Seniausi lietuvių kalbiniai kontaktai su slavais

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS PERIFERINIŲ ŠNEKTŲ RYŠIAI SU GRETIMOMIS KALBOMIS ZIGMAS ZINKEVIČIUS SENIAUSI LIETUVIŲ KALBINIAI KONTAKTAI SU SLAVAIS Tai gana paini tema. Nelengva nustatyti lietuvių kontaktų su slavais pradžią, taip pat aptarti jų eigą ir pobūdį. Daug ką tenka nusakyti apytikriai, daryti tam tik- rų prielaidų. Pirmiausia aptartina ano meto situacija, kiek tai įmanoma padaryti iš lingvistikos, archeologijos ir istorijos duomenu. Intensyvios slavų ekspansijos metu (apie VII a.), kada slavai pasiekė Pskovo — Naugardo sritį, rytų baltų kalbinė diferenciacija turėjo būti dar palyginti menka. Lietuviai nuo toliau į rytus gyvenusių baltų genčių kalbos požiūriu tada dar ne- daug tesiskyrė. Baltų ir slavų kalbinė riba turėjo eiti kažkur netoli Minsko, Po- locko ir Pskovo. Istoriniais laikais lietuvių užimamo ploto slavai toje epochoje dar nesiekė. Taigi ir tiesioginių kontaktų tarp šių dienų lietuvių protėvių ir slavų vargu ar galėjo būti. Tokie kontaktai turėjo vykti tik tarp toliau rytuose gyvenusių mūsų giminaičių ir rytinių slavų. Mūsų protėvių tų kontaktų atgarsiai galėjo ir nepa- siekti, bent dabartinėje lietuvių kalboje neaptinkame jų pėdsakų. Hidronimijos tyrėjai ir archeologai konstatuoja, kad vakarinė Padneprio dalis, ypač tarp Pripetės ir Nemuno aukštupio, liko nuošaly nuo ankstyvosios slavų ekspansijos. Ties lietuvių teritorija slavų banga buvo vėlesnė, datuojama VIII — IX šimtmečiais, ir ne tokia masiška. Matyt, čia slinko ne vien tikrieji slavai, bet ir jų asimiliuotos etninių baltų grupės. Kitoks baltų hidronimijos slavizacijos pobū- dis ir archeologijos duomenys rodo, kad čia daug kur net iki XII — XIII a. buvo išlikę baltų kalbų salų. Tų baltų kalba tada jau turėjo šiek tiek skirtis nuo toliau į vakarus gyvenusių lietuvių protėvių kalbos. Tačiau kur ėjo vienų ir kitų riba ir kokio ji buvo ryškumo, šiandien galime tik spėlioti. Prieš pat sueinant į tiesioginį sąlytį su lietuvių protėviais — o tai vargu ar galėjo įvykti anksčiau kaip IX a. pradžioje — rytų slavų gentys patyrė nemaža permainų, turėjusių lemiamą reikšmę tolesnei jų pačių, jų kalbos ir santykių su baltų kalbomis raidai. Mat vikingų epochoje (maždaug nuo VIII a.) per rytų slavų užimtas žemes upėmis ir ežerais nusidriekė garsusis variagų (vikingų) vandens kelias iš Baltijos į Juodąją jūrą. Jis susiejo rytų slavų gentis tiek su Skandinavijos kraštais, tiek su Bizantija ir jos centru Konstantinopoliu, labai pagyvino prekybinius ir kitokius ryšius. Toje epochoje slavų kalbose padaugėjo įvairias naujoves atspindinčių žodžių, gautų iš Vakarų Europos per germanus. Jų pirmasis šaltinis dažniausiai buvo lo- tynų kalba. Ypač didelę reikšmę turėjo rytų slavų valstybės — Kijevo Rusios IX a. sukūrimas. Toji valstybė sujungė slavų gentis, konsolidavo jas, prisidėjo prie tar- minių ypatybių niveliacijos, apskritai sustiprino rytų slavų kalbinę integraciją. 