Lietuvių kalbos pirminiai veiksmažodžiai tranzityvumo atžvilgiu (bendraties homoformos)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS STASĖ KRINICKAITĖ LIETUVIŲ KALBOS PIRMINIAI VEIKSMAŽODŽIAI TRANZITYVUMO ATŽVILGIU (BENDRATIES HOMOFORMOS) Tiriant daugelio kalbų sąveikavimą, buvo pastebėta, kad vienas būdingų jo bruožų yra valdymo, ypač prielinksninio, interferencija (Гавранек 1972, 103; Ыым 1982, 30—31; Михальченко 1984, 185; Кононенко 1985, 26; Пути повышения культуры русской речи на Украине, 1986, 105—120; Панькин 1987, 13; Исаченко-Лисовая 1987, 118). Čia turima omeny ir nereti veiksmažodžių valdymo svyravimai, atsirandantys dėl kitų kalbų įtakos, kai tam tikri valdymo modeliai nusižiūrimi arba kai padidėja jų vartojimo dažnumas. Matyt, valdymo variantai kalboje gali atsirasti ir patys savaime, o juos atskirti nuo interferencinės kilmės reiškinių yra nelengva. Pavyzdžiui, manoma, kad, seniai juntama vokiečių kalbos tendencija tranzityvinti intranzityviuosius veiksmažodžius Vokietijos Federacinėje respublikoje dabartinę akivaizdžią formą įgavo dėl amerikietiškojo anglų kalbos varianto įtakos (Бок, Гарниш, Лангнер, Штарке 1979, 277). Norint numatyti bent jau didžiumą galimų interferencijos atvejų (visų turbūt ir neįmanoma), reikėtų, kaip rodo dabartinė kalbos praktika, neužmiršti ne tik lietuvių kalbos veiksmažodžio valentingumo, bet ir morfologinės sistemos savitumo, jo pagrindinių darbinių grupių. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose sintetinio tipo kalbose, greta semantinio valentingumo reikia kalbėti ir apie formalųjį valentingumą, kuris yra charakterologinė kalbos savybė, ir kuris arba susilieja su semantiniu valentingumu, arba jam prieštarauja (Кацнельсон 1987, 21—22). Semantikos ir formaliųjų požymių sąveikos ir prieštaringumai yra įvairių kalbos istorijos veiksnių pasekmė, o kartu ir tolesnių kitimų pradžia. Laikant sakinį — pasakymą pagrindiniu bendravimo vienetu, į sakinį, kaip teigia semiologinė gramatika, tegalima žiūrėti tik kaip į kažką semantiškai vientisa, vieninga. Jei ši semantinė vienovė skaidoma į dalis, t. y. į žodžius, tai ir apibūdinant kiekvieną žodį nereikėtų pamiršti, kad jis yra tos vienovės atspindys. Kitaip tariant, kiekviename žodyje reikia matyti tai, kas jį semantiškai sieja su kitu, prie jo prisijungusiu žodžiu ir kas vadinama semantiniu derinimu. (Степанов 1981, 250). Šiuo požiūriu jokio iš anksto duoto žodžių semantinio bendrumo nesama, semantinis bendrumas iš esmės būdingas tik pasakymui. Jei kalbama apie kurio nors žodžio polinkį jungtis su tam tikrais žodžiais, tai tik todėl, kad šis polinkis abstrahuojamas iš to žodžio vartojimo pasakymuose ir apibendrinamas kaip savotiška žodžio ypatybė. 167 Semantinis derinimas (semantinis junglumas) pasireiškia kiekviename pasakyme, kuri sudaro daugiau negu vienas žodis. Derinamoji pasakymo turinio dalis vadinama ištisiniu semantiniu komponentu (длинный семантический компонент). Šį ištisinį komponentą galima sakyti arba susidedantį iš žodžių bendrų semantinių požymių (sintetinis požiūris), arba abstrahuojamą iš sakinio vienovės (analitinis požiūris) (Ten pat, 257–258). Ištisinis semantinis komponentas, išsitiesdamas per visą pasakymą, įvairiose jo dalyse reiškiasi nevienodai. Viena kuria kryptimi jis stiprėja – arba einant nuo pirmesnio žodžio prie paskesnio, arba nuo paskesnio prie pirmesnio, nelygu kuris iš jų pasakyme dominuoja. Savo ruožtu einant kita kryptimi jis silpnėja ir nutrūksta, jei tolimesnė pasakymo dalis sudaro kontrastą pirmajai (Ten pat, 261). Veiksmažodis paprastai derinamas su vardažodžiais, reiškiančiais subjektus arba objektus. Įvairių kalbų ir įvairiais laikais šis derinimas būna nevienodas. Protobaltų ir protoslavų epochai rekonstruojami du sintagmų, arba vientisinių sakinių, tipai, iliustruojantys buvusį semantinį vardažodžių ir veiksmažodžių derinimą. Vieną tokį tipą sudarė gyvas būtybes reiškiančių vardažodžių junginiai su atitinkamos „gyvosios“ diatezės (rūšies) veiksmažodžiais. Šiuos junginius vienijo ištisinis semantinis komponentas „gyvumas“ („одушевленность“). Antrasis tipas junginių buvo vardažodžių, reiškiančių negyvus daiktus su atitinkamos „negyvosios“ diatezės veiksmažodžiais. Pastarojo tipo ištisinis semantinis komponentas buvo “negyvumas” („неодушевленность“). Vėliau šis derinimas iširo. Slavų kalbose semantinis „gyvumo–negyvumo“ komponentas susitelkė ties vardažodžiais, veiksmažodžiams jis pasidarė nesvarbus. Dėl to slavų kalboms būdingas leksinis-semantinis daiktavardžių skirstymas į 2 grupes pagal „gyvumo – negyvumo“ požymį („одушевленные – неодушевленные“). Tuo tarpu veiksmažodžių tokių atitinkamų diatezių neskiriama. Baltų kalbose viskas vyko kitaip. Čia semantinis „gyvumo–negyvumo“ komponentas buvo sutelktas ties veiksmažodžiu ir dėl to atsirado „gyvosios, arba aktyviosios“ diatezės ir „negyvosios“ diatezės veiksmažodžių priešprieša (plg. daūžti (apie gyvas būtybes) | dūžti (apie negyvus daiktus), taip pat laužti | lūžti). Iš šios priešpriešos ilgainiui išsirutuliojo tranzityvioji (kauzatyvinė, arba priežastinė) ir intranzityvioji veiksmažodžių diatezės. Daiktavardžiai, reiškiantys gyvas