Leksiniai germanizmai Žemaičių Naumiesčio šnektoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS JANINA JANAVIČIENĖ LEKSINIAI GERMANIZMAI ŽEMAIČIŲ NAUMIESČIO ŠNEKTOJE Tvirtinama, kad bendrinėje lietuvių kalboje germanizmų, palyginus su slavizmais, vartojama maždaug tris kartus mažiau (Sabaliauskas, 1967, 72). Panašiai yra ir daugelyje tarmių. Tačiau detaliai ištyrus Žemaičių Naumiesčio šnektą, galima tvirtinti, kad joje ši proporcija yra maždaug priešinga. Tokią didelę vokiečių kalbos interferenciją vietinių gyventojų kalboje lėmė pirmiausia daugelis ekstralingvistinių faktorių, nes jie kalbų interferencijai turi įtakos daugiau negu struktūriniai kalbos skirtumai (Weinreich, 1953, 3). Pagrindiniai ekstralingvistiniai faktoriai, lėmę vokiečių kalbos leksinių elementų įsigalėjimą Žemaičių Naumiesčio gyventojų kalboje, buvo šnektos geografinė padėtis ir jos istorija. Nuo viduramžių pasienio Žemaitija su Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštu siejo glaudūs ekonominiai ir prekybiniai ryšiai. Vietiniai gyventojai prisimena, kad jų seneliai veždavę parduoti žemės ūkio produktus į Tilžę, Ragainę, Rusnę ir net Karaliaučių (dar plg. Кушнер, 1951, 229). Nuo XVIII—XIX a. vyko lietuvininkų (ir vokiečių) migracija į Žemaitiją. Kylant ir išsiplėtojus kapitalizmui Lietuvoje, šių vietovių mažamečiai ir bežemiai traukė uždarbiauti į Rytų Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Iš pradžių vyko ir atvirkščias procesas. Šioje žemaičių šnektoje apstu germanizmų, ypač vyresnės kartos žmonių buitinėje kalboje. Čia, kalbant apie namų apyvokos reikmenis, amatus, maisto ir pašarų paruošimą, gyvulių priežiūrą ir pan., kas penktas šeštas terminas — vokiškas. Beveik visi statybos, transporto, žemės ūkio padargų ir jų dalių pavadinimai irgi atnešti keliaujančių vokiečių meistrų, stačiusių namus Žemaitijoje. Antai pakeitus Rytų Prūsijoje ir Žemaitijoje senoviškus stogus su laužtiniais nuleistais galais naujais dvišlaičiais stogais, skliautus imta vadinti gėveliais (plg. vok. Giebel; Gimbutas, 1958, 156). Visi vietinių žemaičių kalboje esantys germanizmai skirstytini į: 1) senuosius skolinius, užsilikusius dar veikiausiai nuo kryžiuočių užkariavimo laikų, pvz.: diktas ‘tvirtas’ (< vok. dial. dicht), pučoti ‘valgyti, šveisti’ (< vok. dial. putzen), skūnė ‘daržinė’ (< vok. dial. schune, skunia, skuma), staldīs ‘tvartas’ (< vok. dial. stald), stubà ‘kambarys’ (vok. dial. stuba, stub, stöbe)1 ir 2) vėlesnius skolinius, kurie kilmės požiūriu dvejopi: a) atnešti lietuvininkų ir b) pasisavinti tiesiogiai bendraujant su vokiečiais ir suvokietėjusiais lietuvininkais. 1 Šiuos ir kai kuriuos kitus tos grupės germanizmus vartoja ne tik mums rūpima šnekta, bet ir kiti paprūsės pietų ir vakarų žemaičiai. 