Sudurtiniai vertiniai būdvardžiai lietuvių politechnikos terminijoje

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) A. KAULAKIENĖ SUDURTINIAI VERTINIAI BŪDVARDŽIAI LIETUVIŲ POLITECHNIKOS TERMINIJOJE 1. Įvadinės pastabos 1.1. Kiekvienos mokslo srities terminija turi nominacinį-definicinį pagrindą, kurį sudaro šios kalbos dalys: daiktavardis, būdvardis, prieveiksmis, veiksmažodis¹. Tačiau minėtų kalbos dalių kaip terminų vartosena nėra vienoda. Daiktavardis, be abejo, yra pagrindinė terminologizuojamų sąvokų raiškos priemonė. Dėl būdvardžio kaip terminologinės sistemos nario esama skirtingų nuomonių. Dažnai manoma, kad būdvardis atlieka terminologinę funkciją tik tada, kai eina sudėtinio termino dėmeniu. Toks būdvardis kartu su pažymimuoju dėmeniu (daiktavardžiu) patenka į žodynus ir vartojamas kaip terminas. Tačiau ne kiekvienas būdvardis, einantis sudėtinio termino dėmeniu, gali būti laikomas terminu. Todėl visai pagrįstai O. Achmanova teigia, kad terminais negalima laikyti tokių būdvardžių, kurių semantinė struktūra visiškai sutampa su pagrindinio žodžio semantine struktūra². V. Danilenko papildo termino būdvardžio sampratą. Jos nuomone, būdvardis žodžių junginyje laikytinas terminu tik tada, kai laisvai jungiami abu sudėtinio termino dėmenys, pvz.: virtualioji (dalelė) ir dalelė (virtualioji, elementarioji) ir pan. Kai specialią sąvoką pavadina žodžių junginys, pasižymintis pastovumu, vaizdingumu, vientisumu, tada atskiras jo dėmuo – būdvardis nelaikytinas terminu, pvz.: baltosios eilės3. Vadinasi, negalima tvirtinti, kad sudėtinio termino būdvardinis dėmuo visais atvejais laikytinas terminu. Antra vertus, sudėtiniai terminai, sudaryti iš būdvardžio ir daiktavardžio, yra vartojami ne tik tam tikros mokslo srities terminų žodynuose, bet ir mokslinėje literatūroje, kurioje esama ir atskirų būdvardžių, atliekančių taip pat terminologinę funkciją. Todėl mokslinėje literatūroje (įvairiuose mokslinio stiliaus porūšiuose) terminijos negalima izoliuoti nuo konteksto. Tik jame, V. Danilenkos žodžiais tariant, atsiranda nauji terminai, jiems suteikiama motyvacija ir teisė funkcionuoti⁴. Todėl būdvardis gali būti vartojamas ir kaip nominacinis terminijos vienetas, ir kaip termino elementas. Termino elementais eina savi (antrynė || atbulinė || išilginė banga; atvirasis || savaiminis || sudėtingasis lankas), skolinti (centrinis || elektrostatinis || kvazistacionarinis || magnetinis laukas; amorfinė || cheminė || dispersinė || integrinė sandara) ir versti (bangolaidinis transformatorius) būdvardžiai. 1 Даниленко В. П. Лексико-семантические и грамматические особенности слов-«терминов». — В кн.: Исследования по русской терминологии. М., 1971, с. 9. 2 Ахманова О. С. Словарь лингвистических терминов. — М., 1966, с. 12. 3 Žr. Даниленко В. П. Min. veik., p. 46. 4 Даниленко В. П. Терминологизация разных частей речи (термины-глаголы). — В кн.: Проблемы языка науки и техники. М., 1970, с. 41. 