J. Balčikonis – A. Mickevičiaus „Gražinos“ vertėjas

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) VANDA BARANAUSKAITĖ J. BALČIKONIS — A. MICKEVIČIAUS „GRAŽINOS“ VERTĖJAS A.. Žirgulys 1974 metų „Mūsų kalbos“ 1-ajame numeryje išspausdino straipsnį „J. Balčikonį prisimenant“, kuriame pasakoja, kaip 1966 metais prof. J. Balčikonis norėjęs išleisti A. Mickevičiaus „Gražinos“ vertimą. Profesorius iš kuklumo nepri- sipažinęs, kad „Gražiną“ išvertė pats ir tuomet Kaune, leidykloje, dirbusiam A.. Žir- guliui papasakojes istoriją apie Kėdainių bajorėlį, davusį profesoriui pataisyti verti- mo kalbą. Nelaimei, vertėjas miręs, tad išleisti šį vertimą — įvykdyti bajorėlio valią. Deja, šis vertimas viešumos taip ir nepasiekė: mat jau buvo išėję du „Gražinos“ vertimai (V. Sirijos-Giros ir Just. Marcinkevičiaus), ir trečiojo „Vaga“ nenorėjo leisti. Leidyklos darbuotojams vertimo kalba pasirodė labai jau balčikoniška, bet pa- tikėjo profesoriaus versija, manydami, kad tobulindamas vertimą, Balčikonis taip kalbą pakeitęs. Ir jei ne kalbininko A.. Lyberio, profesoriaus giminaičio, liudijimas,. jog matė „Gražinos“ vertimo rankraščius, taip ir nežinotume profesorių išvertus „Gražiną“. Kad profesorius mėgo poeziją ir galėjo ją versti, patvirtina dar ir toks faktas: jaunystėje J. Balčikonis rašė ir vertė eilėraščius. Jie buvo spausdinami „Viltyje“ ir „Lietuvos ūkininke“. „Tuo metu jie buvo gana populiarūs. Antai Mikas Petraus- kas parašė muziką pagal Balčikonio eilėraštį „Mes ir žuvom ir kentėjom...“, labai išpopuliarėjo „Kalinys“, virtęs liaudies daina, vėliau harmonizuotas J. Švedo, kaip tautosakos kūriniai, užrašyti eilėraščiai „Ateis laikai“, vertimas iš rusų poeto A. Pleš- čejevo „Paukštytė“. Balčikonio revoliucinę poeziją gerai vertino prof. B. Pranskus — statė ji greta poeto Jovaro“. Eilėraščius J. Balčikonis pasirašinėdavo įvairiausiais pseudonimais: Trimitas, Sparnaitis, Bijūnėlis. „Gražiną“ vertė Silvestro Rimgai- los slapyvardžiu. Daugelį dalykų Balčikonis vertėjas traktuoja savitai. J. Balčikonio „Rinktinių raštų“ įžangoje rašoma, jog jis paskelbė pluoštą vertingų darbų iš lietuvių onomasti- kos, yra rašęs dėl pavardžių lietuvinimo. Kad profesorius turėjo savą nusistatyma, matyti ir iš poemos vardų vertimo. Pagrindinės poemos veikėjos vardą Gražina jis pakeičia Gražine, kunigaikščio Liutauro vardas keičiamas Liutvaru, vietovardis Nau- gardukas tampa Naugardu, valstybės pavadinimas Vokietija — Vokia, mozūrai vadinami mazovais. 1 Pupkis A., Mažiulis V. Juozas Balčikonis. — Kn.: J. Balčikonis. Rinktiniai raštai. Vi, 1978, t. 1, p. 11. 