4 988 m. iš Bizantijos graikų į Kijevo Rusią atėjo krikščionybė. Buvo įsteigtos pirmosios vyskupystės arčiau Lietuvos — Polocke, Naugarde, Turove, Vladimire. Orientacija į aukštą Bizantijos kultūrą iš esmės paveikė slavų gyvenimo būdą. Svarbiausia, su krikščionybe buvo gautas raštas. Nuo X a. pabaigos slavų plitimą į baltų žemes ėmė skatinti ir misijų tikslai — pastangos apkrikštyti baltų gentis. Krikščionybė labai pagreitino baltiškų salų rytuose suslavėjimą ir, matyt, buvo svarbiausias jį nulėmęs veiksnys. Lietuviai anksčiausiai turėjo sueiti į sąlytį su rytų slavų krivičių ir dregovičių gentimis. Pirmoji buvo įsikūrusi bemaž visu rytiniu lietuvių žemių pakraščiu. Šia- me regione nuo X a. įsigalėjo krivičių įkurta Polocko kunigaikštystė. Ji privertė mokėti duoklę kaimynus latgalius — Jersikos ir Kuoknesės kunigaikštystes. Sten- gėsi savo įtaką plėsti ir į lietuvių žemes. Į pietryčius nuo lietuvių, Nemuno baseino aukštupy, iš seno gyveno mūsų gi- minaičiai jotvingiai. Su jais rytų slavų dregovičių gentis susidūrė gana anksti, gal dar VIII a. Taip manyti, be kita ko, verčia Merkio upės suslavintas pavadinimas Mepeu, kuris turėjo atsirasti dar prieš pleofoniją (pilnagarsį, rus. nosmozaacue) ir minkštojo k virtimą afrikata rytinių slavų kalboje. Jotvingių Žemėje dregovičiai X—XI a. įkūrė svarbius miestus Volkovyską, Gardiną, Slonimą, Naugarduką ir kt. Tada jie turėjo sueiti į tiesioginį sąlytį su čia pat gyvenusiais lietuviais. Visi šie ankstyvieji lietuvių kontaktai su rytiniais slavais negalėjo neturėti įtakos kalbos raidai. Mums čia labiausiai rūpi jų atspindžiai mūsų kalboje, ypač to meto lietuvių kalbos inovacijos, užliejusios rytinę ploto dalį ir esančios bendros su slavais, t. y. tokios, kurias galima sieti su atitinkamais rytinių slavų kalbos reiškiniais. Iš vokalizmo srities tokia inovacija laikytinas ą, an, am rytų Lietuvoje virtimas Y, un, um, pvz., Zysis "žąsis", runka "ranka", sūmtis “samtis’. Plg. slavų reka > rus. pyka ‘ranka’. Vakarų baltų kalbose ir lietuvių kalbos ploto vakarinėje dalyje to- kio virtimo nėra, nes čia su rytų slavais nekontaktuota; čia būta sąlyčio (prūsų, jotvingių, Prūsijos lietuvių) tik su vakarų slavais, išlaikiusiais nosinį ¢ sveiką arba tam tikrais atvejais turinčius ę vietoj ¢, plg. lenkų reka ‘ranka’. Žinoma, 4, an, am siaurėjimui fonetine prielaida — asimiliacinė nosinio garso įtaka — glūdėjo pačio- je lietuvių (kaip ir slavų) kalboje, bet jos realizacija šalia rytinių slavų, kur šis pro- cesas vyko anksčiau, verčia mus kalbamą 4, an, am pakitimą sieti su analogišku rytų slavų fonetikos reiškiniu. Iš lietuvių kunigaikščių Dausprango, Višimanto ir Kentenio vardų rytietiškų formų Rusios (vad. Ipatijaus) metraštyje plg. Josscn- pynko, Bumumy(nu)ms, Kul(nu)meniū matyti, kad rytų Lietuvoje jau XIII a. pradžioje an, am virtimas un, um (kaip ir en, em > in, im) buvo įvykęs faktas. Krikš- tavardžių Antanas ir Afdrius