Iš J. Balčikonio akcentologijos

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) BONIFACAS STUNDŽIA IŠ J. BALČIKONIO AKCENTOLOGIJOS Akcentologija, kaip daugiausia ir kitomis kalbos mokslo sritimis, J. Balčikonis domėjosi kaip praktikas — kalbos kultūros aistringas puoselėtojas, savitas leksikografas. Dėstydamas Panevėžio mokytojų seminarijoje 1919—1924 m. lietuvių kalbos kursą, supažindina būsimuosius mokytojus ir su akcentologijos pagrindais, diegia taisyklingo kirčiavimo įgūdžius. 1927 m. paskelbtame atvirame laiške švietimo ministrui (I 75)1 siejamosi dėl prastos teatro kalbos, nurodoma ir keletas kirčio klaidų (medžiagos, išmokyti). 1929—1934 m. per Kauno radiją skaitomose paskaitose taisė žinomiausias leksikos, žodžių darybos ir kirčio klaidas. Nuo 1935 m. J. Balčikonis buvo Lietuvos kalbos draugijos kirčio ir tarties sekcijos komisijos narys. Kirčio klaidas taisė ir vėliau, įvairiomis progomis: straipsniuose, recenzijose, dirbdamas pedagoginį darbą. Tapęs „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriumi, jis deda daug pastangų, kad kartoteka papildytų autentiški žodžiai iš įvairių Lietuvos vietų. Ne viename straipsnyje, ragindamas plačiąją visuomenę rinkti gyvosios kalbos lobius, prašo atsiųsti pastabų dėl jų kirčiavimo, reikšmės. J. Balčikonis laikytinas didžiausiu ir turbūt nuosekliausiu J. Jablonskio tradicijos tęsėju. Jis rėmėsi Jablonskiu, kėlė jo autoritetą ne tik taisydamas kalbos klaidas, bet ir skaitydamas lietuvių kalbos kursą būsimiems mokytojams. Tai labai akivaizdžiai matyti iš „Rinktinių raštų“ 2 tome paskelbtų Balčikonio paskaitų, kur šiek tiek vietos skiriama ir kirčio dalykams. Kirtis apibrėžiamas kaip „balso pakėlimas ant kurio skiemens“ (II 5); plg. J. Jablonskio 1922 m. gramatikoje pateiktą apibrėžimą: „balso pakėlimas, tariant žodį, yra jo kirtis“ (RR I 189). Po Didžiojo Tėvynės karo skaitytose paskaitose „žodžio kirtis vadinamas ne balso pa kilimu, bet tvirtesniu (balsio ar dvibalsio pradžios arba galo) ištarimu“ (II 294). J. Balčikonis, kaip ir J. Jablonskis, dar nevartoja priegai dės termino — kirčiu vadinama ir priegai dės, tačiau apskritai kirčio ir priegai dės sąvokos skiriamos: kairinis kirtis rodo skiemens trumpumą, dešininis — tvirtagradį ilgumą, riestinis — tvirtagalį ilgumą. Sekdamas J. Jablonskio 1901 m. gramatika, Panevėžio mokytojų seminarijoje skaitytų paskaitų konspekte i, u + R akutą žymi ´, vėliau, kaip ir J. Jablonskis 1922 m. gramatikoje, pereina prie F. Kuršaičio tradicijos — ima vartoti gravi. Užsimenama ir apie semaninę kirčio (beje, visi pavyzdžiai su priegai džiu priešprieša) funkciją: aušta — aušta, mėrkti — merkti ir t. t. (II 8). 1 Skliausteliuose nurodoma J. Balčikonio „Rinktinių raštų“ (V., 1978, 1982) tomas ir puslapis. Kai kalbama apie J. Jablonskį, vartojama santrumpa RR, žyminti jo „Rinktinius raštus“ (V., 1957, 1959). 19 Kirčiuotės reikšme J. Balčikonis vartojo terminą paradigma. Beje, kalbininkas iki gyvenimo pabaigos nepritarė dabartiniam kirčiuočių skirstymui, įsigalėjusiam po K. Būgos studijos LKŽ pirmajame sąsiuvinyje. Jis, kaip ir iki 1925 m. J. Jablonskis, laikėsi Kuršaičio – Jauniaus schemos, teigdamas ją esant tinkamesnę šių dienų kalbai (I 387—388). Nors, kaip jau sakyta, J. Balčikonis sekė Jablonskiu (daugiau jo 1922 m. gramatika), tačiau minėtame paskaitų konspekte esama ir tam tikrų, tiesa, nedidelių kirčiavimo skirtumų. Ypač tai pasakytina apie įvardį, įvardžiuotinius būdvardžius, veikiamosios rūšies dalyvius. Antai J. Balčikonis teikia variantus: įvardžių