127 Kaip matyti iš pavyzdžių, dauguma vokiškų leksėmų į žemaičių ir lietuvininkų kalbą atėjo ne iš bendrinės vokiečių kalbos, o iš tarminio jos varianto, vartoto ano meto Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Plattdeutsch ir Niederdeutsch, pvz.: kiulkis (liet. — kìlkis) ‘virtų bulvių ir miltų kukulis’ (plg. vok. dial. kilke), plūmė ‘slyva’ (< vok. dial. plūme, plg. vokiečių bendrinės kalbos Pflaume), štyvas ‘nejudantis, sustingęs’ (< vok. dial. štiw, plg. bendrinės vokiečių kalbos steif), špicbukas ‘padažą’ (< vok. spitz ‘aštrus, kandus’ + vok. dial. bübe ‘vaikas’). Pakraštiniai žemaičiai daug vokiškų skolinių bus gavę per lietuvininkus. Jie atsinešė daug vokiškų žodžių iš Rytų Prūsijos ir iš Klaipėdos krašto. Sunku dabar nustatyti, kurios germanizmus žemaičiai pasiskolino tiesiogiai iš vokiečių, o kurios per lietuvininkus. Tik viena aišku, kad lietuvininkų įtakoje daugelis germanizmų tapo labai populiarūs žemaičių tarmėje. Nemokėdami vokiečių kalbos, žemaičiai paprastai neskiria, kur jų vokiškas, o kur lietuviškas žodis. Tik labai konkrečius atneštus ar sukurtus daiktus reiškia skoliniai neabejotinai papildo, praturtina žodyną (Weinreich, 1953, 53). Tokie buvo minėti konkrečių žemės ūkio padargų ir namų apyvokos daiktų vokiški pavadinimai, pvz.: dišlius ‘vežimo grąžulas’, strangas ‘grandinė’, rymas techn. diržas’, liūdinge ‘vežimo dalis’, repas ‘rato apkaustas’, bet visai nežino jų lietuviškų atitikmenų. Apskritai lietuvininkai atsinešė daug žemaičiams nežinomų daiktų ir jų pavadinimų. Visas šias realijas vadino savais, dažniausiai vokiškos kilmės pavadinimais, kuriuos ir perėmė žemaičiai. Ne be lietuvininkų pagalbos žemaičiai pasisavino daug semantinių vertinių, pvz.: girinė kiaulė ‘šernas’ (plg. vok. wildes Schwein), girinė antis ‘laukinė antis’ (plg. vok. wilde Ente) ir kt. Prie tokių semantinių germanizmų reikia dar priskirti apstatyti ‘apsiūti mezginiais’ (plg. vok. absetzen), tykôji pėtnyčia (lietuvininkai sako piėtnyčia) ‘didysis penktadienis’ (vok. stille Woche). Dar plg. šampos žodis ‘keiksmažodis’ (vok. Schimpfwort), šampuoti (lietuvininkai sako šėmpuoti ‘keikti, plūsti’ (iš vok. schimpfen). Kai kurie žodžiai, perėję į kitą kalbą, pakeičia savo prasmę, daugiausia ją praplėsdami. Kartais jie visai netenka savo pirmykščio turinio (Weinreich, 1953, 48, 49). Tokių vokiškų leksėmų yra ir žemaičių tarmėje. Pavyzdžiui, veiksmažodis šapiuoti (iš vok. schöpfen) lietuvininkams, kaip ir vokiečiams, reiškia ‘semti’, o žemaičiams ‘valgyti’. Susiaurėjo ir veiksmažodžio pucúoti reikšmė ‘valgyti, šveisti’ (vok. dial. putzen). Tokią reikšmę išlaikė lietuvininkai, bet žemaičiams šis žodis reiškia vien ‘valgyti’, pvz., viską supucavo ‘viską suvalgė’. Įdomus reikšmės pakitimo pavyzdys — žodis ùlenderis ‘arklių pirklys’ (iš vok. Holländer ‘olandas’), anksčiau susijęs su arklių pirkimu ir pardavimu. Ilgainiui jis neteko savo pirmykštės etnoniminės reikšmės ‘olandas’ ir dabar ùlenderis žemaičiui reiškia ‘arklių pirklys’. Kitas pavyzdys: lietuvininkų atneštą žodį kėžas ‘sūris’ (iš vok. Käse) žemaičiai pritaikė tik lydytam sūriui vadinti. Naminis sūris žemaičių kalboje ir liko sūriu. Lietuvininkai kėžu vadina bet kokį sūrį. Reikia pažymėti, kad daugelis vokiškų žodžių užsikonservavo Žemaičių Naumiesčio žemaičių ir lietuvininkų kalboje. Buvę Rytų Prūsijos lietuvininkai ir Klaipėdos krašto vokiečiai jų nebežino, ypač tų žodžių, kurie į lietuvių kalbą perėjo iš vokiečių 128 tarminio varianto, pvz.: karnõlė ‘perkasa, griovys’ (iš vok. dial. karnõle), rigelis ‘buomas