Lietuvių kalbos pirminiai veiksmažodžiai tranzityvumo atžvilgiu (bendraties homoformos)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS STASĖ KRINICKAITĖ LIETUVIŲ KALBOS PIRMINIAI VEIKSMAŽODŽIAI TRANZITYVUMO ATŽVILGIU (BENDRATIES HOMOFORMOS) Tiriant daugelio kalbų sąveikavimą, buvo pastebėta, kad vienas būdingų jo bruo- žų yra valdymo, ypač prielinksninio, interferencija (I 'aspamex 1972, 103; bliim 1982, 30—31; Muxajsuenro 1984, 185; Kononenko 1985, 26; IlyTH riroBsmuienns KyJIBTYPBI pyceKoH peun Ha Ykpaumne, 1986, 105—120; Ilansrnu 1987, 13; Vicavuen- KO-JIucoBas 1987, 118). Čia turima omeny ir nereti veiksmažodžių valdymo svy- ravimai, atsirandantys dėl kitų kalbų įtakos, kai tam tikri valdymo modeliai nusi- žiūrimi arba kai padidėja jų vartojimo dažnumas. Matyt, valdymo variantai kalbo- je gali atsirasti ir patys savaime, o juos atskirti nuo interferencinės kilmės reiškinių yra nelengva. Pavyzdžiui, manoma, kad, seniai juntama vokiečių kalbos tendencija tranzityvinti intranzityviuosius veiksmažodžius Vokietijos Federacinėje respubli- koje dabartinę akivaizdžią formą įgavo dėl amerikietiškojo anglų kalbos varianto įtakos (Bok, I'apunm, Jlanrkep, Ilirapre 1979, 277). Norint numatyti bent jau didžiumą galimų interferencijos atvejų (visų turbūt ir neįmanoma), reikėtų, kaip rodo dabartinė kalbos praktika, neužmiršti ne tik lie- tuvių kalbos veiksmažodžio valentingumo, bet ir morfologinės sistemos savitumo, jo pagrindinių darybinių grupių. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose sintetinio tipo kal- bose, greta semantinio valentingumo reikia kalbėti ir apie formalųjį valentingumą, kuris yra charakterologinė kalbos savybė, ir kuris arba susilieja su semantiniu valentingumu, arba jam prieštarauja (Kamuejscon 1987, 21 —22). Semantikos ir for- maliųjų požymių sąveikos ir prieštaringumai yra įvairių kalbos istorijos veiksnių pasekmė, o kartu ir tolesnių kitimų pradžia. Laikant sakinį — pasakymą pagrindiniu bendravimo vienetu, į sakinį, kaip teigia semiologinė gramatika, tegalima žiūrėti tik kaip į kažką semantiškai vientisa, vieninga. Jei ši semantinė vienovė skaidoma į dalis, t. y. į žodžius, tai ir apibūdi- nant kiekvieną žodį nereikėtų pamiršti, kad jis yra tos vienovės atspindys. Kitaip tariant, kiekviename žodyje reikia matyti tai, kas jį semantiškai sieja su kitu, prie jo prisijungusiu žodžiu ir kas vadinama semantiniu derinimu. (Cremanos 1981, 250). Šiuo požiūriu jokio iš anksto duoto žodžių semantinio bendrumo nesama, semantinis bendrumas iš esmės būdingas tik pasakymui. Jei kalbama apie kurio nors žodžio polinkį jungtis su tam tikrais žodžiais, tai tik todėl, kad šis polinkis abstrahuojamas iš to žodžio vartojimo pasakymuose ir apibendrinamas kaip savotiška žodžio ypatybė. 167 Semantinis derinimas (semantinis junglumas) pasireiškia kiekviename pasaky- me, kurį sudaro daugiau negu vienas žodis. Derinamoji pasakymo turinio dalis vadinama ištisiniu semantiniu komponentu (JŲUMHHEIŽ CeMaHTHYECKHI KOMITOHEHT). Šį ištisinį komponentą galima sakyti arba susidedantį iš žodžių bendrų seman- tinių požymių (sintetinis požiūris), arba abstrahuojamą iš sakinio vienovės (anali- tinis požiūris) (Ten pat, 257—258). Ištisinis semantinis komponentas, išsitęsdamas per visą pasakymą, įvairiose jo dalyse reiškiasi nevienodai. Viena kuria kryptimi jis stiprėja — arba einant nuo pirmesnio Žodžio prie paskesnio, arba nuo paskesnio prie pirmesnio, nelygu kuris iš jų pasakyme dominuoja. Savo ruožtu einant kita kryptimi jis silpnėja ir nutrūksta, jei tolimesnė pasakymo dalis sudaro kontrastą pirmajai (Ten pat, 261). Veiksmažodis paprastai derinamas su vardažodžiais, reiškiančiais subjektus arba objektus. Įvairių kalbų ir įvairiais laikais šis derinimas būna nevienodas. Protobal- tų ir protoslavų epochai rekonstruojami du sintagmų, arba vientisinių sakinių, tipai, iliustruojantys buvusį semantinį vardažodžių ir veiksmažodžių derinimą. Vieną tokį tipą sudarė gyvas būtybes reiškiančių vardažodžių junginiai su atitinkamos „gyvosios“ diatezės (rūšies) veiksmažodžiais. Šiuos junginius vienijo ištisinis se- mantinis komponentas „gyvumas“ („ogymeBjieHHocTs“). Antrasis tipas junginių buvo vardažodžių, reiškiančių negyvus daiktus su atitinkamos „negyvosios“ diatezės veiksmažodžiais. Pastarojo tipo ištisinis semantinis komponentas buvo “ne- gyvumas“ („HeojrymeBjieHHocTs“). Vėliau šis derinimas iširo. Slavų kalbose semanti- nis „gyvumo—negyvumo“ komponentas susitelkė ties vardažodžiais, veiksmaZo- džiams jis pasidarė nesvarbus. Dėl to slavų kalboms būdingas leksinis-semantinis daiktavardžių skirstymas į 2 grupes pagal „gyvumo — negyvumo“ požymį („o/ty- IHITEBJIEHH5LICE — HEOJIYNIeBJIeHHEIe“)., Tuo tarpu veiksmažodžių tokių atitinkamų dia- tezių neskiriama. Baltų kalbose viskas vyko kitaip. Čia semantinis ,,gyvumo — ne- gyvumo“ komponentas buvo sutelktas ties veiksmažodžiu ir dėl to atsirado ,,gyvo- sios, arba aktyviosios“ diatezės ir „negyvosios“ diatezės veiksmažodžių priešprieša (plg. daūžti (apie gyvas būtybes) | dūžti (apie negyvus daiktus), taip pat lduZti | lūžti). Iš šios priešpriešos ilgainiui išsirutuliojo tranzityvioji (kauzatyvinė, arba prie- Žastinė) ir intranzityvioji veiksmažodžių