J. Balčikonio pažiūros į paveldėtąją leksiką

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJI MAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) VYTAUTAS VITKAUSKAS J. BALČIKONIO PAŽIŪROS Į PAVELDĖTĄJĄ LEKSIKĄ Prof. J. Balčikonis šių pažiūrų, kaip ir daugelio kitų teorijų, kuriomis vadova- vosi, nėra kur specialiai išdėstęs: tai reikia surinkti po kruopelę. Pradėti reikia nuo atsiminimų. 1954 metais įvairių atostogų metu užrašiau dau- giau kaip 200 žodžių ir įteikiau profesoriui. Tie užrašymai buvo išnagrinėti, ir pro- fesorius po kelių dienų pasakė pastabas, kokie žodžiai geri, kokie LKŽ nereika- lingi?. Kas buvo ne iš tėvų išmokta (koks tritkumas: krd.utuvie rūda trivkuma), tas buvo netinkama ir prasta: „Žodynui, mokslui svarbūs iš kaimo namų einantys žodžiai, formos“. 1954 metų vasarą teko būti prie Žvirgždaičių, iš ten irgi šio to buvo užrašyta. Rudenį viskas buvo paduota profesoriui. Vieną lapelį jis atideda į šalį ir sako: „Ar tikrai girdėjai? Tai žemaičių žodis ir kitaip kirčiuojamas“. Kalbėjom apie daik- tavardį audra: pagyvenęs suvalkietis tikrai pasakė audra, jis skyrėsi nuo žemai- tiškosios dudros; man toks kirčiavimas pasirodė labai keistas, todėl kaip naujieną užrašiau. „Kaime iš radijo, laikraščių Žmonės visko išmoksta, tam kartui pasako, bet tai ne tarmės turtas, ne iš tėvų išmokta“. Taip visą laiką yra mokęs ir 1953 m. rudens semestrą buvusiame leksikografijos speckurse: istoriškai vertingi nuo seno vartojami (t. y. paveldėti) žodžiai ir formos. Leksikografas A. Lyberis prisimena, kad prof. J. Balčikonis visada atmesdavęs lapelius net su tokių naujybių turinčiais sakiniais (1985.V.28). Tokio požiūrio į tarmių leksiką Profesorius laikėsi visą gyvenimą. Tai rodo ir LKŽ pirmo leidimo pirmieji du tomai — čia negalima rasti tarmių naujybių, laiki- nų, momentinių faktų. Toks požiūris aiškėja iš Profesoriaus kalbų disertacijų gynimuose. RR 1 299 tiesiai sakoma, kad ligoninė, stiklinė, dienpinigiai, jūodlubės, lygsvara, savūmokslė, savimeila, p. 300 afitspauda, filma, kombdina, p. 301 krautuvė, pamoka, stalius yra ne Mituvos upyno tarmės žodžiai, o gauti iš pašalės ir netinka nagrinėti tarmės morfologijos sandarai. Apie tarmėms svetimus dalykus kalba ir „Druskininkų dainose“: „Kai kurios dainos, matyti, bus atėjusios iš kitų tarmių, todėl pasitaiko žodžių ir formų ne visai prigijusių tai tarmei ir dainininkių įvairiai vartojamų. Sakysim, tai tarmei įprasti- niai žodžiai yra motulė, motka, bet žodis motina jai svetimesnis, ir jis tariamas nevie- 1 Mūsų kalba, 1985, Nr. 1, p. 28. 