Lituanizmai latvių limnonimijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS LAIMUTĖ BALUODĖ LITUANIZMAI LATVIŲ LIMNONIMIJOJE Latvijos TSR MA A. Upyčio Kalbos ir literatūros instituto limnonimų (ežerų vardyno) kartotekoje šiuo metu užregistruota apie 4200 ežerų vardų (su variantais ir pasikartojančiais vardais — apie 6800). Dauguma jų (apie 3800) — tai ežerų vardai, kurių etimologinės šaknys slypi pačioje latvių kalboje arba baltų genčių, kadaise gyvenusių dabartinėje Latvijos teritorijoje, kalbose. Limnonimų, kilusių iš kitų kalbų, palyginti nedaug — apie 5 % visų Latvijos ežerų vardų. Smulkiau sugrupuojant šiuos kitakilmius ežerų vardus, į pirmąją vietą iškyla slavišką etimologiją turintys limnonimai, kurių užregistruota apie 160 (250)1 (Balodė 1987, 12–20). Darybos požiūriu finougrų kilmės limnonimais galėtume laikyti apie 45 (105) ežerų vardus. Be abejo, genetiškai su estų, suomių, lybių kalbomis siejamų ežerų vardų yra daug daugiau, tačiau čia turima omenyje tik tie limnonimai, kurie yra tiesiogiai (be latvių kalbos apeliatyvinių tarpininkų) padaryti iš finougrų kalbų leksemų. Su germanų kalbomis (konkrečiai — vokiečių kalba ir jos tarmėmis) susietų hidronimų yra daug, tačiau germanizmų tikrąja topodarybine prasme vos keletas2. Latvių limnonimų, kurie vienaip ar kitaip susiję su lietuvių kalba, konstatuota apie 50 (90), tačiau toli gražu ne visus juos galima vadinti lituanizmais. Tik tie ežerų vardai, kurie padaryti iš lietuvių kalbos apeliatyvų, gali būti laikomi skoliniais iš lietuvių kalbos. Tokių limnonimų-lituanizmų nedaug — 11 (23) pavadinimų: Arlaks2 Lvv I 42 (|| Arlaka ežers G) Raudoje < (?) *Erloks : (?) liet. ėrlos ‘šienaujamos pievos’. Plg. liet. Érla u, pr. Arle Apr 11, Erling Apr. 34 ir kt. (EŽ 100). Ašera ežers G (||Ašarainis E II 168) Kraslavoje3 : liet. ešerys (dial. ašerys) LKŽ II 1164. Latvių tarmėse forma ašars ‘ešerys’ užregistruota tik Latvijos vakarinėje dalyje, Lietuvos pasienyje — Rucavoje (Laumane 1973, 72). Plg. || Ašāru ežers G — tai kilmininkinis pavadinimas, padarytas iš oikonimo Ašāri k (Ten pat, E II 168), kuris savo ruožtu galėtų būti irgi lietuviškos kilmės arba atsiradęs vėliau iš minėtojo ežero vardo Ašarainis. 1 Čia ir toliau skaičius skliaustuose nurodo ežerų vardų kiekį, įskaitant variantus ir pasikartojančius vardus. Be abejo, statistinių duomenų nereikėtų absoliutinti — papildžius medžiagą iš kitų šaltinių, šie skaičiai gali pakisti, tačiau jie atspindi atskirų etimologinių grupių proporcijas. 2 Apie skolintus hidronimus lietuvių kalboje žr. Vanagas 1981, 124–126. 3 Tradiciškai hidroobjekto lokalizacija nurodoma pagal buvusio valsčiaus pavadinimą. 69 Bevorža ežers G Andrupenėje <*Bevordis : liet. bevārdis LKŽ I 790. Plg. liet. Bevārdis ež EŽ 63. Esis E II 184 (|| Eša ežers E II 184) || (|| Ješs E II 181 || Ješa ežers Pag. apr. 586) Bukmuižoje (= Andrupenėje) : (?) liet. ešys ‘asys’ LKŽ II 1154. Taip etimologizuoja (su „?