Literatūrinės kalbos ryšiai su gyvąja kalba

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) PRANAS KNIUKSTA LITERATŪRINĖS KALBOS RYŠIAI SU GYVĄJA KALBA Juozo Balčikonio šimtosios gimimo metinės yra svarbus mūsų kalbotyros įvy- kis ir kalbos kultūros šventė. Simboliška, kad nuo jo gimimo praėję metai apima visą dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos istoriją. J. Balčikonis pasaulį išvydo, kai spauda galutinai nulėmė bendrinės kalbos pagrindą ir principus, kuriuos vėliau įtvirtino ir išplėtojo Jonas Jablonskis. J. Balčikonis augo ir brendo kartu su bendri- ne literatūrine kalba. Jo pažiūras iš dalies formavo J. Jablonskio darbai ir idėjos, iš dalies tos pačios socialinės sąlygos, kurios veikė ir lietuvių literatūrinę kalbą. Prie J. Balčikonio pažiūrų labiausiai pritapo J. Jablonskio principas, kad lite- ratūrinės kalbos pagrindas yra gyvoji kalba. J. Balčikonis jį taikė visoms kalbos praktikos sritims — vertimams, kalbos taisymams, kalbos mokymui vidurinėje ir aukštojoje mokykloje — ir jo laikėsi visą gyvenimą, Per šešis jo veiklos dešimt- mečius lietuvių literatūrinė kalba galutinai susiformavo ir buvo išplėtota, šiek tiek keitėsi ir ji pati, ir jos teorija, ir pagaliau santykiai su kitomis kalbos sritimis, bet profesoriaus pasitikėjimo gyvąja kalba niekas nepajudino. J. Balčikonio strategija buvo paprasta ir aiški: kalbėk ir rašyk, kaip kalba ta- vo tėvai ir kaimynai. Į literatūrinę kalbą žvelgiant dabartiniu požiūriu, toks nusis- tatymas gali atrodyti kiek vienpusiškas, bet profesorius jį taikė labai vaisingai: jis tiko prie ano laiko aplinkybių ir poreikių. Tokį metodą buvo susidaręs, kai literatūrinė kalba raiškos būdus beveik ištisai ėmė iš liaudies šnekamosios kalbos ir beveik visa visuomenė kalbos kelią pradėdavo nuo tarmių ir šnektų. Literatū- rinė kalba ir jos vartotojai kitos patikimos atramos neturėjo. Iš šalies į ją brovėsi «daugiausia svetimybės ir sintaksės raizginiai, primityviai sudaryti pagal kitų kalbų pavyzdį. J. Balčikonis visų pirma rūpinosi nuo tos ligos apsaugoti jaunąją kartą, kuriai reikėjo pereiti tarmės ir bendrinės literatūrinės kalbos kryžkelę. Geriausią imunitetą nuo jos galėjo ugdyti gyvoji kalba, o profesoriaus pratybos buvo tarsi gydomoji gimnastika, kurios jokie fabrikiniai vaistai neatstoja. Profesorius mokė ir konkrečiais pavyzdžiais, ir dar daugiau — ugdydamas intuiciją ir kalbos jaus- mą. Kai gyvosios kalbos pozicijos tvirtos, ja galima pasikliauti be taisyklių ir įro- dingjimy. Principu „taip žmonės šneka“ literatūrinė kalba niekada neapsiribojo. Juo to- liau, juo labiau pradėjo prireikti ir kitokios atramos bei kitų argumentų. Socialinės aplinkybės, visuomenės poreikiai, kalbos pokyčiai sukuria naujų kalbos problemų, kalbos praktika darosi sudėtingesnė. Randasi naujovių, kurių nebegalima laikyti "paprasta neigiamąja gyvosios kalbos priešprieša. Literatūrinei kalbai