Respublikos lingvosocialinės situacijos charakteristika

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) SIMAS KARALIŪNAS RESPUBLIKOS LINGVOSOCIALINĖS SITUACIJOS CHARAKTERISTIKA Įvadinės pastabos Lietuvių kalba yra socialistinės lietuvių nacijos susižinojimo priemonė, ir dabarti- niu visuomenės raidos etapu ji patenkina visas lietuvių tautybės žmonių tarpusavio bendravimo reikmes. Tarybinės santvarkos metais, suklestėjus lietuvių tautos kul- tūrai, pakilo ir lietuvių kalbos vaidmuo, suintensyvėjo jos visuomeninis vartojimas ir išsiplėtė jo sferos. Kitas svarbus respublikos lingvosocialinės situacijos bruožas yra tas, kad jos teritorijoje, be nacionalinės kalbos, funkcionuoja tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalba — rusų kalba. Lietuvių ir rusų kalbos pasiskirsto var- tojimo sferomis; respublikos visuomeniniame, ūkiniame gyvenime jos viena antrą papildo. Rusų kalbos poveikis lietuvių kalbos sistemai yra nedidelis ir pasireiškia daugiausia netiesiogine interferencija. Nacionalinės kalbos ir rusų kalbos harmoningą koegzistavimą ir funkcionavimą, nacionalinio — rusų bilingvizmo raidos pobūdį ir kryptį lemia lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas, kalbinės kūrybos politika. Lietuvių kultūros kilimas, lietuvių kalbos vartojimas bei jo intensyvėjimas Tarybų valdžios metais broliškoje TSRS tautų šeimoje suklestėjo Tarybų Lie- "tuvos ekonomika ir kultūra. Vyraujanti respublikos liaudies ūkio šaka pasidarė pra- monė. Pokario metais respublikoje sukurtos naujos jos šakos: chemijos, staklių gamy- bos, laivų statybos, elektrotechnikos bei radijo elektronikos pramonė, surenkamų gelžbetonio ir betono konstrukcijų bei detalių gamyba. Pramonės gamybos augimą garantuoja darbo našumo didėjimas, kurį sąlygoja spartus naujos technikos ir pažangios technologijos diegimas, gamybos procesų kompleksinis mechanizavimas ir automatizavimas, taip pat darbininkų kvalifika- cijos kilimas ir darbo organizavimo tobulinimas. Tarybų valdžios metais sukurta stambi socialistinė mechanizuota žemės ūkio gamyba. Pagrindiniai žemės ūkio produkcijos gamintojai yra kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Tarybų valdžios metais pasiekta didelių kult®ros ugdymo laimėjimų. Likviduo- tas gyventojų neraštingumas, jaunimui tapo prieinamas mokslas. Liaudies švieti- mui, mokslui ir kultūrai kelti valstybė kasmet skiria dideles lėšas. 1940 m. Lietuvoje buvo 69 gimnazijos ir 27 progimnazijos, kur mokėsi apie 26 tūkst. moksleivių. 1976/77 mokslo metais respublikos mokyklose mokslą baigė 4 64 tūkst. moksleivių (Griškevičius P., 1978, 87—88). 1940—1941 m. Lietuvoje buvo 1 aukštosios ir 24 specialiosios vidurinės mokyklos. Dabar respublikoje yra 13 aukš- tųjų ir 74 technikumai ir kitos specialios vidurinės mokyklos, kuriose 1978/79 moks- lo metų pradžioje mokėsi 138 tūkstančiai žmonių, iš to skaičiaus 68,7 tūkstančio — aukštosiose mokyklose. Per buržuazijos valdymo dvidešimtmetį aukštąjį mokslą baigė daugiau kaip 4 tūkstančiai specialistų. O Tarybų valdžios metais aukšto- sios mokyklos išleido 149 tūkstančius specialistų (Griškevičius P., 1978, 25). Vien tik 1978 metais aukštąsias mokyklas baigė 9,9 tūkstančio, specialiąsias vidurines — 18,2 tūkstančio žmonių (Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais, 8). Palyginus su 1940 metais, studentų ir moksleivių skaičius padidėjo 11 kartų. 10 tūkstančių respublikos gyventojų tenka 1,5 karto daugiau studentų negu Prancūzijoje, Italijoje ir Japonijoje ir 2,2 karto daugiau negu Vokietijos Federatyvi- nėje Respublikoje ir Anglijoje (Griškevičius P., 1980, 150). 1978/79 mokslo metų pradžioje įvairiomis formomis mokėsi 1168 tūkstančiai žmonių: 611,9 tūkstančio bendrojo lavinimo mokyklose, 69,7 tūkstančio techniku- muose ir kitose specialiose vidurinėse mokyklose, 68,7 tūkstančio aukštosiose mo- kyklose. Mokyklose didelis dėmesys yra skiriamas gimtosios kalbos mokymui, kad mokslą baigęs jaunimas gerai mokėtų bendrinę kalbą — visos lietuvių tautos bend- ravimo, susižinojimo ir informacijos keitimosi priemonę. Viso to lietuvių tauta neturėjo carinės Rusijos imperijoje, kuri V. Lenino ter- minu pagrįstai buvo vadinama „tautų kalėjimu“. Carinės Rusijos imperijoje, kur tautos nacionališkai ir kultūriškai buvo slopi- namos, varžomas ar draudžiamas jų raštas gimtąja kalba, tik dvidešimt tautų galé- jo naudotis nacionalinėmis literatūrinėmis kalbomis. Lietuvoje carinė administra- „cija neleido steigti mokyklų gimtąja kalba, visaip varžė lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, varė prievartinę nutautinimo politiką ir keturiasdešimt metų (1864—1904) draudė spausdinti knygas lietuviškomis-lotyniškomis raidėmis. Vil- niaus generalgubernatoriaus raštu Vilniaus cenzūros komitetui 1864 m. birželio 5 d. buvo uždrausta spausdinti vadovėlius lotynišku šriftu. Ši data yra laikoma spau- dos draudimo pradžia. 1865 m. rugsėjo 6 d. lietuviškos spaudos draudimas buvo įformintas slaptu aplinkraščiu Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams. „Tai, kad lietuvių kalba buvo pašalinta iš Lietuvos mokyklų ir kad buvo už- drausta spausdinti lietuviškas knygas ir kitus leidinius lotyniškai-lietuviškomis raidėmis, — pažymima „Lietuvos TSR istorijoje“ (II, 204), — drauge su bendru socialiniu-ekonominiu engimu visu sunkumu prislėgė plačiąsias Lietuvos liaudies mases, — knygų gimtąja kalba atėmimas ir neleidimas mokyti gimtosios kalbos mokyklose trukdė bet kokį liaudies švietimąsi, didino žmonių neraštingumą, sudarė prielaidas laikyti liaudį visiškoje tamsoje. Dėl to, nepaisant sunkios carizmo reak- cijos, jau artimiausiais po sukilimo metais, vystantis Lietuvos valstiečių judėjimui prieš dvarininkinį ir buožinį išnaudojimą, su tuo judėjimu siejosi ir augo liaudies masių kova prieš nacionalinę priespaudą, jų reikalavimai panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, leisti spausdinti ir platinti lietuviškas knygas, leisti mokyti mo- kyklose vaikus gimtąja kalba“. Lietuvių liaudis atmetė valdines knygas, išspausdintas rusiškomis raidėmis, — jų nepirko ir neskaitė. Caro administratorių pastangos prievarta primesti lietuvių tautai svetimą raidyną ir tokiu būdu ją nutautinti žlugo. Prie lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime gynimo daug prisidėjo pažangioji rusų inteligentija ir socialdemokratinis judėjimas. Rusijos Mokslų Akademija su minėtu slaptu aplinkraščiu, atrodo, nebuvo su- pažindinta, todėl ji, tęsdama lietuvių kalbos bei apskritai lietuviškų raštų tyrinėjimo tradiciją, 1865 m. lotyniškomis raidėmis išleido A. Schleicherio parengtus K. Do- nelaičio raštus. ; 1880 m. balandžio 22 d. Rusijos Mokslų Akademija išsirūpino teisę leisti lie- tuviškas knygas mokslo reikalams lotyniškomis raidėmis, kad tie leidiniai būtų prieinami ir užsienio filologams. Kazanės universitetas, kaip ir visi universitetai, tu- rėdamas teisę leisti knygas be cenzūros, 1880— 1882 m. išspausdino A. Juškos „Lie- tuviškų dainų“ tris tomus, o Mokslų Akademija 1883 m. paskelbė jo „Lietuviškas svotbines dainas“ ir 1884 m. pradėjo leisti lietuvių —rusų —lenkų kalbų žodyną (I tomas išėjo 1897 m.). Mokslų Akademija taip pat išleido M. Daukšos katekiz- mą ir postilę. Rusų mokslininkai F. Fortunatovas, G. Uljanovas, A. Šachmatovas ir kt. daug prisidėjo prie lietuvių kalbos tyrimo, lietuvių tautos kovos dėl spaudos laisvės. Liberalinėje rusų spaudoje daug kartų buvo keliamas reikalas panaikinti lietuviškos spaudos draudimą (Merkys V., 1978, 114—130). Apie lietuvių spaudos draudimą, tautinį persekiojmą, nacionalinio judėjimo pasi- reiškimus ne kartą rašė lenininė „Iskra“. 1903 m. vasario 1 d. joje išspausdintas lie- tuviy spaudos draudimą smerkiantis laiškas, kurio autorius tikriausiai buvo nelie- tuvis. Jame rašoma: „Visi pasienio kalėjimai (lietuvių gyvenamo rajono) pilni vals- tiečių — „politinių“ nusikaltėlių, kaltinamų ir apkaltintų už gabenimą, platinimą ir netgi vien tik naudojimą lietuviškų maldaknygių, atspausdintų lotynišku šriftu. Persekiojamas pats šriftas, nes šiose maldaknygėse nieko „įtartina“ neranda dargi įstaigos, persekiojančios jas“ (Lietuvos TSR istorija, II, 296). „Iskra“ rašė ir apie represijas prieš knygnešius bei kitus lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvius. 1905 m. spalio 5 d. ji paskelbė žandarų ieškomų politinių nusikaltėlių sąrašą, kuriame pir- masis buvo įrašytas nelegalios lietuviškos spaudos platintojas Juozas Akelaitis (Merkys V., 1978, 134—136). Viena lietuvių tautinio atgimimo XIX a. antrojoje pusėje priežasčių galėjo būti žiaurios carizmo represijos ir lietuviškos spaudos draudimas. „Jėga tokiais atvejais paprastai sukelia pasipriešinimą, — rašo norvegų“ lingvistas A. Sommerfeltas (1974, 69). — Iš tikrųjų geriausias būdas pažadinti mirštančią kalba yra bandymas ją užgniaužti“. 1940 m. atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią ir lietuvių tautai įsijungus į broliškų tarybinių tautų šeimą, prasidėjo naujas lietuvių tautos ir jos kultūros raidos etapas. Spartų lietuvių tautos ūkio ir kultūros kilimą tarybiniais metais lėmė socialistiniai pertvarkymai, broliška tarybinių tautų, ypač didžiosios rusų tautos, pagalba ir lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas. 6 Spartus respublikos ūkio, švietimo ir apskritai kultūros plėtojimasis smarkiai suintensyvino patį lietuvių kalbos visuomeninį vartojimą ir išplėtė jo sferas. „Lie- tuvių kalbos, kaip ir latvių, visuomeninės funkcijos maksimaliai išaugo, neregėtai išsiplėtojo jos leksinė-semantinė, stilistinė ir sintaksinė sistemos. Per ilgaamžę Lie- tuvos istoriją lietuvių kalba nematė tokio visapusiško funkcinio ir struktūrinio iš- sivystymo“, — taikliai pažymi nacionalinių kalbų funkcionavimo tarybiniais metais specialistas J. Dešerijevas (1976(b), 230). Šitoks apibūdinimas, aišku, pirmiausia liečia lietuvių bendrinę — rašomąją (li- teratūrinę) ir šnekamąją — kalbą. Neraštingumo likvidavimas ir privalomo as- tuonmečio, o pastaraisiais keleriais metais ir vidurinio mokslo įvedimas, nemoka- mas aukštasis mokslas, didžiuliais tiražais leidžiama politinė, grožinė, mokslinė ir kitokia literatūra, paplitusi meno saviveikla, teatrai, radijas ir televizija, įvairūs susirinkimai ir kitokios kolektyvinio bendravimo formos nutiesė lietuvių bendrinei kalbai kelią į plačias darbo žmonių mases, į visos tautos kalbinę praktiką. Gausus besimokantis jaunimas, kvalifikuoti įvairių mokslo ir technikos sričių specialistai, nemažas būrys mokslo ir meno darbuotojų esmingai papildė lietuvių bendrinės kal- « bos vartotojų gretas. Susikūrusi nacionalinė lietuvių kinematografija ir televizija vartoja lietuvių bendrinę šnekamąją kalbą. Bendrinės rašomosios kalbos sfera yra literatūra ir spauda. Štai kaip tarybinio periodo lietuvių kalbos funkcionavimą apibūdina J. Kruo- pas (1967, 19—20): „Nuvertus kapitalistinę santvarką, įvykdžius socialinę ir kultū- rinę revoliuciją, plačiai ir intensyviai ėmė plisti lietuvių literatūrinė kalba, tur- tėdama nauja leksika ir frazeologija, apsivalydama nuo seną buitį ir ideologiją reiškiančių Žodžių ir posakių. Nors tarybiniais metais iš esmės nepasikeitė nei li- teratūrinės kalbos žodyninė sudėtis, nei gramatinė sandara, tačiau literatūrinė kal- ba žymiai išplėtė savo funkcijas bei vartojimo sferą, praturtėjo daugybe naujų žo- džių, reikšmių, posakių ir kitokių išraiškos priemonių. Kartu su naujais politiniais, socialiniais, ekonominiais, kultūriniais ir kitokiais reiškiniais atsirado daug nauja ir kalbos gyvenime, ypač jos leksikoje. Lietuvių literatūrinės kalbos vartojimo sferos išsiplėtimas, leksikos, frazeologijos ir gramatinės sandaros praturtėjimas aiškiai rodo, kad tarybinis laikotarpis lietuvių literatūrinės kalbos raidoje yra ypač svarbus ir reikšmingas“. Vadinasi, tarybiniu laikotarpiu visuomeninis lietuvių kalbos vartojimas kito dviem būdais: pirma, lietuvių kalba buvo pradėta vartoti naujose sferose (nacionali- nėje kinematografijoje ir televizijoje) ir, antra, išsiplėtė tradicinės lietuvių kalbos Vartojimo sferos (švietimas, knygų leidyba, miasinés informacijos priemonės ir kt.). Lietuvių ir rusų kalbų vartojimas Lietuvių kalba yra seną ir turtingą rašto tradiciją turinti nacionalinė kalba. Šiuo metu lietuvių kalba atlieka pagrindines socialines funkcijas ir patenkina visas lie- tuviy socialistinės nacijos narių tarpusavio bendravimo reikmes. Ji yra dėstomoji kalba mūsų pradinėse, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Lietuvių kalba yra res- 7 publikinės spaudos, teatro, radijo, kino ir televizijos kalba. Ja leidžiama gausi gro- žinė, visuomeninė-politinė, mokslinė literatūra. Ji — respublikinių suvažiavimų ir konferencijų kalba. Lietuvoje vartojamos ir kitos kalbos — rusų, lenkų ir kt., bet vyraujantis vaid- muo respublikos gyvenime tenka lietuvių kalbai. Antai iš 532 tūkst. dieninių bendro- jo lavinimo mokyklų moksleivių 1978/79 mokslo metų pradžioje lietuvių kalba mokėsi 451 tūkst., rusų kalba — 66 tūkst. ir lenkų kalba — 15 tūkst., arba ati- tinkamai 85, 12 ir 3 9, (Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais, 236). 1980 m. buvo išleista 1672 knygos ir brošiūros 16 mil. 716 tūkst. egzempliorių tiražu, iš to skaičiaus 1270 vienetų 14 mil. 485 tūkst. egzempliorių tiražu lietuvių kalba ir 282 knygos ir brošiūros 1 mil. 558 tūkst. egzempliorių tiražu rusų kalba. Tais metais respublikoje išėjo 126 žurnalai ir biuleteniai 2 mil. 762 tūkst. egzemp- liorių vienkartiniu tiražu, tarp jų 94 pavadinimai 2 mil. 622 tūkst. egzempliorių vienkartiniu tiražu lietuvių kalba ir 27 žurnalai ir biuleteniai 74 tūkst. egzempliorių vienkartiniu tiražu rusų kalba (Lietuvos TSR spaudos statistika, 22, 87). Vyraujantis lietuvių kalbos vaidmuo matyti ir iš tų sociolingvištinių anketų bū- du surinktų duomenų, kurie buvo gauti apklausus Kauno Antano Sniečkaus poli- technikos instituto vyresniųjų kursų studentus (apie du tūkstančius) (Korsakas J., 1979). Į klausimą „Kurias kalbas vartojate studijų metais?“ buvo taip atsakyta: 92,8 9, absolventų bendrauja lietuvių kalba, 6,2 9, — rusų kalba ir 194 — uZsie- nio kalbomis, 69,2 9, absolventų literatūrą skaito lietuvių kalba, 28,6 944, — rusų kalba ir 2,2 94, — užsienio kalbomis; 90,5 9, absolventų rašo lietuvių kalba, 8,5 9%, — rusų kalba ir 1 9, — užsienio kalbomis. Pirmojo ir antrojo kursų studentai, kuriems tebedėstomi praktiniai rusų ir užsienio kalbų kursai, į minėtą klausimą taip atsakė: bendraujame lietuvių kalba (88 9%), rusų kalba (10,5 94), užsienio kalbomis (1,5 95); skaitome lietuvių kalba (81,4 9), rusų kalba (11,5 %), užsienio kalbomis (7,1 %); rašome lietuvių kalba (89,9 %), rusų kalba (7,9 95), užsienio kalbomis (3,2 9%). Vadinasi, pagrindinė studentų buities, kasdieninio bendravimo ir mokymosi kalba yra gimtoji — lietuvių kalba. Šalia jos tam tikrą vaidmenį atlieka ir rusų kal- ba, pirmiausia kaip literatūros skaitymo priemonė (vadovėliai daugiausia yra rusų kalba), iš dalies ir kaip bendravimo priemonė. Būdama nacionalinė, turėdama seną ir turtingą rašto tradiciją, lietuvių kalba daro pastebimą įtaką respublikos teritorijoje gyvenantiems įvairių tautybių atsto- vams. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu lietuvių kalbą užrašė antrąja TSRS tautų kalba, kurią jie laisvai moka: 106 954 rusai, 27 506 lenkai, 7341 balta- rusis, 4865 ukrainiečiai, 4579 žydai ir kt. (Becruux crarucraxn, 71). Dalis Lietuvos TSR teritorijoje gyvenančių ir dirbančių kitakalbių žmonių eina prie nuolatinio lietuvių kalbos vartojimo, ir lietuvių kalba jiems tampa gimtąja. Paskutinio sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis (Bectamk crarneraxn, 71), lietuvių kalbą laiko gimtąja 9536 lenkų tautybės žmonės, 6641 rusų tautybės žmogus, 790 baltarusių tautybės žmonių, 654 ukrainiečių tautybės žmonės, 619 žydų tautybės žmonių ir kt. Vadinasi, lietuvių kalba yra pagrindinis socialinės-komunikatyvinės sistemos (dėl termino plg. Illsešnep A. JĮ., 1977, 75) komponentas, kuris yra būtina respublikos 8 ūkinio, socialinio, visuomeninio-politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlyga. Tai susiję su faktu, kad absoliučią respublikos gyventojų daugumą (80 94) sudaro lietuviai. Jų skaičius per 9 metus padidėjo 205,5 tūkstančio žmonių, arba 8,2 procento. Ta proga verta prisiminti, kad kitose sąjunginėse respublikose gyvena 138,7 tūkstan- čio lietuvių, iš to skaičiaus: Rusijos Federacijoje — 66,8 tūkstančio, Kaliningrado srityje — 19,6 tūkstančio, Latvijoje — 37,8 tūkstančio, Kazachijoje — 11 tūkstan- čių, Ukrainoje — 9,7 tūkstančio, Baltarusijoje — 7 tūkstančiai, Estijoje — 2,4 tūkstančio, Uzbekijoje — 1 tūkstantis, kitose respublikose — 3 tūkstančiai (Lietu- vos TSR gyventojai, 17). Savaime aišku, kad kitose sąjunginėse respublikose gyve- nantys lietuviai yra bilingviai ar polilingviai — be gimtosios lietuvių, moka ir var- toja rusų kalbą ir, matyt, kalbas tų tarybinių tautų, kurių teritorijoje jie gyvena. Todėl per paskutinį gyventojų surašymą sąjunginiu mastu didesnė pusė (52 94) lietuvių pasisakė laisvai moka rusų kalbą (respublikiniu mastu — 48 94). Antra vertus, kitas svarbus faktorius, lemiantis lingvosocialinės respublikos situacijos specifiką, yra rusų kalbos funkcionavimas. Rusų kalbos mokėjimas ir vartojimas yra socialinė būtinybė, atsirandanti dėl komunizmo mūsų šalyje kūrimo interesų. Sąjunginių respublikų ekonomika ir mokslinis-techninis potencialas plė- tojasi ir kyla integruotas į bendrąjį ekonominį ir-mokslinį-techninį Tarybų Są- jungos kompleksą. Tai sudaro būtiną socialinę prielaidą turėti bendrą komunika- cijos priemonę, kurios funkciją atlieka rusų kalba. Ši socialinė būtinybė apskritai priklauso nuo viso -ekonominio, socialinio-visuomeninio ir kultūrinio respublikos gyvenimo. ; „Lietuvos partinė organizacija, visi respublikos darbo žmonės, inteligientjage- rai tai supranta ir viską daro, kad mūsų jaunimas greta lietuvių kalbos tobulai mo- kėtų rusų kalbą, kuri yra pagrindinė tarybinių tautų bendravimo priemonė, su- daro palankias sąlygas susipažinti su didžiosios rusų tautos, visų tarybinių