Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS KAZIMIERAS GARŠVA KALBINĖS SITUACIJOS RAIDA PAKRAŠČIŲ ŠNEKTOSE Senasis lietuvių kalbos plotas (114000 km?) 1572—1861 m. sumažėjo 23000 km? o per vėlesnį šimtmetį — dar maždaug 26 000 km? (Pakštas 1968, 449). Kal- bos asimiliacijos kryptis buvo iš ploto periferijos į centrą, ir ilgiau išsilaikiusios lietuvių kalbos salos dabar daugiausia atsidūrė už respublikos ribų. Einant iš vakarų į rytus ir pietus, Latvijoje galima nurodyti 10 autochtonų lietuvių izoliuotų kalbos plotelių (jų centrai — Vadakstis, Ukrai, Skyrėnys, Nėretos, Aknysta, Garšvinė, Subačius, Daūgpilio pietinės apylinkės, Ciskodas, Uodegénai), Baltarusijoje — 8 (Apsas, Kamėjys, Gervėčiai, Laziinai, Zietela, Varenavas, Pelesės — Rėdūnios apyl., Pérvalkas), Lenkijoje — 2 (Seinij— Punsko apyl. ir Vižainys). Dauguma Ma- žosios Lietuvos (Rytų Prūsijos, 9000 km?) gyventojų 1944 m. pasitraukė arba bu- vo iškelti į dabartinę VFR, taip pat VDR, bet kol bent prie Smaliniūkų (Jūrbarko raj.), Kaune yra kalbančių lietuvininkų šnektomis, tol negalima sakyti, kad ir jos išnyko. Jau šimtmetis, kai įvairių tautų kalbininkai domisi lietuvių kalbos pakraščių šnektomis. Dėl savo geografinės padėties ir aktyvesnių kontaktų su kitomis kalbo- mis jos turi tiek archaiškų ypatybių, tiek ir naujovių. Be to, periferinės šnektos tu- rėtų būti tiriamos dėl to, kad jos „sparčiai nyksta, daug kur lietuviškai temoka tik seneliai, todėl lietuvių dialektologams yra iškilęs svarbus uždavinys — spėti užra- šyti mokslui labai reikalingų šių šnektų duomenų“ (Zinkevičius 1978, 82). Mažo- sios Lietuvos šnektas dar 1843 m. aprašinėjo F. Kuršaitis ir 1882—1885 m. — A. Becenbergeris (pirmieji tekstai — 1579 m. išleisti J. Bretkūno raštai ir t. t.). Balta- rusijos lietuvius — 1886, 1888, 1893—1896 m. E. Volteris. Latvijos lietuviai po 1911 m. K. Būgos Ciskodo apyl. užrašytų tekstų daugiau tyrinėti tik nuo 1977 m., Lenkijos lietuviai — nuo 1963 m. (A. Uzdilos diplominis darbas ir t. t.). Iki šiol Baltarusijos lietuvius tyrė apie 50 kalbininkų, Mažosios Lietuvos — 15, Lenkijos ir Latvijos — po 10. Tarmių aprašai maždaug iki 1960 m. ne visai tikslūs galėjo būti dėl to, kad menkai tepanaudoti įrašai į magnetofono juostą, instrumentiniai, statistiniai tyrimai. Ne visi šnektų lygmenys išsamiai aprašyti, yra beveik ar visai netirtų apylinkių: lietuvių tarmių reliktai Latgaloje, Ainoje, Obėlcuose, Narūčio, Alšėnų, Žiuprėnų, Smurgai- nių, V$yšniavo ir kitose apylinkėse, dab. Kaliningrado sr., Gaurų, Germanėvičių, Dimanovos, Sofėjsko, Litvinkos ir daugelis kitų lietuvių kolonijų. Mokančių klai- pėdiškių tarmę kol kas dar galima rasti Šilutės raj. Žymiai daugiau būtų padaryta, jei šias vietoves aktyviau tirtų Klaipėdos kalbininkai, o Latvijos lietuvius — Šiau- 12 lių, Rygos, Daugpilio kalbininkai, studentai. Kol nevėlu, tekstų į magnetofono juostą galėtų įrašyti įvairių specialybių žmonės. Apie kai kurias pakraščių šnektas jau yra nemaža duomenų. Lietuvių spauda apie jas ypač daug rašė 1905—1913 ir 1956—1967 m. Tiems išsklaidytiems smul- kiems duomenims apibendrinti reikėtų atskiro darbo. Pagal lietuvių kalbos paplitimą dabar galima skirti keturis periferinių šnektų tipus: lietuviškai kalba 1) dauguma gyventojų (Pūnskas, Gervėčiai), 2) didelė dalis gyventojų (Pelesa), 3) mažuma senų žmonių (Apso, Daūgpilio apyl., Subačius, Aknysta, Nėretos, Skyrėnys, Lazūnai) ir 4) vienas kitas dar gali pakalbėti (Uode- gėnai, Zietela, Ciskodas). Pirmojoje, iš dalies antrojoje šnektų grupėje lietuviškai moka ir jauni Žmonės, vaikai; gimtoji kalba čia, o kartais ir trečiojoje grupėje, ge- riau mokama negu antroji kalba, dokumentuose nurodoma lietuvių tautybė. Ket- virtojo šnektų tipo atstovai net namuose dažniausiai lietuviškai nebekalba jau ke- liasdešimt metų ir pasisako esantys lenkų, baltarusių, latvių tautybės. Vis labiau siaurėjant gimtosios kalbos vartojimo sferoms, senoji karta nebeper- duoda savo kalbos jaunajai. Iš maždaug 7000 senbuvių Latvijos lietuvių, mokėjusių gimtąją kalbą, liko apie 150: per 50 Daūgpilio pietinėse apylinkėse, po 10—20 apie Subačių, Aknystą, Nėretas, po 2—5 — Ciskodo, Krūslavos, Skyrėnių, Ūkrų, Vadakstičės apyl. Palyginus 1928—1933 m. O. Chominskio žemėlapio duomenis su apytiksliais dabartiniais, matyti, kad per 50 metų lietuviškai kalbančių vietinių Baltarusijos TSR gyventojų apie Apsą iš 2000—4000 dabar liko maždaug 300 as- menų, iš 300—500 apie Kamėjis — 10, iš 3000—5000 apie Gervėčius — 1500, iš 1500—2000 apie Laziinus — 10, iš 390 apie Zietelą — 2, vietoj 5000—7000 apie Rodūnią, Pėlesą, Varenavą — per 1000. I. SVARBESNĖS LIETUVIŲ KALBOS PLOTO MAŽĖJIMO PRIEŽASTYS 1. Mažosios Lietuvos vokietinimas Svetimose valstybėse lietuviams nebuvo sąlygų tautiškumui ir gimtajai kalbai palaikyti, administracija dažnai net stengėsi ją sunaikinti. Valdžia ir turtai daugiau- sia priklausė kitataučiams (lenkams, vokiečiams): pavyzdžiui, 1919—1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 91 9% dvarų (883 iš 969) valdė lenkai. Lietu- vis, įsigijęs palivarką, parduotuvę ar malūną, ir pagal kalbą nenorėjo skirtis nuo daugumos ponų. Lietuviškai kalbėjo vargingiausi, neraštingi, labiausiai užguiti sluoksniai, iš kurių mažiau atsparūs, gelbėdamiesi nuo vargo, atsisakydavo gimto- sios kalbos. Bažnyčioje pirmiausia irgi buvo kalbama „ponų kalba“ — lenkiškai, vokiškai. Didžiausi lietuvių kalbos plotai sunyko XVII— XIX 2., ypač 1861—1904 m. (Vilnijoje — iki 1939 m.), dėl kapitalistinių santykių yrant tradicinei bendruomenei, 1865 m. Rusijos ir 1866, 1872 m. Vokietijos mokyklose uždraudus dėstyti lietuviš- kai ir t. t. ! Remiamasi žymiausio Baltarusijos lietuvių šnektų tyrinėtojo A. Vidugirio duomenimis. 13 Mažosios Lietuvos lietuviai per 300 metų (nuo XVI iki XIX a. vidurio) labiau- siai išugdė savo kultūrą, kuri turėjo lemiamos įtakos mūsų tautos raidai. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba išėjo pirmoji knyga (1547 m.), gramatika (1653), giesmy- nas (1666), poema (1818), laikraštis (1823), dainynas (1825). Rusijoje uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Mažojoje Lietuvoje išleista 1840 lietuviš- kų leidinių 5,5 milijono egzempliorių tiražu (visa tai padėjo lietuviams pasirinkti tokią bendrinę kalbą, kokią dabar turime). Prūsijos valdžia buvo vienintelė iš sveti- mųjų, net valstybinius raštus leidusi (be vokiečių) ir lietuvių kalba: vien 1578— 1831 m. tokių raštų paskelbta mažiausiai 108. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje ir teismuose nuo 1697 m. vartota tik lenkų kalba. Vokiečių statistika lietuviais laikė tuos Mažosios Lietuvos gyventojus, kurie lietuvių kalbą laikė gimtąja (kuri „yra lengviausia vartoti“ ir kuria galvojama). Daug lietuvių, išėjusių vokiečių mokyklas ir tarnavusių kariuomenėje, vokiečių kalbą mokėdavo ne blogiau už lietuvių, todėl lengva buvo jiems užrašyti „gimtąja“ vokiečių kalbą. 1858 m. Prūsijoje užrašyta 139 780 lietuvių, 1861 — 139 428, 1864— 152000, 1867 —146 000, 1890—117 637, 1900—106 230 (plg. Pakarklis 1935, 8— 10). Dar 1890 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė 237 kaimų ir 8 dvarų dauguma gyven- tojų (vokiečių kalbą — atitinkamai 45 ir 35) Klaipėdos apskrityje, 124 kaimų ir 10 dvarų (vokiečių kalbą — 60 ir 13) — Šilutės apskrityje, 126 kaimų ir 9 dvarų (vokiečių k. — 83 ir 35) — Tilžės apskrityje. Taigi minėtose 3 apskrityse lietuviš- kų kaimų buvo 2,6 karto daugiau, o dvarų — 2,2 karto mažiau: dvaruose, mies- tuose greičiau buvo perimama pono, administracijos, bažnyčios, mokyklos var- tota vokiečių (rytuose — lenkų) kalba. 1902 m. Tetznerio žemėlapyje prie lietuvių kalbos ploto priskirtas Klaipėdos kraštas ir Labguvos, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsručio apylinkės. Dar XX a. pradžioje senesnieji Didžiosios Lietuvos gyventojai į klausimą „kas esi”?, atsakydavę „esu katalikas“, o Mažo- joje Lietuvoje — „esu lietuvininkas“, „esu lietuviškai įžegnotas ir į lietuvišką šui- lę (mokykia} ėjęs“ (Pakarklis 1935, 6). Žinoma, kad 1309 m. ordino magistro įsakymu prūsams uždrausta kalbėti gim- tąja kalba, o nemokantiems vokiškai — tuoktis. Lietuvių socialinė ir politinė ne- lygybė patvirtinta XVII— XVIII a.: jiems drausta apsigyventi miestuose, verstis prekyba, mokytis amatų; mažiau mokėta samdiniams, lietuviai baudžiauninkai tu- rėjo 4 dienomis dirbti ilgiau negu vokiečiai kolonistai ir t. t. Jau 1739 m. Prūsijos karaliaus įsakymu į lietuviškas ir lenkiškas mokyklas turėjo būti įvesta vokiečių kalba. Kolonistams drausta mokytis lietuviškai kalbėti, mokytojams už vokieti- nimą mokėtos „pašalpos“. Vokiečių kunigai, mokytojai ir valdininkai, nemokėdami lietuvių kalbos, kuri jiems buvo svetima ir sunkino tinkamai atlikti darbą, manė, kad lietuvių kalba stabdo „kultūros pažangą“ ir dėl to turi išeiti iš apyvartos. Nuo 1873 m. lietuviškai begalėjo būti dėstoma tik tikyba Zemesniojoje pradinės mokyklos klasėje, o 1876 m. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybine Prūsijos kalba, vartotina mokyklų posėdžiuose ir susirašinėjant, valsčių ir kaimų susirinkimuose. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimt- mečius (1862—1944) m.). Jei dėl 1709—1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė 14 apie pusę (150 000) lietuvių, tai uždraudus lietuviškas mokyklas vien 1864-— 1925 m. lietuvių skaičius oficialiais duomenimis sumažėjo daugiau kaip perpus (78 000) (Kymnep 1951, 194—278). Sprendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719— 1902 m. didžia dalimi buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio te- ritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos, iki 1904 m. siųsti karaliui ir švietimo ministrui (1869 m. pasirašė 27 773 žmonės) imperialistinés Vo- kietijos planų nepalenkė (1879, 1895 m. vien Tilžės apskrityje buvo surinkta dau- giau parašų negu Klaipėdos, Šilutės apskrityse). 1930 m. Mažojoje Lietuvoje buvo 450000 arba */, lietuvių kilmės asmenų, kurių tik trečdalis jau 1825 m. bekalbėjo lietuviškai. Šiaurinėje dalyje (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse, kur 1736 m. buvo 95% lietuvių) absoliutinis lietuvių skaičius ėmė nykti nuo 1890 m. ir 1825—1910 m. sumažėjo nuo 50 iki 3894 (1,3 karto), vidurinėje dalyje (Ragainės, Lankės, Labguvds, Pilkalnio apskrityse), kri- tęs nuo 1858 m., sumažėjo nuo 42 iki 1094 (4,2 karto), o pietinėje dalyje (Gumbi- nės, Darkiemio, Stalupėnų, Įsrutiės, Geldapės apskrityse) — nuo 15 iki 0,64, (25 kartus) (Tarybų Lietuvos enciklopedija 1987. T. 3. P. 27; Vileišis 1935, 149— 153, 165). Šeimoje lietuviškai kalbančių mokinių skaičius šiaurinėje dalyje 1886— 1911 m. sumažėjo nuo 53 iki 4794, vidurinėje dalyje — nuo 22 iki 10%. 1736—1837 m. (per tris kartas) nutauto 36% visų gyventojų. Moterys vokie- tėdavo rečiau, dėl to 1890 m. 1000 gyventojų su gimtąja lietuvių kalba jų buvo maždaug 70 daugiau negu vyrų (Vileišis 1935, 149—153). a. Lenkinimas 1387—1687 m. Krikštyti lietuvių vyko lenkų kunigai, kurie ne- mokėjo ir dažniausiai nenorėjo išmokti lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupai jau nuo 1408 m. dažniausiai buvo lenkai. 1526 m. pirmajame Vilniaus sinode jau buvo nus- pręsta, jog parapijos mokyklose tikybos dalykai turi būti aiškinami lietuviškai ir lenkiškai. Visą laiką buvo ir priešinamasi polonizacijai (daugiausia dėl to, kad nenuken- tėtų dėstomas dalykas). Ketvirtasis Vilniaus vyskupas, Trakų Motiejus (1421 — 1453) buvo įsakęs kunigams išmokti žmonių kalbos. Nuo XVI a. pradžios didikai, statydami bažnyčias, neretai reikalaudavo, kad jose (Žiežmariuose, Alytujė, Eišiš- kėse ir kitur) būtų vartojama lietuvių kalba. 1593—1644 m. taip turėjo būti ir Stakliškėse, Pūnske, Pajevonyjė, Prienuose, Rūdninkuose, Lavoriškėse. 1685 m. Vilniuje buvo siūlyta bažnyčios beneficijas davinėti tik lietuviams. Iki 1569 m. (faktiškai iki 1697 m.) LDK vyriausybė lenkų kolonistus, kaip ir kitus svetimšalius, griežtai ribojo: įsileisdavo tik dvasininkų, kurie šeimų nekūrė, ir šiek tiek amatininkų. Į Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) IV skyrių buvo įra- šytas specialus 9 straipsnis, kuris draudė giminaičiams, išleidžiantiems bajores už vyrų į Lenkiją, skirti kraitį dvarais, kad jie nepatektų į lenkų šlėktų nuosavybę. 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas (sk. III, $ 12) dėl to prieštaravo Liub- lino unijai ($ 14). | 15 Tarp suslavintų XVI a. Vilniaus, Trakų, Ašmenos, Maišiagalos apyl. bajorų vardų dar maža tikrų lenkiškų. XVII— XVIII a. inventoriuose, 1828 m. bažnyčių vizitacijų aktuose tebenurodoma, kad Šalčininkų, Mėdininkų, Lavėriškių, Buivy- džių, Nemenčinės, Dubingių ir kitose (iki pat Nemuno) parapijose „žmonės kalba lietuviškai, vaikai ir moterys nemoka lenkiškai“ (plg. Pakarklis 1987, 384). b. Lenkinimas 1687—1863 m. Ilgainiui polonizacija vis labiau smelkėsi į baž- nyčias. 1737—1900 m. lietuvių kalba iš Vilniaus bažnyčių buvo išnykusi. Vilniaus universitete iki 1812 m. paskaitos buvo skaitomos lotyniškai, po to (iki uždarymo 1832 m.) ir ši įstaiga 1803—1812 m. tapo lenkų nacionalizmo židiniu. Universite- buvo verčiami prie savo pavardės „prisisegti lenkišką galūnę arba tiesiog prisiimti svetimą kitos giminės lenkišką pavardę“ (VVLKB, 36; 18—42). Pradinėje mokyk- loje netyčia lietuviškai prabilusiems vaikams mokytojas ant kaklo užkabindavo specialią lentą, kuri rodė, jog nubaustasis vaikas lenkiškai blogai kalba. Kunigai ir bajorai žiūrėjo į lietuvius kaip į lenkų valdinius, todėl į aukštesnius sluoksnius prasimušę valstiečiai slėpė savo „žemąją“ kilmę; „visi stengės laužydami liežuvius lenkiškai repelioti ir tik tie, kurie visai nemokėjo, tylėjo susičiaupę“ (VVLKB, 18— 20, 28). c. Lenkinimas 1863—1919 m. Natūrali ir prievartinė rytinių ir pietinių lietuvių kalbos ploto pakraščių asimiliacija dar suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo, caro valdininkams sustiprinus lietuvių rusinimo ir stačiatikybės brukimo politiką (plg. Garšva, Gudavičius, Nikžentaitis ir kt. 1987, 5). Svarbiausias lenkų tvarkytos baž- nyčios uždavinys pasidarė platinti ne tikėjimą, o lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti polska wiara, lenkų kalbą — kato- licki jezyk ir katalikus laikyti lenkais, nors didelė Lietuvos „lenkų“ dalis lenkiškai nemokėjo arba kalbėjo baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišiniu (po prostu, po prostemu). Vyskupas E. Ropas 1905 m. gruodžio mėn. įsteigė vad. katalikų demokra- tų partiją, kuri „rūpinosi paversti lenkais lietuvius ir gudus“, leido lenkišką dien- raštį ir du savaitraščius (VVLKB, 56). Prasidėjusi kova dėl įtakos tarp caro valdi- ninkų, brukusių rusų kalbą bei stačiatikybę, ir lenkiškos orientacijos dvasininkų bei dvarininkų lietuvių valstiečius prislėgė dvigubai. Tokioje situacijoje daug lie- tuvių viešai vartoti pasirinko baltarusių kalbą, kuria kaip kontaktų kalba galėjo susikalbėti ir su lenkais kunigais, dvarininkais ir rusais valdininkais. 1906 m. daugelyje bažnyčių į rytus nuo Gėlvonų, Jiėzno (Kliukščionysė, Gervé- čiuose, Lazūnuose, Žirmūnuose, Benekainyse, tarp Ašiužios ir Pariélés) vartota lenkų kalba. Tada vyskupas Ropas įsakė, kad be jo raštiško sutikimo niekas nekeis- tų bažnyčioje pamaldų tvarkos ir kalbos (iki tol lietuviai kunigai, esant reikalui, vartodavo ir parapijiečių gimtąją kalbą). Kai lenkai dvasininkai parašydavo straips- nelį prieš lietuvius kunigus į panpolonistų laikraščius, į buvusias lietuviškas Kai- šiadorią, Gėlvonų, Kernavės, Maišiagalos, Butrimonių, Varėnės, Kliukščionių, Benekainių, Asavds, Rėdūnios parapijas buvo atkelti lenkai kunigai (VVLKB, 58—126). Po 1904 m. lietuviams daugiau pradėjus rūpintis gimtosios kalbos teisėmis ir pradėjus ją vartoti, lenkai Asavojė, Gervėčiuose, Butrimonysė, Varenavė, Bene- 16 kainyse ir kitur kėlė muštynes (1906, 1910, 1911, 1913, 1915, 1925 m.). Daugiausia jas kurstė lenkai kunigai ir dvarininkai, šlėktos. Pavyzdžiui, Vidėniškio klebonas lietuviams klausytojams iš sakyklos skelbė: „Jesli wy, chamy, nie chcecie sluchač polskiej cywilizowanej mowy, to idzcie z kosciola“ (LK LB, 17, 23). Lietuvių kalba vadinta „pagoniška“, „barbarų, be kultūros“, „chamų“, kurios dievas neklausąs; dėl to viešai lietuviškai kalbėti valstiečiai gėdijosi. Lenkomanai paprastus Žmones daug kur kurstė rašytis lenkais, meluodami, jeigu ir toliau paliksią lietuviški pamoks- lai, caro valdžia sugrąžinsianti baudžiavą, bažnyčias paversianti cerkvėmis (kaip Šūmske, Pabėržėje, Dūkštosė) ir t. t. Sodiečiai, verčiami pasirinkti arba savo tikybą, arba tėvų kalbą, dėl kunigų įtakos daugiau linko prie tikybos. Asavos parapijonys — 3000 lietuviškai kalban- čių ir 1000 subaltarusėjusių — prisiekė daugiau lietuviškai nebekalbėti net savo namuose (VVLKB, 100, 112). Rėdūnios dekanas Gintautas (Gintowt) pašalino lietuvių kalbą iš Rodūnios, Nočiės, Butrimonių, Varenavo, Asavds bažnyčių (VVLKB, 92, 110, 114; 78, 82, 98). Minėtose apylinkėse (taip pat Eišiškėse, Kernavėjė, N. Vilnioje, Vileikoje ir kitur) nepadėjo ir 1909 m. Vilniaus vyskupystei duotas nurodymas, kad mišriose parapijose būtų vartojamos abi kalbos. 1911 m. cirkuliaras jau leido vartoti ne na- muose Žmonių vartojamą kalbą, bet jų pageidaujamą. Buvusioje Vilniaus gubernijoje lietuvių skaičius vis mažėjo (1861 m. — 63 Of 1897 m. — 24%, 1916 m. — 10%, 1919 m. — 7%), o „lenkų“ — daugéjo (ati- tinkamai 12, 8, 30, 54 %) (Makowski 1986, 17-22). 1897 m. surašymo duomenimis Triku apskrityje lietuvių buvę 69 %, Švenčio- nių — 43.94, Vilniaus — 32 94, Lydds — 1494, Ašmenės — 794. Lenkai domi- navo tik Vilniaus mieste (83 9%); likusioje tos apskrities dalyje gyveno baltarusiai (46 %) ir lietuviai (40 9%), lenkų tebuvo 1494 (plg. VVLKB, 48). d. Lenkinimas 1919—1939 m. Svarbiausios polonizavimo priemonės buvo baž- nyčia, dvaras; buržuazinės dvarininkų Lenkijos okupacijos laikais dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda. Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio lenkai atsirado daugiausia XIX a. antroje pusėje— XX a. pradžioje iš lietuvių, prieš tai jiems dažnai perimant balta- rusių kalbą. Dėl naujumo vietinė lenkų kalba nespėjo suskilti į tarmes: ji yra lenkų bendrinės kalbos atmaina su lietuvių, baltarusių šnektų elementais. Vietiniai lenkai neturi ir savo (neišsiverstos iš pirminės kalbos) tautosakos, jų pavardės dažnai yra lietuvių kilmės: Bolądz, Bovszis, Bumbul, Butrim, Czywil, Dowgiallo, Gaidel, Gar- nisz, Gintowt, Gražul, Norkun, Sabas, Songailo, Tarwid, Trinkun, Voiszel, Vojsznis rat: Vietos lietuvių ir šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijų skyrių pastangomis po 1920 m. dab. Breslaujos raj. įkurta 12 lietuviškų privačių pradžios mokyklų, Pastovų raj. — 1, Astravo raj. — 12, Yvijos raj. —3, Varenavo raj. — 37, Zietelos ir Gaft- dino raj. — po 1 (iš viso 67). Pilsudskininkai 1925 —1938 m. (daugiausia 1927— 1936 m.) uždarė 195 Vilnijos privačias lietuviškas mokyklas. 