Традиция и новаторство в нормализации языка

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985) AINA BLINKENA TRADICIJA IR NAUJOVĖS KALBOS NORMINIMO PROCESE Nagrinėjant kalbos norminimo problemą, paprastai pabrėžiama būtinybė laikytis griežtos sistemos, siekti visiško kalbos logiškumo ir tikslumo. Tačiau, kaip rodo kalbos medžiaga, ne viskas kalboje paklūsta sistemingumui, ne viskas čia yra „logiška“ tiesiogine šio žodžio prasme; ne veltui į visų kalbų gramatikas įtraukiama visa eilė įvairių išimčių sąrašų, t. y. žodžių, kurie neįtraukiami į sisteminę paradigmą ir turi savitų gramatinių ypatybių. Pavyzdžiui, latvių kalbos III asmenuotės veiksmažodžiai mācīt, mīcīt, mocīt, locīt, slodzīt, tūcīt asmenuojami nevienodai: veiksmažodžiuose mācīt, mīcīt, tūcīt (es mācu, mīcu, tūcu, tu māci, mīci, tūci, viņš māca, mīca, tūca ir t. t.) priebalsių kaita nevyksta, tačiau veiksmažodžiuose mocīt, locīt, slodzīt vartojamos ir formos su priebalsių kaita (es moku, loku, slogu; tu moki, loki, slogi; viņš moka, loka, sloga…), ir formos be kaitos (es mocu, locu, slodzu, tu moci, loci, slodzi; viņš moca, loca, slodza…), nors literatūrine norma pripažįstamos tik formos su priebalsių kaita. Žinomas nereguliarumas pastebimas ne tik morfologijoje, bet ir sintaksėje, ypač skirtingų žodžių valdyme. Ne vien gramatikos logika lemia, ką sakome: ехать на самолете, на трамвае и ехать поездом; приехать из Москвы, из Ленинграда, но приехать с Урала. Frazologizmai, turintys „savo logiką“, visiškai nepaklūsta formaliai loginei sistemai, pavyzdžiui, latv. saule lec pažodžiui солнце прыгает „saulė teka“ ir t. t. F. P. Filinas rašė: „Kalba – ypatingos rūšies sistema, kurioje sistemiškumas dialektiškai dera su antisistemiškumu, taisyklės – su išimtimis. Jei kalbos sistemoje nebūtų prieštaravimų, ji būtų negyva ir sustingusi schema, nepajėgi vystytis ir tobulėti. Suprasti ir paaiškinti šios prieštaringos sistemos sandarą galima tik dialektinio ir istorinio materializmo požiūriu. Sinchroninis kalbos tyrimas, visada gyvavęs kalbotyroje ir reikalingas įvairiems tikslams, tik aprašo jos būklę, o istorinis tyrimas turi aiškinamąją galią, nes parodo, kas buvo anksčiau už ką, kodėl vyko ar vyksta vieni ar kiti pokyčiai, kodėl kalba tapo tokia, kokią ją pažįstame“1. 1 Филин Ф. П. Об актуальных задачах советского языкознания.— ВЯ, 1981, № 1, с. 5. 22 Lietuvių kalbininkas Petras Jonikas dar 1937 m.2 pabrėžė, kad, siekiant tokios literatūrinės normos, kuri būtų optimali tam tikrai bendruomenei, būtina derinti socialinius ir individualius veiksnius. Jis pripažino normos stabilizavimo būtinybę, tačiau tik tiek, kad stabilizavimas nevirstų stagnacija, galinčia sukelti kalbos sustingimą. Pasak P. Joniko, kalboje nėra matematinio reguliarumo; normą apibrėžiant veikia ir kiti kriterijai, pavyzdžiui, tikslai ir funkcionalumas, kurie šiuolaikinėje literatūrinėje kalboje norminimo procese linkę užimti pirmąją vietą, o šie kriterijai jau peržengia vienos kalbos ribas. Todėl P. Jonikas jau tada pripažino galimybę vartoti variantiškas ir paralelines kalbos formas, pritardamas Prahos lingvistinio būrelio atstovo Vilém Mathesius žodžiams: „Galima ginčytis dėl požiūrio principų, bet neįmanoma sukurti kalbos kontrolės sistemos, kuri veiktų tiksliai ir nepriekaištingai kaip automatinis elektros jungiklis“3. Čekų kalbininkas V. Mathesius, savarankiškos literatūrinės kalbos teorijos šalininkas, daug dėmesio skiria kalbos norminimo principams ir atmeta tiesmuko reguliarumo principą: „Taigi nei istorinio grynumo principas, nei tiesmuko reguliarumo reikalavimas