17 Sudurtiniai vertiniai būdvardžiai Sudurtinių lietuviškų vienažodžių Žodynas iš viso sudurtinių lietuviškų vienažodžių terminų (būdvardžių) tikrųjų lietuviškų terminų (neturinčių atitikmenų kitose kalbose) skaičius % FTŽ 262 160 61 PolŽ 458 307 67 STŽ 253 148 58,3 FTŽ, PolŽ, STŽ 973 615 63 Ypač daug verstinių būdvardžių atsiranda pastaraisiais metais. Tai visai natūralu, nes sparti mokslo ir technikos, ekonomikos ir mokslinės informacijos raida sukuria daugybę naujų sąvokų ar realijų, kurias reikia pavadinti. Šios sąvokos ar realijos pavadinamos priešdėliniais (paskiltė [operacija]), priesaginiais (ribotuvinė lempa), priešdėliniais — priesaginiais (prieššrovinė [džiovinamoji]) ir sudurtiniais (daugiagretis [variklis]) vertiniais būdvardžiais. Labai dažnai termino elementais politechnikos terminijoje eina sudurtiniai vertiniai būdvardžiai. Matyt, jų gausumą lemia šios priežastys. Pirma, naujoms, kartais itin sudėtingoms sąvokoms išreikšti žodžių sandūra yra vienas tinkamiausių būdų. Antra, dažnai žodžių sandūra yra produktyviausias žodžių darybos būdas ir toje kalboje, iš kurios verčiami vertiniai (t. y. šaltinyje). Pavyzdžiui, sudurtinių vertinių būdvardžių šaltinis dažniausiai esti rusų kalba, kurioje žodžių sandūra yra vienas produktyviausių žodžių darybos būdų. Tačiau šiuo atveju šaltinis gali būti suprantamas trejopai. Pirma, vertinių daryboje neretai rusų kalbą reikia laikyti tik kalba tarpininke, nes kartais rusiškas šaltinis pats esti vertinys, pvz.: rus. полупроводниковый ← angl. semiconductor || pranc. semiconducteur ir pan. Antra, rusiškas šaltinis gana dažnai turi analogiškos struktūros bei semantikos atitikmenų kitose kalbose, pvz.: pusbangis [spindulis] ← rus. полуволновой || angl. half-wave || vok. Halbwellenstrahler, aukštadažnis [diodas] ← rus. высокочастотный || angl. high frequency || vok. Hochfrequenzdiode ir pan. Trečia, rusiškas šaltinis visai neturi analogiškos struktūros bei semantikos atitikmenų kitose kalbose, pvz.: garusrovis [aparatas] ← rus. пароструйный; smėliasrovis [aparatas] ← rus. пескоструйный ir pan. Tiesioginių vertinių būdvardžių, išverstų iš anglų, prancūzų, lotynų kalbų, politechnikos terminijoje beveik nėra. 1.2. Šio straipsnio tikslas — panagrinėti sudurtinius vertinius būdvardžius, vartojamus lietuvių politechnikos terminijoje, jų santykį su šaltiniu ir nustatyti 18 lietuvių politechnikos terminų žodynuose 1 lentelė terminų skaičius ir vertinių rūšys pusiau vertinių (turinčių atitikmenų kitose kalbose) vertinių iš rusų kalbos (neturinčių atitikmenų kitose kalbose) vertinių iš rusų kalbos (turinčių atitikmenų kitose kalbose) skaičius % skaičius % skaičius % 77 29,5 4 1,5 21 8 101 22 20 4,4 30 6,6 83 33 3 1,2 19 7,5 261 27 27 2,8 70 7,2 dariausius šių vertinių darbinius modelius, nurodyti taisyklingos bei abejotinos tokių vertinių vartosenos polinkius. Nagrinėjamieji sudurtiniai vertiniai būdvardžiai yra paimti iš lietuviškų politechnikos, skaičiavimo technikos ir fizikos terminų žodynų5. Straipsnyje aptariami tik tie sudurtiniai būdvardžiai, kurių abu dėmenys yra lietuviški. Nenagrinėjami tie sudurtiniai būdvardžiai, kurių pirmasis dėmuo tarptautinis, o antrasis — lietuviškas, pvz.: magnetovaržinis [daugintuvas], plg. angl. magnetoresistor [multiplier], radiodažnuminis, plg. rus. радиочастотный || angl. radiofrequency, arba pirmasis dėmuo lietuviškas, o antrasis — tarptautinis, pvz.: aukštatemperatūris, -ė, plg. rus. высокотемпературный || angl. high temperature; daugiaperiodis, -ė, plg. rus. многопериодический || angl. multi-periodic ir pan. Tokie sudurtiniai būdvardžiai nelaikytini sudurtiniais vertiniais, nes jų vienas