J. Balčikonio mokslinė, literatūrinė ir pedagoginė veikla

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) I KAZYS ULVYDAS J. BALČIKONIO MOKSLINĖ, LITERATŪRINĖ IR PEDAGOGINĖ VEIKLA 1985 m. kovo 12 (25) d. sukako 100 m. nuo J. Balčikonio gimimo. Toji sukaktis buvo paminėta visoje respublikoje. Jai skirtas ir „Lietuvių kalbotyros klausimų“ XXVI tomas, kurio išleidimo proga pravartu dar kartą nors trumpai priminti visuomenei šio žymaus kalbininko mokslinę, literatūrinę ir pedagoginę veiklą, kuria jis yra įnešęs reikšmingą indėlį į lituanistiką. Kilęs iš mažamečių valstiečių šeimos, J. Balčikonis vaikystę praleido gimtajame Ėriškių kaime (apie Ramygalą). Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, nusprendė atsidėti filologijos studijoms. Bet tam reikėjo išeiti dar klasikinių kalbų kursą, be kurio buvo neįmanoma studijuoti indoeuropiečių kalbotyros. Privačiai pasimokęs ir išlaikęs gimnazijos kurso lotynų kalbos egzaminą, 1906 m. įstojo į Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Slavistikos skyrių laisvuoju klausytoju. Po metų, išlaikęs dar ir senovės graikų kalbos egzaminą, buvo priimtas tikruoju klausytoju. Peterburgo universitetas, kaip ir Rusijos mokslų akademija, tuo metu garsėjo tiek slavistika, tiek lyginamąja indoeuropiečių kalbotyra. Čia dirbo Rusijos MA akademikai F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, J. Boduenas de Kurtenė, S. Buličius, A. Sobolevskis ir kiti įžymūs lingvistai. Šie pasaulinio garso mokslininkai (ypač F. Fortunatovas) mokėjo ir lietuvių kalbą, tyrė ir lygino ją su kitomis indoeuropiečių (ypač baltų ir slavų) kalbomis. Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete tuo metu mokėsi ir įžymus lietuvių kalbininkas K. Būga, vieneriais metais anksčiau už J. Balčikonį įstojęs į Slavistikos skyrių. Kūrybinė Peterburgo universiteto aplinka, pažangūs jau paminėti ir kiti rusų mokslininkai turėjo didelę įtaką J. Balčikonio mokslinėms ir visuomeninėms pažiūroms susiformuoti. 1911 m. jis baigė universitetą ir iki 1915 m. dirbo Lietuvoje daugiausia pedagoginį darbą (dėstė lotynų ir lietuvių kalbas čia vidurinėje mokykloje, čia mokytojų kursuose). 1915 m. dėl karo evakavosi į Voronežą, kur iki 1918 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas pabėgėlių berniukų ir mergaičių gimnazijose bei mokytojų institute. Tuo pačiu metu Voroneže pedagoginį darbą dirbo ir žymus lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas J. Jablonskis, matematikas Z. Žemaitis ir kiti lietuvių inteligentai, su kuriais J. Balčikonį siejo nuoširdi bičiulystė. Jis ypač su didele meile ir pagarba visą gyvenimą prisimindavo žymųjį mūsų kalbininką J. Jablonskį, kurį laikė savo mokytoju. Apskritai reikia priminti, kad negausius to meto lietuvių kalbininkus siejo nuoširdžiausia draugystė. Pavyzdžiui, J. Balčikonis tiesiog su pietu prisimindavo ir žymųjį mūsų kalbininką, kiek vyresnį savo kolegą, K. Būgą. 4 Toji kalbininkų draugystė stiprino juos kovoje už lietuvių kalbos teises ir kultūrą carinės priespaudos sąlygomis. Grįžęs 1918 m. į Lietuvą, J. Balčikonis įsikūrė Panevėžyje, kur keletą metų mokytojavo ir direktoriavo (pradžioje gimnazijoje, vėliau ir mokytojų seminarijoje). 