Пары своеязычных и инородных терминов (многоаспектный анализ)

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985) HENN SAARI SAVOS KALBOS IR SVETIMOS KILMĖS TERMINŲ POROS (DAUGIAASPEKTĖ ANALIZĖ)1 Žodžius, kurie paprastai vadinami „svetimaisiais“, „kitakalbiais“, „tarptautiniais“ (atitinkamos sąvokos nevisiškai sutampa), šiuolaikinės estų kalbos požiūriu patogiau apibūdinti ne pagal kilmę, o pirmiausia pagal struktūrinius požymius. Galima manyti, kad ta skolintų žodžių dalis, kuriai būdingos tam tikros struktūrinės ypatybės, nebūdingos pirminei estų leksikai, kalbos vartotojų sąmonėje ir kompetencijoje sudaro aiškiai apibrėžtą grupę, o skolinius, neturinčius tokių požymių, nuo pirminio žodyno sunku arba visai neįmanoma atskirti. Gramatikui ir leksikologui minėtoji leksikos dalis taip pat yra palyginti lengvai nustatoma kategorija, kurią galima rezultatyviai aprašyti ir analizuoti. Šiai kategorijai priskiriamus estų kalbos žodžius siūlome vadinti svetimos kilmės, priešingai nei savos kalbos žodžius, kurių struktūra, nepriklausomai nuo jų kilmės, priklauso pirminiam estų kalbos tipui. Beje, prie svetimos kilmės skolinių šliejasi negausūs pačioje estų kalboje atsiradę svetimos struktūros dariniai. Antrinių savos kalbos žodžio ir jam vienareikšmio svetimos kilmės žodžio ypatybių klausimas yra nespecialus, neterminologinis. Skirtumas tarp mūsų stebimo reiškinio specialiosios leksikos srityje ir to paties reiškinio bendrinėje kalboje priklauso teoriniam lygmeniui, kuriame sprendžiamas visiško, arba tikrojo, sinonimiškumo galimybės ir pobūdžio klausimas. Žodžių (tiksliau, jų leksinių-semantinių variantų) visiškas sinonimiškumas apskritai kalbos požiūriu yra nepastovus: dėl įvairių kontekstų ir konsituacijų, taip pat dėl gilesnių semantinių poslinkių jis palyginti lengvai virsta daliniu. Priešingai, visiškas terminų sinonimiškumas iš esmės yra pastovus, nes terminų turinio planas yra fiksuotas 1 Išsamus išdėstymas su teoriniu lingvistiniu įvadu (estų kalba): Saari H. Omasõna ja võõrsõna paarid eesti oskussõnavaras (1): Eelduste loomine.— Keel ja Kirjandus, 1980, nr. 11, lk. 654—666; nr. 12, lk. 737—743; Saari H. Omasõna ja võõrsõna paarid eesti oskussõnavaras (2): Omast vaatenurgast.— Keel ja Kirjandus, 1981, nr. 4, lk. 201—210; nr. 5, lk. 282—288. 121 termino. Pažymėkime, kad sąvokų raida paprastai nekenkia visiškai sinonimiškų porų pastovumui nei terminijoje, nei bendrinėje kalboje. Taigi, jeigu nepabrėžiame skirtumo tarp iš esmės nepastovaus ir iš esmės pastovaus sinonimiškumo, savos kalbos ir svetimos kilmės terminų porų (PSI) analizę beveik be pakeitimų galima taikyti ir bendrinės kalbos lygmeniu. Mokslo ir technikos kalba yra natūrali bendrinės kalbos atmaina, todėl daugelį šios atmainos tyrimų ir stebėjimų rezultatų galima, su tam tikru atsargumu, panaudoti ir kuriant bendrinės kalbos teoriją apskritai. Prieš išdėstydami PSI „antrojo lygmens“ analizės metodiką, pirmiausia paaiškinsime, ką vadiname „pirmojo lygmens“ analize. Tai PSI nustatymas, remiantis abiejų kiekvienos poros narių taisyklingumu, arba normiškumu. Pirminė analizė atliekama gerai žinomu ortologiniu 2vertinimo būdu. Jeigu abu poros nariai yra paliudyti toje kalboje ir nė vienas iš jų neturi neigiamą vertinimą lemiančių ypatybių, tai remiantis vadinamuoju turtingumo principu abu laikomi „taisyklingomis“, literatūrinę normą atitinkančiomis raiškos priemonėmis. Panašios leistinos sinoniminės poros žinomos daugelyje kalbų. Jos ne kartą patraukė rusų, lietuvių ir latvių tyrėjų dėmesį 3. Tačiau jeigu abu