Vietininko ir prielinksnio „į“ su galininku sinoniminė vartosena

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ELENA VALIULYTĖ VIETININKO IR PRIELINKSNIO Į SU GALININKU SINONIMINĖ VARTOSENA 1. Bendrosios pastabos 1.0. Lokalininės (erdvės) reikšmės formų — linksnių su prielinksniais ir be prielinksnų — semantinę struktūrą sudaro dviejų tipų semantiniai požymiai: 1) orientacinė reikšmė, kuri žymi lokalizuojamo daikto padėtį kito daikto (orientyro) atžvilgiu ir 2) slankumo reikšmė¹, rodanti lokalizuojamo daikto slinktį | neslinktį. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tapačią orientacinę reikšmę — žymi orientyro vidų (vidaus reikšmė) ir iš esmės skirtingas slankumo reikšmes: prielinksnio į konstrukcija nurodo slinktį, o vietininkas — priešingai — neslinktį (paprastai būseną), plg. auga miške ir nuėjo į mišką. Šios formos vidaus (orientacinės) reikšmės pagrindu sudaro stiprią semantinę opoziciją, kurios skiriamieji požymiai — slinktį | neslinktį. Tačiau pasitaiko atvejų, kada ši opozicija esti neutralizuojama, t. y. minėtos formos pavartojamos su tais pačiais veiksmažodžiais, pvz.: įklimpo į molį | molyje. 1.1. Lokalininės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į su galininku konstrukcija turi iš esmės skirtingą semantinį junglumą, plg.: stalas stovi kambaryje ir tėvas įėjo į kambarį. Prielinksnio į konstrukcija vartojama su slinkties (slinktį skatinančiais ar padėties kitimo | keitimo) veiksmažodžiais. O vietininkas — priešingai — su neslinkties (padėties, egzistencijos, proceso ar konkretaus veiksmo) veiksmažodžiais. Tarp vietininko ir prielinksnio į konstrukcijos semantinės aplinkos pagal loginių klasių teoriją (semantinius kontekstus galima suvokti kaip logines klases) yra nuošalės santykis²: ten, kur vartojama viena žodžio forma, paprastai negalima kita, plg.: stalas stovi kambaryje (bet ne į kambarį) ir tėvas įėjo į kambarį (bet ne kambaryje3). Vis dėlto ir literatūrinėje kalboje pasitaiko tokių kontekstų, kur pasakomos alternatyviai (t. y. pakaitomis) abi minėtos lokalininės formos, pvz.: vežimas įklimpo į dirvą | dirvoje, padėjo lazdą į kampą | kampe, sukėlėliai susirinko miške | į mišką, pasėjo rugius dirvoje | į dirvą (plg. rusų k. Владимирский 1972, 19 tt.). 1 Šiuos terminus į lietuvių kalbotyrą įtraukė J. Kilius (žr. Kilius 1972, 23; 1977, 40). 2 Dėl loginių klasių ir santykių tarp jų žr. Plečkaitis 1978, 99 tt. 3 Atskirose tarmėse, pvz., Klaipėdos krašte, vietininko pozicijoje dėl vokiečių kalbos įtakos vartojama prielinksnio į konstrukcija (pvz., buvo į Nidą) arba pietų aukštaičiai (tik dėl kitų priežasčių) analogiškai vartoja įnatyvą (pvz., buvau miestan). Kitur — atvirkščiai — vietininkas pasakomas prielinksnio į konstrukcijos (atitinkamai — įnatyvo) reikšme, pvz.: Išėjo seselė svetimoj šale­lėj. Rdm (žr. Laigonaitė 1957, 30—33; Zinkevičius 1966, 200—201, 418). Kadangi tai ne literatūrinės kalbos faktai, todėl apie juos čia nebus kalbama. 12⁴ 179 Kuo paaiškinti tokių formų alternaciją, variantinį jų valdymą? Tai, matyt, daugiausia priklauso nuo veiksmažodžių reikšmės. Galima daryti prielaidą, kad yra veiksmažodžių, kurių semantinė struktūra atitinka ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui, nors tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų ir nesuderinami dalykai. Veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojama to paties daiktavardžio vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija, galima skirti kelias grupes. 2. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai 2.1.0. Veiksmažodis klimpti (1) reikšme „leistis į minkštą ar purią masę“4 turi keletą sinonimų: smegti (1), grimzti (2), smukti (2), sėsti (5) (žr. Lyberis 1980, 184). Šių veiksmažodžių semantinę struktūrą sudaro tokios bendros semos: 1) slinkties, 2) slinkties krypties ir 3) slinkties sferos. Tai lemia jų semantinį ir sintaksinį junglumą. Minimụ veiksmažodžių reikšmė realizuojama junginiuose su priklausomais daiktavardžiais, reiškiančiais klampią, purią ar minkštą masę (ar turinčiais tokią semą), pvz.: dumblas, liūnas, maurai, purvas, molis, smėlis, sniegas, pusnis; bala, klampynė, raistas, pelkė, pieva, dirva, žemė ir kt. Tačiau šių daiktavardžių gramatinė forma gali būti dvejopa: vietininkas ar galininkas su prielinksniu į, pvz.: vežimas klimpsta dirvoje | į dirvą. Prielinksnio į konstrukcijos vartosena tokioje aplinkoje yra sistemiška: ji motyvuota veiksmažodžio slinkties semos. Vietininkas su nurodytais veiksmažodžiais yra nesistemiškas. Kaip jau minėta, šios formos ir prielinksnio į konstrukcijos semantinis junglumas yra iš esmės skirtingas: prielinksnio į konstrukcija vartojama su slinkties, o vietininkas — su neslinkties veiksmažodžiais. Tačiau šis semantinio derinimo dėsnis nėra absoliutus. Sakinyje vietininkas, kaip apibendrinta lokalinės reikšmės forma, galimas ir su slinkties veiksmažodžiu, tačiau šalia kitos šio būtinai reikalaujamos (obligatorinės) lokalinės formos, plg.: 1) vežimas įvažiavo į griovį miške ir 2) vežimas įklimpo į sniegą miške. Šis vietininkas nesiejamas tiesiogiai su veiksmažodžiu, o priklauso visam sakiniui, — yra jo determinantas (plg. Шведова 1964, 77 tt). Gretinamieji sakiniai nėra visai vienodi pagal savo struktūrą. Tai rodo skirtingos jų transformacijos galimybės. Iš sakinio (1) negalima eliminuoti prielinksnio į konstrukcijos (nepažeidus jo gramatiškumo), o sakiny (2) tokia redukcija galima, plg.: vežimas įvažiavo miške (sakinys negramatiškas) ir vežimas įklimpo miške (sakinys gramatiškas). Šiuos struktūrinius minimų sakinių skirtumus lemia jų veiksmažodžių semantika. Nors abu veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei — slinkties veiksmažodžių grupei, tačiau skiriasi tam tikrais požymiais: slinkties krypties ir slinkties sferos semomis. Veiksmažodis važiuoti žymi horizontalią slinktį (sausuma), o klimpti — vertikalią slinktį (klampia mase gilyn). Pastarojo veiksmažodžio slinkties reikšmė (dėl jos žymimos krypties ir slinkties sferos pobūdžio) nėra tokia ryški kaip horizontalios slinkties veiksmažodžių. Tuo, matyt, ir galima paaiškinti vieno vietininko (be prielinksnio į konstrukcijos) poziciją šalia jo (t. y. veiksmažodžio klimpti). Šio 4 Skaitmuo po veiksmažodžio rodo reikšmės eilės numerį pagal DŽ. 180 veiksmažodžio junginiai su vietininku yra dvejopi: vienų vietininką galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, kitų — ne, pvz.: vežimas įklimpo miške (bet ne į mišką) ir vežimas įklimpo sniege | į sniegą. Tai priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Alternatyviai vartojamos abi formos — galininkas su prielinksniu į ir vietininkas — paprastai tokių daiktavardžių, kurių reikalauja veiksmažodžio klimpti semantinis valentingumas, t. y. reiškiančių klampią masę ar turinčių tokią semą (žr. 2.1.0). Gretinamais junginiais aprašoma ta pati denotacinė situacija, tačiau kiekvienu atveju ta situacija šiek tiek kitaip interpretuojama, plg. vežimas klimpsta į dirvą | dirvoje. Junginiais su prielinksnio į konstrukcija, aktualizuojančia veiksmažodžio reikšmėje slinkties semą, labiau pabrėžiama slinkties sfera (dirva), o junginiais su vietininku, implikuojančiu daikto buvimą⁵, paprastai pabrėžiamas pats lokalizuojamas daiktas (vežimas). Bet šis skirtumas nėra reikšmingas ir tos pačios leksinės sudėties junginiai laikytini sinonimiškais. Veiksmažodžio klimpti grupės junginiai su prielinksnio į konstrukcija ir vietininku skiriasi vartojimo dažnumu, stilistine diferenciacija ir šiek tiek semantiškai. 2.1.1. Veiksmažodis klimpti savo pagrindinę reikšmę realizuoja junginiuose su apibrėžtos semantikos daiktavardžių (žr. 2.1.0.) dviem alternacinėmis formomis: galininku su prielinksniu į (ar įnatyvu⁶ — tarmėse) (a) ir vietininku (rečiau) (b). a) Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai. BubnŽDŽ 31. = Smunku eit par dirvą — kojos klimpsta molin. Ktk. b) Klimpdami skystame bitume, juodais nuo pelenų veidais, jie gelbėjo draugus, gelbėjo elektrinę. T 1986 108. Tačiau daiktavardžiai, savo semantinėje struktūroje neturintys aiškiai išreikštos klampumo semos, su nurodytu veiksmažodžiu vartojami vietininko linksniu ir pakeisti jo prielinksnio į konstrukcija negalima (nebent literatūrinėje kalboje), pvz.: Išly­tame vieškelyje klimpsta mašinos (rš). 