Vietininko ir prielinksnio „į“ su galininku sinoniminė vartosena

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ELENA VALIULYTĖ VIETININKO IR PRIELINKSNIO Į SU GALININKU SINONIMINĖ VARTOSENA 1. Bendrosios pastabos 1.0. Lokalinės (erdvės) reikšmės formų — linksnių su prielinksniais ir be prie- linksnių — semantinę struktūrą sudaro dviejų tipų semantiniai požymiai: 1) orien- tacinė reikšmė, kuri žymi lokalizuojamo daikto padėtį kito daikto (orientyro) atžvilgiu ir 2) slankumo reikšmė)?, rodanti lokalizuojamo daikto slinktį | neslinktį. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tapačią orientacinę reikšmę — žymi orientyro vidų (vidaus reikšmė) ir iš esmės skirtingas slankumo reikšmes: prielinksnio į konstrukcija nurodo slinktį, o vietininkas — priešingai — neslink- tį (paprastai būseną), plg. auga miške ir nuėjo į mišką. Šios formos vidaus (orienta- cinės) reikšmės pagrindu sudaro stiprią semantinę opoziciją, kurios skiriamieji požymiai — slinktis | neslinktis. Tačiau pasitaiko atvejų, kada ši opozicija esti neutralizuojama, t. y. minėtos formos pavartojamos su tais pačiais veiksmažo- džiais, pvz.: įklimpo į molį | molyje. 1.1. Lokalinės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į su galininku konstrukcija turi iš esmės skirtingą semantinį junglumą, plg.: stalas stovi kambaryje ir tė- vas įėjo į kambarį. Prielinksnio į konstrukcija vartojama su slinkties (slinktį skatinančiais ar padėties kitimo | keitimo) veiksmažodžiais. O vietininkas — prie- šingai — su neslinkties (padėties, egzistencijos, proceso ar konkretaus veiksmo) veiksmažodžiais. Tarp vietininko ir prielinksnio į konstrukcijos semantinės aplin- kos pagal loginių klasių teoriją (semantinius kontekstus galima suvokti kaip logines klases) yra nuošalės santykis®: ten, kur vartojama viena žodžio forma, paprastai negalima kita, plg.: stalas stovi kambaryje (bet ne į kambarį) ir tėvas įėjo į kambarį (bet ne kambaryje)“. Vis dėlto ir literatūrinėje kalboje pasitaiko tokių kontekstų, kur pasakomos al- ternatyviai (t. y. pakaitomis) abi minėtos lokalinės formos, pvz.: vežimas įklimpo į dirvą | dirvoje, padėjo lazdą į kampą | kampe, sukilėliai susirinko miške | į mišką, pasėjo rugius dirvoje | į dirvą (plg. rusy k. Bnagamupcknii 1972, 19 tt.). ! Šiuos terminus į lietuvių kalbotyrą įtraukė J. Kilius (žr. Kilius 1972, 23; 1977, 40). * Dėl loginių klasių ir santykių tarp jų žr. Plečkaitis 1978, 99 tt. * Atskirose tarmėse, pvz., Klaipėdos krašte, vietininko pozicijoje dėl vokiečių kalbos įtakos vartojama prielinksnio į konstrukcija (pvz., buvo į Nidą) arba pietų aukštaičiai (tik dėl kitų priežas- čių) analogiškai vartoja iliatyvą (pvz., buvau miestan). Kitur — atvirkščiai — vietininkas pasako- mas prielinksnio į konstrukcijos (atitinkamai — iliatyvo) reikšme, pvz.: Išėjo seselė svetimoj šale- lėj. Rdm (Zr. Laigonaitė 1957, 30—33; Zinkevičius 1966, 200—201, 418), Kadangi tai ne li- teratūrinės kalbos faktai, todėl apie juos čia nebus kalbama. 12* 179 Kuo paaiškinti tokių formų alternaciją, variantinį jų valdymą? Tai, matyt, dau- giausia priklauso nuo veiksmažodžių reikšmės. Galima daryti prielaidą, kad yra veiksmažodžių, kurių semantinė struktūra atitinka ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui, nors tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų ir nesuderinami dalykai. Veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojama to paties daiktavardžio vieti- ninkas ir prielinksnio į konstrukcija, galima skirti kelias grupes. 2. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai 2.1.0. Veiksmažodis klimpti (1) reikšme „leistis į minkštą ar purią masę““* turi keletą sinonimų: smegti (1), grimzti (2), smukti (2), sėsti (5) (žr. Lyberis 1980, 184). Šių veiksmažodžių semantinę struktūrą sudaro tokios bendros semos: 1) slinkties, 2) slinkties krypties ir 3) slinkties sferos. Tai lemia jų semantinį ir sintaksinį junglumą. Minimų veiksmažodžių reikšmė realizuojama junginiuose su priklauso- mais daiktavardžiais, reiškiančiais klampią, purią ar minkštą masę (ar turinčiais tokią semą), pvz.: dumblas, liūnas, maurai, purvas, molis, smėlis, sniegas, pusnis; bala, klampynė, raistas, pelkė, pieva, dirva, žemė ir kt. Tačiau šių daiktavardžių gramatinė forma gali būti dvejopa: vietininkas ar galininkas su prielinksniu į, pvz.: vežimas klimpsta dirvoje | į dirvą. Prielinksnio į konstrukcijos vartosena tokioje aplinkoje yra sistemiška: ji motyvuota veiksmažodžio slinkties semos. Vietininkas su nurodytais veiksmažodžiais yra nesistemiškas. Kaip jau minėta, šios formos ir prielinksnio į konstrukcijos semantinis junglumas yra iš esmės skirtingas: prielin- ksnio į konstrukcija vartojama su slinkties, o vietininkas — su neslinkties veiks- mažodžiais. Tačiau šis semantinio derinimo dėsnis nėra absoliutus. Sakinyje vieti- ninkas, kaip apibendrinta lokalinės reikšmės forma, galimas ir su slinkties veiks- mažodžiu, tačiau šalia kitos šio būtinai reikalaujamos (obligatorinės) lokalinės for- mos, plg.: 1) vežimas įvažiavo į griovį miške ir 2) vežimas įklimpo į sniegą miške. Šis vietininkas nesiejamas tiesiogiai su veiksmažodžiu, o priklauso visam sakiniui, — yra jo determinantas (plg. IllsejjoBa 1964, 77 tt). Gretinamieji sakiniai nėra visai vienodi pagal savo struktūrą. Tai rodo skirtingos jų transformacijos galimybės. Iš sakinio (1) negalima eliminuoti prielinksnio į konstrukcijos (nepažeidus jo gramatiškumo), o sakiny (2) tokia redukcija galima, plg.: vežimas įvažiavo miške (sakinys negramatiškas) ir vežimas įklimpo miške (sakinys gramatiškas). Šiuos struk- tūrinius minimų sakinių skirtumus lemia jų veiksmažodžių semantika. Nors abu veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei — slinkties veiksmažodžių grupei, tačiau skiriasi tam tikrais požymiais: slinkties krypties ir slinkties sferos semomis. Veiksmažodis važiuoti žymi horizontalią slinktį (sausuma), o klimpti — ver- tikalią slinktį (klampia mase gilyn). Pastarojo veiksmažodžio slinkties reikšmė (dėl jos žymimos krypties ir slinkties sferos pobūdžio) nėra tokia ryški kaip hori- zontalios slinkties veiksmažodžių. Tuo, matyt, ir galima paaiškinti vieno vietininko (be prielinksnio į konstrukcijos) poziciją šalia jo (t. y. veiksmažodžio klimpti). Šio 4 Skaitmuo po veiksmažodžio rodo reikšmės eilės numerį pagal DŽ,. 180 veiksmažodžio junginiai su vietininku yra dvejopi: vienų vietininką galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, kitų — ne, pvz.: vežimas įklimpo miške (bet ne į mišką) ir vežimas įklimpo sniege | į sniegą. Tai priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikš- mės. Alternatyviai vartojamos abi formos — galininkas su prielinksniu į ir vieti- ninkas — paprastai tokių daiktavardžių, kurių reikalauja veiksmažodžio klimpti semantinis valentingumas, t. y. reiškiančių klampią masę ar turinčių tokią semą (žr. 2.1.0). Gretinamais junginiais aprašoma ta pati denotacinė situacija, tačiau kiekvie- nu atveju ta situacija šiek tiek kitaip interpretuojama, plg. vežimas klimpsta į dirvą | dirvoje. Junginiais su prielinksnio į konstrukcija, aktualizuojančia veiksmažodžio reikšmėje slinkties semą, labiau pabrėžiama slinkties sfera (dirva), o junginiais su vietininku, implikuojančiu daikto buvimą*, paprastai pabrėžiamas pats lokalizuo- jamas daiktas (vežimas). Bet šis skirtumas nėra reikšmingas ir tos pačios leksinės sudėties junginiai laikytini sinonimiškais. Veiksmažodžio klimpti grupės junginiai su prielinksnio į konstrukcija ir vieti- ninku skiriasi vartojimo dažnumu, stilistine diferenciacija ir šiek tiek semantiškai. 2.1.1. Veiksmažodis klimpti savo pagrindinę reikšmę realizuoja junginiuose su apibrėžtos semantikos daiktavardžių (žr. 2.1.0.) dviem alternacinėmis formomis: galininku su prielinksniu į (ar iliatyvu* — tarmėse) (a) ir vietininku (rečiau) (b). a) Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai. BubnZDZ 31. =Sunku eit par dirvą — kojos klimpsta molin. Ktk. b) Klimpdami skystame bitume, juodais nuo pelenų veidais, jie gelbėjo drau- gus, gelbėjo elektrinę. T 1986 108. Tačiau daiktavardžiai, savo semantinėje struktūroje neturintys aiškiai išreikštos klampumo semos, su nurodytu veiksmažodžiu vartojami vietininko linksniu ir pa- keisti jo prielinksnio į konstrukcija negalima (nebent literatūrinėje kalboje), pvz.: Išlytame vieškelyje klimpsta mašinos (rš). 