būtybes ir negyvus daiktus, baltų kalbose jokiais formos požymiais nesiskiria. Slavų kalbose, kai veiksmažodžiu jau nebereikėjo reikšti gyvumo ir negyvumo priešpriešos, antrieji būtieji veiksmažodžių laikai su -ā ir -ē kamiengaliais buvo specializuoti kaip rodikliai veiksmažodžių, priešinamų pagal veikslo kategoriją. Dėl šios priežasties baltų ir slavų kalbų pirminių veiksmažodžių poros tą patį veiksmą reprezentuoja skirtingais atžvilgiais. Baltų kalbose veiksmas rodomas subjekto | objekto (tranzityvumo | intranzityvumo) atžvilgiu, esant vienai kuriai veikslo reikšmei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos beriu žirnių | žirniai byra su aspektiniu (veikslo) pradėtiniu atspalviu (plg. barstyti su aspektiniu tęsiamo ar kartotinio veiksmo atspalviu; taip pat merkti, bet mirkyti). Slavų kalbose veiksmas reprezentuojamas veiksmo ribos buvimo ar nebuvimo požiūriu (apibrėžtos trukmės ar neapibrėžtos trukmės), esant kuriai vienai, tranzityvinei ar intranzityvinei reikšmei, pvz.: senosios slavų kalbos соуму сопе | -сыпати, -сыпна „berti“ (Ten pat, 322–323). 168 Tranzityviosios ir intranzityviosios diatezių skyrimu paaiškinamos ir pirminių1 veiksmažodžių semantinės darybinės priešpriešos (Степанов 1975; Грамматика литовского языка 1985; Paulauskienė 1979; Криницкайте 1980). Apibendrinamojoje J. Stepanovo klasifikacijoje skiriamos dvi pagrindinės lietuvių kalbos veiksmažodžių klasės – intranzityviniai ir tranzityviniai. Šios klasės tarp savęs skiriasi keturiais požymiais. Pirmajai klasei būdinga: 1) TAT-, TET-, TIT-, TIR- tipų šaknys su trumpaisiais balsiais (T – žymi sprogstamąjį priebalsį, R – sonantą, A, E, I – atitinkamu tipu balsius); esamajame laike šios šaknys įgauna intarpą -n- arba formantą -st-, arba ir abu kartu; 2) esamojo laiko galūnė -a; 3) būtojo kartinio laiko galūnė -o; 4) efektyvioji intranzityvinė reikšmė (veiksmažodis negali turėti papildinio), pvz.: à˙nka, à˙ko, à˙kti; geñda, geñdo, geñsti. Antrosios klasės veiksmažodžių būdingieji požymiai yra šie: 1) TER(T) tipo šaknys su dvigarsiais ar ilgaisiais balsiais; 2) esamojo laiko galūnė -ia; 3) būtojo kartinio laiko galūnė -ė; 4) efektyvioji tranzityvinė reikšmė (veiksmažodis paprastai turi papildinį, žymintį veiksmo keičiamą objektą, pvz., „kasti žemę“): baigia, baigė, baigti; braukia, braukė, braukti. (Степанов 1975, 169). Šios dvi veiksmažodžių klasės, priešingas formos ir reikšmės atžvilgiu, yra gausiausios ir rodo pagrindinę lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemos rutuliojimosi tendenciją. Visas kitas susidarančias veiksmažodžių grupes apibūdina tai, kad jos nuo pagrindinių klasių skiriasi pagal vieną, du arba tris iš minėtųjų požymių. Šitaip visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai suskyla iš viso į 13 klasių. Pirmajai pagrindinei klasei (I, 1) pagal visus keturis požymius dar priklausytų pavyzdžiui, bÿra, biro, birti; liñksta, liñko, liñkti ir kt. Daugumas jų susisieja su atitinkamais antrosios pagrindinės klasės veiksmažodžiais, pasižyminčiais tranzityvumu, pvz.: bÿra, biro, birti | bẽria, bẽrė, bẽrti; liñksta, liñko, liñkti | leñkia, leñkė, leñkti ir kt. Antroji klasė (I, 2) atsiskiria nuo pirmosios pagal vieną požymį – šios klasės veiksmažodžiai visose formose turi ilgą šaknies balsį, pvz.: grįžta, grįžo, grįžti; nyksta, nyko, nykti. Šios klasės veiksmažodžių, koreliuojančių su kitais tranzityvumo atžvilgiu, turima mažiau ir paprastai jie gali būti siejami jau tik su išvestiniais veiksmažodžiais, pvz.: nyksta, nyko, nykti – naikina, naikino, naikinti; sprógsta, sprógo, sprógti – sprogdina, sprogdino, sprogdinti. Trečiąją klasę (I, 3) sudaro tik du veiksmažodžiai, turintys skirtingą būtojo laiko galūnę – -ė, o ne -o: miršta, mirė, mirti; gimsta, gimė, gimti. Į ketvirtąją klasę (I, 4) skiriami veiksmažodžiai su intarpu -n- esamojo laiko formose. Be to, jie yra nedėsningos semantikos, reiškia ne perėjimą į būseną, o judėjimą arba veiksmus, nukreiptus į veiksmo rezultatą, pvz.: kañka, kãko, kãkti; rañda, rãdo, rãsti. Tokia gramatinė reikšmė, kai veiksmažodis reiškia veiksmą, kreipiamą į veiksmo rezultatą, o ne į realų keičiamą objektą, vadinama neefektyviąja tranzityvine. Penktąją klasę (I, 5) sudaro veiksmažodžiai jau be intarpo -n-, bet tokios pačios neefektyviosios tranzityvinės semantikos, pvz.: brūka, brūko, brūkti; lipa, lipo, lipti. Šeštoji klasė (I, 6) skiriasi nuo šios vienu požymiu – būtojo laiko galūne -ė, o nuo pagrindinės klasės dar ir kitu, semantiniu, pvz.: dẽga, dẽgė, dẽgti; kẽpa, kẽpė, kẽpti. 1 Pirminiais, kaip ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (V., 1971. T. 2.) vadinami tie veiksmažodžiai, kurie dabartinės kalbos požiūriu laikomi neišvestiniais, nes neturi priesagų nei priešdėlių, iš kurių visos trys pagrindinės formos yra dviskiemenės. 