Dėl frazeologizmų pateikimo „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) KLEMENTINA VOSYLYTĖ DĖL FRAZEOLOGIZMŲ PATEIKIMO „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau — LKŽ) atskirai (už ◊ ženklo) yra pateikiami pastovieji žodžių junginiai, vadinamieji frazeologizmai. Atidesnis Žodyno skaitytojas čia, be abejo, pastebi ir tam tikrų nevienodumų bei netikslumų. Kai kuriuos jų yra paminėjusi Z. Jonikaitė savo straipsnyje „Frazeologizmai „Lietuvių kalbos žodyne“, išspausdintame „Lietuvių kalbotyros klausimų“ IV tome (V., 1961). Šiame straipsnyje norėta atkreipti dėmesį į kitus dažniau pasitaikančius nenuoseklumus bei netikslumus, aptarti, kaip reikėtų jų išvengti. Straipsnyje daugiausia remiamasi pavyzdžiais iš LKŽ XIII ir XIV tomų, esant reikalui, ir iš kitų tomų. 1. Didelė grupė frazeologizmų žymi veiksmą. Tokių frazeologizmų pagrindiniu gramatinės struktūros žodžiu (gramatine dominante) visada esti veiksmažodis. Šių frazeologizmų antraštėje, kaip ir dera, paprastai pateikiama veiksmažodžio bendratis, pvz.: į kojas spáusti „greitai eiti, skubėti“; į akis (ant akių) spjáudyti „žeminti, niekinti“; į barzdą spjáudyti „nekreipti dėmesio“; ugnim spjáudyti „burnoti, piktžodžiauti“; ant sprándo jodinėti (jóti) „išnaudoti; kankinti, varginti“; kojas atsiūkti „mirti“; akuotą (ešerį) šiaušti „didžiuotis, pūstis“; širdį lenkti (palenkti, prilénkti) 1) „paveikti, patraukti“, 2) „stengtis, priversti pamilt“. Retkarčiais ir čia pasitaiko nevienodumų. Pvz., gerai pateikta antraštinė forma veiksmą žyminčio frazeologizmo sprandą lenkti (palenkti) „mokyti klusnumo, nuolankumo“, bet ten pat panašios gramatinės struktūros ir vienodos funkcijos frazeologizmo teikiama jau nebe veiksmažodžio bendratis, o esamojo laiko 3-asis asmuo, pvz., į sprandą muša (nėmuša) „verčia (neverčia)“. Dar vienas akivaizdus nenuoseklumo pavyzdys. XIII tome pateikiamas frazeologizmas po šikną smagenų ieško „kabinėjasi, priekabiauja“, o XIV tome šio frazeologizmo jau kitokia antraštinė forma — po šikine smagenų ieškóti „teirautis ko neaiškaus, nežinomo, priekabiauti“. Kadangi visi šie frazeologizmai žymi veiksmą, jų antraštėje veiksmažodžių turėtų būti teikiama bendratis. Taigi minėtų frazeologizmų antraštinės formos turėtų būti tokios: į sprandą mušti (némuši); po šikine smagenų ieškóti. 2. Kitą didelę grupę sudaro frazeologizmai, žymintys būseną. Kai kurių jų forma sutampa su dvinarío sakinio struktūra. Pvz.: akys stója stulpu „darosi baisu“; akys iš kaktos išsprūko (apie didelį nustebimą); akys [iš kaktõs] sprógsta (1) sakoma stebintis, 2) sakoma ką sunkiai darant); akys slýsta „gražu, malonu 208 žiūrėti, negalima atsigėrėti“; akys svyla „darosi gėda“; akmuo slenka nuo širdies „darosi lengviau, ramiau“; ašaros sukasi akyse „darosi graudu“; ausys svyla (1) sakoma, kai labai karšta), 2) „gėda klausyti (sakoma klausantis blevyzgų, baisių pasakojimų)“; (kieno) blūsos stintpa „labai bijo“; mólio bùlys sprógo „sujo didelis draugiškumas“; nustaugė dieglióji (ką) „dingo kas“; galva sprógsta [pusiau] „užgula sunkios mintys“; káilis (kúodas) šiaúšiasi „ima baimė“; kél nės nusmùko „nusigyveno“; kójos smirdi grabù „labai susenęs“; kójos į žémę sménga „nėra jėgų, silpna“; kráujas stingsta (sustingo) gýslose „darosi baisu, klaiku“; liežùvis stója(si) kuolù „nesiseka kalbėti“; liežùvis (liežùvis) atsistójo kuolù „sunku prakalbėti“; liežùvis išmìlko (nusmìlko) „nusibodo kalbėti“; pádai (kójos, kùlnai, pa-uodegỹs, pėdėlės) svyla „darosi pavojinga, neramu kam“; pakáušis svyla (apie didelį rūpestį); ragai atslūgo „praėjo noras“; ant sprándo kába rýkštė „gresia pyla“; smagenai nèveda „silpnaprotis“; smėgenys suminkštė́jo (išdžiūvo) „nusilpo protas“; smėlis byra (apie susenusį); smertis žiūri (vė́izi) į akis „arti mirtis“; smilga dėga „rūpi, ima baimė, kad reikia suskubti“; snarglỹs ištišo (1) apie atidų klausymą, 2) sakoma ilgai laukiant); stálas (stalaĩ) lūžta „labai daug (valgių)“; strangai trūko „pašlijo, neatlaikė sveikata“; sùbinė raukos „ima baimė“; šerỹs státosi „apima puikybė“; šerỹs pasistátė „supyko“; šešėlis krìnta „kyla įtarimas“; širdis nusmégo „pasidarė baisu, šiurpu“; širdis smaigstosi „neramu“; širdis stingsta „darosi baisu, klaiku“; tulžis sprógo „prasiveržė pyktis“; vėjai sukasi galvoje „labai nerimtas“; žemė slysta iš po kojų „nesaugų darosi“. Taip pat pateikiami ir būsena žymintys lyginamieji frazeologizmai, kurių forma sutampa su dvinarío sakinio struktūra, pvz., kaip akmuo nusmùko „praėjo sunkumas, atlėgo“; lyg kálnas nuslì nko „labai palengvėjo“; kaip slūogas nuslūgo „labai palengvėjo, pasidarė ramu“; kaip šiupinỹs vèrda „triukšminga kur“. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, frazeologizmų, kurių struktūra tokia pat kaip ir dvinarío sakinio, antraštėje teikiama tokia forma: daiktavardžių – vienaskaitos ar daugiskaitos vardininkas, eigos veikslo veiksmažodžių – esamojo laiko 3-asis asmuo, o įvykio veikslo veiksmažodžių – būtojo kartinio laiko 3-asis asmuo. Beje, įsidėmėtina, kad veikslą ne visada lemia priešdėlis. Akimirkos bei momentiniai veiksmažodžiai taip pat yra įvykio veikslo, pvz., sprogti, trūkti ir pan. Tad visiškai gerai pateiktos jau minėtų frazeologizmų antraštės: mólio bùlys sprógo, o ne mólio bùlys sprógsta; strangai trūko, o ne strangai trūksta. Pateikiant ir šio tipo frazeologizmus vis dėlto kartais neišvengiama nenuoseklumų. Visų pirma ne visada gramatinė dominantė – daiktavardis pateikiamas vardininko linksniu, o veiksmažodis – esamojo laiko ar būtojo kartinio laiko 3-iuoju asmeniu, pvz., pilvui prie strėnų pridžiūti (prikėpti, prilipti) (apie labai alkaną, liesą); sūbinei užrūkti „kukliau gyventi“. Šių frazeologizmų antraštinė forma turėtų būti tokia: pilvas prie strėnų pridžiūvo (prikėpė, prilipo); sūbinė užrūko „pradėjo kukliau gyventi“. Ne visada paisoma ir veiksmažodžio veikslų, pvz., akys atšlenka „pasidaro aišku“; plaukai (káilis) pašiúrpsta „apima baimė“ (gerai pateikta – plaukai šiurpsta [ant galvós]); smėgenys atsisuka „pasidaro aišku“; širdis atslūgsta „praeina pyktis, neramumas“; širdis pasmógsta ir širdis pasmóksta „pasidaro silpna, no- 209 risi ko stipresnio, gardesnio“ (gerai — širdis smōgsta ir širdis smōksta); širdis nu(si)smōksta; velnias įsisuka (apie neapgalvotą pasielgimą). Šiuos frazeologizmus reikėtų iškelti taip: akys atslinko „pasidarė aišku“; plaukai (kailis) pasišiaušo „apėmė baimė“; smegenys atsisuko „pasidarė aišku“; širdis atslūgo „praėjo pyktis, neramumas“ (beje, prie žodžio širdis taip ir pateikta); širdis pasmōgo ir širdis pasmōko „pasidarė silpna, norisi ko stipresnio, gardesnio“; širdis nu(si)smōko (prie žodžio širdis jau taip ir pateikta); velnias