Kai kurios Daugpilio lietuvių šnektos gramatikos ypatybės

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII(1983) ELENA GRINAVECKIENĖ KAI KURIOS DAUGPILIO LIETUVIŲ ŠNEKTOS GRAMATIKOS YPATYBĖS I. Įvadas Pateikiamasis straipsnis yra tęsinys anksčiau skelbto tyrinėjimo, skirto kalbos mokslui iki šiol mažai žinomos Latvijos TSR Daugpilio apyl. lietuvių šnektos fonetikai (Grinaveckienė E., 1980, 223–239). Jame liečiami būdingi tos šnektos gramatikos dalykai, siejantys ją, kaip ir fonetiką, su Rytų Lietuvos šnektų, ypač rytų dzūkų, gramatine sistema, ir pati tarmė yra natūrali minėtų lietuvių šnektų tęsinys Latvijoje. Kadangi šnekta yra kitų kalbų ir šnektų – latvių, baltarusių, rusų, lenkų – apsuptyje, straipsnyje nurodoma ir čia funkcionuojančių tų kalbinių sistemų įtaka jai. 1911 m. K. Būga, tyrinėjęs Ciskodo (la. Tiskādi, Rėzeknės raj.) lietuvių šnektą, jos duomenų lyginimui tėra vartojęs tik vieną kitą čia tiriamosios šnektos fonetikos dalyką (Grinaveckienė E., 1980, 223–226). Taigi plačiau tos šnektos gramatikos dalykai straipsnyje nagrinėjami kone pirmą kartą. Nors dėl palyginti trumpo jos sistemos tyrinėjimo (dvi ekspedicijos savaitės) surinktieji kalbiniai duomenys yra neišsamūs ar fragmentiški, vis dėlto jų pakanka susidaryti bent apytikriam šios šnektos gramatikos vaizdui ir nustatyti jos vietai tarp kitų lietuvių kalbos šnektų ir šiame plote funkcionuojančių gramatinių sistemų. Turint galvoje, kad čia aptariami tarmės gramatikos dalykai yra nauji ir iki šiol mokslui beveik dar nežinomi, lietuvių dialektologijai jie yra svarbūs, o pats straipsnis, be abejo, aktualus. II. Būdingesni žodžių darybos dalykai 1. Sudurtinių žodžių jungiamasis balsis Šnektos sudurtiniai žodžiai paprastai sudaromi su jungiamuoju balsiu, dažniausiai a, pvz.: baltagūdė.1 || baldgūdė. (nj.) ‘baltarusė’, béržalape.s ‘ūmėdės’, duona-kepe. ‘duonkubilis’, kiškiabude.s ‘voveraitės, tokie grybai’, kryžiakaulis ‘kryžkaulis’, maldàkni.ge.s, mūsiamire., nugarākaulis, pirmāde.la. ‘pirmaveršė’, pinktāde.nis (nj.), rauda.nagalvis ‘raudonviršis, toks grybas’, rūdame.se., stālatiese., šūnava.te.s, trečiāde.nis (nj.), varnalėša.s, viešiakelis. Retesni sudurtiniai žodžiai su jungiamuoju balsiu i, y, pvz.: akīvaras, darbȳlaikis, dviratis (nj.), dvišakas. Žymiai mažiau sudur- 1 Tarmės pavyzdžiai pateikiami taip, kaip nurodyta Grinaveckienė E., 1980, 224–225. 107 tinių žodžių be jungiamojo balsio, pvz.: pūsdvi.likis ‘pusdvyliktasis’, rankdarbiai, rankštuostis, sėnmergė., sėnpane., sūbatvakarìs (hibr.). Daugumas pavyzdžių rodo, kad šnektos sudurtinių žodžių jungiamasis balsis pastaruoju metu dažniausiai nepriklauso ar nėra susijęs su jų pirmojo sando kamiengaliu. 2. Būdingesni mažybiniai maloniniai dariniai Iš mažybinių maloninių daiktavardžių priesagų šnektoje plačiausiai vartojamos: -elis, -ė, -ytė, -(i)ukas, -(i)utis. Jos visos labai gyvos, ir gali būti su jomis sudaromi nauji žodžiai tiek iš pirminių, tiek ir iš išvestinių kamienų. Kai kurie jų dariniai turi ne mažybinę maloninę, o specialią reikšmę (ji paprastai išryškinama žodžių reikšmės aiškinime). Iš priesagos -elis, -ė darinių minėtini: avėla. ‘avis’, bačkėla. (hibr.) ‘statinaitė’, beržėlis, durmėliai (hibr.) ‘nedidžiai išmintingi’, galvėla.s ‘linų sėklidės’, kabėlis ‘kabliukas’, ka.jėla.s, kakėla.s ‘speneliai’, kaulāliai, kipėla. ‘milžtuvaitė’, kni.gėla., kriukėlis (hibr.) ‘kabliukas’, ku.rėlis, lintėla.s, maišėlis, naktėla., namėlis ‘priemonė’, pu.slāla.s, skiedėla.s ‘skiedrelės’, stru.gėlis (hibr.) ‘toks medžio skobimo įrankis’, še.nėlis, šma.tėlis (hibr.) ‘gabaliukas’, te.vėlis, vadėla.s ‘vadžios’, vinėla., virvėla., žirklāla.s, žiupsnėlis. Prie išvestinių kamienų priesaga -elis, -ė pridedama tik seniau šnektoje vartojamuose žodžiuose (o gal čia išlikęs senasis *-ē? Plg. ėda, sėja ir pan.), ir tokie dariniai retesni, pvz.: kaspinėlis, la.pinėlis, ramunėliai ‘ramunėlės’. Greta jų daug dažnesni yra naujesni priesagos -ėlis, -ė dariniai, atsiradę greičiausiai dėl lie. lk. įtakos, pvz.: gi.vė.lėlis, katinėlis, vabuolėliai ‘vabaliukai’, vežimėlis, vakarėlis ‘gegužinė’. Greičiausiai tos pačios kilmės diminutyvinę priesagą turi ir prieveiksmis dabartėlia.s ‘dabar’. Minėtini šnektoje populiarūs vyr. giminės priesagos -(i)ukas dariniai, pvz.: beržē.niūkai, bumbulūkai ‘pumpurėliai’, de.dūkas ‘senelis’, du.melūkai, gra.vīlkas, kalnelīukas, kapliūkas ‘kaupukas’, kazle.niūkas (hibr.) ‘kazelėkiukas, toks grybukas’, kiaulīukai ‘paršiukai’, kirme.līukai ‘lazdynų, beržų, alksnių žirginai; bičių perai’, kurziūkas ‘skilandis’, ku.snelīukas, me.lī.niūkas ‘mėlynos spalvos rėminis avilys’, namelīukas ‘priemonaitė’, na.siūkas ‘paršiuko snipas’, paršiūkas, paukščiūkas, puodūkas, trupūčiuku., viščiūkas. Gausūs mot. giminės priesagos -ytė dariniai, šnektoje visada pastoviai kirčiuojantys priesagą, pvz.: bitūtė., bumbūtė., dienūtė., dulkūtė., duonūtė., gramatūtė. (<la. gramata ‘knyga’) ‘knygelė’, ja.nienūtė. ‘Jonienė, Jono pati’, kakūtė.s ‘speniukai’, kanapūtė.s ‘tokios laukų žolės’, marijūtė.s ‘tokios vaistažolės’, mergūtė., ra.žūtė., saulūtė., senūtė. ‘senutė’, senelūtė., ža.lūtė., žuvūtė. ‖ Šios priesagos dažnumą ir populiarumą šnektoje, be abejo, skatina ir latvių lk. analogiškos priesagos -īte dariniai (plg. Endzelīns J., 1951, 386—387; Rūķe-Draviņa V., 1959, 232—236). Ne tokie gausūs priesagos -(i)utis, -ė dariniai. Pasitaiko daiktavardžių, būdvardžių, pvz.: de.dūtis ‘senelis; varnalėša’, ma.čiūtė., pla.kštūtė. ‘plokštelė’; baltūtė., jaunūtis, mažūtis, trumpūtis. 108 3. Kitos daiktavardžių priesagos Daugelis kitų daiktavardžių priesagų, apskritai imant, tokios kaip ir gretimose rytų dzūkų šnektose. Žinoma, tarp jų pasitaiko ir vienas kitas šiai šnektai specifiškas darybos elementas, kitokia darinio reikšmė ir pan. Reta priesaga -aina rodo vietą, kur kas dirbama, atliekama, pvz.: skliūtaina ‘vieta miške (kartais su pastoge), kur tašo geležinkeliui pabėgius’, plg. Skrudalienos baltarusių šnektos шклот ‘tašymo kirvis’ < lie. skliūtas ‘t. p.’; dėl priesagos plg. lie. priesagą -ainė (ratainė ‘ratinė’, svetainė ‘svečių kambarys’). Greičiausiai dėl lk. įtakos šnektoje greta priesagos -ėja darinių (pvz., audėja, verpėja) vartojamas ir naujas jos pastovaus kirčiavimo darinys melžėja (plg. jų láidī.te. greta visai naujo miž.te). Iš priesagos -ėlė darinių minėtina kirme.lė; priesagos -ėnas — bróla.nas ‘pusbrolis’; priesagos -ybė (šnektoje jos dariniai tik pastovaus kirčiavimo) — galýbė, kaltýbė. ‘kaltumas’, kuntrýbė, teisýbė. ‘teisė’, plg. mės netūrim teisýbę.s sakýte. plg. la. tiesība ‘t. p.’ Priesagai -idė dažniausiai atstovauja arklidė.; -iena — un-tienė, viščiėnė, žu.siėna; rugiėna, kve.riėna; -ienė — su.nienė. ‘sūnaus žmona’ (greičiausiai vertinys iš lenk. synowa ‘marti’), taip pat moterų pavardės pagal vyrų vardus — ja.niene. ‘Jono pati’, igna.tiene. ‘Ig­noto pati’ bei pagal pavardes — iliš-kienė. ‘Iliškienė’, gra.velienė. ‘Grovelienė’ (nors dėl kitų kalbų įtakos jau pasakoma janina bei ja.nėnas ‘Jonėnienė’ (Grinaveckienė E., 1980, 224). Priesaga -ija gali būti pridedama ir prie išvestinių kamienų — liga.nija ‘ligoninė’, o su priesagomis -imas, -ymas šalia abstraktų vis daugiau pasitaiko konkrečios reikšmės darinių, pvz.: ażdegimas ‘uždegimas ir nudegimas’ (: ażdegimas šaula.s), ażmigimas ‘miego vaistai’ (: va.ke.čy̆s dávė. ažmigimu.), i.pi.nimas ‘įpinas’, išmági.mas ‘spaudimas’ (: sūlu. išmági.ma. mašina ‘sulčių spaudimo mašina’), jaunimai ‘jaunuoliai’ (: jaunimai šitie labai dýkus), mezgimas (: mezgima. knýga), nušaukimas ‘pavadinimas’ (plg. la. nosaukums ‘t. p.’); padėjimas ‘podėlis’ (: mán’ kita. pade.jima. nėra, tik tas), per-gi.venimai, plepėjimas ‘puškėjimas’ (: puoda. plepėjimas), prisáki.mas ‘įsakymas’, priklausí.mas ‘prievolė’ (: iš bažnyčių. duōti ne prisáki.mai, a priklausí.mai), raši.mas ‘raštas’ (: tas raši.mas būva. nele.tūviškas), ravėjimai ‘ravimi augalai’ (: ravėjimu. neragėt’, tik žōla.s), rūkijimas ‘rūkymas’, sa.dinimai ‘daigai’ (plg. la. stādijums ‘das Gepflanzte’), se.jimai ‘pasėliai’ (: aplink kalākia. se.jimai), susitikimas, suve-jimas ‘susirinkimas’ (: visi nuėja. suve.jiman), suverpimas ‘mokestis už suverpimą’ (: suverpimu. jima vi.lna.m), šlapinimas ‘šlapimas’. Tarp priesagos -ymas darinių minėtina: atródi.mas ‘išvaizda’ (: kóks čia māna. atródi.mas!), válgimas ‘valgis’; -ýna — lentýna (nj.), mergýna ‘duktė; mergaitė’ (: par jōs mergýnu. kárpa), šeimýna ‘ir sava šeima, ir su samdytais’ (plg. dar ir vaikýnas ‘sūnus, vaikas, berniukas’: su vaikýnais gulėjau liga.nija. j’ gimdydama sūnus, gulėjau ligoninėje’); -ýnas — api-šýnas, beržýnas || biržýnas (sn., d ž.), u.žuolýnas, ža.lynai ‘gėlės’; -inė, -inis — daržinė, kapinė.s ‘kapinės’, kiaušinis, skalinė. ‘didelė pintinė iš balanų’, šaltinis, šimti- 2 Tokios nuomonės prieita remiantis šio žodžio paplitimu Lietuvoje. LKA, I, 1977, 198 duomenys rodo, kad žodis sū.nene ‘marti’ tevartojamas tik šnektose, kontaktuojančiose su lenkų šnektomis. 109 -ne.s ‘arai’ (vertinys iš r. сотки ‘t. p.’); -inykas, -ė — daininykai (nj.), giesmininkai -ė dainininkai ir giedotojai, le.tūvini.kas ‘lietuvis’, bū.rtini.ke.; -iokas — azeriokas, berniokas, teliokas, vaikiokas ‘mažas vaikas’ (: kiaūla.s vaikiokai), viščiokas ‘viščiukas’; -ystė — jaunystė, ‘jaunumas ir jaunimas’ (: visā jaunystė. suveidava.), sany stė. ‘senatvė’; -iškas — mėsiškas ‘valgis iš mėsos’, vyriškas ‘vyriškis’; -iuominė — kariuominė.; -ójai (prie išvestinių kamienų) — bulbienójai ‘bulvių virkščios’, bruknienójai; -ovės — daržove.s; -sena — gimdýsena ‘gimdymas; paršiavimasis’ (plg. la. dzemdēšana ‘gimdymas’); -ulýs — ka.sulýs, re.buliai ‘riebalai, taukai’; -umas — baltūmas, didumas ‘dauguma’, didūmas, gardūmas, ilgūmas ‘ilgis’, karštumi ‘karštyje’, neti.rūmai ‘mėšlai’ (: iš žarnų išmaiša. visūs neti.rūmus), ramūmas ‘ramybė’ (pre. ažera. ramūmas), rauda.nūmas ‘raudonis’ (: mergyna.s rauda.nūmas — graži), sunkūmas ‘bėda’ (: prispaūde. sunkūmas), tūnkūmas, tvirtūmas ‘storumas’ (: kaip spiçķā tvirtūma.), vertingūmas ‘vertė’ (: kiaūli. svilini, kólai aptaisai lig vertingūma. ‘kiaule svilini, kol palieka vertinga oda’), -uolas, -ė — lakštinguóla. ‘lakštingala’, vābuolas ‘vabalas’; -uōnis — skunduōnis ‘skenduolis’. 4. Būdingesnės būdvardžių ir skaitvardžių priesagos Iš mūsų užrašytų būdvardžių (taip pat dalyvių) ir skaitvardžių priesaginių darinių minėtini su priesagomis: -ėtas, -a — ringėta žarna ‘storoj(i) žarna’; -ėnis, -ė — bulbieniai bly(n)ai, rugieniai šiaudai; -inga — paršinga, sąjinga ža.lė ‘karti, beskone žolė’ (plg. la. sājš ‘kartus, beskoni.s’, sājums ‘Bitterkeit’), telinga (taip pat ir prieveiksmiai teisingai ir vargingai); -inis, -ė — aušriniai vartai ‘Aušros Vartai’, bū.lbinė. dešra ‘vedarai’, bū.rninė. armonška ‘burninė armonika’, būrokínis alus, dešrinė.s žarna.s ‘storosios, vėdarams krėsti žarnos’, galinė.s vãga.s, gimtinis kraštas ‘tėvynė’, gimtinis miēstas ‘gimtasis miestas’, kiaūliniai re.buliai ‘kiauliniai taukai’, kruōpínis kurziūkas ‘kraujinės dešros’, kukarinė. (< kukavinė) pýpkė. ‘rudos spalvos kokoso pypkė’, laūkiniai a.buoliai, laūkiniai kiaūliai ‘šernai’, mėšinis kurziūkas ‘skilandis’, miēžinis alus, mi.ltninis blynas, pirmutini. kartū., prigimtinė. ‘gimtoji kalbà, vidutiniai ‘vidiniai, vidaus, pilvo’ taukai; -ōnas, -ā: geltōnā, raudōnā; -ōtas, -a: kapōta.s dešra.s; -uotas, -a: kālnuota.s viēta.s, kālnuota žēme. ‖ 5. Būdingesnės veiksmažodžių priesagos ir priešdėliai a) Šnektos veiksmažodžių darybos sistema nuo lk. gal kiek labiau skiriasi šiais priesagų dariniais: -alioti — braukaliōti ‘važinėti’ (plg. la. braûkāt ‘hin und her fahren’), -aliuoti — sergaliūoja ‘sirg inėja’; -ėnti — džia.vēna ‘džiovina’, ru.gēna ‘raugina’; -ovėti — papja.vietė. (šienu.); -inėti — pasibe.ginēja (kiaūla.); -inti — pūtina (vējas) (plg. la. putināt ‘stäuben, stühmen’); -ūti (sl.) — brakūja ‘niekina’, būdū.ite. (sl.) ‘statyti’, naktū.ite. (hibr.) ‘nakvoti’, apipe.lū.ite. (sl.) ‘apipjauti’, targū.ite. (sl.) ‘prekiauti’; -uoti — atskirūote. ‘atskirti (paršiukus nuo kiaulės)’, palaidūote. ‘palaidoti’, klibūote. ‘klišenti’, ailūote. ‘dėti ką eilėmis’, iškalūote. (greta skalāuna) ‘išskalauti’. 110 b) Iš šnektai būdingesnių priešdėlių, jų prie šaknies jungimo būdų ir reikšmių minėtini: api-: apįjare. 3 ‘aparė’, apidį.rpte. ‘apdirbti’, apijaka. ‘apako’, apije.me. ‘apėmė’, apineša ‘apneša’, apinešta tvōrā ‘aptverta tvora’, apisergā ‘apserga’, apisvilina ‘apsvilina’, apišućina ‘apiplikina’, apivérda ‘apverda’, apivirina ‘apvirina’; at-: atganiau (pinkiùs metùs), neatvaikysi (šuni.) ‘nenuvysi (šuns)’; ata-: atakīrps ‘atkīrps’, atakīrs ‘atkiręs’, atāmenu ‘atmenu’, atapjāutė. ‘nupjauti’, ataskriste. ‘atskristi’, atastōvi (sāndelė.lio.s) ‘ilgai stovi, prisistovi (sandėliuose)’, atatraùks ‘atvilios’, atāveda ‘atveda’, atāverte. ‘atvertė’, atāvežiau ‘atvežiau’; až-: ažāugi.s ‘užaugęs’, āždeda ‘uždeda’, aždėkte. ‘uždegti; nudegti (saulės)’, ažėina ‘užėina’, ažgérte. ‘užgerti’, ažjū.nkte. ‘užkinkiyti (jauti)’, ažma.kėte. ‘užmokėti’ (plg. taip pat ašturėtas ‘sulaikytas, susilaikęs’, aštvėrtas ‘užtvertas’); ažu-: ažūdi.rpte. (penčijų.) ‘išsitarnuoti (pensiją)’, ažūgine. ‘užgyne, uždraudė’, ažulaikė.t ‘užgaisinote, užlaikėte’, ažūmušė. ‘užmušė’, ažupīrka. ‘užpirko’, ažuspi.rta ‘užremta’, ažūšala ‘užšala’, ažūteršė. ‘užteršė’, ažūvalgį.te. ‘užvalg yti’, ažūverke. ‘pravirko’; da-⁴: nedaeina galvōn ‘nesuvokia’, dasiklause. ‘besiklausinėdamas rado’; nu-: nudrebėna. ka.jēla.m ‘nusibaigė’, nugaīša.m (pūsi. de.nōs) ‘sugaišome (pusę dienos)’, nuspaudė. (šl.rdi.) ‘suspaudė (širdį)’, nuspėja. (grybas ir dūmai rūksta) ‘prinoko’ (grybas ir dūmai rūksta), nuveja. (kariuōmine.n) ‘išėjo (kariuomenėn)’; nuo-: nūomire. ‘numirė’, plg. 1a. nomira ‘t. p.’; pa-: padègina. (pirštùs) ‘nudegė (pirštus)’, nepājaučia (kat vargas) ‘neatjaučia (kad vargas)’, palikai (našlė) ‘likau (našlė)’, pāmėčiau (rūkyte.) ‘mečiau (rūkyti)’, pašėukte. ‘pavadinti, duoti vardą’, patėka. (drausmės) ‘užteko (drausos)’ (plg. 1a. pietika drosmes ‘t. p.’), pāte piau; pad- (sl., plg. br. пату́кваць ‘pasukti’) ‘pa-’: pākiši ‘pakiši’, pādeina (un le.