1924 m. buvo išrinktas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu ir pradėjo dėstyti studentams bendrąjį lietuvių kalbos kursą. Po K. Būgos mirties (1924 m.) jo pradėtas didelis „Lietuvių kalbos žodyno“ darbas buvo visiškai sustojęs. K. Būgos paliktą kartoteką ir rankraščius per šešerius metus jau buvo nugulęs storas dulkių sluoksnis. Ir nežinia kiek dar jo pradėtas darbas būtų stovėjęs nepajudintas, jei ne J. Balčikonio pastangos tęsti jį toliau, iš viso, jei tuo metu nebūtų buvę tokio žmogaus kaip J. Balčikonis. Pakartotinai energingai kreipdamasis į to meto visuomenę ir buržuazinę vyriausybę, jis įrodinėjo, kad lietuvių tautai gyvai reikia žodyno, kad būtina tęsti toliau K. Būgos pradėtą darbą. Tam darbui reikėjo gerai pasiruošusio ir atsidėjusio žmogaus. Ir štai 1930 m. pabaigoje J. Balčikoniui buvo pavesta iš naujo suorganizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. Prasidėjo kruopštus K. Būgos leksikografinio palikimo studijavimas. Iš karto paaiškėjo, kad K. Būgos paliktos žodyno kartotekos, nors ji gana didelė (sverianti apie 17 pūdų, lapelių joje 617 553), dar toli gražu nepakanka didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Teko iš naujo organizuoti žodžių rinkimą tiek iš liaudies šnekamosios kalbos bei tautosakos, tiek iš įvairių epochų ir įvairių žanrų literatūros. Šio organizacinio darbo karštai ėmėsi J. Balčikonis. Kartu jis studijavo K. Būgos palikimą ir šiaip leksikografijos literatūrą, ypač žodynus1. Tų žodynų ir apskritai leksikografinės literatūros studijos padėjo J. Balčikoniui suformuoti būsimo žodyno tipą, nes paaiškėjo, kad K. Būgos pradėto leisti žodyno tipo tuometinėmis sąlygomis nebus galima išlaikyti ir kad jį reikės keisti. Žodyno tipo keitimą turbūt daugiausia lėmė tai, kad to darbo tęsėjas buvo kitokių polinkių ir kitokio pasirengimo kalbininkas negu pats pradininkas K. Būga. Mat pagrindinė K. Būgos tyrinėjimų sritis daugiausia buvo istorinė lyginamoji baltistika bei indoeuropeistika, o J. Balčikonis pirmiausia buvo lituanistas praktikas, daugiausia dirbęs lietuvių kalbos normalizacijos srityje. Taigi ir J. Balčikonio pasirinkto tipo žodynas daugiau primena minėtus lenkų, rusų arba iš dalies net ir latvių kalbos žodynus negu K. Būgos pradėtą žodyną. Suformulavęs būsimo žodyno tipą ir pagausinęs pačią kartoteką, J. Balčikonis, pradžioje etatinio Žodyno redakcijos sekretoriaus N. Grigo, o vėliau ir neetatinų talkininkų, daugiausia studentų lituanistų, padedamas, pradėjo rašyti „Lietuvių kalbos žodyno“ tekstą. Į teksto rašymą buvo įtraukti ir talkininkai. Tas žodynas, gerokai nutolęs nuo K. Būgos žodyno kelio ir nekartodamas jokio kito lietuvių ar kurios kitos kalbos žodyno kelio, pasirodė visiškai savitas, originalus, tiesiog unikalus darbas, kokio dar nėra buvę visoje lituanistikos istorijoje. Minėtini šie žodynai: Słownik języka polskiego // Ułożony pod redakcją Jana Karłowicza, Adama Kryńskiego i Władysława Niedźwiedzkiego. — Warszawa, 1900—1927, t. 1—8; Słownik gwar polskich/Ułożył Jan Karłowicz. — Kraków, 1900—1911, t. 1—6; Mühlenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca/Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. — Rīga, 1923—1932, t. 1—4; Даль В. И. Толковый словарь живого великорусского языка / 3-е изд. под ред. проф. И. А. Бодуэна де Куртене. — С.-Петербург—Москва, 1904—1909, т. 1—4. 5 Didžiausias J. Balčikonio nuopelnas čia yra tas, kad jis neleido sunykti K. Būgos leksikografiniam palikimui, pasinaudodamas tuo palikimu, sukūrė naują, originalų ir unikalų žodyno tipą, parašė nemažą pirmųjų „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų teksto dalį, kaip vyriausiasis redaktorius pagal pirminę instrukciją suredagavo visus tris pirmuosius tomus ir dalį ketvirtojo (iki žodžio iš), visą gyvenimą rėmė žodyną, organizuodamas žodžių rinkimo talkininkus ir pats rinkdamas žodžius iš gyvosios kalbos ir raštų. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimui, žodynininkų kadrų ugdymui J. Balčikonis paskyrė daugiau kaip 20 metų. Iki išleidžiant pirmąjį šio žodyno tomą, pati kartoteka padaugėjo visu milijonu lapelių. Į ją pateko ypač daug žodžių ir sakinių iš liaudies šnekamosios kalbos, dažnai iš tų vietų, iš kurių anksčiau į kalbotyros darbus nebuvo patekę nė vieno žodžio, nė vieno sakinio. Iki išeidamas 1959 m. į pensiją, J. Balčikonis buvo uoliausias žodžių rinkimo talkos organizatorius Vilniaus universitete. Jo paskatinti ir pamokyti studentai lituanistai kasmet surinkdavo žodynui po nemažą pluoštą žodžių iš įvairių Lietuvos kampų. Toji J. Balčikonio sukurta žodžių rinkimo tradicija Universitete gyva ir šiandien: jau daug metų Universiteto dėstytojai lituanistai A. Pupkis, B. Stundžia, O. Kuosienė, R. Venckutė, ekonomistas V. Mačiekus ir kiti, vadovaudami studentų gamybinei praktikai arba šiaip dalyvaudami ekspedicijose bei išvykose, kartu su studentais (ar patys vieni) renka žodžius su sakiniais iš gyvosios liaudies kalbos. J. Balčikonio nuopelnai lietuvių leksikografijai dar ryškiau iškyla, atminus tai, kad, rašant pirmuosius žodyno tomus, Lietuvoje, galima sakyti, visiškai nebuvo kvalifikuotų leksikografų. Jis beveik vienas organizavo žodžių rinkimo talką, formavo žodyno tipą ir sudarinėjo bent provizorinę redagavimo instrukciją. Dėl kvalifikuotų bendradarbių stokos pirmieji žingsniai buvo ypač sunkūs; žodyno darbas reikalavo iš vyriausiojo redaktoriaus didelio pasiaukojimo. Per keletą metų buvo išugdytas, kad ir nedidelis, bet labai kompaktiškas ir kūrybingas jaunųjų leksikografų būrys (be Žodyno redakcijos sekretoriaus N. Grigo, čia ypač reikia paminėti tokius talkininkus kaip J. Mikeliūnas, Z. Uoselis, A. Lyberis, K. Vosylius, E. Mikalauskaitė ir J. Senkus. Tik gaila, kad dėl sunkių karo ir vokiečių fašistų okupacijos sąlygų tas talkininkų būrelis labai praretėjo). Kita labai svarbi J. Balčikonio pamėgta mokslinės veiklos sritis yra buvusi onomastika, ypač toponimika. Iš šios srities jis yra paskelbęs įdomią studiją apie Lietuvos gyvenamųjų vietų pavadinimus, kilusius iš upių pavadinimų, parašęs straipsnių apie atskirų vietovardžių kilmę bei pirmykštę autentišką formą. Vietovardžių aiškinimas, tikslinimas, jų literatūrinių formų atstatymas reikalauja didelio kruopštumo ir atsidėjimo. Tą darbą J. Balčikonis dirbo, galima sakyti, visą gyvenimą. Dažnai pats ne kartą nuvykdavo į kurią nors gyvenamąją vietą ir tiesiog iš žmonių lūpų patikrindavo rūpimo vietovardžio tarimą, atstatydavo literatūrinę formą. Naudodamasis tiesioginio stebėjimo ar apklausos metodu, jis yra kruopščiausiai patikrinęs didžiąją Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų pavadinimų dalį ir nustatęs tų pavadinimų literatūrines formas. Čia būtina paminėti ir tai, kad dar prieš karą daugiausia J. Balčikonio pastangomis ir rūpesčiu buvo sudarytas visų Lietuvos gyvenamųjų vietų pavadinimų 6 žodynas, išdėstytas pagal to meto administracinių-teritorinių vienetų pavadinimus. To žodyno vietovardžių formas daugiausia tikrino, normino ir kirčiavo pats J. Balčikonis. Jo reikšmingai prisidėta ir prie kitų prieškarinio laikotarpio onomastikos darbų: negyvenamųjų vietų pavadinimų, ypač upėvardžių, norminimo. Žymų darbą J. Balčikonis nuveikė, redaguodamas raštus, turinčius didelę reikšmę lietuvių kalbos istorijai, taip pat lietuvių kalbos kultūrai. Pirmiausia čia minėtinas 1598 m. M. Petkevičiaus katekizmas („Polski z Litewskim Katechism… Malchera Pietkiewicza“, V., 1598), kurį J. Balčikonis faksimiliniu būdu išleisdino Kaune 1939 m. Be to, jis yra redagavęs D. Kleino pirmosios lietuvių kalbos gramatikos („Grammatica