tautų dvasinėmis vertybėmis, su pasauline kultūra. Savo ruožtu rusų kalbos dėka lietuvių kultūra tampa mūsų šalies broliškų tautų nuosavybe, išeina už savo ribų“, — kal- bėjo 1979 m. gegužės 22—24 d. d. Taškente vykusios sąjunginės mokslinés-teori- nės konferencijos „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kal- ba“ metu Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius L. Šepetys (1981, 153). Štai kaip rusų kalbos vaidmenį lietuvių literatūriniame gyvenime apibūdina žy- mus visuomenės veikėjas, mokslininkas ir poetas akademikas K. Korsakas (1962, 77—78): „Tik rusų kalbos dėka daugelis mūsų rašytojų knygų bei literatūrinio pa- likimo vertingiausiųjų veikalų jau išėjo už respublikos ribų ir palyginti per trumpa laiką pasidarė plačiai žinomi ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir toli už jos sienų. Rusų kalba tarnauja veiksminga priemone supažindinti su lietuvių literatūros vertybėmis ne vien rusiškai skaitančius, bet padeda mūsų rašytojų žodžiui nuskambėti ir dau- geliu kitų kalbų. Pasinaudojant rusų kalba, mūsų rašytojų kūriniai, jų straipsniai bei pasisakymai aktualiaisiais klausimais vis-dažniau verčiami į kitų tautų kalbas, įgyja tarptautinį skambėjimą“. Respublikos kalbinio gyvenimo negali neveikti ir tai, kad jos teritorijoje gyvena ir dirba 54 tautybių žmonės, kurių skaičius viršija 20 (Lietuvos TSR gyventojai, 16). Paskutinio sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis (Tiesa, 1980 m. vasa- 9 rio 22 d.; Lietuvos TSR gyventojai, 16), 1979 metų pradžioje respublikoje gyveno 2 mil. 712 tūkstančių (80 %) lietuvių, 303 tūkstančiai (8,9 %) rusų, 247 tūkstančiai (7,3 %) lenkų, 58 tūkstančiai (1,7 %) baltarusių, 32 tūkstančiai (0,9 %) ukrainiečių, 15 tūkstančių (0,4 %) žydų, 25 tūkstančiai (0,8 %) kitų tautybių žmonių. Sociolingvistinei respublikos kalbinio gyvenimo charakteristikai svarbu tai, kad absoliuti dauguma respublikos gyventojų (96,9 %) gimtąja laiko savo tautybės kal- bą ir 3,1 procento — kitų TSRS tautų kalbas. Įvairių tautybių buvimo ir kiekvie- nos jų kalbėjimo savo kalba faktas taip pat kelia socialinę būtinybę turėti vieną su- sižinojimo kalbą — tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonę. Tad be pagrindinio komponento — lietuvių kalbos, kitas svarbus socialinės-ko- munikatyvinės sistemos komponentas yra rusų kalba. Lietuvių kalbos — naciona- linės bendravimo priemonės — ir rusų kalbos — tarybinių tautų tarpusavio bend- ravimo priemonės — lygiagretus funkcionavimas ir sudaro lingvosocialinės res- publikos situacijos specifiką. Lietuvių ir rusų kalbos pasiskirsto vartojimo sferomis, respublikos ūkiniame, socialiniame, visuomeniniame-politiniame ir kultūriniame gyvenime jos viena antrą papildo ir harmoningai koegzistuoja. Lietuvių ir rusų kalbų atliekamas funkcijas Lietuvos TSR gyvenime gana pla- čiai yra nagrinėjęs ir lyginęs J. Dešerijevas (1976). Jis skyrė dvidešimt dvi kalbos vartojimo sferas. Jo nuomone, lygia greta vartojamos lietuvių ir rusų kalbos šiose sferose: respublikos radijas ir televizija, aukštasis mokslas, mokslas ir technika, valstybinės įstaigos, raštvedybos ir oficialūsis susirašinėjimas, kultūros ir švietimo įstaigos, mokslinis gyvenimas, visuomeninis-politinis gyvenimas, kultūrinis gyveni- mas, bendravimas pramoninės gamybos srityje ir techninė dokumentacija, vietinis transportas ir ryšių įstaigos, buitinis gyventojų aptarnavimas, prekyba, visuomeni- nis maitinimas. Pagrindinėmis šių ūkinės, socialinės, visuomeninės-politinės ir kul- tūrinės veiklos sričių bendravimo priemonėmis yra laikomos lietuvių ir rusų kalbos. Trijose sferose vartojama išimtinai rusų kalba — tai pačių rusų tautybės žmonių tarpusavio bendravimas, lietuvių bendravimas su kitų tautų atstovais ir susirašinė- jimas su centrinėmis įstaigomis bei kitomis respublikomis. Lietuvių ir rusų kalbos lygiom vartojamos vienoje sferoje, būtent — pramoninės gamybos ir techninės dokumentacijos, kur lietuvių ir rusų kalbų pavartojimo santykis priklauso nuo na- cionalinės darbininkų, tarnautojų ir inžinerinių-techninių darbuotojų sudėties. Li- kusiose respublikos ūkinės, socialinės, visuomeninės-politinės ir kultūrinės veiklos srityse vartojama lietuvių kalba. Tai pradinis, vidurinis bendrasis, vidurinis specia- lusis mokymas lietuvių tautybės vaikams, teisena ir periodinė spauda. Papildant ir detalizuojant šį bendrą lietuvių ir rusų kalbų vartojimo santykio vaizdą, reikėtų pabrėžti, kad respublikoje sudarytos geros rusų kalbos vartojimo ir funkcionavimo sąlygos. Antai tokioje svarbioje kultūros srityje, kaip masinės informacijos priemonės, rusų kalba užima svarbią vietą. 1980 m. rusų kalba respub- likoje išėjo 22 laikraščiai, 27 žurnalai ir biuleteniai (Lietuvos TSR spaudos statisti- ka; 85, 87). Rusų kalba yra leidžiamas laikraštis „Pabaltijo geležinkelietis“, respub- likiniai laikraščiai „Vakarinės naujienos“ ir jo priedas „Reklama“, „Tarybų Lie- tuva“, „Savaitės ekranas“, miesto laikraštis „Tarybinė Klaipėda“, Vilniaus, Trakų, 10 Zarasų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų laikraščiai, taip pat keletas žurnalų ir pe- riodinių leidinių, tokių kaip „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios“ su priedu „Lietuvos TSR įstatymų leidimo aktų veikiančių normatyvų al- fabetinė-dalykinė rodyklė“, „Kinas“, „Komunistas“, „Literatūrinė Lietuva“ (nuo 1978 m.), „Lietuvos matematikos rinkinys“, „Lietuvos fizikos rinkinys“, „Rusų kalba mokykloje“ (nuo 1977 m.), „Laikas ir įvykiai“; „Lietuvos TSR Mokslų Aka- demijos darbai“ (B ir V serijos), „Kalbotyra (Slavistika)“ ir kt. Vilniuje veikia Rusų dramos teatras. Lietuvos radijas ir televizija sudaro galimybę klausytis programų rusų kalba. Vilniaus radijas kasdien 1 val. 10 min. savo laidas transliuoja rusų kalba (nuo 15 val. ligi 16 val. ir nuo 18 val. ligi 18 val. 10 min.). Mokslo metais du kartus per sa- vaitę po 20 min. rusų kalba yra perduodamos rusų kalbos pamokos. 2 val. 20 min. per parą rusų kalba transliuojami sporto renginiai, koncertai, iškilmės. Vilniaus ra- dijo laidų rusų kalba laiką gerokai padidina retransliacija iš Maskvos — 3,5 val. per parą. ; = Nemažą laiko dalį rusų kalba veikia ir Lietuvos televizija. Antai 1980 m. spalio 10 d., penktadienį, iš 9 val. 43 min. televizijos laidų rusų kalbai buvo skirta 2 val. 37 min. 1980 m. spalio 11 d., šeštadienį, respublikos televizija iš viso dirbo 15 val. 56 min. — iš to skaičiaus (9 val. 34 min. lietuvių kalba) 4 val. 33 min. rusų kalba. 1980 m. spalio 12 d., sekmadienį, Lietuvos televizijos laidos truko 15 val. Be progra- mos „Laikas“ ir retransliacijų, laidoms rusų kalba buvo skirta 4 val. 35 min. (lie- tuvių kalba 8 val. 23 min.). Per visą tų metų rugsėjo mėnesį iš 201 Lietuvos televi- zijos darbo valandos programos rusų kalba ėjo 85 val., arba 35 % viso laiko. Kita plati sfera, kur intensyviai vartojama rusų kalba, yra liaudies švietimas. Tarybų Lietuvoje yra nemaža aštuonmečių ir vidurinių mokyklų, kur dėstomoji kalba yra rusų. Lietuvos TSR Statistikos valdybos duomenimis, respublikoje veikia 3 248 aš- tuonmetės ir vidurinės mokyklos; iš kurių 97 mokyklos yra su dviem dėstomo- siomis kalbomis, tarp jų 43 su lietuvių ir rusų, 42 su rusų ir lenkų ir 18 mokyklų, kur mokymo kalbos yra trys — lietuvių, rusų ir lenkų, daugiausia nacionaliniu - atžvilgiu mišriuose pietryčių Lietuvos rajonuose. Kita plati sfera, kur-intensyviai vartojama rusų kalba, yra aukštojo mokslo si- stema. Rusų kalbos vartojimas čia pasireiškia ne tik tuo, kad didelę dalį vadovėlių ir šiaip specialios literatūros studentai skaito rusų kalba (gimtąja kalba įvairių specialybių vadovėlių trūksta), bet svarbiausia tuo, kad Lietuvos TSR aukštojo moks- lo sistemoje rusų kalba funkcionuoja šalia lietuvių kalbos kaip dėstomoji kalba. Apie tai raiškiai byloja tokie skaičiai. 1980/81 mokslo metais Lietuvos TSR aukštosiose mokyklose, kurių yra trylika, iš dieninio skyriaus 400, vakarinio skyriaus 140 ir neakivaizdinio skyriaus 150 akademinių grupių atitinkamuose skyriuose veikė 40, 14 ir 15 grupių (vieną grupę vidutiniškai sudaro 22—25 studentai), kur visų dalykų paskaitos yra skaitomos rusų kalba. Kad Lietuvos TSR aukštojo mokslo sistemoje rusų kalba vaidina svarbų vaidmenį, matyti ir iš studentų kontingento. 1980 m. į Lietuvos TSR aukštąsias mokyklas buvo priimta 9100 studentų. Iš to skaičiaus minėtąsias grupes su dėstomąja rusų kalba sudarė 1587 studentai (arba 17,4 %): vi- 11 dutiniškai 920 studentų dieniniame skyriuje, arba 57,9 94, apie 1322 studentus va- kariniame skyriuje, arba 20,3 %, ir apie 345 studentus neakivaizdiniame skyriuje, arba 21,7 9%. Iš to išplaukia išvada, kad Lietuvos Komunistų partija atsižvelgia ir gilinasi į respublikoje dirbančių ir gyvenančių nevietinių tautybių piliečių kalbos, kultūros ir buities reikmes. Vadinasi, rusų kalba Lietuvos TSR, kaip ir kitose sąjunginėse respublikose, visuomeninių funkcijų apimtimi užima svarbią vietą. Kaip jau minėta, rusų kalba yra pagrindinė priemonė, kuria lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, gy- venančiais respublikoje ir nemokančiais lietuvių kalbos. Šalia lietuvių kalbos ji var- tojama respublikinėse konferencijose ir pasitarimuose. Daugelyje Vilniaus, Klai- pėdos, Sniečkaus įmonių ir įstaigų, kur daugumą darbuotojų ir tarnautojų sudaro nelietuvių tautybės žmonės, raštvedyba, techninė dokumentacija ir susirašinėjimas yra tvarkomi rusų kalba. : Apskritai rusų kalba Lietuvos TSR teritorijoje atlieka, pirma, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos funkciją: ja bendrauja lietuvių tautybės žmonės su kitų tarybinių tautų atstovais. Tarpusavio bendravimui ją dažniau negu lietuvių kalbą vartoja respublikos teritorijoje gyvenantys įvairių tautybių žmonės (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt.). Reikia atskirai pažymėti, kad Vilniaus krašte gyvenantys lenkai su lietuviais neretai bendrauja kaip tik rusų kalba. Antra, rusų kalba Lietuvos TSR teritorijoje atlieka respublikoje pastoviai gyvenančių socia- listinės rūsų nacijos žmonių tarpusavio bendravimo funkciją. Trečia, rusų kalbos funkcija yra rusy senbuvių tarpusavio bendravimo priemonė. Šią funkciją atlieka tarminis rusų kalbos variantas. - Lietuvių ir rusų kalbų sąveikos klausimu Pakaitinis dviejų kalbų vartojimas — kalbamuoju atveju lietuvių ir rusy — natūraliai krypsta į tai, kad kalbos viena kitą pradeda veikti. Stebint konkrečias lietuvių ir rusų kalbų vartojimo situacijas, nesunku įsitikinti, kad rusų kalba daro tam tikrą įtaką lietuvių kalbai, o lietuvių kalba šiek tiek veikia Lietuvos TSR var- tojamą rusų kalbą. Rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai pasireiškia šneka, t. y. garsų ir sakinių produkcija, kalbinių priemonių vartojimu, paprastai tariant, šnekėjimu, iš dalies pereidama ir į raštų kalbą. Bet lietuvių kalbos sistemai — struktūriniams vienetams ir jų tarpusavio santykiams — rusų kalba didesnio poveikio nedaro. Organizuotesni, sustruktūrinti kalbos lygmenys, tokie, kaip fonologinė ir gramatinė sistemos, kai kurios sintaksinės sistemos dalys, išlieka ilgą laiką sveiki ir nepaliesti. Tai aiškiai matyti iš lietuvių kalbos salelių Baltarusijos TSR (Zietelos, Rodūnios, Gervėčių ir kt.) likimo: jų leksika, apskritai gana skurdi, knibždėte knibžda slaviš- kų žodžių, sakiniai konstruojami pagal slavų kalbų modelius, ta pati fonema gali būti tariama keleriopai, bet fonologinės opozicijos yra lietuviškos, vardažodžių ir ! Duomenis surinko sociolingvistė L. Grumadiené. 12 veiksmažodžių fleksija, įvardžių ir skaitvardžių sistema yra išlaikytos visiškai svei- kos. Ryškesnę įtaką rusų kalba daro lietuvių kalbos fonetikai, daugiau leksikai, kuri turi atvirą sistemą ir apskritai yra linkusi jautriau reaguoti į socialinio gyvenimo ir kultūros pakitimus, paskui sintaksei. Galima nurodyti tokius šnekos srities fonetinės interferencijos atvejus: nekir- čiuoto trumpojo o tarimas a kai kuriuose žodžiuose (pavyzdžiui, kamunizmas, kampotas); kietojo ! tarimas prieš i kai kuriuose žodžiūose (pavyzdžiui, šašlorkas), minkštojo / ir ¢ tarimas kai kuriuose žodžiuose (pavyzdžiui, kul’tira, bač'kd, Snieč"- kus, Rač'kauskas). Dėl kokių priežasčių atsiranda tokie fonetiniai reiškiniai, kaip i, y ir e, ė kietinimas po š, ž ar kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas kai kurių vil- niečių šnekoje, nėra pakankamai aišku. Gali čia turėti įtakos ir aplinkinės lietuvių tarmės, ir šalia vartojamos rusų ar lenkų kalbos, kurioms šios ypatybės yra bū- dingos. Reikia pabrėžti, kad minėtosios ypatybės matyti tik atskirų individų šne- koje. 3 Atskirų individų ar netgi atskirų socialinių grupių $nekoje leksinė interferencija gana žymi: jis blogai veda save (vietoj elgiasi) — om nuoxo Bezier ce6a; prie ko čia aš? (vietoj kuo aš čia dėtas?) — mpm ueM TyT 2?; nusiimti nuo darbo, pamokų (vietoj išeiti, pasprukti, pabėgti) — caarbes Cc pa60oTEI, ypokoB; blogas atsinešimas (vietoj požiūris, pažiūra) — nnoxoe oTHOmemHe; Saltai atsineša į savo darbą (vietoj abejingai žiūri) — XOJNOMHO OTHOCHTCS K cBoeil pa6oTe; kaip nekeista (vietoj nors ir labai keista, kaip bebūtų keista) — xax mu crTpanmno ir daugelis kitų. Tokie ir panašūs netaisyklingi pasakymai kartais iš šnekamosios kalbos patenka į bendrinę — rašomąją ir šnekamąją — kalbą, bet prieš juos ryžtingai kovoja kalbos kultūros praktika. Rusų kalbos daromą įtaką lietuvių kalbai, atrodo, tikslingiau būtų apibūdinti netiesiogine interferencija. Ji pasireiškia, pirma, rusų kalbos žodžių ir frazeologinių junginių kalkiavimu ir, antra, lietuvių kalbos žodžių ir junginių vartojimo, taip pat tam tikrų darybos priemonių stimuliavimu. Daugumas tarybiniais metais atsiradusių neologizmų rašomojoje kalboje buvo sukurta pagal tuos lietuvių kalbos darybinius modelius, kurie turi adekvačius ati- tikmenis rusų kalboje, pavyzdžiui, priesagos -inis būdvardžiai pagausėjo dėl rusų kalbos būdvardžių su -emmelif įtakos: tévjninis — oreuecrBeHHbiū, plėšininis — HeIMHABIH, gamybinis — npom3BOo/(cTBeHHbIū ir kt. Rusų kalbos žodžių ir fra- zeologinių junginių kalkiavimas tarybiniais metais pasidarė vyraujantis naujų žo- džių, pirmiausia mokslinių ir visuomeninių-politinių terminų, darybos būdas. Jis labai praturtina lietuvių kalbos leksiką. Rusų kalbos darybiniams elementams ne- sunku rasti lietuviškų atitikmenų, nes lietuvių ir rusų kalbų gramatinės struktūros yra gana artimos. Taip atsiradusios kalkės turi būdingus lietuvių kalbai darybinius bruožus. Be tam tikrų darybos formantų, rusų kalba stimuliuoja lietuvių kalbos žodžių vartoseną: pavyzdžiui, tokių žodžių kaip kovoti (kova), vystyti(s) (vystymas, -asis) ar aukštas vartojimas suaktyvėjo dėl rusų kalbos ekvivalentų 60porbcz (60p56a), pa3BuBaT5 (pa3BuTHe) ir BBICcOKHŽ įtakos. Rusų kalba taip pat stimuliuoja kai 13 kurių sintaksinių konstrukcijų vartojimą, pavyzdžiui: Jei... tai Ecma ... To: Jei pernai pieno buvo primelzta tiek tūkstančių tony, tai šįmet jo pagaminta dvigubai dau- giau. ; Lietuvių kalbos terminologinė sistema yra nusistovėjusi, ir jos kūrimosi metu daugelio terminų šaltinis yra buvusios vakarų kalbos (vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų), bet ne rusų kalba, kaip kartais nepagrįstai manoma. Tai aiškiai matyti iš skirtingo gramatinio terminų apiforminimo lietuvių ir rusų kalbose, palyginkime, pavyzdžiui, molekulė, dozė (iš vokiečių kalbos die Molekiil, die Dose, Dosis) ir rus. MOJIEKYJIa, fAo3a. Pastaruoju metu, tiesą sakant, daugelio internacionalinių ter- minų, atspindinčių naujus technikos atradimus ir mokslo laimėjimus, atėjimo į lie- tuvių kalbą tarpininkas jau yra rusų kalba. : Naujų, ypač tarybinių, rusų kalbos žodžių ir frazių kalkiavimas, šios kalbos žodžių, posakių ir frazeologinių junginių ekvivalentų nacionalinėse kalbose var- tojimo intensyvėjimas, sovietizmų plitimas ir internacionalinės leksikos fondo didėjimas dėl rusų kalbos tarpininkavimo yra būdingi visų tarybinių tautų kalbų bruožai. Dėl šių procesų tarybinių tautų kalbose randasi tam tikrų panašumų, vyksta tų kalbų semantinio pobūdžio konvergencija. Į rusų literatūrinę kalbą patenka ir vienas kitas lietuviškas Žodis, labiau susijęs | su tautinės kultūros ir buities specifika. Per lietuvių poezijos ir liaudies dainų verti- mus pamažu rusy kalboje plinta daina. K. Donelaičio kūrybos į rusų kalba verti- muose vartojami lietuvių kalbos žodžiai Gypac, IIIONWHMC, INAaJIBTHINTIOC. Žemaitės raštų vertimuose randame lietuviškus žodžius ayxcwus, GHYroOJIMC, KJIYMINLI, MHJIAC, nyrpa. Folkloristinėje rusų literatūroje plačiai vartojami lietuviški žodžiai KaHK- nec, cyrapTame ir kt. (Sabaliauskas A., 1967, 100). į Prie gana greitos rusų kalbos įtakos lietuvių kalbai įvairiais jos lygmenimis, savaime aišku, prisideda didelis lietuvių ir rusų kalbų struktūrų artimumas, šių kalbų priklausymas tam pačiam genetiniam tipui. Plinta nuomonė, kad lietuvių ir rusų kalbos turi apie du tūkstančius bendrų žodžių. Antai V. Michalčenko (1976, 128) rašo: „Lietuvių kalboje priskaičiuojama apie du tūkstančius žodžių, turinčių bendras šaknis baltų, slavų ir iš dalies kitose indoeuropiečių kalbose“. Šiai ne visai pagrįstai nuomonei susidaryti pamatą bus davę pačių lietuvių kalbininkų darbai. Akivaizdų lietuvių ir rusų kalbų leksikos sri- ties panašumą A. Lyberis ir K. Ulvydas (1958, 35) taip apibūdina: „Lietuvių ir ru- sų kalbų artimumą rodo daugybė bendrašaknių žodžių. Vien atspausdintuose eti- mologiniuose žodynuose iškeliama apie du tūkstančius baltų ir slavų kalboms bend- rų šaknų. Pats bendrašaknių žodžių skaičius baltų ir slavų kalbose, savaime aišku yra žymiai didesnis, nes iš kiekvienos šaknies galima išvesti dažniausiai ne po vieną kitą, o po keletą ir daugiau vedinių“. Panašiai atsiliepia ir J. Kruopas (1967, 28): „Baltų ir slavų kalbos iš žilos senovės turi daug leksikos, gramatikos ir fonetikos bendrybių. Pavyzdžiui, kalbininkas Trautmanas „Baltų — slavų žodyne“ yra pateikęs apie du tūkstančius žodžių, turinčių bendras šaknis baltų, slavų ir iš dalies kitose indoeuropiečių kalbose, pvz., ranka, karvė; varna, geležis, ledas, liepa ir kt.