jis, ji, tas, ta, šis, ši vns. įnagininko juõ (juo), ją (ją) ir kt., dgs. galininko juõs (juos), jąs (jas) ir kt.; tokia, kokia ir kt. vns. naudininko tókiai, tokiái ir tokiai. J. Jablonskio 1922 m. gramatikoje pateiktos pirmosios formos, tik pažymėta, kad vietomis tariama kitaip, o vns. naudininkas tokiai sukirčiuotas dvejopai (tókiai ir tokiai; 1901 m. gramatika). Įvardžiuotinių būdvardžių vns. naudininką J. Balčikonis kirčiuoja pirmame skiemenyje (jaũnajam, didžiãjam), o būdingesnį kirčiavimą jaunãjam (jaunámjam), teiktą jau po karo, traktuoja kaip variantą (II 34). J. Jablonskis visą laiką kirčiavo priešpaskutinį skiemenį: didžiãjam (1901 m. gram., RR I 84), didžiãjam (1922 m. gram., RR I 211). Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvius J. Balčikonis kirčiavo 3 a. p.2, išskyrus mot. gim. vns. vardininką nešanti, ir 1 a. p., išskyrus vyr. gim. vns. naudininką nešančiam. J. Jablonskio irgi panašiai kirčiuojama, tik išimtis – vns. vietininkas, turintis tik 1 a. p. (sūkancíame, sūkancíoje). Skaitvardį šiñtas J. Balčikonis kirčiuoja antrąja kirčiuote, Jablonskis – ketvirtąja (2 a. p. tik kaip variantas). J. Balčikonis yra parašęs ir keletą specialiai kirčiavimui skirtų straipsnių. Viename jų, išspausdintame 1938 metais, įrodinėja, kad bendrinei kalbai teiktina forma próc entas, o ne proceñtas, kitame, kuris rašytas 1960 metais, ir „Rinktiniuose raštuose“ spausdinamas iš rankraščio (I 354—357), aptariamas priešdėlinių (Balčikonio terminu – priešdėlėtų) veiksmažodžių kirčiavimas. Pažymėjęs, kad „dėl kirčio kelimo į priešdėlį skiriasi esamasis laikas nuo būtojo kartinio“ (I 355), autorius bando atskirti tik esamojo laiko fonomorfologines veiksmažodžių klases, atitraukiančias kirti į priešdėlį, nuo neatitraukiančių. Perspektyviau čia turbūt būtų ieškoti bendrybių ir skirtumų tarp abiejų laikų formų kirčiavimo, – tai J. Balčikonis, greičiausiai, būtų ir padaręs (aiškiai matyti, kad straipsnis neužbaigtas), tačiau vien tik pateikti jame faktai savaime yra vertingi. Pridurtina, kad straipsnyje jau vartojamas prieg aidės terminas. Didžiausias ir, be abejonės, vertingiausias mokslininko akcentologijos darbas yra straipsnis „Būdvardžiai su priesaga -inis ir jų kirčiavimas“, parašytas 1951 metais (I 201—207). Čia J. Balčikonis, remdamasis įvairių tarmių („gyvosios kalbos“) gausiais faktais, suformuluoja labai paprastą taisyklę, kurios iš esmės laikomasi ir dabar3: „kirčiuoti priesagą, jei [būdvardžiai. — B. S.] padaryti iš galūnės kirčio žodžių, kirčiuoti šaknį (kamieną) — jei iš šaknies (kamieno) kirčio žodžių“ (I 205). Pagal tą pačią taisyklę kirčiuotini ir daiktavardžiai su priesaga -ininkas. Straipsnyje 2 Sutrum pinimas a.p. = akcentinė paradigma (kirčiuotė). 3 Plg. Laigonaitė A. Lietuvių kalbos akcentologija. — V., 1978, p. 58. 20 rasime teisingą pastebėjimą, kad žemaičiai ir jiems artimesni vakarų aukštaičiai linksta apibendrinti kirtį priešagoję, o vieno kito žodžio nukrypimų nuo taisyklės, svyravimų jokioj tarmėj netrūksta, net to paties žmogaus gali būti dvejaip kirčiuojama. Tačiau originaliausias dalykas, kurį galima plėtoti iki svaresnių teorinių apibendrinimų, yra J. Balčikonio pastebėjimas, kad priesagos -inis būdvardžio, nepažįstamo gyvajai kalbai, netaisyklingas kirčiavimas mums nejaučiamas, o jeigu tai gyvosios kalbos padaras, tai neįprastas kirtis tuoj pat krinta į akis (I 206). J. Balčikonis, matyt, juto, kad nauji žodžiai ne visada linkę paisyti nusistovėjusių kirčiavimo taisyklių. Tai rodo tarmių stebėjimai. Ir apskritai, pagal kokią akcentinę