dėmuo verčiamas, kitas dėmuo skolinamas. Jie skirtini pusiau vertinių grupei, todėl šiame straipsnyje neanalizuojami. Paprastai sudurtinių vertinių būdvardžių verčiami abu dėmenys. Vadinasi, tokių būdvardžių forma sava, tik perkelta šaltinio motyvacija. Todėl pagal kilmę sudurtiniai vertiniai būdvardžiai skirtini darbinių vertinių grupei, kuri ir terminologijoje, ir apskritai leksikologijoje yra didžiausia6. Pavyzdžiui, darbinių vertinių minėtuose žodynuose vartojama apie 70% visų pateiktų vertinių. Didesnę šio procento dalį sudaro sudurtiniai vertiniai (daiktavardžiai ir būdvardžiai). Jie pasiskirsto taip: sudurtiniai vertiniai daiktavardžiai — 22%, sudurtiniai vertiniai būdvardžiai — 18,2%. Pastarųjų procentas minėtuose žo- 5 Žr. sutrumpinimų sąrašą. 6 Флекенштейн К. Кальки по немецкой модели в современном русском литературном языке: Автореф. канд. дис. — М., 1963, с. 21; Матвеев А. Я. Латинские лексические кальки в немецком языке: Автореф. канд. дис. — Львов, 1966, с. 16—17; Сорокин Ю. С. Развитие словарного состава русского литературного языка, 30—90-е годы XIX века. — М.—Л., — 1965, с. 167. 19 dynuose nėra vienodas. „Rusų–lietuvių kalbų politechniniame žodyne“ (V., 1959) sudurtinių vertinių būdvardžių vartojama 17%, „Rusų–lietuvių–anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodyne“ (V., 1971) šių vertinių esama 17,2%, „Fizikos terminų žodyne“ (V., 1979) apie 20% visų darbybinių vertinių. Sudurtinių vertinių būdvardžių skaičius lietuviškuose politechnikos ir fizikos terminų žodynuose matyti 1 lentelėje. 2. Sudurtinių vertinių būdvardžių analizė 2.1. Sudurtiniai būdvardžiai yra susidarę iš dviejų sintaksiškai ir reikšmiškai tarp savęs susisijusių žodžių. Jie paprastai turi vieno žodžio formali­nius gramatinius elementus ir aiškiai nuo abiejų dėmenų priklausomą leksinę reikšmę. Todėl tokių būdvardžių struktūra bei semantika daug priklauso nuo to, iš kurių kalbos dalių yra sudaryti sudurtinių būdvardžių dėmenys. Tad ir sudurtinius vertinius būdvardžius patogiausia skirstyti pagal tai, iš kurių kalbos dalių yra atsiradę jų dėmenys, ir koks tų dėmenų santykis su šaltinio dėmenimis. Lietuvių politechnikos terminijoje vartojami sudurtiniai vertiniai būdvardžiai darybos požiūriu yra grynašakniai, t.y. jų kamienai sutampa su šaknimis. Paprastai tokie vertiniai sudaromi iš dviejų šaknų ir galūnės. Sudurtiniai vertiniai būdvardžiai pagal santykį su šaltiniu gali būti adekvatūs arba neadekvatūs. Šių vertinių adekvatumą ar neadekvatumą lemia ne tik kalbos dalys, bet ir nevienoda vertinio bei šaltinio darbybinė struktūra. Pavyzdžiui, sudurtinius vertinius būdvardžius sudarančios kalbos dalys dažniausiai esti tapačios šaltinį sudarančioms kalbos dalims, tačiau dėl lygybės ženklo tarp vienų ir kitų darbybinės struktūros negalima, nes jos nėra vienodos. Pagal L. Vialkinos sudurtinių žodžių schemą9 vertinio ir šaltinio darbybinės struktūros atrodytų taip: vertinio darbybinė struktūra [R₁ + R₂] + n ≠ šaltinio darbybinei struktūrai [R₁ + (R₂ + S)] + n₁, čia R₁ ir R₂ šaknies morfemos, S – priesaga, n – sudurtinio vertinio galūnė, n₁ – sudurtinio šaltinio galūnė. Sudurtinių vertinių būdvardžių politechnikos terminijoje esama dvejopų: vertiniai su vardažodiniu antruoju dėmeniu ir vertiniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu. 2.2. Vertinių su vardažodiniu antruoju dėmeniu antrasis dėmuo dažniausiai esti daiktavardis. Vertinių, kurių antrasis dėmuo būtų būdvardis politechnikos terminijoje vartojama tik vienas kitas, pvz.: orasausis, -ė PolŽ 51, plg. rus. воздухосухой || angl. air-dried; oradrėgnis, -ė PolŽ 200, plg. rus. мокровоздушный ir pan., todėl jie atskirai nenagrinėjami. 