169 Antrosios pagrindinės klasės atžvilgiu skiriamos taip pat šešios klasės. Pirmąją (II, 1) be minėtųjų, sudaro daugumas efektyviojo tranzityvumo veiksmažodžių, turimų šalia intranzityvinių, pvz.: keičia, keitė, keisti (plg. kinta, kito, kisti), merkią, merkė, merkti (plg. miršta, mirko, mirkti). Antrąją klasę (II, 2) apibūdina vienas skiriamasis požymis — esamojo laiko šaknyje turimi dvigarsiai su e tipo balsiais, o būtojo laiko — ilgieji balsiai, pvz.: bėria, bėrė, bėrti; karia, korė, karti. Trečiąją klasę (II, 3) sudaro veiksmažodžiai, kurie nuo pagrindinės klasės skiriasi taip pat tik šaknies sandara. Esamojo, būtojo laiko ir bendraties šaknies santykis čia toks pat, kaip ir antrosios klasės, tik bendra šaknies forma čia turima TIR (o ne TER), t. y. su i tipo balsiais. Pvz.: giria, gyrė, girti; iria, yrė, irti; duria, dūrė, durti; kulia, kūlė, kult. Ketvirtąją (II, 4) sudaro klasė veiksmažodžių, turinčių du skiriamuosius požymius: esamojo laiko galūnę -a (ne -ia) ir kitokią šaknies struktūrą. Bendraties šaknies santykis su būtojo ir esamojo laiko šaknimis toks, kaip ir trečiosios klasės, pvz.: gina, gynė, ginti; mina, mynė, minti; pina, pynė, pinti. Penktajai klasei (II, 5) būdinga tai, kad ilgas šaknies balsis čia nėra apibendrintas visai paradigmai (kaip pagrindinės klasės), o turimas tik būtojo laiko ir bendraties šaknyje. Pvz.: drėbia, drėbė, drėbti; drėskia, drėškė, drėksti; gręžia, gręšė, gręžti. Šeštąją klasę (II, 6) sudaro 2 veiksmažodžių grupės: a) sėja, sėjo, sėti; spėja, spėjo, spėti; joja, jojo, joti; b) bliauna, bliovė, bliūti; džiaunga, džiovė, džiūti; griauna, griovė, griūti. Šių grupių veiksmažodžių esamojo ir būtojo laiku kamienų daryba tarmėse įvairuoja (bliauna < bliaują). Jų būdingoji reikšmė — neefektyvioji tranzityvinė. Galiausiai dar lieka viena klasė, kuri tegali būti skiriama abiejų pagrindinių klasių atžvilgiu (I, 7 — II, 7), nes esamojo laiko šaknyje turimas iš kilmės stipriojo laipsnio balsis, o būtojo laiko — silpnojo laipsnio, pvz.: kemša, kimšo, kimšti; kerpa, kirpo, kirpti; keršta, kirto, kirsti. Pagal semantiką šie veiksmažodžiai taip pat nevienodi — vieni efektyvieji tranzityviniai, kiti efektyvieji intranzityviniai (Ten pat, P. 169—179). Šioje klasifikacijoje atspindimi veiksmažodžių reikšmės ir formos reguliarumai rodo, kad kalbamosios dvi veiksmažodžių klasės su skirtinga šaknies struktūra ir nevienodomis galūnėmis, taip pat atitinkamai turinčios nevienodą semantiką, apima tik dalį veiksmažodžių (apie 42 poras). Jau tik dalis intranzityvinių veiksmažodžių turi juos atliepiančius tranzityvinius pagal visus minėtus keturis požymius. Kiti tegali būti gretinami su išvestiniais veiksmažodžiais ar visai kitos šaknies veiksmažodžiais, kitomis leksemomis. Buvusi stipri baltų kalbų intranzityvumo—tranzityvumo priešprieša yra apirusi, o kai kuriose latvių kalbos tarmėse gali būti laikoma visiškai iširusi (Kazlauskas 1968, 355). Atsižvelgiant ypač į paskutiniąją tarpinę lietuvių kalbos veiksmažodžių klasę, lietuvių kalbos veiksmažodžio tranzityvumas apibūdinamas trim atvejais: 1) šaknų santykis TeRT — | TiRT gali pasitaikyti to paties veiksmažodžio paradigmoje (kaip paskutiniosios klasės veiksmažodžių), pvz.: perka, pirko, pirkti; perša, piršo, piršti; 2) jis būdingas dviem atskiriems koreliuojantiems veiksmažodžiams, pvz.: sv(e)rti | svĭrti, ž(e)rti | žirti; 3) veiksmažodžiai gali būti siejami pagal reikšmę, o formos atžvilgiu jie nė kiek nesusisieja, yra visai skirtingos leksemos. Iš esmės paskutinįjį atvejį iliustruoja ir veiksmažodžiai, kurių santykiavimas nėra reguliarus arba 170 formos, arba reikšmės požiūriu. Pavyzdžiui, ir gėlti, ir gilti dabartinėje kalboje turi tą pačią reikšmę „leisti geluonį, kąsti“, nors dėsningai ji turėtų būti būdinga tik pirmajam. Be to, pirmasis dar turi ir kitų reikšmių, pvz., „labai skaudėti“, „būti labai šalta“, kurios labiau pritiktų antrajam, bet pastarajam visai nebūdingos. Gretinant formos atžvilgiu dėsningai santykiaujančius nėria, nėrė, nérti (į vandenį) ir nyra (nirsta), niro, nirti, galima būtų laukti, kad pirmasis bus tranzityvinis. Tačiau taip nėra. Tai judėjimo reikšmės veiksmažodis, nereikalaujantis galininko linksniu reiškiamo papildinio. Kai kurie iš dėsningai santykiaujančių veiksmažodžių turimi tik skirtingose lietuvių kalbos tarmėse (vienas vienoje, kitas kitoje) arba ir skirtingose baltų kalbose, pvz., lietuvių kalbos svilti ir latvių kalbos svel’u svelt (Степанов. Указ. соч. 180—183). Dar vienas veiksmažodžių nereguliarumų būtų tas, kad jie, kaip matyti iš klasifikacijos, skirdamiesi šaknies balsiais ir esamojo bei būtojo laiko galūnėmis, visi turi tokią pačią bendraties galūnę -ti. Kai kurių artimos fonetinės sandaros veiksmažodžių bendratys ir visiškai sutampa, pasidaro homoformomis, t. y. vienodos fonetinės struktūros visai skirtingų žodžių formomis (Jakaitienė 1980, 43), plg. lipti (limpa, lipo) (I, 4) || lipti (lipa, lipo (I, 5). Beje, šių veiksmažodžių, kaip ir dar keleto, sutampa ir būtojo laiko formos. Pirmiausia gali atrodyti, kad tokios sutampančios formos (plg. dar būsimojo laiko formas virs (vėrda, virė) (I, 6) || virs | virsta, virto (I, 1) nesiderina su tikslinga kalbos ženklo prigimtimi. Tačiau vis dėlto tokių formų kalboje esama ir, galima sakyti, kad jų sutapimas paprastai nė nepastebimas. Tai, matyt, iš dalies paaiškinama ir tuo, kad visos kiekvieno žodžio formos semantiniu pagrindu kalbančiųjų sąmonėje asocijuojamos į vieną atskirą visumą. Prasmės („reikšmės“), V. Vinogradovo