2.1.2. Abi minėtos formos vartojamos ir su priešdėliniais veiksmažodžio klimpti vediniais — įklimpti, nuklimpti, suklimpti. a) Andrius įklimpo į arimą. Kojos pasidarė sunkios. BubnZDZ 8. Vaikai, nelandžiokit po liūgus: galėsite įklimpti į maurus ir prigersite. LKŽ VII 603. Įklimpome į baisų molyną. LKŽ VIII 338. Su visais ratais nuklimpau į pur- vyną. LKŽ VI 93. = Salelėn balelėn nuklimpo kumelė, penki vilkai traukė, o du vanagu laukė (mįslė). Lš (LKZ XII 59). Kai bridom, visi suklimpom braston. Ktk. b) Prie ežero liūge (klampynéje) karvė jklimpo. Mrk (LKZ VII 603). Išmak- notoje, maurinoje lomoje vežimas iklimpo (vert.) Gyvulys nuklimpo versmėje pavasarį. J. Sniege beeidamas nuklimpo. Krkl (LKZ VI 94). * Apskritai vietininko junginius su nebiisenos veiksmažodžiais galima laikyti sintaksinés kondensacijos rezultatu: juose justi praleistą būsenos veiksmažodį (jį lengvai galima įterpti, pvz.: skaito kambaryje<skaito būdamas kambaryje, taip pat ir vežimas įklimpo miske<veZimas įklimpo būdamas miške). Dėl šios sąvokos žr. Maprsruos 1985, 159. * Tliatyvas laikytinas prielinksnio į konstrukcijos semantiniu variantu, jį žymėsime lygybės ženklu (=). . 181 Tarmėse" yra ir kitų to paties veiksmažodžio priešdėlių vedinių — apklimpti, paklimpti, priklimpti, parklimpti. Turime jų vartojimo pavyzdžių su vietininku. Vežimas apklimpo pelkėje. J. Balelėj paklimpo kumelė: penki vyrai trau- kė, du vanagu laukė (mįslė). Pn (LKŽ VI 94). Daktaras pasiklydęs ir priklimpęs baloj. Vr (LKŽ VI 94). (Plg. dar: Anas visą gyvenimą purve parklimpęs prasi- pliekė (gero gyvenimo nematė). Ds (LKŽ VI 94). 2.1.3. Būdingas aptartųjų veiksmažodžių sintaksinis palydovas yra prielinksnių iki | ligi sa kilmininku konstrukcija. Ji vartojama ir šalia prielinksnio į konstrukci- jos (a), ir šalia vietininko (b). a) Jie klampos pakrūmėmis, klimpdami iki juostos į sniegą. RadzPV I 135. Svarbiausia čia yra pievelė..., kur vasaros karštymečiais, klimpdami iki stebulių į smėlį, krypuoja šieno ar dobilų prikrauti vežimai. RadzPV I 148. b) Kojos dažnai iki kelių klimpdavo sniege (trš). Arkliai suklimpo baloj lig pilvų. Ėr(LKŽ VI 94). Kaip matome iš pavyzdžių, minimos prielinksnių iki | ligi konstrukcijos yra apibrėžtos leksinės sudėties: jas sudaro daiktavardžiai, žymintys daikto (veiksmo subjekto) neatsiejamą dalį. O pati konstrukcija turi savitą ribos reikšmę, kurią lemia veiksmo (vertikalios slinkties amorfiška mase) pobūdis: ji rodo ribą, iki kurios veiksmas apima jo subjektą, plg.: Žmogus įklimpo į pusnį iki keliųir Žmo- gus nuėjo iki pusnies ir sustojo. Tokioje pozicijoje galimi ir kiti ribos prielinks- niai, pvz.: Žmogus įklimpo į sniegą virš | aukščiau kelių, taip pat pusiau kelių, sulig keliais. f2.1.4. Su veiksmažodžiu klimpti bei jo vediniais vartojamos pakaitomis abi priklausomos formos — galininkas su prielinksniu į (a) ir vietininkas (b) ir abstrak- čių daiktavardžių (pvz.: vargas, krizė, idealizmas, rūpesčiai). Tokioje leksinėje-sin- taksinėje aplinkoje veiksmažodžiai turi perkeltinę reikšmę ir dažnai sudaro aps- tabarėjusius žodžių junginius. Bet šiuo požiūriu jie čia nebus nagrinėjami — mums rūpi junginių sintaksinė sandara. a) Buržuazinės šalys vis dar gilyn klimpsta į ekonominę krizę. LKŽ VI 93. Kokiu būdu įklimpo į skolas, Kurapka patsai nesusigaudo. Krėv. Mokytojui reikia per daug, ar šiaip ar taip, į smulkmenas nenuklimpti. Jabl (LKŽ VI 94). b) Ignas nuklimpes skolose. Aisb. Mūsų machistai visi iklimpo idealiz- me. LKZ VI 93. 2.2.0. Veiksmažodis smegti (1) savo pagrindinę reikšmę ,listi gilyn (į minkštą daiktą)“ realizuoja junginiuose su tos pačios semantinės grupės daiktavardžiais kaip ir jo sinonimas klimpti (Žr. 2.1.0.). Šie veiksmažodžiai skiriasi tam tikrais semanti- niais atspalviais. Veiksmažodžio smegti semantinėje struktūroje labiau akcentuo- jamas veiksmo subjekto pobūdis — jo sunkumas, svarumas, o veiksmažodžio klimp- ti — veiksmo vietos (jo pasireiškimo sferos) pobūdis — klampumas, purumas ir pan. Šiuos semantinius požymius veiksmažodžiai gali „perduoti“ ir savo leksinei aplinkai®, jei jie nėra ten eksplicitiškai išreikšti. Pavyzdžiui, sakinyje Einant kojos " Tarminiais laikome tokius vedinius, kurių nėra DŽ,. * Plg. U. Weinreich'o mintis dėl žodžių „pereinamųjų požymių“ (H ux x TH Ha 1979, 115). 182 klimpo pievoje veiksmažodis klimpti, be kita ko, signalizuoja ir priklausomą daikta- vardį pievoje (arba tiksliau: šio daiktavardžio žymimą denotatą) turint klampumo požymį (nes pieva gali būti ir neklampi). O sakinyje Vežimas smego pievoje veiks- mažodžiu smegti, be kita ko, informuojama ir apie tai, jog subjektas (vežimas) buvo sunkus, svarus (todėl ir smego)?. 2.2.1. Su veiksmažodžiu smegti bei priešdėlių vediniais įsmegti, nusmegti, pras- megti, susmegti, parsmegti trm. (tarminis), kaip ir su veiksmažodžiu klimpti (žr. 2.1.1 ir tt), dažniau vartojama prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas — tarmėse). Kojos į žemę smenga. Aš smengu į pelkę. J. Gyvulių kojos giliai smenga į tokį mėšlą ir labai išdumblėja. LK Ž XIII 142. Kai prikrautas vežimas susmegdavo į purvą, jis vienas jį ištraukdavo. Simk (LK Ž XIII 143). Tremtiniai iki juostų pars- menga į sniegą. Vien (LKŽ XIII 144). =Tie ratai prasmenga dirvon, nė išvažiuot nebegali. Sim (LKŽ XIII 144). Arklio visos kojos balon nusmego. Vb(LKŽ XIII 143). Yra daugybė epušinių, beržinių, pušinių, eglinių, šerdingų šiekštų, parsmegusių purvan ir apaugusių kel- mais su žole. BM 67. 2.2.2. Vietininkas su šiais veiksmažodžiais vartojamas ribotai. Dažniau pasi- taiko su būtojo laiko veikiamaisiais dalyviais ar su jais sudarytomis sudurtinėmis atliktinėmis veiksmažodžio formomis, turinčiomis rezultatinės būsenos reikšmę (žr. LKG 1971, 150) (a), o su vientisinėmis — rečiau (ir tarmėse) (b). a) Daug padavimų sukurta apie žemėje prasmegusias pilis, miestus, dvarus. LTs IV 52. Felicija sėdėjo lovoje prasmegusi pūkų pagalviuose. SajND 116. b) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Tai šlapumėlis! Tam raiste ko nepras- megau su vežimu. Bsg (LKŽ XIII 144). 2.2.3. Veiksmažodį smegti paprastai galima pakeisti veiksmažodžiu klimpti pvz.: Kojos smenga | klimpsta į žemę. Tik tarp priešdėlinių veiksmažodžių ne visa- da yra atitikimas, pvz.: ratai prasmego sniege, bet ne praklimpo, nes šis veiks- mažodis turi kitą reikšmę — „pasidaryti klampiam“ (plg.: Po lietaus dirva prak- limpo). 2.2.4. Kai veiksmo subjektas yra smailas ar aštrus daiktas, veiksmažodis smegti turi reikšmę „smigti“. Ir šiuo atveju su juo reguliari prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas — tarmėse). Rakštis smenga į pirštą. J. Įsmego vinis į koją. Krš (LKŽ XIII 142). Peilis praslydęs į sieną įsmego. Sz(LKŽ XIII 143). = Kirvis kojon susmego. Auk(LKŽ XIII 145). O vietininkas pasakomas su veikiamojo dalyvio forma (plg. 2.2.2). Nuplėšę batą, rado kulką letenoje įsmegusią. Žem (LKZ XIII 143). Tarmėse vietininkas pasitaiko ir su asmeninėmis priešdėlinių veiksmažodžių formomis. Skeveldra įsmego rankoj. Brz (LKZ XIII 143). * Kad šio veiksmažodžio semantinėje struktūroje atspindėti subjekto požymiai, aiškiau rodo jo antrinė reikšmė „smigti“, kur subjektas labiau konkretizuotas, plg. šios reikšmės definiciją: „lįsti gilyn (apie smailų daiktą)“ (DŽ, 722). 183 Veiksmažodis įsmego reiškia baigtinį veiksmą ir turi rezultatinės būsenos semą: jo reikšmę galima interpretuoti taip: „įlindo ir liko“. Pastaroji (t. y. būsenos) sema ir palaiko vietininko poziciją, o ši (vietininko) forma savo ruožtu aktualizuoja mi- nimą semą. Tačiau prielinksnio į konstrukcijos pozicija prie šio veiksmažodžio yra stipresnė, nes ji remiama ir veiksmažodžio morfologinės sandaros — prielinksnį atitinkančio priešdėlio į-. 