diatezės. Daiktavardžiai, reiškiantys gyvas būtybes ir negyvus daiktus, baltų kalbose jokiais formos požymiais nesiskiria. Slavų kalbose, kai veiksmažodžiu jau nebereikėjo reikšti gyvumo ir negyvumo priešpriešos, antrieji būtieji veiksmažodžių laikai su -4 ir -ė kamiengaliais buvo spe- cializuoti kaip rodikliai veiksmažodžių, priešinamų pagal veikslo kategoriją. Dėl šios priežasties baltų ir slavų kalbų pirminių veiksmažodžių poros tą patį veiksmą reprezentuoja skirtingais atžvilgiais. Baltų kalbose veiksmas rodomas subjekto | objekto (tranzityvumo |intranzityvumo) atžvilgiu, esant vienai kuriai veikslo rei- kšmei, pavyzdžiui, lietuvių kalbos beriu žirnių | žirniai byra su aspektiniu (veikslo) pradėtiniu atspalviu (plg. barstyti su aspektiniu tęsiamo ar kartotinio veiksmo at- spalviu; taip pat mefkti, bet mirkyti). Slavų kalbose veiksmas reprezentuojamas veiksmo ribos buvimo ar nebuvimo požiūriu (apibrėžtos trukmės ar neapibrėžtos trukmės), esant kuriai vienai, tranzityvinei ar intranzityvinei reikšmei, pvz.: seno- sios slavų kalbos coymu cesne | -comamu, -coina „berti“ (Ten pat, 322—323). 168 Tranzityviosios ir intranzityviosios diatezių skyrimu paaiškinamos ir pirminių! veiksmažodžių semantinės darybinės priešpriešos (Crenaxuos 1975; I 'paMMarukra JMMTOBCKOTO s35IKAa 1985; Paulauskienė 1979; Kpumuuxaiite 1980). Apibendri- namojoje J. Stepanovo klasifikacijoje skiriamos dvi pagrindinės lietuvių kalbos veiks- mažodžių klasės — intranzityviniai ir tranzityviniai. Šios klasės tarp savęs skiriasi keturiais požymiais. Pirmajai klasei būdinga: 1) TAT-, TET-, TIT-, TIR- tipų šak- nys su trumpaisiais balsiais (T — žymi sprogstamąjį priebalsį, R — sonantą, A, E, I — atitinkamų tipų balsius); esamajame laike šios šaknys įgauna intarpą -n- arba formantą -st-, arba ir abu kartu; 2) esamojo laiko galūnė -a; 3) būtojo kartinio laiko galūnė -0; 4) efektyvioji intranzityvinė reikšmė (veiksmažodis negali turėti papildinio), pvz.: aiika, ūko, akti; gefida, gėdo, gėsti. Antrosios klasės veiksmažodžių būdingieji požymiai yra šie: 1) TER(T) tipo šaknys su dvigarsiais ar ilgaisiais balsiais; 2) esamojo laiko galūnė -ia; 3) būtojo kartinio laiko galūnė -ė; 4) efektyvioji tranzi- tyvinė reikšmė (veiksmažodis paprastai turi papildinį, Žymintį veiksmo keičiamą objektą, pvz., „kasti žemę“): baigia, baigė, baigti; braūkia, braūkė, braūkti. (Cxe- nao 1975, 169). Šios dvi veiksmažodžių klasės, priešinamos formos ir reikšmės atžvilgiu, yra gausiausios ir rodo pagrindinę lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemos rutuliojimosi tendenciją. Visas kitas susidarančias veiksmažodžių grupes apibūdi- na tai, kad jos nuo pagrindinių klasių skiriasi pagal vieną, du arba tris iš minėtųjų požymių. Šitaip visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai suskyla iš viso į 13 klasių. Pirmajai pagrindinei klasei (I, 1) pagal visus keturis požymius dar priklausytų pavyzdžiui, bjra, biro, birti; lifiksta, liūko, lifikti ir kt. Daugumas jų susisieja su ati- tinkamais antrosios pagrindinės klasės veiksmažodžiais, pasižyminčiais tranzity- vumu, pvz.: byra, biro, birti | bėria, bėrė, befti; liūksta, liūko, lifikti | lefikia, leiikė, lefikti ir kt. Antroji klasė (I, 2) atsiskiria nuo pirmosios pagal vieną požymį — šios klasės veiksmažodžiai visose formose turi ilgą šaknies balsį, pvz.: grįžta, grįžo, grįžti; nyksta, nyko, nykti. Šios klasės veiksmažodžių, koreliuojančių su kitais tranzityvumo atžvilgiu, turima mažiau ir paprastai jie gali būti siejami jau tik su išvestiniais veiksmažodžiais, pvz.: nyksta, nko, nykti — naikina, naikino, naikinti: sprogsta, sprégo, sprogti — sprogdina, sprogdino, sprogdinti. Trečiąją klasę (I, 3) sudaro tik du veiksmažodžiai, turintys skirtingą būtojo laiko galūnę — -ė, o ne -o: miršta, mirė, mifti; gimsta, gimė, gimti. Į ketvirtąją klasę (I, 4) skiriami veiksmažo- džiai su intarpu -n- esamojo laiko formose.Be to, jie yra nedėsningos semantikos, reiškia ne perėjimą į būseną, o judėjimą arba veiksmus, nukreiptus į veiksmo rezul- tata, pvz.: kaiika, kako, kakti; raiida, rūdo, rasti. Tokia gramatinė reikšmė, kai veiksmažodis reiškia veiksmą, kreipiamą į veiksmo rezultatą, o ne į realy keičiamą objektą, vadinama neefektyviąja tranzityvine. Penktąją klasę (I, 5) sudaro veiksma- žodžiai jau be intarpo -n-, bet tokios pačios neefektyviosios tranzityvinės semanti- kos, pvz.: brūka, brūko, brūkti; lipa, lipo, lipti. Šeštoji klasė (I, 6) skiriasi nuo šios vienu požymiu — būtojo laiko galūne -ė, o nuo pagrindinės klasės dar ir kitu, se- mantiniu, pvz.: dėga, dėgė, dėgti; kėpa, kėpė, kėpti. ! Pirminiais, kaip ir „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (V., 1971. T. 2.) vadinami tie veiksmažo- džiai, kurie dabartinės kalbos požiūriu laikomi neišvestiniai, nes neturi priesagų nei priešdėlių, r kurių visos trys pagrindinės formos yra dviskiemenės. 