2.1.2. Abi minėtos formos vartojamos ir su priešdėliniais veiksmažodžio klimpti vediniais — įklimpti, nuklimpti, suklimpti. a) Andrius įklimpo į arimą. Kojos pasidarė sunkios. BubnŽDŽ 8. Vaikai, nelandžiokit po liūgus: galėsite įklimpti į maurus ir prigersite. Įklimpome į baisų molyną. LKŽ VII 603. LKŽ VIII 338. Su visais ratais nuklimpau į purvyną. LKŽ VI 93. = Salelėn balelėn nuklimpo kumelė, penki vilkai traukė, o du vanagų laukė (mislė). Lš (LKŽ XII 59). Kai bridom, visi suklimpom braston. Ktk. b) Prie ežero liūge (klampynėje) karvė įklimpo. Mrk (LKŽ VII 603). Išmaknotoje, maurinėje lomojė vežimas įklimpo (vert.) Gyvulys nuklimpo versmėje pavasarį. J. Sniege beeidamas nuklimpo. Krkl (LKŽ VI 94). ⁵ Apskritai vietininko junginius su nebūsenos veiksmažodžiais galima laikyti sintaksinės kondensacijos rezultatu: juose justi praleistą būsenos veiksmažodį (jį lengvai galima įterpti, pvz.: skaito kambaryje←skaito būdamas kambaryje, taip pat ir vežimas įklimpo miške←vežimas įklimpo būdamas miške). Dėl šios sąvokos žr. Мартынов 1985, 159. ⁶ Įnatyvas laikytinas prielinksnio į konstrukcijos semantiniu variantu, jį žymėsime lygybės ženklu (=). 181 Tarmėse⁷ yra ir kitų to paties veiksmažodžio priešdėlių vedinių – apk्लिमpti, pak्लिमpti, prik्लिमpti, पार्क्लिमpti. Turime jų vartojimo pavyzdžių su vietininku. Vežimas apklिमpo pelkėje. J. Balelėj pak्लिमpo kumelė: penki vyrai traukė, du vanagu laukė (mislė). Pn (LKŽ VI 94). Daktaras pasiklydęs ir priklimpęs baloj. Vr (LKŽ VI 94). (Plg. dar: Anas visą gyvenimą purve parklimpęs prasipliekė (gero gyvenimo nematė). Ds (LKŽ VI 94). 2.1.3. Būdingas aptartųjų veiksmažodžių sintaksinis palydovas yra prielinksnių iki | ligi su kilmininku konstrukcija. Ji vartojama ir šalia prielinksnio į konstrukcijos (a), ir šalia vietininko (b). a) Jie klampos pakrūmėmis, klimpdami iki juostos į sniegą. RadzPV I 135. Svarbiausia čia yra pievelė..., kur vasaros karštymečiais, klimpdami iki stebulių į smėlį, krypuoja šieno ar dobilų prikrauti vežimai. RadzPV I 148. b) Kojos dažnai iki kelių klimpdavo sniege (trš). Arkliai suklimpo baloj lig pilvų. Er (LKŽ VI 94). Kaip matome iš pavyzdžių, minimos prielinksnių iki | ligi konstrukcijos yra apibrėžtos leksinės sudėties: jas sudaro daiktavardžiai, žymintys daikto (veiksmo subjekto) neatsiejamą dalį. O pati konstrukcija turi savitą ribos reikšmę, kurią lemia veiksmo (vertikalios slinkties amorfiška masė) pobūdis: ji rodo ribą, iki kurios veiksmas apima jo subjektą, plg.: Žmogus įklimpo į pusnį iki kelių ir Žmogus nuėjo iki pusnies ir sustojo. Tokioje pozicijoje galimi ir kiti ribos prielinksniai, pvz.: Žmogus įklimpo į sniegą virš | aukščiau kelių, taip pat pusiau kelių, sulig keliais. 2.1.4. Su veiksmažodžiu klimpti bei jo vediniais vartojamos pakaitomis abi priklausomos formos – galininkas su prielinksniu į (a) ir vietininkas (b) ir abstrakčių daiktavardžių (pvz.: vargas, krizė, idealizmas, rūpesčiai). Tokioje leksinėje-sintaksinėje aplinkoje veiksmažodžiai turi perkeltinę reikšmę ir dažnai sudaro apstabarėjusius žodžių junginius. Bet šiuo požiūriu jie čia nebus nagrinėjami – mums rūpi junginių sintaksinė sandara. a) Buržuazinės šalys vis dar gilyn klimpsta į ekonominę krizę. LKŽ VI 93. Kokiu būdu įklimpo į skolas, Kurapka patsai nesusigaudo. Krėv. Mokytojui reikia per daug, ar šiaip ar taip, į smulkmenas nenuklimpti. Jabl (LKŽ VI 94). b) Ignas nuklimpęs skolose. Ašb. Mūsų machistai visi įklimpo idealizme. LKŽ VI 93. 2.2.0. Veiksmažodis smegti (1) savo pagrindinę reikšmę „lįsti gilyn (į minkštą daiktą)“ realizuoja junginiuose su tos pačios semantinės grupės daiktavardžiais kaip ir jo sinonimas klimpti (žr. 2.1.0.). Šie veiksmažodžiai skiriasi tam tikrais semantiniais atspalviais. Veiksmažodžio smegti semantinėje struktūroje labiau akcentuojamas veiksmo subjekto pobūdis – jo sunkumas, svarumas, o veiksmažodžio klimpti – veiksmo vietos (jo pasireiškimo sferos) pobūdis – klampumas, purumas ir pan. Šiuos semantinius požymius veiksmažodžiai gali „perduoti“ ir savo leksinei aplinkai⁸, jei jie nėra ten eksplicitiškai išreikšti. Pavyzdžiui, sakinyje Einant kojos ⁷ Tarminiais laikome tokius vedinius, kurių nėra DŽ₁. ⁸ Plg. U. Weinreich’o mintis dėl žodžių „pereinamųjų požymių“ (Никитина 1979, 115). 182 klimpo pievoje veiksmažodis klimpti, be kita ko, signalizuoja ir priklausomą daiktavardį pievoje (arba tiksliau: šio daiktavardžio žymimą denotatą) turint klampumo požymį (nes pieva gali būti ir neklampi). O sakinyje Vežimas smėgo pievoje veiksmažodžiu smėgti, be kita ko, informuojama ir apie tai, jog subjektas (vežimas) buvo sunkus, svarus (todėl ir smėgo)⁹. 2.2.1. Su veiksmažodžiu smėgti bei priesdėlių vediniais išsmėgti, nusmėgti, prasmegti, susmegti, parsmegti trm. (tarminis), kaip ir su veiksmažodžiu klimpti (žr. 2.1.1 ir tt), dažniau vartojama prielinksnio į konstrukcija (ar įnatyvas — tarme). Kojos į žemę smenga. Aš smengų į pelkę. J. Gyvulių kojos giliau smenga į tokį mėšlą ir labai išdumblėja. LKŽ XIII 142. Kai prikrautas vežimas susmegdavo į purvą, jis vienas jį ištraukdavo. Šimk (LKŽ XIII 143). Trentiniai iki juostų pars-menga į sniegą. Vien (LKŽ XIII 144). = Tie ratai prasmega dirvon, nė išvažiuot nebegali. Slm (LKŽ XIII 144). Arklio visos kojos balon nusmego. Vb (LKŽ XIII 143). Yra daugybė epūšinių, beržinių, pušinių, eglinių, šerdingų siekstų, parsmegusių purvan ir apaugusių kelmais su žole. BM 67. 2.2.2. Vietininkas su šiais veiksmažodžiais vartojamas ribotai. Dažniau pasitaiko su būtojo laiko veikiamaisiais dalyviais ar su jais sudarytomis sudurtinėmis atliktinėmis veiksmažodžio formomis, turinčiomis rezultatinės būsenos reikšmę (žr. LKG 1971, 150) (a), o su vientisinėmis — rečiau (ir tarme) (b). a) Daug padavimų sukurta apie žemėje prasmegusias pilis, miestus, dvarus. LTs IV 52. Felicija sėdėjo lovoje prasmegusi pūkų pagalviuose. SajND 116. b) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Tai šlapumėtis! Tam raiste ko neprasmegau su vežimu. Bsg (LKŽ XIII 144). 2.2.3. Veiksmažodį smėgti paprastai galima pakeisti veiksmažodžiu klimpti pvz.: Kojos smenga | klimsta į žemę. Tik tarp priesdėlinių veiksmažodžių ne visada yra atitikimas, pvz.: ratai prasmego sniege, bet ne praklimpo, nes šis veiksmažodis turi kitą reikšmę — „pasidaryti klampiam“ (plg.: Po lietaus dirva praklimpo). 2.2.4. Kai veiksmo subjektas yra smailas ar aštrus daiktas, veiksmažodis smėgti turi reikšmę „smigti“. Ir šiuo atveju su juo reguliari prielinksnio į konstrukcija (ar įnatyvas — tarme). Rąkštis smenga į pirštą. J. Įsmego vinis į koją. Krš (LKŽ XIII 142). Peilis praslydęs į sieną įsmego. Sz (LKŽ XIII 143). = Kirvis kojon susmego. Auk (LKŽ XIII 145). O vietininkas pasakomas su veikiamojo dalyvio forma (plg. 2.2.2). Nuplėšę batą, rado kulką letenoje įsmegusią. Žem (LKŽ XIII 143). Tarmėse vietininkas pasitaiko ir su asmeninėmis priesdėlinių veiksmažodžių formomis. Skeveldra įsmego rankoj. Briž (LKŽ XIII 143). 9 Kad šio veiksmažodžio semantinėje struktūroje atspindėti subjekto požymiai, aiškiau rodo jo antrinė reikšmė „smigti“, kur subjektas labiau konkretizuotas, plg. šios reikšmės definiciją: „įlisti gilyn (apie smailų daiktą)“ (DŽ₁ 722). 183 Veiksmažodis įsmego reiškia baigtinį veiksmą ir turi rezultatinės būsenos semą: jo reikšmę galima interpretuoti taip: „įlindo ir liko“. Pastaroji (t. y. būsenos) sema ir palaiko vietininko poziciją, o ši (vietininko) forma savo ruožtu aktualizuoja minimą semą. Tačiau prielinksnio į konstrukcijos pozicija prie šio veiksmažodžio yra stipresnė, nes ji remiama ir veiksmažodžio morfologinės sandaros – prielinksnį atitinkančio priešdėlio į- 2.2.5. Su veiksmažodžiu smegti bei jo vediniais, kaip ir su jų sinonimu klimpti, gali būti vartojamos ir slinkties ribą žyminčios konstrukcijos – prielinksniai iki | ligi, virš, aukščiau ir kilmininkas (plg. 2.1.3). Tremtiniai iki juostų parsmego į sniegą. Vien (LKŽ XIII 144). Įsmego [senio] kojos aukščiau kelių į klo jimo padą. Slm (LKŽ XIII 143). Veiksmo apimtis gali būti patikslinta ir kitokiomis priemonėmis: prieveiksmiu prie veiksmažodžio (a) arba pažyminiu prie subjekto linksnio (b). a) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Gyvulių kojos giliai smenga į tokį mėšlą ir labai jį išdumblėja (rš). b) Visos kojos susm ego į brastą. 