teigimu, kalboje sudaro vidiniais ryšiais susijusias paradigmas (eiles), jungiamas joms bendro elemento ar požymio, ir visų pirma santykiauja šių paradigmų viduje. Šios eilės savo ruožtu tuo pačiu pagrindu įeina į aukštesnio rango paradigmas ir taip toliau. O paradigmos ne tik tarpusavyje santykiauja, bet ir yra viena su kita susijusios, viena nuo kitos priklauso. Taip reiškiasi kalbos sistemiškumas. Dėl to šioje sistemoje galimi įvairūs homonimijos atvejai, kai dvi reikšmės, priklausančios skirtingoms, kartais labai tolimoms paradigmoms, reiškiamos to paties pavidalo formomis (Виноградов 1975, 297—298). Tai galėtų rodyti ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (V., 1972; toliau — DLKŽ) randamos keturios pirminių veiksmažodžių poros, turinčios būtojo laiko ir bendraties homoformas: 1. Dūja, dūjo, dūiti (I, 1) 1. trauktis kokiomis dul­jomis, migla. 2. netekti nuovokos, kvaišti. 2. Dūja, dūjo, dūiti (II, 6) smarkiai bėgti dumti: Dūiti namo. 1. Kērpa, kirpo, kirpti (I, 7—II, 7) 1. rėžti žirklėmis: Plaukus, barzdą, nagus kirpti. Avių kerpamos žirklės. 2. rėžyti žirklėmis audeklą, ruošti siuvimui: Marškinius kirpti. 3. prk. ėsti, gnybti, skaudinti: Gira liežuvį kerpa. Šaltis ausis kerpa. 4. šnek. smagiai eiti: Kad kerpa per lauką. 2. Kirpsta, kirpo, kirpti (I, 1) žr. gižti. Lipa, lipo, lipti (I, 5). 1. eiti, žengti aukštyn ar žemyn; kopti: Lipti į kalną. Lipti į kalną vis aukštyn. Lipti į medį. Lipti iš traukinio. Lipti nuo stogo. Lipti per slenkstį, per tvorą. Iš lovos nelipti (sirgtį). Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (fik.). 2. prk. pakilus virsti per kraštus: Tešla iš geldos lipa. 2. Lim- 171 pa, lipo, lipti (I, 4) 1. kibti, klijuotis: Tie klijai gerai limpa. Sniegas limpa prie kojų. 2. turėti patraukimą, kibti: Vaikinai limpa prie jos. 3. būti užkrečiamam: Limpamoji liga. Šiltinė limpa. 1. Žūva (žūsta), žuvo, žūti (I, 1) 1. galą gauti, mirti: Žuvo fronte, kovoje. Žuvo nuo priešo rankos. 2. dingti, prapulti: Žuvo visos brangenybės. Kur tu buvai žuvęs? Žuvo paskutinė viltis. Kilnūs darbai nežūsta. 3. vargti, kamuotis: Žūva moteriškė per dienas su vaikais. 2. Žūsta, žuvo, žūti (I, 4) ryt. žvejoti, žuvauti: Žuvome ežere su tinklu. Vyrai išėjo žūti. Kaip matyti, paskutiniuosius du veiksmažodžius galima laikyti beveik tikraisiais homonimais, nes jų ir esamojo laiko formos taip pat sutaptų, jei nesiskirtų variantų dažnumu. Laikoma, kad kalba leksikos homonimų, t. y. tokių žodžių, kurių sutampa visos formos, vengia (Степанов 1975, 27). Tai taip pat matyti iš jau pateiktų pavyzdžių – sutampančias formas turintieji veiksmažodžiai, būdami skirtingų leksinių reikšmių žodžiais, vienas nuo kito skiriasi nors vienu garsu arba bent priegaide. Skirtingų priegaidžių (homografai) esamojo laiko ir bendraties formos DLKŽ randamos dvi: 1. Bręsta, brendo, bręsti (I, 1) 1. darytis tinkamam naudoti; nokti (apie vaisius): Javai, riešutai bręsta. || prk.: Planas bręsta (aiškėja); 2. eiti į protą, tvirtėti: Augęs, bet nebrendęs. || prk.: Idėjiškai bręsta. 2. Brėsta, brėto, brėsti (I, 1) pūti, trešti: Raštai lauke brėsta. Apie šių veiksmažodžių formų homonimiškumą galima kalbėti, žinoma, tik turint galvoje nekirčiuotų tekstų skaitymą. Šių dviejų veiksmažodžių paradigmose be priegaidės skirtumo, dar esama nevienodų ir būtojo laiko kamiengalių (-d-, -t-). Abiejų požymių dėka šie veiksmažodžiai yra skiriami kaip ne tos pačios leksinės reikšmės žodžiai. Gramatinė klasifikacija, kaip buvo matyti, remiama bendresniais keturiais minėtais požymiais, susijusiais su gramatine semantika, apimančia tam tikras leksinių reikšmių grupes. Todėl šioje klasifikacijoje bręsti ir brėsti skirtini tai pačiai klasei. Nemažos dalies veiksmažodžių (23 poros) sutampa tik bendratys. Tarp jų, kaip ir jau pateiktuose pavyzdžiuose, esama tiek tokių, kurie priklauso tai pačiai klasifikacijos klasei, tiek tokių, kurie priskiriami skirtingoms klasėms. Įdomiausia tai, kad daugumą (18 porų) sudaro veiksmažodžiai, kurių vienas priklauso pagrindinei tranzityvinei klasei (su galūnėmis -ia, -ė), o kitas — pagrindinei intranzityvinei klasei (su galūnėmis -a, -o). Iš tai pačiai klasei (I, 1) priskirtinų veiksmažodžių su galūnėmis -a, -o bendraties homoformas turi 2 poros: 1. Genėda, gėdo, gėsti (I, 1) 1. darytis netinkamam, netekti gerųjų savybių: Mašina pradėjo gesti (trikti). Dantys genėda (kiūra). Nešiūdyta mėsa greit genėda (pūva). 2. prk. tvinkti, pasileisti: Žmogus, nieko nedirbdamas, genda. 3. sirgti pasiutimo liga, siusti: Šuo genda. 2. Gęsta, gęso, gęsti (I, 1) 1. nykti ugniai, šviesai; blėsti: Ugnis, žvakė, žarijos gęsta. Vakaro žara gęsta. 2. prk. silpti, nykti: Sveikata jau gęsta. Negėstantis skausmas. Gęsta paskutinė viltis. 1. Kinta, kito, kisti (I, 1) 1. keistis, mainytis: Gamtoje viskas nuolat kinta. Oras kinta. Žmonių sąmonė kinta. 2. Ki̇nda, ki̇do, ki̇sti (I, 1) pradėti kėdėti, skarti, plyšti: Marškiniai ki̇nda. 172 Dar dvi poros veiksmažodžių turi bendraties homof formas šalia esamojo ir būtojo laiko vienodų galūnių -ia, -ė. Pvz.: Jaučia, jautė, jausti (II, 1) 1. patirti, justi vidinius išgyvenimus, jausmus: Jausti malonumą, skausmą, simpatiją. || sngr. Jaučiuosi pailsėjęs. 