arkliams pririšti’ (vok. dial. rigel), štrãm ‘tvirtas’ (vok. dial. štrãm) ir kt. Žemaičių Naumiesčio tarmėje vokiška leksika sudaro tokias ryškesnes semantines grupes: namų ūkio, apyvokos ir buities reikmenys: akšelėnė ‘kapojams ruošti mašina, (iš vok. Hacksel ‘kapojai’), bliūberis ‘radijas’ (iš vok. blubern ‘burbėti’), bríliai (taria brylė) ‘akiniai’ (iš vok. Brille), kėdikė grandinėlė, vėrinys’ (hibr. iš vok. dial. kėde) kūrbds ‘pintinė’ (plg. kurbelis ‘krepšelis’ vok. Korb), liõdė ‘lapų kapojimo mašinos dėžė’ (plg. vok. dial. lôd ‘dėžė’), pildekis ‘kailinė giunia’ (iš vok. Pelz ‘kailis’, Decke ‘užtiesalas’), rantúotas (rántūts) viedra ‘kibiras su matavimo juostomis’ (hibr. plg. vok. Rand ‘kraštas’), rigelis ‘buomas arkliams pririšti’ (iš vok. dial. rigel), šiūpundė ‘tinklas šienui, šiaudams nešti’ (plg. vok. schöpfen ‘semti’, Bund ‘ryšulys, pundelis’), štérkis ‘skalbinių standintojas’ (vok. Stärke), plg. šterkiuoti (šterkiūti) ‘standinti’ (vok. stärken), tūžė ‘maišelis’ (iš vok. Dose; plg. tabõktūžė ‘hibr. maišelis tabakui’), vãnė ‘vonia’ (vok. Wanne), žãkas (žãks) ‘maišas’ (plg. vok. Sack). Valgiai, gėrimai: bydelis ‘pikliuoti miltai’ (plg. vok. beuteln ‘pikliūoti miltus’, matyt, iš jo tarminio varianto, plg. že. bydeluoti ‘pikliūoti’), fýmbriūnė ‘meduolis, pagerintas pyragas’ (plg. vok. Pfingsten ‘sėkminės’, Brot ‘duona’), gívierčai ‘prieskoniai’ (iš vok. Gewürze), karentai ‘violetinės sodo uogos’ (plg. vok. Korinthe ‘smulkios razinos’), kliūpsai ‘mėsos kukuliai’ (iš vok. Klops), krýgės ‘smulkios slyvos’ (iš vok. Kriecke), lývervurstas ‘kepeninė dešra’ (iš vok. Leber ‘kepenys’, Wurst ‘dešra’), marmaliõdė ‘marmeladas’ (iš vok. Marmelade), mašinà (mašýna) ‘virykla’ (plg. Kochmaschine ‘kaimo virykla’), plūmė ‘slyva’ (iš vok. dial. plūme), pryštekis ‘pusryčiai’ (iš vok. Frühstück, plg. že. pryštekiauti ‘pusryčiauti’), plėkiai ‘avižų dribsniai’ (iš vok. Flocke), šmántà ‘grietinė’ (iš vok. dial. šmãnd), šmúltė ‘kiaulienos taukai’ (plg. vok. Schmalz), šmekiuoti ‘ragauti’ (schmecken), šmerlekiuoti ‘smaguriauti’ (iš vok. dial. smer licken ‘laižyti taukus’), šliūrpti ‘srėbti’ (vok. schlürfen), šliūpyti ‘godžiai ėsti, valgyti’ (plg. vok. schlüpfen ‘slysti, išslysti’; dar plg. šliūpas ‘daug valgantis’), šukuliõdė ‘šokoladas’ (vok. Schokolade), ùr kštas ‘dešra’ (plg. vok. Wurst), žamgurkis ‘sėklinis agurkas, marinuotas’ (plg. vok. Samen ‘sėklos’, Gurke ‘agurkas’), žán kukas ‘sluoksniuotas pyragas’ (plg. vok. Sandkuchen ‘smėlinis pyragas’). Drabužiai, avalynė: áncugas ‘kostiumas’ (vok. Anzug), élškis ‘kaklaraištis’ (iš vok. dial. hälschen; plg. že. pasielskiuoti ‘pasirišti kaklaraištį; pasipuošti’), kedėlys ‘sijonas’ (iš vok. dial. kedele), kleidė ‘suknelė’ (iš vok. Kleide; plg. hibr. kleidikė ‘maža suknelė’), kuzjākas (kuzjāks) ‘švarkas’ (plg. vok. dial. koz jake ‘kelioninis apsiaustas’), germúlka ‘kepurė su snapeliu’ (plg. vok. dial. germõle), mùčė ‘kepurė’ (iš vok. dial. mutze; plg. mučikė ‘moteriška kepuraitė’), šiūržis ‘prijuostė’ (iš vok. Schürze), štrūmpos ‘kojinės’ (iš vok. Strümpfe), štýfeliai ‘auliniai batai’ (vok. Stiefeln), zandālės ‘vasariniai bateliai’ (vok. Sandale). Darbo įrankiai, mašinos, prietaisai: ākas ‘kauptukas’ (iš vok. Hacke; plg. akãtis < akãitis ‘mažas kauptukas’; dar plg. akūoti ‘kapoti, kaupti’ iš vok. hacken, kūpstakis hibr. ‘kauptukas’), drėšmašynė ‘kuliamosi mašina’ (vok. dreschen ‘kulti’), ėkelis ‘vąšelis’ (iš vok. Häckel; plg. ėkeluoti ‘megzti vąšeliu’ (vok. häckeln), kāras 9. 