D. Poškos žodyno genezė ir likimas

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) KAZIMIERAS PAKALKA D. POŠKOS ŽODYNO GENEZĖ IR LIKIMAS Dionizas Poška (apie 1757—1830 m.) buvo ne tik žymus poetas, bet ir geras žodynininkas, etnografas. Jis suprato naujo lietuvių kalbos žodyno reikalingumą ir ne kartą apie tai rašė. 1821 m. kvietė Vilniaus universitetą susirūpinti Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos žodyno ir gramatikos rašymu (Poška, 1959, 271). Poška manė, kad neįmanoma parašyti geros gramatikos, kol neturime tikslaus žodyno. Žodynas esąs kalbos fundamentas (Poška, 1959, 489). Poška ieškojo, kas galėtų tokį žodyną parašyti. Neradęs rašytojo, pats senatvėje ėmėsi žodynininko darbo. Jo leksikografinei veiklai pritarė kiti žemaičių literatai. Lenkų — lotynų — lie- tuvių kalbų žodyną, kaip nurodo tituliniame lape, jis pradėjo rašyti 1825 m. kovo 8 dieną. Pats autorius žodyną pavadino „Stownik języka Litewskiego, Polskiego i La- cinskiego“. Iš tikrųjų žodynas yra lenkų — lietuvių — lotynų kalbų. 1825 metus M. Brenšteinas (1874— 1938) laiko data, kai Poška žodyną pradėjo rašyti į „švarraštį“ (Brensztejn, 1934, 20—21). Prie tokios išvados Brenšteinas tur- būt priėjo remdamasis L. Jucevičiaus (1813—1846), gerai pažinusio D. Pošką, tei- giniu: „O visas savo darbaus gyvenimo valandėles jis skyrė rašyti Lietuvių kalbos žodynui“ (Jucewicz, 1837, 23). Jucevičiaus teiginį patvirtino ir pats Poška „Žodyno medžiagoje“ (Notose). Jis rašė: „Darant tą žodininką, daug darbo turėjau — Pats savo ranka rašiau ir perrašinėjau“ (Poška, 1959, 199). V. Maciūnas mano, kad Poška atliko žodyno parengiamuosius darbus jau prieš 1825 m. „[1825] turbūt tik pradėjo perrašinėti jau iš seniau rinktą žodyno medžia- gą, nes sunkiai būtų patikima, kad senas žmogus per penkerius metus ligi mirties būtų įstengęs parašyti tokį stambų (daugiau kaip 2000 psl. rankraščio) žodyną“ (Maciūnas, 1981, 31). Poška turėjo tikslą į rengiamą žodyną įtraukti kuo daugiau žodžių. Žodyną Poška lygino su giria: kaip didelėje girioje turi rasti visokių medžių, taip žodyne — kiekvieną norimą žodį. Žodyno titulinio lapo antroje pusėje pateikė tokį savo su- kurtą ketureilį: Ta giria aptur tikrą vardą gero miško, Kad rand kiekvieną medį, kurio reik ir ieško: Taip ir mūsų žodininks, noriu, kad toks būtų, Kad rastų kožną žodį, kurio kas ieškotų (Poška, 1959, 87). 8. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 113 Savo žodynui lenkiškų žodžių registrą jis ėmė iš S. B. Lindės šešiatomio „Stow- nik języka polskiego“ (1807—1814). Susipažinęs su Lindės žodynu, Poška suprato neprilygsiąs Lindei. Todėl antraš- tiniame lape parašė tarsi savotišką kuklų pasiteisinimą: Lindė parašė lenkams puikų žodininką, Vertas garbingo vardo gero raštininko, Bet ant dabar rašomo tars ne vienas vaikis: At, nei šiaip, nei taip paišė žemaitis palaikis (Poška, 1959, 85). Žinia apie rašomą Poškos žodyną, kaip pažymi Brenšteinas, veikiai pasklido tarp Poškos bičiulių: poetas S. Valiūnas (1789—1831) sukūrė literatūrinį laišką (Valiūnas, 1957, 293—294). Tame laiške Valiūnas entuziastingai rėmė Poškos žo- dyno