2.2.5. Su veiksmažodžiu smegti bei jo vediniais, kaip ir su jų sinonimu klimpti, gali būti vartojamos ir slinkties ribą žyminčios konstrukcijos — prielinksniai iki | ligi, virš, aukščiau ir kilmininkas (plg. 2.1.3). Įsenio] kojos aukščiau kelių į klojimo padą. Slm (LKŽ XIII 143). Veiksmo apimtis gali būti patikslinta ir kitokiomis priemonėmis: prieveiksmiu prie veiksmažodžio (a) arba pažyminiu prie subjekto linksnio (b). a) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Gyvulių kojos giliai smenga į tokį mėšlą ir labai jį išdumblėja (rš). b) Visos kojos susmego į brastą. 2.2.6. Su nurodytais veiksmažodžiais vartojama ir abstrakčių daiktavardžių galininkas su prielinksniu į (ar iliatyvas) (a) ar vietininkas (b) (plg. 2.1.4). a) Motinos žodis įsmenga į kūdikio atmintį. TS 1901 4—5b. Jie susmego į religinę klampynę (iš). = Jis visas skolon įsmegęs (labai prasiskolinęs). Rgvl (LKŽ XIII 143). Kad i pas tėvus atvažiavome ką gi veiksi: darbuos prasmegę (labai daug dirba), neturi kada su svečiais užsiimt. Mžš (LKŽ XIII 144). b) Buvom skolose prasmegę (labai prasiskolinę). Dkš (LKŽ XIII 144). Priklausomas daiktavardis gali būti perkeltinės reikšmės, o patys žodžių jungi- niai frazeologizuoti. Tas mezginys įsmego į galvą (plg. įsmego į atmintį). Šts (LKŽ XIII 143). To rašytojo žodžiai kiekvienas įsmegęs jai į širdį. Žem (LKŽ XIII 143). Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg (LKŽ XIII 143). Palyginus šios leksinės sudėties veiksmažodžio smegti žodžių junginius su veiks- mažodžio klimpti junginiais, pastebimas tik dalinis jų sutapimas, pvz.: sakoma į skolas | skolose įsmego ir įklimpo, taip pat į darbus | darbuose prasmegę ir įklimpę, bet į atmintį, į galvą, į širdį įsmego, o ne įklimpo. 2.3.0. Veiksmažodis grimzti (2) yra sinonimiškas veiksmažodžiams klimpti, smegti savo antrine reikšme: DZ, ji apibrėžiama nurodant į pastaruosius veiksmažo- džius: „klimpti, smegti (į purvą, smėlį, sniegą)“. Savo pagrindine reikšme minimas veiksmažodis įeina į kitą sinonimų eilę (žr. 3.1.0). 2.3.1. Su veiksmažodžiu grimzti bei jo priešdėliniais vediniais įgrimzti, nugrimzti, sugrimzti, apgrimzti trm., pragrimzti trm. vartojama paprastai prielinksnio į kons- trukcija (ar iliatyvas — tarmėse) (a), rečiau vietininkas (b). a) Akmuo įgrimzdo į žemę. J. Pinigai su katilu ir nugrimzdo į žemę. BsP I 102. Tekiniai nugrimzdo į purvyną. LzP (LKŽ III 606). = Valtis lig pat sparnų dumblan įgrimzdo. Sr (LKŽ III 605). b) Jame (kalne) esanti pilis apgrimzdusi. BsV 162. 184 2.3.2. Ir su šiais veiksmažodžiais vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukci- jos (plg. 2.1.3., 2.2.5). Valtis lig pat sparnų dumblan jgrimzdo. Sr (LKZ III 605). 2.3.3. Sudaroma junginių ir su įvairiais abstraké&iais daiktavardZiais (plg. 2:14," 22.6). a) Kapitalistinis pasaulis grimzta vis į gilesnius prieštaravimus. T 1953 45. Grimzta Valeisiai į skolas. Avyz (LKZ III 605). Į vargus nugrimzti. K I 308. = Varkaliené nematė, vėl nugrimzdusi sunkių minčių verpetan. Gud- Guz (LKZ III 605). Dar metai amZinybén nugrimzdo. BZ 195. b) Jis visas pagrimzdes darbe. LKZ III 605. Kiti jau pragrimzde skolose. Kel 1933 69. Nematoma grandiné jungia mus su praeities kartomis, nugrimzdu- siomis amžių ūkanose. VenclLL 352. 2.4.0. Veiksmažodžio smukti (2) reikšmė „lįsti gilyn, klimpti“ yra antrinė. Pag- rindinėje šio veiksmažodžio reikšmėje — „mautis žemyn“ — yra fiksuota slinktis ir jos kryptis (žemyn). O semantinėje aplinkoje, būdingoje veiksmažodžiui klimpti (žr. 2.1.0), jis įgyja tokią pat reikšmę kaip ir pastarasis, pvz., kojos smunka į purvą. (Šiuo atveju krypties žemyn sema yra modifikuota į semą „gilyn“). 2.4.1. Su veiksmažodžiu smukti bei jo priešdėliniais vediniais įsmukti, susmukti, nusmukti, pasmukti, kaip ir su jo sinonimu klimpti, yra vartojamos pasirinktinai dvi priklausomos formos — galininkas su prielinksniu į (ar iliatyvas) (a) ir vieti- ninkas (rečiau) (b). a) Kojos smunka į purvą, i nebegaliu bepaeiti. Kv (LKŽ XIII 209). Į papi- jusią žemę, į pelkę smunka kojos einant, ir žliurkčioja vanduo. J. Į armenis smunka ratai. J. Įsmukau kaip į jaurą. KI (LKŽ IV 315). = Vežimas smūksta balon. Alks (LKŽ XIII 209). Mašina susmuko purvan, tai dviem traktoriais net ištraukė. Klt (LKŽ XIII 214). Tada visos vestuvės ir sus- muko žemėn. LTs IV 649. b) Buvau įsmukęs pievose. AvyžKK 268. O kontekste su vandenį ar jo telkinius žyminčiais daiktavardžiais veiksmažo- dis smukti turi jau kitą reikšmę — „kristi“ (ji realizuojama junginiuose su prielinks- nio į konstrukcija). Ėjo ėjo tik užšalusiu ledu ir įsmuko į ežerą. Dkš (LKŽ XIII 211). Stovėjo stovėjo i susmuko visi į vandenį. Kv (LKŽ XIII 214). 2.4.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu, kaip ir su jo sinonimais, vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (plg. 2.1.3, 2.2.5, 2.3.1). Kad smukau į pusnyną iki pat ausų! Skr (LKŽ XIII 209). Vežimas įsmuko lig ašių į purvą. Kv (LKŽ XIII 211). Analogiška semantine funkcija pavartojamos ir kiekio konstrukcijos. Tas akmuo cielą mėterį į žemę įsmukęs. Pln (LKŽ XIII 211). Troba par pusmetrį žemėn insmukus. Ktk. Tokios pačios konstrukcijos galimos ir su kitais minėtais veiksmažodžiais, pvz.: Vežimas (per) pusmetrį įklimpo | įsmego | igrimzdo į pusnį. 2.4.3. Abstrakčių daiktavardžių su prielinksniu į rasta prie priešdėlinio veiks- mažodžio įsmukti (plg. 2.1.4, 2.2.6, 2.3.3.). 185 Kad įsmuko, tai įsmuko į vargus! Rmš (LKŽ XIII 211). Buvo įsmukęs į tą girtybę, ale šiaip teip atsikrété to šnapso. Vdk (LKZ XIII 211). Įsmukau į tą skolą ir nežinau, kap iš jos išsikapstysiu. Al (LKŽ XIII 211). Vietininkas įmanomas su būtojo laiko dalyviu, plg. įsmukęs varguose, skoloje. 2.5.0. Veiksmažodžio sėsti (5) tik 5-oji reikšmė yra sinonimiška aptartiems veiks- mažodžiams: DZ, ji paaiškinta sinonimu grimzti, o LKZ — ir veiksmažodžiu smegti. Ši reikšmė siejasi su pagrindine to paties veiksmažodžio reikšme — „Uuž- imti sėdimą padėtį“ — slinkties žemyn sema, plg. Sėdo ant suolo ir Vežimas sėdo smėlynuose. gesni šnekamosios kalbos stiliui ir tarmėms. Su jais vyrauja prielinksnio į konstrukci- ja (ar iliatyvas) (a), vietininkas labai retas (b). a) Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta. BubnZDZ 20. = Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt. Vlk (LKŽ XII 447). Insėdo vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima. Alv (LKŽ XII 447). Žemė atlyta, tai kad insėdo vežimas papievin! Rod (LKŽ XII 447). Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo. Krėv (LKŽ XII 449). b) Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių. LKŽ XII 442. 2.5.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu vartojama veiksmo ribą žyminčios konstrukci- jos (žr. paskutinį pavyzdį). 2.5.3. Veiksmažodis sėsti, kaip ir smegti (žr. 2.2.4), kontekste su subjektu — smailu, smigiu daiktu turi „smigti“ reikšmę ir vartojamas su prielinksnio į kons- trukcija (ar iliatyvu). Kap šavė, tai ir insėdo kulka krūtinėn. M1 (LKZ XII 447). Plg. dar: Kap insėdo erkė sprandan, tai su peiliu išlupo. RAS (LKŽ XII 447). 2.5.4. Kai veiksmo subjektas yra skystis, dažai, veiksmažodis sėsti turi „įsigerti“ reikšmę. Ši reikšmė taip pat realizuojama su prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvu). Dažai įsėdo į drobulę. Bt (LKŽ XIII 447). Rašalas į staltiesę įsėdo, kad nė išplauti negali. Up (LKŽ XII 447). 2.6.0. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai grimzti, smegti, smukti, sėsti (bei jų priešdėliniai vediniai) sudaro sinonimiškų junginių su prielinks- nio į konstrukcija ir vietininku, pvz.: vežimas įklimpo (įsmego, įsmuko, įsėdo) į smėlį | smėlyje. 2.6.1. Nurodytoje leksinėje aplinkoje prielinksnio į konstrukcija yra reguliari, dažnesnė, o vietininkas — retesnis. Jis neribotai vartojamas su sudurtinėmis at- liktinėmis veiksmažodžio formomis (ar būtojo laiko dalyviais), turinčiomis rezul- tatinės būsenos semą, kuri atitinka vietininko semantinius reikalavimus kontekstui. 2.6.2. Vietininkas būdingesnis apibendrintos reikšmės sakiniuose, o prielinks- nio į konstrukcija — aktualizuotos reikšmės pasakymuose, plg.: Išlytame vieškely- je klimpsta mašinos ir Įklimpo traktorius į dirvą. 186 2.6.3. Vietininkas dažniau pavartojamas tarmėse, o prielinksnio į konstrukci- ja — raštų kalboje. Tai atspindi bendrą tendenciją labiau įsigalėti analitinėms kons- trukcijoms. 