-tuvėm) ‘panašios (į lietuvės)’; pēr-⁵ ‘per-’: pēre.ja. (tridzēšimt aštūonius rublius) ‘viršijo, kainavo daugiau kaip (trisdešimt aštuoni rublius)’, pērkalbi ‘išverčia žodžiu iš vienos kalbos į kitą’, pērtrauke. (mōkslus) ‘nutraukė (mokslus)’, pērvardina. ‘perkrikštijo, davė kitą pavadinimą, vardą’, pērvede.m ‘išvertėme’, pērverste. ‘išversti’; 3 Priešdėliai api-, ata-, ažu-, kaip pavyzdžiai rodo, skirtingai nuo daugelio kitų rytų aukštaičių šnektų Lietuvoje, čia visų laikų formose gana neįprastai yra išlikę sveiki (: apivirinte., ažūdi.rba, atapjōve. ir kt.). Toks darybos būdas, kai sveiki šie priešdėliai apibendrintai pridedami prie kiekvienos veiksmažodžio formos, kitur Lietuvoje vartojamose šnektose niekur nepasitaiko. Tačiau tiriamoji šnekta šiuo požiūriu nėra vienintelė. Nemaža šios darybos atvejų pasitaiko XVII a. Rytų Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose — K. Sirvydo raštuose, pvz., apiimti, apimūšti, atanešti, ažumigdyti, ažuplyti ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. Morkūnas K., 1980, 113, 117, 122—125). Vadinasi, šis faktas rodo didelį tiriamosios šnektos archaiškumą. Šiam apibendrinimui, be abejo, galėjo turėti reikšmės kirčiuotos veiksmažodžio priešdėlio pozicijos analogija. Taigi pagal atakerpa (ši pozicija būdinga ir kitoms rytų aukštaičių šnektoms) ir atakirpa., atakirpte., pagal pastaruojuos — ir ažūdi.rpte., ažūdi.rba, ažūdi.rba. 4 Dėl da- kilmės plg. Mažiulis V., 1958, 127—133; LKG, 1971, II, 294. 5 Dėl priešdėlio per- tarimo šnektoje pēr- plg. Grinaveckienė E., 1980, 235. 111 pra- (sl.? Plg. br. прамыць ‘perplauti’) per-: pranakvosi ‘pernakvosi’, praplóve. (ū.ndeniu mani) ‘perplovė vandeniu mane, išplovė mano skrandį’, praskaiṭyk (plg. br. прачытай) ‘perskaityk’, prašaĭdi.ta ‘peršalusi’, prāšauke. ‘pavadino, davė kitą pavadinimą’, pravirta. (le.tuviai be.larušais) ‘pervirto (lietuviai į baltarusius)’; pri-: priragėjau ‘prisžiūrėjau, patyriau, mačiau’; raz- (sl., plg. br. разрэзаць) ‘iš-’: raškerde.m ‘išpjovėme’, rašțveria ‘ištvarsto, išgaudo, išgraibsto’, razvažiava. ‘išvažinėjo’; sa-⁶ (la., plg. la. saplaustīt ‘supjaustyti’) ‘su-’: salaūže. (koju.) ‘nulaužė, nusilaužė, susilaužė (koją)’, sapja.vēsi (šienēlia.) ‘supjausi (šienelio)’; su-: sulāidziau (akis) ‘užsimerkiau, pradėjau miegoti, sudėjau akis’, sustāja (smetōnas) ‘nusistoja grietinė’, suttraukia (kitūs čia) ‘suagituoja paskui save čia apsigyventi’; uś- ‘už-’: užaugi.s⁷ ‘užaugęs’, užāukla.t ‘užauginti, nupenėti’, užeina ‘užeina’, užīma ‘užima’, ušlipe.m ‘užlipome’. Priešdėliai až-, in-, iš-, nu-, pri-, su- su sangrąžos dalelyte -si-: ažsi-: asigeri ‘užsigeri’, asije.miau ‘užsiėmiau’, asikrešte. ‘užsikrėsti’, asipláude. (vaikai pa. mieštūs) ‘(vaikai) išsivažinėjo, išsibarstė (po miestus)’, asižvagēja. (aüsis na. ge.smių) ‘užspengė (ausys nuo giesmių)’; insi-: insidaužiau ‘susimušiau’; išsi-: nejišeiši (be chirurg.ra.) ‘neišsivėrsi (be chirurgo)’, išivede. (ānglu. kiaüliai) ‘išnyko (anglų kiaulės)’; nusi-: nusikaria ‘nutišta’, nusiklausyte. (rādija.) ‘pasiklausyti (radijo)’; prisi-: prisituriu ‘laikausi, tvardausi’; sus(i)-: susmaišai ‘susipainioji’, susitinki ‘susitinki’, susigeria ir susilupa ‘prisigeria ir susimuša’. III. Būdingesni žodžių kaitymo ir vartojimo dalykai 1. Daiktavardis a) Giminė Atskirais, palyginti retais atvejais kai kurių šnektos žodžių gramatinė giminė kitokia negu atitinkamų lietuvių lk. žodžių. Kai kurie abiejų giminių daiktavardžiai retkarčiais turi tik vieną bendrą vyriškosios giminės formą, pvz.: vyras pažduoda pačiai – ana lenkỹs; tėvas le.tuvỹs ir mōmā le.tuvỹs; gaspādine.s tinginiai. Pastebėta, kad vyriškosios giminės formomis moteriškoji giminė reiškiama tik šnektą labiau primiršusių žmonių. Kai kurių šnektos kasdienės vartosenos svetimybių ir tarptautinių žodžių giminė yra ta pati kaip ir gretimų Lietuvos šnektų atitinkamų daiktavardžių, ar kokia ji yra kalboje, iš kurios žodis į šią šnektą patekęs, pvz., kamāša.s ‘nesuvarstomi pusbačiai’, plg. la. kamašas (< lenk. kamasz) ‘t. p.’, kilametra ‘kilometras’ (plg. 6 Nors priešdėlis sa-, apskritai imant, nėra svetimas lietuvių kalbai (jis vienur kitur pasitaiko jos pietinėse šnektose, žr. Zinkevičius Z., 1966, 426; LKŽ, XII, 1981, 1), tačiau šiaurinėje Lietuvoje iki šiol nepastebėtas ir dėl to tiriamojoje šnektoje šalia lie, su- bus atsiradęs greičiausiai dėl latvių šnektų ar jų lk. įtakos. 7 ažāugi.s ir užšūgi.s, ažēina ir užēina bei daugelis kitų šių abiejų priešdėlių pavyzdžių rodo, kad Z. Zinkevičiaus (Zinkevičius Z., 1966, 428) nurodytų až- ir už- reikšmių skirtumo, esančio Lietuvos rytų aukštaičių šnektose, čia nepastebėta. 112 lie. Imbrado šnektos kilometrà), klàsai ‘klasės’ (plg. br., r. класс), metrą ‘metras’ (plg. lie. metrą — Imbradas, Ignalina), litrą ‘lიტras’ (plg. lie. litrą — Imbradas, Ignalina, Kupiškis, Anykščiai), smetònas ‘grietinė’ (plg. Imbradas, Kupiškis smetònas), spičkà ‘degtukas’ (plg. br. спичка, r. спичка), trèpe.s ‘laiptai’ (plg. la. trepes ‘t. p.’ < vok. Treppe), tūpele.s ‘mediniais padais šliurės’ (plg. la. tupeles ‘t. p.’). Kartais nuo lietuvių kalbos skiriasi ir atskirų naujesnių šnektos žodžių giminė, pvz., apskritys ‘apskritis’ (plg. la. apriņķis ‘t. p.’), kàrpa ‘karpis’ (plg. la. karpa ‘t. p.’), paminklà ‘paminklas’, ru.