įsisūko. Frazeologizmų, žyminčių būseną, forma gali sutapti su žodžių junginio ar vienanario sakinio struktūra. Šių frazeologizmų pagrindiniu gramatinės struktūros žodžiu esti jau nebe daiktavardis, bet veiksmažodis. Kadangi ir šie frazeologizmai žymi ne veiksmą, o būseną, jų antraštinėje formoje reikėtų teikti ne veiksmažodžio bendratį, o eigos veikslo — esamojo laiko 3-ąjį asmenį, įvykio veikslo — būtojo kartinio laiko 3-ąjį asmenį. Daugeliu atvejų taip ir daroma, pvz.: akis spiria (kam) „labai sunku“; ant krūtinės stōvi „nemalonu, nesmagu“; ant smegenų sūkasi (sakoma, kai ką pamirštą truputį galima prisiminti); ant širdies sūkasi (1) sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko), 2) „nuolat prisimena“; galvą sōpa „rūpi“; galvą išsopėjo „ilgai rūpėjo“; gėrvės (gegūtės) pieno stinga (sakoma, kai visko yra); penkto balkio stinga „yra neprotingas“; (darbas) iš rankų slysta „nesiseka (dirbti)“; skersai (galė) gerklės stōja „nelenda, nesinori valgyti“; smilgos sūdegė (apie nesantuokinio vaiko tėvą); (kieno) stulgėje nevērda „menko proto“; sūbinėje gieda „nežinia kur, pradingęs“; širdį (sielą) sōpa „rūpi“; širdį nusopėjo; širdį pērsopejo; širdį prasopėjo; širdį smelkia „neramu“; širdžiai (ant širdies) pasūnko „pasidarė neramu, apėmė rūpestis“; vieno stipino trūksta „kvailokas“. Čia priskirtini ir lyginamieji frazeologizmai, pvz.: kaip ant dė́lno stōvi „aišku, akivaizdu“; tarytum kiaurai (skradžiai) žēmės prasmēgo; tarytum (kaip) į žēmę (žēmėn) prasmēgo „staiga, netikėtai dingo“ ir pan. Būseną žyminčių frazeologizmų, kurių forma sutampa su žodžių junginio ar vienanario sakinio struktūra, pateikimas ypač dažnai įvairuoja, nėra nuoseklus. Pvz., pateikiama ant gālo liežūvio atsistōjo (sakoma negalint greit prisiminti gerai žinomo dalyko) ir tame pačiame puslapyje — ant liežūvio atsistōti „prisiminti“ (reikėtų — ant liežūvio atsistōjo „prisimine“), o prie veiksmažodžio stovėti — ant liežūvio (liežūvio) gālo stovėti (reikėtų — ant liežūvio (liežūvio) gālo stōvi). Žodžio širdis lizdė taip pat neretai nenuosekliai pateikiami frazeologizmų veiksmažodžiai, pvz.: ant širdies plūddūruoja (plūdura) (sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko), ta pačia reikšme ant širdies stōvi; ant širdies sūkasi, bet ten pat — ant širdies skriūdėti (skriūpso, slūgo) „neduoti ramybės, rūpėti“. Reikėtų pateikti ant širdies skriūdi (skriūpso, slūgo). Prie žodžio skrūpso­ti pateikta širdis (širdį, ant širdies) skrūpso, o prie veiksmažodžio skriūdėti — ant širdies skriūdėti (reikėtų — ant širdies skriūdi). Veiksmažodžio susukti lizdė frazeologizmų veiksmažodžių formos taip pat iškeliamos nenuosekliai, pvz., dūšią susuka (susūko) ir sielą susūkti. Keltinos tokios šių frazeologizmų formos: dūšią susūko „darosi bloga, vimdo“; sielą susuko „pasidarė bloga“. Prie veiksmažodžio šaldyti pateikiamas frazeologizmas nei šildo, nei šaldo (kas ką) „neveikia, nerūpi“, o tame pačiame tome prie veiksmažodžio šildyti jau kitaip, nenuosekliai — nei šildyti, nei šaldyti. 