Buivydžių apylinkių (Vilniaus raj.) lenkų šnektos lituanizmai

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) ELENA GRINAVECKIENĖ BUIVYDŽIŲ APYLINKIŲ (VILNIAUS RAJ.) LENKŲ ŠNEKTOS LITUANIZMAI 1987 m. liepos 7—11 d. d. Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kartu su Lenkijos Liaudies Respublikos MA Slavistikos institutu Vilniaus raj. Buivydžių bažnytkaimyje ir gretimuose kaimuose — Maikūnų, Pilviškės, Vilkinės (len. Wilkinecy) — kompleksiškai tyrė senųjų vietinių žmonių kalbą. Mūsų uždavinys — rinkti šių vietų slaviškose šnektose vartojamus lituanizmus, o Lenkijos kalbininkės — dr. dr. Iryda Grek-Pabis ir Irena Maryniak — užrašinėjo lenkų šnektos medžiagą. Tyrinėjimo pradžioje konstatuota, kad vietos žmonės laisvai gali bendrauti baltarusiškai ir lenkiškai, visi jie moka rusiškai. Taigi šis regionas dabar trikabis. Ankstesni tyrinėtojai teisingai šį arealą laikė baltarusišku ir tvirtino, jog vietiniai tarpusavy kasdien kalba įprastai baltarusiškai (paprostu, t. y. stačiai) ir tik bažnyčioje, parduotuvėje, turguje, kelyje, su svetimu žmogumi stengiasi daugiau kalbėti lenkiškai (ПГ I 149). Panaši kalbinė situacija čia gyva ir dabar. Vietos žmonės iš seno čia kalba baltarusių šnekta, kuri yra Astravo—Lajevo izoglosų pluošto pietvakarinio arealo patarmės tęsinys (žr. ЛГГБ, Карты № 46—51, комментарии 114—129). Daugiausia per bažnyčią visi jie yra išmokę lenkiškai. Dėl to dažnas informantas, savo pasakojimą pradėjęs lenkiškai, neretai nejučiomis jį baigia gyvai baltarusiškai. Pastaraisiais metais dėl visos šalies ekonomikos, kultūros, socialinių ir visuomeninių santykių pažangos ypač jaunesni šių apylinkių gyventojai gerai yra pramokę rusiškai. Kadangi viešnių uždavinys — tyrinėti šio rajono lenkų šnektą, ekspedicijos metu ir buvo kalbinami vietiniai žmonės lenkiškai, visi informantų atsakymai užrašyti lenkiškai. Mūsų tyrimų reikalui tai esmės nekeičia: nustatėme, jog daugumas tų apylinkių lituanizmų (ir jų formų) yra labai panašūs, nepaisant, ar juos vartoja tas pats žmogus, kalbėdamas lenkiškai, ar baltarusiškai. Užrašinėjant informantų atsakymus lenkiškai, pastebėta, kad toji lenkų šnekta yra gana skurdoka ir ne per daug gyva. Ji visų pirma neturi archaizmų, būdingų visoms kitoms lenkų šnektoms. Tuo būdu ji, neturėdama savo kalbinės tradicijos, yra artimesnė le. lk. negu kitoms jų tarmėms (plg. Turska, 1939 59—60). Vadinasi, ji šiame areale yra naujesnė. Iš būdingesnių fonetinių ypatybių čia, kaip ir kitose pietryčių Lietuvos bei LLR Balystoko lenkų šnektose (plg. Grinaveckienė, 1977 136 2 išnaša ir ten, nurodytą literatūrą) ypač minėtina žodžio gale nosinių balsių ą, ę denazalizacija ir jų redukcija iki trumpųjų, pvz., Miał taką wielka siekiera ← Miał taką wielką siekierą; Przywioz truna taka ładna ← Przywioz trumną taką ładną; Oni dzwonio, lubio, majo, nanioso, rosno ← Oni dzwonią, lubią, mają, naniosą, rosną; Poszedł wažyniać sia ‘Nuėjo pasivažinėti’ ir pan. (dar plg. Turska, 1939, 74; Trypućko, 1970, 52—53; Kurzowa, 1972, 35; Kurzowa, 1975, 91—92). Iš fonomorfologinių ypatybių minėtinos bevardės giminės daiktavardžių vns. vard. ir gal. formos su moteriškosios giminės galūnėmis, pvz., Biała tkana prześcieradła ‘Balta austa paklodė’; Moja zdrowia słaba ‘Mano silpna sveikata’; Wielka wesela była ‘Buvo didelės vestuvės’; Ta budowstwa droga ‘Statyba brangi’; Kupila puchowa kołdra ‘Nusipirko pūkinę 47 antklodę’ ir kt. Analogiškas reiškinys būdingas ir kitoms Pabaltijo ir Baltarusijos lenkų šnektoms (Turska, 1939, 92; Kurzowa, 1972, 36; ПГ I 51–53, 75, 76, 90). Kartu tiriamojoje lenkų šnektoje gausu baltarusių ir lietuvių kalboms būdingų elementų (plg. Turska, 1939, 62), ypač lenkų kalbai svetimų akcentologijos dalykų, neįprastų atskirų formų fleksijos atvejų, vartojama nemaža lietuviškos kilmės leksikos, lietuviškų vietų vardų, lietuviškos darybos ir kilmės žmonių pavardžių, daugeliu atvejų išlaikyta tarminė lituanizmų fonetika, būdinga greičiausiai rytų dzūkams ir kt. Taigi šią šnektą gal tiksliausia būtų laikyti pareigine iš baltarusių (susiformavusia išnykusios lietuvių rytų dzūkų šnektos vietoje) į palyginti naują lenkų šnektą (Turska, 1939, 57, 82, 89, 92–93, 95, 96, 97). Todėl ši šnekta ir jos tarminė sistema turi nemažą pažintinę tiriamųjų vietų vertę: ji yra gana tikslus liudininkas žmonių gyvenimo ir jų tarpusavio santykių, vykusių praeityje ir tebevykstančių dabar. Kartu ji yra svarbus gyvosios kalbos židinys, teikiantis naujų duomenų baltų ir slavų dialektologijai, jų kalbų istorijai, lyginamajai kalbotyrai, leidžiantis geriau įžvelgti ir tiksliau apibūdinti sudėtingą tos teritorijos kalbų kontaktinę situaciją. Pastebėta, kad le. kalbos kirčiavimo sistemai kai kurie lituanizmai (tarp jų vietų vardai ir daugumas žmonių pavardžių) nėra paklusę ir iki šiol kirčiuojami lietuviškai. Tai aiškiai matyti tada, kai lituanizmo kirčio vieta nesutampa su lenkų kalbai būdingu antrojo nuo žodžio galo skiemens kirčiu, pvz., burbalka1 ‘oro pūslė lyjant’ (ant žemės) ← lie. burbalas; dyrwan ← lie. dirvonas; gajdziuk ‘gaidukas’ ← lie. gaidziukas; gigiel ‘asiūklis kol varpoje’ ← lie. gigėlis ‘t. p.’; gniziec ‘knibždėti’ (apie kirminus)←lie. gnižėti ‘t. p.’; horud ‘aruodas’←lie. aruodas; Kiersza ‘Keršoji’ (karvės vardas)←lie. Kerša; Kierszuk ‘keršas jautis’←lie. Keršiukas; kumpiak ‘kumpis; šlaunis’←lie. kumpiōkas; Marga ‘Margoji’ (karvės vardas)←lie. Margà; parsiuk←lie. paršiukas; raguci ‘darbinės rogės’ ← lie. tarm. rãgutės ‘rogutės’; rezgini ← lie. rėzginės; skaracz ‘skarinis, toks rankšluostis’ ← lie. skarà+acz; skaryniuk ‘skarinis’ ← lie. skarinùkas; skwiarsty ‘skerstuvių vaisės’ ← lie. skerstùvės; wijun ‘tokia žuvis’ ← lie. vijūnas; Munduc ‘upelio, prie Buivydžių įtekančio į Nerį, vardas’ ← lie. Mundūtis; Szalnoić ‘upelio, prie Buivydžių įtekančio į Nerį, vardas’ ← lie. Šalndītis; Widupie ‘Buivydžių pievos vardas’ ← lie. Vidupė; Balciul ‘pvd.’ ← lie. Balčiūlis, Grygojc ‘pvd.’ ← lie. Grigaitis; Wierykas ‘pvd.’ ← lie. Vėrikas ir kt. Kai kurių kitų lituanizmų senoji lietuvių kirčiavimo sistema pažeidžiama net tais atvejais, kai ji sutampa su lenkų kalbos kirčiavimu, pvz., barzdziuki ‘asiūkliai, išaugę į eglutę’ ← lie. barzdžiukai, brazguny ‘skambučiai arkliui ant paval­kų’ ← lie. brazgūnai, szakaluki ← lie. šakaliūkai ir kt. Pastebėta, kad kirčio iš įprastos vietos nukėlimas į galūnę (ypač kai ji atvira) gana dažnai konstatuojama baltarusių (taip pat ir rusų) šnektų lituanizmuose (plg. ir dabar Vilniuje ir kitur baltarusiškai ir rusiškai kalbančių žmonių kirčiuojamus lietuviškus vietovardžius Глаздинай ← Lazdynai, Жирмунай ← Žirmūnai, taip pat br. šnektų кашая ← lie. kašelė ← br. ru. коша, крупная ← lie. krūšnė СБГ II 447, 537 ir kt.). Tai rodo, kad minimus litua- 1 Kirčio vieta, skirtinga nuo lenkų bendrinės kalbos, rodo juodu šriftu parašytas skiemuo balsis ar dvigarsis. 