1936 m. vietoj jų dar buvo apie 150 lietuviškų skaityklų. „Ryto“ draugijos Zabarninkų kaimo (Bres- laujos raj.) mokyklėlė (kasmet buvo po 50 mokinių) veikė 1925 —1932 m., Miciūnų 2. 678 17 (Astravo raj., iki 80 vaikų) — 1912—1932 m., Pelegrindds (iki 40 vaikų) — ligi 1933 m., Rimdžiūnų — 1915—1932 m., Bieliūnų (Varenavo raj., 20—25 mokiniai) — 1926—1933 m., Biliį (daugiau kaip 25 mokiniai) — 1928—1931 m., Paliūnų (Suvalkų vaivadija, 70 vaikų) ir Žagarių (35 vaikai) mokyklos — 1928—1933 m. ir t. t. (Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte 1934, VI-— XI). 1934/35 m.m. Gervėčių valsčiuje daugiausia 1 klasės privalomos valdiškos len- kų pradinės mokyklėlės veikė Galčiūnuose, Gėliūnuose (2 klasės, 105 mokiniai), Gervėčiuose (3 kl., 185 mok.), Giriose, Pelegrindojė, Pėtrikuose, Rimdžiūnuose, apie Rėdūnią — Biliūnuose, Sen. Drūskininkuose, Dubiniuose, Pelesojė (2 kl., 113 mok.), Plikiuose, Paditvyjė ir kitur, kurių I skyriuje dar leista dėstyti ir lietuvių kalbą (plg. Makowski 1983, 237—240), 1936 m. Lydds apskrityje buvo 43 Šv. Kazi- miero draugijos skyriai, Suvalkų — 30, Breslaujos — 26, Gafdino — 19, kurie dar išlaikė lietuviškas skaityklas bei knygynėlius. 1939 m. tarybų valdžia atidarė lietuvišką septynmetę mokyklą Pelesojė (150 vaikų, mokytojas V. Krečius), 4 kla- sių mokyklas Dubiniuose, Pavalakėjė, Paditvyjė, Plikiuose, Ramaškonysė ir t. t. Valdiškose lenkų mokyklose lietuviai buvo įtikinėjami, kad jie esą lenkai, dėl to net nemokantys lenkiškai apie Rėdūnią, Apsą ir kitur iki šiol dažnai užsirašo lenkais ir taip oficialioje statistikoje sumažėja lietuvių bei lietuviškai kalbančių skaičius. Stebėtinai gajas lenkinimo tradicijas bažnyčia sugebėjo įdiegti ir Latgaloje, kuri Lenkijai nebepriklausė 200 metų ir buvo valdoma savos valdžios. Lietu- viai pietryčių Latvijoje ir miestuose dažniau ne latvėdavo, baltarusėdavo ar rusėdavo, o pirmiausia sulenkėdavo. Gyventojų surašinėtojai ne visada lietuvius galėdavo atskirti nuo lenkų; 1925 m. tik 2,8 9%, Latvijos lenkų buvo atvykę iš Len- kijos ir Lenkijai priklausiusios Vilnijos, o 13,4 9%, — iš Lietuvos (daugiausia iš lie- tuviškų Telšių, Šiaulių ir kitų apskričių). Kadaise į Lietuvos — Lenkijos valstybę įėjusiuose Daūgpilio, Rėzeknės ir Ilūkštės valsčiuose 1935 m. užrašyta atitinkamai 11 579, 4655 ir 4148 lenkų (1860 m. Ilūkštos apskrityje užrašyta 5023 lietuviai ir 3828 lenkai, o 1897 m. — 6986 lietuviai ir jau 11 380 lenkų). e. Lenkų kalbos palaikymas po 1939 m. Vilniaus kraštą išvadavus iš dvarininkų Lenkijos, kai kurie lietuviai toliau rašėsi lenkais ir kalbėjo ta kalba dėl to, kad yra „lenkų tikybos“, anksčiau gyveno „„Lenkijoj“, mokėsi lenkiškose mokyklose, norėjo išlaikyti galimybę emigruoti į Lenkiją, vengė aplinkinių pašaipos ir t. t. Tarp dalies jaunesnių lietuvių ir baltarusių dėl mokyklų ir aplinkos įtakos lenkų kalba buityje ėmė daugiau prigyti tik dabar, dėl to šių dienų kalbininkai skiria ir pokarinį polonizacijos periodą (žr. Vidugiris 1983, 58). 1942 m. dar daug lietuvių buvę Vidžių (24 %), Kiemėliškių, Varnionių, Kučio- nif}, Graužiškių, Surviliškių, Geranainių, Trakėlių, Žirmūnų valsčiuose (Pakštas 1968, 445). 1942—1947 m. tarp Gervėčių ir Pelesos lietuvius plėšė, mušė ir žudė baltieji lenkų „partizanai“ („armija krajowa“). Už lietuvių kalbos palaikymą nu- Zudytas ir buvęs Gervėčių kunigas A. Jakavonis. Nemažai terorizuojamy lietuvių tada pradėjo kalbėti lenkiškai ar bent baltarusiškai, vadintis lenkais (plg. Hexmo- Hac 1988, 45—52), 1945—1958 m. į Lenkiją emigravo apie 8000 lietuviškai kalbė- 18 jusių žmonių: iš Lazūnų apylinkių — maždaug pusė (400—500 asmenų), iš Zie- telos raj. Zasėčių kaimo — apie 50 (liko 48) ir t. t. Vilniaus vyskupija iki šiol priklauso Lomžos arkivyskupijai. Lietuvių — bal- tarusių paribyje dalis katalikų fanatiškai tebesilaiko lenkų kalbos (pavyzdžiui, Rodūnioje), nors dauguma parapijiečių jos nesupranta. Iš visų Tarybų Sąjungos respublikų lenkų tautinė mažuma geriausias kultūrines sąlygas turi Lietuvos TSR. Čia yra lenkų mokyklos, radijo, TV laidos, spauda, literatūra, VVPI Lenkų kalbos ir literatūros fakultetas ir kitų specialybių grupės, saviveiklos kolektyvai. Tai turi tam tikrą reikšmę ir daliai kitų respublikų gyven- tojų. Pavyzdžiui, 1986 m. Baltarusijoje buvo prenumeruojami 289 žurnalo „Kobie- ta radziecka“ ir 207 laikraščio „Czerwony sztandar“ egzemplioriai, 1987 m. — 304 ir 265 egz.; į Latviją jų siųsta atitinkamai 192 ir 31, 144 ir 25 egz. 1981/82 m.m. 54 grynai lenkiškose ir dalyje mišrių mokyklų lenkų kalba mokė- si 2,5 94; visų respublikos moksleivių (12 863). Vilniaus rajone jų buvo 5411, Vil- niaus mieste — 3111, Šalčininkų raj. — 2835, Trakų raj. — 980, Švenčioniū raj. — 406, Sirvintij raj. — 110, Varėnės raj. — 10. Pokario metais lenkiškos mokyk- los įkurtos ir kai kuriuose lietuviškuose kaimuose (pavyzdžiui, Švenčionių raj. ir apyl. Jaciūnų k., dab. Strūnaičio apyl. Rėpiškės k. ir t. t.), kuriuose net buržuazi- nės Lenkijos okupacijos laikais (iki 1937 m.) veikė lietuvių mokyklos ir skaityklos. 1953 m. Šalčininkų raj. pietiniame pakraštyje tarp Kalesnifiky ir Milkūnų, lietu- viškai ir baltarusiškai kalbančiame plote, vietoj lietuviškų atidarytos lenkiškos mo- kyklos: dab. Dainavės apyl. — Dainavds septynmetė ir Gilviniškių, Vėžionių pradžios mokyklos, dab. Gėrviškių apyl. — Gėrviškių septynmetė, Kaniūkų pra- džios mokyklos, dab. Daučiūnų apyl. — Daučiūnų, Didžiūjų Sėlų pradžios mokyk- los, Butrimonių septynmetė, Dievėniškių apyl. — Jurgelionių septynmetė, Pabarės apyl. — Miežionių pradinė, Poškonių apyl. — Dailidžių pradinė, Milkūnų apyl. — Šaūrkaičių septynmetė, Pagaujény pradiné®. Kai kurie moksleiviai ignoruodavo lietuvių kalbos pamokas: iš dalies dėl to ir 1979 m. laisvai lietuviškai mokėjo tik 11,1 9, respublikos lenkų. 1979 m. Tarybų Lietuvoje lenkais save laikė 247 000 (7,3 94) gyventojų, Balta- rusijoje — 403 000 (4,2 9,), o Latvijoje — 63 000 (2,5 94). Daugiausia lenkų gyveno Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Astravo, Ašmenės, Varendvo, taip pat pietinėse Daūg- pilio ir Kraslavos rajonų dalyse. Lenkų kalba kaip gimtoji jau šimtmetis vartojama Vilniaus ir Švenčionių raj. paribyje tarp Pabėržės, Nemenčinės ir Pabradės. Kitur ji dažniausiai tėra baltarusių, lietuvių, latvių antroji kalba — interdialektas (Stu- dia nad polszczyzna kresowa 1982, 19—145). ? A. Vidugirio informacija. 19 II. GIMTOSIOS KALBOS' FUNKCIONAVIMAS 1. Latvijos lietuvių šnektos Jose ryškiausiai pasireiškia dviejų gyvųjų baltų kalbų — lietuvių ir latvių — kontaktai. Pietryčių Latvijoje lietuvių kalbą galima tyrinėti ir maksimalios daugia- kalbystės sąlygomis: tik ten mūsų kalba funkcionuoja iš karto tarp visų 4 respub- likos kaimynų kalbų — latvių, baltarusių, rusų ir lenkų. Ilgai senbuviai (autochtonai) lietuviai Latvijoje buvo beveik netyrinéti, ma- nant, kad čia telikę neseni kolonistai. Mat daugiausia lietuvių į Rygą, Liepėją, Jėlgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880—1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 — ~95000, 1920 — 25588, 1925 — 23 192, 1930 — 25885, 1935 — 22913, 1959 — 32383, 1970 — 40 589, 1979 — 37 818, 1989 —34 630. Dar 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai (plg. Garšva 1984, 83—91; 1985a, 118—126; 1985b, 38). A. Bylenšteinas (1892, 13—459), apie 1924 m. K. Būga (1961, 563—583) aprašė daug vietovių Latvijoje, kur lietuvių iš seno gyventa ar tebegyvenama. 1921 m. vedant respublikų sieną, Ilūkštės, Aknystos, Skyronių, Ūkrų ir kitos apylinkės (290 km?), anksčiau priklausiusios Kaūno gubernijai, buvo iškeistos į Palangą ir pajūrio ruožą (182 km?), 1819 m. caro valdžios priskirtą Kuršo gubernijai. Vakaruose iki XVIII a. lietuvių, matyt, gyventa Liepėjos raj. tarp Rūcavos Nycos ir Bartos: latviams tų apylinkių gyventojai buvo leitiši, leitišnieki, t. y. lie- tuviai, tapę latviais. XVII a. LDK siena ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyven- vietės 50 km į šiaurę). Tarp Rūcavos ir Būtingės lietuvių būta ir XX a. pradžioje. Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ūkrai (dab. Dudbelés raj.), nuo 1473 m. — Skyrėnys ir gretimi kaimai Baūskės raj. Brūnavos apylinkėje. Lietuvos že- mėlapiuose iki 1914 m. žymimi Breslaujos, Aknystos kyšuliai į šiaurę. Ūkrų, Sky- rėnių, Aknystės ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystéms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio mėnesio — Lie- tuvos respublikai. ; 1889 m. Aknystės valsčiuje buvo 30 lietuvių ūkių ir apie 100 po 1850 m. įsikū- rusių latvių ūkių. Etnografinė riba ėjusi Susėjos upe. Aknystės parapijai seniau priklausiusi ir dalis Jūodupės apylinkės (Rokiškio raj.). Dar apie 1913 m. rusų kalba dėstomoje Aknystės mokykloje buvo kelios lietuvių kalbos pamokos. Lie- tuviška pradinė mokykla veikė ~ 1920—1944 m. Maždaug tuo metu lietuviškų draugijų „Šviesa“, „Rūta“ skyriai rengdavo vakarėlius, vaidinimus, turėjo chorus, net laikraštėlį. Jaunesniajai kartai išsisklaidžius ir vis silpniau kalbant lietuviškai, dabar tra- dicinė šnekta išlaikyta tik keliuose Aknystos apyl. kaimuose: Liūobose (K. Urbonū- vičiaus, g. 1903 m., ir J. Mačiūko, g. 1902 m., vienkiemiai; anksčiau čia buvo sep- tyni ūkiai), Riūkosė (P. Mikénas, P. Mikčnienė, g. 1904 m.), Skaifdupyje (L. Mu- relienė, g. 1909 m.), Kraūkaliuose (S. Mikčnienė, S. Čeičis) ir apie Aknystą (A. Urbonžvičienė, A. Gasiūnienė, g. 1906 m., O. Šinkūnienė, E. Neniškytė) (plg. 20 "TEDISIUJIA — SJ "reppgiuojn — pyp reugygIidny — gj ‘renjsiz -940ued — Z| Perygijūerę — TT ‘TOD§ISION — OT ‘TepisIBunoly — 6 !