2.6.4. Skirtingo semantinio junglumo sintaksinių formų — vietininko ir prielinks- nio į su galininku — galėjimą jungtis prie veiksmažodžio klimpti ir jo sinonimų (grimzti, smegti, smukti, sėsti) lemia šių veiksmažodžių specifinė semantika. Jų žy- mimą vertikalią slinktį gilyn amorfiška mase galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą, t. y. kaip neslinktį. Tai ir lemia vietininko poziciją. 2.6.5. Minėtos leksinės sudėties junginių prielinksnio į konstrukcija turi kiek modifikuotą orientacinę reikšmę: ji žymi ne apibrėžto daikto vidų, o amorfiško daikto gilumą. Tai lemia priklausomojo daiktavardžio semantika. Be to, skiriasi šios konstrukcijos ir slankumo reikšmė: ji neturi priartėjimo semos, o žymi slinktį gilyn amorfiška mase. 3. Veiksmažodis skesti ir jam artimos reikšmės žodžiai 3.1.0. Veiksmažodžiui skesti (1), be jo sinonimo grimzti (1), semantiškai yra artimi veiksmažodžiai nmerti (1), nirti (1). Panašiai jie visi ir apibrėžiami DZ,, plg.: grimzti „Jeistis žemyn skystyje“, skęsti „grimzti skystyje“, nerti „leistis, grimzti į vandenį“, nirti „lįsti į vandenį, nerti“. Kaip matome iš definicijų, šių veiksma- žodžių reikšmėje yra fiksuotos tokios semos: slinktis, jos kryptis (žemyn) ir slin- kties sfera (skystis, paprastai vanduo). Pastarąja sema nurodytieji veiksmažodžiai skiriasi nuo sinonimų klimpti eilės: šių semantikoje fiksuota kitokia slinkties sfe- ra — klampūs, purūs daiktai (žr. 2.1.0). 3.1.1. Veiksmažodžiai skęsti, grimzti savo reikšmę realizuoja junginiuose su vie- tininku daiktavardžių, žyminčių vandenį (bei kitus skysčius) ar vandens telkinius (upė, ežeras, bala, marios, vandenynas, baseinas, šulinys). Akmuo skęsta vandenyje. DZ, 708. Sausas medis vandeny neskesta. Ktk. Ko laivai tie skęsta jūroj per audras.SNėr. Vandenyje grimzta, purvynuos klimpsta.J. 3.1.2. Vietininkas vartojamas ir su priešdėliniais nurodytų veiksmažodžių ve- diniais. Sunku tai plunksnelei mariose paskęsti.Lnkv (LKŽ XII 845). Mūsų ežere bažnyčia praskendus (nuskendus).Tvr (LKŽ XII 845). Ir apgrimzdo laivelis jūrų gilumėly.JV 194. Tinklas sietuvoje visas nu- grimzta. Sr (LKŽ III 605). Vakare pragrimzdo plaustas Minijos upėj. TP 1881 1. 3.1.3. Prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas) su aptariamais veiksmažodžiais vartojama retai (a), išskyrus konstrukciją į dugną (bei iliatyvą dugnan) (b). a) Kirvis greitai nuskendo į gilumą marios. Šd (BM 212). Pasižymėk, kiek buvo įgrimzdęs į vandenį mėgintuvėlis. LKZ III 605. = Gilumon marių žuvelės skendo. Lel (LKŽ XII 843). Vakar viedras šul- nin nuskendo.Lš (LKŽ XII 844). | b) Ir pakilo vėjelis, ir apverté laivelį: ir nuskendo mergelė į jūrelių dugnelj. Stn 5. Jau grimzta vainikėlis į jūrų dugnelį. KIvD 144. 187 Konstrukcija į dugną skiriasi nuo kitų savo semantika: ji turi aiškią galinio taško reikšmę ir aktualizuoja veiksmažodžio reikšmėje priartėjimo (prie orientyro) semą (plg. 2.6.5). Apskritai prielinksnio į konstrukcija su nurodytais veiksmažo- džiais galima aprašant situacijas, kur aiškus subjekto artėjimas prie orientyro, plg.: Saulė skendo į jūrą (bet ne jūroje). Tačiau su abstrakčiais daiktavardžiais prielinksnis į dažniau pasitaiko. Ir į tamsą, ir į tylą baltos dienos skęsta. GustPP 65. Tokioje leksinėje aplinkoje ir veiksmažodis turi pakitusią — perkeltinę reikšmę. Daugiau pavyzdžių žr. 3.1.8. 3.1.4. Veiksmažodis skęsti (2) reikšme „žūti skęstant, prigerti“ vartojamas su tos pačios semantinės klasės daiktavardžių vietininku, kaip ir reikšmė (1) (žr. 3.1.1). Skiriamasis šių reikšmių požymis yra veiksmo subjekto pobūdis, plg. Laivas nuskendo jūroje (reikšmė (1), subjektas negyvas daiktas) ir Žvejys nuskendo jūroje (reikšmė (2), subjektas gyvas padaras). Gelbėk mane jauną vandenėly skęstant. JD 1531. Jūrą perplaukęs, klane nuskendo. NdŽ. Tai dalelė mano — valiai būčiau balelėj paskendus. Prng (LKŽ XII 844). 3.1.5. O prielinksnio į konstrukcija su šios reikšmės veiksmažodžiu pasitaiko kai kuriose tarmėse (pvz., klaipėdiškių) dėl svetimos (vokiečių) kalbos įtakos. Kiek aš esu šnapso išgėręs, ta aš nuskęsčiau į tą klaną. Plik(LKŽ XII 844). Tavo tėvo tėvas skendo į marias, ar tu nebijai nuskęsti? Prk(LKŽ XII 843). 3.1.6. Veiksmažodis skesti (3) vartojamas ir su tos pačios semantinės klasės daik- tavardžiais kaip ir veiksmažodis klimpti (žr. 2.1.0). Tačiau skiriasi šių veiksmažo- džių sintaksinis junglumas. Pastarojo būdinga sintaksinė aplinka yra prielinksnio į konstrukcija (Zr. 2.1.1 ir tt), o veiksmažodžio skesti — vietininkas. Rudenį ir pavasarį žmonės beveik skęsta purvyne (trš). Arkliai iki krūtinių skendo pusnyse (tsp). Karvė apskendo mėšluos [be kraiko]. Rs (LKŽ XII 843). Ta koja šiene apskendus buvo, įsidūriau su šake. Erž (LKŽ XII 843). Plg. dar: Tai tokios ganyklos tebuvo, po tokias ganydavai, ne teip kaip daba, kad karvės dobiluos skęsta. Mšk(LKŽ XII 843). Šiuose kontekstuose veiksmažodis skęsti turi būsenos reikšmę „skendėti“ (jį galima pakeisti bendrašakniu, specialiu būsenos veiksmažodžiu skendėti, pvz.: žmonės skęsta | skendėja purvyne). Ši reikšmė kaip tik ir lemia jo sintaksinį junglu- mą. 3.1.7. Veiksmažodis skęsti kiek kitokią būsenos reikšmę turi kontekstuose, kur subjektas yra imobilus daiktas, pvz.: pieva skęsta vandenyje, kelias skendo dulkėse, rūmai paskendo ugnyje, kambarys skęsta dūmuose. Ir ši reikšmė realizuojama jungi- niuose su vietininku. Kaip matome, būsenos subjektas yra imobilus daiktas, bet gali „slinkti“ pati būsenos sfera, plg.: pieva skęsta vandenyje „vanduo apsėmė pie- vą“, kambarys skęsta dūmuose „dūmų prisipildė kambarys“, kelias skendo dulkėse „dulkės pakilo ant kelio“. 3.1.8. Abstraktūs daiktavardžiai su veiksmažodžiu skęsti (bei jo priešdėliniais vediniais) taip pat dažniau vartojami vietininku, tačiau pasitaiko ir galininkas su prie- 188 linksniu į (ar iliatyvas). LKŽ 12 tome užfiksuota sinonimiškų junginių su šiais daik- tavardžiais: darbas, skola, vargas, miegas. Mat buvau visas paskendęs darbe. Būg (LKŽ XII 845). Jis stengėsi dar labiau nuskęsti darbe. Paukšt(LKŽ XII 844). — Negerai, kai žmogus per daug in tuos darbus nuskęsti. Kps (LKŽ XII 845); Visiškai skolose paskendau, ne- žinau, kaip aš iš jy išbrisiu. Skrb (LKZ XII 845). Mes buvom skolose nuskendę. Dkš (LKŽ XII 844). — Baisiausia, kaip į skolas paskendę. Gs (LKŽ XII 845). Praskendau į skolas. Gl (LKŽ XII 845). Paskendęs visokiūse vargūse, pra- žilęs.Krš (LKŽ XII 845). — Skendai ir nuskendai vargelin.Lkm (LKŽ XII 844). Pirkioje tamsu, tylu, sakytum visi kampai, pakraštėliai nuskendo miege. Paukšt (LKŽ XII 844). — Atsiguliau ir paskendau į miegą. LKŽ XII 845. Kas iš tų vaikų — tik miegan parskendę. Mlt (LKŽ XII 845). Vietininko vartojimo pavyzdžių randame daug, pvz.: paskendo reikaluose, rū- pestyje, smulkmenose, svajonėse, sielvarte, prietaruose, skriaudoje, atsiminimuose, mintyse, mele, svaigulyje ir kt. Šalia kai kurių vietininkų galėtų būti ir prielinksnio į konstrukcija, pvz.: paskendo reikaluose | į reikalus, smulkmenose | į smulkmenas, prietaruose | į prietarus, bet tik: paskendo mintyse. 3.2.0. Veiksmažodžiai nerti (1), nirti (1) skiriasi nuo veiksmažodžio skęsti (1) subjekto aktyvumu (plg. Žmogus nėrė [sąmoningai] į jūrą ir Žmogus skendo [nevalingai] jūroje) ir veiksmo tempu, intensyvumu. LKŽ šis požymis yra įtrauk- tas į veiksmažodžių apibrėžimą (plg. „staigiai lįsti, leistis (ppr. į vandenį)“ (Žr. T. 12. P. 682), o DZ, jis be reikalo nutylétas. Šį požymį esant svarbų rodo ir deri- vaciné minėtų veiksmažodžių reikšmė — „greitai eiti, bėgti, sprukti, lėkti“ (pvz., Vaikai nėrė pro duris. DZ,425). 3.2.1. Veiksmažodis nerti bei jo priešdėliniai vediniai pa(si)nerti, nunerti, sunerti, įnerti, taip pat veiksmažodis nirti (bei jo vediniai panirti, nunirti), priešingai negu veiksmažodis skęsti, reguliariai vartojamas su prielinksniu į ir galininku (ar iliatyvu) daiktavardžių, Žyminčių vandenį ar jo telkinius. Lydeka į vandenį pasinėrė.Bor (LKŽ VIII 683). Jis gali į pat gelmę nu- nerti. Lz (LKŽ VIII 683). — Irklai supliuskéje niro į vandenį. LKŽ VIII 812. Visos varlės į vandenį sunėrė. Kps (LKŽ VIII 684). Jauniausias žvejas paniro į vandenį. LKZ VIII 813. Vai aš pasiversiu raiba lydekéle, vai aš pasinersiu į jūres mareles. LB 147. Paukščiai į upę sunėrė. Skr (LKŽ VIII 684). Vežimas panėrė į griovį, ir kurį laiką jo visai nebebuvo matyti ir girdėti. Vien (LKŽ VIII 684). Nuniro uzbonas in šulinę. J. = Pats vienu ypu niro krūtine |ovin, prunkšdamas prausėsi.Balt(LKŽ VIII 812). Vietininkas su šiais veiksmažodžiais vartojamas retai. Meškerės siūlas paniro vandenyje. Dov(LKZ VIII 813). O iš kraštelio vis plaukte plaukė, vidurėly panėrė.JD 76. 