rytų aukštaitiškos formos Untdnas ir Ufidrius rodo, kad tasai virtimas turėjo prasidėti po 988 m., kai buvo apkrikštyti rytų slavai. Taigi greičiausiai an, am (ir en, em) virto un, um (resp. in, im) XI— XII a., o nosinis bal- sis ą (resp. ¢) atitinkamai pakito į ų (į) dar anksčiau, gal net apie IX— X a. Plg. anks- tyvą an, en pakitimą latvių kalboje (apie 1200 m. jau buvo wo, ie), paveldėtą grei- čiausiai iš Jersikos kunigaikštystės laikų, kai latgaliai labai artimai bendravo su ry- tiniais slavais, net buvo šių valdomi, mokėjo Polockui duoklę. Iš konsonantizmo reiškinių, sietinų su rytų slavais, pirmiausia nurodytina prie- balsių jotacija bei palatalizacija, slavų jau turėta anksčiau. Baltų kalbose šie reiški- niai buvo vėlesni ir labiausiai palietė kalbą tų genčių, kurios buvo arčiau slavų. Plg. *si> š latvių ir prūsų kalbose. Lietuvių kalboje iš jotacijos ryškiausią paralelę su slavais sudaro *ti, *di virtimas afrikatomis, įvykęs greičiausiai XIII — XIV a. ir intensyvesnis rytinėje ploto dalyje, vakaruose kiek vėlesnis ir ne toks intensyvus (plg. žemaičių afrikatų dėsnį). Priebalsių palatalizacija prieš. priešakinį vokaliz- mą taip pat labiausiai būdinga rytų Lietuvos tarmėms ir pamažu silpsta einant iš rytų į vakarus. Iš latvių tarmių taip pat ryškiausiai priebalsius minkština buvusioje Latgaloje, kur sąlytis su slavais seniausias ir intensyviausias. Kietojo / veliarizacija — būdingas daugelio slavų kalbų reiškinys. Lietuvių kal- boje ji intensyviausia rytuose, kur palietė ir poziciją prieš e tipo vokalizmą (plg. tūdas "ledas", tėkti “1ékti’), kitur veliarizuotas / būna tik prieš a ir užpakalinius bal- sius (dvibalsius). Iš morfologijos reiškinių nurodytina rytų Lietuvai būdinga supletyvinė III asmens įvardžio paradigma (anas ‘jis’, bet ja, jam, jį ...), tokia pat kaip slavų kalbose. Jos būta ir Prūsijos lietuvių šnektose (turima, pvz., J. Bretkūno raš- tuose), patyrusiose nemažą vakarų slavų (lenkų) įtaką. Greičiausiai ir lietuvių tariamoji nuosaka su formantu -bi- sietina su analogišku slavų dariniu su 6: (abiem pradžią davė veiksmažodžio biiti formos). Ryškiausiai lietuvių — rytinių slavų ankstyvieji kontaktai atsispindi, Žinoma, leksikoje. Rytų slavai senovėje buvo pagrindiniai tarpininkai, per kuriuos mūsų protėvius (ir kitus rytų baltus, taip pat Pabaltijo finus) ėmė pasiekti įvairios naujo- vės ir su jomis susiję Žodžiai. Seniausią lietuvių kalbos slavizmų sluoksnį daugiau- sia sudaro įvairių tada Lietuvoje naujų daiktų, ypač prekybos objektų, pavadini- mai, taip pat krikščionybės terminai. Daugelį tų žodžių slavai patys buvo gavę iš savo kaimynų germanų (šie savo ruožtu — dažniausiai iš lotynų kalbos), dalį iš Bizantijos graikų. Reikia pabrėžti, kad priešingai negu slavų kalbų baltizmai bei lituanizmai, kuriuos bemaž visus sudaro baltų kilmės žodžiai, lietuvių, kaip ir kitų baltų kalbų, senųjų slavizmų didžioji dalis — tai ne slavų, bet kitų kalbų kilmės