Фамилии в условиях многоязычия (На материале говоров д. Гервят и окрестностей)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS ANNA ROMANČUK PAVARDĖS DAUGIAKALBYSTĖS SĄLYGOMIS (Gervėčių kaimo ir apylinkių šnektų medžiagos pagrindu) Gervėčių kaimo apylinkės (Ostrovecų rajonas, Gardino sritis, BSSR) kalbiniu požiūriu šiuo metu sudaro sudėtingą ir įdomų vaizdą. Gervėčių apylinkės tarybos teritorijoje yra lietuviakalbė „Gervėčių sala“, kurią sudaro 18 kompaktiškai išsidėsčiusių kaimų, įskaitant ir Gervėčių kaimą, taip pat kaimų, kuriuose gyvena lenkai. Baltarusių kalba visoje Gervėčių apylinkės taryboje atlieka tarpdialekto funkciją. Pastaruoju metu, plėtojantis informavimo priemonėms, išaugo rusų kalbos, kuria daugiausia dėstoma mokyklose, vaidmuo. Be to, rusų kalba (bent jau rašytinė jos forma) yra administracijos kalba – ja vedami ir rengiami įvairūs dokumentai, ataskaitos ir kt. Gervėčių kaimo apylinkėse funkcionuojančių dialektų statusą bendrais bruožais aprašė J. Kardialitė (1975, p. 5–8), T. M. Sudnik (1975, p. 3–10). Dabartinės sociolingvistinės situacijos savitumas čia yra tas, kad šių dialektų statusas ir funkcijos įvairiose amžiaus grupėse nevienodi, t. y. sąveikaujančių dialektų santykis nesudaro vientisos sistemos visiems arealo gyventojams. Išsamus arealo sociolingvistinės situacijos aprašymas bus pateiktas atskirame tyrime, o dabar paminėsime tik tuos jos bruožus ir ypatumus, kurie svarbūs šio darbo tikslams. Lietuvių šnektą šiuo metu visiškai išlaiko tik vyresnioji karta. Jaunimo lietuvių kalba – tai arba jau nuskurdusi kalba, kurioje gausu skolinių iš vietinės baltarusių kalbos ir kuri vartojama kasdienėje kalboje, arba gerokai suliteratūrinta kalba. Tačiau yra keli kaimai, kuriuose lietuvių dialektas iki šiol vyrauja ne tik šeimose, bet ir kasdien bendraujant kaimo viduje (juo kalbama darbe, gatvėje); trijose mokyklose du kartus per savaitę vyksta lietuvių kalbos pamokos (tuo metu baltarusių mokiniams vedamos jų gimtosios baltarusių kalbos pamokos). Gervėčių bažnyčioje pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Lenkų kalba Gervėčių apylinkės tarybos teritorijoje nesudaro vientiso arealo. Šis ypatumas apskritai būdingas „Vilniaus krašto lenkų kalbai“ (Čekman, 1982). Šiuo metu apie lenkų kalbos paplitimą tiriamajame areale galima kalbėti tik tuo atveju, jei turima omenyje 55 vyresnioji karta (vyresni nei 50 metų žmonės). Didelė dalis jaunesnių gyventojų kasdien bendrauja baltarusių kalba, o lenkų kalba – tik su tėvais. Visi vietos lenkai yra dvikalbiai; baltarusių kalba jiems išlaikė tarpdialekto funkciją (žr.: Turska, 1982, p. 27, 37), taip pat žodinio bendravimo su vietos administracija kalbos funkciją. Be anksčiau minėtų J. Kardialitės ir T. M. Sudnik monografijų, tiriamajam arealui skirta nemažai darbų (Vidugiris, 1972, 1974; Grinaviackienė, 1973; Lipskienė, 1972 ir kt.), kuriuose daugiausia aptariami vietinės lietuvių šnektos faktai. Mūsų arealo onomastika, ypač antroponimija, iki šiol nebuvo tyrėjų akiratyje. N. V. Birilo monografijoje „Baltarusių antroponimija“ (1966, 1969, 1982) Gervėčių arealas neįtrauktas į tirtų vietovių sąrašą (1982, p. 315), o „Lietuvių pavardžių žodyne“ (1985) pateikiamos Lietuvos TSR teritorijoje paplitusios pavardės (p. 13). Kai kurių Gervėčių apylinkių lietuviškų pavardžių etimologinės pastabos pateiktos K. Eigmino straipsnyje (žr. šio leidinio p. 67–72). Tuo tarpu antroponimų funkcionavimas Gervėčių apylinkėse teikia daug informacijos, padedančios suprasti naujų pavardžių formų susidarymo mechanizmus dvikalbystės ir daugiakalbystės sąlygomis bei nustatyti jų sambūvio taisykles. Tokių faktų reikšmę kontaktuojančių kalbų sąveikos ypatumams suprasti parodė Z. Zinkevičius (1977), nagrinėdamas XVII a. Vilniaus miesto antroponimiją, ir V. Maciejauskienė (1981). Šio straipsnio tikslas – preliminariai ištirti pagrindinius būdus, kuriais lietuviškos pavardės perteikiamos slavų kalbomis, o slaviškos pavardės – lietuviškai. Būtina pabrėžti, kad šie procesai vyksta šiuo metu, t. y. tai gyvi procesai, apimantys praktiškai visas mūsų areale dabar sutinkamas