Litvanica… à M. Daniele Klein“, 1653) vertimą iš lotynų kalbos. Šis vertimas kartu su D. Kleino sutrumpintos vokiškos lietuvių kalbos gramatikos (M. Danielis Kleinii „Compendium Litvanico-Germanicum…“, Königsberg, 1654) lietuvišku vertimu ir pilnais faksimiliniais originalų tekstais išėjo atskira knyga („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, V., 1957). J. Balčikonio redagavimas ypač pagerino D. Kleino gramatikos lietuviškąjį vertimą. Pats būdamas puikus stilistas, J. Balčikonis labai vertino tuos rašytojus, iš kurių galima pasimokyti aiškios, gyvos, liaudiškos kalbos, gero stiliaus. Vienas tokių rašytojų, be abejo, yra M. Valančius. Norėdamas padaryti M. Valančiaus raštus prieinamus platesniems skaitytojų sluoksniams, J. Balčikonis juos surinko ir išleisdino („Valančiaus raštai“, K., 1931), tuo labai patarnaudamas mokyklai, lietuvių kalbos kultūrai. Tiek lietuvių literatūrinės kalbos istorijai, tiek lietuvių kalbos kultūrai labai reikšmingi yra J. Jablonskio raštai, kurie iki 1932 m. buvo išmėtyti įvairiausiuose laikraščiuose, žurnaluose, šiaip leidiniuose, o kai kurie išėję atskiromis knygomis ar knygelėmis. Dauguma jų buvo visiškai neprieinami skaitytojams. Surinkęs ir suredagavęs visus svarbiausius skaitytojams paprastai jau neprieinamus ar sunkiai prieinamus J. Jablonskio raštus, J. Balčikonis juos išleisdino penkiais tomais2. To darbo paskelbimu buvo atidengtas Lietuvos visuomenei didžiulis lietuvių literatūrinės kalbos aruodas. Būtų labai nepilnas J. Balčikonio literatūrinės veiklos vaizdas, nepaminėjus jo puikių vertimų. Kas gi iš tikrųjų nėra skaitęs ir grožėjęsis jo į lietuvių kalbą išverstomis Anderseno, Haufo, Brolių Grimų, Pero pasakomis ir Žiulio Verno, Dž. Svifto kūriniais. Kai kurių tų vertimų yra išėję ne po vieną leidimą. Iš tų vertimų visuomenė susipažino su geriausiais, į pasaulinės literatūros lobyną įėjusiais pasakų pavyzdžiais. J. Balčikonio pasakų vertimai tikrai neeilinei. Iš jų aiškiai matyt ne tik vertėjo tobulas lietuvių kalbos mokėjimas, bet ir didelis literatūrinis išsilavinimas ir sugebėjimas. Tų pasakų vertimų kalba išsiskiria ne tik taisyklingumu, bet ir nepaprastu aiškumu, gyvumu, vaizdingumu ir liaudiškumu. J. Balčikonio ir jo mokinių (dalį pasakų jis vertė su mokiniais) pasakų vertimai — tai tobulos lietuvių literatūrinės kalbos, taip pat tobulos lietuvių grožinės literatūros kūrinių kalbos pavyzdžiai, iš kurių praktiškai mokosi kalbos kultūros ištisos žmonių kartos. Tuo būdu savo puikiais pasakų vertimais J. Balčikonis yra veiksmingai prisidėjęs prie 2 Jablonskio raštai / Red. J. Balčikonis. – K., 1932–1936, t. 1–5. 7 visos lietuvių literatūrinės kalbos kultūros pakėlimo, prie literatūrinės kalbos normalizacijos. Tais vertimais jis įnešė į lietuvių literatūrinę kalbą daug gyvumo, natūralumo ir paprastumo, ką tiesiog galima palyginti su gaiviu lietuviško kaimo oru. Tų pasakų vertimų kalbos gyvumą, vaizdingumą, paprastumą ir liaudiškumą, be abejo, bus lėmusi ir vertėjo gimtosios tarmės įtaka. Gerai mokėdamas gimtąją Ėriškių tarmę, visą gyvenimą palaikydamas su ja ryšį, J. Balčikonis sugebėjo labai kūrybiškai pasinaudoti jos žodyno, frazeologijos ir gramatikos turtais, tiek versdamas pasakas, tiek taisydamas įvairius kalbos netaisyklingumus, tiek iš viso gerindamas ir tobulindamas lietuvių literatūrinę kalbą. Kad liaudies šnekamoji kalba iš tikrųjų yra gyvas ir neišsemiamas literatūrinės kalbos turtinimo ir ugdymo šaltinis, puikiai iliustruoja J. Balčikonio pasakų vertimai, visa jo kalbos kultūros ir normalizacijos veikla. Būtinai minėtini čia ir du