7 Lietuvių kalbos gramatika. – V., 1965, t. 1, p. 591. 8 Plačiau apie adekvačius ir neadekvačius vertinius žr. Kaulakienė A. Sudurtiniai vertiniai lietuvių politechnikos terminijoje. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1981. T. 1(74), p. 73–82. 9 Вялкина Л. В. Сложные слова в древнерусском языке в их отношении к языку греческого оригинала. – В кн.: Исследования по исторической лексикологии древнерусского языка. М., 1964, с. 96. 20 Politechnikos terminijoje vartojamų sudurtinių vertinių būdvardžių su daiktavardiniu antruoju dėmeniu pirmasis dėmuo esti būdvardinis, daiktavardinis, skaitvardinis, prieveiksminis, įvardinis. Vadinasi, sudurtinių vertinių su daiktavardiniu antruoju dėmeniu darybinės struktūros yra tokios: būdvardis + daiktavardis (B + D), daiktavardis + daiktavardis (D + D), skaitvardis + daiktavardis (S + D), prieveiksmis + daiktavardis (P + D) ir įvardis + daiktavardis (Į + D). Daugiausia politechnikos terminijoje vartojama (B + D), (P + D) ir (S + D) darybinės struktūros vertinių. Kiek mažiau vartojama (D + D) ir (Į + D) darybinės struktūros sudurtinių vertinių būdvardžių. Apskritai (B + D) darybinės struktūros sudurtiniai būdvardžiai lietuvių kalboje gana produktyvūs. Jie paprastai turi vadinamąją savybinę reikšmę, rodo žymimo daikto išskiriamąją ypatybę, pasako, kuo tas daiktas ypatingas. Be šios reikšmės, minėtos darybinės struktūros sudurtiniai būdvardžiai turi ir kitokių reikšmių10. Tačiau tokios darybinės struktūros vertiniai būdvardžiai skiriasi nuo analogiškų sudurtinių būdvardžių. Pirma, sudurtiniai vertiniai nėra tokie produktyvūs. Antra, (B + D) darybinės struktūros vertinių pirmasis (būdvardi­nis) dėmuo papildo antruoju dėmeniu reiškiamo daikto sąvoką, sudarydamas su ja vieną semantinį vienetą, kuris nurodo: žymimo daikto formą, pavidalą arba žymimo daikto veikimo ypatybę. Žymimo daikto formą, pavidalą nurodo tokie sudurtiniai vertiniai būdvardžiai, pvz.: ilgabangis [kraštas] FTŽ 150, plg. rus. длинноволновый || angl. long-wavelength || vok. langwellige; trumpabangis [kraštas] FTŽ 150, plg. rus. коротковолновый || angl. short-wavelength || vok. kurzwellige; ilgaliaepsnis [anglys] PolŽ 450, plg. rus. длиннопламенный; trumpaliepsnis [kuras] PolŽ 432, plg. rus. короткопламенный; ilgaičiurkšlis [lietin tuvas] PolŽ 93, plg. rus. дальноструйный; tiesiasrovis PolŽ 335, plg. rus. прямоточный ir pan. Vertiniai greitaeigis PolŽ 34; STŽ 216, plg. rus. быстроходный || angl. high-speed; lėtaeigis PolŽ 428, plg. rus. тихоходный || angl. low-speed ir kt. nurodo žymimo daikto veikimo ypatybę. Tokią pat reikšmę turi ir būdvardžiai kreivaeigis PolŽ 166, tiesiaeigis PolŽ 335, tuščiaeigis PolŽ 477 ir pan. Tačiau jie nėra semantiškai tikslūs ir adekvatūs rusų ir kitų kalbų analogiškiems sudurtiniams būdvardžiams, plg. kreivaeigis, rus. криволинейный || vok. krummlinig; tiesiaeigis, rus. прямолинейный || vok. geradlinig; tuščiaeigis, rus. холостой