-yg/- eSesalid ns huuruoyjio Šyz“p— p“ — § “-ygf- eSesoud ns nturuoy “10 % SPI—p‘s — L ‘(equ ownrpjded) -ysi- eSesoarid ns hurnuoyIo % gbe — 707 — 9 SRIAUAAAS sO — ¢ ‘hiaman go drey neisnep sopuLny ‘soffuojoy "e XX — p ‘soffuojoy sodreqed "e XIX — € ‘hRUEQIEY IEYSIANIAL 007 —0T OXI SOL ‘SIAUGALS hiAnquos — Į 39918 IBYSIANIAI[ snpuied ‘siudwse €— J od OYI] 9SOLNY ‘SPRIAUALT hianquos — | :alofiajey sowie) soqpey tanjory BUIAYDS | XN "EE Hh THR sss EE "TTT t 81 tf----] J PETA “To |*'[e|f[o|č[ e ]'[o] VrNYIS3A8 ake! 22 x | t no ir fit SPS į ~~, +H | oles IIR LQ a i Ih "T Biunso Sdvičepon i HHH SK TVCHY ) Va- aa SR@EANg il : ; a / \ Misija Og N | Ll on 3 2. FN Qs ! =. į nn0ygnę X Moir Rishi so8Ja STUNG 3% S | edDpoysryy“ Tag OL yi 4 1 > Kd SI/1dqoyar X Hh UDAV i | aVerga aInyand = / A r X 10U071yDJUA = EN vaBDIgT ' “vroding > tn mango į voza 6 || 2 Garšva 1985, 119—123, Masytė 1987). Tai pačiai uteniškių šnektai priklauso ir toliau į rytus esančios Garšvinės, Subačiaus apylinkės. Didžiausia Latvijos lietuvių tarmė yra į pietvakarius nuo Daūgpilio, tarp Kal- kuonės, Kufcumo, Mėdumo, Grendzės. Daugiausia lietuvių buvo Papušinėje (2 km į pietus nuo Kalkuonės, 1979 m. iš 66—33 gyventojai: E. Barčienė, g. 1913 m., L. Barčytė-Lapkovska, g. 1926 m., H. Įsėdienė, gim. 1910 m., M.! Malinienė, Tranienė ir kt.), Vasariškiuose (2 km nuo Mėdumo į šiaurę: J. ir A. Smilginiai, g. 1926 ir 1932 m., Puranai), Vanagiškiuose (J. Bagdonavičienė, g. 1906 m., Juneliai, Masėnai, Vanagaitė-Vasiliauskienė, g. 1914, R. Vanagas, g. 1928 ir kt.), Mė- dume (V. Čiblaitė, E. ir H. Jūnelienės, A. Liskinys, g. 1911 m., A. Plučienė, E. Švilpa, g. 1908, A. Vėrdanienė, g. 1908 ir kiti), taip pat Kalniškių, Žvirbliškių ir kituose k. (plg. Vaicekauskaitė 1988). Papušinės gyvenvietė įkurta gal tik apie XVIII a.: prisimenama, jog kaimo vardas kilęs nuo augusios pušies. Pačios įdomiausios lietuvių kalbos salos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Dau- guvės pusėje. Rėzeknės raj., Sakstagalio apyl. buvo tolimiausia lietuvių kalbos sa- la ar sena kolonija — Ciskodas: nuo jo iki LTSR sienos 110 km. 1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300—400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo pakalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. — 2. Iki Uodegény (Kraslavos raj. Ižvalto apyl.) nuo LTSR sienos yra 60 km. 1925 m. apylinkėje lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. — 3(5). 1883—1925 m. greta Uodegény minimi dar 6—9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo lietuviš- kai kalbančių. Iki XIX a. vidurio lietuviškai šnekėjo ir kairysis Dauguvės krantas tarp Varnavičių (Kraslavos raj.) ir Ilūkštos (Daūgpilio raj.). Taip Daūgpilio, Kras- lavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. K. Būga (1961, 565—569) Latvijoje suskaičiavo beveik 800 gyvenamųjų vietų vardų su priesaga -iski®, kurie didžiuliu kyliu (iki Rėzeknės) įsiterpia į rytų Latvija. Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietu- viai. Įdomu, kad -iškių pėdsakai daugiausia veda į plotą maždaug tarp Obėlių ir Breslaujos: kuo arčiau Lietuva, tuo daugiau šių vietovardžių. Didesnė dabartinio Daūgpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Suba- čius — Bebriné — Dviétas — Kalupė— Malinovka— Kaplava (1912 m. joje buvo 20— 55 94 priesagos -išk- oikonimų, plg. Būga 1961, 565) dar XVIII— XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių. J. Safarevičiaus nuomone, kur vietovardžių su -išk- ne ma- žiau kaip 12 9,, lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai su 4—12 9, rodą senąją lietuvių kalbos ribą (plg. Zinkevičius 1987, 58). Tada tarp neseniai lie- tuvių Latgaloje gyventų vietų būtų kylys Kalupė— Silajaniai—Malinovka, einantis palei Daiigpilio — Rėzeknės kelią, ir Asūnės apylinkė Kraslavos raj. šiaurryčiuose; į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubini}, Dviéto, Ciskodo, UozuolmuiZos, Ižvalto, Asūnės, Piédrujos. Apie XI-XIII a. ir XVI bei XVII a. pradžioje nemažai lietuvių apsigyveno ir asimiliacijos būdu išplito tarp Daūgpilio, Rėzeknės ir Verchnedvinsko (Krasla- * Dabartinės Baltarusijos TSR gretimoje dalyje, kur lietuvių gyventa seniau ir daugiau, sus- kaičiuota tik 570 (su pasikartojimais — 656) priesagos -isk- oikonimų (plg. Zinkevičius 1987, 57). 22 vos, Ciskodo, Akrds, Rudbeznieky ir kitose apyl.). Tai rodo iki šiol išlikę šnėktos ir lietuvių kilmės hidronimai (Gintuve, Subinaite ir kt.), oikonimai (Girnakaliai, Možowajki, Švedėliai), pavardės (Gražul, Matulunas, Žwirblis), skoliniai iš senosios latgalių tarmės cyrulis „vieversys“, stūrys „kampas“ ir kt., kuriuos dabar latgaliai taria c'ėirūl's', styur’s’. 1259—1261 m. 15 km į rytus nuo Daugpilio lietuviai turėjo Naujinio pilį (latviškai Naujene, ne *Jaunene). Ilūkštės apylinkė, kuri dabar yra katalikiška, dar XVI a., t. y. iki bažnyčios reformos, buvo evangeliška (Mėdumo dvaras — ir 1787 m.) (plg. Būga 1961, 567, 570—571). Archyvuose yra duomenų, jog Livonijos ordinas XV — XVI a. pietų Latgaloje apgyvendino lietuvių belaisvių (Bpeiygjak 1987, 19—29). Lietuvių emigracija į čia buvo skatinama ir 1561—1772 m., kai Latgala priklausė Lietuvos ir Lenkijos vals- tybei. Į dešiniąją Dauguvės pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi trijose vietose: ties Daūgpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drūją. Toliau keliauta Viškų, Dag- dos— Andrupenės ir Rudbeznieky link. Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietivninkai yra trejopi: 1) asimiliuoti istorijoje tiksliau nepaliudytu laiku (Akra, RudbeZniekai ir t. t. — čia lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų), 2) asimiliuoti žinomu laiku, daugiausia XIX a. pab.— XX a. pr. (11 vietovių apie Kraslavą, 6 — Ciskodo apyl., taip pat Jaunbornės, Laukesds ir kitos apyl.) ir 3) išlikę iki šiol (Daūgpilio, Uodegény, Ciskodo apyl.). 1893—1906 m. Daugėliškio — Rimšės apyl. lietuviai įsikūrė 5 kaimuose apie In- dricą (Kraslavos raj., Kalniešų apyl.). 1930 m. apylinkėje jų buvo 300, 1979 m. — 38 (2,3 94). Dabar lietuviškai kalbantys tebegyvena Indricoje (M. Valinskaitė-Pe- ciulevičienė, g. 1923 m.), Bindariuose (E. Matkevičiūtė-Narienė, g. 1906 m., O. Matkevičiūtė, g. 1927 m. ir kt.), Kalniešuose (M. ir A. Peciulevičiai, g. 1929 ir 1932 m., bei jų vaikai). 1880—1960 m. į Latviją atsikėlus nemažai grupei lietuvių, jų skaičius 1930 ir 1979 m. atskirose Latvijos dalyse buvo toks: Skaičius Procentas (9%) 1930 m. 1979 m. 1930 m. 1979 m. Ziémgala 12627 15363 44 2,6 Ryga 6817 6777 1,8 0,8 KufZzemé 4348 11489 1,5 3,3 Vidžemė 1140 1461 0,3 0,5 Latgala 953 2710 0,2 0,6 Iš viso 25885 37818 1,4 1,5 Lietuvių procentas 1930—1979 m. padidėjo tik Kuržemėje (buvusiame Kurše) ir Latgaloje. Palyginus su 1930 m., 1897 m. Latgaloje buvo kiek daugiau (1290) lietuvių. Sezoniniams darbams į Latviją daugiau lietuvių atkeliaudavo 1929—1931 m. (16 000—19 000, arba 74—87 94 visų sezoninių darbininkų) ir iš dalies — 1935— 23 1936 m. (14000, 15000, arba 43—38 94). Ziémgaloje lietuviai sudarė 619%, lai- kinų darbininkų, Vidžemėje ir KuiZeméje — 19 9%, Latgaloje — 0,7 96 (Kopeč 1938, 82, 130). 1930 m. Raudos valsčiuje užrašyta 27 9, lietuvių, Neretų, Ritės, Elksnių — 22 94, Ūkrų — 1994, Aknystės, Pruddés — 1794, Snikeriy, Nemuné- lio, Vadakstičs — 159, ir t. t. 1979 m. daugiausia jų (484—182 gyventojai) buvo Vadakstiės (38 9%), Kaletų (37,1 %), Rūbos (36,2 95), Gramzdės (33,1 9%), Nere- ti (26,4 94), Pampaliy (26,1 9%), Nygrandos (25,4 9%), EZérés (23,8 9%), Pilskal- nės (23,3 9%), Kursyčių (21,6 %), Jaunaucés (21,4 %), Ukry (21,2%) apyl. 1945-1960 m. daugiausia lietuvių apsigyveno tarp Liepėjos ir Baūskės. 1979 m. daugiausia jų buvo Rygds (8769, 0,8 9%), Liepėjos (6630, 2,6 %), Baūskės (4281, 5,3 9%), Saldaus (3176, 2,2 %), Jélgavos (2587, 1,5 44), Duobelės (2486, 1,8 94), Daūgpilio (2140, 1 %) rajonuose. Pokario metais daugelis lietuvių čia įsikūrė dėl geresnių pragyvenimo sąlygų, geresnių darbų; ypač daug čia, kaip ir į Kaliningra- do sritį, bėgo nuo represijų asmenybės kulto metais. Nuo XX a. pradžios lietuvių kalbą Latvijoje kiek palaikė susikūrusios lietuvių organizacijos, mokyklos. 1934 m. veikė 16 lietuviškų draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907—1948 m. lietuvių kalbos oficia- liai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o bent 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos. 1939 m. iš 3500 mokyklinio am- žiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20 9%. 1907—1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių. Dėl bažnyčios, mokyklos, svetimos valstybės įtakos daugelis pakraštinių lietuvių sparčiai nutausdavo. 