3.2.2. Su nurodytais veiksmažodžiais pakaitomis jungiamos abi formos — ga- lininkas ir prielinksnis į (ar iliatyvas) (a) ir vietininkas (b) — tos pačios semanti- nės klasės daiktavardžių, kaip ir su veiksmažodžiu klimpti (žr. 2.1.0.). Šiuo atveju minėti veiksmažodžiai įeina į pastarojo semantinę grupę. 189 a) Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį. Balč (LKŽ VIII 683). Šokau nuo balkio į šalinę ir nunirau į šiaudus. LKŽ VIII 813. Kelmas stūksojo ... giliai nunėręs į žemę mirusias savo šaknis. Balt (LKŽ VIII 683). = Tik iškiši koją ir pasineri purvan. Dbk (LKŽ VIII 683). b) Jis kartais net iki smakro pasinerdavo pusnyje. Šimk(LKŽ VIII 684). Žvilgąs kaliošas nuniro dumble. LKZ VIII 813. Rodos, gulėtum šiaip ir gulėtum, pasinėręs žolėje, klausydamasis ramaus vabaliukų krebždesio.BubnŽDŽ 82. 3.2.3. Abi formos vartojamos ir abstrakčių daiktavardžių. Dažnesnė prielinks- nio į konstrukcija. a) Norėdamas užsimiršti, jis pasinėrė į kasdieninius rūpesčius.Avyž(LKŽ VIII 664). Grįžes į Lietuvą, jis dar labiau pasineria į kultūrinį bei literatūrinį ano meto gyvenimą.LKŽ VIII 684. Pasinėrė į darbą kaip musė į medy.Pn(LKZ VIII 684). Paniro į neaiškias ir saldžias svajones, tokias Ysvetimas jo būdui.LKŽ VIII 813. = Ar midaus per daug išgėrė, kad miegan taip pasinėrė? Sruog. b) Kad pasinėręs tokiame darbe, turi vaikščioti. Pp(LKZ VIII 684). Kunigėlis prunkščia į pagalvę ir netrukus pasineria sapno karalystéje.CiurlS, 140. 3.3.0. Veiksmažodis skęsti, jo sinonimas grimzti reguliariai vartojami su vieti- ninku, o šiems artimos reikšmės veiksmažodžiai nerti, nirti — su prielinksnio į konstrukcija. 3.3.1. Tačiau abstrakčių daiktavardžių minėti veiksmažodžiai gali alternatyviai prisijungti abi formas: vietininką ir galininką su prielinksniu į (žr. 3.1.8; 3.2.3). Tokioje leksinėje-sintaksinėje aplinkoje veiksmažodžiai turi perkeltinę reikšmę. 3.3.2. Veiksmažodžiai nerti, nirti reikšme „klimpti“ taip pat sudaro junginių su dviem formomis (žr. 3.2.2.), kaip ir veiksmažodis klimpti. 4. Veiksmažodis dėti ir jam artimos reikšmės žodžiai 4.0. Veiksmažodžio dėti (1) (reikšme „daryti taip, kad užimtų vietą“) priešdė- liniai vediniai padėti, sudėti bei šiems artimos semantikos veiksmažodžiai pa(su)- guldyti, pa(su)statyti, pa(su)sodinti, pa(su)kabinti, pa(su)pilti, pa(su)kišti, su- krauti, sustumti, uždaryti, su(pa)talpinti ir kt. gali sudaryti sinonimiškų junginių su prielinksnio į konstrukcija ir su vietininku, plg.: padėjo šluotą į kampą | kampe, pakabino paltą į spintą | spintoje, numetė grėblį į patvorį | patvory. Tai lemia šių veiksmažodžių kompleksinė semantika: jie turi ir slinkties (vietos keitimo), ir būse- nos (padėties) semas (be to, būsena yra slinkties baigties rezultatas, — ta prasme re- zultating). Slinkties sema (ji ryškesnė) lemia prielinksnio į konstrukcijos poziciją, o būsenos — vietininko. Antra vertus, šios priklausomos formos aktualizuoja ati- tinkamus jų determinuojamų veiksmažodžių semantinius požymius: prielinksnio į konstrukcija paryškina slinkties semą, o vietininkas — slinkties galinę fazę (rezul- tatinę būseną). 190 4.1.0. Tačiau minėtieji veiksmažodžiai sinonimiškų junginių sudaro tik su tam tikros leksinės reikšmės ir iš dalies morfologinės sandaros daiktavardžiais. Regu- liarūs yra junginiai su prielinksniu į (ar iliatyvu — tarmėse). 4.1.1. Junginiai su daiktavardžiais kampas, kertė, žyminčiais iš dviejų pusių ap- ribotą vietą. Padėk šluotą į kertę.Grz(LKŽ V 628). Numetė batus į kampą. = Supylė grūdus kampan.Ktk. b) Lazdą kampe pastačiau.ŠI(LKŽ XII 698). Svečią pasodino kertéj, o patys susėdo iš Saliy.Stk(LKZ V 629). Kai tik kuriuo berniuku nusiskundžiu, jis čia pat nusikaltėlį baudžia: išvaro už durų arba paklupdo klasės kampe, prie krosnies. VaicnLMP 9. Su neprieSdéliniais veiksmaZodZiais vartojamas nurodytų daiktavardžių galinin- kas su prielinksniu į, pvz.: Slamstus mesk į kerte.LKZ V 628. Stato mokinį į kampq.DZ, 738. 4.1.2. Junginiai su priešdėlio pa- daiktavardzZiais, Zyminciais iš vienos ar kelių pusių apribotą vietą (pasienis, patvorys, pakraštys; pagirnis, pasalys, palėpė ir kt.). a) Jiatsigulė iš krašto, jį paguldė į pasienį, kad nenukristų. SŽ 252. Sukrauk malkas į palėpį. Klov(LKZ IX 253). = Padėk linų ryšelį palėpėn. Ob (LKŽ IX 253). Pakabink dalges pak- luonėn. Dglš (LKŽ IX 187). Paprieždin smėlio papilk. Ds (LKŽ IX 382). Sus- kaldytas malkas sukraukit palėpėn. Sdk (LKŽ IX 253). Supilk smėlį pagir- nin. Ds (LKŽ IX 87). Sustatyk linus paklaimėn. Ds (LKŽ IX 179). b) Maikas sukrausime pašiūrėje. DZ, 527. Katė, tuo metu neturėdama laiko, padėjo gromatą palėpėj ir padėjus ažmiršo. BsP 11 197. Padėk šaukštus papriež- dėj. Brž (LKŽ IX 381). Ant tvarto palėpėj supyliau apynius. Vv (LKZ IX 253). Dalgį pakabink paklėty. Ut (LKŽ IX 253). Pakabino lašinius pačiam pagrė- bsty, ka katinas nepreit. Vik (LKZ IX 95). Aždaryk vištas paklėtėj, kad nesu- dribtų. Ds (LKZ IX 182). Išdžiaustyk pastogėje drabužius, kad nesulyty. Užv (LKŽ, II 1015). Suolus sustūmė pasieniuos — na, ir prasidėjo šokiai. Cv (LKZ IX 467). Tačiau tos pat morfologinės sandaros daiktavardžiai, žymintys platesnes erdvės sąvokas, su nurodytos semantinės grupės veiksmažodžiais tesakomi vietininku, pvz.: padėjo nešulį pamiškėj, pririšo arklį pakrūmėj. 4.1.3. Aptariamos leksinės sudėties (Zr. 4.1.1; 4.1.2) žodžių junginiai su prielinks- nio į konstrukcija (ar iliatyvu) ir vietininku yra sinonimiski. Tačiau skiriasi jie sa- vo tarpe vartojimo dažnumu. Prielinksnio į konstrukcija su nurodytais veiksmažo- džiais yra reguliari, o vietininkas daug retesnis. (Dauguma mūsų pateiktų vietininko vartojimo pavyzdžių yra iš tarmių. Bet jie gali tikti ir literatūrinei kalbai.) Tačiau šis linksnis vyrauja su neveikiamaisiais būtojo laiko dalyviais ar su jais sudarytomis sudurtinėmis atliktinėmis formomis, turinčiomis rezultatinės būsenos semą (dėl šios reikšmės žr. LKG 1971, 148 tt). Visi geri, tik vienuoliktas labai blogas, mažiukas, susitraukęs, pačiam kampe pastatytas. SŽ 272. Gelda padėta pagirny. Ėr (LKŽ IX 87). Višta nupešta, palėpy pakišta (šluota). Dbč (LKŽ IX 254). Pakluonėj sukrauti šiaudai. 191 MI (LKŽ IX 187). Skrynios padėtos pasieny. J. Vizgirda žvilgčiojo į savo žur- nalus ir knygeles, sukrautas suolo pakraštėly. Radz PV I 66. Naščiai tebeniūk- so pamesti patvoryje. ŽemR I 85. Šios konstrukcijos gali stimuliuoti vietininko vartoseną ir su asmeninėmis ati- tinkamų veiksmažodžių formomis, plg.: kampe pastatytas | pastatė, pagirny padėta | padėjo, pakluonėj sukrauti | sukrovė. 4.1.4. Nurodytos semantinės grupės (žr. 4.0) veiksmažodžių neveikiamieji būtojo laiko dalyviai ar su jais sudarytos sudurtinės atliktinės formos vartojamos su vie- tininku ir kitų reikšmių daiktavardžių, pvz., žyminčių talpyklas, patalpas (skrynia, spinta, klojimas, tvartas ir kt.). Toje skrynioje sudėta mano ėdmenė: duona, sūriai, sviestas, mėsa ant kelio. LKŽ XII 1076. Tai jisai jauste jautė... rinkdamasis kaklaraištį iš visos krūvos, tvar- kingai sukabintos drabužių spintoje ant vidujinés durelių pusės. VenclGD 322. Didelis glėbys alyvų šakų, pamerktų ąsotyje, sužydusių iki vieno žiedelio, uždengė pusę lango. KatMAR 159. Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. SV 8. Tik mūsų sesele čion atlydi, baltamjam grabely inguldytą. BsO 44. Daržinėj sukrauta visas vasarojus. Ktk. Visas jo sandėlis (santaupos) banke padėtas. Up (LKŽ XII 118). Javai supilti miege. Trg (LKŽ VIII 136). Eglutės atvežamos sukimštos sunkvežimiuose. LM 1985 51 15. Vidury aikštės stovėjo rogėse pakinkytas arklys. AvyžKK 175. Širmelis žvengia tvarte uždarytas. Tilv (LKŽ, II 298). O asmeninės veiksmažodžių formos vartojamos paprastai su nurodytos reikš- més daiktavardžių galininku ir prielinksniu į, pvz.: sudėjo į skrynią, pamerkė į asotį, sukrovė į daržinę, sukimšo į sunkvežimį, pakinkė į roges, įkišo į statinę ir kt. Tačiau pasitaiko ir sinonimiškos vartosenos atvejų, plg.: Jau seniai Adomas vietoj skrybėlės galvą pakabino spintoje (| į spintą). GrušRŠ 87. Ant aksties pamauna ir padžiauna mėsas kamine. J. — Parnešk akstinus, mėsą džiausim į kaminą. Skd (LKŽ, II 1016). Svirne guldysma bernelį, stainioj statysma žirgelį. NS 1066. Arklį pastačiau dienadaržy. Dkk (LKZ 1 345). — Ir ark- lius į tvartą pastatė, ir mus pamylė. Gs (LKŽ VIII 189). Sumokėjo dešims dole- rių už vyžas ir langan(|lange) pastatė. Eiš (LKŽ XIII 699). Reikia arkliai užda- ryt tvartan. Ds (LKŽ, II 298). — Aždaryk vištas paklėtėj. Ds. Reikia pasakyti, kad mūsų turima medžiaga nėra išsami. Sistemingai aprašyti sinonimiškas konstrukcijas bus galima ištyrus veiksmažodžių valentines savybes*?. 4.1.5. Kaip jau buvo nurodyta, vietininko pozicija yra stipriausia prie neveikia- mosios rūšies būtojo laiko dalyvių (ar su jais sudarytų sudurtinių veiksmažodžių formų) dėl jų rezultatinės būsenos reikšmės (žr. 4.1.3, 4.1.4). Kyla klausimas, ar vietininką prie neveikiamųjų dalyvių galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija (kai ji vartojama ir su asmeninėmis tų pačių veiksmažodžių formomis, plg.: sudėta skrynioje it sudėjo į skrynią). Atrodo, kad galima. Plg. analogiškus (t. y. su neveikia- maisiais dalyviais) šios konstrukcijos vartojimo pavyzdžius: Į šulinį įstatytas bosas be dugno, aplūžusiais šulais. MašAMB 398. Tokie pasiūlymai dažniausiai 10 Veiksmažodžių valentingumo žodynas yra rašomas N. Sližienės. 192 taikomi man, nes esu pasodintas į pirmąjį suolą ir neturiu už ko pasislėpti. SajND 6. (Šių sakinių prielinksnio į konstrukcijos lengvai pakeičiamos vietininku.) Vietininko pakeitimą gali sunkinti, kai šis linksnis yra susijęs dvigubais sintak- siniais ryšiais, pvz., sakinyje Širmelis žvengia tvarte uždarytas vietininką palaiko ir veiksmažodis žvengia, ir dalyvis uždarytas. 4.2.0. Prie aptartos semantinės grupės veiksmažodžių (žr. 4.0.) sąlygiškai galima priskirti ir Žodžius rašyti, žymėti bei jų priešdėlinius vedinius", su kuriais taip pat esti sinonimiškai vartojamas vietininkas (a) ir prielinksnis į su kai kurių daiktavar- džių galininku (b) (pvz.: knyga, bloknotas, sąsiuvinis, lapas ir kt.). a) Išsiėmė mokytoja prieštvaninį parkelį ir kažką įrašė knygoje. MikelLE 81. Ir dar daug visko ten buvo, kas jokiose knygose nesurašyta ir ko mes niekada nesužinosime. SimonGl 7. Volteris Petrapilio Mokslų akademijos komandiruotas, rinko ir plokštelėse užrašinėjo mūsų pasakas ir dainas. VenclLL 363. Jūrėnas vėl pasižymėjo kažką bloknote. AvyžKK 191. b) Jam pavyko juos trumpai surašyti į penkis lapelius. BalčTVN 252. Kada kurpius numanė, kad jau į tą vietą jį vedė, tada pasakė žmogžudžiui, kuris pri- ėjęs ir su kreida įrašė į duris. BsP III 14. Pirmininkas žymėjo į knygelę. Kat MAR 160. O daiktavardžių, žyminčių plokštuminius daiktus, vietininkas gali būti sinoni- miškas prielinksnio ant konstrukcijai. Ant šios sienos rašomi patys gražiausi ir patys šlykščiausi žodžiai. Lankt MDT 32. Užrašė ant lentos uždavinio sąlygą. AvyžKK 225. Jis rašydavo... ant tuščių lapų, išplėštų iš kalėjimo bibliotekos knygų. VenclGD 168. Taip užra- šiau ant popieriaus, o tą popierių įgrūdau į butelį. BubnZDZ 25. Daug malonės buvo žodžiuose, parašytuose ant to popieriaus! BalčAP 26. Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė tame veide sopulius ir ašaras ... BilR I 220. Seniau jis rašydavo skaitlines kreida lentoje. CvMS 61. Ji ir vėl toji mokinukė, lentoje klaidingai parašiusi žodį. BubnŽDŽ 33. Atsigulęs Stepukas žymėjo popie- riuje įdomesnius kelionėje matytus daiktus. Marc. Jau senokai kalbininkų buvo atkreiptas dėmesys į konstrukciją rašyti ant lentos. Ji buvo laikoma nenormine ir taisoma į vietininką (rašyti lentoje). Po kurio laiko ji buvo „reabilituota“ (žr. Piročkinas 1986, 210 tt). Bet pastaruoju metu vėl siūloma grįžti prie vietininko (Zr. Piročkinas 1986, 211). Mūsų nuomone, abi konstrukci- jos yra tinkamos literatūrinei kalbai. Svarbu pažymėti, kad ši sinonimų pora nėra izoliuota kalbos sistemoje (plg. dar Paulauskienė A., Tarvydaitė D. 1986, 95). Tokios sudėties porų (t. y. viet. | ant+kilm.), dėl kurių tikimo literatūrinei kal- bai neturėtų būti abejonių, galima nurodyti ir daugiau, pvz.: auga kalne | ant kalno, gyvena krante | ant kranto, susitiko kely | ant kelio, guli lygume | ant lygumo ir kt. Tačiau šis klausimas reikalingas specialaus tyrinėjimo. "1 Veiksmažodis rašyti aiškinamas taip: „brėžti popieriuje ar kitur grafinius ženklus (žodžius, skaitmenis ir t.t)“ (LKŽ XT 214), o DZ, 652. — su žodžiu vaizduoti (vietoj brėžtri). Į aiškinimo for- mulę būtų galima įtraukti bendresnės reikšmės žodį dėti. 13. 678 193 5. Veiksmažodžiai sėti, sodinti 5.0. Veiksmažodis sėti reikšme „berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą“ DZ, 695 (bei priešdėlių pa-, su-, už-, į- vediniai), taip pat šiam artimos semantikos veiksmažodis sodinti (jo definicija — „augalą arba jo daigą kasti, terpti į žemę, kad augtų“ DŽ, 726) bei priešdėlių pa-, su- vediniai taip pat sudaro paralelinių junginių su dviem lokalinėmis formomis: vietininku ir galininku su prielinksniu į, plg.: pasėjo linus dirvone | į dirvoną, daigelius sodina dirvoje | į dirvą. Tai rodo minėtus veiksmažodžius turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis (plg. 4.0). Be to, šių veiksmažodžių semantikoje yra fiksuota ir tikslo sema „kad augtų“. 5.1. Toks variantinis veiksmažodžių sėti, sodinti (bei ju pri'ešdėlinių vedinių) sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą greičiausiai yra atėjęs iš skirtingų tarmių. Kiek galima spręsti iš mūsų sukauptos medžiagos, rytų Lietuvos tarmėms būdin- gesnis vietininkas (a), o vakarų — prielinksnio į konstrukcija. a) Pasėjo darže vasarinių kviečių. Tvr (LKŽ XII 462). Dirvone pasėjau linus. Rm (LKŽ, II 588). Linus mūsų daugiausia sėdavo samdytoj dobilienoj. Sml (LKŽ XII 98). Pasėjau linų lydimuos. Kp (LKŽ VII 406). Pasėjau linelį pavėžiuos. Ds (LKŽ IX 418). Jauroj gal reiks sėti dobilai, ba labai auga. Rk (LKŽ IV 315). Sėk man gelsvus linelius juodžemėlėj dirvoj. Kš (LKŽ IV 413). To- kiam arime ką tik pasėsi, tas augs. Srv (LKŽ I 243). Tiek linų dirvonvietėse turėjo prisėjęs! Pg (LKŽ, II 589). Smėly tik grikius sėja, daugiau niekas neauga. Ktk. Bulbienoj reikia miežius sėti — gerai augs. Srv (LKZ 1 940). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasėji — neauga, ir gan. Vb (LKŽ XII 462). Jauroje bulvių nė nesodink, ba vis tiek supus. Ktk (LKŽ IV 315). Pasodinau šiemet bulves baltžemy, žiūrėsim, kas išeis. Srv (LKZ I 507). Bulbas sodint toj pačioj vietoj negerai. Plm (LKZ XIII 277). b) Sėjom miežius į paliktą pievoje dumblą. Žeml (LKŽ III 715). Linus sėja į plėšinius. Vlkv (LKŽ X 169). Į plėšinį sėt nebuvo patyręs. Šlu (LKŽ X 169). Piidymo neturėjau, prisiėjo rugius sėti į riekimą. Vvr (LKZ XI 555). Porą pūrų pasėjau į pūdymą, o puspūrį į atsėlį. Up (LKŽ I 345). Į atsėlį sėjau, bet tokia ir nauda. Dkš (LKŽ I 345). Aš pasisėčiau žalias rūteles į du nauju darže- liu. JD 76. Aš pasodinau i savo darželį daug blezdingy. Yl (LKZ, 1 908). Abi lokalinés formos jungiamos prie veiksmažodžio sėti reikšme „sodinti“ (apie bulves). (Kaip žinia, tokią reišmę minėtas Žodis turi žemaičių šnektose, žr. LKŽ XII 459 tt.) Slapio[je] vieto[je] paséjau — supuvo bulvės. TI (LKŽ XII 463). Ten, toj lomoj, neverta ir sėti bulbiy, bo vis tiek išpūs. Skn (LKZ VII 645). Kur tos bulbės beaugs — kelinti metai sėjam į atsają. Kair (LKŽ XII 459). Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo. Ykš (LKŽ XII 462). Nesusėk tų bulvių į tuštvagę. DūnŽ. 5.2. Rašomojoje kalboje, ypač specialioje literatūroje, nurodytos lokalinés for- mos su veiksmažodžiais sėti, sodinti (bei jų priešdėliniais vediniais) vartojamos kiek 194 diferencijuotai. Prielinksnio į konstrukcija taikoma akcentuojant patį sėjimą, sodi- nimą kaip procesą (a), o vietininkas — tada, kai turimas galvoje ne pats procesas, o jo rezultatas — auginimas (b). a) Į nedirbtas ražienas sėjama ir mūsų respublikoje. KolK 1986 36. Susidaro tokios sąlygos, kad mišiniai gali būti sėjami į panašias di rvas, kaip ir griidinés kultūros. KolK 1971 36. Pavasarį į taip paruoštą dir vą specialiomis sėjamosiomis sėjami javai. KolK 1986 36. Keturi penktadaliai jų bus pasėti į juoduosius pūdy- mus, dobilienas arba laukus po žieminių žolių. T 1986 198. Daigintos bulvės sodinamos į pakankamai pradžiuvusią ir įšilusią dirvą (kai žydi ievos). KolK 1971 38. 