“ Tikslinant šią nuomonę, pirmiausia pasakytina: jeigu jau kalbame apie du tūkstančius bendrų žodžių, reikia kalbėti ne apie lietuvių ir rusų, bet apskritai apie 14 baltų ir slavų kalbų tokį skaičių bendrų žodžių. Tai visai kitas dalykas, nes į bendrąją baltų ir slavų kalbų leksiką įeina ir tie žodžiai, kuriuos randame, pavyzdžiui, latvių ir slavų kalbose, priisy ir slavų kalbose arba lietuvių ir pietų slavų kalbose ir kt. Iš čia nesunku suvokti, kad bendrų lietuvių ir slavų kalbų, tuo labiau lietuvių ir rusų kalbų žodžių yra gerokai mažiau kaip apskritai baltų ir slavų kalbų žodžių. Rein- holdo Trautmano žodyne „Baltisch-Slavisches Wėrterbuch“ (Gottingen, 1923) iš tikrųjų yra pateikta apie du tūkstančius baltų ir slavų kalbų žodžių, bet ypač svarbu žinoti, kad čia yra sudėta daugybė ir tokių baltų kalbų žodžių (pavyzdžiui, ūpė, prūsų ape, dugti, gimti ir t. t.), kurie jokių giminaičių slavų kalbose neturi, bei tokių slavų kalbų žodžių, kuriems atitikmenų: baltų kalbose nerandame. Vadinasi, bendri baltų ir slavų kalbų žodžiai R. Trautmano žodyne sudaro daug mažesnę dalį. Apytikrio žodžių pasiskirstymo kalbamuoju aspektu vaizdą gali duoti tokie skaičiai (Stawski, 1970, 502): iš 888 daiktavardžių, randamų R. Trautmano žodyne, bendrų baltų ir slavų kalbų naujadarų yra tik 289 (195 pamatiniai žodžiai ir 94 vediniai) ir tai sudaro 32,5 94 visų žodyno daiktavardžių. Tuo tarpu neturinčių atitikmenų kitoje kalbinėje grupėje yra 334 daiktavardžiai: iš jų žinomų tik baltų kalbose yra 181 žodis ir randamų tik slavų kalbose yra 153 žodžiai. Tiesa, bendrąją baltų ir sla- vų kalbų leksiką gerokai padidina archaizmai, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti žodžiai, kurių tarp daiktavardžių baltų ir slavų kalbos turi 265. Prie to dar reikia pridėti nemažą būrį slaviškų skolinių ir šiaip per slavus atėjusių įvairių kultūros žodžių (pavyzdžiui, bažnyčia, botūgas, čėrpė, kūminas, muilas, plyta, seklyčia ir kt.). Lietuvių— rusų“ ir rusų— lietuvių bilingvizmas Bilingvizmas nėra kalbos reiškinys. Tai kalbos vartojimo, jos funkcionavimo ypa- „tybė. Bilingvizmas yra pranešimo, bet ne kodo faktas. Jis priklauso ne kalbos (langue), bet šnekėjimo, šnekos (parole) sričiai. Kalba yra socialinės grupės, visuo- menės, tautos turtas, o bilingvizmas yra individo nuosavybė. Jei individas vartoja dvi kalbas, vadinasi, esama dviejų skirtingų kalbinių bendruomenių, bet tai nereiš- kia, kad egzistuoja bilingvė bendruomenė. Bilingve bendruomene galima laikyti būrį individų, kuriems reikia kalbėti dviem kalbom. Atskira bilingvė bendruomenė negali išlikti bilingvė, kadangi uždara bendruomenė, kurios kiekvienas narys gerai moka abi kalbas, gali puikiai išsiversti ir su viena kalba. Nesunku tokiu būdu su: vokti, kad bilingvizmo buvimas turi kaip prielaidą dviejų skirtingomis kalbomis kalbančių bendruomenių buvimą. Kai tik dvi skirtingos monolingvės bendruomenės atsiduria viena greta kitos, pasidaro galima joms sueiti į kontaktą. Šis kontaktas ir sukelia bilingvizmą (Mackey W., 1968). Nėra visuotinai priimtos bilingvizmo definicijos, nes tik pastaraisiais dešimtme- čiais lingvistai labiau ėmė domėtis bilingvizmo reiškiniu. Todėl nenuostabu, kad dažnas tyrinėtojas savaip jį supranta. Vienų bilingvizmu yra laikomas vienodai geras dviejų kalbų mokėjimas ir vartojimas, kiti bilingvizmo sąvoką taiko bet kokiam ga- limam kontaktui su antrąja kalba bei gebėfimu kiek pasinaudoti ja gimtosios kal- bos aplinkoje. Tokį sąvokos išplėtimą reikia aiškinti tuo, kad ta riba, kur antrąją 15 kalbą šalia gimtosios vartojantis individas tampa bilingvis, yra arba nubrėžiama savavališkai, arba jos ir iš viso negalima nustatyti. Bilingvizmu bendriausia prasme yra laikomas tų pačių individų alternatyvinis vartojimas dviejų kalbų. Bet taip pat yra atsižvelgiama į tokias bilingvizmo charak- teristikas kaip kalbų mokėjimo laipsnis, jų atliekamos funkcijos (Kuriam reikalui individas tas kalbas vartoja? Kokį vaidmenį tos kalbos vaidina jo gyvenime?), alternacija (Kaip dažnai individas tas kalbas kaitalioja ? Kaip, kokiomis sąlygomis nuo vienos kalbos jis pereina prie kitos?) ir interferencija (Ar gerai individas tas kalbas išlaiko skyrium? Kokiu laipsniu jis jas suplaka? Kaip viena jo vartojama kalba veikia kitą?). Vadinasi, čia bilingvizmas daugiausia yra traktuojamas socialiniu-lingvistiniu požiūriu: „Ssociolingvistiniu (socialiniu-lingvistiniu) aspektu bilingvizmas yra tiria- mas išryškinant tą abiejų kalbų mokėjimo apimtį, kuri leidžia tų kalbų vartoto- jams atlikti tarpusavio bendravimo aktą, pasakyti savo, sūprasti kitų mintis, t. y. realizuoti minimalų ar maksimalų skaičių socialinių funkcijų. Pagal tai iš sociologi- nio aspekto reikalaujama apibrėžti socialinių funkcijų ir vartojimo sferų apimtį kat- ros bilingvių gyventojų vartojamos kalbos“ (Įlemepues IO. JI., 1976(a), 7). Apie lietuvių —rusy bilingvizmo, kaip socialinio reiškinio, formavimąsi galima kalbėti tik stambiųjų respublikos miestų gyventojų vaikų atžvilgiu. Lietuvos kaimo vaikai ligi 5—7 metų amžiaus auga ir bręsta monolingvizmo sąlygomis, t. y. gimto- sios, lietuvių, kalbos aplinkoje. Su rusų kalba kaimo vaikai dabar pirmiausia su- sipažįsta pirmoje klasėje, nes nuo šios klasės mokykloje pradedama dėstyti rusų kalba. Kaip rodo stebėjimai, baigusieji aštuonmetę mokyklą rusų kalba sugeba tik su žodynu paskaityti ir diktuojami ką parašyti, bet kalbėti, laisvai vartoti rusų kalbą jie dar negali. Vadinasi, aštuonmetę mokyklą baigusio kaimo jaunimo rusų kalbos mokėjimas yra labai ribotas, pasyvus. Rusų kalbos mokėjimas yra gerokai praple- čiamas ir pagilinamas vidurinėje mokykloje. . Antras svarbus rusų kalbos išmokimo kanalas, bet susijęs tik su vaikinais, yra tarnavimas Tarybinėje Armijoje. Per dvejus metus, nuolat būdami rusų kalbos ap- linkoje, jie taip išmoksta rusų kalbą, kad, grįžę namo, gali ją laisvai vartoti kalbė- dami visokiomis temomis ir įvairiomis situacijomis. Vadinasi, dabartinio Lietuvos kaimo gyventojai rusų kalbos mokėjimo atžvil- giu yra nevienodi. Tarybinėje Armijoje atitarnavę vyrai rusų kalbą moka laisvai. Mažiausia rusų kalbą moka moterys, nes iš vidurinės mokyklos išsineštos netvirtos žinios, metams bėgant, išblėsta. Iš bendro laisvai rusų kalba kalbančių skaičiaus, skaitančių ir rašančių vyrų yra 61,7 94, o moterų — 38,3 %,. Iš nemokančių rusų kalbos vyrų yra apie 24 94, o moterų — apie 76 %. Čia duotą bendrą kaimo gyventojų rusų kalbos mokėjimo charakteristiką pa- tvirtina sociologinės apklausos duomenys (Šimkus S., 1967, 92—106). Iš 1443 ap- klaustų Alytaus, Kapsuko ir Kėdainių rajonų gyventojų 6,5 % žmonių pasisakė laisvai kalbą, skaitą ir rasa rusiškai; be to, 12,7 % apklaustųjų kalba bei rašo ir 38,3 9% silpnai kalba. 42,5 9, kaimo gyventojų rusų kalbos visai nemoka. Kyla klausimas, kas gi yra tie 6,5 9%, rusų katba laisvai šnekančių, skaitančių ir rašančių, Tai daugiausia jauni kaimo gyventojai — 16—35 metų amžiaus, baigę tarybinę 16 mokyklą ar joje mokęsi, vyrai, tarnavę Tarybinėje Armijoje, aktyviausi gamyboje ir visuomeninėje veikloje, daug važinėjantys. Todėl natūralu, kad didžiausias rusų kalbą mokančių skaičius yra 21—25 metų, 26—31 metų ir 31—35 metų amžiaus grupėje. 16—20 metų amžiaus jaunuoliai ir jaunuolės beveik visi pasisakė moka ru- sy kalbą, tiesa, nemaža dalis (42,4 %) silpnai, o visai nemokančių rasti tik du žmo- nės. 21—25 metų amžiaus grupėje laisvai kalba, skaito ir rašo 26 %: kalba ir skaito | 35,6 % žmonių. Tuo tarpu 41 —45 metų amžiaus grupėje rusų kalbos nemokančių | yra 50 %, 51—60 metų amžiaus grupėje — 62,2 %. Vadinasi, nesunkiai yra pa- stebimas toks dėsningumas: gyventojų amžiui didėjant, didėja ir rusų kalbos nemo- kančių skaičius. Mat buržuazinėje Lietuvoje vyresniosios kartos žmonės rusų kal- bos mokykloje nesimokė, nebe aktyvūs jie darbe ir visuomeninėje veikloje. Antra vertus, laikui bėgant, dabartinei jaunajai kartai senstant ir į gyvenimą ateinant kitai jaunajai kartai, rusų kalbos mokėjimas pastoviai plečiasi, apima vis didesnį žmonių būrį. Rusų kalbos mokėjimo laipsniui ir apimčiai tam tikrą įtaką daro ir profesija. Pagal rusų kalbos mokėjimą pirmą vietą užima mechanizatoriai (15,9 9%), antrą vie- ta — kolūkio administracijos darbuotojai (10,6 94), toliau eina darbininkai (8,5 %), gyvulininkai (5,3 %), tarnautojai (2,1 %) ir kt. Rusų kalbos nemokančių kategorija specialybėmis taip pasiskirsto: gyvulininkai — 57,6 94, laukininkai — 49,9 %, darbininkai — 1,9 94, mechanizatoriai — 1,8 9bs tarnautojai — 0,6 %, kolūkio ad- ministracijos darbuotojai — 0,2 94. Vadinasi, daugiausia rusų kalbą mokančių yra tarp mechanizatorių. Kartu su kaimo inteligentija jie yra labiausiai išsilavinęs kaimo gyventojų sluoksnis. Mokan- čių rusų kalbą mažiausiai yra gyvulininkų ir laukininkų. Taigi jiems atsiliepia dar- bo pobūdis, sėslumas, kontaktų stoka. Tokia rusų kalbos mokėjimo padėtis yra tarp kaimo gyventojų — kolūkiečių ir tarybinių ūkių darbininkų. Kalbinė situacija dar labiau įvairėja ir sudėtingėja, kai atsižvelgiame ir į kitas kaimo socialines grupes — kolūkių ir tarybinių ūkių tarnautojus ir administracijos darbuotojus. Šiose grupėse randame kitos socialinės kilmės ir kito išsilavinimo žmonių. Neretas agronomas, inžinierius, veterinaras ar zootechnikas yra baigęs aukštąjį mokslą. Vadinasi, ir jo rusų kalbos mokėjimas yra visai kitoks kaip eilinio kolūkiečio — laukų ar fermų darbininko. Minėta socio- lingvistinė apklausa parodė, kad kolūkio administracijos darbuotojai beveik visi moka rusų kalbą, o gerai mokančių čia yra netgi 76,9 9%. Kalbų mokėjimo reika- lauja pagaliau ir pats jų darbas. Bendrą kaimo gyventojų išsilavinimo charakteristiką galima patikslinti sociolo- ginės apklausos duomenimis (Šimkus S., 1967, 98—106). Iš 1443 apklaustųjų aukštą- jį mokslą baigusių buvo 0,1 94 žmonių; nebaigtą aukštąjį mokslą turėjo 0,4 9, žmo- nių; 1 9% buvo baigusių vidurinę mokyklą; 2,1 9, turėjo specialų vidurinį išsimoksli- nimą; aštuonmetę mokyklą baigusių buvo 11,7 %:; pradinę mokyklą baigusieji su- darė 42,6 94; 20,9 % gyventojų turėjo nebaigtą pradinį mokslą, lygiai tiek pat buvo ir niekur nesimokiusių. Tai vyresnės kartos žmonės. Reikia pabrėžti, kad baigusieji aukštąją, vidurinę mokyklą, kaip ir reikėjo ti- kėtis, rusų kalbą pasisakė moką vieni geriau, kiti prasčiau. Dalis pradinį išsilavinimą 2. 949 17 {TUANISTIR oy LEKI + v oS ArTYKŲ k turinčių žmonių, kurių daugumas yra vyresnės kartos ir tarybinėje mokykloje nesi- mokiusių, nors ir silpnai, taip pat moka rusų kalbą. Iš šitos kategorijos žmonių visai nemokančių rusų kalbos yra 37,9 %. Tarp niekur nesimokiusių šis procentas smarkiai padidėja. Su šiais duomenimis sutinka sociolingvistiniai duomenys, gauti norint išsiaiš- kinti mokyklos reikšmę rusų kalbos išmokimui. Dėl to buvo apklausti penkių res- publikos rajonų ir dviejų miestų 440 ūkio ir kultūros darbuotojų (turinčių ne ma- žiau kaip trejų metų darbo stažą), 285 demobilizuotieji iš Tarybinės Armijos (at- stovaujantys visiems respublikos rajonams ir miestams), taip pat 304 II—IV kursų įvairių specialybių studentai (Šernas V., 1979; 12—13). Apklausos duomenys paro- dė, kad daugumas apklaustųjų yra daugiau ar mažiau patenkinti tais skaitymo (90,9 9%, apklaustųjų), rašymo (81,3 94) ir kalbėjimo (76,6 %) įgūdžiais, kuriuos ga- vo vidurinėje mokykloje. Iš dalies nepatenkintų skaitymo įgūdžiais buvo 6,5 96, rašymo — 16,2 % ir kalbėjimo įgūdžiais — 20,8 %, o visiškai nepatenkintų buvo tik 2,6 %. : Sie duomenys taip pat rodo, koks svarbus rusų kalbos išmokimo ir vartojimo veiksnys yra mokykla. Tarybinių tautų tarpusavio bendravimo (rusų) kalbos mokėjimo laipsnis ir apim- tis yra atvirkščiai proporcingi regiono etninei vienovei. Kur vietinės kilmės gyvento- jai yra išsidėstę kompaktiškai (pavyzdžiui, Alytaus rajone gyvena 95,1 %, lietuvių, Kapsuko rajone — 97,6 94, Kėdainių rajone — 92,4 %, Šiaulių rajone — 96 94, lietuvių), tik 6,5 9, gyventojų gerai kalba, skaito ir rašo rusų kalba, 12,7 9%, gyven- tojų šneka ir skaito, 38,3 9% gyventojų silpnai šneka rusų kalba, o 42,5 9% rusų kalbos visai nemoka. Kur gyventojų sudėtis yra įvairiatautė ir, vadinasi, vietinių gyventojų masė ne tokia kompaktiška, rusų kalbos mokėjimas yra geresnis, ap- ima daugiau žmonių, kartais pašokdamas ligi 50 9%, gyventojų, o rusų kalbos nemo- kantys čia dažniausiaiyra pensininkai ir namų šeimininkės. Antai Zarasų rajone gyvena 68 9, lietuvių, ir rusų kalbą čia gerai moka 39,1 % gyventojų. Ignalinos rajone lietuvių yra 79,3 9%, ir rusų kalba čia laisvai šneka 44,6 9, gyventojų. Trakų rajone lietuvių tautybės žmonių priskaičiuojama ligi 51,7 94, ir rusų kalbos mokė- jimas čia apima 49 9; gyventojų. Vilniaus rajone gyvena 16,8 9%, lietuvių, ir geras rusų kalbos mokėjimas čia siekia 48,8 9%, gyventojų. Didžiausią gyventojų įvairovę nacionaliniu atžvilgiu matome respublikos mies- tuose, ypač didžiuosiuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose), kur yra sutelk- ta visos respublikos stambioji pramonė. Ją aptarnauja dideli daugianacionaliniai darbininkų kolektyvai. Pavyzdžiui, „Baltijos“ laivų statykloje Klaipėdoje, be kitų, dirba 4 tūkstančiai lietuvių. Tokiomis aplinkybėmis, kur pagrindinė tarpusavio bendravimo priemonė yra rusų kalba, lietuvių ir kitų tautybių žmonėms yra nesun- ku dėl kasdieninio bendravimo palyginti greitai ir gerai išmokti rusiškai. Todėl vi- sai suprantama, kad rusų kalbą laisvai moka 6294 respublikos miestų gyventojų, o Vilniaus gyventojų beveik du trečdaliai yra dvikalbiai. Daug geresnes sąlygas pramokti kalbų, pirmiausia rusų kalbos, turi didžiųjų respublikos miestų (Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių) gyventojų vaikai. Jau pa- ti aplinka — kitakalbiai kaimynų vaikai, televizija ir kinas — įgalina vaikus gana 18 greitai pramokti rusų kalbos. Todėl, ateidami į mokyklą, miestų vaikai jau atsine- ša keletą ar keliolika išmoktų rusiškų žodžių ir posakių, kurie, aišku, yra labai trum- pi, pavyzdžiui: Ime Ambruc? 3mpascryii! Ilycru! [ait mme! Nuo pirmos pra- dinés mokyklos klasės, — pastaruoju metu rusų kalba jau dėstoma darželių vyresnėse grupėse, — rusų kalbą vaikai pradeda mokytis sistemingai. Šiaipgi vai- kai savo gyvenimą gyvena ir Žaidžia vartodami gimtąją kalbą, tiesa, kartkartėmis įterpdami vieną kitą dažniau vartojamą rusišką žodį ar posakį (azaBaii, npuser, 3110poB (sveikinantis), 3axox (pritariant), Ha xoxy, maii6y! Hy, 3asn, moromm!). Įdomūs yra vaikų šnekos kalbinio kontaktavimo atvejai. Pradinės mokyklos moksleivių gimtojoje šnekoje, matyt, dėl menkesnio išsilavinimo tėvų įtakos gali- ma išgirsti pavartojant rusiškus žodžius (gruzovikas, šaiba, chokėjus, davaj, zako- nas ir kt.). O kartais lietuviai moksleiviai, kalbėdami rusiškai, atvirkščiai, pavar- toja pagal rusų kalbos ypatybes pertvarkytus lietuviškus Žodžius (pavyzdžiui, CKHDTYM, THTHAT, KOIbI, KOHBAJIKS, IIYH/ ir kt. vietoj tikrų rusų kalbos žodžių pa3HHIIa, KpPeMeHb, JIIOHBI, JAHIbINI, CBEPTOK). Seimoje, mokykloje ir su draugais vaikai bendrauja gimtąja lietuvių kalba, bet kino filmą ar televizijos laidą žiūri rusų kalba, grožinę literatūrą kai kas skaito ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba. Tad moksleiviai, ypač vyresniųjų klasių, jau- čia reikalą mokytis rusų kalbos, ir todėl didžiųjų respublikos miestų moksleiviai, baigę vidurinę mokyklą, palyginti gerai ją moka. Taigi pagrindiniai kanalai, kuriais lietuviai vaikai išmoksta rusų kalbą, yra mokykla, televizija bei kinas ir žaidimai su vienmečiais. Vidurinėje mokykloje išmokta rusų kalba toliau yra ugdoma aukštojoje mokyk- loje. Įdomu pasižiūrėti, kokią reikšmę turi lietuvių ir rusų kalbos studentų kasdie- niniam bendravimui ir mokslui, turint prieš akis platesnį lingvosocialinį kontekstą. Tuo reikalu buvo atliktas sociologinis tyrimas ir sociolingvistiškai apklaustas kon- tingentas studentų (apie du tūkstančius), kurie 1975 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (Korsakas J., 1979). Apklaustųjų studentų lietuvių lingvosocialinę aplin- ką apibūdina tokie parametrai: darbininkų vaikai sudarė 49,8 94 minėto kontingen- to, kolūkiečių vaikai — 18,2 94 ir tarnautojų vaikai — 32 94. Tais metais į Institu- tą buvo priimta 36,5 9; merginų ir 63,5 94 vaikinų. Apie 40 % jų tėvų turėjo pradi- nį išsilavinimą, 2994 — nebaigtą vidurinį, 159% — vidurinį, 494 — nebaigtą aukštąjį ir 12 % — aukštąjį. Tėvų gimtoji kalba buvo nurodyta lietuvių (98 %). Pasirodė, kad iš kitų kalbų tėvai (apie 90 %) geriausiai moka rusų kalbą. 594 tėvų ir 12 9% motinų rusų kalbos visai nemokėjo. Bet užtat 33 94 tėvų ir 20 94 motinų rusų kalbą mokėjo ne tik žodžiu, bet ir raštu. 159% tėvų mokėjo lenkų kalbą. Iš mokamų užsienio kalbų vyrauja vokiečių kalba, paskui eina prancūzų ir anglų. Tokia buvo minėtų studentų lietuvių lingvosocialinė aplinka, kurioje formavosi jų kalbinis išsilavinimas. Pačių studentų kalbų mokėjimą ir vartojimą nusako tokie sociolingvistinės ap- klausos duomenys: į klausimą „Kaip mokate gimtąją kalbą?“ 29 9, studentų at- sakė: „Kalbu ir skaitau gerai, rašau patenkinamai“; 71 94 studentų pažymėjo: „Kalbu, skaitau ir rašau gerai“. Į klausimą „Kaip mokate rusų kalbą?“ studentai taip atsakė: „kalbu laisvai“ (28 94 apklaustųjų), „patenkinamai“ (56 %), „silpnai“ » 19 (16 %); „rašau gerai“ (6 Yo), „patenkinamai“ (60 %), „prastai“ (34 95). Užsienio kalbomis 6 % studentų skaito laisvai, 94 9, — silpnai; 5 % studentų skaito be Zo- dyno ir 95% — su žodynu. Vadinasi, pagrindiniai rusų kalbos išmokimo, taigi ir lietuvių — rusų bilingviz- mo formavimosi kanalai yra: pirma, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos mokymasis mokykloje, antra, tiesioginiai kontaktai su kitakalbiais žmonėmis dau- gianacionaliniuose darbo kolektyvuose ir, trečia, tarnavimas Tarybinėje Armijoje. Iš sociolingvistinėmis anketomis surinktų duomenų ir gyventojų surašymo matyti, kad rusų kalbos mokėjimas apima plačias lietuvių gyventojų mases. 1979 m. sąjun- ginio gyventojų surašymo metu 48 9, respublikos gyventojų nurodė rusų kalbą kaip antrąją kalbą, kuria laisvai kalba (Tiesa, 1980 m. vasario 22 d.). 