“) ir J. Endzelīnas : esiai ‘Kannen kraut’ (Endzelin 1934, 142). Gīla ežers E II 8 (|| Gīlu ezers Pag. apr. 272) Asytėje : (?) liet. gylē ‘giluma, gilioji ežero ar upės vieta’ LKŽ III 298. Plg. ir liet. avd. Gylīs LPŽ I 666, liet. hidronimus Gylē u, Gyliōkas ež, Gylupīs u EŽ 115. Kulis E II 166 (|| Kuļu ezers G) Skaistojė : liet. kulys ‘įlanka, iškyšulys, užsisukimas, vingis; kampas, kraštas, gabalas’ LKŽ VI 836. Plg. liet. Kulys ež EŽ 170, Plg. ir lat. kulis ‘pl. das Gesindel, Krethi und Plethi’ ME II 306, tačiau ši leksema hidronimo motyvacijai neatrodo tinkama. J. Endzelīnas analizuojamąjį limnonimą priskiria prie hidronimų, neturinčių produktyvios priesagos (Endzelin 1934, 143). Kumpotis p (|| Kumpota ežers G || Kumpotu ežers Pag. apr. 530 || Kumpoču ežers G) Kurcume. Plg. „Kumpoce“⁴ u Laucesos dės. intakas Konv XII 22535=? liet. Kumpotē u Zarasuose : liet. kuñpti LKŽ VI 880. Plg. ir kitus liet. hidronimus Kuñpē ež, Kumpōnas u, Kumpuōtē ež, Kumpuōlis ež EŽ 171. Bet plg. ir lat. kùmpt ‘krumm werden’ ME II 312, kùmps ‘krumm’, kumpis I ‘der Bucklige, Krumme’ ME II 312 bei kitus šios šaknies vietovardžius Kurcume – „Kumpin“ vs U V 293, Kumpiniški vs E II 51. Latviška analizuojamojo limnonimo kilmė abejotina dar ir dėl nebūdingos priesagos -ot-. Kesis + ež Lw II 210 Vilcėję : (?) liet. kėsas ‘kemsas, kupstas’ LKŽ V 633 (nors fonetiniu atžvilgiu kelia abejonių). Plg. liet. Kėšė u, Kesautis u, Kesautē u, kuriuos A. Vanagas įtaria išsirutuliojus (kad ir nedėsningai) iš *Kesē, *Kesautis EŽ 154. Plg. dar lat. kesis II ‘ein Einhauer’ ME II 371, kesis III ‘die Kratzbürste’ ten pat, tačiau šios leksemos semantiniu atžvilgiu mažiau tinkamos hidronimų motyvacijai. Plg. ir lat. avd. Kesis (Staltmane 1981, 163). Samañka U V 293 (|| Samañkas ežers G) Kurcume = liet. Samānis Lietuvos TSR teritorijoje : liet. sāmana LKŽ XII 88. Paraleliniai pavadinimai Samaņu ezers Konv. X 18968 || Samañku ežers Pag. apr. 530 padaryti iš oikonimo lat. Samani k = liet. Samāniai k Zarasų raj. Ladms 271. Plg. kitus šios šaknies liet. hidronimus: Samānē ež, Samānius ež, Samanūpis EŽ 289. Žalva U V 278 kor (|| Žalva U V 278 kor) + ež Asarėje : liet. žalvas Plg. liet. Žalvas ež, Žalvē u, ež, Žalvys ež , kurie laikytini sėlių hidronimais EŽ 392 (taip ir Būga RR III 278), liet. Žalvē u EŽ 397. Čia paminėtinas ir kito ežero oikoniminės kilmės vardas Žalvas ežers 1962 (|| Žalvas ežers Pag. apr. 558 || Zalvu ežers) Agluonoje (= Kapiniuose, Silajaniuose) : Žalva² k Agluonoje 1962, kuris savo ruožtu, matyt, taip pat kilęs iš minėtojo lietuvių (sėlių) būdvardžio. Žirgds ežers G Lyksnoje : liet. žirgas . Paraleliniai pavadinimai Zirgežers Pag. apr. 562 || Zirgu ežers G : lat. zirgs ‘der Pferd’ ME IV 726. Plg. liet. hidronimus Žirgupē u, Žirgupis ir kt. EŽ 403. 4 Nepatikrintos, abejotinos toponimų formos, paimtos dažniausiai iš rašytinių šaltinių, paliekamos kabutėse. 70 Be šių limnonimų – tikrųjų lituanizmų – su lietuvių kalba susiję ir tokie latvių ežerų vardai, kurie kilę iš latvių kalbos apeliatyvų – lituanizmų, pvz.