2. galėti patirti, pajusti išorinius įspūdžius: Jausti šaltį, kvapą, skonį. 3. numanyti, nuvokti: Jausti pavojų. Jaučiu jį turint pinigų. || sngr. Nesijaučiu kaltas. 2. Jaušia, jaušė, jaušti (II, 1) ryt. daryti netvarką, jaukti, versti: Jausti spintas, skrynias. 1. Siaudžia, siaudė, siausti (II, 1) 1. Supant uždengti ar nudengti: Siaudžia pečius skara. Siaudžia skarą ant pečių (nuo pečių). || sngr.: Siaūškis kailinidis. 2. supti: Kariuomenė priešą siaudžia. 3. grūdus berti vėjyje, kad pelai ar menkesni grūdai išsiskirtų: Siausti rugius. Atnešk siaudžiamą geldą. 4. lakstyti, išdykauti, dūkti: Vaikai siaudžia. 5. šėlti, dūkti: Siaudžia baisi audra. Siaudžia vėjas, pūga. 6. nevaldomai viešpatauti, savavaliauti, įsigalėti: Plėšikai siaudžia. Ligos, epidemijos siaudžia. 7. mesti, sviesti: Popierius siaudžia į krosnį. 8. sukti galvas (apie kopūstus): Kopūstai pradėjo siausti. 9. prk. smagiai ką daryti (eiti, mušti, gerti): Siausk, vyru, namo! Kad siautė diržų (kirto)! Po truputį ir jis siaudžia (geria). 2. Siaudžia, siaudė, siausti (II, 1) 1. maloniai šlamėti, ošti, gausti: Kur tik klausai, vis linksma: šlama, siaudžia, ūžia. Vėjelis pūtė, pušelės siaudė. 2. skambėti (ppr. maloniai): Ramiai siaudė žmonių giesmelės. Siaudžia trake bitinėlis (d.). Paukščiai karklyne siaudžia. Du veiksmažodžiai turi homografiskas bendraties šalia vienodų galūnių (-a, -ė) ir ypač skiriasi šaknies balsių santykiavimu paradigmoje, priklauso skirtingoms klasėms, plg. 1. Mina, mynė, minti (II, 4) 1. spaudyti kojomis, trypti: Minti pievą. Minti purvyną (klampoti). Vaikščioja kasdien mintais takais. Molį, durpes minti (minkyti). Vežimą, šiaudus stirtoje minti. || sngr. Bulvės minasi po kojomis. 2. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mink ant šio akmens. Minti į purvyną. 3. skirti pluoštą nuo spalių: Linus minti || sngr.: Ar gerai minasi linai? 4. apdoroti, minkštinti: Kailius, odą minti. 5. spausti pakoją, paminą: Minti ratelį (verpti). Minti dumples. Koja minima mašina. 6. eiti, žingsniuoti: Jis tankiai mina. Mina vietoje. 2. Mėna, minė, mini (I, 7–II, 7) 1. turėti galvoje, nepamiršti: Menu savo vaikystę. Nemenu, kada tai buvo. 2. atgaivinti sąmonėje, priminti: Vaikystė mėna kiekvieną kertę. 3. spėti: Mįslę minti. Menu, kad rytoj bus giedra. 4. duoti (vardą): Kas tau minė vardelį? Kitais atvejais sutampančias bendratis turi veiksmažodžiai su skirtingomis galūnėmis. Dviejų tokių porų veiksmažodžių vieno galūnės -a, -ė, o kito -da, -o. Pvz.: 1. Rāka, rākė, rākti (I, 6) 1. durti, krapštyti: Skylę rākti: Rākė, rākė ir prarākė skaudulį. 2. prk. nedailiai, nevykusiai ką dirbti, krapštyti: Pirštinė rākti. 3. ryt. dz. kasti, rauti: Burokus rāk­ti. 4. prk. šnek. skriausti, apgaudinėti; nuluošti kortomis: Žiūrėk, jis tave rāka. 2. Rāka, rāko, rākti (I, 1) (I, 1) mažėti skylė, rauktis, akti: Ežeras baigia rāk­ti. 1. Sėka, sėkė, sėkti (I, 6) 1. eiti, vykti paskui: Prašom sekti paskui mane (man iš paskos). Sekti kieno pėdomis. Šuo seka žmogų. Paskui arklą sekti (arti). 2. stebėti judantį daiktą: Sėka akimis plaukiojančių žuvų šešėlius. Sekti lėktuvo skridimą. 3. stebėti (ppr. slapta) kieno nors veikimą, norint išaiškinti: Sekti prieš judėjimą. Sekti priešą agentą. Budrios akys jį seka. 4. gilintis į kokį dalyką, domėtis: Sekti paskutines mokslo naujienas. 5. laikytis (tikro kelio): Geras arklys ir naktį kelią seka. 6. daryti, kaip kitas daro, kartoti, panašauti: Jis 173 sėka savo mokytoju. Mergaitė senelės žodžius sėkė (kartojo). Sėk mano patarimu. 7. pasakoti: Pasaką sekti. 8. atsigimti: Sūnus tėvų sėkės. 2. Sėnka, sėko, sėkti (I, 1) 1. mažėti, slūgti (apie vandenį): Upė jau senka || prk. Žaliavų ištekliai smarkiai senka. 2. prk. nykti, menkti: Sveikata senka. Kitų veiksmažodžių (15 porų) bendraties homof ormos turimos tokių, kurių vienas priklauso pagrindinei tranzityvinei klasei ir turi galūnes -ia, -ė, o kitas – intranzityvinei ir turi galūnes -a, -o. Pvz. (trumpumo dėlei tolesniuose pavyzdžiuose bendratis pateikiama pirmoji, kaip ir žodynuose): 1. Barškšti, -škia, -škė (II, 1) 1. barškėti: Lietus jau barškia. 2. barkant važiuoti: Plentu barškia vežimas. 2. Barškšti, -ta, barško (I, 1) ryt. Žirniai jau barška. 1. Būbti, -ia, -ė (II, 1) 1. burgzti, birgzti: Lėktuvas burbia. Ratelis verpian t burbia. 2. neaiškiai kalbėti, murmėti. 3. teršti (apie muses): Musės langus burbia. 2. Būbti, -sta, -o (II, 1) ryt. tvinkti, tint i pusti: Votis burbsta. Nušalusi nosis burbsta. 1. Kaisti, -čia, -tė (II, 1) 1. statyti ant ugnies indą, kad šiltų, virtų: Kaisti puodą, katilą, vandenį. Kaišk vak arienę. 2. šnek. greitai eiti, važiuoti, bėgti: Kad kaičia, tai kaičia vyras! 2. Kaisti, -sta, -to (I, 1) 1. karštam darytis, šilti (nuo ugnies, trinties): Krosnis jau kaista, tuoj bus karšta. 2. šusti, pūti: Kaista šienas, miltai, grūdai (drėgni). 3. prakaituoti: Jis greit kaista. Arklys kaista. 4. raudonuoti, degti iš gėdos ar šiaip kokio susijaudinimo: Mėluojant ausys kaista. 1. Kaũšti, -ta, -o (I, 1) gir tam darytis, svaigti nuo alkoholio: Įgėrusių galvos kaušo. 2. Kaũšti, -ia, -ė (II, 1) 1. godžiai gerti, valgyti: Pieną kaušti. Vaikas košę kaušia. 