žodžiai, tik mus pasiekę per slavus. Kada lietuvių kalboje ėmė rastis ankstyvieji skoliniai, gauti per rytų slavus*, nustatyti nelengva. Anksčiau kaip IX a. pradžio- je jie vargu ar galėjo patekti. Apie skolinimosi laiką daugiausia sprendžiame iš sko- linių fonetikos. Ankstyviausiais, gautais dar prieš X a., reikėtų laikyti tuos rytų slavizmus, ku- rie neturi pleofonijos žymių. Tačiau visai tikrų tokios rūšies pavyzdžių kaip ir ne- turime. Patikimiausi iš jų šie: čėrpė "toks molinis indas, jo šukė; molio plytelė stogui dengti, krosniai statyti’ paprastai kildinama iš slavų *čerp»s “Suké’ (iš čia rus. uepen ‘kaukolé’, uepenox ‘skeveldra’ ir kt.) su galūne -ė vietoj laukiamos -as dėl lietuviškos kilmės sinonimo šūkė. Atitinkamai senųjų raštų čerpyčia "plyta' kildinama iš sl. *čerpica. Tačiau i Lingvistinėje literatūroje, ypač etimologiniuose žodynuose, jie neretai vadinami baltarusių kalbos skoliniais, bet tai netikslu, nes skolinimosi epochoje rytų slavų (atspindi vadinamoji senoji rusų, t. y. Rusios) kalba dar nebuvo suskilusi į rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. 6 pastaroji greičiausiai yra trumpinys iš čerepyčia (P. Skardžius TŽ VII 54, 55). Tuo atveju ir Čėrpė gali būti vietoj senesnės *čerepė=sl. Ččerepo; karbas, karbija "toks krepšys, pintinė' galėtų būti iš sl. *korbs *korbeja (iš čia rus. Kx0po6, kopoobka, lenk. krobia; slavai, matyt, gavo iš germanų, o šie iš lotynų kalbos, plg. corbis "krepšys, pintiné”), jeigu ne vėlesnis skolinys iš lenkų korb ar trumpinys iš vėlyvos rytų slavybės karūbas, karabija ( <xopobs, k0opo662); skavarda "keptuvė' gali būti iš sl. *skovorda (iš čia rus. ckosopoda), jei ne vé- lesnis trumpinys iš *skavarada kaip ir variantai skarada, skaurada ir kt. (plg. lenk. skowroda). Kiti skoliniai, tariamai nerodantys pleofonijos žymių (pvz., karvėjus “toks vestuvinis svočios pyragas’), dar mažiau patikimi. Yra lietuvių kalboje keli žodžiai, kuriuos galima laikyti gautais dar tebesant rytų slavų kalboje nosiniams balsiams, kurie X a. jau buvo denazalizuoti, taigi tie žodžiai turėtų būti patekę į lietuvių kalbą dar prieš X a. Tai — lėnkas (etnonimas) — paprastai kildinamas iš */eche (> sen. rus. 1xx2 lenkas"). Manyti, kad šis žodis atėjo iš vakarų slavų (V. Kiparskis RES XXIV 24, 39), trukdo jo ryškesnių pėdsakų ten nebuvimas; pundas, dial. pundūs "svorio matas apie 40 svarų, pūdas; ryšulys* neretai kildi- namas iš sl. *pyds <pods, kuris savo ruožtu gautas iš senųjų skandinavų pund (šis iš lot. pondus "svoris, sunkumas’). Tačiau šis žodis į lietuvių kalbą gali būti patekęs ir be slavų tarpininkavimo iš sen. skandinavų arba (vėliau) iš Rytprūsių vokiečių (pund) kalbų; unguras ‘vengras’ (M. Daukšos raštuose) kildinamas iš sl. *ygars < *pgoro (> sen. rus. yepuns). V. Kiparskis RES XXIV 37 mano, kad tai gali būti vėlesnis skoli- nys iš lotynų Ungurus, Ungarus, bet tai abejotina. Žodžiai kruopos ir kuodėlis turi dvibalsį uo vietoj slavų