2.2.6. Su nurodytais veiksmažodžiais vartojama ir abstrakčių daiktavardžių galininkas su prielinksniu į (ar įnagininkas) (a) ar vietininkas (b) (plg. 2.1.4). a) Motinos žodis įsmenga į kūdikio atmintį. TS 1901 4–5b. Jie susmego į religinę klampynę (rš). = Jis visas skolon įsm e gęs (labai prasiskolinęs). Rgvl (LKŽ XIII 143). Kad į pas tėvus atvažiuovome ką gi veiksi: darbuos prasmege (labai daug dirba), neturi kada su svečiais užsiimt. Mžš (LKŽ XIII 144). b) Buvom skolose prasmege (labai prasis kolinę). Dkš (LKŽ XIII 144). Priklausomas daiktavardis gali būti perkeltinės reikšmės, o patys žodžių junginiai frazeologizuoti. Tas mezginys įsm ego į galvą (plg. įsmego į atmintį). Šts (LKŽ XIII 143). To rašytojo žodžiai kiekvienas įsm egęs jai į širdį. Žem (LKŽ XIII 143). Žodžiai kaip vinys įsm ego mano galvoje. Vaižg (LKŽ XIII 143). Palyginus šios leksinės sudėties veiksmažodžio smegti žodžių junginius su veiksmažodžio klimpti junginiais, pastebimas tik dalinis jų sutapimas, pvz.: sakoma į skolas | skolose įsmego ir įklimpo, taip pat į darbus | darbuose prasmege ir įklimpo, bet į atmintį, į galvą, į širdį įsmego, o ne įklimpo. 2.3.0. Veiksmažodis grimzti (2) yra sinonimiškas veiksmažodžiams klimpti, smegti savo antrine reikšme: DŽ ji apibrėžiama nurodant į pastaruosius veiksmažodžius: „klimpti, smegti (į purvą, smėlį, sniegą)“. Savo pagrindine reikšme minimas veiksmažodis įeina į kitą sinonimų eilę (žr. 3.1.0). 2.3.1. Su veiksmažodžiu grimzti bei jo priešdėliniais vediniais įgrimzti, nugrimzti, sugrimzti, apgrimzti trm., pragrimzti trm. vartojama paprastai prielinksnio į konstrukcija (ar įnagininkas – tarmėse) (a), rečiau vietininkas (b). a) Akmeno įgrimzdo į žemę. J. Pinigai su katilu ir nugrimzdo į žemę. BsP I 102. Tekiniai nugrimzdo į purvyną. LzP (LKŽ III 606). = Valtis lig pat sparnų dumblan įgrimzdo. Sr (LKŽ III 605). b) Jame (kalne) esanti pilis apgrimzdusi. BsV 162. 184 2.3.2. Ir su šiais veiksmažodžiais vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (plg. 2.1.3., 2.2.5). Valtis lig pat sparnų dumblan įgrimzdo. Sr (LKŽ III 605). 2.3.3. Sudaryoma junginių ir su įvairiais abstrakčiais daiktavardžiais (plg. 2.1.4., 2.2.6). a) Kapitalistinis pasaulis grimzta vis į gilesnius prieštaravimus. T 1953 45. Grimzta Valeišiai į skolas. Avyž (LKŽ III 605). Į vargus nugrimzti. K I 308. = Varkalienė nematė, vėl nugrimzdusi sunkių minčių verpetan. Gud-Guz (LKŽ III 605). Dar metai amžinybėn nugrimzdo. BŽ 195. b) Jis visas pagrįzmdes darbe. LKŽ III 605. Kiti jau pagrįzmdę skolose. Kel 1933 69. Nematoma grandinė jungia mus su praeities kartomis, nugrimzdusiomis amžių ūkanose. VenclLL 352. 2.4.0. Veiksmažodžio smukti (2) reikšmė „listi gilyn, klimpti“ yra antrinė. Pagrindinėje šio veiksmažodžio reikšmėje — „mautis žemyn“ — yra fiksuota slinktis ir jos kryptis (žemyn). O semantinėje aplinkoje, būdingoje veiksmažodžiui klimpti (žr. 2.1.0), jis įgyja tokią pat reikšmę kaip ir pastarasis, pvz., kojos smunka į purvą. (Šiuo atveju krypties žemyn sema yra modifikuota į semą „gilyn“). 2.4.1. Su veiksmažodžiu smukti bei jo priešdėliniais vediniais išsmukti, susmukti, nusmukti, pasmukti, kaip ir su jo sinonimu klimpti, yra vartojamos pasirinktinai dvi priklausomos formos — galininkas su prielinksniu į (ar iliatyvas) (a) ir vietininkas (rečiau) (b). a) Kojos smunka į purvą, į nebegaliu bepaeiti. Kv (LKŽ XIII 209). Į paplūsią žemę, į pelkę smunka kojos einant, ir žliurkčioja vanduo. J. Į armenis smunka ratai. J. Įsmukau kaip į jaurą. Kl (LKŽ IV 315). = Vežimas smūksta balon. Alks (LKŽ XIII 209). Mašina susmuko purvan, tai dviem traktoriais net ištraukė. Tada visos vestuvės ir susmuko žemėn. Klt (LKŽ XIII 214). LTs IV 649. b) Buvau išsmukęs pievose. AvyžKK 268. O kontekste su vandenį ar jo telkinius žyminčiais daiktavardžiais veiksmažodis smukti turi jau kitą reikšmę — „kristi“ (ji realizuojama junginiuose su prielinksnio į konstrukcija). Ėjo ėjo tik užšalusiu ledu ir išsmuko į ežerą. Dkš (LKŽ XIII 211). Stovėjo stovėjo i susmuko visi į vandenį. Kv (LKŽ XIII 214). 2.4.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu, kaip ir su jo sinonimais, vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (plg. 2.1.3, 2.2.5, 2.3.1). Kad smukau į pusnyną iki pat ausų! Vežimas išmuko lig ašių į purvą. Skr (LKŽ XIII 209). Kv (LKŽ XIII 211). Analogiška semantinė funkcija pavartojamos ir kiekio konstrukcijos. Tas akmuo cielą meteri į žemę išsmukęs. Trobą par pusmetrį žemėn insmukus. Pln (LKŽ XIII 211). Ktk. Tokios pačios konstrukcijos galimos ir su kitais minėtais veiksmažodžiais, pvz.: Vežimas (per) pusmetrį įklimpo | įsmęgo | įgrimzdo į pusnį. 2.4.3. Abstrakčių daiktavardžių su prielinksniu į rasta prie priešdėlinio veiksmažodžio išsmukti (plg. 2.1.4, 2.2.6, 2.3.3.). 185 Kad išmuko, tai išmuko į vargus! Rmš (LKŽ XIII 211). Buvo išmukęs į tą girtybę, ale šiaip taip atsikretė to šnapso. Vdk (LKŽ XIII 211). Išmukau į tą skolą ir nežinau, kap iš jos išsikapstysiu. Al (LKŽ XIII 211). Vietininkas įmanomas su būtojo laiko dalyviu, plg. išmukęs varguose, skoloje. 2.5.0. Veiksmažodžio sėsti (5) tik 5-oji reikšmė yra sinonimiška aptartiems veiksmažodžiams: DŽ, ji paaiškinta sinonimu grimzti, o LKŽ – ir veiksmažodžiu smegti. Ši reikšmė siejasi su pagrindine to paties veiksmažodžio reikšme – „užimti sėdimą padėtį“ – slinkties žemyn sema, plg. Sėdo ant suolo ir Vežimas sėdo smėlynuose. 2.5.1. Veiksmažodis sėsti (5) bei jo priešdėliniai vediniai įsėsti, nusėsti būdingesni šnekamosios kalbos stiliui ir tarmėms. Su jais vyrauja prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas) (a), vietininkas labai retas (b). a) Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad berauant kartais lapai nutrūksta. BubnŽDŽ 20. = Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt. Vlk (LKŽ XII 447). Insėdo vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima. Alv (LKŽ XII 447). Žemė atlyta, tai kad insėdo vežimas papiepin! Rod (LKŽ XII 447). Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo. Krev (LKŽ XII 449). b) Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių. LKŽ XII 442. 2.5.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu vartojama veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (žr. paskutinį pavyzdį). 2.5.3. Veiksmažodis sėsti, kaip ir smegti (žr. 2.2.4), kontekste su subjektu – smailu, smigiu daiktu turi „smigti“ reikšmę ir vartojamas su prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvu). Kap šavė, tai ir insėdo kulka krūtinėn. Ml (LKŽ XII 447). Plg. dar: Kap insėdo erkė sprandan, tai su peiliu išlupo. Rdš (LKŽ XII 447). 2.5.4. Kai veiksmo subjektas yra skystis, dažai, veiksmažodis sėsti turi „įsigerti“ reikšmę. Ši reikšmė taip pat realizuojama su prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvu). Dažai įsėdo į drobulę. Bt (LKŽ XIII 447). Rašalas į staltiesę įsėdo, kad nė išplauti negali. Up (LKŽ XII 447). 2.6.0. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai grimzti, smegti, smukti, sėsti (bei jų priešdėliniai vediniai) sudaro sinonimiškų junginių su prielinksnio į konstrukcija ir vietininku, pvz.: vežimas įklimpo (įsmego, išmuko, įsėdo) į smėlį | smėlyje. 2.6.1. Nurodytoje leksinėje aplinkoje prielinksnio į konstrukcija yra reguliari, dažnesnė, o vietininkas – retesnis. Jis neribotai vartojamas su sudurtinėmis atliktinėmis veiksmažodžio formomis (ar būtojo laiko dalyviais), turinčiomis rezultatinės būsenos semą, kuri atitinka vietininko semantinius reikalavimus kontekstui. 2.6.2. Vietininkas būdingesnis apibendrintos reikšmės sakiniuose, o prielinksnio į konstrukcija – aktualizuotos reikšmės pasakymuose, plg.: Išlyjame vieškelį, je klimsta mašinos ir Įklimpo traktorius į dirvą. 