678 129 ‘karutis’ (iš vok. Karren; plg. karioti ‘vežti karučiu’ – iš vok. karren), kripė ‘kopėčios’ (iš vok. dial. krüppe; plg. kripės ‘vežimo gardeliai’, kripikė ‘kopetėlės’), krūzai ‘raukinukai’ (iš vok. Krause; plg. apkrūziuoti ‘apsiūti raukiniais’), maṅgalis ‘prietaisas drabužių lyginimui’ (iš vok. Mangel), mangaliuoti ‘kočiuoti, lamdyti’ (vok. mangeln), hibr. susimaṅgaliavęs ‘susilamdęs’, šlegą ‘kujis’ (vok. Schlägel), štapnotelis ‘adymo adata’ (iš vok. dial. stopnōdel; plg. štapuoti ‘adyti’ iš vok. stopfen), dar plg. štapinė adata ‘adymo adata’, vīndas ‘verpimo ratelis’ (plg. vok. Winde ‘suktuvai’). Statybinė terminija, baldai: beṅkis || baṅkis ‘suolas’ (iš vok. Bank pl. Bänke), dakponė ‘čerpe’ (iš vok. Dachpfanne), ėvelis ‘oblius, drožtuvas’ (iš vok. dial. hėwel), ėveliuoti ‘obliuoti’ (vok. dial. hėwelṇ), ėveliodė ‘gulsčiukas’ (iš vok. dial. hewelōde), gėvelis ‘sąsparą’ (iš vok. dial. gebel), kraše ‘minkšta kėdė’, fotelis (plg. vok. Krasse ‘pintas fotelis’), kėlnorius ‘rūsys’ (iš vok. Keller), liōdė ‘stalčius’ (vok. dial. lōde ‘dėžė’), mūrluotas ‘sienojų vainikas gegnėms uždėti, gegninis’ (iš vok. dial. mūrenlatte), stenderis ‘tvoros stulpas’ (iš vok. Ständer), šveris ‘krosniakaistis’ (iš vok. Schieber), šiurkštainis ‘kaminas’ (vok. Schornstein), špygelis ‘veidrodis’ (vok. Spiegel), štūlė ‘kėdė’ (Stuhl), švelis ‘skersinis balkis’ (plg. vok. Schwelle ‘skersinis slenkstis’), trėmpelis ‘apatinė namo dalis virš pamatų’ (iš vok. Trempel), viṅkelis ‘kampainis, kampas’ (iš vok. Winkel; plg. į viṅkelį ‘kampu’). Žmogaus veiklą ir darbą apibūdinantys žodžiai: býgaras || bàgaras ‘kartis, pagalys’ (plg. vok. Bagger ‘žemkasė, vartota gintarui kasti’; plg. býgaruoti || bàgaruoti ‘mojuoti kartimi, pagaliu’), bilderiuoti ‘fotografuoti’ (iš vok. Bild pl. Bilder ‘paveikslas, fotografija’), brūkuoti ‘prireikti’ (vok. brauchen), berštuoti ‘trinti plaušine’ (plg. vok. Bürste ‘šepetys’), bérštas ‘plaušinė’, liodúoti ‘krauti, pakuoti’ (vok. laden; plg. liódingė ‘krovinys, vežimo dalis’), pletúoti ‘lyginti (milą)’ (iš vok. platten), ruliuoti ‘lyginti dirvą volu, kočiuoti’ (iš vok. rollen ‘risti, ritinėti’; plg. rūlis ‘apkūnus vaikas’), šapuoti ‘kimšti’ (iš vok. dial. šāpen; plg. šapinė ‘čiužinys’), šporuoti ‘kaup­ti’ (vok. sparen), šneideriuoti ‘siuvėjauti’ (plg. vok. Schneider ‘siuvėjas’, plg. šnėideraitis ‘siuvėjėlis’, šnėiderka ‘siuvėja’). Vaikai, mokymo reikmenys: bōlė ‘kamuolys’ (vok. Ball, plg. bolikė ‘sviedinukas’), gibūrzdūkas ‘gimimo diena’ (vok. Geburtstag), klingeris ‘skambutis’ (iš Rytprūsių vok. Klinger, lit. vok. Klingel; plg. klingeriuoti ‘skambinti skambučiu’), pernolė ‘plunksninė’ (iš vok. dial. pernōle), spridikis ‘pamokymas’ (plg. vok. dial. predigt), špyliúoti ‘žaisti’ (vok. spielen; plg. pra špyliuoti kārą ‘pralaimėti karą’), šūlė ‘mokykla’ (lietuvi­ninkų) (vok. Schule), tōbytis ‘išdykauti, siausti’ (iš vok. toben). Važiavimo priemonės: bōnė ‘traukinys’ (iš vok. Bahn, plg. hibr. bōnikelis ‘geležinkelio bėgiai’), gránta ‘žvyrkelis, kelias’ (vok. Grand ‘žvyras’), liódingė ‘vežimo dalis, krovinys’ (iš vok. dial. lióding), liōgeris ‘veleno guolis’ (iš vok. dial. lōger), pýpeliuoti ‘signalizuoti’ (iš vok. dial. pīpeln), pýpelis ‘autom ašinos signalas’ (vok. dial. pīpel), reīpas ‘rato apkaustas’ (vok. dial. reif), rūngas ‘ratų skersinis’ (vok. dial. runge), rātas ‘dviratis’ (vok. Rad), šėpis ‘laivas’ (vok. Schiff), šlýpkos ‘rogės’ (hibr. iš vok. dial. sleppe ir slaviškos priesagos -k-; plg. šlypkūtės ‘rogutės’), špānegelis ‘metalinis vežimo kaištis’ (vok. Span ne gel). 130 Prekyba: (pa)burguoti ‘parduoti kreditan’ (vok. borgen, plg. ant būrgos ‘skolon’), pygelininkas ‘smulkus prekiautojas turguje’ (plg. vok. dial. pigel ‘būdelė’), reñčelis ‘nešulys’ (vok. Ranzen), štūkis ‘gabalas’ (vok. Stück plg. stukėlis || stukelytis ‘gabalėlis’), šmūkuliuoti ‘verstis prekyba, kontrabanda’ (plg. vok. schmuggeln; plg. šmukulis || šmukūlninkas ‘biznierius, spekuliantas’), ūlenderis ‘arklių prekiautojas’ (iš vok. Holländer ‘olandas’). Laiko reiškimas: jūnis ‘birželis’ (vok. Juni), mumėnt ‘tuoj pat’, miniūta ‘minutė’ (vok. Minute); plg. miniūtininkas ‘minučių rodyklė’), štūmda || štūnda ‘valanda’ (vok. Stunde); plg. štūndininkas || štūmdininkas ‘valandų rodyklė’; plg. hibr. piėtstundė ‘pietų pertrauka’). Valstybė, administracija: caitunga ‘laikraštis’ (vok. Zeitung), kaliūžė ‘kalėjimas’ (plg. vok. Klause ‘atsiskyrėlio būstinė’), rubėžgrabė ‘valstybinė siena, riba tarp žemės sklypų’ (hibr. iš vok. Graben ‘griovys’ ir sl. рубеж). Žmogaus vidinę būseną ir išorę nusakantys žodžiai: drimelis ‘stambus paauglys’ (plg. vok. dial. drimmel), fėliūoti ‘trūkti’ (vok. fehlen, plg. fėle ‘trūkumas (fizinis)’, furši ‘apsukri moteris’ (vok. fursch), giliūkis ‘pasisekimas, laimė’ (vok. Glück, plg. giliūkingas ‘laimingas’ iš glücklich, giliūkingai ‘laimingai’, negiliūkis ‘nelaimė’), liūstas ‘gera nuotaika’ (vok. Lust ‘nuotaika’, plg. liūstavóti ‘links mintis’), špūkioti ‘vaid entis’ (vok. dial. spūken), špūkas ‘vaiduoklis’, šmėkla (iš vok. dial. spūke), štimuoti ‘pritikti’ (vok. stimmen, plg. įštimuoti ‘dar būti geros sveikatos’), štarkūs ‘stambus’ (vok. stark), švičiuoti ‘prakaituoti’ (vok. schwitzen), šakarinė ‘apgavikė moteris’ (plg. vok. schachern ‘spekuliuoti, verstis nesvariais darbais’), špibukauti ‘krėst išdaigas’ (plg. vok. dial. Spitzbube ‘padūkęs vaikas’), ūnkulis ‘stambus vyras’ (plg. vok. Onkel ‘dėdė’). Žmonių santykiai: dryveliuoti ‘niek. švebeldžiuoti (vokiškai)’ (iš vok. dial. drivel), dūneriuoti ‘plūstis, keiktis’ (plg. vok. donnern ‘griausti’, plg. uždūneriuoti ‘nusikeikti’), ergeliuotis ‘bartis, pyktis’ (vok. ärgel’n), ergelis ‘apmaudas, pyktis’ (vok. Ärger), kamarātas || kamarōts (vok. Kamerad), liūosininkas (l’ūsininks) ‘įnamys’ (plg. vok. Lossman; dar plg. liūosinininkauti ‘būti įnamiu’), lėbė (liebi) ‘geras gyvenimas’ (vok. Leben ‘gyvenimas’), liutėrija ‘rizika’ (vok. Lotterie ‘loterija’), štrydūotis ‘bartis, pyktis’ (vok. dial. strīde, plg. susištrydūoti ‘susipykti, susibarti’; (š)trydals ‘karštakošis’, (š)trydmikis ‘karštakošis’), ūmeriuoti ‘taukšti niekus’ (plg. vok. Humor ‘jumoras’). Ligos ir jų gydymas: anyšai ‘anyžiai’ (vok. Anies), špūliuoti ‘viduriuoti’ (vok. spülen ‘skala uti’), šlektūoti ‘blogai jaustis’ (plg. vok. schlecht ‘blogas, blogai’; dar plg. šlektumas užėjo ‘pasidarė bloga’, mán šlektai ‘man bloga’), štinkspirutis ‘amoniakas’ (plg. vok. stinken ‘turėti kvapą’), verkiūoti ‘veikti, padėti’ (vok. werken). Įvairūs kiti žodžiai: bybelis ‘biblija’ (vok. Bybel), furši moteris ‘apsukri moteris’ (vok. fursch), jėrgau || jār̄gau ištikt. ‘vajė’ (plg. vok. Herr Gott), jūksai ‘šiukšlės’ (vok. Jucks), karnōlė ‘griovys, perkasa’ (iš vok. dial. karnōl), kliūperis ‘atlyginimas už darbą produktais’ (plg. vok. dial. kluper ‘kyšis’), krėpelis ‘luošys’ (vok. Krüppel, plg. krėpeliuoti ‘šlubuoti’; dar plg. kripal, kripal ‘interj. šlubavimui nusakyti’), knīpelis ‘pagalys’ (vok. Knüppel), kūrė ‘kalakutė’ (iš vok. dial. kure, plg. kūrinas ‘kalakutas’; dar plg. kurūks || kurūtis || kurūtis hibr. ‘kalakučiukas’), rige- 9* 131 lis ‘luitas, gabalas’ (iš vok. Riegel, plg. sušālo į rigeļi ‘sušalo į gabalą, luitą’), švākai ‘silpnai’ (plg. vok. schwach ‘silpnas’), sturkis ‘gandras’ (vok. Storch). Vokiški žodžiai, patekę į vietinių žemaičių šnektą, prisitaikė prie jos atitinkamų normų. Dabar sunku atskirti, kuriais atvejais jie gavo lietuvininkų, kuriais žemaičių darybinius formantus. Tačiau aišku viena, kad iš lietuvininkų gautus vokiškus žodžius žemaičiai gerokai perdirbo. Antai iš lietuvininkų gauto šūpelė ‘semtuvė’ (plg. vok. schöpfen ‘semti’) žemaičiai pasidarė šūpelinė ir šį žodį ėmė vartoti reikšme ‘stambaus veido moteris’, iš lietuvininkų spātas ‘kastuvas’ (vok. Spaten) pasidarė spātinas ‘semtuvėlis’. Prie vokiškų sriubų pavadinimų buvo pridėta žemaitiška priesaga -ynė, pvz., plūmynė ‘saldi sriuba’, mūžynė ‘pieniška sriuba’, ryžynė ‘tarkuotų kleckelių sriuba’ ir kt. Žemaičiai pasisavino nemaža hibridų, t. y. sudurtinių žodžių, iš lietuvininkų arba juos patys pasidarė (dabar tai sunku nustatyti). Jų vienas dėmuo vokiškas, kitas lietuviškas, pvz., bonkelis ‘geležinkelis’ (hibr. iš vok. Bahnė ir liet. kelias), drānkubilis ‘statinė jovalui laikyti’ (iš vok. dial. drānk ‘jovalas’ ir liet. kubilas), žūkspiros ‘pjuvenos’ (iš vok. Jucks ‘šiukšlės, atliekos’ ir liet. spiros), šienkripės ‘vežimo šoniniai gardeliai’ (vok. Krippe ‘kopėčios’, dar plg. šienkripė ‘ilgos kopėčios’), strūmpryšis ‘kojinių raištis’ (vok. Strumpf pl. Strümpfe). Pasitaiko ir šiaip jau labai sulietuvintų, tiesiog perdirbtų žodžių, pvz., šnipštukas (lietuvininkai taria šnipeldukas ‘nosinė’ (vok. Schnupftuch, vok. dial. snūveldok ‘nosinė’). Lietuvininkai bus perėmę tarminį variantą snūveldok dar tebegyvendami Rytų Prūsijoje bei Klaipėdos krašte ir atsinešę į Lietuvos pusę. Kalbant apie vokiškų daiktavardžių kait ybinę adaptaciją, reikia konstatuoti, kad žodžiai, kurie baigėsi kietuoju priebalsiu ar balsiu, lietuvių kalboje tapo ō-kamieniais, pvz., kurbas ‘pintinė’ (vok. Korb), bėrš tas ‘plaušinė’ (vok. Bürste ‘šepetys’) ir kt. Daiktavardžių vienaskaita