38 Skaitydami J. Balčikonio išverstą „Gražinę“, iš karto dėmesį atkreipiame į gau- sy žodyną. Vietoj įprastų, dėl dažno ir visuotinio vartojimo nublankusių žodžių kal- bininkas parenka gyvesnius sinonimus. J. Balčikonio „Gražinės“ kalba liaudiška, gyva. Vertėjas nevengia šnekamosios kalbos žodžių. Gausiai vartoja tarminius Zo- džius bei formas, pvz.: „jei apsaką (pasakojimą) tą atsidėjęs sekei“, „galop antraip daryti apsistojo“ (nusprendė), „o žodžio tam apverst (pakeist) meilaus ganėjo“ (už- teko), „Liutvarą jos kunigaikščiu deda“ (skiria), „neturim čia gaišuoti“ (gaišti), „el- .nu dar kartą vyro kelt greitųjų“ (greitai), „greta sustoję bendrą priešą kruša“ (muša), „oras menkas (ne koks), kažkoks vėjas“, „pailsusius bemat atgal nuspaudė“ (nuvijo), „e pasvajys (užsispyrimas) jam koks užėjęs būtų“, „nėra gražu mums pyktis savybė- je“ (tarpusavy), „jos veidas kaista, baisiai ji sujukus“ (susijaudinus), „atmink, ką liep- tas, būkit susitaisę“ (pasiruošę) ir t. t. Nemaža „Gražinėje“ ir archaizmų, jie labai reikalingi: suteikia pasakojimui paslaptingumo, tarsi nukelia į senuosius laikus, pvz.: „prie durų kunigės (kunigaikš- tienės) eit pasiryžta“, žodis kunigė vartojamas M. Mažvydo raštuose, K. Sirvydo žodyne. „Kryžeivių (kryžiuočių) siuntinius (pasiuntinius) išbrukt pavyko“ — žodis kryžeiviai randami A. ir J. Juškų, S. Daukanto darbuose, siuntiniai — S. Slavočins- kio giesmyne, K. Sirvydo žodyne. Senuosiuose raštuose randami ir kiti J. Balčiko- nio vartoti archaizmai: „ką, viešpačia (valdove), girdžiu 7°, „tai kunigas“ (kunigaikš- tis), „po kiemus (kaimus) toliau kur įsikūręs“, „ir sakalas — garbė tikra medėjo“ (medžiotojo), „tai motė (moteris), nors ji vyro ginklais segi“. Vertime sumirguliuoja ir vienas kitas retas žodis — J. Basanavičiaus ir V. Pieta- tio vartotas, bet taip ir neprigijęs gardas: „vieniems jis duoda gardą (miestą), duoda žemę“. Akį patraukia ir paties kalbininko žodis arioti, pavartotas nauja reikšme: „čia lenkų kraštą traukiame arioti“ (niokoti). Įvairių leksinių grupių žodžiai, vartojami vertimė, pasižymi potencialiu estetiniu krūviu. Kultūrinės tradicijos prasme archaizmas medėjas semantiškai ne tas pats, kas „medžiotojas, kunigo nepakeisi kunigaikščiu, kiemo — kaimu. Tarmybės ir archaiz- mai sukuria istorinį koloritą. Beveik visos tarmybės yra raiškūs šnekamosios kalbos „žodžiai, tačiau jų poetinis transformavimas ne visur sėkmingas: netinka romantinei poemai, kelia kitokias asociacijas, pvz.: „baisiai ji sujukus“ (susijaudinus), „bet ta- vo vyrams skirtas (skirtumas) yra esminis““. Dabar mėginkime apžvelgti ilgesnę vertimo atkarpą. Sugretinkime J. Balčiko- nio vertimą su kitų vertėjų darbais. Kuo išsiskiria J. Balčikonio vertimas? Imkime pavyzdžiu auštančio ryto aprašymą: Juž noc pierzchata, juz rézone wlosy Zorza po wschodnim roztacza obloku. J. Balčikonio vertime nelieka švytinčių aušros plaukų, įasmeninimo, mintį vertėjas perteikia paprasta liaudiška kalba, taip, kaip apie švintančią aušrą pasakytų kaimo Žmogus: Nors dar naktis, dangaus jau vienas šonas Rytuos nuo atspindžių aušros raudonas... 