šys ‘rūšis’ (plg. br. рату́нак, copt, r. сорт). Savo gimine nuo gretimų Lietuvos šnektų atitinkamų daiktavardžių dažnai nesiskiria ir kai kurie seni lietuviški šnektos daiktavardžiai, pvz., kirmė.liūkai ‘kirmėliukės’, lėpšai (|| lėpše.s) ‘lėpšės’ (plg. rytų aukštaičių lėpšis ‘lėpšė’), na.siūkas ‘nosytė; kiaulės snipas’, pe.nyš ‘kiaulpienė’ (plg. rytų aukštaičių pienys ‘t. p.’), ramunėliai ‘ramunėlės’, tūūkstuncia.s ‘tūkstančiai’ (plg. rytiečių tūūkstantė). b) Skaičius Kai kurie šnektos daiktavardžiai savo skaičiaus kategorija kartais skiriasi nuo Ik. Sakysime, rūšį čia įprasta nusakyti vienaskaitos forma (greičiausiai gretimų slavų šnektų, kartais ir latvių lk. pavyzdžiu), pvz.: Čia pasėta dobilas (plg. lie. lk. dobilai, la. sarkanais āboliņš ‘raudonieji dobilai’, br. канюшына, r. клевер); Čia krūmai: ir beržas, ir prašas elksnis, ir juodas (plg. lie. …ir beržai, ir paprasti alksniai, ir juodalksniai, br. … і бяроза, і мёпа вольха, і чо́рна, r. … и береза, и серая ольха, и черная); Iš medžia. ir akmenia. badūja namūs (plg. lie. iš medžių ir akmenų stato, br. з дрэва і каменя будуюць, r. из дерева и камня строят); Dešru. di.rba iš me.sos (plg. lie. dešrās darīt, br. рабіць каўбасу, r. делать колбасу), avēla. ir valga. šītu. žōly. (plg. lie. āvys irgi ēda šitą žolę); skrāgžde. ligzdu. padāra. iš smēlia. (plg. lie. krēgždes lizdas lipdo). Vieno kito vienaskaitinio ar turinčio abiejų skaičių formas lietuviško, taip pat skolinto daugiskaitinio daiktavardžio čia įprasta daugiskaitinė forma, kaip kad panašiai yra gretimose rytų ir aukštaičių šnektose Lietuvoje, šio ploto slavų šnektose ar latvių lk., pvz., Čia supi.lta sme.liai (plg. lie. smėlis ir Imbradas, Dusetos, Obeliai, Švenčionys smėliai, la. smiltis); bėrža. sūla.s (plg. lie. bėržo sulà, la. berza sulas), kazlai (sl.) málka.m pe.lū.ite. (plg. lie. ožys malkoms pjauti ir lie. rytų aukštaičių ožiai / kazlai malkom); viena.s sūtka.s (sl.) važiuote., plg. lie. vienà parà (kai kur ir sūtka), br. адны суткі, r. одни сутки. Šnektoje gyvai vartojamos daiktavardžių dv skaitos vardininko–galininko formos, pvz., dvi šeimyna ‘dvi šeimynos (šeimynas)’, du kartù ‘du kartai (kartus)’, du nameliūkù ‘du aviliukai (aviliukus)’, du puodukù ‘du puodukai (puodukus)’, du kilogramu ‘du kilogramai (kilogramus)’. c) Linksnis Šnektos vienaskaitos vietininkas turi ir šių ypatybių: 1. Greičiausiai dėl la. lk. įtakos lokatyvas čia visada vartojamas ir iliatyvo vietoje, pvz., išvažiuoja. Va.ke.tija.j; pirtį mūnėse.; išvežė. Ri.gōj; mōki.kla.j aina (plg. 8. 949 113 la. braukt jūrā, mežā, kosmosā). O iliatyvo formos čia, kaip ir Lietuvos rytų aukštaičių šnektų pronominalinio linksniavimo žodžiuose, vartojamos vietoje lokatyvo, pvz., kažnañ (sl.) sciūri ‘kiekviename kampe’, tañ kraštī ‘tame krašte’, ta.kiàñ ōri ‘tokiame ore’, katarāñ namī ‘kuriame name’, ta.kiàñ karštumī ‘tokiame karštyje’, že.dnañ (sl.) miškī ‘kiekviename miške’, āžeras, kurīñ lāista.s kārpa ‘ežeras, kuriame suleisti karpiai’. 2. Pasitaiko, kad vietoj lietuviškų iliatyvo ir lokatyvo formų šnektoje neretai pavartojamos ir grynai latviškos lokatyvo formos, pvz., nūmire. vākara ‘numirė vakare’ (plg. la. nomira vakarā), ġērte. triskārt diēnā ‘gerti triskart dienoje’ (plg. la. dzert trīsreiz dienā), gi:vėna Grīvā ‘gyvena Gryvoje’ (plg. la. dzīvot Grīvā), važiūoju Mēdumā ‘važiuoju Meduman’ (plg. la. braukt Medumā), laikīte. sausā veidā ‘laikyti sausai’ (plg. la. glabāt sausā veidā) ir kt. 3. Kai kurie šnektos a kamieno daiktavardžiai vienaskaitos vardininke kartais lygiagrečiai gali būti ir ia kamieno, pvz.: āžeras ir azerýs, o reto to kamieno svetimžodžio pōzas ‘griovelis’ atskiri linksniai kartais pasitaiko ir su u kamieno galūnėmis, pvz.: su pa.zuñi ir be pōza. Atskir[i] priebalsinio kamieno moteriškosios giminės daiktavardžių linksniai paprastai yra perėję į i kamieną, o vyriškosios giminės priebalsinio ir i kamieno daiktavardžiai – į ia kamieną, pvz.: saserēs ‘sesers’, dukterēs ‘dukters’, ākmenia ‘akmens’, duñčia ‘danties’, duñčiās ‘dantimis’. Kai kurie (i)u kamieno daiktavardžių linksniai dažniausiai yra perėję į (i)a kamieną, pvz.: su.nāi ‘sūnūs’, pe.tai ‘pietūs’, pe.tais ‘pietumis’, cukra ‘cukraus’, bet āmžiaus. Žodžiai musià ‘musė’ ir kuchnià (sl.) ‘virtuvė’ (plg. br., r. ку́хня ‘t. p.’) šnektoje yra io kamieno; žodžių kraujas ir vėjas vienaskaitos galininkas turi galūnę į, pvz.: kraujī ‘kraują’, vējī ‘vėją’. 2. Būdvardis a kamieno būdvardžiai, kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose Lietuvoje, daugiskaitos vardininke dažniausiai visai dėsningai turi u kamieno būdvardžių galūnę -ūs, pvz.: gērus ‘geri’, kietus ‘kieti’, māžus ‘maži’, mēlinus ‘mėlyni’, nebagōtus (sl.) ‘neturtingi’ (plg. br. багаты ‘turtingas’), netīrus (la.) ‘nešvarūs’ (plg. la. netīri ‘t. p.’), piktus ‘pik­ti’, aštrūs ‘aštrūs’, raudōnus ‘raudoni’, sānus ‘seni’, teisingus ‘teisingi’. Pastebėta taip pat, kad kai kurie a kamieno būdvardžiai savo kamieno galūnę čia kartais išlaiko, pvz.: saīsi mažōliai; kaip sveiki, tai ir gerai; plg. taip pat dideli šēriai. Retais atvejais (greičiausiai dėl u ir a kamienų mišimo) u kam. būdvardžių galūnė pasitaiko a kam. būdvardžių vns. kilm., pvz.: sānaus ‘seno’ āmžiaus (gal čia daiktavardžio galūnės analogija?), o atskiri u kam. būdvardžiai vienaskaitos formose lygiagrečiai gali turėti (i)a kam. galūnes, pvz., bēržalape. nestiprās grýbas; Jōnas stipra. tēva, nors pasakoma ir šiāudas nestiprūs. 8 Remiantis LKA, II, 1982, 129 kartografuotais duomenimis, vyriškosios giminės būdvardžių daugiskaitos vardininko formos su galūne -ūs (geltōnus, raudōnus) būdingos rytų aukštaičių šnektų plotui, esančiam maždaug tarp Zarasų–Žeimelio–Širvintų, ir senesnių žmonių kalboje vartojamos lygiagrečiai su formomis, turinčiomis galūnę -i (geltōni, raudōni). 114 Įvardžiuotiniai būdvardžiai (ir skaitvardžiai) šnektoje, kaip ir gretimose aukštaičių šnektose Lietuvoje, turi nekirčiuotą galūnės formantą -asai || -asiai (a ir u kam.), -ysai (ia kam. ir aukštesnysis būdvardžių laipsnis), -oja (o, io kam.), -ėja (ė kam.), pvz.: gyvasiai, pi.rmasiai, sótasai ‘sotusis’, didi.sai, vi.rėsni.sai, jaunėsni.sai, žalioja, gelta.noja, baltója, pirmója, mažója, unksti.vója, didėja. Įvardžiuotinės galūnės išlaikomos paprastai visoje paradigmoje, pvz., unt pirmęsia.s bál’ka.s; pikta.sia.s nótre.s; ja.diejį duftęs; di.lgia.se.s úsne.s; bálta.sia.s žúse.s; baltųju. žu.-sių mažai par kú yra, pilkųju. daugiaus; unksti.vósias bū.lbes pasa.dina.m || Pasitaiko, kad kai kurie įvardžiuotinių formų linksniai yra išlaikę sveikas dvigubas galūnes, pvz., jaunómsia.m iš mi.rtu. pina vainiku. Įvardžiuotinių būdvardžių formų reikšmė kartais gali būti pavartojamos ir neįvardžiuotinės, plg., mažója ilgè. ir didelis ilgýs ‘Smėlynės apyl. ežerai’, untras karas ‘Antrasis pasaulinis karas’; pirmója ža.lė ir untrá. Būdvardžiai (paprasti ir įvardžiuotiniai) yra laipsniuojami, pvz., púrtni ‘pūri’, unksti.vėsne., šve.sėsnis, šve.sėsni.sai, geriáusias, saniáusias, gardžiáusiasiai. Aukštesnysis būdvardžių laipsnis kartais turi ir aukščiausiojo reikšmę, pvz., ánas vi.rėsnis (= vyriausias) inžbniėrus. Gyvas čia ir trejopas visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis. Pirmasis jų padarytas iš įvardžio páts, pati ir nelyginamojo įvardžiuotinių būdvardžių laipsnio formos, pvz., pátes pirmieji grybai; antrasis — iš įvardžio páts, pati ir aukštesniojo įvardžiuotinių būdvardžių laipsnio formos, pvz., páts jaunėsni.sai; páts vi.rėsni.sai; trečiasis — sudurtinis, padarytas iš paprastųjų būdvardžių nelyginamojo laipsnio dgs. kilm. formos ir jo aukščiausiojo laipsnio formos, pvz.: sanų saniáusias. Ypač šnektoje gyvi iš aukščiausiojo ir sudurtinio visų aukščiausiojo paprastųjų būdvardžių laipsnio padaryti prieveiksmiai, pvz.: iš sanų saniáusiai teip šaukia (= vadina); ánas sanų saniáusiai žina.; būtiniáusiai reikia apinių; tėvui saniáusiai reikia sustatytė. duftis. Retais atvejais šnektos aukštesnysis būdvardžių laipsnis yra nelietuviškos darybos, sudarytas aprašomuoju būdu kaip ir gretimose slavų kalbose, pvz., labiaus cienį (= vertingesni) kėliai kaip šiaudai. Šnektoje taip pat vartojama lyginamoji būdvardžių konstrukcija tipo kų ‘ką’ sanėsnis, tų ‘tą’ gerėnis. 