologijos principai yra, galima sakyti, klasikiniai, kurie neprarado aktualumo ir mūsų laikais. Teisinga vietovardžių kilmės aiškinimo metodika, didžiulė K. Būgos lingvistinė erudicija ir kompetencija baltistikoje, slavistikoje ir apskritai indoeuropeistikoje. nepaprastas jo mokslinis sąžiningumas buvo tos sąlygos, kurios lėmė retai pasitaikantį konkrečių vietovardžių kilmės aiškinimo tikslumą. Ir dabar, praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams nuo K. Būgos mirties, dauguma jo etimologijų tebėra bemaž nekoreguotos ir sudaro gerą pamatą tolesnei lietuvių, latvių, prūsų, iš dalies ir rytų slavų vietovardžių, svarbiausia vandenvardžių, etimologijos raidai!"?, Vietovardžių aiškinimas K. Būgai nebuvo pats sau tikslas — K. Būga priklauso prie tų kalbininkų, kurie suprato, kad kalbotyra greta savo imanentinių uždavinių turi ir žymiai platesnių, išeinančių toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų ir tarnaujančių daug bendresniems tikslams, susijusiems ir su lietuvių tautos istorija, ir su jos dabartiniu statusu. Kad kalbos mokslas, ypač vietovardžių tyrimas, gali pasitarnauti šios srities problemų sprendimui, K. Būga įrodė visais savo darbais. Tokią lingvistikos paskirtį jis yra ne kartą ir specialiai pabrėžęs: ,„,Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbės esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudotisTMTM; ,,mūsų kalba kalbininkui istorininkui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“ *?; ,,Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai — tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai““91; | Nerašytajai tautų istorijai, vadinamajai proistorei, tirti lyginamasis kalbų mokslas turi du šaltiniu, kurių vieną sudaro žmonių, antrą — žemės kalba (toponomastika). Prie žmonių kalbos pridera bendriniai vardai (nomina appellativa). Žemės kalbos skyriun eina tikriniai (nomina propria) vietų vardai, kuriais pramintos yra žmonių gyvenamos ir negyvenamos žemės paviršiaus vietos. Šalių, miestų, miestelių, sodžių... miškų, salų ir kitų žemės paviršiaus vietų vardai sudaro žemės kalba “182 jr kt.183 Greta ,,Žmonių kalbos“, K. Būga labai intensyviai nagrinėjo ,,Žemės kalbą“ ir priėjo prie labai įvairių ir svarbių išvadų. Pakanka prisiminti, kad labai dažnai, rem. damasis ir vietų vardų (ar apskritai tikrinių žodžių) studijomis, K. Būga nustatinėjo baltų genčių — sėlių, jotvingių, žiemgalių, kuršių — kalbos ypatybes, jų buvusias 17% „Byre Mb 06s53aHbi MHOTOUHCJIEHHBIMH JTHMOJIOTHAMH THAPOHHMOB, NpPHUEM 3HAUKHTEJIbHas YacTh THX JTHMOJIOTHH MOXKET GbITh OTHECEHA K UKHCJIY GECCINOpHLIX AOCTHKeHUIT“, — B KH. : Tonopos B. H., Tpy6aues O. H. JIunreucruueckuii ana ns THApOHHMOB Bepxuero [Iloanenposbs. M., 1962, c. 7. 179 RR I 402. 150 RR III 491. 181 ‘Ten pat. 122 Ten pat, p. 493. 182 Dar žr. ten pat, p. 560, 568, 633, 728, 743; II 547. 