nebeužtenka 115 to, kas tiesiogiai paimama iš tradicinės kalbos. Jos pavyzdžiu kuriama naujų žodžių ir pasakymų, praplečiamos žodžių darybos ir sintaksės išgalės. Literatūrinė kalba darosi savarankiškesnė sistema, vis labiau pradeda remtis savo ištekliais, žiūri savo pavyzdžių ir dėsnių. Kalbos stichija pradedama laikyti žemesniąja pakopa, aukštes- niojoje atsiduria gramatika su savo taisyklėmis, kurias reikia išmokti ir atsiminti. Tiesioginė gyvosios kalbos įtaka nebetenka lemiamos reikšmės ir kalbos planingos tvarkybos nebegali nustelbti. Sodžiaus žmonių šneka reikiamų atitikmenų arba pri- trūksta, arba jie nebepatenkina išaugusių kalbos poreikių. Kalba leidžia naujų at- žalų, kurias būtina tikrinti kitais būdais. Tradicinės gyvosios kalbos principas darosi ribotas ir todėl, kad daugėja žmo- nių, užaugusių be jos. Jie iš to, „kaip žmonės šneka“, negali pasimokyti. Kurį laiką betarmių kalbos vartotojų interesus galima ignoruoti, bet ilgainiui su jais irgi rei- kia ką nors daryti. Paliktas be priežiūros jų kalbos miestėjimas pradeda veikti vi- są kalbą. J. Balčikonis jį laikė neišvengiama blogybe ir, kaip matyti iš laiško L. Dambriūnui, perdėtai dramatizavo: „Ima baimė, kas bus iš mūsų kalbos, kada jos likimą paims į savo rankas miestuose išaugusi karta — be tarmės, be gyvo kalbos jausmo. Kas bus, vaizdžiai nupiešė Dr. Algirdas Margeris savo veikale „Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas“. Profesoriaus keltas retorinis klausimas mums darosi visai realus, bet nei kalbi- niu, nei socialiniu požiūriu negalime sutikti su polemikos padiktuotu atsakymu į jį. Pats gyvenimas reikalauja į tą dalyką pažiūrėti dabarties akimis ir iš to padarytį savo išvadas. Jau dabar miestuose augusi karta dirba įvairų su kalbos praktika susijusį darbą. Turime nemažai betarmių rašytojų ir Žurnalistų, lituanistų mokytojų ir literatūros kritikų, redaktorių. Iš esmės pagrįstas buvo profesoriaus nerimas dėl silpstančio kalbos jausmo. Iš spaudos, o ypač iš nespausdintų raštų ir šnekamosios kalbos matome, kad spar- čiai daugėja žmonių, kuriems jo pradeda trūkti. Prikuriama vis naujesnių iškrai- pytų žodžių reikšmių, keistos dirbtinės sintaksės, jungiamos nesuderinamos žodžių formos ir reikšmės. Silpstančią kalbos nuovoką akivaizdžiai rodo netikusi priesa- gos -iškas būdvardžių vartosena (gyvenimiškas patyrimas) ir priesagos -inėti aklas segiojimas prie veiksmažodžių (Likus penkioms minutėms, atsilikinėjome pen- kiais taškais). Kalbos jausmą turintis Žmogus nesudvejojęs pasakys — buvome atsilikę. Sudurtinių formų vartosena (nemokėjimas jos vartoti) iš viso gerai rodo žmogaus kalbos nuovoką. Tą patį galima pasakyti apie tarinio įnagininką, daikta- vardišką būdvardiškųjų žodžių vartoseną (iš pasakyto matyti, nurodytą reikia vyk- dyti). Kalbos kurtumą rodo šitaip vartojamos veiksmažodžių formos: Nuvykau stebėti Diusburge įvykusias pasaulio pirmenybes. Kaip galima stebėti tai, kas jau įvyko? Dėl tokių kalbos bėdų iš dalies, be abejo, kaltas miesto aplinkos atotrūkis nuo gyvosios kalbos šaltinių. Bet miestą tapatinti su prasta kalba ir vien jam versti vi- 1 Balčikonis J. Rinktiniai raštai. — V., 1982, t. 2, p. 260—261. 