210 Tikslintina antraštinė forma ir kai kurių kitų būseną žyminčių frazeologizmų. Pvz., reikėtų iškelti ne ant kėlio stovėti, o ant kėlio stovi 1) „yra pasirengęs kur išvykti“, 2) „yra kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdo“; ne galvoje stovėti, bet galvoje stovi 1) „yra visą laiką mintyse“, 2) „atrodo“; ne į galvą užsisukti, bet į galvą užsisuko „apėmė kokia mintis“; ne į širdį digčioti, o į širdį digčioja „jaučia širdgelą, nemalonumą“; ne kaulu (kieta ašaka) įstrigti gerklėje, o kaulu (kieta ašaka) įstrigo gerklėje „yra nepakenčiamas“; ne skersai gerklę atsistoti, bet skersai gerklę atsistojo „labai įgriso“; ne ožiu smirdėti, bet ožiu smirdi (apie senbernį); ne širdį spáusti, bet širdį spáudžia 1) „liūdna, graudu, skaudu“, 2) „kelia rūpesčių“; ne širdį suspausti, bet širdį suspaudė „nuliūdino“, ne uodegą išūdyti, bet uodegą išūdė „pateko į kalėjimą“ ir pan. 3. Nustatant frazeologizmo antraštinę formą labai svarbu atkreipti dėmesį į jo sintaksinius ryšius sakinyje, nustatyti, ar jis (paprastai kai kurie jo dėmenys) turi paradigmines formas, t. y. ar kaitomas. Paradigminės frazeologizmo formos paprastai priklauso nuo jo funkcijos sakinyje. Paradigmines formas turi veiksmažodžio ir daiktavardžio funkciją atliekantys frazeologizmai. Jų dažnai neturi prieveiksmio (kartais turi skaičiaus ar giminės), jaustukų, ištiktukų bei modalinių žodžių funkciją atliekantys frazeologizmai. Pvz., iki paskutinio šiaudo „labai kruopščiai (ieško, iškrato)“; stačia galva 1) „tiesiai žemėn“, 2) „labai greitai, galvotrūkčiais“; stačiais dantimis „nenoromis (valgo)“; stačiomis akimis „nematant“. Būdvardžio funkciją atliekančių frazeologizmų paradigminės formos paprastai reiškiamos tik gimine ir skaičiumi (pvz., ne iš kelmo spirtas „šaunus, sumanus, apsukrus“), o kartais ir iš viso jų nėra (pvz., to paties molio „toks pat, vienos prigimties“; košto molio „gražus“). Paradigminių formų neturi šie LKŽ pateikti frazeologizmai, pvz.: mešką nusišiktų galvą; velnias nusišuktų koją (apie didelę netvarką patalpoje); nors į pirštą kąsk; nors į ugnį šok; nors į žemę lįsk (sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę); nors prie žaizdos dėk (apie labai švelnų, paslaugų žmogų); tik akis užspausk (apie labai silpną, sunykusį); sudie, Rūtkau, su spirgais! (sakoma ko netekus). LKŽ vis dėlto pasitaiko atvejų, kada frazeologizmai, neturintys paradigminių formų, pateikiami kaip jas turintys. Pvz., pateikti frazeologizmai smilga pérdurti „labai liesas, plonas“ ir žemę badyti šubine „labai stengtis“ iliustruojami tokiais sakiniais: Tai priganė karves — smilga perdurtai Vlk. Neparkalbėsi tu jos, koc šubine žemę badyk Sml. Iliustraciniai sakiniai rodo, kad šie frazeologizmai negali būti kaitomi, tad ir jų antraštinės formos turėtų būti tokios pat kaip sakiniuose, t. y. smilga pérdurtum (pérdur tai); koc šubine žemę badýk. 4. Kai kurie frazeologizmai, ypač atliekantys prieveiksmio funkciją, yra siejami su tam tikros semantinės grupės žodžiais, t. y. jie turi pastovią apibrėžtos leksinės reikšmės ir gramatinės kategorijos žodžių aplinką. Aplinkos žodžių reikšmės apibrėžtumo laipsnis paprastai esti nevienodas. Vienų frazeologizmų aplinkos žodžiai yra labai siauros, individualios reikšmės, kitų aplinką sudaro platesnės, bendresnės reikšmės tam tikrų kategorijų žodžiai. Dėl apibrėžtos aplinkos prieveiksmio funkciją atliekantys frazeologizmai įgyja pastovią apibendrintą reikšmę, kuri nusakoma atitinkamą funkciją atliekančių kalbos dalių sinonimais. Tie sinonimai 211 paprastai turi labai bendrą prasmę, tuo tarpu frazeologizmo reikšmė iš tikrųjų yra konkreti, apibrėžta. Reikšmės