Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS LAIMA GRUMADIENĖ SOCIOLINGVISTINIS VILNIEČIŲ LIETUVIŲ KALBOS TYRIMAS: KONSONANTIZMAS IR AKCENTUACIJA! I. Konsonantizinas Vilniečių lietuvių kalbos konsonantizmas įvairuoja iš esmės trim atvejais: 1) pažeidžiami kai kurie bendrinės lietuvių kalbos priebalsių palatalizacijos reikalavi- mai, 2) kartais priebalsių asimiliaciją sąlygoja ne fonetinės, o morfologinės aplin- kybės, 3) pasitaiko priebalsio j elizijos faktų. Priebalsių minkštumas priklauso ir nuo jų prigimties, nuo artikuliacinių savy- bių, ir nuo tarmės ar idiolekto garsinės sistemos apskritai (plg. Urbanavičiūtė, 1978; Zinkevičius, 1966, p. 153—170). Akustiniu požiūriu minkščiausiai priebalsiai tariami prieš priešakinės eilės ilguosius įtemptuosius garsus, ypač prieš aukštuti- nio pakilimo balsį [i']J. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta analizuojant vilniečių kalbos vokalizmą, įsigali polinkis kiek mažiau įtemptai tarti ilguosius balsius, tai, savaime aišku, ir priebalsių minkštumas mažėja. Artikuliaciniu požiūriu priebalsiai ypač palatalizuojami prieš užpakalinės eilės balsius. Kadangi vilniečių kalbai bū- dinga ir tam tikra užpakalinės eilės balsių delabializacija, minkštieji priebalsiai prieš juos turėtų būti ypač minkšti, t.y. akustiniu požiūriu labai aukšto tembro, bet taip dažniausiai nėra, ypač nekirčiuotame skiemenyje. Matyt, mažiau pastangų reikalaujanti neįtemptai tariamų balsių artikuliacija suponuoja ir taip pat lengvesnį mažesnio priebalsių palatalizavimo kelią. Todėl galima būtų konstatuoti, kad vil- niečių kalboje pastebimas polinkis mažiau palatalizuoti minkštuosius priebalsius. Viena iš lietuvių, kalbos konsonantizmo, jo sintagmatikos, ypatybių — regre- syvinė priebalsių samplaikų palatalizacija. Vilniečių kalboje, ypač morfemų sandū- rose, pasitaiko daug šios taisyklės ignoravimo atvejų. Kalbos periferijos faktų — tarptautinių žodžių — palatalizacijos požiūriu- ta- jrimas ypač nevienalytis. Šiame straipsnyje apie šį dalyką kalbama todėl, kad varto- imo dažnumo atžvilgiu daugelis tokių žodžių užima toli gražu ne periferinę padėtį, yra labai pastebimi, jų nuolat gausėja. Be to, reikia išsiaiškinti, koks įsigali modelis, kaip bus adaptuojami būsimi Žodžiai. Tai nėra vien alto, valso ir pan. problema. Sociolingvistinis priebalsių samplaikų prieš V! arba Vi kintamasis. Ne visose tarmėse vienodi regresyvinės priebalsių samplaikų palatalizacijos ypatumai (plg. Girdenis, Piročkinas, 1978, p. 25). Daugeliu atvejų, kai samplaikos pradžioje ar viduryje yra k, g, o dažnai ir p, b, m, minėti priebalsiai tose samplaikose nepalata- 1 Tęsinys. Šnekamosios vilniečių lietuvių kalbos tyrimo metodų aprašymą ir vokalizmo anali- ze žr.: Lietuvių kalbotyros klausimai: Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. T. 23. P. 62—101, 132 lizuojami (Zinkevičius, 1966, p. 157). Tarmėse pasitaiko ir išimčių, o bendrinės kal- bos reikalavimai gana griežti (plg. Vitkauskas, 1985). Vilniečių lietuvių kalboje priebalsiai Kk, g, p, b, m priebalsių samplaikose praktiš- kai beveik niekuomet neminkštinami. Apskritai yra polinkis palatalizuoti tik pasku- tinįjį samplaikos priebalsį, atsidūrusį prieš priešakinės eilės balsius, arba tik minkš- tąjį priebalsį prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: [I’pt’] arba [Ipt’] — [al'.pt'i] arba [al.pt’i] ‘alpti’, [ž'v'] arba [žv'] — [ūž'v'ir'ę*] arba [ūžv'ir'ę*] “UZviré’, [kš't'] arba [kšt'], [s’n’] arba [sn’] — [aukš't'ės'n'is], [aukšt'ėsn'is], [aukš'tėsn'is], [auk- št'ėsn'is] 'aukštėsnis*, [t'pl’] arba [tpl’], [§’t’] arba [št'] — [at'pl'ė*š't'i], [atpl'ė*š"- ti), [at'pl'ė*št'i], [atpl’é3t’i] "atplėšti", [n’v’] arba [nv’] — [r’eln’v’i'n’is] arba [r’ei.nv’i'n’is] ‘reinvynis’ ir kt. Ankstesni vilniečių moksleivių kalbos tyrimai rodo, jog dviejų priebalsių samplaikos nepalatalizuojamos 1794 atvejų, o trijų —ketu- rių — 4394 atvejų (Pakerys, 1971, p. 7). Sociolingvistiškai analizuojant vilniečių lietuvių kalbą, priebalsių grupių palata- lizaciją bandyta tirti kaip sociolingvistinius kintamuosius, kuriuos sudaro priebalsių samplaikų su paskutiniu minkštuoju priebalsiu realizacijų visuma, Sutrumpintai žymėta (C'C'Vi vC’C’Vu), kur C'C' — dviejų, trijų ir daugiau priebalsių samplai- kos, Vi — bet kuris priešakinės eilės balsis, Vū — supriešakėjęs užpakalinės eilės balsis, v — “arba'. Kintamojo skalėje tik dvi padalos: palatalizuota samplaika ir nepalatalizuota samplaika. Tyrimo rezultatus derėtų vertinti rezervuotai, nes, norint atsižvelgti į svarbesnius, kaip mums pasirodė, veiksnius, teko daryti tam tikrų nuo- laidų. Samplaikos laikytos palatalizuotomis visais tais atvejais, kai buvo minkštai tariami bent du jų priebalsiai, t. y. visos palatalizuotos dvinarės, o trinaréms ir ketur- narėms pakako dviejų net ne greta stovinčių palatalizuotų priebalsių, pvz. [al.’ks- n'is] ‘alksnis’ fiksuojamas kaip palatalizuotas priebalsių samplaikos tarimas. Buvo užsibrėžta pamėginti ištirti sociolingvistinio kintamojo (C'C'Vi arba C'C'Vū) įvairavimo priklausomybę ne tik nuo socialinių (išsilavinimo, -C), socia- linių-demografinių (amžiaus, A) ir kontekstinių stilių (B) faktorių, bet ir įvertinti, ar morfemų sandūrose, ypač priešdėlėtuose ir sudurtiniuose žodžiuose, dažniau pasi- taiko atvejų, kai nevyksta regresyvinė palatalizacija, ar ne. Iššifravus magnetofoninius interviu su vilniečiais įrašus, suskaičiuota, kad maž- daug pusė tiriamųjų priebalsių samplaikų palatalizuojama, o maždaug pusė — ne. Iš 1 pav. matyti, kad homomorfeminių ir heteromorfeminių priebalsių samplai- kų minkštinimas nesiskiria arba beveik nesiskiria (plg. patikimumo intervalus). Aiškiau šio sociolingvistinio kintamojo įvairavimo negalima nusakyti nei stilistiniu, nei stratifikaciniu požiūriu, nors statistiškai reikšmingas yra dažnesnis palatali- zuotų kintamojo variantų pasirodymas viduriniosios kartos (A,) kalboje, ypač ly- „ginant ją su jaunesniosios kartos (A,) kalba, kurioje dažnai palatalizuojama jau tik trečdalis potencialių samplaikų. Kontrolinės diktorių ir aktorių grupės (C;) kalboje vyrauja palatalizuotų variantų tarimas. Matyt, su tam tikromis išlygomis socioling- vistinį kintamąjį (C'C'Vi arba C'C'Vū) galima būtų laikyti stratifikaciniu: jautriu amžiaus faktoriui. 