Šis tas iš lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) K. GAIVENIS ŠIS TAS IŠ LIETUVIŠKOS LIAUDINĖS SPECIALIOSIOS LEKSIKOS 1. Įvadinės pastabos 1.1. Šiuolaikinė terminijos definicija (pagrindinė, informatyviausia mokslo kalbos leksikos dalis1) šiek tiek prieštarauja „liaudinių terminų“ sąvokai. Liaudiniais terminais galima būtų vadinti nebent tik dalį vadinamųjų mokslinių terminų – terminologizuotus liaudies kalbos žodžius. Tačiau kai kuriose knygose² terminais vadinami ir tie liaudies kalbos žodžiai, kurie niekada nebuvo terminologizuoti ir vartoti mokslo kalboje. Taigi pavadinimas liaudinė terminija, nors jau yra vartotas ir lietuviškuose aukštųjų mokyklų vadovėliuose, gali kelti šiokių tokių abejonių. Sąvokos „specialioji leksika“, „terminija“, „profesionalizmai“, „nomenklatūra“ yra artimos, bet nevienodos apimties ir skirtingai subordinuotos. Į plačiausios apimties sąvoką „specialioji leksika“ įeina sąvoka „terminija“, bet sąvokos „nomenklatūra“ ir „profesionalizmai“, nors ir įeina į sąvoką „specialioji leksika“, nėra subordinuotos „terminijos“ sąvokos ir tik kertasi su ja. Vadinasi, ta liaudies kalbos leksikos dalis, kurią kartais dabar vadiname liaudine terminija ir dialektine terminija, įeina į sąvoką „specialioji leksika“, kertasi su sąvoka „profesionalizmai“, bet nesusisieka su sąvoka „terminija“. Dėl visų šių priežasčių šiame straipsnyje vartosime pavadinimą liaudinė specialioji leksika, o ne liaudinė terminija. 1.2. Lietuviška liaudinė specialioji leksika planingai renkama jau keliasdešimt metų. Svarbiausi jos rinkiniai: akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ ir jo kartoteka ir „Lietuvių kalbos atlasas“ bei jo kartoteka. Reikšmingi šios leksikos šaltiniai taip pat tarmių leksikos žodynai³. Šiam straipsniui medžiaga daugiausia imta iš spausdintų akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų, šį tą papildant iš jo kartotekos. Aptariamos tos svarbesnės liaudinės specialiosios leksikos teminės grupės, kurios nebuvo minimos „Lietuvių kalbos atlase“. Taigi šio straipsnio uždavinys dvejopas: 1) aptarti svarbesnes lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos temines grupes ir kai kuriuos jos bruožus ir 2) apibūdinti šios rūšies leksikos terminologizavimo ypatybes. 1 Даниленко В. П. Русская терминология. – М., 1977, с. 201. 2 Невская Л. Г. Балтийская географическая терминология. – М., 1977; Трубачёв О. Н. Ремесленная терминология в славянских языках. – М., 1966; Толстой Н. И. Славянская географическая терминология. – М., 1969; Schütz J. Die geographische Terminologie des Serbokroatischen. – Berlin, 1957 ir kt. 3 Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. – V., 1976 ir kt. 4 2. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos bruožai 2.1. Mūsų protėviai nuo žilos senovės vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Dėl to ir liaudinių specialių šios srities pavadinimų turime daug ir įvairių. Šiek tiek skurdesnė mūsų liaudinė amatininkystės leksika. Palyginti neturtingas ir socialinius santykius atspindintis žodynas. Liaudinės specialiosios leksikos žodžiai – daugiausia konkrečių daiktų pavadinimai, abstraktų palyginti nedaug. „Lietuvių kalbos atlase“ daugiausia pateikiama pastatų ir jų dalių, namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių bei jų detalių pavadinimai, palyginti nedaug dedama paukščių, augalų ir gyvūnų pavadinimų. Jame rasime taip pat dar šiek tiek liaudinių giminystės ir socialinių santykių žodžių, valgių pavadinimų ir vieną kitą žmonių ar gyvulių anatomijai priklausantį pavadinimą. Ši leksika kruopščiai moksliškai sukartografuota ir prieinama kiekvienam tyrinėtojui. Liaudiniai specialiosios leksikos atitikmenys nuo terminų skiriasi stilistiniu ekspresyvumu, daugiareikšmiškumu. Sudėtinių pavadinimų čia beveik nerasime. Tačiau vienažodžiai rūšiniai pavadinimai labai paplitę ir įvairūs. 2.2. Liaudies žmogaus gyvenimas visą laiką buvo labai susijęs su darbu – visuomenės egzistavimo ir pažangos pagrindu. Darbas jam buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir teikė džiaugsmą, kartu ugdydamas patį žmogų. Darbo procesas lietuviškoje liaudinėje specialiojoje leksikoje menkiau atsispindi, negu įvairūs darbo įrankiai, priemonės ir darbo objektai. Darbas žmogui ne visada gerai sekėsi. Mūsų liaudies leksikoje kaip tik ir esama nemažai rūšinių įvairių darbų klaidų, riktų, ydų pavadinimų, pvz.: klapatė (Srv⁴, Pg, Krkln) | klebātė (Užp, Lel) | klabātė (Sv, Ds, Srv) | klebiūtas (Ktk) || klám(pa) (Šlv) || klūmbė (Lnkv, Grž, Jnšk, Rm, Ps) || plámpa (Jnk, VL, Žg, Lk) || kumulū̄s (Kps) „plakant dalgį, padarytas nelygumas“, kópėčios (Kps) || šárka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas audekle“, kumėlė (Slm, Trgn, Ds, PnmP, Al) „vej ant virvę ar metant siūlus, padaryta klaida“, atómauka (Ig, Ds) || príelaipa (Škn, Plt, Grg) | príelipas (Bt, Jnšk, Prng) „verpiant siūlo pastorinimas, kuris audžiant nusismaukia“, kumeliūkas (Lkm) || ažūkartas (Kp, Ds) „baro iškreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, blyžė (Lš, Mrc, Mrk) „išilgai audeklo atsirandanti spraga dėl praleistų vieno ar kelių apmatų siūlų“, brúokšmis (Kl) || zrėkas (Lz) „akėjant padarytas vogis“, próreta (Pc, J) „retesnis dryžis išilgai audeklo, atsirandantis kai skietę praleidžiama gija“, blaką (Prk, Up, Yl, Už, Plt, Trg, Plm, Nmš) | blákė (Ds, Skrd, Brž, Kps, Slm, Kb, Nč, Vl) || péršova (Ps, Rm) „sutrikęs audinio raštas, nutrūkus vienam ar dviem siūlams“ ir kt. Tik mūsų kalbai būdinga ypatybė turbūt reikia laikyti tai, kad darbo riktai įvardijami perkeltinės reikšmės gyvulių ir paukščių pavadinimais, pvz.: kumeliūkas (Lkm) „baro iškreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, šárka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas audekle“ ir kt. Dirbdami žmonės panaudojo paprasčiausius įrankius ar prietaisus. Dauguma jų dabar jau nebenaudojami, virtę etnografizmais. Liaudinių jų pavadinimų turime daug ir įvairių, pvz.: badiklė (Dbč) „prietaisas šiaudiniam stogui dengti“, leistuvė (Trgn) „dviejų judriai sujungtų lentelių įtaisas medui iš korių spausti“, mįklės 4 Visi sutrumpinimai tokie pat kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 5 (Dgls) „prietaisas sūriui spausti“, nytyklė (Trgn, Užp) „prietaisas nytims megzti“, raškės (Dgls) „prietaisas obuoliams raškyti“, knūžas (Ob) || brunklys (Sr) || brūzdulkis (Pkn, Jnšk) || bruzgotas (Ut, Trgn) | bruzgūlis (Čk, Šmk, Lks, J) | bruzguolys (Š, Sv, Jž) || niūgis (Gršl) || žniūgas „prietaisas skerdžiam os kiaulės snukiui suveržti“, kalakšna (Trgn) „prietaisas ratlankiams ant stipinų užtraukti“, dreškys (Sdk) „prietaisas žymėti sienojų suleidimams“, brusčius (Br) „įrankis grumstams trupinti“, klekėtas (Lš, Pbr) „medžioklės varovų prietaisas“, austinėliai (Šts) „prietaisas šalikams austi“, klebetas (Vvr, Pln, Plt, Tl, Žr, Klp, Lkv, Vvr, Tv, Kv) | klibėtas (Krtm) || kobinys (Škn, Rd, Krp, Šts) || veiverýs „prietaisas virvėms vyti“, atašagė (Rtn, Lš, Lp) | atašagtis (Lz, Kp) || ašprastis (J, Pin) „prietaisas audeklui ištempti audžiant“, krūnas (Žd, Yl, Skd) „prietaisas raštams kelti“, laūkštis (Erž, Vrn, Rtn, Kb, Asv, Vlk, Klš, Dkš) || krijėlis (Vb, Rm, Pn, Pmp, Sv, Lš, Plv, Stk, Srk, Al, Trgn, Vrn, Kt) „prietaisas siūlams lenkti“, kabūklas (J) || krōgis (Klp, Dr) || žeginis || žegėklis „įtaisas, dedamas kiaulei ant kaklo, kad pro tvoras nelandžiotų“, kaliklis (Smž) || kropas (Šts, J) || pāvaras (Šts) || vilktuvas „prietaisas lankui ant statinės užtraukti“, kalė (Grk) | kalaitė (Jnš) „prietaisas matuoti atstumui tarp grebėstų“, koplė (Kp) „prietaisas išimti medui iš drevės dugno“, kumelys (Dl, Ldk, Mšk, Rd, Er) „prietaisas lentoms pririšti prie grebėstų“, pimpalas (Kl, End) „prietaisas vertikaliam pjūviui rašto gale nustatyti“, briokštas (Dov, Jnšk, Klov, Škn) „įrankis sienojų suleidimams užbrėžti“ ir kt. Su darbo įrankiais susijusiai lietuviškai specialiajai leksikai būdinga tai, kad joje labai daug rūšinių pavadinimų turi lazdėlė ir virvelė. Vienais atvejais jos yra savarankiškos darbinės realijos tam reikalui specialiai pagamintos (tam tikro storio, ilgio), o kitais atvejais — speciali tik jų atliekama funkcija. Pvz.: Lazdelė: ailis (Kin, Prk) || degėte (Ds) || nuta (Prk) „tinklui ar varžai prism e igti“, dūpinas (Vžns) „žuvims baidyti“, pérvaras (Ml, Rgv, Grž, Pg) „perkišama per kraičkubilio asas“, pašmaikštė (Vkš) „ugniai ir žarijoms maišyti“, krabākštas (J) || krākė (Šv, Slnt, Plt) „pasiremti einant“, kratiklis (Srj, Al, Vl, Ds, Kps) „spaliams ar šiukšlėms iš pakulų ar vilnų kratyti“, pinas (Švn, Kt, Jz, Rdm, Lp) „skieto rėmų lazdelė“, krekvėlė (Vlk) || matarėlis (Krok) „šiaudams prispausti dengiant stogą“, graiklis (Grv) „žarijose keptoms bulvėms iškasti“, ylis (Nm) „su vinimi gale, spirtis čiuožiant ledu“, klostis (Ms) „pamerktiems linams prispausti“, laīstas (Sg) „dedama tarp džiovinamų lentų“, pākilas (Krt) „sunkumams kilnoti“, nytai (Krk) „šalinės bradinio kartelės“, kedėklis (Nt) „vilnoms kedenti“, keinis (Jnš, Pšš, Kdn, Pp, Srv, Akm) | geinys (Šd, Sml) || ritmuša (Kv) || kilnikas (Rm, Krkn) „ripkai mušti“, kliūkė (Ad, Tvr, Švnč) „kisieliui, viralui maišyti“ ir kt. Virvelė: aptvara (K) || pavara „tinklui paver t i“, pastojikė „kuria prie kranto pritvirtinamas į vandenį įmestas tinklas“, pināklis „virvelė vyžai suveržti“, lykis (Prk, Kin) „kuria apsiūti žvejų valčių burių kraštai“, mešvirvė (Slv) „kuria pririšama mėsa (kamine)“, atšanklės „kuriomis suraukiamas tinklas į maišelius“, atōšiūlis (Vrn, Dbč) „kanapinė virvelė naginėms lopyti“, apvārka (Rm, Nj) || rauklė (Pš, Ps, Všk, Stč, Jnš) || āpraukas (Tl) „virvelė naginėms suraukti“, apiv aras (Šd, SIm, Rm, Grž, Srd) „apvynioti autams prie kojų“, istrakas (Al) || instrakūolis (Kps) || pērpinas (Vdk) || srūstis „nyčių siūlams suverti“, āpvaras (Prk) „burėms prie stiebo 6 pririšti“, plokė (Nč) „kanapinė virvelė“, paida (Skdy) „vyžos padui sutvirtinti“, kinklė (Užv) „kuria kryžmai supančioja priekines ir užpakalines arklio kojas“, pakaušis | pakaušokas (Krkl, Žr, Pln, Krtn, Šd) „kamantams surišti viršuje“, pakópasaitis (Grdž) „kuria prie kojų pririšamos nytis“, priel(a)ikas „kuria sėjas pririša sėtuvę“, panarà | pànaras (Klm, Rs, Žg, Šn, Kl, Krs, Šlv) || panerėklas (Jž, Ob, Sb, On, Dbk) || narstis (Ut) || pasija (Krok) | pasina (Vlk, Lš, Lp, Al, Ūd, Žin) || pãkaras (Pbs) „botagui prie botkočio pririšti“, jáugtas (Sl) || pasinỹs (Rud) „parišta virvutė puodynę ar puodui nešti“, pasturlýné (Pgg) „šieno ar šiaudų vežimui suveržti“ ir kt. „Laiko“ sąvoka liaudies kalboje siejasi ne tiek su astronominiu laiku ir metų laikų kaita, kiek su įvairių darbų laiku, pvz.: artoja (Ml, Ck) || artuvės (Trgn) „arimo laikas“, mėžė (Ig, Vrn) „laukų mėžimo laikas“, apyvartos (Ds, Sdk) „mėnesio permaina“, šãktarpis || apýlaužis (Užp) „laikas, kada pradeda