tokios poros nariai bendrinėje kalboje yra priimtini ir nesiskiria reikšme, jie vis dėlto formaliai skiriasi. Mus domina tokio skirtumo poveikis tiek komunikacijoje, tiek tolesnei kalbos raidai. Šios antrinės nelygybės konstatavimo nereikėtų suprasti kaip besąlygiško vieno ar kito poros nario teikimo. Priešingai, skirtingos ypatybės, kiek jos naudingos, suteikia skirtingiems formaliems variantams teisę kartu egzistuoti net ir specialiojoje leksikoje. Atkreipkime dėmesį, kad jeigu visiškai sinonimiškos PSI, perėjusios pirmojo lygmens analizės filtrą, egzistuoja, o vienų jų narių funkcinė pusė visiškai nesutampa su kitų narių funkcine puse, vadinasi, pasitaiko atvejų, kai kalbos vienetai turi kokį nors aspektą ar kelis aspektus 2 Ortologija, kaip ją suprantame mes, yra kalbos kultūra kaip lingvistinė disciplina. Atitinkamas būdvardis — ortologinis. 3 Pvz.: Danilenko V. P. Русская терминология/Опыт лингвистического описания.— М.: Наука, 1977, с. 175; Klimavičius J. Tarptautinių ir lietuviškųjų terminų sinonimija terminografijoje.— Lietuvių terminologija (Lietuvių kalbotyros klausimai), 1975, t. 16, p. 91—123; Скуйня В. П. Соотношение интернациональных элементов в латышской и русской научной терминологии.— В кн.: Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига, 1973, с. 149—160. 122 turinio, nepatenkančio į jų semantinės struktūros ribas įprastine lingvistine prasme, t. y. kalbos vienetų funkcinė pusė gali būti platesnė už jų semantiką. Manydami, kad PSI nariai yra visiški sinonimai, o tai pasireiškia gana riboto terminologinio lauko ribose, tokius narius esame linkę vadinti ne skirtingais terminais, o alloformomis, t. y. to paties termino raidiniais ir garsiniais variantais. Pradėdami dėstyti antrojo lygmens analizės metodus (kriterijus), pirmiausia aptarsime vidinę ir išorinę alloformų kryptingumą. Pastarosios neretai skiriasi tuo, kad savakalbė alloforma tarsi „nukreipta“ į vidų, t. y. į tautą – atitinkamos kalbos vartotoją, o svetimkalbė – į tarptautinį specialistų ratą (tai ir yra išorinis kryptingumas). Termino vidinis kryptingumas yra „platesnis“ ta prasme, kad apima visus šios („mūsų“) kalbos vartotojus, o išorinis kryptingumas – tik tuos, kurie išmano atitinkamą specialybę (specialiąją sąvoką). Kita vertus, išorinis kryptingumas yra platesnis ta prasme, kad iš tam tikros žinių srities specialistų apima ne tik mokančius „mūsų“ kalbą. Suprantama, išorinis kryptingumas veiksmingas tada, kai svetimkalbis terminas iš tiesų yra interlingvalinis (tarptautinis) ne tik savo išorine forma, bet ir turiniu. Išorinis kryptingumas turi du aspektus: pasyvųjį ir aktyvųjį. Pasyvusis aspektas reiškia, kad jei tam tikroje kalboje yra svetimžodis, tai esant palankioms sąlygoms suprantame ir jo koreliatą tekstuose kita kalba. Aktyvusis aspektas pasireiškia tuo, kad jei į tekstą, parašytą mūsų gimtąja kalba, įterpsime svetimkalbį interlingvalinį terminą, galima manyti, jog specialistui, kurio gimtoji kalba kita, bus šiek tiek lengviau suprasti mūsų tekstą. Iš to išplaukia, kad išorinis kryptingumas nevienodai vertingas kalboms, kuriomis kuriama daug eksportui skirtos specialiosios literatūros, ir toms, kurių specialioji literatūra nėra plačiai paplitusi už jų ribų. Vidinio kryptingumo srityje pasitaiko „paprastas savakalbiškumas“ ir „skaidrumas“. Paprastas savakalbiškumas reiškiasi tuo, kad tekstuose savakalbių kalbos vienetų gausa vertinama palankiau nei svetimkalbių vienetų gausa. Taigi paprasto savakalbiškumo savybė perkeliama ir atskiriems žodžiams. Žodžio skaidrumas, arba