39 Originalo prasmė perteikta, nors ir ne tapačiu vaizdu, nors ir be aliuzijų į antikinę literatūrą (romantikams antikinė literatūra buvo idealas). Pakeista ir vertimo sin- taksė. Pirmąjį sakinį vertėjas pailgina antrojo sakinio puse, dingsta pasikartojantys „jau“, tačiau vertimo prasmei tas nepakenkia: sakinys sklandus, nors ir be poetinės gyslelės. Just. Marcinkevičius pirmąjį originalo sakinį suskaido į du, dėl to išlaiko origina- lo kalbos dinamiką ir skambėjimą, tačiau meninį vaizdą taip pat pakeičia: Baisi naktis praėjo. Greitai švis, Rytuos dangus lyg purpuru nulietas. V. Sirijos-Giros vertimas primena liaudies dainą. Vertime ,,ausriné ir „debesis“ tampa deminutyvais, meninis vaizdas neišlaikomas. Sintaksė taip pat pakeista, ta- čiau, kaip ir ankstesniuose vertimuose, prasminis turinys perteikiamas. J. Zilius—Jonila šias eilutes verčia pažodžiui: Jau diena aušta, jau kasos aušrinės Balta šviesa savo dangų apklojo... Vertėjas tiksliai perteikia originalo meninį vaizdą, išlaiko įasmeninimą, aliuzijas į antikinę literatūrą (prisiminkime Homero „Odisėjos“ Aušrą raudonpirštę), tačiau vertimas neskambus, panašus į prozos tekstą. Originalo sintaksę J. Žilius-Jonila pakeičia: dviejų sakinių originalo pastraipa virsta vienu sakiniu, tačiau prasminis turinys dėl to nepakinta, išlaikomas pasikartojantis „jau“. Dar vienas pavyzdys. Jame piešiamas paslaptingas Naugarduko pilies vaizdas naktį, smulkiai aprašoma kiekviena detalė: Po walach z darni i po sinym piasku Olbrzymim slupem tamat sie cien bury, Spadając w fosę, gdzie wšrod wiecznych ciešni, Dyszata woda, pod zielonych plešni. Originalo sintaksė neislaikoma nė viename vertime, keičiama žodžių tvarka, neadek- vatus originalui sakinių jungimas. J. Balčikonio vertime atsiranda informacija, kurios originale nėra (menamoji informacija), ją tik jaučiame esant: Toli šešėlį bokštai meta ilgą. Aplink gilus vandens griovys juoduoja, Ramus paviršius jo maurais aptrauktas, Tačiau per jį nežengs svetys nelauktas. Vertimas vaizdingas, prasmė perteikta, nors meninis vaizdas ir ne visai tikslus. Dings- ta originalo spalvinis įspūdis: „melsvas smėlis“, „Žali pelėsiai“. Tačiau „maurai“ jau savaime perteikia ir spalvinį įspūdį, ir skamba žymiai natūraliau už „Žalius pelė- sius“. Vertime pavartoti tropai: sinekdocha „šešėlį meta bokštai“, antropomorfi- zacija „bokštai meta“. Šios meninės priemonės pagyvina vertimą, 40 „i is Ais wii ed JE Vos ne pažodžiui šias eilutes išvertė V. Sirijos-Gira: Pilies šešėlis tartum stulpas gulė Ant melsvo smėlio, pylimo, į gylį Perkaso krito, kur drėgnam pavėsy Vanduo alsavo tarp žalių pelėsių. Čia, kaip ir originale, išlaikomas įasmeninimas „vanduo alsavo“ ir spalvinis įspūdis, tačiau vertimas skamba negyvai, sakiniui trūksta gyvumo, jis peršoka eilutės ribas. P. Armino-Trupinėlio vertimas: Ant gelsvų smilčių ir ant volų pilies Šešėliai tartum milžinai gulėjo, Tartum į griovį jų dalis