Buivydžių apylinkių (Vilniaus raj.) lenkų šnektos lituanizmai

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) ELENA GRINAVECKIENĖ BUIVYDŽIŲ APYLINKIŲ (VILNIAUS RAJ.) LENKŲ ŠNEKTOS LITUANIZMAI 1987 m. liepos 7—11 d. d. Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kartu su Lenkijos Liaudies Respublikos MA Slavistikos institutu Vilniaus raj. Buivydžių bažnytkai- myje ir gretimuose kaimuose — Maikūnų, Pilviškės, Vilkinės (le. Wilkincy) — kompleksiškai tyrė senųjų vietinių žmonių kalbą. Mūsų uždavinys — rinkti šių vietų slaviškose šnektose varto- jamus lituanizmus, o Lenkijos kalbininkės — dr. dr. Iryda Grek-Pabis ir Irena Maryniak — už- rašinėjo lenkų šnektos medžiagą. Tyrinėjimo pradžioje konstatuota, kad vietos žmonės laisvai gali bendrauti baltarusiškai ir lenkiškai, visi jie moka rusiškai. Taigi šis regionas dabar trikalbis. Ankstesni tyrinėtojai teisingai šį arealą laikė baltarusišku ir tvirtino, jog vietiniai tarpusavy kasdien kalba įprastai baltarusiškai (paprostu, t. y. stačiai) ir tik bažnyčioje, parduotuvėje, turguje, kelyje, su svetimu žmogumi stengia- si daugiau kalbėti lenkiškai (III" I 149). Panaši kalbinė situacija čia gyva ir dabar. Vietos žmonės iš seno čia kalba baltarusių šnekta, kuri yra Astravo— Lojevo izoglosų pluošto pietvakarinio area- lo patarmės tęsinys (žr. JITT BI, Kaprsi Ne 46—51, xomentapsii 114—129). Daugiausia per bažnyčią visi jie yra išmokę lenkiškai. Dėl to dažnas informantas, savo pasakojimą pradėjęs lenkiškai, neretai nejučiomis jį baigia gyvai baltarusiškai. Pastaraisiais metais dėl visos šalies ekonomikos, kultūros, socialinių ir visuomeninių santykių pažangos ypač jaunesni šių apy- linkių gyventojai gerai yra pramokę rusiškai. Kadangi viešnių uždavinys — tyrinėti šio rajono lenkų šnektą, ekspedicijos metu ir buvo kalbinami vietiniai žmonės lenkiškai, visi informantų atsakymai užrašyti lenkiškai. Mūsų tyrimu reikalui tai esmės nekeičia: nustatėme, jog daugumas tų apylinkių lituanizmų (ir jų formų) yra labai panašūs, nepaisant, ar juos vartoja tas pats Žmogus, kalbėdamas lenkiškai, ar baltarusiškai. Užrašinėjant informantų atsakymus lenkiškai, pastebėta, kad toji lenkų šnekta yra gana skur- doka ir ne per daug gyva. Ji visų pirma neturi archaizmų, būdingų visoms kitoms lenkų šnektoms. Tuo būdu ji, neturėdama savo kalbinės tradicijos, yra artimesnė le. Ik. negu kitoms jų tarmėms (plg. Turska, 1939 59—60). Vadinasi, ji šiame areale yra naujesnė. Iš būdingesnių fonetinių ypatybių čia, kaip ir kitose pietryčių Lietuvos bei LLR Bialystoko lenkų šnektose (plg. Grinaveckienė, 1977 136 2 išnaša ir ten, nuro- dytą literatūrą) ypač minėtina žodžio gale nosinių balsių ą, ¢ denazalizacija ir jų redukcija iki trumpųjų, pvz., Mial taka wielka siekiera <— Mial taką wielką siekie- rą; Przywioz truna taka ladna <— Przywioz trumną taką ladną; Oni dzwonio, lubio, majo, nanioso, rosno <— Oni dzwonią, lubią, mają, naniosą, rosną; Poszedl wažyniač sia "Nuėjo pasivažinėti" ir pan. (dar plg. Turska, 1939, 74; Trypucko, 1970, 52—53; Kurzowa, 1972, 35; Kurzowa, 1975, 91 — 92). Iš fonomorfologiniu ypatybių minėtinos bevardės giminės daiktavardžių vns. vard. ir gal. formos su moteriško- sios giminės galūnėmis, pvz., Biala tkana przescieradla "Balta austa paklodė'; Moja zdrowia slaba ‘Mano silpna sveikata'; Wielka vesela byla "Buvo didelės vestuvės"; Ta budowstwa droga "Statyba brangi'; Kupila puchowa koldra "Nusipirko pūkinę 47 antklodę' ir kt. Analogiškas reiškinys būdingas ir kitoms Pabaltijo ir Baltarusijos lenkų šnektoms (Turska, 1939, 92; Kurzowa, 1972, 36; III' I 51—53, 75, 76, 90). Kartu tiriamojoje lenkų šnektoje gausu baltarusių ir lietuvių kalboms būdingų elementų (plg. Turska, 1939, 62), ypač lenkų kalbai svetimų akcentologijos dalykų, neįprastų atskirų formų fleksijos atvejų, vartojama nemaža lietuviškos kilmės leksikos, lietuviškų vietų vardų, lietuviškos darybos ir kilmės Žmonių pavardžių, daugeliu atvejų išlaikyta tarminė lituanizmų fonetika, būdinga greičiausiai rytų dzūkams ir kt. Taigi šią šnektą gal tiksliausia būtų laikyti pareigine iš baltarusių (susiformavusią išnykusios lietuvių rytų dzūkų šnektos vietoje) į palyginti naują lenkų šnektą (Turska, 1939, 57, 82, 89, 92—93, 95, 96, 97). Todėl ši šnekta ir jos tarminė sistema turi nemažą pažintinę tiriamųjų vietų vertę: ji yra gana tikslus liu- dininkas žmonių gyvenimo ir jų tarpusavio santykių, vykusių praeityje ir tebevyks- tančių dabar. Kartu ji yra svarbus gyvosios kalbos židinys, teikiantis naujų duomenų baltų ir slavų dialektologijai, jų kalbų istorijai, lyginamajai kalbotyrai, leidžiantis geriau įžvelgti ir tiksliau apibūdinti sudėtingą tos teritorijos kalbų kontaktinę si- tuaciją. Pastebėta, kad le. kalbos kirčiavimo sistemai kai kurie lituanizmai (tarp jų vietų vardai ir daugumas žmonių pavardžių) nėra paklusę ir iki šiol kirčiuojami lietuvis- kai. Tai aiškiai matyti tada, kai lituanizmo kirčio vieta nesutampa su lenkų kalbai būdingu antrojo nuo žodžio galo skiemens kirčiu, pvz., burbalka? ‘oro pūslė lyjant’ (ant žemės) < lie. burbalas; dyrwan < lie. dirvonas; gajdziuk "gaidukas' <— lie. gai- džiūkas:; gigiel "asiūklis kol varpoje' < lie. gigėlis "t. p.'; gnižiec "knibždėti' (apie kirminus)<lie. gnižėti "t. p.’; horud ‘aruodas’<lie. aruodas; Kiersza "Keršoji" (kar- vės vardas)<-lie. Kerša; Kierszuk "keršas jautis'<-lie. Keršiūkas; kumpiak "kumpis; šlaunis'<-lie. kumpidėkas; Marga "Margoji" (karvės vardas)<-lie. Marga: parsink< tie. paršiūkas; raguci "darbinės rogės' <— lie. tarm. rūgutės ‘rogutés’; rezgini < lie. rėzginės; skaracz "skarinis, toks rankšluostis' — lie. skara+acz; skaryniuk "skari- nis’ <— lie. skariniūkas; skwiarsty "skerstuvių vaišės' — lie. skerstūvės; wijun "tokia žuvis' < lie. vijūnas; Munduč "upelio, prie Buivydžių įtekančio į Nerį, vardas’ — ye. Mundūtis: Szalnej¢ “upelio, prie Buivydžių įtekančio į Nerį, vardas' <— lie. Šalnaitis; Widupie "Buivydžių pievos vardas’ < lie. Vidupé; Balciul "pvd.' < lie. Balčiūlis, Grygej¢ "pvyd.' < lie. Grigaitis; Wierykas "pvd.' < lie. Vėrikas ir kt. Kai kurių kitų lituanizmų senoji lietuvių kirčiavimo sistema pažeidžiama net tais atvejais, kai ji sutampa su lenkų kalbos kirčiavimu, pvz., barzdziuki "asiūkliai, išaugę į eglutę' — lie. barzdžiūkai, brazguny "skambučiai arkliui ant pavalkų' <- lie. brazgiinai, szakaluki <— lie. šakaliūkai ir kt. Pastebėta, kad kirčio iš įprastos vietos nukėlimas į galūnę (ypač kai ji atvira) gana dažnai konstatuojama baltarusių (taip pat ir rusų) šnektų lituanizmuose (plg. ir dabar Vilniuje ir kitur baltarusiškai ir ru- siškai kalbančių žmonių kirčiuojamus lietuviškus vietovardžius Jfasdundii — Laz- dynai, Kupmyndii <— Žirmūnai, taip pat br. šnektų kawaad < lie. kašėlė <— br. ru. Kou, Kpywwnfi <— lie. krūsnė CBI" II 447, 537 ir kt.). Tai rodo, kad minimus litua- ! Kirčio vietą, skirtingą nuo lenkų bendrinės kalbos, rodo juodu šriftu parašytas skiemens balsis ar dvigarsis. 