169 Antrosios pagrindinės klasės atžvilgiu skiriamos taip pat šešios klasės. Pirmąją (II, 1) be minėtųjų, sudaro daugumas efektyviojo tranzityvumo veiksmažodžių, turimų šalia intranzityvinių, pvz.: keičia, keitė, keisti (plg. kirita, kito, kisti), mefkia, merkė, merkti (plg. mirksta, mirko, mirkti). Antrąją klasę (II, 2) apibūdina vienas skiriamasis požymis — esamojo laiko šaknyje turimi dvigarsiai su e tipo balsiais, o būtojo laiko — ilgieji balsiai, pvz.: bėria, bėrė, befti; kūria, korė, karti. Trečiąją klasę (II, 3) sudaro veiksmažodžiai, kurie nuo pagrindinės klasės skiriasi taip pat tik šaknies sandara. Esamojo, būtojo laiko ir bendraties šaknies santykis čia toks pat, kaip ir antrosios klasės, tik bendra šaknies forma čia turima TIR (o ne TER), t. y. su i tipo balsiais. Pvz.: giria, gyrė, girti; iria, yré, irti; dūria, dūrė, dūrti; kūlia, kūlė, kūlti. Ketvirtąją (II, 4) sudaro klasė veiksmažodžių, turinčių du skiriamuosius požymius: esamojo laiko galūnę -a (ne -ia) ir kitokią šaknies struktūrą. Bendraties šaknies santykis su būtojo ir esamojo laiko šaknimis toks, kaip ir trečiosios klasės, pvz.: gina, gynė, ginti; mina, mynė, minti; pina, pynė, pinti. Penktajai klasei (II, 5) būdinga tai, kad ilgas šaknies balsis čia nėra apibendrintas visai paradigmai (kaip pagrindinės klasės), o turimas tik būtojo laiko ir bendraties šaknyje. Pvz.: drébia, drėbė, drėbti: dréskia, drėskė, drėksti; grėsia, grėsė, grėsti. Šeštąją klasę (II, 6) su- daro 2 veiksmažodžių grupės: a) sėja, sėjo, sėti; spėja, spėjo, spėti; joja, jojo, joti; b) bliduna, blidvė, bliduti; džiduna, džidvė, džiduti; griduna, griévé, griduti. Šių gru- pių veiksmažodžių esamojo ir būtojo laikų kamienų daryba tarmėse įvairuoja (bliduna < bliguja). Jų būdingoji reikšmė — neefektyvioji tranzityvinė. Galiausiai dar lieka viena klasė, kuri tegali būti skiriama abiejų pagrindinių klasių atžvilgiu (I, 7—1I, 7), nes esamojo laiko šaknyje turimas iš kilmės stipriojo laipsnio balsis, o būtojo laiko — silpnojo laipsnio, pvz.: kemsa, kimšo, kimšti; kerpa, kirpo, kirp- ti; kefta, kirto, kirsti. Pagal semantiką šie veiksmažodžiai taip pat nevienodi — vieni efektyvieji tranzityviniai, kiti efektyvieji intranzityviniai (Ten pat, P. 169— 179). Šioje klasifikacijoje atspindimi veiksmažodžių reikšmės ir formos reguliarumai rodo, kad kalbamosios dvi veiksmažodžių klasės su skirtinga šaknies struktūra ir nevienodomis galūnėmis, taip pat atitinkamai turinčios nevienodą semantiką, apima tik dalį veiksmažodžių (apie 42 poras). Jau tik dalis intranzityvinių veiksmažodžių turi juos atliepiančius tranzityvinius pagal visus minėtus keturis požymius. Kiti tegali būti gretinami su išvestiniais veiksmąžodžiais ar visai kitos šaknies veiksma- žodžiais, kitomis leksemomis. Buvusi stipri baltų kalbų intranzityvumo —tranzi- tyvumo priešprieša yra apirusi, o kai kuriose latvių kalbos tarmėse gali būti laikoma visiškai iširusi (Kazlauskas 1968, 355). Atsižvelgiant ypač į paskutiniąją tarpinę lietuvių kalbos veiksmažodžių klasę, lietuvių kalbos veiksmažodžio tranzityvumas apibūdinamas trim atvejais: 1) šaknų santykis TeRT — | TiRT gali pasitaikyti to paties veiksmažodžio paradigmoje (kaip paskutiniosios klasės veiksmažodžių), pvz.: perka, pirko, pirkti; perša, piršo, piršti; 2) jis būdingas dviem atskiriems koreliuojantiems veiksmažodžiams, pvz.: sv @Fti | svirti, ž Fti | žirti; 3) veiksmažodžiai gali būti siejami pagal reikšmę, o formos atžvilgiu jie nė kiek nesisieja, yra visai skirtingos leksemos. Iš esmės paskuti- nįjį atvejį iliustruoja ir veiksmažodžiai, kurių santykiavimas nėra reguliarus arba 170 formos, arba reikšmės požiūriu. Pavyzdžiui, ir gėlti, ir gilti dabartinėje kalboje turi tą pačią reikšmę „leisti geluonį, kąsti“, nors dėsningai ji turėtų būti būdinga tik pir- majam. Be to, pirmasis dar turi ir kitų reikšmių, pvz., „labai skaudėti“, „būti labai šalta“, kurios labiau pritiktų antrajam, bet pastarajam visai nebūdingos. Greti- nant formos atžvilgiu dėsningai santykiaujančius néria, nėrė, nėrti (į vandenį) ir nyra (nirsta), niro, nirti, galima būtų laukti, kad pirmasis bus tranzityvinis. Tačiau taip nėra. Tai judėjimo reikšmės veiksmažodis, nereikalaujantis galininko linksniu reiškiamo papildinio. Kai kurie iš dėsningai santykiaujančių veiksmažodžių turimi tik skirtingose lietuvių kalbos tarmėse (vienas vienoje, kitas kitoje) arba ir skirtin- gose baltų kalbose, pvz., lietuvių kalbos svilti ir latvių kalbos svel’u svelt (Cre- naHoB. Yka3. cou. 180—183). Dar vienas veiksmažodžių nereguliarumu būtų tas, kad jie, kaip matyti iš klasifi- kacijos, skirdamiesi šaknies balsiais ir esamojo bei būtojo laiko galūnėmis, visi turi tokią pačią bendraties galūnę -ti. Kai kurių artimos fonetinės sandaros veiksmažo- džių bendratys ir visiškai sutampa, pasidaro homoformomis, t. y. vienodos foneti- nės struktūros visai skirtingų žodžių formomis (Jakaitienė 1980, 43), plg. lipti (lim- pa, lipo) (1, 4) || lipti (lipa, lipo (1, 5). Beje, šių veiksmažodžių, kaip ir dar keleto, sutampa ir būtojo laiko formos. Pirmiausia gali atrodyti, kad tokios sutampančios formos (plg. dar būsimojo laiko formas vifFs (vėrda, virė) (1, 6) || vifs | viFsta, virto (I, 1) nesiderina su tikslinga kalbos ženklo prigimtimi. Tačiau vis dėlto tokių formų kalboje esama ir, galima sakyti, kad jų sutapimas paprastai nė nepastebimas. Tai, matyt, iš dalies paaiškinama ir tuo, kad visos kiekvieno žodžio formos semantiniu pagrindu kalbančiųjų sąmonėje asocijuojamos į vieną atskirą visumą. Prasmės („rėikšmės“), V. Vinogradovo tei- gimu, kalboje