Dėl socialinio termino „rykūnia“ formos

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) J. KARACIEJUS DĖL SOCIALINIO TERMINO RYKŪNIA FORMOS Senosios Lietuvos oficialiuose raštuose, parašytuose kitomis kalbomis (baltarusių, lenkų, iš dalies lotynų) yra patekę ne tiek jau mažai lietuviškų žodžių1, kurių rašyba palyginti labai įvairuoja. Todėl iš šiuose raštuose randamų užrašymų ne visada lengva atstatyti tikrąją lietuviško žodžio lytį. Be to, kai kurie šiuose raštuose aptinkami lietuviški žodžiai taip iškraipyti, jog iš pirmo žvilgsnio netgi nelengva patikėti jų lietuviškumu. Tai nesunku įsitikinti pasižiūrėjus į K. Jablonskio knygą „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (K., 1941). Pvz.: berel = bėralas dokumentuose rašoma: берела, берала, барела, берла, барла, бярла, бэрла; biero-ta, berta (p. 2–4); jevja = jauja: еѳ’я, яѳ’я, еѳля, еѳя, явя, е’ѳя, евѳя, еѳня, ягви (nom. dual.); iowia, iawia, jewia, iewia, iownia, jawia, jawgia, iawgia, jowia, jewnia, jownia (p. 78–84). Dėl to norint nustatyti kiek galima autentiškesnę šiuose raštuose randamo lietuviško žodžio (ypač jeigu jis jau pasitraukęs į pasyvųjį leksikos fondą ir gyvojoje kalboje nebevartojamas) lytį, neretai kyla nemaža sunkumų, nes galima „rekonstruoti“ ne vieną, bet kelias formas. Vienas toks nelietuviškuose raštuose palyginti dažnas, o lietuviškuose raštuose atrodo tik J. Bretkūno biblijoje (pakitusia reikšme) bei K. Širvydo žodyne randamas, bet jau seniai gyvojoje kalboje nebevartojamas žodis, kurio lietuviška forma iki šiol nėra aiški — socialinis terminas rykūnia. Jo rašyba senuosiuose, kitomis kalbomis parašytuose, dokumentuose labai įvairuoja, o K. Širvydo žodyne pateikta vienaskaitos vardininko forma rikunia(56)2 taip pat kelia abejonių. Iš senųjų ne lietuvių kalba rašytų reikalų raštų lietuviškus žodžius rinkęs ir tyrinėjęs K. Jablonskis minėtoje knygoje vienaskaitos formą atstato rykūnė3. Tokia šio socialinio termino forma iš K. Jablonskio knygos pateko ir į kitų istorikų darbus4. Kuo remdamasis K. Jablonskis šią formą laikė autentiškiausia, sunku tiksliai 1 K. Jablonskis nurodo, kad senuosiuose ne lietuvių kalba rašytuose dokumentuose jam pavyko rasti 218 bendrinių „pagrindinių lietuviškų žodžių, o kartu su išvestiniais <…> jų yra apie 320“. — Žr.: Jablonskis K. Lietuviški žodžiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiųjų raštų kalboje ir jų reikšmė Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijai. — Kn.: Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. V., 1973, p. 273. 2 Čia ir toliau skaičiai po pavyzdžių, paimtų iš K. Širvydo žodyno, žymi trečiojo K. Širvydo žodyno leidimo puslapius. Naudotasi fotografuotiniu šio žodyno leidimu. — Kn.: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. V., 1979. 3 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. — K., 1941, d. 1, p. 195. 4 Plg.: Būtenas D. Rykūnė. — Kn.: Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1958, t. 1, p. 243–247; Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. — V., 1978, p. 33. 124 pasakyti. Patikimiausią nuomonę šiuo klausimu yra ne taip seniai išdėstęs K. Pakalka5, kuris pirmasis suabejojo šio žodžio atstatymo taisyklingumu. K. Pakalkos manymu, šio žodžio vienaskaitos vardininko forma yra ne rykūnė, bet rykūnia arba rykūnija6. Tačiau ir toliau lieka ne visai aišku, kuriai iš šių formų atiduoti pirmenybę, nes, kaip jau buvo sakyta, K. Širvydo žodyne pateiktą formą rikunia iš tikrųjų galima atstatyti tik į rykūnia arba rykūnija ir jokiais būdais ne į rykūnė. Ir štai kodėl. K. Širvydo žodyno trečiajame leidime vardažodžių gale -ė dažniausiai rašoma -e (≈ 760x), rečiau — -ie (≈42x) ir yra tik vienas pavyzdys, kur vienaskaitos vardininke vienur rašoma -ia, kitur — -e, nors, atsižvelgiant į lenkų bei lotynų kalbų žodžius bei lietuviškus atitikmenis, galima įtarti, jog taip daroma sąmoningai, pvz.: Obecnść | Praesentia. Buvtis | bumena, bukla, p. 229; potomność | potomny czas | Posteritas. potom, bumene, p. 336. Todėl savaime peršasi išvada, kad K. Širvydas žodyne rašmenimis puikiausiai skyrė -ė- kamieną nuo -i̯a- kamieno. Tiesa, šiame K. Širvydo žodyno leidime yra palyginti nemažai