ir pan. Todėl tokie sudurtiniai būdvardžiai negali būti priskiriami darybiškai neadekvačių ir semantiškai netikslių vertinių pogrupiui, kurio apskritai nėra. Šie būdvardžiai greičiau laikytini naujadarais, atsiradusiais pagal x-eigis tipo darybos modelį, nes analogiškų sudurtinių būdvardžių, kur x dėmeniu eina ne tik būdvardis, bet ir kitos kalbos dalys, šiandieninėje terminologijoje vartojama vis daugiau, pvz.: apskritaeigis, plg. rus. круговращательный, круговой; tyliaeigis, rus. бесшумный; aukštyneigis, plg. rus. восходящий; žemynėgis, plg. rus. нисходящий ir pan. Kai kurie šių minėtų naujadarų turi sinonimų, kurie savo daryba ir semantika tapatūs analogiškiems rusų kalbos sudurtiniams būdvardžiams, pvz.: tiesiaeigis ir tiesialinijinis PolŽ 335, plg. 10 Žr. Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, p. 597. 21 rus. прямолинейный || vok. geradlinig; kreivaegis ir kreivalinijinis PolŽ 290, plg. rus. криволинейный || vok. krummlinig ir pan. Tokius naujadarų sinonimus, matyt, tikslinga skirti pusiau vertinių grupei, nes jų pirmasis dėmuo lietuviškas, o antrasis skolintas, plg. linijinis [<lot. linea „linija“]. Ir vienos, ir kitos reikšmės minėti sudurtiniai vertiniai būdvardžiai dažnai turi logines priešpriešas, plg. ilgalaepis, -ė ir trumpalaepis, -ė; ilgabangis, -ė ir trumpabangis, -ė; greitaeigis, -ė ir lėtaeigis, -ė ir pan. Semantikos atžvilgiu šie neadekvatūs sudurtiniai vertiniai būdvardžiai yra tikslūs, nes jų ir šaltinių semantika tapati. Vadinasi, šie vertiniai skirtini darybiškai neadekvačių, tačiau semantiškai tikslių sudurtinių vertinių pogrupiui. Antra pagal gausumą politechnikos terminijoje vartojamų sudurtinių vertinių būdvardžių darybinė struktūra (P + D.) Tokių vertinių pirmuoju (prieveiksminiu) dėmeniu dažniausiai eina prieveiksmiai daug, plg. rus. много ir visur, plg. rus. везде. Politechnikos terminijoje labiau paplitę vertiniai, kurių pirmasis dėmuo – prieveiksmis daug. Iš prieveiksmio daug ir daiktavardžio sudaryti sudurtiniai vertiniai būdvardžiai turi savybinę reikšmę – rodo žymimo daikto išsiskiriančią ypatybę, pasako, ką tas daiktas turi ypatinga, pvz.: daugabangis, -ė PolŽ 198, plg. rus. многоволновый; daugiaстакlis [darbas] PolŽ 338, plg. rus. многостаночный ir pan. Savo daryba šie sudurtiniai būdvardžiai nėra adekvatūs šaltiniui, nes vertinys nepriesaginis, o šaltinis priesaginis. Todėl vertinio darybinė struktūra [R₁ + R₂] + n ≠ šaltinio darybinei struktūrai [R₁ + (R₂ + S)] + n₁. Kartais, nusižiūrėjus į šaltinį, bandoma ir šios darybinės struktūros vertinius sudaryti su priesaga -inis, pvz. daugiaspindulinė [antena] (= daugiaspindulė), plg. rus. многолучевая [антенна]; daugiaдалелinės [jėgos] (= daugiaдалelės), plg. rus. многочастичные [силы] ir pan. Toks darybos polinkis nėra priimtinas, nes prieštarauja analogiškų lietuvių k. sudurtinių būdvardžių darybos taisyklei¹¹. (P + D) darybinės struktūros vertinių, kurių pirmasis dėmuo prieveiksmis visur- politechnikos terminijoje vartojamas vienas kitas, pvz.: visureigis [šasi] PolŽ 492, plg. rus. вездеходный ir kt. Šis vertinys daiktavardėja, t.y. linkęs pereiti į sudurtinio daiktavardžio kategoriją. Matyt, tokį minėto vertinio polinkį lemia vienas iš daiktavardėjimo laipsnių¹², kai sudurtinis būdvardis vartojamas lygiagrečiai ir