Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) M. LENKEVIČIŪTĖ-NORKAITIENĖ NOMINA REGIONALIA LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE Vietovardiniais gyventojų pavadinimais (nomina regionalia) vadiname žmones pagal jų kilimo arba gyvenamąją vietą. Norint nustatyti ryškesnius minėtų pavadinimų darybos ir vartosenos polinkius lietuvių kalbos tarmėse, buvo surinkta medžiaga iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau – LKŽ), taip pat jo ir „Lietuvių kalbos atlaso“ (toliau – LKA) kartotekų bei V. Vitkausko „Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodyno“¹. Iš viso surinkta per tūkstantį pavyzdžių, iš kurių aiškėja, kad Lietuvos tarmėse gyventojams pagal kilmės ar gyvenamąją vietą vadinti vartojami du būdai: nusakomasis ir darybinis. Nusakomieji pavadinimai Nusakomieji pavadinimai esti nevienažodžiai, bet junginiai. Jie būna dviejų rūšių: a) kelių daiktavardžių, kurių vienas yra vietovardžio kilmininkas (norint tiksliai nusakyti asmens gimimo ar gyvenamąją vietą). Pvz.: Aš pati esu Švėkšnos gimimo LKŽ III 308 (Šv)². Ji Nemunaičio parapijos gimimo Alv. Pavardė pritinka, bet mudu nė gentumo nė gentys – aš Martinkus Želvių, o jis Martinkus Lazdininkų LKŽ III 239 (Dr). Mane žmonys laiko par Kalnėnų (kaimas) Urbutį LKK IX 163 (Jrb)³. Iš kur tu emėis, – Alytaus žmogus?! Vrn. Vyšnios tokios geros – Kuršėnų bobos nagų nagais išgrobstė LKŽ VIII 500 (Krš). b) junginiai su prielinksniais. Pvz.: Ar iš tolo esi kilimo? – Kilimo aš iš Švėkšnos LKŽ V 778 (J. Jabl). Jis paina iš Kybartų LKŽ II 1093 (Vlkv). Ji iš Žvirgždėnų paeina, o gyvena Varėnoj Pv. Mano motyna buvo ejusį iš Palangos LKŽ II 1074 (Plng). Jis išėjo iš Rakų Nč. Man sapnuojas (atrodo), kad tos mergaitės iš Alizavos Slm. Murod, tu iš Šilalės esi LKŽ VIII 430 (Grd). Rašėmės Kukliais (pavardė) iš Kaziulių (kaimas) LKŽ XI 216 (Dv). Kritvirpiai jūs iš Tintalų sodos! LKŽ VI 641 (Dr). Iš Kauno žmogus Rs. Jis iš Agurkiškės VŠR. Žmogus iš Rūdiškių Trak. Jie yra iš anapus Girdžių LKK IX 155 (Jrb). 1 Vitkauskas V. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. – V., 1976. 2 Sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 3 Sakiniai su tokia santrumpa imti iš straipsnio: Grinaveckienė E. Pietinės šiaurės vakarų aukštaičių tarmės prielinksnių reikšmės ir vartojimas. – Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1967, t. 9, p. 151–170. 137 Nuo Sintautų jo kilimas LKŽ V 778 (Plv). Ji paeina nuo Pašakių LKŽ II 1093 (Pc). Anas nuo Utenos (iš Utenos apylinkių) LKŽ VIII 902 (Ktk). Tas žmogus esąs nuo Pasvalio LKŽ VIII 902 (Dj). Žmogus nok Dieveniškių Šlčn. Toj motera tę kur nok Varėnos Pv. Palei kalbos tik spėju, kad nuo Daugėliškio LKŽ IX 247 (Švnč). Pagudiška turėjom mokytoją — ar nu Šiaulių, ar nu Tauragės LKŽ IX 100 (Šts). Ji yra nuo anapus Šiaulių LKK IX 157 (Jrb). Jie yra nuo šiapus Šimkaičių LKK IX 157 (Jrb). Sakiniuose su prielinksniu iš (arba su samplaikiniu iš anapus) asmens gimimo (gyvenamoji) vieta pasakoma tiksliai. Šie sakiniai yra sinonimiški pirmojo (a) pogrupio sakiniams. Žymint apytikrę gyvenamąją vietą, t.y. ne konkrečią gyvenvietę, o platesnę apylinkę, verčiamasi konstrukcijomis su prielinksniu nuo (arba analogiškomis konstrukcijomis su samplaikiniais prielinks niais nuo anapus, nuo šiapus). Šnekamojoje kalboje asmens gyvenamoji vieta visoje Lietuvoje paprastai nurodoma nusakomuojų būdu. Tai rodytų, kad šis būdas yra senas. Senuosiuose dokumentuose, metrikų aktuose irgi buvo taip rašoma, pažymint registruojamojo asmens gimimo ar gyvenamąją vietą, pvz.: Mikolajūnas iš Norbutų kaimo (1742 m.), Jaraitis iš Puodžiūnų kaimo (1702 m.) ir pan.4 Be to, esama vietovardžių, iš kurių darybiniu būdu (dažniausiai, kaip toliau matysime, dėl fonetinių priežasčių) sunku pasidaryti gyventojų pavadinimų, taigi tuo