3. Skaitvardis Kiekiniai skaitvardžiai dūjei, dūjai šnektai yra įprasti, tačiau šalia lygiagrečiai vartojamos jų formos ir be postpozicinio formanto: du brólai, dvi kėrves. Jų kilmininko forma visada yra dviė: námus un dviė galų, o vietininkas — dviejūos, dviejós: áni.s gi.vėna dviejūos. Vyriškosios giminės skaitvardžiai 4—9 galininke visada turi galūnę -ius (: keturius, piñkius, šešius, septynius, aštuonius, devynius). Skaitvardis dešimt visada turi kirčiuotą galinį skiemenį (: turu dešimt rúblicu.), o skaitvardžiai 30—90 visada turi po du savarankiškus kirčius abiejuose dūrinio sanduose (: trisdešimt, keturiasdešimt, piñkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt). Šimtas šnektoje kirčiuojamas antrąja kirčiuote (: šimtais métu. gi.vėna), o tūkstantis yra moteriškosios giminės (: paróde. kėturias níkstuntis rúblicu.). 8* 115 Kelintinių skaitvardžių 11–19 antrasis sandas paprastai yra -likis (: pinikia-likiai, šešta.likiai, dvi.likis ‘dvyliktas’), bet dabar šalia jau pasako ir su -liktas, -a kaip lk.: septynioliktas mėtais; keturioliktas mėtais. Dauginiai skaitvardžiai 1, 5–9 turi priesagą -eli, -elios (: be vienelių metų. jam septyniasdešimc; devyneli vartai), o dveji, treji — kaip lk. Kontaminacinę formą turi skaitvardis ketverel. Kalbant apie metus, dauginių skaitvardžių vietoj kartais lygiagrečiai gali būti pavartojami ir kiekiniai, pvz.: šešėlis metus tarnavo.; pinkeli metai kaip vyras mirė., bet dvidešimc pūklius metus turėja.; pūklius metus atganiau.; aštuonius metus karvės laidžiau; man’ septyniasdešimc pūkl. Šnektoje vartojami ir trupmeniniai skaitvardžiai: pūsa., pusuntra., pusuntros, pusdvi.likis ‘pusdvyliktasis’. Kartais vietoj skaitvardžio vienas pavartojamas įvardis kitas; kitas brolis numirė., a kitas gi.vėna . Datose skaitvardžiai, kaip latvių ir slavų kalbose, eina prieš mėnesį, pvz., pink-ta. dekābrius ‘gruodžio mėn. penktą dieną’. 4. Įvardis Greta senesnių ir dažnesnių asmeninių įvardžių formų dšėi, tūjei, ānas ‘jis’, ana ‘ji’, ānes ‘jie’ (pasitaiko ir āni.s, plg. dar džn. pātes ‘patys’ greta pāti.s), ana.s ‘jos’ vartosenoje gyvos ir lk. formos aš, tu, jis, ji, jie, jos. O paradigmoje įvardžių jis, ji formos paprastai nuosekliai atstoja įvardžius ānas, ana, pvz., jų šaukia; jį apskuta; jiem neduoda; jom perka; jais mazgōja ir pan. Įvardžiuotinė forma jinai greičiausiai yra naujesnė, vartojama jaunesniųjų šnek tos atstovų. Kilm. formos manįs, tavįs, savįs kirčiuojami galūnėje, nors pasitaikė išgirsti ir tāvi.s bei savį (: del’ savį neapsimoka). Formos mān’ (naud.) ir man’ (gal.) skiriasi priegaide. Girdėtos galininko formos māni, tāvi. Pažįstama tik forma mēs ‘mes’ (gal la. kalbos įtaka?). Forma jūs daugiau vartojama kalbantis su nepažįstamu (: jūs ta.kių valgį.mu. nevalg.si), o šiaip įprastinis įvardis tamsta. Šalia įvardžių māna., tāva., sāva. lygiagrečiai, bet gal kiek rečiau vartojami ir mānas, tāvas, sāvas, pvz.: sāva. kaltybi. suprāta.; ašpirka. sāva. sānui žēmi.; māna. vīras mire.; kur tāva. vadėla.s; par mum sāva. apiniai ir: sāva. kiaulienu. vērdā; gerių savās žōlās; savų vaikų neturėja.m; vī.lnu. savų negausi atgal. Parodomojo įvardžio ta girdėta ir įvardžiuotinė forma tōj, pvz.: tōj šaurē (= nesvarumai) rākia nuskūste. Įvardžių katarā ‘kuri’, kitā, kokiā, šis, ši, šitas, -ā, tā, visā, viskās kirčiuotas vns. kilm. ir dgs. vard. galūnės senasis ilgasis a daugiausia yra išlaikytas sveikas (Grinaveckienė E., 1980, 232), pvz., iš katarās vieta.s; na. kitās kiaūla.s; ka.kias anā vaišla.s; un šiā svieta.; na. šiās vieta.s; un šitās pūsas; nerekomendūjas šitā do-ryte.; palig (= dėl) šitā aš negaliu aite.; un tās rūnka.s; un tās kiaūla.s; iš visās ki-pēla.s (= milžuvės); na. viskā sužiūravus (= pražiūrus); mōteres, katarās jaunēsne.s; nėmne.s (= tokie grybai) — šitās ve.li.vēsne.s. 116 Įvardžiai kataràs, -à, kókis, -ia, šìtas, -à, šitókis, -ia, tókís, -ia, visakàs ‘viskas’, visókis, -ìà šnektoje kirčiuojami ketvirtąja kirčiuote, pvz.: kataròj bažnyčià. į anas būvà.; kókis didelis grýbas; na. kàkių ligų gerià; ka.kió laikà. prisìturėdava; ka.kìų pinkių metų.; sirgà. kókìus šešìus metus; šìtų mergìčių. gaìlù; na. šìtų jìma mèdù.; šìtì kòjai ukólis dàve.; šìta.kìų ža.lìų ir par mùn frà; tókìs gražùs žièdas; pavasaris tókìs šàltas; ta.kìè miškai didelì; ta.kìàs avèlas brùngìa.s; ta.kìų blynu. kepìat; visakàs būvà. ti.nai; visa.kìų da.bìlų yrà; ge.dòdava. visa.kìų ge.smìų. Įvardžio jòkis, -jà šnekta nepažįsta, ir jį atstoja nežymimasis įvardis nė kókis, -ià, pvz.: ne. ka.kió mèšla. nedėja.; ne. ka.kìas ròže.s (= raudonligės) kiaùliai nežinoja.; ne. ka.kìas ròže.s (= raudonligės) samìaus nebūva.; klìskiabù.de.s kìrme.la.s ne. ka.kìos neėda || Visi čia nagrinėjami galūninio kirčiavimo vyr. g. įvardžiai vns. įn. turi išlaikę kirčiuotą tvirtapradę galūnę -iom, pvz., nuėja. šìtuom keliù; su visìom nagù nuplėšė.; kùom gi jì išpenėsi; ròbrai (sl. = šonkauliai) su visìom nugarakauliu; žinai, kùom išgydìte., reikia pasakýte., kùom didìma. ir kùom aukštùma.; bumbýti. tuom ilgumù nupjòvė. Šiai galūnei sveikai išsilaikyti galėjo padėti jų kirtis ir, galimas daiktas, analogiškų latvių k. konstrukcijų įvardžio formų įtaka (plg. la. nopļauj tom garumu). Pastebėta, kad įvardžių jì, ta vns. įn. galūnė yra -ì, dgs. gal. — -ìos, pvz.: pa.jù (= višta) pãdeda kiaušìniu.; su tì dukterì; mòmà (= bičių motina) tuos bitis kamàn-dava.ja; lèpše.s gárdzia.s — jùos ar vàlga.; nèmnè.s — jùos negalìma rãute., jùos reìkia iškèpte. ir vàlgìte.; jùos (= vaistažolės) mòteres rènìka; avèla.s jùos (= žoles) vàlga.; jei paìmsi jùos (= žuvis) už galvòs; jùos (= žoles) gèria, kaip apìserga⁹. Dviskiemenių mot. g. įvardžių dgs. gal. forma užfiksuota trejopa: su galūne -ius, su -ìuos ir su -às, pvz.: vištà pėri kókìus tris savaitès; šìtuos žòlàs mòteres rènìka; būvà, perkùnja šìtas dienàs; reìkia gèrte, šìtas saknytès; visàs bū.l’bas