Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai

LIETUVIŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXI (1981) BONIFACAS STUNDŽIA DAUGISKAITINIAI ASMENVARDINIAI OIKONIMAI IR JŲ REIKŠMĖ LINKSNIAVIMO BEI KIRČIAVIMO SISTEMŲ REKONSTRUKCIJAI 0. Nemažą lietuvių kalbos toponimų būrį sudaro asmenvardinės kilmės vietovardžiai. Čia nagrinėjami oikonimai, padaryti iš ā ir ē kamieno asmenvardžių daugiskaitos. 0.1. Oikonimai rinkti iš „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ (V., 1976, d. 2), asmenvardžiai1 — iš LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pavardžių kartotekos bei rengiamo lietuvių pavardžių žodyno2. Analizuojant surinktus duomenis, susiduriama su keletu sunkumų: 1) esančios kartotekoje pavardės neretai užrašytos ne specialistų, su klaidomis, kartais net nesukirčiuotos, tad ką kalbėti jau apie kirčiuotės nustatymą; 2) dažnai greta ā-kamienių pavardžių pasitaiko ir o-kamienių (Survilà : Survilas), todėl būtinai reikėjo tiksliau nustatyti abiejų variantų geografiją; 3) neturime lietuvių pavardžių etimologinio žodyno (jis dar tik rengiamas). Dėl to negalėta pasinaudoti kai kuriais oikonimais: a) kuriems nepavyko nustatyti pamatinio asmenvardžio kamieno, pvz.: Ašmonai : Ašmona(s), Buzai : Buzà || Būzas, Jovaišai : Jóva iša(s); Meškėliai : Meškėlė || Meškėlis (iš viso apie 20 okn); b) kurių pamatinio avd etimologija abejotina ar neaiški (dalis jų, matyt, neautentiškai užrašyti): Čiulada, Dubravà (plg. liet. dubravà, -āvas LKŽ II 78, lenk. Dubrawa, brus. Дубрава etc.), Kiena, Medekšà (plg. brus. Мадэкша, lenk. Medeksza)3, Pažerà [: žėrėti (?)], Šilva [< Šiluvà (?), plg. šilmà < šilumà resp. šilimà], Tūita, Valečkà ← Valentinas (?); Vinča ← Vinca(s) ? etc. (iš viso apie 25 okn)4. 0.2. Iš viso rasta 226 minėti daugiskaitiniai oikonimai; nagrinėjama 183 (geografinei analizei panaudojama šiek tiek daugiau, žr. 4 išnašą). Dauguma atrinktų oikonimų (iš 183 — 156) padaryti iš ā-kamienių asmenvardžių (iš ē-kamienių — 27 okn). 1 Asmenvardžiai (avd) identifikuoti remiantis dabartinėmis pavardėmis. Asmenvardžio (antroponimo) terminas čia vartojamas todėl, kad daugumas oikonimų yra seni, atsiradę gerokai anksčiau negu susiformavo dabartinės mūsų pavardės. 2 Naudodamasis proga, noriu padėkoti LKLI Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sektoriaus vadovui filol. kand. A. Vanagui už pagalbą, patarimus ir leidimą pasinaudoti minėta kartoteka bei pavardžių žodyno pirmojo tomo mašinraščiu. 3 Nei M. Biryla (Бирула М. В., 1969, 265), nei J. Bystronis (Bystroń J., 1936, 281) šio avd kilmės nepaaiškina. 4 Kai kurie iš pastarųjų asmenvardžių padaryti oikonimai įtraukti į paplitimo schemą (žr. 11 išnašą). 185 1.1. Nagrinėjant mums rūpimus daugiskaitinius oikonimus, tikslinga skirti du jų modelius (pagal santykį su pamatinio asmenvardžio vienaskaitos kamienu resp. paradigma): 1) (i)o-kamieniai oikonimai, t. y. modelis su kamienų resp. paradigmų pakaita (neutralizacija); 2) ā resp. ē kamieno oikonimai (paprastasis modelis). 1.1.1. Gerokai produktyvesnis yra (i)o kamieno modelis, apimąs 118 oikonimų (t. y. ≈ 64% visų okn)5: Barzdai : Barzdā, Bulkai : Bùlka, Juškai : Jùška, Linkai : Linka, Noreikai : Norēikà, Blõžiai : Blõžė, Dirsiai : Dirsė etc. Šio modelio 104 pamatiniai asmenvardžiai yra ā-kamieniai, 14 — turi ē kamieną. 1.1.2. Paradigmą be kamienų pakaitos turi 65 oikonimai6 (16 iš jų turi paralelų modelį ir su kamienų pakaita, žr. 5 išnašą), pvz.: Alseikos : Alsēika, Andreikos : Andreikà, Dindos : Dindà, Karéivos : Karēiva; Dailidės : Dailidė, Lāpės : Lāpė. 1.2. Pirmojo modelio [((i)o kam.] daugiskaitiniai oikonimai pasižymi ne tik linksniavimo, bet ir tam tikra kirčiavimo paradigmų pakaita. Daugiau nei du trečdaliai (iš 55 — 39) tokių oikonimų turi galūninį kirtį (4 a. p.), palyginti su pamatinio asmenvardžio baritonine (resp. priesagine) vienaskaitos7 akcentuacija (1, 2 a. p.): Dìlbai (4) : Dìlba (1), Guobai (4) : Gúoba (1), Kirkai (4) : Kìrka (1), Minelgai (4) : Minélga (1), Paurai (4) : Páura (1), Šarkai (4) : Šárka (1), Varžai (4) : Várža (1); Blõžiai (4) : Blõžė (2), Dirsiai (4) : Dirsė (1), Lapiai (4) : Lāpė (2) etc. Daugumas tokių ā ir ē kamieno asmenvardžių yra kilę iš apeliatyvų (iš 39 — 33). Taigi reikia manyti, kad šiuo atveju onomastikoje susekami dėsningumai gali patarnauti istorinės morfologijos bei akcentologijos problemų sprendimui. Analogiška kirčiavimo paradigmų distribucija kai kuriose tarmėse būdinga ir kitiems (i)o-kamieniams daugiskaitiniams oikonimams (be kamienų pakaitos). „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (V., 1976) rasta virš 200 nedviskiemenių asmenvardinės kilmės daugiskaitinių oikonimų, kurie kirčiuojami 4-ąja kirčiuote, palyginti su pamatinių avd vienaskaitos baritonine resp. priesagine akcentuacija. Šitokie oikonimai susitelkę v. aukštaičių kauniškių plote (≈ 44%) ir žemaičių šiaurės bei vakarų dalyje (≈ 27%). Po mažiau jų yra ir kitur, neišskiriant nė periferinių tarmių, pvz.: Banaičiai (4) Šk*: Banáitis; Grigaliūnai (4) Kps, Prn : Grigaliūnas, plg. Grigaliūnai (1) Šr, Švnč; Tūmeliai (4) Šlu : Tūmėlis; Perkūnai (4) Klp : Perkūnas; Jurgeliai (4) Brž : Jurgėlis; Petreliai (4) Viln : Pet- rėlis; Šeštokai (4) Lzd : Šeštõkas etc. 1.3. Abiejų modelių oikonimų pamatiniai avd yra įvairios kilmės8. Iš 183 avd 105 (≈ 57%) sietini su lietuviškais apeliatyvais, pvz.: Bilda : bilda (:bildėti), Bùrba: 5 Šešiolika tokių oikonimų turi ir paralelias ā (13 okn) resp. ē (3 okn) kamieno formas: Bimbai || Bimbos, Linkai || Linkos, Petrõškai || Petrõškos etc.; Lapiaí || Lāpės, Laumiai || Laũmės, Pėmpiai || Pėmpės. Tokių gre­tutinių formų skiriasi geografija. 6 Iš jų 52 okn yra ā-kamieniai, o 13 turi ē kamieną. 7 Vienaskaitos todėl, kad avd daugiskaita, kaip vėliau matysime, gali būti ir šakninio resp. priesaginio, ir galūninio kirčiavimo. * Gyvenamųjų vietų vardų santrumpos vartojamos kaip LKŽ. 8 Atskirų oikonimų modelių pamatiniai avd kokio nors reikšmingesnio kiekybinio skirtumo kilmės atžvilgiu neturi. Etimologizuojami avd remiantis šiais veikalais: Lietuvių pavardžių žodynas, 186 bùrba (:burbėti), Linka (:liñkti), Kimšà (:kimšti), Rimšà (:rimti); Bimba : bimba, Diršė : diršė, Pėmpė : pėmpė, Vaštakà : vaštaka ‘toks paukštis = laukys’. Iš kitų išsiskiria 10 dvikamienių antroponimų (beveik visi seni): Dalgėda, Gerdvilà, Norėikà, Nórgėla, Sangáila, Survilà⁹ etc. Likusieji 78 avd vieni padaryti iš skolintų apeliatyvų arba tiesiog pasiskolinti paprastai iš slavų vardyno (38) : Bùlka (plg. lenk. Bulka, brus. Булка), Dùdà (plg. lenk. Duda, brus. Дуда: lenk. duda, brus. dūda > liet. dūdà), Kìrka : kirka (sl.)¹⁰, Šaškà : šaškà (sl.) ‘toks kardas’; kiti padaryti iš krikšto vardų (40). Daugumos krikštavardinių avd pamatiniai žodžiai atsirado ne lietuvių kalbos dirvoje. Tai dažniausiai liaudinės rytų slavų krikšto vardų formos, pvz.: brus. Іваука ← Іван, lenk. Iwaszko ← Iwan : dpv. Ivoškà; brus. Юхно ← Евфимий: dpv. Juknà; brus. Сау́ка ← Савва, lenk. Sawka ← Sawa : dpv. Sáukà etc. Tik vienas kitas krikšto vardas gali būti susiformavęs ir lietuvių kalboje: Dòmas ← Dominykas : dpv. Domėikà, Razmà ← Erázmas : dpv. Razmà, Valentà ← Valentinas : dpv. Valentà. Apskritai daugiau nei du trečdaliai (123) ā ir ē kamieno asmenvardžių, iš kurių padaryti daugiskaitiniai oikonimai, yra susiję su apeliatyvais. Dauguma tokių antroponimų (85%) padaryti iš lietuviškų resp. baltiškų apeliatyvų, kiti — iš skolintų (paprastai slaviškų). 1.4. Pateikus tiriamųjų duomenų glaustą kiekybinę, akcentuacinę ir kilminę charakteristiką, aptartina ir jų geografija. Čia nagrinėjamų oikonimų modelius pažymėkime sutartinai šitaip: 1. a) Burbai : Bùrba; b) L apiai : Làpė. 2. a) Bùrbos : Bùrba; b) Làpės : Làpė¹¹. 1.4.1. Iš schemos matyti, kad pirmojo modelio (su kamienų pakaita) oikonimai koncentruojasi v. aukštaičių kauniškių¹² plote (38 okn) bei žemaičiuose (31 okn). Pasitaiko (i)o-kamienių oikonimų ir kitur, pvz.: po 13 okn v. aukštaičių šiauliškių ir r. aukštaičių panevėžiškių teritorijoje, 20 — kitų r. aukštaičių tarmėse, 5 okn vakariniame p. aukštaičių kampe. Taigi iš kitų išsiskiria v. aukštaičiai, žemaičiai (ne t. 1. A—K (rankraštis); Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977; Vanagas A. Mūsų pavardės. I. — Kn.: Žodžiai ir žmonės. V., 1974, p. 87—152; Vanagas A. Mūsų pavardės. II. — Kn.: Žmonės ir kalba. V., 1977, p. 49—92; Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. — Kn.: Vardai ir žodžiai. V., 1971, p. 43—157; Бірыла М. В. Беларускія антрапонімы. — Мінск, 1966, т. 2, 1969; Bystroń J. St. Nazwiska polskie. Lwów, 1936; Słownik staropolskich nazw osobowych. — Wrocław—Warszawa—Kraków, 1965—1979, t. 1—5; Gottschald M. Deutsche Namenkunde. — Berlin, 1954. 9 Dauguma iš šių avd padarytų oikonimų yra o-kamieniai (8): Gerdvilai, Noreikai, Survilai etc. 10 Avd Kirka sietinas ir su lenk. Kirka, brus. Kipko. 11 Oikonimų paplitimą nustatant, žiūrėta, kad asmenvardis būtų iš tos pačios arba labai artimos vietos, kaip ir iš jo padarytas oikonimas. Todėl dalis okn (daugiausia o-kamienių) neįtraukta į schemą. Atskirų modelių oikonimų panaudota šitiek: 1) Burbai — 113 okn, Lapiai — 7 okn; 2) Bùrbos — 76 okn, Làpės — 15 okn. Pastaba. Čia priskaičiuoti ir to paties oikonimo geografiniai variantai, pavyzdžiui, žinomi bent 5 kaimai vardu Dailidės. Šiaip jau vienodų okn palyginti nedaug. 12 Šiame straipsnyje laikomasi A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus pasiūlytos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos (žr. Kalbotyra, t. 14, p. 139—147). 187 visi, žr. schemą), š. panevėžiškiai ir kt. Šiose vietose (ypač kauniškių plote) o kamieno oikonimų yra gana gausu; ā-kamieniai okn čia reti (žr. 1.4.2), išskyrus žemaičius, kur vietomis jų pasitaiko tankiau (pavyzdžiui, Kelmės rajone). 