48 nizmus iš vietos lietuvių pirmieji bus perėmę šio arealo baltarusiai. Taip ilgainiui jie kai kurių lietuviškų skolinių senąją kirčiavimo sistemą suardė, o vėliau šitaip „apibaltarusinus“ juos įterpė ir į savąją lenkų šnektą. Tiriamojoje lenkų šnektoje nel enkiškai kirčiuojami ir kai kurie skoliniai iš baltarusių šnektos ar iš pastarosios perimti apibaltarusinti polonizmai, pvz., balbatun ‘plepys’ ← br. балбатун; bandyt ← br. бандьт; bohun ← br. багун ‘gailiai’; bocianiuk ← br. бацянюк ‘gandriukas’; bandas z ← br. бандаш ‘skaldymo kirvis’; czarciuk ← br. чарцюк ‘velniukas’; chłopczuk ← br. хлопчук; dziaciuk ← br. дзяцюк ‘berniukas’; dziaduk ← br. дзядок ‘senelis’; harbuz ← br. гарбуз ‘arbūzas’; jerm iak ‘rudinė’ ← br. ярмяк; nac z owaczka ← br. начоўачка ‘geldutė’; pawuk ‘povukas’ ← br. павук; pierog ← br. піроґ; płaszczak ← br. плащак ‘pliauska’; płaszczaki ← br. плащакі ‘pliauskos’; nie mają swoich, nie choczu czuzých ‘savo neturiu, svetimo nenoriu’ ir kt. Minimėji kirčiavimo atvejai, mūsų nuomone, rodytų, kad tiriamosios lenkų šnektos lituanizmai ir baltar usizmai dar nėra visai pritapę prie jos kalbinės sistemos dėsnių (plg. dar Turska, 1939, 64, 83). Iš fleksinių skolinių ryškiausias lenkų kalbai būdingos vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naud. galūnės -owi ir dgs. vard. galūnės -owe visiškas nebuvimas. Čia tų daiktavardžių vns. naud. vienintelė galūnė yra -(i)u, pvz., oddali dziaduku, karszunu ‘vanagui’, kolchozu, koniu, męzu, ojcu, synu, wilku ir pan., o dgs. vard. — -i, -y, pvz., braci, Bujwidzi, jabki (← jabłki), koni, kurczuki ‘viščiukai’, ludzi, ościuki ‘ašakos’, parsiuki, pluci, ptaszuki ‘paukščiukai’, robaki, wilki, złodzie juki ‘slapukai’ (papr. viščiukai); cygany, drużb anty, grabi asty, kumy, pacy, partyzanty, pienięd zy, stolarzy, wijuny ir kt. Abi šių linksnių fleksijos yra perimtos iš baltarusių šnektos kaip baltarusių substratinės įtakos elementai (plg. Turska, 1939, 61; ПГ I 58). Pastebėtina, kad visai analogiškas reiškinys, kai baltarusių vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naud. ir dgs. vard. fleksijos yra vartojamos vietoj lenkų kalbai būdingų šių linksnių fleksijų, konstatuojamas ir kitose rytinių baltiškų teritorijų pakraščių ir Baltarusijos šiaurvakarinės dalies lenkų šnektose (Turska, 1930, 47; Turska, 1939, 71; Trypučko, 1970, 63; ПГ I 56; 71, 77–80). Būdvardžių ir dalyvių dgs. vard. šioje šnektoje skirtingai nuo le. lk. turi galūnę -a, pvz., Przybieghi gromna pacy ‘Atbėgo didžiulės žiurkės’; Teraz rozumniejsza ludzi ‘Dabar protingesni žmonės’; Kurczuki mała byli ‘Viščiukai maži buvo’; Koni rozumna ‘Arkliai protingi’, Krosny byli zrobiona ‘Staklės padarytos’ ir pan. Analogiškų toki os morfologijos pavyzdžių pateikia ir Turska, 1939, 121. Tyrinėjimo metu vietinėje vartosenoje, kaip minėta, išgirsta ir užrašyta pluoštas lietuviškos kilmės leksikos. Dauguma jos plačiai vartojama ir kitose lenkų ar baltarusių šnektose Lietuvoje ir Baltarusijoje. Čia ji ir mėginama charakterizuoti. Prie kai kurių lietuviškos kilmės žodžių pateikiama iliustracija, dažniausiai išryškinanti leks emos reikšmę bei nurodomas galimas jų kilmės šaltinis ar tiesioginis lietuviškas atitikmuo. Kai kurių lituanizmais laikomų ar spėjamų leks emų kilmė kartais mėginama pagrįsti naujai. Kai lietuviškos leks emos fonetika ir gramatika slepia savy duomenų, leidžiančių atsekti kadaise šiame areale gyvavusios lietuvių šnektos aiškius fonetinius ir gramatinius pėdsakus, tie duomenys pabrėžtinai iškeliami ir aptariami. Pateikiamieji lituanizmai faktiškai papildo (ypač jų variant iškumo ir paplitimo prasme) mūsų šios srities tyrinėjimus, vykdytus apslavėjus iame pietryčių Lietuvos areale (Grinaveckienė, 1969, 4. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 49 219—229; ГринавеЦкене, 1972, 394—408; Grinaveckienė, 1977, 136—145). Kartu jie yra lietuviškos kilmės leksikos, mūsų ir Baltarusijos MA dialektologų atrastos Baltarusijos TSR šiaur-vakarinėse baltarusių šnektose (ГринавеЦкене и др., 1972, 377—393; Арашонка и др., 1973, 27—37; ГринавеЦкене и др., 1975, 163—196; ГринавеЦкене, 1977, 160—169; Grinaveckienė, 1983, 182—204), tęsinys, praplečiantis ir papildantis jos ir jos variantų vartojimo arealą. Aiškiais lietuvių kalbos skoliniais (iliustracija prie jų nepateikiama dėl jų reikšmės aiškumo) šioje šnektoje laikytini: akoty (koty) ‘akuotai ← lie. akuotai², dar plg. kuotas ← akuotas (LKŽ VI 919) su nukritusiu žodžio pradžios a-. Dėl galimo analogiško nukritimo plg. daugiausia svetimų žodžių adaptaciją lie., br. le. šnektose: lie. Nastė ← Anastazija, Sándra ← Aleksándra, Tõnis ← Antãnas (LVKŽ 76, 282, 321); kardijõnc ← akordeõnas, Dzidorjus ← Izidorjus, Paliõne ← Apolõnija, Zabėlė ← Izabėlė (Jūrbar-kas); br. бяркулёз ← тубяркулёз, та́рыца ← ата́рыца ‘nedidelis žemės plotelis’ (СБГ I 118, 260), громны ← ru. ogromnyj (Buivydžiai), le. konomistka ← ekonomistka (Buivydžiai) ir kt.; bakszta ‘bokštas’ ← lie. bókštas ← le. baszta; baltusznik ‘avilkailių dirbėjas’ ← lie. baltušnykas ‘t. p.’ (Turska, 1939, 78 nemotyvuodama jį laiko kilusiu iš br. балту́шник, o pastarasis savo ruožtu — lituanizmas, žr. Zdansewicz, 1960, 336; ГринавеЦкене и др., 1975, 166; СБГ I 160; Лаучюте, 1982, 43). bartowy ‘beralinis’ ← lie. bėralas+le. -owy; barzdiuki ‘asiūkliai, kai išauga į eglutę’ ← lie. barzdžiukai ‘t. p.’; bonda ‘banda, bandelė’ ← lie. bandà ‘t. p.’; brazguny ‘skambaliukai arkliui ant pakinktų’ ← lie. brazgūnai ‘t. p.’; brunkta³ ‘branktas’ ← lie. tarm. brūnktas; bryzgul ‘skarmalas, skurlis’ ← lie. brizgalas ‘t. p.’, plg. dar brizgas, brýzgas ‘t. p.’; bucz ← lie. bùčius; bumbulki ‘siūlo sustorėjimai’ ← lie. bumbulai ‘gumbai, mazgai’+le. -ki; burbalka ‘burbulas, oro pūslė lyjant’ ← lie. burbalas+sl. -ka; dojlid ‘dailidė’ ← lie. dailidis ‘t. p.’; dyrsa ← lie. dirsės; dyrwan ← lie. dirvónas; dziegieć ← lie. degùtas; gab ← lie. gúobas. Dėl lie. uo → sl. a žr. Grinaveckienė ir kt., 1988, 126—127; giegnì ‘tinklo mediniai ramsčiai’ ← lie. gėgnės ‘t. p.’; gigiel ‘asiūklis kol varpoje’ ← lie. gigėlis; gil ‘bimbalas’ ← lie. gylỹs; ² Pripažindami neabejotiną šių leksemų kilmę iš lie. akuotas, iš esmės koreguojame baltarusių etimologų visai nepamatuotą jų leksemų akóm ir akóųце ‘akuotai’ kildinimą iš kotki ‘karklo pum-purai’ (ЭСБМ 102). ³ Tiriamojoje lenkų (taip pat ir baltarusių) šnektoje priebalsis n (ń), eidamas prieš gomurinius k, g (к, г), kaip ir lietuvių kalboje, visada yra gomurinis (dar plg. Turska, 1939, 75, 90, 94—95, 108, 111; ПГ I 215—216; П II 193—194 ir kt.). 50 gilować ← lie. gyliuoti; gniźieć ‘knibždėti, krutėti’ ← lie. gnižėti (gniužėti); grabiastować ‘kalti grėbestais’ ← lie. grėbestuoti + le. -ować; grabiasty ← lie. grėbestai; gułszta ‘gužta’. Ši leksema greičiausiai bus atsiradusi dėl gulta ‘gulima vieta; migis’ ir gužta kontaminacijos. guśzta ← lie. gužta; horud ← lie. arúodas. Dėl lie. uo → sl. u žr. Grinaveckienė ir kt., 1988, 128. jewnia ← lie. jāuja; jińksztyr ‘inkštiras; toks kirminas po gyvulio oda’ ← lie. inkštiras ‘t. p.’; kaciuk (kaciuchek) ← lie. kačiukas (+le. -uczek); kierapla ← lie. kerėpla; kiersza ‘Keršoji’ (karvės vardas) ← lie. Keršà ← keršà; kierszajka ‘keršoji’ (apie karvę, telyčią) ← lie. keršà+le. -ajka; kierszul ‘keršiukas’ (apie veršį, jautį) ← lie. keršulis; kiturka ‘vyriškų kelnių užsagstymas, jų spraga’ ← lie. ketúrka ‘t. p.’; kliszawy ← lie. klišas+le. -awy. Slavskio teiginys, jog le. kliszawy kildinimas iš lie. yra be pamato, būdamas neįrodytas (žr. SEJP II 229), savaime atkrinta. Dėl jo lietuviškos kilmės žr. LEW 267—268; Гринавеckене и др., 1975, 179; Лаучюте, 1982, 36—37; Grinaveckienė, 1983, 189); klojm ← lie. klojimas; klumpa ‘klumpė; nerimta moteris’ ← lie. klùmpa ‘t. p.’ (žr. Гринавеckене и др., 1975, 178; Лаучюте, 1982, 30—31). kunia ‘pieva prie klojimo’ ← lie. kliùonas ‘t. p.’; kowsz ← lie. káušas; krejka ‘kraigas’ ← lie. kreĩkas ‘t. p.’, plg. dar lie. kreigà ‘t. p.’; krowsz ‘kriaušis’ ← lie. kraušas ‘t. p.’; krusznia ‘krūva akmenų galulaukėje’ ← lie. krúšnė ‘t. p.’. Dėl lie. s-(-s-) galimo virtimo le. (ir. br.) lituanizmuose į sz(ш) plg. Balčikonis, 1978, 381, taip pat jų szper-ka←lie. spirgas, br. шклюд ← склюд ← lie. skliūtas ‘tašymo kirvis’ ir kt. kubizdziel ‘dūmus leidžiantis grybas’ ← lie. kubizdelis ‘t. p.’; kuksa ‘ranka be pirštų; koja be pėdos; žmogus su nukirstais pirštais’ ← lie. kukša ‘t. p.’; kuksowaty ‘neturintis plaštakos’ ← lie. kukša+le. -owaty; kul ← lie. kūlys; kulowy ‘iš kūlio’ (apie šiaudus) ← lie. kūlys+le. -owy; kulsza ‘šlaunis’ ← lie. kùlšė ‘t. p.’; kulśnia ‘kojos kauliukas’ ← lie. kùlšnis ‘kulksnis’; kumpiak ‘kumpis’ ← lie. kùmpis, kumpiòkas; lagiesi ‘gelsvalapės valgomosios usnys’ ← lie. tarm. lagėšiai ‘legėsiai’; łupy ‘storos lūpos’ (apie arklį, taip pat paniekinamai apie žmogų) ← lie. lūpos; Marga ‘Margoji’ (karvės vardas) ← lie. Margà ← margà; Marguik ‘Margiukas’ (veršio, šuns, jaučio vardas) ← lie. Margiùkas ← margiù-kas; 4* 51 mięczyczka ‘mentelė, menčiukė’ ← lie. mentė+le. -yczka; miętka ‘mentė’ ← lie. mentė; miergiela ‘prasta, neužauga mergaitė’ ← lie. mergėlė ‘t. p.’; myłta ‘grūstų šutintų avižų kukuliai’ ← lie. milta ‘valgis iš grikinių miltų’; nawda ‘nauda’ ← lie. nauda; odliga ‘atodrėkis’ ← lie. atlyga ‘t. p.’; ortaj ← lie. artojas; oszaki ← lie. ašakos; pakuty, pakuta ← lie. pakulos; parsiuk (parsiuczek) ← lie. paršiukas, paršas; piatakumpia ‘penktasis kumpis, sprandinė’. Hibridinis darinys, kurio antroji šaknis (-kumpia) kilusi iš lie. kumpis; dar plg. penktakumpis, penktākumpis ‘t. p.’; plepatun ‘plepys’ ← lie. plepatūnas ‘t. p.’; pluski ‘pleiskanos’ ← lie. plūškės ‘t. p.’; pojsać ‘daužyti miežių ūsus’ ← lie. paisýti ‘t. p.’; poszar ← lie. pašaras; potka ‘lytiniai organai’ ← lie. pautai+sl. -ka; prymian ‘priebūtis; priemenė’ ← lie. prymenė ‘t. p.’; pumpuryna ‘pūrienos’ ← lie. tarm. pumpurynai ‘t. p.’; pundza ‘buožgalvis’ ← lie. pūndza ‘kas su didele galva, dručkis, pampla’; plg. dar pundžius, pūndžis ‘pūgžlys’, pūndag alvis ‘buožgalvis’; punia ‘daržinė’ ← lie. pūnia; punktom ‘tarpais’ ← lie. punktais ‘t. p.’; putra ‘veršių gėrimas’ ← lie. putrà; rakietuk ‘storas nedidelis vyrukas’ ← lie. reketūkas, reketýs; ratieluki ‘staklių skri dinukai’ ← lie. rateliūkai; rezgini ← lie. rēzginės; rojst ← lie. raistas; rojstowy ← lie. raistas+le. -owy; rowgienia ← lie. raugienė; rypać ‘muzikuoti, griežti’ ← lie. rypúoti ‘t. p.’; scimbir ‘uodegos šaknis’ ← lie. stimbiras ‘t. p.’; scyrta ‘kūgis’ (šieno), ‘krūva’ (malkų) ← lie. stirta ‘t. p.’; skaracz ‘toks rankšluostis’ ← lie. skarà+le. -acz (br. -aų); skhut ‘tašymo kirvis’ ← lie. skliūtas ‘t. p.’; skwiarsty ‘skerstuvių vaišės’ ← lie. skerstuvės dėl priesagos -tuvės dalies, priebalsio -v- perkelimo į šaknį; skwirstuli ‘skerstuvių vaišės’ ← le. skwiarsty+-uli; stoć ‘stačiai’ ← lie. stačiai; stoci ‘stačias’ ← lie. stačias; świran ← lie. svīrnas; świrsnia ← lie. svirsnis ‘svirtis’; szakaluki ← lie. šakaliūkai; szeszak ← lie. šeškas; 52 szperka ‘spirgas’ ← lie. spirgas; szula ← lie. šūlas; szurpa ← lie. šiurpa; sznirpac ‘šn irpšti’ ← lie. tarm. šn irpoti ‘t. p.’, plg. šn irpšti, šnirpšč(i)oti, šnirpšlės ‘šnervės’; torp ← lie. tárpas; tumal ‘kamuolys, būrys’ (uodų, bičių) ← lie. tūmulas ‘t. p.’; warszkie ← lie. varškė; ważyniać sia ← lie. važinėtis; wentka ‘venter(is)’ ← lie. vént(er)is +-ka; wiapla ← lie. vẽpla; wijun ← lie. vijūnas; wikswa ← lie. viksvà; wircyna (wircynka) ← lie. virtinė (+ -ka); żagary ← lie. žagarai; żegini ← lie. žaginiai; wżergać ‘peržergti’ ← lie. žergti; żylbuciki ‘karklai, žilyčiai’ ← lie. žilyvai, žilbūčiai; żwir (żwireczek) ← lie. žvyras (+ -eczek); żwirowany ← lie. žvyras + -owany. Kitų čia vartojamų leksemų lietuviška kilmė mėginsime pagrįsti. alier ‘ajeras’ (: Alier i bohun przy rojstach ‘Ajerai ir gailiai prie raistu’). Leksema greičiausiai yra lie. tarm. skol inio ālieras (āleras, arielỹs, ārielis) ← le. ajer (Būga, 1961, 342; LEW 54; Sabaliauskas, 1966, 70) antrinis skolinys. Tokią nuomonę neabejotinai palaiko Seinų apyl. (LLR) le. šnektų vartojama forma alerei ‘ajeras’, pripažįstama skoliniu iš gretimų lie. šnektų (Zdancevicz, 1960, 335), taip pat Ąpso apyl. (BTSR) Juodelėnų kaimo br. šnektoje (vartojama šalia lie. šnektos) mūsų 1977 m. užrašyta leksema álep (На а́леп някali хлеп ‘Duoną kepdavo ant ajerų’; Алеп maki — у kacniki ‘Ajerai — kaip kaspinai’) ← lie. ālieras. O pati lie. šnektų forma ālieras iš ājeras bus atsiradusi grynai fonetiškai dėl liaudiško slaviškos artikuliacijos priartinimo prie lietuvių dėl patogumo ar lengvumo tarti. Tokiai raidai greičiausiai bus padėjusi priebalsio j gana artima artikuliacija minkštajam l (LKG 86, 88). Ālero lietuvišką fonetinę raidą iš ājero pripažįsta ir kiti (Zinkevičius, 1966, 150). Tik iš ālieras metatezės keliu kai kur mūsų šnektose yra atsiradęs ārielas (arielỹs, ārielis), taip pat ariēlynas ‘ajerynas’ (LKŽ I 298); dėl tokios fonetinės raidos plg. alierka (LKŽ I 99) ← br. гара́лка ‘degtinė’. Kad žodžio pradžios ir tarp balsių esantį j lie. šnekamosios kalbos svetimžodžiuose kartais yra pakeitęs minkštasis l, gerai rodo ir dainos posmas: Neteksiu strieľčiui nei legeružių (Kalvaitis, 1905, 185), kur legeružis ← vok. Jäger medžiotojas’ + -užis. Visa tai turėdami galvoje, darome išvadą, kad āleras ← ājeras bus susiformavęs lie. kalbos dirvoje ir toks iš jos įsiliejo į tiriamojo arealo baltarusių, o iš jos — į lenkų šnektą. apikula ‘kas nerangus, rambus’ (: Chłopczuk taki apikula przez ulicą szedł ‘Vyrukas toks apykula per kaimą ėjo’; Kura siedzi i klepi — apikula wielka ‘Viš- 53 ta, tupi ir kverkia – apykula didelė’). Žodis plačiai pažįstamas ir gretimoms br. šnektoms, pvz., anikýula/anекула (СБГ I 87). Jų kilmės šaltinis – be abejonės, tos pat reikšmės lie. apýkula (Гринавеҗене и др., 1975, 165). Tačiau br. šnektų būdvardis anikulám ‘šykštus’ (←anikulamy, plg. віна́вам←віна́ваты) br. etimologų (ЭСБМ 124), mūsų nuomone, nepamatuotai kildinamas iš lot. opitulatus ‘šelpiantis, padedantis’. Šiai etimologijai visų pirma rimtai kliudo pats lotynų kalbos žodis opitulatus, kuris, kaip teigia tie patys etimologai, br. kalboje net nepatvirtintas, o tik apie jo galimą buvimą joje liudijantis senojoje baltarusių aktų kalboje turimas jo giminaitis opitulárium. Tai vargiai įtikinamas spėliojimas. Be to, sunkiai įmanoma ir semantinė jungtis tarp ‘šykštus’ (аникула́м) ir ‘šelpiantis, padedantis’ (opitulatus). Yra neaišku pagaliau, ir dėl kokių priežasčių sukietėjo opitulatus priebalsis l, virstant jam į аникула́м. Visa tai duoda pamato atmesti tokią br. аникула́м kilmės versiją. Br. аникула́м geografija, fonetika, daryba, mūsų nuomone, ir reikšmė leidžia jį kildinti iš lie. apýkula ‘kas nerangus, rambus’: juk į ‘šykštus’ (аникула́м) semantinę grandinę įeina ir reikšmės segmentas ‘rambus, kietas’. O tai, mūsų nuomone, br. аникула́м ir sieja su lie. apýkula (+-аты). balunda ‘prasta liesa sriuba; prasti produktai’ (: Balunda — jak botwina, lodýga gruba taka ‘Balandienė — kaip burokienė, kembliukai tokie kieti’; Smygalista dziewczynka była, a balunda jadła, na płuci padła ‘Vikri mergaitė buvo, o balandienę valgė, tai plaučiais apsirgo’). Leksema šnektoje atsiradusi pagal rytų lietuvių vartojamą tarminę formą balunda (~ balánda, balandà ‘Chenopodium’ (iš balandų verdama ir lapiėnė) (LKŽ I 584). Šnektoje pažįstamos šios leksemos reikšmės, be abejo, išplaukia iš pagrindinės, lie. žodžiui būdingos (ypač ‘prasta sriuba’) reikšmės ir glaudžiai prie jos šliejasi. Tolimesnė reikšmės raida perkeltine kryptimi (‘prasti produktai’ ir pan.) greičiausiai jau bus vykusi slavų (br. ar le.) šnektų dirvoje dėl žodžio vartojimo sferos savaiminės plėtros, pirminei jos reikšmei kartu su lie. kalba, iš kurios leksema gauta, traukiantis iš vartosenos. Tokią prielaidą parem ia faktas, kad lie. kalbai leksemos reikšmė ‘prasti produktai’ nebūdinga. Šiomis ir joms artimomis reikšmėmis balunda plačiai vartojama ir br. šnektose: балунда́/баланда́, taip pat su metateze лабанда́ (Вешторт, 1968, 369, 387; Гринавеҗене и др., 1975, 166; СБГ I 155—156; Тур.слоўн. 39). Reikšmė ‘liesa skysta sriuba’ баланда́ laikoma br. lk. norma (Тлум.слоўн. 331). Leksema баланда panašiomis reikšmėmis vartojama ir rus. bei ukr. šnektose (Даль, I, 42; СРНГ II 72—73; Лаучюте, 1971, 79; Лаучюте, 1982, 38). Nurodytomis ir joms artimomis reikšmėmis sl. kalbose vartojama бала́нда, балунда́ (← le. balunda), лабанда́ yra baltiškos kilmės ir siejama su lie. balánda, balandà (← la. balānda) ‘Chenopodium’, plg. dar balandiėnė ‘lapienė iš balandų’ (ЭСЯ I 113; Urbutis, 1969, 49; Гринавеҗене и др., 1975, 166; Лаучюте, 1982, 38; ЕСУМ I 124). Tačiau baltarusių etimologai šios etimologijos nepalaiko. Remdamiesi tuo, kad žodis баланда, be aukščiau nurodytų reikšmių, ru. šnektose dar žinomas ir reikšme ‘plepys, tuščiažodžiautojas’, o ukr. — ‘plepys’, jie tvirtina, jog visų nurodytų reikšmių sl. бала́нда esantis vienos šaknies žodis, išsirutuliojęs iš bendro šaltinio. Jie ir laiko giminaiciu ru. бала́ндать, бала́ндить ‘plepėti; slampinėti’, ukr. баландити ‘šnekėti’, če. blandat ‘šnekėti’ ir kildina iš garsazodinio 54 rekonstruoto slaviško veiksmažodžio *balandati (ЭСБМ 288). Tačiau tai netikslu. Iš tikrųjų čia turimos dvi savarankiškos skirtingų reikšmių, tik to paties fonetinio apvalkalo visai negiminingos homoniminės leksemos — бала́нда ‘prasta, liesa sriuba’ ir пан. ir бала́нда ‘plėpys’ ir pan. (plg. ЭСРЯ 72—73; Лаучюте, 1982, 38—39; ЕСУМ I 124), kurių vienos turinio segmentai neturi nieko bendro su kitos. Vadinasi, jų kilmė negalėtų būti ta pati, ir dėl to tokia etimologija savaime atkrinta, o leksemos бала́нда ‘prasta, liesa sriuba’ ir pan. baltiška kilmė lieka nenuneigta. Yra nuomonė, kad ir бала́нда ‘plėpys, nerangus žmogus’ ir pan. yra baltiška. Manoma, kad ji kontaminacija yra atsiradusi iš baltizmų: бала́нда ‘Chenopodium, negardus valgis’ ir бала́нда ‘nerangus žmogus’ (Лаучюте, 1982, 98). Tik šiuo atveju, mūsų nuomone, galima būtų kalbėti vien apie semantinę kontaminaciją, įvykusią dėl garsinio šių dviejų žodžių panašumo. Tačiau sl. бала́нда ‘nevikrus žmogus’ galbūt galėjo išsirutulioti iš baltizmo вала́нда ‘nevikrus žmogus’ ← lie. валanda (ЭСРЯ 268—269; Лекс. балт., 13, 32; Zinkevičius, 1974, 63) ir dėl br. neetimologinio lūpinio b kaitos į kitą jų lūpinį б. Ir tas kelias visai įmanomas, nes lūpinio b→б (taip pat n→б ir kt.) kai kuriuose sl. kalbų žodžiuose (ypač skoliniuose) pasitaiko gana neretai, pvz., br. бiрбáты←вiрбáты← lie. nu-virbęs, берла́во́кі←вірла́во́кі ‘išverstakis’, бярба́←вярба́ ‘karklai’, бiнджáк←пiнжáк (пiнжáк) ‘švarkas’, бойцаць←по́йцаць ‘paisyti’, бу́кшты←*пу́кшты←lie. pukštai ‘vandeny paskandintos kadagio šakos žuvims privilioti, gairės’ ir kt. (Гринаве́цкене и др., 1975, 166—167; Сцяшковіч, 1972, 51; СБГ I 187, 200, 389; Семенова, 1974, 7; Народ. лекс., 33). Žinoma, šie ir į juos panašūs neetimologiniai kai kurių žodžių variantai galėjo susiformuoti ne šalia savo tikrųjų formų pagrindinėse vartojimo vietose, o greičiausiai periferijose ar dvikalbėse teritorijose (tokiai teritorijai ir priklauso mūsų tiriamoji šnekta) turbūt dėl semantikos išblukimo bei dėl tų, ne visai čia įprastų, tokių žodžių perėmimo iš kartos į kartą sunkumų. bizowka ‘vasarą gyvulius puolantis vabzdys’ (: Gilijo krowy : bizowki napa- dajo ‘Gyliuoja karvės: bizdelės puola’). Garsažodinės kilmės leksema palyginti plačiai žinoma ir šiaurvakarinėms br. šnektoms (СБГ I 185; ЛАБНГ карта № 336). Artimos reikšmės jos variantas bizdalka pažįstamas ir kitoms Vilniaus lenkų šnektoms (Лаучюте, 1982, 75). Iš šaknies biz- (br. біз-) tarimo yra pamato manyti, kad jos kilmės šaltinis greičiausiai yra ne ru. бы́з←бык- (ЭСРЯ, 1964, 164), o lie. bizas (← bizdas?) biz(d)ėlė, byz(d)ėlė ‘gyvulius puolantis vabzdys, nuo kurio jie gyliuoja’, bizalas ‘toks vabalas; neramumas, bizdeliojimas’, bizinas, bizdinas ‘byzgiantis vabzdys, sparva’, bizaliuoti, biz(d)elioti, bizóti ‘gyliuo-ti’, bizdas ‘zyliojimas’, biz(d)inti ‘daryti, kad gyliuotų’ (LKŽ I 860—864, 866, 870—871), la. bizene ‘byzgianti musė’ (M.-E. 302). Le. priesagos -owka, -alka, br. -ayka, be abejonės, gautos žodį skolinantis ar jį pasiskolinus. buldavieszka ‘kultuvė’ (: Buldawieszka albo pralnik do wycierania lnu ‘Kultuvė linams brukti’). Leksema yra neabejotina br. булдава́ ‘košės grūstuvis; kuolas’ (pasmailintas) giminaite (plg. dar kitus tos pat šaknies br., taip pat ru. žodžius — булду́нья ‘t. p.’; булдо́йка ‘pumpuras; švendro gurgutis’ (СБГ I 236), булдове́ха ‘raštgalys’, булдо́вка ‘didelė piemenų lazda’ (СРНГ III 269); булдаве́шка ‘buožė, bumbulas; kvailys’ (Расторгуев, 1973, 57). Br. булдава́, mūsų nuomone, pagrįstai 55 kildinama iš lie. buldė ‘koks apskritas, nedailus, sunkus daiktas, rutulys’ (Грина-вецкене и др., 1975, 169; СБГ I 236; Лаучюте, 1982, 63). Plg. dar ir kitus gausius šios garsažodinės buld- šaknies lietuviškus vedinius: buldénti, buldėti ‘bildėti’, buldoti ‘daužyti, bildėti’, buldì, buldÿ, būldu (m), buldakõjis ‘didelių kojų žmogus’ (LKŽ I 1150–1151). Gausi šių leksemų šeima, neginčijamai aiškus visų jų semantinis tarpusavio ryšys, taip pat paplitimo geografija, mūsų nuomone, duoda pamato tokią etimologiją laikyti patikima, o kartu ir suabejoti baltarusių etimologų будава neabejotinai (бясспрэчна), bet be įrodymų laikomu dviejų kamienų – rusų балда ir jų булава – kontaminaciniu vediniu (ЭСБМ 407). kielzny ‘žaslai’ (: Koni ržo, kielzny