u (plg. rus. kpyna, Ky- deaw). Veikiausiai tai seni skoliniai iš rytų slavų, patekę dar prieš X a., o ne bendros kilmės žodžiai (yra ir taip manančių). Senu slavizmu laikytinas ir žemaičių pudkas (plg. rus. nyx), plg. vėlesnį aukštaičių pūkas. Daugiau senesnių skolinių su wo yra latvių kalboje, pvz., duoma "mintis" (rus. dyma), kapuosts "kopūstas" (xanycma), mudcit "kankinti" (myuums), rūobeža “siena, riba’ (py6emc) ir kt. Visi šie žodžiai ro- do, kad skolinimo metu slavai vietoj « dar tebetarė 4, iš kurio vėliau išsirutuliojo lietuvių — latvių wo. Įtikinamų skolinių su ie vietoj i (plg. la. krievi® ‘rusai’ iš xpus-uuu) kaip ir nėra. Žodis piela "pjūklas' galėtų būti ir ne skolinys, bet baltų veldinys (: peilis), gavęs "pjūklo' reikšmę dėl slavų (plg. rus. nusa) ar germany (vva. vile) įtakos. M. Maž- vydo raštų mieras "taika' greičiausiai yra senas -r- priesagos veldinys šalia -I- prie- sagos žodžio mielas, plg. sl. mirs "taika' šalia mils ‘mielas’. Lietuvių kalboje yra dar keli ankstyvi skoliniai su dvibalsiu wi vietoj slavų sr, suponuojantys diftongišką 5: tarimą rytų slavų vakarinėse tarmėse skolinimo metu: kūila "išvarža, trūkis', kuilps ‘tekis’ < *kwila (rus. kuaa), *keilo — slavų kilmės žodžiai, giminiški su lie. kiila ‘iSvarza’; * Lietuvių raštuose pasitaikantis žodis kriėvai “rusai; baltarusiai' veikiausiai yra latvizmas. 7 muilas <moiao (iš *mordlo : rus. mtimo); muitas < meimo — slavai gavo iš germanų (sva. miita), o šie greičiausiai iš loty- nų kalbos; smuikas < *smtiko (rus. cMb140K) — senas slavų kilmės žodis (: rus. cMbIKAmb ‘traukyti’); tuinas ‘kuolas, baslys’ < eins (sen. rus. meine) — senas slavų skolinys iš germa- ny, plg. sen. isl. fun “aptvaras, kiemas, sodyba’. Daugiau turime žodžių, gautų rytų slavams tebetariant redukuotus garsus », b (jerus), taigi į lietuvių kalbą patekusių dar prieš XII a. (kada », » išnyko), pvz.: asilas <0cb12 (rus. océa) — slavai gavo iš gotų (asilus), o šie — iš lotynų kalbos (asinus); birkavas "svorio matas 10 pūdų' < *bsrkovs(sks pods) ‘Birkos (pūdas)' (iš čia rus. Geproeey). Birkos miestas, sen. šved. Bierké anuomet buvo svarbus prekybos centras Švedijoje; bulvonas "stabas; baidyklė; žioplys' iš 651eans. Plg. balvėnas iš (vėlesnio?) varianto 6016ars. Slavai šį žodį greičiausiai gavo iš tiurkų kalbų; cirkva "pravoslavų šventnamis, cerkvė' <yspker, gen. sg. ybprs6e (rus. yepro066) — slavai gavo iš germanų (plg. sva. chirihha), o šie — iš graikų (xvpwxov). Plg. labiau įsigalėjusį vėlesnį skolinį cerkvė; katilas <komvans (rus. koméa) — slavai gavo iš germanų (got. katilus, katils), o Sie — iš lotynų kalbos (catinus); krikštas "krikštijimo apeigos; kryžius', krikštyti, krikščionis su įspraustiniu -k- iš kpscms "kryžius", kpecmumu, kpsemban(un)s. Šiuos Žodžius rytų slavai gavo iš bažnytinės slavų kalbos (plg. rus. xpecm, kpecmumeo, KpecmbAaHuH ne su ė), į kurią pateko per germanų tarpininkavimą iš lotynų kalbos (Christus "Kristus'), o į ja — iš graikų (yptorėc); kūbilas <Kv661+ (rus. kobea) — slavai gavo iš germanų (plg. vva. kiibel), o šie iš viduramžių lot. cupellum; kūmetis <ksmembo (rus. kmems) ‘karZygys; kaimietis’ — slavai gavo per tarpinin- kus veikiausiai iš lot. comes, gen. sg. comitis "palydovas, draugas’ (taigi šio žodžio specifinė "dvaro valstiečio, sklypininko’ reikšmė atsirado jau lietuvių kalboje); kūrtas "labai greitas medžioklinis šuo' <xspms (rus. xopm) — šio žodžio kilmė slavų kalbose neaiški; pipiras < ntnopo (rus. nepey) — greičiausiai slavai per germanus gavo iš lotynų (piper), kurie per graikus (mémep.) — iš rytų kraštų, plg. sen. ind. pippali; Povilas < ITasvas (rus. ITaeen), asmenvardis, slavų gautas per Bizantijos graikus (IlaxūAoc) iš lotynų kalbos (Paulus); pulkas <nsaxs (rus. noax) iš germany *fulkaz, plg. sva. folk, sen. ang. folc “kariuomenė, dalinys’; ridikas < *rvdvks (rus. pedvka) — per germanus (plg. vvZ. redik) slavai gavo iš lotynų kalbos (radicem); stiklas <cmbr10 (rus. cmekao) — slavai gavo iš germanų (got. stikls ‘tauré’); šilkas <wwaks (tus. wéax) — slavai per germanus (sen. skandinavų silki) gavo iš lotynų kalbos (séricus "šilkinis' nuo Sėres<gr. Zšpeg ‘Kinija’); 8 tūlkas "vertėjas" <mwaxs (rus. moar) — slavų kilmės žodis, plg. rus. mo1Ko8amb. Čia aptarti visi Žodžiai į lietuvių kalbą turėjo patekti dar iki XII a. Senajam sko- linių sluoksniui reikėtų priskirti ir tuos su krikščionybe susijusius žodžius, kurie į lietuvių kalbą pateko iš rytinių slavų (ne lenkų kalbos!) dar prieš oficialų Lietu- vos krikštą (1387 m.), pvz.: angelas < anzens — slavai gavo iš graikų (&yyehoo); bažnyčia <60ncnuya "pagonių šventykla' (slavų bogs ‘dievas’ gali būti iraniz- mas) — šis žodis gali būti gautas dar slavams tebesant pagoniais; gavėnia "pasninkas prieš Velykas' <zoesnue (slavų kilmės žodis). Lie. ė vietoj ie (plg. diédas<0wds) dėl priesagos -ėti, plg. gavėti ‘pasninkauti per gavėnią' < 2086vmMU; kalėda "bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklé’, plg. Kalėdos "Kristaus gimimo šventė' <xo1xda — slavai per tarpininkus gavo iš lotynų kalbos (calendae); nedėlia "sekmadienis' <neds11x (lie. ė vietoj ie greičiausiai dėl dėti įtakos) — slavų semantinis skolinys iš lot. diés feriata (‘savaités’ reikšmę vėliau gavo dėl dve- jopos gr. cėBBara reikšmės). Iš rytų slavų į lietuvių kalbą pateko ir kiti savaitės dienų pavadinimai, išlikę senuosiuose raštuose ir tarmėse: paldičnykas, padielnykas "pirmadienis" iš *panedielnykas <nonedsavnuxs, utdrnykas ‘antradienis’ < ymop- HUK® < *eomopnukrs (plg. tus. emopnuKr), sereda ‘treliadienis’ <cepeda (kalkė iš, sva. mittawécha ar lot. media hebdomas), četveigas ‘ketvirtadienis’ <uemeep22 pėtnyčia "penktadienis" <namnuya, subata "Šeštadienis" <cy6oma (iš gr. caBBora > dial. *capBara, kuri iš aramėjų šabatū ar hebrajų Sabbat); Velykos <eeauxs (Odenos) — slavų semantinis skolinys iš gr. peydAn fpuėpa “didžioji diena". Prie šių