1.4.2. Antrojo modelio oikonimai susitelkę r. aukštaičių vilniškių tarmėje (34 okn). Kitur tokių oikonimų esama mažiau: grupelėmis jie išsimėtę maždaug po visą Lietuvą, pvz.: 12 okn p. aukštaičių plote, 21 — žemaičiuose (iš jų 8 — Kelmės rajone), 4 — v. aukštaičių kauniškių pietuose (Prienų rajonas), 16 okn išsibars­tę po r. aukštaičių teritoriją (be vilniškių). 1.4.3. Apibendrinant oikonimų paplitimo duomenis, konstatuotina, kad abiejų modelių geografinė distribucija yra gana apibrėžta: pirmojo modelio oikonimai (Burbai, Lapiai) koncentruojasi v. aukštaičių (ypač kauniškių) teritorijoje, didžiojoje dalyje žemaičių ploto bei kai kur rytų aukštaičiuose (š. panevėžiškiai, širvintiškiai); antrojo modelio oikonimai (Būrbos, Lāpės) susitelkę r. aukštaičių vilniškių plote (žr. schemą). 2.1. Išnagrinėtieji oikonimų modeliai, be abejo, sietini su ā, ē kamieno asmenvardžių daugiskaita, kuri tarmėse irgi turi du variantus: Burbai, Lapiai resp. Būrbos, Lāpės¹³. Tų variantų geografija iš esmės sutampa su aptartųjų oikonimų modelių paplitimu. 2.1.1. Formas su kamienų resp. galūnių pakaita [(i)o kamienas] vartoja daugumas v. aukštaičių bei p. aukštaičių vakarinis kampas (Lzd, Vs, Kpč, Lp), pvz.: Kabelkai : Kabelka, Kalėdai : Kalėda, Švitrai : Švitra, Gerviai : Gėrvė¹⁴. Šitokia vartosena būdinga ir daugeliui žemaičių (Mžk, Trk, Tl, Slnt, Krtn, Skdv, Šauk, Krš, Varn, Rs), kai kuriems r. aukštaičiams: p. panevėžiškiams, širvintiškiams, daliai uteniškių ir anykštėnų. Bene visose lietuvių kalbos tarmėse (i)o kamieno modelis būdingas ir (i)u-kamienių avd daugiskaitai, pvz.: Butkai : Būt­kus (plg. okn Butkai Kš, Klp, Tl, Trg), Kubiliai : Kubilius (plg. okn Kubiliai Kš resp. Kubiliai Brž, Klm, Šk, Ut). Yra šnektų, kur ā, ē kamieno avd daugiskaitos formos su kamienų pakaita būdingos ne visai paradig­mai. Apie Tverečių (r. aukštaičių vilniškių tarmė) vartojama (ar bent buvo vartojama): Garlai, Garlų, Garlāms, Garlāis, bet Gārlas : Gārlą (Otrębski J., 1934, 209 t.). Taigi tik dgs. galininkas išlaiko avd vienaskaitos kamieną ir kirčiuotę. 2.1.2. Beveik visi (p. aukštaičiai (išskyrus vakarinį kampą) ir didžioji dalis r. aukštaičių vilniškių, kupiškėnų, uteniškių (Rk, Km, Žb, Ob, Ds, Zr, Krns, Ktk), šiaurės panevėžiškiai (Lnkv, Ps, Jnšk, Pš) vartoja ā- resp. ē-kamienių avd daugiskaitos formas be kamienų pakaitos, pvz.: Būrbos, Stričkos, Dailīdės. Šitaip dažniausiai 13 Burbai, Lapiai resp. Būrbos, Lāpės ‘Burbos ar Lapės šeima (daug šeimų); žmonės šiomis pavardėmis’ → ‘vieta, kur gyvena tos šeimos resp. žmonės’. Tai įprastinis nominacijos būdas: kokio nors daikto, veikėjo ir pan. ypatybė perkeliama į su tuo daiktu etc. susijusią vietą. 14 Bene pirmasis beveik analogišką kamienų pakaitą aprašė Tverečiaus šnektoje J. Otrembskis (1934, 209 t.). Į tokią vartoseną Mitu vos upyno tarmėje (apie Jurbarką) atkreipė dėmesį E. Grinaveckienė (1959, 179; 1960, 161). Plačiau apie tai rašė A. Girdenis (1962, 4 t. t.). 188 7 pav. Daugiskaitinių oikonimų, padarytų iš ą- ir ė-kamienų, avd., paplitimo schema 189 elgiasi ir lietuvių šnektos palei Latvijos sieną (matyt, dėl įtakos latvių kalbos, turinčios, rodos, tik tokias minėtų antroponimų daugiskaitos formas). 2.2. Asmenvardžių daugiskaitai su kamienų resp. paradigmų pakaita [kaip ir nagrinėtiesiems (i)o-kam. oikonimams, žr. 1.2] būdingas galūninis kirčiavimas (4 a. p.), palyginti su šiaip jau baritonine resp. priešaginio kirčio vienaskaitos paradigma, pvz.: Baužai (4): Bauža (1), Mažeikiai (4): Mažeikė (1,2); Gerviai (4): Gervė (1), Kateliai (4): Katėlė (2). Kur tokios ā resp. ē kamieno asmenvardžių dgs. formos vartojamos, ten ir kitų kamienų avd daugiskaita linkstama kirčiuoti galūnėje (4,3 a. p.): Gailiai (4): Gailius, Sprindžiai (4,3): Sprindis, Kazlauskiai (4,3): Kazlãuskis, Šimkūnai (4,3): Šimkūnas etc. (Žemaičiams ir r. aukštaičiams būdingesnė trečioji kirč. paradigma; ketvirtąją akcentuacinę paradigmą geriausiai reprezentuoja v. aukštaičiai kauniškiai15). Minėto kirčiavimo dėsningumo laikosi, rodos, visos lietuvių kalbos tarmės, turinčios ā resp. ē kamieno/avd daugiskaitą su -(i)ai16. 2.2.1. Jeigu ā- resp. ē-kamienų avd daugiskaita padaroma pagal vienaskaitos kamieną (Dūrbos, Lāpės), kitų kamienų daugiskaitos paradigma paprastai turi šakninį resp. priešaginį kirtį (1, 2 a. p.): Sprindžiai, Kazlauskiai etc. Šios taisyklės reguliariau laikosi, rodos, tik kai kurie žemaičiai. Aukštaičiams (neišskiriant nė periferinių šnektų už Lietuvos ribų), turintiems ā resp. ē kamieno avd daugiskaitos variantą be kamienų pakaitos, būdingas galūninis kirčiavimas (3, 4 a. p.; dažnesnė 3 a. p.): Trinkūnai, Mackoniai, Ūdrai: Ūdras, Bulbieniai (4) Str (plg. bulbieniai (2) ‘bulvienojai’) etc. Turint galvoje ā resp. ē kamieno avd daugiskaitos su kamienų pakaita ir galūninio kirčiavimo ryšį (žr. 2.2), galima manyti, kad šie aukštaičiai irgi bus turėję ā- resp. ē-kamienių avd daugiskaitos variantą su -(i)ai (vard.). 