atskirai, nei abu kartu negali būti patikimas stabilumo literatūrinėje čekų kalboje pagrindas. Pernelyg jais pasikliaujant, galiausiai suardomas jau pasiektas stabilumas, o kartu pakertama viena iš pagrindinių kalbos išpuoselėjimo sąlygų“4. Nebūtina griežtai susisteminti visų kalbos reiškinių, jei jie jau įsitvirtinę kalbos vartosenoje. Pavyzdžiui, latvių kalbos iš veiksmažodžių sudaryti būdvardžiai su -igs paprastai sudaromi remiantis būtojo laiko veiksmažodžio forma (dot, dodu, devu — devīgs; smiet smeju, smēju — (iz)smējīgs; ņemt, ņemu, ņēmu — pieņēmīgs), tačiau kalboje pasitaiko ir atvejų, kai tradicija įtvirtino panašius darinius, sudarytus remiantis esamojo laiko forma (mirt, mirstu, miru — mirstīgs; šķirt, šķiru, šķīru — atšķirīgs), todėl kalbininkų mėginimai pripažinti neliteratūriniais būdvardžius jūtīgs, lidzjūtīgs, sudarytus iš esamojo laiko veiksmažodžio formos, patyrė nesėkmę. Panašiai nepavyko iš kalbos išstumti veiksmažodžių rīpot ir slēpot, tradiciškai įsitvirtinusių vietoj „taisyklingesnių“ formų rīpēt, slēpēt ir pan. Nors jau apie 50 metų kalbininkai kovoja su žodžiu patreiz (vietoj taisyklingo pašreiz), ši kova 2 Jonikas P. Mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros problema. Kalbos normalizacija, funkcinė struktūra ir kalbininkai.— Židinys, 1937, Nr. 12, p. 529—544. 3 Матезиус В. О необходимости стабильности литературного языка.— В кн.: Пражский лингвистический кружок. М., 1967, с. 392. 4 Там же, с. 385. 23 lieka bevaisė. Akivaizdu, kad kalbos sistema leidžia vartoti variantus pat- ir paš- net ir tokiuose dariniuose, kuriuose sunku nustatyti semantinius ar žodžių darybos skirtumus. Latvių kalboje yra žodžių su komponentu paš- (<paša, pašu): pašlaik, pašlabums, pašsavaldība, pašlepnums, pašdarbība, pašgājējs ir kt., į kurių sudėtį šis komponentas įeina „teisėta“ forma. Tačiau greta jų yra ir žodžių su pirmuoju komponentu pat- (iš vardininko kamieno pats): patlabāk, patmīlība, patvaļība, patvarīgs, patvaļīgs, patsautene ir pan., taip pat ir lingvistinis terminas patskanis „balsis“, kurį visi kalbininkai vartoja be prieštaravimų. Todėl reikėtų pripažinti literatūriniais abu variantus: pašreiz ir patreiz. Galima pateikti ir kitų panašių pavyzdžių. Kalboje labai svarbi svetimų žodžių, ypač tikrinių vardų, adaptavimo tradicija. Latvių kalboje iki šiol iš esmės galioja tos svetimų tikrinių vardų perteikimo taisyklės ir būdai, kuriuos maždaug prieš 120 metų sukūrė Juris Alunānas, – adaptuoti juos tokia forma, kuri kiek įmanoma atitiktų tarimą originalo kalba5. Tačiau kai kuriais atvejais tradicija įtvirtino netikslius perteikimo variantus, tokius kaip Maskava, Parīze, Pērnava, Florence, Brails, Meterlinks, Lāgerlefa ir kt. Manytina, kad šiuos žodžius reikėtų išsaugoti tokios formos, kokios juos įtvirtino ilgametė tradicija, ir nėra reikalo keisti jų pagal šiuolaikinius principus į Moskva, Parī, Peru, Firenze, Bratijs, Māterlinks, Lāgerlēva. Kitaip galima prarasti istorinį tęstinumą – kartu su žodžiu prarandamas ryšys su konkrečiu objektu. Tai, kas pasakyta, nereiškia, kad nereikia nagrinėti svetimų tikrinių vardų perteikimo problemos – tai netgi būtina, tačiau kodifikuojant perteikimo taisykles negalima pamiršti tradicijos reikšmės. Įsigalėjusiems žodžiams visiškai pateisinamas grynai individualus požiūris. O naujaisiais laikais į kalbą atėję vardai turėtų būti kiek įmanoma pritaikomi prie sistemos. Vartojimo tradicija labai svarbi leksikos, ypač terminijos, norminimui. Šiuo požiūriu galima pateikti dviejų tipų pavyzdžių. Pirmasis tipas – terminai, įsitvirtinę kalboje su tam tikra reikšme ir išlikę net tada, kai plėtojantis mokslui paaiškėja naujų sąvokos požymių. Pavyzdžiui, terminas atom, lot. atoms, kilęs iš graikų atomos „nedalus“, tebevartojamas visose kalbose ir po to, kai paaiškėjo, kad atomą galima skaidyti. Panašių turinio pokyčių įvyko ir su sąvoka, kuri ilgą laiką buvo žymima terminu ves (latv. svars, liet. svoris, est. 5 Alunāns J. Kāds vārds par latviešu valodu.