⁵: Dagų ežers G Bebrenėje : lat. dagis (turbūt lituanizmas) ME I 430 = dad zis ‘die Klette, lanzettblättrige Kratzdistel (cirsium lanceolatum)’ ME I 429. Bet plg. ir oik onimą Dag[i] vs (Ten pat, E II 49) bei lat. avd. Dagis (Staltmanė 1981, 141), todėl labai galimas dalykas, kad analizuojamasis limnonimas padarytas iš oikonimo arba asmenvardžio. „Kraipė“ E I 106 Lielstraupėje : (?) lat. kr aipīt ‘verzichen, krümmen’ (užregistruota Mežuotnėje, Elėjoje, t. y. Lietuvos pasienyje — tačiau nesutampa su ežero lokalizacija) ME II 256; taip etimologizuoja su „?“ ir J. Endzelynas (Endzelin 1934, 143). Līņģis Lvv II 310 || Līņģu ežers G) Burtniekuose : lat. liņgāt I, linguot ‘schleudern’ ME II 472, liņgāt II, linguot ‘sich wiegen, schweben; wackeln’, kurį J. Endzelynas kildina arba iš kuršių, arba lietuvių kalbos (Ten pat). Šiuo atveju limnonimo lietuviška kilmė labai abejotina. Plg. semantiškai artimą Līnga ež Nuogalėje E II 118 : līņģa ‘die Schleuder; Schlinge, der Umweg, die Brandung’, kuris tikriausiai yra finougrų kilmės (lyb. līnga, est. liņg ‘schleuder’) ME II 471. Apie šią šaknį toponimuose dar žr. Dambe 1963, 251; Rudzīte 1968, 186; Duridanov 1969, 44; 1976, 40–41 ir kt. Plg. ir liet. Lingis ež, kurį A. Vanagas sieja su liet. lingė ‘vingis’ LKŽ VII 526, lėngė ‘lenkė; klonis, slėnis, loma, dauba, duobė’ LKŽ VII 330 (EŽ 192). J. Endzelynas taip pat nagrinėjamąjį limnonimą lygina su liet. vietovardžiais Lingė k, Lingėnai k Lvv II 310. Tēviški² 1960 (|| Tēvišku ezers Konv. III 5034) Demenėje (= Silenėje) : lat. tēviški, tēviška I ‘vecsaimnieka daļa (sen ojo šeimininko dalis)’; 2. ‘das Vaterland, der Geburtsort’, kurį J. Endzelynas laiko lituanizmu ME IV 177. Nemaža dalis latvių limnonimų yra kilusi iš kitų latvių toponimų, tarp jų ir tokių, kurie savo ruožtu yra laikytini lituanizmais, pvz.: – iš kitų hidronimų: Ķekavas (dzirnavu) ezers Pag. apr. 20 Duolėje : Ķekava u Dauguvos intakas E I 115. Plg. ir oikonimus Ķekava ap p, Ķekavas muiža dv E I 38. K. Būga išreiškia prielaidą, kad šie latvių vietovardžiai yra lietuviškos kilmės (Būga RR III 624). Plg. liet. Kekupys, nors šio potamonimo (upėvardžio) kilmė nėra visiškai aiški EŽ 151. Plg. dar liet. Kekuvà vs ir pr. Keckowa ež Lvv II 203. Šķirnds ezers U V 285 (|| Šķirnas² ezers 1960) Demenėje : Škirna u Kurcume U V 293. Plg. ir „Škirna“ vs E II 50 Demenėje. Bet plg. ir Šķirnas ež Smalvose (tas pats ežeras?), kurį A. Vanagas lygina su liet. Skernė u EŽ 304. Šie lietuvių hidronimai, galimas dalykas, padaryti iš šaknies sker-, skir- : skeryčiuoti, skerloti, skerlà (smulkiau žr. EŽ 303), liet. skirti (EŽ 304). Šunas ezers Konv. III 4792 (|| Šuņa ezers E II 170 || Šunęzers 1962) Lyksnoje : Šuņa u Dauguvos intakas prie Daugpilio p. Negalima kategoriškai atmesti ir galimo ryšio su liet. šuo. Plg. tos pačios semantikos hidronimus liet. Šunija u, Šunyks-tà u, Šunupis u EŽ 336, pr. Suna u, Sune ež Apr. 176. 5 Dėl straipsnio apimties apsiribojama tik pavyzdžiais. 71 – iš oikonimų–lituanizmų: Bedušų ezers G (|| Beduša ezers G) Silenėje : Beduši vs E II 49, kurį J. Endzelynas sieja (su „?“) su liet. bedūšiai (Lvv I 94) <bedūšis LKŽ I 712. „Kaitras ezers“ Lvv II 6 Asūnėje : Kàitra k (Ten pat, E II 164)<liet. kaitrā LKŽ V 82 (taip su „?