13 nodai: mdcina, mocina, motina ir t.t. Skaitytojas pastebės ir kitų tarmei svetimų dalykų“. J. Balčikonio parengti LKŽ du tomai ir teikia paveldėtąją leksiką, vartotą bent kelių tarmės kartų (tik menkos išimtys yra armija — LKZ I 252, dūiglas — LKŽ I 111, biblija — LKZ I 657, cefitas — LKZ II 7, cémentas — LKŽ II 7, fabrikaritas Gs — LKŽ II 847, fazanas Gs „toks paukštis“ — LKŽ II 848, ferma Slm — LKŽ II 849; dar išimtys nebent dnstolis Mrj— LKŽ I 124 ir dntstolis LKZ I 141 „teis- mo valdininkas“, dtmusas „fotografija“ Smn — LKŽ I 330 su pažyma neol., biz- nis Kp su pažyma sv. — LKŽ I 711, banka ir bankas su pažyma germ., sl. — LKŽ I 526, baiikieta ir bdnkietas su pažyma sl. — LKŽ I 526, bankrotas iš Gs su pažyma sl. — LKZ I 527, byla su pažyma neol. Kn — raštinės raštų rinkinys ir kt.). J. Balčikonio sumanytas LKZ buvo šnekamosios kalbos (tarmių) leksikos rin- kinys. Leksika turėjo būti paveldėta, bent kelios kartos turėjo vartoti ją šnekamo- joje kalboje. Leksikos istoriškumas labai tiko įvairiems tyrinėjimams, nes tik pa- veldėtoji leksika turi izoglosas ir mokslui (istorinei gramatikai, etimologijai, istori- jai, etnogenezei ir kt.) yra svarbesnė. Iš tikrųjų J. Balčikonis puikiai suprato tarmių leksikos padėtį, visada pabrėž- davo, kad šalia iš tėvų išmoktos, t. y. paveldėtos, leksikos, tarmiškai kalbantys žmonės moka pasakyti daug iš laikraščių, radijo, valsčiaus ir rajono raštų, susirin- kimų išmoktų žodžių, formų ir konstrukcijų. Savo žodyne jis tų naujybių visais būdais vengė, laikė tai ne tarmės turtu, laikinu reiškiniu. Pagaliau kaimo šneką veikia net žargonas, prasta kaimo inteligentų arba bendrinė kalba* ir t.t. Čia turime didelę ir svarbią problemą. Ar visą šneką fiksuoti, ar paisyti istoriš- kumo, paveldėjimo? Kaimo žmogui, tarmiškai kalbančiam, viskas yra vieno galo — reikia kokio žodžio, tai ir vartoja. Ar viską skelbti, ką išgirstame šnektose, kaip interpretuoti viską? Nuomonės yra dvi. Vieni skelbia viską, ką pajėgia užfiksuoti. Toks yra, pavyz- džiui, latvių tarminis žodynas. E. Kagainės ir S. Ragės „Ergemes vardnica“ (t. 1—3)3, lenkų leksikografų skelbiamas dabar „Stownik gwar polskich“: absolucja (1.1, 25), absolutnie (1.1, 25), absolwent (1.1, 25), abonament (1.1, 24), abstynent (1.1, 26), administrator (1.1, 35), adiu (1.1, 34), adiutant (1.1, 34), agresja (1.1, 48), agrotechnika (1.1, 54), algebra (1.1, 94), balansowac (1.2, 308), balustrada (1.2, 318) ir t.t.* LKZ, sumanytas ir pradžioj leistas kaip šnekamosios kalbos žodynas, skelbė paveldėtąją šnektų leksiką. Nuo III tomo kiek pasikeitus žodyno tipui (griežtai laikomasi tezauro principo), dedama visa leksika, kartu pakito ir tarmių faktų * Druskininkų dainos / Užrašė Juozas Balčikonis. — V., 1972, p. 9. * Šiame tome sinoniminiai terminai literatūrinė kalba ir bendrinė kalba palikti taip, kaip juos vartoja straipsnių autoriai. — Red. kolegija. * Apie tai žr. Vitkauskas V. (Rec.) — Baltistica, 1981, t. 17, p. 102—104; Rekéna A. (Rec.) — Latviešu valodas kultūras jautajumi, — Riga, 1978, 14 laid. 217—223. lpp. 4 Apie tokių žodžių netikimą tarmių žodynams dėl jų momentiškumo, istorijos neturėjimo žr. Ounan O. Ilpoerxr „CiuoBaps pycCKHX HAPOAHBIX roBOpoB“. — M., 1961, c. 34. (Tarptautinių žodžių liaudiškų iškraipymų daugėja ir LKŽ tomuose, žr. ramdtas, raperdcija ir kt.) 14 traktavimas, Ėmė daugėti (ypač nuo VI tomo) žodžių ir formų, esančių