paskutinieji stambūs J. Balčikonio darbai: J. Otrembskio tritomio veikalo „Gramatyka języka litewskiego“ (Warszawa, 1956—1958, t. 1—3) vertimas į lietuvių kalbą ir „Druskininkų dainos“. Pirmojo tų darbų likęs tik rankraštis. Iš tikrųjų tai neeilinės vertimas. Ypač puiki to vertimo kalba. Tai, galima sakyti, tiesiog lietuvių mokslo kalbos pavyzdys. Be to, vertėjas čia ne tik daug ką yra pataisęs, patikslinęs ir papildęs, bet ir patį vertimą spėjęs pateikti Lenkijoje gyvenusiam prof. J. Otrembskiui autorizuoti. Vadinasi, tas vertimas savo kokybe- pranoksta patį originalą. Paskelbtas kuriuo nors dauginimo būdu tas vertimas labai praverstų visiems lietuvių (ir šiaip lietuvių kalbą mokantiems) filologams kaip vertingas lituanistikos šaltinis. Antrasis čia paminėtas darbas, išėjęs po J. Balčikonio mirties (jis mirė 1969 m.) – „Druskininkų dainos“ (V., 1972), jo užrašytos iš Mizarų kaimo dainininkės J. Jurkonienės. Tai puikus mokslinis lietuvių liaudies dainų rinkinys, turintis didelę reikšmę tiek tautosakos mokslui, tiek kalbotyrai. Tas liaudies rinkinys yra tarsi mūsų žymaus kalbininko gulbės giesmė, kurią daro dar skambesnę B. Uginciaus užrašytos ir į rinkinio tekstą įdėtos dainų melodijos, taip pat L. Saukos įvadinis straipsnis, P. Jokimaitienės rodyklė ir kt. J. Balčikoniui yra tekę mokytis ir kurį laiką dirbti tada, kai lietuvių literatūrinė kalba buvo dar nesutvirtėjusi, kai jos normos dar labai svyravo, kai tos kalbos mokymas žengė, galima sakyti, dar tik pirmuosius, netvirtus žingsnius. Todėl savaime suprantamas jo didžiausias respektas liaudies šnekamajai kalbai, kuri tikrai labai daug praverčia, kai literatūrinės kalbos normas reikia kurti dar nesant pakankamai gerų raštų. Tokiu atveju liaudies šnekamoji kalba dažnai yra vienintelis patikimas literatūrinės kalbos normų patikrinimo kriterijus. Juk tuo kriterijumi kaip tik vadovavosi visi žymieji lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjai – rašytojai M. Daukša, K. Sirvydas, K. Donelaitis, S. Daukantas, M. Valančius, Žemaitė, Vaižgantas ir daugelis kitų, taip pat kalbininkai – D. Kleinas, K. Jaunius, J. Jablonskis, K. Būga, medikas P. Avižonis, miškininkas P. Matulionis ir kt. To kriterijaus paisymas yra turėjęs didžiulę reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos normų sutvirtinimui, visai literatūrinės kalbos raidai. savaime aišku, kad šiuo metu, kai lietuvių literatūrinės kalbos normos yra sutvirtėjusios, kai yra labai išaugusi tiek grožinė, tiek mokslinė literatūra, remtis vien 8 liaudies šnekamąja kalba, kaip normų kriterijumi, nebegalima. Reikia paisyti išaugusios literatūrinės kalbos faktų, žiūrėti jos raidos tendencijų. Tačiau ir dabar liaudies šnekamoji kalba nėra nustojusi didžiulės reikšmės kaip nepakeičiamas literatūrinės kalbos turtinimo šaltinis, iš kurio dar rieškučiomis galima semtis žodyno, frazeologijos ir sintaksės faktų, reikalingų literatūrinei kalbai ugdyti. J. Balčikonio įvairiapusę pedagoginę veiklą būtų galima išsamiau nušviesti tik paskyrus tam reikalui specialią studiją ar bent specialų straipsnį. Čia tegalima iškelti jį kaip nuoširdų ir atsidėjusį jaunų kadrų ugdytoją. Beveik per 50 pedagoginio darbo metų J. Balčikonis yra išugdęs didelį lietuvių kalbos mokytojų būrį. Jo buvusių mokinių galima rasti visuose Lietuvos kampeliuose, daugelyje įvairaus tipo mokyklų. Ypač pasidarė įvairi ir reikšminga J. Balčikonio pedagoginė veikla, įsteigus prie Vilniaus valstybinio universiteto ir Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto lietuvių kalbos specialybės aspirantūras. Profesoriaudamas iki 