šalti, bet važiuojant ar einant dar nekelia“, žlėja (Lnkv, Šl) „laikas, kada pradeda brėkšti“, beduonė (Gs, Brt, Rod, Arm, Ad, Krv, Ml) „laikas, kada trūksta duonos“, bradienà (Ps, Jnšk, Grž) „laikas, kada neišberndami keliai“, dykumà (Antz) „laikas tarp mėnesio apyvartų“, malžtis (NdŽ) „melžimo laikas“, kėlinys (Všk) „pusės dienos laiko tarpas“, tarpijos „mėnesio fazė tarp seno ir jauno“, mynė (Šv, Bt) „linų mynimo laikas“, linãrautis (Srv, Ps) || linãrovis | linãrovys (Vl, Kt, Lel, Skdt) || linarūtė (Šd, Sml, Ds) „linų rovimo laikas“, pãdaužos (Mrc, Kb, Lš, Vdk) || pãraiz os (Ms, Slnt Als, Brs) „laikas tarp mėnulio pilnaties ir dilimo pradžios“, ãtryškis (Grg) „laikas, kada vedusi karvė duoda daug pieno“, budrā (Užv) „nakties vidurys“, dėčia (Jž, Ut) „kiaušinių dėjimo laikas“, póstovis (Plt, Brs, Žd, Grsl, Krt, Trk) „laikas nuo karvės užtrūkimo iki veršiavimosi“, kėlena (Sml, Šd, Sln, Lnkv, Jnš, Pšl, Pbr, J) „darbo dienos trečdalis“, išgryčiai (Dg, Nč, Vrn) „laikas, kai vasaros metu galvijai genami iš ryto, o per vidurdienį parvaromi namo“, laidymai (Grv) „darbinų jaučių paganymo laikas pavasarę“, laidiņys || palaidiņys || pólaidis (Šr, Prng, Vj, Rk, Slm, Srv, Trgn, Ds) „sniego tirpimo, pašalo ėjimo metas pavasarį“, lãpskleidis (Klvrž) „lapų skleidimosi laikas“, laukarỹs (Pns, J) „laukų arimo laikas“, laukãvokis (Šv) „laukų valymo metas“, apiaušrė | apiaušris (Slv, Stč) „laikas prieš aušrą, kada žiemą žmonės papusryčiavę gula poilsio“, apýdienis (Dglš, Dkš, Tvr, Gs) „laikas prieš auštant ar temstant“, pajamà (Pd) „laikas, kai mėnulis iš priešpilnio pereina į pilnatį“, iṅgrybis (Dglš) „grybų dygimo laikas“ ir kt. 2.3. Mūsų protėviai nuo žilos senovės gyveno teritorijoje, kurios reljefą suformavo ledynai ir jų vandenys. Dėl kalvoto reljefo susidarė palyginti įvairūs teritorijos dirvožemiai. Be to, per Lietuvą praeina vienas ežeringiausių Europos ruožų. Prieš prasidedant pokarinei didžiajai melioracijai mūsų krašte buvo palyginti daug (1 km² apie 0,4 km) upelių, raistų, paversmių ir kitokių nedidelių natūraliojo vandens telkinių. Lietuvos klimatas taip pat permainingas, pereinamasis iš jūrinio Vakarų Europos klimato į kontinentinį Rytų Europos klimatą. Visa tai (geografinė aplinka ir klimatas) suformavo ir palyginti gausų bei įvairų specialiosios leksikos posistemį. Mūsų liaudinėje leksikoje rasime daugiau pavadinimų vietai, kuo nors natūraliai išsiskiriančiai iš aplinkos (a), negu vietai, susijusiai su žmogaus darbine veikla ganti- 7 neje aplinkoje (b), pvz.: a) keĩnavė (Ul) „klampi vieta pievoje“, kinis (An) „pakilęs-ne vieta raiste“, atlãida (Grg, Rt, End, Sln) „aukštesnė vieta pievoje“, perša (Dov) „šaltiniuota raisto vieta“, atãvėja (Kp) || atgaiša (Jb) | atgaišis (J, Pln, Brs) || atgaira (Kv, Als, Sr, Vkš) || pagairė (Alk, Lnkv, Ps, Krč, Grž, Rs, Ob, Up, Kp) | pagaira (Jn, Sr, Ds, Nm, Trg, Vdžg) „vėjo užpučiama vieta“, klãima (Žd, Skn, Krp) | klãjima (Vkš) || prógymė (Rt, Kv) | próguma (Tv, Tt, Jrb, Rm, Up, Kv) || laukėsmė (Als) | laukymė (Skd, Grg, Sr, Yl, Plt, Rt) „reta vieta ar aikštelė girioje“, ingi-nyš (Dglš) || igerklis (Trgn, Sv) || išsiauris (Vdš, Dglš) || sąvara || pavernė (Vlk) „siaura vieta tarp dviejų ežerų, kalvų ar miškų“, atãbradas (Kkl, Rš, Ds, Plv, Trgn, Dkšt, Rk) „seklì vieta ežero ar upės pakraštyje“, išbrada (Ds) „išbrendama vieta (sekluma) upėje tvirtu pagrindu“, atšoda (Plng, Slnt, J) || vãdaksnis || įtvinolis (Vks, Trk) || atšiauta (Mžk, Šts) || atšėda (Šts) | atšėdis (Ggr, Šts) || liuognas (Trk) „potvynio vandens užliejama vieta“, šėklius (Trgn) || paplieka (Zp, Skr) „sekli vieta ežere“, atvãjus (Al, Vlk, Zp) || atvanga „rami, srovės išsukta vieta upėje“, dumbrà (Kl) || sietuva „gili vieta upėje“, pliesmuõ (Ds) „neužšalusi vieta ežere“, pãlios (Krsn, Dkš, Smn, Krok, Brb) „nusekusio ežero vieta“, lašmuõ (Klt, Lkm, Ign) „vieta ežere, kur įteka ar išteka upelis“, apsiakis (Šauk, Dr) „vieta upės vingyje“, paščiurys (Ds) „vieta, kur upė prieina prie miško“; b) nuoskinà (Mlt, Lkm, Kt, Ktk) „iškirsto jauno miško vieta“, prakõpnė (Drsk, Kp, Lkm, Antš) || prapleikė (Vdš, Dglš, Lkm) „nesužėlusi vieta javuose“, apsòstas (Pnd) „buvusios sodybos vieta“, karykla (Všn, Slk, Trgn) „vieta žvejų tinklams džiovinti“, laidaras | laidoris (Mžk, Žgč, Krž, Up) „aptverta vieta ganykloje gyvuliams suginti“, kovė (N, LsB) || išvara (Vl, Slv, Ldk, Žž, Pg, J) „vieta, kur būdavo suvaromi viso sodžiaus galvijai, prieš išgenant į ganyklą“, karklotis (Ggr) „vieta, kurioje iškirsti karklai“ ir kt. Daug rūšinių pavadinimų yra turėjusios su žemdirbyste artimai susijusios sąvokos „dirvožemis“, „pieva“, „dirva“ ir kt. Pvz.: Dirvožemis: pimpėlė (Šts) „ nederlingas“, pėpis (Brs, Yl, Šts, Skd) „viršutinis durpyno sluoksnis“, kraùlis (Dov, Klp) || degýnai (Dr) „rausva, nuo geležies junginių sukietėjusi žemė“, akýžemis (Kp) || dujà (Nmn, Rdm, Dbč, Nč) || dūplė (Vlk) „labai lengva su juodžemiu žemė“, kraukšlas (Lk, Varn) „sunki su priemoliu žemė“, dūbai (Pc) „palaida, ruda žemė“, rūdė „prasta su durpių priemaiša žemė“, caplys (Trgn, Skd) „kietas molis, sumišęs su juodžemiu“, smėltė || pasmėlta (Sv) „žemė prie smėlio“, giáurė (Jn) „jaura, šalta žemė“, glėinė (Lš) „šlapias molis“, juodžvizdris (Brž) „juodžemis su žvyru“, balčiùgė (Jz, Rmš, Pun) „baltžemis, balta žemė“, apýnašos (Dglš) „žemė, užnešta ant pievos per potvynį“, murainė (Pgg) | mūras (Vl) || pažliõgis (J) „šlapia, pažliurgusi