įgrūsta, Kur senas vanduo ir pelėsiai pūsta. Šalia vieno originalo „veikėjo“ (vanduo) vertime atsiranda dar ir antras, padarytas iš vietos aplinkybės (pelėsiai). Ne kaip skamba „senas vanduo“, kliūva eiliavimas. Turėdami omenyje, kad tai pats pirmasis „Gražinos“ vertimas, per daug priekabūs negalime būti. Just. Marcinkevičiaus vertimas, nors grakštus ir skambus, iškreipia originalo prasmę: Velėnų pylimu aukštyn pakilę, Smėliu šešėliai šliaužia dideli. Pavarge jie į griovį krinta seną, Kur tarp žolių gaivus vanduo čiurlena. Sukuriamas visiškai naujas meninis vaizdas. Tiesa, romantiškas, koks ir turėtų būti romantinėje poemoje, bet šios poemos autorius siekė perteikti ne giedrą čiurlenan- čio vandens nuotaiką, o parodyti paslaptingą ir baugią nakties ramybę, kurią vandens čiurlenimas tik drumstų. Be to, griovyje, kuris juosia pilį, vanduo negali čiurlenti, o juo labiau būti gaivus. Lygindami vertimus su originalu ir vieną su kitu, rastume daug įdomių dalykų, bet tam reikėtų platesnio darbo. Galima paminėti, jog ne vienas Balčikonis keitė Gražinos vardą. P. Arminas-Trupinėlis Gražiną vertė Gražioji. Jonila poemą sten- gėsi kuo labiau sulietuvinti: Naugardukas virto Naujapile, Liutauras — Liūtauru. V. Sirijos-Gira pasiuntinius vertė legatais, J. Balčikonis — siuntiniais. Balčikoniui kryžiuočių ordinas panašus i „dauggalvę gyvatę“, Girai — į „hidrą“, Marcinkevi- čiui — į „slibiną“. Jau iš trumpo vertimų lyginimo galime daryti šiokias tokias išvadas. J. Žiliaus- Jonilos ir P. Armino-Trupinėlio vertimuose siekiama kuo didesnio vaizdinio tiks- lumo, kartais užmirštama pasižiūrėti, ar vertimų kalba lanksti, lengva skaityti. V. Sirijos-Giros vertimas ne visados meniškai tikslus, kai kur mėginama versti pa- žodžiui, tačiau daug gelbsti poeto talentas. Just. Marcinkevičiui pirmiausia rūpi išlaikyti originalo koloritą, nuotaiką ir skambėjimo dinamiką. J. Balčikonis vertimą sąmoningai archaina, originalo vaizdus pateikia taip, kaid jie būtų artimi lietuvio 41 pasaulėjautai. Jaučiama kalbos liaudinimo tendencija. Silabinę vienuolikos skieme- nų eilutę jis verčia penkiapėdžiu jambu, kuris — artimiausias silabinės eilėdaros pa- kaitas. J. Balčikonio darbas — vienas tobuliausių filologinio vertimo pavyzdžių — veik visur laikomasi tikslaus vertimo būdo, vartojami idiominių posakių paaiškini- mai, sakiniai sklandūs, nors ir be poetinio polėkio. | „Gražinės“ vertimą profesorius ne kartą taisė, ieškojo vaizdesnio ir gyvesnio pasakymo. Vardažodines konstrukcijas keitė liaudies šnekamajai kalbai būdingesnė- mis raiškos priemonėmis, tobulino rimus. Stengėsi pasakyti kuo vaizdingiau, kuo apčiuopiamiau, nors dėl to kai kur pakito originalo poetika. Štai keletas pavyz- džių: Nemiega jis — tai artimi žinojo, Bet rūmų žmonės ir pilies sargybos Garbingi vyrai iš pačios tarybos Pabelst valdovui į duris bijojo. Šias eilutes taip taiso: Nemiega jis, saviškiai žinojo, Nors reikalas svarbus toks atsirado, Kurio išspręsti negali be vado, Bet vadui pabelst į duris bijojo. Žodis saviškiai konkretesnis už žodį artimus, o valdovo keitimas vadu rodo poemos veiksmo svarbą, kai visi laukė, kad Liutauras būtų ne tik valdovas, bet ir kovos va- das. Visiškai pakeistos 2 ir 3 eilutės. Jos tampa informatyvesnės, dingsta minties perkėlimas, kalba gyvesnė: išplėstinis vientisinis sakinys pakeistas dviejų laipsnių šalutiniu sakiniu. Versdamas eilutes Tarybos žodis jo išmintingiausias, Kovos lauke jis už visus narsiausias, vertėjas turbūt vengė kalbos monotonijos, todėl surimuotus aukščiausiojo laipsnio būdvardžius keičia visai kitais žodžiais. Taryboj duoda gerą vis sprendimą, Kovos lauke jo ginklas viršų ima. Be to, įasmeninimas „ginklas viršų ima“ vaizdingesnis ir liaudiškesnis. | Sakys, tu turtų prisiplėšt norėjai, Ir žemę svetimą užpult turėjai. Šias eilutes taip taiso: Sakys, jam turtas svetimas magėjo, Godišius kelio griebės užpuolėjo. 42 Taisymą pagyvina vaizdingasis veiksmažodis magėjo, antrojo asmens keitimas tre- čiuoju, nes norima perteikti kitų požiūrį į valdovą, o ne pačiam kalbėti į jį. Emocinį atspalvį suteikia veikėjo pavadinimas godišium. Išradingesnis rimas. Eilutės Puošniai kryžeiviai štai tvirtoves stato, Pazvelgs į jas, jau prūsą baimė krato. tobulinamos net du kartus: Kryžeivių puošnios statomos tvirtovės, Nuo jų daug kenčia prūsai negerovės. ir Kryžiuočių puošnios pilys žemėj prūsų, Iš ten pavergt jie tyko kraštą mūsų. Taip daroma tikriausiai dėl rimo. Antrame ir trečiame taisyme prarandamas pirmo- jo vertimo įasmeninimas, užtat išvengiama „puošnaus statymo“. „Puošnios pilys“ trečiajame vertime skamba įtikinamiau už „puošnias tvirtoves“. A. Žirgulio žodžiais, „tai ne poeto profesionalo, o kalbos specialisto darbas. Nors ir jautęs polinkį poezijai, visą gyvenimą jis kalė ir gludino prozos kalbą, su poe- tinės kalbos raida retkarčiais tesusisiekdamas. Trumpalaikiai kontaktai negalėjo duoti tiek poetinės kalbos išgalių, kiek tas prieinama žmonėms, kuriems poezijos menas yra pagrindinė specialybė...“? 0, BAJIbYHKOHHUC — IHEPEBOJIŪKHK «ri PAXKHHbI> A. MHMUKEBHUA Pesome Crates 3HaKOMHT ¢ FO. BajibuukOoHHCOM — IEpeBOJMHKOM ITOI3HH. O6cyxnaercst mepesox mooMbl A. Muukesuya „I paxnna“, Bemosmennsni FO. BanmsunrkoHHcoM. B repesBojie IO. BanbunkoHnca MHOrHe S3BIKOBbIE SIBJICHHS TPAKTYIOTCH IIO-CBOEMY, YIOT- TpeONAIOTCSA CJIOBA DPa3HBIX JIEKCHYECKHX CIIOEB. Ilepeson FO. Bajsunkouca CpPaBHMBAETCS C JDYIMMHM JIHTOBCKMMM TepeBomamy „I“ paxm- Hei“ (WM. XKunroca-MŪMomnnsi, IT. Apmmunaca-Tpymarennca, B. Crpnėc-I upsr, FOcr. Mapiumau- KsiBHYioca). OOpanraerci BHHMAHHe H Ha HCIMpaBJIEHHSA IrepeBO/Ia, BHeCeHHbie CAMHM FO. Bans- YHKOHHCOM C HEJILIO JIJOCTHXEKHSI HAKOOJIbINER HADOJHOCTH SI3BIKA. 2 Žirgulys A. Literatūros keliuose, — V., 1976, p. 105.