pavardes; be to, tiek pradinės, tiek naujai susidariusios formos vartojamos greta, skirdamosi tik vartojimo sritimis – baltarusių, lenkų ar lietuvių kalboje arba oficialiojoje rašytinėje ar šnekamojoje kalboje. Pagrindinis straipsnyje analizuojamos medžiagos šaltinis buvo Gervėčių apylinkės tarybos ūkio knygos (1985 m.)1. Šiuose dokumentuose užrašytos pavardžių formos yra oficialiosios jų formos, patvirtinančios asmens tapatybę pagal pasus ir metrikus. Tarmiškas lietuviškas, baltarusiškas ir lenkiškas pavardžių formas užrašėme tiesiogiai iš atitinkamų šnektų gyventojų, t. y. čia jos pateikiamos kaip šnekamosios formos. Iš viso šiame straipsnyje išanalizuota apie 300 pavardžių, vartojamų visomis Gervėčių apylinkės tarybos teritorijoje sutinkamomis formomis. Gervėčių pavardžių atitikmenis, sutinkamus Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR teritorijoje, paėmėme iš „Žodyno 1 Nuoširdžiai dėkojame Gervėčių apylinkės tarybos pirmininkei L. A. Verbitskajai už pagalbą ir paramą renkant medžiagą. 56 lietuviškų pavardžių“ (raidės A–K), nuo raidės L iki Z – iš Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto lietuviškų pavardžių kartotekos ir iš N. V. Birillo monografijos „Baltarusių antroponimija“. Darbe daugiausia dėmesio skiriama lietuviškų pavardžių perteikimo baltarusių ir lenkų kalbomis bei slaviškų pavardžių perteikimo lietuvių kalba taisyklių tyrimui. Atskirame skyriuje aptariama oficialiųjų formų sudarymo specifika. Lietuviškos ir lenkiškos pavardžių formos pateikiamos lotyniškais rašmenimis, supaprastinta transkripcija, baltarusiškos – baltarusių rašmenimis, oficialiosios – rusų literatūrine rašyba (jos žymimos sutrumpinimu оф.2). 1. Pagrindinės lietuviškų pavardžių perteikimo baltarusių kalba taisyklės Vietos gyventojų lietuviškas pavardes Gervėčių areale baltarusių kalba perteikia tiek dvikalbiai lietuviai ir lenkai, tiek vien baltarusių tarme kalbantys žmonės. Abiejų grupių adaptavimo taisyklės skiriasi nežymiai. Fleksijų adaptacija Liet. t. -ė ~ balt. t. -а: Kiukė ~ Ку́ка, Mock’ėlė ~ Маук’эла, Pūisė ~ Пу́иша; liet. t. -à ~ balt. t. -а: Al’aksà ~ Ал’о́кса, Аргышка ~ Апру́шка, Barotkà ~ ~ Баро́тка, Blaškà ~ Бла́шка, Buc’kà ~ Бу́ц’ка, Driemà ~ Дре́ма, Gluskà ~ глу́ска, Jagelà ~ Яг’эла, Kalėdà ~ Кал’ада, Krajivà ~ Кару́ева, Karmadzà ~ Карма́за, Кис’кà ~ Ку́ц’ка, L’ap’esà ~ Л’ап’эша, Lapun’а ~ Лапу́н’а, Łyskà ~ Лы́ска, Lukšà ~ ~ Лу́кша, Mackelà ~ Мацк’эла, Magadz’а ~ Маґа́дз’а, Mažeikà ~ Мажэйка, M’aleškà ~ М’ал’эшка, Michnà ~ Мі́хна, Mockà ~ Ма́йка, Mužylà ~ Мужы́ла, Pagadà ~ Пагу́да, Pamec’kà ~ Пам’эч’ка, Radutà ~ Раду́та, Ramaiкà ~ Рамзі́-ка, Rėvokà ~ Рэво́ка, Roškà ~ Ро́шка, Sarokà ~ Саро́ка, S’vilà ~ С’ві́ла, Šėšà ~ ~ Шúша, Šturà ~ Шту́ра, Vėlikà ~ Валі́ка, Znoskà ~ Зно́ска. Pagal kilmę daugelis lietuviškų pavardžių su -à yra slavizmai, kilę iš slavų vardų arba appellatyvam, pvz.: Ал’о́кса, Мі́хна, Мужы́ла ir kt. Tapdami lietuvių kalbos žodžiais, jie įgydavo kirčio vietą -а. Vadinasi, ženklas ~ šiuo atveju gali reikšti ne tik sinchroninį „koegzistuoja“, bet ir „atitinka vienas kitą“ diachronine prasme. 2 Siekiant diferencijuoti Gervėčių apylinkėse paplitusias pavardžių tarmiškas formas, įvedamas žymėjimas г. – gervėtiškoji forma. Pavardę su žyma liet. t. reikia suprasti kaip lietuvišką pavardės formą, vartojamą Gervėčių kaimo apylinkėse gyvenančių lietuvių kalboje, priešingai nei šios pavardės formas, vartojamas kitų lietuvių tarmių teritorijose. Tas pats pasakytina ir apie sutrumpinimus бар. г. ir польск. г.: jie nurodo pavardžių formas, vartojamas Gervėčių apylinkėse gyvenančių baltarusių arba lenkų kalboje. Pavardžių formoms, šiuo metu koegzistuojančioms, žymėti įvedamas ženklas ~. Pvz., užrašymas liet. t. Kišk’alis ~ бар. г. Kiuk’ė’а reiškia, kad lietuviška forma Kišk’-alis šiuo metu vartojama vietos lietuvių kalboje, o slavizuota forma Kiuk’ė’а – vietos baltarusių kalboje. 