transparencija, yra šiuolaikinėje kalbotyroje žinoma sąvoka. Nelengva rasti pavyzdžių, kuriuose žodis pasirenkamas kalboje dėl paprasto savakalbiškumo grynu pavidalu, t. y. be transparencijos teikiamos paramos. Vienas toks žodis – est. löge „šaltinėlis“, sudarantis porą su svetimkalbiu fontiikul. Pastarasis pasitaiko 123 labai retai, nepaisant to, kad šio žodžio šaknis žinoma iš žodžio fontāin „fontanas“, o pats loge literatūrinėje kalboje su niekuo kitu nesiejamas. Loge – tarmės žodis, kuriam medikai suteikė momenėlio reikšmę. Vis dėlto jį įsisavino ir žmonės, ir medikai. Pavyzdžių, kai skaidresnis savakalbis žodis sudaro porą su svetimkalbiu, yra daugybė: suhkurtõbi — mellitdiabeet „cukrinis diabetas, diabetes mellitus“, kahepaiksed — amfiibid „varliagyviai“, eemaidumus — elongatsioon „elongacija“ ir t. t.4 Skaidrūs neretai būna ir svetimkalbiai žodžiai. Jų transparencija labai priklauso nuo asmens: nuo užsienio kalbų mokėjimo ir gebėjimo analizuoti svetimkalbius žodžius. Palyginkime alloformas kontraforss ir tugipillar5. Jei konkrečiam asmeniui architektūros terminas pillar „pilonas“ nežinomas, o šaknys kontra- ir forss (eerima) „forsuoti“ žinomos, svetimkalbė alloforma kontraforss jam tampa skaidri, ko negalima pasakyti apie savakalbę paralelę. Taigi dalis svetimkalbių porų narių pasižymi santykiniu vidiniu kryptingumu, o riba tarp skirtingo kryptingumo nesutampa su riba tarp savakalbių ir svetimkalbių žodžių. Toliau aptarsime alloformų tikslumo savybę. Tam reikia patikslinti sąvoką „tikslumas“. Išanalizavome atitinkamus teiginius terminologinėje literatūroje. Paaiškėjo, kad terminologijoje „tikslumas“ turi dvi skirtingas reikšmes. Todėl skiriame signifikatyvųjį ir komunikacinį tikslumą. Signifikatyvusis tikslumas pirmiausia apima termino vienareikšmiškumą, taip pat pakankamą jo reikšmės žinomumą specialiajam bendravimui. Taigi signifikatyvusis tikslumas susijęs su leksinių vienetų turinio planu. Kalbant apie signifikatyvųjį tikslumą, paprasčiausia daryti prielaidą, kad abiejuose komunikacijos kanalo galuose kodas (vieneto forma ir turinys) yra vienodas ir vienodai žinomas. Komunikaciniu tikslumu vadiname vieneto formaliosios pusės gebėjimą išvengti neaiškumo kanalo gale – priimant pranešimą. Kad būtų pasiektas tokio pobūdžio tikslumas, termino raidinė ir garsinė forma turi aiškiai skirtis nuo kitų. Be to, komunikacinį tikslumą lemia tinkamas orientavimasis į vieneto vidinę formą ir tinkamas aiškiai išreikštų sąvokos požymių parinkimas. Taigi esant komunikaciniam tikslumui visa 4 suhkur- „cukrus“, tõbi „liga“; kahe- „du, dvi-“, paik „vieta; terpė“, -ne – priesaga; eemale- „tolti“, eemaidumus – veiksmažodinis būsenos daiktavardis. 5 Žodis kontraforss reikšme ir forma gerai atitinka rusų kalbos žodį контрфорс; tugi- „atraminis“, pillar „pilonas“. 124 Nebūtina, kad abiejuose kanalo galuose kodas būtų tapatus. Jei pranešimą priimančiam asmeniui termino turinys nėra visiškai aiškus, jis mėgina suprasti šį terminą pagal jo komponentus. Tipiškas tokių atvejų pavyzdys – mokymosi situacijos. Komunikaciniu požiūriu tikslų terminą lengviau įsiminti, jis padeda suprasti dėstomą discipliną. Akivaizdu, kad leksinis vienetas vienu metu gali pasižymėti ir signifikatiniu, ir komunikaciniu tikslumu. Estų terminijos stebėjimai leidžia daryti išvadą, kad esama savakalbių ir svetimkalbių žodžių porų, kurių svetimkalbiai nariai geba tiksliau perteikti termino reikšmę negu savakalbiai ekvivalentai. Prie jų, pavyzdžiui, priklauso sudurtinių žodžių pirmasis komponentas koht-, kurio įvairios