sumanymą ir davė rašančiam žodyną reikšmingų patarimų. Garsas apie Poškos žodyną plito Vilniaus universitete. Šio universiteto profe- sorius J. Loboika (1786—1861) apie Pošką ir jo žodyną informavo N. Rumiance- vą. Mat Loboika 1825 m. būvęs nuvažiavęs Žemaitijon norėdamas pamatyti Poš- kos žodyną (Maciūnas, 1981, 32). Poška nebaigė žodyno rašyti. Per penkerius metus parašė daugiau kaip pusę, iki lenkiško žodžio „sianie“. Poška, dar nebaigęs rašyti žodyno, galvojo apie jo spausdinimą. Tai rodo žodyne įdėta pastaba spaustuvei („Przestroga dla drukar- ni“), kur Poška pataria spausdinant panaudoti tokius spaustuvės ženklus, iš kurių skaitytojas matytų skirtumus tarp atskirų kalbos dalių (Stownik..., I t., 163, 671). Poška, sunkiai sirgdamas, rūpinosi savo rankraščių ir žodyno likimu. Testa- mentu visus lietuviškus rankraščius paliko Kajetonui Nezabitauskiui (1800— 1876). Paskutiniame lenkiškai parašyto testamento punkte rašė: „Noriu, kad mano lie- tuviški rankraščiai, kokie bus rasti, būtų perduoti Gerb. Kajetonui Nezabitauskiui, gyvenančiam Lenkų karalystės Varšuvos mieste ir besidarbuojančiam lietuvių kalbos labui“ (Poška, 1959, 672—677). Testamentą vykdyti pavedė velionės žmonos Uršulės broliui Vincentui Sos- novskiui, Rusijos kariuomenės papulkininkiui (Brensztejn, 1934, 17). Kaip matysi- me iš tolesnės žodyno istorijos, jis Poškos testamento neištesėjo. Laimingas likimas lėmė, kad Poškos žodyno rankraštis, ne kartą paskelbtas dingusiu, po įvairių klajonių pasiekė mūsų laikus. Žodyno rankraštis perėjo dauge- lio žmonių rankas. Žinoma, tiksliai pasekti jo kelione trūksta duomenų. Apie Poškos lietuvių kalbos žodyną pirmą kartą paskelbė Jucevičius 1837 m. išleistoje knygelėje „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų ir keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“ (Jucewicz, 1857, 23). Tas faktas pakartojamas ir šios knygos nežinomo autoriaus recenzijoje — „Nau- jas kūrinys“ (Magazyn Powszechny“, 1837, 229). Periodinio leidinio ,,Magazyn Powszechny“ redakcija dėl Poškos žodyno rank- raščio pridėjo tokį prierašą: „Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad šis rankraštis, testamentu užrašytas Kajet. Nezabitauskiui, turėjo būti šiam pasiųstas dar 1830 me- tais, bet nenumatytos aplinkybės šį rankraštį sulaikė Kaune, advokato [Jurgevičiaus] 114 rankose. Būtų pageidautina, kad rankraštis pasiektų savo paskyrimo vietą, nes tai būtų įvykdyta a. a. autoriaus paskutinė valia, o lietuvių — žemaičių literatūra, be abejo, tik turėtų naudos“ (Jucevičius, 1959, 667). Tolesnei Poškos žodyno istorijai davė šiek tiek duomenų rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos autorius Juozas Čiulda (1796—1861). Jis savo „Trumpuose metmenyse apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“ rašė apie Poškos žodyno rankraščio likimą. „Čia paminėtą žodyną kai kurie nori laikyti tik įsivaizduojamu, bet tai neteisinga. Nežinau, kaip pats žodyno autografas pateko į Kauną, visiškai nemokančiam žemaitiškai. Iš jo ir aš buvau pasiskolinęs keliolikai dienų. Žodynas buvo dviejų stambių tomų in 4“ minori nuo raidės A iki P