tik šneko- je, ne šnektoje, t.y. nepaveldėtų dalykų. Kai jie pateikiami greta senų ir paveldėtų- jų (ir be jokių pažymų), tai tyrinėtojai, menkiau nusimanantys apie tam tikros lietuvių kalbos šnektos žodžius, gali ir visai susipainioti (ir kartais susipainioja!). Ypač visus gali supainioti tas įsitikinimas, kad žodyne yra sudėti tarmės, t.y. pavel- dėti žodžiai. Etimologija juk daug kur remiasi žodžių geografija: baldas, baldai „kambario apstatymo daiktai“ reikšme pateiktas sakinys iš Prie- nų Toks stalas sulūžėlis — nereikalingas baldas — LKZ I? 589. Šitaip naujai varto- ja bemaž visa Lietuva (bdldai, baldai — Žml irgi iš naujumo). Paveldétas žodis bal- dai buvo tik žemaičiuose (tai rodo S. Daukanto, M. Valančiaus raštai ir LKŽ I 481 pateikti pavyzdžiai iš Krtn, Grg, Vkš). Naujieji Žml, Prn faktai yra atėję iš bk., todėl yra ne šnektų, bet šnekos dalykai, galintys gerokai klaidinti to žodžio etimolo- gus ir istorikus. Tarmėse yra taip vartojama, bet visai naujai, ir tai reikėjo pa- žymėti. dėglas „fakelas“ LKŽ II 248 pateiktas kaip neologizmas (šituos dalykus Profe- sorius, bendrinės kalbos stiprėjimo, darymosi liudininkas, labai gerai išmanė), o LKŽ II? 366 jau rašomas kaip Viekšnių šnektos faktas. Gal iš bk. viekšniškiai šitaip ir pasako, bet taip, be jokių pažymų pateiktas, gerokai verčia susimąstyti įvairius tyrinėtojus. Šio žodžio „fakelo“ reikšme istorija yra tokia: neol. — šnektos šneka. To naujumo užmiršus pažymėti, nukenčia žodžio istorija. mišrainė, tas „Gimtosios kalbos“ (GK. 1934, 85) naujadaras, LKŽ VIII 291 pateiktas sakiniu iš Viekšnių: Nevalgyk sausos mėsos, dėk i mišrainės. Tai visai nau- jas žodis tarmėje (tikrinta 1984 m. pavasarį), kultūrinis terminas, be jokių pažymų LKŽ gali visai supainioti kalbos istorikus. Dabar naujai mišrainę vartoja bemaž visa Lietuva, net Švendūbrės k. į pietus nuo Drūskininkų, bet tai jau šnekos faktas, ne šnektos. mūgė, reiškusi „didelį paskutinį turgų prieš užgavėnes“ — LKŽ VIII 382, da- bar reiškia apskritai didelį turgų bk. Moka šį žodį ir tarmių žmonės, bet dažniau- siai jį vartoja tik pašnekiuose su bk. vartotojais. Sakinys iš Skr (LKŽ VIII 381) turbūt tą ir rodo, bet, nematant kokios pažymos (nj ar pan.), galima visaip imti galvoti ir tyrinėjant pažeisti to žodžio istoriją. Naujadaras paskola po karo labai paplito visoje Lietuvoje, net buvo pakeistas kirčiavimas (paskola). Kai LKŽ IX 487 jo istoriškumas, visiškas naujumas nepažy- mimas, tai jis atsistoja į vieną gretą su paveldėtaisiais šnektų žodžiais. Tai nėra di- delė teisybė. Didžiai abejotinas pasimėsti „sutrikti, sumišti“ užrašymas iš šnektų (Užp, Kps). Vakarų aukštaičių pietinės šnektos energingai, pasakyčiau, traukia sau žargoną (apsivėsti, randasi, gdunasi ir kt.), tai ir čia bus naujybė iš miestų, pateikta be ko- mentary; ji gali daug ką klaidinti ir net gluminti (žr. LKZ VIII 68). Pats J. Balčiko- nis visada taisė tokį pasimesti vartojimą, taip pat tokią reikšmę per radiją yra kelis