116 sas bėdas būtų ir užgaulu, ir neteisingą. Kalbos šlamšto randame ir kaimo kilmės autorių raštuose, o dabartiniame kaime gali išgirsti tokių kalbos šiukšlių, kad, K. Sajos žodžiais tariant, „net gėda klausytis“?. Dabar svarbesnė darosi ne miesto ir kaimo, 0 gyvos ir dirbtinės arba dar svarbiau — tikros ir iškraipytos kalbos prieš- prieša. Didžiausią pavojų kelia ne šiaip dirbtinė, o nevykusiai iškraipyta kalba. Jau nebepakanka pasakyti, kad literatūrinės kalbos pagrindas yra gyvoji kalba, Nuo jos nutolę, ne būtinai darome mirtiną nuodėmę. Kadaise vyravusį tokį požiū- ri išklibino funkcinių stilių teorija ir praktinė specialiųjų sričių kalba. Kad ir kaip mokėdamas gyvąją kalbą, ir išradingiausiai vartodamas jos faktus, nepasitelkęs specialiųjų terminų ar specialiųjų stilių sintaksės, nepasvarstysi mokslinių kosmo- nautikos ar politinės ekonomijos problemų, neparašysi „Civilinio kodekso““, neiš- versi „Kelių eismo taisyklių“. Čia gyvosios ir specialiosios, kitaip sakant, — dirb- tinės, kalbos opoziciją lemia ne kalbos vartotojas, o funkcinis stilius. Savo kelio į bendrąją literatūrinę kalbą ieško karta, išaugusi be tiesioginio gyvųjų šnektų poveikio. Savąja socialinės aplinkos šneka jie negali pasikliauti. Pa- tikimus pamatus jie gauna mokykloje, o ši žmogų įspraudžia į sausus normu rėmus. Gramatikų, vadovėlių, norminamųjų veikalų patarimai neduoda visko, ko sąmo- ningam ir išprususiam kalbos vartotojui reikia. Jis ieško savo santykio su kalba, derina ją su savo psichika ir poreikiais, stengiasi savaip tvarkyti. Ieško būdų, kaip išvengti šablonų, stengiasi kaip nors užtaisyti skyles, atsiradusias dėl prarastų gy- vosios kalbos raiškos būdų. Iš turimųjų rezervų kuria naujas kombinacijas: keičia žodžių junglumo atspalvius, jungia skirtingų sričių ir istorinių laikotarpių reiškinius, nuo raiškių sintetinių formų eina prie loginių analitinių aprašymų. Įvairiais būdais kuriama raiškios ir lanksčios kalbos iliuzija, teikianti paguodą ir pasitenkinimą tiems, kas iš vaikystės neturėjo sąlyčio su gyvosios kalbos versmėmis, bet nori per kalbą išreikšti save ir tarti kūrybišką žodį. Nenuostabu, kad gyvosios kalbos įtaka literatūrinei kalbai pamažu silpsta. Tai objektyvus ir neišvengiamas reiškinys, kaip gyvosios gamtos nykimas dėl che- mijos poveikio ar išglebę raumenys technikos amžiuje. Tik kalbos senųjų ir naujų- jų reiškinių santykius, be objektyvių prieštaravimų, dar supainioja subjektyvus žmonių nusistatymas. Esame įpratę nepatikliai šnekėti apie naujoves vien todėl, kad tradicinė kalba jų neturėjo. Netradicinės kalbos pakraipininkai ilgai ir nelengvai siekė lygių teisių