1959 m. Universitete (profesoriaus vardas jam pripažintas tuoj po Didžiojo Tėvynės karo), kartu iki 1952 m. eidamas atsakingas Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigas (1946 m. jis išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiku), J. Balčikonis ėmė vadovauti aspirantams lituanistams. To darbo jis nenutraukė visą gyvenimą. Nemaža jo buvusių aspirantų yra apgyne ne tik kandidatines, bet ir daktarines disertacijas ir dirba profesoriais ar docentais respublikos aukštosiose mokyklose, taip pat moksliniais bendradarbiais Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Dėstydamas Universitete bendrąjį dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos kursą ir vadovaudamas aspirantams, J. Balčikonis naudojo ištisą kompleksą įvairių mokymo veiksnių: teorines paskaitas, rašomuosius darbus, jų taisymą, vertimus iš kitų kalbų, žodžių ir sakinių užrašymą iš gimtosios tarmės, pasikalbėjimus teoriniais ir praktiniais kalbos klausimais, išvykas į tarmės atstovų gyvenamas vietas. Visa tai sudarė ištisą gimtosios kalbos dėstymo sistemą, kurią drąsiai galima pavadinti J. Balčikonio sukurta lietuvių kalbos dėstymo mokykla. Ji yra visiškai panaši į tą lietuvių kalbos dėstymo mokyklą, kurią buvo sukūręs žymusis lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas J. Jablonskis. Suprantama, jog J. Jablonskio sukurta lietuvių kalbos dėstymo mokykla darė didelę įtaką jo uoliausiam mokiniui J. Balčikoniui, kuris ne tik perėmė ją, bet dar ir paįvairino. Kaip patys gerieji ir uolieji J. Jablonskio mokiniai su didžiausia pagarba atsiliepia apie jo lietuvių kalbos dėstymo mokyklą, kurią jiems yra tekę išeiti, taip lygiai J. Balčikonio mokiniai džiaugiasi ir didžiuojasi išėję jo lietuvių kalbos dėstymo mokyklą. J. Balčikonis, būdamas reiklus ir griežtas sau pačiam ir savo mokiniams, kartu buvo visuomet paprastas, prieinamas, paslaugus ir nuoširdus. Jis mokėjo įkvėpti savo mokiniams gimtosios kalbos meilę ir pasižymėjo atsidėti jos studijoms. Jį mylėjo ir gerbė visi, kas su juo arčiau susidurdavo. Niekam jis nėra atsakęs savo vertingų konsultacijų kalbos teorijos ir praktikos klausimais. Gerą gimtosios kalbos mokėjimą, atsidėjimą jos studijoms jis laikė šventa kiekvieno lituanisto pareiga, tiesiog būtinybe. Mylėdamas savo gimtąją kalbą, jis stengėsi ir kiekvienam studen- 9 tui įkvėpti meilę ir pagarbą jai, jau pirmakursiams patardamas atsisakyti visų pramogų ir malonumų (ekskursijų, išvykų, šokių, pasilinksminimų) per visą tą laiką, kurio reikia gerai išmokti akcentologijos, fonetikos, gramatikos ir stilistikos dalykams. Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė didžiai įvertino J. Balčikonio mokslinę bei pedagoginę veiklą ir jo nuopelnus lietuvių kalbotyrai, tautos kultūrai. Jis buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Jo vardu pavadinta 1-oji Panevėžio vidurinė mokykla, ant jo kapo Ėriškiuose pastatytas paminklas, prie namo, kuriame gyveno, pritvirtinta memorialinė lenta, išleisti Rinktiniai raštai3. J. Balčikonio lituanistiniai darbai yra reikšmingas indėlis į lietuvių kalbotyrą. Jis visa savo veikla buvo suaugęs su Lietuva, jos žmonėmis. Ir dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo jo gimimo ir septyniolikai metų nuo jo mirties, nepaprastai ryški jo įtaka lietuvių leksikografijai, lietuvių kalbos istorijai, onomastikai, tautosakai, visai lietuvių kalbos kultūrai, kurią suprantame ne tik kaip gramatikų, žodynų, gerų lietuvių kalbos vadovėlių, periodinių kalbos kultūros leidinių bei daugelio praktinių kalbos knygų knygelių, kalbos straipsnių buvimą, ne