8— 10 cmilgio daigeliai atskiriami nuo gumbo ir sodinami į palaistytą dirvą. KolK 1984 51. Ankstyvųjų veislių daigus į lauką geriausiai so- dinti ievai sužaliavus. KolK 1985 62. Bulves, runkelius sodina į vagas. DŽ, 908. b) Planuojant žaliąjį konvejerį, vikių-avižų ir kitus mišinius reikėtų sėti įvairaus drėgnumo dirvose. KolK 1971 37. Lengvose dirvose vietoj vasarinių vikių ar peliuškų geriausia sėti pašarinius lubinus arba jų mišinius su avižomis. KolK 1971 37. Paprotys sodinti šį medį sodyboje, ko gero, jau buvo baigiamas užmiršti. KolK 1986 70. Pavieniai medžiai ir krūmai sodinami aikštėse, pamiškėse, prie pas- tatų. RiepšMP 126. Tave sode sodino, mane jauną augino, apynėli pūronėli, apynėli žaliasai. DrskD 256. Aš vynuogių pasodinau sunkioje priemolio žemė- je. KolK 1986 52. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina veiksmažodžių sėti, sodinti reikšmėje skirtingas semas. Šių veiksmažodžių reikšmė junginyje su vietininku prilygsta veiksmažodžio auginti reikšmei, o su prielinksnio į konstrukcija — veiks- mažodžių berti, diegti reikšmėms, plg.: pasėjo linus pamiškėje = augina linus pamis- kéje ir pasėjo linus į juodfemi = pabéré linus i juodžemį. Apskritai vietininkas budingesnis apibendrintos reikšmės pasakymuose, o prie- linksnio į konstrukcija — aktualizuotuose, konkrečiuose pasakymuose, plg.: Gri- kiai sėjami (| auginami) smėlingoje žemėje ir (Šįmet) pasėjo grikius į smėlingą dirvą (prie miško). 5.3. Vietininko ar prielinksnio į konstrukcijos parinkimą gali lemti ir kalbiniai faktoriai — daiktavardžio reikšmė. Daiktavardžiai, žymintys dirbamą žemę ar dirvožemį (molis, smėlis, juodžemis, durpės), paprastai sakomi su prielinksniu į, o žymintys apibrėžtas vietas (daržas, sodas, pamiškė) — vietininku, plg.: pasėjo linus į juodžemį, į rūgščią dirvą, į šlapią žemę ir pasėjo linus pamiškėje, sode, lygume. Lokalinės formos parinkimas gali priklausyti ir nuo sakinio sintaksinės san- daros: prielinksnio į konstrukcija vartojama sakiniuose, kur yra kiekio reikšmės konstrukcija, apibūdinanti objektą. [ tą dirvalę pasėsi kokį penkiolika piiry rugių. Krkl (LKŽ, II 587). Į hek- tarą pasodina tiek ir tiek centnerių bulvių. Tokiame kontekste veiksmažodžiai sėti, sodinti įgyja papildomą semą „Sutal- pinti“, kuri savo ruožtu palaiko minėtą konstrukciją. 5.4. Daiktavardis kalnas prie veiksmažodžių sėti, sodinti vartojamas su prielin- ksniu ant (o ne su į!) ir retai — vietininku. 13 195 Pernai lomoje bulbės buvo — nuskendo; šįmet ant kalno pasėjau — išdegė. Rdn (LKŽ XII 463). Sėjėjėli, artojėli, nesėk mane ant kalnelio, pasėk mane žemon klonin mėžymėlin. Nč (LKŽ VI 148). Tėvelis neatėjo: kalne rugius sėjo. Klvr. Retai susėjo kalne kvietelius. BsO 324. Šis vietininkas turi archaišką pobūdį (žr. Piročkinas 1986 211). Su prielinksniu ant sakomi ir kiti daiktavardžiai, žymintys iškilias vietas ar daik- tus, pvz.: Pasėjau linelį ant pylimo (d.)*. Ant akmens pasėsi — ant lentos kepsi. Sl. Tačiau tarmėse (paprastai rytų aukštaičių) pasitaikančios prielinksnio ant kons- trukcijos su daiktavardžiais, žyminčiais plokštumas (dirva, arimas, laukas ir kt.), literatūrinei kalbai neteiktinos. Tėveli manas, radnasai manas, pasėki linelius ant manosios žemelės. Dv (LKŽ IX 201). An riekimo (aparto pūdymo) sėdamas duonos neturėsi. Vins (LKŽ XII 458). Ar ant riekimo sėsi žirnius? Kp (LKŽ XI 555). Rugius mes vis ant kartonės sėjam. Ds (LKŽ V 344). Ant atjaurios dirvos rugius pasėjus, klok šiaudus... J. Taip pat vertintinos normos požiūriu analogiškos leksinės sudėties konstrukci- jos, siejamos su būsenos veiksmažodžiais, pvz.: Ant baltžemio šįmet auga geri linai. Klvr (LKŽ I 507). Literatūrinėje kalboje sakomas vietininkas, plg. auga balt- žemy. 6. Veiksmažodžiai talpinti, tilpti 6.0. Veiksmažodis talpinti „daryti taip, kad tilptų“ yra veiksmažodžio tilpti priesaginis vedinys. Semantinis jų ryšys priežastinis: pamatinio veiksmažodžio tilp- ti žymima būsena „užtekti vietos “yra išvestiniu veiksmažodžiu talpinti reiškiamo aktyvaus veiksmo rezultatas (padarinys). Tačiau šių veiksmažodžių sintaksinis jung- lumas analogiškas (žr. toliau). 6.1. Veiksmažodis talpinti (bei jo priešdėliniai vediniai sutalpinti, patalpinti, partalpinti trm.) gali alternatyviai prisijungti ir vietininką, ir prielinksnio į konstruk- ciją, pvz.: sutalpino šieną daržinėje | į daržinę. Tai rodo šį veiksmažodį turint ir slink- ties, ir būsenos semas (plg. 2.1.0). Tiesa, šiuo atveju slinktis nėra aiškiai išreikšta. Minėtas veiksmažodis turi apibendrintą reikšmę, kuri apima keletą konkrečių reikšmių, — tai paaiškėja iš konteksto, plg.: sutalpino šieną į daržinę =sukrovė..., sutalpino miltus į maiSq=supylé..., sutalpino daiktus į lagaminą=sudėjo ... ir kt. DZ, veiksmažodžiai talpinti, patalpinti pateikti su vietininku, o sutalpinti — su prielinksnio į konstrukcija. Tačiau tarmėse su šiais veiksmažodžiais vartojamos abi priklausomos formos: vietininkas (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). 12 Tarmėse ir šis daiktavardis pavartojamas su prielinksniu į, pvz.: Pasėjau linelius į pylimą. Akm. 196 a) Jei tose stoginėse netalpino javų ar pašaro, tad krovė ant lauko. Dauk. Seimelis buvo pasitalpinęs magistrato rūmuose. Simon. Nesutalpinot visų daik- ty [vagone]. Kps. b) Ka būtų ėsti, netalpintumi į vieną viedrq [pieno]. DinZ. Netalpink [daikty į lagaminą), atskirai jdésma. Krš. Mes buvom | barakus patalpyti. Pišk. Šįmet rugiai geri, negalésim visų į rejq sutalpinti. Ykš. Talpinu bene su- talpinsiu šieną į vieną galą daržinės. J. Gal i sutalpinsim Įrugius į maišą)? Rs. Atidarė, suvarė paukščius ant kiemelio ir in tvartus ką tik sutalpino. BsP III 270. Sangrąžinė forma susitalpinti paprastai vartojama su vietininku. Žiemą gal vienam kambary visi susitalpysim? PnmA. Kaip jūs čia susital- pinot tokiam mažam kambarėly? Prn. Susitalpinti visi gal to[je) trobo[je). Jdr. Nesusitalpina visi |vaikai mokykloje) nu ryto, po pietų kiti eina. Krš. Vie- no[je] lovol[je)] kažin ar susitalpinsma abudu. Ykš. Šį veiksmažodį galima pakeisti veiksmažodžiu sutilpti. 6.2. Veiksmažodis (su)tilpti, skirtingai nuo jo vedinio (su)talpinti, žyminčio aktyvų veiksmą, turi aiškią būsenos reikšmę „užtekti vietos, išsitekti“. Ši reikšmė lemia vietininko poziciją prie minėto veiksmažodžio. Ąsotyje telpa trys litrai. DŽ, 851. Tuose raguose telpa nuo pusės iki 3 butelių vyno. LT II 114. Dvi katės maiše netilps. LTR (Grv). Didi išmintis mažoj galvelėj telpa. LTR (Srd). Viskas, ką atsinešė, tilpo aptrinto juodo palto kišenėse. PocRM.58. Monikos kraitis tilpo mažoje skrynelėje. CvŽM 21. Visi tie vergai su aukso padėklais netilpo jų namuose. BalčTVN 225. Visi sutilpom autobuse. NdZ. Seniau visi vienoj troboj sutilpdavo. Dglš. Tačiau su šiuo (t. y. būsenos) veiksmažodžiu vartojama ir prielinksnio į konstruk- cija, — ką sunkiau paaiškinti. Tai, matyt, lemia analogija su bendrašakniu veiks- mažodžiu talpinti, šalia kurio minėtoji konstrukcija yra semantiškai aiškiai moty- vuota. Kiek tilps į vežimą, tiek imsime. DZ, 851. Ar tas daiktelis tilps į dėžutę? Vrb. Visi jo įrankiai tilpo in vieną maišelį. Prn. Į dvarą visi tilpo. Vlikv. Vienos karvės pienas į milžtuvę nesutelpa. VKS. Į tą puodą negalėtų tilpti viena tavo koja. BalčTVN 12. Kaip žinia, kiekviena priklausoma forma išryškina skirtingus jos determinuo- jamo žodžio semantinius požymius. Prielinksnio į konstrukcija turi slinkties semą, kurią gali perteikti ir veiksmažodžiui. Iš tiesų ši konstrukcija lengviau sakoma su tomis veiksmažodžio formomis, kurios žymi dar nerealizuotą būseną: jai susidaryti reikalingas aktyvus veiksmas. Prielinksnio į konstrukcija kaip tik nurodo į tą veiksmą, plg.: ar tilps į dėžutę = ar galima sutalpinti į dėžutę, negali tilpti į puodą = negali būti sutalpinama į puodą. Taigi ir su veiksmažodžiu (su)tilpti vartojamos abi priklausomos formos yra motyvuotos. 