1970m. tas skaičius dar buvo 33,8 94. Vadinasi, rusų kalbos mokėjimas pastoviai ir sparčiai plečiasi, apima vis didesnius gyventojų sluoksnius. Šie reikšmingi rodikliai gauti ne- nuilstamos Lietuvos Komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklos dėka in- ternacionališkai auklėjant darbo žmones. Šia prasme ryškus yra ir tas faktas, kad tam tikrai daliai lietuvių ir kitų respublikoje gyvenančių tautybių žmonių rusų kalba yra pasidariusi gimtoji. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu rusų kalbą nurodė kaip gimtąją 25 720 baltarusių, 17 447 lenkai, 14 330 ukrainiečių, 7 990 žydų, 5 745 lietuviai (BeCTHHK CTaTHCTHKH, 71). Ligi šiol plačiau buvo apibūdinama rusų kalbos mokėjimo ir vartojimo kieky- binė pusė. Dėl išsamesnių tyrinėjimų stokos sunku ką nors konkretaus pasakyti apie to mokėjimo ir vartojimo kokybę. Lietuvių vartojamos rusų šnekos pobūdį ir kokybę kolektyvinėje monografijoje „Nacionalinio—rusų bilingvizmo raida“ (M., 1976) gana detaliai yra aprašiusi V. Michalčenko. Ji remiasi tarybinėje socia- linėje lingvistikoje priimtu tarybinių tautų — rusų bilingvizmo dalijimu į keturis laipsnius: I laipsnio bilingvizmas apima I-IV klasių moksleivių kalbinę praktiką, II laipsnio bilingvizmas — V — VIII klasių, III laipsnio lietuvių — rusų bilingvizmą sudaro IX — XI klasių programų rusų kalbos mokymo reikalavimai ir IV laipsnio bilingvizmą atitinka aukštųjų mokyklų studentų žinios iš rusų kalbos. Bet ir be spe- cialių tyrinėjimų aišku, kad įvairių lietuvių visuomenės socialinių grupių rusų kal- bos mokėjimas nėra vienodas — viena socialinė grupė moka geriau, kita prasčiau. Lietuvių vartojamojoje rusų šnekoje nesunku pastebėti interferencijos reiškinių — lietuvių kalbos normų perkėlimą į rusiškąją tartį, žodžių derinimą (pavyzdžiui, lietuviams ypač sunku išmokti vartoti rusų kalbos daugiskaitos ITI asmens veiksma- žodžio formas) ir sakinių sudarymą. Kita vertus, ta interferencija nėra tokia didelė, kad komunikaciją padarytų visiškai neįmanomą. Tą rodo daugumas baigusių vidu- rinę mokyklą: jie yra patenkinti ten įgytais rusų kalbos įgūdžiais. Komunikaciją trikdantys interferencijos reiškiniai (pavyzdžiui, 6ute „mušti“: OsiTb „būti“ ne- skyrimas, t. y. nemokėjimas ištarti fonemos +) yra laikinas dalykas. Apskritai, lietuvių —rusų bilingvizmą, atrodo, reikėtų laikyti bilateraliniu: pa- skutinio gyventojų surašymo metu beveik pusė lietuvių pasisakė laisvai moką rusų kalbą. Bet ir daugumas respublikos teritorijoje seniau gyvenančių rusų taip pat daugiau ar mažiau supranta lietuvių kalbą, o neretai lietuviškai ir kalba. Lietuvių — rusų bilingvizmas yra kontaktinis: jis kyla iš kasdieninio dviejų tautų bendravimo. 20 Skirtingai nuo lokalinio bilingvizmo, gyvuojančio respublikos teritorijos dalyje (pavyzdžiu gali eiti lenkų — lietuvių bilingvizmas Vilniaus krašte), lietuvių — rusų bilingvizmas yra globalinis: tai nacionalinio—rusų bilingvizmo, pagrindinio bi- lingvizmo TSR Sąjungoje, tipo, turinčio valstybinę, visuomeninę-politinę reikšmę, pasireiškimo atvejis. Pagrindinė kodo keitimo, šiuo atveju perėjimo nuo lietuvių prie rusų kalbos, priežastis yra kitakalbio, t. y. lietuviškai nemokančio, komunikacinio akto dalyvio buvimas. ; Rusų kalbą lietuviai vartoja ne tik bendrauti su kitų tautybių atstovais, bet ir skaityti grožinę ir specialią literatūrą, klausytis Maskvos radijo ir Žiūrėti centrinės televizijos laidų, susipažinti su turtinga rusų tautos kultūra. Lietuvių inteligentija vertina ir visada labai vertino didžiąją rusų kalbą, jos kultūrinę reikšmę. Buržuazijos, siena atsitvėrusios nuo Rusijos, valdymo metais, nekreipdama dė- mesio į nepalankią ar tiesiog priešišką oficialiųjų sluoksnių poziciją, pažangioji lietuvių visuomenės dalis, ypač jaunimas, vis labiau ir labiau domėjosi TSRS gy- venimu, tarybine ir klasikine rusų literatūra, mokėsi rusų kalbos. Petras Cvirka, būdamas dar pradedantis rašytojas ir gyvendamas vargingame „Žiburėlio“ bendra- butyje, mokėsi rusų kalbos naktimis, kai visi miegojo. Kostas Korsakas mokėsi rusų kalbos ir skaitė Puškiną Šiaulių kalėjime. „Labai gerai atsimenu, — rašo A. Venclova (1958, 474), — su kokiu pakilimu pažangieji moksleiviai, be vadovė- lių, be žodynų, skirdavo laisvalaikį rusų kalbos studijoms [...]. Aš ir pats be paša- linės pagalbos tiek pramokau rusų kalbos, kad, baigęs gimnaziją, laisvai skaičiau rusų klasikų ir tarybinių autorių knygas [...]“. Štai kokią įtaką A. Venclovos as- menybės formavimuisi turėjo rusų kalba ir pažintis su rusų literatūra bei kultūra: „Mano studijų metai, pradedant nuo 1925 m. rudens, buvo tas periodas, kai prieš mane visu platumu atsivėrė neapsakomi rusų literatūros lobynai; šie metai manyje išugdė gilią progresyviosios rusų kultūros meilę, suformavo mano pasaulėžiūrą; kaip tik tada galutinai radau savo rašytojo kelią, atsiribojau nuo buržuazinės sant- varkos ir stojau į Tarybų Sąjungos pusę“ (Venclova, 1958, 475). a *k k Xx Dėl esminių socialistinių Tarybų Lietuvos persitvarkymų lietuvių — rusų biling- vizmas turi tendenciją stiprėti ir plėstis. Tarybų valdžios metais, galima sakyti, iš esmės pasikeitė demografiniai visuome- nės parametrai, kurie tiesiogiai palietė kalbos vartotojų sudėtį. Valstiečių skaičius gerokai sumažėjo, o darbininkų padidėjo. 1940 metais Lietuvoje buvo 179 tūkst. darbininkų, o 1975 m. jų jau buvo 1 mil. 325 tūkst., t. y. 7,4 karto daugiau kaip 1940 mi. Šitoks kalbos vartotojų sudėties pasikeitimas kalbos vartojimui turi dve- jopą reikšmę. Pirma, darbininkų klasė yra daugeliu atvejų bendrinės lietuvių kal- bos formos vartotoja. Antra, darbininkų klasė, dinamiškiausia ir socialiai aktyviau- sia visuomenės grupė, yra linkusi greičiau išmokti kitas kalbas ir jas vartoti. Tarybų valdžios metais sparčiai didėja miestų gyventojų skaičius. 1897 m. iš bendro 2 mil. 536 tūkst. gyventojų miesto gyventojai sudarė 14 94, t. y. 355 tūkst., 21 o kaimo gyventojų buvo 2 mil. 181 tūkst., arba 86 %. 1939 m. gyventojų buvo 2 mil. 880 tūkst., iš jų 658 tūkst. miesto ir 2 mil. 221 tūkst. kaimo, arba 22,9 %, ir 77,1 %. 1979 m. iš bendro 3 mil. 398,8 tūkst. gyventojų skaičiaus miesto gyventojai sudarė 2 mil. 61,7 tūkst., arba 60,7 94, o kaimo gyventojai 1 mil. 337,1 tūkst., arba 39,3 9. Sociolingvistiniu atžvilgiu tai reiškia, kad beveik du trečdaliai visų respub- likos gyventojų dabar turi mažesnį ar didesnį sąlytį su kitomis kalbomis ir, vadinasi, yra potencialūs bilingviai. * * * Lingvosocialinės respublikos situacijos apibūdinimas ir lietuvių — rusų bilingviz- mo charakterizavimas būtų neišsamus, jei neatsižvelgtume į antrą šio reiškinio pu- sę, kuri yra tokia pat svarbi kaip ir pirmoji, būtent — į respublikoje gyvenančių rusų tautybės Žmonių lietuvių kalbos mokėjimą ir vartojimą. Rusų — lietuvių bi- lingvizmas yra kita lietuvių — rusų bilingvizmo pusė. Abipusio bilingvizmo plėtoji- masis dabartinėmis sąlygomis padeda toliau stiprinti tautų draugystę, jų tarpusavio pasitikėjimą ir supratimą. „Žinoma, reikia skirti tinkamą dėmesį į rusų lietuvių ir kitus bilingvizmo tipus. Pavyzdžiui, svarbu yra padėti rusams ir kitų tautų at- stovams, pastoviai gyvenantiems Lietuvoje, išmokti lietuvių kalbą, perimti lietuvių — rusy bilingvizmą“, — pažymi J. Dešerijevas (1979, 10). Rusų ir kitų tarybinių tautų Žmonės, pastoviai gyvenantys respublikoje, turi geras sąlygas išmokti lietuvių kalbą. Be tiesioginio bendravimo lietuviškai gatvėje, turguje, parduotuvėje ar mokykloje, darbe, lietuvių kalba yra dėstoma vidurinėse mokyklose, kur mokosi rusų, lenkų ir kitų tautybių vaikai, universiteto ir institutų grupėse. „Žinijos“ draugija kiekvienais metais rengia lietuvių kalbos kursus. Apie rusų ir kitų tautybių žmonių, gyvenančių mūsų respublikoje, lietuvių kalbos mo- kėjimą, jo apimtį galima spręsti labai bendrais bruožais, nes nėra jokių šios srities aprašų ir tyrinėjimų. Apibūdinant rusų — lietuvių bilingvizma, reikėtų atsižvelgti į du dalykus, būtent: pirma, dalis respublikoje gyvenančių rusų tautybės Žmonių tarpusavio bendravimui vartoja rusų literatūrinę kalbą ir yra atvykę pastoviam darbui po Didžiojo Tėvynės karo. Antra, dalis rusų tautybės žmonių tarpusavy vartoja šnekamąją rusų kalbą, vieną jos tarmę ir yra senbuviai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenimis, Lietuvos teritorijoje gyveno 50 460 rusų tautybės žmonių, arba 2,5 94 visų buržua- zinės Lietuvos gyventojų. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis, respublikoje rusų tautybės žmonių buvo 303 tūkst., arba 8,9 94 visų respublikos gy- ventojų. Ta pirmosios kategorijos atstovų dalis, kuri yra pramokusi lietuvių kal- bos, vartoja bendrinę lietuvių kalbą, o antrosios kategorijos — seni rusų tautybės žmonės — visi yra bilingviai ir vartoja lietuvių kalbos tarmes. Yra skiriami trys rusų senbuvių kėlimosi į Lietuvą periodai: pirmasis periodas — nuo pirmųjų rusų gyventojų pasirodymo etnografinėje Lietuvoje ligi 1667 m. bažny- čios reformos; antrasis periodas — nuo 1667 m. ligi prijungiant Lietuvą prie Ru- sijos 1795 m., trečiasis periodas prasideda 1795 m. ir baigiasi Pirmuoju pasauliniu karu. : . 22 Rusų tautybės žmonės bėgo į Lietuvą daugiausia dėl tikėjimo persekiojimo. Antai yra žinoma, kad 1490 m. Novgorodo arkivyskupas Genadijus, didžiojo kuni- gaikščio lieptas ir metropolito Zosimos palaimintas, eretikus „O/1HHX BejIeJI XCUK Ha ĮĮyXOBCKOM IIOJIE, HHbIX TOpTOBEICe Ka3HW IIDpe/IaJIH, A HHbIX B 3aTOYEHHE IIOCJIA, a maple B JIutBy cOexamm® (Hemuenko B., 1963, 64). Kad Lietuvoje, pasiZyméjusioje tolerancija disidentų atžvilgiu, nuo seno gyven- ta rusų tautybės žmonių, patvirtina stačiatikių cerkvių buvimo faktas. Vilniuje ligi šios dienos išliko dar XIV a. kunigaikščio Algirdo laikais statytų cerkvių (Piatnic- kio cerkvė, statyta 1345 m., Uspenskio soboras, statytas 1346 m.). Stačiatikių baž- nyčios būta ir Kaune; ją tik 1620 m. nugriovė karalius Zigmantas Vaza. „Rusų gyvenviečių atsiradimo Lietuvoje apybraižos“ autorius A. Stankevičius (1909, I) minėta Kauno stačiatikių cerkvė ir Surdegio vienuolynas — „ši neįveikiama XVIII a. pravoslavijos tvirtovė“, — taip pat kai kurios rusų salelės Breslaujos seniūnijoje, atsiradusios buvusioje Polocko kunigaikštystėje. Daugumas rusų senbuvių yra palikuonys sentikių (crapoo®psiamsr), bėgusių į Lietuvą, kai po 1667 m. cerkvės reformos prasidėjo jų persekiojimas. Nuo pat XVII a. pradžios, gal kiek ir anksčiau, sentikiai, kurių daugumas buvo Teodosi- jaus Vasiljevo sektos pasekėjai, iš Vitebsko gubernijos palaipsniui ėmė keltis į gre- timas Livonijos ir Lietuvos Zemes, ieškodami ne tik tikėjimo laisvės, bet ir laisvo darbo. Seniausios jų gyvenvietės buvo Rimkai Jonavos rajone (PLiMxu KoseHn- ckoro yesma), Degučiai Zarasų rajone (Įlerynsi HosBoajiekcagjipoBeroro ye3/ta), Girelė Anykščių rajone, prie Kavarsko (Ilymejns BujgkoMuperoro yesma) ir Vi- džiai Baltarusijos TSR (Bumsst HosoajiekcaH/tpoBcroro ye3na). Palankios sąlygos rusams keltis į Lietuvą susidaro 1795 m. ją prijungus prie Rusijos imperijos. Bet tik po 1831 m. sukilimo subręsta vyriausybinės kolonizaci- jos planas. Imamasi priemonių remti senbuvius ir į laisvas valstybines Zemes atkel- ti naujų valstiečių. Tada perkeliamos 158 šeimos ir įkuriami majoratai Jurbarke ir Tauragėje. Kolonizacija buvo ypač suaktyvinta po 1861 m., kai jos reikalus ėmė tvarkyti generalgubzsrnatorius M. Muravjovas, dėl savo žiaurumo žmonių pramin- tas „koriku“. 1862 m., t. y. po metų, kai M. Muravjovas pradėjo eiti savo pareigas, Lietuvoje buvo jau 13 000 rusų tautybės gyventojų, išsisklaidžiusių po 730 kaimų buv. Kauno, Ukmergės, Zarasų ir Panevėžio apskrityse. Telšių, Raseinių ir Šiau- lių apskrityse tada dar nebuvo nė vieno sentikio. Jau 1864 m. į sukilimo dalyvių — dvarininkų ir valstiečių — konfiskuotas že- mes atkeliama ligi 653 šeimų. Teikiant įvairiausias lengvatas ir pinigines pašalpas, 1867 m. įkeliama 1016 šeimų. 1863—1900 m. laikotarpiu į buv. Kauno guberniją įkeliama 2129 šeimos kolonistų. 1907—1908 m. demografiniais tyrimais nustatyta, kad Kauno apskrityje gyveno 6073 rusų tautybės žmonės (1079 kiemai), Raseinių — 1343 žmonės (239 kiemai), Telšių — 934 žmonės (126 kiemai), Ukmergės — 5654 žmonės (955 kiemai), Panevėžio — 1545 žmonės (277 kiemai), Šiaulių — 4327 Žmonės (650 kiemų), Zarasų — 21 454 žmonės (3449 kiemai). Vadinasi, iš viso buv. Kauno gubernijoje rusų gyventojų buvo 41 330. 23 Kauno rajono gyventojai rusai teigia, kad jų protėviai gyvenę Vitebsko guber- nijoje; Zarasų rajono gyventojai mano, kad jų protėviai atsikėlę iš Tverės guber- nijos ir t. t. Sentikiai, priklausą Teodosijaus sektai, į Lietuvą atsikraustė iš Pskovo ir Novgorodo sričių, kur ši sekta buvo paplitusi. Lietuvos rusų senbuvių šnektų ypatybių analizė rodo, kad šios šnektos artimiausios yra Pskovo tarmėms. 1959 m. kaimo vietovėse gyveno 53 tūkst. rusų tautybės Žmonių — daugiausia Zarasų ir Jonavos rajonuose (atitinkamai 19 ir 12 9%, visų gyventojų). Tik dalis rusų senbuvių gyvena atskiruose kaimuose, šiaip jie daugiausia yra su- simaišę su lietuviais, vadinamajame Vilniaus krašte — ir su lenkais bei baltarusiais. Didesnė dalis rusų senbuvių vaikų lanko lietuviškas mokyklas kartu su lietuvių vaikais. Bet dalis mokosi ir mokyklose su dėstomąja rusų kalba, atidarytose Tarybų valdžios metais. Lietuvos rusai senbuviai yra dvikalbiai — vartoja rusų ir lietuvių kalbas. Būdinga, kad Lietuvos rusai senbuviai ligi šios dienos išlaikė savo gyvenimo būdą, savo tautines tradicijas, papročius, savo tikėjimą ir kalbą. Tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalba ir jos vaidmuo Dabartiniam tarybinės liaudies kalbinės raidos etapui, be nevaržomo nacionali- nių kalbų funkcionavimo ir plėtojimosi tendencijos, yra būdinga tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos (s35IK MexHanHOoHajIbHOTO OOnIemHs) plėtimosi tendencija. Tarybinė liaudis yra daugianacionalinė Žmonių bendrija. Tarybų ša- lies teritorijoje yra paplitę arti šimto trisdešimt kalbų. Tad visai suprantama, kad tarybinės visuomenės ekonominiame, socialiniame-politiniame ir kultūriniame gy- venime natūraliai yra iškilusi socialinė būtinybė turėti vieną visų TSR Sąjungos nacijų ir tautų tarpusavio bendravimo kalbą. Šis vaidmuo yra atitekęs rusų kalbai. Rusų kalbos „vaidmens didėjimas tarybinės visuomenės gyvenime, atsirandant ir vystantis tarybinei liaudžiai, naujai istorinei žmonių bendrijai, intensyvėjant na- cijų, tautų ir jų kultūrų artėjimo procesams, yra sąlygotas socialinių veiksnių, ob- jektyvių socializmo ir komunizmo statybos dėsningumų“, — pabrėžia J. Dešeri- jevas (1976, 420), vienas Žymiausių rusų kalbos, kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės, problemos tyrinėtojų. Rusų kalba yra ta komunikacinė priemonė, kuria įvairių TSR Sąjungos tautų atstovai tarpusavyje bendrauja. Suprasdami didelę rusų kalbos reikšmę savo gyve- nime ir darbe, tarybiniai žmonės — visų tarybinių nacijų, tautų, tautelių ir etnogra- finių grupių atstovai — savarankiškai jos mokosi ir ją vartoja. Tad rusų kalba at- lieka tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos funkciją. Be šios labai svarbios funkcijos, rusų kalba atlieka ir kitas funkcijas, būtent: rusų tautos nacionalinės kal- bos funkciją, vienos (šalia anglų, prancūzų) iš tarptautinio bendravimo kalbos funk- ciją. Kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonę rusų kalbą pradėta var- toti dėl šių priežasčių: 24 1. Rusų nacija yra pati didžiausia iš visų TSR Sąjungos nacijų ir tautų. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, iš bendro 262 mil. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičiaus rusų tautybės žmonių yra 137,3 mil. (apie 53 9, visų šalies gyventojų). Tad rusų tautybės žmonės sudaro daugiau kaip pusę Tarybų Sąjungos gyventojų. Be to, surašymo metu 16,3 mil. nerusų tautybės žmonių pasisakė rusų kalbą laiką savo gimtąja kalba. Vadinasi, 153,5 mil. žmonių (apie 60 9, visų šalies gyventojų) rusų kalba yra gimtoji. 2. Surašymo metu 61,3 mil. nerusų tautybės žmonių nurodė rusų kalbą kaip antrąją kalbą, kurią jie laisvai vartoja (1970 m. — 41,9 mil. žmonių). 3. Rusų tautybės žmonės yra plačiai pasklidę po visą šalies teritoriją. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, 23, 8 mil. rusų tautybės žmonių gyveno už RTFSR ribų: Ukrainos TSR — 10,4 mil. (arba 21,1 9, visų respublikos gyventojų), Balta- rusijos TSR — 1,1 mil. (arba 11,9 94), Uzbekijos TSR — 1,6 mil. (arba 10,8 %), Kazachijos TSR — 5,9 mil. (arba 40,8 94), Gruzijos TSR — 372 tūkst. (arba 7,4 %), Azerbaidžano TSR — 475 tūkst. (arba 7,9 %), Lietuvos TSR — 303 tūkst. (arba 8,9 %), Moldavijos TSR — 506 tūkst. (arba 12,8 94), Latvijos TSR — 821 tūkst. (arba 32,8 9), Kirgizijos TSR — 912 tūkst. (arba 25,9 94), Tadžikijos TSR — 395 tūkst. (arba 10,4 %), Armėnijos TSR — 70 tūkst. (arba 2,3 94), Turkmėnijos TSR — 349 tūkst. (arba 12,6 94) ir Estijos TSR — 409 tūkst. (arba 27,9 %). 4. Rusų kalba genetiškai yra labai artima kitų dviejų stambių tarybinių nacijų — ukrainiečių (42,3 mil.) ir baltarusių (9,4 mil.) — kalboms. Todėl šių nacijų atstovai, kurie drauge sudaro 33 94 visų šalies gyventojų, lengvai išmoksta ir gerai moka rusų kalbą. Šią ypatybę yra pastebėjęs ir pabrėžęs V. Leninas (Raštai, 19, 221): „„... dau- giau kaip septynios dešimtosios Rusijos gyventojų priklauso giminingoms slavų gentims, kurios, esant laisvajai mokyklai laisvojoje valstybėje, lengvai pasiektų, dėl ekonominės apyvartos reikalavimų, galimumą susikalbėti be jokių „valstybinių“ privilegijų vienai iš kalbų“. 