tik kaip gražią radijo bei televizijos diktorių, taip pat teatro aktorių kalbą, bet ir kaip turtingą, raiškią, plačiai įsigalėjusią tiek viešajame visuomenės gyvenime, moksle, literatūroje, tiek kiekvienoje lietuvių šeimoje rašomąją ir šnekamąją kalbą. Kalbos kultūra gali klestėti ten, kur klesti žmonių meilė gimtajai kalbai. J. Balčikonis visą gyvenimą skiepijo mums meilę savo kalbai, tam brangiausiam mūsų tėvų palikimui, didžiausiai tautos kultūros vertybei. Lietuvių tauta, o ypač jos ateitis — vis plačiau visuotinio mokslo aprėpiama tarybinė jaunoji karta, statys J. Balčikoniui tikrai nenykstamą, už bet kokį granitą tvirtesnį paminklą, mylėdama, gerbdama, brangindama ir puoselėdama su motinos pienu ir krauju paveldėtą kalbą. НАУЧНАЯ, ЛИТЕРАТУРНАЯ И ПЕДАГОГИЧЕСКАЯ ДЕЯТЕЛЬНОСТЬ Ю. БАЛЬЧИКОНИСА Резюме В статье, приуроченной к столетию со дня рождения видного литовского языковеда Ю. Бальчикониса, освещается его научная, литературная и педагогическая деятельность. В 1906 г. Ю. Бальчиконис поступил на отделение славяноведения историко-филологического факультета Петербургского университета. В то время Петербургский университет, как и Российская Академия наук, славился исследованиями в области славяноведения и сравнительно-исторического индоевропейского языкознания. Там работали академики Ф. Ф. Фортунатов, А. А. Шахматов, И. А. Бодуэн де Куртенэ, А. И. Соболевский и др. Некоторые из них (напр., Ф. Ф. Фортунатов) хорошо знали литовский язык и изучали его. Творческая обстановка в Петербургском университете, прогрессивные русские ученые оказали благотворное влияние на формирование научных и общественных взглядов Ю. Бальчикониса. По окончании университета в 1911 г. Ю. Бальчиконис начал педагогическую работу в средних школах, а в 1924 г. был избран доцентом факультета гуманитарных наук Каунасского университета. Сразу после Великой Отечественной войны ему было присвоено зва- 3 Balčikonis J. Rinktiniai raštai / Sud. A. Pupkis. — V., 1978—1982, t. 1—2. 10 ние профессора, и он продолжал преподавательскую работу в Вильнюсском гос. университете, где проработал вплоть до ухода на пенсию в 1959 г. Самой большой и важной заслугой Ю. Бальчикониса следует считать творческое и плодотворное продолжение лексикографической работы, начатой еще К. Бугою. Результатом этой работы было существенное пополнение и обогащение словарной картотеки, оставшейся после смерти К. Буги, и создание трех первых томов большого академического „Словаря литовского языка“. Подготовленные Ю. Бальчиконисом три тома Словаря — это не просто продолжение словаря К. Буги, второй выпуск которого вышел в 1925 г., а совершенно новый, оригинальный и уникальный труд. Впервые в истории литовского языкознания была заложена прочная основа для многотомного тезауруса литовского языка. Этот Словарь охватывает лексику, собранную со всех письменных памятников, начиная с XVI столетия, со всех диалектов, а также доступных фольклорных источников. Начиная с IV тома (после слова iš) работа над Словарем успешно продолжается сотрудниками Института литовского языка и литературы. В 1952 г. в Вильнюсе состоялась Всесоюзная лексикографическая конференция, на которой была пополнена и уточнена инструкция Словаря. Третий, как и последующие тома, готовился уже по новой инструкции, которая применена также при переиздании двух первых томов. В 1986 г. выходит из печати 14-й том Словаря. Все издание рассчитано на 20 томов. Другой важной областью деятельности Ю. Бальчикониса была культура речи. Им написан целый ряд научных глубоко обоснованных статей, посвященных актуальным проблемам