“ lygina ir J. Endzelynas – Lvv II 6). Mindaugas ezers Pag. apr. 583 Barkavoje : Mindauga² vs (Ten pat, E II 183) <liet. avd. Mindaugas, todėl negalima paneigti ir asmenvardinės limnonimo kilmės. J. Endzelynas šios šaknies latvių vietovardžius gretina su liet. Mindaugė k, Mindaugiškiai k (Lvv II 439). K. Būga taip pat šių latvių toponimų lietuviškumu neabejoja (Būga RR III 624). Pilvelų ezers Konv. XIX 37086 Rūžinoje : Pilvelis² || Pilveļi² k (Ten pat, E II 186 kor.) <liet. pilvas (dem. pilvelis) LKŽ IX 1025 arba <liet. pilvė ‘dumblas, dumblynė’ LKŽ IX 1027. Su pastaruoju liet. apeliatyvu siejami ir liet. hidronimai Pilvė u, Pilvija +u, Pilvinas ež, Pilvis ež, Pilvignis ež (EŽ 259). Plg. ir pr. – jot. Pilwag, Pilwung ež (Leyding 1959, 44, 60), Pilwin ež, Pilwen u Apr. 123. V. Dambe analizuojamąjį limnonimą sieja su lat. šaknimis bal(i)-, pal(i)- su šlapios vietos reikšme (Dambe 1972, 142). Smelines ezers G (|| Smelīnes ezers G || Smelina ezers G || Smelinskas ezers U V 293 || Smelinu ezers Konv. X 18969) Kurcume : Smeline ap 1970 = Smēlyne k Ladms 284 <liet. smėlynė ‘smėlio dirva, laukas, žemė’, LKŽ XIII 153, smėlis, smėlys (Ten pat). Plg. liet. Smėlynė ež Smalvose EŽ 308 =(?) ež Kurcume. Šešku ezers 1963 (|| Šešku ezers G) Škiaunėje : Šeški k p || Šeški ap 1942 < liet. šeškas. Plg. šios šaknies liet. potamonimus : Šeškinė u, Šeškynė u, Šeškinis u, Šeškupė u, Šeškupis u, Šeškupys u EŽ 329. Špaku ezers 1975 Silajaniuose : Špaki k (Ten pat, E II 187)<(?) liet. špōkas. Urvy ezers Pag. apr. 501 (|| Urvas ezerinš 1960) Elkšniūose: Urvas vs (Ten pat, E II 58)<liet. ūrvas. Galimas dalykas, kad ežero vardas padarytas tiesiog iš liet. apeliatyvo (tokiai hipotezei neprieštarauja ir apeliatyvo semantika). Plg. liet. Urvenų u EŽ 355. Bet plg. ir lat. urva I ‘eine Vorrichtung zum Anbinden von Kühen — ein hölzerner Pflock’ ME IV 308 arba ūrva II ‘Schimpfname für ein Schwein’ (Ten pat). Užregistruota keletas latvių limnonimų, padarytų iš lietuvių asmenvardžių, pvz.: Jonužd ezerinš Lvv I 391 Neretojė : liet. avd. Jonišis, Jonušys LPŽ I 844. Petrauskų² ezers 1956 Kaunatoje : liet. avd. Petrauskas LKil. Rimšas² ezers 1962 Medniuose : liet. avd. Rimša LKil, bet plg. ir lat. avd. Rimša (Staltmanė 1981, 119). Plg. ir oikonimą Rimšas² k (Ten pat, E II 173), tačiau limnonimo vienaskaitos kilmininko forma liudija, kad ežero vardas visgi galėtų būti asmenvardinės kilmės. Čia reikėtų paminėti ir kitą lat. limnonimą Rimšu ezers G Nirzoje, greičiausiai atsiradusį tiesiog iš oikonimo Rimši² k (Ten pat, E II 179). K. Būga šios šaknies latvių vietovardžius laiko lietuviškos kilmės toponimais (Būga RR III 624). Plg. liet. potamonimus Rimšiškė, Rimšupis, Rimšupys, Rimšulys – tai daugiausia irgi, matyt, asmenvardinės kilmės pavadinimai (EŽ 278). 72 Šumsku ežers Konv. VIII 15462 Silajanjuose : liet. avd. Šumskas LKil (bet galimas ryšys ir su identiška lenkų arba lat. pavarde). Dalis čia analizuojamų latvių limnonimų kilmės atžvilgiu yra daugiau ar mažiau hipotetiški; dar neaiškesnės kilmės yra toliau paminėti ežerų vardai, kurie visgi galėtų būti susiję ir su lietuvių kalba, pvz.: Asva E II 168 (|| Asvas ezers G || Osvas ezers G) Kraslavoje : (??) liet. ašva ‘kumelė’ (taip su „??