žodžių šliejasi ir kai kurie kiti senieji skoliniai, daugiausia žymintys tada naujas realijas, prekybos objektus ir kt. Tokiais laikytini, pvz.: biignas <6y6ens (su bn>gn kaip savame žodyje dūgnas<* dūbnas : dūbti), plg. variantą būbnas (taip pat skolinį); gadynė iš gadyna (senuosiuose raštuose) <zoduna — slavų kilmės Žodis (: rus. 200); gromata < 2pamoma — slavai gavo iš graikų (ypapupara); kapa “60 vienetų' <xona — slavų kilmės žodis (tos pačios šaknies kaip lie. ka- pas, kopos ir kt.); karūlius<xopons — slavai gavo iš germanų, plg. sva. Karal, Karl — Karolio Didžiojo (742—814 m.) vardas; knyga <xnuza — slavai šį žodį greičiausiai gavo iš rytų (Kinijos ar Mesopota- mijos?) per tiurkų kalbas; liūtas <niomo (365ps). Slavų kalbose iš pradžių reiškė "laukinį, piktą“ (žvėrį). Kilmė neaiški; mėsa <maco. Greičiausiai savas žodis *mensū > mesa (=žemaičių mesa > meisd) perdirbtas į mésa dėl slavų maco įtakos; meška <mew(b)xa "mažas lokys' (slavų kalbose toks lokio pavadinimas galėjo atsirasti dėl tabu); mėta<mama — slavai gavo iš lotynų kalbos (mentha), kur pateko iš graikų (ptvdv); miėstas <mMscmo — slavų kilmės žodis, reikšmę ‘ropon’ gavęs iš vakarų slavų, kur ji atsirado dėl germanų įtakos, plg. vva. stat ‘vieta’ ir "miestas"; pėčius <neuv — slavų kilmės žodis (: rus. meu», lie. kėpti); sifilyti <cyaumo (slavų kilmės žodis); šalmas <sl. *šolmo — slavai gavo iš germanų (*helmaz, plg. got. hilms, sva. hėlm); tykūs <muxs — slavų kilmės žodis, skolinimo senumą rodo dzūkų cykūs; vynas <euno — slavai gavo veikiausiai per germanus (got. wein, sva. win) iš lotynų kalbos (vinum). Vėliau, susikūrus Lietuvos valstybei ir pradėjus jos kanceliarijose vartoti slavų kalbą, maždaug nuo XIV a. slavizmų lietuvių kalboje gerokai padaugėjo. Reikia manyti, kad kanceliarinė kalba veikė ne vien tiesioginiu būdu, bet ir per to meto šnekamąją rytinių slavų kalbą. To poveikio rezultatu laikytini, pvz., žodžiai bajoras <boaps (kilmė ne visai aiški, slavai galėjo gauti iš tiurkų), bldgas < 61a22 (senosios bažnytinės slavų kalbos žodis, rytų slavų būtų *604022), donis “duoklė' <0danb, pėčėtis ‘antspaudas’ <neuamb, rėdyti(s) "valdyti, rengti(s), puosti(s)’ <pxsdumb- (ca), retėžius "grandinė, pančiai' <pemsass (slavai gavo iš germanų), tijūnas "pri- žiūrėtojas, toks pareigiinas’ <murons (slavų germanizmas) ir kt. Iš lenkų kalbos į mūsiškę žodžiai pradėjo plūsti tik nuo XV a. Ankstesnių po- lonizmų nepavyko apčiuopti. Nuo tada prasidėjo glaudesni kontaktai su lenkais. Seniausi polonizmai susiję su krikščioniškąja terminologija. Įdomu, kad daugumą tų terminų patys lenkai buvo gavę iš čekų savo krikšto metu. Į čekų kalbą jie pap- rastai per vokiečių kalbos tarpininkavimą yra atėję iš lotynų ir graikų kalbų. Tai žodžiai apaštalas, birmavoti, vyskupas (byskupas), grabnjčios (gramnjcios) "tokia bažnytinė šventė vasario 2 d.’, koplyčia, minykas "vienuolis", mišia, nešparai (miš- parai), popiežius, traicė "trejybė', Zegnotis ir kt. Prie ankstyvųjų polonizmy priskir- tinas dar vienas kitas kitokios reikšmės žodis, pvz., garstyčia, lelija (slavai per tar- pininkus gavo iš Artimųjų Rytų), popierius (per tarpininkus iš gr. mdmupoc), rj- žiai (atklydo net iš Indijos), rotušė (lenkai gavo iš vokiečių), salota (per tarpininkus iš lotynų, plg. salare "sūdyti'), seimas, vaivada ir kt. Daugiau turime tokių žodžių, kurie gali būti gauti tiek iš lenkų, tiek ir iš ryti- nių slavų — kilmę sunku nustatyti. Tai žodžiai aliéjus (pradžią davė lotynų oleum), dvūras, kmynas (per graikų ir germanų kalbas atėjo iš semitų), pasninkas (slavai ga- vo iš germanų), rdjus (atėjo iš toli, plg. skr. ray "turtas*) ir kt. Bet tokių ir panašių žodžių, gautų ne anksčiau kaip XV a., nagrinėjimas išeina už mūsų temos ribų. Čia daugiausia rūpėjo aptarti tik pačių ankstyvųjų kontaktų su slavais — iki XV a. — atspindžius lietuvių kalboje. SUTRUMPINIMAI ang. — anglų kalba, angliškai rus. — rusų dial. — tarminé (ne bendrinės kalbos) forma sen. — senoji, pvz., sen rus. — senoji rusų kalba 10 got. — gotų skr. — sanskrito ind. — indy, sen. ind. — senoji indų kalba sl. — slavų isl. — islandų sva. — senoji vokiečių aukštaičių kalba la. — latvių šved. — švedų lenk. — lenkų TZ — Tauta ir žodis. K., 1923 tt. lie. — lietuvių vva. — viduramžių vokiečių aukštaičių kalba lot. — lotynų vyž. — viduramžių vokiečių žemaičių kalba RES — Revue des études slaves. Paris 1921 tt. 0 JIPEBHEMIIUE SI3BIKOBBIE KOHTAKTHI JIMTOBIIEB CO CJIABAHAMU Pesiome B cTaThe aHaJIM3KHpyeTCS OTPaXKEHHWE B JIMTOBCKOM s3bike panHnx (c VII B. H. 3.) KOHTaKTOB JIATOBIIEB C BOCTOYHBIMH CJIABAiHAMH. Beimensrorcs OOHeTHUeCKHE, MOpOĖOJIOTHUeCKHe, JIEKCHUC- CKHE HHHOBAIIKHH ĮĮAHHOTO IfeEDHOJ/I2 B JIHTOBCKOM AS3bIKe, OCOOEHHO B TOBOpax BOCTOYHOM JiuTBEI. CaMtIMH paHHHMH CJIABH3MAMMH, NDOHHKINHMAH B JIATOBCKHŪ S35IK 10 X — XII BB,, CIHTAIOTCA Te, B KOTODEIX IIOJIHOINIACHbIC COUCTAHHA 3aMEHEHBI HENIOJIHOTTIACHELIMH Turia fort, Harnp., Čėrpė < cnaB. *čerps > pyc. uepen; CJIOBa, B KOTODELIX COXpaHHJIOCb IPOM3HOLUICHHE HOCOBBIX IMIACHbIX, Hanp.: lénkas (3THOHMM) <*lechs > Np.-pyc. /AXB. CnaBH3MaMH, a He TeHETHYECKH DOJCTBEHHBIMH CJIOBAMH C4HTAIOTCH CJIOBA, B KOTOPBIX CO- XpaHHJIOCb ĮĮpeBHEe NpoH3HONeHne: [O Ha MecTe CJIaB. u: krudpos (pyc. Kpyna); ie Ha MecTe Clas. i: mum. krievi (M3 Kpue-uuu); ui Ha MecTe cJIaB. bi: smuikas <*smbiks ,a TaKxe CJIOBA, B KOTODEIX COXpaHHJIOCb TIPOM3HOLICHHE CJIABSHCKHX epOB: dsilas < o0cb15, bulvūnas < bsasaws u Ip. K rūtacTYy ApeBHMX 32aHMCTBOBAHHŪ OTHOCHTCA H XpHCTHAHCKa1 TEPMHWHOJIOTHS, NEpeHATas JIATOBCKHM S3BIKOM H3 BOCTO4UHOCJIABAHCKHX S3bIKOB (He M3 MOJBCKOro) OO KpemeHHS JiuTrBeI (1387 r.): angelas < anzeas, bažnyčia < 60»cenuna u Ip., a TaKxe cloBa., OOo3Ha€aIolIIHCe HOBEIC peaJiuH TOro BpeMeHHu: būgnas < 0yOenb. B 3aKntoueHHe naercs KpaTKuii 0030p 3amaJHOCIABAHCKMX 3aHMCTBOBAHHĖ, IIDOHHKINHX B JMTOBCKHŪĖ S35IK IpeHMYmecTBeHHO Cc XV B.