Kalba ir mandagumas

k E šias Sr ral. oh ie ahh Taa ak aed ah, LITERATŪRA Cg, rhe 5 0 Bi T Bo m a PIT išeis Sasna Džao aa Saias abs LE Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981, Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Vitkauskas V. Mėsos pavadinimai žemaičių šnektose // Baltistica. 1978. T. 14, sąs. 1. P. 61—65. Se i Kalba ir mandagumas js Vaka SRSA gs a ox pila Ero aarti es 1% i Kučinskaitė A. Lietuvių kalbos etiketas V.: Mokslas; 1985. — 112 i r Kartais sakoma, kad mandagumas puošia žmogų. Sunku sutikti, kad tai būtų tik žmogaus papuošalas, o ne jo būtinas bruožas, neatskiriama esybės dalis. O, kaip visai teisingai rašo kalbininkė Antanė Kučinskaitė savo neseniai išleistoje knygelėje „Lietuvių kalbos etiketas“, apie žmogaus elgesio kultūrą visų pirma sprendžiama iš kalbos. Lygiai taip pat, kaip iš kalbos dažniausiai susidaromas vaizdas, ar žmogus apskritai yra kultūringas, išsilavinęs. „Lietuvių kalbos etiketas“ — pirmasis toks platėlesnis lietuviškas leidinys, seniai laukta ir visiems reikalinga knyga. Nekyla ranka priekaištauti leidyklai dėl per mažo tiražo — knygelės gale parašyta, kad jos išleista 20 tūkstančių egzempliorių, kelis kartus daugiau negu kitų tos pat serijos „Kalba ir žmonės“ leidinėlių. Tačiau jie taip staiga dingo nuo knygynų prekystalių, kad daugelis nė neišvydo. Galima tik džiaugtis, kad mūsų žmonės labai domisi kalbos dalykais, rūpinasi savo kalba ir nori būti dar mandagesni. Tokie norai ir rūpesčiai taurina žmogų, juos reikia remti ir skatinti. Tad, matyt, vertėtų autorei ir leidyklai pagalvoti ir apie naują, gal net platesnį šios knygos leidimą. Kaip gražu būtų, kad kiekviena šeima, kiekvienas norintis galėtų turėti tokį leidinėlį! A. Kučinskaitės knygelė skaitytojų, be abejo, nenuvylė. Joje aprėpta nemažai įvairių gyvenimo, žmonių bendravimo atvejų, iš kurių kaip ant delno matyti pašnekovų vidinis grožis, paprastumas, kilnumas arba formalumas, atžarumas, storžieviškumas. Žmogus nuolat būna tam tikroje aplinkoje ir aplinkybėse — tai jaukiuose ar vėsiuose namuose, tai draugiškame ar oficialiame darbo kolektyve, tai tvarko tarnybos ar savo paties reikalus įvairiausiose įstaigose. Dažnas mūsų amžininkas gal nė nemena, kuomet paskutinį kartą jam teko bent kiek ilgėliau pabūti vienam, susikaupti ir pamąstyti. Gal dėl to ne vienas, įtrauktas į kunkuliuojančio gyvenimo sūkurį, ir pats nepastebėdamas vėsta, formalėja. Pilnutėlėje salėje įteikiami aukštojo ar kito kokio mokslo baigimo diplomai, pažymėjimai, o gal apdovanojimai. Viens po kito vos ne vorele lipa į pakylą tvarkingai apsirengę jaunuoliai ar darbo pirmūnai, veteranai. Trumpas rankos spustelėjimas, „Sveikinu ... Sveikinu ... Sveikinu ... Sėkmės ... Sėkmės ... Sėkmės“. Penkiasdešimt, šimtą, o gal ir dar daugiau kartų: „Sveikinu ... Sėkmės ...“ Pusvalandį, greičiausiai visą valandą, o gal ir dar ilgiau „Sveikinu ... Sveikinu ... Sėkmės ...