vardažodžių, kurių gale rašoma -ia. Pastaroji galūnė vartojama dviem atvejais: vienur ji rašoma vietoj -i̯a (≈15x), kitur — vietoj -ia (≈26x)7. Tačiau -ia = -i̯a, be jokios abejonės, skaitytina šiuose žodžiuose: abacia 266, adweria 314, ceremonia 236, herežia 91, kanceliar-i-a 94, kanoni-a 95, matmažia 162, materia 124, 411, mumia 182, padwarui 73 (nors senuosiuose raštuose yra ir padvarė), panonia 374, piwania 297, plebonia 285, stacia 420, suplikácia 427, Szalawia 432. Iš pacituotų pavyzdžių nesunku pastebėti, kad tai daugiausia slaviškos kilmės arba per slavų kalbas į lietuvių kalbą atėję kitų kalbų žodžiai8. Šalia šių pavyzdžių K. Širvydo žodyne -ia žymima -i̯a- kamieno moteriškosios giminės daiktavardžiai: bumenia 229, įbmonia 391, miebkieria 427, minia 36, nuomonia 14, 52, 381, ratušia 374, sumania 353, wiešnia 73, wišnia 481, žinia 2 ir t.t. Matyt, K. Širvydo laikais -i̯a- kamienas buvo plačiau vartojamas negu dabar. Nuo to laiko dalis šio kamieno žodžių tarmėse dėl fonetinių bei morfologinių priežasčių perėjo į -ė- kamieną, nes abiejų šių kamienų sąveika pastebima ir dabar9. Vadinasi, norint nustatyti autentiškiausią šio socialinio termino formą, reikia ieškoti kitų šaltinių. Jau kelis kartus minėtoje K. Jablonskio knygoje pateikta nemažas pluostas senųjų dokumentų, kuriuose vartojama rykūnia, ištraukų. Tačiau juose įvairiais linksniais vartojamas šis socialinis terminas morfologijos požiūriu, atrodo, yra labiau priderintas prie dokumento kalbos ir nėra visiškai patikimas šaltinis autentiškiausiai jo formai atstatyti. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivadijos ir Ukmergės pavieto teritorijose rašytuose dokumentuose randame tokias jo formas: 5 Pakalka K. Iš lietuvių kalbos žodžių istorijos (rykūnija, rykūnia ir rykūnė). — Kalbos kultūra. 1974, sąs. 27, p. 68. 6 Pakalka K. Min. str., p. 68—69. Plg. dar: Lietuvių kalbos žodynas. V., 1978, t. II, p. 518. 7 Čia neskaičiuojami tokie pavyzdžiai, kai -ia rašoma po e, o (gieradeia 29, nutripintoia 53) bei po č, dž (giločia 4, nevedžia 14). 8 Skardžius P. Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. — K., 1931, p. 25, 49, 95, 126, 136, 150, 170, 205, 210. 9 Plačiau žr.: Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — V., 1966, p. 223—226. 125 rykūn'ja, rykūn'ja, rykūni, rykūn'jo, rykuni, rykuniey, rykunia; rykūnio, rykū- nia, rykūnini, rykūnia, rykūnia, rykunia, rykuniey, rykunij10. Tiesa, šis socialinis terminas retkarčiais pasitaiko XVII a. lietuviškose priesaikose. Tačiau ir jose žodis rašomas nevienodai, pvz.: Asz Palanya Adamaycia, rykunya pono Iono Purtikos prysiekiu, Upytė (1642 m.)11; Asz Ona Jurgaitia Rykunnia12 Pona Albrychta Pousleyska prysiekiu, Upytė (1651 m.). Bet šios priesaikos, kaip matyti iš autentiškesnių jų publikacijų, užrašytos, atrodo, ne taip jau gerai lietuvių kalbą mokėjusių žmonių, nes kartais du atskiri žodžiai suplakami į vieną13. Atrodo, kad autentiškiausią šio socialinio termino formą galima atstatyti remiantis lietuvių kalbos faktais. Berods visi kalbininkai pripažįsta, jog nomen agentis rykūnia yra etimologiškai sietina su senuosiuose raštuose dažnai aptinkamu veiksmažodžiu rykauti „valdyti, tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti“. Vadinasi, darybos požiūriu tai neturėtų būti labai senas archaizmas, nes nesunkiai galime išskirti šaknį ryk- ir priesagą -ūn- (plg. bėgūnas, tekūnas). Todėl, remiantis K. Širvydo pateikta forma rikunią bei prisiminus, jog tarmėse -iā- kamieno bei -ė- kamieno žodžiai neretai pereina vienas į kitą14 galima manyti, kad autentiškiausia šio socialinio termino forma yra rykūnia (plg. viešnia). Taip galvojant nesunku paaiškinti, kodėl J. Bretkūnas tą patį žodį rykūne retkarčiais vartojo „sugulovės, Keibsweib“ reikšme. Nereikia užmiršti, kad lietuvių kalboje turime kelis daiktavardžius nomina agentis fem. su priesaga -ija : gabija ir kt., nomina agentis neutr. beprotija „paikius, kvailys“ (LKŽ I² 758), meldija „prašytojas, kas meldžia“ (LKŽ VII 1028) bei nomina agentis masc. medijas, prekejas ir kt. Bet darybiškai visi jie nuo rykūnios labai skiriasi – tiek moteriškosios, tiek bevardės, tiek vyriškosios giminės nomina agentis