būdvardžiškai, ir daiktavardiškai, plg.: visureigis automobilis ir visureigis (rus. вездеход). Vadinasi, minėti sudurtiniai vertiniai būdvardžiai darybiškai neadekvatūs šaltiniui, tačiau semantiškai tikslūs, nes vertinio ir šaltinio reikšmės tapačios. Todėl ir (P + D) darybinės struktūros, ir (B + D) darybinės struktūros vertiniai skirtini darybiškai neadekvačių, tačiau semantiškai tikslių sudurtinių vertinių pogrupiui. Darybiškai neadekvačiais, tačiau semantiškai tiksliais laikytini ir kitos darybinės struktūros (S + D) sudurtiniai vertiniai būdvardžiai. Šių vertinių pirmuoju dėmeniu eina kiekiniai skaitvardžiai: vienas, du, trys, kurie nurodo išreikšto daikto skaičių. Antruoju dėmeniu (daiktavardiniu) pasakoma išsiskirianti žymimo daikto dalis ar pats daiktas, pvz.: dvieigis PolŽ 84, plg. rus. двухходовой || angl. two- 11 Kniūkšta P. Priesagos -inis būdvardžiai. — V., 1976, p. 46. 12 Drotvinas V. Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių būdvardžių struktūriniai-semantiniai tipai (Remiantis XVI—XVIII a. raštų medžiaga). — Kalbotyra, 1963, t. 6, p. 76. 22 pass; dvigireitis [variklis] PolŽ 81, plg. rus. двухскоростный; vienalelė [banginė funkcija] FTŽ 90, plg. rus. одночастичная || angl. one particle; vienadažnis PolŽ 240, plg. rus. одночастотный || angl. one-frequency; vienaegis [šilumokaitis] PolŽ 424, plg. rus. одноходовой; trieigis PolŽ 440, plg. rus. трехходовой ir pan. (D + D) darbinės struktūros sudurtinių vertinių būdvardžių politechnikos terminijoje vartojama tik vienas kitas. Dažniausiai (D + D) darbinės struktūros vertiniais nurodoma žymimo daikto veikimo ypatybė, pvz.: garasrovis [aparatas] PolŽ 264 „veikiantis garo srove“, plg. rus. пароструйный; smėliasrovis [aparatas] PolŽ 15 „veikiantis smėlio srove“, plg. rus. пескоструйный ir pan. Šios darbinės struktūros vertiniai semantiškai tikslūs, tačiau darybiškai neadekvatūs šaltiniui. Jų neadekvatumą lemia ne kalbos dalys, bet nevienoda darbinė struktūra. Vadinasi, pagal anksčiau minėtą formulę vertinio darbinė struktūra (R₁ + R₂) + n ≠ šaltinio darbinei struktūrai [R₁ + (R₂ + S)] + n₁. Tokie pat neproduktyvūs yra ir (Į + D) darbinės struktūros neadekvatūs sudurtiniai vertiniai būdvardžiai. Šių vertinių pirmuoju dėmeniu pasakoma daiktavardiniu dėmeniu reiškiamo objekto veiksmo ypatybė. Tokių būdvardžių darbinę struktūrą sudaro sangrąžinis įvardis savęs: savo + daiktavardis, o šaltinio darbinė struktūra sudaryta iš pažymimojo įvardžio + daiktavardžio + priesagos. Vadinasi, vertinio darbinė struktūra (R₁ + R₂) + n ≠ šaltinio darbinei struktūrai [R₁ + (R₂ + S)] + n₁, pvz.: savaeigĭs [klotuvas] PolŽ 452, plg. rus. самоходный. Šis vertinys yra veikiamas taip pat substantyvizacijos proceso ir linkęs pereiti į sudurtinio daiktavardžio kategoriją, plg. savaeigis, rus. самоход. 2.3. Politechnikos terminijoje vartojamų sudurtinių vertinių su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu pirmasis dėmuo esti daiktavardinis ir įvardinis. Vadinasi, sudurtinių vertinių su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu darbinės struktūros yra tokios: daiktavardis + veiksmažodis (D + V) ir įvardis + veiksmažodis (Į + V). Daugiausia politechnikos terminijoje vartojama (Į + V) darbinės struktūros vertinių būdvardžių. Šios struktūros vertinių pirmuoju dėmeniu