sudaro vidiniais ryšiais susijusias paradigmas (eiles), jungiamas joms bendro elemento ar požymio, ir visų pirma santykiauja šių paradigmų viduje. Šios eilės savo ruožtu tuo pačiu pagrindu įeina į aukštesnio rango paradigmas ir taip toliau. O paradigmos ne tik tarpusavyje santykiauja, bet ir yra viena su kita susi- jusios, viena nuo kitos priklauso. Taip reiškiasi kalbos sistemiškumas. Dėl to šioje sistemoje galimi įvairūs homonimijos atvejai, kai dvi reikšmės, priklausančios skirtingoms, kartais labai tolimoms paradigmoms, reiškiamos to paties pavidalo formomis (Bunorpamos 1975, 297—298). Tai galėtų rodyti ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (V., 1972; toliau — DLKŽ) randamos keturios pirminių veiksmažodžių poros, turinčios būtojo laiko ir bendraties homoformas: 1. Dija, dūjo, duiti (I, 1) 1. trauktis kokiomis du- jomis, migla. 2. netekti nuovokos, kvaisti. 2. Dūja, dijo, dūiti (II, 6) smarkiai bėgti dumti: Dūiti namo. 1. Kerpa, kifpo, kifpti (I, 7—11, 7) 1. rézti žirklėmis: Plaukus, barzdą, nagus kirpti. Avių kerpamos žirklės. 2. rėžyti žirklėmis audeklą, ruošti siuvimui: Marškinius kirpti. 3. prk. ėsti, gnybti, skaudinti: Gira liežuvį kerpa. Šaltis ausis kerpa. 4. šnek. smagiai eiti: Kad kerpa per lauką. 2. Kirpsta, kirpo, kirpti (I, 1) žr. gižti. Lipa, lipo, lipti (1, 5). 1. eiti, žengti aukštyn ar žemyn; kopti: Lipti į kalną. Lipti į kalną vis aukštyn. Lipti į medį. Lipti iš traukinio. Lipti nuo stogo. Lipti per slenkstį, per tvorą. Iš lovos nelipti (sirgti). Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (fik.). 2. prk. pakilus virsti per kraštus: Tešla iš geldos lipa. 2. Lim- 171 pa, lipo, lipti (1, 4) 1. kibti, klijuotis: Tie klijai gerai limpa. Sniegas limpa prie kojų. 2. turéti patraukimą, kibti: Vaikinai limpa prie jos. 3. būti užkrečiamam: Limpamėji liga. Šiltinė limpa. 1. Žūva (žūsta), žūvo, žūti (I, 1) 1. galą gauti, mirti: Žūvo fronte, kovoje. Žūvo nuo priešo rankos. 2. dingti, prapulti: Žūvo visos brangenybės. Kur tu buvai žūvęs? Žūvo paskutinė viltis. Kilnūs darbai ne¥iista. 3. vargti, kamuotis: Živa moteriškė per dienas su vaikais. 2. Ziista, žūvo, žūti (I, 4) ryt. žvejoti, žuvauti: Živome ežere su tinklu. Vyrai išėjo žūti. Kaip matyti, paskutiniuosius du veiksmažodžius galima laikyti beveik tikrai- siais homonimais, nes jų ir esamojo laiko formos taip pat sutaptų, jei nesiskirtų variantų dažnumu. Laikoma, kad kalba leksikos homonimų, t. y. tokių žodžių, kurių sutampa visos formos, vengia (Crenaxos 1975, 27). Tai taip pat matyti iš jau pateiktų pavyzdžių — sutampančias formas turintieji veiksmažodžiai, būdami skirtingų leksinių reikšmių žodžiais, vienas nuo kito skiriasi nors vienu garsu arba bent priegaide. Skirtingų priegaidžių (homografai) esamojo laiko ir bendraties formos DLKŽ randamos dvi: 1. Brėsta, bréndo, brėsti (I, 1) 1. darytis tinkamam naudoti; nokti (apie vaisių): Javai, riešutai bręsta. || prk.: Planas bręsta (aiškėja); 2. eiti į protą, tvirtėti: Auges, bet nebrendęs. || prk.: Idėjiškai brėsta. 2. Brėsta, brefito, brėsti (I, 1) pūti, tręšti: Rąstai lauke bręsta. Apie šių veiksmažodžių formų homonimiškumą galima kalbėti, žinoma, tik turint galvoje nekirčiuotų tekstų skaitymą. Šių dviejų veiksmažodžių paradigmose be priegaidės skirtumo, dar esama ne- vienodų ir būtojo laiko kamiengalių (-d-, -f-). Abiejų požymių dėka šie veiksmažo- džiai yra skiriami kaip ne tos pačios leksinės reikšmės žodžiai. Gramatinė klasifi- kacija, kaip buvo matyti, remiama bendresniais keturiais minėtais požymiais, susi- jusiais su gramatine semantika, apimančia tam tikras leksinių reikšmių grupes. Todėl šioje klasifikacijoje brėsti ir brėsti skirtini tai pačiai klasei. Nemažos dalies veiksmažodžių (23 poros) sutampa tik bendratys. Tarp jų, kaip ir jau pateiktuose pavyzdžiuose, esama tiek tokių, kurie priklauso tai pačiai klasifi- kacijos klasei, tiek tokių, kurie priskiriami skirtingoms klasėms. Įdomiausia tai, kad daugumą (18 porų) sudaro veiksmažodžiai, kurių vienas priklauso pagrindinei tranzityvinei klasei (su galūnėmis -ia, +), o kitas — pagrindinei intranzityvinei kla- sei (su galūnėmis -a, -o). Iš tai pačiai klasei (I, 1) priskirtinų veiksmažodžių su galūnėmis -a, -o bendra- ties homoformas turi 2 poros: 1. Geida, gėdo, gésti(l, 1) 1. darytis netinkamam, netekti gerųjų savybių: Mašina pradėjo gėsti (trikti). Dantys gefida (kiūra). Nesii- dyta mėsa greit geiida (pūva). 2. prk. tvirkti, pasileisti: Žmogus, nieko nedirbdamas, gerida. 3. sirgti pasiutimo liga, siusti: Šuo gefida. 2. Gėsta, gėso, gėsti (I, 1) 1. nykti ugniai, šviesai; blėsti: Ugnis, žvakė, žarijos gėsta. Vakaro žara gėsta. 2. prk. silpti, nykti: Sveikata jau gėsta. Negėstantis skausmas. Gėsta paskutinė viltis. l. Kinta, kito, kisti (I, 1) 1. keistis, mainytis: Gamtoje viskas nuolat kinta. Oras kifita. Žmonių sąmonė kinta. 2. Kiūda, kido, kisti (I, 1) pradėti kedėti, skarti, plyšti: Marškiniai kinda. 172 Dar dvi poros veiksmažodžių turi bendraties homoformas šalia esamojo ir būtojo laiko vienodų galūnių -ia, -ė. Pvz.: Jaūčia, jaūtė, jaūsti (II, 1) 1. patirti, justi vidinius išgyvenimus, jausmus: Jausti malonumą, skausmą, simpatiją. || sngr. Jau- čiuosi pailsėjęs. 