atveju taip pat gelbsti nusakomasis būdas. Kai kuriose Lietuvos vietose jis yra netgi vienintelis. Pavyzdžiui, Kėdainių raj. Krakių, Panevėžio raj. Upytės apylinkėse, apie Kaišiadoris, Trakus, Vilniaus krašte tenyksčiu sakoma, kad žmogus esąs iš Panevėžio, nu Krekenavos, iš Kalvių, iš Rūdiškių, iš Nemenčinės. Kitur minėtieji junginiai vartojami pagrečiu su darybiniu būdu pasidarytais vienažodžiais, priesaginiais ar galūnių vediniais, pvz.: Miežiškiuos (Panevėžio raj.) pasako ir panevėžietis, ir žmogus iš Panevėžio; Varėnos raj. Valkininkų, Marcinkonių apylinkėse sakoma ir iš (nuo) Marcinkonių, iš (nuo) Varėnos, ir marcinkoniškis, varėniškis, varėnis. Panašiai elgiamasi Šakių, Kapsuko, Vilkaviškio, Alytaus, Vilniaus, Šalčininkų, Molėtų rajonuose. Darybiniai pavadinimai Darybiniu būdu daromi vienažodžiai pavadinimai: a) daiktavardiniai ar būdvardiniai priesagų vediniai, pvz.: salantiškis, -ė, pušėnas, pakruojietis, -ė, veliuonýtis, -ė, žagarininkas, -ė, tverėčinis, -ė ir kt.; b) daiktavardiniai galūnės -is vediniai, pvz.: ariogalis, -ė, šeduvis, -ė, širvintis, -ė. Priesaginių pavadinimų – dauguma, galūnės -is vedinių pasitaiko rečiau. Šiam reikalui turima daug įvairių priesagų, pvz.: -iškis, -ė; -ietis, -ė; -ėnas; -inis, -ė; -(in)inkas (-ykas), -ė; -ytis, -ė; -(i)ukas, -ė; -(i)utis, -ė; -(i)okas, -ė; -onas, -ė ir kt. Ne visos jos vartojamos vienodai plačiai ir dažnai (paplitimas ir vartojimas aiškiau matyti iš žemėlapio*). Pagal darybinį potencialumą jas ir aptarsime. 4 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. – V., 1977, p. 35. * Skaičiai žemėlapyje dialektologinius punktus žymi taip, kaip „Lietuvių kalbos atlase“. 138 Visoje Lietuvoje (gal tik išskyrus šiaurės panevėžiškius ir su jais besiribojantį šiauliškių plotą) vartojama sena priesaga -iškis, -ė, kuri žemaičiams yra veik vienintelė šios rūšies žodžių darybos priemonė. Pvz.: Kretingiškiai ratus dirb dideliais ilgais rungais LKŽ VI 555 (Slnt). Ans yr, rodos, iš mosėdiškių LKŽ VIII 354 (Slnt). Adomas yr sediškis, iš Kirklių Slnt. Kuršėniškiai storiau kalba, papilėniškiai ploniau LKŽ VI 972 (Pp). Aš jau esu gryna laukuvieškė – čia gimusį, užaugusi ir visą amžių praleidusi LKŽ VIII 189 (Lkv). Rietaviškiai šneka ulba kaip tetervinai LKŽ XI 582 (Lkv). Blinda buvo luokiškis, Luokė ano tėvynė LKŽ VII 691 (Užv). Ans yr iš čia pat, mažeiškiškis LKŽ VII 967 (Mžk). Aš esu iš amžių palangiškis LKŽ IV 157 (Plng). Tas pirmasis anos vyras buvo palangiškis LKŽ IX 238 (Ms). Dygimo buvo plateliškis LKŽ II 525 (Šts). Plungiškiai ir keit (keičia) jau (kitai kalba) LKŽ X 350 (Krtn). Gargždiškiai kiteip laukus dirb LKŽ II 570 (Krtn). Mas, raudėniškiai, panašiai su telšiškiais šnekam LKŽ XI 249 (Rdn). Gruzdžių – laukiniečiai, šakyniškiai – miškinaičiai LKŽ VII 181 (Škn). Tas anos vyras buvo salantiškis Grg. Po rusniškus ieškojo ungurių LKŽ XI 1020 (Rsn). Priekuliškiai gražiai kalba LKŽ X 651 (Plik). Palangiškiai užsikirto, kad nepasiduos Tiškevičiui LKŽ V 866 (Dr). Kelmiškės nemoka ačiūotės LKŽ I 17 (Ll). Šilutiškiai, priekuliškiai vis pakreip žodi LKŽ VI 501 (Sg). Mes su priekuliškiais nesusisiekiam (nesueiname, nesusitinkame) Pgg. To daine teip pat plateliškiai, plungiskiiai, alsėdiškiai liuob būrius[e] dainiuos laukius[e] i talkos[e] Plt. Kitieje plateliškiai ir apie Šateikus kodalius liuob vadinti raagtinėms LKŽ X 80 (Plt). Te[n] pas jum cibulių kraštas: šakyniškiai jau no senovės cibulninkai LKŽ II 20 (Žg). Anais metais er vilkiškių dainas, žodžius surašinėjo LKŽ II 1152 (Erž). Veliuoniškiai laivuoja (kalba žemaičiuodami) LKŽ VII 75 (Ilg). Darželį papartiškiai davė LKŽ IX 350 (Ppr). Panemuniškiai jau rugius kerta LKŽ IX 333 (PnmA). Ramygalškės išėjo [į marčias kitur] LKŽ XI 124 (Rm). Kirdeikiškiai žadėjo kitą sekmadienį kermošiun su muzika atvažiuot LKŽ V 833 (Trgn). Labanoriškiai tai iš grybų ir uogų pragyvena LKŽ VII 3 (Trgn). Taip greit neišleisna, apkep sma duona, ir būsit salakiškė Slk. Antazaviškis dustiškę paėmė LKŽ I 158 (Ds). Duset iškiui tik pašokt, pamiegot, o kamaiškiui pančiai vyt LKŽ II 918 (Dkk). Arklių lenktynės[e] gražiai važiuo obeliškiai LKŽ VIII 987 (Ob). Jis iš Priemų kilęs, priemiškis LKŽ X 664 (Pln). Privažiavo pilni Prienai biršt oniškių LKŽ I 846 (Prn). Daugelis perlojiškių tik iš grybų gyveno LKŽ IX 839 (Alv). Iš šių ežerų dubičiškiai prisigaudo daug žuvų LKŽ II 781 (Dbč). Daug iškių žemė kalnuota LKŽ II 322 (Alv). Miežioniškis, -ė, skaivoniškis, -ė, skraičioniškis, -ė LKK IX 193 (Dv)5. Dainaviškis, -ė, krėliškis, -ė, kurpešiškis, -ė, narbutoniškis, -ė, narčioniškis, -ė, naugardiškis, -ė, pagiriškis, -ė, vilniškis, -ė, zasečiškis, -ė, zieteliškis, -ė LKK XI (Zt)6. 5 Pavyzdžiai iš straipsnio: Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė. – Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 9, p. 193. 6 Pavyzdžiai iš straipsnio: Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. – Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1969, t. 11, p. 157. 139 Panevėžiškių (ypač šiaurinių) ir dalies šiauliškių asmens gyvenamoji vieta mėgstama nusakyti (žmogus nuo Smilgių, iš Upytės ir pan.), bet retkarčiais pasidaroma ir vedinių su priesaga -ietis, -ė. Pvz.: Šiandien šilely labai daug panevėžiečių uogauja LKŽ IX 334 (Krs). Panevėžiečiai, tai jie, mat, kitoniškai šneka, kaip mes LKŽ IX 334 (Mžš). Apskėvilys tave kairiečiai (Kairių sodžiaus bernai), į pareini su burbulu Sml. Baisogalietis į kitus nežiūri LKŽ I 69 (Bsg). Radviliškiečiai atvažavo Šln. Pažymėtina, kad ši priesaga tiek šiose, tiek kitose Lietuvos vietose nėra vienintelė: sinonimiškai vartojami ir kiti vediniai ar junginiai. Plg.: Jo boba biržietė LKŽ I 850 (Ds), tačiau yra ir biržiškis (Skp), biržėnas (Vb). Da kelios leliūniečių mergos — ir visi svečiai LKŽ VII 319 (Dbk), bet pasako ir Leliūnų žmonės (Ut). Lyduokietė aš LKŽ VII 410 (Kkl) – ir iš (nuo) Lyduokių (Ldk). Mano senelis pandėlietis LKŽ IX 33 (Krp) – ir iš Pandėlio (Rk). Paėmė pačią iš panemuniečių LKŽ IX 333 (Kp) – ir iš Panemunio (Rk). Tiesa, kartais tarp priesagų -iškis, -ė ir -ietis, -ė vedinių esama reikšmės skirtumo. Pavyzdžiui, žemaičiai apie Šilutę, Tauragę Klaipėdos miesto gyventojus vadina klaipėdiškiais, o viso Klaipėdos krašto gyventojus — klaipėdiečiais. Kairių apylinkėse (Šiaulių raj.) kokio nors kaimo gyventojui pavadinti vartojama priesaga -iškis, -ė, kuri praverčia ir tada, kai kalbama apie laikiną atvykėlį. Apylinkės gyventojus čionykščiai vadina priesagos -ietis, -ė vediniais. Taip yra ir Šalčininkų rajone. Daug kur su priesaga -ietis, -ė linkstama darytis vedinių didesnių miestų gyventojams pavadinti (vilnietis, kaunietis, panevėžietis, šiaulietis). Suvalkiečiai, vartodami ir kitokias priesagas, žmonesnių vietų gyventojus vadina priesagos -ietis, -ė vediniais, pvz.: kaunietis, šakietis (Alk, Kdl), o priesaga -iškis, -ė jiems reikalinga tuo atveju, kai kalba apie mažesnių gyvenviečių žmones arba kai nori pasakyti vietą, iš kur parvyko laikinai ten buvęs, bet ne ten gyvenęs asmuo, pvz.: Šakiškiai parvažiavo (tie, kurie buvo Šakiuose) Nm. Kuršėnuose, nusakydami parvykėlio būtą vietą, taip pat vartoja priesagą -iškis, -ė, pvz.: Ar jau miegti rygiškiai? LKŽ XI 594 (Krš). Ši priesaga čia tinka ir tada, kai kalba apie laikinai išvykusį žmogų: Rygiškiai dar neparvažiavo LKŽ XI 594 (Krš). Varėnos raj., kai kalbama apie ne vietinius, o kitur gyvenančius arba sutiktus ne jų gyvenamojoje vietoje žmones, tai vartojama priesaga -iškis, -ė (Kauniškiai atvažiavo. Genionyse susitikau valkiniškį). Kitais kartais verčiamasi nusakomaisiais pavadinimais, o priesaga -ietis, -ė reta ir vartojama veik jaunesniosios kartos. Kaip matome, priesaga -ietis, -ė tarmėse tėra antrinė. Jos vediniais iš pradžių, regis, buvo imta vadinti kaimyniniai, gretimų apylinkių gyventojai, žmonės iš didesnių gyvenviečių. Šnekamojoje kalboje ir dabar -ietis, -ė vedinių daugiausia tarmių paribiuos. Literatūrinėje kalboje vediniai, žymintys asmenis pagal jų gyvenamųjų ar gyventų vietų vardus, imami daryti beveik tik su priesaga -ietis, -ė⁷. Šiems 7 Plg. Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1965, t. 1, p. 411 (toliau — LKG). 140 vediniams pavyksta įsigalėti turbūt ir dėl to, kad dėl fonetinių priežasčių su priesa-ga -iškis, -ė ne visada galima pasidaryti gyventojų pavadinimų. Netgi žemaičiai, be-siverčią beveik tik -iškis, -ė vediniais, turi tryškiečius (: Tryškiai). Beje, jų pasakoma ir Tryškių žmogus (Rdn). Tauragės raj. Kunigiškių apylinkės gyventojai vadinami kunigiškiečiais (Trg). Kupiškio, Anykščių krašto, Rokiškio apylinkių gyventojai ir jų artimiausieji kaimynai nomina regionalia dažnai darosi su priesaga -ėnas, pvz.: Kad jis anykštėnas, pažįnu iš kalbos LKŽ I 141 (An). Duokiškėnų žemės geros LKŽ II 867 (Dbk). Kupiškėnai kupiškėnais palieka LKŽ VI 927 (Kp). Biržėnai juokias iš kupreliškėnų: čia korva, čia kumala, čia duonos plutala LKŽ VI 930 (Kpr). Vabalnykėnai savatinai kalba Brž. Rokiškėnai neskūpūs LKŽ XI 816 (Ob). Šios priesagos vediniai minėtose vietose kartais žymi ne kurios nors konkrečios gyvenvietės, o tų apylinkių gyventoją, tarmės atstovą, pvz.: salamiestėnas, kupiškėnas, vabalninkėnas, kupreliškėnas (Slm), juodupėnas, rokiškėnas, anykštėnas (On). Norėdami pasakyti, kad gyventojas yra iš paties miestelio, tenyksčiai žmonės sako: salamiestietis, alizavietis, antašavietis, papilietis, rokiškietis, juodupietis (Slm) arba obeliškis, kamajiškis (Rk), čedasėškis (On), biržiškis (Skp). Palyginkime: Tilžės ir Ragainės apylinkių gyventojai vadinta tilžėnais (Šlu) ir ragainėnais (Ra-gainėnai į tur savo tarmę LKŽ XI 14 (Pgg), o tų miestų gyventojai — tilžiškiais ir ragainiškiais (Šlu). Priesagos -ėnas vedinių, kaip matome iš žemėlapio, pasitaiko ir kitose Lietuvos vietose. Širvintiškių plote — kiauklėnai, šešuolėnai Šš, čiobiškėnai Čb; uteniškiuose — užpalenai Sdk, kuktiškėnai (Tas žmogus gal kuktiškėnas? LKŽ VI 809 (Ut); Ignalinos krašte — daugeliškėnai (Jau nėra niekur tokių giesmininkų kaip daugeliškėnai LKŽ II 313 (Dglš), tverečėnai (Tverečėnai adutiškiečius vadina skersagudžiais (Ad); vakarų žemaičių plote — plikėnai Grg, grabupėnai Grdm; Klaipėdos krašte Viešvilės gyventojai — viešvilėnai Jrb (yra ir viešviliškiai); pietų aukštaičiuose — žašlėnai Ppr, vieviškėnai Vvs (yra ir žašliskiai Žsl, vieviškiai Trak), ratnyčėnai (Ši-ta žemė ratnyčėnų LKŽ XI 244 (Drsk). Pavyzdžių su priesagos -ėnas moteriška forma nepasitaikė nei girdėti, nei rasti tiek „Lietuvių kalbos žodyno“ spausdintuose tomuose, tiek jo ir LKA kartotekoje, nors gyvojoje kalboje gal kur nors ji ir vartojama. Tad ar negali moteriškosios giminės formos nebuvimas rodyti, kad pradžioje vediniais su priesaga -ėnas buvo vadinami visi to krašto gyventojai daugiskaitine forma (apie tai dar kalbėsime ir toliau)? Tai patvirtintų ir dvigubų priesagų vartojimas, pvz.: Kuktiškėniškėniams naravu: turi geležinkelį, kur nori, gali nuvažiuot LKŽ VI 809 (Trgn). Papilėniškiai dideliai mėgst dainas LKŽ IX 362 (Pp). Skapiškėniškai kalba Skp. Kitaip tariant, priesaga -ėn- čia rodo, kad kalbama apie to krašto žmogų, o -išk- patikslina, nurodo konkrečią vietovę. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, priesagų -iškis, -ė, -ietis, -ė ir -ėnas vedinių vartojimas tose pačiose vietovėse paaiškinamas skirtinga jų semantine funkcija. Tiesa, kai kur semantinis skirtumas nėra ryškus arba jo visai nėra. Pavyzdžiui, Tverečiaus šnektoje, pasak J. Otrembskio, tą pačią funkciją kaip priesaga -iškis, -ė turi taip pat priesaga -inis, -ė. Priesaga -iškis, -ė pakeičiama -inis, -ė tais atve- 141 jais, kai vietovardis pats turi priesagą -iškis, -ė. Įdomu tai, kad kai kurių vietovardžių priesaga -iškis, -ė išlieka ir vediniuose, o iš kitų vietovardžių vedinių su -inis, -ė nedaroma, pvz.: Karališkiai – karališkiniai, bet Latakiškė – latakiniai8. Priesagos -inis, -ė vartojimo sritis nėra tokia plati kaip, pavyzdžiui, -iškis, -ė. Jos vedinių dažniausiai daromasi vilniškių ir kauniškių tarmės plotuose ir labai retai kitur. Šie vediniai žymi ten gyvenantį arba iš (nuo) ten kilusį, atvykusį (parvykusį) žmogų. Pažymėtina, kad asmenvardžių raidos istorija rodo, jog -inis, -ė priesagos kai kurie asmenvardžiai taip pat žymėjo asmens kilmės vietą (pvz., Suder-vinis – iš Sudervės) arba priklausymą (pvz., Geldinis – Geldai, Geldos šeimai, Geldos sūnus)9. Priesagos -inis, -ė vediniai dažniau vartojami būdvardžiaiškai, o ne daiktavardiškai. Pvz.: Bo (buvo) atėjęs ir alksnėninis mokytojas LKŽ I 104 (Gs). Dūkštiniai berniukai atleidžia ir lakštą (laišką) LKŽ II 811 (Dglš). Mačiau vieną dūkštinę ir vieną salakinę mergaitę LKŽ II 811 (Slk). Salakinis žydas Dglš. Klaipėdinis daktaras LKŽ V 948 (Pln). Tauraginis kunigas Trg. Šis slavikinis daktaras ma sakė Slv. Pilviškiniai daktarai neapsima gydyt, siunčia į Vilkaviškį LKŽ IX 1029 (Plv). Mano sūnus, žinot, kauninis KzR. Veiverinis daktaras Kps. Sasnavinis kunigas KzR. Vilkaviškinis klebonas buvo Lkš. Pupiškinis Zinkevičius Šlčn. Samavinės bobos Zr. Mes buvom svėdasiniai žmonės, filija Svėdasų, prieš Pirmąjį karą atsiskyrėm Adm. Ryginė Petronienė (iš Rygos parvažiavusi) LKŽ XI 594 (Kp). Mes dūkštinės LKŽ II 811 (Dkšt). Mus užpuolė sasnaviniai Ss. Erzvėtinis buvo OG 176. Per ją buvo pašilinis OG 176. Ropidinė (Ropidų kaimo gyventoja) Krs. Čia ir varėniškiai, ir marcinkoniškiai buvo, ir eišiškinius mačiau Dg. Būdvardžiaiškai pavartojami ir kitų priesagų vediniai. Pvz.: Kitam mieste pamatęs dustiškį žmogų, tuoj pažinsi, kad tai dustiškis LKŽ II 924 (Ds). Naumiestiškis [daktaras] važiuo į Švėkšną LKŽ VIII 592 (Vn). Važinėja vyrai pabėržiškiai LKŽ IX 15 (Pb). Visos raudėniškės bobos pažįstamos LKŽ XI 249 (Krš). Da vienas alantiškis žmogus buvo su tokiuo pat reikalu LKŽ I 91 (Dbk). Pabradiškės moteres gerai moka daryt (dažyti) JnšM. Varėniškė Ievutė nei skambina, nei atrašo Pv. Buvo atvažiavęs panevėžietis gydytojas LKŽ IX 334 (Krs). Siesikietė daktarė gydė Ssk. Adutiškenai žmonės LKŽ I 22 (Ad). Esama keleto retesnės darybos vedinių. Su priesaga -(in)inkas (-nykas), -ė jų kiek dažniau pasitaiko žemaičiuose, kitur – retai, pvz.: tarbučininkai Žg; vegerininkas, žagarininkas, kivylininkas Vgr; palukninkas Skd; karkl ininkas Krg; nidininkai, pervalkininkai, pretilininkai Nd; ventininkai Prk; alkininkai Grdm; rygininkė Klk; skardininkai Jrb; moletnykai Dbg; Mums, ragaininkams, ji dovano- 8 Otrębski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. Gramatyka. – Kraków, 1934, t. 1, p. 170–172 (toliau – OG). 9 Zinkevičius Z. Min. veik., p. 241. 142 jo gražia vilpstvne LKŽ XII 4 (Rdž). Tie gaspadoriai, kurie gyvena prie Šilelio, šaukias šilelnykais Brž. Iš pietvakarių Latvijos (Kuršo) atsikraustę Kuršių Nerijos žvejai tenyksčių vadinami kuršininkais, kopininkais (Dov). A. Jonaitytė, tyrinėjusi latvių kalbos poveikį palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai, pažymi, kad „dėl latvių kalbos poveikio šių šnektų10 priesaga -(i)ninks ~ -inin-kas kartais įgauna lietuvių kalbos priesagų -iškis, -ietis reikšmę, pvz.: dūobelniks „Duobelės gyventojas“ (mãs būvom mvaž’āve pas tuos dūobelnikus Žg), ėlininks „Elėjos gyventojas“ (čė gi-vėna lātvei ēlininkai Kyb), tarbū:čninks „Tarbūčių k. gyventojas“ (āna vis po-vārdu šauk tie tarbū:čņkpai Dilb), vegėr:ninks „Vegeres apylinkės gyventojas“ (vegė:rnin kai dā daugau latv’ūoj ir už mum Škn); rī:ginōks „Rygos gyventojas“ (lā:uk’am, ga’l, sā:kom, mūsu rī:gininkai ši mēnesi parvaž’uos ant āplamkū Škn). Plg. lat. dobelnieks „duobeliškis“, rīdzinieks „rygiškis“, liepājnieks „liepojiškis“. Mat. lat. priesaga -(i)nieks šių šnektų atstovams yra savos priesagos -(i)ninks atitikmuo, plg. skolinius: dār-žininks, lat. dārznieks; māšiniks „motoristas“, lat. mašīnieks ir kt.