nie založona ‘Arkliai žvengia, nepažaboti’). Semantinių ir darybinių šios leksemos giminačių vartojama ir gretimose br. šnektose, pvz., кэ́льза, кэ́льзы ‘žaslai’ (ЖС 32; Н. Стл. 246). Lenkų kielzno ‘žaslai’, taip pat jų kielzać, kielznać ‘žaboti’ patikimos etimologijos iki šiol, mūsų nuomone, neturi (Brückner, 1970, 227–228; SEJP II 147–150). Pastarojo meto tyrinėjimų br. ке́лзаць ‘žaboti’, be abejo, pamatuotai susieta su lie. (ap)gelžti ‘apkaustyti’ (СБГ I 457). Tą nuomonę visiškai parem ia ir J. Laučiūtės kiek vėliau pateikta br. гелзаць ‘žaboti’, гелзанне ‘žabojimas’, келзы, келза ‘žaslai’ etimologija (Лаучюте, 1982, 102–103), pagal kurią tos leksemos kildinamos iš prūsų gelso ‘geležis’ bei lie. geležūnės ‘pažandės, tokia arklių liga’; plg. dar kitus tų slavų leksemų neabejotinus lietuviškus giminačius: gelžai ‘geležiniai įrankiai’, gelžiai ‘t. p.’, gelžis ‘geležiniai prietaisai’, gelžūnė ‘gelžgalys’, gelžūonė ‘t. p.’, gelžūnės ‘pažandės’, gelžūonės ‘t. p.’, (ap)gelžuoti ‘(ap)kaustyti’ ir kt. (LKŽ III 229–231). Tokios etimologijos teisingumą gražiai paremia ir Latvijos pietinių Latgalės šnektų leksema dzëlži, vartojama kaip tik ‘žaslų’ reikšme (Reķēna, 1975, 323–324). Taigi ir le. kielzny ir br. ке́лзы bei kiti jų giminačiai – aiškūs baltizmai. O jų šaknyje turimas k vietoj g yra atsiradęs dėl priebalsių g:k alternacijos (plg. lie. glėbÿs : klebÿs, br. енэ́пы ‘nagai’: кнэ́пы ‘t. p.’ ir kt.). kindžiuk ‘skilandis’ (: Kindžiuk smaczny – mięsa ta sama ‘Skilandis gardus – mėsa ta pati’). Žodis yra neabejotinas giminaītis ir tokių br., taip pat lie. bei ru. šnektose žinomų leksemų, kaip br. кіндзюк ‘gyvulio skrandis; skilandis, žarnos; neužauga’ (НС 169; Н. Стл. 66; СБГ II 462), кулндзюк ‘skilandis; akloji žarna; storulis’ (З народ. сл. 284; НС 60; СБГ II 480; Kur.); кундзюк ‘skilandis, skrandis, gužys’ (СБГ II 571; Akm.); склундзюк ‘storulis’ (Kur.); шкленёра, шкленлзи ‘storos dešros’ (Bakšt.); шкулундзюк ‘skilandis; storulis’ (СБГ V 480; Kur.); lie. kindùkas, kìndzas, kìndžius, kluìdas, klundžiùkas, kundžiùkas, skindùkas, skindžis, skindžiùkas, skindžius, skindžiùkas ‘skilandis’ (LKŽ V 810; LKA 85; LKŽ XII 899), kindõkas ‘kiaulienos nugar kaulis su mėsa, sukimštas į pilvą’, kindžiùkas ‘skrandis, pilvas; skilandis; neužauga’, kìndžius ‘skilandis; neužauga’, kindžiùkas ‘veršio pilvelis; skilandis; taukinė; neužauga’ (LKŽ V 810), kundžiùkas ‘skrandis’ (LKŽ VI 891) ir kt.; ru. кундюк ‘skilandis’ (leksema vartojama išimtinai tik Lietuvoje Jonavos apyl. rusų šnektoje – СРНГ XIII 212). Yra nuomonė, kad le. kindziuk ‘kiaulės skrandis’ (daugiau jo variantų pateikiama SJP II 339, tačiau visi jie priskiriami prie menkai ir retai žinomų tarmybių) yra gautas iš br. кіндзюк (reikšmės žr. aukščiau) ar ukr. кендюх ‘skrandžio knygos; 56 skilandis; storulis’ (Brückner 230), o ukr. kéndox — iš turkų kindik ‘bamba’ (ECYM II 423). Mūsų atveju tiriamosios le. šnektos kindziuk, kaip geriausiai rodo jo kirčio vieta, neabejotinai yra gautas iš br. Skoliniu iš br. (greičiausiai antriniu) teisėtai laikomas ir lie. kindziūkas (su visais savo variantais). Tačiau br. šnektose tiek paties киндзя́к, tiek ir jo variantų клундзя́к, кундзё́к, склундзя́к, шклу́ндзя́к kilmė iš ukr. kéndok bei turkų kindik (toks aiškinimas faktiškai tėra vien neįrodytas teigimas) gana sunku patikėti, ypač kai jų paplitimo arealai daugiausia yra netoli pietvakarinės Lietuvos sienos. Be to, br. киндзя́к, le. kindziuk, taip pat ir lie. kindziūkas ir daugumas jų variantų, mūsų nuomone, yra mažybinės formos. Tai gerai rodo jų priesaga -iuk(-юк), plg. greta vartojamas nemažybines formas — br. шклендзи, шклендра, lie. kindzius, ski̇ndzis ir kt. Tačiau toji mažybinė priesaga, vargu ar savo semantika turi ką bendro su turkų kindik formantu -ik. Be киндзя́к ir jo variantų, kaip žinoma, br. šnektose analogiškomis reikšmėmis palyginti plačiai vartojami ir nemažybiniai, greičiausiai tos pat šaknies, tik žymiai vėlesni lituanizmai: склҍ́ундзи, шкля́нда, шклендда, шкелендья, шкълёнда, шкълёндзя, шкълёндзя ir kt. (СБГ IV 448; V 479; Bakšt.; Grinaveckienė, 1983, 197). Visi jie, be abejo, kilę iš lie. skilandis ar lie. tarm. skilùndzis. Lyginant šių lituanizmų reikšmes ir formas su br. (ш)клаундзя́к, склундзя́к, к(л)ундзя́к formomis ir reikšmėmis, mūsų nuomone, juntamas gana akivaizdus jų semantinis ir darybinis ryšys. Dėl to kyla pamatuotas įtarimas, ar ir mūsų tiriamosios mažybinės le. kindziuk, br. киндзя́к lytys taip pat nėra lituanizmai, išsirutulioję iš to paties, tik žymiai anksčiau pasiskolinto, lie. skilandis (tarm. skilándzis, skilùndzis). Visai galimas daiktas, kad skirtingos tarminės skilandžio formos, gana anksti patekusios į br. kalbinę dirvą, ėmė slavėti ir slavėdamos ilgainiui virto mažybinėmis, įgaudamos priesagą -iuk (kad slaviai neretai turi tendenciją versti skolinius iš lietuvių kalbos mažybinėmis formomis, gerai rodo br. кля́čka ← lie. kėlė, кóupачка ← lie. kairys, мятма́ука ← lie. mentė, подзинка ← lie. puodynė; le. Wilejka ← lie. Vilnia ir pan.). Taip iš lie. skilandis (ir jo tarminių lyčių) baltarusių šnektose iš pradžių ir galėjo susiformuoti lituanizmai *скіландзя́к, *скілундзя́к ir kt., kurie, veikiami skirtingų jų fonetinių dėsnių, galėjo pavirsti į dabartines tiriamąsias lytis (į склундзя́к, клундзя́к, кундзя́к, шклу́ндзя́к ir kt.). Taip, sakysim, iš tarm. *скіландзя́к dėl nekirčiuoto -ла- haplologijos galėjo atsirasti *скиндзя́к (dėl galimos nekirčiuoto skiemens haplologijos plg. br. кама́нец ← ukr. камена́ц, ліска ← лі́січка СБГ II 388, 660; le. za ki czas ← za jaki czas Bui̇vẏdžiai), o vėliau, nukritus neįprasto ir menkai pažįstamo žodžio pradžios c- (dėl galimo tokio nukritimo plg. br. на́сінка ← br. *спасенка ← lie. spąstai; br. кара́ч ← br. скара́ч ← lie. skara + br. -ач), galėjo susiformuoti dabartinė kindziok lytis. O iš tarm. *скілундзя́к dėl nekirčiuoto -i- sinkopės (plg. analogiškus br. šnektų atvejus: жвот←жывот, жлоп ← ukr. жёлоб СБГ II 151, 162) galėjo atsirasti ir dabartinis склундзя́к, ir jų шклу́ндзя́к (tik šio prieš tai žodžio pradžios c- pavirtus į ш-; dėl to plg. br. шкля́д ←br. склют ← lie. skliūtas), lie. tarm. šaršentas ← seržantas; šarnašius←šąnašos; šeremeta ← br. сырамец — LKŽ XIV 524, 527, 648 bei Jurbarko šnektai pastarojo meto neįprasto naujo lietuvių žodžio sąjudis tarimą šąjudis), taip pat ir клундзя́к (numetus žodžio pradžios c-) ir pan. Vadinasi, fonetiškai, da- 57 rybiškai ir semantiškai toks procesas kontaktuojančių kalbų šnektose visai įmanomas. Jis duoda pamatą nagrinėjamas le. ir br. leksemas pripažinti lituanizmais. Lietuvių šnektose pasitaikančios mažybinės formos kindùkas, kundžiūkas, klundžiūkas, skindùkas ir kt. turbūt visos palyginti neseniai pasiskolintos iš analogiškų br. šnektų lituanizmų, o nemažybinės jų formos — kindzas, skiņdžius ir kt. greičiausiai jose yra pasidarytos naujai, taip „atlietuvinant“ anų mažybines lytis. kirdziuk ‘minkštojo gomurio liežuvėlis, melekėlis; gyvulių liežuvio liga nuo miežinių pelų’ (: Kirdziuk — daleko języczek taki ‘Kirdziukas — toli