5. Rusų kalba, didžiausias rusų tautos dvasinės kultūros turtas, pagrįstai yra laikoma viena turtingiausių pasaulio kalbų. Mokėjęs rusų kalbą, F. Engelsas (1961, 18, 526) pabrėžė, kad rusų kalba „visais atžvilgiais verta to, kad ją išmoktum kaip vieną iš galingiausių ir turtingiausių gyvųjų kalbų“. Laiške V. Zasulič 1884 m. F. En- gelsas susižavėjęs rašė: „Kokia graži rusų kalba! Visos vokiečių kalbos teigiamybės be jos baisaus šiurkštumo“ (Mapkc u BDurembe, Counnenus, 36, 106). Kiti tyrinėtojai, pavyzdžiui, J. Dešerijevas (1977, 34), nurodo dar kitokius so- cialinius veiksnius, lėmusius rusų kalbos iškilimą į tarybinių tautų tarpusavio bend- ravimo kalbą, būtent: pirma, negalima iš kiekvieno tarybinio žmogaus reikalauti, kad jis, bendraudamas ar bendradarbiaudamas su gausių TSR Sąjungos tautų at- stovais, mokėtų visas 130 kalbų. Antra, nerealu tvarkyti raštvedybą centrinėse įstai- gose visomis mūsų šalies nacijų, tautų, tautelių ir etninių grupių kalbomis. Trečia, būtų tikrai sunku, neturint tautų tarpusavio bendravimo kalbos, palaikyti efektyvius ryšius tarp nacionalinių respublikų, kraštų, sričių ir apygardų, kurios įeina į tokią savarankišką nacijų sandraugą, kokia yra Tarybų Sąjunga. Ketvirta, nacijų tarpu- savio bendravimo kalbos nebuvimas trukdytų sėkmingai daugianacionalinės ša- lies ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai. 25 Brandaus socializmo sąlygomis ir tolesniame komunizmo kūrimo procese ob- jektyviai didėja ir didės rusų kalbos, kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės, vaidmuo. Rusų kalbos plitimas ir jos vartojimo intensyvėjimas iš dalies yra susiję ir su tuo, kad, kaip pažymėta knygos „Rusų kalba kaip nacijų tarpusavio bendravimo priemonė“ (1977) pratarmėje, „rusų kalba yra didžiojo Lenino kalba, pažangios kultūros ir mokslo kalba, ja yra leidžiama visus žmogaus minties laimėjimus ats- pindinti literatūra. Pats gyvenimas rodo, kad rusų kalbos mokėjimas kiekvienam TSRS piliečiui yra pasidaręs būtinas (suprantama, visiškai laikantis savanoriško jos mokymosi principo)“. F. Filinas toje pat knygoje (p. 8) šiuo atžvilgiu priduria: „Mūsų šalyje nemokėti dabar rusų kalbos — vadinasi, atimti iš savęs turtingiau- sią žinių šaltinį, dvasiškai nuskursti, apriboti savo gyvenimą vietos sąlygomis. Pats gyvenimas teigia, kad visiems TSRS piliečiams yra būtina mokėti rusų kalbą“. Nors apskritai tarybiniai žmonės, įvairių tarybinių nacijų, tautų ir tautelių at- stovai, palyginti gerai moka rusų kalbą, vis dėlto dar neretai pasitaiko, kad jaunuo- liai, atėję tarnauti į Tarybinę Armiją, silpnai kalba rusiškai. Užuot pradėjus tuojau pat karinio parengimo programą, tokie jaunuoliai turi būti mokomi rusų kalbos, o tai reikalauja daug laiko ir lėšų. Be pakankamo rusų kalbos mokėjimo ne- galimas našus darbas liaudies ūkyje. Sąjunginių respublikų ekonomika ir moksli- nis-techninis potencialas plėtojasi ir auga bendrame ekonominiame ir moksliniame- techniniame Tarybų Sąjungos komplekse. Geras rusų kalbos mokėjimas yra socia- linė būtinybė, kylanti iš komunizmo kūrimo interesų. Todėl visai suprantamas partinių ir tarybinių organų, visos tarybinės visuomenės susirūpinimas rusų kalbos mokymu ir dėstymu ir su tuo susijęs tam tikrų svarbių dokumentų pasirodymas. 1978 m. spalio 13 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių toliau tobulinti rusų kalbos mokymą ir dėstymą sąjunginėse respublikose“, kur siūlo- ma I — III visų ir IV — X miesto mokyklų klases, turinčias daugiau kaip 25 mokinius, rusy kalbos mokymo reikalu dalyti pusiau ir sąjunginių respublikų švietimo mini- sterijoms leidžiama mokymo planuose perskirstyti valandas ir atitinkamai padidinti rusy kalbos mokymui skirtas valandas. Rekomenduojama parengti naujus rusų kal- bos vadovėlius, kai kuriuos dalykus aukštosiose ir iš dalies vidurinėse mokyklose dėstyti rusų kalba. Numatoma parengti ir nuo 1980 m. pedagoginiuose institutuose įvesti naują rusų kalbos ir literatūros nacionalinėje mokykloje specialybės mokymo planą, kuriuo siekiama fundamentaliau paruošti šio profilio mokytojus ir kt. Svarbų vaidmenį, aktyvinant rusų kalbos mokymą ir dėstymą sąjunginėse res- publikose ir apskritai sprendžiant iškilusias brandaus socializmo periodu kalbinės kūrybos problemas, suvaidino 1979 m. gegužės mėnesį Taškente įvykusi mokslinė- teorinė konferencija „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“. Konferencija rekomendavo gerinti rusų kalbos mokymą darželių vyresnė- se grupėse (nuo 5 m.), vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose sudaryti sąlygas ak- tyviai rusų kalbos praktikai, profesinio-techninio lavinimo mokyklose būsimus dar- bininkus geriau paruošti iš šnekamosios ir rašomosios rusų kalbos ir iš jos terminolo- gijos, specialaus vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigose taikyti Kirgizijos, Uzbekijos, 26 Moldavijos ir kitų sąjunginių respublikų aukštųjų mokyklų patirtį, būtent — kai kurias visuomenines ir specialias disciplinas, pradedant II-III kursais, dėstyti rusų kalba ir kt. Mokslinė-teorinė konferencija „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bend- radarbiavimo kalba“ parodė, kad būtina organiškai derinti, iš vienos pusės, tarybi- nių tautų gimtųjų kalbų plėtojimą ir vartojimą, jų visuomeninių funkcijų turtėjimą ir, iš antros, nacijų tarpusavio bendravimo kalbos — rusų kalbos — plėtimą. Svei- kinime konferencijos dalyviams L. Brežnevas giliai pagrindė nacionalinę Komunistų partijos politiką, apibūdino dabartinį nacionalinių kalbų ir nacijų tarpusavio bendravimo kalbos vaidmenį: „Brandaus socializmo sąlygomis, kai mūsų šalies ekonomika tapo bendru liaudies ūkio kompleksu, atsirado nauja istorinė bendri- ja — tarybinė liaudis, objektyviai padidėja rusų kalbos, kaip nacijų tarpusavio bendravimo kalbos, vaidmuo kuriant komunizmą, auklėjant naują žmogų. Laisvas mokėjimas, šalia gimtosios, rusų kalbos, kurią visos tarybinės tautos savanoriškai priėmė kaip bendrą istorinį palikimą, padeda toliau stiprinti politinę, ekonominę ir dvasinę tarybinės liaudies vienybę“ (Bpexnes JI. Vi. JIeHMHCKHM KypcoM, T. 8, c. 44). Vadinasi, nacionalinės kalbos ir rusų kalba, kaip nacijų tarpusavio ben- dravimo kalba, brandaus socializmo sąlygomis viena kitą papildo tarybinių žmo- nių gyvenime ir veikloje. Kaip jau yra pastebėjęs P. Fedosejevas, F. Filinas ir kiti, rusų kalbos, kaip ta- rybiniy tautų tarpusavio bendravimo priemonės, plitimas nedaro žalos nacionali- nėms kalboms. Priešingai, rusų kalba padeda visų nacionalinių kalbų klestėjimui ir, būdama jų santykių tarpininkas, priklausomai nuo jos kūrybiško vartojimo, na- cionalines kalbas gali praturtinti. „Tas, kad visiems TSRS piliečiams būtina mokėti rusų kalba, — rašo F. Filinas (1977, 8—9), — neprieštarauja nerusų tautų ir tautybių interesams. TSRS tautų kalbų mokymosi savanoriškumo principas ir toliau lieka svarbiausias. Nacionalinės kalbos plėtojasi ir klesti ir toliau jos plėtosis ir klestės, jokio nacionalinių interesų varžymo neturi būti. Kalbama apie kitką, būtent — apie nerusų tautybės piliečių visuotinį bilingvizmą, kur rusų kalba, kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonė, ir nacionalinės kalbos toliau egzistuotų harmo- ningai, be jokio antagonizmo“. Svarbia rusų kalbos funkcionavimo ir plitimo sąjunginėse ir autonominėse respublikose sąlyga yra laikomas bilingvizmas. Bilingvizmas, kaip žinoma, yra pa- plitęs ne tik Tarybų šalyje, bet ir daugelyje kitų kraštų. Tik socialistinėje visuome- nėje bilingvizmo pagrindas, kaip pažymi P. Fedosejevas (1980, 68), yra iš principo kitoks: bilingvizmas sudaro kalbinę aplinką, kurioje plėtojasi ir turtėja nacionalinės kalbos, bet kartu didėja ir reikmė mokėti rusų kalbą, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbą. P. Fedosejevas rašo: „Svarbu yra ir toliau kryptingaiir nuosekliai aiškinti, kad bilingvizmo, nacionalinės—rusų dvikalbystės sąlygomis nacionali- niai interesai jokiu būdu nėra varžomi, bet, priešingai, susidaro kalbinė situacija, leidžianti harmoningai derinti tautų kultūroje internacionalinį ir nacionalinį pra- dą. Todėl lygiateisė dvikalbystė, kaip vienas svarbiausių kalbinės kūrybos TSR Są- jungoje principų, yra reikalinga tolesnio plėtojimo ir plataus taikymo įvairiose švie- timo pakopose, ypatingai nacionalinėse vidurinėse ir aukštosiose mokyklose“. 27 „Būdingas mūsų šalies bilingvizmo (ir polilingvizmo) bruožas, — kaip pažymi lei- dinio „Rusų kalba kaip nacijų tarpusavio bendravimo priemonė“ redaktoriai (1977, 3), — yra tas, kad mūsų šalyje kalbos viena šalia kitos egzistuoja harmoningai ir nėra nacionalinio-kalbinio antagonizmo, — visa tai priklauso nuo to, kad Tarybų šalyje yra įgyvendinta lenininė nacionalinė politika, paremta draugyste socialistinės visuomenės tautų, vienijamų didelio pasaulinės reikšmės tikslo — komunizmo sukūrimo. Svarbiausias mūsų kalbinės politikos uždavinys yra visokeriopai padėti klestėti nacionalinėms literatūrinėms kalboms ir tuo pačiu metu siekti, kad visi TSRS piliečiai mokėtų rusų kalbą“. : Siuos principinius teiginius patvirtina moksliné realios TSR Sajungos lingvoso- cialinés situacijos analizė. 1969—1976 m. buvo išleistas daugiatomis kompleksinės problemos „Nacio- nalinių kalbų raidos dėsningumai ryšium su socialistinių nacijų raida“ Mokslinės Tarybos iniciatyva parengtas veikalas „TSRS tautų literatūrinių kalbų raidos dės- ningumai tarybiniais metais“. Veikalą sudaro atskiros knygos — kolektyvinės mo- nografijos, kurios savo ruožtu susideda iš atskirų kalbų aprašų. Pirmoji monogra- fija „Pagrindiniai iranėnų ir iberų-kaukaziečių kalbų vidinės struktūros raidos pro- cesai“ (1969) yra skirta tadžikų, osetinų, kurdų, adygėjų, lakų ir abchazų kalboms. Antrojoje monografijoje „Tiurkų, finougrų ir mongolų kalbų pagrindiniai struk- tūrinės raidos procesai“ (1969) yra apibūdinamos kazachų, baškirų, tuvių, gaga- ūzų, estų, komių-zyrių, buriatų ir samodų bei kitų Šiaurės tautelių kalbos. Armėnų, lietuvių, moldavų, azerbaidžaniečių, uzbekų ir gruzinų literatūrinių kalbų pakitimai tarybiniais metais yra analizuojami monografijoje „Senaraščių kalbų struktūrinė raida“ (1973). Baigiamoji kalbamojo veikalo knyga yra J. Dešerijevo monografija „Literatūrinių kalbų visuomeninių funkcijų raida“ (1976). — „TSRS tautų literatūrinių kalbų raidos dėsningumai tarybiniais metais“ yra kompleksiniais metodais paremtas frontalus tyrimas, kokio nėra buvę nei tarybi- niame, nei užsienio kalbos moksle. Iš vienos pusės, atskirų kalbų specialistų para- šytuose skyriuose yra nagrinėjami kalbų struktūrų pakitimai, leksinis, frazeologi- nis ir stilistinis TSRS tautų kalbų turtėjimas tarybiniais metais, iš antros, J. Dešeri- jevo monografijoje į nagrinėjamąsias kalbas žiūrima sociologiškai — tiriamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, nustatomos visuomeninio kalbos vartojimo sferos ir jų kitimas priklausomai nuo kultūros, ekonomikos ir visuomenės raidos. Daugelio Tarybų šalies nacionalinių kalbų struktūros ir funkcionavimo fronta- laus tyrimo rezultatus J. Dešerijevas (1976, 425) apibendrino taip: „Kokių nors bendrų bruožų atsiradimas TSRS tautų kalbose (fonetikoje, gramatikoje) yra gana ilgas procesas. Todėl, nagrinėdami kalbinės raidos TSR Sąjungoje prognozavimo problemą, negalime vadovautis kalbų artėjimo, liejimosi, kalbinės sąjungos kūri- mosi, kaip didelės socialinės reikšmės ir rezultatyvumo, koncepcija“. Kalbamojo daugiatomio veikalo pasirodymas patvirtino, kad tarybinių tautų gimtosios, nacio- nalinės kalbos, laisvai funkcionuodamos, atskleisdamos vidines raidos potencijas ir sparčiai plėtodamosios, tų tautų gyvenime užima tvirtas pozicijas, nes sudaro- mieji kalbos elementai iš esmės yra pastovūs, kitos kalbos ar kalbų įtakai lengvai nepasiduoda ir per trumpą laiką nepakinta. Panašiai leidžia galvoti ir mažų Šiaurės 28 bei Sibiro tautelių kalbų funkcionavimo faktinės padėties atskleidimas. Antai V. Avrorinas (1975, 210—211), Šiaurės ir Sibiro tautelių kalbų funkcionavimo ty- rimo specialistas, rašo: „Nešališkam stebėtojui kelia nuostabą visai kas kita — .absoliučios daugumos TSRS tautų, ir mažų, ir didelių, iš ilgaamžio aspsnūdimo prikeltų lenininės nacionalinės politikos, kalbų sparti raida. Be galo įdomu ir tai, kad pačių mažiausių tautų kalbos dėl to, kad yra besąlygiškai pripažintas jų lygiateisiškumas ir socialinė vertė, rodo nepaprastą atsparumą. Reikia tik stebėtis, kad vienaaūlės Kaukazo kalbos ir netgi Čiukčių pusiasalio kerekų kal- ba, kurių atstovų yra tik kelios dešimtys žmonių, tebegyvuoja ligi šios dienos. Tipišku mūsų sąlygomis dalyku galima laikyti laisvą visų kalbų gyvavimą ir plėtojimąsi... Todėl, man atrodo, netinka vienodai kalbėti apie sparčią didžiųjų tautų kalbų plėtotę ir mažųjų tautų kalbų nykimą, apie vienų perspektyvumą ir antrų neperspektyvumą“. Gyventojų apklausa parodė, kad ir pačių mažiausių tautelių žmonės pasisako ne tik už gimtųjų kalbų vartojimą buityje, bet ir už jų dėstymą pradinėse mokyklose. Antra vertus, matyti gana aiškus mažų tautelių atstovų polinkis vartoti rusų kalbą, ypač darbe ir mokykloje, kur esama kitakalbių žmonių. Gimtosios ir rusų kalbos pasidalija vartojimo sferomis ir tokiu būdu viena kitą papildo. Rusų kalba daugiausia vartojama tose sferose, kurių toms tautoms anksčiau nereikėjo ir kurias išugdė tarybinė santvarka (ABpopuz B., 1975, 241, 237). Tarybiniai žmonės suvokia socialinę būtinybę gerai mokėti rusų kalbą, kuri yra visų mūsų šalies tautų Žmonių tarpusavio bendravimo priemonė, vertina didelį rusų kalbos vaidmenį savo gyvenime. Tarybinių žmonių polinkis į rusų kalbą pasi- reiškia dviem būdais: pirma, kasdieniniame darbe ir visuomeninėje veikloje šalia gimtosios jie vartoja rusų kalbą, kitaip sakant, jie tampa bilingviais ir, antra, tam tikra tarybinių žmonių dalis pereina prie nuolatinio rusų kalbos vartojimo, ir rusų kalba pasidaro jų gimtoji kalba. Tiesa, rusų kalbos mokėjimo lygis ir jos papliti- mas atskiruose Tarybų Sąjungos regionuose ir atskirose tarybinėse respublikose priklausomai nuo specifinių istorinių-kultūrinių sąlygų, kaip ir reikia tikėtis, gana įvairuoja. Bet pagrindinė tendencija plisti ir intensyvėti rusų kalbos vartojimui nacionalinėse respublikose yra ryški ir pastovi. 1979 m. sąjunginio gyventojų su- rašymo metu 61,3 mil. kitų (nerusų) tautybių žmonių nurodė rusų kalbą kaip antrą- ją kalbą, kuria jie laisvai kalba. Mažiausiai rusų kalba yra paplitusi Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis (Hacejrienmne CCCP, 23—24), rusų kalbą moka: armėnų — 38,6 94 (1970 m. — 30,1 %), azer- baidZanie¢iy — 29,5 9% (1970 m. — 16,6 %) ir gruzinų — 26,7 % (1970 m. — 21,3 %). Mokančių rusų kalbą kazachų yra 52,3 94 (1970 m. — 41,8 94), uzbekų — 49,3 % (1970 m. — 14,5 %), tadžikų — 29,6 % (1970 m. — 15,4 9), kirgizų — 29,4 % (1970 m. — 19,1 95), turkmėnų — 25,4 % (1970 m. — 15,4 9). Iš Pabaltijo tautų mažiausiai mokančių yra estų (24,2 %, 1970 m. — 29,0 %), o daugiausia — latvių (56,7 %, 1970 m. — 45,2 9%). Tarpinę padėtį užima lietuviai — 52,1 % (1970 m. — 35,9 %). Iš sajunginése respublikose ir uz ju ribų gyvenančių TSRS tautybių daugiausia rusų kalbą mokančių yra baltarusių (57,0 %), latvių (56,7 %), kazachų (52,3 94) ir lietuvių (52,1 %). Vadinasi, daugiau kaip pusė šių tautų atsto- vy užsirašė moka rusų kalbą. Prie šio santykio artėja ukrainiečiai (49,8 9%), uzbe- 29 kai (49,3 9%) ir moldavai (47,4 95). Rusų kalbos mokymosi augimo tempai yra to- kie: palyginus su 1970 m., rusiškai mokančių uzbekų padidėjo 35 %, lietuvių — 17 94, tadžikų — 14 94, ukrainiečių ir azerbaidžaniečių — 13 %, latvių, moldavų ir kazachų — 1194, turkmėnų ir kirgizų — 10 %, baltarusių ir armėnų — 8 %, gruzinų — 5 %. Estai yra tarp 14 TSRS mažų tautybių, kurių mokančių rusiškai skaičius sumažėjo (5 94). Kitų (nerusų) tautybių žmonių, laikančių rusų kalbą gimtąja, skaičius pastoviai didėja: 1926 m. jų buvo 6,5 mil., 1959 m. — 10 mil., 1970 m. — 13 mil., o 1979 m. jie jau sudarė 16,3 mil. ŠitąĮskaičių, žinoma, sudaro pirmiausia už respublikos ribų gyvenantys baltarusiai (25,8 %), ukrainiečiai (17,2 %), paskui vadinamosios na- cionalinės mažumos: rusų kalbą laiko gimtąja 85,8 % žydų, 72 % graikų, 70,9 % lenkų, 69,394 persų, 58,9% rumunų, 45,1 % asiriečių, 43 9% vokiečių, 32 9% bul- gary ir kt. Yra atvejų, kad tautelės dauguma pakeičia savo kalba, pereidama prie kitos kal- bos (dažniausiai rusų), bet tokių atvejų nedaug. 