“ ir Endzelin 1934, 119). Plg. liet. Ašvà u, Ašvijà u, Ašvinė u, Ešvinė u EŽ 50, pr. Asswene u, Asswaylen Apr. 12. Apie šią šaknį toponimuose žr.: Būga RR III 536; Walde, Pokorny 1930, 54; Endzelin 1934, 119; Jonikas 1950–1951, 15; Porzig 1954, 206; Lvv I 45; Otrębski 1965, 37; Toporov 1988,I 136–137; tačiau dėl šio siejimo kyla tam tikrų abejonių (žr. Vanagas 1970, 145; EŽ 50). Ādmenis Lvv I 64 Sinuolėje : (??) liet. *odmuo, odmenis ‘upės žiotys’ LKŽ VIII 995. Plg. ir liet. Odmuo u EŽ 234. Paraleliai lat. ežero pavadinimai || Ādmiņa ezers E I 83 || Ādmiņu ezers G || Ādmaņa ezers E I 83, matyt, atsiradę vėliau iš oikonimo Ādmiņi vs E I 82, kuris galbūt sietinas su lat. ādminis ‘der Gerber’ ME I 236. Tokiu atveju analizuojamo limnonimo -men- galima būtų paaiškinti tuo, kad priesagose kartais i>e (LGr 35 § b, Lvv I 65). Lietuvių kalbos įtaka abejotina dėl ežero lokalizacijos (Latvijos šiaurės rytuose), tačiau hidronimo motyvacijai lietuvių apeliatyvo semantika atrodo tinkamesnė. Indra E II 166 (|| Indras ezers Pag. apr. 572) Skaistojė: (??) liet. indrė ‘nendrė’ LKŽ IV 108. Plg. kitus hidronimus : lat. Indra u Skaistojė Pag. apr. 572, „Indrica“ u E II 190, liet. Indrailìs ež, Indrajà u, Indrajỹs ež, Indrinis ež, kuriuos A. Vanagas taip pat sieja su minėtuoju liet. apeliatyvu (EŽ 130). Apie analizuojamąjį limnonimą žr. dar Endzelin 1934, 142, kur jis priskiriamas prie produktyvios priesagos neturinčių hidronimų; Lvv I 362; Būga RR I 444, III 525. „Kulpines ezers“ Lvv II 169 Viliakoje : (??) Kūlpė u, kurią hipotetiškai A. Vanagas sieja su liet. kulpėti, kūlpinti, kulpyti ‘ūti, muš­ti’ LKŽ VI 847, bet galimi ir kiti ryšiai, plg. ryt. sorb. kolp, kaš. kelp ‘gulbė’ LEW 175 (EŽ 171). J. Endzelynas šį latvių limnonimą lygina su minėtuoju liet. upėvardžiu bei su liet. Kulpidai k ir su slavų *kolpb ‘gulbė’ (Lvv II 169). M. Rudzytė šį ežero vardą lygina su lat. Kulpjupīte u ir su est. Kulpjärv (Rudzīte 1968, 184). Kaip galimą finougrizmą šį pavadinimą traktuoja ir V. Zepas (Zeps 1977, 429). „Skabu ezers“ E II 151 Puopėje: (??) liet. skabùs ‘aštrus, lengvai pjaunantis, kertantis’ LKŽ XII 652. Šiuo atveju lietuviška kilmė nelabai tikėtina dėl objekto lokalizacijos – Kuršo šiaurės vakarinėje dalyje. Plg. kitus šios šaknies lat. vietovardžius Skabij k E II 189 Vidsmuižoje, Skabis vs E I 35 Adažuose, Skabi vs E II 71 Zasoje. Šlapuk 1962 Skaistojė (šio pavadinimo autentiškumas labai abejotinas) : (?) liet. šlāpias LKŽ XIV 1015. Plg. ir Šlapuki dv Salienoje p bei liet. šios šaknies hidronimus Šlapės u, ež, Šlapikė u, Šlapýtė u, Šlapiukai u, Šlāpuņis u EŽ 333. Analizuojant bei lyginant latvių ir lietuvių hidronimus, surandame labai daug bendrakilmių, bendrašaknių žodžių, – tai baltų, indoeuropiečių leksemos. Tačiau ežerų vardų, kurie būtų pasiskolinti iš lietuvių kalbos, visai nedaug. Kaip ir reikėjo 73 tikėtis, dauguma latvių limnonimų, kuriuos be didesnių abejonių galėtume pavadinti lituanizmais tikrąja žodžio prasme, užregistruota Lietuvos pasienyje, Latvijos TSR pietrytinėje dalyje. SUTRUMPINIMAI ap – apgyventa vietovė avd. – asmenvardis brus. – baltarusių dem. – deminutyvas dial. – dialektizmas dš. – dešinysis (intakas) dv. – buvęs dvaras est. – estų ež – ežeras + ež – nusausintas arba užakęs ežeras jotv. – jotvingių k – kaimas kaš. – kašubų kln – kalnas kor. – koreguota kr. – kairysis (intakas) lat. – latvių lyb. – lybių liet. – lietuvių p – papldym ai plg. – palygink pr. – prūsų sorb. – sorbų u – upė vs – viensėdis |2∧2 – intonacijų sutapimas 1962 ... – užregistravimo (ekspedicijos) metai LITERATŪRA Apr. – Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin, 1922. Balode 1987 – Balode L. Slāvu cilmes limnonīmi Latvijas PSR teritorijā // Onomastikas apcerējumi. Rīga, 1987. P. 12—20. Būga RR I—III – Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1—3. V., 1958—1961. Dambe 1963 – Dambe V. Daži vērojumi Latvijas PSR dienvidrietumu daļas toponīmikā // Lietuviešu kalbotyros klausimai. 1963. T. 6. P. 247—267. Dambe 1972 – Dambe V. Saknes bal(i)-, pal(i)- (skaņu mija) ar slāpas vietas nozīmi vietvārdos // Veltījums akadēmiķim Jānim Endzelīnam. Rīga, 1972. P. 125—150. Dambe 1987 – Dambe V. Ieskats Latvijas PSR hidronīmu semantikā // Onomastikas apcerējumi. Rīga, 1987. P. 32—47. Duridanov 1969 – Duridanov I. Thrakisch-dakische Studien. T.1: Die thrakisch und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. Sofia, 1969. Duridanov 1976 – Дуриданов И. П. Езикът на траките. София, 1976. E I, II – Endzelīns J. Latvijas vietu vārdi. D. 1.: Vidzemes vārdi. Rīga, 1922; D. 2.: Kurzemes un Latgales vārdi. Rīga, 1925. EH – Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai. S. 1.—2. Rīga, 1934—1946. Endzelin 1934 – Endzelin J. Die lettländischen Gewässernamen // Zeitschrift für slavische Philologie. Wiesbaden, 1934. Bd. 2, H. 1/2. S. 112—150. EŽ – Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. G – P. Stučkos LVU Geografijos mokslinio tyrimo sektoriaus kartoteka. Jonikas 1950/1951 – Jonikas P. Zu den litauischen Ortsnamen // Beiträge zur Namenforschung. Heidelberg, 1950—1951. Bd. 2. S. 1—32. Konv. I—XXII – Latviešu konversācijas vārdnīca. Rīga, 1927—1940. S. 1—22. Ladms – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. T. 2. Laumane 1973 – Laumane B. Zivju nosaukumi latviešu valodā. Rīga, 1973. 74 Leyding 1959 — Leyding G. Słownik nazw miejscowych okręgu mazurskiego. Cz. 2: Nazwy fizjograficzne. Poznań, 1959. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg; Göttingen, 1955–1965. LGr — Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. LKil — Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kartoteka. LKŽ I–XIV — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968–1986. T. 1–14. LPŽ I — Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1. Lw I–II — Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. Rīga, 1956. S. 1. D. 1; Rīga, 1961. S. 1. D. 2. ME I–IV — Mīlenbachs K., Endzelīns J. Latviešu valodas vārdnīca. Rīga, 1923–1932. S. 1–4. Otrębski 1965 — Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. W-wa, 1965. T. 2. Pag. apr. — Salnais V., Maldups A. Pagastu apraksti. Rīga, 1935. Porzig 1954 — Porzig W. Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiets. Heidelberg, 1954. Rudzīte 1968 — Rudzīte M. Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā // Latviešu leksikas attīstība. Rīga, 1968. P. 175–197. Staltmanė 1981 — Сталтмане В. Э. Латышская антропонимия: Фамилии. М., 1981. Toporov I — Топоров В. Н. Прусский язык: Словарь. М., 1975–1984. Т. 1–4. Toporov 1988 — Топоров В. Н. Заметки о латышских мифологических именах (Рукопись вручена „Onomastica Lettica“). U IV — Plāķis J. Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi. D. 1: Kurzemes vārdi // Latvijas universitātes raksti. Filoloģijas un filozofijas sērija. Rīga, 1936. S. 4. Nr. 1. P. 3–305. U V — Plāķis J. Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi. D. 2.: Zemgales vārdi // Turpat. S. 5. Nr. 5. Rīga, 1939. P. 213–528. Vanagas 1970 — Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas 1981 — Vanagas A. Lietuvių hidronimų semantika // Lietuvių onomastikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 21). V., 1981. P. 4–154. Walde, Pokorny 1930 — Walde A. Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen / Herausgegeben und bearbeitet von Pokorny J. Berlin; Leipzig, 1930. B. 1–2. Zeps 1977 — Zeps V. Critique of Proposed Finnic Hydronyms in Latgola // Studies in Finno–Ugric Linguistics. 1977. Vol. 131. P. 427–440. ЛИТУАНИЗМЫ В ЛАТЫШСКОЙ ЛИМНОНИМИИ Резюме Лимнонимы ЛатвССР, которых насчитывается около 4200 (с вариантами и повторяющимися названиями около 6800), по своему происхождению являются не вполне однородным слоем лексики. Подавляющее большинство (около 3800 лимнонимов) — это названия озер, образованные на базе латышского языка. Лимнонимы иноязычного происхождения, т. е. образованные от иноязычных appellативов, составляют около 5% всех названий озер Латвии (лимнонимов славянского происхождения — около 160 (250), финно-угорского — около 45 (105) и т. д.). Названий озер ЛатвССР, которые с топодеривативной точки зрения можно назвать литуанизмами, немного — около 11 (23), напр.: Ašarainis, Bevorža ezers, Gīļa ezers, Kulis, Kesis. Это лимнонимы, образованные непосредственно от литовских appellативов. Абсолютное большинство латышских лимнонимов-литуанизмов обнаруживаем неподалеку от границы Литвы, главным образом в юго-восточной части республики. 75 Латышских лимнонимов, генетически связанных с литовским языком, несколько больше — около 50. Это названия, образованные от латышских апеллятивов, которые в свою очередь являются литуанизмами, напр.: Dagū ežers: лтш. dagis < лит. dagýs; Deguta ežers: лтш. deguts < лит. degūtas; Tēvišķe? лтш. tēvišķe < лит. tēviškė. В определенном смысле с литовским языком связаны также лимнонимы, образованные от других латышских топонимов-литуанизмов или фамилий литовского происхождения, напр.: Durbes ezers: Durbė река < (?) лит. durbė; Šešku ezers: Šeški деревня < лит. šeškas; Jonuša ezeriņš: лит. фамилия Jonušis, Jonušys. Немало и таких латышских лимнонимов, которые можно связывать с литовским языком только с большой долей гипотетичности, напр.: Asva, Ādmenis, Indra, Kulpines ežers, Skabu ežers.