išplės šìtas aklėčia.s. Formos kókìus ir šìtuos (kaip ir jùos ‘jas’, tùos ‘tas’), be abejo, yra vienodos kilmės, tik kókìus, galimas daiktas, yra vėlyvesnė, galėjo atsirasti iš kókìos. Formos šìtas, visàs, būdamos taip pat išriedėjusios iš formų su galūne *-ān, greičiausiai galėtų būti ir gretimų lietuvių šnektų kontaktų padarinys. Prijungiamuosiuose pažyminio sakiniuose įvardžio vietoje paprastai vartojamas prieveiksmis kur, pvz.: vapsvà, kur žamès lãida; žiedai, kur šviečia (=sviedžia) plaukuõs; žòla.s, kur šùpan (sl. = sriubon) lìekì ‘dedi’. Įvardžio nièkas vns. kilm. šnektoje kartais yra suprieveiksmėjęs, pvz., pakél’t’ panèšt’ jam nièka. būvà.; lèpše.s — nièka. grýbai. Šnektoje nemaža lietuvių kalbai ne visai įprastų su įvardžiais sintaksinių konstrukcijų, panašių į atitinkamas latvių kalbos konstrukcijas, pvz.: aš šìtām (= šitą) išìtyrus (plg. la. es šitam iepētījies); tam atgal’ (=prieš tai, plg. la. tam atpakaļ); pat pirmà (= visų pirma) nupjãuna galvù. (plg. la. paš pirmu nopļauj galvu); par visài (=visai) nièka. nežìna. (plg. la. pa visam nieka nezina); màn’ nebūva. vaikų; màn’ būva. daùk apìračių. (plg. la. man nebija bērnu; man bija daudz operāciju) ir kt. Jos greičiausiai yra latvių kalbos analogiškų konstrukcijų vertiniai. 9 Dėl galimos tų formų kilmės žr. Grinaveckienė E., 1980, 235. 117 5. Veiksmažodis Veiksmažodžių bendratis šnektoje konstatuota trejopa. Įprasčiausia ji su priesaga -t’ (: aĩt’, nėšt’, dėot’). Senesnių žmonių tartyje plačiau paplitusi pilnesnė forma su priesaga -te. (: aĩte., nėšte., dėote.). Kiek retesnė – su priesaga -tei (: kalbėtei, važiuotei), dažniau vartojama taip pat senesnių žmonių (dar plg. Grinaveckienė E., 1980, 233 ir 24 išnašą). Pasitaiko, kad sangrąžiniai veiksmažodžiai čia kartais turi po dvi sangrąžines dalelytes, pvz., nesiregis ‘nesimato’, ma.kinasis ‘mokosi’, kalbasis ‘kalbasi’. Tai rodytų, kad pirmoji jų, einanti tuoj po kamiengalio, čia jau pradedama suvokti ne kaip savarankiška, o tik kaip reikšmės neturintis tos formos priedėlis, plg. kad ir tokį posakį: išpūsk žarnu., ir anū rūgis ‘permatoma’. Veiksmažodis kalbėti šnektoje vartojamas ir kaip i, ir kaip a kam. (: kalbi pãterus, pėrkalbi ‘pamıni’ ir kalba ‘šneka’), mylėti — ir kaip i, ir kaip ia kam. (: myli ‘mėgsta’, nẽmi.lia ‘nemyli’), dėngti yra a kam. (: dėnga stõgu.), pilti — ia kam. (: šùpilia pienu.), klūpėti — i kam. (: ãnas klũpi), gnybti, malti a (būtojamė kartiniame laike o) kam. (: mugnybau vienu. agurku.; sumaldau maišu. mi.ltu.). Veiksmažodis pláusti vartojamas pláuti vietoje (: nupláudzia, išpláudzia). Esamajame laike veiksmažodžiai pūti, tilti gauna -st- kamieną (: pūsta, tilsta), ãsti esti, yra ir liėksta ‘lieka’ formose yra prie balsinio kamieno likučių (: ãsti grỹbu., lai ãst ‘tegul būna’; liėksta, paliėksta, taip pat ir paliėksi (= paliksi) pùšgirtis). Pjauti, krauti ir kt. tipo veiksmažodžiai es. l. yra na kamieno (: pjáuna, kráuna, gáuna). Priesagos -(i)auti veiksmažodžiai esamajame laike gauna priesagą -(i)áuna (: keliáuna, pùliáuna ‘pūliuoja’, reikaláuna, uogáuna), priesagos -yti — priesagą -ija, pvz., grãžija (sl.) ‘griežia’, kirmija. Lėisti, lipti, lùpti, sùkti veiksmažodžiai būtajame kartiniame laike yra ė kam. (: išláidziau, paláide. pilvu., nùlipe.m, užlipe.m, išlupe., sùke. galvu.). Būtojo laiko veiksmažodžiai su priesagos (ar šaknies) -ė(j) vns. 1 asm. ta -ė- dažniausiai fonetiškai yra išmetę (: nedėjau ‘nedėjau’, negaláu ‘negalėjau’, neragėjau ‘neregėjau’, pradėjau ‘pradėjau’, dar plg. Grinaveckienė E., 1980, 230). Dviskiemeniai veiksmažodžiai būsimojo laiko vns. I ir II asm. visada turi kirčiuotą galūnę (: aĩsiu, nunešiu, neraši, kur de.sies, kasiù, neiseisi ‘neišsiversi’ be chirūrga.). Veiksmažodžių su ilgaisiais šaknies ar priesagos ė, y, o, ū būs. l. III asm. galūnės balsis visada trumpas (: pridiks, nusbãs ‘nusibos’, pavedzias ‘pavedžios’, pasisės ‘pasisės’, susanės ‘susens’, ištaisīs, nesta.vės ‘nestovės’, atvaris ‘atvarys’, pridaris ‘pridarys’, šės ‘sės’, sulīs). Būtojo dažninio laiko formos sutampa su lk. (: aidava., dėdava., ge.dódava.), tačiau veiksmažodžio būti III asm. forma pažįstama tik fonetiškai aptrumpėjusi, pvz., būda ‘būdavo’. Tariamosios nuosakos vns. I asm. galūnė -cia (: ãcia, nevažiuocia, negalėcia, matycia, negailė.cia, mirčia), II asm. -tūm (dviskiemenių bendratčių ji ir kirčiuota: apsivestūm (= vestum), dari.tūm); dgs. II asm. galūnė -tūt (dviskiemenių bendratčių ji kirčiuota: aitūt, neraudōtu.t), III asm. -tū (dviskiemenių bendratčių ji kirčiuota: 118 bu.tų, aždektų ‘nudegtų nuo saulės’, suverptų, atsiustų, numintų, nepu.tų, nusipirktų). Liepiamosios nuosakos formos šnektoje dvejopos: su formantu k ir be jo. Kiek pastebėta, jos abi vartojamos lygiagrečiai be reikšmės skirtumo, tik formų be formanto k (gal dėl kiek įprastesnio vartojimo) mūsų užrašyta daugiau. Formantas k dažniausiai yra tariamas (prieš jį einantis priebalsis l paprastai minkštas), pvz., pérsta.k ‘nustok’, píl.k, ti.lėk, dieve liñk ‘dieve saugok’, sumal.k, gelbėk, pažemí.k ‘papigink, sumažink kainą, mažiau prašyk’ agurkùs, rák ‘durk’, plg. la. raki ‘t. p.’ Tačiau pasitaiko šios darybos pavyzdžių ir su nukritusiu formantu k, pvz.: duonu. iškėp’, tai gardimas; iškúl’, pajim’10. Liepiamosios nuosakos vns. II asm. formų be formanto k galūnė paprastai čia išlaikoma sveika (: nupjaustai, paválgai, pasākai tu mán’, prāšai, dieve sāugai, pavārai, suieškai, nešī), bet pasitaiko, kad galūnės balsis (kartais ir dvibalsis) būna nukritęs (: suvāikščia.i ‘nueik’, paród’ ‘parodyk’). Dgs. II asm. formos padaromos iš vienaskaitinių, pridėjus galūnės formantą -t (: padabojit ‘pasaugokite’, suvāikščia.jit ‘nueikite’; formos iš dviskiemenių (i)a kam. bendračių kirčiuojamos galūnėje ainīt ‘eikite’, atlaidit ‘paleiskite’ ). Kartais galūnės formantas t pridedamas prie ilgesnės (senesnės) formos su sveiku galūnės dvibalsiu (: važiuojiet ‘važiuokite’ ). Geidžiamoji nuosaka šnektoje ketveriopa: padaroma iš esamojo ar iš būsimojo laiko III asm. formos su leidžiamąja dalele lai ir tegul, pvz., lai āsti ‘tegul būna’ (plg. la. lai ir), lai āsi ir vienas — nebėda; lai bus tau ir tāva. vaikām ir tam, kas numiri. (keiksmas), tegul’ pavālga., tegul’ pasakis. Šnektoje vartojami ir kai kurie veiksmažodžių sudurtiniai laikai, tačiau jų formų daryba lietuvių kalbos požiūriu kartais kiek šlubuoja arba yra ir nelietuviška, pvz.: aš y’r ‘esu’ verkus; mės Vil.nijy y’r ‘esame’ būvit.; aš y’r ‘esu’ apibūrta, aš nēra ‘nesu’ to dari.s ‘dariusi’, žma.nių daug išmirūs ‘išmirę’, kad numiri. ‘kad būtų mirusi’, žiniu. duotų; mādčia gimi. ‘gimusi’; kitas brōlis numiri. ‘miręs’. Dalyviai šnektoje palyginti apyrečiai; vieno kito jų daryba