57 Dalis pavardžių su -а turi kirtį antrajame arba trečiajame nuo galo skiemenyje tiek vietinėje baltarusių, tiek lietuvių šnektose. Tai arba senos lietuviškos pavardės, pvz.: Вис’вила blr. š. Був’вила, arba slavų kilmės pavardės, dėl vienų ar kitų priežasčių nepatyrusios adaptacijos: Dìška ~ Ды́ска, Kahàrka ~ Кау́рка, Kalènda ~ Кал’э́нда, Kóira ~ Ко́йра, Lazaráṅka ~ Лазарэ́нка, Macéṅka ~ Мацэ́нка, Macóika ~ Мацо́йка, Naliváika ~ Наліва́йка, Nórka ~ Но́рка, Palšíka ~ Палзі́ка, Pèška ~ П’э́шка, Pléuga ~ Пл’а́йга, Sáuka ~ Са́йка, Skérla ~ Ск’э́рла, Skùrka ~ Ску́рка, Stupèn’ka ~ Ступ’э́н’ка, Túřla ~ Ту́рла, Vainílka ~ Вані́лка, Valžika ~ Валзі́ка, Zamára ~ Зама́ра. Lietuvių š. -is, -ys ~ baltarusių š. -іс, -ыс. Šio tipo pavardės netiesioginiuose linksniuose gali netekti šios galūnės arba išsaugoti ją, prie jos pridėjus baltarusišką galūnę. Vienos ar kitos pavardžių su -іс, -ыс formos vartojimą baltarusių šnektoje lemia jų paplitimo areale ypatybės. Tos pavardės, kurios vartojamos tik lietuviškai kalbančiuose kaimuose, baltarusiškai perteikiamos taip: Trepsỹs: vns. V. Трани́тыс dgs. V. Трани́ты R., G. Трани́тя R., G. Трани́тёў N. Трани́ту N. Трани́там Įn. Трани́том Įn. Трани́тами Vt. Трани́те Vt. Трани́тах Kartais tokiu pat būdu perteikiamos ir pavardės Kardžis, Šturlỹs. Dažniausias ir įprasčiausias nagrinėjamų lietuviškų pavardžių perteikimo būdas kaimuose, kuriuose gyvena lietuvių ir baltarusių gyventojai, yra toks: Kardžis: vns. V. Кардзіс dgs. V. Кардзісы R., G. Кардзіса R., G. Кардзісаў N. Кардзісу N. Кардзісам Įn. Кардзісам Įn. Кардзікамі Vt. Кардзіце Vt. Кардзіцах Šiuo būdu perteikiamos ir šios pavardės: Šturlỹs, Kūjỹs, Trėpšỹs. Užregistravome dar vieną šio tipo pavardžių perteikimo būdą: baltarusiškos netiesioginių linksnių fleksijos pridedamos prie kamieno, sutampančio su lietuviška vienaskaitos vardininko forma, o kirtis perkeliamas iš paskutinio skiemens į priešpaskutinį. Kituose linksniuose kirtis išlieka tame skiemenyje, kuriame jis yra vardininke, net jei šis skiemuo žodyje nėra priešpaskutinis: Bazỹs: vns. V. Ба́зис dgs. V. Ба́зисы R., G. Ба́зиса R., G. Ба́зисаў N. Ба́зису N. Ба́зисам Įn. Ба́зисам Įn. Ба́зисами Vt. Ба́зисе Vt. Ба́зисах 58 Šiuo būdu perteikiama praktiškai dauguma lietuviškų pavardžių su -is, -ys: Kairys, Kardžys, Kūlys, Miklys (vartojama kaip pravardė), Ramÿs, Šaulÿs, Šturlÿs. Vienintelė pavardė, iš kurios ši forma nesudaroma, yra Trėpšys. Nurodytos pavardžių formos dažniausiai pasitaiko kaimuose, kuriuose gyvena lenkų ir baltarusių gyventojai, nors kartais jų aptinkama ir lietuvių bei baltarusių kaimuose; be to, kai kurios iš jų vartojamos oficialiojoje kalboje. Šį klausimą reikėtų toliau sociolingvistiškai tirti. Gali būti, kad pavardžių formų su nukeltu kirčiu atsiradimui įtakos turėjo lenkų kalba. Aptarti lietuviškų pavardžių su -is, -ys perteikimo būdai atspindi skirtingus jų slavėjimo etapus. Pirmuoju atveju (Трампыс, Трамш) fleksija -ыс baltarusių kalboje nebūdinga kitiems žodžiams, t. y. ji yra tikras morfologinis antroponimikos skolinys. Baltarusiškų netiesioginių linksnių fleksijų pridėjimas prie lietuviškos pavardės kamieno leidžia manyti, kad šį pavardžių darybos būdą į baltarusių šnektą galėjo perkelti ne patys baltarusiai, o lietuviai. Priešingu atveju tokios lietuviškos pavardės baltarusių kalboje būtų suvokiamos kaip analogiški baltarusiški vardai, pasibaigiantys priebalsiu, pvz., Стас, Алесь ir pan. Antrajame etape pavardės forma vardininko linksnio vienaskaitoje atitinka lietuviškąją: Kardžys ~ Кардзис, o kirčio vieta lieka nepakitusi. Netiesioginių linksnių galūnių paradigma visiškai atitinka baltarusių daiktavardžių, kurių galūnė yra kietasis priebalsis, galūnių paradigmą (žr. БГ, p. 68—75). Trečiajame slavėjimo etape (Базис, Базиса) susidaro pavardės, tiek fonetiškai, tiek darybiškai labiausiai nutolusios nuo autentiškų lietuviškų pavardžių. Nekirčiuotų lietuviškų fleksijų nukirtimas: a) nukertama fleksija -as: Baziūkas (liet. Baziūkas) ~ Баз’ук, Šul’ukas (liet. *Šuliukas) ~ Шул’ук; b) nukertama fleksija -is: Augūlis (liet. Augūlis) ~ Ауг’ул’, Gražūlis (liet. Gražūlis) ~ Граж’ул’, Vaič’ulis (liet. Vaičiūlis) ~ Вайч’ул’; Damutis (liet. *Damutis) ~ Дамут’, S’an’utis (liet. *Seniutis) ~ С’ан’ут’, Skirutis (liet. Skirutis) ~ Скирут’, V’al’utis (liet. *Veliutis) ~ В’ал’ут’; Čepukōicis (liet. Čepukaitis) ~ Чепук’ойц’, Česnōicis (liet. Česnaitis) ~ Часн’ойц’, G’adōicis (liet. Gedraitis) ~ Г’ад’ойц’, Glatkōicis (liet. *Glatkaitis) ~ глатк’ойц’, Gudōicis (liet. Gudaitis) ~ Гудойц’, Ilijōicis (liet. Ilijaitis) ~ Илиёйц’, Jaskōicis (liet. Jaskaitis) ~ Яскойц’, Jurkōicis (liet. Jurkaitis) ~ Юркойц’, Juškāicis (liet. Juškaitis) ~ Юшкойц’, Kulōicis (liet. Kulaitis) ~ Кулойц’, Lukōicis (liet. Lukaitis) ~ Лукойц’, Masōicis (liet. Masaitis) ~ ³ Čia ir toliau lietuviški Gervėčių pavardžių atitikmenys pateikiami pagal LPŽ ir Lietuvos TSR mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto lietuviškų pavardžių kartoteką. 59 ~ Mačėių, Matulõicis (liet. Matuláitis) ~ Mamylõių, Pacõicis (*Pacaitis) ~ Pa-nõių, Ravõicis (liet. Raváitis) ~ Rabõių, Vilkõicis (liet. *Vilkáitis) ~ Vilkõių, Buk’alis (liet. Bukėlis) ~ Бук’эл’, Gláud’alis (liet. Glaudėlis) ~ Глаудз’эл’, Gruod’-ālis (liet. Grūodis) ~ Гродэл’, Kišk’alis (liet. Kiškėlis) ~ Кишк’эл’, Kunigėlis (liet. Kunigėlis) ~ Куниг’эл’, Kurm’alis (liet. Kurmėlis) ~ Курм’эл’, Šuk’alis (liet. Šu-kėlis) ~ Шук’эл’; c) nukertama fleksija -us: Jõč’us (liet. Jõčius) ~ Ёч. Nekirčiuotų fleksijų nukirtimas yra labai nuoseklus reiškinys. Iš maždaug 40 mūsų nagrinėtų pavardžių su -as, -is, -us tik pavardė Atminis ~ Атми-нис. baltarusiškoje formoje išlaiko fleksiją -is. Kol kas nepavyko nustatyti tokio „nestandartinio“ pavardės elgesio priežasčių; matyt, tam tikrą vaidmenį čia atliko sociolingvistiniai veiksniai. Priesagų adaptacija Lietuviškų pavardžių priesagos adaptuojamos laikantis fonetinės adaptacijos taisyklių. Vienas ryškiausių jos pavyzdžių – lietuvių kalbos -a(i)- perteikimas baltarusių kalbos -o(i)-, būdingas slavų kalbų lituanizmams (žr.: Büga, 1958, p. 227). Aptiktos trys pavardės, išlaikiusios -ai- lietuviškoje šnektoje ir turinčios -oi- baltarusių šnektoje: Juškaitis ~ Юшкой’ич, Lukaitis ~ Лукой’ич, Ravaičis ~ Равой’ич. Daug dažniau pasitaiko pavardžių, turinčių -oi- (< *-ai-) tiek lietuviškoje, tiek baltarusių šnektoje: Čepukõicis ~ Чапукой’ич, Česnõicis ~ Часной’ич, G’adrõicis ~ Г’адрой’ич ir kitos pavardės su -оич (žr. aukščiau). Lietuvių šnek. -’alis, -ėlis ~ baltarusių šnek. -’эл: Buk’alis ~ Бук’эл’, Gruod’ālis ~ Гродэл’, Kišk’ālis ~ Кишк’эл’, Kurm’ālis ~ Курм’эл’, Šuk’ālis ~ Шук’эл’. Lietuvių šnek. -’ale ~ baltarusių šnek. — ’эла: Mock’ale ~ Мацк’эла. Kai kuriais atvejais lietuviškas pavardes perteikiant baltarusiškai pastebimas reiškinys, kurį galima laikyti savitu antroponiminiu žodžių darybos adaptacijos procesu. Pavyzdžiui, kai kuriuose kaimuose, pvz., Mačkių kaime, baltarusių šnektoje forma Бубл’евич atitinka lietuvių šnek. Būblyš (liet. Būblyš), neužfiksuotą oficialiuose dokumentuose. Panašiai dokumentuose ir šnekamojoje kalboje užfiksuotos formos: of. Базис, baltarusių šnek. Базіс, lietuvių šnek. Bazys (liet. Bazỹs), taip pat of. Базевич, baltarusių šnek. Базевич, lietuvių šnek. Bazavič’us. Taigi šnekamojoje kalboje ir iš dalies dokumentuose išlieka pirminės lietuviškos pavardžių formos, iš kurių sudaromos naujos formos su patronimine priesaga -евич (= baltarusių -зевич, lenkų -iewicz). Lietuvių šnek. -áicis (-oicis) ~ baltarusių šnek. -оич’, of. -ович. Mičiūnų kaime lietuvių šnek. pavardės formai Jánkaicis (liet. Jankáitis) atitinka baltarusių šnek. forma Янкой’ич ir of. Янкович. Panašių kitos pavardės variantų aptikta Rimdžiūnų kaime: lietuvių šnek. Šl’achtõicis (forma su priesaginiu dvigarsiu -ai- nevartojama) (liet. Šlektáitis), baltarusių šnek. Шл’ахтой’, of. Шляхтович. Tokius atvejus reikėtų aiškinti kaip lietuviškos patroniminės reikšmės priesagos – aitis – pakeitimo lenkiška arba baltarusiška tokios pačios reikšmės priesaga -owicz (-ович) procesą, nors neatmestinas ir atvirkštinis pakeitimas – iš lenkų kalbos į lietuvių. 