su visais. Dabar pradedame justi ir priešingą dalyką — į gyvąją kalbą pradedama žiūrė- ti iš aukšto, tarsi į atgyvenusį dalyką. Papeiktas dėl dirbtinio stiliaus ne vienas jau taikosi atsikirsti rašąs naujoviškai, „europietiškai“. Išdrįstama net per spaudą skelb- ti, jog dėl dabartinių lietuvių kalbos bėdų kalta esanti... „kaimiečių kalba“. J. Bal- čikonio laikais, jo idėjų veikiamoje aplinkoje, tokią mintį būtų buvę sunku įsivaiz- duoti, 0 dabar rimti kalbininkai polemiką su tokios pažiūros autoriumi pradeda nuo to, kad ir jie „visiškai tą patį ne kartą yra tvirtinę“, nors iš tikrųjų jie to nėra darę. Jūk vienas dalykas yra įvairios literatūrinės kalbos funkcijos, kurių viena pati pap- * Saja K. Atsakymai į „Kalbos kultūros“ klausimus. — Kalbos kultūra, 1976, sas. 31, p. 7. 117 rastoji kalba negali atlikti, ir visai kitas — neribotos beletristinės kalbos išgalės. Viena — ieškoti, kaip praplėsti ir praturtinti gyvąją kalbą, ir kas kita — išdidžiai nuo jos nusigręžti. Nusistatymas prieš gyvąją kalbą gali pridaryti daug žalos. Paskelbę, kad tradi- cinė kalba yra pasenusi, lengvai galime pateisinti visokį nutolimą nuo jos, nebepai- syti jos dėsnių, rašyti, kaip kam ateina į galvą. Kaip rodo dabartiniai raštai, nemažai individualiosios kalbos kūrybos iš tikrųjų peržengia leistinas ribas ir pažeidžia lie- tuvių kalbos dvasią, o kartais ir privalomąsias taisykles. Kai autorius nebejaučia ryšio su gyvąja kalba, net paprastąsias kalbos normas reikia tikrinti pagal gramati- kų ir rašytinių vadovų rekomendacijas. Rašytojas arba individualiąją kalbą pra- deda kurti peržengdamas bendrąsias normas ir polinkius, arba rašo gramatiškai nepriekaištingai,bet polėkio ir individualaus kvapo neturinčiu stiliumi. Patikimiausias būdas kurti lankstų ir natūralų individualųjį stilių — kūrybiš- kai panaudoti tai, kas gyvojoje kalboje egzistuoja. Reikia pasirausti kalbos podir- vyje, iššmirinėti dar nenutremptas užuolankas, panarplioti susipynusias vartosenos kilpas ir iš kasdieninių žodžių patiems sumegzti naujus mazgus. Ir viską reikia da- ryti delikačiai, kad nenutrauktum šaknų, kurias tavo pajudintas žodis yra suleidęs į kalbos sistemą. Reikia jausti, kas ir kaip čia susiklostė per amžius, ką galima ju- dinti, prie ko pirštų nevalia kišti. Tą jausmą iki šiol geriausiai tebeugdo tradicinė kaimo žmonių šneka. Ji yra sukaupusi tautos pažiūras, mąstyseną ir skonį, mažiau- siai yra paliesta stereotipų ir svetimų įtakų. Kaimiečių kalbą mes vertiname ne iš įpročio ar sentimentų, o todėl, kad labiausiai atitinka visos mūsų kalbos esmę ir jos pagrindus. Kam į literatūrą reikia eiti šaligatviais, tiems gyvąją kalbą geriausiai atstoja tautosaka ir klasikinė literatūra, šeimoje puoselėjamas žodis. Visa tai ir pa- deda išugdyti kalbos nuovoką ir jausmą, be kurio sunku rasti tinkamą individua- liosios kalbos santykį ir su taisyklėmis, ir su jų nesukaustyta gyvąja