reikšmės išryškėja lyginant jį su svetimkalbiais ekvivalentais lokaal- „vietinis, lokalus“ ir statsionaar- „stacionarus“. Tačiau mūsų medžiagoje daugiau atvejų, kai tikslesnės yra savakalbės alformos, pavyzdžiui, ökonoomia, viena vertus, ir majandus, majandusteadus bei kokkuhoid, kita vertus ([ueo] majandus „transporto ekonomika“, majandusteadus „ekonomika (kaip mokslas)“, kokkuhoid iš kokku hoitma „taupyti“). Svetimkalbių žodžių tikslumas dažnai prarandamas dėl jų daugiareikšmiškumo, susiformavusio ir įsitvirtinusio tarptautinėje vartosenoje, todėl jį sunku pašalinti vien estų kalboje. Svetimkalbių žodžių daugiareikšmiškumo šalinimas siaurinant jų semantines sritis neretai duoda teigiamų rezultatų. Pavyzdžiui, telefon vienoje siauroje terminijos srityje turi dvi reikšmes: 1) ryšio rūšis, 2) klausymo kapsulė, ausinė (telefono ragelio arba ausinių dalis). Antrajai reikšmei sukurtas atskiras žodis kuular (iš kuula- „klausyti“). Dabar kyla klausimas, ar galima susiaurinti žodžio telefon vartoseną taip, kad jis nebebūtų vartojamas ausinės reikšme. Savakalbių žodžių vartoseną reguliuoti ir kurti jiems naujų žodžių dažnai lengviau negu reguliuoti tarpkalbinių žodžių vartoseną. PSI narius galima analizuoti žodžių darybos galimybių ir trumpumo požiūriu. Žinoma: kuo trumpesni žodžiai, tuo patogiau jų pagrindu daryti naujus žodžius. Ilgametės šio straipsnio autoriaus ir ne tik jo6 stebėsenos rodo, kad estų savakalbiai terminai vidutiniškai yra kiek trumpesni už jų svetimkalbius atitikmenis. Ir nebūtume suabejoję savo įsitikinimo pagrįstumu, jei literatūroje nebūtume susidūrę su teiginiais, kad svetimkalbiai (tarptautiniai) terminai paprastai yra trumpesni7. Pasak V. V. Akulenkos, esant mažai 6 Напр.: E g e r e l t T. Eesti oskuskeel.— Tallinn: Valgus, 1982, lk. 75. 7 К в и т к о И. С. Термин в научном документе.— Львов: Вища школа, 1976, с. 69; Д а н и л е н к о В. П. Указ. соч., с. 210. 125 terminijos internacionalizacijos atveju pranešimai gerokai pailgėja, „tai rodo kai kurių germanų, finougrų ir kitų kalbų praktika“8. Kadangi estų kalba yra viena iš finougrų kalbų, mums buvo įdomu, ar šis teiginys iš tiesų taikytinas ir jai. Siekdami užtikrinti rezultatų patikimumą, pirmiausia šiuo požiūriu išanalizavome įvairius estų specialiosios leksikos šaltinius ir statistinei analizei pasirinkome naują matematikos terminų žodyną9. Jis atspindi vieną iš senokų, solidžių terminijų. Knygoje praktiškai nejuntama šiuolaikinio trumpumo siekio. Buvo skaičiuojamas žodžių ilgis skiemenimis. Išanalizuotos 172 poros. Paaiškėjo, kad savakalbių žodžių ilgis vidutiniškai sudaro ne daugiau kaip 84% jų svetimkalbių atitikmenų ilgio. Be to, tos pačios poros buvo išanalizuotos skaidrumo (taigi ir komunikacinio tikslumo) požiūriu. Iš 36 porų, kuriose savakalbė alforma buvo ilgesnė už svetimkalbę, trečdalį sudarė atvejai, kai ji skaidrumu pranoko svetimkalbę. Likusiais 24 atvejais nepavyko nustatyti, kad skaidrumu pranašesnė būtų kuri nors alforma. Galima manyti, kad šiuo metu vidutinis savakalbių estų terminų ilgis veikiau mažėja negu didėja. Standartizuotų terminų santykinis skiemenų ilgis aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pradžioje pastebimai mažėjo. (Santykiniu ilgiu vadiname estų termino skiemenų skaičių, padalytą iš jo rusiško standartizuoto ekvivalento skiemenų skaičiaus; jis išreiškiamas procentais.) Taikydami mažiausiųjų kvadratų metodą (tiesinę koreliaciją), nustatėme, kad Estijos SSR respublikiniuose standartuose, pavadintuose „Terminai ir apibrėžtys“, estų pagrindinių