60 Šaknies garsų substitucija Lietuvių šnek. ᵃ~baltarusių šnek. ᵃ: M’aškỹs~M’эшкис, Ramỹs~Рэмис. Lietuvių šnek. o~baltarusių šnek. а: Moška (liet. Moška)~ Майка, Mock’ālė~Мацк’яла. Lietuvių šnek. ė~baltarusių šnek. а: Trėpšỹs~Трапшыс, Vėlaika (liet. Vėlius)~ Валэйка. Lietuvių šnek. uo~baltarusių šnek. o: Gruod’alis~Гродэл’, Grúodis~Гро́дз’. Lietuvių šnek. g~baltarusių šnek. γ: Augùlis~Аугу́л’, Gláud’alis~γлáуд’эл’, Gražùlis~γражýл’, Grúodis~γродз’, Gudzinskas~γудзíнски, Gudóicis~γудóіц’, Gul’bi-nãvič’us~γул’біно́віч, Gul’bickas~γул’бі́цки. Lietuvių šnek. š’, ž’~baltarusių šnek. ш, ж: Mažeika~Мажэйка, Pūšė~Пуша, Šėmis~Шэмис. Lietuvių šnek. r’~baltarusių šnek. р: Kairỹs~Кайрыс, Trėpšỹs~Трапшыс. s ir š kaita (prieš k, t): lietuvių šnek. Skirùcis~ baltarusių šnek. Скіру́ч’, Шкіру́ч’; s ir š kaita atsispindi ir oficialiose šių pavardžių formose: Скіру́ть (Mačkių k.), Шкіру́ть (Bobrovnikų k.). Lietuvių šnek. Šturlỹs~baltarusių šnek. Штурлис, Стурлис, of. Штурлис, (Gelūnų k.), Стурлис (Viktasinų k.). Pažymėtina, kad lietuvių kalboje pradiniai s(t, k)-, š(t, k)- nesimaišo, o s(t, k)-/š(t, k)- variantai susidaro būtent baltarusių kalboje⁴. Pavardžių relituanizacija Tiriant lietuviškas pavardžių formas Gervėčių areale paaiškėjo, kad slavintos lietuviškos pavardės dėl vienų ar kitų priežasčių pradedamos sudaryti pagal lietuvių kalbos taisykles. Šį procesą pavadinome pavardžių relituanizacija. Relituanizuotos formos atsirado tų slavintų (lietuviškos kilmės) pavardžių, kurios buvo vartojamos aktyviau negu atitinkamos autentiškos lietuviškos pavardės. Tokiais atvejais slavinta forma išstūmė iš vartosenos savo lietuvišką lygiagrečią formą. Vėliau slavinta forma galėjo būti pakartotinai adaptuota pagal taisykles, nusistovėjusias slavų pavardėms perteikti lietuviškai. Antroji relituanizacijos priežastis – naujų gyventojų, turinčių lietuviškos kilmės, bet slavintas pavardes, atsikėlimas į lietuviškai kalbantį kaimą. Šioje situacijoje naujakurio pavardė vietinių lietuvių suvokiama kaip slaviška ir pritaikoma prie lietuvių kalbos normų. Relituanizacijos procesą aptarkime vienu lygmeniu – darybos. Prie slavintų pavardžių formų pridedamos lietuviškos fleksijos -as, -is, -us, išsaugant baltarusių formų fonetinius ypatumus. Jei fleksija pridedama prie slavintos formos, kuri sutampa su lietuviškos formos vardininko vienaskaitos forma, susidaro pavardės su dvigubomis 4 О смешении c/ш в белорусском языке при освоении заимствований см.: (Чэкман, 1970, с. 67–69). 61 lietuviškomis fleksijomis: liet. g. Miklys (Mikl’o…)~ lenk. g., bltr. g. Miklic (Miklica…) > relit. Miklisas (Mikliso…); liet. g. Ramys (Ram’o…)~ lenk. g., bltr. g. Рэмис (Рэміса…) > relit. Rзmisas (Rзmiso…); liet. g. Šėmys (Šēm’o,…)~ bltr. g. Шэмис (Шэміса,…) > relit. Šėmisas (Šėmiso…); liet. Vinckus~ bltr. g. Вінцкус’ ~ (Вінцкус’а…) > relit. Vinckus’us (Vinckus’aus…). Jei fleksija pridedama prie slavintos formos, kuri sutampa su lietuvišku kamienu, susidaro naujos pavardžių formos: liet. g. Grūodis (šiuo metu išliko kaip pravardė) ~ bltr. g. Гродзь’ > relit. Gródz’us; liet. g. Lukāčicis~ bltr. g. Лукойц’ > relit. Lukóicis ir kitos pavardės su -oicis (žr. p. 59–60). 2. Slavų pavardžių perteikimo lietuviškai taisyklės Slaviškomis čia vadiname tiek tikrosios slaviškos kilmės pavardes (pvz., Василёнак, Собаль, Верабей), tiek baltų kilmės pavardes, turinčias slaviškų darybos komponentų (pvz., priesagas -евич, -ович, -ски), tokias kaip Бярнюкевич, Гульбинович ir kt. Vietos gyventojų kalboje pastarojo tipo pavardėms taikomos iš esmės tos pačios adaptacijos taisyklės kaip ir slaviškos kilmės (slavišką šaknį turinčioms) pavardėms. Fleksijų adaptacija baltarus. tarm. -а~ liet. tarm. -as; taip pasikeičia pavardžių formalioji (gramatinė) giminė: baltarus. tarmės formoje tokios pavardės yra moteriškosios giminės, liet. tarmėje – vyriškosios, pvz., Ал’охна (Ал’охны…) ~ Al’āknas (Al’ākno…), Пукимта (Пукимты…) ~ Pūкštas (Pūkšto…). Tačiau jei lietuviškoje kalboje išsaugoma baltarus. pavardės galūnė -а, ji gali būti derinama su kitais žodžiais moteriškąja gimine, plg.: Ti Šč’kā ravbudijus (pažodžiui) „Ten Ščiuka namą pastatė“. Baltarus. tarm. -о~ liet. tarm. -a: Буйко ~ Buikà, Буч’ко ~ Buc’kà, Юшко ~ Juškà. Baltarus. tarm. -а~ liet. tarm. -a: Ал’окса ~ Al’oksà, Апрэйка ~ Aprēškà, Блашка ~ Blaškà, Баротка ~ Barotkà, Баруйка ~ Barùikà, Буч’ка ~ Buc’kà, Вайнілка ~ Vainilkà, Глушка ~ Gluškà, Даніла ~ Danilà, Дыска ~ Dyskà, Замара ~ Zamàra, Зноска ~ Znoskà, Кагарка ~ Kaharkà, Кал’ада ~ Kalėdà, Кармаза ~ Karmàzà, Куц’ка ~ Kuc’kà, Лыска ~ Lyskà, Магудз’а ~ Magudz’ à, Міхна ~ Michnà, Мужыла ~ Mužilà, Налівайка ~ Nalivàika, Норка ~ Norkà, Рэвака ~ R’avokà, Рошка ~ Roškà, Свила ~ Svilà, Сарока ~ Sarokà, Стаціна ~ Stacinà, Штура ~ Šturà. Baltarus. tarm. -о~ liet. tarm. -as: Бохан ~ Bòchanas, Баз’ук ~ Baz’ùkas, Баравік ~ Baravýkas, Васіл’чык ~ Vasil’čikas, Басін ~ Vāsinas, Вэштар ~ Vėštaras, Драп ~ Dràpas, Жаўн’эзык ~ Žaunerikas, Кулак ~ Kùlokas, Лібар ~ Libaras, Маўчан ~ Maucėnas, Пастранак ~ Pastarnòkas, П’этрык ~ Pėtrikas, Стакун ~ Stakūnas, Сыс ~ Sìsas, Улан ~ Ulònas, Ўл’він ~ Ul’vinas, Філіпчык ~ Filipčikas, Пішчак ~ Pišč’òkas, Ярмак ~ Jarmokas, Яромін ~ Jaraminas. Baltarus. tarm. -ø~ liet. tarm. -us: ši galūnė pridedama prie slavų pavardžių, pasibaigiančių šnypščiamuoju priebalsiu: Бурыч ~ Bùrič’us, Кікіч ~ Kikilič’us, Махнач ~ Machnoč’us, Мілош ~ Miloš’us, Рамай ~ Ramoš’us, Савіч ~ Savič’us, ir prie 62 pavardžių su priesagomis -ович, -евич; šią pačią galūnę įgyja ir pavardė Собал’ ~ Sòbal’us. Baltarus. tarm. -i, -ы ~ liet. tarm. -as: Баравы ~ Barāvas, В’алікі ~ V’ alikas. Priesagų adaptacija Gervėčių apylinkėse labiausiai paplitusios slaviškos pavardės su priesagomis -(’)евич, -ович (76 pavardės, 24% visų mūsų tirtų pavardžių). Šios priesagos lietuviškai perteikiamos dviem būdais. Pirmasis – įprastas ir tradicinis – yra jų pakeitimas priesaga -(’)avič’us: Аўс’ук’з’віч ~ Aus’uk’avič’us, Б’арн’ук’з’віч ~ B’arn’uk’avič’us, Валанс’авіч ~ Valans’avič’us, Янц’авіч ~ Janc’avič’us, Вайц’аховіч ~ Vaic’akavič’us, Лаўрына́віч ~ Laurinavič’us (≈ 49 pavardės). Toks priesagų perteikimo būdas būdingas vietinėms pavardėms, ypač toms, kurios Gervėčių apylinkių gyventojams seniai ir gerai žinomos. Taip pat perteikiamos ir palyginti neseniai į arealą atsikėlusių žmonių pavardės, kai jie gyvena lietuviakalbiuose kaimuose, nors patys nėra lietuviai. Kitas priesagų -(’)евич, -ович perteikimo lietuviškai būdas – pridėjus galūnę -us išsaugomas jų baltarusiškas skambesys: Радз’евич ~ Radzevič’us, Ал’хімовіч ~ Al’chitòvič’us, Пуховіч ~ Puchovič’us, Саковіч ~ Sakovič’us, Субатк’евич ~ Subatkèvič’us (iš viso 27 pavardės). Taip perteikiamos pavardės kaimuose, kuriuose vyrauja baltarusiškai kalbantys gyventojai ir kur jos lietuviškoje kalboje vartojamos palyginti rečiau nei pirmiau aprašytosios. Vyresnio amžiaus lietuvių kalboje kartais pasitaiko daugeliui aukštaičių tarmių būdingas būdas slavišką priesagų junginį -ск- perteikti junginiu -ck-, pvz.: Захароўскі ~ Zacharõckas, Каліноўскі ~ Kalinačkas, Казлоўскі ~ Kazlauckas, Лаздоўскі ~ Lazdauckas. Baltarusių t. -ан ~ lietuvių t. -ėnas: Майчан ~ Mačėnas. Taip pat perteikiama ir šiuo metu areale išnykusi pavardė Качан ~ Kačėnas. Atskirų garsų substitucija. Baltarusių t. ’э prieš j ~ lietuvių t. -ie: В’эраф’йі ~ Verabiejus, Дараф’йі ~ Darafiejus, Міз’йі ~ Mizejus. Baltarusių t. х ~ lietuvių t. k: Ал’охна ~ Al’åknas, Бохан ~ Bòkanas, Стахоўскі ~ Stakauskas, Махнач ~ Maknõč’us. Tokia substitucija būdinga tik vyresnės kartos lietuvių kalbai; jaunesnių kartų lietuvių (jaunesnių nei 50 metų) kalboje, taip pat baltarusių lietuviškoje kalboje ši substitucija nepastebima. Viename pavyzdyje, laikantis lietuvių kalbos fonotaktikos taisyklių (žr.: Girdenis, 1981, 76), žodžio pradžioje esantis baltarusių ml- junginys supaprastintas: Млынкоўскі ~ Lønkauskas. Lietuviškai kalbančių lietuvių baltarusiškoje kalboje vartojama antroji, „rebaltarusinta“, forma – Лынкоўскі. 