2. gerti svaigiuosius gėrimus: Jie alų kaušia. 3. Kaũšti, -ia, -ė (I, 1) skobti, rausti: Akmenyje duobę kaušti. 1. Niũkti, -ia, -ė (II, 1) 1. ingzti, mykti: Girdžiu, kad kažkas niūkia už durų. Nebylis tik niūkia ir daugiau nieko. Ligonis vos benū́kia. 2. dusliai gausti, ošti: Niūkė rudens miškas. Niūkia vėjas. 3. dz. ryt. šnekėti: Seniai visą vakarą niūkė. 4. šnek. raginti ką daryti: Tingini vis reikia niūkti. 5. šnek. ūti, barti: Jis niūkia ir niūkia savo vaikus. 6. šnek. sunkiai nešti, vilkti ar šiaip ką dirbti: Niūk ir niūk tą vandenį. 2. Niũkti, -sta, -o (I, 2) trauktis debesimis, niauktis: Dangus pradėjo niūkti. 1. Nók ti, -sta, -o (I, 1) 1. sirpti, bręsti: Uogos, vaisiai, javai noksta. Sūriai noksta. 2. silpti, menkti: Motina tebenoko ligos patale. 3. vysti: Noko rūta, noko mėta, noko lelijėlė (d.). 4. tarm. alk­ti, badauti. 2. Nók ti, -ia, -ė (II, 1) tarm. sekti iš paskos, vyti: Tu aną turi vis nokti. 1. Parp­ti -ia, -ė (II, 1) išduoti pasikartojantį, nedarnų, monotonišką garsą; burgzti, plerpti: Motociklas parpia. Senis traukia iš parpiančios pypkės dūmus. Griežlė parpia. 2. prunkšti, šnar pšti: Arkliai parpia. Jis tik parpia pro nosį. 3. švokšti, gergžti: Gerklė parpia. Balsas parpia. 4. knarkti, miegoti. 2. Parp­ti, -sta, -o (I, 1) šnek. pampti, pursti: Ridikai pradėjo parpti. 1. Pėpti, -ia, -ė (II, 1) plonai rėkti, cypti: Žąsiukai piepia. Ji tik piepia, o ne dainuoja. 2. Piẽpti, -sta, -o (I, 1) šnek. menkti, silpnėti, skursti. Pūrpti, -ia, -ė (II, 1) 1. knarkiant miegoti; parpti, knarkti: Purpia kaip katinas. Ar nebus gana purpti, kelkis! 2. birbti, birgzti: Mot oras, motociklas purpia. 3. murkuoti (apie katę). 4. šnek. garsiai srėbti: Gražiai valgyk sriubą, nepū́rpk. 5. skristi, lėkti sparnais plakant: Putpelės pū́pdam os pakilo iš po kojų. 2. Pūrpti, -sta, -o (I, 1) žr. pursti. 1. Raũsti, -ia, -ė (II, 1) kasti, knisti, versti: Duobę, žemę rausti. Šernas pievą rausia. || sngr. Vėžys rausiasi po dumblą. 2. Raũsti, -sta, -do (I, 1) 1. darytis raudonam: Pomidorai jau rausta. Rytai rausta. 2. nuo šalčio, iš gėdos 174 raudonuoti: Jis rausta ir balą. Rausta žandai. Raudo iš gėdos. 1. Skaudžia, skaudė, skausti (II, 1) žr. skriausti: Visi mane skaudžia. 2. Skausta, skaudo, skausti (I, 1) imti skaudėti: Galvą skausta. Nuo alaus galvą skaus (flk.). 1. Skilti, skyla, -o (I, 1) 1. plyšti: Skalus medis gerai skyla. Ąžuolas nesk yla. 2. skeldėti, plaišioti: Nuo vėjo lūpos skyla. 3. kaltis, rist is iš kiaušinio: Žąsiukai jau skyla. 4. skirtis, skaidytis: Organizacija skilo į grupes. 5. byrėti į dalis, irti: Kai kurių medžiagų atomai savaime skyla. 2. Skilti, skýla, skýlė (II, 3) 1. skiltuvu gauti ugnį: Ugnį skildavo skiltuvu. 2. kirsti, skelti: Skilk jam į ausį. 3. šnek. smarkiai bėgti, joti, lėkti: Tai skilia kiškis lauku. 1. Skuisti, -sta, -to (I, 1) žem. šėlti, išdykauti. 2. Skuisti, -čia, -tė (II, 1) žem. žr. kuisti 2. 1. Sūnkti, -ia, -ė (II, 1) košti skystimą; spausti, kad eitų sunka: Bulvės jau išvirė, reikia sunkti. Medų, vašką sunkti. 2. Sūnkti, -sta, -o (I, 1) sunkėti: Jau sunksta galva, noriu miego. 1. Tinti, -a, týne (II, 4) 1. plakti dalgi: Vyrai dalgius tina. 2. šnek. mušti, daužyti: Ėmė tintį lazda per šonus. Gausi tintį. 2. Tinti, -sta, -o (I, 1) nenormaliai plėstis, burkti (apie audinius): Tinsta ranka. Iš bado tinsta. Iš šių pavyzdžių galima spręsti, kad skirtingų klasių tranzityviųjų ir intranzityviųjų veiksmažodžių sutampančios bendratys kalboje yra pakenčiamos. Taip yra, matyt, dėl to, kad kalbančiųjų yra jaučiamas paradigmos formos ryšys, kad bendratys priskiriamos skirtingoms paradigmoms. Be to, atraminėmis veiksmažodžio paradigmos formomis kalbotyroje iš seno laikomos esamojo ir būtojo laiko formos, o ne bendratis, plg. turimas 4 poras: kaisti (kaǐčia, kaǐtė) || kaisti (kaista, kaito); kaušti (kaušia, kaušė) || kaušti (kaušta, kaušo); skaūsti (skaudžia, skaudė) || skaūsti (skaūsta, skaūdo); skilti (skilia, skylė) || skilti (skyla, skilo). Matant, kad taip išlaikomos homof formos ir nuosekliai skiriamos paradigmos, sunku ir įsivaizduoti, kad jos galėtų kaip nors kisti. Tačiau jau iš pateiktosios veiksmažodžių klasifikacijos buvo matyti, kad buvusios paradigmos yra gerokai išsiderinusios ir apirusios. Ar šios paradigmos ir jų tarpusavio santykis nerodo polinkio ir toliau kisti? Vieną iš kitimo prielaidų sudaro tai, kad kalboje paradigmos ne tik skiriamos viena nuo kitos, bet ir tam tikru mastu siejamos tarpusavyje, viena nuo kitos priklauso. O siejamos jos tiek pagal formos, tiek pagal reikšmės bendrumą. Žodžių sąskambis, jų fonetinis panašumas turi įtakos ir jų suvokimui, atsiliepia jų semantiniams ryšiams (Виноградов 1976, 298). Kalbamieji giminiškos šaknies veiksmažodžiai yra fonetiniu atžvilgiu labai panašūs. Sutampant bendratims, sutampa ir nemaža dalis jų formų, padaromų iš bendraties – būtasis dažninis laikas ir šio laiko veikiamasis dalyvis, būsimasis laikas ir jo abiejų rūšių dalyviai, siekinys bei tariamoji nuosaka, liepiamoji nuosaka, pusdalyvis, būtojo laiko neveikiamasis dalyvis, reikiamybės dalyvis, būdinys. Vadinasi, didokas kiekis šių veiksmažodžių formų formaliojo tranzityvumo atžvilgiu yra neutralios. Sutampančias