žemė“ ir kt. Pieva: lėknas (Jnš, Brž, Ps, Žg) || lãikšės (Ndž, Kos) || lankėšnas (Ggr) || lėnkė (Vn, Juk) || linguõklė (Ps) || liekmės (Gud) „šlapios, supelkėjusios pievos“, grinė (Prng, Grdm) | gruinė (Ilg, Skrd, Plv, Grš) | grynáila (Trgn) „pieva, kurioje neauga žolė“, baltiena (Lš) „pieva, kurioje auga šėrinė, šiurkšti žolė“, bimbarýnė (Šts) | bimbrýnė (Rs) „menka pieva“, paliejai (Trš, Trk) „užliejamos pievos“, galijos (Lž) „tolimos pievos“, ilgosios (Slm) „toli nusitęsusios pievos“, kerpūžynė (Trg) „kerpėmis ir krūmais apaugusi pieva“, draustinė (Ss) „piemenų uždrausta pie- 8 va (kurioje ganoma tik per sekmines)“, kauzynė (Šv) | kauzaryne (Vvr, J) | kauzariją (Šts) | kauzuryne (Krkl) | kauzūrynas (Krkl, Ggr) || bridegaurynė (Šv, Varn, J) || kirbija (Ggr) „prasta, kemsuota pieva“, paraiša (Gig, Ms) „pieva, kurioje ganosi pririšti gyvuliai“ ir kt. Dirva: laigmėnė (Arm) || atšėlė (Pln) „kurioje antrais metais sėjami tie patys javai“, atlaišai (Šts) „dvejus metus nesėta dirva“, atkilà (Up) „antrųjų metų dirbama dobiliena“, atšaliai (Pln, Plng) „nedirbamas akmenuotos ar šlapios žemės plotas, paprastai ganyklomis laikomas“, baubarōnas (Ds) „sausas, plikas dirvonas“, liepalotė (Mrc) „dirbamas žemės plotelis miške“, pakrionė (Rz) „dirva, nuolaidi į upelį“, palėnkė (Grš) „šlapia, beveik visada vandens apsemta dirva“, dogmė (Paž, J) „geros žemės dirva“, paperšnys (Dsm) „šlapia, nederlinga dirva“, apmatà (Krp, Lž) | atmatà (Krp) || bãdlaukis (Mžk) „užleista, nedirbama dirva“, akėja (Dglš, Lel) „išakėta dirva“, arienà (Jñš, Žrm) „suarta dirva“ ir kt. Permainingi orai, žmogaus darbų priklausymas nuo klimato padėjo susidaryti daugeliui rūšinių šios srities pavadinimų. Pvz.: Debesis: gurūš (Lz) „juodas didelis debesis“, kraiklis (Jž) „plunksninis debesis“, duburys (Ds) || galvotinis (Vvr) „kamuolinis debesis“, pamėnas (Ant) „raudonas debesis nakties danguje“, galvōžis (Grz) | galvōkas (Kp, Slm, Tr) || pėrdebesis (Mlt, Užp, Sdk, Ktk) || kōšis (Prk) || drūblė (Prng, Ut, Lkm) || gurōnas (Trgn) „nedidelis, greitai slenkantis lietaus debesis“, murmūtis (Grg) || dangulýs (Rod, Vrn) „mažas kamuolinis debesis“, plieka (Rt) „mažas plonas debesėlis“, pakarai-lis (Užp, Sdk, Km) „lengvas debesėlis be lietaus“ ir kt. Ledas: išbruka (Krž) || kriogžlė (Ds, Užp, J) || paplãiša (Ggr) || kraukšlė (Vlk) || čėrškenos (Č) || saūsledis „plonas, trapus, sausai iššalęs ledas“, añtburba (Vvr) | ámburgos (Slnt, Pln, Vvr) || atlaijūs (Ūd, Onš) || užpalas „ant ledo užbėgęs ir storai sušalęs vanduo“, keŕnys (Svn) „ledai ant užšalusių langų“, iliai (Gmž, Lkm) „ledo kristalai“, blerbalas (J) || gargolis (Kvr) || lekėtas (Rt, Als, Vvr, Grg) || cap-lys (Rmš) | cãpas (Bgs) || lašledis (J) || pãlašas (Šts) „stogo varveklis“ ir kt. Lietus: karšatis (Bst) | karšiava (Brt) || bãngas (Stk, Vs, Lp) || pilagà (Sn) „smarkus lietus“, šãršas „siauras lietaus ruožas“, dujà (Klv, J, Krš, Mžk, Šts) || dūlkšmas (Slnt, J, Plt, Užv, Užk, Šts) || dulkýs (Brš) || duoklýs (Gdl, Dkš) || dūliava (Slnt) || drūkena (Brt) || purkšnà (Rs, Gs, Kbr) | purkšlys (Dkš, Pc, Smn, Mrs, Krn) | purkšlė (Slk, Trgn) | purškūtė (Gs) „smulkus lietus“, drebà (Skr) || dreblýs (Kp, Svn) | drėblius (Šmn, PnmP) || drėbnà (Lp) || droblas (Ppl) | drōblius (Šš, Tvr, Brž, Ds, Slk) „lietus su sniegu, šlapdriba“, pãliejus (Lk) || pliaugė (Žg) || rigà (Gs, Ilg) „ilgas lietus“ ir kt. Vėjas: statinis || priešvėjis (Blv, Grž, J) „vėjas, pučiantis iš priešakio“, plend-rà (PrL) „silpnas vėjelis“, rugis (N, K, LsB) „vakaras“, pietvīs (Als) „pietys“, pilvinis (Vlks, K) „pietvakarių vėjas“, áudenis || auštrinis (Klp, Plng, Kin) „šiaurvytis vėjas“, aušlaukas (Nd) „vėjas, kuris sukelia pietvakarių lietų“, marinis (PrL) „vakarų vėjas“, ožinis (Rsn, Krg, Plng, Klp, Prk, Kin, PrL, Sg) „pietryčių vėjas“, laūnagis (Plng) „pietų vėjas“ ir kt. 2.4. Lietuviškajai specialiajai liaudinei leksikai būdingas konkretumas. Abstrakčių sąvokų pavadinimų joje rasime tik vieną kitą, pvz.: čiūžmà (Ss, Alk) „dau- 9 gybė, aibė“, makena (Dglš) „nedidelis kiekis“, paità (Sn) „užgaida“ ir kt. Prie jų taip pat priklauso kai kurių mitologinių būtybių pavadinimai, pvz.: alkis (Grg) „išgalvota baisy bė, traukianti į vandenį žmones“, gābras (suv.) „pikta dvasia, siačianti pūgos metu“, gavėnas (An, Vad, Kp, Slm) „pasakų būtybė, gyvenanti jaujoje (paprastai gavėnios metu)“, nakviša (Brs, Akm, J, Kv, Yl, Grg) „mitologinė būtybė, sukelianti nemigą“, pūščius (Sln) „būtybė, išpustanti iškultus javus“, rodžiai (Trgn) „pasirodantys ir kviečiantys išvaduoti užkeikti pinigai ar dvarai“ ir pan. Savitų rūšinių pavadinimų dar yra turėjusios šios sąvokos: Višta: apuokas (Rdm) „apžėlusiais žandais“, ražokė (Ggr) „išsišėrusi“, čem-pė (Švn) „apžėlusiosiomis kojomis“, znāčkinė (Rtn) „dedanti mažus kiaušinius“, kārka (Prk, Trgn) „karkanti“, cakōlinė (Grv) „vedžiojanti viščiukus“, lėjikė (Rod) | lėjūkė (Pls) „dedanti minkštus kiaušinius“, lutikė (Šv) „trumpomis kojomis“, čičerikas (Grš) || pėcelis (Vn) „mažųjų vištų veislės gaidys“, puliātė (Drsk) „jauniklė višta“, čiurulėlė (Lk) „mažųjų veislės višta“ ir kt. Kiaušinis: klāpčius (Trgn) || klekatūnas (Grv) || kliūškis (Mžk, Jrb, Trg, Gd, Klp, J) || pāperas (Šl, Jnšk, Vad, Kvr, Vj, Slm, Dglš, Srv, Sdk, Vžns, Dkk) „kliuksintis (neverstas) kiaušinis“, kirkūtis (Pnd) „pirmas jauniklės vištos kiaušinis“, išdada (Pln) | išedis (Pln, Už) | išdėlis (H, Žmt, Kt, Šl, Svn, Šmn, Dgl, Slm, Er, Srv) „paskutinis