Dar vienas kitas žodis dėl „Ardea cinerea“ pavadinimų

yra lyčius ([Istorija žemaitiška], p. 116). Publikacijai panaudotame rankraštyje neabejotinai turėjo būti žodis įžastis. Įžaistim greičiausiai jį sąmoningai ar nesamoningai padarė rengėjai, jei tai nėra tiesiog korektūros klaida. Tad į LKŽ įtrauktą žodį įžaistis turėtume žiūrėti rezervuotai. Remtis vis dėlto reikėtų ne išleistais vienaip ar kitaip paredaguotais S. Daukanto raštais, o patikimesniu autentišku (ir dar ne vienu) šaltiniu, teikiančiu pirmenybę formai su a — įžastis. Žodis įžastis, kaip ir priežastis, kilme tikriausiai susiję su veiksmažodžiais žasti, Zosti (Lyberis, 1984, p. 74 tt.). Dėl darybos plg. žodžius įžadas „pasižadėjimas, įžodis“ ir priežadas „1. prižadėjimas, pažadas; 2. apžadas, įžadas...“. i 2 lh EM Bh Tl SEER SE BAS Br Ae FAIRS Tų Red ap a atras ec ahs Biruté Vanagiené PE ay Ow 8 RY IRE ERS a AE ray mi ka Cee ATS Rr GL Miki“ ien Sie Bra LirĖRATŪR "rr Uni Mis Gar wl a e BT ALLS BRT Si RSE tai A SU ne gen SE Istoryje Zemaytyszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2. [Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas, F. 29-1056. Lyberis A. Zadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984, Nr. 48. Lietuvos istorija nū seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto, Plymouth, 1893. T. I. Miilenbacha K. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1925—1927, TI s&jums. Rubinatio Peluzęs Giwenimas iszgėlditas isz Teutonū katbos i Žamaijtiū (rankraštis) // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24, Rudzite M. Latviešu dialektologija. Riga, 1964, wl Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai || Literatūra ir menas, 1983, Lapk. 19. gn Ami ey Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų Te riai a i ps PE Ee T Nykstan€io dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikaluose pateiktas šitaip: liet. gén¥é, gene „gęžė, gęšė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, gėnšė (sen. gemšė?); gėžė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20). Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais. Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dūnininkų K. Jauiaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose, Forma g'ė.n'dž'ę 1958—1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pavandenės, Pajūrio, Kvėdarnos, ryškių, Rietdvo šnektų atstovus, g'č.n'dž'i — nugirsta Kurščnuose, Saukénuose (Varputėnų k.), Kūrtuvėnuose (Ūžkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. osinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rgn'ž'i't'eis | ron'ž'i"t'i"s | rūn'dž'i-- ‘i's ~ rąžyties, b'r'ė.n'e't'e |b'r'ė.n'c't'i ~ brėsti, r'ė.n'č't'čis | r'ė.n'č"'t'i's ~réities, gr'ė.n'č't'ę | gr'eii.čti ~ gręžti turinčios g'ė.n'dž'ę | g'ė.n'dž'i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą 2167 ;r-- Dra a EE Taa aa A i ES en REE elniais Sianio TPL LGR oer TL SA LR A | Ef, sia 5 Cy To Vila Eon A lū'ksta kab g'é.n'd?'i, nors gėžės reikšmės gerai nesuvokia, nes paprašyti pasai. kyti, kas ta g'f.n'dž'ę | g'ė.n'dž'į, tik šypsosi ir trauko pečiais.) Kitų žemaičių ¥ dia forma g'fiž'ę (Akmčnė, Papilė) kaip tik patvirtina, kad bendrinės kalbos forma yra ri a gėžė (taip ji pateikta ir DūnŽ92 sakiniuose