Seniausi lietuvių kalbiniai kontaktai su slavais

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS PERIFERINIŲ ŠNEKTŲ RYŠIAI SU GRETIMOMIS KALBOMIS ZIGMAS ZINKEVIČIUS SENIAUSI LIETUVIŲ KALBINIAI KONTAKTAI SU SLAVAIS Tai gana paini tema. Nelengva nustatyti lietuvių kontaktų su slavais pradžią, taip pat aptarti jų eigą ir pobūdį. Daug ką tenka nusakyti apytikriai, daryti tam tikrų prielaidų. Pirmiausia aptartina ano meto situacija, kiek tai įmanoma padaryti iš lingvistikos, archeologijos ir istorijos duomenų. Intensyvios slavų ekspansijos metu (apie VII a.), kada slavai pasiekė Pskovo—Naugardo sritį, rytų baltų kalbinė diferenciacija turėjo būti dar palyginti menka. Lietuviai nuo toliau į rytus gyvenusių baltų genčių kalbos požiūriu tada dar nedaug tesisiskyrė. Baltų ir slavų kalbinė riba turėjo eiti kažkur netoli Minsko, Polocko ir Pskovo. Istoriniais laikais lietuvių užimamo ploto slavai toje epochoje dar nesiekė. Taigi ir tiesioginių kontaktų tarp šių dienų lietuvių protėvių ir slavų vargu ar galėjo būti. Tokie kontaktai turėjo vykti tik tarp toliau rytuose gyvenusių mūsų giminiškaičių ir rytinių slavų. Mūsų protėvių tų kontaktų atgarsiai galėjo ir nepasiekti, bent dabartinėje lietuvių kalboje neaptinkame jų pėdsakų. Hidronimijos tyrėjai ir archeologai konstatuoja, kad vakarinė Padneprio dalis, ypač tarp Pripetės ir Nemuno aukštupio, liko nuošaly nuo ankstyvosios slavų ekspansijos. Ties lietuvių teritorija slavų banga buvo vėlesnė, datuojama VIII—IX šimtmečiais, ir ne tokia masiška. Matyt, čia slinko ne vien tikrieji slavai, bet ir jų asimiliuotos etninių baltų grupės. Kitoks baltų hidronimijos slavizacijos pobūdis ir archeologijos duomenys rodo, kad čia daug kur net iki XII—XIII a. buvo išlikę baltų kalbų salų. Tų baltų kalba tada jau turėjo šiek tiek skirtis nuo toliau į vakarus gyvenusių lietuvių protėvių kalbos. Tačiau kur ėjo vienų ir kitų riba ir kokio ji buvo ryškumo, šiandien galime tik spėlioti. Prieš pat sueinant į tiesioginį sąlytį su lietuvių protėviais — o tai vargu ar galėjo įvykti anksčiau kaip IX a. pradžioje — rytų slavų gentys patyrė nemažą permainų, turėjusių lemiamą reikšmę tolesnei jų pačių, jų kalbos ir santykių su baltų kalbomis raidai. Mat vikingų epochoje (maždaug nuo VIII a.) per rytų slavų užimtas žemes upėmis ir ežerais nusidriekė garsusis variagų (vikingų) vandens kelias iš Baltijos į Juodąją jūrą. Jis susiejo rytų slavų gentis tiek su Skandinavijos kraštais, tiek su Bizantija ir jos centru Konstantinopoliu, labai pagyvino prekybinius ir kitokius ryšius. Toje epochoje slavų kalbose padaugėjo įvairias naujoves atspindinčių žodžių, gautų iš Vakarų Europos per germanus. Jų pirmasis šaltinis dažniausiai buvo lotynų kalba. Ypač didelę reikšmę turėjo rytų slavų valstybės — Kijevo Rusios IX a. sukūrimas. Toji valstybė sujungė slavų gentis, konsolidavo jas, prisidėjo prie tarminių ypatybių niveliacijos, apskritai sustiprino rytų slavų kalbinę integraciją. 