sezone padėtas kiaušinis“, ristūkas (Skr) „ritinamas kiaušinis (žaidžiant)“, žnačkỹs (Sn) | žnačkas (Mrc, Krok, Lp, Mrk, Vlk) „labai mažas kiaušinis“, išgintinis (Užp) „išgenant duodamas kiaušinis“, pikperis (Grk, J, Nmk) | piktperis (Rt, Lky, Up, Kltn) „užperėtas kiaušinis“ ir kt. Žaislas: čičiŕšnė (Slk) || zirbė (Slk) „sukynė važinėtis ant ledo“, žimbė (Ds, Ant) || zirbė (Slk) || bīrbilas (Čk, Vv) || užūklis (Krs) || zvirbālka (Gdr) | zvirbiukas (Šr) „pagaliukas ar saga su perverta virvele (sukant ūžia)“, zimbžylė (Dgl) || laidynė (Kv, Als, Krok, Erž, Stk, Vkš, Jz, Kps) || svilksnė „virvelė ar iškelta lazdelė akmenims mėtyti“, zirbė (Ds) || zirbėlė (Mlt) || birklė (Grv) „vėjo malūnėlis“, kojōkai (Klov, Rd, Ar, Žvr, Lnkv, Er, Šmk, J) || kābolys (Ktk) || keinis | keinjys (Tt, Ll) || kėkšis (Ob, Jž, PnmR, Kp) || kylėkai (Ps) || kojūnės (An) || kujōkai (Vrb, Nm, Šln, Skr, Šmk, Žg, Kt, Sv, Erž, Vkš, Šlv) || kūja (Kp, Trgn, Ds) || kūikis (Vkš) || kirkālis (Ut, Jž, Vžns, Sv, Ds) || kėblė (Pln) | kėbliai (Užv) | keblys (Plk, J) || pėdės (Vikj) || stypynės „pagaliai, ant kurių vaikai pasistoję vaikščioja“, kėmsas (OG) „apskritas ledo gabalas važinėtis nuo kalno“ ir kt. Suolelis: kōjinis (Prk) | kōjainis (Prk, Klp) || keržlys (Pl) „duonkubiliui, statinei padėti“, židelis (Kin) „su atkalte“, krasia (Pnd, Brž, Pl, Slm, J) „medinis, sofas pavidalo“, kumėlė (Rdš) „nusikaltėliams plakti ir kankinti“, plautas (RtŽ, Krtn, Skd, Als, Žr, Žg, Brž, Dbk, Pn, Šd, Kp, Sv, Nmč) „pirties“, laktà (Krkl) || maigūnas (J. Jabl.) „gulimasis senovinėję pirkioje“, galvōnas (Šmn) || šūlas „ant kurio dirbami ratai“, pakōpnė (Stk, Azm, Jz) „medinis suolas ant krosnies“, prikūltas (Brs, Sd, Skd, Krp, Yl, Ub, Žr) | priskūltas (Mžk, Brs, Plt, Žd, Žr, Tl) | priskūltas (Žd, Lkž, Vkš, Štk, Brs, Žlb) „skalbinia ms skalbti“. Medis: kemerōnas (Lkm, Sld) | kemerzōnas (Švnč, Dglš) || kebėžis (Jž, Pnm) || kėžas (J) | kerókšlis | kerókšnis | keróklis | kerónas (Grž, Šts, Slk, Vj, Ktk, Trgn) || abalėškas (Ob) „apdegęs“, ābaras (Alk, VšR) „sakingas“, kérplėša (K, KzZ, 10 J) || išvarta (Skr, Up, Rs, Dkš, Rmš, Šmk, Žvr, Kl) || griaumedis (J) || vėtralauža / vėjalauža „išvirtęs medis su visomis šaknimis“, gūlas (Vlk, Dsm) „vandenyje gulintis medis“, kampa (Prk) „nuo ilgo gulėjimo vandenyje supuvęs medis“, lampėkas (Dbč) „drėgnas, sutrunijęs medis“, kemzras (Plk) „puvėsis bitėms rūkyti“ ir kt. Žievė: ąpžaldas (Ml) „antroji medžio žievė“, drožlė (Užp) „žievė, iš kurios degutą dega“, kėrpė (KzR) || ketai (Skdv) „stora sutrūkusi beržo žievė“, karnà (Ad, Krtn, On, Vs, Vžns, Brsl, Vdžg, Mlt, Gs, Ob, Trgn) „liepos, gluosnio ar karklo apatinė žievė“, atlupà (Brt) „atsiknojusi medžio žievė“, mauknà (PnmR, Krkl, Sr, Žd, Kvt, KlvrŽ, Ss, Šts) || lūpsnė (Žv) „stora medžio (ppr. eglės) žievė“ ir kt. Praėjusių šimtmečių liaudies žmogui laukinė augalija ir gyvūnija turėjo daugiau tiesioginės reikšmės negu dabar. Vaistingaisiais augalais rėmėsi liaudies medicina, o medžioklė ir žvejyba buvo vieni svarbesnių maisto šaltinių. Liaudies žmogus pažino daugiau augalų ir gyvūnų, turėjo specialių žodžių jiems pavadinti. Liaudinius smulkių gyvūnų ir augalų pavadinimus (ypač tik apytikriai užrašytus) dabar sunku tiksliai identifikuoti. Todėl „Lietuvių kalbos žodyne“ daug jų pateikiama nepilnai apibrėžtų. Pvz.: Augalas: aňgažolė (Lp) | aňgiažolė (Kt) „tokia girios žolė“, avilikė (Grdm) „tokia pievų žolė“, bakščiūkas (Vlk) „toks augalas su adatėlėmis“, briklėštis (Alk) „tokia žolė“, dyguolis (Rtn, Mre) „toks pelkių dygus augalas“, garšklas (Jrb) „tokia žolė, auga ypač šlaituose, lapai panašūs į klevo, mėgsta kiaulės“, geltonižis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“, gelžinžolė (Ggr) „tokia žolė“, gerkliažolė (Drsk) „tokia vaistinė žolė“, gervakaklė (Vv) „tokia miško žolė, žydi mėlynai“, giedrutis (Bd) „tokia darželio gėlė, geltonai žydinti“, gijūtis (Ml) „žolė, vartojama kraujui sustabdyti“, girgėlė (Lp) „tokia darželio gėlė“, girgžduolė (Zr) „tokia raudonai žydinti žolė“, gōtas (Šl) „tokia žolė“, ledinė (Šts) „tokia žolė“, lėgis (Vl) „tokia žolė“, lingė (Vl) „toks augalas“, mainytžiedė (Dr) „tokia gėlė“, naginė (Grd) „tokia žolė“, pamarñakis (Kp) „tokia žolė, auganti pabaliuose“, patrūkelės (Ml) „tokia žolė, panaši į krapus“, pelkiai (Krk) „tokie pelkių augalai“, piškūtis (J) „toks augalas“, piūklštė (Lp) „tokia žolė, auganti prie vandens“, ragūžė (Kp) „tokia gėlė“, rasūkė (Alk) „tokia gėlė“, riėstinės (Brs) „tokios mažos, geltonai žydinčios žolės“, rūgštė (Alk) „tokia dirvos žolė su gelsvu pailgu žiedu“ ir kt. Paukštis: arškėtėlis (Antš) „toks miško paukštis“, blindėlė (Trgn) „mažas rusvas paukštelis“, čakštinas (PnmR) „toks rudai pilkas paukštis“, čėčėkas (Grv, Plš) „toks paukštis“, čikirllis (Vrn) „raibas balų paukštis“, čirškėlė (Ds) „toks paukštis“, piemenaitė (Pls) „toks laukinis paukštis, dažniausiai sekiojantis paskui gyvulius“, pitkė (nlt?) (Vlk) „toks paukštelis“, rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ ir kt. Žuvis: badžiūlė (Grv) „tokia žuvis“, gaidrė (Lp) „tokia upės žuvis“, glėzus (Plng) „tokia smulki žuvelė“, grąnždingas (Grg) „tokia žuvis; grundalas“, lakūnas (Plng) „tokia žuvis“, maliáuka (Grv, Dkšt) „tokia žuvis“, pesia (Ds) „tokia nedidelė žuvytė“, planklašis (Trk) „tokia žuvis“, plygė (Sn, Kč, Rod) „tokia plati, nedidelė žuvis“, plūškė (Vkš, Trš) „į raudę panaši maža