Būdingesni J. Balčikonio verstų H. K. Anderseno „Pasakų“ vientisinio sakinio struktūriniai modeliai

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) REGINA DILIENĖ BUDINGESNI J. BALCIKONIO VERSTŲ H.K.ANDERSENO „PASAKŲ“ VIENTISINIO SAKINIO STRUKTURINIAI MODELIAI J. Balčikonio pasakų vertimuose, kaip gražios, gyvos liaudies kalbos lobyne, daug įdomaus randa ne tik leksikos, bet ir sintaksės tyrinėtojas. Šiame straipsnyje bandcma apžvelgti J. Balčikonio verstų H. K. Anderseno „Pasakų““! sintaksę vienu aspektu — kokie būdingesni vientisinių sakinių išplėstiniai struktūriniai modeliai, Vientisinio sakinio struktūriniu modeliu laikysime abstraktų sintaksinį pavyzdį, pagal kurį gali būti sudarytas atskiras minimalus, reliatyviai užbaigtas sakinys?. Tačiau kyla klausimas, kaip nustatyti tą būtiną minimumą. Akademinės rusų kalbos gramatikos teigimu, į formalią minimaliąją sakinio struktūrą įeina vienas arba du nariai (jie paprastai sudaro sakinio predikatinį centrą)*, tik i semantinę minimaliąją struktūrą įtraukiama ir stipriojo valdymo objektas, ir stipriojo valdymo būsenos subjektas / veiksmo objektas*. Dar neišaiškinta, ar toks kriterijus yra pakankamas, sudarant minimaliąsias sakinių struktūros schemas. Patyrinėjus konkrečius kalbos faktus, gal šiek tiek paaiškėtų, kurie struktūriniai modeliai kalboje iš tikrųjų veikia, o tai padėtų nustatyti ir jų skyrimo principus. Konkretūs kalbos pavyzdžiai šiam darbui rinkti iš J. Balčikonio verstų H. K. An- derseno „Pasakų“. Jau iš pirmųjų vertimo tyrinėjimų darosi aišku, kad didelis sakinio struktūrinės formulės „sutrumpinimas“ ne visada leidžia įžvelgti net ir reikšmingas kalbos reiš- kinių skirtybes. Todėl tikslinga būtų skirti bent dviejų lygių struktūrines formules — minimaliąsias (abstrakcijos lygis pats didžiausias) ir išplėstinės struktūros. Sakinio išplėstinio modelio apimtis didesnė nei minimalios struktūros modelių, nes į jų sudė- tį įtraukiami ne tik obligatoriniai, bet ir fakultatyviniai aktantai®; kai kuriuose mo- deliuose tai bus, pavyzdžiui, aplinkybinės reikšmės linksniai ir linksniai su prielinks- niais, veiksmažodžių bendratis, reiškianti tikslą, ir kt. Išplėstinės struktūros mode- liais geriau parodoma predikato struktūra, o tai dažnai turi didelę reikšmę sakinio semantikai. Svarbu ir tai, kad, apibendrinant esminius išplėstinių struktūrų skirtu- OAS S A a ties ir lokalizuojamosios reikšmės predikatų grupės, nes sakiniai, į kurių sudėtį 1 Andersenas H. K. Pasakos. — V., 1966. 2 Pycckast rpaMMaTrauKa. — M., 1980, c. 92. 8 Ten pat, p. 97. 4 Ten pat, p. 25. 5 CrenaxoBa M. JĮ., I euns6ur I“. Uacrn peun u rtpoOJieMa BaJIeHTHOCTH B COBpeMeH- HOM HeMEHKKOM s3eike., — M., 1978, c. 172—177. 