лексики, грамматики и стилистики литовского литературного языка. Наряду с лексикографией, культурой речи Ю. Бальчиконис всю жизнь интересовался ономастикой. Он собрал и нормализовал много топонимов и гидронимов. Еще до Великой Отечественной войны им был подготовлен Словник названий всех населенных пунктов Литвы. Все топонимы в нем обеспечены акцентуационными знаками и нормализованы. Существенный вклад в литуанистику Ю. Бальчиконис внес научной подготовкой и изданием памятников литовского языка и литературы. Им научно подготовлены и изданы „Сочинения Й. Яблонскиса“ в пяти томах („J. Jablonskio raštai“ … I—V т., Каунас, 1932—1936), имеющие первостепенное значение для культуры литовского языка. Ю. Бальчиконис также подготовил и издал другие важные памятники литовской письменности: „Сочинения Баланчоса“ („Valančiaus raštai“ … Каунас, 1931); „Катехизис“ М. Пяткявичуса („Polski z Litewskim Katechizm“ … 1598, факсимильное переиздание, Каунас, 1939). Под его редакцией вышел перевод с латинского на литовский язык первой грамматики литовского языка. „Grammatica Lituanica“ … a Daniele Klein… 1653). Этот перевод вместе с факсимильным текстом оригинала, а также с факсимильным немецким текстом оригинала сокращенной грамматики Д. Клейна („Compendium…“ 1954) издан отдельной книгой („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“… Vilnius, 1957). Большой вклад в культуру литовского языка Ю. Бальчиконис внес своими непревзойденными переводами сказок Андерсена, Гауфа, братьев Гримм, Перро, а также произведений Жюля Верна и Джонатана Свифта. Эти переводы свидетельствуют не только о том, что переводчик является превосходным стилистом и крупным знатоком литовского языка, но и о его большом литературном таланте. На этих переводах целые поколения учатся образцовому литературному языку. Следует здесь упомянуть и две последние работы Ю. Бальчикониса: перевод на литовский язык капитального труда известного польского языковеда Я. Отрембского „Gramatyka języka litewskiego“ (т. I—III, Warszawa, 1956—1958) и фольклорное издание песен, собранных Ю. Бальчиконисом в окрестностях Друскининкая („Druskininkų dainos“. Užrašė Balčikonis J. Vilnius: Vaga, 1972). Упомянутую грамматику Ю. Бальчиконис не только перевел на литовский язык, но и дополнил, исправил и усовершенствовал текст оригинала. Перевод авторизован, но до сих пор находится в рукописи. 11 Сборник упомянутых песен представляет собою образцовое фольклорное издание. С песнями приводятся и ноты их мелодий, записанных соавтором издания Б. Угинчюсом. Учеба, а отчасти и самостоятельная деятельность Ю. Бальчикониса пришлись на время, когда нормы литовского литературного языка еще не были твердо установлены, поэтому становится понятным, что критерий этих норм усматривался им в живой народной разговорной речи, которую он считал основой литературного языка. В своей преподавательской работе Ю. Бальчиконис применял целый комплекс приемов (теоретические лекции, письменные работы, правка их в аудитории со студентами, переводы с иностранных языков, запись слов и предложений из родного говора, беседы по теоретическим и практическим вопросам литовского языка, поездки в родные места представителей отдельных говоров и др.). Все это составляет школу преподавания родного языка. Ю. Бальчиконисом подготовлен ряд преподавателей литовского языка. Часть его учеников сегодня работает в вузах республики в качестве доцентов и профессоров и имеет ученую степень доктора наук. Труды Ю. Бальчикониса внесли значительный вклад в литовское языкознание, особенно в литовскую лексикографию, ономастику и культуру речи.