žuvelė“, rūilis (nlt?) (Šts) „tokia ežero žuvis“, apėnis (Grv) „tokia žuvis“ ir kt. 11 Grybas: nonys (Sdk, Ds) „valgomas, drėgnose vietose augantis rausvu viršum ir geltona apačia grybas“, pakašė (Vkš) „toks grybas“, pazdriegždė (Grv) „toks grybas“, pilkė (Vl, Skr, Erž) „toks grybas“, putōnas (Grv) „toks grybas“, raistėkas (Dbč, Lz) „toks raisto grybas“, raudōnpienė (Šts) „lazdynuose augantis grybas“, raukšlis (Vlž) „toks grybas“, rūdė (Smal) „toks grybas“ ir kt. Dėl šių pavadinimų reikėtų padaryti keletą pastabų: 1) kai kuriuos šių pavadinimų galima tiksliau identifikuoti, pvz.: a) rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ – dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria L.); b) gramzdinas (Grg) „tokia žuvis; grundalas“ – gružlys (Gobius fluviatilis L.), nes LKŽ: grundalas = guirė, gramzda, gružas (Gobio fluviatilis); guirė = gružas, gramzda, gužlys, stekė (Gobio fluviatilis); gružas 3. zool. žr. gružė 1; gružė = Gobio fluviatilis; gružlis, gružlys = gružė 1; gramzdas žr. gramzdė; gramzdė = gružlys, gružas (Gobio fluviatilis); c) geltoni žis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“ – vėdrynas (Ranunculus), nes LKŽ: jedrūnėlis = geltoni- žis, plg. jedrynėlis, o jedrynėlis = vėdrynas (Ranunculus); 2) mūsų išvardytų ir kai kurių kitų gyvūnų bei augalų pavadinimų iliustracija LKŽ kartais parodo, kad: a) identifikacija yra netiksli; b) kad pasitaiko praleistų rūšinių šios srities pavadinimų, pvz.: a) čekutis (RŽ, RŠ, Ds, Švnč) „perkūno oželis (Scolopax gallinago): Oi tu čekut, čekutėli, ko tu lendi krūsnin“, plg. čėčekas (Grv, Plš) „toks paukštis: Krūsn yse čėčekai perisi“. Iliustracija rodo, kad čekutis ir čėčekas – kūltupis (Oenanthe oenanthe L.); akmenė (Pn) „giesmininkų šeimos paukštis, kultupys (Oenanthe oenanthe): Jei akmenė gieda „lyk, lyk“, greitai bus lietaus“. Dabartinėje mūsų ornitologijos terminijoje akmenė vadinamas ne kūltupis (Oenanthe oenanthe L., rus. обыкновенная каменка, vok. Steinschmätzer, la. akmeņcakstīte), bet Arenaria interpres L. (rus. камнешарка, vok. Steinwälzer, la. akmeņtārtiņš); b) pesia (Ds) „tokia nedidelė žuvytė: Pauparai gaudos kartu su pesiom“, raukšlis (Vlž) „toks grybas: Raukšlis, arba brekiukė“. Pavadinimų pauparas ir brekiukė LKŽ nerasime; 3) kai kurių augalų pavadinimai sutampa su lietuviškomis pavardėmis, pvz.: leleiva (Trgn) „miškinė lelija (Lilium martagon)“: Leleiva; meirūnas (Vž, JV) „daržuose auginamas vaistinis ir prieskonio augalas (Majorana hortensis)“ ir (Trgn) „darželin is dašis, meira (Satureja hortensis)“: Meirūnas ir kt., bet vargu ar gali būti laikomi tiesioginiu šių pavardžių kilmės šaltiniu. 3. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos terminologizavimas 3.1. Vienas svarbesnių terminų kūrimo būdų – gatavų terminų skolinimasis. Gali būti skolinamasi ne tik iš kitų kalbų, bet ir iš tarmių bei apskritai iš liaudies kalbos. Lietuviškuose terminų žodynuose randama nemažai terminologizuotų liaudies kalbos žodžių, pvz.: V. Gudelio „Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodyne“ (1956): балка – raguva (geomorf.), бар – 1. seklus (geomorf.), белая смена (грозового облака) – vainys (meteop.), буруны – guožos (=gožos, t.y. lūžtančios bangos) (fiz. geogr.), ванна – lobas „stačiašlaitis ir pailgas, nedidelis duburys“ (geomorf.), ваклюза – verdenė (hidrogeol.), стоячие волны – seklos, stovinčios bangos (fiz. geogr.), дресва – žabaras „aštriabriaunis žvyras“ (geol.), зыбь – šarsas „bangavimas, nustojus pūsti vėjui“ (fiz. geogr.); M. Mi- 12 kalajūno „Rusų–lietuvių kalbų meteorologijos terminų žodyne“ (1975): копка – plutelė, (sniego) čerkšna, налень – apdraba „sniego apnašas“, барашки – 2. lūžtys „lūžtančių bangų viršūnės“, гололёд – lijundra, зарница – amalas „tolimo žaibo atšvaitas“, капель – palašas „atodrėkio lašėjimas“; V. Anskaičio ir M. Kilo „Rusų–lietuvių kalbų žemės ūkio terminų žodyne“ (1971): антракноз – (fit.) дегуляй; кошница – doklas, krežis „pintinė pašarui nešioti“; лодышка – (anat.) kulkšnis, gurnelis; медяная роса – lipčius; подошва башмака – šliužė (dalgio) ir kt. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1972) pateikiama nemažai terminijai artimos specialiosios liaudies leksikos su atitinkamomis tarminėmis pažymomis, pvz.: brižės (žem.) „spyruoklinės akėčios“, balýmas (ryt.) „pernykštė nenupjauta žolė“, eška (žem.) „noras valgyti, apetitas“, gramatnas (žem.) „grumstas, luitas“, paniauga (ryt.) „1. bato pado išlinkimas“, plėikė (ryt.) „plika vieta, lopinys“ ir pan. Nors dauguma čia minėtų realijų mokslo kalboje dar neturi tinkamų lietuviškų terminų, bet kalbamų žodžių nepavyksta terminologizuoti. Specialistai jų vietoje linkę vartoti arba žodžių junginius – daugiažodžius sudėtingus terminus, arba raiškios darybinės motyvacijos naujadarus, pvz.: борона пружинная – spyruoklinės akėčios (ŽŪŽ), плешина – plikuma, plika vieta (ŽŪŽ), промежуточная часть ботинка – pado sąsmauka ir kt. Kodėl? Priežasčių čia yra ne viena. Svarbesnės jų turbūt yra šios: 1) didelė lietuviškos specialiosios leksikos dalis – siaurai vartojami žodžiai (dialektizmai arba šnekamosios kalbos okazionalizmai); 2) nemažai šios rūšies leksemų – neaiškios motyvacijos ir asociatyvūs žodžiai; 3) dalis nominacijos reikalingų skolintų sąvokų kitose kalbose jau turi arba skirtingos motyvacijos atitikmenis, arba vadinamos etimologiškai ar darybiškai aiškiais tarptautiniais žodžiais ir pan. Be