Apie XIX a. lietuvių kolonijų kalbą Baltarusijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS MARIJA KINDURYTĖ-SIVICKIENĖ APIE XIX a. LIETUVIŲ KOLONIJŲ KALBĄ BALTARUSIJOJE Baltarusijos TSR teritorijoje esama dviejų rūšių lietuvių kalbos salų. Vienos jų yra „išliktinės“, t. y. dėl vienaip ar kitaip susiklosčiusių istorinių aplinkybių atsijo nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto. Jos nemaža tyrinėtos ir aprašinėtos jau XIX a. pabaigoje ir vėliau, XX amžiuje. Ypač tas tyrinėjimas suaktyvėjo 6-me dešimtmetyje, kai buvo susidomėta lietuvių kalbos tarmėmis bei baltų ir slavų kalbų dabartiniais kontaktais, jų sąveika. Tačiau Baltarusijoje yra ir kitokio pobūdžio lietuvių kalbos salų. Tai nedidelės kolonijos — pavieniai kaimai, apgyventi lietuvių, atsikėlusių čia XIX a. pabaigoje (1885—1890 m.) iš buv. Vilniaus bei Kauno gubernijų. Keliolika tokių didesnių ar mažesnių kaimų buvo išsimėtę dabartinėse Vitebsko, Mogiliovo, Minsko srityse (taip pat gretimoje Smolensko srityje). Ne visos kolonijos išsilaikė iki šių dienų. Kaip lietuviški kaimai Baltarusijoje atsirado, daug žinoma iš pačių gyventojų pasakojimų. Dabar tarp jų jau nėra gimusių Lietuvoje, atvykusių čia su savo tėvais. Mažažemiai valstiečiai dėjosi į bendrijas, vyko iš gimtinės į šias carinės Rusijos gubernijas, vildamiesi pigesnės Žemės, dažniausiai parduodamos iš varžytynių. Caro vyriausybė sudarė vykstantiems tam tikras sąlygas. Iš Maskvos Valstiečių banko jie galėjo gauti ilgalaikę paskolą. Būtent taip dvarininko Termano dvare įsikūrė lietuviškas Malkavos (bltr.: Ménekayka) kaimas (straipsnio autorės gimtinė, žr. Kunaypuc 1956), Mogiliovo sr., Mstislavlio rajone, 35 km į vakarus nuo Mstislavlio. 1885 m. čia atvyko 42 ūkininkų šeimos, nusipirkę Malkavos dvarą, kuriam priklausė apie 3200 ha miš- kingos žemės. Dauguma gyventojų atvyko čia iš Linkmenų ir jų apylinkių, esančių dabar Utenos, Švenčionių ir Ignalinos rajonų paribyje. Čia įsikurdami, dalį dvaro miško sunaudojo trobesių statybai, daug jo iškirto ar išdegino, kad būtų dirbamos žemės. XX a. pradžioje malkaviečiai išsiskirstė į vienkiemius, o 1939 m. vienkie- miai buvo panaikinti, visi grįžo į seno kaimo vietą. Malkava buvo vienas iš didesnių tokios kilmės kaimų Baltarusijoje. Iki 1929 m. jame buvo apie 80 ūkių ir 525 gyven- tojai, vėliau, 1956 m. 45 ūkiai ir apie 280 gyventojų. Laikui bėgant jų mažėjo. Įdomių duomenų randame vienintelėje tokio pobūdžio V. Skardžio knygelėje Ckapmsic, 1929), kur išvardytos ir trumpai aprašytos lietuviškos gyvenvietės, nuro- dytas gyventojų skaičius, jų kilmė. Labai reikšmingas laiko tarpas Baltarusijos lietuvių gyvenime buvo 1927— 1937 m. Tuo metu buvo įkurtos ir veikė pradinės arba septynmetės (didesniuose 123 kaimuose) lietuviškos mokyklos. O Vitebsko srities Dimanovos gyvenvietėje 1928 — 1938 m. veikė lietuvių internatinė