taip pat kiek šlubuoja, pvz.: sāka., gardų āsu.; nuskinūsiu. āsu. daugiaūs; ū.ntes mēga. bēgunti. ū.ndeni.; mire. suaugusiu. mēttu., neijšgydama ligā; pērinčiu. ‘praitų’ mētu. ža.lyte.s Šnektoje vartojami esamojo laiko padalyviai, pvz.: dabōjunt’ ‘žiūrint’, iš kā dēda ‘daro’ šiberi. (germ.) ‘kaištį’; gi.vēnunt’ vseip atsitinka. Pastebėta, kad, reiškiant tarinį, bevardė giminė paprastai yra vartojama vietoj su daiktavardžiu derinamų dalyvių formų, pvz., jám ażgí.nta re.bulia; sulūužita kaulas; namini pasēta; kiēmas apinēšta tvōri. Veiksmažodis reikia su bendratimi, kaip ir kitose rytų aukštaičių šnektose Lietuvoje, visada reikalauja vardininko, pvz.: reikia iškāste. duobē ir sudēte. akmenai. Vietoj Įk. konstrukcijos tipo nėra ko sakyti, kaip ir kitose rytų aukštaičių šnektose, vartojama konstrukcija tipo nėra kū sāka., nėra kū valga., nėra kū dirba. Kad šnekta yra skurdoka ir nykstanti, geriausiai rodo veiksmažodžių vartojimas. Atskirí veiksmažodžiai, jų priešdėliai, veiksmažodžių formos kartais pavarto- 10 Kad šios formos yra išriedėjusios iš formų su formantu k, turbūt geriausiai rodo jų kirčio vieta ir priegaidė. 119 jamos ne savo reikšme, ne visada lietuviškos, lietuvių kalbai gana neįprastos ar ir svetimos, pvz.: višta negali kiaušinius užsėste. (= aptūpti); rūtų ‘raugintų’ pieną patrinte. (= patepti); inkstai prašaldį.tą ‘peršaldyti’ būva.; padėginai (= nudeg ei) pirštus; aš prašišalai (= nušalau); ąngs pras išalb.s (= peršalęs), skragždė. ligzdu. (la., = lizdą) padūra. (= lipdo) iš smėlia.; dūmai pasirką. (= pradėjo rūkti) iš grybų.; karštu ū.ndeniu grybius apipili (= nuplikini); smetōnas sustoja (= nusistoja); praskaitīk (= perskaityk) tų knygų.; paršeliūs acirčioji (= atskiri) na. kiaūl.a.s; bumbyti. paršiūkam nupjaūnstai (= nupjauni), prižina. (= pripažino) ai rūžb.; prašauke. (= pavadino) tų vietų. kiteiņ; sažilāvus (= pražilusi) — liņk dievē; nepažaučia (= neatjaučia), kad man vūrgas; makįkla.n nevaikščia.ia (= neina) ąnes; šūns netvaikysi (= nenuvysi) na. savis; tu žōbk. sviečia (= sviedžia) plaukuōs; žinai, tik nusūaukte. (= pavadinti) negaliu; vākār kap mūsiāus (= daugiau, piliau) mēdin; aš lēkū (= dedu, kraunu, plg. la. likt ‘t. p.’) sīenu, unt klēva. (sl., = tvarto); nīekas nepažįsta (= nesupranta, nežino), kas jai ūrą; diēnu. susigeria (= pasigeria) ir susilūpa; ar sugērt’ (= išgerti) jū.m duoda; ateis namō sugēris (= pasigėręs, girtas); padauža.m (= sudaužome, sugrūdame) grāpstus (= grums-tus) unt laūka.; aš nūsklausau (= paklausau) rādija.; paliepėi ‘tokiam grybui’ skūru. (sl., = oda) nūjima (= nulupa); nūveik, pranakvōsi (= pernakvosi); ar māž-gų i.dējai (= užmezgei); pātes pāgeriam (= išgeriam) masiēnkas (sl., = pasukas); pāmečiau (= nustojau) rūkytė.; girdžiu (= jaučiu), kat mān’ likā. sveikiais; pie-nu. sušī.lda. (= sukaitina), šūpilja bi.ntan (= marlėn) — ir tvarōgas (sl., = varškė); krēkenus dēda (= pila) bliū.delin ir kēpa; išvede. (= išnyko) ānglu. kiaūtlai; nūspau-de. (= suspaudė) mān’ šī.rdi.; rauda.mūmas pasidāra. (= paraudonuoja), kaip gi-liai i.kū.nda.; insidaužiau (= susimušiau), kaip kritai; āna.s padeina (= panašios) un lietuvēm; māžu. paršiūku. pādkšti (= pakiši) pas kitų. kiaūlb.; bijau padūte. (= prieiti); batōnis rástveria (= išgraibsto) grāitai; razēinam (= išsiskirstome) namō; vaikai razvažāva. (= išvažinėjo) pa. svietu. ir kt. IV. Būdingesni nekaitomų žodžių vartojimo atvejai 1. Prieveiksmis Šnektoje palyginti gausu senybinių vietos, laiko, būdo ir kt. prieveiksmių. Prie kai kurių jų galūnių turimi įvairūs naujesni formantai, pvz.: aplink, atgal, ažātai, dabarties, dabartēlia.s ‘dabar’, daug, iš lengva. ‘pamažu’, iš vālġas ‘pamažu’, kadū, kasdiēn, kaip (vartojamas ir kai vietoj: kaip ateisi, rasi), kitakart, neteip ‘net aip’; niēkaip, nevisū; perniai, per visāi ‘visiškai’ (: per visāi nieka. nemāta), šīemet, šiūndie ‘šiandien’, tadū, tēip ‘taip’, tiesiōk, ti.nai ‘ten’, vākār, visadū, visadōs, vi-seip ‘visai’. Plačiai vartojama ir suprieveiksmėjusi būdvardžių bevardė giminė, pvz.: gailū ‘gaila’, įdomu, malōnu, māža, ramū, saūsa, tū.msu. Nemaža ir galūnių -(i)ai, -i prieveiksmių, pvz.: smū.likiai, suktai ‘įmantriai’ (: suktai gieda), prastai ‘paprastai’, teisingai, lietuviškai, lenkiškai, gramatiškai (sl.) ‘raštingai’; artie (Grinaveckienė E., 1980, 233), netōli, ūnkšti. Pasitaikė išgirsti -yn priesagos prieveiksmių, pvz., aukštyn, 120 žemyn. Yra vienas kitas iš latvių ir slavų kalbų skolintas prieveiksmis, pvz.: daudz (plg. la. daudz) ‘daug’, pročna (sl.) ‘patogu’, čysta (sl.) ‘švaru’. Laipsniuojamų prieveiksmių aukštesnysis laipsnis dažniau girdėtas su priesaga -iau, bet lygiagrečiai (ypač pakartojus klausimą) vartojama ir priesaga -iaũ, pvz.: daugiau(s), laibiau(s), minkščiau(s), paskiau(s), prasčiau(s), seniau(s), ta.aliau(s), ve.liau(s). Aukščiausiasis jų laipsnis sudaromas su priesaga -iausiai, pvz.: būtiniausiai, daugiausia, tačiau girdėta atvejų, kai jis turi tvirtagradę priesagą -iaũ-, pvz.: gi.liaĩ karvi. ir žmogù. daugiau kù.nda; beržalape.s dùga daugiaũ kur miškas beržinis. 2. Prielinksnis Iš šnektoje vartojamų būdingesnių prielinksnių minėtini: aplink ‘apie’ (: pa-pàsaka. į aplink tų ma.kyklų.); až (ažu) ‘už’ (: až Ihùkštôs; ažu kaltybi.; ažu mišką.), ‘dėl’ (: ažu tų sudžiūvus, kad àuga); blàkus ‘šalia’ (plg. la. blakus ‘t. p.’: blàkus ma-nį(s) sta.vėja.); deł’ (: cukrus deł’ savis, šienelis deł’ žiemos; deł’ jų aš nepirksiu; bačkela. deł’ ùndenio.); lig (: di.rba. lig ámžiu ‘dirbo, kol paseno’); link (: aina link stòti); na. ‘nuo’ (: na. kùniga. parneše.; na. atmintie.s neatmena; dàve. na. savęs), pa. ‘po’ (: stòvi pa. vėjį; dàve. pa. nórmai; bagànu. (sl.) ‘gailių’ pa. šluotai pàkaria klėvi ‘tvartė’ ka.žnai sciūri ‘kampe’); palig ‘pagal, dėl’ (: palig šità aš negalėjau važiuot’); par ‘pas, iš, prie’ (: par mūčių, pràšai; par mašinų. sėdi; par kapais gi-vėnam); pre. ‘prie’ (: jàkna.s pre. vėdarui; pre. va.ke.