liežuvėlis toks’; Zbiera sia ościuków na języku, i kirdziuk, i żywioła nie domaga ‘Prisirenka akuotų ant liežuvio, ir kirdziukas, ir gyvulys serga’). Šio žodžio giminačiai br. šnektose kai kur taip pat žinomi: kipdžók ‘gyvulių liežuvio liga’, kypdžók ‘žaizda po gyvulio liežuviu; gumbas ant vištos liežuvio’, кypчýк ‘žaizda snukyje’ (З народ. сл. 174–175; СБГ II 464, 581, 585). Šios leksemos savo semantika ir forma tarpusavyje galbūt gimina itės (dėl jų šaknies -ir-: -ur- alternacijos plg. analogišką br. бipтaчкa: бypтaчкa ‘medinė saga’ ir pan., taip pat бaрбýлiнь←бypбýлiц←lie. burbuliuoti, le. warszajtos←lie. viršaitis ir kt. (СБГ I 169, 187, 241, 244; Лау чоте, 1982, 102) bei lie. bimbsóti : bumbsóti ‘gulėti’, bambėti : bumbėti ir kt. Pripažįstant šaknies -ir- (br. -ip-) -ur- (br. -yp-) alternaciją kaip giminiškų žodžių rodiklį, yra pamato manyti, kad Rytų Lietuvos šnektose nagrinėjamoji leksema turi tos pat reikšmės ir formos giminačių, pvz., kurčiūkas, kurdžiūkas ‘gyvulių liežuvio liga nuo miežinių pelų’ (LKŽ VI 943, 946). Be reikšmės ‘gyvulių liežuvio liga’, tiriamojoje lenkų šnektoje, kaip matėme, kirdziuk dar tebeturi išsaugojęs ankstesnę (greičiausiai pirminę) savo reikšmę ‘melekėlis, liežuvėlis’, kurios jau neturi nei br., nei lie. šnektų jo giminačiai. Būdingiausia šios reikšmės turinio segmentą ‘mažumą’ (plg. liežuvėlis, melekėlis) tačiau tebėra išlaikiusios kalbamosios lie. šnektų leksemos: kurčiūkas, kurdžiūkas ‘dalgio rankenėlė; neužauga’, taip pat kurziukas ‘šakių, kastuvo rankenėlė; dalgiakočio rankenėlė; mažas menkas, nuskuręs žmogus ar gyvulys’ (LKŽ VI 943, 946, 984). Vadinasi, ir šia reikšme tiriamoji le. leksema gana artima savo lie. giminaičiams. O lie. kurčiūkas (← kurt-iukas; iš pastarojo ilgainiui šnekamojoje tartyje ar dėl svetimų kalbų įtakos nereguliariai galėjo išsirutulioti ir kurdžiūkas, kurziūkas) tiek šia savo reikšme, tiek ir šaknimi yra gimina itė su tokiais lie. žodžiais, kaip kūrtel y na, kūrtelis ‘kas menkas, sulysęs, liesas’, kūrtinys ‘ausies grybelis, ausies vidus; ausies būgnelis; paausys’, kūrtinti ‘penėti, tukinti’, kūrti ‘atsigauti’, kurtūs ‘nykus, gūdus, nejaukus’ ir kt. (LKŽ VI 973, 979, 980, 982, 983). kloszni ‘vėžio žnyplės’ (: Rak wielki, a kloszni malusieńkie ‘Vėžys didelis, o žnyplės mažutės’). Pagal semantiką ir formą leksema yra gimina itė br. клюшня, клюшни ‘vėžio žnyplės’, клюшня ‘šlaunikaulis’, клюшняк ‘šlaunikaulis; vėžio žnyplės’ (СБГ II 484, 485, 486), kurie mūsų teigiami kaip lituanizmai (СБГ II 486; Grinaveckienė, 1983, 189), tačiau lietuviški jų atitikmenys viename iš straipsnių (Grinaveckienė, 1983, 189) dėl medžiagos nepakankamumo ir leksemų fonetikos netikslaus suvokimo pateikti klaidingai. Iš tikrųjų ju lie. kloszni ir br. клюшня, клюшни, клюшняк — tai lie. kulšnys ‘kulšnys’ su u ir l metateze (kulšnys→br. клюшня; 58 iš čia visiškai aiškus λ minkštumas, išvertęs y į o; iš klónų ← le. kloszni; iš jos taip pat fonetiškai vėliau bus išriedėję ir br. клъбни. klomb ‘klubas’ (: Krówka klomb wybita ‘Karvute išsimušė klubą’). Lie. klùmbas ‘šlaunies kaulas’ yra neabejotinas tiriamosios lenkų leksemos pirmtakas. kuszalapy ‘apželtkojis’ (: Kuszalapie kury dużo niosa ‘Apželtkojės vištos dėslės’). Tai hibridinė dviejų šaknų leksema. Pirmasis jos kamienas – kusza-, be abejo, yra atsiradęs iš *kuszla- (plg. tos pat reikšmės br. šnektų кўшла ‘kas netvarkingas’, кушлаты, кушла́ценькі ‘apžėlęs’ (СБГ II 595) dėl antrosios (slaviškos) šaknies -lapa l asimiliacinės įtakos ir lengvumo tarti. куша-, būdamas kilęs iš *кушла-, yra neabejotinas skolinys iš lietuvių kiùšlas ‘apžėlęs’. morwa ‘maurai’ (: Morwa zielona trawa, długa taka ‘Maurai žalia žolė, tokia ilga’). Žodis yra aiškus lie. maũrai metatezinis perdirbinys, susiformavęs slavų kalbinėje dirvoje: maũrai→mowra→morwa. otosy ‘atsijos’ (: Na jazúš ja wiem, że otosy żelazna i jakurat do hołobili przej-czepiona ‘Atmintinai žinau, kad atsijos geležinės ir kaip tik prie jų pritvirtintos’). Leksema ir jos variantai plačiai pažįstami ta pačia reikšme kitoms le., taip pat br., ru., ukr. šnektoms (SJP III 632; СБГ I 122–123; Бялькевіч, 1970, 8; Сцяшковіч, 1972, 36; Н. Слт. 161; Насовіч, 1983, 377; З народ. сл. 282; Даль, II, 743; Расторгуев, 1973, 44). Br. амо́сы laikomas jų bendrinės kalbos žodžiu (Тлум. слоўн. 297). Daugumas tyrinėtojų jų šaltiniu pripažįsta lie. atãšajos (Urbutis, 48; Гринаве́цкене и др., 1975, 165; Лаучюте, 1982, 18 ir ten nurodyti kiti šaltiniai). Kai kas, tuo abe jodamas, амо́сы laiko probleminiu baltizmu (Лекс. балт. 43; ЭСБМ 199). Leksema ir jos variantai yra lie. kilmės. Tai galūnės -a vedinys iš veiksmažodžio at(a)sieti. Tačiau br. амо́са šaknyje kartais kai kieno (Даль, II, 743) mėginama įžvelgti daiktavardį ось ir nesantį priešdėlį ам- (baltarusių daiktavardžiai turi, beje, tik priešdėlį ад-!) (Сцяшко, 1972, 177; БГ 276), nepaisant, kad toks darybos modelis apskritai nei br., nei ru., nei kuriai kt. kalbai šiuo atveju nemanomas. Visa tai turint galvoje, pastangos įrodyti slavišką šios leksemos kilmę tuščios. otożyły ‘atžalos’ (: Drzewka wymarzła, ale otożyły puściła, i teluczek szkodnik połamał ‘Medelis nušalo, bet atžalas išleido, o teliukas nenaudėlis išlaužė’). Leksema turi gimina ičių ir pietvakarinėse br. šnektose. Visos jos neabejotini lituanizmai, kilę iš rytų lie. šnektų formos atãžalas, atóžalas (Гринаве́цкене и др., 1975, 166; СБГ I 122; Лаучюте, 1982, 62). Negalima tik sutikti su br. etimologų teigimu, kad lie. atžalà, atãžala, atóžala šaknį sudaręs būdvardis žãlias (ЭСБМ 197). Iš tikrųjų pastarasis lie. žodis atsiradęs iš veiksmažodžio atžėlti, o prie būdvardžių šis priešdėlis lie. kalbos daryboje niekada nepasitaiko (LKG 590). palig ‘pagal’ (: Palig heta i dajo pensja ‘Pagal tai ir duoda pensiją’). Šis konglomeracinis lietuvių šnektų prielinksnis (Otrębski, 1934, 436) tiriamojoje le. (kaip ir lie.) šnektoje, yra vartojamas su kilmininku ir tuo būdu daro nemažą įtaką jos morfologijai, žodžių valdymui. szuptynia ‘suktinis’ (Szuptynia tanczyli ‘Suktinį šoko’). Tai aiškus lituanizmas, nereguliariai išsirutuliojęs iš lie. suktinis ‘t. p.’ dėl šnektai neįprasto žodžio reikšmės nesuvokimo ar jos išblukimo, plg. tos pat šaknies br. сюнты́ня ‘t. p.’ (СБГ V 62), 59 atsiradusį panašiu fonetiniu keliu; dėl szupłynia žodžio pradžios sz ← s plg. br. ukiełónda← lie. skilándis, шло́кушина←lie. šluóksna. Iš lietuviškų vietų vardų šioje šnektoje užrašyta: Bienka ‘upelis, įtekantis į Merkį prie Tabariškių’, plg. Bienė (LUEV 18) ‘greičiausiai tas pats upelis’, taip pat kitas Bienės formas – Benà, Bienà (Vanagas, 1981, 63) bei vietovardį Benekáinys (BTSR); Bujwidka ‘upelis, įtekantis į Nerį’←Bujvydžiai; Girdžiunka ‘upelis, įtekantis į Nerį’, plg. Girdžiūnas, Girdžius ‘pvd.’ (LPŽ 674); Manierka ‘upelis, prie Buivydžių įtekantis į Nerį’. A. Vanagas (1981, 204) spėja, kad tai esąs greičiausiai naujas upelio vardas, kildintinas iš lie. manierka (←lie. ma- nierka) ‘indelis švęstam vandeniui laikyti’. Tokiam spėjimui gana sunku pritarti dėl vargiai suvokiamo (ar ir visai beveik neįmanomo) semantinio ryšio tarp upelio vardo ir iš tikro visai naujos realijos ‘indelis švęstam vandeniui laikyti’. Upelio vardą mums pasakė patys seniausi vietos informantai, paaiškindami, kad, tekėdamas per šaltiniuotas lankas, jis esąs labai vingiuotas, vietomis jo vaga pranykstanti, neaiški. Turint galvoje tai, kad neretai vandenvardžiai savo vardą gauna pagal vagos konfigūraciją (plg. Atžagarė←atžagarias, Gūnibė←gūmbti ir pan., Vanagas, 1981, 51, 127), yra pamato manyti, kad ir vardas Manierka galėtų būti panašiai atsiradęs. Galbūt jo šaknis galėtų būti siejama su lie. Máinia ‘ežero vardas’ (LUEV 96) bei la. Máinas-plava (to kaimini samainījusi), maìnas²-purvs (Endzelīns, 1961, LVV, 368), taip pat su lie. mainà ‘mainymasis’, mainùs ‘nepastovus, kintantis’, mainýti ‘keisti, kaitalioti’ ir kt. (LKŽ VII 736, 739, 744). Main-→Man- greičiausiai galėjo įvykti vietovardžiui slavėjant (plg. analogiškus lituanizmų bei kitų skolinių pakitimus br. šnektose: ва́ждацца ‘draugauti’←lie. vaizdúotis ‘t. p.’; ге́бнуць ‘žūti’←lie. geíbti ‘alpti’; баструк ‘nesantuokinis vaikas’←байстру́к ‘t. p.’; ганава́ць ‘rujoti’←гайнява́ць ‘t. p.’ ir kt. СБГ I 173, 267, 405, 439). O jo priesaga galbūt bus buvusi -irė, taigi: -*Mainirė ‘ta, kuri maino’ (vagą); o iš jos, gavusi slaviską mažybinę priesagą -ka→*Mainierka←Manierka (plg. analogiškai apslavintą Avirė→Aviernyčia (LUEV 10). Miednicka rzeczka ‘upelis, įtekantis į Nerį’←Mėdininkai. Mindrynia ‘balos vardas’←lie. tarm. Mindrinia ‘Nendrynė’←mindrė ~ mėndrė ‘nendrė’. Munduc ‘upelis, įtekantis į Nerį’. Aiškus mažybinės priesagos -utis lituanizmas. Šaknis Mund- , be abejo, bendra su pvd. Mundeikis (Vanagas, 1981, 210). Pugawiecì ‘30 ha lanka’←lie. Pūgaviėčiai, plg. dar pvd. Pūgys, Pūgauskas←pugóti ‘sunkiai eiti’; Pūginių ežeras (Smalvos), Pugvietinis spiñdžius (Plokščiai). Trakeli ‘krūmų vardas’←lie. Trakėliai. Wokszanka ‘upelis, įtekantis į Merkį’←lie. Vókša ‘upėvardis’, dar plg. Vókė. Žarneli ‘kaimo vardas’←lie. Žarnėliai ‘t. p.’, plg. Žarniai, Žarniškės ‘kaimų vardai’. Tiriamojoje lenkų šnektoje užrašyta ir pluóštas lietuviškų pavardžių, pvz., Jedargis←lie. *Jádargis→Jódargis. Tai dvikamienė lietuviška pavardė, plg. dar analogiškos darybos pavardes: Jómantas, Jótautas, taip pat Saùdargas, Vísdargas ir kt.; Kardzis←lie. Kardýs, Kūpris←lie. Kuprýs, Lekis←lie. Lėkis, Lekýs←lėkas 60 ‘kas nevikrus, vėpla’, Liksza←lie. Likša←likšas ‘kas lieka gyvas’, Linkiewiczowa←lie. Linkėvičius←Linkus←linkius ‘kas sulinkęs’, Minkiewiczowa←lie. Minkėvičius←Miñkus, plg. Miñkantas ‘pvd.’, Petrulaniec ← lie. Petrulionis←Petrulis←Petras, Pirsztel←lie. Pirštėlis←pirštas, Plawra←lie. Pliaura←*Pjaura←pjauti (dėl pj←pl plg. plauskà←pjauskà); Rowba←lie. Raubà←raūbti ‘kasti, rausti’, Rowda←lie. Raudà←raudās, Reksć←lie. Rėkstis←rėgzti(s), Syrojć←lie. Sirātis, plg. Sirgedas, Surwilo←lie. Survilà, Swilo←lie. Svilas←svilti, Warkowska←lie. Varkauskas, Verkàuskas←Verkÿs, Wierykas←lie. Vėrikas ir kt. Pateiktieji Buivydžių šnektos lituanistiniai duomenys leidžia daryti šias išvadas: 1. Daugiausiai tiriamojoje lenkų šnektoje yra skolinių lietuviškų daiktavardžių ir jų vedinių; didelė dalis čia vartojamų vietų vardų ir žmonių pavardžių taip pat lietuviška. Daugumas tokios skolintos leksikos yra kasdieninė — buitinė, susijusi su namų ūkiu. 2. Nustatyta, kad šioje šnektoje pasitaiko nemaža lituanizmų, kurių kirčio vieta nesutampa su lenkų kirčiavimo sistema. Vieni jų yra išlaikę savo senąją lietuvių kalbos kirčiavimo sistemai būdingą kirčio vietą, pvz., Masojć ‘pvd.’←lie. Masáitis, Pilwiszki ‘kaimo vardas’←lie. Pilviškės, rezgini←lie. rėzginės ir kt. Dalies kitų lituanizmų kirčio vieta nei lietuviška, nei lenkiška, o baltarusiška, t. y. pagal baltarusiams (taip pat ir rusams) būdingą kirčiavimo ypatybę — kelti kai kurių žodžių kirtį į galūnę, jie kirčiuojami galūnėje, pvz., barzdiuki ‘asiūkiai, išaugę į eglutę’←lie. barzdiūkai ‘t. p.’, brazguny ‘skambaliukai arkliui ant pavalakų’←lie. brazgūnai ‘t. p.’ ir kt. (dėl tokio lietuviškų žodžių rytų slavų kalbose kirčiavimo plg. dar jų tarimą Лаздуна́й, Жирмуна́й ir kt. vietoj lie. Lazdynai, Žirmūnai). Šitoks lituanizmų kirčiavimas rodo, kad lenkų šnekta šiame areale greičiausiai yra jauna. 3. Lituanizmuose pasitaikantis priebalsis n, eidamas prieš gomurinius k, g, čia visada tariamas kaip gomurinis, t. y. iki mūsų dienų tos pozicijos n išliko lietuviškas — išlaikė charakteringą lietuvių kalbos fonetikos ypatybę, pvz.: wireynka, Bienka, Girdziunka ir kt. 4. Lituanizmų brunkta, Mindrynia ir kt. išlikę tarmiški žodžio kamieno mišrieji dvigarsiai un, in (←an, en, plg. bránktas, Mendrýnė ‘Nendrynė’) yra svarbūs substratiniai šioje teritorijoje gyvavusios lietuvių šnektos elementai, neginčijamai liudijantys, jog toji lietuviška šnekta priklausė rytų aukštaičiams puntininkams. 5. Lituanizmo lagiesi junginys la — taip pat aiškus fonetinis lietuvių substrato rodiklis, tvirtinantis, kad to arealo išnykusioje lietuvių šnektoje, kaip ir visose kitose rytų aukštaičių šnektose, l prieš e buvo tariamas kietai — la (plg. tų tarmių lagėsiai ir bk. legėsiai). 6. Lituanizmų Kiersza, Marga paprastosios būdvardžių formos, žyminčios šiuo atveju karvių vardus (lie. bk. čia vartojamos įvardžiuotinės formos — Keršoji, Margoji), — ryški morfologinė lietuvių substrato detalė, tvirtinanti, kad čia egzistavusi lietuvių šnekta neturėjo įvardžiuotinių būdvardžių formų, o vietoj jų, kaip ir visos kitos rytų aukštaičių šnektos, vartojo paprastąsias. Tuo būdu ši šnekta faktiškai pratęsė rytų aukštaičių šnektų plotą. 61 7. Atrastosios ir iškeltosios tiriamosios lenkų šnektos lituanizmų ypatybės leidžia teigti, kad šio arealo išnykusioji lietuvių šnekta priklausė rytų aukštaičiams punktininkams (greičiausiai rytų dzūkų šnektai). SUTRUMPINIMAI Akm. – Akmenynė Šalčininkų raj. Bakšt. – Bakštai Ivijos raj. (BTSR). Kur. – Kurapolė Pastovio raj. (BTSR). LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955–1962. LKA – Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1. LKG – Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956–1986. T. 1–14. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. LVKŽ – Lietuvių vardų kilmės žodynas. V., 1987. M.-E. – Mülenbach K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīgā, 1923. Burt. 1. SEJP – Sławski Fr. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków, 1958–1965. T. 2. SJP – Karłowicz J., Kryński A., Niedźwiedzki W. Słownik języka polskiego. Warszawa, 1902–1904. T. 2–3. БГ – Беларуская граматыка. Мінск, 1985. Ч. 1. ЕСУМ – Етимологічний словник української мови. Київ, 1982–1985. Т. 1–2. ЖС – Жывое слова. Мінск, 1978. З народ. – З народнага слоўніка. Мінск, 1975. сл. ЛАБНГ – Лексічны атлас беларускіх народных гаворак. Т. 1: Жывая прырода. Карта № 336 (Мінск, рукапіс). Лекс. – Лексічныя балтызмы ў беларускай мове. Мінск, 1969. балт. ПГБЛ – Лінгвістычная геаграфія і групоўка беларускіх гаворак. Мінск, 1968, 1969. Народ. – Народная лексіка. Мінск, 1977. лекс. НС – Народнае слова. Мінск, 1978. Н. Слт. – Народная словаўтворчасць. Мінск, 1979. ПГ – Польские говоры. Минск, 1973. Т. 1–2. ПОС – Псковский областной словарь. Л., 1967. Т. 1. СБТ – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1979–1986. Т. 1–5. СРНГ – Словарь русских народных говоров. М.; – Л., 1966. Вып. 2.; Л. 1968. Вып. 3; Л., 1977. Вып. 13. Тлум. – Тлумачальны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1977. Т. 1. слоўн. Тур. – Тураўскі слоўнік. Мінск, 1982. Т. 1. слоўн. ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1978. Т. 1. ЭСЯРЯ – Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1964. Т. 1. LITERATŪRA Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1. Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa, 1970. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. 62 Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. Rīgā, 1961. I d., 2 sēj. Grinaveckienė E. Lietuvių ir slavų gramatinio kontaktavimo reiškiniai pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. P. 219–229. Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje // Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai. V., 1977. P. 136–145. Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose // Lietuvių kalbos specialioji leksika. V., 1983. P. 182–204. Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės // Lietuvių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123–131. Kalnaitis V. Prūsijos Lietuvių Dainos. Tilžėje, 1905. Kawyn-Kurzowa Z. Język filomatów i filaretów. Słowotwórstwo i słownictwo // Prace językoznawcze. Wrocław-Warszawa-Kraków, 1963. Zsz. 36. Kurzowa Z. Studia nad językiem filomatów i filaretów (Fonetyka, fleksja, składnia) // Prace językoznawcze. Warszawa-Kraków, 1972. Zsz. 38. Kurzowa Z. Elementy kresowe w języku powieści powojennej. Warszawa, 1975. Otrebski J. Wschodniosłowiekie narzeczie twereckie. Kraków, 1934. Reķēna A. Amatniecības leksika dažās Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slavu valodās. Rīgā, 1975. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1966. T. 8. P. 5–141. Trypučko J. O języku wspomnień dzieciństwa Franciszka Mickiewicza // Acta universitatis Upsaliensis. Studia Slavica Upsaliensis, 7, Uppsala, 1970. Turska H. Język Jana Chodźki. Wilno, 1930. Turska H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wilenszczyznie. Wilno, 1939. Urbutis V. Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai // Baltistica. 1969. T. 5(1). Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Smulkmenos I // Baltistica. 1974. T. 10(1). P. 63. Zdansewicz T. Litewskie elementy słownikowe w gwarach polskich okolic Sejn / Lingua Poznaniensis. Poznań, 1960. T. 8. Арашонкава Г. У., Грынаве́цкене А. І., Мацкевіч Ю. Ф., Рамано́віч Я. М., Чабярук А. І., Шаталава Л. Ф. Лексіка балтыйскага паходжання ў беларускіх гаворках // Беларуская лінгвістыка. Мінск, 1973. Вып. 3. С. 27–37. Бялькевіч І. К. Краёвы слоўнік усходняй Магілёўшчыны. Мінск, 1970. Вешторт Г. Ф. Название пищи в говорах Полесья // Лексика Полесья. М., 1968. Грынаве́цкене Е. Й. Некоторые явления контактирования литовских и славянских говоров (На материале языковых контактов в юго-восточной Литве) // Балто-славянский сборник. М., 1972. С. 394–408. Грынаве́цкене Е. И., Ковальчук И. П., Мацкевич Ю. Ф., Романович Е. М. Северо-западные белорусские говоры литовского пограничья // Балто-славянский сборник. М., 1972. С. 377–393. Грынаве́цкене Э., Мацкевич Ю. Ф., Романович Е. М., Чеберук Е. И. Бытовая лексика литовского происхождения в западной Белоруссии // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 163–196. Грынаве́цкене А. І. Прозвішчы і мянушкі ў Курапольскай гаворцы беларускай мовы // Беларуская анамастыка. Мінск, 1977. С. 160–169. Даль В. Толковый словарь живого великорусского языка. М., 1955. Т. 1–4. Лаучюте Ю. Лексические балтизмы в псковских говорах // Kalbotyra. V., 1971. Т. 22(2). Лаучюте Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982. Насовіч І. І. Слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1983. Расторгуев П. А. Словарь народных говоров западной Брянщины. Минск, 1973. 63 Семенова М. Ф. Материалы для словаря русских говоров Латвийской ССР : Уч. пособие. Рига, 1974. Вып. 6. Сцяшко П. У. Народная лексіка і словаўтварэнне. Мінск, 1972. Сцяшковіч Т. Ф. Матэрыялы да слоўніка гродзенскай вобласці. Мінск, 1972. Э. ГРИНАВЕЦКЕНЕ ЛИТУАНИЗМЫ В ПОЛЬСКОМ ГОВОРЕ ОКРЕСТНОСТЕЙ БУЙВИДЖЯЙ ВИЛЬНЮССКОГО РАЙОНА Резюме В исследуемом польском говоре имеется определенное количество древней лексики литовского происхождения, полученной говором через местный белорусский говор, бытующий в данном ареале и по сей день. Она была записана нами в 1987 г. из уст местных информантов старшего поколения. Такая лексика в основном бытовая и связана с домашним хозяйством. Большая часть ее – имена существительные, а также микро- и антропонимы. Установлено, что отдельные литуанизмы, используемые в исследуемом польском говоре, до сих пор не подверглись влиянию польской акцентуационной системы и сохранили свободное передвижение ударения, характерное для литовского языка, напр., gigiel ← gigėlis, gnižeč ← gnižeči, palig ← palìg, plepatau ← plepetīnas, regezini ← rėgžinès и др. Акцентуация некоторых литуанизмов отражает заметные следы акцентуационной системы белорусского языка, в котором наблюдаются процессы перестановки места ударения литовских заимствований на лад восточно-славянских языков, напр., barzdžiuki ← barzdžiūkai, bumbulki ← bumbuliukai, skwiarsty ← skerstiuvės, wircyna ← virtinė и др. Отчасти это говорит о том, что исследуемый польский говор в данном языковом ареале, скорее всего, является сравнительно новым. На основе фонетики некоторых литуанизмов говора имеется основание судить о характере субстратных явлений, вырисовывающих отдельные черты фонетики исследуемого литовского говора этого речевого ареала. К их числу в первую очередь мы относим веляризацию согласного n перед заднеязычными (k, g), являющуюся основным характерным аллофоническим изменением литовского языка, напр., Girdžiunka ‘название речки’, Minkiewiczowa ‘женская фамилия’ и др. Такие литуанизмы, как brunkta ← лит. диал. brūnktas, литер. яз. brūnktas, Mindaryna ← лит. диал. Mindarynė, литер. яз. Mendarynė ‘Nendrynė’ и др., говорят о том, что в существовавшем здесь литовском говоре дифтонгические сочетания am, en в основе слова произносились как um, in. Литуанизм lagiesi наводит на мысль, что его сочетание la- (←le-, ср. лит. литер. яз. legėsiai) произносилось и в исчезнувшем здесь литовском говоре, из которого славянскими говорами была перенята данная фонетическая особенность вместе со словом. Литуанызмы Kiersza, Marga, обозначающие имена коров, свидетельствуют о том, что в существовавшем литовском говоре отсутствовали местоименные прилагательные и их функции выполняли простые имена прилагательные. Наличие указанных и других особенностей литуанизмов исследуемого польского говора, которые затрагиваются в статье, дают основание отнести исчезнувший литовский говор к литовскому наречию восточно-аукштайтских пунтинников (скорее всего – к говору восточных дзуков).