48 nizmus iš vietos lietuvių pirmieji bus perėmę šio arealo baltarusiai. Taip ilgainiui jie kai kurių lietuviškų skolinių senąją kirčiavimo sistemą suardė, o vėliau šitaip „apibaltarusintus“ juos įterpė ir į savąją lenkų šnektą. Tiriamojoje lenkų šnektoje nelenkiškai kirčiuojami ir kai kurie skoliniai iš bal- tarusių šnektos ar iš pastarosios perimti apibaltarusinti polonizmai, pvz., balbatun ‘plepys’ <= br. 6as6amyju; bandyt < br. Gandsim; bohun <— br. Gazyn "gailiai"; bocianiuk < br. 6ayaniox ‘gandriukas’; bandasz < br. 6anddu "skaldymo kirvis’; czarciuk <— br. uapyiox ‘velniukas’; chlopczuk <— br. xaanuyx; dziaciuk < br. 03ayiok ‘berniukas’; dziaduk <— br. d3x0yx "senelis"; harbuz <- br. 2ap6ys "arbū- zas’; jermiak ‘rudin€’ <— br. apmsk; naczewaczka < br. naudeauxa ‘gelduté’; pa- wuk ‘povukas’ <— br. naeyx; pierog <— br. nipée; plaszczak < br. naawudx ‘pliaus- ka’; plaszczaki <— br. naawwuaxi ‘pliauskos’; nie maju swaich, nie choczu czuzych “savo neturiu, svetimo nenoriu’ ir kt. Minimieji kirčiavimo atvejai, mūsų nuomone, rodytų, kad tiriamosios lenkų šnektos lituanizmai ir baltarusizmai dar nėra visai pritapę prie jos kalbinės sistemos dėsnių (plg. dar Turska, 1939, 64, 83). Iš fleksinių skolinių ryškiausias lenkų kalbai būdingos vyriškosios giminės daik- tavardžių vns. naud. galūnės -owi ir dgs. vard. galūnės -owe visiškas nebuvimas. Čia tų daiktavardžių vns. naud. vienintelė galūnė yra -(i)u, pvz., oddali dziaduku, karszunu "vanagui', kolchozu, koniu, męžu, ojcu, synu, wilku ir pan., o dgs. vard. — -i, -Y, pvz., braci, Bujwidzi, jabki (< jablki), koni, kurczuki "viščiukai', ludzi, osciuki ‘aSakos’, parsiuki, pluci, ptaszuki “paukščiukai', robaki, wilki, zlodziejuki ‘slapukai’ (papr. visCiukai); cygany, druzbanty, grabiasty, kumy, pacy, partyzanty, pinedzy, stolarzy, wijuny ir kt. Abi šių linksnių fleksijos yra perimtos iš baltarusių šnektos kaip baltarusių substratinės įtakos elementai (plg. Turska, 1939, 61; III" I 58). Pa- stebėtina, kad visai analogiškas reiškinys, kai baltarusių vyriškosios giminės daik- tavardžių vns. naud. ir dgs. vard. fleksijos yra vartojamos vietoj lenkų kalbai bū- dingų šių linksnių fleksijų, konstatuojamas ir kitose rytinių baltiškų teritorijų pa- kraščių ir Baltarusijos šiaurvakarinės dalies lenkų šnektose (Turska, 1930, 47; Turska, 1939, 71; Trypučko, 1970, 63; III“ I 56; 71, 77—80). Būdvardžių ir dalyvių dgs. vard. šioje šnektoje skirtingai nuo le. Ik. turi galūnę -a, pvz., Przybiegli gromna pacy "Atbėgo didžiulės Ziurkés’; Teraz rozumniejsza ludzi “Dabar protingesni Zmo- nės'; Kurczuki mala byti "Viščiukai maži buvo’; Koni rozumna “Arkliai protingi', Krosny byli zrobiona "Staklės padarytos' ir pan. Analogiškų tokios morfologijos pavyzdžių pateikia ir Turska, 1939, 121. Tyrinėjimo metu vietinėje vartosenoje, kaip minėta, išgirsta ir užrašyta pluoštas lietuviškos kilmės leksikos. Dauguma jos plačiai vartojama ir kitose lenkų ar baltarusių šnektose Lietuvoje ir Baltarusijoje. Čia ji ir mėginama charakterizuoti. Prie kai kurių lietuviškos kilmės žodžių patei- kiama iliustracija, dažniausiai išryškinanti leksemos reikšmę bei nurodomas galimas jų kilmės šaltinis ar tiesioginis lietuviškas atitikmuo. Kai kurių lituanizmais laikomų ar spėjamų leksemų kilmė kartais mėginama pagrįsti naujai. Kai lietuviškos leksemos fonetika ir gramatika slepia savy duomenų, leidžiančių atsekti kadaise šiame areale gyvavusios lietuvių šnektos aiškius fonetinius ir gramatinius pėdsakus, tie duomenys pabrėžtinai iškeliami ir aptariami. Pateikiamieji lituanizmai faktiškai papildo (ypač jų variantiškumo ir paplitimo prasme) mūsų šios srities tyrinėjimus, vykdytus apslavėjusiame pietryčių Lietuvos areale (Grinaveckienė, 1969, 4. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 49 219—229; I'punasenxene, 1972, 394—408; Grinaveckiené, 1977, 136—145). Kartu jie yra lietu- viškos kilmės leksikos, mūsų ir Baltarusijos MA dialektologų atrastos Baltarusijos TSR šiaur- vakarinėse baltarusių šnektose (I puxaBenkeme X ap., 1972, 3771—393; Apamoxkasa x ap., 1973, 27-137; T'punaBenxese x Ap., 1975, 163-196; I'punasenxene, 1977, 160—169; Grinaveckienė, 1983, 182—204), tęsinys, praplečiantis ir papildantis jos ir jos variantų vartojimo arealą. Aiškiais lietuvių kalbos skoliniais (iliustracija prie jų nepateikiama dėl jų reikš- mės aiškumo) šioje šnektoje laikytini: akoty (koty) ‘akuotai’ < lie. akuotai®, dar plg. kūotas < akūotas (LKŽ VI 919) su nukritusiu žodžio pradžios a-. Dėl galimo analogiško nukritimo plg. dau- giausia svetimų žodžių adaptaciją lie., br. le. šnektose: lie. Ndsté — Anastazija, Sandra < Aleksandra, Tonis <— Antanas (LVKŽ 76, 282, 321); kardijonc — akor- de6nas, Dzidorius < Izidorius, Palione — Apolonija, Zabėle <— Izabėlė (Jūrbar- kas); br. 6apkyaés < myOApkKynės, mdpbiųa < arapsma "nedidelis žemės plote- lis) (CBI" I 118, 260), 2pdmnb1 <— ru. 02poMHbIū (Buivydžiai), le. konomistka < ekonomistka (Buivydžiai) ir kt.; bakszta “bokštas! < lie. bokštas — le. baszta; baltusznik "avikailių dirbéjas’ < lie. baltūšnykas "t. p." (Turska, 1939, 78 nemoty- vuodama jį laiko kilusiu iš br. 6asmywnik, O pastarasis savo ruožtu — lituanizmas, žr. Zdansewicz, 1960, 336; I puuasernkeHe H 1p., 1975, 166; CBI’ 1 160; Jlayuto- Te, 1982, 43). barlowy ‘béralinis’ < lie. béralas+le. -owy; barzdziuki ‘asiiikliai, kai išauga į eglutg’ < lie. barzdžiūkai "t. p.’; bonda ‘banda, bandelé’ <— lie. banda "t. p.’; brazguny ‘skambaliukai arkliui ant pakinkty’ — lie. brazgiinai "t. p.’; brunkta® ‘branktas’ < lie. tarm. brufikias; bryzgul ‘skarmalas, skurlis’ < lie. brizgalas "t. p.’, plg. dar brizgas, brizgas tp; bucz < lie. būčius; bumbulki “siūlo sustoréjimai’ < lie. bumbulai “gumbai, mazgai’ +le. -ki; burbalka “burbulas, oro pūslė lyjant’ < lie. bufbalas+sl. -ka; dojlid “dailide’ < lie. dailidis "t. p.’; dyrsa < lie. dirsés; dyrwan < lie. dirvonas; dziegieé¢ < lie. degutas; gab < lie. giiobas. Dėl lie. uo — sl. a žr. Grinaveckienė ir kt., 1988, 126-127. giegni "tinklo mediniai ramsčiai' < lie. gégnés t. p. gigiel “asiūklis kol varpoje' <- lie. gigėlis; gil “bimbalas' — lie. gylys; 2 Pripažindami neabejotiną šių leksemų kilmę iš lie. akiiotas, iš esmės koreguojame baltarusių etimologų visai nepamatuota jų leksemų akom ir akdyye ‘akuotai’ kildinima iš kotki “karklo pum- purai’ (CBM 102). 3 Tiriamojoje lenkų (taip pat ir baltarusių) šnektoje priebalsis nH (r), eidamas prieš gomurinius k, g (x, 2), kaip ir lietuvių kalboje, visada yra gomurinis (dar plg. Turska, 1939, 75, 90, 94—95, 108, 111; TIT" 1 215—216; II 193—194 ir kt.). 50 „gilowač < lie. gyliūoti; gnizie¢ "knibždėti, krutėti' — lie. gnižėti (gniužėti); grabiastowač "kalti grebėstais' — lie. grebestioti + le. -owad; grabiasty < lie. grebėstai; gulszta "gūžta'. Si leksema greičiausiai bus atsiradusi dėl gūlta "gulima vieta; migis’ ir gūžta kontaminacijos. guszta < lie. gūžta; horud <— lie. arūodas. Dėl lie. uo — sl. u žr. Grinaveckienė ir kt., 1988, 128. jewnia < lie. jauja; Jinksztyr “inkStiras; toks kirminas po gyvulio oda’ < lie. inkštiras "t. p.’; kaciuk (kaciuczek) < lie. kačiūkas (+le. -uczek); kierapla < lie. kerėpla; kiersza "Keršoji' (karvės vardas) < lie. Kerša — kerša; kierszajka "keršoji' (apie karvę, telyčią) < lie. kersa+le. -ajka; kierszul "keršiukas' (apie veršį, jautį) — lie. keršūlis; kiturka "vyriškų kelnių užsagstymas, jų spraga’ < lie. ketūrka ‘t. p.’; kliszawy < lie. klišas-+le. -awy. Slavskio teiginys, jog le. kliszawy kildinimas iš lie. yra be pamato, būdamas neįrodytas (žr. SEJP II 229), savaime atkrinta. Dėl jo lietuviškos kilmės žr. LEW 267—268; I 'pumaBenkreme u ap., 1975, 179; Jlayurore, 1982, 36—37; Grinaveckienė, 1983, 189); klojm < lie. klojimas; klumpa "klumpė; nerimta moteris’ < lie. klimpa "t. p.' (žr. I paumaBenrere H ap., 1975, 178; Jlayurore, 1982, 30—31). klunia "pieva prie klojimo’ — lie. klonas "t. p.’; kowsz < lie. kaušas; krejka "kraigas' — lie. kreikas "t. p.', plg. dar lie. kreiga ‘t. p.’; krowsz ‘kriausis’ — lie. kraiiSas "t. p.’; krusznia "krūva akmenų galulaukéje’ < lie. krisné "t. p.'