4 988 m. iš Bizantijos graikų į Kijevo Rusią atėjo krikščionybė. Buvo įsteigtos pirmosios vyskupystės arčiau Lietuvos – Polocke, Naugarde, Turove, Vladimire. Orientacija į aukštą Bizantijos kultūrą iš esmės paveikė slavų gyvenimo būdą. Svarbiausia, su krikščionybe buvo gautas raštas. Nuo X a. pabaigos slavų plitimą į baltų žemes ėmė skatinti ir misijų tikslai – pastangos apkrikštyti baltų gentis. Krikščionybė labai pagreitino baltiškų salų rytuose suslavėjimą ir, matyt, buvo svarbiausias jį nulėmęs veiksnys. Lietuviai anksčiausiai turėjo sueiti į sąlytį su rytų slavų krivičių ir dregovičių gentimis. Pirmoji buvo įsikūrusi bemaž visu rytiniu lietuvių žemių pakraščiu. Šiame regione nuo X a. įsigalėjo krivičių įkurta Polocko kunigaikštystė. Ji privertė mokėti duoklę kaimynus latgalius – Jersikos ir Kuoknesės kunigaikštystes. Stengėsi savo įtaką plėsti ir į lietuvių žemes. Į pietryčius nuo lietuvių, Nemuno baseino aukštupy, iš seno gyveno mūsų giminaičiai jotvingiai. Su jais rytų slavų dregovičių gentis susidūrė gana anksti, gal dar VIII a. Taip manyti, be kita ko, verčia Merkio upės suslavintas pavadinimas Мереч, kuris turėjo atsirasti dar prieš pleofoniją (pilnagarsį, rus. полногласие) ir minkštojo k virtimą afrikata rytinių slavų kalboje. Jotvingių žemėje dregovičiai X–XI a. įkūrė svarbius miestus Volkovyską, Gardiną, Slonimą, Naugarduką ir kt. Tada jie turėjo sueiti į tiesioginį sąlytį su čia pat gyvenusiais lietuviais. Visi šie ankstyvieji lietuvių kontaktai su rytiniais slavais negalėjo neturėti įtakos kalbos raidai. Mums čia labiausiai rūpi jų atspindžiai mūsų kalboje, ypač to meto lietuvių kalbos inovacijos, užliejusios rytinę ploto dalį ir esančios bendros su slavais, t. y. tokios, kurias galima sieti su atitinkamais rytinių slavų kalbos reiškiniais. Iš vokalizmo srities tokia inovacija laikytinas ą, an, am rytų Lietuvoje virtimas ų, un, um, pvz., žūsis ‘žąsis’, runka ‘ranka’, sūmtis ‘samtis’. Plg. slavų ręka > rus. рука ‘ranka’. Vakarų baltų kalbose ir lietuvių kalbos ploto vakarinėje dalyje tokio virtimo nėra, nes čia su rytų slavais nekontaktuota; čia būta sąlyčio (prūsų, jotvingių, Prūsijos lietuvių) tik su vakarų slavais, išlaikiusiais nosinį ę sveiką arba tam tikrais atvejais turinčius ę vietoj ę, plg. lenkų ręka ‘ranka’. Žinoma, ą, an, am siaurėjimui fonetine prielaida – asimiliacinė nosinio garso įtaka – glūdėjo pačioje lietuvių (kaip ir slavų) kalboje, bet jos realizacija šalia rytinių slavų, kur šis procesas vyko anksčiau, verčia mus kalbamą ą, an, am pakitimą sieti su analogišku rytų slavų fonetikos reiškiniu. Iš lietuvių kunigaikščių Dausprango, Višimanto ir Kentenio vardų rytietiškų formų Rusios (vad. Ipatijaus) metraštyje plg. Довъсн-рунко, Вишимун(н)тъ, Ки(н)теній matyti, kad rytų Lietuvoje jau XIII a. pradžioje an, am virtimas un, um (kaip ir en, em > in, im) buvo įvykęs