2. galėti patirti, pajusti išorinius įspūdžius: Jausti šaltį, kvapą, skonį. 3. numanyti, nuvokti: Jausti pavojų. Jaučiu jį turint pinigų. || sngr. Nesijaučiu kaltas. 2. Jaūsia, jaūsė, jaūsti (II, 1) ryt. daryti netvarką, jaukti, versti: Jausti spin- tas, skrynias. 1. Siaūčia, siaūtė, siaūsti (II, 1) 1. Supant uždengti ar nudengti: Siaučia pečius skara. Siaučia skarą ant pečių (nuo pečių). || sngr.: Siaūskis kaili- niais. 2. supti: Kariuomenė priešą siaučia. 3. grūdus berti vėjyje, kad pelai ar menkes- ni grūdai išsiskirtų: Siausti rugius. Atnešk siaučiamą geldą. 4. lakstyti, išdykauti, dūkti: Vaikai siaučia. 5. šėlti, dūkti: Siaučia baisi audra. Siaučia vėjas, pūga. 6. nevaldomai viešpatauti, savavaliauti, įsigalėti: Plėšikai siaučia. Ligos, epidemijos siaučia. 7. mesti, sviesti: Popierius siaučia į krosnį. 8. sukti galvas (apie kopūstus): Kopūstai pradėjo siausti. 9. prk. smagiai ką daryti (eiti, mušti, gerti): Siausk, vy- ruti, namo! Kad siautė diržu (kirto)! Po truputį ir jis siaučia (geria). 2. Siaūdžia, siaūdė, siaiisti (II, 1) 1. maloniai šlamėti, ošti, gausti: Kur tik klausai, vis links- ma: šlūma, siaūdžia, ūžia. Vėjelis pūtė, pušeles siaudė. 2. skambėti (ppr. maloniai): Ramiai siaudė žmonių giesmelės. Siaūdžia trake bitinėlis (d.). Paukščiai karklyne siaūdžia. Du veiksmažodžiai turi homografiškas bendratis šalia vienodų galūnių (-a, -ė) ir ypač skiriasi šaknies balsių santykiavimu paradigmoje, priklauso skirtin- goms klasėms, plg. 1. Mina, myné, minti (II, 4) 1. spaudyti kojomis, trypti: Minti pievą. Minti purvyną (klampoti). Vaikščioja kasdien mintais takais. Molį, durpes minti (minkyti). Vežimą, šiaudus stirtoje minti. || sngr. Bulvės minasi po ko- jomis. 2. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mink ant šio akmens. Minti į purvyną. 3. skirti pluoštą nuo spalių: Linus minti || sngr.: Ar gerai minasi linai? 4. apdoroti, minkštinti: Kailius, odą minti. 5. spausti pakoją, paminą: Minti ratelį (verpti). Min- ti dumples. Koja minama mašina. 6. eiti, žingsniuoti: Jis tankiai mina. Mina vietoje. 2. Ména, minė, mišūiti (I, 7-11, 7) 1. turėti galvoje, nepamiršti: Menu savo vai- kystę. Nemenu, kada tai buvo. 2. atgaivinti sąmonėje, priminti: Vaikystę mėna kiek- viena kerté. 3. spėti: Mislę minti. Menu, kad rytoj bus giedra. 4. duoti (vardą): Kas tau minė vardelį? Kitais atvejais sutampančias bendratis turi veiksmažodžiai su skirtingomis ga- lūnėmis. Dviejų tokių porų veiksmažodžių vieno galūnės -a, -ė, o kito -a, -o. Pva.: 1. Rūka, rūkė, rakti (1,6) 1. durti, krapštyti: Skylę rakti: Rūkė, rūkė ir prarakė skaudulį. 2. prk. nedailiai, nevikriai ką dirbti, krapštyti: Pirštinę rakti. 3. ryt. dz. kasti, rauti: Burokus rakti. 4. prk. šnek. skriausti, apgaudinėti; nulošti kortomis? Žiūrėk, jis tave rūka. 2. Radka, rūko, rūkti (I, 1) (I, 1) mažėti skylei, rauktis, akti: Ežeras baigia rakti. 1. Seka, sėkė, sėkti (1, 6) 1. eiti, vykti paskui: Prašom sekti paskui mane (man iš paskos). Sekti kieno pėdomis. Šuo seka žmogų. Paskui arklą sekti (arti). 2. stebėti judantį daiktą: Sėka akimis plaukiojančių žuvų šešė- lius. Sekti lėktuvo skridimą. 3. stebėti (ppr. slapta) kieno nors veikimą, norint išaiš- kinti: Sekti priešo judėjimą. Sekti priešo agentą. Budrios akys jį seka. 4. gilintis į kokį dalyką, domėtis: Sekti paskutines mokslo naujienas. 5. laikytis (tikro kelio): Geras arklys ir naktį kelią seka. 6. daryti, kaip kitas daro, kartoti, panašauti: Jis 173 ska savo mokytoju. Mergaitė senelės žodžius sėkė (kartojo). Sėk mano patarimu. 7. pasakoti: Pasaką sekti. 8. atsigimti: Sūnus tėvu sėkęs. 2. Seika, sėko, sėkti (I, 1) 1. mažėti, slūgti (apie vandenį): Upė jau senka || prk. Žaliavų ištekliai smarkiai senka. 2. prk. nykti, menkti: Sveikata senka. Kitų veiksmažodžių (15 porų) bendraties homoformos turimos tokių, kurių vienas priklauso pagrindinei tranzityvinei klasei ir turi galūnes -ia, -ė, o kitas — intranzityvinei ir turi galūnes -a, -o. Pvz. (trumpumo dėlei tolesniuose pavyzdžiuose bendratis pateikiama pirmoji, kaip ir žodynuose): 1. Bafkšti, -Skia, -škė (II, 1) 1. barškėti: Lietus jau barškia. 2. barškant važiuoti: Plentu barškia vežimas. 2. Baf- kšti, -ta, barško (1, 1) ryt. Žirniai jau barkšta. 1. BufFbti, -ia, -ė (II, 1) 1. burgzti, birgzti: Lėktuvas burbia. Ratelis verpiant burbia. 2. neaiškiai kalbėti, murmėti. 3. teršti (apie muses): Musės langus burbia. 2. Bufbti, -sta, -o (II, 1) ryt. tvinkti, tinti pusti: Votis burbsta. Nušalusi nosis burbsta. 1. Kaisti, «čia, -tė (II, 1) 1. statyti ant ugnies indą, kad šiltų, virtų: Kaisti puodą, katilą, vandenį. Kaisk vakarienę. 2. šnek. greitai eiti, važiuoti, bėgti: Kad kaičia, tai kaičia vyras! 2. Kaisti, -sta, -to (I, 1) 1. karštam darytis, šilti (nuo ugnies, trinties): Krosnis jau kaista, tuoj bus karšta. 2. šusti, pūti: Kaista šienas, miltai, grūdai (drėgni). 3. prakaituoti: Jis greit kaista. Arklys kaista. 4. raudonuoti, degti iš gėdos ar šiaip kokio susijaudinimo: Meluojant ausys kaista. 1. Kaūšti, -ta, -o (I, 1) girtam darytis, svaigti nuo alkoholio: Įgėru- sių galvos kaušo. 2. Kaūšti, -ia, -ė (II, 1) 1. godžiai gerti, valgyti: Pieną kaušti. Vaikas košę kaušia. 2. gerti svaigiuosius gėrimus: Jie alų kaušia. 3. Kaūšti, -ia, -ė (I, 1) skobti, rausti: Akmenyje duobę kaušti. 