Formos „tei“ klausimu

nišką karšinčių gyvenamosios patalpos pavadinimą pryšinė vartoja pietų žemaičiai: Sūnus marčią parsivedė — mas pryšinė[je] gyvenam Grd (LKŽ X 696). Tokios pat reikšmės žodis priešininkas vartojamas ir ne žemaičio rašytojo Vaižganto kū- riniuose: Sau gi išsiimsiąs iš sūnaus gerą išimtinę ir ponu sau gyvensiąs priešininke LKŽ X 698. Savo žodyne šį žodį pateikia ir A.. Juška: „Antras galas rūmo vadinas priešininkas, kur stov šeimyna“. Čia jau kita reikšmė — „samdinių kambarys, šeimyninė“. Šiaurės ir vakarų žemaičiams dar žinomas žodis pryšininkis „priebu- tis, prieangis“. Atskirai paminėsime dar porą aukštaičių tarmėje vartojamų pavadinimų: prie- šinė, priešinė. Lietuvių kalbos žodyne viena pateiktų žodžio priešinė reikšmių — „namas, troba“ X 695. „Tautoje ir žodyje“ yra K. Būgos paskelbtas A. Kosarzevs- kio rankraščiuose rastas nežinomo dialektologo žemaitiškų-lietuviškų žodžių są- rašas. Viena jo eilutė tokia: „Priešinė — gryčia“. Jei čia žemaičių žodis, tai turėtų būti pryšinė, ne priešinė. K. Būga, remdamasis šiuo sąrašu, „Kalboje ir senovėje“ teigia: „Žemaičių priešinė esanti tas pat, kas ir aukštaičių gryčia ir pirkia“ II 48. Iš čia „Lietuvių kalbos žodyne“ atsirado anksčiau minėtoji priešinės reikšmė. K. Būga jokiu būdu taip nemanė. Jis kėlė klausimą, ar gali priešinė reikšti sekI)- čią, kurią, kaip svetimybę, vienas kritikas Vaižganto raštuose pakeitęs žodžiu priešinė. Valkininkuose vartojamas pasakymas priešiniai dantes „rodo, kad prieši- nė bus greičiau „riepejmsa“ [priemenė] nekaip seklyčia“, — rašo K. Būga (II 49). Jokioje tarmėje šiuo žodžiu namas, troba nevadinami. Kad priešinė yra patal- pos pavadinimas, abejonių nekyla. Sugretinimas „priešinė— gryčia“ nereiškia, kad gretinami du gyvenamojo namo pavadinimai. Lietuvių tarmėse žodžiais gryčid, troba, pirkia vadinami ne tik valstiečių gyvenamieji namai, bet ir jų svarbiausios patalpos. Štai dar vienas K. Būgos teiginys: „Šlūjaus [gyvenamojo namo] yra šios dalys: 1) gryčia = žem. troba, 2) seklyčia = žem. pryšininkė [dėl šios gretybės K. Būga toje pačioje „Kalboje ir senovėje“ abejoja], 3) pringis = žem. preimené* (K. Būga. Rinktiniai raštai. V., 1959. T. 2. P. 316—317). Ką reiškia aukštaičių priešinė? Kaip minėjome, pietų aukštaičiams — tai ge- rojo pirkios galo, svetainės pavadinimas. Be to, kai kuriems pietų aukštaičiams bei vakarų aukštaičiams kauniškiams šis žodis (kauniškiams ir priešinė) yra „priemenė ir patalpa kam pasidėti, kamara“, pvz.: Priešinėj durys atdaros, ir varo vėjas Krok. Ko stovi priešinėje, eik į pirkią! 