. Dėl lie. s-(-s-) galimo virtimo le. (ir. br.) lituanizmuose į sz(w:) plg. Balčikonis, 1978, 381, taip pat jų szper- ka<-lie. spirgas, br. mximox <— ck < lie. sklintas ‘taSymo kirvis’ ir kt. kubizdziel "dūmus leidžiantis grybas’ — lie. kubizdelis "t. p.’; kuksa "ranka be pirštų; koja be pėdos; žmogus su nukirstais pirštais' <— lie. kuksa "t. p.’; kuksowaty "neturintis plastakos’ — lie. kuksa+le. -owaty; kul < lie. kalps; kulowy "iš kūlio' (apie šiaudus) < lie. kūlys-Hle. -owy; kulsza “Slaunis’ <- lie. kūlšė "t. p.’; kulšnia "kojos kauliukas’ — lie. kūlšnis ‘kulksnis’; kumpiak ‘kumpis’ <- lie. kumpis, kumpiokas; | lagiesi "gelsvalapės valgomosios usnys' < lie. tarm. lagėsiai ‘legésiai’; lupy "storos lūpos' (apie arklį, taip pat paniekinamai apie žmogų) < lie. lūpos; Marga “Margoji’ (karvės vardas) — lie. Marga — marga; Margiuk "Margiukas" (veršio, šuns, jaučio vardas) — lie. Margiūkas < margiū- kas; 4 51 mieczyczka ‘mentelé, menčiukė' < lie. mefité+le. -yezka; mietka ‘menté’ <— lie. mefitė; miergiela "prasta, neūžauga mergaité’ < lie. mergélé "t. p.’; mylta ‘gristy Sutinty avižų kukuliai’ < lie. milta ‘valgis iš grikiniy miltų"; nawda ‘nauda’ < lie. nauda; odliga ‘atodrékis’ < lie. atlyga "t. p.’; ortaj < lie. artojas; oszaki < lie. dsakos; pakuly, pakula < lie. pakulos; ‘parsiuk (parsiuczek) < lie. paršiūkas, pafias; piatakumpia "penktasis kumpis, sprandinė'. Hibridinis darinys, kurio antroji šaknis (-kumpia) kilusi iš lie. kumpis; dar plg. pefiktakumpis, penktakumpis "t. p.'; plepatun “plepys' < lie. plepatūnas "t. p.’; pluski ‘pleiskanos’ — lie. pliūskės "t. p.'; pojsač "daužyti miežių ūsus' < lie. paisyti "t. p.’; poszar < lie. pašaras; potka “lytiniai organai' < lie. paitai+sl. -ka; prymian ‘priebutis; priemenė' < lie. prymenė "t. p.'; pumpuryna ‘purienos’ < lie. tarm. pumpurynai *t.. p. pundza “buožgalvis' < lie. pundza ‘kas su didele galva, dručkis, pampla’; plg. dar pufidžius, puiidzis "pūgžlys", pimdagalvis ‘buoZgalvis’; punia ‘darzing’ < lie. pinia; punktom ‘tarpais’ <— lie. punktais "t. p.’; putra ‘verSiu gérimas’ < lie. putra; rakietuk "storas nedidelis vyrukas’ < lie. reketukas, reketys; ratieluki “staklių skridinukai’ < lie. rateliukai, rezgini <— lie. rėzginės; rojst <— lie. raistas; rojstowy < lie. raistas+le. -owy; rowgienia < lie. raugiéné; rypač "muzikuoti, griezti’ <— lie. rypioti "t. p.’; scimbir "uodegos Saknis’ < lie. stimbiras "t. p.’; scyrta ‘kugis’ (šieno), ‘kriiva’ (malkų) < lie. stirta "t. p.’; skaracz "toks rank$luostis’ < lie. skara+le. -acz (br. -au): sklut ‘tasymo kirvis’ < lie. skliūtas "t. p.’; skwiarsty "skerstuvių vaišės' < lie. skerstūvės dėl priesagos -tuvės dalies, prie- balsio -v- perkėlimo į šaknį; skwirstuli "skerstuvių vaišės' < le. skwiarsty+-uli; stoč “stačiai' — lie. stačiai; stoci “stačias' — lie. stačias; Swiran < lie. svirnas; šwiršnia<-lie. svirsnis ‘svirtis’; szakaluki < lie. šakaliūkai; szeszak < lie. šėškas; 52 szperka ‘spirgas’ <— lie. spirgas; szula <— lie. šūlas; szurpa <- lie. šiūrpa; sznirpač "šnirpšti' <— lie. tarm. šnirpoti "t. p.', plg. šnitpšti, šnirpščioti, šniFpš- lės "šnervės"; torp < lie. tarpas; tumal "kamuolys, būrys' (uodų, bičių) <— lie. tėmulas "t. p.’; warszkie <— lie. varškė; wazyniaé sia < lie. važinėtis; wentka ‘venteris’ < lie. vént(eris)+-ka; wiapla — lie. vépla; wijun < lie. vijiinas; wikswa < lie. viksva; wircyna (wircynka) < lie. virtiné (+ -ka); žagary < lie. Zagarai; Zegini <— lie. Zaginiai; wyzergac ‘perZergti’ < lie. Zefgti; žylbuciki “karklai, žilvičiai' < lie. Zilviai, žilbūčiai; žwir (žwireczek) < lie. Zvjras (+ -eczek); žwirowany < lie. žvyras + -owany. Kitų čia vartojamų leksemų lietuvišką kiling mėginsime pagrįsti. alier “ajeras’ (: Alier i bohun przy rojstach ‘Ajerai ir gailiai prie raisty’). Leksema greičiausiai yra lie. tarm. skolinio dlieras (aleras, arielys, ūrielis) < le. ajer (Būga, 1961, 342; LEW 54; Sabaliauskas, 1966, 70) antrinis skolinys. Tokią nuomonę ne- abejotinai palaiko Seinų apyl. (LLR) le. šnektų vartojama forma alerei ‘ajeras’, pri- pažįstama skoliniu iš gretimų lie. šnektų (Zdancevicz, 1960, 335), taip pat Apso apyl. (BTSR) Jūodelėnų kaimo br. šnektoje (vartojama šalia lie. šnektos) mūsų 1977 m. užrašyta leksema d1ep (Ha daep naxai xaen "Duoną kepdavo ant ajery’; Anep maxi — y kacuixi “Ajerai — kaip kaspinai’) < lie. dlieras. O pati lie. šnektų forma alieras iš djeras bus atsiradusi grynai fonetiškai dėl liaudiško slaviškos artiku- liacijos priartinimo prie lietuvių dėl patogumo ar lengvumo tarti. Tokiai raidai greičiausiai bus padėjusi priebalsio j gana artima artikuliacija minkštajam / (LK G 86, 88). Alero lietuvišką fonetinę raidą iš ajero pripažįsta ir kiti (Zinkevičius, 1966, 150). Tik iš alieras metatezės keliu kai kur mūsų šnektose yra atsiradęs arielas (arielys, ūrielis), taip pat arielynas ‘ajerynas’ (LKZ I 298); dėl tokios fonetinės rai- dos plg. alierka (LKŽ I 99) <— br. rapsnka "degtinė". Kad žodžio pradžios ir tarp balsių esantį j lie. šnekamosios kalbos svetimžo- džiuose kartais yra pakeitęs minkštasis /, gerai rodo ir dainos posmas: Neteksiu strielčiui nei legeružiui (Kalvaitis, 1905, 185), kur /egeružis <— vok. Jager "medžioto- jas’ + -užis. Visa tai turėdami galvoje, darome išvadą, kad dleras <— jeras bus su- siformavęs lie. kalbos dirvoje ir toks iš jos įsiliejo į tiriamojo arealo baltarusių, o iš jos — į lenkų šnektą. apikula "kas nerangus, rambus' (: Chlopczuk taki apikula przez ulica szedl "Vyrukas toks apykula per kaimą ėjo'; Kura siedzi i kliepi — apikula wielka “Viš- 53 ta tupi ir kverkia — apykula didelė'), Žodis plačiam pažįstamas ir gretimoms br. šnektoms, pvz., anikyaalanékyaa (CBI I 87). Jų kilmės šaltinis — be abejonės, tos pat reikšmės lie. apykula (I punaBenrene u np., 1975, 165). Tačiau br. šnek- tų būdvardis anixyadm "Ššykštus' (<—-anixyzamoi, plg. einasdm-<—einasdmet) br. etimologų (CBM 124), mūsų nuomone, nepamatuotai kildinamas iš lot. opifu- latus "šelpiantis, padedantis’. Šiai etimologijai visų pirma rimtai kliudo pats lotynų kalbos žodis opitulatus, kuris, kaip teigia tie patys etimologai, br. kalboje net ne- patvirtintas, o tik apie jo galimą buvimą joje liudijantis senojoje baltarusių aktų kalboje turimas jo giminaitis opitularium. Tai vargiai įtikinamas spėliojimas. Be to, sunkiai įmanoma ir semantinė jungtis tarp “šykštus' (anixy4dm) ir "šelpiantis, padedantis’ (opitulatus). Yra neaišku pagaliau, ir dėl kokių priežasčių sukietėjo opitulatus priebalsis I, virstant jam į anikyadm. Visa tai duoda pamato atmesti tokią