— In: Izlase. Rīgā, 1956, 45.—52. lpp. 24 kaal, angl. weight, vok. Gewicht). Kai mokslininkai nustatė, kad minėti terminai nevisiškai atspindi jais reiškiamą sąvoką, kurioje reikia atsižvelgti ne tik į masę, bet ir į pagreitį, priklausantį nuo Žemės traukos jėgos, 1961 m. Tarptautinis nomenklatūros ir simbolių komitetas nusprendė atsisakyti termino вес (ir atitinkamų ekvivalentų įvairiose kalbose) ir vietoj jo vartoti terminą масса. Pagal šį nutarimą visose šalyse pereinama prie termino масса – ne tik moksle, bet ir bendrojoje kalbos vartosenoje (pvz., SSRS ant saldainių dėžučių rašoma: масса 500 г). Dėl to kyla sunkumų kalbos praktikoje. Pavyzdžiui, indoeuropietiškos kilmės žodis svars labai įsitvirtino latvių kalboje, yra daugelio vedinių ir žodžių junginių pagrindas, pavyzdžiui, svarīgs, piesvars, tīrsvars, līdzsvars, svarcelšana, svara kategorijas, svara vienības, nepilns svars ir kt.; juose sunku vartoti terminą masa, o kai kur net neįmanoma (bezsvara stāvoklis). Kad sprendimas pakeisti šį terminą kelia abejonių net specialistams, rodo Tarptautinės atominių svorių ir santykinio izotopų paplitimo komisijos pirmininko N. I. Holdeno straipsnis 6, kuriame jis pažymi, kad ši komisija šiuo klausimu laikosi konservatyvios pozicijos – ji visuomet stengiasi vengti pokyčių be aiškios būtinybės ir siekia, kad kiekviena naujovė gerokai pagerintų dabartinę padėtį; kol kas šios dvi sąlygos neįvykdytos. Kartu su N. I. Holdenu galima abejoti, ar tradicijos laužymas bus sėkmingas. Kita vertus, kalbos normintojas neturi pamiršti, kad norma yra istorinė kategorija, kad ji plėtojasi ir kinta kartu su kalbos raida. Tai, kas šiandien laikoma neliteratūriška, rytoj gali įgyti literatūrinės normos statusą. Jau Prahos kalbininkų darbuose atsisakoma konservatyvumo kaip literatūrinės kalbos požymio, o istorinė formos kilmė nelaikoma pakankamu normos šaltiniu. R. A. Budagovas, nagrinėdamas „literatūrinės kalbos“ sąvoką, atkreipia dėmesį į istorinį „apdorotos kalbos formos“ sąvokos kintamumą ir į tam tikrą literatūrinės kalbos normų įsitvirtinimo sampratos dinamiškumą. Jis pabrėžia, kad, nepaisant normos svarbos, ji istoriškai kinta7. Palyginę, pavyzdžiui, V. Rūkės ir J. Endzelīno 1940 m. pateiktus literatūrinės kalbos taisyklingumo nurodymus8, pamatysime, kad daugelis jų jau nebeatitinka realios raidos proceso 6 Холден Н. И. Атомный вес: быть или не быть? — Химия и жизнь, 1982, № 6, с. 30—31. 7 Будагов Р. А. К вопросу о месте советского языкознания в современной лингвистике. — ВЯ, 1981, № 3, с. 16. 8 Valodas un rakstības jautājumi / Rediģējis J. Endzelīns, sakārtojusi V. Rūķe. — Rīga, 1940, 64. lpp. 25 latvių bendrinės kalbos. Šioje brošiūroje kaip netaisyklingi dariniai kritikuojami žodžiai celtnis, ēdnīca, izdevniecība, izlietne, lozungs, rēķins, rivmaize ir kt., kurie šiandien neabejotinai įsitvirtino bendrinėje kalboje. B. Havraneko nuomone, „teisę egzistuoti specialiesiems žodžiams, ypač vartojamiems praktinėje kalboje, suteikia įprastas jų vartojimas. Įsigalėję žodžiai, nepriklausomai nuo jų darybos būdo (netaisyklingai sudaryti ar iškraipyti, kaip baulna, plg. Baumwolle), turi teisę egzistuoti