yra sudaryti priesagą -ija pridedant tiesiog prie šaknies, o ne prie išvestinio kamieno. Iš minėtų nomina agentis fem. et neutr. seniausias, be abejo, yra gabija15, o beprotija bei meldija, matyt, yra ne tokie jau seni dariniai, nes, anot P. Skardžiaus, „šiaipjau priesaga -ija nomina agentis nelinkstame žymėti“16. Šį teiginį iš dalies patvirtina ir akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“, kuriame prie šių žodžių randame tik dvi santrumpas — J, Sb, t.y. abu jie žinomi tik iš J. Juškos žodyno, o meldija užrašytas dar ir Subačiaus apylinkėse, nors P. Skardžiui abu jie buvo žinomi tik iš J. Juškos žodyno17. 10 Jablonskis K. Min. veik., d. 1, p. 195, 196, 197, 199, 200, 201. 11 Ten pat, p. 329. 12 J. Gerulis antrą kartą paskelbęs šią priesaiką 1927 m. nurodo, jog originale parašyta formą rykūnica pirmasis jos paskelbėjas J. Spruogis „skaitė Rykunia; rodosi taisyklingiau“. — Žr. Gerulis J. Senieji lietuvių skaitymai. — K., 1927, p. 243, išn. 1. — Tokią J. Spruogio pataisą, net neužsimindamas apie ją, priėmė ir K. Jablonskis. — Žr.: Jablonskis K. Min. veik., p. 203. 13 Plg.: Gerulis J. Min. veik., p. 243. 14 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — V., 1966, p. 223—226. 15 Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. — Heidelberg — Göttingen, 1962, Bd. 1, p. 126—127. 16 Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. — V., 1943, p. 83. 17 Ten pat. 126 * Taigi pati šio žodžio daryba bei kiti kalbos duomenys rodytų, jog autentiškiausia šio socialinio termino forma turbūt yra rykūnia, o ne rykūnija. Rykūnija, jeigu ji iš viso buvo lietuvių kalboje vartojama, tai tikriausiai ne pačiai rykūniai pavadinti, o kuria nors kita reikšme (plg. seniūnija, perkūnija, gyvūnija). Todėl rykūnija vartoti nomen agenti fem. reikia labai labai atsargiai, nes lietuvių kalboje, rodos, neturime nė vieno tokios darybos nomina agentis daiktavardžio. Be to, K. Sirvydo žodyne esančių -ė- ir -ią- kamienų daiktavardžių rašybos analizė rodo, kad tiek K. Sirvydo raštai, tiek kiti lietuvių kalbos faktai neduoda jokio pagrindo užrašymą rykunia atstatyti į rykūniją. Pateikti faktai rodytų, kad autentiškiausia šio socialinio termino forma yra rykūnia, o ne rykūnė. О ФОРМЕ СОЦИАЛЬНОГО ТЕРМИНА RYKŪNIA Резюме В официальных документах XVI—XVII вв. Великого княжества Литовского, написанных на белорусском, польском и частично на латинском языках встречается немало литовских слов, большинство которых, как правило, — разные социальные термины, обозначающие специфические черты политической и экономической жизни государства и уже давно ставшие историзмами. Орфография (особенно морфологических форм) литовских слов, встречающихся в этих документах, очень разнообразна, и создается впечатление, что она зависит от языка документа. Поэтому далеко не всегда ясно, какая морфологическая форма скрывается под такой разнообразной орфографией, особенно если слово не встречается в письменных памятниках литовского языка того времени. Один из таких социальных терминов литовского языка, морфологическая форма которого до сих пор не совсем ясна, — rykūnia „женщина, ответственная за хозяйство“. В официальных документах того времени встречаются такие формы этого слова: rykūč’a, rykūnьa, rykūnia, rykūnio, rykūnio, rykūnii; rykūnia, rykūniey, rykūny, rykūnij и др. Кроме того, в словаре К. Ширвидаса встречаем rikunia (им. пад. ед. ч.). Выдающийся знаток и исследователь старых архивов, историк К. Яблонскис реконструировал им. пад. ед. ч. — rykūnė, т.е. он думал, что у слова была основа на -ė-. Такая форма этого социального термина литовского языка употребляется и в трудах историков. Впервые в правильности этой реконструкции усомнился К. Пакалка. По его мнению, этот старый социальный термин можно реконструировать только следующим образом: rykūnia или rykūnija, но никоим образом не rykūnė. Однако, не совсем ясно, которой из этих двух форм отдать предпочтение. В статье, ссылаясь на статистический анализ орфографии словаря К. Ширвидаса и на модели словообразования литовского языка, автор пытается доказать, что настоящая форма этого слова есть rykūnia, что в XVI—XVII вв. данный термин имел основу на -ā-. 127