kalba. Žinoma, tautosaka negali atstoti funkcinių stilių nei patenkinti betarmių žmonių kasdieninės kalbos poreikių, ji tik padeda ugdyti ir palaiko kalbos jausmą, kurio vis labiau pra- dedame pasigesti. Tam tikrų konfliktų su gyvąja kalba jau turi ir kalbininkai, nors jos svarbą puikiausiai supranta ir pripažįsta. J. Balčikonis apie paprastosios kalbos ir taisyklių prieštaravimus nešnekėdavo: arba gyvąją kalbą laikė įrodymu, kurio nebereikia aiškinti, arba pasiremdavo iš jos išvesta taisykle. Dažniausiai kartojo taisyklę, kad naudininkas su bendratimi tinka tada, kai pasakoma priemonė veiksmui atlikti. Gal ir ne visus gyvosios kalbos atvejus ji apėmė, bet aiškiai iš jos pavyzdžių buvo išvesta. Jei gyvoji kalba su kokia nors bendresne taisykle nesutikdavo, J. Balčikonis palaikydavo realiąją vartoseną. Tokia buvo visa jo praktinė kalbos kultūros veikla. Teoriškai tą savo nusistatymą yra išdėstęs, rašydamas apie Bilso ežero vardą: „kaip tariama gyvojoj kalboj, taip reikia ir vartoti“, o toliau ironiškai prideda: „Prieš faktus ir metatonijos dėsniai turi nutilti“®. Autentiškų kalbos faktų J. Balčikonis, kaip ir K. Būga, neįtarinėjo * Balčikonis J. Rinktiniai raštai. — V., 1978, t. 1, p. 384, 118 ir nedraudė vartoti literatūrinėje kalboje, nesvarbu ar rašytinės taisyklės juos apė- mė, ar ne. Dabar kalbos norminimo darbas pasidarė griežtesnis ir racionalesnis. Viską bū- tinai norime matuoti pagal taisykles, pagal jas kodifikuoti ir vertinti, kas praktiš- kai vartojama. Taisyklės darosi formalesnės, platesnės ir dirbtinesnės. Supranta- ma, kad tai padeda lengviau reglamentuoti naujus kalbos reiškinius. Tai palengvi- na standartizuoti specialiuosius raiškos būdus, pavyzdžiui, terminų darybos prie- mones, juridinės ar kanceliarinės kalbos štampus. Plečiamas sisteminimo darbas pri- eina tokią ribą, kad pradeda kirstis su gyvąja kalba. Perdėtos normalizacijos pavo- jus yra tas, kad į taisykles norime sutalpinti visus kalbos reiškinius, o kas netelpa, stengiamės „pataisyti“ arba paskelbiame nenorminiais. Prie jų priskiriami nekal- čiausi gyvosios kalbos faktai. Iš spaudos praktiškai jau išguita dauginio skaitvardžio forma vieni, neturinti priesagos -er-. Keliama ranka prieš būdvardžių pirmutinis, paskutinis įvardžiuotines formas, remiamasi bendruoju teiginiu, kad priesagos -inis būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi, Prie normos pažeidimų priskiriamas žo- džių masina, Eurdpa kirčiavimas, nors toks kirčiavimas plačiau paplitęs nei mašina, Europa. Ieškoma ir randama vis naujų tariamųjų klaidų, pavyzdžiui, be j tariama melioracija. Iš tokios veiklos kalba daugiau praranda, nekaip laimi. Ji niekada netilpo ir da- bar netelpa į formalias taisykles. Tai gražiai yra nusakęs K. Ulvydas: „Jokios tai- syklės, nors jas sudarinėtų dešimtys mokslininkų dešimtimis metų, nepajėgs aprėp- ti, išsemti ir išspręsti ištisai visų visitelių galimų