133 minkštieji priebalsiai (Zinkevičius, 1966, p. 169—170). Toks tarmiškas žodžio galo priebalsių minkštinimas vilniečių kalboje nėra dažnas. Mokinių kalboje fiksuota 1-259, tokių atvejų (Pakerys, 1971, p. 7). Šis klausimas 1939 m. platintoje lietuvių tarties anketoje dar buvo diskutuojamas (Tarties anketa, 1939, p. 64). Rišlioje, ypač greitoje, kalboje vilniečiai, neminkštindami žodžio galo priebalsių, keičia ir kito Žodžio pradžios vokalizmą, t. y. vietoj priešakinės eilės balsių i, e taria savotiškus vidurinės eilės alofonus [si], [3], pvz.: [kam 3r'z'in'i] “kam érzini’, [kat sLIm.tum | arba be asimiliacijos [kad srm.tum] ‘kad imtum", [jaunam iSman’i‘t’i] ‘jau- nam išmanyti' ir kt. Ypač dažni tokie atvejai, kai pirmasis Žodis tampa proklitiku, pvz.: [t*an. 3i.l'ę-s] "ten eilés’, [kat siM.tum] arba [kad s1m.tum] ‘kad imtum" ir kt. Iššifruotuose pokalbių įrašuose kalbamų faktų pasitaikydavo daugelio informan- tų kalboje, bet statistiškai jų apdoroti nepavyko. ; Subjektyvaus savo kalbos vertinimo anketoje buvo nurodyti trys pavyzdžiai, kurių pirmojo Žodžio galo priebalsių minkštinimas įvairuoja tokiu būdu, kad gali pakisti antrojo Žodžio pradžios vokalizmas. Todėl vilniečių buvo teirautasi, ar, jų nuomone, jie taria kad eitum, ten eilės, kam erzini, ar kad 3itum, ten 3ilés, kam 3rzini. Šio klausimo tyrimas anketiniu būdu nėra patikimas. Todėl tą faktą, kad tik trys respondentai (vienas iš aktorių bei diktorių grupės ir po vieną vyresniosios ir viduri- niosios kartų atstovą) nurodė, jog jie tokiais atvejais kaip kam erzini ir kt. antrajame žodyje tarią 3, 0 ne e, reikėtų aiškinti taip, kad respondentai jaučia, jog žodžio pa- baigoje jie paprastai taria ne kietuosius priebalsius. (Gal ne be reikalo buvo būgštau- ta, kad atsakymai į anketas būsią nepatikimi vien dėl to, jog daugelis vengsią neįpras- to parašymo su 3, #7?) Respondentai nurodė vienodai tarią visais trim atvejais, nė vieno neišskyrė — tai jau tarimo modelis. Žodžių junginys kam erzini buvo įtrauktas į kryptingo interviu programą: kon- „tekstiniame stiliuje B,, t. y. skaitydamas rišlų tekstą, šį junginį pavartojo kiekvienas informantas. Taip buvo sudaryta galimybė palyginti subjektyvųjį savo kalbos ver- tinimą su objektyviais tų pačių informantų kalbos faktais. Šį kartą rezultatai gerokai skyrėsi: 439, vyresniosios, 38%, viduriniosios ir 529%, jaunesniosios kartos atstovų antrajame žodyje tarė [3], ne [e]. Ir vis dėlto tokį vieningą respondentų požiūrį, užfiksuotą anketose, galima aiškinti tuo, kad absoliuti dauguma vilniečių yra įsi- sąmoninusi tokią normą — žodžio galo priebalsių tarimą derinti su po jo einančio žodžio tarimu, nors tos normos ir nėra visada laikomasi. Kietųjų priebalsių tarimas žodžio gale dar nebūtinai indikuoja alofonų [1], [3] minėtose pozicijose atsiradimą, bet allegro stilius neišvengiamai veikia aplinki- nius garsus labiau negu lento, nes, sutrumpinus iki minimumo pauzę tarp Žodžių, priešakinės eilės balsiai po kietųjų priebalsių pakinta (plg. Kajimbrub, Macjrfen- HukoBa, 1981, c. 30). Vilniečių kalbos faktai rodo, kad ne emfazéje ir be aiškesnės pauzės ištarti žodžių junginiai, kurių pirmasis Žodis baigiasi priebalsiu, o antrasis prasideda priešakinės eilės balsiu (kartais ir tada, kai prasideda minkštuoju priebalsiu), yra vis dėlto trak- tuojami kaip du atskiri vienetai, t. y. stengiamasi fiksuoti žodžių ribas, Būtent todėl kietai tariami pirmojo žodžio galo priebalsiai (ir beje, gana dažnai), netgi tada, kai pirmasis Žodis yra aiškus proklitikas. Tai, kaip pakinta kito žodžio pradžios balsių 135 tarą „Kask ae R Ee 1 A si al or . Tm rm al i SE RT pT TRE ta