2.2.2. Kadangi (i)o- ir (i)u-kamienės avd daugiskaitos formos (paprastai nedviskiemenės) turi du galūninio kirčio variantus — ketvirtąją ir trečiąją akcentuacines paradigmas, — kyla klausimas, kuris iš jų pirminis, senesnis. Galima atsargiai spėti, kad senesnė šiuo atveju yra ketvirtoji kirčiuotė, nes: 1) tik ją manifestuoja ā- resp. ē-kamienių avd daugiskaitos formos su kamienų pakaita (žr. 2.2); 2) žemaičiuose, kuriems būdingas kilnojamas (i)o- resp. (i)u-kam. antroponimų daugiskaitos kirtis (3 a. p.), dažnokai pasitaiko daugiskaitinių nedviski einių asmenvardinės kilmės oikonimų (ypač vakarinėje ir šiaurinėje dalyje), kirčiuojamų ketvirtąja kirčiuote, pvz.: Skurvydai (4) Als : dpv. Skūr vydas, Pakauskiai (4) Tl : dpv. Pakāuskis (plačiau žr. 1.2); 3) r. aukštaičių (pavyzdžiui, kai kurių uteniškių, vilniškių) (i)o- resp. (i)u-kamieniai 1 ir 2 kirčiuotės asmenvardžiai ir atitinkami oikonimai daugiskaitos galininko galūnėje turi labai ryškų šalutinį kirtį (Šim'kū,nius, Tu'mė,nus, Ru'giė,nius), kuris greičiausiai suponuoja čia pirmykštę galūninę akcentuaciją, kai kur ir manifestuojamą (plg. Bulbienius, Šimkūnius etc.)17. 2.3.1. Manoma, kad (i)ā resp. ē kamieno avd daugiskaita su -(i)ai (Dūdai, Gauliai: Gául ia, Lapiai) yra atsiradusi analogijos keliu pagal produktyvesnių (i)o- 15 Kauniškių plote susitelkę ir daiktavardžių oksitoniniai variantai, žr. Petraitienė Z. Dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai lietuvių kalboje. Dipl. darbas. — VVU, 1981. 16 Suprantama, eliminavus kai kurioms tarmėms būdingus kirčio atitraukimo padarinius. 17 Detaliau analizuoti šią įdomią problemą neleidžia straipsnio apimtis. 190 kamienių avd daugiskaitą (Grinaveckienė E., 1960, 161). Kitokių nuomonių, rodos, nėra. Šitaip galvojant, visų pirma sunku paaiškinti, kodėl šiaip jau šakninio resp. priesaginio kirčio ā-, ē-kamieniai avd daugiskaitoje su kamienų pakaita linkę pereiti į galūninį kirčiavimą, kuris nėra produktyvesnis už baritoninį resp. priesaginį. 2.3.2. Atrodo, racionaliausia manyti, kad aptartieji du asmenvardžių daugiskaitos variantai yra turėję skirtingas reikšmes18. Tų variantų distribuciją šnektose dar galima aptikti (turimais duomenimis, vietomis apie Jurbarką ir kitur v. aukštaičių kauniškių pakraščiais, kur ne kur p. panevėžiškių tarmėje, p. aukštaičių vakariniame kampe)19. Asmenvardžių daugiskaita su kamienų (ir)/arba akcentuacinių paradigmų pakaita20 tokiu atveju reiškia šeimos, giminės vardą, padarytą iš asmenvardžio, — taigi turi kuopinę reikšmę, kurią paliudija, be kita ko, ir vartosena: v. aukštaičiai kauniškiai, kai kurios r. aukštaičių vilniškių šnektos (pastarosios tik fakultatyviai) avd daugiskaitą su -(i)ai vartoja su dauginiais skaitvardžiais21, pvz.: dvėji, treji … Dūdai, Gudeliai ‘dvi, trys… Dūdės, Gudėlio šeimos’. Antrasis daugiskaitos variantas, padarytas pagal vienaskaitos kamieną ir akcentuaciją, vartojamas atskiriems šeimos resp. giminės nariams pažymėti, pvz., broliai, pusbroliai… Dūdos, Dirsės. Pirmąją daugiskaitą, turinčią specifinę oksitoninę formą su (i)ai, neutralizuojančią kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opoziciją, ir specifinę semantiką (žymi nesk aidomą visumą), teiktų vadinti kuopine daugiskaita; antrąją — paprastąja. Įvairių kamienų asmenvardžiai du daugiskaitos variantus alėjo manifestuoti, pavyzdžiui, šitaip: 1) modelis su kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje: 18 Tokia prielaida atitinka J. Šmidto (1889) išplėtotą tezę apie dvi ide. daugiskaitos funkcijas; be to, žr. Kuryłowicz J., 1964, 204. 19 Už personalia informacija straipsnio autorius dėkingas filol. kandidatams J. Paulauskui, A. Vidugiriui, doc. A. Piročkinui, B. Savukynui ir kitiems. 20 Kamienų pakaita tada suponuoja ir akcentuacinių paradigmų pakaitą, jei avd yra baritoninio resp. priesaginio kirčio (žr. 1.2, 2.2). Daugiskaitų tik su kirčiavimo paradigmų priešprieša modelis (Šimkūnai : Šimkūnai) žinomas vietomis apie Jurbarką, bet ne visur. Ji tik kaip galėjusi būti suponuoja E. Grinaveckienė (1960, 162). 21 Šiuo atveju dauginiai ir kuopiniai skaitvardžiai tuo tesiskiria, kad kuopinė forma yra stiprusis (žymėtasis) opozicijos narys, paprastai reiškęs apytikrį skaičių (treji metai : trejetas metų). Į šį faktą autoriaus dėmesį atkreipė doc. V. Labutis. 