1925 m. Latvijoje lietuviškai kalbėjo apie 7000 senbuvių, 1980 m. — maždaug 150. Caro laikais Latvijoje buvo rusinama, 1930—1940 m. — latvinama. Latvijos lietuvių draugija vėl organizuoja lietuviškas mokyklas ir t.t. Neminint lietuvių tarpusavio bendravimo, dabar jų gimtoji kalba viešai pavar- tojama tik maždaug 10 Latvijos bažnyčių. Padaugėjus lietuvių skaičiui, pageidauja- mos lietuviškos mokyklos ir gimtosios kalbos pamokos buvo pranykę. Į vieną Rygės klubą atvykdavo lietuvių teatro, saviveiklos kolektyvai. Nemažai lietuvių klauso Lietuvos TSR radijo. 1987 m. prenumeruota 5600 lietuviškų laikraščių ir žurnalų („Tarybinė moteris“ — 1985 egz., „Valstiečių laikraštis“ — 1813 egz., „Mūsų sodai“ — 378 egz. ir t. t.), daugiausia Liepėjos (1028 egz.), Rygos (996 egz.), Saldaus (676 egz.), Baūskės (668 egz.) rajonuose. Skirtingai nuo Baltarusijos TSR, Latvijoje lietuviai neretai užima atsakingus postus, jų kultūrinių poreikių administracija neriboja. 1979 m. duomenimis, gimtąją kalbą lietuviai geriausiai išlaikė Liepėjoje (88,4 94), blogiausiai — Tukume (59 %). Latvių kalbos kaip antrosios mokėjimas svyravo nuo 60,1 iki 18,1 9 (Kuldingės ir Daūgpilio raj. kaimiečiai), rusų kalbos — nuo 56 iki 13,4 9 (Daūgpilio ir Liepėjos raj." kaimiečiai), lietuvių kalbos — nuo 9,9 iki 1,2 9%, (Saldaus ir Jėlgavos raj. miestiečiai). 24 1 lentelė. Latvijos TSR kaimai, kuriuose 1979 m. lietuviai sudarė 100—30 94 visų gyventojų Rajonas Apylinkė Kaimas rojų | Lietuviy % Liepojos Priekulés Duobelzibaliai 44 100 Duobelés Vytiniy Bungos 98 š Bauskės Svitenės Kapūna 28 A Saldaus Pampalių Akmentiniai 43 8C Bauskės Svitenės |. Lygmaniai 33 ši Liepojos Kaletų Uozuolai 126 70 Saldaus Pampalių Auniniai 45 70 ” ” Veldrés 27 i Rubos Matjasiai 38 i iš 5 Ciniai 39 60 Liepojos Priekulės Kanepai 25 si » Vainiaudos Malkalné 89 50 Saldaus Jaunaucés Jaunauce 241 jį > Rubos Veclykupeniai 112 ” Nygrandos Dzyros 90 » > Kursy¢iy Bruzilos 101 iš * Vadaksties Mazdergiai 42 iš » Jaunaucés Kalnaniai 41 ” Duobelės Penkulės Skujainė 104 ja Bauskės Brunavos Jatniekai 78 » Daugpilio Kalkuonės Papušinė 33 » Liepojos Siksniy Sudargai 48 40 Saldaus Rubos Ruba 390 ją 3 Nygrandos Griežė 29 ja Vadaksties Priedula 71 " 3 Nuovadnieky Pukiukalniai 31 x Duobelés Vytiniy Putros 73 x Jelgavos Sesavos Avangardas 357 = » Ausmos Bandeniekai 57 i» Bauskės Brunavos Sileniekai 26 t Jekabpilio Luonės Luonė 247 » Liepojos Priekulés Mazgramzda 71 30 » Embiités Dinsdurbé 69 ” » Aizputės Uozuolai 33 i Saldaus Zirnių Uozuolai 28 » » Nygrandos Kalnai 351 > i Ežerės Šarlotė |. 34 r Duobelės Ukrų Snikeriai 249 » Bauskės Ceraukstės Mūša 483 » » Gailysy Ainavos 46 ” js Vecumniekų Laimos 39 » 25 2. Šiaurės vakarų Baltarusijos (buv. Vilniaus krašto) lietuviai Apie VII a. baltų ir slavų kompaktiško ploto riba bus ėjusi prie Minsko, Po- locko, Pskovo, XIV — XVI a. — prie Gafdino, Ščiūčino, Naugardūko, Volėžino, Smurgainių, Pastovų, Breslaujos, Drujos (plg. Zinkevičius 1987, 54, 59). XIV — XVII a. jau egzistavo daugelis dabartinių periferinių šnektų centrų ir jiems priklau- sančių kaimų: 1473 m. minima Rėdūnia, 1511 m. — Gervėčiai, 1553 m. — Pelesds parapija, 1569 m. — Apsas. XIX a. antrojoje pusėje baigė slavėti rytiniai lietuvių kalbos plotai apie Vosy- liškes, Minaičius — Belyčią, Lipniškes— Tokariškes (į vakarus nuo Lazūnų), As- travą, Žodiškes, Svyrius, Ikaznę, Skrudėlynę—Jaunbornę (plg. I'ayuac, Buay- rapuc 1983, 26—78, 38, 48). 1905 m. kun. S. Stakelės raportas rodo, jog tada dar šiek tiek lietuviškai kalbančių aptikta Karkažiškių, Sudervės, Rykantų, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Varnionių, Žiuprėnų, Ašmenos, Trobų, Yvijos, Dūdų, Vyšniavo, Zabrezės, Gruzdovo—Oborsko, Žirmūnų, Užbalių parapijose. Dauguma lietu- viškai kalbėjo apie Lentupį (Švenčionių pavietas), Kazokiškes, Rūdninkus, Vievį (Trakų pav.), Nemenčinės, Dubujų, Gervėčių, Videniškių, Kernavės parapijose (Vilniaus pav.), apie Kauleliškes, Geranainis, Subatninkus, Surviliškes, Graužiškes, Lazūnus (Ašmenos pav.), Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes, Benekainis, Vare- navą (Lydos pav.) (Vilniaus žinios 1905. Nr. 278; LKLB, 55—57). XX a. pirmojoje pusėje ypač dideli lietuvių plotai sunyko Breslaujos, Varena- vo, Astravo raj. Nuo 1890 m. lietuviškai kalbančių apie Lazūnus per 15 metų su- mažėjo tūkstančiu (dar liko 2000), apie Gervėčius per 41 m. — dviem tūkstančiais (liko apie 5000). Maždaug iki 1920 m. daugiausia lietuviškai kalbėjo Jokintoėnys, Sakalaičiai, Ažūlaukė, Kaliėnija, Valeikėnys, Sniegiėnys, Gavučiai (Valeika 1988. Nr. 7). Zietelos saloje 1886 m. aptikta 1156 lietuviai, 1906 m. — 500, 1916 m. — 600, 1933 m. — 390, 1957 m. — 40, 1986 m. — 2. Manoma, kad prie pietinių lietuvių šnektų — Zietelos ir ypač Pelesds— Rėdū- nios — substratinių elementų išlikimo prisidėjo prūsai (skalviai, bartai, pamedė- nai); Gardino srityje apsigyvenę po 1276 m., taip pat jotvingiai, galėję pakliūti 1280—1283 m. (plg. Cynnuk 1980, 186—189; Lietuvių etnogenezė 1987, 225, 228). Nuo XV iki XVIII a. pabaigos prie Pelesos ir Ditvės upių (dab. Rėdūnios raj.) minimas Bartų valsčius, išsiplėtęs į seniūniją, kurioje 1765 m. buvo Pelesės (Pelesos, Pamedės, Paditvio, Pavalakės, Piliūnų, Leliūšių kaimai), Skalvos (Vigėnys, Smil- giniai, Dubiniai, Skireikiai, Varliai, Paleikiškiai, Kūrkės, Kargaudai), Piliakalnio (Sklodonys, Vaikūnai, Paraistė) ir tolimesnė Panemūnės vaitystė. 1385, 1387 m. ir kituose šaltiniuose minima, jog tarp Rėdūnios ir Zėbalatės apgyvendinta. 800 skalvių (lietuviai paėmę į nelaisvę 1365 m. prie Ragainės). Bet Pamedės kaimo var- das greičiau bus kilęs ne nuo pamedény genties, o nuo tarminio žodžio mėdžias „miškas“. Jotvingių substratą (priebalsio ž virtimą z) gal būtų galima įžiūrėti net Gervėčių apyl. pasitaikančiame tarime Zadiskés „Žėdiškės“. 26 Kivonys Vaikūnai A VILNIŲ 76 km. A sen. Kazokiškės g! ; = Sklodonys O RODŪNIA ; Jucidnai O A Jotautai O Kurkes „O Piliakalnis d „Aytažeikiai 0 Plikiai Vigonys Kargaurdai O klaišiai A Kemeišiai Sen. Sy GARDINA Paškovičiai Tolkūnai D Dubiniai O ! . nų . A Lipkūnai Gudeliai D Leliūšiai © Balčiški Surkantai A altiškis © piliinai e Pavalke ei Os (ih: ans ©2 As @ Sen. Druskininkai gs 57 © Paditvys 2 schema. Pelesds— Rodiinios apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1987 m. lietu- viškai galėjo kalbėti: 1 — 60—70 9% gyventojų, 2 — 40—48 %, 3— 27%, 4 — 10-18 %, 5 — 1-5 %. Lietuviškai nustoj¢ kalbėti kaimai: 6 — XX a. pirmoje pusėje, 7 — XIX a. Salti- niai: Povilaitytė 1970, 1—10, Vidugiris 1988, 21-34 ir kt. 1890 m. Rédiinios apyl. buvo 70 % lietuvių, Pelesds — 82 % (1421 iš 1723 gyventojų). Iki 1914 m. Varenavo, Rėdūnios, No&ids, Asavds, Armoniskiy parapi- jose lietuviškai kalbėjo 3/4—2/3 gyventojų, Benekainiy, Geranainių, Kaulėliškių — 1/3—1/2, Trakėlių, Žirmūnų, Zėbalatės — 1/4—1/3 ir t. t: Pagrindine namų kalba lietuvių kalba buvo maždaug iki 1950 m. tarp Benekainių ir Armėniškių, Varenavo ir Kaulėliškių, apie Asavą, Nėčią; atskiruose Rėdūnios apyl. kaimuose — iki 1975 m., o Pelesos apyl. (Pavalakėjė, Pelesojė, Dubiniuose, Sen. Druskinin- kuose) — iki šiol. 1970 m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (1986 m. — 253), nelietu- 27 vių — tik apie 35 (Povilaitytė 1970, 3). Kai kur straipsnio autoriaus lietuvių daugiau (žr. schemą) negu T. Sudnik (plg. Vidugiris 1988, 24) aptikta, matyt, dėl to, kad vietiniai gyventojai atsiliepė ta kalba, kuria buvo kalbinami. Rytinėje Varenavo raj. dalyje iš 18 XX a. pradžioje lietuviškai kalbėjusių kaimų (plotas buvo maždaug 13 km ilgio ir 7 km pločio) ta kalba geriau išlaikyta Stani- šiuose, Tusamonyse, Ramaškonysė, Navaséduose, Bieliūnuose, pavienių asmenų — Biliuosė, Parabiskéje, Cesliūkiškėje, Dainavojė, Romūčiuose, Padvariškėse. Iš 1928—1933 m. lietuviškai mokėjusių kalbėti 8000—12 000 žmonių (plg. Vidu- giris 1988, 29, 27—32) 1970 m. Varendvo raj. oficialiai užrašyti 1234 lietuviai, 1979 m. — tik 939 (563 (60 9%) gimtąja laikė savo tautybės kalbą, 351 (37 945) — balta- rusiy kalba, 24 (3 94) — rusų kalbą). Iš ju 313 (33 94) kaip antrąją laisvai mokėjo baltarusių kalbą, 307 (32 94) — rusų kalba, 78 (8 94) — savo tautybės kalbą. Astravo raj. 1930 m. dar buvo bent 6000 lietuvių. 1970 m. jų užrašyta 2120 (6 % visų gyventojų), 1979 m. — 1655. Lietuvių kalbą gimtąja laikė 1448 (8794) baltarusių — 172 (10 945), rusų — 35 (2 %), o 1032 (62 9,) laisvai mokėjo baltaru- siSkai, 388 (23 9,) — rusiškai, 80 (5 945) apslavéjusiy — lietuviškai. 1970 m. Gai- dino raj. buvę 177 lietuviai (1979 m. — 138, Pastovų raj. — 184), Smurgainių raj. — 73, Amends — 52, Ščiūčino — 42, Lydds — 24, Yvijės — 22, Zietelos — 12, Slonimo, Naugarduko — 10 ir t. t. Daugiausia čia lietuviais užsirašė, matyt, atsikéléliai. Geriausiai lietuvių kalba TSRS teritorijoje uz Lietuvos TSR ribų iki šiol issilai- kė Gervėčių apyl. Tai, matyt, lėmė visuomeninės sąlygos — kai kurie dvarininkai XIX a. ir mokykla, bažnyčia, lietuvių kultūros draugijos, spauda XX a. Dar caro laikais daug kur slaptai mokė daraktoriai. Apie 1923 m. lietuviška mo- kykla viešai pradeda veikti Gervėčiuose, 1925 — Miciūnuose (mokytojos — J. Naminskaitė ir J. Kardelytė), Mockosė, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Pelegrindojė, Giriose, Knystūškėse, Rimdžiūnuose, Pėtrikuose. Lietuviškuose kaimuose įsikūrė šv. Kazimiero draugijos skyriai, kurie turėjo ir nedidelius knygynėlius (maždaug po 200 knygų ir žurnalų). Tada labiausiai skaitytas „Ūkininko patarėjas“, „Kelias“, „Dirva“, Maironio, K. Binkio raštai. Gėliūnuose veikė ir Kultūros draugijos sky- rius (draugijos organas buvo „Vilniaus žodis“). Miciūnuose vaidinta „Amerika pirtyje“, „Aklą pažins, kvailą supras“ ir t. t. Lenkiškose valdžios mokyklose tada būdavo tik po 2—6 mokinius. Iki 1933 m. uždarius visas lietuviškas mokyklas, 1934— 1936 m. vietoj jų veikė „Ryto“ draugijos skaityklos. Skaityklų vedėjais liko buvę lietuviai mokytojai: Miciūnuose — A. Bubulis, Giriose — V. Krėčius, Rimdžiūnuose — Selyla ir kiti (minėtieji buvo aktyviausi). Skaityklų vedėjų paraginti, Girių kaimo tėvai patarė vaikams privalomoje lenkų mokykloje mažiau lenkiškai kalbėti ir negiedoti, o Mi- ciūnų vaikai 1934/35 m. m. sugebėjo išsireikalauti, kad Gervėčių mokykloje tikyba būtų dėstoma lietuviškai (Valeika 1988. Nr. 1, 2). Pelesoje lietuviška mokykla veikė 1908—1917, 1922—1932 m. Maždaug 1926 m. Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ (jos būstinė buvo dabarti- nėse Lietuvių kalbos ir literatūros instituto patalpose) mokyklos įsteigtos Dubi- niuose, Pavalakėjė, Piliūnuose, Drūskininkuose, Paditvyjė, Leliūšiuose, Kargau- 28 2 lentelė. Lietuvių skaičius didesniuose Gervėčių apyl. kaimuose Iš viso gyventojų Lietuvių 1985 m. Eil Nr 1 ini "pavadinimas 1985 m. | 1987 m. | skaičius | 96 šius 1. Gervėčiai 479 128 27 2. Girios 240 265 195 81 101 3. Rimdžiūnai 232 231 151 65 80 4. Galčiūnai 205 203 r 74 90 5. Mėckos 173 201 148 85 100 6. Miciūnai 180 195 126 70 60 7. Giliūnai 128 145 119 93 80 8. Knystūškės 87 104 80 92 55 9. Gaigaliai 73 86 37 51 40 10. Pelegrinda 60 65 43 72 35 11. Gudiniūkai 64 57 28 42 25 12. Milcéjos 51 48 40 78 23 13. Pėtrikai 40 \ 36 90 20 14. KerplaSina 24 28 19 79 12 15. Gibifdé 7 21 2 29 16. Ūžupis 10 10 6 60 6 Duomenys imti iš: Romančiuk 1986, 241, Valeika 1988 ir apylinkės Tarybos. duosė, Vigonysė, Rackūnuose, Plikiuose, Piliakalnyje, Sklodonysė, Smilginiuose. Be lietuviškų mokyklų, kiekviename kaime buvo ir lenkiškos. 1933 m. lietuvių kalba dėstomos mokyklos ir čia uždaromos, jų vietoje iki 1936 m. veikė lietuviškos „Ryto“ skaityklos. Jose vaikai lietuviškai mokyti nelegaliai (Povilaitytė 1970, 3—7). Buržuazinės Lenkijos okupacijos laikais nacionaliniu požiūriu sudėtingą laiko- tarpį pergyveno ir bažnyčia. Dar senojoje medinėje Gervėčių bažnyčioje apie 1898—1903 m. yra vargonavę Mikas, Kipras Petrauskai ir jų tėvas, įkūręs chorą ir dūdų orkestrą. Po 1924 m. vysk. J. Matulevičiaus vizitacijos Gervėčių bažnyčio- je greta lenkiškų įvestos pamaldos ir lietuvių kalba, kurioms teko nemaža išban- dymų. Kunigus, dirbusius Gervėčių bažnyčioje, galima suskirstyti į kalbų atžvil- giu maždaug neutralius, t. y. kalbėjusius ir lenkiškai, ir lietuviškai (A. Dalinkevi- čius, Buivys, S. Chodyga, dabartinis), lenkintojus (Alšiauskas ir ypač Romeika, Malinauskas — „Ėdikas“, J. Trochimas ir kt.) ir lietuvintojus (A. Jakavonis, J. Gy- lys). Lenkintojų dvasinis teroras neretai pereidavo į fizinį, ypač 1927—1946 m. Sa- kalaičių kaimas dvaro savininkų Struckų nutautintas prievarta: jo ribose kalbėję lietuviškai plakti rykštėmis. Dar 1928 m. 80 metų miciūnietis Atminis už tai gavo 25 bizūnus. Todėl Sakalaičių kaimo žmonės Damučiai, Gudaičiai, Kurmeliai, Mau- čiai, Skyručiai, Šauliai, Tvoragaliai ir kiti perėjo prie lenkų kalbos ir sukurstyti įmdavo net mušti lietuviškai kalbančius („girgūnus“). Tam darbui Gervėčių vika- 29 ras ir policijos komendantas 1927 m. įkūrė lenkų šaulių karinę šovinistinę organi- zaciją. 1927 m. spalio mėn. naktį iš 4 i 5 d. daug Vilniaus krašto lietuvių veikėjų (tame tarpe Gervėčių kun. A. Jakavonis) buvo suimti ir pateko į kalėjimą arba iš- tremti į Lietuvą. 1930 m. dėl lietuviško pamokslo lenkų šauliai Gervėčių bažnyčio- je mušė lietuvius bambuko lazdomis ir nemažai jų už pasipriešinimą pasodino į Vilniaus (Lukiškių) ir Varnionių kalėjimus. Tada 3 metams įvestas interdiktas — lenkiški ir lietuviški pamokslai ir giedojimai pakeisti lotyniškais (Valeika 1988. Nr. 1-2). Negalėdami išsireikalauti pamaldų gimtąja kalba, buvusios Rėdūnios parapi- jos (ypač 7 kaimų — Pelesos, Dubinių, Piliūnų, Pavalakės, Paditvio, Drūskininkų, Leliūšių) lietuviai 1917 — 1918 m. įkūrė atskirą parapiją, o 1927 m. Pelesojė ėmė sta- tytis atskirą bažnyčią, kuri veikė nuo 1935 m. iki 1950 m. ir turėjo didelę reikšmę, išlaikant lietuvių kalbą (1988 m. spalio 16 d. ji grąžinta tikintiesiems). Dabar Balta- rusijos TSR lietuviai gimtąja kalba gyvenamoje respublikoje oficialiai gali būti aptarnaujami vienintelėje bažnyčioje — Gervčėčiuose, kurie nuo Pelesds yra maždaug už 200 km, ir Pelesoje (nuo 1989 m.). 1939—1941 m. Gervėčių apyl. mokyta rusiškai ir baltarusiškai, 1942 m. pradėta lietuviškai. 1940 m. birželio mėn. pirmoje pusėje Apso, Gervėčių, Pelesos ir ki- tiems lietuviams oficialiai buvo paskelbta, jog norintys bus perkeliami į Lietuvą. Kai dauguma jų susikrovė mantą į vežimus, repatriacija buvo atšaukta. 1942—1943 m. buvo atidaryta lietuviška progimnazija Gervėčiuose ir Gal- čiūnų (mokyt. S. Steponavičius), Mockų (mokyt. B. Steponavičius), Girių (mokyt. J. Valeika-Vėleika), Pėtrikų (mokyt. B. Laurinavičius), Gėliūnų, Rimdžiūnų pradžios mokyklos. Mokytojų labai trūko, todėl dirbti pakviesti labiau išsilavinę vietiniai gyventojai (Vilniuje baigę amatų mokyklą ir t. t.). 1939—1944 m. Pelesojė vietoj lenkiškos taip pat veikė lietuviška mokykla. Kituose kaimuose mokyklų tada nebuvo, nes trūko mokytojų. Praėjus frontui, buvę Gervėčių apyl. lietuviškų mokyklų mokytojai (S. Stepona- vičius, J. Valeika, stud. A. Mileišis) nuvyko pas Astravo vykdomojo komiteto pirmininką Padelj (lietuvį, kilusį iš Rimdžiūnų k., ir laikinai tvarkiusį švietimo reikalus). Išgirdęs, jog buvę mokytojai pageidauja toliau mokyti lietuviškai, pirmi- ninkas atsakė, kad tokius „fašistus“ reikia areštuoti, o mokyti paskirti baltarusiai ir rusai. Gervėčių ir Pelesds apyl. gyventojų delegacijoms dėl lietuviškos mokyklos ir bažnyčios 9 kartus važinėjus į Maskvą, Vilnių ir Minską, BTSR švietimo minis- terijos ir kitų įstaigų atstovų vietiniams žmonėms pirmiausia buvo pasiūlyta balsuo- ti ne už dėstymą mokykloje gimtąja kalba, o tik už jos pamokas (Valeika 1988. Nr. 3). Taip 1956 m. Astravo raj. Gervėčių vidurinėje, Girių aštuonmetėje ir Rim- džiūnų, Gėliūnų pradinėse mokyklose ir 1957 m. Varenavo raj. Pelesos ir Padit- vio aštuonmetėse bei Dubinių, Pavalakės pradinėse mokyklose pradėta dėstyti rusų kalba ir nuo III klasės įvestos gimtosios kalbos (pasirinktinai — lietuvių arba bal- tarusių) pamokos. Gervėčiuose dėstė A. Šironas, A. Grikpėdis, A. Vaičiulienė, Giriose — B. Šaknys, D. Kaltinaitė, O. Augulytė, A. Čiulada, R. Greimaitė, Pele- soje — J. Riauba, O. Babarskytė, R. Bugailiškytė, Dubiniuose — L. Grabauskas, Pavalakėje — O. Vileikytė ir kiti. 30 Mažėjant mokinių skaičiui, stambinant mokyklas, trūkstant gimtosios kalbos mokytojų, nepakankamai atsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, Gėliūnų, Dubinių ir Pavalakės mokyklos 1972—1984 m. panaikintos, o Paditvio (nuo 1981 m.) ir Rimdžiūnų (nuo 1987 m.) pradžios mokyklose lietuvių kalbos pamokų nebėra. Neįvestos jos taip pat Balčiškio, Rėdūnios, Varenavo vidurinėse mokyklose, kur mokosi lietuvių vaikai (ir dabar jų ten yra apie 10, o baltarusių kalbos pamokos Gi- riose bei kitur dėstomos ir vienam klasės mokiniui). ILNIŲ - A Grdodiškė |, —— ĮVILNIŲ -50km. Karinis D ę= A Varnionys Gaigaliai A Sakalaitiai se Miciūnai 0 ; sis Gervėčiai O Gudiniūkai D )Gėliūnai Čafniškės(A [=] Mockos © : eNRimdžiūnai , Ag inion Galčiūnai (4) Kerpla int S Pėtrikai A Mielaišiūnai Pe Jeg h nial Girios A Treigiai R10 Ma. Jokintonys A Kngstuskes a Milcėjos ASTRAVAS A Did. Jokintonys ~~ ~~ S T W'Sniegionys Ša SY X SI ®1 Oo ~~ 02 A7 Nng)/sdlos O3 AS SN a e, A9 : 2 e; Gavučiai A 3 schema. Gervėčių apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1985 m. buvo nuo 195 iki 19 lietuvių: 1 — 90-93%, 2 — 78—85 965, 3 — 70—54 %, 4 — 65 %, 5 — 42,51 %, 6 — 27%. Gyvenvietės, apylinkės, nustojusios lietuviškai kalbėti: 7 — XX a. pirmojoje pusėje, 8 — XX a. pradzioje, 9 — XIX a. pabaigoje. Šaltiniai: Romanciuk 1986, 241; T'aywac, Buayrupuc 1983, 38, 48; Benopycckas CCP 1973. 31 1978 m. Gervėčiuose lietuvių kalbos ir literatūros pamokas lankė 162 mokiniai, 1987 — 74 (51 9, III— X klasių mokinių), 1970 m. Pelesoje — 60, 1987 m. — 25 (56 94). Girių mokykloje 1943 m. buvo iš viso 127 mokiniai, 1962 — 156, 1965— 130, 1987 — 48 (iš jų 35 lietuviai; 30 mokinių, arba 88 %,, nuo III klasės mokėsi lietuvių kalbos). Vietos administracija lietuviškas klases tebedraudžia. 