br. anixyadm kilmės versiją. Br. anikyadm geografija, fonetika, daryba, mūsų nuo- mone, ir reikšmė leidžia jį kildinti iš lie. apykula "kas nerangus, rambus’: juk į *šykštus" (anixyadm) semantinę grandinę įeina ir reikšmės segmentas ‘rambus, kie- tas’. O tai, mūsų nuomone, br. anixunam ir sieja su lie. apykula (-+-arx1). balunda "prasta liesa sriuba; prasti produktai’ (: Balunda — jak botwinia, lo- dyga gruba taka ‘Balandiené — kaip burokienė, kembliukai tokie kieti'; Smyga- lista dziewezynka byla, a balunda jadla, na pluci padla "“Vikri mergaitė buvo, o ba- landienę valgė, tai plaučiais apsirgo’). Leksema šnektoje atsiradusi pagal rytų lie- tuviy vartojamą tarminę formą balunda ( ~ balanda, balanda ‘Chenopodium’ (iš balandų verdama ir lapičnė) (LKZ 1 584). Šnektoje pažįstamos šios leksemos reikšmės, be abejo, išplaukia iš pagrindinės, lie. žodžiui būdingos (ypač "prasta sriuba’) reikšmės ir glaudžiai prie jos šliejasi. Tolimesnė reikšmės raida perkelktine kryptimi ("prasti produktai’ ir pan.) greičiausiai jau bus vykusi slavų (br. ar le.) šnektų dirvoje dėl žodžio vartojimo sferos savaiminės plėtros, pirminei jos reikšmei kartu su lie. kalba, iš kurios leksema gauta, traukiantis iš vartosenos. Tokią prie- laidą paremia faktas, kad lie. kalbai leksemos reikšmė "prasti produktai' nebūdinga. Šiomis ir joms artimomis reikšmėmis balunda plačiai vartojama ir br. šnektose: Ganyndd|Gananoda, taip pat su metateze sab6andd (Bemropr, 1968, 369, 387; T'pu- HaBenkede H JIp., 1975, 166; CBI" I 155— 156; Typ.cinoyu. 39). Reikšme "liesa skys- ta sriuba’ 6asandd laikoma br. Ik. norma (Taym.cinoyu. 331). Leksema 6azanda panašiomis reikšmėmis vartojama ir rus. bei ukr. Snektose (dans, I, 42; CPHL II 72-73; IOC I 99; JIayurore, 1971, 79; Jiayurore, 1982, 38). Nurodytomis ir joms artimomis reikšmėmis sl. kalbose vartojama 6azdnod, Ganyndd (<- le. balunda), na6andd yra baltiškos kilmės ir siejama su lie. balanda, balanda (<- la. balafida) ‘Chenopodium’, plg. dar balandiéné "lapienė iš balandų“ (CPA I 113; Urbutis, 1969, 49; T'punasenkene nu ap., 1975, 166; Jlayuiore, 1982, 38; ECVM I 124). Tačiau baltarusių etimologai šios etimologijos nepalaiko. Remdamiesi tuo, kad žodis 6azanda, be aukščiau nurodytų reikšmių, ru. šnek- tose dar žinomas ir reikšme ‘plepys, tuščiažodžiautojas*, o ukr. — ‘plepys’, jie tvir- tina, jog visų nurodytų reikšmių sl. 6a4dnda esantis vienos šaknies žodis, išsirutulio- jes iš bendro šaltinio. Jie ir laiko giminaičiu ru. 6asdnoams, Garsdudumo "plepėti; slampinéti’, ukr. 6arandimu "šnekėti", Ce. blandat "šnekėti" ir kildina iš garsažodinio 4 Ci rekonstruoto slaviško veiksmažodžio *halandati (AC-KM 28R). Tačiau tai netikslu, Iš tikrųjų čia turimos dvi savarankiškos skirtingų reikšmių, tik to paties fonetinio apvalkalo visai negiminingos homoniminės leksemos — 6andnoda "prasta, liesa sriu- ba’ ir pan. ir 6azdnoda “plepys’ ir pan. (plg. CPA 72—73; Jlayurore, 1982, 38— 39; ECYM I 124), kurių vienos turinio segmentai neturi nieko bendro su kitos. Vadinasi, jų kilmė negalėtų būti ta pati, ir dėl to tokia etimologija savaime atkrinta, o leksemos 6axdnda "prasta, liesa sriuba’ ir pan. baltiška kilmė lieka nenuneigta. Yra nuomonė, kad ir 6azrduoda ‘plepys, nerangus žmogus? ir pan. yra baltiška. Ma- noma, kad ji kontaminacija yra atsiradusi iš baltizmų: 6andnda “Chenopodium, negardus valgis’ ir sazrdrda "nerangus žmogus" (Jlayurore, 1982, 98). Tik šiuo atveju, mūsų nuomone, galima būtų kalbėti vien apie semantinę kontaminaciją, įvykusią dėl garsinio šių dviejų žodžių panašumo. Tačiau sl. 6audnda "nevikrus Zmogus’ galbūt galėjo išsirutulioti iš baltizmo eanduda ‘nevikrus žmogus" < lie. valanda (3CPS1 268—269; Jlekc. 6anrt., 13, 32; Zinkevičius, 1974, 63) ir dėl br. neetimo- loginio lūpinio D kaitos į kitą jų lūpinį 6. Ir tas kelias visai įmanomas, nes lūpinio b->6 (taip pat n—6 ir kt.) kai kuriuose sl. kalbų žodžiuose (ypač skoliniuose) pasi- taiko gana neretai, pvz., br. 6ip6dmwo:<-eip6dmwi< lie. nu-vifbes, 6epaasdxi< gipaasoki ‘iSverstakis’, 6Gapbd<eapbd ‘karklai’, 6inOxcdx<ninxcdr (nunokdr) ‘Svarkas’, 66iicayb<—ndiicays "paisyti", Gįriumor<——*nyrkuimer<- lie. pukstai "vandeny paskandintos kadagio šakos žuvims privilioti, gairés’ ir kt. (I'punaBenkese u JIp., 1975, 166—167; Cusammoszių, 1972, 51; CBT 1187, 200, 389; CemMenosa, 1974, 7; Hapon. aekc., 33). Žinoma, šie ir į juos panašūs neetimologiniai kai kurių žodžių variantai galėjo susiformuoti ne šalia savo tikrųjų formų pagrindinėse vartojimo vie- tose, o greičiausiai periferijose ar dvikalbėse teritorijose (tokiai teritorijai ir priklau- so mūsų tiriamoji šnekta) turbūt dėl semantikos išblukimo bei dėl tų, ne visai čia įprastų, tokių žodžių perėmimo iš kartos į kartą sunkumų. bizowka "vasarą gyvulius puolantis vabzdys’ (: Gilujo krowy : bizowki napa- dajo ‘Gyliuoja karvės: bizdėlės puola’). Garsažodinės kilmės leksema palyginti pla- čiai žinoma ir šiaurvakarinėms br. šnektoms (CBI' I 185; JIABHI xapra Ne 336). Artimos reikšmės jos variantas bizdalka pažįstamas ir kitoms Vilniaus lenkų šnektoms (Jlayuzore, 1982, 75). Iš šaknies biz- (br. 6i3-) tarimo yra pamato manyti, kad jos kilmės šaltinis greičiausiai yra ne ru. 6b13-—-6351x- (BCPA, 1964, 164), o lie. bizas (— bizdas?) biz(d)élé, byz(d)ėlė "gyvulius puolantis vabz- dys, nuo kurio jie gyliuoja', bizalas "toks vabalas; neramumas, bizdeliojimas’, bizinas, bizdinas "byzgiantis vabzdys, sparva", bizaliuoti, biz(d)elioti, bizoti ‘gyliuo- ti’, bizdas ‘zyliojimas’, biz(d)inti “daryti, kad gylivoty’ (LKŽ I 860—864, 866, 870—871), la. bizene “byzgianti musė' (M.-E. 302). Le. priesagos -owka, -alka, br. -ayka, be abejonės, gautos žodį skolinantis ar ji pasiskolinus. buldawieszka ‘kultuve’ (: Buldawieszka albo pralnik do wycierania Inu ‘Kultuvé linams brukti’). Leksema yra neabejotina br. 6yrdaed "košės gristuvis; kuolas’ (pasmailintas) giminaitė (plg. dar kitus tos pat šaknies br., taip pat ru. žodžius — Gyadayna "t. p.’, 6ya0éyka "pumpuras; Svendro gurgutis’ (CBI I 236), 6yadaséxa ‘rastgalys’, 6ya0dexa "didelė piemenų lazda’ (CPHT III 269); 6y10aséura “buožė, bumbulas; kvailys’ (Pactopryes, 1973, 57). Br. 6y4dasd, mūsų nuomone, pagrįstai 99 kildinama iš lie. buldė “koks apskritas, nedailus, sunkus daiktas, rutulys’ (I'puna- BelkeHe H Ap. 1975, 169; CBI" I 236; Jlayutore, 1982, 63). Plg. dar ir kitus gausius šios garsaZodinés buld- šaknies lietuviškus vedinius: buldénti, buldéti ‘bildéti’, buldioti "daužyti, bildéti’, buldi, buldy, būldu(m), buldakdjis “didelių kojų Zmogus’ (LKZ I 1150-1151). Gausi šių leksemų šeima, neginčijamai aiškus visų jų semanti- nis tarpusavio ryšys, taip pat paplitimo geografija, mūsų nuomone, duoda pamato tokią etimologiją laikyti patikima, o kartu ir suabejoti baltarusių etimologų 6y.