44 įeina kryptingos slinkties predikatai, išplėstinėje struktūroje turi nurodytą orientyrą (plačiąja prasme)|žr. pavyzdį a)/, o lokalizuojamosios reikšmės predikatų sakiniai — nurodytą būsenos vyksmo vietą / žr. pavyzdį b)/. Pvz.: a) Taip jie atlėkė į turkų žemę 95; b) Kartą prie didelio veidrodžio ant staliuko stovėjo piemenėlė ir kaminkrė- tys 23. Išplėstiniai struktūriniai sakinių modeliai iš dalies padeda charakterizuoti ir rašytojo stilių. J. Balčikonio verstose pasakose dažnai pasitaiko iš seno lietuvių kal- bai būdinga veiksmažodžio asmenuojamosios formos su dalyviu arba padalyviu konstrukcija. Pvz.: Prieš pačią saulės laidą Elzytė pamatė skrendant vienuolika lau- kinių gulbių su aukso karūnomis ant galvų 152. Sakinių struktūros atžvilgiu ši konstrukcija kelia nemaža sunkumų — neaišku, ar visi konstrukcijos nariai yra vienodai būtini sakinio minimumui, nes apskritai lietuvių kalbos moksle dar neprieita prie vienos nuomonės, kuo laikyti tokią konst- rukcija®. Minėtas konstrukcijas J. Balčikonio verstose H. K. Anderseno ,,Pasakose* dau- giausia sudaro suvokimo ir pojūčių predikatai (girdėti, matyti, justi); kartais — veiks- mo arba būsenos predikatai (klausytis, bijoti). Pvz.: Paskui ir šunys girdėti buvo lo- jant 157; Dabar Kajus nebebijojo Sniego karalienės grįžtant namo 264. H. K.. Anderseno „Pasakų“ vertime pasitaiko minėtos konstrukcijos sinonimiš- kų pakaitų. Tai: 1. Veiksmažodis + vardažodžio linksnis (nėra dalyvio | pusdalyvio). Pvz.: Prin- cesė išėjo pasivaikščioti su visomis rūmų damomis ir išgirdo skambalėlių melodiją 15. 2. Veiksmažodis + šalutinis sakinys. Šis sinonimiškas pakaitas daug dažnesnis nei pirmasis, t. y. veiksmažodis + vardažodžio linksnis. Pvz.: Ar tu negirdėjai, kad apie tai skambina po visą kraštą? 19. Bet dar baisiau buvo matyti, kaip jie mušėsi ir stumdėsi, kandžiojosi, draskėsi ir vienas kitą rijo®. Galimas dar vienas sinonimiškas atvejis — padalyvis šalia tranzityvinio veiksma- žodžio keičiamas dalyviu. Tokiu atveju dalyvis eina derinamuoju pažyminiu ir nuo predikatinio Žodžio nepriklauso. Pvz.: Elzytė pamatė skrendančias gulbes. Plg.: Elzytė pamatė skrendant gulbes. Tačiau J. Balčikonio „Pasakų“ vertime tokio pavyzdžio rasti nepavyko. Taigi šiuo atveju kalbininkas atiduoda pirmenybę veiksmažodžio ir padalyvio konstruk- cijai. Tiksliai nustatyti visų minėtų sinonimiškų atvejų santykį „Pasakų“ vertime ga- na sunku, nes: 1. Tas pats veiksmažodis, iš esmės nebūdamas daugiareikšmis, tam tikrame kontekste gali reikšti kai kuriais stilistiniais niuansais besiskiriančius dalykus, kurie savo ruožtu lemia skirtingą sakinių formaliąją struktūrą. Pvz.: a) Jis girdėjo mušant būgną <...> 166. b) Girdėjau, kad vaza buvo su kinu kadais susižadėjusi 24. Antrajame sakinyje veiksmažodis girdėjau reiškia ne tiek akustinio suvokimo veiksmą, kiek tam tikrą modalumą, t. y. jis galėtų būti sinonimiškas veiksmažodžiui žinojau su abejojimo, netikrumo, negarantavimo atspalviu. ® Plg.: Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, — V., 1963, p. 193; Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1976, t. 3, p. 476. 45 2. Sunku spręsti, ar veiksmo objektas suvokiamas kaip atliekantis veiksmą, ar statiškai. Nuo to priklauso, ar galima pagal prasmę veiksmažodžio asmenuojamosios formos ir dalyvio | padalyvio konstrukcija, ar ne. Pvz., sakinyje Niekados nesu gir- dėjusi panašaus gražumo! 