kartus peikęs K. Ulvydas. Kadangi DZ! 515 pasimesti tokia reikšme vartoti reko- mendavo, tai jis ėmė greitais tempais plisti, net J. Baltušis ir kiti rašytojai ėmė var- toti. 15 \ am. <A ¢ LKZ XI 164 iš Jurbarko pateiktas žodis rankeniikas, A. Salio naujadaro ranki- nukas® modifikacija, o tai yra tik atsitiktinis faktas, įdomus nebent sociologiskai. Neologizmas reikmud užrašytas Brs ir pateiktas LKŽ XI 387 kaip tarmės žodis. Jo naujumas (seni žmonės net dabar nežino, klausinėjami nepasako) turėjo kaip nors būti pažymėtas. Naujadarus degtūką, laikrodį, mokyklą, raidę dabar vartoja visi lietuviai, bet tų žodžių kilmė mums žinoma, žino taiir kitų šalių baltistai ar lituanistai (pridur- tina tik, kad LKŽ VIII 320 iš Šilutės pateikta mokjklé yra neteisybė: vokiškai ta- riamos / ir po jo kiek supriešakėjęs a palaikytinas ė kamieno pasireiškimu). Čia nau- jumo nepažymėjimas nėra didelė yda (nors irgi būtų pravartus). Iš raštų į žemaičius atėjo veiksmažodis ruoštis (taria ruostéis, rūošti's su nepakeista fonetika), čia buvo pakeista priegaidė (atsiminkime K. Būgos žodžius apie tokią „metatoniją“ — RR III 789). LKŽ XI 974—980 riosti be jokių pažymų iš KI, Lk, Lc, Všv, Prk yra visai nauji dalykai, čia neįvertinti (rudšininkas, -ė Užv — LKŽ XI 974 — yra koks okazionalizmas, nes niekaip nepavyko išgirsti ir išklausti netgi tame pačiame Talainiy k., kur jis užrašytas: ten net rudstis nėra, tik apyvokq eina, Zyginojas, o daiktavardžio tokiam darbininkui apibūdinti nebuvo galima išklausti, ir vietos kilimo inteligentai negirdėjo). Arba, sakykim, visas sakinys iš Padubysio: Toks žvejotojas išsirengia nuogas — LKŽ XI 451. Tame krašte nėra nei refigtis, nei niogo — tai iš bk. atėję žodžiai, ne tarmės turtas, ne paveldas. Tas rengti su nauja „metatonija“ rengti, užrašytas iš Pp, VIkS (ir be jokios pažymos), gali pridirbti įvairių misliy etimologams, dialektolo- gams. Tokį sąrašą galima būtų ilgą surašyti. Čia priklausytų ir tarminiai Žodžiai, nusi- brukę kur atsitiktinai: bifras į Užv (LKZ I 958; LKŽ I* 1172), žem. kiilis į Ignalinos kraštą (LKŽ VI 837), krūpis į Kapsūko ir Ukmergės kraštus (LKŽ VI 716), kriūpis į Rokiškio kraštą (LK ŽŽ VI 652), kokia žemaičių nibré į Kapsūką ir Krakės (LKZ VIII 769), aukštaičių šnektų gyvūnas rūpūžė į Kaltinénus (LKŽ XI 837). Tai jau atskiras klausimas, kurį irgi reikėtų panagrinėti. Daugiausia čia bus studentų, norėjusių įtik- ti Profesoriui, darbas. į/— Tas pats yra su daugeliu kirčiavimo (ir apskritai žodžių vartojimo) faktų. Pvz., žo- džio dudra naujojo kirčiavimo audra LKŽ I 375 visai nedavė. Antrajame leidime aud- ra (4) duota tik iš DŽ, ir tai yra visai teisinga (šnektų šneka daug kur iš bk. jau turi galūninį kirčiavimą, tai visi žinom, bet istoriniams tyrinėjimams kažin ar svarbu — tai sociologijai, akcentologijos ateičiai būtinai Zinotinas dalykas). Naujųjų variantų neturi dailė (LK Ž 11% 222) — miestų dailė, ddilé; yda (LKZ IV 7) — miestų yda; kdrdas (LKŽ V 271—272) — miestų kardas; 