faktas. Krikštavardžių Antānas ir Āndrius rytų aukštaitiškos formos Untānas ir Ūndrius rodo, kad tasai virtimas turėjo prasidėti po 988 m., kai buvo apkrikštyti rytų slavai. Taigi greičiausiai an, am (ir en, em) virto un, um (resp. in, im) XI–XII a., o nosinis balsis ą (resp. ę) atitinkamai pakito į ų (i) dar anksčiau, gal net apie IX–X a. Plg. ankstyvą an, en pakitimą latvių kalboje (apie 1200 m. jau buvo uo, ie), paveldėtą greičiausiai iš Jersikos kunigaikštystės laikų, kai latgaliai labai artimai bendravo su rytiniais slavais, net buvo šių valdomi, mokėjo Polockui duoklę. 5 Iš konsonantizmo reiškinių, sietinų su rytų slavais, pirmiausia nurodytina priebalsių jotacija bei palatalizacija, slavų jau turėta anksčiau. Baltų kalbose šie reiškiniai buvo vėlesni ir labiausiai palietė kalbą tų genčių, kurios buvo arčiau slavų. Plg. *ši > š latvių ir prūsų kalbose. Lietuvių kalboje iš jotacijos ryškiausią paralelę su slavais sudaro *ti, *di virtimas afrikatomis, įvykęs greičiausiai XIII–XIV a. ir intensyvesnis rytinėje ploto dalyje, vakaruose kiek vėlesnis ir ne toks intensyvus (plg. žemaičių afrikatų dėsnį). Priebalsių palatalizacija prieš priešakinį vokalizmą taip pat labiausiai būdinga rytų Lietuvos tarmėms ir pamažu silpsta einant iš rytų į vakarus. Iš latvių tarmių taip pat ryškiausiai priebalsius minkština buvusioje Latgaloje, kur sąlytis su slavais seniausias ir intensyviausias. Kietojo l vel arizacija – būdingas daugelio slavų kalbų reiškinys. Lietuvių kalboje ji intensyviausia rytuose, kur palietė ir poziciją prieš e tipo vokalizmą (plg. tãdas ‘ledas’, lėkti ‘lėkti’), kitur vel arizuotas l būna tik prieš a ir užpakalinius balsius (dvibalsius). Iš morfologijos reiškinių nurodytina rytų Lietuvai būdinga supletyvinė III asmens įvardžio paradigma (ãnas ‘jis’, bet jõ, jãm, jį …), tokia pat kaip slavų kalbose. Jos būta ir Prūsijos lietuvių šnektose (turima, pvz., J. Bretkūno raštuose), patyrusiose nemažą vakarų slavų (lenkų) įtaką. Greičiausiai ir lietuvių tariamoji nuosaka su formantu -bi- sietina su analogišku slavų dariniu su бы (abiem pradžią davė veiksmažodžio būti formos). Ryškiausiai lietuvių–rytinių slavų ankstyvieji kontaktai atsispindi, žinoma, leksikoje. Rytų slavai senovėje buvo pagrindiniai tarpininkai, per kuriuos mūsų protėvius (ir kitus rytų baltus, taip pat Pabaltijo finus) ėmė pasiekti įvairios naujovės ir su jomis susiję žodžiai. Seniausią lietuvių kalbos slavizmų sluoksnį daugiausia sudaro įvairių tada Lietuvoje naujų daiktų, ypač prekybos objektų, pavadinimai, taip pat krikščionybės terminai. Daugelį tų žodžių slavai patys buvo gavę iš savo kaimynų germanų (šie savo ruožtu – dažniausiai iš lotynų kalbos), dalį iš Bizantijos graikų. Reikia pabrėžti, kad priešingai negu slavų kalbų baltizmai bei lituanizmai, kuriuos bemaž visus sudaro baltų kilmės žodžiai, lietuvių, kaip ir kitų baltų kalbų, senųjų slavizmų didžioji dalis – tai ne