apibrėžtumas nusakomas nurodant aplinką. Aplinkos reikšmė nėra frazeologizmo reikšmės dalis, o yra lemiantis veiksnys, kuris leidžia ją tiksliai apibrėžti. Prieveiksmio funkciją atliekančių frazeologizmų reikšmės nusakymas LKŽ įvairuoja, nėra nuoseklus. Neretai net būtinoji frazeologinė aplinka iš viso nenurodoma, retkarčiais nurodoma po antraštės prieš reikšmės aiškinimą arba prie frazeologizmo reikšmės aiškinimo skliaustuose. Kitų kalbų žodynuose (pvz., „Фразеологический словарь русского языка“, М., 1967) būtinoji frazeologinė aplinka iškeliama frazeologizmo antraštėje, išskiriant ją šriftu arba skliausteliuose. Mūsų nuomone, frazeologinę aplinką LKŽ patogiausia yra pateikti ne prie frazeologizmo antraštės, o prie reikšmės aiškinimo, nes kai kurių frazeologizmų aplinkos elementai turi palyginti plačią reikšmę, dažnai nenusakomą vienu žodžiu. Be to, frazeologizmas gali turėti ne vieną, o kelias reikšmes. Kiekvienos reikšmės frazeologinė aplinka paprastai esti skirtinga. Pagaliau LKŽ frazeologinė aplinka dažniausiai ir yra nurodoma prie reikšmės aiškinimo. Pvz.: lyg pasvįlęs „daug, visur (laksto)“; snukiu irdamas „girtas (eina)“; su užlūžusia spira „susirūpinęs (laksto)“; uodegą pasvįlęs „daug, nuolat (laksto)“. Šie frazeologizmai turi siauros, individualios reikšmės aplinką. Platesnės, bendresnės reikšmės aplinkos žodžius sunku išvardinti, tad jie paprastai nusakomi (skliausteliuose petitu) tik pačia bendrąja semantine charakteristika. Pvz., kaip nustovi 1) „kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą)“, 2) „iš viso (apie kiekį)“ Vis dėlto ir čia pateikimas labai įvairuoja. Neretai aplinka iš viso nenurodoma, pvz.: nė spįktės „nė kiek“ (nenurodyti aplinkos žodžiai – negavo, nėra); stačia galva 1) „tiesiai žemėn“, 2) „labai greitai, galvotrūkčiais“ (nenurodyta aplinka – 1) gruvo, davėsi; 2) lekia, neria ir pan.); stačiu kąsniu „godžiai, nekrams­tan(t)“ (nėra aplinkos žodžio – ryja). Jei būtinosios aplinkos žodžiu eina veiksmažodis, LKŽ jis teiktinas taip: eigos veikslo – esamojo laiko 3-asis asmuo, įvykio veikslo – būtojo kartinio laiko 3-asis asmuo, pvz.: kaip šieną pjovęs „godžiai (valgo)“; kaip šikinė 1) „nežinia kur (padėjo, nukiso)“, 2) „niekais (nuėjo)“. Kartais be reikalo pateikiama aplinkos veiksmažodžių bendratis, pvz.: kaip šieną „gausiai, po daug (vartoti)“; ir šilto, ir karšto „visko, ir gera, ir bloga (patirti, matyti)“; kaip šilta vėlnia „labai maloniai (priimti)“. Šių aplinkos veiksmažodžių teiktinos tokios formos: vartoja; patyrė, matė; priėmė. Pasitaiko, kad aplinkos veiksmažodis vartojamas tik būsimuoju laiku, pvz., kaip savo ausis „tikrai („matysi“, t. y. nematysi, negausi)“. Taip vartojami paprastai modalinių žodžių funkciją atliekantys frazeologizmai. 5. Frazeologizmo sintaksiniai ryšiai kalboje neapsiriboja vien tik leksiniu junglumu. Kaip ir atskiri žodžiai, taip ir frazeologizmai sakinyje esti susiję įvairiais sintaksiniais ryšiais: derinimu, valdymu ir šliejimu. Frazeologizmų žodynuose šiuos ryšius paprastai stengiamasi nurodyti. LKŽ frazeologizmų sintaksiniai ryšiai kartais taip pat yra nurodomi, pvz.: akis spiria (kam) „labai sunku“; ant (kieno) sprando; ant sprando (kam) 1) „nelaimei (kalbant apie naštą, išnaudojimą, vargą)“, 212 2) „išnaudojant, engiant“; (kieno) ašaromis springti „patirti nesėkmių, padarius ką blogą“; nustaugė dieglioji (ką) „dingo kas“; sparnai platūs (kieno) „turtingas“; vandens lašas neprasisunkia (tarp ko) (apie labai artimą draugavimą, sugyvenimą). Vis dėlto frazeologizmų sintaksiniai ryšiai LKŽ nurodomi labai retai ir nenuosekliai. Juos ypač reikėtų nurodyti prie frazeologizmų, reiškiančių būseną. Nurodytini sintaksiniai ryšiai kad ir tokių frazeologizmų: akys iš kaktos išsprūko (kam); pėčius persprogo (kam); šiaudų galva (kieno); širdis sprūgsta [pusiau] (kieno, kam). 