fonetine transkripcija užrašant auten- £3 ti¥kas šnektų formas). ja. Tą Svyravimas, kaip transponuoti, jau yra išryškėjęs ir LKŽ III tome. Kvėdarnos ara g'ė.n'ž'e transponuota gėžė (LKŽ III 281), o Jauniaus analogiškas žodis iš tos paFo čios vietos génzé (LKZ III 239). K. Maciaus vienas sakinys pateiktas net dviejose at 3 vietose: Liesas kaip genžė | LKZ III 239 | ir Liesas kaip gęžė (LKZ III 281). V. es Urbutis rašo šitaip: „Nykstantis žodis yra ir gėžė, kiek anksčiau pasitaikydavęs i to (o gal kur iki pat šiol išlikęs?) tuose pačiuose Žemaičiuose: K. Būga (matyt, iš K. Ag Jauniaus) jį duoda iš Kvėdarnos ir Rietdvo ...; šalimais, atrodo, gyvos būta lyties kv pe sėnžė, gens? ...“ (Urbutis, 1981, p. 20). Minétose žemaičių vietose — Kvédarnoje(žr. LKA II 44 žem.) ir Rietavé ę turėjo ir turi atitikmenį tiktai en (Kuršėsaris nuose en), tai tokių jvairuojandiy formų negalėjo tada biti, kaip ir dabar nėra — ped gėžė yra tik transponuota forma iš g'ė.n'ž'ę. Taigi apibendrinanti, bendrinei kalbai Fs tinkanti forma yra gé%é (geZé J), kuri šnektose tariama g'č.n'dž"i, g'ė.n'ž'ę, g'éi'e a : S: : (šito žodžio neteko girdėti tose vietose, kur ¢ ~ ę, bet Gargždų, Vėžaičių g'ė*š'e nl P. — gėšė irgi tą patvirtintų). Įvairiuose straipsniuose, Žodynuose taip tarmines forJuga mas ir reikėtų kvalifikuoti, o ne teikti kaip ekvivalentus (juk žąsis, žansis; grėsti, i i grėnsti; hrėsti, brėnšti niekur nematome pateikiant). var Kuršėnų apylinkių giria, kaimas ir upeliukstis g'č.n'dž'g'ir'į, be abejo, yra su- +d sijes su forma g'ė.n'dž'į, bet jį siūlyti transponuoti G¢Zgiré tiesiog pritrūko drąsos, fas nes pasidarytų beveik neatpaZistamas vietovardis. Kai vienam miskininkui juokauae jant buvo pasakyta GéZgiré, žmogus visiškai nieko nesuprato. Taigi transponuo- ¥ ts tas vietovardis visai neteko komunikacinés galios. Transponuoti vietovardžiai, neturintys jokio panašumo į kokį bendrinės kalbos ir kartu šnektoje egzistuojantį ge žodį, vietinių Žmonių yra sunkiai priimami ir vengiami vartoti, todėl gal ir gerai, kad šiuo atveju tarminis šaknies tarimas "rekomenduojamas ir bendrinei kalbai. Et. Panašiai yra atsiradę ir minėtų žodžių gėšė, gėnšė variantai, nors dabartinėse e Ą šnektose teko girdėti tik g'ė'š'e (<gėnšč). Rytų Prūsijos lietuvių raštuose, matyt, Ea ilgiau išsilaikė vad. nosinių žymėjimas, todėl tai Sen, tai ten (įvairiuose Zodynuose, “IB žr. LKZ III 237) šmėkščioja forma gensé, vėliau netransponuota peréjusi į bendrinės kalbos šio šimtmečio raštus. 22 Daug įvairių aiškinimų paskelbta dėl žodžio varianto gėršė. Kadangi ši forma daugiausia Žinoma iš Rytų Prūsijos žodynų, gramatikų ir raštų (Urbutis, = Metais p. 21, 22), vadinasi, ji buvo ir tose lietuvių šnektose. Priebalsio r atsiradimas čia gali gražiai sietis su tokio pat garso atsiradimo tose ar netolimose šnektose: držuolas i „ąžuolas“, grfps „vąšas“ (Vitkauskas, 1978, p. 62), saršlavos „sąšlavos“ (Kudirkos Naiimiestis, Tauragė) — LKZ XII 167. Poliarizacija, kai šios šnektos tiesiog ieškojo būdų išvengti nepatogių tarti garsų junginių -nš-, -nž-, ar nebus ir čia galejusi turėti tam tikros reikšmės, pakeičiant sonantg m kitu garsu — r, todėl génsé pakito | gėršę dar prieš en>e. she k E šias Sr ral. oh ie ahh Taa ak aed ah, LITERATŪRA Cg, rhe 5 0 Bi T Bo m a PIT išeis Sasna Džao aa Saias abs LE Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981, Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Vitkauskas V. Mėsos pavadinimai žemaičių šnektose // Baltistica. 