šnekamosios kalbos vartojimo at- vejų“*. Kad kalbos kultūros ir kodifikacijos darbas nesikirstų su gyvąja kalba, rei- kia išlaikyti kodifikuotosios ir realiosios vartosenos pusiausvyrą. Su tuo, kas kalbo- je realiai egzistuoja, bet nepritampa prie rašytinių taisyklių, reikia elgtis atsargiai. Iš paviršiaus atrodantis nedėsningas reiškinys gali pasidaryti visai natūralus, jei į jį pažiūrėsime kitu požiūriu, Su kalbos sistema ji gražiai gali susieti kita, nė kiek ne prastesnė, tik ne tokia formali ir tiesmuka taisyklė. Skaitvardį vieni ir be priesagos -er- galime suprasti kaip dauginį, nes daugiskai- ta yra būdinga visų dauginių skaitvardžių forma. Tai gražiai matyti iš antrojo iš eilės skaitvardžio naudininko ir įnagininko: jų paprastosios (pagrindinės) formos yra dviskaita — dviem, dviem, dauginės — vyriškosios ir moteriškosios giminės daugis- kaita — dvejiems, dvejoms; dvejais, dvejomis. Tas pats ir su trečiuoju iš eilės skait- Vvardžiu: trims — trejiems, trejéms; trimis — trejais, trejomis. Tuos skaitvardžius dar skiria papildomas požymis — priesaga -ej-, dauginiams skaitvardžiams sutei- kianti reikiamą garsinį pavidalą. Dalis formų be jos iš viso sunkiai įmanomos, pvz.: dv(ej)oms, dv(ej)ais. Pradedant nuo „keturių“, ir pagrindinių, ir dauginių skait- vardžių formos yra daugiskaitinės, todėl vienintelis jų skiriamasis požymis pasida- TO priesaga -er-, pvz.: penki, penkios — penkeri, penkerios. Ją pradedame įsivaiz- duoti kaip visiems dauginiams skaitvardžiams būtiną: skaitvardį vieni perdirbame * Ulvydas K. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos skyrybos principai. — Kalbos kul- tūra, 1963, sąs. 5, p. 15. 119 į vieneri, o Krėvės „Gilšėje“ randame net panašiai perdirbtą skaitvardį trejeri: Už trisdešimt trejerių metų atsiminsiu...® Be jokios abejonės, tai išgalvota, atsitiktinė forma. Tenai pat, po šešių eilučių, yra trisdešimt treji metai, o po kelių puslapių ir vieni meteliai. Skaitvardžiui vieni formų skiriamosios priesagos -er- nereikia — nuo pagrindinio skaitvardžio jį akivaizdžiai atskiria skaičiaus forma. Pagrindinis skaitvardis vienas dėl savo reikšmės daugiskaitos negali turėti, ji reikalinga tik kaip dauginė forma. Dirbtinai pasunkintas žodžio Europa tarimas ir kirčiavimas. Turime taisyk- lę, kad tarptautinių žodžių balsis o tariamas trumpas, dėl to kirtis nuo jo turi nušok- ti į trumpą galinį skiemenį: proza, sofa, o dėl bendros tvarkos ir Europa. Daugelis šnektų tą žodį yra sulietuvinusios — taria su ilguoju o ir jį kirčiuoja tvirtapra- diškai — Eurdpa. Kaimiškasis tarimo variantas Eurdpa yra toks pat dėsningas kaip ir sunormintoji Europa, o svarbiausia — natūralesnis ir parankesnis, nes ap- saugo nuo kirčiavimo klaidų. Kai normalūs kalboje egzistuojantys faktai nepritampa prie suformuluotos iš- tisinės taisyklės, reikia labiau toleruoti normų variantus. Nėra reikalo redaktoriams ir korektoriams iš vieni