186 2.6.3. Vietininkas dažniau pavartojamas tarmėse, o prielinksnio į konstrukcija – raštų kalboje. Tai atspindi bendrą tendenciją labiau įsigalėti analitinėms konstrukcijoms. 2.6.4. Skirtingo semantinio junglumo sintaksinių formų – vietininko ir prielinksnio į su galininku – galėjimą jungtis prie veiksmažodžio klimpti ir jo sinonimų (grimzti, smegti, smukti, sėsti) lemia šių veiksmažodžių specifinė semantika. Jų žymimą vertikalią slinktį gilyn amorfiška mase galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą, t. y. kaip neslinktį. Tai ir lemia vietininko poziciją. 2.6.5. Minėtos leksinės sudėties junginių prielinksnio į konstrukcija turi kiek modifikuotą orientacinę reikšmę: ji žymi ne apibrėžto daikto vidų, o amorfiško daikto gilumą. Tai lemia priklausomojo daiktavardžio semantika. Be to, skiriasi šios konstrukcijos ir slankumo reikšmė: ji neturi priartėjimo semos, o žymi slinktį gilyn amorfiška mase. 3. Veiksmažodis skęsti ir jam artimos reikšmės žodžiai 3.1.0. Veiksmažodžiui skęsti (1), be jo sinonimo grimzti (1), semantiškai yra artimi veiksmažodžiai nerti (1), nirti (1). Panašiai jie visi ir apibrėžiami DŽ₁, plg.: grimzti „leistis žemyn skystyje“, skęsti „grimzti skystyje“, nerti „leistis, grimzti į vandenį“, nirti „lįsti į vandenį, nerti“. Kaip matome iš definicijų, šių veiksmažodžių reikšmėje yra fiksuotos tokios semos: slinktis, jos kryptis (žemyn) ir slinkties sfera (skystis, paprastai vanduo). Pastarąją semą nurodytieji veiksmažodžiai skiriasi nuo sinonimų klimpti eilės: šių semantikoje fiksuota kitokia slinkties sfera – klampus, purūs daiktai (žr. 2.1.0). 3.1.1. Veiksmažodžiai skęsti, grimzti savo reikšmę realizuoja junginiuose su vietininku daiktavardžių, žyminčių vandenį (bei kitus skysčius) ar vandens telkinius (upė, ežeras, bala, marios, vandenynas, baseinas, šaltinis). Akmუo skęsta vandenyje. DŽ₁ 708. Sausas medis vandeny neskęsta. Ktk. Ko laivdi tie skęsta jūroj per audras. SNėr. Vandenyje grimzta, purvynuos klimpsta. J. 3.1.2. Vietininkas vartojamas ir su priešdėliniais nurodytų veiksmažodžių vediniais. Sunḳu tai plunksnelei mariose paskęsti. Lnkv (LKŽ XII 845). Mūsų ežere bažnyčia praskendus (nuskendus). Tvr (LKŽ XII 845). Ir apgrimzdo laivelis jūrų gilumėly. JV 194. Tinklas sietuvoje visas nugrimzta. Sr (LKŽ III 605). Vakare prag rimzdo plaustas Minijos upėj. TP 1881 1. 3.1.3. Prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas) su aptariamais veiksmažodžiais vartojama retai (a), išskyrus konstrukciją į dugną (bei iliatyvą dugnan) (b). a) Kirvis greitai nuskendo į gilumą marios. Šd (BM 212). Pasižymėk, kiek buvo įgrimzdęs į vandenį mėgintuvėlis. LKŽ III 605. = Gilumon marių žuvelės skendo. Lel (LKŽ XII 843). Vakar viedras šulnin nuskendo. Lš (LKŽ XII 844). b) Ir pakilo vėjelis, ir apertė laivelį: ir nuskendo mergelė į jūrėlių dugnelį. Stn 5. Jau grimzta vainikėlis į jūrų dugnelį. KlvD 144. 187 Konstrukcija į dugną skiriasi nuo kitų savo semantika: ji turi aiškią galinio taško reikšmę ir aktualizuoja veiksmažodžio reikšmėje priartėjimo (prie orientyro) semą (plg. 2.6.5). Apskritai prielinksnio į konstrukcija su nurodytais veiksmažodžiais galima aprašant situacijas, kur aiškus subjekto artėjimas prie orientyro, plg.: Saulė skendo į jūrą (bet ne jūroje). Tačiau su abstrakčiais daiktavardžiais prielinksnis į dažniau pasitaiko. Ir į tamsą, ir į tylą baltos dienos skęsta. GustPP 65. Tokioje leksinėje aplinkoje ir veiksmažodis turi pakitusią — perkeltinę reikšmę. Daugiau pavyzdžių žr. 3.1.8. 3.1.4. Veiksmažodis skęsti (2) reikšme „žūti skęstant, prigerti“ vartojamas su tos pačios semantinės klasės daiktavardžių vietininku, kaip ir reikšmė (1) (žr. 3.1.1). Skiriamasis šių reikšmių požymis yra veiksmo subjekto pobūdis, plg. Laivas nuskendo jūroje (reikšmė (1), subjektas negyvas daiktas) ir Žvejys nuskendo jūroje (reikšmė (2), subjektas gyvas padaras). Gelbėk mane jauną vandenėly skęstant. JD 1531. Jūrą perplaukęs, klane nuskendo. NdŽ. Tai dalelė mano — valiai būčiau balelėj paskendus. Prng (LKŽ XII 844). 3.1.5. O prielinksnio į konstrukcija su šios reikšmės veiksmažodžiu pasitaiko kai kuriose tarmėse (pvz., klaipėdiškių) dėl svetimos (vokiečių) kalbos įtakos. Kiek aš esu šnapso išgėręs, ta aš nuskęščiau į tą klaną. Plik(LKŽ XII 844). Tavo tėvo tėvas skendo į marias, ar tu nebijai nuskęsti? Prk(LKŽ XII 843). 3.1.6. Veiksmažodis skęsti (3) vartojamas ir su tos pačios semantinės klasės daiktavardžiais kaip ir veiksmažodis klimpti (žr. 2.1.0). Tačiau skiriasi šių veiksmažodžių sintaksinis junglumas. Pastarojo būdinga sintaksinė aplinka yra prielinksnio į konstrukcija (žr. 2.1.1 ir tt), o veiksmažodžio skęsti — vietininkas. Rudenį ir pavasarį žmonės beveik skęsta purvyne (trš). Arkliai iki krūtinių skendo pusnyse (tsp). Karvė apskendo mėšluos [be kraiko]. Rs (LKŽ XII 843). Ta koja šiene apskendus buvo, išsidūriau su šake. Erž (LKŽ XII 843). Plg. dar: Tai tokios ganyklos tebuvo, po tokias ganydavai, ne taip kaip daba, kad karvės dobiluos skęsta. Mšk(LKŽ XII 843). Šiuose kontekstuose veiksmažodis skęsti turi būsenos reikšmę „skendėti“ (jį galima pakeisti bendrašakniu, specialiu būsenos veiksmažodžiu skendėti, pvz.: žmonės skęsta | skendėja purvyne). Ši reikšmė kaip tik ir lemia jo sintaksinį junglumą. 3.1.7. Veiksmažodis skęsti kiek kitokią būsenos reikšmę turi kontekstuose, kur subjektas yra imobilus daiktas, pvz.: pieva skęsta vandenyje, kelias skendo dulkėse, rūmai paskendo ugnyje, kambarys skęsta dūmuose. Ir ši reikšmė realizuojama junginiuose su vietininku. Kaip matome, būsenos subjektas yra imobilus daiktas, bet gali „slinkti“ pati būsenos sfera, plg.: pieva skęsta vandenyje „vanduo apsemė pievą“, kambarys skęsta dūmuose „dūmų prisipildė kambarys“, kelias skendo dulkėse „dulkės pakilo ant kelio“. 3.1.8. Abstraktūs daiktavardžiai su veiksmažodžiu skęsti (bei jo priešdėliniais vediniais) taip pat dažniau vartojami vietininku, tačiau pasitaiko ir galininkas su prie- 188 linksniu į (ar iliatyvas). LKŽ 12 tome užfiksuota sinonimiškų junginių su šiais daiktavardžiais: darbas, skola, vargas, miegas. Mat buvau visas paskendęs darbe. Būg (LKŽ XII 845). Jis stengėsi dar labiau nuskęsti darbe. Paukšt(LKŽ XII 844). – Negerai, kai žmogus per daug in tuos darbus nuskęsti. Kps (LKŽ XII 845); Visiškai skolose paskendau, nežinau, kaip aš iš jų išbrisįu. Mes buvom skolose nuskendę. Dkš (LKŽ XII 844). – Baisiausia, kaip į skolas paskende. Praskendau į skolas. Gl (LKŽ XII 845). Paskendęs visokiuose varguose, pražiles. Krš (LKŽ XII 845). – Skendai ir nuskendai vargelin. Lkm (LKŽ XII 844). Pirkioje tamsu, tylu, sakytum visi kampai, pakraštėliai nuskendo miege. Paukšt (LKŽ XII 844). – Atsiguliau ir paskendau į miegą. LKŽ XII 845. Kas iš tų vaikų – tik miegan paskendę. Mlt (LKŽ XII 845). Vietininko vartojimo pavyzdžių randame daug, pvz.: paskendo reikaluose, rūpes­tyje, smulkmenose, svajonėse, sielvarte, prietaruose, skriaudoje, atsiminimuose, mintyse, melè, svągulyje ir kt. Šalia kai kurių vietininkų galėtų būti ir prielinksnio į konstrukcija, pvz.: paskendo reikaluose | į reikalus, smulkmenose | į smulkmenas, prietaruose | į prietarus, bet tik: paskendo mintyse. 3.2.0. Veiksmažodžiai nerti (1), nirti (1) skiriasi nuo veiksmažodžio skęsti (1) subjekto aktyvumu (plg. Žmogus nerė [sąmoningai] į jūrą ir Žmogus skendo [nevalingai] jūroje ) ir veiksmo tempu, intensyvumu. LKŽ šis požymis yra įtrauktas į veiksmažodžių apibrėžimą (plg. „staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį)“ (Žr. T. 12. P. 682), o DŽ₁ jis be reikalo nutylėtas. Šį požymį esant svarbų rodo ir derivacinė minėtų veiksmažodžių reikšmė – „greitai eiti, bėgti, sprukti, lėkti“ (pvz., Vaikai nėrė pro duris. DŽ₁425). 3.2.1. Veiksmažodis nerti bei jo priešdėliniai vediniai pa(si)nerti, nunerti, sunerti, inerti, taip pat veiksmažodis nirti (bei jo vediniai panirti, numirti), priešingai negu veiksmažodis skęsti, reguliariai vartojamas su prielinksniu į ir galininku (ar iliatyvu) daiktavardžių, žyminčių vandenį ar jo telkinius. Lydeka į vandenį pasinėrė. Bor (LKŽ VIII 683). Jis gali į pat gelmę nunerti. Lž (LKŽ VIII 683). – Irklai supluškėję niro į vandenį. Visos varlės į vandenį sunėrė. Jauniausias žvejys paniro į vandenį. Vai aš pasiversiu raiba lydekėle, vai aš pasinersiu į jūres mareles. Paukščiai į upę sunėrė. Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti. Naniro užbonas in šulinę. = Pats vienu vpu niro krūtine [lovin, prunkšdamas prausėsi. LKŽ VIII 812; LKŽ VIII 684; LKŽ VIII 813; LB 147; Skr (LKŽ VIII 684); Vien (LKŽ VIII 684); J.; Balt(LKŽ VIII 812). Vietininkas su šiais veiksmažodžiais vartojamas retai. Meškerės siūlas paniro vandenyje. Dov(LKŽ VIII 813). O iš kraštelio vis plaukė plaukė, vidurėly panėrė. JD 76. 3.2.2. Su nurodytais veiksmažodžiais pakaitomis jungiamos abi formos – galininkas ir prielinksnis į (ar iliatyvas) (a) ir vietininkas (b) – tos pačios semantinės klasės daiktavardžių, kaip ir su veiksmažodžiu klimpti (žr. 2.1.0.). Šiuo atveju minėti veiksmažodžiai įeina į pastarąją semantinę grupę. 189 a) Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį. Balč (LKŽ VIII 683). Šokau nuo balkio į šaline ir numirau į šiaudus. LKŽ VIII 813. Kelmas stūksojo ... giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis. Balt (LKŽ VIII 683). = Tik iškiši koją ir pasineri purvan. Dbk (LKŽ VIII 683). b) Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje. Šimk(LKŽ VIII 684). Žvilgs kaliosas nuniro dumble. LKŽ VIII 813. Rodos, gulėtum šiaip ir gulėtum, pasinėręs žolėje, klausydamasis ramaus vabalukų krebždesio.BubnŽDŽ 82. 3.2.3. Abi formos vartojamos ir abstrakčių daiktavardžių. Dažnesnė prielinks- nio į konstrukcija. a) Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius.Avyž(LKŽ VIII 664). Grįžęs į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą.LKŽ VIII 684. Pasinėrė į darbą kaip musė į medų.Pn(LKŽ VIII 684). Paniro į neaiškias ir saldžias svajones, tokias svetimas jo būdui.LKŽ VIII 813. = Ar midaus per daug išgėrė, kad mieg an taip pasinėrė? Sruog. b) Kad pasinėręs tokiame darbe, turi vaikščioti. Pp(LKŽ VIII 684). Kunigėlis prunkščia į pagalvę ir netrukus pasineria sapno karalystėje.ČiurŠ₁ 140. 3.3.0. Veiksmažodis skęsti, jo sinonimas grimzti reguliariai vartojami su vietininku, o šiems artimos reikšmės veiksmažodžiai nerti, nirti – su prielinksnio į konstrukcija. 3.3.1. Tačiau abstrakčių daiktavardžių minėti veiksmažodžiai gali alternatyviai prisijungti abi formas: vietininką ir galininką su prielinksniu į (žr. 3.1.8; 3.2.3). Tokioje leksinėje-sintaksinėje aplinkoje veiksmažodžiai turi perkeltinę reikšmę. 3.3.2. Veiksmažodžiai nerti, nirti reikšme „klimpti“ taip pat sudaro junginių su dviem formomis (žr. 3.2.2.), kaip ir veiksmažodis klimpti. 4. Veiksmažodis dėti ir jam artimos reikšmės žodžiai 4.0. Veiksmažodžio dėti (1) (reikšme „daryti taip, kad užimtų vietą“) priešdė- liniai vediniai padėti, sudėti bei šiems artimos semantikos veiksmažodžiai pa(su)guldyti, pa(su)statyti, pa(su)sodinti, pa(su)kabinti, pa(su)pilti, pa(su)kišti, su-krauti, sustumti, uždaryti, su(pa)talpinti ir kt. gali sudaryti sinonimiškų junginių su prielinksnio į konstrukcija ir su vietininku, plg.: padėjo šluotą į kampą | kampe, pakabino paltą į spintą | spintoje, numetė grėblį į patvorį | patvory. Tai lemia šių veiksmažodžių kompleksinė semantika: jie turi ir slinkties (vietos keitimo), ir būsenos (padėties) semas (be to, būsena yra slinkties baigties rezultatas, — ta prasme rezultatinė). Slinkties sema (ji ryškesnė) lemia prielinksnio į konstrukcijos poziciją, o būsenos — vietininko. Antra vertus, šios priklausomos formos aktualizuoja atitinkamus jų determinuojamų veiksmažodžių semantinius požymius: prielinksnio į konstrukcija paryškina slinkties semą, o vietininkas — slinkties galinę fazę (rezultatinę būseną). 190 4.1.0. Tačiau minėtieji veiksmažodžiai sinonimiškų junginių sudaro tik su tam tikros leksinės reikšmės ir iš dalies morfologinės sandaros daiktavardžiais. Reguliarūs yra junginiai su prielinksniu į (ar įnatyvu – tarmėse). 4.1.1. Junginiai su daiktavardžiais kampas, kertė, žyminčiais iš dviejų pusių apribotą vietą. Padėk šluotą į kertę.Grz(LKŽ V 628). Numetė batus į kampą. = Supylė grūdus kampan.Ktk. b) Lazdą kampe pastačiau.Šll(LKŽ XII 698). Svečį pasodino kertėj, o patys susėdo iš šalių.Stk(LKŽ V 629). Kai tik kuriuo berniuku nusiskundžiu, jis čia pat nusikaltėlį baudžia: išvaro už durų arba paklupdo klasės kampe, prie krosnies. VaičnLMP 9. Su nepriešdėliniais veiksmažodžiais vartojamas nurodytų daiktavardžių galininkas su prielinksniu į, pvz.: Šlamštus mesk į kertę.LKŽ V 628. Stato mokinį į kampą.DŽ₁ 738. 4.1.2. Junginiai su priešdėlio pa- daiktavardžiais, žyminčiais iš vienos ar kelių pusių apribotą vietą (pasienis, patvorys, pakraštys; pagirnis, pašalys, palėpė ir kt.). a) Ji atsigulė iš krašto, jie paguldė į pasienį, kad nenukristų. ŠŽ 252. Sukrauk malkas į palėpį.Klov(LKŽ IX 253). = Padėk linų ryšelį palėpėn. Ob (LKŽ IX 253). Pakabink dalges pakluonėn.Dglš (LKŽ IX 187). Paprėždin smėlio papilk.Ds (LKŽ IX 382). Suskaldytas malkas sukraukit palėpėn.Sdk (LKŽ IX 253). Supilk smėlį pagirnin.Ds (LKŽ IX 87). Sustatyk linus paklaimėn.Ds (LKŽ IX 179). b) Malkas sukrausime pašiūrėje. DŽ₁ 527. Katė, tuo metu neturėdama laiko, padėjo gromatą palėpėj ir padėjus užmiršo. BsP II 197. Padėk šaukštus paprieždėj. Brž (LKŽ IX 381). Ant tvarto palėpėj supyliau apynius. Vv (LKŽ IX 253). Dalgį pakabink paklety.Ut (LKŽ IX 253). Pakabino lašinius pačiam pagrebėsty, ką katinas nepreit.Všk (LKŽ IX 95). Aždaryk vištas paklėtej, kad nesudribty.Ds (LKŽ IX 182). Išdžiaustyk pastogėje drabužius, kad nesulytų. Užv (LKŽ₁ II 1015). Šuolus sustūmė pasienuos – na, ir prasidėjo šokiai. Cv (LKŽ IX 467). Tačiau tos pat morfologinės sandaros daiktavardžiai, žymintys platesnes erdvės sąvokas, su nurodytos semantinės grupės veiksmažodžiais tesakomi vietininku, pvz.: padėjo nešulį pamiškėj, pririšo arklį pakrūmėj. 4.1.3. Aptariamos leksinės sudėties (žr. 4.1.1; 4.1.2) žodžių junginiai su prielinksnio į konstrukcija (ar įnatyvu) ir vietininku yra sinonimiški. Tačiau skiriasi jie savo tarpe vartojimo dažnumu. Prielinksnio į konstrukcija su nurodytais veiksmažodžiais yra reguliari, o vietininkas daug retesnis. (Dauguma mūsų pateiktų vietininko vartojimo pavyzdžių yra iš tarmių. Bet jie gali tikti ir literatūrinei kalbai.) Tačiau šis linksnis vyrauja su neveikiamaisiais būtojo laiko dalyviais ar su jais sudarytomis sudurtinėmis atliktinėmis formomis, turinčiomis rezultatinės būsenos semą (dėl šios reikšmės žr. LKG 1971, 148 tt). Visi geri, tik vienuoliktas labai blogas, mažiukas, susitraukęs, pačiam kampe pastatytas. ŠŽ 272. Gelda padėta pagirny. Er (LKŽ IX 87). Višta numėsta, palėpy pakišta (šluota). Dbč (LKŽ IX 254). Pakluonėj sukrauti šiaudai. 191 Ml (LKŽ IX 187). Skrynios padėtos pasieny. J. Vizgirda žvilgčiojo į savo žurnalus ir knygeles, sukrautas suolo pakrašėly. Radv PV I 66. Naščiai tebėniūkso pamesti patvoryje. ŽemR I 85. Šios konstrukcijos gali stimuluoti vietininko vartoseną ir su asmeninėmis atitinkamų veiksmažodžių formomis, plg.: kampe pastatytas | pastatė, pagirny padėra | padėjo, pakhuonėj sukrauti | sukrovė. 4.1.4. Nurodytos semantinės grupės (žr. 4.0) veiksmažodžių neveikiamieji būtojo laiko dalyviai ar su jais sudarytos sudurtinės atliktinės formos vartojamos su vietininku ir kitų reikšmių daiktavardžių, pvz., žyminčių talpyklas, patalpas (skrynia, spinta, klėjimas, tvartas ir kt.). Toje skrynioje sudėta mano ėdmenė: duona, sūriai, sviestas, mėsa ant kelio. LKŽ XII 1076. Tai jisai jau ste jautė... rinkdamasis kaklaraištį iš visos krūvos, tvarkingai sukabintos drabužių spintoje ant vidujinės durelių pusės. VencIGD 322. Didelis glėbys alyvų šakų, pamerktų ąsotyje, sužydusių iki vieno žiedelio, uždengė pusę lango. KatMAR 159. Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. Tik mūsų seselė čion atlydi, baltamjam grabely inguldytą. Daržinėj sukrauta visas vasarojus. SV 8. BsO 44. Ktk. Visas jo sandėlis (santaupos) banke padėtas. Up (LKŽ XII 118). Javai supilti miegę. Trg (LKŽ VIII 136). Eglutės atvežamos sukimštos sunkvežimiuose. LM 1985 51 15. Vidury aikštės stovėjo rogėse pakinkytas arklys. AzyžKK 175. Širmelis žvengia tvartė uždarytas. Tilv (LKŽ₁ II 298). O asmeninės veiksmažodžių formos vartojamos paprastai su nurodytos reikšmės daiktavardžių galininku ir prielinksniu į, pvz.: sudėjo į skrynią, pamerkė į ąsotį, sukrovė į daržinę, sukimšo į sunkvežimį, pakinkė į roges, įkišo į statinę ir kt. Tačiau pasitaiko ir sinonimiškos vartosenos atvejų, plg.: Jau seniai Adomas vietoj skrybelės galvą pakabino spintoje (| į spintą). GrušRŠ 87. Ant aksties pamaina ir padžiunda mėsas kamine. J. – Parnešk akštinus, mėsą džiausim į kaminą. Skd (LKŽ₁ II 1016). Svirne guldysma berneli, stainioj statysma žirgelį. NS 1066. Arkli pastatčiau dienadaržy. Dkk (LKŽ I 345). – Ir arklius į tvartą pastatė, ir mus pamylė. Sumokėjo dešims dolerių už vyžas ir langan(| lange) pastatė. Reikia arkliai uždaryt tvartan. – Aždaryk vištas paklėty. Gs (LKŽ VIII 189). Eiš (LKŽ XIII 699). Ds (LKŽ II 298). – Ds. Reikia pasakyti, kad mūsų turima medžiaga nėra išsami. Sistemingai aprašyti sinonimiškas konstrukcijas bus galima ištyrus veiksmažodžių valentingines savybes10. 4.1.5. Kaip jau buvo nurodyta, vietininko pozicija yra stipriausia prie neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių (ar su jais sudarytų sudurtinių veiksmažodžių formų) dėl jų rezultatinės būsenos reikšmės (žr. 4.1.3, 4.1.4). Kyla klausimas, ar vietininką prie neveikiamųjų dalyvių galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija (kai ji vartojama ir su asmeninėmis tų pačių veiksmažodžių formomis, plg.: sudėta skrynioje ir sudėjo į skrynią). Atrodo, kad galima. Plg. analogiškus (t. y. su neveikiamaisiais dalyviais) šios konstrukcijos vartojimo pavyzdžius: Į šulinį įstatytas bosas be dugno, aplūžusiais šulais. MasAMB 398. Tokie pasiūlymai dažniausiai ¹⁰ Veiksmažodžių valentingumo žodynas yra rašomas N. Sližienės. 192 taikomi man, nes esu pasodintas į pirmąjį suolą ir neturiu už ko pasislėpti. SajND 6. (Šių sakinių prielinksnio į konstrukcijos lengvai pakeičiamos vietininku.) Vietininko pakeitimą gali sunkinti, kai šis linksnis yra susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais, pvz., sakinyje Širmelis žvengia tvarte uždarytas vietininką palaiko ir veiksmažodis žvengia, ir dalyvis uždarytas. 4.2.0. Prie aptartos semantinės grupės veiksmažodžių (žr. 4.0.) sąlygiškai galima priskirti ir žodžius rašyti, žymėti bei jų priešdėlinius vedinius11, su kuriais taip pat esti sinonimiškai vartojamas vietininkas (a) ir prielinksnis į su kai kurių daiktavardžių galininku (b) (pvz.: knyga, bloknotas, sąsiuvinis, lapas ir kt.). a) Išsiėmė mokytoja prieštvaninį parkelį ir kažką įrašė knygoje. MikeLLE 81. Ir dar daug visko ten buvo, kas jokiose knygose nesurašyta ir ko mes niekada nesužinosime. SimonGI 7. Volteris Petrapilio Mokslų akademijos komandiruotas, rinko ir plokštelėse užrašinėjo mūsų pasakas ir dainas. VencLL 363. Jūrenas vėl pasižymėjo kažką bloknote. AvyžKK 191. b) Jam pavyko juos trumpai surašyti į penkis lapelius. BalčTVN 252. Kada kurpius numanė, kad jau į tą vietą jį vedė, tada pasakė žmogžudžiui, kuris priėjęs ir su kreida įrašė į duris. BsP III 14. Pirmininkas žymėjo į knygelę. Kat MAR 160. O daiktavardžiu, žyminčiu plokštuminius daiktus, vietininkas gali būti sinonimiškas prielinksnio ant konstrukcijai. Ant šios sienos rašomi patys gražiausi ir patys šlykščiausi žodžiai. Lankt MDT 52. Užrašė ant lentos uždavinio sąlygą. AvyžKK 225. Jis rašydavo... ant tuščių lapų, išplėštų iš kalėjimo bibliotekos knygų. VencLGD 168. Taip užrašiau ant popieriaus, o tą popierių įgrūdau į butelį. BubnŽDŽ 25. Daug malonės buvo žodžiuose, parašytuose ant to popieriaus! BalčAP 26. Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė tame veide sopulius ir ašaras ... BilR I 220. Seniau jis rašydavo skaitlines kreida lentoje. Ji ir vėl toji mokinukė, lentoje klaidingai parašiusi žodį. BubnŽDŽ 33. Atsigulęs Stepukas žymėjo popieriuje įdomesnius kelionėje matytus daiktus. Marc. Jau senokai kalbininkų buvo atkreiptas dėmesys į konstrukciją rašyti ant lentos. Ji buvo laikoma nenormine ir taisoma į vietininką (rašyti lentoje). Po kurio laiko ji buvo „reabilituota“ (žr. Piročkinas 1986, 210 tt). Bet pastaruoju metu vėl siūloma grįžti prie vietininko (žr. Piročkinas 1986, 211). Mūsų nuomone, abi konstrukcijos yra tinkamos literatūrinei kalbai. Svarbu pažymėti, kad ši sinonimų pora nėra izoliuota kalbos sistemoje (plg. dar Paulauskienė A., Tarvydaitė D. 1986, 95). Tokios sudėties porų (t. y. viet. | ant+kilm.), dėl kurių tikimo literatūrinei kalbai neturėtų būti abejonių, galima nurodyti ir daugiau, pvz.: auga kalne | ant kalno, gyvena krante | ant kranto, susitiko kely | ant kelio, guli lygume | ant lygumo ir kt. Tačiau šis klausimas reikalingas specialaus tyrinėjimo. 11 Veiksmažodis rašyti aiškinamas taip: „brėžti popieriuje ar kitur grafinius ženklus (žodžius, skaitmenis ir t.t)“ (LKŽ XI 214), o DŽ 652. – su žodžiu vaizduoti (vietoj brėžti). Į aiškinimo formulę būtų galima įtraukti bendresnės reikšmės žodį dėti. 13. 678 193 5. Veiksmažodžiai sėti, sodinti 5.0. Veiksmažodis sėti reikšme „berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą“ DŽ₁ 695 (bei priešdėlių pa-, su-, už-, į- vediniai), taip pat šiam artimos semantikos veiksmažodis sodinti (jo definicija – „augalą arba jo daigą kasti, terpti į žemę, kad augtų“ DŽ₁ 726) bei priešdėlių pa-, su- vediniai taip pat sudaro paralelinių junginių su dviem lokal inėmis formomis: vietininku ir galininku su prielinksniu į, plg.: pasėjo linus dirvone | į dirvoną, daigelius sodina dirvoje | į dirvą. Tai rodo minėtus veiksmažodžius turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis (plg. 4.0). Be to, šių veiksmažodžių semantikoje yra fiksuota ir tikslo sema „kad augtų“. 5.1. Toks variantinis veiksmažodžių sėti, sodinti (bei jų priešdėlinių vedinių) sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą greičiausiai yra atėjęs iš skirtingų tarmių. Kiek galima spręsti iš mūsų sukauptos medžiagos, rytų Lietuvos tarmėms būdingesnis vietininkas (a), o vakarų – prielinksnio į konstrukcija. a) Pasėjo darže vasarinių kviečių. Tvr (LKŽ XII 462). Dirvone pasėjau linus. Rm (LKŽ₁ II 588). Linus mūsų daugiausia sėdavo samdytoj dobilienoj. Sml (LKŽ XII 98). Pasėjau linų lydimuos. Kp (LKŽ VII 406). Pasėjau linelį pavėžiuos. Ds (LKŽ IX 418). Jauroj gal reiks sėti dobilai, ba labai auga. Rk (LKŽ IV 315). Sėk man gelsvus linelius juodžemėly dirvoj. Kš (LKŽ IV 413). Tokiam arime ką tik pasėsi, tas augs. Srv (LKŽ I 243). Tiek linų dirvonvietėse turėjo prisėjęs! Pg (LKŽ₂ II 589). Smėly tik grikius sėja, daugiau niekas neauga. Ktk. Bulbienoj reikia miežius sėti – gerai dygs. Srv (LKŽ I 940). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasėji – neauga, ir gan. Vb (LKŽ XII 462). Jauroj bulvių nė nesodink, ba vis tiek supus. Ktk (LKŽ IV 315). Pasodinau šiemet bulves baltžemėj, žiūrėsim, kas išeis. Srv (LKŽ I 507). Bulbas sodint toj pačioj vietoj negerai. Plm (LKŽ XIII 277). b) Sėjom miežius į paliktą pievoje dumblą. Žeml (LKŽ III 715). Linus sėja į plėšinius. VIkv (LKŽ X 169). Į plėšinį sėt nebuvo patyręs. Šlu (LKŽ X 169). Pūdymo neturėjau, prisėjo rugius sėti į riekimą. Vvr (LKŽ XI 555). Porą pūrų pasėjau į pūdymą, o pus pūrį į atsėlį. Up (LKŽ I 345). Į atsėlį sėjau, bet tokia ir nauda. Dkš (LKŽ I 345). Aš pasisėčiau žalias rūteles į du nauju darželiu. JD 76. Aš pasodinau į savo darželį daug blezdingų. Yl (LKŽ₁ I 908). Abi lokal inės formos jungiamos prie veiksmažodžio sėti reikšme „sodinti“ (apie bulves). (Kaip žinia, tokią reikšmę minėtas žodis turi žemaičių šnektose, žr. LKŽ XII 459 tt.) Šlapio[je] vieto[je] pasėjau – supuvo bulvės. Tl (LKŽ XII 463). Ten, toj lomoj, neverta ir sėti bulbių, bo vis tiek išpūs. Škn (LKŽ VII 645). Kur tos bulbės beaugs – kelinti metai sėjam į atsają. Kair (LKŽ XII 459). Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo. Vkš (LKŽ XII 462). Nesusėk tų bulvių į tuštyvagę. DūnŽ. 5.2. Rašomojoje kalboje, ypač specialiojoje literatūroje, nurodytos lokal inės formos su veiksmažodžiais sėti, sodinti (bei jų priešdėliniais vediniais) vartojamos kiek 194 diferencijuotai. Prie linksnio į konstrukcija taikoma akcentuojant patį sėjimą, sodinimą kaip procesą (a), o vietininkas — tada, kai turimas galvoje ne pats procesas, o jo rezultatas — auginimas (b). a) Į nedirbtas ražienas sėjama ir mūsų respublikoje. KolK 1986 36. Susidaro tokios sąlygos, kad miškiniai gali būti sėjami į panašias dirvas, kaip ir grūdinės kultūros. KolK 1971 36. Pavasarį į taip paruoštą dirvą specialiomis sėjamosiomis sėjami javai. KolK 1986 36. Keturi penktadaliai jų bus pasėti į juoduosius pūdymus, dobilėnas arba laukus po žieminių žolių. T 1986 198. Daigintos bulvės sodinamos į pakankamai pradžiūvusią ir iššilusą dirvą (kai žydi ievos). KolK 1971 38. 8–10 cm ilgio daigeliai atskiriami nuo gumbo ir sodinami į palaistytą dirvą. KolK 1984 51. Ankstyvųjų veislių daigus į lauką geriausiai sodinti ievai sužaliavus. Bulves, runkelius sodina į vagas. DŽ 908. b) Planuojant žaliąjį konvejerį, vikių-avižų ir kitus mišinius reikėtų sėti įvairaus drėgnumo dirvose. KolK 1971 37. Lengvose dirvose vietoj vasarinių vikių ar peliuškų geriausia sėti pašarinius lubinus arba jų mišinius su avižomis. KolK 1971 37. Paprot ys sodinti šį medį sodyboje, ko gero, jau buvo baigiamas užmiršti. Pavieniai medžiai ir krūmai sodinami aikštėse, pamiškėse, prie pastatų. RiepšMP 126. Tave sode sodino, mane judrė augino, apynėli puronėli, apynėli žaliasai. DrskD 256. Aš vynuogių pasodindau sunkioje priemolio žemėje. KolK 1986 52. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina veiksmažodžių sėti, sodinti reikšmėje skirtingas semas. Šių veiksmažodžių reikšmė junginyje su vietininku prilygsta veiksmažodžio auginti reikšmei, o su prielinksnio į konstrukcija — veiksmažodžių berti, diegti reikšmėms, plg.: pasėjo linus pamiškėje = augina linus pamiškėje ir pasėjo linus į juodžemį = pabėrė linus į juodžemį. Apskritai vietininkas būdingesnis apibendrintos reikšmės pasakymuose, o prielinksnio į konstrukcija — aktualizuotuose, konkrečiuose pasakymuose, plg.: Grikiai sėjami (| auginami) smėlingoje žemėje ir (Šimet) pasėjo grikius į smėlingą dirvą (prie miško). 5.3. Vietininko ar prielinksnio į konstrukcijos parinkimą gali lemti ir kalbiniai faktoriai — daiktavardžio reikšmė. Daiktavardžiai, žymintys dirbamą žemę ar dirvožemį (molis, smėlis, juodžemis, durpės), paprastai sakomi su prielinksniu į, o žymintys apibrėžtas vietas (daržas, sodas, pamiškė) — vietininku, plg.: pasėjo linus į juodžemį, į rūgščią dirvą, į šlapią žemę ir pasėjo linus pamiškėje, sode, lygume. Lokal inės formos parinkimas gali priklausyti ir nuo sakinio sintaksinės sandaros: prielinksnio į konstrukcija vartojama sakiniuose, kur yra kiekio reikšmės konstrukcija, apibūdinanti objektą. Į tą dirvalę pasėsi kokį penkiolika pūrų rugių. Krkl (LKŽ₁ II 587). Į hektarą pasodina tiek ir tiek centnerių bulvių. Tokiame kontekste veiksmažodžiai sėti, sodinti įgyja papildomą semą „sutalpinti“, kuri savo ruožtu palaiko minėtą konstrukciją. 5.4. Daiktavardis kalnas prie veiksmažodžių sėti, sodinti vartojamas su prielinksniu ant (o ne su į!) ir retai — vietininku. 13* 195 Pernai lomoje bulbės buvo – nuskendo; šįmet ant kalno pasėjau – išdegė. Rdn (LKŽ XII 463). Sėjėjėli, artojėli, nešėk mane ant kalnelio, pasėk mane žemon klonin mėžmelin. Nč (LKŽ VI 148). Tėvelis neatėjo: kalne rugius sėjo. Klvr. Retai susėjo kalne kvietelius. BsO 324. Šis vietininkas turi archaišką pobūdį (žr. Piročkinas 1986 211). Su prielinksniu ant sakomi ir kiti daiktavardžiai, žymintys iškilias vietas ar daiktus, pvz.: Pasėjau linelį ant pylimo (d.)¹². Ant akmens pasėsi – ant lentos kepsi. Šll. Tačiau tarmėse (paprastai rytų aukštaičių) pasitaikančios prielinksnio ant konstrukcijos su daiktavardžiais, žyminčiais plokštumas (dirva, arimas, laukas ir kt.), literatūrinei kalbai neteiktinos. Tėveli manas, radnasai manas, pasėki linelius ant manosios žemelės. Dv (LKŽ IX 201). An riekimo (aparto pūdymo) sėdamas duonos neturėsi. Vžns (LKŽ XII 458). Ar ant riekimo sėsi žirnius? Kp (LKŽ XI 555). Rugius mes vis ant karionės sėjam. Ds (LKŽ V 344). Ant atjaurios dirvos rugius pasėjus, klok šiaudus… J. Taip pat vertintinos normos požiūriu analogiškos leksinės sudėties konstrukcijos, sėjamos su būsenos veiksmažodžiais, pvz.: Ant baltžemio šįmet auga geri linai. Klvr (LKŽ I 507). Literatūrinėje kalboje sakomas vietininkas, plg. auga baltžemy. 6. Veiksmažodžiai talpinti, tilpti 6.0. Veiksmažodis talpinti „daryti taip, kad tilptų“ yra veiksmažodžio tilpti priešaginis vedinys. Semantinis jų ryšys priežastinis: pamatinio veiksmažodžio tilpti žymima būsena „užtekti vietos“ yra išvestiniu veiksmažodžiu talpinti reiškiamo aktyvaus veiksmo rezultatas (padarinys). Tačiau šių veiksmažodžių sintaksinis junglumas analogiškas (žr. toliau). 6.1. Veiksmažodis talpinti (bei jo priešdėliniai vediniai sutalpinti, patalpinti, partalpinti trm.) gali alternatyviai prisijungti ir vietininką, ir prielinksnio į konstrukciją, pvz.: sutalpino šieną daržinėje | į daržinę. Tai rodo šį veiksmažodį turint ir slinkties, ir būsenos semas (plg. 2.1.0.). Tiesa, šiuo atveju slinktis nėra aiškiai išreikšta. Minėtas veiksmažodis turi apibendrintą reikšmę, kuri apima keletą konkrečių reikšmių, – tai paaiškėja iš konteksto, plg.: sutalpino šieną į daržinę = sukrovė…, sutalpino miltus į maišą = supylė…, sutalpino daiktus į lagaminą = sudėjo … ir kt. DŽ₁ veiksmažodžiai talpinti, patalpinti pateikti su vietininku, o sutalpinti – su prielinksnio į konstrukcija. Tačiau tarmėse su šiais veiksmažodžiais vartojamos abi priklausomos formos: vietininkas (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). ¹² Tarmėse ir šis daiktavardis pavartojamas su prielinksniu į, pvz.: Pasėjau linelius į pylimą. Akm. 196 a) Jei tose stoginėse netalpino javų ar pašaro, tad krovė ant lauko. Dauk. Seimelis buvo pasitalpinęs magistrato rūmuose. Simon. Nesutalpinot visų daiktų [vagone]. Kps. b) Ka būtų ėsti, netalpintumi į vieną viedrą [pieno]. DunŽ. Netalpink [daiktų į lagaminą], atskirai įdėsma. Krš. Mes buvom į barakus patalpyti. Plšk. Šiemet rugiai geri, negalėsim visų į rejų sutalpinti. Vkš. Talpinų bene sutalpinsiu šieną į vieną galą daržinės. J. Gal i sutalpinsim [rugius į maišą]? Rs. Atidarė, suvarė paukščius ant kiemelio ir in tvartus ką tik sutalpino. BsP III 270. Sangrąžinė forma susitalpinti paprastai vartojama su vietininku. Žiemą gal vienam kambary visi susitalpysim? PnnA. Kaip jūs čia susitalpinot tokiam mažam kambarely? Prn. Susitalpinti visi gal to[je] trobo[je]. Jdr. Nesusitalpina visi [vaikai mokykloje] nu ryto, po pietų kiti eina. Krš. Vieno[je] lovo[je] kažin ar susitalpinsma abudu. Vkš. Šį veiksmažodį galima pakeisti veiksmažodžiu sutílpti. 6.2. Veiksmažodis (su)tilpti, skirtingai nuo jo vedinio (su)talpinti, žyminčio aktyvų veiksmą, turi aiškią būsenos reikšmę „užtekti vietos, išsitekti“. Ši reikšmė lemia vietininko poziciją prie minėto veiksmažodžio. Asotyje telpa trys litrai. DŽ 851. Tuose raguose telpa nuo pusės iki 3 butelių vyno. LT II 114. Dvi katės maiše netilps. LTR (Grv). Didį išmintis mažoj galvelėj telpa. LTR (Srd). Viskas, ką atsinešė, tilpo aptrinto juodo palto kišenėse. PocRM.58. Monikos kraitis tilpo mažoje skrynelėje. CvŽM 21. Visi tie vergai su aukso padėklais netilpo jų namuose. BalčTVN 225. Visi sutilpom autobuse. NdŽ. Seniau visi vienoj troboj sutilpdavo. Dglš. Tačiau su šiuo (t. y. būsenos) veiksmažodžiu vartojama ir prielinksnio į konstrukcija, – ką sunkiau paaiškinti. Tai, matyt, lemia analogija su bendrašakniu veiksmažodžiu talpinti, šalia kurio minėtoji konstrukcija yra semantiškai aiškiai motyvuota. Kiek tilps į vežimą, tiek imsime. DŽ 851. Ar tas daiktelis tilps į dėžutę? Vrb. Visi jo įrankiai tilpo in vieną maišelį. Prn. Į dvarą visi tilpo. VIkv. Vienos karvės pienas į milžtuvę nesutelpa. Vkš. Į tą puodą negalėtų tilpti viena tavo koja. BalčTVN 12. Kaip žinia, kiekviena priklausoma forma išryškina skirtingus jos determinuojamo žodžio semantinius požymius. Prielinksnio į konstrukcija turi slinkties semą, kurią gali perteikti ir veiksmažodžiu. Iš tiesų ši konstrukcija lengviau sakoma su tomis veiksmažodžio formomis, kurios žymi dar nerealizuotą būseną: jai susidaryti reikalingas aktyvus veiksmas. Prielinksnio į konstrukcija kaip tik nurodo į tą veiksmą, plg.: ar tilps į dėžutę = ar galima sutalpinti į dėžutę, negali tilpti į puodą = negali būti sutalpinama į puodą. Taigi ir su veiksmažodžiu (su)tilpti vartojamos abi priklausomos formos yra motyvuotos. 