bendratis šia prasme galima laikyti šios priešpriešos neutralizavimo šaltiniu. Čia jau nebus kalbama apie tai, kad šios priešpriešos niveliavimui bendratis turi įtakos todėl, kad pagal ją gali būti išlyginami esamojo laiko formų šaknies balsiai (Zinkevičius 1981, 90). Turint prieš akis vien tik skirtingesnes bendratis, jau galima laukti ir didesnio jų paradigmų skirtingumo, net jei bendratys skiriasi tik priegaide. DLKŽ randama 175 penkios tokios poros veiksmažodžių (su galūnėmis -ia, -ė ir -a, -o), turinčių homog-rafiškas bendraties formas. Tačiau nė apie vieną iš jų negalima pasakyti, kad ją sudarantys veiksmažodžiai būtų susiję pagal tranzityvumą, t. y. kad jie būtų gimininės šaknies. Pvz.: 1. Dulk­ti, -ia, -ė (II, 1) smulkiai lyti: Nei čia lyja, nei ką, tik dulkia, ir gana. 2. Dulk­ti, -sta, -o (I, 1) dulkėti: Dulksta kelias, plunksnos. 1. Juosti, -ia, -ė (II, 1) 1. juosta, diržu ir pan. rišti, supti: Liemenį juosk diržu ‖ sngr. Tėvas diržą juosiasi (atsijuosia arba susijuosia). 2. prk. kirsti, mušti, pliekti: Juosti botagu, diržu, lazda. 2. Juõšti, -sta, -do (I, 1) darytis juodam: Rankos juosta. Nuo rūkymo dantys juosta. 1. Kaŕšti, -ia, -ė (II, 1) 1. su tam tikrais prietaisais kedenti vilnas (prieš verpiant): Vilnas karšti. 2. braukti karštuvais (linų galveles): Jie jau baigia linus karšti. 3. šnek. smarkiai ką daryti (eiti, važiuoti, valgyti ir kt.): Karšia per laukus. Karšia kopūstus. Lietus karšia. Kailį (kam) karšti (perti, mušti). 2. Káršti, -ta, -o (I, 1) 1. baigti amžių, senėti: Jis sveikas karšo prie sūnaus. 2. nieko nebegalėti veikti, būti silpnam, nebeturėti jėgų dėl senatvės. 1. Kliõkti, -ia -ė (II, 1) 1. smarkiai lyti, pliaup­ti, šiokščiant bėgti: Kliokte kliokė lietus. Upeliai kliokia. 2. smarkiai pilti: Kam tą vandenį kliokiate? 3. virti, kunkuliuoti. 4. smarkiai rėkti, bartis; negražiai dainuoti. 2. Kliõkti, -sta, -o (I, 1) žem. trauktis, bliūkšti: Tuščias pilvas klioksta. 1. Skóbti, -sta, -o (I, 1) negardžiai rūgti: Alus skobsta. 2. Skóbti, -ia, -ė (II, 1) 1. drožti, skaptuoti: Geldas skobti. Šaukštus skobti. 2. skinti, rėkšti, skabyti: Skóbti obuolius. Apie šias ir anksčiau minėtas veiksmažodžių poras, kurios turi homonimiškas bendratis, bet nesusiję pagal tranzityvumą, galima sakyti, kad kai kurios jų yra atsiradusios dėl naujai pasidarytų vardažodinių vedinių, supanašėjusių bendraties formomis su jau buvusiais veiksmažodžiais, plg. rausti (rausia, rausė) ‖ rausti (rausta, raudo). Šių vedinių antrinis pobūdis dar gali būti juntamas ir dabartinės kalbos požiūriu, nes šalia jų vartojami ir vardažodžiai, pvz.: dulk­ti (: dulkė), juosti (: juodas), niūkti (: niūkus), rausti (: rausvas), skausti (: skaudūs), sunk­ti (: sunkūs). Vadinasi, čia esama tam tikro intarpinių ir -sta kamienų produktyvumo atspindžio. Antra vertus, kai kurie veiksmažodžiai su galūnėmis -ia taip pat gali būti suvokiami kaip išvestiniai garsų veiksmažodžiai, plg. barškėti (barškia, barškė), parpti (parpia, parpė), purpti (purpia, purpė), piepti (piepia, piepė), kliokti (kliokia, kliokė). Šie veiksmažodžiai savo ruožtu atspindi -ia kamieno, paties produktyviausio kamieno, darumą (Ten pat, 89). Tai kartu rodytų, kad naujai iš vardažodžių pasidarytieji tranzityviniai ir intranzityviniai veiksmažodžiai turi galimybę supanašėti su kitais jau turimais veiksmažodžiais bendratimi ir atitinkamomis kitomis formomis ir gal net pakliūti į jų traukos lauką. Giminiškos šaknies tranzityviniai ir intranzityviniai veiksmažodžiai turi žymiai realesnių galimybių supanašėti. Ir visų pirma tai pasakytina dėl to, kad dalis šių veiksmažodžių, kaip rodo DLKŽ, reikšmės atžvilgiu nėra nuosekliai priešinami. Tam tikrais aspektais kai kurie jų turi daugiau reikšmės bendrumo negu skirtumų (Urbutis 1981, 60). Be to, daugumas DLKŽ teikiamų tranzityvinių veiksmažodžių gali būti vartojami ir intranzityviai. Šalia tranzityvinių reikšmių pagal semantikos dėsnius ne 176 retas jų turi įgavęs ir intranzityvinių. Iš to plaukia išvada, kad vartojami intranzi- tyviai, kai kurie veiksmažodžiai gali išvirsti intranzityviniais (tapus nepopuliarioms ar neaktualioms jų tranzityvinėms reikšmėms). Su intranzityviniais veiksmažo- džiais taip atsitikti gali, rodos, jau rečiau, nes tranzityviai jie vartojami sunkiau, retesnis kuris iš jų įgyja tranzityvinių reikšmių. Plg. dvejopai vartojamą žerti, žerti (Krosnį žerti. Žarijas žerti. Saulutė spindulius žeria ir Kur taip sveikas žeri? (eini, važiuoji) ir tik intranzityviai vartojamą žirti (Žiežirbos žyra į šalis. Akys žyra (spindi, raibsta). Tačiau tokių veiksmažodžių dar išlieka semantinio derinimo su subjektu skirtumas — žerti vartojamas su vardažodžiais, žyminčiais aktyvius subjektus, o žirti — su vardažodžiais, reiškiančiais negyvus daiktus, neaktyvius subjektus. Vis dėlto, kai kurie tranzityviniai veiksmažodžiai rodo didesnį semantinį paslankumą ir gali būti derinami su tais pačiais subjektais, kaip ir intranzityviniai. Plg. trireikšmį jau minėtą nerti, kurio dvi reikšmės visiškai sutampa su abiem turimom nirti reikšmėmis: 1.1. leistis, grimzti į vandenį: Nerk, kur giliau. Nėrė į gilumą; Jis niro gilyn. 