slavų, bet kitų kalbų kilmės žodžiai, tik mus pasiekę per slavus. Kada lietuvių kalboje ėmė rastis ankstyvieji skoliniai, gauti per rytų slavus¹, nustatyti nelengva. Anksčiau kaip IX a. pradžioje jie vargu ar galėjo patekti. Apie skolinimosi laiką daugiausia sprendžiame iš skolinių fonetikos. Ankstyviausiais, gautais dar prieš X a., reikėtų laikyti tuos rytų slavizmus, kurie neturi pleofonijos žymių. Tačiau visai tikrų tokios rūšies pavyzdžių kaip ir neturime. Patikimiausi iš jų šie: čerpė ‘toks molinis indas, jo šukė; molio plytele stogui dengti, krosniai statyti’ paprastai kildinama iš slavų *čerьpъ ‘šukė’ (iš čia rus. череп ‘kaukolė’, черепок ‘skeveldra’ ir kt.) su galūne -ė vietoj laukiam os -as dėl lietuviškos kilmės sinonimo šukė. Atitinkamai senųjų raštų čerpyčia ‘plyta’ kildinama iš sl. *čerьpica. Tačiau 1 Lingvistinėje literatūroje, ypač etimologiniuose žodynuose, jie neretai vadinami baltarusių kalbos skoliniais, bet tai netikslu, nes skolinimosi epochoje rytų slavų (atspindi vadinamoji senoji rusų, t. y. Rusios) kalba dar nebuvo suskilusi į rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. 6 pastarojį greičiausiai yra trumpinys iš čerepyčia (P. Skardžius TŽ VII 54, 55). Tuo atveju ir čerpe gali būti vietoj senesnės *čerėpė = sl. čerепъ; karbas, karbija ‘toks krepšys, pintinė’ galėtų būti iš sl. *korbъ, *korbja (iš čia rus. короб, коробка; lenk. krobia; slavai, matyt, gavo iš germanų, o šie iš lotynų kalbos, plg. corbis ‘krepšys, pintinė’), jeigu ne vėlesnis skolinys iš lenkų korb ar trumpinys iš vėlyvos rytų slavybės karabas, karabija (< коробъ, коробья); skavardą ‘keptuvė’ gali būti iš sl. *skovoroda (iš čia rus. сковорода), jei ne vėlesnis trumpinys iš *skavaraďa kaip ir variantai skaradà, skauradà ir kt. (plg. lenk. skowroda). Kiti skoliniai, tariamai nerodantys pleofonijos žymių (pvz., karvãjus ‘toks vestuvinis svočios pyragas’), dar mažiau patikimi. Yra lietuvių kalboje keli žodžiai, kuriuos galima laikyti gautais dar tebesant rytų slavų kalboje nosiniams balsiams, kurie X a. jau buvo denazalizuoti, taigi tie žodžiai turėtų būti patekę į lietuvių kalbą dar prieš X a. Tai — lėnkas (etnonimas) — paprastai kildinamas iš *łęchъ (> sen. rus. ляхъ ‘lenkas’). Manyti, kad šis žodis atėjo iš vakarų slavų (V. Kiparskis RES XXIV 24, 39), trukdo jo ryškesnių pėdsakų ten nebuvimas; pùndas, dial. pundñs ‘svorio matas apie 40 svarų, pūdas; ryšulys’ neretai kildinamas iš sl. *pudъ < pędъ, kuris savo ruožtu gautas iš senųjų skandinavų punda (šis iš lot. pondus ‘svoris, sunkumas’). Tačiau šis žodis į lietuvių kalbą gali būti patekęs ir be slavų tarpininkavimo iš sen. skandinavų arba (vėliau) iš Rytprūsių vokiečių (pund) kalbų; unguras ‘vengras’ (M. Daukšos raštuose) kildinamas iš sl. *ęgъrъ (< *ęgъrъ (> sen. rus. угринъ). V. Kiparskis RES XXIV 37 mano, kad tai gali būti vėlesnis skolinys iš lotynų Ungurus, Ungarus, bet tai abejotina. Žodžiai