22 Tokios (i)u kamieno avd formos nevartojamos net ir ten, kur avd daugiskaita padaroma pagal vienaskaitos kamieną ir kirčiavimą. Burbai L apiei Barkai Bùrba Lãpė Barkus Bùrbos Lãpės *Bárkūs 191 2) modelis su akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje: 2.3.3. Praktiškai visose lietuvių kalbos tarmėse avd dviejų daugiskaitos variantų distribucija buvo apibendrinta vieno resp. kito nario naudai²³. Vyraujantis yra daugiskaitos variantas su kamienų ir kirčiavimo paradigmų opozicijos neutralizacija, t. y. su -(i)ai24. Vyrauja ir šio modelio daugiskaitiniai oikonimai, padaryti iš ā, ē kamieno asmenvardžių (žr. 1.1.1 ir schemą). Tokių oikonimų pasitaiko ir ten (palei Latvijos sieną, š. panevėžiškių, kupiškėnų tarmėse, kur ne kur ir kitose r. aukštaičių vietose, neišskiriant nė vilniškių), kur, turimais duomenimis, nežinoma (i)ā, ē kamieno avd daugiskaita su -(i)ai (žr. schemą). Kadangi daugiskaitiniams antroponiminiams oikonimams būdinga kuopinė semantika (žr. 13 išnašą), jie vestini iš avd kuopinės daugiskaitos, kurios formas aukščiau minėtose tarmėse išstūmė paprastosios daugiskaitos paradigma²⁵. 2.4. Galima kelti hipotezę, kad paprastosios : kuopinės daugiskaitos opozicija, sussekama vietų varduose, buvo būdinga ir apeliatyvams. Šią hipotezę iš dalies paremtų tai, kad daugumas asmenvardžių (≈ ⅔), iš kurių padaryti daugiskaitiniai oikonimai, yra apeliatyvinės kilmės (žr. atitinkamas šio straipsnio vietas). Bet svarbiausia yra tai, kad dviejų daugiskaitų opozicijos reliktų dar galima aptikti ir pačiuose apeliatyvuose. Tie reliktai, kaip ir toponimijoje, yra dvejopi: 1. Paprastoji daugiskaita kontrastuoja kuopinę su linksniavimo ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija²⁶, pvz.: liepos, sg. liepa : liepai (4) ‘liepynas’ Št (V. Mažiulio inf.), plg. dar liepūkai ‘liepžiedžiai’ Dkš; pėdos, sg. pėda ‘apatinė kojos dalis, letena; kojos įminta žymė, duobutė’ Lp, Dp 178 : pėdai (3) ‘kieno nors kojų įspaustos žymės, pėdsakai’ Lp, Dp 183, 192, 210 (LKŽ IX 736); plaušos ‘kokio pluošto driekos, skaidulos’ S. Dauk : plaušai ‘apatinis pluoštinis karnos sluoksnis’ S. Dauk²⁷. 2. Kuopinė daugiskaita manifestuojama akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija, t. y. galūniniu kirčiu, palyginti su paprastosios daugiskaitos (resp. 23 Mišriąsias kai kurių šnektų (žr. 2.1.1) avd daugiskaitos paradigmas reikėtų laikyti minėtosios distribucijos nykimo padariniu (dviejų paradigmų kontaminacija). 24 Tik kuopinės daugiskaitos variantą bene visose lietuvių kalbos tarmėse apibendrino (i)u-kamieniai avd (žr. 2.1.1). 25 Kodėl vienur buvo išstumtas paprastosios, o kitur — kuopinės daugiskaitos modelis, priklausė nuo įvairių priežasčių, kurioms aptarti čia per maža vietos. 26 Pavyzdžių (iliustracijų) kiekis čia ir toliau gana ribojamas. 27 Plg. tokius S. Daukanto sakinius (LKŽ X 109): [žemaičiai] iš maukny palagus, punes <…> dirbo, apynių virkštėmis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo || Plaušai [abu kartus išretinta mano. — B. S.] tos viršutinės tošies apsiaut visą medį. Pastaba. LKŽ X 109 ne visai tiksliai apibūdinta žodžio plaušos, pateikto pirmajame sakinyje, reikšmė. Čia turimas galvoje ne pluoštinis karnos sluoksnis, o atskiros to sluoksnio skaidulos, „siūlai“. 192 vienaskaitos) baritoninė ar priešaginio kirčio paradigma, pvz.: úošviai (1), sg. úoš-vis : uošviai (4) ‘uošvis ir uošvė; jų namai = uošvija’; dial. tėvai (1), sg. tėvas (baritoninę paradigmą rodo lat. tēvs) : tėvai (4) ‘tėvas ir motina, родители’; váistai (1), sg. váistas ‘paprastai kokios nors vaistažolės’ : váistai (4) ‘лекарство’ Dkš (V. Labučio inf.); šimtai (2), šímtas (reiškia tikslų skaičių): šimtai (4) – reiškia apytikrį skaičių, ‘daug’ Glv, Nm; úoksai (1), sg. úoksas : okn Uoksāi (4); vartai (2) : okn Vartāi (4)²⁸; vókyčiai (1), sg. vóky tis : vokyčiai (3ª) ‘vokiečių tauta etc.’ Trk (A. Girdenio inf.); lietùviai (2), sg. lietùvis : lietuviai (4) ‘lietuvių tauta etc.’ Grv; siuvėjai (1), sg. siuvėjas : siuvėjai (4) ‘siuvėjų šeima’ Ldvn, Jrb (J. Kabelkos inf.; Grinaveckienė E., 1960, 162 t.)²⁹. 2.4.1. Kad čia postuluojama tezė būtų aiškesnė, palyginkime tokius sakinius: Šitos žolės geri vaistai ir Tėvui davė porciją vaistų Dkš; Du šimtai (rublių) ir Šimtai jų tenai skraido Glv (Morkūnas K., LKK XI 127); Par kiemą ėjo trys vókyčiai ir Par karą tie vokyčiai prid irbo daug žebyčių Trk; Užupėj gudės až lietùvių ištekėjė ir Keturioliktais metais <…> grūmėsi lenkai, lietuviai Grv (Kardelytė J., 1975, 101, 131); Fabrike dirba siuvėjai, kirpėjai … ir Čia gyvena mūsų kaimo siuvėjai… ‘siuvėjų šeima’ Ldvn. 2.4.2. Su aptartąja daiktavardžio kirčiavimo paradigmų distribucija greičiausiai susijęs ir panašus neveikiamosios rūšies dalyvių kirčio pasiskirstymas kai kuriose žemaičių šnektose, plg. pristatýta, ištaisýta [pristatìˑtą, ištaisìˑtą] – priešaginio kirčio mot. gim. vienaskaita : pristatytà, ištaisytà [pristatìˑtą, ištaisìˑtą] – galūninio kirčio vadinamoji bevardės giminės forma Lc, Lž, Ktk, Akm, Mžk, Vkš, Kal, Pln. Plg. tokius sakinius: Ta meisa būs kožną rytą pristatyta ir Viskas rytą būs pristatyta; Tau ta krāmė tuojau būs ištaisýta ir Man rodos, ka[d] jau v[ra] ištaisyta, pléntas ēita Pln³⁰. 