197 7. Veiksmažodis rinktis 7.0. Veiksmažodis rinktis bei jo priešdėliniai vediniai susirinkti, prisirinkti taip pat sudaro paralelinių junginių su vietininku (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). Tai rodo juos turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. a) Kieme jau rinkosi vaikai. BaltrTK I 39. Žemaičiai negarbintų savųjų dievų, nebesirinktų giriose po šventais ąžuolais. VienR IV 101. Visos žąsys pana- mėlėje jau susirinko. Grž (LKŽ IX 324). b) Telkias debesėliai, pakraščiais slenka. Nuo arimų broliai į žalią girią ren- kas. BorNA 64. Ir vėl apginti savo laisvės, atkeršyti už savo bėdą — kaip protėvių laikais — lietuviai renkas į miškus. KorsPj 55. Į šventuosius miškus arba go- jus lietuviai rinkdavosi su šeimomis. RiepšMP 31. Pateiktų sakinių vietininką lengvai galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, ir atvirkščiai, plg.: rinkosi kieme | į kiemą, renkas į girią | girioje. 7.1. Analogiškų paralelinių junginių sudaro ir veiksmažodžio rinktis sinonimai. Miestelyje (| į miestelį) minių minios pritvino. ŽemR I 314. Žvirbliukai susimetė į medį (| medyje) ir dairosi, kur tas katinas. MašAMB 217. Susimetė bitės į duobą. Ig (LKZ, II 862). 8. Apibendrinamosios pastabos 8.1. Lokalinės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tokią pačią orientacinę reikšmę — žymi daikto vidų (pvz.: miške—į mišką) ir iš esmės skirtin- gas slankumo reikšmes bei atitinkamai skirtingą semantinį junglumą. Tipiška prie- linksnio į konstrukcijos vartojimo aplinka yra slinkties (ar tokią semą turintys) veiksmažodžiai, o vietininko — priešingai — neslinkties (paprastai būsenos) veiks- mažodžiai. 8.2. Tačiau yra kiek veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojamos abi mi- nėtos formos — vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija. Tai rodo tokius veiksma- žodžius savo semantinėje struktūroje turint požymius, atitinkančius ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui. Vienus veiks- mažodžius galima dvejopai semantiškai interpretuoti, kitų įžiūrėti kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. 8.3. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija alternatyviai vartojamos su veiks- mažodžiu klimpti bei jo sinonimais (žr. 2). Šių veiksmažodžių reikšmę galima in- terpretuoti dvejopai: kaip slinkties (dažniau) ir kaip neslinkties (rečiau). Mat šių veiksmažodžių žymimą slinktį amorfiška mase gilyn galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą (palyginus su horizontalia slinktimi), ta prasme kaip neslinktį. 8.4. Veiksmažodis dėti (ir jam artimos reikšmės žodžiai), veiksmažodžiai sėti, sodinti, talpinti, rinktis gali alternatyviai prisijungti prielinksnio į konstrukciją ar vietininką dėl savo kompleksinės semantikos. Jų semantinėje struktūroje yra slink- ties ir būsenos semos. Pirmoji (t. y. slinkties, daikto vietos keitimo) sema yra ryš- kesnė ir lemia prielinksnio į poziciją prie nurodytų veiksmažodžių, o antroji yra potenciali (ji žymi būseną kaip slinkties baigties rezultatą) ir lemia vietininko po- ziciją. 198 8.5. Vietininkas yra neribotai vartojamas su nurodytų veiksmažodžių sudurti- nėmis formomis (ar dalyviais), turinčiomis gramatinę rezultatinės būsenos reikšmę. 8.6. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina skirtingas determinuo- jamo veiksmažodžio semas. Prielinksnio į konstrukcija aktualizuoja slinkties sema, o vietininkas — būsenos. Tačiau šie skirtumai komunikacijos (informacijos) po- žiūriu dažniausiai nebūna reikšmingi ir minėtos formos vartojamos pasirinktinai, plg.: pasėjo rugius į drėgną dirvą | drėgnoje dirvoje. 8.7. Galima manyti, kad toks variantinis minėtų veiksmažodžių sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą yra atėjęs iš skirtingų tarmių. SUTRUMPINIMAI BubnŽDŽ — Bubnys V. Alkana žemė. Po vasaros dangum. Nesėtų rugių žydėjimas. V., 1977. DrskD — Druskininkų dainos / Užrašė J. Balčikonis. V., 1972. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. DZ, — Dabartinés lietuviy kalbos Zodynas. V., 1972. GustPP — Gustaitis A. Pasiglostymo palaima. V., 1987. KolK — Koliikie¢io kalendorius. LanktMDT— Lankutis J. Justino Marcinkevičiaus draminé trilogija. V., 1977. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965-1976. T. 1-3. LM — Literatūra ir menas (savaitraštis). PocRM — Pocius A. Randai medyje. V., 1968. RadzPV — Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. V., 1985. RiepšMP — Riepšas E. Miškas ir Žmogaus poilsis. V., 1981. SajND — Saja K. Už nevarstomų durų. V., 1978. sv — Sužeistas vėjas: Lietuvių liaudies mitologinės sakmės / Sudarė N. Vėlius. V., 1987. SZ — Stebuklingas žodis: Lietuvių liaudies pasakos / Parengė K. Aleksynas. K., 1985. VaičnLMP — Vaičiūnienė T. Literatūros ir meno pasaulyje: Atsiminimai. V., 1986. VenclLL — Venclova A. Literatūra ir liaudis. V., 1974. vert — vertimo kalba. Kiti sutrumpinimai kaip akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ ar didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Kilius J. Vietos prielinksnių ir linksnių sistema bendrinėje lietuvių kalboje // Mokslo kalbos problemos. V., 1972. P. 23—44, Kilius J. Orientacinių reikšmių struktūra lietuvių kalboje (Apie vietos prielinksnių ir links- nių reikšmes) // Kalbotyra. 1977. T. 28(1). P. 40—49. Laigonaitė A. Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. V., 1957. Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1; 1971. T. 2; 1976. T. 3. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. V., 1986. Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. Plečkaitis R. Logikos įvadas. V., 1978. Valiulytė E. Prielinksnio į reikšmės ir vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje // Lietuvių kal- botyros klausimai. 1964. T. 7. P. 97—117. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Baaaumupceknii E. 10. CacreMa npeyioxHO-MAASXHBIX KOHCTDpYKIAH C MPOCTPAHCTBERHBIM 3HANMCHHEM B COBPEMEHHOM PYCCKOM JIHTEPATYPHOM si3bike: ABTOped. auc. ... Kau. OHJIOJI. HAyK. M., 1972. 199 Maprsiuos B. B. dynrxunonanisHas rpaMMaTHKa H kateropus s3bIKA // TIpoOjieMti OdyKkiumo- HaJIbHOH rpammatuku. M., 1985. C. 155-161. Huxkurana C. E. O ceMaHTHYECKOM BapbHpoBAHHH pycckux npemioros // CeManTHYECKOE H dbopmansHoe BapbupoBatue. M., 1979. C. 108-147. Hosuxos JI. H. CemanTnka pycckoro sssika. M., 1982. lseaosa IO. H. [derepmunupyiommnii OOsLeKT H JIETEDMHHHDYIOLIECE OGCTOATENLCTBO KAK CAMOCTOSITE/IbHBIE pacipocTpaHHTeJiH npemnoxenns [/ BS. 1964. Ne 6. C, 77-93. CHHOHUMMYECKOE VIIOTPEBJIEHME MECTHOI'O INAJIEXA HU IIPEVIOTA į C BUHUTEJIBHBIM ITA/ĮEXKOM Pe3iome CeMaHTHYECKYIO CTPYKTYPY OOpM JIOKAJIbHOTO 3Ha4eHus OOpa3yeT COBOKYNHOCTb CEMAHTH- YECKMX KOMIIOHEHTOB JĮBYX BHOB: OPHEHTHPYIOLIEE H JĮBHTATEJILHOC 3HAUCHMHS, MecTHBIH nagex H KOHCTPYKUMS NMPEAIora į C BHH. II. HMEET TOXJECTBEHHOC OpHeEeHTHpY- ton[ee 3HaueHHe — 0603HAYAET MECTO BHYTpH OpHeHTHpa HM COBEPIUCHHO Pa3/IHYHbIC JĮBHTATĖJIb- HbIė 3HAUCHHA: NpeJUIOXHO-IAJ[EXHAS KOHCTDYKUKHA YKa3biBaeT HA JĮBHXCEHHA CyObeKTa, a MecT- Hb NAEX — HaOGOpoT — Ha HEMOABHXHOCTH (OOBIMHO Ha ero MecToHaxokaenwe). JlfaHHbIe (OpMEI Ha OCHOBE OPHEHTHPYIOWIEro 3Ha4YeHUA OOpa3ytOT CHJIbHYRO CEMAHTHYECKYIO ONMMO3HLMIO (mud deperunanbabie NIpH3HAKH — ABHTaTeNbHbIE 3HAYCHMs); cp.: miske "B necy' — į mišką "B nec’. OnHAaKo BCTPEYAKOTCH HEMHOTOYHCI/ICHHBIE IJIAroJibl, KOTOPbIe MOryT AJIbTEpHaTHBHO COYe- TATbCA H C MECTHBIM MAJIEXOM, H C IIDEJŲJIOXHO-IIa IeKHOM KOHCTPpYKUHel, 00pa3ys CHHOHHMHYHbIE C/I0BOCOYETaHMs, Cp.: vežimas klimpo į dirvą | dirvoje “B03 yBsa3an B nousy / B nose’. Coor- BETCTBYIOLICH anbTePHATHBHON CHHTAKCHYECKOH COYETAEMOCTHIO OT/IHYAKOTCA MiIarojibi: CEMaHTH- yeckoro psna klimpti (i purva | purve) ‘Ba3HyTh (B Tpai3b | B rpasu)’, c. p. dėti (į kampą | kampe) ‘knacth (B yroa | B yriay)’, a TaKxe rjiarojisi sėti (rugius į dirva | dirvoje) "ceaTb (poxb B mousy / B mouse)’, sodinti (bulves į drėgną žemę | drėgnoje žemėje “caxate (Kaprodejs| BO B/axHYIO 3eMuTIO / BO BiaxHoH 3emue)’, talpinti, tilpti (į kambarį | kambaryje) "moMecTHTL, BMECTHTHCS (B KoMHaTy / B xomHate)’, rinktis (i miška | miške) "coGuparsca (B sec / B necy)’.