kruopos ir kuodėlis turi dvibalsį uo vietoj slavų u (plg. rus. крупа, кудель). Veikiausiai tai seni skoliniai iš rytų slavų, patekę dar prieš X a., o ne bendros kilmės žodžiai (yra ir taip manančių). Senu slavizmu laikytinas ir žemaičių puõkas (plg. rus. пух), plg. vėlesnį aukštaičių pūkas. Daugiau senesnių skolinių su uo yra latvių kalboje, pvz., duõma ‘mintis’ (rus. дума), kàpuõsts ‘kopūstas’ (капуста), muõcît ‘kankinti’ (мучить), rùobežà ‘siena, riba’ (рубеж) ir kt. Visi šie žodžiai rodo, kad skolinimo metu slavai vietoj u dar tebetarė ō, iš kurio vėliau išsirutuliojo lietuvių–latvių uo. Įtikinamų skolinių su ie vietoj i (plg. la. krievi² ‘rusai’ iš крив-ичи) kaip ir nėra. Žodis pielà ‘pjūklas’ galėtų būti ir ne skolinys, bet baltų veldinys (= peilis), gavęs ‘pjūklo’ reikšmę dėl slavų (plg. rus. пила) ar germanų (vva. vile) įtakos. M. Mažvydo raštų mieras ‘taika’ greičiausiai yra senas -r- priesagos veldinys šalia -l- priesagos žodžio mielas, plg. sl. mirъ ‘taika’ šalia milъ ‘mielas’. Lietuvių kalboje yra dar keli ankstyvi skoliniai su dvibalsiu ui vietoj slavų ъi, suponuojantys diftongišką ъi tarimą rytų slavų vakarinėse tarmėse skolinimo metu: kūila ‘išvarža, trūkis’, kuilỹs ‘tekis’ < *kyla (rus. кула), *kolb — slavų kilmės žodžiai, giminiški su lie. kūla ‘išvarža’; 2 Lietuvių raštuose pasitaikantis žodis krievai ‘rusai; baltarusiai’ veikiausiai yra latvizmas. 7 muilas < мыло (iš *mьldlo : rus. мыть); mutas < мыто – slavai gavo iš germanų (sva. müta), o šie greičiausiai iš lotynų kalbos; smuikas < *sъmbko (rus. смычок) – senas slavų kilmės žodis (: rus. смыкать ‘traukyti’); tūnas ‘kuolas, baslys’ < тынъ (sen. rus. тынь) – senas slavų skolinys iš germanų, plg. sen. isl. tún ‘aptvaras, kiemas, sodyba’. Daugiau turime žodžių, gautų rytų slavams tebetariant redukuotus garsus ъ, ь (jerus), taigi į lietuvių kalbą patekusių dar prieš XII a. (kada ъ, ь išnyko), pvz.: asilas < осьлъ (rus. осёл) – slavai gavo iš gotų (asilus), o šie – iš lotynų kalbos (asinus); birkavas ‘svorio matas 10 pūdų’ < *bъrkоvъ (skz. пѳдъ) ‘Birkos (pūdas)’ (iš čia rus. берковец). Birkos miestas, sen. šved. Bierkö anuomet buvo svarbus prekybos centras Švedijoje; bulvōnas ‘stabas; baidyklė; žioplys’ iš болванъ. Plg. balvōnas iš (vėlesnio?) varianto болванъ. Slavai šį žodį greičiausiai gavo iš tiurkų kalbų; cirkva ‘pravoslavų šventnamis, cerkvė’ < църквы, gen. sg. църкве (rus. церковь) – slavai gavo iš germanų (plg. sva. chirihha), o šie – iš graikų (κυρικόν). Plg. labiau įsigalėjusį vėlesnį skolinį cerkvė; katilas < комьлъ (rus. котёл) – slavai gavo iš germanų (got. katilus, katils), o šie – iš lotynų kalbos (catinus); krikštas ‘krikštijimo apeigos; kryžius’, krikštyti, krikščionis su įspraustiniu -k- iš крьсть ‘kryžius’, крьстumu, крьстьян(ин)ъ. Šiuos žodžius rytų slavai gavo iš bažnytinės slavų kalbos (plg. rus. крест, крестить, крестьянин ne su ё), į kurią pateko per germanų