17 junginį girdėjusi panašaus gražumo beveik negalėtume pakeisti kokia nors sinonimiška veiksmažodžio asmenuojamosios formos su dalyviu / padalyviu konstrukcija. Kas kita sakinys Ji pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt patalų, ant vie- nas kito sukrautų 48. Čia pagal prasmę galima sakyti ne pajuto žirnį, bet pajuto žirnį spaudžiant. 3. Ne visada veiksmažodžio ir dalyvio | padalyvio konstrukcija gali turėti raiš- kos sinonimų. Pvz., veiksmažodis sakytis tiek semantiškai, tiek sintaksiškai papras- tai reikalauja dalyvio. Pvz.: Jis pasisakė esantis turkų dievas ir atkakęs pas ją iš dan- gaus 36; Tačiau ji sakėsi esanti tikra karalaitė 48. Tai, kad J. Balčikonis nesitenkina kuriuo nors vienu raiškos būdu, rodo jo sub- tilų šių raiškos būdų skirtumo supratimą, sugebėjimą įtaigiai juos vartoti. Šie skir- tumai galėtų atsispindėti išplėstinėse struktūrinėse formulėse — vadinasi, į jas reikėtų — Part įtraukti visus konstrukcijos V, k [Pusdalyv. narius Savitai J. Balčikonis vartoja ir kitą konstrukciją — predikatu einantį asmenuoja- mąjį veiksmažodį su bendratimi. Pvz.: Dirbtinei lakštingalai davė giedoti vienai TT; Panašių daiktų negali nutylėti 30. G. Zolotovos teigimu, tokios konstrukcijos (veiksmažodžio asmenuojamoji for- ma + bendratis) atsiranda tada, kai sintagmatikoje reiškiamos dvi veiksmo ypaty- bės — arba fazinis proceso pobūdis (pradžia, pabaiga, tąsa), arba tarpsintaksinis modalinis subjekto ir veiksmo santykis (galėjimas, norėjimas, privalėjimas ir pan.)’, Tokiu atveju pats veiksmažodis gauna bendraties išraišką, o pagalbinio žodžio asmenuojamosios formos lyg užima jo vietą. Pvz.: Eglutė pradėjo vėl pasakoti apie save ir savo gyvenimą miške 92; Netrukus ir peliukės nustojo ją lankyti 93. Vadinasi, veiksmą išreiškia bendratis, o veiksmažodžio asmenuojamoji forma semantiškai išplečia jos turinį. Tokiu būdu abi veiksmažodžio formos sudaro vieną predikatą. Konstrukcijos su modaliniu arba faziniu veiksmažodžiu yra semantiš- kai konkretesnės, tikslesnės ir J. Balčikonio vertimuose dažnai pasitaiko. Pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“ jos sudaro apie 25%, visų veiksmažodžių formų, „Mer- gaité su degtukais“ — 13%, „Bjaurusis ančiukas“ — 20% visų veiksmažodžių for- mų. Tačiau faziniai ir modaliniai veiksmažodžiai nevienodai pakeičia bendraties turinį. Faziniai veiksmažodžiai nurodo tik veiksmo fazę — pradžią, pabaigą arba tąsą. Pvz.: Dabar jis baigia nešioti mano seną aukso autuvą! 54; Paskiau dar labiau ėmė šaudyti 224. Modaliniai veiksmažodžiai semantiškai yra beveik svarbesni už bendratį, nes bū- tent jie nulemia išplėstinės sakinio struktūros semantiką. Plg.: 1) Mes, senučiai, da- bar galime sėdėti jos pavėsy 112; 2) Mes, senučiai, dabar sėdime jos pavėsy. 7” 3oxorosBa I". A. O cHuHnrakcnuecKoH IIpHpOJIE COBpeMEHHOTO PYCCKOro s3biKa. — Ou-. nojijornuecKHe HayKu, 1979, sem. 5(113), c. 45. 