mokykla, iš septynmetės palaipsniui išaugusi į vidurinę. Ten suvažiuodavo mokytis jaunimas iš visų Baltarusijos lietuviškų kaimų, taip pat ir iš kitų TSRS vietovių (Smolensko, Saratovo sr.). Kaimuose buvo organi- zuoti nacionaliniai kolūkiai. Veikė klubai, skaityklos, rengti vakarai, susirinkimai. Vyresnieji taip pat buvo mokomi skaityti ir rašyti lietuviškai. Kaimuose daugelis skaitė laikraštį „Raudonasis artojas“, leistą Minske, taip pat žurnalą „Priekalas“, spausdintą Maskvoje. Visa tai labai pagyvino kolonijų lietuviškumą. Bendrinė lietuvių kalba šiuo lai- kotarpiu turėjo tiesioginės įtakos kilusių iš įvairių vietovių kaimiečių kalbai. Gal todėl kai kurie ryškūs tarmių reiškiniai ir vyresniųjų atstovų kalbos nepersidavė kitai kartai, jų vaikams. Malkavos tarmėje tokiu pavyzdžiu gali būti dzūkavimas. Leksikoje atsirado nemaža naujadarų: dafbdienis, klūbas-skaitykla, kolektyvas, soclenktynės, pirmininkas, pirmūnas ir t. t. Daugelis bendrinės kalbos žodžių tapo žinomi ir vyresniosios kartos atstovams. Tiesa, pastarieji juos vartojo, priklausomai nuo situacijos. Šiaip jau būdavo tenkinamasi tarmybėmis (pvz. : vietoj erzinti, min- džioti, kiémas, liesas, svirdulitioti, šiūkšlės buvo sakoma trétint, trapint, atšlaimas, skriaūznas, svirdakuliudti, šėgžmas) arba svetimybėmis (pvz.: ne: bjaurūs, būlvė, gandras, kolektyvas "kolūkis', žiūrėti"bet: špėtnas, būlba, bucionas | būsilas, kal- kūozas, dabét ir pan. (žr. Cusnrixene 1963). Padėtis ėmė keistis po to, kai buvo panaikintos lietuviškos mokyklos (1938 m. kovo mėn.), nacionaliniai kolūkiai prijungti kaip brigados prie gretimų baltarusiš- kų kolūkių. Didžiojo Tėvynės karo audros gerokai išblaškė šių kaimų gyventojus. Daugelis grįžo į Lietuvą. Tuščiose Malkavos sodybose apsigyveno karo pabėgėliai, žmonės iš kitur. Nebesimokiusieji lietuviškoje mokykloje nei skaito, nei rašo lietuviškai. Laiškus savo artimiesiems į Lietuvą jie rašo lietuviškai rusiškomis (baltarusiškomis) raidėmis. Plinta ir gilėja bilingvizmas, nors jis nėra vienodas. Vis daugiau kaimiečių, kalbėdami lietuviškai, vartoja svetimybių — žodžių, jų junginių, tokių kaip: pretsedūtelius ‘pirmininkas’, spasudbnas ‘gabus’, starSinia ‘pirmininkas’, dirba un praizvuédstvas "gamyboje, gamykloje’ — npes- celaTeNb, CNOCOOHBIN, CTApIIbIHA, paboTaer Ha mpomspojacTee. Gimtosios kalbos funkcijos bei vartojimo sfera susiaurėjo. Tačiau ir dabar, praėjus šimtmečiui, gimtoji šnekta tarp kaimiečių lietuvių Malkavoje lieka vienintelė bendravimo prie- monė. Tik pačių tokių gyventojų dabar labai maža, apie 20 žmonių. Panaši situa- cija yra ir kituose lietuviškuose kaimuose, kurie dar ligi šiolei išliko. 