1970/71 m.m. Pelesds mokykloje lietuvių kalbos pamokas lankiusių mokinių pavardės (tos pačios šaknies nekartojamos)*: Adamonis, Balnevičiūtė, Čaplytė, Čiuika, Doda, Dudavičiūtė, Galvelė, Geležinytė, Grišelytė, Ivaška, Kanevičiūtė, Kau- zaitė, Kračytė, Kruopys, Mindziulis, Ladišiūtė, Lingė, Pakulis, Rameika, Selyla, Stanišauskas, Šimelionytė, Šimelevičius, Šiškaitė, Tunkelis, Valiukevičius, Varanaus- kas ir kt. 1976/77 m.m. Gervėčių mokyklos mokinių pavardės: Aleksa, Atminis, Augulis, Bazytė, Čepukaitis, Gražulytė, Gudaitis, Gulbinavičiūtė, Jankevičius, Jaskaitis, Kar- mazaitė, Kiškelytė, Lukša, Lukoit, Mažeika, Meškys, Mileiša, Petravičius, Petri- kaitė, Pliauga, Puiša, Pukštaitė, Ravaitytė, Reketis, Remys, Sysas, Skerla, Šėmis, Trepšys, Vaičiulytė, Valeika ir kt. Devynmetės mokyklos mokymo plane numatytos 23 savaitinės gimtosios (lietuvių) kalbos ir literatūros pamokos Pelesojė 1987 m. mažintos iki 18 (planuo- ta — iki 10, pašalinant lietuvių literatūrą, o lietuvių kalbą pavadinant „užsienio kalba“), o Giriose — iki 22 (III—V klasėje liko po 4 savaitines pamokas, VI— VIII kl. — po 3 pamokas). Pelesoje lietuvių kalbai dėstyti terasta mokytoja, kilusi iš mišrios šeimos ir tebaigusi Šalčiniūkų vidurinę mokyklą dėstomąja rusų kalba. Gervėčių vidurinėje mokykloje buvo likę 28 savaitinės gimtosios kalbos pamokos. Norėdami įgyti vidurinį išsilavinimą gimtąja kalba, Astravo, Varenavo, Bres- laujos raj. lietuvių vaikai stengdavosi įstoti į Vilniaus mokyklą-internatą Dzūkų gatvėje (dab. VLKJS 50-mečio internatą dėstomąja rusų kalba), Vilniaus raj. Ma- rijampolio, Ignalinos raj. Mielagėnų, Tverėčiaus, Utends raj. Juknény ir kitas vidu- rines mokyklas. Į namus už 100 ir daugiau km geriausiu atveju buvo galima par- važiuoti tik sekmadienį. Vien 1967 m. tokių moksleivių Lietuvos TSR buvo apie 300: 14 buvo atvykę iš Girių mokyklos ir t. t. Daugelis Baltarusijos TSR lietuvių žiūri Lietuvos TSR televiziją, klausosi radi- jo. Vien Gafdino srityje 1987 m. užsiprenumeruota 135 egzemplioriai „Valstiečių laikraščio“ (Giriose — apie 30), 52 egz. „Tarybinės moteries“ ir t. t. 1956—1960 m. Giriose buvo vaidintojų sekcija, šokių ratelis, tebegyvuoja šio ir Pavalakės kai- mų etnografiniai ansambliai. 3. Lenkijos (Suvalkų vaivadijos) lietuviai Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Kapsūko raj.) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas, Veseldvas, Klevai, Morkiškė (plg. Aleksaitė 1985, 9). Tas plotas yra 40 km ilgio ir, ties viduriu platėdamas, siekia 10—15 km pločio (įeina į Suvalkų vaiva- * Duomenys tuometinės Pelesds mokyklos mokytojos T. Povilaitytés, toliau — Gervėčių mokyklos mokytojo A. Grikpėdžio. Dar plg. „Atskirtoji Lietuva“. V., 1985. D. 1,2. 32 'ofoppAyjoui: 2foygpjua] sojowed sog[ey hianjor sour "opeanIdau — [1 “egpey tianjorf elewoIsop sopjAyowr — (of :59301AUSALS SOI —6 “%ST—S — 8 ‘% 0E—ST — L*% 0S—0F — 9 ‘% 09=0¢ = $%0L—09 — V “945 08—0L — € ‘%06— 08 — € ‘hana 9 001 —06—1 :9)58814 oysung — hujag Sopjdug soqrey hianjayy ‘ewoyos {4 soyolyyoa any OE © savanų 6 Saysiuguoy JuLSIDy + IYNIZS © a UY o sara, DUAL G) ; Dado Gy EN IUD ® yizpng YT oun: „0 mus, FHS O savam 1 Aor” 1) Ėė 1onaying a 'o spysung! TR į > id [THIageyuy 1onnizoin 1DU31/3.Y @ piuodoA © jauibz SOYUZ, ; ? mugs, / au Io mgs = TT "pa „SAR I inn ® o dė — open 10igondwny hain Sin IYSIYAON aygisnant ĖS e / IUIgIN i, oRozny oH tg J IDYVIUDIS : aygljaponp 10y04ng > io / „oe D saygygung Val TET SY, 7 S se oRfusng 'Zd 0/SnpODY 08 Quwopny @ 40 Je 0 ; 60 20 vriazv1@ 20 Ie 3 678 dijos Seinų, Pūnsko ir Šipliškių valsčius). Iš maždaug 850 Pūnsko ir 4700 Seinų gyventojų apie 680 ir 800 (80 94 ir 19 %) yra lietuviai. Didžiausi lietuvių kaimai, kuriuose yra ne daugiau kaip po 1—2 lenkų šeimas — Aguikiai, Būrbiškės, Di- džiūliai, Kampuččiai, Naviniūkai, Vaitakiemis, Vidūgiriai; 90—95 9, lietuvių gyve- na Dusnyčioje, Juodėliškėje, Kreivénuose, Ožkiniuose, Pristavonysė, Žagūriuose. 1919 m. rugpjūčio mėn. vad. Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Bėrzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nu- tauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1975 m. atsiradusių televizorių įtakos ir t.t. daugiausia tapo dvikalbiai. Per hitlerinę okupaciją apie pusę Pūnsko ir jo apylin- kių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Būbelių, Būrbiškių, Burokū, Didžiūlių, Paliū- nų k. — 72—9095); po karo ne visi begrįžo. Punsko valsčiuje lietuvių kalbą kaip dalyką vėl imta dėstyti 1951/1952 mokslo - metais Naviniūkų, Pristavonių, Vaitakiemio, Vidūgirių pradžios mokyklose, o 1953—1959 m. pereita mokyti ta kalba. 1956 m. rudenį atidarytas didesne dalimi lietuviškas Punsko licėjus (lenkiškai paraleliai dėstoma iki 8 klasės, toliau — tik lenkų kalba ir literatūra, istorija, fizinis lavinimas, karinis parengimas). Licėjų kasmet baigia po 20—30 absolventų (1985 m. jų buvo 525). 1967 m. tame krašte dar buvo 9 pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 m. — 4 aštuonmetės ir 2 pradinės; dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Arddninkuose, Kle- vuosė, Krasnagrūdojė, Krasnavė, Pinsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose, Suvalkuose, Šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 m. dar dėstyta Juodėliškėje, Lumbiuosė, Paliūnuose, Radziūčiuose, Šlynakie- myje). Sustambinus mokyklas, be licėjaus, dabar yra 4 aštuonmetės mokyklos dės- tomąja gimtąja kalba (Naviniūkuose, Pristavonysė, Pūnske, Vaitakiemyje) ir 4 klasių mokykla Vidūgiriuose. || 1957 m. įkurta Lenkijos lietuvių visuomeninė kultūros draugija, kuri 1984 m. turėjo 1800 narių ir 48 skyrius: Suvalkų vaivadijoje, taip pat Balstogėje, Gdanske, Slūpske, Ščėcine, Varšuvoje, Vroclave, kur 1945—1958 m. nusikėlė dalis lietuvių iš Lietuvos TSR. Draugija rūpinasi tautiečių švietimu, nuo 1960 m. leidžia žurnalą „Aušra“, tvarko bibliotekas, meno saviveiklą, palaiko ryšius su Lietuvos TSR ir t. t. 1956 m. Pūnske įsteigti kultūros namai, prie jų veikia choras „Dzūkija“, voka- linis instrumentinis ansamblis „Punia“, kaimo kapela „Klumpė“, choreografinis ansamblis „Jotva“, mergaičių ansamblis „Ulbuonėlės“ (plg. Tarybų Lietuvos en- ciklopedija. 1986. T. 2. P. 512, 561; 1987. T. 3. P. 469, 644—655). Lietuvių kalba plačiai vartojama Punsko valsčiaus visuomeniniame gyvenime, taip pat Punsko, Seinų, Smalény, Žagūrių bažnyčiose. 1904 m. lietuviški giedoji- mai kas antrą sekmadienį trumpai gyvavo ir Bėrzninke, nes tada dar pusę tos pa- rapijos (3000 gyventojų) sudarė lietuviai, gyvenę toliau už miestelio. Bet tada į lie- tuvių kalbą iš aukšto žiūrėję mozūrai pamanė, jog „Litwa chce zgubič polską wiarę“, ir iškart „sužeistų ir apluošintų dzūkų ir dzūkių [...] suskaityta aštuoniolika, iš kurių keturios ypatos su skylėtais pakaušiais vos gyvos teišliko“ (LKLB, 38). Dabar paplitusi nuomonė, jog Seinil—Punsko kraštą kolonizavo Merkinės — Punids apylinkių lietuviai ir gana vėlai — XVI a. pabaigoje ir XVII a. Šį požiūrį, matyt, nemažai stimuliavo 1921 — 1944 m. vokiečių mokslininkai, kuriems buvo pri- 34 reikę įrodyti, jog ir Mažosios Lietuvos lietuviai — ne žilos senovės autochtonai, bet po 1422 m. (Melno taikos) pačių vokiečių apgyvendinti kolonistai (plg. Pakark- lis 1935, 44—68). Galima manyti, jog dalis lietuvių dabartinėje Suvalkų vaivadijoje išliko bent nuo X a. Mat Seinij — Pūnsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruo- se dabar skyla į dvi dalis: pietų aukštaičių, arba kitaip — vakarinių dzūkų (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai, riba eina į pietus nuo Ra- mont}, Giluišių). Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiškių (per 30 kaimų) dar at- siskiria seiniškiai (8 kaimai), kurie nekietina minkštųjų priebalsių c, dz. Jeigu šie lietuviai tik prieš 300 metų būtų susikraustę vien iš Merkinės — Punids apylinkių, jie kalbėtų viena šnekta (ir tik ne „kapsų“). Šnėktos tarp Vižainio ir Seinū yra lietuvių kalbos ploto (maždaug tarp Vilkaviš- kio ir Drūskininkų) tęsinys. Daugelis minimų kaimų nutolę tik per 1—5 km nuo sienos, kuri išvesta net per juos. Pietinės buvusios Suvalkų gubernijos vietovės ir gretimą LomZos gubernijos kraštą lietuviai buvo apgyvenę dar prieš XI— XIII a. lietuvių karus su lenkais (LKLB, 36). Ir XIII— XV a. pradžioje vokiečių ordino laikytoje dykroje „buvo likę gyventojų“ (Pakarklis 1935, 12). Tai gali liudyti ir 1418 m. Jogailos medžioklė prie Vygrių: jei girioje nebūtų gyvenę žmonių (už atlyginimą tarnavusių kryžiuočiams ir lietuviams), vargu ar į ten kryžiuočiai bū- tų patekę, o lietuviai — apie juos sužinoję*. J. Totoraičio, V. Vileišio (1935, 104—106) nuomone, nuo XVI a. vidurio į Sūduvą bėgo Mažosios Lietuvos gyvento- jai. Daugybė lietuviškos kilmės oikonimų tarp Suvalkų ir Baltijos jūros rodo, jog šis plotas dar apie 60 km į pietus iki XVIII— XIX a. buvo Mažosios Lietuvos tęsi- nys (maždaug iki Augustavo — Olštyno kelio). Einant iš rytų į vakarus, yra Szurpi- ly, Klaipeda, Skaizgiry, Zytkiejmy, Mieruniszki, Motule, Dubeninki, Rogajny, Ro- gojny, Pluszkiejmy, Jurkiszki, Mažucie, Juchnajcie, Surminy, Straduny, Meldze, Szarejki, Kaliszki, Wydminy, Wierciejki, Grodzisko, Budry, Wajsznory, Gatvuny, Kiemlawki, Warnikajmy, Krelikiejmy, Moltainy, Gierkiny, Korsze, Lankiejmy, Wozlawki, Gatajny, Krykajny, Burdajny ir t. t. Vartojami ir panašūs gyvenamųjų vietų pavadinimai (su antruoju komponentu -kiemis „-kaimis“ ir t. t.). Lietuviai anksti apsigyveno šiaurinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius prie strateginiu požiūriu svarbes- nių vietovių, dabartinėje Balstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniondzo (nuo 1501 m. bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Odelsko (1492 m. lietu- viams įsteigta parapija), Tikocino, Supraslės, Balstogės, Suražo, Bransko, Belsko, Drogičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos, stipriau laikęsi iki 1520 m. ( Zinkevičius 1987, 229—230). Iki XX a. pradžios lietuviškai kal- bančių išliko Suvalkų vaivadijos" Bėrzninko, Gibū, Krasnėpolio, Vygrių, Suvalkų, Augustavo, Jeleniavo, Vižainio ir kituose valsčiuose (plg. LKLB, 36). 5 Punsko muziejaus vedėjo J. Vainos duomenys. 