to, reikia turėti omenyje dar tai, kad liaudies specialiosios leksikos žodžiai turi ne tik ekstralingvistinių, bet ir lingvistinių terminologizacijos kliūčių (plačiau žr. 3.2). Antra vertus, įvairių mokslo šakų specialistams, dirbantiems savo srities terminų tvarkybos darbą, trūksta tikslesnės informacijos apie tos srities lietuviškąją specialiąją liaudinę leksiką, nes turime tik abėcėlinį lietuvių kalbos žodyną ir neturime jokio ideografinio lietuvių kalbos žodyno. Šiaip jau specialistai paprastai suvokia, kad lietuviškam žodžiui, o ne skoliniui ar naujadarui (ypač vertiniui) teiktina pirmenybė tuo atveju, kai lietuviškas liaudinis atitikmuo ir semantiškai, ir morfologiškai tinka tai sąvokai pavadinti. Tačiau terminų norminimo praktikoje tokie atvejai palyginti reti. Dažniau terminologizuojant liaudies kalbos žodį, vis dėlto reikia jį keisti (semantiškai arba morfologiškai). Tokiu atveju terminologijos komisijose kyla nesutarimų ir specialus liaudinis atitikmuo dažnai pralaimi. 3.2. Prancūzų kalbininkas A. Darmsteteris (A. Darmesteter), kuriuo remiasi V. Pizani⁵, yra iškėlęs 2 žodžių daugiareikšmiškumo atvejus: irradiacinį (kai žodis gauna naują reikšmę, kiekvienąkart kylančią iš pirminės reikšmės) ir grandininį (kiekviena nauja reikšmė duoda pradžią kitai reikšmei) daugiareikšmiškumą. Abu šiuos daugiareikšmiškumo atvejus galima pastebėti ir lietuviškoje liaudinėje ⁵ Пизани В. Этимология. – М., 1956, с. 149. 13 specialiojoje leksikoje, nors čia pasitaiko ne tik mišrių atvejų (viena reikšmė — radiacinė, o kitos — grandininės ir t.t.), bet ir kai kurių kitų savitumų, pvz.: avižė: 1) (Pg) „floksas (Phlox paniculata)“; 2) (Dkš, LBŽ) „nelaboji svidrė (Lolium temulentum)“; 3) (LBŽ) „smiltlendrė (Ammophila)“; 4) (Pl, Krč, Všk) „kremblys, kuris auga avižų sėjimo metu“; 5) (Kp, Nm, Skd) „keturspārnis vabzdys; žirgelis, laumžirgis, skėtė (Libella)“; 6) (Vžns) „toks paukštis, starta (Emberiza citrinella)“. Aiškus dalykas, kad geltonosios startos pavadinimas avižė ir laumžirgio pavadinimas avižė nėra kilę nei iš augalinių šio žodžio reikšmių, nei atvirkščiai. Antra vertus, tarp zoologinių šio žodžio reikšmių taip pat nėra kilmės ryšio: geltonoji starta pavadinta avižė todėl, kad ji yra žiemojantis paukštelis, seniau žiemą mitęs (turguose ir miesteliuose prie arklių abraku arba kaimuose prie klojimų ir šiaudų kūgių) avižomis, o laumžirgio pavadinimas avižė tikriausiai atsirado pagal šiuogždesio panašumą („Avižės šnabždėdamos lekia“. J). Taigi čia turime ne semantinę divergenciją, bet darbinę homonimiją. Kuriant įvairių mokslo sričių naujus terminus ir naudojant liaudinį pavadinimų darbinę homonimiją reikia atsižvelgti, nes klaidinančios semantinės asociacijos trukdo naujadarams prigyti ir įsitvirtinti mokslo kalboje. Daugiareikšmiai liaudiniai pavadinimai, dažnai parodo giminiškas sąvokas ir gali būti svarbus jų raidos pažinimo šaltinis, pvz. gurgždis: 1) (P, K, Mt) „skėtinių šeimos augalas (Chaerophyllum)“; 2) (P, Ak, K. Būg, C, R) „miškinis skudutis (Angelica silvestris)“; 3) (Kv, Vdk, Slnt, J) „vaistinė šventagaršvė (Archangelica officinalis)“; 4) (J) „vaistinis liubystas (Levisticum officinale)“; 5) (MŽ, Ls, Mit) „paprastoji garšva (Aegopodium podagraria)“; 6) (TM) „nuodingoji nuokana (Cicuta virosa)“; 7) (Užv) „dėmėtoji mauda (Conium maculatum)“; ābrė: 1) (Krp, Žg, Jnš) „didelė gelda duonai maišyti“; 2) (Ut, Sk) „gilus lovys misai teikti“; 3) (Škn) „lovys mėsai sūdyti“; 4) (Jnš, Žg) „iš lentų sukalta dėžė burokams kapoti“ ir kt. Liaudies kalbos specialiųjų pavadinimų daugiareikšmiškumas šiaip jau nėra didelė kliūtis jų terminologizacijai, nes vis dėlto dauguma šios rūšies žodžių yra vienareikšmiai arba mažareikšmiai. Žymiai sunkesnės kliūtys yra šių žodžių nežinomumas literatūrinėje kalboje, jų darbinės motyvacijos neaiškumas ir kt. Lietuviškajai liaudinei specialiajai leksikai būdinga tai, kad dauguma jos žodžių (net ir aiškių vedinių) yra palyginti trumpi. Tai gerai atitinka terminų reikalavimus. Tačiau, antra vertus, šios rūšies lietuviškiems žodžiams labai būdingas fonomorfologinis variantškumas, kurį reikia laikyti tam tikra terminologizacijos kliūtimi, pvz.: linārautis (Srv, Ps) || linārovis | linarovys (Vl, Kt, Lel, Skdt) | linarūtė (Šd, Sml, Ds) „linų rovimo laikas“, klapātė (Srv, Pg, Krkn) | klebātė (Užp, Lel) | klabātė (Sv, Ds, Grv) | klebūtas (Ktk) „plakant dalgi, padarytas nelygumas“, kaužynė (Šv) || kauzarynė (Vvr, J) | kauzarija (Šts) | kauzurynė (Krkl) | kauzurynas (Krkl, Ggr) „prasta, kemsuota pieva“ ir pan. 3.3. Iki šiol geriausiai sekėsi terminologizuoti liaudinius augalų ir gyvūnų pavadinimus. Jų turtinga sinonimika lengvai gali būti pritaikoma pavadinti giminin- 14 goms gentims bei rūšims. Pavyzdžiui, Zoologijos terminų komisijos posėdžiuose (1980.I.15 ir 1980.II.6) svarstant lietuviškus drugių pavadinimus, nutarta žodžio drugys sinonimus peteliškė ir plaštakė panaudoti kai kurioms gentims bei rūšims pavadinti. Peteliškėmis nutarta vadinti didžiuosius naktinius drugius: Mormonia sponsa – ąžuolinė peteliškė, Catocala fraxini – mėlynsparnė peteliškė, C. nupta – paprastoji peteliškė, C. pacta – mažoji peteliškė, C. electa – pietinė peteliškė ir t.t. Plaštakėmis vadinama kita dieninių drugių gentis: Nymphalis xanthomeles L. – raudonjuostė plaštakė, N. polychloros L. – daugiaspalvė plaštakė ir kt. Botanikoje, medicinoje, veterinarijoje ir kitose mokslo šakose liaudiniai