1964 m. straipsnio autorė apsilankė dviejuose lietuvių kaimuose, esančiuose Minsko srityje, Krupkų rajone (Kpynxi, Kpyncki p-u): Litvinka (JIirsimra) ir Asi- nauka (vietinių vadinama Ba:msuras Acinayka). Tada (prieš 20 metų) juose buvo dar daug kalbančių lietuviškai, nors gyveno jau ne vien lietuviai. Šių kaimų šnektos skirtingos. Lietuviai atsikėlė čia iš skirtingų vietovių. Litvinkos gyventojai vadina save vilniečiais, t. y. kilusiais iš buvusios Vilniaus gubernijos, Trakų apskrities. Iš pradžių čia buvo įsikūrusios 12 šeimų. Litvinkoje labai ryškūs dzūkų tarmės bruo- žai, pavyzdžiui, išlaikyti trumpieji kirčiuoti i, į ir ilgieji nekirčiuoti; £' >c', plg. prašom aic' valgyc'. Plačiai vartojamas iliatyvas; adesyvo ir aliatyvo formos, atrodo, 124 bus sustabarėję, dažnos formos tik namiėpi, namėopi. Litvinkoje išliko senas dzūkų įprotis vakarais kūrenti lauke ugnį, rinktis prie jos, virti vakarienę. Žmonės nuošir- dūs, patiklūs. Kito kaimo, esančio už 30 km nuo Litvinkos, Bal§ija Asinauka gyventojai atsikėlė iš buv. Kauno gubernijos, mini Troškūnus, Anykščių Raguvėlę. Išlaikė šioms vietovėms būdingus tarmės bruožus, pavyzdžiui, tarseną: korvė, atdmena, dėga, riezginés. Kaimas kitoks ir etnografiškai: geri trobesiai, aptverti kiemai. Žmonės mažiau patiklūs, daugiau užsidarę. Ir šių kaimų gyventojai savo kalboje vartoja baltarusiškų žodžių ir tiesiog neasi- miliuotų junginių. Jiems būdinga dvikalbystė. Jaunesnių kartų žmonės dirba ir gy- vena miestuose (Borisove, Minske, Mogiliove), retai lankosi kaime. Atsirado daug mišrių šeimų, kurių vaikai jau nebemoka lietuviškai. Vis mažiau lieka senesnių kai- mo gyventojų. Šie ir kiti minėti ekstralingvistiniai faktoriai lemia lietuviškų salų gyvavimo truk- mę. LITERATŪRA Kunjgypac 1956 — Kunaypuc M. K. JIuToBCKHii roBop B GenopyccKOM OKDpYyxEHHH. (ToBop nep. MajnsrosBra B BCCP): duc. ... kann. Ornos. KHayk. JL: JITY, 1956. Kunnypuc 1956a — Kunaypuc M. K. Jlutosckmii roBop B GenopyccKOM OKpyxeHHH. (oop ep. MajiskoBka B BCCP): Asroped. ...auc. kana. duno. Hayk. JI.: JIT'Y, 1956. Cusnuxene 1963 — Cusunkene M. CeMaHTRYeCKHE OCOOEHHOCTH CJIABAHCKHX JIEKCH4YE- CKHX 3aHMCTBOBaHHH Ha MaTepHane H3OJIRpOBAHHOTO JIHTOBCKOTO rosopa // Kalbotyra (S3sixo3nanne). BuasHioc, 1963, T. 6. C. 99-107. Ckapmsic 1929 — Crapasic B. Jlitoyust na Benapyci. Minck, 1929. O SBBIKE JIMTOBCKHMX KOJIOHMH XIX B. B BEJIOPYCCHH Pe3iome KpoMe „OocTaTO4HbIX“ OCTPOBOB JIHTOBCKOTO 535IKA, PACMONOKEHHBIX B cOcermeit c Jinrsoii ['ponsenckoit 06:1., Ha TeppuTOpuH BejiopyccHH HMEIOTCS JIRNTOBCKHE OCTPOBA HHOTO IMpOHCXOX- Henus. ITO HeOojibume KOJIOHHH, OTHE/IBHBIE Cela JIATOBIEB-IepecejieHueB B BuareGcroii, Mumzcxoit, Mornjiesckoii oGnacrax, npubsmmnx ciojja B 80-e rr. XIX B. H3 pa3HbIX MecT Gsisu. KoBsencxoit m Bunenckoii ryGepaniū, [To jįpaHAbIM nepermcn nacenenas 1926 r., B BenopyccHhnt npo- x*KHBajin 6863 nmurosua. HecoMHeHHo, GONBIUMHCTBO MX IIDHXOJIHJIOCb HA JIATOBCKRME Cela. O BpeMeHhn, NPUYAHAX H YCJIOBHAX IIOSBJICHHA JIATOBCKHX KOJIOHHI! B BeJiOpycCHH KH3BECTHO H3 pacCKa30B CAMHX XHTeNeH, H3 HEeMHOTHX NCEYAaTHbLIX HCTOMHHKOB. Ma/1036MeJIBHEIC JTHTOBCKNE KPECThSIHE OpraHH3OBbIBAJIHCb B TOBAPHINECTBA H YXOJIHJIH H3 DpOJIHbIX MECT B NOHCKAX 3eMJIH. 