3* 35 III. PERIFERINIŲ ŠNEKTŲ LINGVISTINĖS SITUACIJOS PALYGINIMAS Iš visų periferinių šnektų, esančių už Lietuvos TSR ribų, iki šiol geriausiai išsi- laikė Seinų — Punsko krašto lietuviai. Tai daugiausia, matyt, lėmė didesnė jų kultū- rinė autonomija (mokyklos, draugijos, spauda, bažnyčia ir t. t.). Šio krašto jauni- mas žymiai dažniau pasilieka tėvų ūkiuose ir tradiciškai perima kultūrą; migra- ciją į šiaurę ir rytus sulaiko valstybių siena. Lietuvių kompaktiškumu jiems kol kas beveik prilygsta Gervėčių apylinkė. Geriausias sąlygas savo kultūrai palaikyti iki 1865 m. turėjo Mažosios Lietuvos lietuviai, 1921—1946 m. — Latvijos lietuviai (1919—1936 ir 1939—1944 m. — ir Baltarusijos lietuviai), nuo 1953 m. — Lenkijos lietuviai. Tiek spaudos bei orga- nizacijų, tiek švietimo požiūriu 9000 Seinų — Punsko krašto lietuvių dabar turi pa- našias sąlygas, kokias 1940 m. turėjo 23000 Latvijos lietuvių. Tada iš maždaug 3500 Latvijos lietuvių vaikų gimtosios kalbos pamokas lankė 674 (19 94): 107 vaikai mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje, 446 — vienuolikoje lietuvių pradžios mokyklų; 121 vaikas lankė lietuvių kalbos pamokas 6 latviškose pasienio pradžios mokyklose. Lenkijoje neprivalomos lietuvių kalbos pamokos taip pat yra tik kom- paktiškesniame autochtonų plote, kuriame 1986 m. pamokas lankė 725 vaikai: 115 — Punsko licėjuje, 411 — keturiose aštuonmetėse (ar pradinėse) mokyklose ir 159 — šešiose pradinėse mokyklose bei Punsko žemės ūkio mokykloje ir Seinų licėjuje (plg. Paransevičius 1986, 9—12); Latvijoje prieš karą 43 vaikai dar lankė du lietuviškus vaikų darželius, o dabar Lenkijoje yra vienas). Kvalifikuotų lietuvių kalbos pamokų, o kompaktiškai gyvenamose vietose (pvz. Giriose) — ir bent pra- dinio dėstymo gimtąja kalba dabar pageidauja ir Astravo, Varenavo, Rygos, Lie- pojos, Bauskės, Saldaus, Sovetsko, Krasnoznamensko (Kaliningrado sr.) rajonų lietuviai. Lietuvos TSR ansambliai, poetai, net spauda į užsienį — Lenkijos LR — patenka taip pat dažniau negu į tos pačios valstybės gretimų respublikų kai ku- riuos rajonus. Lietuviškai kalbančių skaičiaus dinamikos priklausomybė nuo politinių, kul- tūrinių, socialinių, demografinių aplinkybių matyti, palyginus Pūnsko, Rėdūnios ir Apso apylinkių raidą nuo 1910 m. Pradžioje šiuose trijuose plotuose lietuviškai kalbėjo maždaug vienodas skaičius žmonių — po 10000. Maždaug iki 1950 m. kultūrinės sąlygos šiuose plotuose iš esmės nesiskyrė — visi jie iš pradžių priklausė carinei Rusijai, pilsudskininkų ir hitlerininkų laikinai okupuotai teritorijai. Skir- tingai nuo Apso, Rėdūnios apylinkių, Punsko kraštas amžiaus pradžioje mažiau buvo pradėjęs slavėti (išimtį sudarė tik baigianti nutausti Kadariškių apylinkė, taip pat ploteliai į vakarus ir pietvakarius nuo Pūnsko — iš viso apie 6500 gyven- tojų) (Kymmep 1951, 27—30). Pokario metais, vaikams pradėjus lankyti mokyklas baltarusių ar rusų dėstomąja kalba, Apso, taip pat Rėdūnios apylinkių lietuviai ma- siškai ėmė slavėti: lietuviškai kalbančių (daugiau vyresnio amžiaus Žmonių) ten liko atitinkamai apie 1000 ir 300. Tuo tarpu Seinų —Punsko krašte tebėra apie 9000 lietuvių. Buvusioje Ilūkštės apskrityje Latvijoje (tarp Daūgpilio ir Neretū) lietuviškai kalbančių per tą patį laiką sumažėjo maždaug nuo 6 000 iki 100. Panaikinus žemės 36 nuosavybę, Latvijoje, Baltarusijoje (kaip ir kitur Tarybų Sąjungoje) daug gyvento- jų (ypač jaunesnių) kėlėsi į miestus, mažėjo natūralus prieaugis: pavyzdžiui, am- žiaus pradžioje Vaitakiemyje (Pūnsko apyl.) ir Uodegėnuose (Kraslavos apyl.) gyveno po 43 šeimas, o dabar Vaitakiemyje yra 110 gyventojų, o Uodegėnuose (kurie 1935 m. išsiskirstė į vienkiemius ir niekada nebuvo lietuviškos mokyklos) — 30 žmonių, lietuviškai moka tik 5. Periferinės šnėktos — tarmių tęsinys už respublikos ribų — labai reikšmingos lietuvių kalbos sandaros, istorijos, kalbų kontaktų, baltų etnogenezės tyrinėjimams. Dėl to šiomis šnektomis domėjosi įvairių šalių kalbininkai: E. Volteris, O. Brochas, K. Būga, J. Gerulis, Chr. Stangas, E. Frenkelis, J. Otrembskis, J. Balčikonis ir dau- gelis kitų. Išsamiau aprašytos Gervėčių, Lazūnų, Zietelos šnektos, o beveik netirtos — Vadakstičės, Ūkrų, Neretū, Garšvinės, Subačiaus, Ciskodo, Kamėjų, Pėrvalko, Vižainio šnektos. Sparčiai nykstančias šnektas būtina toliau kruopščiai ir išsamiai aprašinėti. Išlikusiems lietuviams reikia padėti išlaikyti kultūrą. SUTRUMPINIMAI LKLB — Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. Lietuvių raštas, paduotas Jo Sventenybei Pijui X. Popiežiui ir visiems Š. R. Katalikų Bažnyčios Kardinolams. K., 1906. VVLKB- Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykimas. Lietuvių katali- kų kunigų memorialas. Tilžė, 1913. LITERATŪRA Aleksaitė I. Punsko šnektos konsonantizmas: VU dipl. (d. 1985). Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje: 1. Lietuvių kalbos tarmių Latvi- joje istorija // LTSR MA darbai. A ser. V., 1984. T. 2(87). P. 83—91. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje: 2. Lietuvių gyvenamosios vietos ir kalbų funkcionavimas // LTSR MA darbai. A serija. V., 1985 a. T. 1(90). P. 118—126. Garšva K. Senbuviai Latvijos lietuviai // Mokslas ir gyvenimas. 1985 b. Nr. 11. P. 38. Garšva K., Grumadienė L. Periferinės lietuvių kalbos tarmės: istorija ir dabartis // Veidai — 87. V., 1988. P. 213—221. Garšva K., Gudavičius E., Nikžentaitis A., Valikonytė I., Vidugiris A. Lietuvos ir Baltarusijos TSR pasienio lenkų kilmė // Gimtasis kraštas. 1987. Rugsėjo 24. Kopeč B. Wychodžstwo sezonowe z ziemi wilenskiej do Lotwy. Wilno, 1938. Lietuvių etnogenezė. V., 1987. Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte. V., 1934. Makowski B. Szkolnictwo litewskie w Polsce w latach 1920—1939 // Acta baltico-slavica. 1983. T. 15. S. 175-241. Makowski B. Litwini w Polsce 1920-1939. Warszawa, 1986. Masytė G. Aknystos šnektos leksika: VU dipl. d. (1987). Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935. Pakarklis P. Raštai. V., 1987. Pakštas K. Lietuvių tautos plotai ir gyventojai // Lietuvių enciklopedija. South Boston, Mass., 1968. T. 15. P. 430—450. Paransevičius J. S. Punsko licėjui 30 metų // Aušra. 1986. Nr. 3(74). P. 9—12. Povilaitytė T. Pelesos šnektos fonetika ir morfologija: VU dipl. d. (1970). Romančiuk A. Lietuvių kalbos funkcionavimas Gervėčių apylinkėse // Jaunųjų filologų dar- bai. V.; 1986. T. 2. P. 238—242. 37 Sakalauskas J. „Nenorėčiau, kad pasikartotų“ // Vakarinės naujienos. 1987. Kovo 24. Studia nad polszczyzna kresową. Wroclaw, etc. 1982. T. 1. Taryby Lietuvos enciklopedija. V., 1986. T. 2:.1987. T. 3. Valeika J. Gervėčių apylinkės istorija, etnografija, kalba (rankraštis) 1988. Nr. 1-9. Vaicekauskaitė D. Latgalos lietuvių šnektos ir jų kontaktai (fonetika ir leksika): VU dipl. d. (1988). Vidugiris A. Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje // Kalbų kontaktai Lietuvos TSR (LKK. T. 23). V., 1983. P. 46—6l. Vidugiris A. Iš etnolingvistiniy santykiy raidos Pelesos ir gretimose apylinkése // Lietuviy kalba ir bilingvizmas (LKK. T. 27). V., 1988. P. 21-36. Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935. Vilniaus žinios. 1905. Nr. 278. Viltis. 1904—1912. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija (Iki pirmųjų raštų). V., 1987. Bpeitjjak A. B. ®oHeTHKa JraTraJIbCKHX TOBODpOB JIATHINICKOTO A3bIKa: JĮMAXDOHHA H CHHXDO- mua (Mammsormcs.) Įlayrasraje, 1987. Tayuac II., Bugyraupuc A. DTHOIMHIBHCTHYSCKAs CHTYAIKS JIATOBCKO-OeJIODpYCCKOTO IIO- rpaHnuba € koruna XVIII no xavuajno XX B. [| Teorpadus. 1983. T. 19. C. 26—73. Kymuep (Kasmues) II. H. Drungeckue TeppHTopun H aTHHY4ecKHe rpaHuubl. M., 1951. Cyzaur T. M. K ucropHHx s35IK0Boi cuTyarnuu IlejiscbI [| Banrro-cniaBaiHckne 3THOS1I35IKOBEIE KOHTaKTBhI. M., 1980. C. 181—191. Yexmonac B. OyEKIHOHMPOBAHHE A35IKOB H OWIMHIBH3M (Ha MaTepHaJIie paMAIlIKAHCKHX roBopoB) // Lietuvių kalba ir bilingvizmas (LKK. T. 27). V., 1988. P. 37—53. PA3BHTHE SIB3bIKOBOV CUTYALIMU B IIOMPAHHUHbIX I OBOPAX Pe3iromMe KoMmakTHas TeppUTOPHS JIATOBCKOTO f3bIKa YMEHBIIAIACh IIO Mepe YCHIHBABLICHCA repMaHu sams Manioit JIutssl (B BocTrounoi Ilpyccnn) B 1864 — 1876 rr. x 0cOOEHHO MO NPHYHHE IIOJIOHH3A2- IHH, HDOBOJIHMON KATOJIMUECKHM KOCTEJIOM, JĮBODOM, IIKOJIOM, BIACTAMH. BELUTeJISIOTCS YeThIpe nepuona TIojIOHH3aIIHAM: B 1387—1687 rr., no 1863 r., mo 1919 r., 1919—1939 r. u nocijie 1939 r. Bonee 6naronpuaTHEIE YCIOBHS JŲIS pa3BHTHSA HAlĮHOHAJIbHON KYJIBTYDEI JIKA TOBIGI, IpOXHBAIONIKEe B COCEJIHHX TOCY/IapcTBAX 3a IIpegeJiaMH coef pecnybmmkn (Kpas), aMenu no 1864 r. B Manoi Jlutse, B 1921 — 1946 r. B JIaTBHiickoi pecnyOjiaxe x rocjie 1953 r. B Ilojnsbekxoit Hapojoi Pecny6- make (B oxpectHocTsix CeitHoB— IlyHbera CyBajikcKOro BOeBOJICTBA). B apxanussix repHĖdepHiūHbIX JHAJIEKTaX JIHTOBCKOTO A3bIKa H9HCJIO TOBOPAIIHX JJOMA Ha pPOJ- HOM S3LIKE I[OCTENEHHO YMERbINACTCA, OCOOEHHO CpejiH MJIAJINIETO IOKOJICHHS, IOCEINAIONETO IIKOJIBI C IIDEIIOJ[aBAHHEM Ha HEeDpOJIHOM 535IKE. OnpeieleHHOe HCKITIOYSHHE B TOM OpejiCTABJISIOT mare OKpecTHOcTH CeitaoB — Ilynscera x uacrauno epas. JInTOBCKHE NepHpepHitHble JMAJIEKTEI IIpeĮICTABIISIOT HEHH5LIĖŪ MATEpHAJI JIS H3Yy4eHHA CTDYKTYDpbI, HCTODHH, KOHTAKTOB JIHTOBCKOIO S35IKA, 3THOTeHe3a GaJITOB, MO3TOMY H3Y4eHHE 3THX TOBODOB SBJISCTCHA AKTYAJILHON H HEOTJIOXHONH 3aunaueit.