1. Niūkti, -ia, -ė (II, 1) 1. ingzti, mykti: Girdžiu, kad kažkas niūkia už durų. Nebylys tik niūkia ir daugiau nieko. Li- gonis vos beniūkia. 2. dusliai gausti, ošti: Niūkė rudens miškas. Niūkia vėjas. 3. dz. ryt. šnekėti: Seniai visą vakarą niūkė. 4. šnek. raginti ką daryti: Tinginį vis reikia niūkti. 5. šnek. uiti, barti: Jis niūkia ir niūkia savo vaikus. 6. šnek. sunkiai nešti, vilkti ar šiaip ką dirbti: Niūk ir niūk tą vandenį. 2. Niūkti, -sta, -o (I, 2) trauktis debesimis, niauktis: Dangus pradėjo niūkti. 1. Nokti, -sta, -o (I, 1) 1. sirpti, bręsti: Uogos, vaisiai, javai noksta. Sūriai noksta. 2. silpti, menkti: Motina tebenoko ligos patale. 3. vysti: Néko riita, noko mėta, néko lelijėlė (d.). 4. tarm. alkti, badauti. 2. Nékti, -ia, -ė (II, 1) tarm. sekti iš paskos, vyti: Tu aną turi vis nokti. 1. Pafpti -ia, -ė (II, 1) išduoti pasikartojantį, nedarnų, monotonišką garsą; burgzti, plerpti: Motociklas parpia. Senis traukia iš parpiančios pypkės dūmus. Griežlė parpia. 2. prunkšti, šnarpšti: Arkliai parpia. Jis tik parpia pro nosį. 3. švokšti, gergžti: Gerklė parpia. Balsas parpia. 4. knarkti, miegoti. 2. Pafpti, -sta, -o (I, 1) šnek. pampti; pursti: Ridikai pradėjo pafpti. 1. Piépti, -ia, -ė (II, 1) plonai rėkti, cypti: Žąsiukai piepia. Ji tik piepia, o ne dainuoja. 2. Pičpti, -sta, -o (I, 1) šnek. menkti, silpnėti, skursti. Pufpti, -ia, -ė (II, 1) 1. knarkiant miegoti; parpti, knarkti: Purpia kaip katinas. Ar nebus gana purpti, kelkis! 2. birbti, birgzti: Motoras, motociklas purpia. 3. murkuoti (apie katę). 4. šnek. garsiai srėbti: Gražiai valgyk sriubą, nepuipk. 5. skristi, lėkti sparnais plakant: Putpelés pufpdamos pakilo iš po kojų. 2. Pufpti, =sta, -o (I, 1) žr. pursti. 1. Raūsti, -ia, -ė (II, 1) kasti, knisti, versti: Duobę, žemę rausti. Šernas pievą rausia. || sngr. Vėžys rausiasi po dumblą. 2. Raiisti, -sta, -do (I, 1) 1. darytis raudonam: Pomidorai jau rausta. Rytai rausta. 2. nuo šalčio, iš gėdos 174 raudonuoti: Jis rausta ir bąla. Rausta žandai. Raudo iš gédos. 1. Skaūdžia, skaūdė, skaūsti (II, 1) žr. skriausti: Visi mane skaūdžia. 2. Skaūsta, skaūdo, skaiis- ti (I, 1) imti skaudėti: Galvą skausta. Nuo alaus galvą skaus (flk.). 1. Skilti, skfla, -o (1, 1) 1. plyšti: Skalus medis gerai skyla. Ąžuolas neskyla. 2. skeldėti, plaišioti: Nuo vėjo lūpos skyla. 3. kaltis, ristis iš kiaušinio: Žąsiukai jau skyla. 4. skirtis, skaidytis: Organizacija skilo į grupes. 5. byrėti į dalis, irti: Kai kurių medžia- gy atomai savaime skyla. 2. Skilti, skyla, skylė (II, 3) 1. skiltuvu gauti ugnį: Ugnį skildavo skiltuvu. 2. kirsti, skelti: Skilk jam į ausį. 3. šnek. smarkiai bėgti, joti, lyti: Tai skilia kiškis lauku. 1. Skuisti,-sta, -to (I, 1) žem. šėlti, iSdykauti. 2. Skuis- ti, -čia, -tė (II, 1) žem. žr. kuisti 2. 1. Sufikti, -ia, -ė (II, 1) košti skystimą; spausti, kad eitų sunka: Bulvės jau išvirė, reikia sunkti. Medų, vašką sunkti. 2. Suūikti, -sta, -o (I, 1) sunkėti: Jau sunksta galva, noriu miego. 1. Tinti, -a, tyné (11, 4) 1. plakti dalgį: Vyrai dalgius tina. 2. šnek. mušti, daužyti: Ėmė tinti; lazda per šonus. Gausi tinti. 2. Tinti, -sta, -o (1, 1) nenormaliai plėstis, burkti (apie audinius): Tinsta ranka. Iš bado tinsta. Iš šių pavyzdžių galima spręsti, kad skirtingų klasių tranzityviųjų ir intranzity- viųjų veiksmažodžių sutampančios bendratys kalboje yra pakenčiamos. Taip yra, matyt, dėl to. kad kalbančiųjų yra jaučiamas paradigmos formos ryšys, kad bendra- tys priskiriamos skirtingoms paradigmoms. Be to, atraminėmis veiksmažodžio paradigmos formomis kalbotyroje iš seno laikomos esamojo ir būtojo laiko formos, o ne bendratis, plg. turimas 4 poras: kaisti (kaičia, kaitė) || kaisti (kaista, kaito); kaiisti (kaūšia, kaiisé) || kaūsti (kaista, kaūšo); skaūsti (skaūdžia, skaūdė) || skaūsti (skaūsta, skaiido); skilti (skilia, skylė) || skilti (skyla, skilo). Matant, kad taip išlaikomos homoformos ir nuosekliai skiriamos paradigmos, sunku ir įsivaizduoti, kad jos galėtų kaip nors kisti. Tačiau jau iš pateiktosios veiks- mažodžių klasifikacijos buvo matyti, kad buvusios paradigmos yra gerokai išsideri- nusios ir apirusios. Ar šios paradigmos ir jų tarpusavio santykis nerodo polinkio ir toliau kisti? Vieną iš kitimo prielaidų sudaro tai, kad kalboje paradigmos ne tik skiriamos viena nuo kitos, bet ir tam tikru mastu siejamos tarpusavyje, viena nuo kitos prik- lauso. O siejamos jos tiek pagal formos, tiek pagal reikšmės bendrumą. Žodžių sąs- kambis, jų fonetinis panašumas turi įtakos ir jų suvokimui, atsiliepia ju semantiniams ryšiams (BunuorpajosB 1976, 298). Kalbamieji giminiškos šaknies veiksmažodžiai yra fonetiniu atžvilgiu labai panašūs. Sutampant bendratims, sutampa ir nemaža dalis jų formų, padaromų iš bendraties — būtasis dažninis laikas ir šio laiko vei- kiamasis dalyvis, būsimasis laikas ir jo abiejų rūšių dalyviai, siekinys bei tariamoji nuosaka, liepiamoji nuosaka, pusdalyvis, būtojo laiko neveikiamasis dalyvis, rei- kiamybės dalyvis, būdinys. Vadinasi, didokas kiekis šių veiksmažodžių formų formaliojo tranzityvumo atžvilgiu yra neutralios. Sutampančias bendratis šia pras- me galima laikyti šios priešpriešos neutralizavimo šaltiniu. Čia jau nebus kalbama apie tai, kad šios priešpriešos niveliavimui bendratis turi įtakos todėl, kad pagal ją gali būti išlyginami esamojo laiko formų šaknies balsiai ( Zinkevičius 1981, 90). Turint prieš akis vien tik skirtingesnes bendratis, jau galima laukti ir didesnio jų paradigmų skirtingumo, net jei bendratys skiriasi tik priegaide. DLKŽ randama 175 penkios tokios poros veiksmažodžių (su galūnėmis -ia, -ė ir -a, -0), turinčių homo- grafiškas bendraties formas. Tačiau nė apie vieną iš jų negalima pasakyti, kad ją sudarantys veiksmažodžiai būtų susiję pagal tranzityvumą, t. y. kad jie būtų gimi- niškos šaknies. Pvz.: 1. Dulkti, -ia, -ė (II, 1) smulkiai lyti: Nei čia lyja, nei ką, tik dulkia, ir gana. 2. Dūlkti, -sta, -o (I, 1) dulkėti: Dulksta kelias, plunksnos. 