tarpininkavimą iš lotynų kalbos (Christus ‘Kristus’), o į ją – iš graikų (χριστός); kūbilas < къбьлъ (rus. кобел) – slavai gavo iš germanų (plg. vva. kübel), o šie iš viduramžių lot. cupellum; kūmetis < къметь (rus. кметь) ‘karžygys; kaimietis’ – slavai gavo per tarpininkus veikiausiai iš lot. comes, gen. sg. comitis ‘palydovas, draugas’ (taigi šio žodžio specifinė ‘dvaro valstiečio, sklypininko’ reikšmė atsirado jau lietuvių kalboje); kūrtas ‘labai greitas medžioklinis šuo’ < хортъ (rus. хорт) – šio žodžio kilmė slavų kalbose neaiški; pipiras < пъпъръ (rus. перец) – greičiausiai slavai per germanus gavo iš lotynų (piper), kurie per graikus (πέπερι) – iš rytų kraštų, plg. sen. ind. pippali; Pōvilas < Павьлъ (rus. Павел), asmenvardis, slavų gautas per Bizantijos graikus (Παῦλος) iš lotynų kalbos (Paulus); pulkas <пълкъ (rus. полк) iš germanų *fulkaz, plg. sva. folk, sen. ang. folc ‘kariuomenė, dalinys’; ridikas < *rъdъkъ (rus. редька) – per germanus (plg. v.ž. redik) slavai gavo iš lotynų kalbos (rādicem); stiklas < стькло (rus. стекло) – slavai gavo iš germanų (got. stikls ‘taurė’); šilkas < шьлъкъ (rus. шёлк) – slavai per germanus (sen. skandinavų silki) gavo iš lotynų kalbos (sēricus ‘šilkinis’ nuo Sēres < gr. Σῆρες ‘Kinija’); 8 tùlkas ‘vertėjas’ < тълкъ (rus. толк) — slavų kilmės žodis, plg. rus. толковать. Čia aptarti visi žodžiai į lietuvių kalbą turėjo patekti dar iki XII a. Senajam skolinių sluoksniui reikėtų priskirti ir tuos su krikščionybe susijusius žodžius, kurie į lietuvių kalbą pateko iš rytinių slavų (ne lenkų kalbos!) dar prieš oficialų Lietuvos krikštą (1387 m.), pvz.: angelas < ангелъ — slavai gavo iš graikų (ἄγγελος); bažnyčia < божница ‘pagon(ių) šventykla’ (slavų богъ ‘dievas’ gali būti iranizmas) — šis žodis gali būti gautas dar slavams tebesant pagoniais; gavėnia ‘pasninkas prieš Velykas’ < говение (slavų kilmės žodis). Lie. ė vietoj ie (plg. dėdės < дѣдъ) dėl priesagos -ėti, plg. gavėti ‘pasninkauti per gavėnią’ < говѣти; kalėda ‘bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė’, plg. Kalėdos ‘Kristaus gimimo šventė’ < коляда — slavai per tarpininkus gavo iš lotynų kalbos (calendae); nedėlia ‘sekmadienis’ < недѣля (lie. ė vietoj ie greičiausiai dėl dėti įtakos) — slavų semantinis skolinys iš lot. dies feriata (‘savaitės’ reikšmę vėliau gavo dėl dvipjopos gr. σάββατα reikšmės). Iš rytų slavų į lietuvių kalbą pateko ir kiti savaitės dienų pavadinimai, išlikę senuosiuose raštuose ir tarmėse: paldienykas, padielnykas ‘pirmadienis’ iš *панедѣльникъ <понедѣльникъ, utàrnykas ‘antradienis’ <уморникъ <*въторникъ (plg. rus. вторник), seredà ‘trečiadienis’ <середа (kalkė iš, sva. mittawēcha ar lot. media hebdomas), čètvergas ‘ketvirtadienis’ <четвергъ pėtnyčia ‘penktadienis’ <пятница, subata ‘šeštadienis’ <субота (iš gr. σαββατα > dial. *σαμβατα, kuri iš aramėjų šabatā ar hebrajų šabbāt); Velykos <великъ (день) — slavų