6. Vienų frazeologizmų žodžių tvarka esti visada vienoda, nesikeičia, o kitų gali keistis, įvairuoti. Frazeologizmo antraštėje turėtų būti tokia žodžių tvarka, kokia ji vartojama kalboje. Jei žodžių tvarka nėra griežtai nusistovėjusi, reikėtų pateikti frazeologizmo komponentus tokia tvarka, kuri yra būdingiausia, dažniausiai vartojama. Individualiai keisti frazeologizmo žodžių tvarkos negalima. Deja, tokių atvejų LKŽ pasitaiko. Pavyzdžiui, pateikta čemerýs nesūks, o iliustraciniai pavyzdžiai rodo, kad vartojama tiktai nesūks čemerýs. Pateikta mešką nusisuktų galvą; velnias nusisuktų koją, o pavyzdžiai rodo, jog vartojama tiktai meška galvą nusisuktų; velnias koją nusisuktų. Pateikiama nė (nei) šiaudo pakrapštyti dančiui, o kalboje vartojama tik nė (nei) šiaudo dančiui pakrapštyti. LKŽ iškeliama snąpą galąsti; snąpą [pa]kaišioti; snąpą kýštelėti; snąpą kišti; snąpą nunešti; snąpą pravérti, o iš pavyzdžių matyti, jog reikėtų iškelti: galąsti snąpą; [pa]kaišioti snąpą; kýštelėti snąpą; kišti snąpą; nunešti snąpą; pravérti snąpą. 7. Kalboje vieni frazeologizmai visada esti vienodos struktūros, kiti skiriasi kai kurių frazeologizmų formaliais variantais. Pavyzdžiui, frazeologizmai gali varijuoti vardžodžio linksniu ir prielinksnine konstrukcija: kaip (lyg) karvė ant ledo (ledi); kaip (lyg) maišų (su maišu). Be to, taupant vietą neretai kartu pateikiami frazeologizmų komponentinių sinonimų įvairuojantys komponentai, pvz., prielinksninės daiktavardžių konstrukcijos: kaip už dūtką (už dvylekį, už trečioką) agurkás; kaip kiaulė apie debesį (apie lietų). Kadangi formalūs variantai ar komponentinių sinonimų įvairuojantys komponentai gali būti prielinksninės konstrukcijos ir vardžodžiai be prielinksnių, tad skliausteliuose visas įvairuojančias prielinksnines konstrukcijas būtina pateikti su prielinksniais. Pvz.: ant akių (į akį, į akis, ant galvos) šikti; ant dantų (ant liežuvio) atsistoti; ant galvos (ant sprando) užsodinti; kaip medumi (su sviestu) tepti per širdį; nòrs prie širdies (į širdį) dèk; [nuo] próto (nuo galvos, nuo išminties, nuo ražumo) atstóti; su átbula (su átakala, su átkarą) širdimi; nuo šaukšto (nuo lėtenų) nuslysti. LKŽ pasitaikantys atvejai, kai įvairuojančios prielinksninės konstrukcijos skliausteliuose pateikiamos be prielinksnių, gali skaitytoją klaidinti, pvz.: prieš ákštiną (ákštinus, ákštiną) spárdyti; nuo lėtenų (narių) nusprūsti; ant atminties (galvós, liežuvio [gálo], mintiės, minčių, pómėties) sukasi. Taip pateikus, skaitytojas gali suprasti, jog yra ir tokių frazeologizmų, kaip antai: ákštinus spárdyti; narių nusprūsti; galvós sukasi ir pan. Taigi antraštėje frazeologizmų įvairuojantys komponentai teiktini taip: prieš ákštiną (prieš ákštinus, prieš ákštiną) spárdyti; nuo lėtenų (nuo narių) nusprūsti; ant atminties (ant galvós, ant liežuvio [gálo], ant mintiės, ant minčių, ant pómėties) sukasi. 