Stilių normų atspindys metakalbiniuose komentaruose

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) KAZIMIERAS ŽUPERKA STILIŲ NORMŲ ATSPINDYS METAKALBINIUOSE KOMENTARUOSEĮ Metakalbiniu komentaru vadinamas kalbos bei jos vienetų arba teksto kalbi- nės raiškos aptarimas: vertinimas, vartojimo motyvavimas ir kt.? Pvz.: Būti protin- gam neretai reiškia būti priklausomam, paklusniam. (Nauja ir keista žodžio rei- kšmė, bet, deja, vis populiaresnė.) LM 1984.V.13; Mūsų mieloji dėstytoja, kuriai visiškai netinka šaltas docentės vardas (todėl ir nesikreipiame taip!), labai panaši į tokį gintarą N 1975 12 25; Tas žodis „orumas“ atrodo didis, ypač — kalbant apie lietuvių valstietę LM 1981.V.16; Tauta, sukūrusi tokias dainas, vien tik už jas verta nemirtingumo. Tai per daug skambūs žodžiai MarcD 96. Metakalbinių komentarų turinys gana įvairus. Iš tos įvairovės buvo išskirti ko- mentarai, teikiantys stilistinę informaciją, t.y. metakalbiniai stiliaus komentarai. Jų rinkta iš grožinių, publicistinių ir mokslinių tekstų? bei iš kalbų susirinkimuose, konferencijose, iš buitinių pokalbių. Tie komentarai rodo, kad mūsų visuomenės kalbinėje sąmonėje egzistuoja daug lietuvių kalbos vartojimo būdų: mokslinis, ju- ridinis, oficialusis, laikraštinis, publicistinis, kasdieninis, liaudiškasis, aukštasis, šiurkštusis, kaimiškasis, senovinis, nūdienis, senimo, jaunimo, vaizdingasis, emo- cingasis, satyrinis, glaustasis, šabloniškasis, žargoninis ir kt. Daugelis išvardytųjų kalbos vartojimo būdų stilistikos moksle turi stiliaus statusą, laikomi funkciniais arba kitokiais stiliais (mokslinis, publicistinis, kasdieninis, aukštasis, vaizdingasis, glaustasis). Kiti kalbėjimo būdai (senimo, jaunimo, Zargoninis) stiliais paprastai ne- laikomi, bet yra glaudžiai susiję su stilistine kalbos sistema, su stilių normomis. Aptariamieji metakalbiniai komentarai teikia dvejopą stilistinę informaciją: viena, rodo, kad kalbėtojas skiria tam tikrą kalbos vartojimo būdą (resp. stilių); antra, tam tikra kalbos priemonė vertinama kaip įprastinė, būdinga tam stiliui, t.y. kaip to stiliaus norma. Vertinami atskiri žodžiai, posakiai, didesnės teksto atkar- pos, kalbėjimo būdas apskritai. Pvz.: Įstatymų kalba [kalbant], jis — recidyvis- tas, už įvairias vagystes teistas keletą kartų 'T 1980.X1.12; Jį pakvietė, kaip teisi- 1 Žr. Jitičkova J. Metafečovy komentaf.— Slovo a Slovesnost, 1979, N 2, s, 149—151; Hoffmannova-Jifičkova J. Metajazyk a metareč a jejich charakter v dile Karla Čapka. — Slovo a Slovesnost, 1979, N 4, s. 295-296. * Metalingvistinés funkcijos (apie ja žr. Zuperka K. Metalingvistiné kalbos akto funkcija įvairiuose stiliuose. — Kn.: Visuomenė ir asmenybės ugdymas/Mokslinés konferencijos tezės. Šiauliai, 1978, p. 117) atžvilgiu iš kitų mokslų išsiskiria kalbotyra: čia metakalbinis visas tekstas, o ne atskiri komentarai. Iš kalbotyros darbų buvo renkami tik savojo teksto kalbinės raiškos komentarai, Kalbininkai, kaip ir kiti kalbos vartotojai, kalbėdami ar tašydami ieško žodžio ir tas. paieškas kartais komentuoja, 194 ninkai sako, įtraukė į nusikaltimą V. K.., beje, taip pat nepilnametis T 1978. X.5; Atsiprašau, jei atsakymas nuskambės labai vadovėliškai. Struktūrinis bran- duolys miesto plane, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų komplek- sas su aptarnavimo centru, pastatytas pagal architektų sumanytą funkcinę-kompozicinę idėją, — taip urbanistai nusako gyvenamąjį rajoną LM 1983.X.15 (iš architekto interviu). Lingvistinėje stilistikoje stilius paprastai apibrėžiamas kaip tikslinga kalbos prie- monių selekcija (atranka) ir kombinacija (kompozicija). Kalbos vartotojų meta- kalbiniai komentarai daugiausia atspindi ir vertina selekciją, t.y. stilistiškai žymėtą stilių inventorių. Š. Bali (Bally) „Prancūzų kalbos stilistikoje“ rašė: „Reiškiniai, kurie nedomina kalbėtojo, neturi dominti ir stilistikos“*. Dabar šiam teiginiui pri- tariame tik iš dalies: jis tinka kodavimo stilistikai; dekodavimo stilistikai rūpi ir tai, kas domina adresatą. Š. Bali teiginį galėtume performuluoti šitaip: stilistikos negali nedominti reiškiniai, kurie |domina kalbėtoją. Metakalbinio komentaro var- tojimas rodo kalbinės raiškos sąmoningumą, pasakymo aktualizavimą. Tie komentarai yra savotiškas kalbos tyrimas, jie akivaizdžiai patvirtina F. de Sosiūro (de Saussure) pastabą, kad kalbinę veiklą daugiau ar mažiau tiria visi‘. Pastaraisiais metais metakalbiniai stiliaus komentarai vis dažniau patraukia stilistikos bei teksto lingvistikos tyrinėtojų dėmesį“. Svarbus klausimas — stiliaus komentarų tipologija. Iš komentarų surinkti anksčiau išvardytieji kalbos vartojimo būdai nesudaro vienos klasifikacijos sistemos: jie skiriami įvairiu pagrindu, vieni su kitais susiję tai subordinacijos bei koordina- cijos, tai nuošalės, tai perkirtimo santykiais. Komentarų analizė patvirtina šias bendrųjų stilistikos problemų tyrinėtojų išvadas: 1) stilių skaičius nėra baigtinis®, 2) klasifikacija vienu pagrindu neleidžia išsamiau aptarti sudėtingo stiliaus reiški- nio, reikalingos įvairios stilių klasifikacijos". Komentarų analizė neperša kokio naujo stilių skirstymo, nepaneigia ir esamų klasifikacijų. Tiesa, negalima sakyti, kad jas akivaizdžiai patvirtina. Mat, viena, komentarų kalbinės raiškos priemonės priskiriamos kuriam nors stiliui, bet stilius čia neiškyla kaip tam tikra sistema. Antra, stilius nurodomas ne kaip kurios nors didesnės sistemos narys, o tik kaip dvinarės stilistinės priešpriešos narys: pasakomi abu priešpriešos nariai arba, dažniau, pasakomas tik vienas, o antrasis numanomas, pvz.: Oficialiai vadinasi Naujosios muzikos ansambliu, o populiariai ir trumpiau 3 Bannu III. Opanny3ckas criwmcTHka. — M., 1961, c. 79. 4 Zr. Cocciop O. ne. Tpymst no si3biko3Hanmioo. — M., 1977, c. 45. 5 Zr. Bumokyp T. I". O comepXaHWM HEKOTOPBIX CTHIMCTHYCCKHX HOHATHH. — B KH. Crujnmacrnuecrne uccrnenopamus. M., 1972, c. 84; BexOunka A. Merarexrcr B TekcTe. — B KkH.: Hosoe B 3apybexnoit ruarsuctake. M., 1978, sem. 8, c. 417; Yepemucnu II. I“. Pycckas cTu- macruKa. — M., 1979, 4. 2, c. 38—44; MIsapukond Bb. C. Crpaterus H TakTHKa mpouecca pe- 9H B HX OTHOINCHHH K CTHIMCTHYECKOHW HOpMe. — B kH.: SI3pikoBast HOpMma H dyHKIHOHAIBHBIE crim. IlporpaMMa-ItpHriialNeHHe H Te3HCbI MOKIAJO0B peciIyOjiHKAHCKOTO CHMIO3Hyma. BHMJIL- ioc, 1984, c. 50-52. 6 Žr. CxpeGren FO. M. Ouepx Teopux cramucTaku. — [opekmit, 1975, c. 48. " Ten pat, p. 42, 56, 166. 