“ Iš pradžių karšti, nuoširdūs plojimai pamažu trumpėja iki padrikų pliaukštelėjimų. Darosi nuobodu... Bet ką daryti? Kaip išlaikyti pakilią šventės nuotaiką? Kaip surasti tuos įvairesnius, kiekvienam atskirai skirtus striukus, bet šiltus ir nuoširdžius žodžius? A. Kučinskaitės knygelė akina tokių šiltesnių, nuoširdesnių žodžių ieškoti. O juk nuo seno žinoma: kas ieško, tas randa. Tad knygelė > Akai: Davis K Esi te ana kos „Lietuvių kalbos etiketas“ dažnam primena, kad mandagus žodis kelia dvasią tiek he pasnekovui, tiek ir pačiam kalbétojui, kad bendravimo kultūra yra didelis ir svarbūs gyvenimo dalykas ir pagaliau, kad žmogaus elgesio kultūringumo negalima atskirYE ti nuo jo kalbos kultūros. a | Knygelėje apžvelgiamos nuolatinės bendravimo aplinkybės. Tai sveikinimasis Li ji ir atsisveikinimas, šnekinimas, giriamieji Žodžiai ir linkėjimai, prašymas ir dėkovai i jimas. Joje rašoma, kaip kreiptis, susipažinti, rašyti laišką ar kalbėtis telefonu, kaip SER paguosti ir užjausti i bėdą patekusį ar nelaimės ištiktą Žmogų. Tai paprasčiauEa sios, bet bene dažniausios situacijos, nuo kuriu gal ir prasideda tas bendravimo (ri formalėjimas, neretai minimas susvetimėjimas. it, ia Knygelės pabaigoje išspausdintas taisyklingų mandagumo žodžių, minimų jos ią: a p skyreliuose, sąrašas, pataisytos dažnos klaidos, pažymėti stilistiniai vartojamųjų žo- [ib by dziy ir pasakymy atspalviai. Tai labai paranku skaitytojui. Pavyzdžiui, čia labai tata greitai bet kas gali surasti, kad sveikinimasis žodžiais labas, sveikas ir jų mažybiniais oh variantais yra familiarus, kad daZniau vartotinas prašom, kad visai netinka atsisveiia ; kinant sakyti bai, čiau (reikėtų pridurti ir dažnoką poka ar paka, lygiai kaip ir pax r sisveikinimą priviet). Daroma įvairių kalbos klaidų ir tiesiog tam tikromis formuMa. ug lémis virtusiuose pasakymuose. Kiekvieno garbės dalykas turéty biti tokiy kalbos ras klaidų nedaryti. Tad labai gerai, kad gražiai, įtikinamai į jas atkreipiamos knyge- =i lés skaitytoju akys. So Visai teisingai kalbininkė rašo: „Apie žmogaus mandagumą juk sprendžiama Sal ne vien iš to, ka jis sako, kokius žodžius ar sakinius kalbédamas kada vartoja, bet apa : ir iš to, kaip jis juos sako: kokiu tonu kreipiasi į kitus, ko prašydamas, kviesdamas ki į svečius, ko nors klausdamas [...L, kokiu tonu atsako, kai kas į ji kreipiasi“ oy | (p. 99). Kalbos tonui, balso valdymui skirtų dėstomųjų dalykų paprastai nei vaikai, inkai i nei ugtelėję jokiose mokyklose neišeina, nors tam tikrais atvejais tiek mokytojai, “a tiek dėstytojai tikriausiai randa laiko apie tai pakalbėti. Juk tai taip pat sudėtinė - žmogaus kultūros dalis! Tad tas keletas vaizdžių puslapių, kuriuos knygelės autooil = ré paskyré kalbos tonui, be abejo, skaitytojui praverčia. Praversty ir gerokai platesnis pokalbis šia tema, paremtas nuodugniais kalbos srauto, įvairių bendravimo aplinkybių tyrinėjimais. he ą Apskritai, A. Kučinskaitės knygelė akivaizdžiai parodė, kad būtina tyrinėti kalbos vartoseną ir bendravimo kultūros atžvilgiu. Tokie tyrinėjimai turėtų būti. sudėtinė kalbos kultūros, kaip kalbotyros šakos, dalis ir atliekami sistemingai. a Jų aktualumas neabejotinas, 0 pareikalavimas didelis. Rūpinantis žmonių kultūros ugdymu būtina tą pareikalavimą tenkinti. „Lietuvių kalbos etiketas“, kaip ir kitų kalbų atitinkami kalbininkų parašyti leidiniai, puikiai rodo, kad ir kalbininkai čia gali nemažai prisidėti prie visuomenės kultūros kėlimo. eri Tai V aaa ui BRL a.. są. Ia ra aks ARRON A) 1A ain J AG BE) la aa SAN Tn TERETE er es a Bud kb LU a BAG TH ca ni eo SE] TRE Sy jas ne LY 1 RE SE LE RR a a SR REINER A ja a at as Jė Carty ST asi Xe Sigh Br le ug Phe NE BEE chat) DO A Shea Si a EE Sh Te AR IE a ad