3eMJIA npuoGperanack y pa3’opSBOIMXCS MOMEIIMKOB MPH NocpejmnuecTBe MOCKOBCKOrO no3e- MesibHOro Ganka. Bask rpe/Į0CTABJISUJI NepeceJieHIJaM J0Arocpounyio ceyay. Tak, HAMp., Ha MecTe HMeHHS NIOMEenIHKA TepMaHa MOABHIOCH H JIMTOBCKOE cesto ManskoBra (Mcrtuenasckmii p-H Mo- THjIeBCKOI OO7T., B 35 KM Ha 3amaj OT MceTHenasis). DTO OHO H3 HauGoNee KPYMHBIX JIATOBCKHX nocejieHHit. Ciojja npamu BbIXOJIObI H3 Obianu. CBeHusaHckoro yesna JIMHKMSHCKON W COCEJIHHX BonocTelt Basienckoit ryO. MIcXoHyio TEDpHTODpHIO VIUCJIEBONHAX THTOBCKHX KOJIOHHIE MOXHO JIETKO ONpejieJIHTB NO ĮIMAJIEKTHLIM JĮAaHHELIM, HECMOTPA Ha TO, 4TO MAHY/IO OKOJIO 100 jieT co BpeMeHH AX OCHOBAHHS, 125 HanGojiee 3Hau4uHTeJILHbIM NEpHOJIJOM B XH3HH JIHTOBCKHX MepecejieHieB Goin 1927—1937 rr. Torga Gel OTKPBITHI H JĮEŪCTBOBAJIA HAYAJILHLIC H CEMHJICTHHE JIATOBCKHe LIKOJIbIi. A B MECT, ĮluManėso BureGeroii 06x. (Borymesckuit p-H) Obiia cpengjH45 LIKOJIA-HHTepHAT, KYJIA Cbe3xa- JIACb MOJIOJIEXL H3 BCEX JIATOBCKHX cen Benopyccnn mn Jjaxe u3 CaMojienxckoii, CapaTosckoit 0671, B naTOBCKHX Cejiax ObUTH OpraHH3OBaHbLI HAIHOHAJIBHBIE KOJIXO3bI, ĮĮEJIONpOH3BOJICTBO B HHX BeJIOCH HA JIATOBCKOM si3biKe, paGOTAaJIH KJIIYOLI-UHTAJI5HH, IpOBOJIHJIHCb Bedepa H T. A. Crapumiree TNOKOJIEHHE OGY4AJIOCb JIHTOBCKON TpaMOTEe B JMKOe3ax. Ciojia JjpocraBjIUiacb rasera „Raudonasis artojas“, koTopas negaTajIacb B Mancke, H xypraji „Priekalas“, nanasasmniica B Mockse. ViMenno B TO BpeMsl TOBODEI JIHTOBCKHX CEJ TIOJIYKKJIH OOJIbUOTYJO TIOJŲJEpXKY CO CTOPOHBI JIHTEpaTypHOTro JIATOBCKOTO S5335IKA. B HHX MOABHIICA LIEJILIŪ pA HOBOOOpa3oBaHMit — COBETH3MOB, ItapaJUIeJIH3- MOB (JMaJIEKTHOS— OOIneHApojHOe). HekKoTOpblie JHaieKTHEIE OCOGEHHOCTH B pe4H CTApINEro ro- KOJIEHHA HE HANIJIH IIOJŲĮEDXKH B PEYH IOCJISeJYIONIHX NOKOJIEHHŪ, Ilojnoxenue pe3KO H3MEHHJIOCb nocjie Toro, kak (B 1938 r.) GbUIH 3aKpBITHI JIATOBCKHC KIKOJIbI, DEOpraHH3OBaHbI HALKHOHAaJIbHbIC KOJIXO3bl. Bce MeEHbIE MOJIOJIEXH OCTaBAJIOCb Ha cene. IMocne Bermmkoi OreuecrBenHoli BOHHBI MHOTHE XHKTEJIH JIMTOBCKHX JIEPEBEHb Bbl- exann B JlarBy. IlOsBHjIOCb NMPHUUIOE HacCeJIeHHe, VYNaCTHJIHCb cmemanubie Opaku. Chepa nu dYHKIMH JIHTOBCKOro s3bika Bee Couple cyxarorcs. Miajuiue MOKOJCHHS, elle roBOpsIIHe Ha JIATOBCKOM $i3bIKE, MHCHMEHHBIM JIHTOBCKHM He BiiaaeioT. Bee Gonbule pa3suBaercs OHJIHHTBH3M, Kpome cTapsix CJIAaBH3MOB, B PYM JTHTOBLIEB MOSABJIAETCA MHOTO HOBBIX OE/IOPYCCKHX CJIOB H HEO- CBOEHHBIX BbIpaxeHHH. OJHAKO JIATOBCKHMH A3BIK OCTAETCH €JMHCTBEHHBIM CPEACTBOM OČINOEHHA KOpPEeHHBIX XHTeJIeH Mexay coboii. Ham HeH3BeCTHBI CJIy4aH CMEHbI A3bIKa HHIMBHIA. DKCTDpaJIHHT- BHCTHYECKHE (AaKTOpbl MpeNONpeNessioT UIHTENBHOCTh CYILIECTBOBAHHA MOMOOHBIX A3LIKOBBIX OCTPOBOB,