3.2. greitai eiti, bėgti, sprukti: Vaikai nėrė pro duris. Lėktuvas neria į debesis; Vaikas niro iš akių. Jei matysi, kad blogai — nirk. Kaip matyti, šie abu veiksmažodžiai sakiniuose vartojami visiškai vienodai, semantiškai derinami su tokiais pačiais vardažodžiais. Ryškios semantinės priešpriešos nebuvimas visiškai derinasi su didesniu -ia kamieno įsigalėjimu. Todėl niekas netrukdo, pavyzdžiui, rytų aukštaičių tarmės atstovui perimant literatūrinės kalbos žodį skauda nesąmoningai priderinti jį prie -ia kamieno ir perdirbti į skaudžia, bent ligi jis nesupranta literatūrinės kalbos skaudžia. ([Gydytojas] klausia: kur tau skaudžia?). Kalbos praktikoje kartais supainiojami dulkia ir dulksta, ypač kai jie vartojami su subjektais, kurių „gyvumas — negyvumas“ ar „aktyvumas—inaktyvumas“ nėra ryškus (kelias, lietus). Be konteksto neaišku, pagal kokias paradigmas kaityti barškšti I ir barškšti II, jei nežinome, apie ką bus kalbama. Pagaliau net barškia ir baršksta kalbų mokymo praktikoje prilygsta paronimams, kurie yra vienas dažniausių interferencijos atvejų (Михальченко 1984, 181—188). Homoformos ypač rodo, jog žodynuose, kad jie būtų naudingi kalbos mokymui ar mokymuisi, prie kiekvienos veiksmažodžio reikšmės reikia nurodyti subjektus ir, žinoma, kiek įmanoma, objektus. Psichologijos mokslo nustatyta, kad regimųjų stimulų atpažinimas prasideda pačia bendriausia jų charakteristika, kuri paskui papildoma tolydžio įžvelgiamomis vis naujomis detalėmis (Гофман 1986, 25). Kalbėtojas, kaip ir klausantysis, subjektina ir fokusuoja būtent veikėją (Engelkamp, Zimmer 1983). Juo subjektas aktyvesnis, juo didesnė ir tranzityvumo tikimybė (Hopper, Thompson 1982, 3). Žodynai, žinoma, ne vien tik homoformų ar homonimų su subjektais ir objektais ypač būtini automatinei tekstų analizei (Пиотровский 1987, 73). Kalbančiojo ir kalbininko dėmesys kalbai turėtų būti artimas bent tiek, kad nebūtų užmirštama nei semantika, nei forma. LITERATŪRA Engelkamp J., Zimmer H. D. Dynamic Aspects of Language Processing: (Focus and Presup- position). B., etc.: Springer, 1983. 12. 678 177 Hopper P. J., Thompson S. A. (eds.) Studies in Transitivity (Syntax and Semantics 15). N. Y.: Academic Press, 1982. Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. V., 1980. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K. Ulvydas. V., 1971. T. 2. Paulauskienė A. Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. V., 1979. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1981. T. 2. Бок Р., Гарниш Г., Лангнер Г., Штарке Г. К вопросу о современном немецком языке в ГДР и ФРГ // Актуальные проблемы языкознания ГДР. М.: Прогресс, 1979. С. 267—281. Виноградов В. В. Избранные труды. Исследования по русской грамматике. М., 1976. Гофман И. Активная память. Экспериментальные исследования и теории человеческой памяти / Пер. с нем. М.: Прогресс, 1986. Грамматика литовского языка / Гл. ред. В. Амбразас. Вильнюс, 1985. Золотова Г. А. Коммуникативные аспекты русского синтаксиса. М., 1982. Золотова Г. А. Очерк функционального синтаксиса русского языка. М., 1973. Исаченко-Лисовая Т. А. Номоконан с толкованиями Вальсамона в переводе Евфимия Чудовского (конец 17 в.). Особенности языка и перевода // ВЯ. 1987. № 3. С. 111—121. Кацнельсон С. Д. К понятию типов валентности // ВЯ. 1987. № 3. С. 20—32. Кононенко В. И. Функционирование русского языка на Украине // ВЯ. 1985. № 5. С. 25—34. Красикова Т. И. Историческое развитие омонимии в английском языке. Владивосток, 1984. Криницкайте С. А. К общей теории глагольной переходности (на материале литовского языка): Автореф. дис. ... канд. филол. наук. М., 1980. Михальченко В. Ю. Проблемы функционирования и взаимодействия литовского и русского языков. Вильнюс, 1984. Панькин В. М. Русский язык в межнациональном общении. Проблема интерференции // ВЯ. 1986. № 2. С. 7—15. Пиотровский Р. Г. Лингвистические автоматы и машинный фонд русского языка // ВЯ. 1987. № С. 69—73. Пути повышения культуры русской речи на Украине. Киев, 1986. Розенталь Д. Э. Управление в русском языке: Словарь-справочник. 2-е изд., доп. М.: Книга, 1986. Степанов Ю. С. Имена. Предикаты. Предложения. М., 1981. Степанов Ю. С. Методы и принципы современной лингвистики. М., 1975. Степанов Ю. С. Основы общего языкознания. М., 1975. Ыйм А. Отражение семантики слова в переводном словаре // Вопросы сопоставительного изучения лексики и грамматики (на материале эстонского и русского языков). Таллин, 1982. С. 24—41. ПЕРВИЧНЫЕ ГЛАГОЛЫ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА С ТОЧКИ ЗРЕНИЯ ПЕРЕХОДНОСТИ (ОМОФОРМЫ ИНФИНИТИВА) Резюме В статье представлены все омоформы первичных глаголов литовского языка с точки зрения формальной и семантической переходности. Для предупреждения ошибок управления, характерных для взаимодействия языков, а также для автоматического анализа текстов рекомендуется в словарях указывать при глаголах употребительные субъекты и объекты. Обращается также внимание на возможные случаи смешения парадигм переходных и непереходных глаголов. Утверждается, что взгляды на язык говорящего и языковеда должны совпадать хотя бы в такой мере, чтобы одинаковое внимание уделялось как семантике, так и форме. 178