1g. Išneškit kopūstus in priešinę, ba jau inrūgo Al. Šiuosmet menkos bulvės — nė pusę priešinės nepripylėm Vv (LKZ X 696). Ir dar pora giminiškų žodžių: priėšnė „priebutis“ kartais vartojamas Alvite šalia pavadinimo gėnkos bei Kairiuose žinomas žodis priefinys „priemenė“ (LKA 39, 40). Gražina Smalinskienė FORMOS TEI KLAUSIMU Žemaičių šnektose (Tryškiai, EigitdZiai, Raudėnai, Papilė, Akmčnė, Kelmė, Ūžventis, Pavandenė, Saukénai, Padubysys, Pašilė, Vaiguva) yra užfiksuota for- ma tei „tai“ (parod. įvardis, galintis jungti ir sakinio dalis ar sakinius). Pvz.: 1'2i 226 pas'ūt'i'n vdrka' „tai pasiute vaikai“ (Raudėnai); daba“ t'ei. m'2.ršt „dabar tai mirš- ta“ (Užventis, DūnŽ); a t'či tap, a t'či tūoksū' ės'i „ar tai taip, ar tai toksai esi“ (Papilė); g'ėr'i vaika" | t'ei. g'ėrū" J uo je kudk'i" rūpu'ž'es | t'ei. g'ėr'aū v'isd n'ėr'ei.k „geri vaikai, tai gerai, o jei kokie rupūžės, tai geriau visai nereikia“ (Kur- šėnai, DūnŽ), t'éi tu n'¢is'i (Pašilė), t'¢ bd.va l'i'nks'm'¢ Idika' | t'či šūokūom (Tryškiai), t'ei. burs d'id'el'i d'i"va" | ka n'eb'g'é.rs s'v'iec (Kūrtuvėnai) ir t. t. Tai yra vienų žemaičių šnektų faktai. A. Valeckienės tokių įvardžių ir jungtukų randama senuosiuose raštuose, ypač Chilinskio biblijoje, vakarų aukštaičių šnek- tose visoje panemunėje (Valeckienė, 1977, 62, 69; Valeckienė, 1984, 216) nepama- tuotai, gal tiktai galimi iš varniškio Vaišnoro „Margaritos teologiškos“. Chilinskio biblijos vertimo fey ištrauktas iš visos fonetinės sistemos, plg. ten pateysimo „patai- symo“ Ch'347, pateykuney „pataikūnai“ Ch! 334, waykej „vaikai“ Ch'302, 361, tejs „tais“ Ch? 237, 349, ilgey „ilgai“ Ch'360, 370, dienej „dienai“ Ch*193, plg. dar grežus „gražus“ Ch'355 ir t. t. Tai susiję su pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) dvi- balsio ai pirmojo sando redukcija, ir dabar pastebima tose ar netolimose šnektose: Pasitaiko ten ir ai keitimo dvibalsiu ei: be'ike „baigti“, d'eiri"cas „dairytis“ ir kt. Vakarų aukštaičių ir net Efžvilko, Gaūrės tei yra teip variantas, nukritus prie- balsiui p: t'ei. n'egal'ū | t'ei. n'es'v'eika | ka vos kojes pav'elku VI, tai t'ei iž'd'i"k'e" | tai t'ei pas'ut'e: | ka t'ig dūok to'k'us ir va.l'g'i"t n'edūok Jd; ta" vaika ji t'ei i taraé'k'ina v'isur su sav'im Jrb (E. Grinaveckienės užr.); kas 1'ė“ s'ieks t'ei to'l'i Vdžg; t'ei. saū'k'i | aš t'ik pa.rsakau V1; §'it'ei š'it'ei | vai.kai | t'ei. ir žlinut | kai ž'v'ir'b'l'ei Jd ir t. t. Tokių pavyzdžių yra pateikęs K. Jurkšaitis savo tautosakos užrašuose ir Prūsų Lietuvos: Kasydamas galvą dūmojo šiai" ir tei’, ką dabar reiktų daryt Jrk 70. Iš kur atsirado šis žemaičių fei? (Aukštaičių dalelytė yra iš teip, nukritus p, kaip ir v'isai „visaip“ Jrb, VI, Jd ir kt., šiai „šiaip“ Jd, š'it'ei „šitaip“ Jd, Vdžg.) A. Va- leckienė tvirtina, kad tei atsiradęs iš teip (Valeckienė, 1984, 219). Galima tik pasa- kyti, kad daugelyje šnektų, kur ta įvardinė forma tei vartojama, sakoma tik tap Akm, Rdn, Pp, Krš, Krtv, Užv. Vidinė šnektų sistema neleidžia taip tvirtinti. Tą dalyką reikėtų aiškinti visai kitaip, pagal tų šnektų fonetinę sistemą. Šiose visose šnektose yra nemažai žodžių, neturinčių tvirtesnių ryšių su giminingais Zo- džiais, šaknimis, kur ai yra pakeistas dvibalsiu ei (kartais tai būna naujas šnektoms, iš bendrinės kalbos atėjęs žodis). Pvz.: d'ein'i „dainuoja“ Krš (d'ein'ii- Pvn), d'ein'- uška Krš „dainuška“ (d'éin'oska Eig, Ub, Rdn), g'ei.žūs „gaižus“ Krš (g'eiZps Vds, Rdn), #'é.ips „Žaibas“ Krš, ž'eibiūrt'į „Žaibuoti“ Krš (ž'eibū't'e Vkšn, Pvn), pavei.zūs Vrp (nors vai.zūs), p'é.it'v'iet'i's „peikėtis“ Vds (kitur pd.it'v'iet'is || pd.it'- vliet'i"s), gal rei.bul'v Krš (r'čibol'ū" Pvn ir kt.), gr'eib'i't'e „graibyti“ Rdn, Trš (gr'eib'i"t'į Krš, Sauk), t'r'ein'ijė „ratų dalis“ Krš (šalia dažnesnio train'ijė Krš), plg. dar ž'ei“s't'i nj. „Žaisti“ Krš, Krtv, Sauk (ž'čis't'e Rdn, Trš: vaka. ž'čid graž'ė* Pp), eikš't'ič nj. „aikštė“ Krš; ž'ei.zda nj. „Žaizda“ Krš ir kt. Atkreiptinas dėmesys į ai || ei kaitaliojimąsi kokių žodžių variantuose: kaip't'i || k'eip't'i, išvaizda || įšveizda || įš 'v'eiza, knaiba's'i't'i || kn'eibasi"t'i, lai (reč.) || I'ei (džn.) „tegu“, pddrai- kis || padr'eikūs „kuris draikosi“, pakrd.imu || pakr'č.imių „išsklidu“, švd.ipa || 227 §'v'é.ipa (Luokė) ir kt. Plg. dar tarnd.ut'i (tarnd.ut'e) || t'ernd.ute (t'ernd.ut'e), tū.rnc (bet dgs. kilm. +t'ėrnūmn „tarnų“). Toks ai || ei jvairavimas tam tikruose žodžiuose bus priežastis atsirasti ir įvar- džių formai (jungtukui) #'ei. Tai gali būti ir kiek senesnis faktas (plg. MT kai ku- riuos faktus). Forma tai šnektose aiškiai nebuvo siejama su tas (ypač žemaičiuose, kur apnyko vad. bevardė giminė, jų formos), todėi dvibalsis ai buvo pakeistas ei, jis net nebuvo suvienbalsintas pagal šnektų dėsnius. Sieti su teip neleidžia šnektų sistema, leksikos vartojimo faktai. Tai dar patvirtina ir kartais greta vartojama forma tai DūnŽ 544 ir dalelytės š'ita' || Seta: „šitai, štai“ tata" „tatai“, ūštatū || Oštatū ,,uztatai®, tikta: || tėktū" „tiktai“. Todėl žodžių ir žodelių atsiradimą aiškinti reikia šnektų vidiniais dėsniais, niuansais, ne atsitiktinių, skirtingose tarmėse vartojamų žodžių panašumu. LITERATŪRA Valeckienė A. Forma tai ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse // Lietuvių kalbotyros klau- simai. V., 1977. T. 17. P. 55—74, Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. V., 1984. Santrumpos kaip LKŽ. Vytautas Vitkauskas