terminų santykinis skiemenų ilgis kasmet vidutiniškai sumažėja 2%. Akivaizdu, kad tokia ryški tendencija negali išlikti amžinai. Tačiau kadangi dauguma standartizuotų terminų yra savakalbiai, galima manyti, kad šiuo laikotarpiu ši tendencija padėjo išsaugoti svetimkalbių ir savakalbių terminų ilgio skirtumą pastarųjų naudai. Reikėtų pažymėti, kad laipsniško estų terminų trumpėjimo, kiek jį galima stebėti, nepaaiškina nei abreviacija, nei sutrumpintų sudurtinių žodžių vartojimas. Trumpumas, bent jau pagrindinių terminų, pasiekiamas pasitelkiant natūralias kalbos struktūrines priemones, kurias jau daug metų tiria terminija besidomintys estų filologai. 8 Акуленко В. В. Научно-техническая революция и проблема интернациональной терминологии. — В кн.: Научно-техническая революция и функционирование языков мира. М., 1977, с. 81. 9 Matemaatika oskussõnastik. — Tallinn: Valgus, 1978. — 200 lk. 126 Pirmiau pateikti vertinimo būdai, regis, neišsemia galimų PSI narių analizės kriterijų sąrašo. Trumpai apie alformų sisteminį pajėgumą. Klausimas tas, kaip skirtingi PSI nariai prisideda prie sąvokų ir leksinių sekų izomorfiškumo („simetrijos“) arba jam trukdo. Estų kalbai būdinga daugybė sudurtinių vienetų ir galimybė sudaryti žodžius – grandines iš kelių (net iki 5—6) kamienų. Dėl šios būdingos kalbos ypatybės galimos žodžių sekos, izomorfiškos sąvokų sistemoms ar sekoms. Ši galimybė kiekvienu atveju įgyvendinama skirtingai. Jei, pavyzdžiui, alforma näokolu yra skaidresnė už vistseraalkolu (abi reiškia „veidinę kaukolę“; näo – „veidinis“), tai pastaroji geriau įtraukia savo denotatą į anatominių vienetų sistemą, nes pati įsitraukia į terminų sistemą su pažyminiais komponentais, nurodančiais santykinę padėtį arba kryptį. Kartais savosios kalbos alformos suponuoja hierarchinės pakopos žemesnę arba aukštesnę sąvoką. Pavyzdžiui, terminai kõrg-rõhkkond „anticiklonas“ ir madalrõhkkond „ciklonas“10 apima išvestinį žodį rõhkkond, kuris, nors ir neturi svetimkalbio atitikmens, išreiškia sąvoką, kuri akivaizdžiai egzistuoja ir apima sąvokas „ciklonas“ ir „anticiklonas“. Galiausiai atkreipkime dėmesį į tai, kad mūsų aprašyta analizės metodika taikoma ne visoms savosios kalbos ir svetimkalbių terminų poroms. Dalis PSI priklauso vieno denotato, skirtingos reikšmės terminų kategorijai. Tokių porų nariai denotatyvinės reikšmės požiūriu yra visiški sinonimai, o jų signifikatyvinės (prasmės) reikšmės nesutampa. Jei pripažįstama tik signifikatyvinė reikšmė (kaip dažnai daroma grynojoje lingvistikoje), jie nėra sinonimai. Jei pripažįstamos ir signifikatyvinė, ir denotatyvinė reikšmės (tai natūralu terminologijoje), juos galima laikyti ypatinga nepilnųjų sinonimų rūšimi. Denotatas tarsi vertinamas tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Pavyzdys – pirmieji komponentai koht- ir monoliit- sudurtiniuose žodžiuose kohtbetoon ir monoliitbetoon. Abu žodžiai verčiami „monolitinis betonas“, tačiau savosios kalbos variantas nurodo ne betoninio gaminio monolitiškumą, o jo gamybą vietoje. Žodžiai õpiaeg ir õppeaeg (aeg – „laikas“) žymi tą patį „mokymosi laiką“, bet pirmasis – besimokančiojo požiūriu, antrasis – dėstytojų ir mokyklos organizacijos požiūriu. Sprendimas, ar specialiojoje leksikoje reikalingi vieno denotato, skirtingos reikšmės terminai, priklauso atitinkamų specialybių problematikai. O bendrinėje kalboje jie praturtina kalbą nepilnaisiais sinonimais – priemonėmis skirtingiems reikšmės atspalviams perteikti. 10 kõrg- „aukštas“, rõhk „slėgis“, -kond – visumos priesaga; madal- „žemas“. 127