1. Jūosti, -ia, -ė (11, 1) 1. juosta, diržu ir pan. rišti, supti: Liemenį juosk diržu || sngr. Tėvas diržą juosiasi (atsijuosia arba susijuosia). 2. prk. kirsti, mušti, pliekti: Juosti botagu, diržu, lazda. 2. Juosti, -sta, -do (I, 1) darytis juodam: Rankos juosta. Nuo rūkymo dantys juosta. 1. Kafšti, -ia, -ė (11, 1) 1. su tam tikrais prietaisais kedenti vilnas (prieš verpiant): Vilnas kafšti. 2. braukti karštuvais (linų galveles): Jie jau baigia linus karšti. 3. šnek. smarkiai ką daryti (eiti, važiuoti, valgyti ir kt.): Kafšia per laukus. Kafššia kopūstus. Lietus kaišia. Kailį (kam) kafšti (perti, mušti). 2. Karšti, -ta, -o (I, 1) 1. baigti amžių, senėti: Jis sveikas karšo prie siinaus. 2. nieko nebegalėti veikti, būti silpnam, nebeturéti jėgų dėl senatvės. 1. Klidkti, -ia -ė (II, 1) 1. smarkiai lyti, pliaupti, šniokščiant bėgti: Klioktė kliokė lietus. Upeliai klidkia. 2. smarkiai pilti: Kam tą vandenį klidkiate? 3. virti, kunkuliuoti. 4. smarkiai rėkti, bartis; negražiai dainuoti. 2. Klidkti, -sta, -o (1, 1) žem. trauktis, bliūkšti: Tuščias pilvas klioksta. 1. Skobti, -sta, -o (I, 1) negardžiai rūgti: Alus skobsta. 2. Skėobti, -ia, -ė (II, 1) 1. drožti, skaptuoti: Geldas skobti. Šaukštus skobti. 2. skinti, rėkšti, skabyti: Skaébti obuolius. Apie šias ir anksčiau minėtas veiksmažodžių poras, kurios turi homonimiškas bendratis, bet nesisieja pagal tranzityvumą, galima sakyti, kad kai kurios jų yra atsiradusios dėl naujai pasidarytų vardažodinių vedinių, supanašėjusių bendraties formomis sujau buvusiais veiksmažodžiais, plg. raiisti (raūsia, raiisé) || raūsti (raiista, raūdo). Šių vedinių antrinis pobūdis dar gali būti juntamas ir dabartinės kalbos požiūriu, nes šalia jų vartojami ir vardažodžiai, pvz.: dulkti (:dūlkė), juosti (:jūodas), niūkti (:niūkūs), raūsti (: raūsvas), skaūsti (: skaudūs), sufnikti (: sunkūs). Vadinasi, čia esama tam tikro intarpinių ir -sfa kamienų produktyvumo atspindžio. Antra vertus, kai kurie veiksmažodžiai su galūnėmis -ia taip pat gali būti suvokiami kaip išvestiniai garsų veiksmažodžiai, plg. bafkšti (barškia, barškė), pafpti (pafrpia, paipé), purpti (pufpia, purpė), piépti ( piépia, piépé), kliokti (kliokia, kliokė). Sie veiks- maZodziai savo ruožtu atspindi -ig kamieno, paties produktyviausio kamieno, da- rumą (Ten pat, 89). Tai kartu rodytų, kad naujai iš vardažodžių pasidarytieji tranzityviniai ir intranzi- tyviniai veiksmažodžiai turi galimybę supanašėti su kitais jau turimais veiksmažo- džiais bendratimi ir atitinkamomis kitomis formomis ir gal net pakliūti į jų trau- kos lauką. Giminiškos šaknies tranzityviniai ir intranzityviniai veiksmažodžiai turi žy- miai realesnių galimybių supanašėti. Ir visų pirma tai pasakytina dėl to, kad dalis šių veiksmažodžių, kaip rodo DLKŽ, reikšmės atžvilgiu nėra nuosekliai priešinami. Tam tikrais aspektais kai kurie jų turi daugiau reikšmės bendrumo negu skirtumų (Urbutis 1981, 60). Be to, daugumas DLKŽ teikiamų tranzityvinių veiksmažodžių gali būti varto- jami ir intranzityviai. Šalia tranzityvinių reikšmių pagal semantikos dėsnius ne- 176 retas jų turi įgavęs ir intranzityvinių. Iš to plaukia išvada, kad vartojami intranzi- tyviai, kai kurie veiksmažodžiai gali išvirsti intranzityviniais (tapus nepopuliarioms ar neaktualioms jų tranzityvinėms reikšmėms). Su intranzityviniais veiksmažo- džiais taip atsitikti gali, rodos, jau rečiau, nes tranzityviai jie vartojami sunkiau, retesnis kuris iš jų įgyja tranzityviniy reikšmių. Plg. dvejopai vartojamą Ze#ti, žėrti (Krosnį žerti. Žarijas žerti. Saulutė spindulius žeria ir Kur taip sveikas žeri? (eini, va- žiuoji) ir tik intranzityviai vartojamą žirti (Žiežirbos #jra į šalis. Akys %ra (spindi, raibsta). Tačiau tokių veiksmažodžių dar išlieka semantinio derinimo su subjektu skirtumas — žefti vartojamas su vardažodžiais, Žyminčiais aktyvius subjektus, o žirti — su vardažodžiais, reiškiančiais negyvus daiktus, neaktyvius subjektus. Vis dėlto, kai kurie tranzityviniai veiksmažodžiai rodo didesnį semantinį paslan- kumą ir gali būti derinami su tais pačiais subjektais, kaip ir intranzityviniai. Plg. trireikšmį jau minėtą nérti, kurio dvi reikšmės visiškai sutampa su abiem turimom nirti reikšmėmis: 1.1. leistis, grimzti į vandenį: Nerk, kur giliau. Nėrė į gilumą; Jis niro gilyn. 