63 3. Lietuviškų ir slavų pavardžių pateikimo oficialiuose dokumentuose taisyklės Kaip jau minėta, pavardžių formas, šiuo metu vartojamas oficialiuose dokumentuose (rusų kalba), pavadinome oficialiosiomis. Daugeliu atvejų oficialioji pavardės forma griežtai neatitinka nė vienos iš dabar egzistuojančių neoficialiųjų formų – nei Gervėčių lietuviškosios, nei kurios nors slaviškosios, o dažnai yra savotiškas šių formų mišinys. Nuo Gervėčių lietuviškosios ir Gervėčių baltarusiškosios formų oficialioji forma dažniausiai skiriasi kirčio vieta. Pavyzdžiui, lietuviškos pavardės, kurių kirtis yra paskutiniame skiemenyje, oficialiojoje formoje kirčiuojamos priešpaskutiniame skiemenyje (žr. pavardes su -a, p. 62, -is, -ys, p. 59). Kai kuriais atvejais baltarusiškosios pavardžių formos išlaiko atitinkamų lietuviškųjų formų kirčio vietą, tačiau oficialiai perteikiant šias pavardes kirtis perkeliamas į priešpaskutinį skiemenį, kuris skiriasi nuo baltarusiškosios ir lietuviškosios formų: liet. g. Kairys~ blr. g. Kairis~ ofic. Кайрис liet. g. Kūlys~ blr. g. Kulis~ ofic. Kulis, liet. g. Šturlỹs~ blr. g. Штурлис~ ofic. Шту́рлис, liet. g. Vai-c’ulis~ blr. g. Vaič’ū’l~ ofic. Во́йтоль, liet. g. Savič’us~ blr. g. Савич~ofic. Савич, liet. g. Šuk’ālis~ blr. g. Шук’ā’l~ ofic. Шукель. Pažymėtina, kad visais nurodytais atvejais oficialiųjų formų kirčio vieta sutampa su vietinės lenkiškosios formos kirčio vieta, o joje, pagal lenkų kalbos taisyklę, kirtis tenka priešpaskutiniam skiemeniui. Todėl stebimą kirčio perkėlimą, regis, galima paaiškinti atitinkamų pavardžių lenkiškųjų formų įtaka. Keldami šią prielaidą, atsižvelgiame į tai, kad iki visai nesenų laikų vietinė lenkų kalba (polszczyzna kresowa, litewska, wileńska) tiriamajame areale buvo administracijos kalba, ja kalbėjo vietinė bajorija, o apskritai lenkų kalba buvo prestižinė (Турска, 1982, с. 19, 27, 37; Гаучас, Видутирис, 1983, с. 26—74 и др.). Kadangi pavardės forma, kaip ir pati pavardė, yra svarbi žmogaus sociolingvistinė charakteristika, suprantamas vietos gyventojų siekis suteikti savo pavardei formą, kuo artimesnę prestižinės kalbos normoms. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad, pasak vietos gyventojų, oficialus pripažinimas lenku buržuazinės Lenkijos laikais buvo susijęs su tam tikromis socialinėmis privilegijomis (pavyzdžiui, teise pirkti žemę). Neatmestina, kad lenkų įtaka paaiškina ir atvejus, kai liet. g. ir blr. g. nekirčiuotas a oficialiojoje formoje perteikiamas raide o: liet. g. Vaic’ulis~ blr. g. Vaič’ū’l~ ofic. Во́йтоль, liet. g. Mchnōč’us~ blr. g. Махнач~ ofic. Мохнач, liet. g. Maičėnas~ blr. g. Майчан~ofic. Мовчан, liet. g. Ramaikà~ blr. g. Раме́йка~ ofic. Роме́йко. Tokį liet. g. ir blr. g. a perteikimą palaiko ir rusų tradicijos įtaka. Rusų kalbos, kaip šiuo metu prestižiškiausios Gervėčių apylinkėse vartojamų kalbų hierarchijoje, įtaka, regis, galima paaiškinti ir šiuos variantus 64 pavardžių rašybos, atspindinčius jų tarimo ypatybes: a) variantus su minkštuoju / kietuoju r: ofic. Бурич ~ ofic. Бурыч, ofic. Ринкевич ~ ofic. Рынкевич; b) variantus su minkštuoju / kietuoju ч: ofic. Чепукойть ~ ofic. Чапукойть, ofic. Чеснойть ~ ofic. Часнойть. Pagal šį modelį pritaikoma ir blr. g. Шашок ~ ofic. Шёхо pavardė. Vis dėlto neatmestina, kad dvi pirmosios formos su minkštaisiais priebalsiais galėjo atsirasti dėl lietuvių kalbos poveikio; c) variantus su ц ~ т: ofic. Марункевич ~ ofic. Мартинкевич, taip pat rašytinį ть perteikimą vietoj blr. g. ч' ir liet. g. с': ofic. Войтюль ~ blr. g. Вайчу'ль ~ liet. g. Vaičialis, ofic. Рекеть ~ blr. g. Рак'эй' ~ liet. g. Rek'acis, taip pat pavardes su -оиц ~ -oicis, kurios rašyboje perteikiamos per -оить. Šiuo metu nelengva nustatyti, kurios kalbos – lenkų ar rusų – įtakoje susidarė baltarusiškų apeliatyvinės kilmės pavardžių hiperkorekcijos: ofic. Соро́ко, Саро́ко < blr. Саро́ка, ofic. Веробе́й < blr. Верабе́й. Sudėtinga sociolingvistinė situacija Gervėčių apylinkėse ir įvairiais laikotarpiais kintantis tai vienos, tai kitos kalbos statusas paliko pėdsaką dabartinėje oficialiųjų pavardžių formų gausoje. Daugumoje jų derinami lenkiškieji ir ne lenkiškieji variantai (arba rusiškieji ir ne rusiškieji): Данайло — Данила, Дрёмо — Дрёма, Лукино — Лукина, Колтан — Калтан, Махнач — Мохнач, Мацкела — Мацкёло, Пазлевич — Позлевич, Пуйша — Пуйшо, Пукита — Пукино, Субаткевич — Суботкевич, Тварогаль — Творогаль. Kai kurių pavardžių oficialieji variantai atspindi jų tarimo variantus: ofic. Емельян — Эмельон — Эмилён — Эмилён (plg. blr. g. Аміл'ён, liet. g. Amil'onas). Lietuviškųjų ir ne lietuviškųjų oficialiųjų variantų nedaug: Лукайтис — Лукойть, Сысас (!) — Сыс. Šiame