pavadinimai taip pat jau seniai sėkmingai terminologizuojami. Pavyzdžiui, žodžiu gelta liaudies kalboje vadinamas bet koks liguistas pageltonavimas. Tuo tarpu fitopatologijos ir medicinos terminijoje šis terminas turi labai apibrėžtas reikšmes ir daugelį rūšinių pavadinimų, pvz.: Beta virus 46 (Longisporus chenopodii) – runkelių gelta, Pisum virus 8 (Viciavirus chlorogenus) – žirnių gelta; Fragaria virus 1 (Plakidas) – žemuogių lapų pakraščių gelta; Hepatitis infectiosa – infekcinė gelta, Hepatitis salvarsanica – toksinė gelta, Anaemia haemolytica – hemolizinė gelta ir t.t. Šiek tiek sunkiau liaudinius pavadinimus panaudoti šiuolaikinėje politechnikos terminijoje, tačiau buitinės kalbos žodžiai ir čia ne vienu atveju sėkmingai pritaikomi palyginti specialioms technikos sąvokoms pavadinti, pvz.: мотовило – lenktuvai (kombaino) ŽŪŽ, стулка переднего колеса (велосипеда) – priekinė stebulė KŽ, наливная труба (автомобиля) – (automobilio) benzino bako kaklelis KŽ, tekinimo staklių arkliuko iltis LTE (arkliukas str.), боров – ulė, gulstinis dūmtraukis PolŽ ir kt. Liaudies kalbos leksikoje dar daug nepanaudotų žodžių. Įvairiose terminų sistemose juos galima pritaikyti rūšinėms sąvokoms vadinti. Reikalui esant, galima šiek tiek transformuoti jų reikšmę, keisti morfologinį pavidalą ir t.t. Paminėsime keliasdešimt tokių terminologizacijai tinkamų liaudinių (ypač tarminių) žodžių: asnis „kailinio žvėrelio ilgesni plaukai“, dagšlas „šlakas, dėmė“, dykra „dykynė, plyné“, dognis || kopnia „lopinys, išsiskirianti vieta kuriame nors plote“, erčia „tuščia vieta“, ėška „apetitas“, gramantas „luitas“, gunklas „siūlo ar virvės sustorėjimas“, perglyta „siūlo ar virvės suplonėjimas“, kėmuras „kekė“, kėstes „dvi sujungtos kartelės šienui ar šiaudams nešti“, kukis „1. kablys mėšlui ir vežimui versti; 2. įrankis pančiams, virvėms vyti“, naiva „lėta liga“, minda „durpių masė“, magnas || plova „klampi vieta“, pėdžia „1. stulpas kluono ar daržinės stogui laikyti; 2. šulinio svirties stulpas; 3. šulas ar šiaip koks ramstis“, peikšmas „skyrius; tarpas“, leliuškė „minkšta kopūsto galva“, taniai „pūliai“, saistas „tesėtinas žodis“, riesmė „vienas krosnies pakrovimas“, sinkliai „šiaudų smulkmė“, sintis „dusulys, astma“, spirklas „ramstis, spyrys“, speltė „skylė virš krosnies“, sprunklis „pagalys kam suveržti“, šultis „rietuvė“, šiošė „lukštas“, šandrai „sąnašos“, tumoras „auגלys“, stapas „atraininė sija“, kotmuo „javų pėdo storgalys“ ir kt. 6 Lotyniškasis pavadinimas šiuo atveju nurodo ligos sukėlėją – virusą. 15 4. Išvados 4.1. Lietuviška liaudinė specialioji leksika — didelis ir tematiškai įvairus leksikos posistemis. Jam ypač būdingi augalų ir gyvūnų, geografinės aplinkos ir gamtos reiškinių, darbo įrankių, procesų ir raktų, namų apyvokos rykių, valgių, matų bei saikų, giminystės santykių ir kt. pavadinimai. Liaudinės specialiosios leksikos nedera tapatinti su terminija ir vadinti liaudine terminija. 4.2. Didžioji šios rūšies žodžių dalis — vediniai. Labai mažai sudurtinių žodžių, beveik nenaudojamas leksinės reikšmės perkėlimas kaip naujadarų kūrimo priemonė. Ekspresyvumo tendencija šiame leksikos posistemyje ryškesnė negu reguliarumo tendencija. Nepastebėta nominacijos būdų būdingumo atskiroms sritims ar tematinėms grupėms. Vienu iš šios leksikos kūrimo savitumų, lyginant su kitomis kalbomis, reikia laikyti naminių ir laukinių gyvūnų pavadinimų panaudojimą kai kurioms abstrakčioms sąvokoms (pvz., darbų riktams) pavadinti. 4.3. Lietuviška specialioji liaudinė leksika priklauso pasyviosios leksikos grupei. Jai ypač būdinga fonomorfologinis variantiškumas ir sinonimiškumas. Šios rūšies pavadinimai taip pat pasižymi semantine divergencija ir darybine homonimija. Dalies šios rūšies žodžių semantinė motyvacija jau sunkiai atsekama, nes jie — vieniši žodžiai, neturintys giminiškų atitikmenų mūsų kalboje. 4.4. Specialioji liaudinė leksika laikoma pagrindiniu terminijos šaltiniu, nors jos reikšmė įvairių mokslo sričių terminų kūrimui tolydžio mažėja. Lengviausiai terminologizuojami ir iki šiol plačiausiai buvo terminologizuoti liaudiniai augalų ir gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimai. Šios rūšies žodžių terminologizaciją trukdo ne tik ekstralingvistinės, bet ir kai kurios lingvistinės priežastys. ИЗ ЛИТОВСКОЙ НАРОДНОЙ СПЕЦИАЛЬНОЙ ЛЕКСИКИ Резюме Народную специальную лексику нельзя отождествлять с терминолексикой и именовать ее народной терминологией, так как большая часть этой лексики не только нетерминологизирована, но и вообще не употребляется в общелитературном языке. Литовская народная специальная лексика — большая и тематически разнообразная лексическая подсистема. Для нее особенно характерны названия животных и растений, местные географические и метеорологические названия, названия трудовых процессов, орудий труда, народных блюд и посуды, названия родства и др. Большая часть таких названий — производные слова, очень мало среди них сложных слов. Характерной особенностью этой лексики надо считать использование названий домашних животных в народной речи для обозначения некоторых отвлеченных понятий труда и т.д. Народная специальная лексика считается основным источником литовской терминолексики, но ее значение для языка науки постепенно уменьшается. Препятствиями для терминологизации данной лексики можно считать ее фономорфологическую вариантность, многозначность и ассоциативность. 16