2.5.1. Mintis, kad lietuvių kalboje (ir bent rytų baltuose) yra egzistavus kuopinė daugiskaita su -(i)ãi, nėra visiškai nauja. Panašią hipotezę, nors ir labai fragmentiškai, yra kėlęs jau J. Otrebmskis, aiškindamas o/a-kamienių daiktavardžių gretybių atsiradimo priežastis. Jis teigė, kad daugiskaitėjant rytų baltų kuopiniams daiktavardžiams [nomina collectiva su *-(i)ã] atsirado nauja (antrinė) daugiskaitos forma su -(i)ãĩ [≤ *-(i)ã], išlaikiusi tam tikrą laiką kuopinę reikšmę (Otrebski J., 1956, 3, 28). 28 Į kirčiavimo paradigmų svyravimus jau senokai atkreiptas dėmesys, pvz.: kálnai (1): kalnai (3), krántai (2) : krantai (4) etc. (Grinaveckienė E., 1960, 162; Ильич—Свитыч В. М., 1963, 22 t. t.; Kazlauskas J., 1968, 48; Kardelytė J., 1975, 46). Rodos, niekas nėra konstatavęs, kad galėtų skirtis tų gretiminių formų reikšmės. 29 Kad tų pačių priešagų vediniai neretai atskirose tarmėse būna ir priešaginio resp. šakninio ir galūninio (kilnojamo) kirčiavimo (šáutuvai), plačiau yra rašęs A. Girdenis (1972, 68 t. t.). Jis mano, kad „nemaža minėtų „šakninio“ ar „galūninio“ kirčiavimo pavyzdžių yra reli ktai, atitrūkę nuo kitų vedinių ne tik savo išraiška (kirčiavimu), bet ir turiniu“ [šis žodis išretintas mano. – B. S.], žr. Girdenis A., 1972, 69. Pokalbiuose su A. Girdeniu išsikristalizavo ir čia keliama tezė, kad galūniniai šiaip jau baritoninių daiktavardžių variantai (plg. vókiečiai : vokiečiai) gali būti buvusios kuopinės daugiskaitos reliktai. 30 Šį kirčiavimo faktą pastebėjo ir apie jį informavo doc. A. Girdenis. 13. 91 193 2.5.2. Ši J. Otrembskio hipotezė irgi nėra visiškai originali. Ji remiasi J. Šmidto nuomone, kad baltai turėjo kolektyvą (= neutrum pl.)31 su galūne -ai (< *-āi), kuri, susiliejus (sutapus) daiktavardžių vyriškajai ir bevardei (neutrum) giminei, buvusi apibendrinta o kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių vardininkui. Taigi įprastas siejimas liet. vilkai su sl. vьlci, gr. λύκοι etc., pasak J. Šmidto, esąs negalimas32 (Schmidt J., 1889, 231). Galūnę (formantą) liet. -ai (ežer-ai, ger-ai, t-ai) J. Šmidtas kildino iš *-āi (t. y. *-ā + i), pastarąją laikydamas indoeuropietiško senumo, vienu iš bevardės giminės daugiskaitos (= kolektyvo) vardininko variantų (šalia *-ā)33 (Schmidt J., 1889, 227–233). Kilmę -ai iš *ā + i J. Šmidtas argumentavo ir kirčiavimu34. Jis pastebėjo, kad daugelio o-kamienių liet. daiktavardžių vienaskaita turi baritoninį kirtį, o daugiskaita kirčiuojama galūnėje, pvz.: namas (plg. s. ind. dámas, gr. δόμος): namai, plg. rus. дома́ (Schmidt J., 1889, 41). Tokia kirčiavimo paradigmų distribucija, kaip žinoma, būdinga bevardės giminės vienaskaitai ir daugiskaitai (= kolektyvui). 2.5.3. Vieni kalbininkai pritarė J. Šmidto nuomonei dėl liet. -ai kilmės, kiti ne- pritarė35. Minėta hipotezė buvo sukritikuota specialiame E. Niemineno (1922) darbe. Pastaruoju metu, rodos, niekas netikėjo, kad baltai galėjo turėti kolektyvą (tikriau — kuopinę daugiskaitą, t. y. pluralizuotą kolektyvą) su -(i)ai (Stundžia B., 1978, 113, 8 išnaša). 2.5.4. Kad būtų aiškesnis J. Šmidto, J. Otrembskio ir čia keliamos koncepcijos ryšys, terminų vartojimais, reikia bent prabėgomis pasvarstyti daiktavardžių kuopinės daugiskaitos santykį su kolektyvu. Nėra abejonės, kad kuopinės daugiskaitos santykis su vienaskaita (resp. paprastąja daugiskaita) yra fleksinis, o derivacinis. Tai rodo specifinė (neutralizacinė) tos daugiskaitos forma [su -(i)ai] ir semantika (reiškia kuopą, t. y. nesk aidomą visumą). Vadinasi, turint galvoje tolesnę rekonstrukciją, kuopinė daugiskaita vestina iš derivacinės kolektyvo (collectivum, *ā/a-collectivum) kategorijos ir traktuotina kaip pluralizuotas kolektyvas, t. y. kaip pereinamasis kolektyvo gramatikalizacijos (collectivum > pluralis) etapas36. Santykinės chronologijos 31 J. Šmidtas — kūrėjas teorijos apie ide. neutrum pl. kaip seną kolektyvą (*ā-collectivum), kurį jis laikė derivacine mot. giminės vienaskaitos kategorija (Schmidt J., 1889, 6 et passim). A. Me-jė kolektyvą traktavo kaip bevardės giminės formą (Meje A., 1938, 30, 330 t.). Įdomią hipotezę paskelbė Chr. S. Stangas (1970, 16 t. t.), *ā-kolektyvui suteikęs nominalinės klasės kategorijos rangą. Dėl kolektyvo termino vartojimo žr. Valeckienė A., 1978. 32 Dar anksčiau už J. Šmidtą panašiai manė kitas mokslo apie ide. kolektyvą kūrėjas G. H. Malovas (Mahlow G. H., 1879, 81). 33 Dėl J. Šmidto hipotezės tuo tarpu pastebėsime, kad šio straipsnio autorius laikosi kiek kitokios nuomonės dėl liet. -ai kilmės, senumo ir ryšio su bevarde gimine. 34 Tai buvo vienas iš svarbesnių šios hipotezės argumentų, kuriuo operavo J. Šmidto šalininkas A. Me-jė ir kurio kritikai nemažą vietos skyrė J. Endzelynas (Endzelīns J., 1974, 291 t. t., 591 t. t.). 