straipsnyje paliestos toli gražu ne visos problemos, susijusios su pavardžių funkcionavimo daugiakalbystės sąlygomis ypatumų tyrimu. Manytume, kad toliau plečiant tiriamąją medžiagą bus galima išsamiau pagrįsti darbe pateiktas prielaidas ir sprendimus, taip pat aptarti klausimus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko už mūsų dėmesio ribų. A. ROMANČIUK PAVARDĖS DAUGIAKALBYSTĖS SĄLYGOMIS (Gervėčių apylinkių medžiagos pagrindu) Reziumė Straipsnyje analizuojamos lietuvių pavardžių perdavimo baltarusių ir iš dalies lenkų kalba taisyklės, slavų kilmės pavardžių perdavimo lietuviškai taisyklės bei šių pavardžių užrašymo būdai oficialiuose dokumentuose. Lietuvių pavardės transformuojamos į baltarusių ir lenkų kalbas pagal šias taisykles: a) lietuviškų galūnių adaptacija: galūnių numetimas, pakeitimas slaviškomis; b) priesagų adaptacija: priesagų, ypač patroniminių, pakeitimas slaviškomis; c) garsų substitucija; d) kirčio vietos pakeitimas pavardėje. Slavų pavardės transformuojamos į lietuvių kalbą pagal šias taisykles: a) galūnių adaptacija, b) priesagų adaptacija, c) kirčio nukėlimas dažniausiai į galūnę. 5. 1880 65 Analizuojama pavardžių relituanizacija, t. y. toks procesas, kai lietuviška pavardė suprantama vietos gyventojų kaip slaviška ir adaptuojama pagal lietuvių kalbos dėsnius. Nustatyta, kad, rašant pavardes oficialiuose dokumentuose, turėjo įtakos lenkų kalbos normos. A. ROMANCHUK PAVARDĖS DAUGIAKALBYSTĖS SĄLYGOMIS (Gervėčių apylinkių medžiagos pagrindu) Santrauka Straipsnyje analizuojamos lietuviškų pavardžių perteikimo baltarusių kalba ir iš dalies lenkų kalba taisyklės, taip pat slavų vardų perteikimo lietuvių kalba taisyklės ir jų rašymo oficialiuose dokumentuose būdai. Lietuviškos pavardės baltarusių ir lenkų kalbomis perteikiamos pagal šias taisykles: (a) lietuviškų galūnių trumpinimas arba atsisakymas jų; (b) priesagų perėmimas: priesagų keitimas, balsių priesagose keitimas; (c) šaknies garsų kaita; (d) pavardės kirčio keitimas. Slavų kilmės pavardės į lietuvių kalbą atėjo pagal šias taisykles: (a) galūnių perėmimas; (b) priesagų perėmimas; (c) kirčio keitimas. Pavardžių sulietuvinimas aptariamas atskirai. Nustatyta, kad pavardžių rašybai oficialiuose dokumentuose įtakos turėjo lenkų kalba, kuri nagrinėjamoje vietovėje turėjo prestižą. ЛИТЕРАТУРА Беларуская граматыка. Мінск, 1985. Ч. 1. Бірыла М. В. Беларуская антрапанімія. Мінск, 1966. Ч. 1; 1969. Ч. 2; 1982. Ч. 3. Гаўчас П., Відугрыне А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Geografija. V., 1983. T. 19. P. 26–73. Судник Т. М. Диалекты литовско-славянского пограничья. Очерки фонологических систем. М., 1975. Чекман В. Н. К социолингвистической характеристике польских говоров белорусско-литовского пограничья // Studia nad polszczyzną Kresową. Wrocław, Warszawa, 1982. T. 1. S. 123–138. Чекман В. М. Гісторыя грыпастаўленняў на цвёрдасці-мяккасці ў беларускай мове. Мінск, 1970. Būga K. Apie lietuvių asmens vardus // Būga K. Rinktiniai raštai. V. 1958. T. 1. P. 227–231. Eigminas K. Gervėčių apylinkių pavardės [См. с. 67–72 настоящего издания]. Grinaveckienė E. Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės // Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1973. T. 14. P. 221–229. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. Fonетика ir morfologija. V., 1975. Lietuvių pavardžių žodynas. A–K.V., 1985. Lipskienė J. Gervėčių tarmės frazeologizmai // Leksikos tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1972. T. 13. P. 21–31. Maciejauskienė V. Lietuvių antroponiminė sistema XVI amžiuje // Lietuvių onomastikos tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1981. T. 21. P. 154–184. Turska H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie // Studia nad polszczyzną kresową. Wrocław; Warszawa, 1982. T. 1. S. 19–123. Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų // Leksikos tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1972. T. 23. P. 21–31. Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1974. T. 1(46). P. 117–127. Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. V., 1977. 66