neretai buvo padaroma iš vokiečių kalbos daugiskaitos kamieno, pvz., bilderis ‘paveikslas, nuotrauka’ (vok. Bild pl. Bilder), kiñderis ‘vaikas’ (iš vok. Kind pl. Kinder) ir kt. Daugelis daiktavardžių gavo lietuviškas deminutyvines priesagas: -ytis, -elis, -aitis (ž. -ātis), -ikė, -inė, pvz., kurūtis ‘kalakučiukas’ (iš vok. dial. kure), mucikė ‘kepuraitė’ (vok. Mütze), plecaitis (plecātis) ‘plotelis, žemės sklypelis’ (vok. Platz ‘vieta’), stukėlis ‘gabalas’ (vok. Stück), stubinė ‘kambarinė, tarnaitė’ (vok. dial. stub, stōbe ‘kambarys’). Būta ir priešingų atvejų (jie nedažni), kai iš lietuviškų pamatinių žodžių buvo padaromi vediniai su vokiška priesaga, pvz., kiaulerija ‘kiaulystė, netvarka’ (plg. vok. Schweinerei — priesaga -erei), pinkerija ‘painiava, tai kas supainiota’. Dar plg. fotografistas ‘fotografas’ elektristas ‘elektrikas’ ir kt. Vokiški būdvardžiai, patekę į vietos lietuvių kalbą, paprastai gaudavo lietuvišką priesagą -ingas², pvz., giliukingas ‘laimingas’ (vok. glücklich), listingas ‘klastingas’ (vok. listig). Plg. atitinkamus prieveiksmius giliukingai, listingai. Būdvardžiai ² Ji primena vokiečių -ig-, -(l)ich ir turi panašią reikšmę. 132 ruūdinās ‘apvalus’ (vok. rund), kantīnas ‘patenkintas’ pasidaryti pagal lietuvių kūpinds modelį. Veiksmažodžiai buvo daugiausiai adaptuojami, pridedant priesagas -uoti (že. -ūti, -auti), rečiau slavų kilmės -avoti, pvz., dekīuoti ‘apdengti gūnia’ (vok. decken), fėliūoti ‘trūkti’ (vok. fehlen), knibeliuoti ‘dirbinėti, krapštytis’ (plg. vok. knibbeln ‘rišti’), liūstavoti ‘linksmintis’ (iš vok. daiktavardžio Lust ‘gera nuotaika’), pryš-tekiauti ‘pusryčiauti’ (vok. Frühstück ‘pusryčiai’), šlekčiūoti ‘blogai jaustis’ (iš vok. schlecht ‘blogas’) ir kt. Kartais lietuviška priesaga pridėta prie vokiškos, pvz., dū-neriūoti ‘keikti’ (vok. donnern ‘griausti’), planeriūoti ‘planuoti’ (vok. planieren), turnerūoti ‘sportuoti, mankštintis’ (vok. turnieren). Vokiečių kilmės veiksmažodžiai dažnai turi lietuviškus priešdėlius, pvz., apšam-pūoti ‘išbarti’ ištimūoti ‘būti geros nuotaikos, sveikatos’, nudnūoti ‘nuvarġinti’ (vok. ahnen), pasteliūoti ‘užsakyti, parūpinti’ (vok. stellen), supučūoti ‘suvalgyti’, susištrydūoti ‘susibar ti, susipykti’ (vok. dial. streiden), uždūneriūoti ‘nusikeikti’, užklingiūoti ‘užsklęsti’ (vok. Klinke ‘velkė’). Pasitaiko nemaža visai neadaptuotų vokiškų žodžių, pvz., ūmama ‘senelė’ (vok. Oma ‘bobutė’), ūpapa ‘senelis’ (vok. Opa), papā ‘tėvelis’ (vok. Papa), briūt ‘duona’ (vok. Brot), špėk ‘lašininiai’ (vok. Speck), męser ‘peilis’ (vok. Messer), štrām ‘tvirta’ (vok. dial. štrām), štrēng ‘griežtas’ (vok. streng), fēst ‘tvirtas’ (vok. fest) ir kt. Jie liko nekaitomi nei linksniu, nei skaičiumi. Dabartiniu metu šiame straipsnyje aptarti germanizmai, nors ir gerai žinomi vyresnio amžiaus vietos gyventojams, jau sparčiai nyksta, veikiami bendrinės lietuvių kalbos. Juos paprastai vartoja tik vyresnės kartos žmonės, ypač lietuvininkai. Jaunimas, lankęs mokyklą, puikiai supranta, kad minėti žodžiai jau yra barbarizmai, todėl juos stengiasi pakeisti lietuviškais atitikmenimis, nors ne visada jiems tai sekasi. Be šių germanizmų, žinoma, neapseina vyresnio amžiaus žemaičiai, kalbėdami apie praeitį, apie Mažosios Lietuvos realijas ir kartais norėdami padaryti savo kalbą vaizdingesnę. Daug germanizmų jie vartoja, kalbėdami su vietos lietuvininkais, kurių kalboje šie dar gana gažūs. LITERATŪRA Кушнер/Кнышев П. И. Этнические территории и этнические границы. М.: Изд-во АН СССР, 1951. 