kalboje“9. Tą patį galima pasakyti apie kai kuriuos žodžius ir posakius, kuriems dėl semantinio neatitikimo ketvirtajame dešimtmetyje prieštaravo V. Rukė ir J. Endzelynas, pavyzdžiui: aizdomīgs „įtartinas“ veiksmo objekto atžvilgiu, izpildīt „įvykdyti“ (pienākumu, solījumu, priekšnesumu); autoriai atmeta posakį krist acīs ir pataria vartoti durties acīs, tačiau kalboje teisę egzistuoti turi abu posakiai — abu jie yra frazeologiniai. Latvių kalbotyroje kartais pastebima tam tikra tendencija pernelyg griežtai vertinti kai kurias formas ir posakius, kurie kadaise buvo pripažinti neleistinais, tačiau šiuolaikinėje kalboje juos dažnai vartoja bendrinės kalbos vartotojai. Vadinamoji hipernormalizacija kenkia tuo, kad nepagrįstos rekomendacijos menkina tų rekomendacijų, kurios iš tikrųjų padeda kelti kalbos kultūrą, prestižą ir veiksmingumą. Iš tokių hipernormalių apribojimų galima paminėti draudimą vartoti kai kurių dalyvių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas, pavyzdžiui, ievērojamāks, apdāvinātāks, vispieredzējušākais ir pan., taip pat rekomendaciją lyginamosiose konstrukcijose vartoti tik vardininką, pavyzdžiui: tādu gārīšu kā kobra un pitons audzēšana, o ne: tādu gārīšu kā kobru un pitonu audzēšana. Kaip rodo M. M. Makovskis, „kalbos vartojimo ir raidos procese bendrinės, kolektyvinės kalbos modeliai nuolat transformuojasi ir kinta individualaus vartojimo rėmuose; visų pirma, buvę visos tautos normos draudimai laikui bėgant gali virsti norma, o norminiai reiškiniai neretai praranda savo bendrąją kalbinę reikšmę“10. Tam tikru mastu kartais pastebimas neigiamas požiūris į skolinius, ypač įvardijančius realijas, kurių pas mus anksčiau nebuvo ir kurios mums buvo nepažįstamos, pavyzdžiui, madingų prekių pavadinimus bluzons, šorti, tokius objektus ir reiškinius kaip kruizs, voljers, stress ir kt. B. Matėzijaus nuomone, „kalbos kultūros požiūriu, 9 Гавранек Б. Задачи литературного языка и его культура.— В кн.: Пражский лингвистический кружок. М., 1967, с. 370. 10 Маковский М. М. Системность и антисистемность в языке.— М., 1980, с. 149. 26 įsisavintas svetimos kalbos žodis, savo išraiškingumu praturtinantis bendrinės čekų kalbos atspalvių įvairovę, palyginti su puristų gimtosios kalbos pagrindu sukurtais neologizmais, yra mažesnė blogybė, jei apskritai yra blogybė“11. Normalizuojant latvių kalbą, kaip ir visas kitas kalbas, reikėtų daugiau dėmesio skirti kalbos variantams ir leisti laisviau rinktis kalbinės raiškos priemones. Latvių kalbotyroje šia kryptimi nuveikta nedaug, nors kitose kalbose pastarąjį dešimtmetį variantiškumo problema tapo viena svarbiausių. Rusų bendrinės kalbos variantams ypač daug dėmesio skiria kalbininkai L. K. Graudina, K. S. Gorbačevičius ir kt. Marksistinės kalbotyros metodologijoje svarbiausias vaidmuo tenka dialektiniam nuolatinio judėjimo, kitimo ir raidos principui; kalboje veikia vienybės ir prieštaravimų dėsnis, kaip vidinis raidos šaltinis. Šio dėsnio laikymasis ir šio principo taikymas yra svarbus ir sudėtingas kalbos normintojų uždavinys. „Neribota variantų įvairovė — tai išplėtotos kalbos turtas, leidžiantis išreikšti daugybę semantinių ir stilistinių atspalvių bei niuansų, svarbių bendraujant“ 12. Leisdami vartoti variantines formas, galime padėti kalbai pasiekti optimalų lygį, išsaugoti tradicijas ir atverti kelią naujoms teigiamoms tendencijoms. Optimalus tradicijos ir novatoriškumo derinys — tikslas, kurio turėtų siekti mūsų kalbininkai. 11 Матезиус В. Указ. соч., с. 387. 12 Филин Ф. П. Противоречия и развитие языка.— ВЯ, 1980, № 2, с. 18.