1979 m. gyventojų surašymo duome- nimis, iš 500 aleutų tik 17,7 % (1970 m. — 21,8 %) savo gimtąja kalba laiko ale- uty kalbą. Iš 1400 itelmenų tik 24,4 % (1970 m. — 35,7 %) žmonių savo gimtąja kalba užrašė itelmenų kalbą. Tik 31 % udegėjų (iš viso jų yra 1600 žmonių) ir tik 30,6 94 Sachalino saloje gyvenančių nivchų (iš viso 4400 žmonių) gimtąja kalba be- laiko savo tautybės kalbą (Hacenemme CCCP, 25—26). Antra vertus, esti atvejų, kad savo tautybės kalbą laikančių gimtąja skaičius padidėja. Tokie yra nganasanai (padidėjo nuo 75,4 ligi 90,2 94), selkupai (nuo 51,1 ligi 56,6 %), dolganai (nuo 89,8 ligi 90,0 %) ir kt. Vadinasi, TSRS tautų, kad ir mažų, kalbos yra gana patvarios, kalbinio gyve- nimo poslinkiai yra lėti, sudėtingi, ir jokiu būdu negalima sakyti, kad jie vyksta viena kryptimi. Polinkis vartoti rusų kalbą yra akivaizdus, jau davė nemaža rezul- tatų, bet gimtosios kalbos taip pat nėra praradusios savo socialinės reikšmės. V. Au- rorinas (1975, 211) pabrėžia, kad laipsniškas mažųjų tautelių kalbų turėtų pozicijų netekimas yra netipiškas reiškinys. Tai, kad dalis mažų Šiaurės ir Sibiro tautelių mifsta savo kalbas, yra pagimdyta ne tarybinių sąlygų; tai reiškinys, kuris prasidėjo gerokai prieš Spalio revoliuciją. Išanalizavęs įvairias lingvosocialines situacijas ir jų dinamiką, H. Paulis (1960, 460), vienas žymiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kalbotyros teoretikų, pri- ėjo prie tokių išvadų: „Ten, kur tautos maišosi ir jungiasi, bilingvizmas yra įprastas reiškinys, kartu su juo prasideda ir kalbų tarpusavio sąveika. Jei, be to, kuri nors tauta kuo nors pralenkia kitą — gyventojų skaičiumi, politine ar ekonomine galia arba dvasiniu atžvilgiu — jos kalba imama vis plačiau vartoti ir išstumia kitą kalbą; galų gale bilingvizmą vėl pakeičia vienos kalbos dominavimas. Priklausomai nuo nugalimosios kalbos rodomo pasipriešinimo šis procesas gali vykti sparčiau ar lė- čiau, o jos paliekami kalboje nugalétojoje pėdsakai gali būti daugiau ar mažiau ryš- kūs“. Bet bilingvizmas yra pereinamoji stadija iš vienos monolingvinės situacijos į kitą tik tautų ir kalbų nelygiateisiškumo sąlygomis. Tai būdinga kapitalistinio pa- saulio tikrovei, kur kalbų išplitimas (pavyzdžiui, anglų po Šiaurės Ameriką, Austra- liją ir Indiją) „yra šalutinis produktas karinės, politinės, religinės, kultūrinės, eko- 30 nominės ar tiesiog demografinės ekspansijos tos tautos, kurios bendravimo prie- monė ta kalba yra“ (Martine A., 1972, 81—82), Kad tokiomis sąlygomis viena kalba nugali kitą kalbą, visiškai nepriklauso nuo jos struktūros. „Kalba nugali savo var- Zoves ne dėl kokių vidinių savybių, bet dėl to, kad jos vartotojai yra karingesni, fa- natiškesni, kultūringesni, energingesni, — pažymi prancūzų lingvistas A. Martinė (1972, 81—82). — Lotynų, arabų, ispanų ir anglų kalbų struktūros niekuo nepre- disponavo tų kalbų paplitimo toli už jų pradinių ribų. Kas jų struktūrose bent jau prisidėjo prie šio proceso, atspindėjo tuos tautos charakterio ir kultūros bruožus, kurie vienaip ar kitaip lėmė tolesnę įvykių eigą“. Kapitalistiniame pasaulyje, kur didesnės ir galingesnės tautos ekonomiškai ir kultūriškai dominuoja ir stengiasi pajungti mažesnes ir silpnesnes, tam tikromis isto- rinėmis-socialinėmis aplinkybėmis (dėl užkariavimo, okupacijos ar prievartinės in- korporacijos) gali iškilti pavojus tautos egzistencijai: jos kultūra ir kalba gali būti išstumtos. Tada sąmoningai dedamos apsisaugojimo ir išlikimo pastangos. Kalba, būdama etninis tautos simbolis, nacionalinių vertybių skalėje užima aukštą vietą, ir dėl to, iškilus pavojui, pirmiausia yra ginama kalba. Gindama kalbą, tauta kartu gina ir savo tautybę, savo egzistenciją. Kalbos netekimas yra laikomas pirmąja tau- tybės netekimo pakopa. Lenininė nacionalinė politika ir tarybinių tautų bei kalbų klestėjimas TSKP Centro Komiteto ataskaitiniame pranešime Tarybų Sąjungos Komunistų partijos XXVI suvažiavimui TSKP Centro Komiteto Generalinis sekretorius L. Brež- nevas (1981, 62) kalbėjo: „Gyvenimas įtikina, kad intensyvus ekonominis ir socia- linis kiekvienos mūsų respublikos vystymasis spartina jų visapusio suartėjimo pro- cesą. Klesti ir viena kitą praturtina nacionalinės kultūros, formuojasi vieningos ta- rybinės liaudies — naujos socialinės ir internacionalinės bendrijos — kultūra. Šis procesas mūsų šalyje vyksta taip, kaip ir turi vykti socializmo sąlygomis: lygybės, broliško bendradarbiavimo ir savanoriškumo pagrindu. Partija griežtai seka, kaip laikomasi šių lenininės nacionalinės politikos principų. Jų mes neatsisakysime nie- kada!“ Šiais žodžiais yra išreikštas gilus teorinis socialinės-kultūrinės mūsų šalies rai- dos įprasminimas — socialistinių nacionalinių kultūrų klestėjimas, viena kitos pra- turtinimas ir vieningos tarybinės liaudies — naujos socialinės ir internacionalinės bendrijos — kultūros formavimasis. Tarybinių tautų kalbų funkcionavimas brandaus socializmo laikotarpiu Tarybų šalyje priklauso, iš vienos pusės, nuo bendrųjų tarybinės visuomenės raidos dėsnin- gumų, iš antros — nuo konkrečių etnolingvistinių sąlygų, kuriomis tie dėsningumai realizuojami. Vienas svarbiausių faktorių, determinuojančių Tarybų šalies kalbinės raidos tendencijas, yra tas, kad susidarė nauja socialinė ir internacionalinė bendri- ja — tarybinė liaudis, kuri sukūrė bendrą socialistinio turinio kultūrą, apimančią visų tarybinių tautų kultūrų vertingiausius elementus ir tradicijas. Lygiagrečiai iš- lieka, plėtojasi bei kyla ir savitos socialistinės nacionalinės kultūros. 31 Su šiais procesais koreliuodamosi koegzistuoja ir dvi tarybinių tautų kalbų rai- dos tendencijos; pirma, tarybinių tautų kalbų potencialių galimybių realizavimas ir, antra, rusų kalbos — tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės — funkcio- navimo plėtimasis. Tarybinė liaudis yra istoriškai susiklosčiusi nauja socialinė ir internacionalinė bendrija. Jos pamatą sudaro tvirta darbininkų klasės, valstietijos ir inteligentijos sąjunga, kuriai vadovauja darbininkų klasė, visų Tarybų šalies nacijų ir tautų juri- dinė ir faktinė lygybė, jų draugystė ir bendradarbiavimas (®enocees II., 1980, 60). Tarybinė liaudis nėra kažkokia nauja nacija, bet ji yra laisvų ir lygiateisių socialis- tinių nacijų sandrauga. Socialistinė nacija yra iš kapitalistinės visuomenės nacijos ir tautybės dėl ka- pitalizmo likvidavimo ir socializmo pergalės išaugusi nauja socialinė bendrija, ku- rioje išsilaikė, nors ir kokybiškai kitu pamatu, tam tikri jos pirmykščiai etniniai bruožai, bet socialistiniais internacionaliniais pagrindais persitvarkė jos politinio, socialinio-ekonominio ir dvasinio gyvenimo sankloda (JleauxH3M H HaUHOHAJIb- HEI Bornpoc, 222). Tarybinė liaudis yra ta organiška ir efektyvi forma, kuria kiekvie- na nacija ir tauta brandina bei plėtoja materialines ir dvasines galias. Tarybinės socialistinės nacijos ir tautos turi visas sąlygas ekonomiškai ir kultū- riškai plėtotis ir kilti. Nacionalinės plėtotės prielaidos yra ekonomikos ir moksli- nio-techninio potencialo augimas bendrajame ekonominiame ir moksliniame-tech- niniame Tarybų Sąjungos komplekse, nacionalinio socialistinio valstybingumo ir tautinės kultūros plėtojimasis, taip pat gimtosios kalbos ugdymas. Viena svarbiausių tarybinių tautų ekonominio ir kultūrinio augimo sąlygų yra platus gimtosios kalbos vartojimas visose visuomeninio-politinio, socialinio ir kul- tūrinio gyvenimo srityse. Štai kaip nacionalinių kalbų reikšmę brandaus socializmo laikotarpiu apibūdina tarybinis filosofas P. Fedosejevas (1980, 68): „Kartu reikia | "labiau kreipti dėmesį į sprendimą teorinių klausimų, susijusių su vietinių gyventojų kalbos dėstymu ir mokymu sąjunginių bei autonominių respublikų mokyklose. Nacionalinių kalbų plėtojimas — tai ne tik jų lygiateisiškumo liudijimas. Svarbiau- sia yra tai, kad gimtąja kalba lengviau ir greičiau perimamos žinios ir kultūrinės ver- tybės. Sėkmingai plėtojant kultūrą, liaudies švietimą, rengiant nacionalinius kadrus šalies sąjunginėse, autonominėse respublikose, autonominėse srityse ir apygardose didelį vaidmenį vaidina visų TSRS nacijų ir tautybių kalbos“. Mūsų šalyje kalbos viena greta kitos egzistuoja harmoningai. Taip yra todėl, kad mūsų šalyje yra įgyvendinta lenininė nacionalinė politika, pagrįsta socialistinių nacijų lygiateisiškumo ir draugystės principais. Pagrindinius socialistinės visuomenės nacionalinės politikos ir kalbinės kūry- bos principus V. Leninas suformulavo dar gerokai prieš Spalio revoliuciją. 1914 m. V. Leninas (Raštai, 19, 71 —72), kalbėdamas apie darbininkų demokratiją, pagrindė visų nacijų ir jų kalbų lygiateisiškumo principą: „Kad įvairios nacijos laisvai ir tai- kiai sugyventų drauge arba išsiskirtų (kada tai joms yra patogiau), sudarydamos at- skiras valstybes, tam yra reikalingas pilnutinis demokratizmas, kurį gina darbininkų klasė. Nė vienos privilegijos nė vienai nacijai, nė vienai kalbai! Nė mažiausios prie- spaudos, nė mažiausio neteisingumo nacionalinės mažumos atžvilgiu! — štai dar- 32 bininkų demokratijos principai“. Analizuodamas proletarinės valstybės pagrindus, V. Leninas (Raštai, 20, 203) pažymėjo: „Demokratinė valstybė neabejotinai turi pripažinti visišką įvairių kalbų laisvę ir atmesti visokias privilegijas vienai iš kalbų, Demokratinė valstybė neleis, kad kuri nors tautybė slopintų, majorizuotų kitą tau- tybę bet kurioje srityje, bet kurioje visuomeninių reikalų šakoje“. Visų nacijų ir jų kalbų lygiateisiškumo principo įgyvendinimas yra „nebuvimas privalomos valstybinės kalbos, užtikrinant gyventojams mokyklas su mokymu visomis vieti- nėmis kalbomis ir įtraukiant į konstituciją pagrindinį įstatymą, skelbiantį negalio- jančiomis bet kurias vienos nacijos privilegijas ir bet kuriuos nacionalinės mažumos teisių pažeidimus...“ (V. Leninas. Raštai, 20, 53). Atsakydamas į liberalų kritiką, straipsnyje „Ar reikalinga privaloma valstybinė kalba?“ V. Leninas (Raštai, 20, 55) rašė: „Mes geriau už jus žinome, kad Turgene- vo, Tolstojaus, Dobroliubovo, Černyševskio kalba — didi ir galinga. Mes labiau už jus norime, kad tarp visų be skirtumo Rusijoje gyvenančių nacijų engiamųjų kla- sių susidarytų kiek galint glaudesnis bendravimas ir broliška vienybė. Ir mes, su- prantama, esame už tai, kad kiekvienas Rusijos gyventojas galėtų išmokti didžiosios rusų kalbos. Tik vieno .mes nenorime: prievartos elemento. Mes nenorime vėzdu varyti į rojų. Nes [...] privaloma valstybinė kalba susijusi su prievarta, įkalinėjimu. Mes manome, kad didi ir galinga rusų kalba nėra reikalinga to, kad bet kas turėtų jos mokytis lazdos verčiamas. Mes esame įsitikinę, kad kapitalizmo vystymasis Rusi- joje, aplamai visa visuomeninio gyvenimo eiga veda į visų nacijų suartėjimą tar- pusavyje. Šimtai tūkstančių žmonių permetami iš vieno Rusijos galo į kitą, nacio- nalinė gyventojų sudėtis susimaišo, atskirumas ir nacionalinis surembėjimas turi atkristi. Tie, kuriems dėl jų gyvenimo ir darbo sąlygų reikia mokėti rusų kalbą, išmoks jos ir be lazdos“. Šiais V. Lenino principais yra pagrįsta Komunistų partijos ir Tarybinės vyriau- sybės nacionalinė politika ir kalbinė kūryba. Dar 1921 m. X Komunistų partijos suvažiavimo nutarimuose, tiesiogiai V. Leninui vadovaujant, buvo iškeltas pagrin- dinis Tarybų šalies tautų kultūrų ir kalbų plėtojimo uždavinys. Suvažiavimo nuta- rimuose sakoma, kad „partijos uždavinys yra padėti nedidžiarusių tautų darbo masėms pasivyti pirmyn pažengusią centrinę Rusiją, padėti joms: a) išvystyti ir sustiprinti pas save tarybinį valstybingumą tokiomis formomis, kurios atitinka nacionalines-buitines šių tautų sąlygas; b) išvystyti ir sustiprinti pas save veikiančius gimtąja kalba teismą, administraciją, ūkio organus, valdžios organus, sudarytus iš vietos Žmonių, pažįstančių vietos gyventojų buitį ir psichologiją; c) išugdyti pas sa- ve spaudą, mokyklas, teatrą, klubus ir aplamai kultūros-švietimo įstaigas gimtąja kalba; d) organizuoti ir išvystyti platų tinklą tiek bendro mokomojo, tiek ir profesi- nio-techninio pobūdžio kursų bei mokyklų gimtąja kalba (visų pirma kirgizams, baškirams, turkmėnams, uzbekams, tadžikams, azerbaidžaniečiams, totoriams, da- gestaniečiams), kad būtų greičiau parengti vietiniai. kvalifikuotų darbininkų ir tarybinių-partinių darbuotojų kadrai visose valdymo srityse ir visų pirma švietimo srityje“ (TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK Plenumy rezoliucijose ir nutari- muose, I, 543). 3. 949 33 Vadovaujantis lenininės nacionalinės politikos principais, pirmaisiais Tarybų valdžios metais visoje šalyje pradėta plati kalbinė kūryba: buvo sudaromi alfabetai rašto neturėjusių tautų kalboms, nustatomi naujai kuriamų literatūrinių kalbų pa- grindai, rengiami žodynai, gramatikos ir kitokie vadovėliai, kuriama terminija, or- ganizuojamos mokyklos gimtosiomis kalbomis, ruošiami nacionaliniai kadrai ir kt. Daugiau kaip 50 rašto neturėjusių tautų (pavyzdžiui, baškirai, abchazai, avarai ir daugelis kitų) susikūrė literatūrines kalbas, kurios leido toms tautoms likviduoti ekonominį ir kultūrinį atsilikimą. Visos mūsų šalies tautų kalbos gavo lygias teises ir laisvai vartojamos įvairiose tarybinių tautų veiklos sferose (administracijoje, mokyk- loje, literatūroje, spaudoje, teatre, saviveikloje ir kt.). Nacionalinių kultūrų ir kalbų suklestėjimas Tarybų šalyje — tai tikras lenininės nacionalinės politikos triumfas. Neseniai raštą įsigijusios kalbos išplėtė savo vartojimo sferas: a) jomis sukurta grožinė literatūra; b) leidžiami periodiniai leidiniai (laikraščiai, žurnalai, almana- chai); c) dėstoma pradinėse, kartais ir vidurinėse mokyklose; d) veikia nacionali- niai teatrai, teatrinės trupės; e) rengiamos radijo ir televizijos laidos; f) gimtosios kalbos vartojamos ūkinėje, valstybinėje ir visuomeninėje-politinėje veikloje; g) tos kalbos neretai vartojamos raštvedybai ir asmeniniam susirašinėjimui (JĮemie- pues IO. JĮ., 1976, 391). Carinės Rusijos imperijos tautos buvo skirtingų tikybų ir kultūrinių tradicijų, todėl vartojo ir skirtingus alfabetus. Originalų raštą, susijusį su ilgaamžėmis litera- tūrinėmis tradicijomis, turėjo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, gruzinai ir armėnai. Slaviškąjį alfabetą daugiau ar mažiau vartojo taip pat šešios kitos tautos (mordviai, čuvašai, udmurtai, komiai, jakutai ir osetinai), priėmusios ortodoksinę krikščiony- bę. Estai, latviai (šalia gotiškosios) ir lietuviai rašė lotyniškąja grafika. Buriatai ir kalmukai, išpažinę lamaitų tikėjimą, rašė tam tikra senovės uigurų— mongolų rašto forma. Žydai ir karaimai, judaizmo atstovai, rašė senovės hebrajų raštu. Šešiolika Vidurinės Azijos ir Kaukazo tautų, išpažinusių islamą, savo kalboms taikė arabiškąjį raštą. Tai buvo uzbekai, tadžikai, kazachai, azerbaidžaniečiai, totoriai, čečėnai, ingušai, kabardinai, balkarai, karačajai, adygėjai, kumykai, ava- rai, lakai, tabasaranai ir lezginai. Minėtų tautų vartotas uigurų — mongolų, senovės hebrajų ir arabų raštas turėjo daug trūkumų, neadekvačiai perteikė tų kalbų fone- tinės sistemos ypatybes, turėjo siaurą, daugiausia religinę, vartojimo sferą ir todėl paprastajai liaudžiai buvo neprieinamas. Dėl tų priežasčių trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vietoj uigurų — mongolų, senovės hebrajų ir arabų rašto buvo įsivesti lotyniškieji rašmėnys. Tai buvo teisingas nacionalinės politikos Žingsnis, nes pe- rėjimą iš karto prie rusiškojo alfabeto vidaus ir užsienio priešai būtų aiškinę esant rusifikacinės carizmo politikos recidyvą. Pagaliau ir pačios nacionalinių pakraščių liaudies masės nebūtų dar pajėgusios suprasti tautų ir jų kultūrų artėjimo procesų. Pirmasis kalbinės kūrybos periodas, kai buvo lotynizuojami esami alfabetai ir kuriami nauji, suvaidino teigiamą vaidmenį literatūrinių kalbų, nacionalinių kultū- rų ir nacionalinio valstybingumo raidoje. Antruoju kalbinės kūrybos periodu 1937—1940 m. Vidurinės Azijos, Pavolgio, Šiaurės Kaukazo ir Azerbaidžano absoliuti dauguma tautų perėjo prie rusiškojo alfabeto (senąjį raštą išlaikė tik gruzinai ir armėnai). Tai lėmė socializmo kūrimo 34 praktika: pakilus tarybinių tautų ekonomikai ir kultūrai, suklestėjo literatūrinės kalbos, padidėjus socialinei visuomenės integracijai, svarbų vaidmenį ėmė vaidinti kalbų tarpusavio sąveikos ir turtėjimo procesai. Daugianacionalinės tarybinės visuomenės dabartinį raidos etapą apibūdina ke- letas bruožų: bendras liaudies ūkio kompleksas, pagrįstas aukšto lygio technika; visos socialistinės visuomenės socialinis vienalytiškumas; socialistinė demokratija; daugianacionalinė socialistinio turinio kultūra; marksistinės-lenininės ideologijos, socialistinio internacionalizmo principų isivyravimas. Tad visai suprantama, [kad šie reiškiniai brandaus socializmo visuomenėje sukelia ir intensyvina internaciona- lėjimo procesus, t. y. visų tarybinių tautų artėjimo ir visapusio bendradarbiavimo, jų broliškos draugystės stiprėjimo procesus, Svarbiausi internacionalėjimo proce- sus lemiantys veiksniai yra bendra materialinė-techninė socializmo bazė, vieninga sąjunginė valstybė, socialistinio turinio, nacionalinės formos ir internacionalinės esmės tarybinė kultūra, didelis tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos iš- plitimas (Vejocees II., 1980, 61). Savanorišką nacijų artėjimą socializmo sąlygo- mis yra numatęs V. Leninas. „Socializmo tikslas, — rašė jis (Raštai, 22, 135), — yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir bet kurio nacijų atskirumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas“. Nacija, iš vienos pusės, yra pastovi istorinė bendrija, iš antros, visuomeninės raidos forma, susidariusi ekonominio gyvenimo bendrumo pamatu. Vadinasi, marksistinėje nacijos definicijoje į pirmą vietą yra iškeliamas ekonominio gyvenimo bendrumas, taip pat svarbūs nacijos bruožai yra kalbos bei teritorijos bendrumas, kultūra, tautinė sąmonė ir psichologija (Jlegauau3aM x HaOHOHAJIBHEIH Borpoc, 23). Nacionalinės ypatybės, arba skirtumai, pirmiausia yra kalba ir kultūra, tautinė sąmonė ir psichologija. Ryškiai jos pasireiškia tautos ar etninės grupės buitimi, tradicijomis ir papročiais. Nacionalinio priklausymo jausmas ir nacionalinio bendra- vimo poreikis, nacionaliniai interesai, jausmai, idėjos, nacionalinis pasididžiavimas, nacionalinės tradicijos ir etnografinės buities ypatybės, savo nacijos, tautos santykių su kitomis nacijomis, tautomis, tautybėmis ir etninėmis grupėmis suvokimas ir įprasminimas, gebėjimas kurti, įnešti savo indėlį į žmonijos civilizaciją, — visa tai priklauso nacionalinei sąmonei. Nacionalinė psichologija apima nacionalinį cha- rakterį, nacionalinius jausmus, tautines temperamento, nuotaikų ir įpročių ypaty- bes, nacionalinių tradicijų ir papročių psichologinę pusę. Būtų neteisinga manyti, kad dėl nacijų suartėjimo visos šios nacionalinės, tautinės ypatybės, ir ypač kalba, išnyks. Nacijų artėjimo ir susiliejimo socialistinėje visuomenėje prielaidą V. Leninas paryškino trimis esminiais momentais. Grįsdamas programinius partijos nuostatus nacionaliniu klausimu, V. Leninas (Raštai, 24, 54) rašė: „Proletarinė partija sie- kia sukurti kiek galima stambesnę valstybę, nes tai yra naudinga darbo Žmonėms, ji siekia nacijų suartėjimo ir tolesnio susiliejimo, bet šį savo tikslą ji nori pasiekti ne prievarta, bet išimtinai laisva, broliška visų nacijų darbininkų ir darbo žmonių sg- junga“. V. Leninas (Raštai, 31, 68—69) taip pat nurodė, kad nacionaliniai skirtu- mai „išliks dar labai ir labai ilgai net po to, kai bus įgyvendinta proletariato dikta- tūra pasauliniu mastu“. Vadinasi, kalbėdamas apie nacijų artėjimą ir susiliejimą 3* ; 35 socializmo sąlygomis, V. Leninas turėjo galvoje tai, kad, pirma, nacijų artėjimo ir liejimosi procesas yra laisvas, savanoriškas, antra, jis yra glaudžios socialistinių nacijų vienybės, broliškos jų sąjungos formavimasis, bet ne nacionalinių skirtumų likvidavimas ir, trečia, nacionalinių skirtumų, ypatybių egzistavimas yra patvarus ir ilgalaikis. Tuo remiantis, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Programoje nuro- doma, kad, Tarybų Sąjungoje nugalėjus komunizmui, nacijos dar labiau suartės, pa- didės jų ekonominis ir idėjinis bendrumas, išsiplėtos bendri komunistiniai jų dvasi- nio veido bruožai. „Bet nacionalinių skirtumų, ypač kalbinių skirtumų, nusitryni- mas — daug ilgesnis procesas, negu klasinių ribų nusitrynimas“, — pabrėžiama Programoje. Pranešime apie TSRS Konstitucijos projektą L. Brežnevas pažymėjo: „Socialinė-politinė tarybinės liaudies vienybė visai nereiškia nacionalinių skir- tumų išnykimo“. Ir iš tikrųjų, nauja istorinė žmonių bendrija — tarybinė liaudis — nelikviduoja egzistuojančių nacijų ir nekuria kažkokių antstatų ant tautų, bet ji yra įvairių tautybių žmonių vienijimo pavyzdys, kur išlieka kartu ir pačios nacijos bei tautos, jų savitumas, kalba ir kultūra. Niekad neturėta tokių plačių galimybių nacionalinių atributų ir faktorių' plėtojimuisi, ju atsinaujinimui ir praturtéjimui kaip dabar (®exocees II., 1980, 63). Tarybų Sąjungos Komunistų partija įgyvendina lenininę nacionalinę politiką. Jos Programoje (1961, 93) yra pasakyta: ,,... ir ateityje užtikrinti laisvą TSRS tau- tų kalbų vystymąsi, visišką laisvę kiekvienai TSRS piliečiui kalbėti, auklėti ir mokyti savo vaikus bet kuria kalba, nedarant jokių privilegijų bei apribojimų ir neverčiant vartoti vienas ar kitas kalbas. Broliškos tautų draugystės ir savitarpio pasitikėjimo sąlygomis nacionalinės kalbos vystosi lygiateisiškumo ir tarpusavio praturtėjimo pagrindu“. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijoje (1977, 18, 21) yra užtikrinta teisė vartoti gimtąją kalbą ir mokytis mokykloje gim- tąja kalba: TSRS piliečiams suteikiamų ,,... teisių įgyvendinimą -užtikrina visų TSRS nacijų ir tautybių visapusiško vystymo ir suartėjimo politika, piliečių auklė- jimas tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo dvasia, galimybė vartoti gimtąją kalbą ir kitas TSRS tautų kalbas“. TSRS piliečių teisę į mokslą, be daugelio kitų veiksnių, užtikrina „galimybė mokytis mokykloje gimtąja kalba“. * k * Šiame darbe kai kuriais aspektais apžvelgta respublikos lingvosocialinė situa- cija. Iš apžvalgos matyti, kad respublikos socialiniame ir kultūriniame gyvenime lietuvių kalba vaidina vyraujantį vaidmenį. Gimtosios kalbos plėtojimasis ir funkcio- navimas, kurį užtikrina lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas Ta- rybų valstybėje, yra būtina sąlyga naujo žmogaus ugdymui, jo sėkmingai sociali- zacijai ir greitam savo tautos ir kitų nacijų sukurtų dvasinių vertybių perėmimui, jo dvasinio potencialo formavimui. Tuo labai rūpinasi Komunistų partija. Šalia to vis didesnę socialinę svarbą įgyja rusų kalba, kuri yra pagrindinė tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonė. Rusų kalbos mokėjimas papildo lietuvių kalbos atliekamas socialines funkcijas, prisideda prie naujo žmogaus formavimo. Harmo- ningas lietuvių ir rusų kalbų funkcionavimas greta yra ryškus respublikos lingvo- socialinės situacijos bruožas. 36 LITERATŪRA || Mapkce K., 9urejisbe G, Cou. 2-¢ u3n., T. 36. BDureme GX. DvmrpanTckas surepatypa. — B kn: Maprc K., Dureasc GO. Cou. 2-6 KL, T. 18. Leninas V. Darbininkų klasė ir nacionalinis klausimas. — Raštai. V., 1953, t. 19, p. 71—72. Leninas V. Tezės nacionaliniu klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 19, p. 219—227. Leninas V. Kritinės pastabos nacionaliniu klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 3— 34. Leninas V. Ar reikalinga privaloma valstybinė kalba? — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 54—56. Leninas V. Nacionalinės politikos klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 196—203. Leninas V. Apie nacijų apsisprendimo teisę. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 369—425. Leninas V. Socialistinė revoliucija ir nacijų apsisprendimo teisė. — Raštai. V., 1953, t. 22, p. 132— — 145. Leninas V. Proletariato uždaviniai mūsų revoliucijoje. — Raštai. V., 1954, t. 24, p. 39— 68. Bpexnes JI. U. Vuacrankam Beecoro3noit RayuHo-TeopeTHueckoil KOHĖepeHuxH ,, Pycckumii S35IK — A3BIK JIpyxObI H coTpyamumyectsa Haponos CCCP“. — B xu.: Bpexnes JI. WU. Jlenunckum KypcoMm. M., 1981, T. 8, c. 44—45. Brežnevas L. TSKP Centro Komiteto ataskaitinis pranešimas Tarybų Sąjungos Komunistų par- tijos XXVI suvažiavimui ir eiliniai Partijos uždaviniai vidaus ir užsienio politikos srityje 1981 m. vasario 23 d. — V., 1981, TSKP XXVI suvažiavimo medžiaga. — V., 1981. Tarybų Sąjungos Komunistų partijos programa. — V., 1961. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija. — V., 1977. TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK Plenumų rezoliucijose ir nutarimuose. — V., 1955, t. 1. II Balčikonis J. Rusų mokslininkų įnašas į lietuvių kalbos mokslą. — Lietuvos TSR Mokslų Akade- mijos žinynas, 1952, t. 9. Baskakovas A., Trifonovas J. [Rec.:] Kalbos vaidmuo dabartinėje visuomenėje. — Komunistas, 1980, Nr. 9. Griškevičius P. Kovų ir darbo pergalių kelias. — Komunistas, 1979, Nr. 6. Karaliūnas S., Vidugiris A. Bilingvizmo tipų Lietuvos TSR klausimu. — Lietūvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos respublikinės kalbos komisijos sąsiuvinis: Mūsų vardų kul- tūra. V., 1970, sąs. 19. Karaliūnas S. Sociolingvistiniai lietuvių kalbos tyrinėjimai. — Kn.: Socialinės lingvistikos proble- mos. V., 1979, Kruopas J. Lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis praeityje ir tarybiniais metais. — Kn.: Lietu- vių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Lyberis A. ir Ulvydas K. Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1958, t. 3. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra. — V., 1977. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1977 metais. Statistikos metraštis. — V., 1978. Lietuvos TSR gyventojai: 1979 metų sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis. — V., 1980. Lietuvos TSR laikraščių ir žurnalų kainoraštis. 1978. — V., 1977. Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais. — V., 1979, Lietuvos TSR spaudos statistika 1977—1978—1979—1980. — V., 1981. Michalčenko V. Kelių kalbų vartojimas ir kalbos kultūra. — Kalbos kultūra. V., 1974, sąs. 27. " Mironas R. Lietuvių ir rusų kalbų lyginamoji istorinė fonetika. — Tarybinė mokykla. 1952, Nr. 6. Mironas R. Lyginamoji-istorinė lietuvių ir rusų kalbų morfologija. — Tarybinė mokykla, 1954, Nr. §, 6, 8. 37 ’ Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — V., 1979 (Skyrius „Lietuvių literatūrinė kalba tarybiniu laikotarpiu“). Rutkevičius M. Draugystės ir bendradarbiavimo kalba. — Komunistas, 1981, Nr. 12. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida ir jos turtėjimas tarybinės santvarkos metais. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Stanaitis A., Adlys P. Lietuvos TSR gyventojai. — V., 1973. Vaitkevičius B. Tarybų Lietuva: praeities ir dabarties bruožai. — V., 1980. ABpopun B. A. OnsiT H3y3eHHs1 OYHKOKOHAJIbHOTO B3AHMOJIEČHCTBHA A36IKOB Y HApOJIOB CuOxHpu. — BA, 1970, Ne 1. AkBpopum B. A. JIeHHHCKHE rpHBHnHNsI HaLHOHAJIbLHOH IOJIMTHKHM, — BA, 1970, Me 2. Aspopun B. A. Įlsys3brane H mrojia. — B KH. Ilpo6j1eM5I ĮBYs35MHA H MHOros3sraus. M., 1972. Aspopun B. A. IlpoGxeMbi H3y4eHHA OyBKIKMOHAJIbHOŽH CTOPOHBI S3bIKA. — JI., 1975. 5a3nes A. T., HcaeB M. H. SI351x x Hamza. — M., 1973. Bacraros H. A. PaseuTnue s35IKOB H NmCbMeHHOCTH HapojjoB CCCP. — BS, 1952, Ne 3. Bejnoneg H. K. Pycckuit s3bIK — S35IK MEKHAUHOHAILHOIO obmernus Hapojxjos CCCP. — Kues, 1962, | Beacnen H. K. Pa3BuTue s35IKOB COLHAJIHCTH4eCKHX gamut CCCP. — Kues, 1969. Beaonen Hi. K. Jlenuuckas TeOpHS HANHOHAIBHO-A3BIKOBOrO CTDpOHTeJIbCTBA B COLKHAJIHCTHYCC- KOM obmecrse. — M., 1972. Bexnojnen WU. K., Ai351xK x uzeojioruueckas 60ps56a. — Kues, 1974. Eenonen H. K., Wxakesnq I'. II., Yepropuxckan T. K. Pycckuit s3bIK KAK HCTOYHHK oGoranie- mus S35IKOB HapojjoB CCCP. — Kues, 1978. Bepaureiin B. HexoTopsie HCTOYHUKE H (DOpMEI NPOSBICHHS HHTep$jepeHIHH B IIpOlECCe H3y“4e- HHS WHOS3LIYHON JIeKCHKH, — B KH.: B3aHMoneliCcTBHe S35IKOB B IIpOnecce obyuenms | Tom pen. B. Illapgaca. Bunmesaroc, 1971. B3aHMOOTHOmMERNE DA3BHTHS HAIMOHAJILHLIX S35IKOB H HANHOHANBHBIX KYJIbTyp | OTB. pen. IO. JĮ. Jemepues, 3. T. Tymanan. — M., 1980. B3anuM00THONIeHHe S35IKOB H KYJIbTYp Hapogos CCCP B ycloBHSIX pa3BHTOrO coumamuima: Pe- deparuBHBsIū cGopauk. — M., 1980. Becrank crarucrTarz, — M., 1980, Ne 10. Buayrupuc A., Kapamonac C. K sonpocy o Turiax npys3eidest B Jlatosckoit CCP, — B KH: ITpo6Gnemsl aBysi3eaus H MHOrossedus, M., 1972, Burorpanos B. B. Benukuii pycckmii s3eik. — M., 1945. Bunorpanos B. B. Pycckumii A35IK B COBpeMEHHOM MHEpe. — Pycckas peus, 1970, Ne 1. BHYTPHCTPYKTYPHOE Da3BHTHE CTAPONMCHMEHHBIX Si35IKOB | OTB, pei. a-p duno. H. FO. J. Hde- mepues. — M., 1973. T'apmea K. K. Pa3sutne nsysssraus B Jlurosckoit CCP. — Tp. AH JIatCCP. Cepus A, 1982, r. 3(79). I'payauna JI. K., Cemenora M. O. Pycckuii s3bix B JlaTsmiickott CCP. — B xn.: Pycckuif a35IK kak | CDpeJICTBO MEXHALMOHANLHOrO oOmenus. M., 1977. T'prmkasauyc II. II. Coserckas Jura. — M., 1978. I'pumxsasuuyc II. B emaroMm crporo Haponos CCCP, — Bunsuioc, 1980. I'pocce P. O cooTHOWIEHNH A3bIKa H Hanau. — VIHOCTpaHHBIEe A3bIKH B IIKOJIE, 1970, Ne 3. HAemepues IO. JI. PasBurne MiaomuchMeHHBIX S(35IKOB Hapoaos CCCP, — M., 1958. HAemepnes IO. JĮ. O pa3BuTHH s35IKOB Haponos CCCP. — Bm: Bonpocs! CTPOHTENBCTBA KOMMY- ma3ma B CCCP. M., 1959. Hemepues IO. Jį. 3axoHOMepHOCTH Pa3’BHTHA H B3aUMOJCHCTBHS SA3BIKOB B COBETCKOM 0Ome- cree. — M., 1966. HAemepner IO. JI. K MeTononoruu TEOpHH GHIMHIBH3MA H METOANKE GHIHHIBHCTHYECKHX HCCJIE- noBamuž. — B xH.: Merojisi GHIMArBHCTHYECKHX HCCJIenoBannit. — M., 1976 (B cchutkax: a). 38 Jlewepues IO. JI. 3akoHoMepHOCTH pa3BHTHA JIMTEPATYPHBIX A3BIKOB HApOJIOB CCCP 8 coBer ckyio anoxy. Pa3BuTHe OGInecTBeHHEIX (jyHKINMNŪ JIATEpaTYypHbIX A35IKOB. — M., 1976 (B ccbur |, Kax: 6). Jlemepnen IO. JĮ. Passurue OOmecrBeHHbIX (DYHKUMI JIMTOBCKOTO H JIpyTHX JIATEpaTypHbIX A3bI- KOB.B Jlutosckoit CCP. — B xx.: Įlemrepues IO. JĮ. Pa3saurne OoGOriecrTBeHHbIx OYyHKIMĖ JIH- TepaTypHbIX A3bIKOB. M., 1976 (B cchuIKax: 6). Jlemepues IO. JĮ. Pa3Burue conManbHbIX (DyHKIMĖ pyCCKOTO A3bIKA Kak o6mero A3bIKA MeXHA- LKOHAJI5HOTO ob6menus HapojoB CCCP. — B xu.: Pycceknit A3b5IK KaK CPEACTBO MeXHAIHOHAaJIb- Horo oOmenus, M., 1977. Įlemepnes IO. JĮ. 51351K0B516 IIpOOJ71eMB5I B3aHMOJIEŽHCTBHSA KYJIbTYp. — B kH.: MexHaumoHabHbIC CBS3H H B3ammoeiicTere KYJIBTYp HapojjoB CCCP. Tamms, 1978, ĮlĮemepues IO. JĮ. CospeMeHHoe cocrogHHe CONHOJIMHTBHCTHKH B CCCP xm akryaJibubie npoGie- MBI Pa3BHTHS A3LIKOBON XH3BHH coBeTcKoro obmecrsa. — B xa.: Socialinės lingvistikos proble- mos. V., 1979, Jlemepues IO. JĮ., Ilporsenxo H. d. HarnnonajibHbLie OTHONIeHHA B 3pejiOM CONHAJIHKCTHYECKOM oOnmiecTBe H pa3BHTHC ABYS3BIYHSA B HAIIHOHAJIbHLIX INHKOJIax, — B xu.: IlyTH pa3BHTHA HAIlIHO- HAJI5bHO-DpYyCCKOTO JIBYS35IYHS B Hepycckux mkonax PCOCP, M., 1979. Jixynycos M. O HekKOTOpELIX AKTyaJbHBIX TEOPETHYCCKHX BONpOCaX HALMOHAILHOW MOJIHTHKH KIICC. — B xx.: HarepHanmoHajibHOe BOocnuTaHHe Tpyjaniuxca. Pura, 1967. Kykayckac K. K. Cosepmencrsyem oOyuemue pycckoMYy s35iKy. — Tarybinė mokykla, 1976, Nr. 4. 3akapsan M. Jlexcuxo-ceManTHYeCKas HHTep(jepeHIIHSA IPH H3y4eHHH BTOPOro s3bika. — B KH.: 3a pa3BHTHe MeTOJIHKH OOydYeHHsS pyCCKOMY S3bIKY HM JiKTepaType B JiMTOBCKOI mxone | Tion pex. B. lspraca. Kaynac, 1969. 3amanac I'. O. O cymmocTH nponecca COJIMXKECEHHA CONHAMNCTHYECKHX HanHit. — Bompocsr OHJIO- coun, 1966, Ne 7. Vicaes M. M. Pemenue HaUMOHANLHO-A3BIKOBBIX npobiemM B COBeTCKYIO anoxy. — BA, 1977 (B cchUIKax: a), Ne 6. Hcaes M. H. IlanopamMa 135IKOBOI XH3HH Hapoaos CCCP. — B rn.: Pycckuii 235IK Kak CPEACTBO MexHauHoHansHoro obmenus. M., 1977 (B ccsmmkax: 6). Hcaes M. H. O s3siKax BapojjoB CCCP. — M., 1978. Hcaes M. HM. S3sxosoe cTponuTejibCTBO B CCCP, — M., 1979. HMroru Bcecoro3noii nepermcu Hacejiemus 1970 r. — M., 1973, T. 4. Kapamonac C. Jiaroscruit s3brx. Pa3Burue Įmpys3branua, — B KH.: BHYTpHCTpyKTYpHOCS pa3BHTHC CTApONHCbMEHHEIX 35IKOB, M., 1973, Kopcakac IO. OyEKUHOHHPOBAHHE pOJIHOTO H pyCCKOTO AiI35IKOB B IIKOJIaX Coserckoif JliuTBesr. — B xx.: Socialinės lingvistikos problemos, V., 1979. Kpyonac M. P., Taiinsunc K. B. Tepmunonornyeckas pa60Ta H DOATOTOBKA TEDMHHOJIOTH4CECKHX cnosapeit B JiaroBeckoit CCP. — B xu.: Bonpocs! pa3pačoTKH Hay4HO-TEXHH4EeCKONH TEDMHHO- norau. Para, 1973. I Kpyonac Ū., Cabansyckac A., Baasuxene A. x ap. Jlarosckmit x351K., — B xH.: 3axoHOMepHOCTH pa3BHTHA JHTepaTypHBIX S35IKOB Hapojios CCCP B coserckyio smoxy. BryTpuCTpyKTYpHOE Pa3BHTHE CTAPONHCHMEHHBIX s365IKOB | OTs. pea. FO. JĮ. Jemepuen. M., 1973. KpSauat HM. P. O COBPEMEHHOM COCTOSHHHM H NMyTSX JAJMbHEHIIEro pa3BHTHA JIATOBCKOTO S3bI- — B xn.: Bonpocsi PasBHTHA JHTEPATYPHBIX S35IKOB Haponos CCCP B coseTckyio 5noxy,. aA 1964. Jlenunu3M H HAUHOHANBHBIN BOMPOC B COBPEMEHHBIX YCJIOBHAX. 2-¢ u3n. — M., 1974. Mapuenko E. Hapymenue CHHTAKCHYECKHX HOPM pYCCKOTO JIHTEPaTYpHOro s3sika. — Mūsų kalba, 1974, Nr. 9 Muxamsuenko B. IO, OcoGeHHOCTH peuH YYAIIMXCH B YCIOBHAX JIHTOBCKO-PYCCKOrO ABYS3BINHSA, — B xn.: BaammoyielicTBHe s35IKOB B mponecce obydenms. Bunsmioc, 1971. | 39 Muxaasuenko B. 10. O gygkruuonupoBaHHH s3bikoB B JiuroBexoit CCP. — B xm.: Couwo- JIAHTBHCTHYECKHE NpOOJIeMEI pa3BHBAIONuHXCcH1 CTpaH. M., 1975. MauxaJisuenko B. 10. O B3aHMOJIEHCTBHH JIMTOBCKOTO H DpYyCCKOTO SI3BIKOB B YCJIOBHAIX JIBYS3bI- yusi, — B KH.: COngoJiuHTBHCTH4UeCKHE IIpOOJIEMbI pa3BHBAIONIHXCA CTpaH. Muxaisuenko B. HO. Veoji0oBHi pa3BHTHA JIKTOBCKO-pyCCKOTO JByK3braus, — B xu.: Pa3sutme HAIlHOHAJIbHO-pyccKOro HBys3bIanus. M., 1976. Muxajisuenrko B. IO. Tunojiorutueckae OcOOeHHoCTH JIHTOBCKOTO H pyCCKOTO S3BIKOB. — B KH.: Pa3BuTHe HAlNHOHAJILHO-DpDYCCKOTO J[BYSI3bINHA. Muxansuenko B. IO. Ilepsas cTyrieHb JHTOBCKO-PYCCKOrO ĮiByg3brius. — B kH.: PasBuTHe HariHO- HAJI5HO-pYyCCKOTO JBYSI3BIYHS. Muxaumsauenro B. IO, Bropas crynenb JIMTOBCKO-PYCCKOTO HĮBys3brinus. — B xu.: PasBuTHe HAIHO- BAJILHO-DYCCKOTO JIBYSI3BIYHSL. Muxajsuenro B. PO, Tpersa cTyneHnb JATOBCKO-PYCCKOTO JBygS3bruus, — B ¥H.: PasBHTHE Haumo- HAJILHO-DYyCCKOTO JIBYSI3bIYHS. Muxamnsuenko B. 10. Uersepras CTYyneHb JIMTOBCKO-pyCCKOrO IByS3bYAsA. — B kH.: PasBuTHe HallHOHAJILHO-PYCCKOrO JIBYSI3LISHSI. Mauxamsuenko B. KO. GygkruxoguposBaHue pycckoro s3bIKa B Jlatoscko#t CCP x ero s3ammo- JCHCTBHE C JIATOBCKHM S3bIKOM. — B KH.: PyccKHit 535IK Kak CDpeJICTBO MEXHaINHOHAaJI5LHOTO oOmenus. M., 1977. Muxajsuenro B. IO, AktyanbHble CONHOJIHHTBHCTHYUECKHE IpOOJIEMBI SBLIKOBON XH3HH JIATOB- ckoii CCP. — Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979, Muxas4uenro B. IO, Pa3saTHe JiKTOBCKOTO JIKTEDAaTYDpHOTO fI3bIKA B CBSI3H C Pa3sBHTHEM KYJIbTYDkI JIMTOBCKOTO Hapojna. — B KH.: B3aHMOOTHOINIEHHE pa3BHTHA HALMOHAJBLHLIX 53bIKOB H HALHO- HAJILHEIX KYJIbTYp. M., 1980. Muxajis4enro B. IO. Pa3Burne JIATOBCKOTO JIKTEpaTYyDHOTO S35IKA B CBS3H C €ro OYRHKOKHOHHDO- BaHHeM B cepe BbICInero OOpa3oBaHHs (B rIe4uaTMH), Mycreiiknc K. B. Hexoropbkie acnekTbi CONOCTABHTeJILHOTO HCCJIEJJOBAHHA MODĖOJIOTHH pyCCKOTO H DOJHOro A35IKOB. — B KH.: PycckKHit S35IK — S35IK MEXHAINHHOHAaJIbHOTO OOINEHHA Hapoaos CCCP. M., 1976. Mycreiikne K. B. OpuenTauus Ha NepCrnekTHBY. — B KH.: Pycckuil s35IK — S38IK JIpyxObI H CO- TpyjtuuuecTBa HapojjoBs CCCP. M., 1981, Mspkene H. OĖysruuokapoBanne x NPENOJABAHME PYCCKOrO SI3BIKA B CĖdepe BEICINETO 06pa30- Barus Jlutosckoit CCP. — B xz.: Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979. Mapkene H. A. Ilpo6jeMa OdOygKuKOHHpOBAHHS pyCCKOTO SI3bIKA B chepe Boicmero obpazosaHus (Ha matepuane JIutosckoit CCP): Kaun. mmc. — M., 1981. — Manratonucs. Haceaenne CCCP. — M., 1980. HanuonaisHoe H MHTEPHAUMOHA/LHOE B COBDEMEHHOM MHpė. — Kummnes, 1981. Hannonajnsasie otHomerus B CCCP Ha cOBpeMeHHOM 3Tamne. — M., 1979. Huxoascknii JI. B. SI3bikoBasi MOMATHKA Kak GOpPMa CO3HATENLHOTO BO3JIEŽICTBHA obmecrsa Ha A3BIKOBOE pa3puTHE. — B KH.: SI35IK H o6mecTBo. M., 1968. OcHoBHEIe mporeccsl BHYTPUCTPYKTYDHOTO DPA3BHTHA HPAaHCKHX H HOEepHHŪCKO-KABKA3CKHX S3bI- koB | Ors. pen. n-p Ownoji. x. H. A. Backakos. — M., 1969. OcHoBHBIe NPOIIECCH! BHYTPHCTPYKTYPHOTO DA3BHTHS TIOPKCKHX, (MHHO-YrOpCKHX H MOHTOJI5- CKHX s3bIk0B | OTB. pea. a-p duno. H. H. A. Backakos. — M., 1969, IlnakxynosBa T, JIuarsucTHYeckoe 0GOCHOBAHHE oby4enus pycckoMy npomsnomenmio (M3 omsita paborei ¢ muTosuamu). — Pedagogika ir psichologija. V., 1963, t. 4. Ilnakynosa T. Heroropsie YepTHI pycckoro NpOM3HOWEeHUs B I. BujnsHIoce. — Mūsų kalba, 1974, Nr. 9, TTomkye K. Pycckuif s35IK — S3bIK MEXHALMOHAIBHOLO obmennst, — Pycckuif S35IK B HAIHO- HalbHOM InKOJIe. M., 1970, Ne 6. Ilyrn pa3BHTHA HAUMOHAILHO-DYCCKOTO JBYA3BIYAS B HepyCCKHX mkonax. M., 1979, „Ilanns D. O HEKOTOPHIX BOMPOCAX pa3BHTHS HaIIniŪ H HAILKHOHAJIbH5LIX A3bIKOB CoBerckoro Coro- 3a. — H3B. AH BerCCP. O6bunecrBemnsie Hayku, 1968, T. 17, No 4. 40 e Maan D. H. O pa3BHTHH HAILKHOKHAJILHEIX 3bIKOB H THIMaX ABys3sidusa. — B xu.: TIpoOjeMbi nsy- SA3BIMUA H MHOrOS354KHA. M., 1972, Maan D. MexnaunonajibHsIit S35IK H JBys3brane. — Vi3s. AH DerCCP. O6mecTsennsie HaykKu, 1979, T. 28, \e 4. . ; Pamujos III. P. 51351K Hamero ejmncTBA H COTPYAHMYecTBa. — M., 1979, PekxomMenjjauuu Beecoro3. Hayų4.-Teoper. Kou. „PyccKHif o A3bIK — S35IK JIDYXObI H COTDYJIHH- yecrBa HapojjoB CCCP“. — Pyccknii s35IK B HanHOHAJIbHOH IIKOJIe. M., 1979, Ne 5. Pamkye A. C. Ilpenojnasamue pycckoro s3bIiKa B mKoJIax JIaresl. — B xu. PycckHit A35IK — S3bIK MeXxXHAUKOHAJILHOTO obmenns HapojioB CCCP. M., 1976. Pyccknil x351K B HanHOHajIbHLIX pecnyGjmKax CoBerckoro Coosa. — M., 1980. Pycckmii x35IK Kak CpeJICTBO MeXHaIlHOHAJIbHOTrO obmenus. — M., 1977, Pycexwuii x35IK — 4535IK JIDpYxOBI H COTpyjmH4ecTBa HapojijoB CCCP: Marepuajnisr Bcecoro3, Hayt.- TeopeT. kKoH(. ,Pycckmit s35IK — S3bIK JIDYxXObI H coTpyaHmuecTBa HapojjoB CCCP“, 22—24 Mas 1979 r. Tanrkenr. — M., 1981. Pycckmii s35IK — A3bIK MeXHALKOHAJIbHOTO obmenus HapojoB CCCP: Marepmanst Beecoros. Hay4.