paradigmą kirčiuojamas konkretus žodis, priklauso ir nuo to, ar tas žodis kalbos vartotojui yra įprastas, „savas“, ar neįprastas, „svetimas“. Čia jau prieiname prie pragmatikos dalykų, kuriuos būtų galima svarstyti atskirai (žr. „Mūsų kalba“, 1985, Nr. 6, p. 9). Dar derėtų keletą žodžių pasakyti ir apie kitus įdomesnius Balčikonio pastebėjimus. Jis bene pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad šakninio kirčiavimo singularia tantum, perkeltine reikšme vartojami daugiskaita, pereina į galūninį kirčiavimą, pvz., auksas, bet knyga su auksais (I 275, 286). Visos Balčikonio, panašiai kaip ir Jablonskio, lituanistinės veiklos credo, principų principas buvo rėmimasis gyvosios kalbos faktais. Antai dar 1928 m., recenzuodamas V. Kamantausko „Trumpą lietuvių kalbos kirčio mokslą“ (Kaunas, 1928), jis nurodo, kad būdvardis aiškus vienose tarmėse yra pirmosios, kitose – ketvirtosios kirčiuotės (I 100), – visur ką tik kritikuodamas, Balčikonis ieško atramos gyvojoje, tarmių kalboje. Vis dėlto ir su tarmių faktais kalbininkas buvo gana atsargus: „remtis vien tuo, kas dabar yra tarmėse, ne visados galima; mes daug ką randame ten pagadinta“ (I 95). Vadinasi, ir čia reikia atsijoti grūdus nuo pelų. Tai padaryti dažnai padeda analogijos principas, kuriuo J. Balčikonis remiasi, pavyzdžiui, tais pačiais 1928 metais kritikuodamas S. Dabušį, bendrinei kalbai teikusį formą lietùvys – lietùvį (toks kirčiavimas pažįstamas pietų aukštaičiams ir jų kaimynams): jei šalia Raguvà, Šeduvà (dar galima pridurti ir Linkuvà bei kt.) turime ragùvis, šedùvis (ir linkùvis …), tai šalia Lietuvà turėtų būti lietùvis (I 95). Tokią pamatinę formą rodo ir būdvardis lietuviškas. Šios priesagos būdvardžiai, kaip toliau teigia mokslininkas, išlaiko pamatinio žodžio kamieno kirtį ir priegaidę (bróli – bróliškas, sėserì – sėserìškas, galvìją – galvìjiškas ir t. t.). Arba kitur samprotaujama, kad kada ne kada kirtis gali būti išlygintas su artimos reikšmės kitų žodžių kirčiavimu (I 206). Tačiau ir analogijos taikymas toli gražu ne visada duoda laukiamų rezultatų. Antai vienodai sėkmingai galima įrodinėti, kad reikia kirčiuoti pròcentas ir proceñtas, plg. dvejopai kirčiuojamus identiškos struktūros skolinius brãvoras ir tavõras, sliẽsorius ir totòrius, ùbagas ir nabãgas. Teikdamas 1938 metais parašytame straipsnyje norminę lytį pròcentas, J. Balčikonis remiasi tradicija – variantas proceñtas esąs naujai plintantis (I 161–162). Vis dėlto šiuo atveju, matyt, derėjo pripažinti gretybes pròcentas | proceñtas, plg. ãdventas|adveñtas, tãlentas|taleñtas ir t. t. Kita vertus, kaip matyti iš preliminarių dabartinės šnekamosios bendrinės kalbos stebėjimų, dalis triskiemenų skolinių linkę apibendrinti kirtį pirmame skiemenyje, – taigi J. Balčikonio siūlymas, pasirodo, esąs perspektyvus. 21 Kalbėdamas apie kirčio atitraukimą bei nukėlimą tarmėse, J. Balčikonis retkarčiais klydo. Štai 1928 m. variantus progą, odą, rūšis laiko su klaidingai nukeltu kirčiu į galą (I 95). Jis net bando formuluoti savotišką dėsningumą: tarmės, išlaikiusios kirtį gale, „turi palinkimą dėl nežinomos priežasties kiekvienam iš kitur atėjusiam žodžiui kelti kirtį į galą“ (I 95), pvz., lietūvis → lietuvỹs. Dėl tokių apsirikimų nereiktų per daug stebėtis: kirčio atitraukimo resp. nukėlimo painiojimo su kirčiuočių skirtumais pasitaiko net ir mūsų laikais⁴. O dėl lietuvỹs tipo variantų pasakytina tiek, kad galūninio kirčio forma čia turbūt susijusi su semantinėmis priežastimis: vienaskaitos galinis kirtis gali būti apibendrintas iš kuopinės formos lietuviai, plg. latviai, lenkai, vokiečiai ir t. t.