2 kibiras (LKŽ V 725) — miestų kibiras; lažintis (LKŽ VII 216—217) — miestų Jūžintis; lažiniūkas (LKŽ VII 216) — miestų /ūžininkas; Iėšos (LKŽ VII 381) — miestų lėšos; hiomas (LKZ VII 691) — miestų /udmas ir t. t. Kitais atvejais labai svyruojama. Štai dda (1), tas žemaičių ir Prūsų lietuvių žo- dis, turi nurodytą variantą iš tarmių oda (4) Skr, Plv, Gs (be jokių pažymų rodosi, š Salys A. Rinktiniai raštai. — Roma, 1976, t. 1, p. XIX. 16 kad vartota nuo amžių kaip ir žemaičių ir Prūsų Lietuvos, ir gali painioti tyrinėtojus, ypač menkiau nusimanančius apie dabartinius kalbos kitimo reiškinius). Beje, iš- vestiniai žodžiai odadirbjs, édaraugis ir kiti yra tik tvirtapradės šaknies (LKZ VIII 994 ir kt.). Dar plg. žodį préga, nuo seno 1 kirčiuotės žodį, dalis bk. vartotojų kirčiuoja pa- gal 4 kirčiuotę. Tai gana naujas dalykas, tarmėse skaičiuojamas vienu kitu dešimtme- čiu, todėl be pažymų pateikti pavyzdžiai progės Krž, proga Škn, Pv — LKZ X 785 gali kiekvieną akcentologijos istoriką, etimologą versti daug laužyti galvą. rūšis (1): žem. ir Prūsų Lietuvoje riššė Lk, Pvn, Pgg, rūšis Sv, Sg — LKZ XI 1029—1030; (nj.) rūšis (4) Sb, Žln; apie tai reikėjo signalizuoti, kad nebūtų kokių keblumų ką etimologizuojant, aprašant žodžio istoriją (rūšiuoti apskritai yra nauja- daras, ir reikėjo mažinti pavyzdžius iš tarmių, ypač iš Ig, Ar ir kitų vietų). skarda: iš seno Sint, Krš, Sv (Pls netikėtas pavyzdys); skarda Rs (virtuvės įrankis yra GK 1934, 86 naujadaras) — čia būtinai reikėjo pažymos, nes svarbu etnografi- jai ir kitoms mokslo šakoms (išvestinis žodis skdrdas turi tik vieną variantą). kaina, tas senas žemaičių ir paribio aukštaičių žodis, laimingai patekęs į bk., dabar kai kieno kirčiuojamas kaina. LKŽ V 57 iš Als pateikia kainą (J. Jablonskio užrašymas?), bet tai irgi neturi istoriškumo, o gal yra laužtinės priegaidės nenusi- klausymas, kai lūžio dalis tenka ir antrajam dvibalsio sandui (tai žino kiekvienas že- maičių tarmės tyrinėtojas). Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tarmės iš miestų ir miestelių daug ko yra išmo- kusios, bet tai nėra visiškai tarmės nuosavybė. Uždaros tarmės įsivaizduoti negalima, taip ir turi būti, bet tokios naujybės turi būti charakterizuojamos (kaip LKŽ I 368 atvirūkas, kuris pavadintas neologizmu), viskas tada pasidaro aišku ir tyrinėtojams patogu. (LKŽ atsisakė nmeol. prigijusiems naujiems žodžiams, todėl tai nebepa- žymima.) Visiems tiems kirčiavimo pavyzdžiams tinka K. Būgos žodžiai: „Žodžius (dud- ra, auklėti, dail ir kt.) mūsų inteligentai taria nežmoniškai, t.y. deda kirtį ten, kur jo liaudies kalba neturi“ (K. Būgos RR III 785). Nesvarbu, kaip mes žiūrime į tarmių faktų istoriškumą (kiekvienas iš jų yra sa- vaip svarbus), bet šiaip ar taip istoriniame LKŽ visada turi būti nurodomas žodžio, konstrukcijos pobūdis, naujumas. Dabar dažnai tarmių faktai pateikiami kaip vie- no laiko faktai: ir paveldėtoji leksika, ir naujai iš bk. atėjusi leksika yra pateikiama