213 8. LKŽ nėra nuoseklumo kirčiuojant frazeologizmų struktūrinius komponentus – kai kuriuos įvardžius, prielinksnius, dalelytes, jungtukus. Rodosi, neturėtų būti abejonių, kad nei frazeologizmo antraštėje, nei iliustraciniame sakinyje tie struktūriniai komponentai, kurie yra prisišlieję prie kirčiuoto žodžio ir sudaro su juo vieną akcentuacinį vienetą, t. y. proklitikai ir enklitikai, neturėtų būti kirčiuojami. LKŽ dažnai taip daroma, pvz.: akių nėra kur pasukti; be soties; iš rankų slysta; žemė slysta iš po kojų; nuo šaukšto (nuo lėtenų) nuslysti; ką ten smalą; kad tave smalas; kad (tu) smegtum (smegtai); nors į šopulį dėk; nors spjaudyk ir gaudyk; nors į žemę įsme(k); tik smer ties pakviesti (pasisiūsti); net padai nusmuko; smurgai do ašaros; smūrgiai ir ašaros; spindi ir spragčioja; kiški su snukiu; tik akis užspausk; ne toliai spirtas; ne iš kelmo (iš grumsto) [šunies, zuikio] išspirtas; šonai vos nesprogsta iš juoko; kreiva koja (ne ant tos kojos) atsistoti [iš patalo]; nei eiti (bėgti), nei stovėti; šė [tai] tau; šė [tai tau] kad (jei) nori. Vis dėlto gana dažnai frazeologizmų proklitiniai ir enklitiniai komponentai visai be pamato kirčiuojami. Pvz.: apie (aplink) ausį sukti; giltinė suka [apie uodegą]; nėra kur apsisukti; negali nė pasisukti; nei šė, nei diok; kaip smaigas; kaip kokioj smaloj; iki (lig, ligi) kaulų (kaulo) smegenų; iki (ligi) snapo; nė snapo nekiši; anė (nė) spakt; čia spaudžia, čia nevarva; nei nuspjauti, nei nuryti; nei traukt, nei stumt; nė pastumt, nė patraukt; nors širdį rodyk; nei šildo, nei šaldo. 9. Ir LKŽ instrukcijoje, ir įvade rašoma, kad frazeologizmai yra pateikiami abėcėliškai. Deja, instrukcijos ir šios tradicijos, ypač pastaruoju metu, kai kurie redaktoriai nepaiso. Kadangi frazeologizmus laikome savarankiškais kalbos sistemos vienetais su visais jų formos, apibendrintos reikšmės ir vartosenos ypatumais, tad ir juos pateikiant būtina į tai atsižvelgti, t. y. jų negalima skaidyti į atskirus komponentus ar darbinius formantus. Būdingas tokio skaidymo pavyzdys yra XIV tome frazeologizmų su žodžiu širdis pateikimas. Skirstant šiuos frazeologizmus abėcėliškai nepaisyta nei daiktavardžių galūnių, nei veiksmažodžių priešdėlių. Sakysime, vargu ar kiekvienas lengvai galėtų suvokti, kokiu principu išdėstyti tokie frazeologizmai: širdį (širdyje) duria; širdis atsidūrė kulnyse; širdį džiovinti (išdžioventi); širdis džiūsta (sudžiūvo). Tik gerokai pasukus galvą, galima suprasti, kad šie frazeologizmai pateikiami abėcėliškai pagal veiksmažodžio šaknį, nepaisant priešdėlių ir daiktavardžio širdis galūnių. Kyla klausimas, kaip galima skaidyti morfologiškai, pavyzdžiui, frazeologizmą širdis atsidūrė kulnyse, jei jo veiksmažodis be priešdėlio iš viso nevartojamas. Juk lietuvių kalboje nėra frazeologizmo širdis dirė kulnyse. Taigi toks pateikimo principas prieštarauja frazeologizmų esmei, tad ir nepriimtinas. Galima būtų frazeologizmus pateikti ir pagal kitus kriterijus, sakysime, pagal gramatinę dominantę ar pan. Kadangi LKŽ rašymas eina į pabaigą, keisti frazeologizmų pateikimo principų nebeverta. Svarbu, kad visi rašantys ir redaguojantys Žodyną laikytųsi instrukcijos bei jau nusistovėjusių, tradicinių principų, t. y. pateiktų frazeologizmus griežtai abėcėliškai. 