pasakomas veiksmažodiniu dėmeniu reiškiamo veiksmo objektas. Visų politechnikos terminijoje vartojamų šių vertinių darbinę struktūrą sudaro sangrąžinis įvardis savęs: savi + veiksmažodis, o jų šaltinių darbinė struktūra sudaryta iš pažymimojo įvardžio + esamojo laiko dalyvio. Vadinasi, tokie vertiniai nėra adekvatūs šaltiniui. Todėl (Į + V) darbinės struktūros vertiniai atitinka (Į + Dal) darbinės struktūros šaltinius, pvz.: savigrūdis [plienas] PolŽ 402, plg. rus. самозакаливающаяся [сталь] || angl. self-hardening; savirašis FTŽ 107, PolŽ 368, STŽ 29, plg. rus. самопишущий; savivartis PolŽ 368, plg. rus. саморазгружающийся; savitepis [guolis] PolŽ 298, plg. rus. самосмазывающийся; savistabdis [sliekas] PolŽ 487, plg. rus. самотормозящий; savavald(is) [pernešimas] STŽ 186, plg. rus. самоуправляющийся ir pan. Semantikos atžvilgiu šie vertiniai tikslūs, nes jų ir šaltinių reikšmės tapačios. Šie vertiniai pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Pirma, kai kurie minėtų vertinių linkę daiktavardėti, pvz.: savirašis, savivartis ir pan. Antra vertus, šių vertinių produktyvumas rodo, kad lietuvių kalbos sudurtinių būdvardžių daryboje pradeda įsigalėti naujas darybos modelis (sangrąžinis įvardis savęs: savi + veiksmažodis), kuris terminijoje yra gana parankus. Tačiau vienas kitas minėtos darybi- 23 nės struktūros vertinys abejotinas, pvz.: savavald(is) [pernešimas] STŽ 186, plg. rus. самоуправляющийся ir pan. Analogijos ir sistemiškumo sumetimais vartotinas būdvardis savivaldis, plg. ekonomikos terminus – sudurtinius daiktavardžius savivalda, savivaldybė ir pan. Sudurtinių vertinių būdvardžių, kurių darbinė struktūra (D + V) politechnikos terminijoje vartojama labai nedaug, tik vienas kitas, pvz.: dujošvytė [lempa] FTŽ 163, PolŽ 172, plg. rus. газосветный ir pan. Šis vertinys linkęs daiktavardėti. Vietoje sudėtinio termino dujošvytė lempa dažnai vartojama tik sudurtinis vertinys dujošvytė. Šios darbinės struktūros sudurtiniai vertiniai būdvardžiai nėra adekvatūs šaltiniams. Jų neadekvatumą lemia nevienodos vertinį ir šaltinį sudarančios kalbos dalys bei pati darbinė struktūra. 3. Išvados 3.1. Remiantis lietuvių politechnikos ir fizikos terminų žodynais, nustatyta, kad sudurtinių vertinių būdvardžių vartojama trečdaliu mažiau, negu sudurtinių vertinių daiktavardžių. Tačiau šių vertinių santykis apskritai su politechnikos sudurtiniais terminais ar termino elementais (būdvardžiais) nėra didelis. Terminų žodynuose sudurtiniai lietuviški būdvardžiai sudaro apie 1,66% visų pateiktų terminų, o iš jų sudurtiniai vertiniai – 10% visų sudurtinių lietuviškų vienažodžių terminų (būdvardžių). 3.2. Daugiausia vertinių yra išversta iš rusų kalbos. Tačiau rusiškasis šaltinis gana dažnai turi analogiškos struktūros bei semantikos atitikmenų ir kitose kalbose, pvz.: aukštadažnis ← rus. высокочастотный || angl. high-frequency. Tokių vertinių politechnikos terminijoje daugiausia (apie 7,2%). Sudurtinių vertinių būdvardžių, nukopijuotų iš rusiškojo šaltinio, neturinčio analogiškos struktūros bei semantikos atitikmenų (pvz.: garasrovis ← rus. пароструйный ir pan.), politechnikos terminijoje vartojama 2,8% visų sudurtinių lietuviškų vienažodžių terminų (būdvardžių). Minėtuose žodynuose beveik visai nevartojama sudurtinių vertinių būdvardžių, nukopijuotų iš vokiečių, anglų, prancūzų kalbų. 