197 7. Veiksmažodis rinktis 7.0. Veiksmažodis rinktis bei jo priešdėliniai vediniai susirinkti, prisirinkti taip pat sudaro paralelinių junginių su vietininku (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). Tai rodo juos turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. a) Kieme jau rinkosi vaikai. BaltrTK I 39. Žemaičiai negarbintų savųjų dievų, nebesirinktų giriose po šventais ąžuolais. VienR IV 101. Visos žąsys panamėlėje jau susirinko. Grž (LKŽ IX 324). b) Telkias debesėliai, pakraščiais slenka. Nuo arimų broliai į žalią girią renkas. BorNA 64. Ir vėl apginti savo laisvės, atkėršyti už savo bėdą — kaip protėvių laikais — lietuviai renk as į miškus. KorsPj 55. Į šventuosius miškus arba gojus lietuviai rinkdavosi su šeimomis. RiešMP 31. Pateiktų sakinių vietininką lengvai galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, ir atvirkščiai, plg.: rinkosi kieme | į kiemą, renkas į girią | girioje. 7.1. Analogiškų paralelinių junginių sudaro ir veiksmažodžio rinktis sinonimai. Miestelyje (į miestelį) minių minios pritvino. ŽemR I 314. Žvirbliukai susimetė į medį (| medyje) ir dairosi, kur tas katinas. MašAMB 217. Susimetė bitės į duobą. Ig (LKŽ₁ II 862). 8. Apibendrinamosios pastabos 8.1. Lokalinės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tokią pačią orientacinę reikšmę — žymi daikto vidų (pvz.: miške – į mišką) ir iš esmės skirtingas slankumo reikšmes bei atitinkamai skirtingą semantinį junglumą. Tipiška prielinksnio į konstrukcijos vartojimo aplinka yra slinkties (ar tokią semą turintys) veiksmažodžiai, o vietininko — priešingai — neslinkties (paprastai būsenos) veiksmažodžiai. 8.2. Tačiau yra kiek veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojamos abi minėtos formos — vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija. Tai rodo tokius veiksmažodžius savo semantinėje struktūroje turint požymius, atitinkančius ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui. Vienus veiksmažodžius galima dvejopai semantiškai interpretuoti, kitų įžiūrėti kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. 8.3. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija alternatyviai vartojamos su veiksmažodžiu klimpti bei jo sinonimais (žr. 2). Šių veiksmažodžių reikšmę galima interpretuoti dvejopai: kaip slinkties (dažniau) ir kaip neslinkties (rečiau). Mat šių veiksmažodžių žymimą slinktį amorfiška masė gilyn galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą (palyginus su horizontalia slinktimi), ta prasme kaip neslinktį. 8.4. Veiksmažodis dėti (ir jam artimos reikšmės žodžiai), veiksmažodžiai sėti, sodinti, talpinti, rinktis gali alternatyviai prisijungti prielinksnio į konstrukciją ar vietininką dėl savo kompleksinės semantikos. Jų semantinėje struktūroje yra slinkties ir būsenos semos. Pirmoji (t. y. slinkties, daikto vietos keitimo) sema yra ryškesnė ir lemia prielinksnio į poziciją prie nurodytų veiksmažodžių, o antroji yra potenciali (ji žymi būseną kaip slinkties baigties rezultatą) ir lemia vietininko poziciją. 198 8.5. Vietininkas yra neribotai vartojamas su nurodytų veiksmažodžių sudurtinėmis formomis (ar dalyviais), turinčiomis gramatinę rezultatìnės būsenos reikšmę. 8.6. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina skirtingas determinuojamo veiksmažodžio semas. Prielinksnio į konstrukcija aktualizuoja slinkties semą, o vietininkas — būsenos. Tačiau šie skirtumai komunikacijos (informacijos) požiūriu dažniausiai nebūna reikšmingi ir minėtos formos vartojamos pasirinktinai, plg.: plg.: pasėjo rugius į drėgną dirvą | drėgnoje dirvoje. 8.7. Galima manyti, kad toks variantinis minėtų veiksmažodžių sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą yra atėjęs iš skirtingų tarmių. SUTRUMPINIMAI BubnŽDŽ — Bubnys V. Alkana žemė. Po vasaros dangum. Nesėtų rugių žydėjimas. V., 1977. DrskD — Druskininkų dainos / Užrašė J. Balčikonis. V., 1972. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. V., 1976. DŽ₁ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. GustPP — Gustaitis A. Pasiglostymo palaima. V., 1987. KolK — Kolūkiečio kalendorius. LanktMDT — Lankutis J. Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija. V., 1977. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965—1976. T. 1—3. LM — Literatūra ir menas (savaitraštis). PocRM — Pocius A. Randai medyje. V., 1968. RadzPV — Radzevičius B. Priešaušrio vieskeliai. V., 1985. RiepšMP — Riepšas E. Miškas ir žmogaus poilsis. V., 1981. SajND — Saja K. Už nevarstomų durų. V., 1978. SV — Sužeistas vėjas: Lietuvių liaudies mitologinės sakmės / Sudarė N. Vėlius. V., 1987. SŽ — Stebuklingas žodis: Lietuvių liaudies pasakos / Parengė K. Aleksynas. K., 1985. VaičnLMP — Vaičiūnienė T. Literatūros ir meno pasaulyje: Atsiminimai. V., 1986. VenclLL — Venclova A. Literatūra ir liaudis. V., 1974. vert — vertimo kalba. Kiti sutrumpinimai kaip akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ ar didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Kilius J. Vietos prielinksnių ir linksnių sistema bendrinėje lietuvių kalboje // Mokslo kalbos problemos. V., 1972. P. 23—44. Kilius J. Orientacinių reikšmių struktūra lietuvių kalboje (Apie vietos prielinksnių ir linksnių reikšmes) // Kalbotyra. 1977. T. 28(1). P. 40—49. Laigonaitė A. Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. V., 1957. Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1; 1971. T. 2; 1976. T. 3. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. V., 1986. Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1985. Plečkaitis R. Logikos įvadas. V., 1978. Valiulytė E. Prielinksnio į reikšmės ir vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1964. T. 7. P. 97—117. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Владимирский Е. Ю. Система предложно-падежных конструкций с пространственным значением в современном русском литературном языке: Автореф. дис. …канд. филол. наук. М., 1972. 199 Мартынов В. В. Функциональная грамматика и категория языка // Проблемы функциональной грамматики. М., 1985. С. 155—161. Никитина С. Е. О семантическом варьировании русских предлогов // Семантическое и формальное варьирование. М., 1979. С. 108—147. Новиков Л. Н. Семантика русского языка. М., 1982. Шведова Ю. Н. Детерминирующий объект и детерминирующее обстоятельство как самостоятельные распространители предложения // ВЯ. 1964. № 6. С. 77—93. СИНОНИМИЧЕСКОЕ УПОТРЕБЛЕНИЕ МЕСТНОГО ПАДЕЖА И ПРЕДЛОГА į С ВИНИТЕЛЬНЫМ ПАДЕЖОМ Резюме Семантическую структуру форм локального значения образует совокупность семантических компонентов двух видов: ориентирующее и двигательное значения. Местный падеж и конструкция предлога į с вин. п. имеет тождественное ориентирующее значение — обозначает место внутри ориентира и совершенно различные двигательные значения: предложно-падежная конструкция указывает на движения субъекта, а местный падеж — наоборот — на неподвижность (обычно на его местонахождение). Данные формы на основе ориентирующего значения образуют сильную семантическую оппозицию (дифференциальные признаки — двигательные значения); ср.: miške ‘в лесу’ — į mišką ‘в лес’. Однако встречаются немногочисленные глаголы, которые могут альтернативно сочетаться и с местным падежом, и с предложно-падежной конструкцией, образуя синонимичные словосочетания, ср.: vežtimas klimpo į dirvą | dirvoje ‘воз увязал в почву / в почве’. Соответствующей альтернативной синтаксической сочетаемостью отличаются глаголы: семантического ряда klimpti (į purvą | purve) ‘вязнуть (в грязь / в грязи)’, kristi (į kampą | kampe) ‘класть (в угол / в углу)’, а также глаголы sėti (rugius į dirvą | dirvoje) ‘сеять (рожь в почву / в почве)’, sodinti (bulves į drėgną žemę | drėgnoje žemėje) ‘сажать (картофель) во влажную землю / во влажной земле)’, talpinti, tilpti (į kambarį | kambaryje) ‘поместить, вместиться (в комнату / в комнате)’, rinktis (į mišką | miške) ‘собираться (в лес / в лесу)’.