- da6d neabejotinai (6sccnpauna), bet be įrodymų laikomu dviejų kamienų — rusų 6an0-a ir jų 6ysaéa — kontaminaciniu vediniu (CBM 407). kielzny ‘Zaslai’ (: Koni rZo, kielzny nie zalozona "Arkliai žvengia, nepaZaboti’). Semantiniy ir darybiniy šios leksemos giminaičių vartojama ir gretimose br. $nek- tose, pvz., k3ab3a, K316351 ‘Zgslai’ (KC 32; H. Car. 246). Lenkų kielzno “žąslai", taip pat jų kielzač, kielznač “Zaboti’ patikimos etimologijos iki šiol, mūsų nuomone, neturi (Briickner, 1970, 227—228; SEJP II 147—150). Pastarojo meto tyrinėjimų br. kéazays "žaboti', be abejo, pamatuotai susieta su lie. (ap)gelžti ‘apkaustyti’ (CBI I 457). Tą nuomonę visiškai paremia ir J. Laučiūtės kiek vėliau pateikta br. zeasayv "Žaboti', zeazamne ‘Zabojimas’, xen35!, keaza ‘Z3slai’ etimologija (JTayurote, 1982, 102-103), pagal kurią tos leksemos kildinamos iš prūsų gelso "geležis" bei lie. geleZiinés “pazandés, tokia arklių liga’; plg. dar kitus ty slavų lekse- my neabejotinus lietuviškus giminaičius: gelžai “geležiniai jrankiai’, gelžiai "t. p.’, gelžis "geležiniai prietaisai', gėlžūnė "gelžgalys', gėlžuonė "t. p." gėlžūnės ‘pazandés’, gėlžuonės "t. p.’, (ap)gelžūoti "(ap)kaustyti' ir kt. (LKŽ III 229—231). Tokios eti- mologijos teisingumą gražiai paremia ir Latvijos pietinių Latgalės šnektų leksema dzėlži, vartojama kaip tik "žąslų' reikšme (Rekčna, 1975, 323—324). Taigi ir le. kielzny ir br. xė1341 bei kiti jų giminaičiai — aiškūs baltizmai. O jų šaknyje turimas k vietoj g yra atsiradęs dėl priebalsių g:k alternacijos (plg. lie. glébjs : klėbjs, br. eHšjnysr ‘nagai’: KHDdnybi "t. p.’ ir kt.). kindziuk "skilandis" (: Kindziuk smaczny — miesa ta sama ‘Skilandis gardus — mėsa ta pati'). Žodis yra neabejotinas giminaitis ir tokių br., taip pat lie. bei ru. šnektose žinomų leksemų, kaip br. xindsior “gyvulio skrandis; skilandis, žarnos; neūžauga' (HC 169; H. Car. 66; CBI II 462), xayndsiox “skilandis; akloji Zarna; storulis’ (3 mapon. ci. 284; HC 60; CBM II 480; Kur.); xymdsrox ‘skilandis, skrandis, gizys’ (CBI' II 571; Akm.); ckayndsiox "storulis" (Kur.); wk aénopa, wikaéna3i "storos dešros" (Bakst.); wikaynosiox ‘skilandis; storulis’ (CBI V 480; Kur.); lie. kinditkas, kindzas, kiūdžius, kluiidas, klundzitkas, kundziūkas, skindū- kas, skindzis, skindzitkas, skifidzius, skindžiūkas ‘skilandis’ (LKZ V 810; LKA 85; LKZ XII 899), kindokas “kiaulienos nugarkaulis su mėsa, sukimštas į pilva’, kindziukas "skrandis, pilvas; skilandis; neūžauga', kifidzius ‘skilandis; nelizauga’, kindzZiukas "veršio pilvelis; skilandis; taukiné: netizauga’ (LKZ V 810), kundzii- kas “skrandis’ (LKZ VI 891) ir kt.; ru. xundrox ‘skilandis’ (leksema vartojama iš- imtinai tik Lietuvoje Jonavos apyl. rusy šnektoje — CPHT XIII 212). Yra nuomonė, kad le. kindziuk "kiaulės skrandis’ (daugiau jo variantų patei- kiama SJP II 339, tačiau visi jie priskiriami prie menkai ir retai Žinomų tarmybių) yra gautas iš br. xix0310k (reikšmes Žr. aukščiau) ar ukr. xéndrox "skrandžio knygos; 56 skilandis; storulis’ (Brūckner 230), o ukr. xéudwox — iš turkų kindik ‘bamba’ (ECYM II 423). Mūsų atveju tiriamosios le. šnektos kindziuk, kaip geriausiai ro- do jo kirčio vieta, neabejotinai yra gautas iš br. Skoliniu iš br. (greičiausiai antri- niu) teisėtai laikomas ir lie. kindziūkas (su visais savo variantais). Tačiau br. šnekto- se tiek paties KiHA3IOK, tiek ir jo variantų KAVHO3JIOK, KYKHO3IOK, ckayndsiox, WK AYH- 030k kilmė iš ukr. xénodwox bei turkų kindik (toks aiškinimas faktiškai tėra vien neįrodytas teigimas) gana sunku patikėti, ypač kai jų paplitimo arealai daugiausia yra netoli pietvakarinės Lietuvos sienos. Be to, br. xind3rox, le. kindziuk, taip pat ir lie. kindziūkas ir daugumas jų variantų, mūsų nuomone, yra mažybinės formos. Tai gerai rodo jų priesaga -iuk-(-1ox), plg. greta vartojamas nemažybines formas — br. wkaéndsi, wrkaénopa, lie. kiūdzius, skiūdzis ir kt. Tačiau toji mažybinė priesa- ga, vargu ar savo semantika turi ką bendro su turkų kindik formantu -ik. Be xin- d310K Ir jo variantų, kaip žinoma, br. šnektose analogiškomis reikšmėmis palyginti plačiai vartojami ir nemažybiniai, greičiausiai tos pat šaknies, tik žymiai vėlesni lituanizmai: ckiaynosi, wrinfinda, wkirénoa, wikisénowvs, wkirdnoa, WKLAOHO3JA, wikimonosa ir kt. (CBI' IV 448; V 479; Bakšt.; Grinaveckienė, 1983, 197). Visi jie, be abejo, kilę iš lie. skildndis ar lie. tarm. skilūndzis. Lyginant šių lituanizmų reikšmes ir formas su br. (w)kaynosiok, CKAyKHO3IOK, r(a)yndsiox formomis ir reikšmėmis, mūsų nuomone, juntamas gana akivaizdus jų semantinis ir darybi- nis ryšys. Dėl to kyla pamatuotas įtarimas, ar ir mūsų tiriamosios mažybinės le. kindziuk, br. xind3rox lytys taip pat nėra lituanizmai, išsirutulioję iš to paties, tik žymiai anksčiau pasiskolinto, lie. skildndis (tarm. skildndzis, skilūndzis). Visai ga- limas daiktas, kad skirtingos tarminės skilūndžio formos, gana anksti pateku- sios į br. kalbinę dirvą, ėmė slavėti ir slavėdamos ilgainiui virto mažybinėmis, įgau- damos priesagą -iuk (kad slavai neretai turi tendenciją versti skolinius iš lietuvių kalbos mažybinėmis formomis, gerai rodo br. xiziuxa < lie. kielė, xoipauxa <— lie. kairys, manmdwka <— lie. mefitė, nod3inxa < lie. puodynė; le. Wilejka < lie. Vilnia ir pan.). Taip iš lie. skildndis (ir jo tarminių lyčių) baltarusių šnektose iš pra- džių ir galėjo susiformuoti lituanizmai *cxizanosiox, *ckiaynoswok ir kt., kurie, veikiami skirtingų jų fonetinių dėsnių, galėjo pavirsti į dabartines tiriamąsias ly- tis (į CKAVYHO3IOK, KAVHO3IOK, KYKO3IOK, WKAYKO31OK ir kt.). Taip, sakysim, iš tarm. *ckinandsiox dėl nekirčiuoto -ma- haplologijos galėjo atsirasti *ckind31OK (dėl galimos nekirčiuoto skiemens haplologijos plg. br. xamayčc < YKDp. Kamenaméc, Aieka <— Aiciuxa CBT II 388, 660; le. za ki czas < za jaki czas Buivydžiai), o vė- liau, nukritus neįprasto ir menkai pažįstamo žodžio pradžios c-(dėl galimo tokio nukritimo plg. br. ndemra <— br. *cnacmra < lie. spąstai; br. Kapau <— br. ckapdu < lie. skara+br. -au), galėjo susiformuoti dabartinė xindziox lytis. O iš tarm. *ckxi- ayndsiox dėl nekirčiuoto -i- sinkopės (plg. analogiškus br. šnektų atvejus: KCc6e0mM<— Aco160m, Hcaon <— ykp. xcéa06 CBI II 151, 162) galėjo atsirasti ir dabartinis CKAYH- 0310K, ir jų wkaynosiok (tik šio prieš tai žodžio pradžios c- pavirtus į w-; dėl to plg. br. :muxA1100 <br. ckarom < lie. skliūtas), lie. tarm. šaršentas <— seržantas; šar- ndšius<-sąnašos; šeremeta < br. csmpameys —LKZ XIV 524, 527, 648 bei Jurbarko Snektai pastarojo meto neįprasto naujo lietuvių žodžio sąjūdis tarimą §4 judis), taip pat ir kayndsiok (numetus žodžio pradžios c-) ir pan. Vadinasi, fonetiškai, da- 57 rybiškai ir semantiškai toks procesas kontaktuojančių kalbų šnektose visai įma- nomas. Jis duoda pamatą nagrinėjamas le. ir br. leksemas pripažinti lituanizmais. Lietuvių šnektose pasitaikančios mažybinės formos kindūkas. kundžiūkas, klundziūkas, skindūkas ir kt. turbiit visos palyginti neseniai pasiskolintos iš analo- giškų br. šnektų lituanizmų, o nemažybinės jų formos — kindzas, skifidzius ir kt. grei- čiausiai jose yra pasidarytos naujai, taip „atlietuvinant“ anų mažybines lytis. kirdziuk "minkštojo gomurio liežuvėlis, melekėlis; gyvulių liežuvio liga nuo miežinių pelų' (: Kirdziuk — daleko języezek taki "Kirdziukas — toli liežuvėlis toks’; Zbiera sia ošciukėw na języku, i kirdziuk, i Zywiola nie domaga "Prisirenka akuotų ant liežuvio, ir kirdziukas, ir gyvulys serga'). Šio žodžio giminaičiai br. šnektose kai kur taip pat žinomi: xipd3rok "gyvulių liežuvio liga’, xypodsiok "Žaizda