būtinai daryti vieneri. Į pasisveikinimą laba diena drąsiai ga- lime atsakyti galininko forma lūbą diėną. Puikiausiai galima pateisinti tarptauti- nius žodžius su ilgu tvirtapradžiu o, tokius kaip Europa ir séfa. Ir mašina ne šiaip sau yra paplitusi, o dėl gyvosios kalbos polinkio kirčiuoti pirmąjį triskiemenių tarptautinių žodžių skiemenį. Tas polinkis nėra tirtas ir aprašytas, bet aiškiai jau- čiamas. Jį rodo tokie žodžiai, kaip talentas ir procentas. Todėl visiškai suprantami yra plačiai paplitę kirčiavimo variantai konkursas, transportas, trimestras, vagonas, kurie kaip ir mūšina, J. Balčikoniui nekėlė jokių abejonių. Negalima žmogaus va- dinti nemokša už tokį šių žodžių tarimą. Per didelį „taisyklingumą“ draudžiame žmogui važiuoti su taksiū ir vaikščioti su pensnė. Užsipuolę nekaltus gyvosios kalbos žodžius, griauname žmonių pasitikėjimą savo kalba, žalojame jų kalbos jausmą. Nesuprasdami, kodėl jų kalba taisoma, žmonės pradeda kalbėti ne taip, kaip yra įpratę, ir pridaro daug didesnių klaidų. Kol norminė kalba dar gali remtis gyvąja kalba ir kalbos jausmu, jį reikia ne slo- pinti, o palaikyti. B3AHMOOTHOIlNNIEHHSA JIMTEPATYPHOIO SI3bIKA H HAPOJAHOR PEYH Pe310Me OcHOoBOH H MCTOYHHMKOM JIMTEPATYPHOTO S3BIKA SBJIK(CTCH HApOJIHas peub, CTpacTHBIM CTO- DpOHHHKOM HAPOJHOCTH JMTepaTypHOro si3LIKA Our FO. Bajisunkomac. Ha npumepax HapomHO# pes OH CTDOHJI A3BIKOBYIO MPAKTHKY H BOCIMTBIBAJI 4YBCTBO si35IKA, TIDHHIMII HADOJIHOCTH S135IKA OH YCIEITHO IIDAMEHSJI BO BCEX OOJIACTSIX SB3LIKOBOŽ ĮIESTEJILHOCTH. Il COBPEMEHHOTO jiaTepaTypHOTroO S3bIKa TO He €AWHCTBEHHBLIH IrpaHIIaII. JiarepaTypabrit S3BIK HMEET TAKXE CBOH PECypPChl, Pa3BHBAETCH IO COOCTBEHHLIM 3aKOHOMEPHOCTSM H ITPABHIIAM. 5 Krėvė V. Apsakymai ir padavimai. — V., 1955, p. 31. 120 3HauHTeJIbHASi 4ACTb HOBOTO IOKOJIEHHA JMTEpaTYypHbIĖ A3bIK YcBaMHBaeT Ge3 rnocpejicTBa Tpa-- JUALHOHHON HApOJIHOŽ Pew, WINET HOBEIX myTeif B JATEPATYPHbIH A3LIK, HOBBIX CIIOCOGOB pa3BH~- Tusi CBOelt pen. IlpoTHBONOCTABJIEHHE spk MEPpEBHH — A3BIK TODpOJIA B HACTOSINCC BDEMSA Te- pHET CBOM CMEICJI, aKTyallbHBIM CTAHOBHTCS NHDOTHBONOCTABJIEHHE HATYPAILHOIO H AHTHJIHTE- paTypHOTO s3bIKA. Ojigaro 3TO He faer pasa HEZOOLCHHBATE 3HAYCHHS HAPOIHON peun HJM, TeM GOOJIE6S, OTHOCH=- TbCS K Hell IpeHeGpexuTeJILHO. Takue HacTpoenus MOTT IPHHECTH TOJIbKO BPE: CHOCOGCTBO- BaTb PacHpOCTPAHCHWIO HCHOPDMATHBHBIX KBJIIeHHi B JIHTCPATYPHOM S3bIKE HJIH NpHBECTH K €ro oG6ejmennio. K orpaHHdeHHuiro BO3MOXHOCTEI A3BIKA MOTYT IDHBECTH TAKXKE ETO CYKEpHODMAJIH-- 3amus, CynepcTaHaapTH3aIMsI, T, €. IOIBITKH KH3XHTL u3 JIATEPATYPHOI'O ;3bIKA BCE, 4TO HE COOT- BETCTBYCT IPAMONIMHEHHBIM NpaBuiaM. Bo-IepBEIX, TakWe SBJIEHHA YacTO OOYCJIOBJIEHBI JIDYTH-- MH, HE TaKHMH (DODPMAJI5HELIMAHK, 3aKOHOMEPHOCTSMH, BO-BTODHIX, B JIATEPATYPHOM S3BIKE Kak HOpMa, Tem GoJtee Kak BapHaHT HODMEI, MOTYT CYIECTBOBATEL €IHHAYHbIE (DAKTHI HAPOIHOM peux..