3.2. greitai eiti, bėgti, sprukti: Vaikai nėrė pro duris. Lėktuvas ne- ria į debesis; Vaikas niro iš akių. Jei matysi, kad blogai — nirk. Kaip matyti, šie abu veiksmažodžiai sakiniuose vartojami visiškai vienodai, semantiškai derinami su tokiais pačiais vardažodžiais. Ryškios semantinės priešpriešos nebuvimas visiškai derinasi su didesniu -ia ka- mieno įsigalėjimu. Todėl niekas netrukdo, pavyzdžiui, rytų aukštaičių tarmės ats- tovui perimant literatūrinės kalbos žodį skaūda nesąmoningai priderinti jį prie -ia kamieno ir perdirbti į skaūdžia, bent ligi jis nesupranta literatūrinės kalbos skaii- džia. ([Gydytojas] klausia: kur tau skaūdžia?). Kalbos praktikoje kartais supainio- jami dulkia ir dulksta, ypač kai jie vartojami su subjektais, kurių „gyvumas — negy- vumas“ ar „aktyvumas—inaktyvumas“ nėra ryškus (kelias, lietus). Be konteksto neaišku, pagal kokias paradigmas kaityti ba#ksti I ir barkšti II, jei nežinome, apie ką bus kalbama. Pagaliau net bafškia ir barfkšta kalbų mokymo praktikoje prilygs- ta paronimams, kurie yra vienas dažniausių interferencijos atvejų (MunxajrsueHxro 1984, 181—188). Homoformos ypač rodo, jog žodynuose, kad jie būtų naudingi kalbos mokymui ar mokymuisi, prie kiekvienos veiksmažodžio reikšmės reikia nurodyti subjektus ir, žinoma, kiek įmanoma, objektus. Psichologijos mokslo nustatyta, kad regimųjų stimulų atpažinimas prasideda pačia bendriausia jų charakteristika, kuri paskui papildoma tolydžio įžvelgiamomis vis naujomis detalėmis (Moda 1986, 25). Kal- bėtojas, kaip ir klausiantysis, subjektina ir fokusuoja būtent veikėją (Engelkamp, Zimmer 1983). Juo subjektas aktyvesnis, juo didesnė ir tranzityvumo tikimybė (Hopper, Thompson 1982, 3). Žodynai, žinoma, ne vien tik homoformų ar homo- nimy su subjektais ir objektais ypač būtini automatinei tekstų analizei (Iluor- posckuii 1987, 73). Kalbančiojo ir kalbininko dėmesys kalbai turėtų būti artimas bent tiek, kad nebūtų užmirštama nei semantika, nei forma. LITERATŪRA Engelkamp J., Zimmer H. D. Dynamic Aspects of Language Processing: (Focus and Presup- position). B., etc.: Springer, 1983. 12, 678 177 Hopper P. J., Thompson S. A. (eds.) Studies in Transitivity (Syntax and Semantics 15). N. Y.: Academic Press, 1982. Jakaitienė E. Lietuvių kalbos leksikologija. V., 1980. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K. Ulvydas V., 1971. T. 2 Paulauskienė A. Gramatinés lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. V., 1979. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1981. T. 2. Bok P., Fapuum I'., Jlaurnep I'., Wirapke I'. K Bonpocy O COBpeMeHHOM HeMeIIKOM A3bIKC B D JĮP u ®PI" // Akryajibabie IIpoOJIeMbI S3bIKOIHAHUSA IAP. M.: Ilporpecc, 1979. C. 267—28l. Buxorpajgjos B. B. H3Opanusie Tpyast. ViccjiejjoBaHH3A no pycckoit rpammatuke. M., 1976. Fodpman H. AKkTHBHAS NaMATh. OKCONepHMeHKTAJIbHbIC HCCICAOBAHAA MH TCOPHH 4eJIOBE4EC- xoii mamsta [ ITep. ¢ Hem. M.: Ilporpecc, 1986. I'paMmaTHKa JHTOBCKOro s3bika | Ii. pea. B. Am6pa3ac. Buisnioc, 1985. 3oxnorosBa I". A. KoMMYHHKATHBHbIC aCHEKThl PYCCKOrO CHHTaKCHCA. M., 1982. 3onorosBa I". A. Ouepx (GYRKIHOHAILHOIO CHHTAKCHCA PYCCKOro sidbika. M., 1973. Mcauenxo-JIucosas T. A. HoMoKaHOH ¢ 101KoBaHHsMH Banscamona B nepesoze Endumus Yynosckoro (Kone 17 B.). OcobeHHOCTH sA3bIKa H NEPEBOAA [| BA. 1987. Ne 3. C. 111-121. Kanmeascon C. JĮ. K nonatuio Tinos BajieKTHOcTH || BS. 1987. Ne 3. C. 20-32. Konomenxo B. H. OyHKIHOHMDOBAaHHE PYCCKOro f3bika Ha Vrpaune // BA. 1985. Ne 5. C. 25-34. Kpacuxosa T. H. Vicropryeckoe pa3BHTHE OMOHHMHH B AHTJIMŪCKOM si3biKe. Bia IHBOCTOK, 1984. Kpumnukaiire C. A. K oGugeit TeOpHH TJIiaroJIbHONH NepexoaHOCTH (Ha maTeprase JIHTOBCKO- ro s35iKa): Asroped. auc. ... XaHA. Ounoj. Hayk. M., 1980. Muxamsuenko B. KO. ITpoGremsl (GyHKIHOHHDOBAHAS H B3aWMOICHCTBHA JIATOBCKOTO H pyccKOro s35IKOB. Bmibaioc, 1984. Ilausxun B. M. Pycckuii 535IK B MEXHAaLHOHAaJIbHOM oOmenun. [Ipobaema naTepdhepeninm || BA. 1986. Ne 2. C. 7-15. Iluorposcraii P. I. JIMHrBACTHYECKHE aBTOMATHI H MAUIHHHbIH doun pycckoro s3sika || BA. 1987. Ne C. 69-73. IlyTH nOBbINMEHHA KYJILTYDpbI PYCCKOH peun Ha YKpauHe. Kues, 1986. Po3enrajs JĮ. D. Ynpasiienne B pycckoM s3bike: CjioBapb-COpaBO4uHHK., 2-e x31., pom. M.: Kuura, 1986. Crenanos KO. C. Umena. Ilpenararsr. Ilpejproxenas. M., 1981. Crenaxnos IO. C. Merojibi H NPHHIHNLI COBPEMEHHON JiaHrBHcTHKH. M., 1975. Crenanos FO. C. OcHossr oOunrero s351iK03HaHHs. M., 1975. bliim A. OTpakeHHe CeMaHTHKH CJIOBA B MEPEBOJHOM cJIOBApe // Bonpocbi CONOCTaBHTeJIb- HOTO H3Y4ECHHS JIEKCHKH H TpDAMMATHKH (Ha MaTepHasie 3CTOHCKOTO H pycCKOTO S13bIKOB). Tams, 1982. C. 24-41. [MEPBUYHBIE MJIATOJIbI JIMTOBCKOI'O SI3BIKA C TOYKM 3PEHHA MEPEXO/IHOCTHU (OMO®OPMbI HHOHHHTHBA) Pe3iome B cTaTbe NpejiCcTaBJIEHbI BCE OMO(OPMBI MEPBHYHBIX TJIATOJIOB JIATOBCKOTO S53bIKA C TOYKH 3peHHs OOpMAaJILHONH H CeMAHTHYECKOH NePexoOAHOCTH. [Lif TIpelĮyrpeXKVIJEHHS OnTHGOK yrpas/ieHus, XapakTepHBIX [UIA B3aMMOJEHCTBHS A3BIKOB, a TAKKe JI ABTOMATH4eCKOTO AHaJIH32 TEKCTOB PEKOMEH/IYeTCs B CIOBapAX YKA3bIBATb MPH raarojax yrnorpeGuTebHbIE CYOBEKTHl H OOBbEKTEI. OGparfaeTcs TaKxe BHHMAHHe HA BOIMOKHBIE CJIy4aH CMELICHHA Mapa HIM MEPEXOAHbIX H Here- PEXOHBIX TJIATOJIOB. YTBEPAKIACTCSH, YTO B3IUJIAJIbI HA S3bIK TOBOPALIECIO H A3LIKOBEJA JĮOJDXHBI COBMANATHL XOTA Obl B TAKOH Mepe, UTOObI OMHAKOBOE BHUMAHKE YC/ISUIOCh KaK CeMAHTHKE, Tak n dopwme. 178