imtinai, trijų kalbų; lietuvių — lenkų ir lotynų. Norėjau jį įsigyti, bet kaina 18 rb. sidabru anuomet man buvo per aukšta. Po nelaimingos, atvirai kalbant didžiausiame skurde, vienatvėje ištikusios Jurgevičiaus mirties, tiek visi jo daiktai, tiek ir šis rankraštis nežinia kur dingo. Ir, atrodo, žuvo visam laikui“ (Jurgutis, 1960, 25). Čiulda mėgino Poškos žodyną vertinti: „Nors ir būdamas dviejų tomų, žody- nas, mano nuomone, apėmė gal tik pusę tomis raidėmis prasidedančių žodžių. Tai darbas ne vieno žmogaus ir netrumpampalaikis (Jurgutis, 1960, 25). Su Poškos žodynu Čiulda buvo geriau susipažinęs negu kiti. Savo gramatikos „Trumpi metmenys...“ šeštame skyriuje „Apie žemaitiškų eilėraščių rašymą“ rėmėsi Poškos žodyno eiliuotais pavyzdžiais (Čiulda, 70— 72). Čiuldos teiginys, kad Poškos žodyno buvo du tomai nekelia jokių abejonių. Ir mūsų laikus pasiekė du žodyno tomai. Pirmas tomas apėmė: A — Ozigblo (1116 psl.), antras tomas: Oziebtošė — Sianie (969 psl.). Visas rankraštis 2040 psl. Ne- žinia, kodėl Čiulda nemini Poškos žodyno dalies R — Sianie. Gal Čiulda apsiriko nurodydamas žodyno apimtį pagal raides, gal ne visą žodyno rankraštį Jurgevičius skolino Ciuldai. Pats Poška žodyną skirstė ne tomais ir puslapiais ar lapais, bet ar- kušais. Visas rankraštis sudaro 255 arkušus. Viename arkuše 4 lapai. Domėjosi Poškos žodynu, kaip ir apskritai lituanistika, lenkų kalbininkas J. Karlovičius (1836—1903). Studijos „Apie lietuvių kalbą“ skyriuje „Lietuvių bibliografijos bruožai“ davė žinių apie Poškos žodyną. Karlovičius rankraščio ne- matė. Tenkinosi pakartodamas Jucevičiaus ir Čiuldos duomenis apie Poškos žo- dyna. Pats Karlovičius nurodė, kad susipažinti su Ciuldos gramatikos ,, Trumpi met- menys...“ spaudai parengtu rankraščiu jam davęs Vilniaus knygininkas J. Zavads- kis (Karlowicz, 1875, 226-227). Karlovičius, ištisai pakartodamas Ciuldos informaciją, praleido faktą, kad Pos- kos žodyną iš Jurgevičiaus pirkti norėjo pats Čiulda. Kaip pats Čiulda rašė, su Jurgevičium jis nesulygo dėl žodyno kainos. Karlovičiaus nuomone, žinias apie Poškos žodyno kelionę į Kauną pateikė Jucevičiaus knygelės „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų...“ anoniminis recenzen- tas, Iš tikrųjų ne recenzentas, bet pati ,Magazyn Powszechny“ redakcija paskelbė, kad Poškos rankraštis atsidūrė Kaune. Tolesnį Poškos žodyno likimą, nenurodydamas šaltinių, atskleidė K. Jokantas (1880—1945), rašęsis slapyvardžiu A. Miškonis (Miškonis, 1905). Qs 115 Poškos žodyno rankraštį, Jokanto liudijimu, rado A.. Juška (1819—1880) kažin kokiame dvare Žemaitijoje užmestą su visokiu šlamštu unt užlų. Matyt, Poškos žo- dynas paskui ir buvo pas A. Jušką. Mirus A. Juškai, Poškos žodynas su visais ki- tais Juškos rankraščiais likęs jo broliui Jonui (1815— 1886). Mirus J. Juškai, Poškos žodynas atiteko jo žmonai Felicijai Juškienei, gyvenančiai Dorpate. Poškos biografo Brenšteino žiniomis, po Juškos mirties jo žmona Poškos žo- dyną kartu su vyro rankraščiais 1908m. padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Vil- niuje (Brensztejn, 1934, 27). Poškos žodyno A—P raidžių papildymus „Notas“, Brenšteino liudijimu, 1912 m. tai draugijai yra perdavęs Jablonskis (1860— 1930) (Brensztejn, 1934, 28). — Lietuvių mokslo draugijos biblioteką su Poškos žodyno rankraščiu paveldėjo Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Dabar Poškos žodyno rankraštis ir fotokopijos saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne. LITERATŪRA Brensztejn M. Dionizy Paszkiewicz, pisarz polsko-litewski nu Žmudzi w pierwszej potowie XIX wieku. Wilno, 1934. Čiulda J. Krėtkie pomysty o prawidtach gramatycznych jezyka Žmudzkiego (rankraštis). Jucewicz L. Wyjątki z nowoczesnych poetėw polskich thūmaczone na jezyk litewski z przy- daniem kilku slėw o jezyku i literaturze litewskiej. Wilno, 1837. Jucevičius L. A. Raštai, V., 1959. Jurgutis V. Rasta Juozo Ciuldos 1854 mety gramatika // Biblioteky darbas. 1960. Nr. 1. Karlowicz J. O jezyku litewskim // Rozprawa, 1875 (išspausdinta atskiru atspaudu). Maciūnas V. Vilniaus universitetas ir lietuviškasis XIX a. pr. sąjūdis // Lituanistikos ins- tituto 1979 m. suvažiavimo darbai. Chicago Illinois, 1981. Miškonis A. [K. Jokantas]. Dionizas Poška // Vilniaus žinios. 1905. Nr. 18. Nowe Dzielo || Magazyn Powszechny, dziennik užytecznych wiadomošci. Rok czwarty w Warszawie 1837. Poška D. Raštai. V., 1959. Slownik języka Litewskiego, Polskiego i Lacinskiego przez Dionizego Paszkiewicza Zmuy- dzina (rankraštis). Valiūnas S. Raszantem lietuwiszka Zodini || Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija / Feodalizmo epocha | Sudarė K. Korsakas, J. Lebedys. V., 1957. P. 293—295, K. ITAKAJTIKA TEHE3HC H CY/JbBA CJIOBAPS J. IIOJNIKM Pe3i0mMe JI. Ilonrxa (ox. 1757 — 1830) 6511 He TOJIbKO IIO3TOM, HO H nekcukorpadpom. OH xopomo oco- 3HAJI HY)XIY B HOBOM JIKTOBCKOM ciioBape. UTODBI 3aNOJIHHTb TOT npoben, B 1825 r. oH Havan COCTABJIATb TDEXbLA3bIHLIŪ JIATOBCKO-IIOJIbCKO-JIATHHCKHŪĖ CJIOBADb „Stownik języka litewskiego polskiego i lacinskiego“. Ho mo cymiecTBy CJoBapb SBJISCTOSI TIOJIbCKO-JIa THKCKO-JIMTOBCKHM. PeecTpOM IOJIbCKHX CJIOB IIOCJIYXHJI H3BEeCTHbIH CJIOBapb C. B. Jiauje „Stownik języka polskiego“ (1807—1814). Tonika craBuji riepeėjį CO60f0 Heb OArOTOBATE MOHELA CJIOBapb., Ho TOM mean He JOCTHT. Pykonuce cJioBapsi o6psiBaeTcs Ha cose „Sianie“. CocraBuji Ba TOMA: I A — Ozigblo, II Ozigb- tošė — Sianie. Bcero Bs cjoBape 2040 c. 116 Ho 3asewannio Tlouniku pykonuck CioBaps nepenuia K JiKTEpaTODpy Kaeronacy Hesaburayc- KHCY, KOTOpbIĖ xml B Bapurape. OjiHaKo HenpensuaeHnbie 06CTOATENBCTBA MOMENIAJIK NepeaaTh PYKONHCE 110 Ha3HaueHuIO. Ona nocranace ansoxary ¥Oprasuurocy B Kaynace. Anpoxat co6upaji- cs CJIOBapb nponats. Ilocjie cmepru FOprseutioca pykonuce ucuesna. Ilo ceemenmsam K. Mokan- Taca, pykonuch cinosapsa A. HOmika obuapyxun B ogHoM HMEeHHH B Xemaiituu. Ilocjne CMEDpTH IOnrku pykonxcs nonana B pyku ero 6pata Monaca. B 1908 r. BsuoBa M. FOmkx rnonapujia CJio- Baps Ilonikxn JInToBcKOMY HayunoMy oOGmecrBy B Burnsatoce. BnGjrnoreka OoOGniecTBa Oba me- pejana VIHCTHTYTY JIHTOBCKOTO si3bIKa H IMTEpaTyphl AkajieMuH Hayk JinrBbr. B PYKOIIMCHOM OT- JICICHUH YNIOMAHYTOTO HMHCTHTYTa CJIOBaph XPAHHTCA H TOHBIHE.