semantinis skolinys iš gr. μεγάλη ἡμέρα ‘didžioji diena’. Prie šių žodžių šliejasi ir kai kurie kiti senieji skoliniai, daugiausia žymintys tada naujas realijas, prekybos objektus ir kt. Tokiais laikytini, pvz.: būgnas < бубенъ (su bn > gn kaip savame žodyje dūgnas < * dūbnas : dūbti), plg. variantą būbნას (taip pat skolinį); gadynė iš gadyna (senuosiuose raštuose) <година — slavų kilmės žodis (: rus. год); gròmata < грамота — slavai gavo iš graikų (γράμματα); kapà ‘60 vienetų’ <копа — slavų kilmės žodis (tos pačios šaknies kaip lie. kāpas, kõpos ir kt.); karalius <король — slavai gavo iš germanų, plg. sva. Karal, Karl — Karolio Didžiojo (742—814 m.) vardas; knygà <книга — slavai šį žodį greičiausiai gavo iš rytų (Kinijos ar Mesopotamijos?) per tiurkų kalbas; liūtas <лютъ (звѣрь). Slavų kalbose iš pradžių reiškė ‘laukinį, piktą (žvėrį)’. Kilmė neaiški; mėsà <мясо. Greičiausiai savas žodis *mensā > męsa (= žemaičių mėsà > meisà) perdirbtas į mėsà dėl slavų мясо įtakos; meškà <меи(ь)ка ‘mažas lokys’ (slavų kalbose toks lokio pavadinimas galėjo atsirasti dėl tabu); 9 mẽtė < мята — slavai gavo iš lotynų kalbos (mentha), kur pateko iš graikų (μίνθη); miẽstas < мѣсто — slavų kilmės žodis, reikšmę ‘город’ gavęs iš vakarų slavų, kur ji atsirado dėl germanų įtakos, plg. vva. stat ‘vieta’ ir ‘miestas’; pẽčius < печь — slavų kilmės žodis (: rus. печь, lie. kẽpti); siūlyti < сулить (slavų kilmės žodis); šalmas < sl. *šolm — slavai gavo iš germanų (*helmaz, plg. got. hilms, sva. hēlm); tykùs < тихъ — slavų kilmės žodis, skolinimo senumą rodo dzūkų cykùs; vynas < вино — slavai gavo veikiausiai per germanus (got. wein, sva. wīn) iš lotynų kalbos (vinum). Vėliau, susikūrus Lietuvos valstybei ir pradėjus jos kanceliarijose vartoti slavų kalbą, maždaug nuo XIV a. slavizmų lietuvių kalboje gerokai padaugėjo. Reikia manyti, kad kanceliarinė kalba veikė ne vien tiesioginiu būdu, bet ir per to meto šnekamąją rytinių slavų kalbą. To poveikio rezultatu laikytini, pvz., žodžiai bajõras < бояръ (kilmė ne visai aiški, slavai galėjo gauti iš tiurkų), blõgas < благъ (senosios bažnytinės slavų kalbos žodis, rytų slavų būtų *бологъ), donis ‘duoklė’ < дань, pėčėtis ‘antspaudas’ < печать, rėdyti(s) ‘valdyti, rengti(s), puošti(s)’ < прядать(ся), retėžius ‘grandinė, pančiai’ < ретязь (slavai gavo iš germanų), tijūnas ‘prižiūrėtojas, toks pareigūnas’ < тиунъ (slavų germanizmas) ir kt. Iš lenkų kalbos į mūsų kalbą žodžiai pradėjo plisti tik nuo XV a. Ankstesnių polonizmų nepavyko apčiuopti. Nuo tada prasidėjo glaudesni kontaktai su lenkais. Seniausi polonizmai susiję su krikščioniškąja terminologija. Įdomu, kad daugumą tų terminų patys lenkai buvo gavę iš čekų savo krikšto metu. Į čekų kalbą jie paprastai per vokiečių kalbos tarpininkavimą yra atėję iš lotynų ir graikų kalbų. Tai žodžiai apãštalas, birmavóti, vỹskupas (býskupas), grabnyčios (gramnyčios) ‘tokia bažnytinė šventė