-IIpaKT. KOH(. NO COBEepIOEHCTBOBAHHIO HOperiIoJIaBaHHS PYCCKOTO S35IKA B HAIHOHAJI5HLIX HIKOJNaX, CDeJIHHX CINELKHAJILHLIX H BbICINHX Yu4eOHEIX 3aBeneHnsx, 21 —23 oxkrabps 1976 r. Tam- Kent. — M., 1976. Cemenosa M. O. Pyccko-JiaTbimcKHe s3LIKOBBIE CB33H. — Para, 1973. i Cusnuxene M. O Gujnunrsu3Me H uaTepdepenun B OOJIacTH CHHTAKCHCa. — Mūsų kalba, 1976, Nr. 2. CosepmencrsoBaTh H3y4eHHe H NPENOAABAHAE PYCCKOTO S35IKA. — PycCKHit S3BIK B HAIIHMOHAJIL- HOH mmKOJIe. M., 1979, Ne 1. Cynux O. IL, Jlemepues IO. JĮ., Mycaes K. M., Tymansu 3. I'. Ilpo6GjneMa msys3siaus Hapo- nos CCCP: Tes. JIOKJI. KoH(., HOCBSIIL, BOIPOCAM B3AHMOJIEŽŠCTBHSA H B32HMOOGOTMINEHHA A3BLI- KOB Haponos CCCP. Kasans, 1964. Teoperuaeckune npobnems! conmanbuol JIKHTBHCTHKH | Ors. pen. IO. JĮ. Jlemepres. — M., 1981. Toamauesa 3. A., SIkyGaiituc T. A. O CTPYKTYPHO-THNONOrHYECKOM H3Yy4eHHH JIATHIIICKO-DYC- CKHX S3BIKOBBIX KOHTakTOB. — M38. AH CCCP, 1967, Ne 5. Tpadonosac Sl. C. OyHKUHOHHPOBAHHE H B3AMMOJEHCTBHE DPYCCKOTO H JIKTOBCKOTO S3HIKOB B Jlaroscroit CCP: Kana. mac. — M., 1978. — Mamu=HONKCH. ®enocees II. H. O counanbueIX H HACHHBIX OCHOBAX COMMXEHAS HAM H HapoaHocTei, — B KH.: Hayxa Coroza CCP. M., 1972. ®enocees II. Teoperwdeckne npoGiemsl pa3BuTHs H cOmmxenws Haumit. — Kommysmer, 1980, Me 1. Quinn GD. II. Jlenuuckoe ysenne O HALHH H HeKOTODEbIC MPOGIEMEI HAUMOHANBHOIO S3bIKA. — Hse. AH CCCP. Orjejienne JmT-pesI H 33. M., 1970, Ne 2. @uaun O. II. Hcropasa obmecrsa H pa3BHTHė Npysbrius. — H3B. AH CCCP. Cep. mut-psi H x3., 1970, T. 29, Bsm. 3. Guan O. II. Cospevennoe OBIIECTBEHHOE PA3BHTHE H MPOGIEMa JBys3brina, — B ku.: ITpobaems: IBYA3BIYHA H MHOrosi3siumsa. M., 1972. GOunun G. II. Pycckuif 535IK B COBETCKHX HAIMOHANBHBIX pecnyOjrmKax. — B KH.: Pyockuil s35IK KaK CDpeJICTBO MEXHAIHOHAJILHOTO obmennsi. M., 1977. Ounuan D. II. O nanbueiimeM pa3BHTHH KHCCJIe/[JOBAHHit NO npobaemMaM (YHKIKOHHDOBAHHS H H3- YYCHHS pyCCKOTO f3bIKa, NPENOAABAHKA DpYyCCKOH JIKNTEpaTYypbI B COIO3HBIX H ABTOHOMHBIX pec- nybimkax, ABTOHOMHEIX 0o6nacTax u okpyrax CCCP. — Becta. AH CCCP, 1979, Ne 5. Xanasapos K. X. Mcropuyeckast HeOOXOJIHMOCTb H NMPOrPECCHBHOCTh MEXHAIHOHAJI5LHOTO S35IKA B MHOTMOHAlHLHOHAJILHOM COHHAJIHCTHYCeCKOM rocyjjaporBe. — OBumects. HaykKu B V3Gexucrane Tamxenr, 1962, Ne 8. Xana3apos K. X. CrpoHTeibcTBO KOMMYHH3MA H pa3BHTHC HAILKHOHAJI5H5IX A35IKOB (Ha npaMepe cJIoBapHOro OdoHjna). — OGmecrs. Hayku B V3Gernucrane. Tamxent, 1963, Ne 3. Xana3apos K. X. Conmxenne Haumit H HALHOHAJILHEIC S35IKH B CCCP, — Tammenr, 1963. 41 e Xaxa3apos K. X. KpurepHH JĮBYg3b1uHA H ero npHuuHBeI. — B ku.: TIpoOJieMBI JIBYs1351MHA HH MHOTO= s3514ua. M., 1972. | Xanazapos K. X. Pemekne HALKOHAJIbHO-S135IKOBOHM npo6nemsr B CCCP, — M., 1977. Xoamoropoe A. H. VHTepHAHOHATBHBIC 4epThl COBeTCKHX Haumit. — M., 1970. Xoamoropoe A. H. KOHKpETHO-CONHOJIOTHYECKHE HCCIICIOBARMS ABYA3LITHA, — B xu.: [TpoGnemsr IBYS3BIYESA H MHOTOS3bMEA. M., 1972. | Iseiinep A. JĮ. CosBpeMeHHas COLMHOIHHIBHCTHKA. — M., 1977. Mieneruc JI. K. 3a6ora IlaprnuH 0 AyXOBHOM MOTEHIMAJIC COBETCKOIO Hapo/la. — B xn.: Pycckuit SBBIK — S3BIK APYXOBI H coTpymumyecTsa Haponos CCCP. M., 1981. Mumkyc C. VHTepHAIMOKATEHOE BOCHMTAHHE TPYAsUmXCs cena. — B xi.: MATepHAUMORAILHOS BOCIMTAaHHE Tpynsumxcs. Pura, 1967. ; Yeneaure JĮ. OcCHOBHEIe THI HADpYKNIeHHA JICKCHYECKHX HODpM B pycckoit pean JmTOBIeB. — Mūsų kalba, 1978, Nr. 2. Uenejnare JĮ. K Bonpocy 0 HeKOTODEIX JIEKCHYCeCKHX TPYAHOCTSX B peuH YHALIMXCH JIHTOBUCB. — B xn.; Bonpocki npenojįaBaHHHA PYCCKOTO S3b5IKA B INKOJIC C JIATOBCKHM SI3bIKOM oGyuenus | Cocr. JI. Cynasuuene. Kayrac, 1980. III Korsakas K. Literatūrų draugystė. — V., 1962. Lietuvos gyventojai (1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys). — K., b. m. Lietuvos TSR istorija. — V., 1963, t. 2. Mackey W. F. The Description of Bilingualism. — In: Readings in the Sociology of Language/ Ed. by J. Fishman. The Hague, 1968. į Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). — V., 1978. Slawski F. Lexikalische Neuerungen im Baltisch-Slavischen. — In: Donum Balticum. Stockholm, 1970, Sommerfelt A. Diachronic and Synchronic Aspects of Language. — The Hague, 1971. Venclova A. A. Puškinas ir Lietuva. — Kn.: Laikas ir rašytojai. V., 1958. Kopenkaii IT. H. O packonsauxax B Koserckoii ryčepuau. — B ra.: IlaMarHas Kauxxa Koserc- xoi rybepraun Ha 1863 rox. Oraen II. Maprune A. PacnpocTpaHeHue 135ika H CTPYKTYpHas JIMHTBHCTHKA. — B KH.: HoBoe B JHHIBHC- THKE., M., 1972, BEI. 6. Hemuenxo B. Pycckue crapoxwist JIaTesl H HX rosopsl. — Kalbotyra. V., 1963, t. 7. Ilayjs I'. IIpusaownsr HCTOpHH sa3sika. — M., 1960. IMuennanuxos II. Il. Pycckue B [pubanTtriickoM kpae. — Pura, 1910. Crankesnd A. OuepK BO3HHKHOBEHHA PYCCKHX nocesicHH# Ha JiurBe. — BuHjieHcKHif BpEeMEHHHK. KH. 4: Pycckue nocenenusi Kosencko# ryOepana. Bunsna, 1909, C. KAPAJIIOHAC K XAPAKTEPUCTHUKE JIMHI'BOCOLIMAJIBHOM CUTYALIMM PECITYBJIHKH Pe3iome T'niaBHbLIū KOMINOHEHT JIAHTBOCOLHAJILHOŽ cuTyaumm JiuToBcroit CCP cocrasnser TO, 4TO JIATOBCKHHA SI3LIK, STBJIASICb HALIMOHAJIBHBEIM A3BIKOM C JIpeBHeit H GoraToit rucLMeHHOH TpajinMIunel, BEINOJIHAET OCHOBHbLIC COIIHMAJILHLIC (DYHKIMM H yHOBIETBOPAET HYXJILI B3aHMHOTO OONEHHSA NpeJicTABHTeJIel JIMTOBCKOH CONHAJIHCTHYeCKON HalnnHu. OH SBIISCTCA A3LIKOM pecriyOjiuKaHcKOl IIE4ATH, paJIMO H TEJIEBHJIEHHA, HAlHOHAJILHOTO TeaTpa H KHHEeMATOrpadĖjHH, Ha HeM m3jaercsa 00- IMMNHpHAS XVJIOXECCTBEHHAS, OOINECTBEHHO-IOJIKTH4eCKAS, HM HayuKAS JIATepaTypa, Bemercs OGY- YCHHE B NIKOJIAX, B BbICINHX Y4eOHBIX 3ABeJIEHHAX, HM IIOJI53YIOTCA HA DpECITyOJIHMKAHCKHX Cb€3JIaX H KOH(ĖDEpEHIMSX. 42 Bejymias pojib HaLHOHAJIbHOTO A3bIKA B TaKOH BaxHOH cĖdjepe, Kak BbICINee obpazopanue, HNOATBEPKAACTCA JAHHBIME, COGpaHHLIMH IIyTEM COUMOJIHHIBHCTHYECKOrO AHKETHOrO ONpOca CTYJICHTOB cTapmux Kypcos KayHaccKOro IIOJIHTEXHH49eCKOTO HHCTHTYTA MM. Anranaca CHeuxyca: 92,8 % cryueHTOB BITYCKHOTO Kypca OOINaIOTCA Ha IATOBCKOM si3bike, 6,2 — Ha PYCCKOM H 1% — Ha MHOCTpaHHOM; 69,2 % CTY/CHTOB YHTAIOT JIATEPATYPY CBOE CIIeLIMaJIbHOCTH HA JIHTOBCKOM s3bike, 28,6 — Ha pycckoM H 2,2 — Ha MHOCTpaHHOM; 90,5 9 CTYAEHTOB NHINYT HA JIHTOBCKOM a3sike, 8,5 — Ha pycckom H 1 % — Ha HHOCTpaHHOM, CŪJIeJIOBATĖJILHO, B ob6meobpa3oBaTeNbHLIX CDEJIHHX TOIKOJIAX H BY3ax pECITyYOJIKKH OCHOBHBIM CPEACTBOM OOLUCHMS ABIACTCA JIMTOBCKHH A3IBIK, OJIHAKO HAPAIY ¢ HAM Bee Gonbinee 3HA4eHHC NPHOOPETaET PYCCKHil A3BIK Kak CPEACTBO oben, PACIIMPEHHOr0 MO3HAHMA. BylyYd OCHOBHBIM KOMIIOHEHTOM CONHAIBHO-KOMMYHHXATHBHON CHCTEMSBI, JIATOBCKHHŪ A3BIK OKa3hIBAET 3aMETHOE BIMAHWE HA JHHTBOCOLHANBHYIO CHTYALIHIO pecryOJIHKH. OBO NpOABIACTCH, B YACTHOCTH, B TOM, WTO BO BpeMS NOCJeIHEH BCECOIO3HOH IepenucH KHacCeJICHHA JIHTOBCKHH A3BIK HA3BAJIH BTODHIM S3BIKOM, KOTODELIM OHH cBOGOmHO Bnazeror, 106 954 pyccxux, 27 506 no- nsxoB, 7341 Genopyc, 4865 ykpaunues, 4579 espees x ap. [lis HEKOTOPAIX M3 HHX OH AaXe CTAJI ponmsiM. Ilo nammsM nepenuck 1979 r., IATOBCKHI S35IK POMHBIM Ha3BajIH 9536 npejcTaBaTenci NONBCKONH HANMOHANBHOCTH, 6641 — pycckoif, 790 — Genopycckol, 654 — yxpamnckoid, 619 — eBpeiickoil HALHOHAaJILHOCTH H Ip. ĮlpyruM BaXHBIM KOMIIOHEHTOM JIHHIBOCOIHAILHOK CHTYALHH pecryO/MKe SBJISCTCSA OYHKIKO- HAPOBaHHE DPYCCKOTO S35IKA KAK f3bIKa MEeXHAIKOHAJIbHOTO OOLICHWS COBETCKHX HApOJIOB — couManbHas HEOŠXOJIHMOCTE, OGYCJIOBJIEHHAS HHTEpEeCAMH NOCTPOCHHS KOMMYHH3Ma B Hamel cTpase. IlpuMeneHne PYCCKOro ;s35IKA OOYcCJIOBJIHBaeTCA TAKKe BCH 9KOHOMHYCCKOH, obmecrBeH- HOM H KyJbTYPHOH XH3HBIO pECIryOJIMKH. JIuTOBCKMi S3BIK KaK CPEACTBO OOIIEHHS JIHTOBCKOH CONHANHCTHYECKOW HAMM H pycceknit A3LIK KAK 36K MEKHALMOHANBHOrO OOOIEHHA COBETCKHX HAPOJOB B XO3siicTBeHHOM, ofmecTses- HOM H Ky/IbTYPHOI XH3HH DECOYOJIKKH JONOJIHSIOT APYr APYra H FAPMOHHYECKH [COCYIIECTBYIOT. CooTHOIMEHHE COlNKHAJILHEIX (DyYHKIMHĖ, BEINOIHASMBIX JHTOBCKAM H PYCCKHM S3bIKAMH B XH3HH pecnyGmaxu, BechMa o6mmpro u3ywun FO. JĮ. Įlemepues (1976). V3 22 BEVIeJIEHHLIX HM cep Npu- MEHEHHA S3b5IKA JIMTOBCKHH H DpYyCCKHŪĖ napajuiebHO GyHKIHOHHDPYIOT B DAIMOBENIAHHH H TĖėJIE- BHJIEHHH DECITYOJIHKH, B B5ICINeM OGpa30BAHHH, B HayKC H TEXHHKE, B TOCYJAaPCTBEHHBIX Y4upexJIe- HHSX, B ĮIEJIONDOH3BOJICTBE H OĖDHUKAJISLHOH NMepenHCKe, B KYJILTYDHO-IIDpOCBETHTEJIbCKHX Y4upeXxJIe- HHSX, B HAYYHOM, OOIIECTBEHHO-HOOJIHTHYCCKON MH KYJILTYDHON XH3HH, B MECTHOM TDAaHCIIOPTE H Y4peXJICHHSIX CBS3H, B CĖdepe obcnyxupanus H Ap. B Tpex chepax, a HMEHHO: B ODOIeHHH MEX cO60I0 CAMHX DpYyCCKHX, B OOINEHHH JIMTOBINJCB C NNpejiCTaBHTeJIAMH JIDYTHX HApOJIOB, B IIeperiuCKe C LIEKTDAJILHLIMH Y4DEXKJIEHHAMH, A TAKKe C JIDYTHMH DECINTYOJIAKAMH, — BėĮIYNIAsi DOJIb NpHHAaJŲIe- KUT PYCCKOMY S35IKy. B IpOMEINIJIEHHOM IDpOH3BOJICTBE H TEXHHYECKOH NOKYMEHTAIMH, TIC CO- OTHONICHHE NpHMEREHHA OJIKOTO H3 ĮIAHH5IX A35IKOB 3aBHCHT OT HAIHOHAIBHOrO COcTaBa pabo- HX, CJIYXANIHX H HHXCHEDHO-TEXHH4CCKHX paOOTHHKOB, JIHTOBCKHĖ H pyCCKHH S3bIKH ynoTpel- JISIOTCA HapaBEe. B OCTAJIbHELIX OOJIaCTSX XO3sHCTBEHHOM, CONHANBLHOMN, OOINECTBEHHO-I1OJIHTH- MECKON H KYJILTYDHOČ XH3HH DpEeCnyOJIMmKH IIpeoOjIajiaeT JIM TOBCKHIE AB3bIK. OTO HAYAJILHOE, Cpejnee oOmee H cpej/tiee cnenaJibHOe OOpa30BAHHe JŲIS ACTH JIATOBCKONH HAlLHOHAJI5HOCTH, CYJIONpOH3- BOJICTBO H IIEDHOJIHYECKAS MEYaTh. Bo3MOXHOCTb CIIYIMATbL H CMOTDETb IpOTpaMMEI Ha PYCCKOM f3bike JaroT JiaroBeroe pamuo ¥ TejieBuyIeKne, BausHIOCCKOC6 pajiKo exenHeBHO | 4 10 MuH TpaHCIHPYET CBOH OnepejiauH Ha pyc- CKOM si3bIke, B ygeGHOM roay asa pasa B Henenio no 20 MMH nepejialOTCS YPOKH pyCCKOTO A3bIKa; 2 ų 20 MHH B CYTKH Ba PYCCKOM S3bIKe TPAHCIMPYIOTCH CIOPTHBHBIE IIDOTDAMMEI, KOHIEPTSI, pa3- JIMYHBIC TOPXECTBA. BpeMs mepeay Ha PYCCKOM S35IKC BHIBHIOCCKOrO pajgHO 3HAYHTENLHO yBe- JMYHBaeT perpancusmus #3 Mocksbl — 3,5 4 B CyTKH. JINTOBCKOE TEJICBH/ICHHE TAKKE 3HA4HTEJIb- HYIO YaCTh CBOMX Nepenay Beier Ha pycckom sasike, Hanp., B cy66oTy, 11 oxrabps 1980 r., pecry6- JIMKAHCKOCS TejieBHjIeHHe paborano seero 15 4 56 mun, B TOM YmCjIe 9 4 34 MHH — Ha JIHTOBCKOM s3sike H 4 9 33 Mur — Ha pycckoM. B ceHrTaOpe 1981 r. m3 201 1 paGorsr JIurosckoro TeJICBH/ICHHS NporpaMMEI Ha PYCCKOM si3bike 3AHHMAJIH 85 4, wma 35 % Bcero paGowero spemen. 43 HApyras o6Gmmapzras cepa HHTEHCHBHOTO IIpHMERHCHHSA PYCCKOro si3blka — JTO CHCTEMA HADpojl- Horo 0o6pa30Bamus: B Coserckoii JluraBe pelicTByIioT HeMAJIO BOCbMHJIETHHX H CDpe/lHHX ILKOJ C pyCCKHM S3BIKOM OOy4eHHs. PyHKUHOHHPOBAHAE PYCCKOTO s3bIka B chepe BbICINero OOpa30BAHHSA NPOABISETCA HE TOJIBKO B TOM, 4TO yueOHHKAMH H ApPYrod CIIeELMAJIbHON JIMTepaTypoli B 3HAYMTEIBLHON Mepe CTYICHTHI IIOJI53YIOTCA HA PYCCKOM sI3bIKe, HO, CAMOE IMIaBHOE, B TOM, YTO B CHCTEME Bhicuiero obGpa3oBanus JIuropckoit CCP pycckmil s35IK HApSIy C JIMTOBCKHM NPHMEHSETCS B Ka4eCTBE 53bLIKA Ipenoja- BaHHsA. O06 3TOM KpacHODPEYHBO TOBODAT ciemyioiine nanusie. B 1980—1981 yu. r. B 13 By3ax Jlurosckoit CCP u3 o6mero uncna 400 akajieMuyeckux Tpyri JHEBHOro orxesexws, 140 rpymm BeuepHero otaeneHus H 150 rpynm 3a04HOro OTIeEJIEHHA cOOTBeTcTBeHHO B 40, 14 H 15 axanemuye- CKHX rpynmax 3aHsATHS ITO BCEM IpeaMeTaM BeJIMCh Ha pycckoM s3bike. B 1980 r. B By3sr JluToB- ckoit CCP riocrynano 9100 cryjneHTOB, B TOM HHCJIe B IPYNax ¢ PyCCKHM SI3BIKOM NPEnoiaBanns HaC4HTbIBaJIOCb 1587, unu 17,4 %, — B cpennem 920 cryjieHTOB Ha aHeBHOM oTaencHuH (58 %), 322 — Ha BeuepneM (20 %) um orojo 345 crynentos (22 %) — Ha 3a0MHOM. Bee ckasaHHOE MO3BOJIAET HENATh BEBO, YTo KommyHucTHYeckas napTus JIHTBbI ¢ GOJILINHM BHAMAHAEM OTHOCHTCS K 3ampocaM B OOJIaCTH A3BIKa, KYJIBTYDbI H ObiTa TDaXKXIIAH HEKOPEHHBIX HAalLHOHAaJIbHOCTEH, paOOTAIONIHX H IIpOXHBAIOINIHX B pecIryOJImKe. UT065I BLISCHHTL, HACKOJIbKO ĮĮOCTATO4HELI HABEIKH B PYCCKOM si3bIKe, MIOJIYKeHHBIe B Cpejmeit mxosie, Guin OrnpolNnenbI 440 paGoTHHKOB KYJIbTYDpbI H HAPOAHOTO xO3aiicTBA (CO craxem paGOTBI He MeHee 3 JIeT) NATH pažOHOB H IBYX TODOJIOB pecrnyGmuku, 285 Jie MOGHJIH30BAHHBEIX (IpejicTaBH- TeJjielKi BceX paiioHOB H TOpO/I0B), a TaKxe 304 cry]eHTA pa3JIHMYKLIX CIetMaJIbHOCTEH 2—4-ro Kyp- cos. J[aHHbIe OOcJIe/10BAHHS IIOKA35IBAIOT, HTO GOJILINHHCTBO ONPOMIEHHLIX OOJIEC HJIH MeHee YJIO- BJIETBODEHELI HABbLIKAMH UTeHHS (90,9 9; onpomennsix), micsMa (81,3) u peun (76,6), nojryteHHbLIMH B cpejinei mKone. YacTHYHO HENOBOJBLHBIX HABLIKAMH 4TEHHA GLIJIO 6,5 9%, HABHIKAME IIHC5MA — 16,2 H HaBLIikaMH peux — 20,8, a MONHOCTHIO HEAOBOABHBIX OBbIjIO Jims 2,6 %. PesynbTaThl onpoca MOATBEPKIAIOT H TOT (AKT, HTO OYEHb BAXHLIM (DAKTOPOM B OCBOCHHH JIMTOBCKHM HAPONOM S5135IKA MEXHAUMOHAILHOrO OOINeHHA SBIISCTCA mKona. BO35MEM, Hamp., JAHHLIC, NOJy4YCHHbIC COLMOJHHTBHCTHYECKHM AHKETHLIM ONPOCOM BBbIirycKHHKOB Kaymacckoro TIONHTEXHHYECKOTO HHCTHTYTa BM. AHTamaca Creukyca. Ha Bompoc: ,,Kakos ypoBeHb BJIAJIEHHS PYCCKHM A3bIKOM?“ MOJNY4eHBI CNEAYIONIHE OTBETHI: TOBODpIO cBOGOmHO — 28 %, YAOBIETBODH- TeJILHO — 56, cnabo — 16, mamy xopomo — 6, yAOBIETBOPHTENBHO — 60, mwioxo — 34. Ilpu 9TOM CJICAYeT HMETb B BHJIY, 4TO B KAa4CCTBE DOJHOTO 53bIKA POMHMTENCH B OCHOBHOM YKa3hIBAJICH JIMTOBCKHH A3bIK (98 %). IlpyruM BaxHkIM įakTOpoM pa3BHTHA JIKTOBCKO-pyCCKOTO JIBYSBbIuH;A SBISETCS Henocpen- CTBEHHBIH KOHTAKT C HHOA3BIYHBIM HACEJCHHEM B MHOrOHAIMOHANBHBIX TPYAOBBIX KOJUIEKTHBAX, TperbuM (QaxTOpOM OBNANEHHS PYCCKHM SI3BIKOM, KACAIONMHMCS, OJJHAKO, TONBKO MYXYHH, cnenyer Ha3BaTb ciayxOy B CoBerckoit ApMuH. DTO O6CTOSTENBCTBO 3HAYHTENLHO yriaybnser 3HAHHUC PYCCKOTO fA3bIKa, NOJYYCHHOE B CpejiHeH IIIKOJIE, H MOITOMY Y ripencTaBHTEeJIeit MYXCKOTO HACCNCHUA OHO Yale JIyuINe, 4eM y xenumH. Cpejiu CBOGOJIHO BJIAIIČIOINHX BCEMH OpMAMH pyc- CKOTO s3bIKa MYKYMHBI COCTABIIIIOT 61,7 %, a xeHmuHs1 — 38,3, cpejiH He 3HAIONHX pycckoro SA3bIKa MYXKYHH OKOJIO 24 %, a JKeHIuH npuMepHo 76. MoxHo nojiaraTb, “TO 3HAHHE H AKTHBHOE MOJb30BAHHE PYCCKHM SI3bIKOM B CEJIbCKOH MecT- HOCTH B 3Ha4HTeJILHONŽH MEDE 3aBHCAT OT STHHYECKONH KOMIONKTHOCTH peruoxa x oGparHO rponop- UKOKAJIbHO Eli. Tak, B MECTHOCTSIX C BbICOKOH KOMNAKTHOCTBIO HACEJIEHHAS KODpEHHOH HAIIKHOHAJIb- HOCTH (Hanp., B AJMTYcCKOM paitoHe — 95,1 9% JimroBueB, Kancykckom — 97,6, Kenaitasiickom — 92,4, MlaynsiickoM — 96) 6,5 % xuTeneit cena cBo6oaHO TOBOPAT, 4KHTAIOT H MHIIYT HA PYCCKOM a3biKe, 12,7 — rosopar H mamyT, 38,3 — roeopaT cnabo, a 42,5 — me 3HAOT ero. B paitoKax € Npe0OJ1aJjaHHeM pa3JIMMYKHOTO NO HALIKOHAJIbHOMY COCTaBy HACeJICHHA NPOLCHT HACEJIEHHSA, BJIAJIE- IONIĮETO PYCCKAM A3LIKOM, BBILIC. Tax, B 3apacaiickom paioHe, rie NpOxXHBAIOT PYCCKHE CTapo- XHIIbI, A KOPEHHOE HACE/IEHHE COCTABIISET BCEro 68 %, cBOGOMHO BNANEIONMX PYCCKHM S3BIKOM 39,1 %. 44 CiieJ10BATeJIbHO, COTIacHO JĮAHHbIM COLHOJIHHTBHCTH4CCKHX AHKET, 3HAHHE JIHTOBCKHM HACE- JICHHEM PYCCKOTO 53bIKA, HECMOTPA Ha ONpPEJE/ICHHOE BAPbHPOBAHKE NO DETHOHAM, B OOINEM ABJIS- ercst xopomuM. C 3THM coracyiotcs uM MATepHaJILI Bcecoro3Holt nepermcH Hacejeas 1979 r.: 48 % xurTejieit pecnyOjiHukn Ha3BAaJIK PYCCKHMM A35IK BTODLIM A3BIKOM HapojjoB CCCP, KOTODpLIM oHH cBOGO/IHO Baazerot. B 1970 r. ara nnudpa JijocrHrajia TOJILKO 33,8 %. CnenosartensHo, 3HAHHE pycCKOTO ;3bIKA IIOCTOJHHO YNYYIIACTCH, a aKTHBHOE NOJb30BAHHE HM DACINHDSsSeTCA. DTO CBHIETENBCTBO IUIONOTBOPHOH HEATENBHOCTH Kommynucraueckoit naprum JIHTBELI H npaBuTeJibCTBa Jiutosckoit CCP, HanpaBieHHOW HA WHTCPHAUMOHAJIBHOE BOCIHTAHHE Tpynsi- IIHXCA. JlurosBckait HAPON 106 POBOJIBLHO H3y4aeT PYCCKHit AIBIK H NONB3YETCH HM HE TOJILKO UI TOTO, Y4TOOBLI O6WATECA C NPE/ICTABHTENSAMH APYTHX HAUMOHANLHOCTEH, HO H JUS TOro, 4TOObI YATATH XyAOKCCTBCHHYIO H COCIMAJILHYIO JIHTEPATypy, CJIYNIATL MOCKOBCKOE DAJIKO H CMOTPETh IIPOrpaM- MEI LIeHTpanbHOro TeNeBHACHHSA, 3HAKOMHTbCA ¢ 6OraToit KYJIbTYpOHK pycckoro Haposa. JlaroBcko-pyccknit GMIMHIBH3M, Kak HAM IIpeJICTABIIACTCA, CACAYET CYATATH GHJIATEpaJIbHbIM. Kak yka3sIBasioch BBINIE, NOYTH NOJIOBHHA Hacenenus Jlutosckoit CCP CBOOOJIHO BJIAJIEET PyCCKHM A3BIKOM, GOJIbINHHCTBO IIpejicTABHTeJIelt JIDyTHX HALMOHATBHOCTEH, NOCTOSHHO INpOXHBAIONIHX B pecInyOJIKKE, roBopaT umm Gonee-MeHee NOHHMAIOT IIHMTOBCKHIŪ S35IK. THITMMYKLIMH OHJIHHTBAMH CICAyeT Ha3BaTb pyCCKHX CTOpOXHJIOB JlurBbI, JIATOBCKO-pyCCKHiŪ GHIMHIBH3M AZBIISETCA KOHTAKT- HBIM: €TO NOSBJIEHHE OČYCIIOBIIMBACTCA €KEIHEBHBIM OOmEeHHeM npejIcTABHTEJIEli JIBYX HADpOJIOB, HX COBMeCTHbIM Y4aCTHEM B TPY/JOBBIX IIpOrecCcax. B orjinne OT JIOKAJIbHOTO OHJIMHTBH3MA, HAOJIOJIa6MOTO Ha 4ACTH TEPPHTOPHH DECIONYyOIIHKH (Hanp., NONBCKO-THTOBCKHI GHJIHHTBH3M B OKpeCTHOCTAX T. BuHribHroCca), JIKTOBCKO-pycCKHŪ OH- JIMHTBH3M TJIOČAJIeH: 3TO NpOsBeHHE HAUKOKHAJILHO-DYyCCKOTO OHIMHTBHIMAZ, OCHOBHOTO Tuna 6mwmmrsasma B Coserckom Coio3e, HMEIOIIEro TOCYJIADCTBEHHOE, OOINECTBEHHO-IOJIHTHYECKOE 3HAUCHHE. S. KARALIŪNAS CHARACTERIZATION OF THE LINGUOSOCIAL SITUATION OF THE REPUBLIC Summary The paper consists of the following chapters: "Progress of Lithuanian Culture, Use of the Lithuanian Language and Its Intensification“, Use of the Lithuanian and the Russian Languages“, On the Subject of Contacts of Lithuanian and Russian“, "Lithuanian — Russian and Russian — Lithuanian Bilingualism“, The Language of Communication of the Soviet Peoples and Its Role“ and "Leninist National Politics and Prosperity of the Soviet Peoples and Their Languages“. The Lithuanian language is a means of communication of the Lithuanian socialist nation and it meets all needs of intercommunication of the Lithuanian people at the present stage of develop- ment of our society. In the years of Soviet power Lithuanian culture has flourished, the role of the Lithuanian language has risen, its social usage has intensified and spheres of its functioning have widened. At the same time in the economic, social and cultural life of the republic the Russian language functions, which is the main means of the international communication of the Soviet peoples. During the general census of the population of 1979 48 % of the Lithuanians have pointed out that they speak Russian fluently. In 1970 there were only 33.8 94 of them. The main channels of the formation of the Lithuanian — Russian bilingualism are a school, work in multinational industrial collectives and service in the Soviet Army,