1978. T. 14, sąs. 1. P. 61—65. Se i Kalba ir mandagumas js Vaka SRSA gs a ox pila Ero aarti es 1% i Kučinskaitė A. Lietuvių kalbos etiketas V.: Mokslas; 1985. — 112 i r Kartais sakoma, kad mandagumas puošia žmogų. Sunku sutikti, kad tai būtų tik žmogaus papuošalas, o ne jo būtinas bruožas, neatskiriama esybės dalis. O, kaip visai teisingai rašo kalbininkė Antanė Kučinskaitė savo neseniai išleistoje knygelėje „Lietuvių kalbos etiketas“, apie žmogaus elgesio kultūrą visų pirma sprendžiama iš kalbos. Lygiai taip pat, kaip iš kalbos dažniausiai susidaromas vaizdas, ar žmogus apskritai yra kultūringas, išsilavinęs. „Lietuvių kalbos etiketas“ — pirmasis toks platėlesnis lietuviškas leidinys, seniai laukta ir visiems reikalinga knyga. Nekyla ranka priekaištauti leidyklai dėl per mažo tiražo — knygelės gale parašyta, kad jos išleista 20 tūkstančių egzempliorių, kelis kartus daugiau negu kitų tos pat serijos „Kalba ir žmonės“ leidinėlių. Tačiau jie taip staiga dingo nuo knygynų prekystalių, kad daugelis nė neišvydo. Galima tik džiaugtis, kad mūsų žmonės labai domisi kalbos dalykais, rūpinasi savo kalba ir nori būti dar mandagesni. Tokie norai ir rūpesčiai taurina žmogų, juos reikia remti ir skatinti. Tad, matyt, vertėtų autorei ir leidyklai pagalvoti ir apie naują, gal net platesnį šios knygos leidimą. Kaip gražu būtų, kad kiekviena šeima, kiekvienas norintis galėtų turėti tokį leidinėlį! A. Kučinskaitės knygelė skaitytojų, be abejo, nenuvylė. Joje aprėpta nemažai įvairių gyvenimo, žmonių bendravimo atvejų, iš kurių kaip ant delno matyti pašnekovų vidinis grožis, paprastumas, kilnumas arba formalumas, atžarumas, storžieviškumas. Žmogus nuolat būna tam tikroje aplinkoje ir aplinkybėse — tai jaukiuose ar vėsiuose namuose, tai draugiškame ar oficialiame darbo kolektyve, tai tvarko tarnybos ar savo paties reikalus įvairiausiose įstaigose. Dažnas mūsų amžininkas gal nė nemena, kuomet paskutinį kartą jam teko bent kiek ilgėliau pabūti vienam, susikaupti ir pamąstyti. Gal dėl to ne vienas, įtrauktas į kunkuliuojančio gyvenimo sūkurį, ir pats nepastebėdamas vėsta, formalėja. Pilnutėlėje salėje įteikiami aukštojo ar kito kokio mokslo baigimo diplomai, pažymėjimai, o gal apdovanojimai. Viens po kito vos ne vorele lipa į pakylą tvarkingai apsirengę jaunuoliai ar darbo pirmūnai, veteranai. Trumpas rankos spustelėjimas, „Sveikinu ... Sveikinu ... Sveikinu ... Sėkmės ... Sėkmės ... Sėkmės“. Penkiasdešimt, šimtą, o gal ir dar daugiau kartų: „Sveikinu ... Sėkmės ...“ Pusvalandį, greičiausiai visą valandą, o gal ir dar ilgiau „Sveikinu ... Sveikinu ... Sėkmės ...“ Iš pradžių karšti, nuoširdūs plojimai pamažu trumpėja iki padrikų pliaukštelėjimų. Darosi nuobodu... Bet ką daryti? Kaip išlaikyti pakilią šventės nuotaiką? Kaip surasti tuos įvairesnius, kiekvienam atskirai skirtus striukus, bet šiltus ir nuoširdžius žodžius? A. Kučinskaitės knygelė akina tokių šiltesnių, nuoširdesnių žodžių ieškoti. O juk nuo seno žinoma: kas ieško, tas randa. Tad knygelė > Akai: Davis K Esi te ana kos