280 с. Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje. New York, 1958. 156 p. Kurchat H. Das Memelländische ABC: Volkskundliches Wörterbuch des Memelländisches Niederdeutsch. Oldenburg: Siebert, 1964. 160 S. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida, jos turtėjimas tarybiniais metais // Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. P. 68–102. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. D. 1: Lietuvių kalbos kilmė. V.: Mokslas, 1964. 387 p. Weinreich U. Languages in Contact. N. Y.; Philadelphia, 1953. 147 p. 133 GERMAN LOANWORDS IN THE LOCAL DIALECT OF ŽEMAIČIŲ NAUMIESTIS Summary In the paper the author analyses a linguistically complicated situation in the small locality of Žemaičių Naumiestis. Here the local Samogitian dialect was greatly influenced by the so-called lietuvininkai, newcomers from former Eastern Prussia and the Klaipėda District. Furthermore, the local Samogitian dialect had also been influenced by the German language for long centuries. The interference of the German language in the local dialect implied the rearrangement of patterns in all domains of the language, such as the phonetic system, partly morphology and syntax and almost all areas of the vocabulary. As we know, lexical borrowing occurs when a recipient vocabulary is inadequate in the cultural environment of a given locality. The paper attempts to disclose the extent of interference determined by the structure of two languages in contact as well as by non-linguistic factors in the socio-cultural context of language contacts. The interference was mutual. Up till now one can trace many Lithuanian words in the oral speech of the Germans. The most concrete German loanwords, such as designations for newly invented and imported objects were mere additions to the vocabulary of the local Samogitian dialect. Quite a number of Germanisms extended their content, many discarded their old meanings and acquired new ones. Many German semantemes were borrowed from the German dialect, used in former Lithuania Minor of the time. German loanwords, used in the Žemaičių Naumiestis local Samogitian dialect, form fourteen semantic groups. The borrowed words were adapted in the recipient dialect, i. e. the local Samogitian dialect according to the phonetic and morphological patterns of the Lithuanian language. Among the hybrid compounds we can also distinguish those in which the stem remains German but another component acquires the Lithuanian word-forming elements: suffixes, prefixes, endings. Some of the German words did not obey the norms of the recipient dialect at all. Lately the loanwords have lost gradually their significance in the local Samogitian dialect and are used mostly in the speech of elder Samogitians and lietuvininkai.