35 Plačiau ir bibliografiją žr. A. Valeckienės straipsnyje (1978, 69, 2 išnaša). Dėl liet. -ai kilmės žr. Mažiulis V., 1970, 170 t. t. 36 Kolektyvo (derivacinės kategorijos) gramatikalizacija, t. y. virtimas daugiskaita (fleksine kategorija), yra diachroninė universalia (Kurylowicz J., 1964, 5 et passim). Plačiau apie fleksines ir derivacines kategorijas bei jų ryšį žr. ten pat, p. 35–37. 194 klausimai, susiję su kolektyvo gramatikalizacija, kuopinės daugiskaitos galūnės (formanto) -(i)ai genezė — jau ne šio straipsnio uždavinys (be to, žr. 33 išnašą). 2.6. Vietoje išvadų. Asmenvardinių daugiskaitinių oikonimų, asmenvardžių daugiskaitos ir kai kurių reliktų apelatyvų sistemoje analizė rodo, kad lietuvių kalboje (ir bent rytų baltuose) kontrastavo du daiktavardžio (greičiausiai ir viso vardažodžio) daugiskaitos variantai: paprastoji ir kuopinė daugiskaita. Kuopinės daugiskaitos ypatumai rekonstruotini tokie: 1. Specifinė galūninio kirčio forma su -(i)ai (vard.) ir specifinė semantika (žymi neskaidomą visumą), pvz.: liepai ‘liepynas’ : liepa, Burbai ‘Burbos šeima’ : Būrba; uošviai ‘uošvis ir uošvė; jų namai = uošvija’ : úošvis, lietuviai ‘lietuvių tauta etc.’ : lietùvis, lietùviai (žymi skaičiuojamą žmonių grupę). 2. Kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija (i)o-kamienėje paradigmoje. Dėl to ši daugiskaitos paradigma opozicijoje su kitomis daugiskaitos paradigmomis laikytina silpnųjų (nežymėtųjų) nariu. 3. Ne fleksinis, o derivacinis santykis su vienaskaita (resp. paprastąja daugiskaita). Taigi kuopinė daugiskaita traktuotina kaip derivacinės kolektyvo (*āla-collectivum) kategorijos gramatikalizacijos tarpinis etapas. 2.6.1. Apibendrinant rekonstruotini tokie dviejų daugiskaitų opozicijos modeliai: 1) modelis su linksniavimo ir akcentuacinių paradigmų, giminių opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje, pvz.: 2) modelis su akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje, pvz.: 2.6.2. Jau vien iš šių vaizdumo dėlei pateiktų modelių matyti, kad dviejų daugiskaitos variantų koncepcija turi didelę aiškinamąją galią. Suponuojant deklinacijos modelį su kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje [(i)o kamienas], darosi suprantamesnis ne tik daiktavardžių daugiskaitos, bet ir vienaskaitos paradigmų mišimas; aiškėja galūninio kirčiavimo plitimas ir apskritai akcentuacinių paradigmų pakitimai (ypač tais atvejais, kai baltų galūninis kirtis prieštarauja senovės graikų ir indų šakniniam) arba atvirkščiai, plg. vilkai : gr. λύκοι, sg. λύκος; s. ind. vṛ́kas, sg. vṛ́kas arba dūmai, lat. dūmi : gr. θυμός, s. ind. dhūmās (daugiau pavyzdžių žr. Иллич—Свитич В. М., 1963, 13* 195 85 t.). Minėtas deklinacijos modelis leidžia naujai pažvelgti į tokias formas kaip šūnai, žvėriai, tai etc.; leidžia paaiškinti dalį o/ā- ir io/ē-kamieninių daiktavardžių gretybių. Bene pagrindinė priežastis joms atsirasti bus buvusi kamienų ir giminių opozicijos kuopinės daugiskaitos sistemoje neutralizacija, turėjusi skatinti neretą o resp. io kamieno įvedimą ir į vienaskaitą — ypač tuose žodžiuose, kurių kuopinė vartosena buvo dominuojanti. Ta o resp. io kamieno „invazija“ ne visur bus lietusi tuos pačius žodžius, vykusi nevienodai, todėl atskirose šnektose atsirado gretiminių o/ā resp. io/ē kamieno vienaskaitos formų. Tokių formų (žodžių) gali pasitaikyti ir toje pačioje šnektoje, bet jos paprastai turi skirtingą reikšmę arba viena iš jų funkcionuoja tik frazeologizmuose ir šiaip jau sustabarėjusiuose junginiuose, pvz.: liepa : liepas Trk [ši forma (žodis) vartojama tik palyginimuose, pvz., aukštas kaip liepas]. Minėtų gretimybių ypač turėjo pagausėti nykstant daugiskaitos su kamienų ir giminių opozicijos neutralizacija kuopinei reikšmei37. Jai „užsimiršus“, dviejų daugiskaitų opozicija pasidarė nebereikalinga ir išnyko vieno arba kito nario naudai (ilgiausiai ši opozicija išsilaikė periferinėse ir palyginti specializuotose mikrosistemose, pavyzdžiui, šeimų varduose, išvestuose iš avd, giminystės terminuose etc.). Tie ā- resp. ē-kamieniai žodžiai, kurių daugiskaitai buvo apibendrintas variantas su kamienų neutralizacija, vienaskaitoje perėjo į o resp. io kamieną, pvz., plaušai : plauša → plaušas. Išliko ā resp. ē kamieno žodžiai tada, jei jiems buvo apibendrintas paprastosios daugiskaitos variantas. Kaip matome, šitaip paaiškinamos ne visos, o tik tos o/ā- ir io/ē-kamienės gretybės, kurių ā- resp. ē-kamienė forma yra senesnė. Taigi dalis minėtų gretybių galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių (žr. Stundžia B., 1978, 112 t., 118)*. PAPILDOMI SUTRUMPINIMAI a.p. — akcentacinė paradigma avd — asmenvardis (antroponimas) dpv. — dabartinė (lietuvių) pavardė inf. — informacija okn — oikonimas p. — pietūs r. — rytai š. — šiaurė v. — vakarai 37 Panašiai o/ā-kamienės daiktavardžių gretybes aiškino ir J. Otrembskis. Jis teigė: kadangi antrinės daugiskaitos „-ai paradigmos“ galūnės (žr. 2.5.1) tam tikrą laiką buvusios segamos ne tik prie o, bet ir prie