vienodai. Mūsų tarmės dabar yra tarsi košte perkoštos bendrinės kalbos, jų leksika labai marga (senoji, paveldėtoji pastebimai traukiasi) — bk. skolinių, jei taip galima pasakyti, sluoksnis yra didelis, todėl tik džiaugtis reikia, kai LKŽ tomuose ima ro- dytis sutrumpinimas nj., pvz., prie Žodžio saldainis (LKŽ XII 62), kuris mokslininkams rodys tikrąją žodžių padėtį, jų istoriją. To nesant, kokį šalmą (nj.), šarvą (nj.), šiaūrę (nj.) ir kt. visi galime laikyti nežinia kuo. Kartotekoje naujybių didėja be galo greit: žemaičių ir pažemaitės Siduré net gerų rinkėjų užrašyta iš Kg, Kpč, Švnč, Vrn ir kt., kur visai neseniai buvo tik žiemiai (seni ir dabar sako). O šie- nainio (K. Gaivenio naujadaro), spyruoklės, sumuštinio, sviestainio ir kt. — tai net visi pluoštai. Leksikografai turi būti gudrūs dialektologai, mokantys tarmės atsto- 17 vų išklausti kokios naujenybės amžių. Kaimo žmonės visada pasako teisybę, todėl leksikografai turi perspėti žodyno vartotojus apie kokio fakto naujumą. J. Balčikonis visada žiūrėjo fakto teisybės, tarmių duomenų tikrumo (dabar LKŽ tuo nemažai šlubuoja, nes margėja kartoteka, menkėja tarmių mokėjimas, myš- ta šnektos). LKŽ turėtų tvirčiau ir nuosekliau žymėti šnektų naujadarus, kaip jau daroma XII— XIII tomuose. Dabar tarmių faktus visur reikia vertinti istoriškai. Jei ne, šnektose atrasime, ko tik norėsime. Istoriško tarmių faktų traktavimo visada yra siekęs J. Balčikonis B3rJsabl 10. BAJIbYMUKOHHUCA HA YHACJIENOBAHHYIO JIEKCHKY Pe310oMe Barus: HO. Banibunkonuca Ha YHacJIej[OBAHHYIO JIEKCHKY HHTJIe He OLUJIK MM YeTKO chopmy- JIMpOBAHbI, OJHAKO OH BCeIJa VYUKJI, YTO HAJ0 HCCIEHOBATH H 3AINHChIBATb TOJBKO Te (daKTLI JMAJIEKTHLIX CHCTEM, KOTODEIC SBISIOTCH VHACJIIEJJOBAHHLIMH OT IIOKOJICHHS K IIOKOJIEHHIO. O6 3TOM MOXHO CYJ[KHTb IIO ETO JIEKLHSM, CTATbAM, ONYOJIKKOBAHHbIM B „H36paHHbIxX CO- HHHERHSAX“, IIO peĮIaKTHDOBAHHIO MEPBHIX TOMOB CJIOBADA JIATOBCKOTO $3bIKa H IO NPHHIHIAM COCTaBJICHHS €ro KapToTekd. [Ins HM3yueHHs S35IKA B JHAXPOHHYECKOM ACIEeKTE (JSTHMOJIOTHA, HCTOpHA A3bIKa H Ap.) HeoOXomuMa (uKcamys HCKOHHOM, YHAC/ICIOBAHHOM ĮMAJIEKTHON JIEKCHKH, Tak Kak 00/BIIOe KOJIKYECTBO CJIOB JIMTEPaTyPHOTO ;35IKA (OcOGeHHO CJIOB, 0603Havatommx chepy KyJIbTYpbl) IOCTOSSHHO BTODraeTCS B OMAJIEKThI, TAKHE CJIOBA, KaK IIDAaBHJIO, HMEIOT HEJIABHIOO (HECKONBKO NECATKOB HJIH HECKOJILKO JIET) HCTODHIO YIIOTDEOJIEHHS H NMO3TOMY UACTO HCKAXKAIOT NIpaBHIbHOE INpejicTaBJIEHBHe OO H3JaBHA CJIOXHBINMAXCA apeajiax. DTO — NPOXOJsAIee SBIICHHE; HAJIMYKE TaKHX CJIOB B IHAJIEKTe HE NpeACTaBiseT COOOH (GakT s3bIKA, OHM Yallle BCETO HCIIOJIb- 3YIOTCS B pa3TOBODpe C MPHE3XHMH „KYJIDTYDHLIMH JIIOJbMHK“,. [To3TOMYy C IHEJIBIO INEpeJIauKH HC- THHHOTO ITOJIOXKCHHMS JMAJIEKTHONH CHCTEMBI H BO H3OexaHHe KAKOH-JIKOO IryTAHHIIbI JIEKCHKA, HE ABIISIONIASICA YBACIIeJOBAHHONH MIA JMAJIEKTOB, NOJDKHA B ciioBapsxX (B CJIOBAape JIKTOBCKOTO HBbIKA H ĮĮMAJIEKTHLIX COOpHHKAX) KHajNeJjIATbCA OCO0OH YKA3aTEJILHON IIOMETONH.