195 — Nako ansambliu LM 1984.111.31; Pasirašęs oficialiai: „Iš anksto dėkingas Braziulis“ (iš pokalbio autobuse). Remiantis iš komentarų surinktais kalbos vartojimo būdų pavadinimais bei sąvokomis, galima sakyti, kad čia atsispindi keleriopi stiliaus reiškiniai: 1) vadina- mieji funkciniai stiliai; 2) bendrdsios stiliaus kultūros kategorijos ir 3) kitékios stilistinės bei su stiliumi susijusios priešpriešos: vadinamoji vertikalioji stilių klasi- fikacija (aukštasis — žemasis), amžiaus (senimo — jaunimo), istorinė (senoviškai — — naujoviškai kalbant), teritorinė (kaimiškai — miestiškai kalbant), bendrinės kal- bos ir kitų kalbos atmainų priešprieša (pvz.: kaip dzūkai vadina, žargoniškai kal- bant). 1. Metakalbiniuose komentaruose gerai atsispindi 4 funkcinių stilių — moksli- nio, administracinio, publicistinio ir buitinio — išraiškos priemonės. a) Mokslinio stiliaus priemonių nuorodomis eina šie komentarai: moksliškai tariant, moksliškai pasakysiu, nuskambės vadovėliškai, kaip pasakytų scholastai. Čia priskirtinos ir įvairių protinio darbo sričių kalbos nuorodos: tariant selekci- ninkų kalba, vartojant filosofų (ekonomistų ...) terminą. b) Administracinio (oficialiojo, juridinio, įstatymų) stiliaus nuorodos: oficia- liai kalbant, oficialiai vadina, įstatymų kalba tariant, kalbant juridine kalba, juristai pavadintų, teismine kalba šnekant, kaip teisininkai sako. c) Publicistinio (laikraštinio) stiliaus nuorodos: publicistiškai kalbant, plakatiš- kai pavadinta, kaip sakoma laikraščiuose, kaip rašo žurnalistai, spaudoje vadinama. d) Buitinio (kasdieninio) stiliaus nuorodos: kasdieniškiau kalbant, išvertus į kas- dieninę kalbą, paprastai sakant, paprastas žodis. Dažniausiai šį stilių nurodo ir ko- mentarai kaip liaudis sako, liaudiškai tariant, kaip žmonės sako, kaip žmonių sakoma, anot žmonių, kaip svietas sako. Buitinio stiliaus nuorodoms galima skirti daugelį žemojo (šiurkščiojo) stiliaus komentarų: kaip prasčiokai sako, stačiai (šiurkščiai; dažnas nelabai teiktinas grubiai) sakant, nešvelniai tariant, negražus žodis. To sti- liaus signalai būna ir atsiprašant, dovanokit už tokį pasakymą. e) Meninis stilius neturi savų specialių kalbos priemonių, išskyrus negausius (lietuvių kalboje) poetizmus, o metakalbiniuose komentaruose, kaip sakyta, atkrei- piamos akys į būdingąsias kurio nors stiliaus priemones, taigi šiuo atveju nėra ti- pinių metakalbinių komentarų. Gana dažnas komentaras vaizdingai (vaizdžiai) kalbant signalizuoja kalbėjimo vaizdingumą kaip bendrosios stiliaus kultūros ypa- tybę (t.y. santykinį vaizdingumą palyginti su visa konteksto raiška), o ne kaip bū- dingą meninio stiliaus ypatybę. Kalbinės raiškos poetiškumą gali rodyti komentarai kaip sako poetas (poetai), poeto žodžiais tariant, kaip dainoj sakoma, atitinkami individualūs komentarai, pvz., kaip žadėjo dainos MarcSA 191. 2. Į stiliaus kultūros sąvoką įeina bendresniosios (tikslumas, aiškumas, glaustu- mas) ir specifiškesnės (vaizdingumas, gyvumas ir kt.) stilistinės ypatybės. Metakalbi- niuose komentaruose ypač dažnai atsispindi pasakymo tikslinimas bei glaudini- mas: tiksliau (geriau, tikriau) sakant; glaustai kalbant, trumpai tariant, trumpai drūtai, (tariant vienu) žodžiu. Rengiant šį straipsnį buvo išrinkti metakalbiniai komentarai iš J. Balčikonio „Rinktinių raštų“ dvitomio (autoriaus savojo teksto komentarai) ir iš jo verstų 196 H. K.. Anderseno „Pasakų“. Rastos 4 tikslinimo nuorodos: geriau sakant (3 k.), tikriau sakant (1); 14 — glaustumo nuorodų: trumpai sakant (T), trumpiau sakant (1), žodžiu sakant (1), vienu žodžiu (1), žodžiu (4). 