30 teritorijas, jų migracijos kryptis, kelius ir net laiką, aiškino baltų kalbų santykius su kitomis kaimyninėmis kalbomis, jų tarpe ir su finougrų, bei pačių baltų kalbų ir dialektų tarpusavio ryšius, kontaktus, susidarymo laiką ir t. t. Dauguma šio pobūdžio K. Būgos teiginių, rezultatų tebegalioja ir šiandien, todėl detalesnis aptarimas ne vienu atveju tiesiog nereikalingas — domintis pakanka studijuoti K. Būgą. Kas be ko, tolesnė baltų onomastikos raida neretai kai ką iš K. Būgos išvadų patikslino, pakoregavo, kai ką ir kiek kitaip aiškino. Sakysim, latvių kalbininkė V. Dambė savo studijoje ,,Blynienės vietovardžiai kaip praeities liudytojai“ įrodė, kad žiemgalių kalboje iki XIII a. minkštieji priebalsiai 4*, g' dar nebuvo išvirtę afrikatomis c, dz'®, o tautosilabinis r mišriuosiuose dvigarsiuose — išlaikytas'8*, K. Būga buvo tos nuomonės, kad žiemgaliai vietoje k", g' tarė c, dz'8*, o tautosilabinio nm jau nebeturėjo“. Tačiau tokios didesnės K. Būgos išvadų korektyvos vėlesnėje literatūroje nėra dažnos. Kalbant apie K. Būgos toponimikos darbus, matyt, tikslinga išskirti tą jų dalį, kuriuose jis nagrinėja baltiškus vietovardžius už Lietuvos ribų. Šie darbai baltiškojo toponiminio substrato rytų, iš dalies ir pietų, slavų vardyne tyrinėjimo istorijoje sudaro, neperdėtai galima sakyti, ištisą epochą — jie ne tik stimuliavo tolesnius šios srities tyrinéjimus'®®, bet ir žymiu mastu sugestionavo baltų etnogenezės problemos sprendimo būdus bei kelius. K. Būga konstatavo **? ir tiesiog nenuginčijamai įrodė, kad gerokai į rytus ir pietryčius nuo šių dienų Lietuvos, visoje dabartinės Baltarusijos TSR teritorijoje (išskyrus gal tik jos pietvakarinę dalį) yra žymus baltiškų vietovardžių, visų pirma baltiškų hidronimų sluoksnis. Remdamasis šiuo faktu, K. Būga padarė išvadą, kad baltų protėvynė turėjusi būti tose vietose, kur jis konstatavo substratinių baltiškų vietovardžių arealą. K. Būga manė, kad tolesnė „,rytinių“ baltų istorija susijusi su slavų atėjimu į šiuos kraštus — tai atsitikę apie VI m. e. amžių?*??. Po slavų atėjimo į buvusias baltų žemes baltai, slavų spaudžiami, visą laiką traukęsi į vakarus ir tik VI— VII a. užėmę dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijas*"*. Iki pasiekdami baltų žemes, slavai gyvenę į pietus nuo baltų: „,slavėnų protėvynė ieškotina yra šiandienykščioje Lenkų žemėje ir Valuinėje (BojJibins), maždaug tame žemės plote, kuris randasi tarp Vyslos, Karpatų kalnų ir Dniepro nuo Kievo iki Pripeties žiočių““*?*. Taigi į baltų žemes slavų ateita, pagal K. Būgą, iš pietų, iš už Pripetés'®®. Baltai, stumiami slavų, traukęsi į vakarus, į Baltijos pajūrį, kur ,,net iki Nemunui VI amžiuje dar tebegyvena 181 Dam be V. Blidienes vietvardi ka pagatnes liecinieki. — In.: Rakstu krajums veltijums... Janim Endzelinam. Riga, 1959, p. 433. 185 Ten pat, p. 438—439, 186 RR III 256—257; 266—267. 187 Ten ‘pat. 188 Jų platesnę apžvalgą žr. Tonopos B. H., Tpy6auesg O. H. ¥Ykas. cou., c. 3 H ejej. 188 Tyrinėjimų iki K. Būgos apžvalgą žr. ten pat. 120: RR TIT55151 730. 191 Ten pat. 192 Ten pat, p. 730. K. Būga kitur rašė, kad ,,slavénai Dniepro, Dniestro, Dunojaus upėms ir Karpatų kalnams neturi savo vardo, tai tasai faktas rodo, kad slavėnų protėvynė nėra siekusi nei Dniepro, Dniestro, Dunojaus, nei didžiųjų Karpatų kalnų“ (ten pat, p. 716). 1983 Dar žr. ten pat, p. 744, 103. 31