čiais susirga.); su (: su kàrti kėla.; su visùom nagù); šalin ‘šalia’ (: šalin Vil.nius gi.vėna.m); unt (un, um) ‘apie’ (un dviė pùdų. cukra.; dàve. um pùsį. métra.s; ‘į’ (: aik unt ma.kyklai; un lietù. — jau graužimas; un lietùvėm padėina). Pastebėta, kad prielinksniai lig, link, pa. ‘po’, pre. ‘prie’ (kartais dar ir su) vienaskaitai reikšti šnektoje paprastai reikalauja naudininko, ir tokiose prielinksninėse konstrukcijose ta, i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai yra išlaikę senąją i ir priebalsinio kamieno galūnę -i, pvz.: aina link stòti ‘eina link stoties’, važiuoja link geležini keli ‘važiuoja link geležinkelio’, stòvi pa. vėjį ‘stovi vėjuje’, pa. mėnesi bus úogu. ‘po mėnesio bus uogų’, pasikìše. pa. pažàsti ‘pasikišo po pažastimi’, su kàrti kėlia ‘su kartimi kelia’. ia, o, iu kam. vardazodžių ir įvardžių vns. naud. galūnė šiuo atveju tokia pat kaip ir lk., pvz.: dàve. pa. šluotai ‘davė po šluotą’, nuplàudžia kiaulę. lig pil.nai tvarkai ‘nuplauna kiaulę kaip reikiant’, dàve. pa. nórmai ‘davė po normą’, pa. pačiam kàrui ‘po pat karo’, di.rba. lig ámžiu ‘dirbo, kol paseno’, pre. vė-darui jàkna.s ‘kepenys prie skrandžio’, pre. katrám nàmei (plg. pre. katrám nàmei) ‘prie kiekvieno namo’ ir kt. Daugiskaitoje visi prielinksniai paprastai reikalauja įnagininko, pvz.: di.rba. lig pietais; pa. pačiais vartais; pre. balóm; pre. namais; par maskòliais krekenų nevàlga.; griėkas ‘sentikiai krekenų nevalgo: nuodėmė’; sta.vėja. pre. aišriniais vartais; par kitàs šitį šaukia kurziukų ‘kitur tai vadina skilandžiu’; um buròkais aisìm ‘eisim burokų ravėti, rauti’; važiuojiet um Zarasais ‘važiuokite prie Zarasų’ ir kt. Toks ar panašus prielinksnių vartojimas pažįstamas ir kitur šiaurinėse rytų aukštaičių šnektose Lietuvoje (ypač Biržų, Pasvalio, Pakruojo ir gretimuose raj.). Jis būdingas ir latvių kalbai, plg. gaidīt pie loga; stāvēt pie vārtiem. 121 3. Jungtukas Iš būdingesnių šnektos jungtukų minėtini: argi (‘irgi’: aš argi na.rėjau važiuot’), kaut ‘kadangi’ (plg. la. kaut: kaut nerekamendējas, tai nēgeriu); tikai ‘tik’ (plg. la. tikai: na.rėjau āte., tikai nežināu kur). V. Išvados 1. Šnektos gramatinė sistema yra rytų dzūkų šnektos gramatinės sistemos tęsinys Latvijoje. Būdama nuo Lietuvos tarmių izoliuota, ji turi išlaikiusi kai kurių archainių elementų, kurių dabartiniu metu jau neturi Lietuvos tarmės ir kurių yra užfiksuota rytų Lietuvos senuosiuose raštuose (pvz., K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ ir kt.). 2. Joje yra susiformavusių nemaža inovacinių elementų, atsiradusių dėl glaudžiai su ja kontaktuojančių kalbų ir šnektų įtakos. Straipsnyje konkrečiais pavyzdžiais pagrindžiama, kad atskirų sintaksės ir žodžių darybos inovacinių elementų (pvz., kai kurių linksnių, prielinksnių ir jungtukų vartojimo, priesaginės žodžių darybos ir kt.) šnekta yra gavusi kontaktuodama su latvių lk., o kai kurie priesaginės darybos skoliniai joje prigiję dėl kontakto su slavų — baltarusių, lenkų, rusų — šnektomis. 3. Šnektos gramatinė sistema, apskritai imant, yra lietuviška, savarankiška ir darni, tačiau jau apstingusi, ir jos raida susilpnėjusi. Joje kaskart vis daugiau įsitvirtina kontaktuojančių kalbų elementų. LITERATŪRA Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. — Rīgā, 1951. Grinaveckienė E. Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika. — Kn.: Iš lietuvių kalbotyros istorijos (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. XX). V., 1980, p. 223—239. Мажюлис В. Происхождение приставки да- в балтийских языках. — Вопросы славянского языкознания. М., 1958, вып. 3. с. 127—133. LKA. — Lietuvių kalbos atlasas. — V., 1977, t. 1; V., 1982, t. 2. LKG. — Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1971, t. 2. Morkūnas K. Konstantino Širvydo „Punktų sakymų“ veiksmažodis (indeksas). — Kn.: Iš lietuvių kalbotyros istorijos (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. XX). V., 1980. Rūķe-Draviņa V. Diminutive in Lettischen. — Lund, 1959. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — V., 1965. Э. ГРИНАВЕЛЬКЕНЕ НЕКОТОРЫЕ ГРАММАТИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ ЛИТОВСКОГО ГОВОРА ОКРЕСТНОСТЕЙ ДАУГАВПИЛИСА (ЛатвССР) Резюме Настоящая статья является продолжением исследования диалектной системы на территории Латвии (Даугавпилсский р-н) литовского говора (статья, посвященная фонетической системе исследуемого говора, опубликована нами в книге „Iš lietuvių kalbotyros istorijos“ 122 в 1980 г., с. 223—239). Так как грамматические данные говора, собранные нами в диалектологической экспедиции 1977 г. из уст старожилов, в статье приводятся впервые, они весьма актуальны, важны и ценны для литовской и латышской диалектологии. Они дают, на наш взгляд, полное представление о грамматической системе нового литовского говора и позволяют установить его точное место среди других литовских говоров Литвы. В статье устанавливается, что грамматическая система исследуемого литовского говора является стройной, самостоятельной, литовской, она представляет собой грамматическую систему литовского говора восточных дзуков и является его натуральным продолжением на территории Латвии. Будучи изолированным от литовской языковой среды, этот говор сохранил некоторые архаичные элементы литовской грамматики (в частности, словообразования), которые отсутствуют в других современных литовских говорах, но зафиксированы в литовских письменных памятниках XVII в., написанных на восточноаукштайтском диалекте (в частности, в сочинениях К. Ширвидаса). Кроме того, в данном говоре имеется и целый ряд очевидных речевых инноваций, вызванных влиянием тесно контактирующих языков и диалектов, употребляемых жителями этого языкового ареала. В статье на конкретных примерах показано, какие инновации появились в говоре из-за контактирования с латышским языком и какие возникли как результат непосредственных контактов с соседними славянскими — белорусским, русским, польским — говорами. Вследствие тесных языковых контактов с иноязычными системами некоторые звенья грамматической системы исследуемого говора постепенно застывают, их развитие замедляется и наряду с тем в употребление входят элементы, заимствованные из контактирующих языковых систем. E. GRINAVECKIENE SOME GRAMMAR PECULIARITIES OF DAUGPILIS LITHUANIANS' DIALECT Summary The grammar peculiarities of the isolated Lithuanian dialect, functioning in the Latvian SSR in the environs of Daugpilis, are analysed in the article. It continues the previous one, dealing with the phonetic system of the dialect (see: Iš lietuvių kalbotyros istorijos. — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1980, t. XX, p. 223—239). The grammar system of the dialect is the continuation of the grammar system of the Dzūkai dialect, functioning in East Lithuania. Being isolated from the dialects of Lithuania and surrounded by other languages — Lettish, Byelorussian, Russian, Polish — the dialect has retained some archaic elements that are no longer existing in the Lithuanian dialects and that are mentioned in some old written works of East Lithuania (e. g. in K. Sirvydas’ „Punktai sakymų“ etc.). The dialect possesses a number of innovations that appeared under the influence of other languages and dialects that are in close contact with the discussed dialect. Its grammar system is Lithuanian, independent and harmonious, but at the same time increases the number of elements borrowed from the languages in contact.