46 Pirmajame sakinyje turime tik veiksmo galimybę, tam tikrą sąlygą jam vykti, o antrajame — patį konkretų veiksmą. J. Balčikonio H. K. Anderseno „Pasakų“ ver- time randame labai įvairių modalinių veiksmažodžių. Jie gali reikšti: 1) Mokėjimą, įgūdžius: Mat, senelė mokėjo kerėti 248. 2. Galėjimą: Coliukė negalėjo užmigti 127. 3. Sprendimą, leidimą: Apsigalvoti davė metus ir vieną dieną 180; Gyventi gavo jis mažutį kambariūkštį prie kiaulių migio 15; O tikrąją lakštingalą nusprendė visai iš- tremti iš tos žemės T8. ; 4. Reikėjimą: Reikia kraustytis iš čia 125; Juk pirmą po jo vestuvių rytą ji turėjo mirti ir pavirsti jūros puta! 281. Sakinių struktūrinių modelių atžvilgiu problema čia irgi viena — ar įtraukti pa- galbinį veiksmažodį į minimaliąją struktūrinę schemą, ar ne. Panagrinėkime galimus sinonimiškus variantus: 1) Pamatę grambuolį, jie sumanė su juo pažaisti 38 ir Pamatę grambuolį, jie su juo pažaidė. 2) Ir ant to popieriaus tikrai ėmė rašyti 118. — Ir ant to popieriaus tikrai rašė. 3) Gyventi gavo jis mažutį kambariūkštį prie kiaulių migio 15. — Gyveno jis ma- žučiame kambariūkštyje prie kiaulių migio. Tokie sinonimiški keitimai galimi, tačiau sakinio semantiką jie gerokai, kartais net iš esmės pakeičia. Todėl manytume, kad į minimalų ir (būtinai) į išplėstinį saki- nio modelį šias konstrukcijas reikėtų įtraukti. Juo labiau, kad šie pagalbiniai veiks- mažodžiai dažnai gali valdyti veiksmažodinio daiktavardžio galininką. Plg.: Ir El- zytė iš visos širdies pradėjo melstis 154 Ir Elzytė iš visos širdies pradėjo maldą. Atskirą grupę sudaro valios reiškimo predikatai, jie visuomet išreikšti asmenuo- jamąja veiksmažodžio forma su bendratimi. Pvz.: Liepk sniegui šiltai užkloti jaunus želmenis 205; Ji niekam nesileidžia žiūrėti tiesiai sau į veidą 195. i Kadangi šiuo atveju abi veiksmus reiškiančios veiksmažodžių formos priklauso atskiriems veikėjams, t. y. atskiriems veiksmo vykdymo subjektams, tai tiek į mini- malų, tiek į išplėstinį struktūros modelį įeis ir veiksmažodžio asmenuojamoji forma, ir bendratis. Dėl to valios reiškimo predikatai sudaro atskirą predikatų tipą. Šiame darbe aptarti tik kai kurie vientisinių sakinių išplėstinės struktūros frag- mentai. Išsamesni tyrinėjimai galbūt padėtų išspręsti kai kuriuos ligi šiolei ginčyti- nus sakinių struktūros klausimus. HEKOTOPbIE PACIIPOCTPAHEHHbIE MOJIEJIH I POCTOTO MPEJIJIOXKEHHA B NMEPEBOJE 10. BAJIbYUHKOHHCA KHHUIH IM. K. AHAEPCEHA «CKA3KH> Pe3roMe B januojt paGote paccMaTpHBaeTCSA HeOOGXONMMOCTb BBIŽIEJIITb CTPYKTYPHBIE MOJIEJIH Ipejį- JIOXeHHĖ XOTS Obl ĮIBYX YpOBHEH — MHHHMANBHON HM pacIpocTpaHeHHOH CTPYKTYpBI, IOTOMY uwrO Gojiburoe ,,yKOpO4YeHHE" CTPYKTYPHOI OOpMYJILI 9acTO HE MO3BONSET YBHAETH Hae 3Ha- YHTebHBIE CEMAHTHYeCKHe pa3iinunus. Takoe yTBepXK/IeHWE OCHOBLIBAETCS Ha MaTepHalie Irepe- Boga IO, Bansunkonucom Kaarx D. K. Annepcena „Cras3rn“. B pabore obcyxnarorcs ase 4acto — Part BCTpe4aeMbIe B NEpPeBOjJie KOHCTpyKIMMH — Vi | > | Įkleertpuu. H KOHCTPYKIIHS BCIIOMOTATEb= HOro Vi C Vinr, HAET pe4b O HX MeCTe B CTPYKTYPHON MOJIEJIH IDpEeJŲIOXEHHKA. 47