“11 Semantiniu atžvilgiu kalbamosios priesagos vediniai nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, Kuršėnuose rygininkais vadinami tie, kurie nuolatos važinėja į Rygą (LKŽ XI 594). Kitur taip vadina į Rygą išvažiavusius vietinius žmones, pvz.: Ale ka mūsų r ygininkai šį kartą ilgai neparvažiuoja LKŽ XI 594 (Skn). Su priesaga -ytis pasitaikė vos keli vediniai, pvz.: veliuonytis Jrb, zarasytis (Nuvažiavo milicija zarasyčia Zr), šiaulytis Rdn, Lk, Akm, Trk. Upynoj štaulytis reiškia ir apskritai aukštaičių tarme kalbantį žmogų. Apie Šilutę sudaroma vedinių su priesaga -ujis, pvz.: lankininkujis (: Lankininkai), lažynujis (: Lazdūnėnai), skardupėnujis (: Skardupiai) Šlu, paplynujis (: Paplyniai) NmŠ. Esama keleto itin retos darybos vedinių. Su priesaga -(i)ukas, -ė kazlinukė (: Kazlų Rūda) Kps, pasodėliukai (: Pasodėlė) Krkn; su priesaga -(i)utis: kauniutis (: Kaunas) Ut. Vedinų su kitomis (taip pat ir slaviškomis) priesagomis retsykiais pasitaiko vietovėse, kur mišresnė gyventojų tautinė sudėtis. Pvz.: -onas, -ė, -(i)onis, -ė: rygionis, -ė Brž, Ps, Grž: Per karę iš Rygos buvo pradėję eiti rygionės LKŽ XI 594 (Lnkv); biržionis, -ė: Galgi žmogus suprasi, ką biržio-nys (biržėnai) čekčioja LKŽ II 62 (Trgn); vilnionis, -ė Mlt; salakonas, -ė: Abu tikri salakonai, tik Antanas išvažiavęs buvo Slk. Salakonas ir ardamas šoka, be jam ir pilvas groja Ds. Salakonai skirtingai kalba Alv. Salakonės ir šoka, ir audžia Ds; narčionis, -ė Zt. Pastarąjį pavyzdį A. Vidugiris lygina su panašios reikšmės ir darybos senu skoliniu miesčionis ir pažymi, kad Zietelos apylinkėse Narčių kaimo gyventojui pavadinti dažniau vartojamas vedinys narčioniškis negu narčionis12. 10 Tai Joniškio raj. Skaistgirio ir Žagarės apylinkių, Šiaulių raj. Gruzdžių, Šakynos ir Šiupylių apylinkių ir Akmenės raj. Kruopių apylinkių šnektos. 11 Jonaitytė A. Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 9, p. 174—175. 12 Žr. Vidugiris A. Min. str., p. 157. 143 -(i)okas, -ė. „Šios priesagos asmenų pavadinimai, padaryti iš tų asmenų gyvenamųjų vietų tikrinių vardų ir kai kur turintys šalutinį menkinimo reikšmės atspalvį (šalia kilmės — priklausymo reikšmės), vartojami beveik vien tiktai pietinėse aukštaičių šnektose (Alytus, Kaišiadorys, Kapsukas, Veisiejai), pvz.: Kaišiadoriokas, -ė, kauniokas, -ė, lazdijokas, -ė, palomeniokas, -ė, prieniokas, -ė, seir(i)okas, -ė, veisiejokas, -ė¹³. Retkarčiais pasitaiko ir su kitokiom (ypač slaviškom) priesagom sudarytų vedinių, pvz.: raguvekas, traupekas Tršk, vilenskas Zr, švenčėnskas Ck, ignalińskas Ign, adutinskas Ad, smėliniskis Zr, paringuckas Ign, druskin(e)ckas Lzd, butrimancas Šlčn ir kt. Galūnės -is vedinių yra nedaug. Jų dažniau pasitaiko Pakruojo, Radviliškio, Panevėžio, Ukmergės rajonų šnektose. Pvz.: Linkuva : linkuvis, -ė Sdb. Mes, žemiečiai (Žeimelio gyventojai) teip šnekam, linkuviai kiteip, pašvitiniečiai vėl kiteip LKŽ VII 551 (Žml). Linkuvės labai gražius milus audavo LKŽ VII 551 (Lnkv). Mes į jaują džiaunam, o linkuviai šeria LKŽ II 1016 (Rz). Pušalotas : pušalotis, -ė. Lietuviškos dainos, užrašytos apygardoje pušaločių ir Veliuonos LKŽ XI 105 (JD titulinis lapas). Šeduva : šeduvis, -ė Rz, Klov, Sdb, Pšš, Šml, Rm. Jis jau šeduvis Rd. Šedu-viai po penkis sėdavo centnerius Šd. Jis šeduvis, o aš baisogalė Bsg. Baisogala : baisogalis, -ė. Šitas žmogus baisogalis LKŽ I 569 (Bsg). Baisogaliai nuo šeduvių savo kalba labai skirias LKŽ I 569 (Šd). Ramygal(a) : ramygalis, -ė. Susigimin(i)avai su ramygalais LKŽ XI 124 (Ėr). Raguva : raguvis, -ė. Iš kurgi būsi? — Raguvė LKŽ XI 43 (Ukm). Deltuva : deltuvis, -ė LKŽ II 398. Širvintos : širvintis, -ė. Aš pabėgau nuo širvinčių daktarų. Suveina vakarųskos[e] širvinčiai, tolimų buvo Šr. Varėna : varėnis, -ė Dg. Darybinių priemonių vartojimo plotai, kaip matome iš žemėlapio, beveik sutampa su tarmių užimamais plotais. Produktyvesnės priesagos kaitaliojasi su tar-miškesnėmis, sudarydamos dubletines sinonimines formas (ypač tarmių paribiais). Taigi darybos priemonių paplitimą sąlygoja gyventojų kalbinė (tarmine) vienovė. Semantiškai būtų galima išskirti ne vien grupę vedinių, žyminčių asmenis pagal kilmę ar priklausymą, bet ir grupę vedinių, kurie žymi didesnį būrį žmonių, vienijamų bendros veiklos, dalyvaujančių kuriame nors renginyje, pvz.: Ka tiems kalvariškiams (Kalvarijos atlaidų dalyviams) pradėtų lyti LKŽ V 165 (Als). Su priesagomis padarytų pavadinimų tarmėse daugiausia, ypač su priesaga -iškis, -ė. Deja, literatūrinėje kalboje ją baigia išstumti vis labiau darybą monopolizuojanti priesaga -ietis, -ė. Bene svarbiausios priežastys, nusvėrusios priesagos -ietis, -ė įsigalėjimą, yra gramatinės: 1) su priesaga -ietis, -ė sudaryti nomina regionalia paprastai vartojami tik daiktavardiškai; su priesaga -iškis, -ė sudaryti pavadinimai pavartojami ne tik daiktavar- ¹³ LKG, t. I, p. 413. 144 diškai, bet ir būdvardžiai, pvz.: Daugelis perlojiškių tik iš grybų gyveno LKŽ IX 839 (Alv) ir Perlojiškis bajoras LKŽ IX 839 (K. Būg); Vilniškiai jau išvažinėję Pv ir Vilniškė publika DŽ 940; 2) su ja daromasi ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės pavadinimų (pvz., su priesaga -ėnas, kurią plačiai vartoja rytų aukštaičiai, paprastai tesudaromi vien vyriškosios giminės pavadinimai); 3) priesagos -ietis, -ė vediniai stilistiškai neutralūs (to negalima pasakyti, pvz., apie vedinius su priesaga -okas: Lazdijokai dar aršiau šneka LKŽ VII 213 (Rdm). Tą faktą, kad tarmėse dar gyvai vartojama ir priesaga -iškis, -ė galbūt galėtume aiškinti: 1) sena tokios vartosenos tradicija (ypač žemaičiuose, dzūkuose ir iš dalies aukštaičiuose); 2) priesagos -iškis, -ė būdvardžių daiktavardėjimu¹⁴. Pažymėtina, kad, nepaisant to, su kokia priesaga pavadinimai sudaryti, jų dažniausiai vartojama daugiskaitos forma, pvz.: Turgun suvažiavo visi aviliškiai LKŽ I 526 (Avl). Šiandiej labai daug debeikiečių Anykščiuose buvo LKŽ II 348 (Dbk). Jau nėra niekur tokių giesmininkų kaip daugeliškėnai LKŽ II 313 (Dglš). Papi̇lėniškiai dideliai mėgšt dainas LKŽ IX 362 (Pp). Taip yra ir kitose kalbose. Specialieji rusų žodynai daugiskaitos formą pateikia kaip pagrindinę ir pirminę¹⁵. Atrodo, kad čia visai pagrįstas būtų aiškinimas, jog daugiskaita esanti „patogi tuo, kad išreiškia grupės idėją, nenurodydama ją sudarančių asmenų lyties“¹⁶. Dėl to pavadinimai įgauna didesnio semantinio abstraktumo. Daugiskaitos vietininkas yra netgi suprieveiksmėjęs, įgavęs bendresnę leksinę reikšmę ir sakinyje jau atlieka vietos aplinkybės funkciją. Pvz.: Visur skurdutės (skudučiai) pas mus biržiečiuos RdN. Dabar jis gyvena pandėliečiuos (Pandėlio apylinkėse) LKŽ IX 331 (Kp). Pandėliečiuos tai nesako šiteip LKŽ IX 331 (Pnd). A tris metus esu palangiškiuos (Palangos apylinkėse) gyvenęs LKŽ IX 238 (Ms). Papi̇lėniškiuose (Papilės apylinkėse) gyveno ir išmoko sakyti douma, peins LKŽ IX 362 (Krš). Esu gyvenęs rietaviškiuose du metu LKŽ XI 582 (Jdr). Dalia jo buvo salakiškiuos Imb. Kitokėsnė kalba salakiškiuos Vj. Svedasiškiuos jau pradeda rugius pjaut Dbk. Sūnus svedasiniuose buvo agronomu Adm. Skyrium reikėtų pasakyti dar tai, kad darbiniu būdu galima pasidaryti pavadinimų ne iš visų vietovardžių, kai kada tetinka nusakomasis būdas. Tai priklauso nuo vietovardžio fonetinės ir morfologinės struktūros. Vietoje išvadų pateiksime kelias faktus konstatuojančias pastabas: 1) Jeigu vietovardis pats turi priesagą -iškis, kuri dedama prie kamieno, besibaigiančio priebalsiu k (pvz., Grinkiškis, Duokiškis, Karsakiškis, Rokiškis), tai nominą regionalia tokiu atveju niekada nedaromi su priesaga -iškis, matyt, siekiant išvengti fonetinio pasikartojimo (išeitų grinkiškiškis ir pan.). 