⁵ Arba kitas pavyzdys: minėtos V. Kamantausko knygos recenzijoje (I 100) teigiama, kad „priaugęs skiemuo kartais kirtį nuo šaknies atitraukia į galą (širdžia, širdimi), o kartais nuo galo nustumia į pradžią (pirštė, peilyje)“. Nors trumpai reikėtų pasakyti ir apie tikrinę leksiką, kurios norminimui J. Balčikonis skyrė daug dėmesio. Ne viename straipsnyje, recenzijoje, kovodamas už autentiškas vietovardžių formas, jis nurodydavo ir jų taisyklingą kirčiavimą, pvz.: Daugai 2, Galšia 4, Juoda 3 (ne Júoda 1), Maišiagala 1, Širvintos 3ᵃ, Vilnia 1. Ne visus pavadinimus J. Balčikonis buvo pats patikrinęs, rėmėsi ir informantais, deja, ne visuomet kompetentingais, todėl kai kurių jo taisymų naujausiuose onomastikos darbuose atsisakyta, pavyzdžiui, tokių formų, kaip Bilsas 1, Griežūnė, Leité, Taurág-nas ir kt. (I 340, 372)⁶. Norėtųsi nurodyti dar vieną vertingą Balčikonio bendresnio pobūdžio pastebėjimą (I 372): žymėti vienaskaitinių a-kamienių trumpos ir cirkumfleksinės šaknies hidronimų (Būktas, Klãnas, Brãdas ir kt.) kirčiuotę — 2 ar 4 — nėra teisinga⁷. Vis dėlto, kaip neseniai atkreipė dėmesį V. Vitkauskas⁸, tarmėse, kur vartojamas iliatyvas, tokių toponimų kirčiuotę įmanoma nustatyti. 1965 metais „Moksle ir technikoje“ išspausdintame straipsnyje „Ką neatidėliojant reikia daryti mūsų kalbos mokslui“ Balčikonis, be kita ko, rašė: „Labai pravertu fonetiškai užrašyti ištisus tarmės tekstus… Dainas, pasakas ir kitą tautosaką rašant reikia taip pat sukirčiuoti“ (I 379). Prie šio darbo profesorius ir pats yra gražiai prisidėjęs, parodęs pavyzdį: 1953—1954 m. jis užrašo liaudies dainininkės J. Jurkonienės visas mokamas dainas, jas sutranskribuoja, sukirčiuoja ir parengia leidinį, išėjusį jau po mirties („Druskininkų dainos“, V., 1972). Beje, žodžiai čia kirčiuojami ne pagal melodiją, o taip, kaip vartojami šnekamojoje kalboje. Užrašyti kuo daugiau autentiškų tarmių tekstų labai aktualu ir mūsų dienomis, — 4 Žr. Zinkevičius Z. Kirčio atitraukimas ir kirčiavimo paradigmos. — Kalbotyra, 1979, t. 30(1), p. 90—93. 5 Plačiau žr. Stundžia B. Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — Kn.: Lietuvių onomastikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1981, t. 21, p. 192—193. 6 Autentiškos šių hidronimų formos yra Bilsas, Griežūnė, Leitė, Taurãgnas, žr. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. — V., 1981. 7 Taip daryta „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyne“ (V., 1963), kurį J. Balčikonis recenzavo (I 371—373). 8 Žr. Mūsų kalba, 1985, Nr. 5, p. 40—41. 22 tai išryškėjo ir J. Balčikonio 100-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje skaitytuose pranešimuose, diskusijose. Apibendrinant galima teigti, kad, tirdamas ir normindamas kirčiavimo dalykus, J. Balčikonis a) vadovavosi iš J. Jablonskio ir kitų tradicijos perimtu „gyvosios kalbos“ prioriteto principu; b) griežtai skyrė autentiškus tarmių faktus nuo naujai atsiradusių reiškinių; c) gana vykusiai taikė analogijos principą. Kai kurie subtilūs J. Balčikonio pastebėjimai apie akcentinių paradigmų ryšį su semantika bei pragmatiniais skirtumais gali būti sėkmingai plėtojami toliau. ИЗ АКЦЕНТОЛОГИИ Ю. БАЛЬЧИКОНИСА Резюме При исследовании акцентологических проблем, как и в нормализаторской деятельности, Ю. Бальчиконис исходил из приоритета живого языка, строго разделял исконные факты говоров и новообразования, умело применял принцип аналогии. В его работах обращено внимание на некоторые тонкие вопросы акцентуации.