214 К. ВОСИЛИТЕ О ПРИНЦИПАХ РАСПОЛОЖЕНИЯ ФРАЗЕОЛОГИЗМОВ В „СЛОВАРЕ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА“ Резюме В статье обращается внимание на некоторые неточности и непоследовательность в расположении и лексикографической разработке фразеологизмов в „Словаре литовского языка“ (далее — СЛЯ). 1. В заголовке словарной статьи грамматическая доминанта — глагол фразеологизмов, обозначающих действие, представляется в неопределенной форме, напр., į kojas spáusti „быстро идти, спешить“. 2. Форма фразеологизмов, обозначающих состояние, может отождествляться со структурой двусоставного или односоставного предложения или словосочетания. Собственно форма фразеологизмов, структура которых отождествляется со структурой двусоставного предложения, представляет собой следующее: имя существительное — в единственном или множественном числе, именительном падеже, глаголы несовершенного вида — в 3-м лице настоящего времени, а глаголы совершенного вида — в 3-м лице прошедшего времени. Так же представлены формы глаголов и в фразеологизмах, форма которых в свою очередь отождествляется со структурой словосочетания или односоставного предложения, напр., akis spiria (кому) „очень тяжело“; ant krūtinės stóvi „неприятно“; gálvą sópa „угнетает (давит) забота (кого)“. 3. При установлении собственно формы фразеологизма важно обратить внимание на его синтаксические связи в предложении, определить наличие парадигматических форм фразеологизма (как правило, они или ограничены, или совсем отсутствуют). 4. Нередко обязательное фразеологическое окружение не указывается полностью, а иногда указывается, но его представление варьирует. Обязательное фразеологическое окружение в СЛЯ по традиции всегда дается там, где толкование значения (в скобках), напр., lyg prisvilęs „много, везде (бегает)“. 5. Синтаксические связи фразеологизмов в СЛЯ указываются очень редко и непоследовательно. Эти связи особенно необходимо указывать при лексикографическом описании фразеологизмов, обозначающих состояние, напр., åkys iš kaktos išsprūko (кому); širdis sprógsta pušìau (кого, кому). 6. В заголовке словарной статьи фразеологизма должен быть такой же порядок слов, какой обнаруживается в языке. Если порядок слов еще твердо не определился, компоненты фразеологизма следуют в таком порядке, который является более характерным, чаще встречается. 7. Нередко в заголовке словарной статьи в скобках даются варьирующие компоненты компонентных синонимов фразеологизмов. Все варьирующие предложные конструкции употребляются с предлогами, напр., ant galvós (ant spráindo) užsodinti; kaip medumi (su sviestu) tepti per širdį. 8. На компонентах фразеологизмов, примкнувших к ударному слову и образующих с ним акцентуационную единицу, т. е. проклитики и энклитики, ударение не ставится, напр., iš rankų slysta; net pàdai nusmilko. 9. Так как фразеологизмы считаются самостоятельными единицами языковой системы со всеми особенностями их формы, обобщенного значения и употребления, то и при их представлении нельзя их расчленять на отдельные компоненты или производные форманты. И в инструкции к СЛЯ, и во введении к нему указывается, что фразеологизмы даются в алфавитном порядке. Поэтому очень важно, чтобы СЛЯ составлялся и редактировался в строгом соответствии с инструкцией и сложившимися традиционными принципами, т. е. в алфавитном порядке. 215