14 Dėl priesagos -iškis, -ė būdvardžių polinkio daiktavardėti plg. Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, p. 574. 15 Словарь названий жителей РСФСР. – М., 1964; Словарь названий жителей СССР. – М., 1975. 16 Словарь названий жителей СССР. – М., 1975, с. 8. 145 2. Kaip rodo pavyzdžiai, išrinkti iš V. Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno“, šioje tarmėje visi nomina regionalia (kaip, beje, ir visur žemaičiuose) yra sudaryti su priesaga -iškis, -ė. Jeigu vietovardis yra šakninio kirčiavimo, tai jo vediniai yra pirmosios, o jeigu galūninio – tai antrosios kirčiuotės, pvz.: akmėniškis, -ė 1 (:Akmenė), janapoliškis, -ė 1 (: Janapolė), juozapaviškis, -ė 1 (: Juozapava), kuršėniškis, -ė 1 (: Kuršėnai), kūrtuvėniškis, -ė 1 (: Kūrtuvėnai), micaitiškis, -ė 1 (:Micaičiai), papilėniškis, -ė 1 (: Papilė), raudėniškis, -ė 1 (: Raudėnai), šakyniškis, -ė 1 šakyniškis, -ė 2 (: Šakyna), šaukėniškis, -ė 2, šaukėniškis, -ė 1 (: Šaukėnai), telšiškis, -ė 2 (: Telšiai), tvėriškis, -ė 1 (: Tverai), upyniškis, -ė 1 (: Upyna), užventiškis, -ė 2 (: Užventis), varniškis, -ė 1 (: Varniai), vidasodiškis, -ė 1, vidasodiškis, -ė 2 (: Vidasodis), viekšniališkis, -ė 1 (: Viekš naliai), žagariškis, -ė 1 (: Žagarė). 3. Iš dvižodžių vietovardžių nomina regionalia daromi dažniausiai nusakomoju būdu arba tik iš vieno (dažniau antrojo) dėmens, pvz.: Aukštoji Panemunė – žmogus iš Aukštosios Panemunės arba panemunietis LKŽ IX 333. Kazlų Rūda – iš Kazlų Rūdos arba kazliškis, kazlinukas Kps, rūdininkas LKŽ XI 871 (Zp). Naujoji Akmenė – iš Naujosios Akmenės arba akmenietis Akm. Žemaičių Kalvarija – iš Kalvarijos, kalvariškis LKŽ V 165. Jeigu dvižodis pavadinimas paverčiamas dūriniu (pvz., Lauko Soda – Lauksodis), tai iš jo galimas ir vienažodis vedinys lauksodiškis. 4. Iš analogiškų vietovardžių atskirose tarmėse daromasi pavadinimų su skirtingomis priesagomis, pvz.: Kudirkos Naumiestis – naumiestietis, -ė, Žemaičių Naumiestis – naumiestiškis, -ė. 5. Kartais vietos pavadinimas vartojamas perkeltine reikšme tos vietos gyventojams pavadinti, pvz.: Jis kad jims par pečius pliūšyti Rudikus (Rudikų kaimo žmones)! LKŽ X 285 (Slm). Atsimenu, ba ženklūs metai buvo: Pivašiūnai su Einoromin mušės Pv. 6. Iš vietovardžių su priesaga -uva (Linkuva, Raguva, Šeduva) linkstama darytis galūnių vedinius su galūne -is (moteriškajai giminei -ė), nors su šia galūne esama vedinių ir iš kitokios galūnės vietovardžių (Baisogala, Pušalotas, Varėna). 7. Esama ryšio tarp vedinių darybos ir semantikos. Pastebėta, kad tarmėse nomina regionalia variantų nėra daug ir kad jie beveik nepriklauso nuo pamatinių žodžių darybos. NOMINA REGIONALIA В ЛИТОВСКИХ ГОВОРАХ Резюме В статье исследуются слова, которые называют человека по месту его жительства или происхождения. Установлено, что в литовских говорах связь человека с той или иной местностью выражается двояким способом: описательным и производным. Описательные названия употребляются по всей территории Литвы, а производные (т.е. nomina regionalia, образованные при помощи разных суффиксов или окончания -is) имеют свои ареалы, которые почти совпадают с ареалами говоров (см. карту). Отмечается связь между образованием и семантикой этих названий; рассматриваются грамматические, семантические, стилистические и другие причины, вызывающие их вариантность.