po gyvulio liežuviu; gumbas ant vištos liežuvio', kypuyk "Žaizda snukyje’ (3 Hapojn. ci. 174—175; CBI II 464, 581, 585). Sios leksemos savo semantika ir forma tar- pusavyje galbūt giminaitės (dėl jų šaknies -ir-: -ur- alternacijos plg. analogišką br. 6ipmauxa: 6ypmauka "medinė saga’ ir pan., taip pat 6apojriųs<-6ypoyniųs<— lie. burbuliūoti, le. wurszajtos<-lie. viršditis ir kt. (CBI" I 169, 187, 241, 244; Jlay- grote, 1982, 102) bei lie. bimbsoti : bumbsėoti "gulėti", bambéti : bumbėti ir kt. Pri- pažįstant šaknies -ir- (br. -ip-) -ur- (br. -yp-) alternaciją kaip giminiškų žodžių ro- diklį, yra pamato manyti, kad Rytų Lietuvos šnektose nagrinėjamoji leksema turi tos pat reikšmės ir formos giminaičių, pvz., kurčiūkas, kurdziūkas "gyvulių liežuvio liga nuo miežinių pely’ (LKŽ VI 943, 946). Be reikšmės “gyvulių liežuvio liga', tiriamojoje lenkų šnektoje, kaip matėme, kirdziuk dar tebeturi išsaugojęs ankstesnę (greičiausiai pirminę) savo reikšmę "me- lekėlis, liežuvėlis', kurios jau neturi nei br., nei lie. šnektų jo giminaičiai. Būdin- giausią šios reikšmės turinio segmentą ‘mazuma’ (plg. '"liežuvėlis, melekėlis*) ta- čiau tebėra išlaikiusios kalbamosios lie. šnektų leksemos: kurčiūkas, kurdžiūkas ‘dalgio rankenėlė; neūžauga', taip pat kurziūkas "šakių, kastuvo rankenėlė; dal- giakočio rankenėlė; mažas menkas, nuskurdęs Žmogus ar gyvulys' (LKŽ VI 943, 946, 984). Vadinasi, ir šia reikšme tiriamoji le. leksema gana artima savo lie. gimi- naičiams. O lie. kurčiūkas (<— kurt-iukas; iš pastarojo ilgainiui šnekamojoje tartyje ar dėl svetimų kalbų įtakos nereguliariai galėjo išsirutulioti ir kurdziūkas, kurziū- kas) tiek šia savo reikšme, tiek ir šaknimi yra giminaitė su tokiais lie. žodžiais, kaip kūrtelyna, kūrtelis “kas menkas, sulysęs, liesas’, kurtins "ausies grybelis, ausies vidus; ausies būgnelis; paausys’, kuftinti "penėti, tukinti', kūrti “atsigauti’, kurtūs ‘nykus, gūdus, nejaukus’ ir kt. (LKZ VI 973, 979, 980, 982, 983). kloszni "vėžio žnyplės' (: Rak wielki, a kloszni malusierikie "Vėžys didelis, o Znyp- lės maZutés’). Pagal semantika ir forma leksema yra giminaitė br. kwowna, kaviuni vėžio Žnyplės“, xzaromnA ‘Slaunikaulis’, xmowmsx "šlaunikaulis; vėžio Znyplés’ (CBI II 484, 485, 486), kurie mūsų teigiami kaip lituanizmai (CBI II 486; Gri- naveckienė, 1983, 189), tačiau lietuviški jų atitikmenys viename iš straipsnių (Grina- veckienė, 1983, 189) dėl medžiagos nepakankamumo ir leksemų fonetikos netiks- laus suvokimo pateikti klaidingai. Iš tikrųjų le. kloszni ir br. kmowns, KAlownA, KAI0wHfK — tai lie. kulšnys "kulšnys' su u ir / metateze (kulšnys->br. xmowns; 58 iš čia visiškai aiškus 4 minkštumas, išvertęs y į 10; iš Karomna <— le. kloszni; iš jos taip pat fonetiškai vėliau bus išriedėję ir br. xA5nuni. klomb "klubas' (: Krowka klomb wybila ‘Karvuté išsimušė klubą"). Lie. klum- bas "šlaunies kaulas’ yra neabejotinas tiriamosios lenkų leksemos pirmtakas. kuszalapy “apzeltkojis’ (: Kuszalapie kury duzo nioso " Apželtkojės vištos déslios’). Tai hibridinė dviejų šaknų leksema. Pirmasis jos kamienas — kusza-, be abejo, yra atsiradęs iš *kuszfa- (plg. tos pat reikšmės br. šnektų xvwr1a "kas netvarkingas", KymAdmbi, KyuAdyenbki "apžėlęs" (CBI' II 595) dėl antrosios (slaviškos) šaknies -lapa 1 asimiliacinés įtakos ir lengvumo tarti. xywa-, būdamas kilęs iš *xywrna-, yra neabejotinas skolinys iš lietuvių kūšlas “apZéles’. morwa ‘maurai’ (: Morwa zielona trawa, dluga taka ‘Maurai žalia žolė, tokia ilga’). Žodis yra aiškus lie. maiirai metatezinis perdirbinys, susiformavęs slavų kalbinėje dirvoje: maūrai->mowra-—>-morya. otosy ‘atsijos’ (: Na jazus ja wiem, že otosy želazna i jakurat do holobli przej- czepiona ‘Atmintinai žinau, kad atsijos geležinės ir kaip tik prie jienų pritvirtintos"). Leksema ir jos variantai plačiai pažįstami ta pačia reikšme kitoms le., taip pat br., ru., ukr. šnektoms (SJP III 632; CBI" I 122—123; Bsurbkesiu, 1970, 8; Cusauikosiy, 1972, 36; H. Cnr. 161; Hacosiu, 1983, 377; 3 mapox. cx. 282; Haus, II, 743; Pactopryes, 1973, 44). Br. amécer laikomas jų bendrinės kalbos žodžiu (Tuym. cioya. 297). Daugumas tyrinėtojų ju šaltiniu pripažįsta lie. atdsajos (Urbutis, 48; T'punaBenkene x np., 1975, 165; Jiayurore, 1982, 18 ir ten nurodyti kiti šaltiniai). Kai kas, tuo abejodamas, amodcm laiko probleminiu baltizmu (Jlerc. Gant. 43; BCBM 199). Leksema ir jos variantai yra lie. kilmės. Tai galūnės -a vedinys iš veiksmažodžio at(a)sieti. Tačiau br. amoca šaknyje kartais kai kieno (Haus, II, 743) mėginama įžvelgti daiktavardį oc ir nesantį priešdėlį am- (baltarusių daikta- vardžiai turi, beje, tik priešdėlį ao-!) (Cusmxko, 1972, 177; BT 276), nepaisant, kad toks darybos modelis apskritai nei br., nei ru., nei kuriai kt. kalbai šiuo atveju neį- manomas. Visa tai turint galvoje, pastangos įrodyti slavišką šios leksemos kilmę tuščios. : otozyly ‘atzalos’ (: Drzewka wymarzla, ale otozyly puscila, i teluczek szkodnik polamal “Medelis nusalo, bet atžalas išleido, o teliukas nenaudélis islauze’). Lekse- ma turi giminaičių ir pietvakarinése br. šnektose. Visos jos neabejotini lituanizmai, kilę iš rytų lie. šnektų formos ataZalas, atéZalas (I'punaBeikene u ap., 1975, 166; CBI" I 122; Jlayurore, 1982, 62). Negalima tik sutikti su br. etimology teigimu, kad lie. atžala, atūžala, atéZala šaknį sudaręs būdvardis Zalias (CBM 197). Iš tikrųjų pastarasis lie. žodis atsiradęs iš veiksmažodžio atZélti, o prie būdvardžių šis priešdėlis lie. kalbos daryboje niekada nepasitaiko (LKG 590). palig ‘pagal’ (: Palig heta i dajo pensja ‘Pagal tai ir duoda pensija’). Sis konglo- meracinis lietuvių šnektų prielinksnis (Otrgbski, 1934, 436) tiriamojoje le. (kaip ir lie.) šnektoje, yra vartojamas su kilmininku ir tuo būdu daro nemažą įtaką jos morfologijai, Žodžių valdymui. szuptynia ‘suktinis’ (Szuptynia tanczyli "Suktinį Soko’). Tai aiškus lituanizmas, nereguliariai iSsirutuliojes iš lie. suktinis "t. p.” dėl Snektai neįprasto žodžio reikšmės nesuvokimo ar jos išblukimo, plg. tos pat šaknies br. cronmsma "t. p.". (CBI' V 62), 59 atsiradusį panašiu fonetiniu keliu; dėl szuptynia žodžio pradžios sz — s plg. br. wikiaonoa<— lie. skilandis, uwnOkwuoma<-lie. shioksna. Iš lietuviškų vietų vardų šioje šnektoje užrašyta: Bienka "upelis, įtekantis į Mer- ki prie Tabariskiy’, plg. Bienė (LUEV 18) "greičiausiai tas pats upelis’, taip pat ki- tas Bienės formas — Bena, Biena (Vanagas, 1981, 63) bei vietovardį Benekdinys (BTSR); Bujwidka "upelis, įtekantis į Neri’<—BuivydZiai; Girdziunka "upelis, įtekantis į Neri’, plg. Girdžiūnas, GiFdžius ‘pvd.’ (LPZ 674); Manierka "upelis, prie Buivydžių įtekantis į Neri’. A. Vanagas (1981, 204) spėja, kad tai esąs greičiausiai naujas upelio vardas, kildintinas iš lie. manierka (<le. ma- nierka) "indelis švęstam vandeniui laikyti". Tokiam spėjimui gana sunku pritarti dėl vargiai suvokiamo (ar ir visai beveik neįmanomo) semantinio ryšio tarp upelio vardo ir iš tikro visai naujos realijos “indelis švęstam vandeniui laikyti'. Upelio vardą mums pasakė patys seniausi vietos informantai, paaiškindami, kad, tekėdamas per šaltiniuotas lankas, jis esąs labai vingiuotas, vietomis jo vaga pranykstanti, ne- aiški. Turint galvoje tai, kad neretai vandenvardžiai savo vardą gauna pagal vagos konfigūraciją (plg. Atžagūrė<—-aūtžagarias, Gumbė<-gumbti ir pan., Vanagas, 1981, 51, 127), yra pamato manyti, kad ir vardas Manierka galėtų būti panašiai atsiradęs. Galbūt jo šaknis galėtų būti siejama su lie. Mdinia “ežero vardas’ (LUEV 96) bei la. Mainas-plava (to kaimini samainijuši), mainas*-purys (Endzelins, 1961, LVV, 368), taip pat su lie. maina ‘mainymasis’, mainus "nepastovus, kintantis’, mainyti “keisti, kaitalioti" ir kt. (LKŽ VII 736, 739, 744). Main-->Man- greičiausiai galėjo įvykti vietovardžiui slavėjant (plg. analogiškus lituanizmų bei kitų skolinių pakiti- mus br. šnektose: savcddyya "draugauti'<-lie. vaizddutis "t. p.’, 2ė6nyys “Ziti’<lie. geibti “alpti’; 6acmpyx "nesantuokinis vaikas'<-6aiūtempyk "t. p.’, 2anassys "rujoti" <— zaiinaeays "t. p. ir kt. CBI" I 173, 267, 405, 439). O jo priesaga galbūt bus buvusi -irė, taigi: -* Mainiré “ta, kuri maino’ (vagą); o iš jos, gavusi slavišką mažybinę prie- sagą -ka—*Mainierka<-Manierka (plg. analogiškai apslavintą Aviré—Aviernycia (LUEV 10). Miednicka rzeczka "upelis, įtekantis į Nerį'<——-Mėdininkai. Mindrynia "balos vardas'<-lie. tarm. Mindrinia “Nendrynė'<-mindre ~ mėndrė ‘nendré’. Mundu¢ "upelis, įtekantis į Neri’. Aiškus mažybinės priesagos -utis lituanizmas. Šaknis Mund-, be abejo, bendra su pvd. Mundeikis (Vanagas, 1981, 210). Pugawieci “30 ha lanka’<lie. Pūgaviečiai, plg. dar pvd. Pigjs, Pugduskas<— pugoti "sunkiai eiti’; Pūginių ėžeras (Smalvos), Pugvietinis spifidZius (Plokščiai). Trakeli ‘krumy vardas'<-lie. Trakėliai. Wokszanka "upelis, įtekantis į Merkį'<-lie. Vokša ‘upévardis’, dar plg. Vokė. Zarneli “kaimo vardas'<-lie. Žarnėliai ‘t. p.', plg. Zarniai, Žarniškės “kaimų vardai'. Tiriamojoje lenkų šnektoje užrašyta ir pluoštas lietuviškų pavardžių, pvz., Je- dargis<-lie. *Jddargis—Jodargis. Tai dvikamienė lietuviška pavardė, plg. dar ana- logiškos darybos pavardes: Jomantas, Jotautas, taip pat Saūdargas, Visdargas it kt.; Kardzis<-lie. Kardjs, Kūpris<-lie. Kuprys, Lekis<-lie. Lėkis, Lekjs<Iékas 60 “kas nevikrus, vėpla', Liksza<-lie. Likša<-likšas "kas lieka gyvas’, Linkiewiczowa<— lie. Linkévicius<Linkus<liftkius "kas sulinkes’, Minkiewiczowa<-lie. Minkėvičius<— Miūkus, plg. Minkantas ‘pvd.’, Petrulaniec < lie. Petrulionis<—Petrulis<Pétras, Pirsztel<-lie. Pirštėlis<-pirštas, Plawra<-lie. Plidura<*Pjdura<pjduti (dėl pj<-pl plg. plauska<-pjauska); Rowba<-lie. Rauba<-raūbti "kasti, rausti’, Rowda<lie. Rauda<-raiūdas, Rekšč<-lie. Rėkstis<-rėgztis, Syrojč<-lie. Sirditis, plg. Sirgedas, Surwilo<-lie. Survila, Swilo<-lie. Svilas<svilti, Warkowska<lie. Varkduskas, Verkduskas<Verkyps, Wierykas<-lie. Vėrikas ir kt. Pateiktieji Buivydžių šnektos lituanistiniai duomenys leidžia daryti šias išvadas: 1. Daugiausiai tiriamojoje lenkų šnektoje yra skolinių lietuviškų daiktavardžių ir jų vedinių; didelė dalis čia vartojamų vietų vardų ir Žmonių pavardžių taip pat lietuviška. Daugumas tokios skolintos leksikos yra kasdieninė — buitinė, susijusi su namų ūkiu. 2. Nustatyta, kad šioje šnektoje pasitaiko nemaža lituanizmų, kurių kirčio vie- ta nesutampa su lenkų kirčiavimo sistema. Vieni jų yra išlaikę savo senąją lietuvių kalbos kirčiavimo sistemai būdingą kirčio vietą, pvz., Masoj¢ "pvd.'<-lie. Masaitis, Pilwiszki "kaimo vardas'<-lie. Pilviškės, rezgini<-lie. rėzginės ir kt. Dalies kitų li- tuanizmų kirčio vieta nei lietuviška, nei lenkiška, o baltarusiška, t. y. pagal bal- tarusiams (taip pat ir rusams) būdingą kirčiavimo ypatybę — kelti kai kurių žo- džių kirtį į galūnę, jie kirčiuojami galūnėje, pvz., barzdziuki "asiūkliai, išaugę Įį eg- lutę'<-lie. barzdžiūkai "t. p.’, brazguny ‘skambaliukai arkliui ant pavalkų' < lie. brazgiinai "t. p.' ir kt. (dėl tokio lietuviškų žodžių rytų slavų kalbose kirčiavimo plg. dar jų tarimą Jasoundii, Kupmyndii ir kt. vietoj lie. Lazdynai, Žirmūnai). Šitoks lituanizmų kirčiavimas rodo, kad lenkų $n kta šiame areale greičiausiai yra jauna. 3. Lituanizmuose pasitaikantis priebalsis m, eidamas prieš gomurinius K, g, čia visada tariamas kaip gomurinis, t. y. iki mūsų dienų tos pozicijos nm išliko lie- tuviškas — išlaikė charakteringą lietuvių kalbos fonetikos ypatybę, pvz.: wircynka, Bienka, Girdziunka ir kt. 4. Lituanizmų brunkta, Mindrynia ir kt. išlikę tarmiški žodžio kamieno mišrie- ji dvigarsiai un, in (<—an, en, plg. branktas, Mendriyné “Nendryné’) yra svarbūs sub- stratiniai šioje teritorijoje gyvavusios lietuvių šnektos elementai, neginčijamai liu- dijantys, jog toji lietuviška šnekta priklausė rytų aukštaičiams puntininkams. 5. Lituanizmo /agiesi junginys fa — taip pat aiškus fonetinis lietuvių substrato rodiklis, tvirtinantis, kad to arealo išnykusioje lietuvių šnektoje, kaip ir visose ki- tose rytų aukštaičių šnektose, / prieš e buvo tariamas kietai — /a (plg. tų tarmių lagésiai ir bk. legésiai). 6. Lituanizmų Kiersza, Marga paprastosios būdvardžių formos, žyminčios šiuo atveju karvių vardus (lie. bk. čia vartojamos įvardžiuotinės formos — Keršoji, Margėji), — ryški morfologinė lietuvių substrato detalė, tvirtinanti, kad Cia egzis- tavusi lietuvių šnekta neturėjo įvardžiuotinių būdvardžių formų, o vietoj jų, kaip ir visos kitos rytų aukštaičių šnektos, vartojo paprastąsias. Tuo būdu ši šnekta faktiškai pratęsė rytų aukštaičių šnektų plotą. 61 7. Atrastosios ir iškeltosios tiriamosios lenkų šnektos lituanizmų ypatybės lei- džia teigti, kad šio arealo išnykusioji lietuvių šnekta priklausė rytų aukštaičiams pun- tininkams (greičiausiai rytų dzūkų šnektai). Akm. Bakšt. Kur. LEW LKA LKG LKŽ LPŽ LUEV LVKŽ M.-E. SEJP SJp Er ECYM XC 3 Kapo. CII. JIABHT Jlekc. Oamnr. JIITBI Hapox. JIeKC. HC H."Crnrr. nr IoC CET CPHT Trym. CIIOYH. Typ. CIIOVH. BCEM 2CPA SUTRUMPINIMAI Akmenyné Šalčininkų raj. Bakstai Ivijos raj. (BTSR). Kurapolé Pastovio raj. (BTSR). Fraenkel E. Litauisches etymologisches Warterbuch. Heidelberg-Gottingen, 1955-1962. Lietuviy kalbos atlasas. V., 1977. T. 1. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1986. T. 1-14. Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. Lietuvių vardų kilmės žodynas. V., 1987. Miilenbacha K. Latviešu valodas vūrdnicū. Redišėjis, papildinėjis, turpinėjis J. En- dzelins. Riga, 1923. Burt. I. Stawski Fr. Stownik etymologiczny jezyka polskiego. Krakow, 1958—1965. T. 2. Karlowicz J., Krynski A., Niedzwiedzki W. Stownik jezyka polskiego. Warszawa, 1902—1904. T. 2-3. Benapyckas rpamartsika. Minck, 1985. 9. 1. ETHMOJIOTHHHHIĖ CJIOBHHK yKpaincekoi mou. Kuis, 1982-1985. T. 1-2. KeBoe ciioBa. Minck, 1978. 3 mapoxmara cioysika. Minck, 1975. JlexciuHsl atiac Genopyckix Haponusix rasopak. T. 1: JKemas npeipojia. Kapra Ne 336 (MiHCK, pyKamiCh). Jlekciumera GanTe3MEL ¥ Gejiapyckait Mose. Minck, 1969. JliarsicrsruBas rearpadis i rpymoyka Gemapyckix raBopak. Misrck, 1968, 1969. Hapojmas nekcika. Minor, 1977. Hapoxnmae cosa. Minck, 1978. Hapoxnmas cioBaTsopuacie. Minck, 1979. IMonsckme roBopel. Munck, 1973. T. 1-2. TIckopckmii obmactHOM cmosapb. JI., 1967. T. 1. Croix Genapyckix raBopak IayHOYHa-3aX O/H Benapyci i sie narpasivia. MICK, 1979-1986. T. 1-5. CroBaph PYCCKHX HapOIHBIX roBopos. M.; — JL, 1966. Bem, 2.; JI. 1968. Bem. 3; JI., 1977. Bem. 13. TnymauanbHeI CIOyHIK Genapyckati Mosel. Minex, 1977. T. 1. Typaycki cmoymik. Minck, 1982. T. 1. DTHIMAJIariuSbI CJIOVHIK Genapyckait Mosel. Minck, 1978. T. 1. dacmep M. DTEMONOrHYECKHN CIIOBAPE PYCCKOTO s53bIKA. M., 1964. T. 1. LITERATURA Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1. Briickner A. Stownik etymologiczny jezyka polskiego. Warszawa, 1970. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. 62 Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi. Riga, 1961. I d., 2 sėj. Grinaveckienė E. Lietuvių ir slavų gramatinio kontaktavimo reiškiniai pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. P. 219—229. Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje // Lietuvių area- linės lingvistikos klausimai. V., 1977. P. 136—145. Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose // Lietuvių kalbos specialioji leksika. V., 1983. P. 182—204. Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės || Lietu- vių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123—131. Kalvaitis V. Prusijos Lietuvių Dainos. Tilžėje, 1905. Kawyn-Kurzowa Z. Jezyk filomatėw i filaretow. Slowotwérstwo i stownictwo // Prace ję- zykoznawcze. Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1963. Zsz. 36. Kurzowa Z. Studia nad jezykiem filomatow i filaretow (Fonetyka, fleksja, skiadnia) // Prace jezykoznawcze. Warszawa-Krakow, 1972. Zsz. 38. Kurzowa Z. Elementy kresowe w jezyku powie$ci powojennej. Warszawa, 1975. Otrebski J. Wschodniolitewskie narzeczie twereckie. Krakow, 1934. Rekéna A. Amatniecibas leksika dažas Latgales dienvidu izloksn&s un tas sakari ar atbilsto- fajiem nosaukumiem slavu valodas. Riga, 1975. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida || Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966. T. 8. P. 5—141. Trypučko J. O jezyku wspomnien dziecifistwa Franciszka Mickiewicza // Acta universitis Upsaliensis. Studia Slavica Upsaliensis, 7, Uppsala, 1970. Turska H. Język Jana Chodžki. Wilno, 1930. Turska H. O powstaniu polskich obszarėw językowych na Wilenszezyznie. Wilno, 1939. Urbutis V. Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai // Baltistica. 1969. T. 5(1). Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Smulkmenos I // Baltistica. 1974. T. 10(1). P. 63. Zdansewicz T. Litewskie elementy stownikowe w gwarach polskich okolic Sejn / Lingua Poznaniensis. Poznan, 1960. T. 8. Apamonxrasa I'. V., I'punasenxene A. I., Mankesiu IO. O., Pamanosia 5. M., Uačsa- pyK A. I., Illaranasa JI V. Jlekcika Ganrsiickara Naxo1pxKaHHSA y Gejiapyckix rasopkax // Bena- pyckas JriarBicTLIKa. Misck, 1973. Bem. 3. C. 27-37. Bsumkesiu I. K. Kpaéssr cnoyaik ycxomasit Marineyurasiusi. Minck, 1970. Bemropr I. ®. Ha3Banne mumu B rosopax Ilomeces // Jlekcuxa Tlojnecsa. M., 1968. I'punasenxene E. Vi. Hekoropsie sBIeHWS KOHTAKTHPOBAHHS JHTOBCKHX H CJIABAHCKHX rosopoe (Ha MaTepmasne s3BIKOBBIX KOHTAKTOB B forosocTounoif JIutse) // BanTo-classHCKH cbopamk. M., 1972. C. 394-408. I'punasenkene E. W., Kosamsuyk WM. IL, Mankesnu IO. ®., Pomanosuy E. M. Cesepo- 3amanEbie GejiopycCKHE TOBOPHI JIATOBCKOTO IIOrpaHHWUbSA // Banro-cnapsHCkEi cGopuuk. M., 1972. C. 377-393. I'punasenkene 2., Mauxesn4 IO, ®., Pomanosu4 E. M., YeGepyk E. M. 5esrrosas Jiekcura JIATOBCKOrO IIDOHCXOXJIEHHSA B 3ananmoii Bemopyccuu // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 163-196. I'puinasenkene A. I. Ilpo3sinrasi i Msmymki ¥ Kypannonsckai raBopisi Genapyckaii Mossi // Benapyckas asamacteika. Minck, 1977. C. 160— 169. Jams B. TonkoBsii ciioBaph XHBOTO BeJMKOpYyccKoro si3bika. M., 1955. T. 1-4. Jlayuiore IO. Jlexcuueckue GajiTH3MEI B ICKOBCKHX rosopax // Kalbotyra. V., 1971. T. 22(2). Jlayuiore IO. A. Cnosaps GajiTu3MOB B CJIABSHCKHX s3bikax. JIL, 1982. Hacosiu I. I. Cnoynik Genapyckait Mosel. Mines, 1983. Pacropryes Il. A. Cnosaps HapOJHBEIX TOBOPOB 3amanHoi Bpsamuesl. Muuck, 1973. 63 CemMenosBa M. d. Marepuajiti JŲISI ciiopaps pycckux TOBOpoB Jlareuiickoit CCP: Vu, nocoGue. Pura, 1974. Bem. 6. Cusiuxo II. V. Haponnas nekcika i ciioBašrBaponue. Minck, 1972. Cuamkrosiu T. O. Maropeiajsi Ja CAOyHiIKa rpojseHckoif BobGiacii. Miuck, 1972. 3. TPUHABELIKEHE JUTYAHM3MBI B MOJILCKOM I'OBOPE OKPECTHOCTEM BYVMBU/ KAN BUJIBHIOCCKOI'O PAMOHA Pesiome B HCCHEYEMOM NMOJILCKOM TOBOPS HMEeETCS ONpeJIeJIeHHOS KOJIMUeCTBO JipeBHeli JIEKCHK- JATOBCKOTO IIDOHCXOXJIEHHS, TOJIYUeHHONH TrOBOPOM Hepes MecTBLIH Genopycckmii rosop, OBI- Tyo B JaHHOM apealie H 110 ceif jiemb. OHa Obina 3amucada Hamu B 1987 r. H3 yCT MeCTHBIX HHĖOpMAHTOB CTapInero mokosenus. Takas JeKCHKa B OCHOBHOM ObITOBasi H CBfi3aHa C JoManl- HUM XO03siicTBoM. Bonbiras 4acTh €€ — HMEHa CYNIECTBHTEeJILHbIC, a TaKKe MHKPO- H aHTPOIO- HHMEI. VCTQHOBIICHO, YTO OTIE/IbHBIC JIATYAaHH3MBbI, MCHOJIL3YEMbIE B HCCIEAYEMOM TMOJIbCKOM TOBODE, 10 CHX IIOp HE MOIBEPI/IHCH BIUSHAIO NONOJIbCKOH aKUEHTYAUHOHHON CHCTEMBI H COXpaHH- JIM CBOGONHOC TiEpeNBWKEHHE YIADEHHS, XapaKTepHOE JIS JIMTOBCKOTO s3biKa, Hamp., gigiel <gigélis, gnize¢ < gnizéti, palig < palig, plepatun <- plepetiinas, rezgini <— rézginés m np. Ax- LIEHTYalMsi HEKOTOPBIX JIHTYAHH3MOB OTpaxaeT 3aMETHbIC CieNbl aKLeHTYALHOHHOH CHCTeMbI 6e10pyccKOro s3bika, B KOTOPOM HabOJIFOJjatOTCH MPOLECChl MEPECTAHOBKH MeECTa YAapeHWs JIH- TOBCKHX 3aMMCTBOBAHMII Ha Jlall BOCTOYHO-C/IABSAHCKMX S3BIKOB, HAup., barzdziuki — barzdZiu- kai, bumbulki < bumbuliūkai, skwiarsty < skerstivés, wircyna <— virtinė u np. Orsaacru 35T0 TOBODHT O TOM, 4TO HCCJIEJYEMEIN TNOJIbCKHŪ TOBOP B JaHHOM f3LIKOBOM apealie, CKOpee BCero, SIBJIIETCSI CDABHHTEJILHO HOBBIM. Ha ocHOBe ()OHETHKH HeKOTODBIX JTHTYaHH3MOB TOBODpa HMEETCS OCHOBaHHE CYIMTH O] Xapak Tepe CyOCTpaTHBIX SBJEHHI, BLIDHCOBLIBAIONIHX OT/EIbHbIC 4UepTLI (DOHETHKHM HCYE3HYBIIETO JIMTOBCKOTO TOBOpa 3TOTO peueBOoro apeana. K MX UKCIIY B NEPBYIO OYepenb Mbl OTHOCHM BeJs- DH3AIHIO COTJIACHOTO 7 Tepe 3aJHEA3bMHBIMH (K, g), SBISIOMIYIOCS OCHOBHBIM XapakKTePHBIM AIVIOOOHHYECKHM H3MEHEHHEM JIKTOBCKOTO S3bIKA, Haup., Girdziunka ‘na3sanwe peukwn’, Min- kiewiczowa ‘xeHckas davujnas' u gp. Takue JIKTYAHH3MEI, Kak brunkta < nat. nuan. bruiktas, matep. 3. braiiktas, Mindrynia < nar. naan. Mindrynė, matep. s3. Mendriné °Nendryné’ x JID., TOBOPAT O TOM, YTO B CYIIECTBOBAaBIIEM 3/IECb JIATOBCKOM TOBOpe AH(DTOHrHYECKHE CO4UeTA- HHS am, en B OCHOBE CJIOBA IPOHM3HOCHJIACH Kak un, in. Jlutyauusm fagiesi HaBOJIMT Ha MBICIb, 4TO ero coveranue la- (<le-, cp. nuT. TATED. 93. legésiai) NPOM3HOCHIIOCH H B HCYE3HYBIIEM 3/I€Ch _ JIATOBCKOM TOBOpE, H3 KOTOPOTO CJIABSHCKHMH TOBOpaMH Oblila OepeHsTa HaHHas (OOHeTH4eCKASI ocobeHHOCTh BMecTe CO cioBoM. Jluryanmsmer Kiersza, Marga, o603Ha4aroniue HMeHA KOPOB, CBHJIETEJILCTBYIOT O TOM, YTO B CYIECTBOBABIIEM JIATOBCKOM FOBOPE OTCYTCTBOBAJIA MECTOMMEH- Hble IIDHJIATATEJILHLICE H HX (DYHKIIHH BBINOJIHAJIH IPOCTHIC MMEHA IpHJIATATEJILGHEIEC. Hajnnune yka3aHHBIX Ho JIpyTrHX OCOOEHHOCTEH JIMTYaHH3MOB HCCIEIYEMOro IOJILCKOro TO- BOpa, KOTODpbLIE 3aTparHBAIOTCH B CTaThe, JalOT OCHOBAHHE OTHECTH HCYe3HYBINHH JIM TOBCKHŪ TOBODP K JIATOBCKOMY HapEYHIO BOCTOYHO-aYKIITAHTCKMX MYHTHHHHKOB (CKOpee BCEro — K TOBODpY BOCTOYHBIX JĮ3YKOB),