3. Iš likusių neaptartų metakalbinių stiliaus komentarų dar minėtini bent šie: a) Atspindintys aukštojo ir žemojo stiliaus priešpriešą. Aukštąjį stilių rodo: skambiai pasakyta, skambus žodis, šviesus žodis, skamba iškilmingai, gražiais žodžiais kalbant, kaip sakoma valstybiniame himne. Vienas aukštesniojo stiliaus komenta- ras (tas vardas mums per gudrus) rastas H. K.. Anderseno „Pasakose“: — Romėnai ir graikai ją vadino Driada, — tarė seniukas. — Bet tas vardas mums per gudrus, ir Naujasodėj ją praminė „šeimedžio močiutė“ BalčAP 112. mąjį stilių nurodo komentarai, jau minėti kalbant apie buitinį stilių. b) Dalis žemojo stiliaus nuorodų įeina dar į vieną — emocinę — teigiamos ir neigiamos konotacijos opoziciją, plg. švelniai vadina, vadina maloniu (meiliu) vardu, gražiai pavadino ir nešvelniai tariant, šiurkščiai sakant. c) Ryški istorinė (chronologinė) — senoviško ir naujoviško — kalbėjimo prieš- prieša: kalba senoviškai, senoviškai pasakytum, senoviškai tariant, senoviškas posa- kis, kaip sakydavo tada, kaip anksčiau žmonės sakydavo — kaip dabar įprasta (mėg- stama, madinga) sakyti, kaip dabar vadina, dabartiniais terminais šnekant, nūdieniš- kai sakant, naujaip tariant, moderniškai kalbant. d) Amžiaus (kartų) kalbos priešprieša: sako seni žmonės, vyresni žmonės vadi- na — kaip dabar jaunieji sako, anot jaunųjų, kaip pasakytų mūsų jaunimas. Čia pri- dera ir vaikų kalbos komentarai: vaikai vadina, darželinukai vadina (priešprieša — suaugusieji sako). Iš dalies susipina senoviškas ir senimo kalbėjimo būdas, pvz.: kaip mūsų tėvai sakyt liubėjo. e) Teritorinė — kaimo ir miesto — kalbos priešprieša. Komentarai: kaimiš- kas stilius, kaimo žmogaus žodžiais tariant — miesto kalba. Kaimiško kalbėjimo komentarai kartais kryžiuojasi su senoviško kalbėjimo komentarais: kaip mūsų kaime sakydavo, kaip būdavo sakoma kaime. f) Bendrinei kalbai ypač dažnai priešinama žargoninė kalba: žargoniškai sako- ma, pasakė koridoriaus Zargonu, filmuotojų žargonu šnekant, kalinių žargonu tariant, melioratorių žargonu vadina, vilniečių žargonu reiškė. Metakalbiniai stiliaus komentarai ne tik eksplicitiškai atspindi realią stiliaus normą; jais kalbos vartotojai, visuomenė pretenduoja ir į tos normos kodifikavimo teisę. Atrodo, kad tarp realios stilistinės vartosenos ir stilių normų kodifikacijos yra mažesnis atstumas negu tarp kitų kalbos normų ir jų kodifikacijos. Sakysim, knygiška (arba „šnekiška““) yra tai, ką visa lietuviškai kalbanti visuomenė ar bent didžioji jos dalis suvokia kaip knygiška (ar „šnekiška““), o kalbos klaida vis tiek yra kalbos klaida, nors ją daro ir didžioji visuomenės dalis. Mat stilių normos yra vidinės kalbos normos, jų pažeidimas negriauna kalbos sistemos; jų kitimas, tam tikra stilių difuzija tą sistemą tik kitaip diferencijuoja. Stilistikai gali būti labai vertingas išsamesnis metakalbinių stiliaus komentarų ty- rimas (šiame straipsnyje remtasi tik 700 pavyzdžių). Pasakymai su tais komentarais gali duoti įdomių duomenų kalbos priemonių konkurencijai suprasti, nes nemaža komentarų (kitaip sakant, moksliškai sakant ir pan.) yra ne kas kita kaip konkuren- cijos demonstracija. 197