3.3. Dariausios sudurtinių vertinių būdvardžių darbinės struktūros yra šios: būdvardis + daiktavardis (B + D), prieveiksmis + daiktavardis (P + D), skaitvardis + daiktavardis (S + D), įvardis + veiksmažodis (Į + V). Šių vertinių kalbos dalys tapačios šaltinio kalbos dalims, tačiau dėti lygybės ženklo tarp vienų ir kitų darbinės struktūros negalima, nes jos skirtingos. Vertinio dėmenimis einantys žodžiai yra grynašakniai, t.y. jų kamienai sutampa su šaknimis, o šaltinio dėmenys yra negrynašakniai – susideda iš šaknų ir priesagos, pvz.: ilgabangis, plg. rus. длинноволновый || angl. long-wavelength || vok. langwellige; daugiažtakis, plg. rus. многостаночный; dviejgis, plg. rus. двухходовой || angl. two-pass ir pan. (Į + V) tipo darbiniai vertiniai skiriasi nuo šaltinio ne tik nevienoda darbine struktūra, bet ir pačiomis kalbos dalimis, pvz.: saviraišis, plg. rus. самопишущий. Todėl vertinio darbinė struktūra (Į + V) atitinka šaltinio darbinę struktūrą (Į + Dal). Vadinasi, minėti vertiniai skirtini darybiškai neadekvačių, tačiau semantiškai tikslių darbinių vertinių pogrupiui. 24 Sutrumpinimai FTŽ – Fizikos terminų žodynas. – V., 1979. PolŽ – Rusų–lietuvių kalbų politechninis žodynas. – V., 1959. STŽ – Rusų–lietuvių–anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodynas. – V., 1971. СЛОЖНЫЕ СЛОВООБРАЗОВАТЕЛЬНЫЕ КАЛЬКИ (ПРИЛАГАТЕЛЬНЫЕ) В ЛИТОВСКОЙ ПОЛИТЕХНИЧЕСКОЙ ТЕРМИНОЛОГИИ Резюме На основе литовских политехнических и физических словарей рассмотрено соотношение сложных словообразовательных калек (прилагательных) с соответствующими источниками (калькируемыми объектами). Установлено, что в литовской политехнической и физической терминологии преобладают сложные словообразовательные кальки (прилагательные), модели которых имеются и в русском, и в других языках. Такие кальки в данной терминологии составляют 7,2 % сложных литовских политехнических и физических терминов (прилагательных). Во вторую группу включены термины, непосредственно калькированные с русского источника. Такие кальки составляют 2,8 % сложных литовских политехнических и физических терминов (прилагательных). Почти не встречаются сложные прилагательные, непосредственно калькированные с немецкого, английского и других источников. Установлено, что приводимые в статье сложные словообразовательные кальки (прилагательные), относящиеся к литовской политехнической и физической терминологии, имеют словообразовательные структуры, для которых характерны следующие типы соотношений со структурами источника: прилагательное + существительное (кальки) соответствует структуре источника прилагательное + существительное + суффикс; наречие + существительное (кальки) соответствует структуре источника наречие + существительное + суффикс; числительное + существительное (кальки) соответствует структуре источника числительное + существительное + суффикс; местоимение + глагол (кальки) соответствует структуре источника местоимение + причастие. Поскольку словообразовательные структуры калек и их источников (калькируемых объектов) не адекватны, такие кальки включены в группу словообразовательных калек структурно неадекватных, но семантически точных. Неадекватность в большинстве случаев обусловливается наличием суффикса у калькируемого слова. 5