vasario 2 d.’, koplyčia, minỹkas ‘vienuolis’, mišià, nẽšparai (mišpãrai), pópiežius, traičė ‘trejybė’, žegnotis ir kt. Prie ankstyvųjų polonizmų priskirtinas dar vienas kitas kitokios reikšmės žodis, pvz., garstyčia, lelija (slavai per tarpininkus gavo iš Artimųjų Rytų), pópierius (per tarpininkus iš gr. πάπυρος), rýžiai (atklydo net iš Indijos), rõtùšė (lenkai gavo iš vokiečių), salotà (per tarpininkus iš lotynų, plg. salāre ‘sūdyti’), šeimas, vaivadà ir kt. Daugiau turime tokių žodžių, kurie gali būti gauti tiek iš lenkų, tiek ir iš rytinių slavų — kilmę sunku nustatyti. Tai žodžiai aliẽjus (pradžią davė lotynų oleum), dvãras, kmýnas (per graikų ir germanų kalbas atėjo iš semitų), pãšininkas (slavai gavo iš germanų), rõjus (atėjo iš toli, plg. skr. rāy ‘turtas’) ir kt. Bet tokių ir panašių žodžių, gautų ne anksčiau kaip XV a., nagrinėjimas išeina už mūsų temos ribų. Čia daugiausia rūpėjo aptarti tik pačių ankstyvųjų kontaktų su slavais — iki XV a. — atspindžius lietuvių kalboje. SUTRUMPINIMAI ang. — anglų kalba, angliškai rus. — rusų dial. — tarminė (ne bendrinės kalbos) forma sen. — senoji, pvz., sen rus. — senoji rusų kalba 10 got. – gotų ind. – indų, sen. ind. – senoji indų kalba isl. – islandų la. – latvių lenk. – lenkų lie. – lietuvių lot. – lotynų RES – Revue des études slaves. Paris 1921 tt. skr. – sanskrito sl. – slavų sva. – senoji vokiečių aukštaičių kalba šved. – švedų TŽ – Tauta ir žodis. K., 1923 tt. vva. – viduramžių vokiečių aukštaičių kalba vvž. – viduramžių vokiečių žemaičių kalba ДРЕВНЕЙШИЕ ЯЗЫКОВЫЕ КОНТАКТЫ ЛИТОВЦЕВ СО СЛАВЯНАМИ Резюме В статье анализируется отражение в литовском языке ранних (с VII в. н. э.) контактов литовцев с восточными славянами. Выделяются фонетические, морфологические, лексические инновации данного периода в литовском языке, особенно в говорах восточной Литвы. Самыми ранними славизмами, проникшими в литовский язык до X–XII вв., считаются те, в которых полногласные сочетания заменены неполногласными типа tort, напр., čérpė < слав. *čerъ > рус. череп; слова, в которых сохранилось произношение носовых гласных, напр.: lénkas (этноним) < *lęchъ > др.-рус. ляхъ. Славизмами, а не генетически родственными словами считаются слова, в которых сохранилось древнее произношение: uo на месте слав. и: krū́pos (рус. крупа); ie на месте слав. i: литп. krievi (из крив-ичи); ui на месте слав. ы: smūikas < *smykъ, а также слова, в которых сохранилось произношение славянских еров: ásilas < осьль, bulvónas < бълвань и др. К пласту древних заимствований относится и христианская терминология, перенятая литовским языком из восточнославянских языков (не из польского) до крещения Литвы (1387 г.): ángelas < ангелъ, bažnyčia < боженица и др., а также слова, обозначающие новые реалии того времени: būgnas < бубень. В заключение дается краткий обзор западнославянских заимствований, проникших в литовский язык преимущественно с XV в.