ā kamieno daiktavardžių, galėjusios egzistuoti tokios gretybės kaip laža : dgs. lažai. „Kur formų su -ai kuopinė reikšmė užsimiršo ir kur tos formos tapo tik o kamieno daiktavardžių daugiskaitos formomis, pagal šias padarytos ir atitinkamos vienaskaitos formos, būtent su -as (vard.). Taigi šalia moteriškosios giminės formų (vyža, laža, spūrga) atsirado vyriškosios — vyžas, lažas, spūrga[s]“ (Otręb ski J., 1956, 28). Iš to plauktų išvada, kad ā-kamienės formos yra senesnės už o-kamienes. Bet taip visais atvejais negali būti (žr. Stundžia B., 1978, 118). *Autorius dėkingas doc. V. Čekmanui, doc. A. Girdeniui, prof. V. Mažiuliui ir filol. kand. A. Vanagui, skaičiusiems šio straipsnio rankraštį ir gerinusiems jį vertingomis pastabomis. 196 LITERATŪRA Bystron J. Nazwiska polskie. – Lwów–Warszawa, 1936. Endzelīns J. Darbu izlase. – Rīga, 1974, t. 2. Girdenis A. Tirkšių tarmės morfologija. – V., 1962 (rankraštis). Girdenis A. Lietuvių kalbos vardažodžio priesagų kirčio susiformavimas. – Kn.: Baltistica. V. 1972, 1 priedas. Grinaveckienė E. Būdingesnieji giminės, skaičiaus ir linksnio vartojimo atvejai Mituvos upyno tarmėje. – Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1959, t. 2. Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės daiktavardis. – Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960, t. 3. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. – V., 1975. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. – V., 1968. Kuryłowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. – Heidelberg, 1964. Mahlow G. H. Die langen Vocale AEO in den europäischen Sprachen. – Berlin, 1879. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Deklinacija. – V., 1970. Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -āi des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen. – Helsinki, 1922. Otrębski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. – Kraków, 1934. Cz. 1. Gramatyka. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. – Warszawa, 1956, t. 3. Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. – Weimar, 1889. Stang Chr. S. Zum indoeuropäischen Kollektivum. – In: Stang Chr. S. Opuscula linguistica. Oslo, Bergen, Tromsö, 1970. Stundžia B. Dėl baltų ó-/ā-kamienių daiktavardžių gretybių. – Baltistica. V., 1978, t. 14(2). Valeckienė A. Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. – Kn.: Gramatinės kategorijos ir jų raida (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 18). V., 1978. Бырыла М. В. Беларуская антрапонімія. – Мінск, 1966, т. 1; 1969, т. 2. Ильич-Свитыч В. М. Именная акцентуация в балтийском и славянском. – М., 1963. Мейе А. Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков. – М.–Л., 1938. ПЛЮРАЛЬНЫЕ АНТРОПОЙКОНИМЫ И ИХ ЗНАЧЕНИЕ ДЛЯ РЕКОНСТРУКЦИИ СИСТЕМЫ СКЛОНЕНИЯ И АКЦЕНТУАЦИИ Резюме На основании анализа плюральных антропойконимов и некоторых реликтовых апеллятивных форм делается попытка обосновать возможность существования в восточнобалтийских языках противопоставления двух вариантов множественного числа: простого и собирательного. Реконструируются следующие особенности собирательного множественного числа: 1. Специфическая окситонная (4 а. п.) форма на -(i)ai в им. п. и специфическая семантика (значение неразложимого целого), напр.: liepai ‘липняк’: liepa ‘липа’, Burbai ‘семья Бурбы’: Burba ‘Бурба (антропоним); tėvai ‘родители’: tėvas, tėvai ‘отцы’. 2. Нейтрализация в парадигме (i)o-основы: а) оппозиции основ, рода и акцентуационных парадигм, напр.: liepai: liepa, мн. ч. liepos; sūnai ‘сыновья’: sūnūs, мн. ч. sūnūs ‘сыны’; б) оппозиции акцентуационных парадигм: tėvai (4): tėvas (1), lietuviai (4): lietuvis (2) и т. д. 3. Не флективное, а деривационное отношение к единственному (resp. простому множественному) числу; при этом собирательное множественное число относится к типу плюрализованного коллектива, т. е. представляет собой промежуточный этап грамматикализации деривационной категории коллектива (*āja-collectivum). 197 Существование модели деклинации с нейтрализацией оппозиций основ, рода и акцентуационных парадигм в системе собирательного множественного числа делает более понятным процесс смешения парадигм существительного не только во множественном, но и в единственном числе; проясняется также распространение окситонной акцентуации и вообще изменения в акцентуационных парадигмах (особенно в тех случаях, когда „конечное“ ударение балтийских языков противоречит „корневому“ ударению древнегреческого и индийского языков или наоборот, ср. vilkai: др.-гр. lýkoi, др.-инд. vṛkás или dā́tai, латыш. dāti: др.-гр. ὀψός, др.-инд. dhūmās). Эта модель позволяет заново взглянуть на такие формы как debesiai ‘облака’, žvėriai ‘звери’, tai ‘это’ и подобные, и дает ключ к объяснению части дублетных форм (слов) с о/ā- и i̯o/e̯-основами, напр.: plaušas || plaušà, dalgis || dalgė.